Lietuvos edukologijos universiteto laikraštis

www.leu.lt

leidžiamas nuo 1952 metų

Nr. 4 (2442)

Š IESA

ALMA MATER KRONIKA

2014 balandis

Aušrinė Dambrauskaitė – UMF pradinio ug-dymo III kurso studentė, LEU folkloro ansam-blio „Poringė“ narė.

Kaip suprantu ansamblį...Poringė – pora, porina + ringė, ringuoja. Pora – du susiję žmonės, priešprieša vienišas.Porina – seka, pasakoja, „pina“ savo istoriją.Ringė – vingis, persipynimas.Ringuoja – sukasi persipindami, dainuoja sutar-dami.

Būnant Poringėje...Savam kaily netverianti nei mergytė, nei pana.Tūravoja ir vienam, ir antram, o su trečiu sutiko...Užves būriui dainą – taikykis pats sau vienas nelikt.Dobilėlius pievoj tik žaliausius išsirinks.Eis, darys, o kas prašė?Norės šokt – šoks, nenorės – kitąkart nekvies.Trūks plyš išlįs, bet pasisakys.Ė! Suriks, kad net bernai nutils.

DISERTACIJOS. Mokslų daktaro diser-tacijas apgynė UMF mokslininkės Agnė Saylik („Pradinių klasių mokinių kūrybinio rašymo gebėjimų ugdymas naudojant interaktyvią len-tą“, mokslinė vadovė prof. P. Pečiliauskienė), Vilija Lukošiūnienė („Kvalifi kaciją tobulinan-čių suaugusiųjų mokėjimo mokytis kompeten-cijos raiška ir ugdymas(is)“, mokslinės vadovės dr. M. Gaigalienė ir prof. M. Barkauskaitė).

LIETUVA PASAULYJE. Profesorius Li-bertas Klimka dalyvavo Panevėžio kolegijos (mūsų partnerio) renginyje, skirtame Kovo 11-ajai paminėti. Studentams ir miesto visuo-menei perskaityta paskaita „Kuo įdomi mūsų Lietuva pasauliui?“

VARDAS. Vilniaus S. Daukanto gimnazi-ja kartu su kitomis šio vardo Lietuvos moky-klomis Simono Daukanto 220-osioms ir savo dvidešimtmečiui paminėti susirinko į LEU moksleivių tarpdalykinę tiriamąją, kūrybinę konferenciją, pavadintą „Mus garsina mūsų vardas, mes garsiname mūsų vardą“.

MOKYMASIS ŽALIOSIOSE APLINKO-SE. GMTF surengta gamtos mokslų mokytojų diskusija, kaip efektyviau realizuoti gamtamoks-linį turinį mokyklose, aptartos mokymosi Ža-liosiose aplinkose plėtros galimybės, pristatytas specialus grupės mokslininkų parengtas leidinys.

KAZIUKO MUGĖ. Ansamblis „Poringė“ šio pavasario Vilniaus amatų „Kaziuko mugėje“ kon-certavo ir linksmino tradicinės šventės svečius.

ERASMUS. LEU Tarptautinių ryšių sky-riaus specialistė Sigita Remeikienė, Plėtros ir ryšių direkcijos direktorius Kęstutis Šalavėjus dalyvavo susitikime su DOREA (Kipras) orga-nizacijos vadovu Efstratios Georgoudis ir pro-jektų vadybininke Jolanta Banelyte. Aptartos Erasmus programos mokslo ir studijų akade-minio mobilumo galimybės.

OLIMPIADOS. Technologijų ir techno-loginio ugdymo katedroje surengta Vilniaus miesto bendrojo lavinimo mokyklų 7–12 klasių mokinių technologijų olimpiada „Metų laikai“. GMTF surengta ir 9–12 klasių jaunųjų mate-matikų olimpiada.

JAUNOJO PEDAGOGO AKADEMIJA. 11–12 klasių moksleiviai pakviesti į  „Jaunojo pedagogo akademiją“ susipažinti su pedagogo profesija, įgauti daugiau lyderystės, bendravimo, komandinio darbo ir organizavimo įgūdžių.

PARODA. Humanitarų bibliotekoje atida-ryta paroda „Knygnešių keliai“.

MUZIKOS IR DAILĖS MOKYTOJAMS. Surengtas Muzikos ir Meninio ugdymo kate-drų teorinis-praktinis seminaras muzikinių žaidimų, improvizacijų, šiuolaikinio meno, muzikos ir dailės raiškos ugdymui pamokose aptarti.

UŽ VISO GYVENIMO MOKSLINĘ VEIKLĄ

Juozas Skomskis

2014 m. Švietimo ir mokslo ministerijos Meilės Lukšienės premija paskirta LEU Edu-kologijos katedros prof. Marijonai Barkaus-kaitei.

Komisijos nutarime rašoma: Įspūdingas prof. M. Barkauskaitės dėmesys pedagogiškai ir psichologiškai itin sudėtingam paauglystės am-žiaus tarpsniui, jos pateikiamos įžvalgos ir iš-vados yra universalios ir gali padėti sprendžiant šiuolaikines mokymo turinio bei metodikos prob-lemas. Pastarųjų metų straipsniuose prof. M. Barkauskaitė subtiliai tyrinėjo Meilės Lukšienės humanistinės laikysenos kilmę, prielaidas, at-skleidė jos tvariųjų vertybių ištakas.

Prof. Marijona Barkauskaitė: „Visą gyve-nimą aukoju švietimui ir vaikų ugdymui“

Pašnekovė prisimena, kad tos problemos tapo svarbios todėl, jog pedagoginio darbo pradžia yra mokyklose-internatuose, kuriuose tik nedaugelis turėjo meilės, dėmesio šeimose. Jiems mokytojai turėjo atstoti šeimą, rūpes-tį, matyti juos kaip augančius žmones. Ir tada Kulautuvoje, Kaune, ypač daug dėmesio skirta probleminiams vaikams. Tas darbas padiktavo ir tolimesnę pedagogės mokslinę paauglių tar-pusavio santykių tyrimų problematiką, jų svar-bą visais lygmenimis.

Centre stovėjo Meilė LukšienėPirmieji iš sovietinio sąstingio pajudėjo Lie-

tuvos mokytojai. Dar prieš dvidešimt penkerius metus, Meilės Lukšienės paraginti, jie pirmieji pradėjo kurti Lietuvos švietimo – ikimoky-klinio, pradinio, vidurinio ugdymo, mokyto-jų rengimo – koncepcijas. Iškilo daug aktyvių žmonių, galvojusių, ką ir kaip reikia keisti. Ir visi buvo su M. Lukšiene. Profesorė mena, jog likimas lėmė taip, kad ir vėliau jai teko uždavi-nys-pareiga, širdies alkis realizuoti M. Lukšie-nės idėjas, rūpintis jų įgyvendinimu. Universi-tete buvo aptarinėjamos ir pirmosios ugdymo programos, steigta jaunimo mokyklų nemoty-vuotiems mokytis. Ryšys su M. Lukšiene, kaip anksčiau su prof. Jonu Laužiku, išliko tvirtas ir ištikimas. Jų idėjomis bendražygiai gyveno. Iki paskutinio atodūsio liko bendradarbiais: keitėsi mintimis, projektais, svarstė, ką reikia daryti, ko siekti. Buvo nuolat raginami dirbti, veikti.

> Auditorijos ženklas. Skulptoriai – Leonas ir Gediminas Žukliai

> Su M. Lukšienės dukra prof. Inge Lukšaite (antra iš kairės)

> Dr. Meilės Lukšienės auditorijos atidarymo iškilmės 2011 m.

Toks buvo M. Lukšienės gyvenimas. Toks liko ir visų su ja dirbusiųjų.

Švietimas turi eiti pirma ir keisti visuo-menę

Taip teigė M. Lukšienė. To ji siekė. Tam visus ir kvietė. Pagrindinis jos siekių veikė-jas – mokytojas. Švietimo reforma – tai virsmas žmoguje, mokytojo kaita, nuostatų, vertybių permąstymas, – M. Lukšienės credo. Ir gyveni-mas paliko svarbiausią rūpestį, kaip įprasminti idėjas čia, Lietuvos edukologijos universitete. Taip atsirado M. Lukšienės vardo auditorija, su-rengta pirmoji mokslinė konferencija. Visa tai įprasmina lietuvių literatūros tyrinėtojos ir jos šeimos dovanota bibliotekos kolekcija, paskirta mokytojui, jo rengimo šventovei, kuri visa susi-telkusi tautos švietimo labui, jo kaitai, kad idė-jos būtų perduotos būsimoms kartoms, – pasa-koja M. Lukšienės premijos laureatė prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė.

> Prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė

2 Mokslas Š IESA 2014 balandis

LEU JUNGIASI PRIE KONSORCIUMO

PUBLIKACIJOS PATIKSLINIMAS

VIEŠNAGĖ KAZACHIJOS UNIVERSITETEProf. dr. Benediktas Šetkus

Istorijos didaktikos centro direktorius

Almatoje, Kazachijos nacionali-nio pedagoginio Abajaus (Abajus  – žymus kazachų poetas) universite-to Istorijos ir kultūros katedroje, teko dirbti dvi savaites. Pirmiausia mane nustebino tai, kad šiame uni-versitete prieš trejus metus įsteigtas Magistrantūros ir doktorantūros (PhD) institutas. Lietuvoje įprasta, kad magistro studijų programos yra fakultetuose, kurie įgyvendina ir bakalauro studijų programas. O ten – atskiras universiteto padali-nys, kuriame yra įsteigtos katedros. Minimame institute šiais mokslo metais studijuoja apie 1200 magis-trantų ir 67 doktorantai. Yra trys is-torijos studijų krypties programos, iš kurių vieni studijuoja regioninę istoriją, antri – pedagoginės kryp-ties istoriją (istorijos mokytojai), treti yra pasirinkę mokslinę istori-jos kryptį.

Kolegos iš Kazachstano Istorijos ir kultūros katedros ne kartą prasisi-tarė, kad jiems yra prestižas ir geres-nės sąlygos dirbti minėtame institute, lyginant su Istorijos fakultetu, ku-riame studijuoja bakalaurantai. Tuo turėjau progos asmeniškai įsitikinti, kai, švenčiant Kazachijos Nepri-klausomybės dieną (gruodžio 16  d.), minėtos katedros vedėjas, istorijos mokslų daktaras prof. Mambetas K.  Kaigeldiyevas buvo apdovanotas ordinu. Jį įteikė valstybės preziden-tas Nursultanas Nazarbajevas. Prof. M. K. Kaigeldiyevas – žinomas isto-rikas, tarptautinės Sokrato premijos (Jungtinė Karalystė) laureatas, Vie-nos (Austrija) tarptautinių santykių universiteto garbės daktaras, Kazach-stano istorikų asociacijos prezidentas. Dirbti drauge su įžymiais profeso-riais – yra svarbi aplinkybė. Atsiveria tarptautinio bendradarbiavimo gali-mybės, studentai labiau motyvuoti, geresnės finansinės galimybės.

Apie istorijos tyrimų galimybesAr Kazachstano istorikai turi

laisvę rinktis tyrinėjimo kryptis, ar jie gali viešai skelbti savo tyrinėjimus? Toks klausimas kilo todėl, kad kai kuriose valstybėse taip nėra. Tą fak-tą patvirtino kolegė istorikė iš Sankt Peterburgo, kuri tuo metu dirbo mi-nėtame institute. Man paaiškino, kad Kazachijos istorikai turi akademinę laisvę skelbti savo tyrimus, tačiau kai kurių darbų apie kazachų nacionalinį judėjimą nesiryžtama spausdinti dėl

kaimyninės valstybės – nenorima ga-dinti su ja gerų santykių. Beje, viena doktorantė istorikė rengia disertaci-ją apie politinius kalinius lietuvius, kurie stalinizmo metais atsidūrė Ka-zachstane. Tai byloja, kad nevengia-ma tyrinėti ir gana sudėtingas temas.

Tarptautiniai ryšiaiKiekvienais metais magistran-

tams skaityti paskaitų yra kviečiama dėstytojų iš užsienio. Visi studentai moka rusų kalbą, todėl stengiamasi kviesti tuos dėstytojus, kurie gali dės-tyti rusų kalba (Rusijos, Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Estijos). Noriai kviečiami dėstytojai iš Turkijos – tur-kų ir kazachų kalbos panašios, susi-kalbama be vertėjo. Taip pat atvyksta profesorių iš JAV, Kinijos, Pietų Korė-jos ir kt. valstybių.

Nustebino tai, kad visi magis-trantai dviems savaitėms yra siunčia-mi į kurią nors valstybę, kur trumpai studijuoja užsienio universitete ir

tokiu būdu įgyja „kitokios patirties“. Galima tik įsivaizduoti, kiek valstybei kiekvienais metais kainuoja maždaug 600 studentų (tik iš minėto instituto) išsiųsti į Lenkiją, Lietuvą, JAV, Tur-kiją ar Kiniją. Vien kelionės išlaidos labai didelės. Analogiška situacija doktorantams: kiekvienas jų turi mokslinį vadovą iš savo universiteto ir konsultantą iš užsienio universite-to, pas kurį vyksta trims mėnesiams. Vėliau konsultantas kviečiamas at-vykti į jų universitetą.

Pastangos stiprinti tautinį tapatumą ir pasididžiavimą savo šalimiTai matyti iš valstybinės atribu-

tikos miesto gatvėse ir valstybinėse įstaigose, iš televizijos laidų, neseniai pervadintų miestų ir gatvių (revo-liucionierių ir sovietmečio veikėjų vardais kitados pavadintos gatvės pervadintos kazachų iškilių asmeny-bių vardais), iš daugėjančių mokyklų, kuriose mokoma ne rusų, o kazachų kalba ir kt. Anot pašnekovų, visa tai panaikina emigracijos problemas. Tūkstančiai kazachų imigruoja iš kaimyninės Kinijos.

Kartą per paskaitą užsiminiau, kad žemesniųjų klasių mokiniai Lie-tuvoje dažnai pildo giminės medį, kuriame turi surašyti savo šeimos trijų kartų atstovus. Magistrantai kiek nustebo. Pasiteiravau, ar jiems tai atrodo sudėtinga užduotis (Vaka-rų šalyse vyrauja nuomonė, kad tokia užduotis nėra korektiška, nes daug vaikų gyvena su mama ir apie tėvą (ir

> Su Kazachstano Istorijos ir kultūros katedros vedėju prof. dr. Mambetu K. Kaigeldiyevu

jo tėvus) galbūt visai nieko nežino). Paaiškėjo, kad priežastis kita. Jie nu-stebo, kodėl tiek mažai reikalaujama iš vaikų, nes Kazachijoje dažniausiai žinoma apie šeimos septynių kartų atstovus. Taip pat įsiminė ir reikalavi-mai magistro darbams iš istorijos sri-ties (apie kitus girdėti neteko). Norint ginti magistro darbą, reikia pateikti dvi recenzijas, iš kurių viena turi būti iš kitos institucijos. Taip pat reikia pateikti tris mokslo publikacijas, iš kurių bent viena turi būti paskelbta mokslo žurnale (yra patvirtintas to-kių leidinių sąrašas).

Didaktikos savitumaiDėstant istorijos didaktikos kur-

są ir pateikiant pavyzdžių, kaip isto-rijos mokoma Europos valstybėse ir Lietuvoje, susidariau įspūdį, kad is-torijos mokymas Kazachstane išlieka tradicinis: vyrauja vienpusiškas pra-eities įvykių vertinimas, dominuoja politinė istorija, istorijos vadovėliuo-se labai daug tekstų, mažai iliustraci-jų, kūrybinių užduočių ir kritinį mąs-tymą ugdančių užduočių taip pat nėra daug. Kelia nuostabą, kad istorijos vadovėliuose politinio turinio kari-katūrų iš viso nėra pateikta. Pateikus pavyzdžių iš mūsų darbo praktikos, kaip naudojamos karikatūros apie sovietmečio ir Šaltojo karo laikotarpį, kilo toks entuziazmas ir varžybos jas bandant paaiškinti, kad atskubėjo iš greta esančios auditorijos dėstytoja, prašydama jiems netrukdyti.

Žodinės istorijos centrasJis įsteigtas prie Kazachstano Is-

torijos ir kultūros katedros. Galutinis sprendimas dėl jo buvo priimtas tik gruodžio mėnesį. Tačiau tokia veik-la prasidėjo kiek anksčiau – pradėta fiksuoti Almatoje gyvenančių Antro-jo pasaulinio karo dalyvių atsimini-mus, rinkti atsiminimai apie vieną iš Almatos miesto rajonų. Kazachsta-nas žinomas kaip sovietinių lagerių vieta. Čia ne savo valia atsidūrė apie 20 tūkst. Lietuvos gyventojų, todėl kilo idėja rinkti lietuvių atsimini-mus apie lagerius ir tremties vietas Kazachstane. Kolegos iš Kazachijos nacionalinio pedagoginio Abajaus universiteto ketina surasti ir užrašyti lietuvių, iki šiol gyvenančių Kazach-stane, atsiminimus. Jie prašo mūsų surasti amžininkus Lietuvoje, kurie sutiktų pasidalyti savo atsiminimais apie išgyventus metus Kazachstano lageriuose ir juos užrašyti. Surinktus atsiminimus ketinama paskelbti kny-goje, kuri galėtų sudominti ne tik Lie-tuvos ir Kazachijos gyventojus.

Jeigu žinote asmenų, kurie kalėjo ar buvo tremtyje Kazachstane sta-linizmo metais ir sutiktų pasidalyti savo atsiminimais, prašyčiau pranešti el. pašto adresu benediktas.setkus@leu.lt.

Kovo pradžioje „Versmės“ ir „Diemedžio“ leidyklos išleido antrą-ją papildytą prof. Romualdo Grigo knygą „Lietuvių tautos išlikimo dra-ma“. „Šviesos“ Nr. 3, 2 psl. esančiame straipsnyje „Tautos drama: jos lemtis laiko skersvėjuose“, pristatant knygą „už gryną pinigą“, prasprūdo profe-soriaus pašmaikštavimas, kad tokią knygą geriausia rašyti gyvenant vie-nuolyne, atsitvėrus nuo kasdienybės šurmulio... R. Grigas dirba toliau ir vienuolyne tikrai nesirengia apsigy-venti. Be to, jis patikslina, kad ant viršelio parodytas žemėlapis iš tiesų sudarytas XX a. pradžioje, nurodant tuomet dar gyvavusios lietuvių (bal-tų)  etnokultūros ribas. Aišku, jos ne-sutampa su „mindaugine“ Lietuva, bet žemėlapis praplečia mūsų suvokimą, kokiais tempais vyko lietuvių tautos nykimas. Tiems, kurie domisi lietuvių tautos istorija, jos dramatiškais vin-giais, prof. R. Grigo knyga tikrai pasi-

Lietuvos edukologijos universi-teto Taryba priėmė sprendimą LEU prijungti prie Vilniaus aukštųjų mokyklų konsorciumo (UNIKON).

Konsorciumo tikslas – gerinti mokslo ir meno tyrimų, kūrybinės veiklos ir studijų kokybę, kultūros plėtros ir mokslinių tyrimų rezultatų taikymo idėjų sąveiką praktikoje, di-dinti narių konkurencingumą Lietu-vos ir Europos Sąjungos erdvėje.

Rektoriaus akademiko Algirdo Gaižučio nuomone, sutartis su kitų Vilniaus aukštųjų mokyklų konsor-ciumu leistų būti ir savarankiškais, ir gerinti studijų, mokslo ir meno da-lykus, dalytis naujaisiais pasiekimais ir laimėjimais. Šia sutartimi siekiama rengti jungtines studijų programas, organizuoti bendras doktorantūros studijas, bendradarbiauti leidybos ir kitose akademinio gyvenimo srityse.

PROJEKTAIFizinių, biomedicinos, technologi-

jos ir žemės ūkio mokslo sričių grupėje laimėtas  LEU Gamtos, matematikos ir technologijų fakulteto  tyrėjų teiktas projektas „Ultragarsinio augalinių bio-ląstelių skaidymo įrenginio reaktoriaus kūrimas ir tyrimas“ (projekto vadovas prof. habil. dr. Piotr Vasiljev). Huma-nitarinių ir socialinių mokslo sričių grupėje laimėjo Istorijos fakulteto tyrė-jų teiktos projektų paraiškos „Gilles’is Deleuze’as: filosofija ir menas“ (projek-to vadovė prof. habil. dr. Jūratė Rubavi-čienė) ir „Filonas Aleksandrietis ir filo-sofinė graikų kultūra“ (projekto vadovė prof. habil. dr. Tatjana Aleknienė).

„Šviesos“ informacija

tarnaus gilesniam savo tapatybės, jos tęstinumo suvokimui.

„Šviesos“ redakcija

3Š IESA 2014 balandisKūryba

POETO IR ESEISTO ĮVERTINIMASIstorijos fakulteto Filosofijos katedros vedėjui doc. dr. Liutaurui Degėsiui paskirta 2014 m. Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija.

Monografijų, mokslo straipsnių, etikos, pilietinio ugdymo vadovėlių studentams ir moksleiviams, esė rinkinių, aštuonių poezijos knygų autorius „Šviesai“ įteikė naują savo kūrinį.

Liutauras Degėsys

TAS, KURIS TURI SAVEsvarbu, kaip atrodai, o svarbu, koks esi. Tik bėda, kad tavo siela, protas ar dvasia, kaip ten bepavadintum, didele dalimi irgi yra tavo pastangų rezul-tatas. Lygiai, kaip ir savo kūnu, vieną dieną turėtum nusivilti savo dvasiniais sugebėjimais: pastebėti, kad silpsta at-mintis, ir ją reikia specialiai treniruoti, kad jau seniai nebetobulėji, nes beveik neskaitai arba skaitai mažai, arba kaž-kokius lengvus dalykėlius. Gali paste-bėti, kad lygiai taip, kaip ir fizinis kū-nas, tavo dvasinis kūnas irgi reikalauja nepaliaujamos treniruotės ir įtampos, nes beveik jokios dvasinės savybės neatsiranda ir neišsilaiko savaime. Kad viskas, kas nenaudojama ir ne-treniruojama, nyksta, silpnėja, gęsta. Daugelį dalykų, ką galėdavai pasiekti lengvai, žaisdamas, be įtampos, dabar tenka daryti prisiverčiant, su įtampa ir su pastanga. Gerai, jeigu jaunystėje įsi-gijai fizinės ir dvasinės kultūros įpro-čių, jeigu mėgsti skaityti ir tau nesun-

ku mokytis ir malonu suprasti ką nors naujo. O jeigu ne? Nusivylimas fiziniu kūnu ir pasididžiavimas tariamais savo dvasiniais privalumais gali pasi-rodyti iliuzija, ir tada jau vieną dieną suprasi, kad ne tik fizinio kūno nebe-gali rodyti viešumoje, bet ir dvasinių grožybių nebeįstengi pademonstruoti, nes jų nebėra. Nebegali apsinuoginti nei fiziškai, nei dvasiškai, bijodamas išgąsdinti jautresnį žiūrovą. Ir tuomet jau ne tik pliaže esi priverstas vaikščio-ti apsirengęs – savo subjaurotą dvasinį kūną irgi tenka slėpti nuo viešumos ir vynioti į visokiausių banalybių, sveti-mų minčių ir beviltiškų teorijų rūką.

Nors, gerai pagalvojus, visada yra dar du keliai: vienas kelias, pats len-gviausias ir paprasčiausias, apsimesti, kad nieko čia ypatingo neįvyko, kad tai tiesiog natūralus procesas, kad bėga

metai, ir čia kaltas tiesiog laikas arba žmonių neįveikiamos silpnybės. Pagal šią teoriją tos žmogiškosios silpnybės kaip kokie virusai tūno viduje ir tik laukia palankaus momento išsivys-tyti, išsikeroti jumyse ir įveikti jus iš vidaus. Manoma, kad tiesiog žmonių silpnybės yra tokios stiprios, kad jų neįmanoma įveikti. Žmogus silpnas, o silpnybės – stiprios, – sako šis paran-kus žmogiškųjų silpnybių paaiškini-mas.

Kitas kelias yra daug sunkesnis, nes reikalauja visų pirma ne veiksmo, o refleksijos. Kaip suprantama, sveiko, veiklaus ir veikiančio proto požiū-riu refleksija yra nenatūrali, kadangi būtina refleksijos sąlyga yra veiksmo sustabdymas. Reikia ne lėkti, bruzdėti, veikti, skubėti, o sustoti ir pagalvoti. Ką daryti su savimi? Su savimi tokiu, kurio vienintelė simpatiška savybė dar yra noras pasikeisti, nes gali būti, kad po akimirkos jau bus vėlu, nes, kaip

minėta, pradėsi patikti sau toks, koks esi, ir tada jau rasi tūkstančius būdų, kaip pateisinti viską: save, likimą, nie-ko neveikimą, bet ką, kad tik nereikėtų nieko daryti. Bėgsi nuo savęs bet kur: į gretimą eilę transporto kamštyje, kuri, kaip žinia, visada juda greičiau nei ta eilė, kurioje tu esi, į užsienį, kuriame visada geriau nei ten, kur tu gyveni. Gali bėgti į TV serialų pastovumą ir paprastumą, į malonumų prieglobstį, į kasdieninę alinančią veiklą nuo tam-sos iki tamsos, į begalines, praside-dančias ir pasibaigiančias, draugystes ir meiles, kad tik nereikėtų pasilikti su savimi akis į akį. Išvengti akistatos su savimi – tai gali tapti gyvenimo tikslu.

Visada truputį įtartini atrodo tie, kurie bando surasti save kažkur kitur: ypatingose sąlygose, kelionėse, eks-tremaliose situacijose, radikaliuose

pasikeitimuose, svetimose šalyse, ne-įmanomose veiklose. Visada tokiuo-se savęs atradimo atrakcionuose yra pavojus atrasti ne save, o kažką kitą – kažkokį kitokį, specialų, antžmogišką save. Save – kopiantį į kalnų viršūnes, skrendantį parasparniu, šokantį į ne-žinią, atsisakiusį visko, kas žmogiška, save – peržengusį kažkokį tau vienam matomą ir svarbų slenkstį, ir tuo pat metu – nustebusį ir netikintį savo galimybėmis, save – juokinantį visus savo beviltiškomis pastangomis. Save – išmokusį, kaip įsigyti draugų, save – tapusį draugišku, energingu, nugalin-čiu, kartojančiu: aš nugalėsiu, viskas gerai, aš laimingas, man sekasi, tuoj, jau tuoj pasiseks. Ir nepastebintį savęs – tapusio pajuokos objektu. Savęs – nebeįmanomo, apgailėtino, beviltiško. Nebematančio savęs – persitempusio, persistengusio, savęs  – nugalėjusio save. Iš tikrųjų – savęs, pabėgusio nuo savęs.

Tuo tarpu savęs suradimas yra daug paprastesnė, bet daug rizikinges-nė procedūra. Iš tiesų ne taip rizikinga kopti į kalnus ar šokinėti su guma nuo olos. Visuose šituose ekstremaliuose užsiėmimuose visada yra galimybė išvengti akistatos su savimi ir šitaip surasti save – ne save: padidintą, iš-gražintą ar sukarikatūrintą. Ne taip rizikinga yra lėkti įvairiausiomis skrai-dymo priemonėmis. Baisiausia yra su-sitikti save tokį, koks esi. Tai yra rizika, kurią ne kiekvienas pajėgus išlaikyti. Ir tada vienu iš rizikingiausių užsiėmimų tampa mokymasis. Mokymasis kaip nuolatinė akistata. Mokymasis kaip situacija, kurioje niekas negali tavęs nieko išmokyti. Tik tu pats ir tik patį save. Kiti tau gali tik trukdyti arba pa-dėti. Kiti tau gali žadėti, kad išmokys tave, net jei tu pats nesimokysi, kad iš-

mokys tave prieš tavo valią. Visa tai yra dar vienas būdas: patikėti, kad kiti gali už tave ir vietoj tavęs kažką padaryti, ir nusiraminti, vėl išvengiant susitikimo su savimi. Tada mokytis, pamirštant save ir nė nesusidomint savimi, mo-kytis mintinai, bet nebandant nieko suprasti, nes mokytis ir suprasti  – tai suprasti, kas tu, ko tau reikia, ką tu pats darai su savimi, o ne leidi kitiems su sa-vimi kažką daryti. Ir todėl mokymasis yra rizika sutikti save, tai yra rizika pa-matyti save nuogą ir ne pačiu geriausiu dvasiniu pavidalu. Tai yra rizika išsi-gąsti, pasibaisėti, nusivilti savimi. Ir to-dėl mokymasis nėra toks jau malonus užsiėmimas. Ir todėl taip daug žmonių su baime ir neapykanta prisimena mo-kymosi situaciją. Nekenčia egzaminų, kuriuose iš tiesų jie sužinojo kažką ne apie pasaulį, ne apie kažkokius moks-lus, o apie save. Ir susipažino su savimi tokiu, kokio jie dar nebuvo pažinę. Su-prato, kad mokydamasis iš esmės stu-

dijuoji ne pasaulį, o save. Daug saugiau yra žiūrėti į mokymąsi kaip pasaulio, o ne savęs pažinimą, nes tuomet ir nežinoti yra saugiau. Gana saugu yra žinoti, kad nežinai ko nors apie pasau-lį. O sužinoti, kad nieko nežinai apie save? Kad taip ir nugyvenai tiek metų, o užgyvenai tik nepasitenkinimą, kad gimei ne ten, tapai ne tuo, o ir iš viso – bandei pakeisti daugybę dalykų pa-saulyje, o tuo metu praleidai unika-liausią galimybę ką nors padaryti iš paties savęs. Taip ir nepasinaudojai tau tekusiu šansu pasidaryti save tokį, kokį norėtum turėti. Ir todėl dabar belieka tik ieškoti kaltų: kaži kas čia iš manęs ką padarė? Istorija? Likimas? Valdžia? Aplinkybės? Kiti?

Arba: tu esi tas, kuris turi save. Tai yra taip banalu, kad beveik neįma-noma tuo patikėti…

Pradėkime nuo metafizikos. Žmo-gus yra vienintelė gerai žinoma būty-bė, turinti galimybę „pasidaryti“, su-sikurti save. Tiesiog vieną dieną reikia suprasti, kad tu esi „tas, kuris“: veikia, kelia tikslus, renkasi priemones, pla-nuoja, kuria, modeliuoja ne tik pasau-lį, bet ir save. Taigi kiekvienas yra dar ir „tas, kurį“: galima išmokyti, pa-veikti, nukreipti, perdaryti ir pakeisti. Tu esi tas, kuris turi save – teiginys, kurį geriausia aptikti pačiam, ir ge-riausia – kaip galima ankstyvesniame amžiuje. Tada supranti, kad gali sugal-voti, kuo nori būti, kokiu nori būti, ką norėtum savyje pakeisti, pagerinti ar patobulinti. Vieną dieną gali suprasti, kad turi kūną ir gali suprasti, kad tas kūnas tau nepatinka. Tada gali susi-kurti programą, ką norėtum pakeis-ti, kaip norėtum atrodyti ir pradėti: sportuoti, laikytis dietos ar tiesiog nuspręsti nekreipti dėmesio, nieko nedaryti ir žiūrėti, kas bus. Svarbu su-

vokti, kad nieko nedarymas, vadina-masis „tiesiog gyvenimas nieko nekei-čiant“, irgi yra pasirinkimas ir irgi yra sprendimas, kurio pasekmės netruks pasirodyti. Nieko neveikiantis – vei-kia: jis atlieka Didįjį Nieko Su Savimi Nedarymo Eksperimentą. Ir to ekspe-rimento rezultatus netruks pamatyti. Toliau, tokiu atveju, teks rečiau žiūrėti į veidrodį, nesirodyti viešose vietose, pliažuose ar baseinuose neapsirengus arba kurti teorijas, įtikinėjant save, kad kūniškoji išvaizda – visai nesvar-bi, mat svarbesnis yra dvasinis pasau-lis ir dvasinis žmogaus pavidalas. Teks beveik išsižadėti savo kūno, aiškinant, kad pats nežinai, kaip jis čia toks at-sirado, kada jis pavirto tokia beforme mėsa, ir kad tu čia niekuo dėtas. Iš tie-sų – lyg tas kūnas būtų ne tavo arba, tavo terminologija tariant, ne taip jau

laidotas, o skrumnesnes (paprastes-nes) laidotuves įvardindavo taip: „lyg palaidojimas kokiam pakelės griovy“. Dabar keista, nes būtent ten, griovy-je, vingiuodamas namo ir mėginda-mas taikyti į savo atėjusiojo pirmyn pėdas nebeišlaikė pusiausvyros, pa-slydo, atsitrenkė, kaip buvo manyta, į metalinį strypą, prasiskėlė galvą ir sušalo tame griovyje, kuriame nie-kada nenorėjo būti palaidotas. Palai-dotas buvo gražiai – tik įšalusi žemė jo kūno nenorėjo įsileisti. Laidotuvių metu ne viena bobutė kalbėjo, kad to-kią šaltą žiemą nevalia pasimirti, rei-kia sulaukti pavasario. Kita bėdavojo, kad ir pavasarį dumblynai, dažniau-siai karstą kiša į duobę, kurioje pilna vandens. Ruduo blogai: vėjai, liūtys, nuolat užgesinamos žvakės. Dar kažkuri bobulytė sakė, kad rudenį jai reikia derlių nusiimti, uogas sode nusiskint, nes jos vaikai šių darbų nepadarys, paliks visus vaisius  vargt

RODOS, VAKAR Kristina Bidočiūtė

4 Kampas saviems Š IESA 2014 balandis

Mieli skaitytojai,gamta – tai motina, kuri yra neatsiejama mūsų dalis.

Dabar toks laikas, kai ji atsargiai bunda iš po ilgos žiemos. Saulės spinduliai vis dažniau lepina žemę, o ji, savo ruožtu, atsako: žadina anksčiausiai pabusti pasiryžusias snieguoles ir žibutes, medžiai krauna žalsvus pumpurus, gyvūnai išlen-da iš gūžtų... Gera džiaugtis tokia tyra, tik ką užsimezgusia gyvybe. Neatitrūkime nuo gamtos, būkime kuo artimesni jai. Ir tegul atgimimas paskatina naujiems darbams, kūrybišku-mui, o svarbiausia yra nepamiršti nuolat budinti savo sielą naujais pažinimais.

Laikraščio „Šviesa“ korespondentė savanorė Indrė

Ryšių su visuomene skyriaus vyresniajai specialistei

ir laikraščio „Šviesa“ korespondentei

Gintarei Mikėnaitei – 25-eri.

Lietuvos laisvės aušroje gimusiems

sėkmės ir laimės brandos kely.

Linkime nešti išminties,

gerumo dovaną jų reikalingiems.

„Šviesos“ redakcija

AIRIDAS ŠEŠETAS: „LEU MANO SVAJONĖS IŠSIPILDYMUI TIKO PUIKIAI“Indrė Žymančiūtė

Airidas Šešetas yra LEU II kur-so šokio pedagogikos studentas, ki-lęs iš Panevėžio. Atvykęs į sostinę ir įstojęs į mūsų universitetą, jaunuo-lis atrado puikios karjeros kelius. Jam plačiai atsivėrė durys į įvairius televizijos projektus kaip dalyviui ir kaip choreografui. Nepaisant visos šokio veiklos, Airidas tapo dar ir kirpėju. Sėkmingai suderindamas visas savo veiklas, dabar šokėjas džiaugiasi, kad jo gyvenimas susi-klostė būtent taip.

Nuo kada pradėjai sieti savo gy-venimą su šokiais?

Kai man buvo šešeri metai, tėvai nuvedė į lietuvių liaudies šokių būre-lį. Tada tikrai nemaniau, kad ateityje tai bus mano pragyvenimo šaltinis. Kai buvau mažas, nuolat rodžiau ,,di-delius ožius“, labai nenorėjau šokti, buvo net ašarų. Tačiau po kurio laiko viskas pasikeitė. Tuo labai džiaugiuo-si, nes dabar neįsivaizduoju savo gy-venimo be šokių.

Kada susimąstei apie pedagogo darbą?

Tiesą sakant, apie šį darbą gal-vojau labai seniai. Viena iš mano didžiausių svajonių – nuosava šo-kių studija, kurioje galėčiau dirbti su norinčiais šokti žmonėmis. Ypač su vaikais. Labai gera matyti, koks autoritetas mokiniui yra mokyto-jas. Noriu ir aš toks būti. LEU mano svajonės išsipildymui tiko puikiai, o studijų programa man atrodė priim-tiniausia.

Jeigu jau prakalbome apie šokio pedagogikos studijų programą, tai papasakok, ką tau suteikė šios stu-dijos?

Šokio pedagogika Lietuvos edu-kologijos universitete man suteikė daug naujų žinių. Labai smagu, kad galime per tokį trumpą laiką išmok-ti daugybę šokių stilių. Džiaugiuosi, kad mūsų specialybės dėstytojai yra labai kompetentingi, su jais galima rasti bendrą kalbą, kuri bus naudinga

tiek studentui, tiek dėstytojui. Tik no-rėtųsi, kad mūsų šokių salė būtų daug didesnė. Ir veidrodžių galėtų būtų daugiau, bet, žinoma, suprantu, kad visa tai kainuoja.

Tau teko dalyvauti įvairiuose te-levizijos projektuose. Kokią svarbą jie turėjo tavo gyvenime?

Man dar tik 20 metų, bet patir-ties televizijoje turiu nemažai. Vis-kas prasidėjo nuo projekto „Tu gali šokti“. Jame buvau pats jauniausias dalyvis. Man buvo 18 metų. Turėjau mažiausiai patirties. Bet užėmiau garbingą IV-ąją vietą. Nuo tada apie šokį pradėjau galvoti kitaip. Po šios laidos gavau kvietimų šokti kituose renginiuose: TV3 sezono atidarymai, „Lietuvos talentai“, „Mano miestas“, „Lietuvos balsas“, „Auksinis balsas“, „Eurovizija“, „X faktorius“, M.A.M.A apdovanojimai, „Romeo ir Džulje-ta“, išsipildymo akcijos ir daugybė kitų. Būna labai pikta, kai žmonės, žiūrėdami įvairius projektus, sako, kad šokėjas blogai šoko, kažko nepa-darė ir pan. O jie net neįsivaizduoja, kad pasirengimui turime dvi dienas. Lietuvoje šokėjai yra ne taip aukštai vertinami, kaip kai kuriose užsienio šalyse. Mus laiko „medžiais“, dekora-cijomis, nes prodiuseriai dažniausiai prašo labai paprastų choreografi jų arba tik pastovėti šalia atlikėjo. Labai džiaugiuosi, kad teko galimybė dvejus metus iš eilės dirbti viename geriau-sių Lietuvos renginių, t. y. M.A.M.A apdovanojimuose. Šis renginys lėmė tai, kad pradėjau dirbti su Donatu Montvidu.

Dirbai Ibizoje. Kokie gyvenimo vingiai tave ten nuvedė? Koks gyve-nimas ten buvo?

Viskas įvyko netikėtai. Dalyva-vau šokėjų atrankoje į geriausią pa-saulio klubą ,,Amnesia“. Kviečiamos buvo merginos, bet pamaniau, kad gal prireiks ir vaikinų. Po kurio laiko sulaukiau skambučio ir žinios, kad esu kviečiamas keliauti į Ibizą. Tačiau tais metais vyko stojimai į LEU, todėl atsisakiau išvykti. Po metų paban-džiau dar kartą. Man vėl pavyko. Ir šį kartą pasiūlymo jau neatsisakiau.

Aš visiems kartoju, kad gyvenimo Ibizoje žodžiais apsakyti negaliu. Reikia nuvykti patiems ir viską pa-tirti. Ten buvau tris mėnesius. Teko ragauti prabangiausio pasaulio šam-pano „Cristal“, plaukioti jachta, kuri prilygo vienam penkių aukštų ben-drabučiui, vakarieniauti viename iš prabangiausių restoranų pasaulyje. Smagiausia būdavo tuomet, kai į klu-bą ateidavo apie 5000 žmonių, o pats klubas plotu prilygo visam mūsų uni-versitetui.

Susipažinau su tokiais žmonė-mis kaip Afrojack, Avicii, Steve Aoki, Pitbull, Inna, Leonardo DiCaprio,

Paris Hilton. Dabar žinau, kad jie vi-siškai paprasti žmonės. Beje, buvau asmeninis P. Hilton plaukų stilis-tas. Susipažinau su labai turtingais žmonėmis, kurie yra įtakingi visame pasaulyje. Gavau pakvietimą vykti į Ameriką ir dirbti šokėju. Jau pradėjau tvarkytis dokumentus dėl vizos ir, jei-gu pavyks, vasarą iškeliausiu.

Kokios asmens savybės reikalin-gos geram šokėjui?

Aš manau, kad žmogus turi pa-sitikėti savimi, tikėti tuo, ką daro, ir svarbiausia mylėti savo darbą. Jei tu-rėsi šias savybes, būsi vienas iš geriau-sių šokėjų.

> A. Šešetui (pirmam iš kairės) teko galimybė dalyvauti ir „Eurovizijos“ fi nale > A. Šešetas kartu su P. Hilton

Sėdėdama  prie pietų stalo ilgai žiūrėdavau į savo senelį. Sustingda-vau, nes buvo įdomu stebėti, kaip jis išvirusius kiaulių kaulus ritmingai daužydavo į medinę lentelę tam, kad iš kaulų ertmių iškristų vadinamosios smegenys. Pasibarstydavo druska ir godžiai valgydavo, karts nuo karto vis garsiau atsikosėdamas.

Labai greitai jis atsigulė į ligo-ninę, vis klausė, ar atvežėme čia jį numirti? Ir tikrai pirmame šios ligo-ninės aukšte vieną po kito vežė miru-sius senolius. Keista, kad net ir mirę jie buvo priversti laukti, kol kažkas atvažiuos iš giminaičių ir jų kūnus pasiims. Galvojau, kad galima pri-prasti prie mirties, kai nuolat matai šiuos vaizdus. Pas senelį ateidavau kiekvieną dieną. Štai vienas senolis, gulėjęs greta mano senelio, buvo mi-ręs jau beveik valandą laiko. Jo prote-zai lengvai plūduriavo rusiško stiklo stiklinėje, kurios vanduo, rodėsi, lyg sirupas ar kisielius – toks tirštas ir labai glitnus. Ant kojos kybojo kaž-koks numeris, beveik atidengtas, rankos nesunertos, matyt, laužys jas, kai norės rožančių perpinti. Senelis gulėjo pasipiktinęs ir murmėjo, kad čia jam viskas panašu į povandeninį laivą arba kosmosą – ligoninės langai buvo apvalūs ir labai maži. Galbūt buvo pabijota ligoninės sergėtojų, kad kažkuris iš čia merdėjančių pa-sidarys sau galą. „Nereikia čia galo niekam darytis“, –  pasakojo senelis, čia visi kaip per marą miršta. Sakėsi, kad jis dar nenori, nes nesusitaupęs pinigų, kad galėtų padoriai būti pa-

ant šąlančių krūmų šakų. Tai kada mirt geriausia? Mirė senelis, matyt, visada nujautė, kad mirs žiemą, nes kiekvieną žiemą kartodavo, jog tur-būt pavasario jau nebesulauks. Dabar žiūriu į vieną nuotrauką, galvodama, kaip senelis mus su broliu galėjo taip aukštai iškelti ant rankų. Tikriausiai tada jis buvo labai jaunas, o mums jis visada atrodydavo senas senelis, ku-ris džiaugdavosi sulaukęs kiekvieno pavasario tam, kad ir vėl pasiryžtų taupyti. Sutaupyti savom laidotu-vėm, rudenį nuskinti obuolius, juos supjaustyti, sudėlioti metalinėje skardoje ir džiovinti rudeninėje sau-lėje. Dabar tik ypatingom progom mama įmeta į sriubą bent keletą tų jo sudžiovintų obuolių skiltelių. Dar jų turime, bet kitą rudenį jau nebeturė-sime...

Visi senelio drabužiai buvo ati-duoti kažkokiose landynėse gyve-nančiam žmogui. Sako mama: „Te-gul žmogus bent kurį laiką švariau apsirengia, tegul padoriau atrodo kitų akyse“. Vieną megztinį pasiėmė mamos brolis –  naujas, gera siūlų su-dėtis, vilnos yra, akrilo. Man nieko neleido pasilikti, sako, kam tau tie jo nosiniai, kam visi jo medaliai. Gerai, kad bent senelio girtą gargaliavimą kažkada juokaudama maža įsirašiau į seną kasetę. Kartais paklausau, kar-tais atrodo, kad gyvas, kad jis čia, kad jo čia atsidusimai ir garsus knarki-mas. O kartais baugiai klausau ir jau-čiu, kad čia ne jis, čia gal tas, kuris su jo švarkais ir purvinom kelnėm savo landynėse miega...

5Š IESA 2014 balandisMokykla

TREčIAKURSIų PEDAGOGINĖ PRAKTIKA PO PADIDINAMUOJU STIKLU

> Bibliotekos akcija – sienlaikraštis

> Ekskursija į Vilniaus katedros požemius su Martyno Mažvydo progimnazijos šeštos klasės mokiniais

> Klasės valandėlė apie sveikatingumo temas

> Vilniaus arkikatedros požemiai

Trečio kurso studentės šiais me-tais turėjo galimybę pritaikyti savo pedagogines žinias, įgytas per trejus studijų metus. Tai daug laiko, jėgų ir stiprybės reikalaujanti veikla, ku-rios metu studentai galėjo pasiimti kuo daugiau praktinių įgūdžių, tu-rėjo galimybę susieti teoriją ir prak-tiką, įsilieti į mokyklos darbuotojų veiklos sūkurį.

Savo įspūdžius mums pasakoja III kurso LF studentės Daiva Jokū-baitytė ir Indrė Žymančiūtė.

Daiva Jokūbaitytė: Trečias kur-sas – etapas, kai įveikta daugiau nei pusė studijų kelio. Studentės šešias savaites, nuo vasario 4-osios iki kovo 14-osios, jau trečią kartą atliko pedagoginę praktiką įvairiose mo-kyklose. Kuo ši praktika skiriasi nuo ankstesniųjų? Pirmosios praktikos metu studentės daugiausia turėjo stebėti mokytojų pamokas, bet, ži-noma, privalėjo prisidėti prie veik-los organizuojant klasės valandė-les ar išvykas. Antrosios praktikos metu studentės jau šiek tiek galėjo įsijausti į mokytojos vaidmenį, kai tekdavo vesti įvairius pamokų fra-gmentus. Trečiosios (atsakingosios) praktikos metu buvo visko: lengvų pagalbinių darbų organizuojant iš-vykas, atsakingų planų rašymo, pa-mokų vedimo.

Prieš mums išeinant į šią prak-tiką, dėstytojai nuolat kartodavo: „Kiekviena praktikos diena jums bus kaip egzaminas, todėl jūsų lau-kia sunkus darbas. Nusiteikite jam!“ Dėstytojai taip pat pabrėždavo, kad po šios praktikos mes suprasime, ar tikrai norime būti mokytojomis. Bet pridurdavo ir tokį faktą, kad dažniausiai tie, kurie sako, kad mo-kytojais tikrai nebus, po praktikos pakeičia savo nuomonę. Taigi ar dėstytojų mintys buvo teisingos? Ši praktika pareikalavo ne tik dalykinių žinių. Buvo mokytojų, kurios sakė: „Vos pamačiusi šią studentę negalė-jau patikėti, kad ji gebės susitvarkyti su užduotimi vesti pamoką“. Visgi po kurio laiko ta mokytoja pamatė, kad šiai studentei, apie kurią ji buvo susidariusi išankstinę nuomonę, pa-

vyko įrodyti, jog užduotis vesti pa-moką įveikiama. Todėl daug kartų studentėms teko „perlipti per save“. Dėstytojai neklydo sakydami, kad tai praktika, kurios kiekviena diena bus lyg egzaminas!

Kaip sudominti vaikus, jeigu tema ir nėra labai įdomi? Kaip pelnyti vaikų palankumą? Kaip užmegzti su vaikais draugiškus santykius? Kaip sukurti tokias pamokas, kad moki-niai jų (pamokų) tiesiog pasiilgtų? Kaip suformuoti vaikų nuomonę, kad namų darbai tėra linksmas žaidimas ir galimybė atskleisti visus savo gebė-jimus, o ne prievartinis darbas? Gal ne į visus klausimus studentės gebėjo rasti atsakymus, bet bent kelis tikrai pavyko aprėpti.

Ne viskas šioje praktikoje buvo taip rimta. Vedėme klasės valandė-les sveikatingumo temomis. Tokia užduotis leido patobulinti ir savo asmenines žinias (apie kurių svarbą jau minėjau). Organizavome išvykas į muziejus, debatus. Prisidėjome prie įvairių dalykinių renginių vedimo. Teko kalbėtis su kitomis studentėmis ir teirautis, ar pasikeitė jų nuomonė apie galimybę dirbti mokykloje. Ir atsakymo sulaukiau teigiamo. Dės-tytojų žodžiai buvo teisingi. Atsirado tokių, kurios jau po pirmos vestos pamokos sakė: „Aš noriu būti moky-toja!“

Apibendrindama galiu pasaky-ti, kad kiekviena praktika duoda vis daugiau ir daugiau... Pabaigti no-rėčiau Alberto Einšteino žodžiais: „Diena be mokslo – tuščiai praleista diena. Tiek daug yra ko mokytis ir tiek mažai turime tam laiko“. Taigi stenkimės kiekvieną dieną ko nors išmokti!

Indrė Žymančiūtė: Aš esu bū-sima mokytoja. Būsima vaikų ug-dytoja. Lietuvių kalba yra tik vienas iš daugelio dalykų, kurių vaikai da-bar   mokosi. Tačiau tai yra tokios pamokos, kurių metu mokytojas gali belstis į mokinių širdis, nešdamas meilės ugnelę kalbai, tėvynei ir jos žmonėms. Žymių rašytojų ir visuo-menės veikėjų biografijos – pavyz-džiai jaunimui, keliantys patriotinę

dvasią, ugdantys pilietinę savimonę atliktais darbais. Tačiau tai yra kitų žmonių nuopelnai. O kokie turi būti mūsų, mokytojų, nuopelnai? Atsakyti nesunku. Pirmiausia pačiam reikia mylėti savo gimtąją žemę, darbą ir, žinoma, vaikus.

Šiais metais atlikau jau trečiąją pedagoginę praktiką. Kasmet ji vis kitokia – labiau naudinga ir išskirti-nė. Galimybė savo jėgomis suprasti, „kas ir su kuo valgoma“ šiame darbe, yra neįkainojama. Kai tu stovi prieš beveik trisdešimt jaunų asmenybių ir suvoki, kad tai yra jėga, branduolys, mūsų šalies viltis ir ateitis, užplūsta beprotiškai didelis noras kuo daugiau visko kartu nuveikti, kuo daugiau ir tvirčiau žengti pirmyn. Ir šalia nuos-tabaus džiaugsmo prisišlieja baimė. Baimė ir suvokimas, kad prieš visus juos stovi visiškai vienas. Esi seka-mas, stebimas, analizuojamas, slapčia apie tave yra kalbama... Tokia baimė gali pakišti koją.

Dažniausiai utopinių minčių ir gerų norų kupini būna jauniausi mokytojai ir studentai. Kartais tenka šiek tiek nusivilti, nes suvoki, kad ne visiems lūkesčiams lemta išpildyti. Šios praktikos metu suvokiau, ko-kia yra pedagoginio darbo specifika: vieną dieną, po pamokų, keliauda-mas namo, gali jaustis lyg sparnų nešamas, nes mokiniai, atrodo, buvo tiesiog nuostabūs! Patys protingiausi, nuoširdžiausi, įvertinantys mokyto-jos sunkų darbą! Tačiau būna ir taip, kad norisi pykti, kalbėti taip, kad žo-džiai smigtų tiesiai į mokinių sąžinę, nes matai jų akyse vaikišką nerūpes-tingumą. O dar tas nesupratingumas, kad viskas daroma tik dėl jų! Pripa-žinsiu, tokios dienos praktikos metu vedė mane iš proto. O tada dar labiau supratau, kokios stiprios asmenybės reikia šiam darbui. Meilė ir pyktis nuolat mainosi, keičia vienas kitą. Ir galiausiai vis tiek supranti, jog myli tuos vaikus, kad ir kokie jie skirtingi būtų...

Paskutinioji praktikos diena pri-vertė pamiršti visus iškilusius sun-kumus. Pasibaigus pamokoms, keletą akimirkų stovėjau prie tuščių suolų, o mintyse bėgo ištisų savaičių įvykiai. Stovėjau ir mąsčiau, kad iš dalies jie tapo ir mano mokiniais. Sentimen-tus paskatino prieš tai įvykęs gražus atsisveikinimas ir stropus mokinių darbas pastarąsias pamokas. Tą die-ną iš mokyklos išėjau labai vėlai ir lėtai. Tuščiais koridoriais skambėjo studentės praktikantės, būsimos mo-kytojos, batų kaukšėjimas ir širdies dūžiai krūtinėje. Liūdna buvo atsi-sveikinti ir paskutinį kartą užverti šios mokyklos duris.

Mano praktika buvo naudinga ne tik dėl emocinių suvokimų, as-meninių pamąstymų, bet ir todėl, kad išmokau greičiau pasiruošti pa-mokoms, pritaikyti teorines žinias, kurias suteikė mano universitetas, atradau ryšį su mokiniais, teko pa-bendrauti su skirtingai dirbančiais mokytojais ir su kitais mokyklos darbuotojais. Kad ir kaip tai buvo nelengva, bet, dievaži, tikrai naudin-ga. Man dar liko studijuoti pusantrų metų. Dar tiek laiko praleisiu savo universitete. Žinau, ko dar privalau išmokti, kad kitais metais, paskuti-niosios praktikos metu, būčiau dar geresnė mokytoja.

Taigi visiems linkiu per savo pedagogines praktikas nebijoti būti savimi, eksperimentuoti, ieškoti ir pabandyti pritaikyti kuo daugiau mokymo metodų. Taip pat bendrauti su mokiniais, mokytojais, mokyklos darbuotojais, analizuoti ne tik moki-nių elgesį, mokymąsi, bet ir savo to-bulėjimą ir suvokimą.

1. Buvęs tuometinio Fizikos ir matematikos fakulteto absolventas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras generolas Jurgis ....

2. Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, LEU Filosofijos kate-dros poetas ir eseistas doc. dr. L. ....

3. LEU vykdomo projekto „Lituanistikos (baltistikos) centrų akademinio mobilumo skatinimas ir tarptautiškumo plėtra“ vadovė dr. ... Trimonytė Bikelienė.

4. LEU ir Všį „RV Agentūros“ renginys „3R …“.5. Operos „Gripino klasta arba kas taps karaliumi“ autorius. 6. Laikraščio „Šviesa“ rubrika „... saviems“. 7. Lietuvos edukologijos universiteto leidyklos išleistos knygos „Laiškai“

autorė.

Atsakymus siųskite el. paštu gintare.mikenaite@leu.lt iki balandžio 14 d. Nugalėtojo, kuris bus išrinktas burtų keliu, laukia prizai su LEU simbolika!

KRYŽIAŽODIS

Puslapį rengia LEU Sporto centras

6 Sportas Š IESA 2014 balandis

MŪSų UNIVERSITETE NUAIDĖJO BOKSASLEU didžiojoje sporto salėje de-

vintą kartą vyko Tarptautinis jauni-mo bokso turnyras, skirtas pirmojo Lietuvos olimpinio čempiono Dano Pozniako atminimui, kuriame daly-vavo net 125 boksininkai iš 19 šalių.

Į Europos bokso konfederacijos (EUBC) kalendorių įtrauktame tur-nyre kovojo Italijos, Slovakijos, Nor-vegijos, Gruzijos, Švedijos, Čekijos, Bulgarijos, Ispanijos, Kipro, Rusijos, Austrijos, Vengrijos, Moldovos, Azer-baidžano, Suomijos, Turkijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos boksininkai.

Ant nugalėtojų pakylos lipo ir trys lietuviai: Tadas Šakočius (75 kg), Tomas Olberkis (91 kg) ir Dovydas Šernas (+91 kg).

„LAIMA“ TINKLINIO TURNYRAS MOTERS DIENOS PROGASimona Arlauskaitė

TRENERIS SUGRĮŽO NAMOAgnė Miliškevičiūtė

LEU KOMANDų REZULTATų APŽVALGAŠarūnas Beivydas, Simona Arlauskaitė, Tautvydas Babravičius, Diana Salnikova

NENUGALĖTI, BET IR NE PIRMIŠarūnas Beivydas

Antano Taraskevičiaus peda-goginis ir profesionalaus rankinio stažas yra 46 metai. Treneris bai-gė Kauno kūno kultūros institutą. 12 metų Lietuvos švietimo ministe-rijoje vadovavo Lietuvos moksleivių rankinio sportui. 19 metų dirbo su Vilniaus „Eglės“ moterų rankinio komanda. Tuo laikotarpiu (1988 m.) „Eglės“ komanda iškovojo IHF Eu-ropos šalių taurę. „Eglės“, „Eglės-Šviesos“ komandos 15 kartų tapo Lietuvos čempionėmis.

16 metų A. Taraskevičius buvo Lietuvos moterų rankinio rinktinės vyr. treneris. Prieš išvykstant iš Lie-tuvos, paskutinius 3 metus VPU dės-tė rankinio ir krepšinio disciplinas. A. Taraskevičius yra SSRS rankinio sporto meistras, nusipelnęs Lietuvos rankinio treneris ir Lietuvos kūno kultūros ir sporto darbuotojas. Pa-skutinius 16 metų dirbo ir tobulinosi Vokietijoje. Šioje šalyje galėjo tobulin-tis metodologiškai. Treneris parengė dvi knygas: vieną išleido Kauno kūno

kultūros akademija, o antros knygos nepavyko išleisti. Jis yra parašęs 26 straipsnius, išspausdintus „Trenerio“ žurnale. Taip pat rašė daug straips-nių Vokietijos treneriams. O dabar A. Taraskevičius sugrįžo pas mus, į Lie-tuvos edukologijos universitetą, treni-ruoti ir suteikti žinių mūsų vyrų ran-kinio komandai LEU „VHC Šviesa“.

Papasakokite trumpai apie save.Gimiau 1942 m. Druskininkė-

liuose, Druskininkų vlsč., Alytaus apskr. 1968 m. baigiau LVKKI.

Kodėl išvykote dirbti į Vokieti-ją? Kas paskatino Jus grįžti?

Buvau pakviestas kaip geras ran-kinio specialistas. O grįžti paskatino amžius.

Kodėl pasirinkote šią specialybę? Rankinį pradėjau žaisti tarnau-

damas sovietinėje armijoje Sibire, Omsko, Novasibirsko miestuose. Sportuojant buvo daug privilegijų. Grįžęs iš armijos pasirinkinau ranki-nio sporto šakos trenerio specializa-

ciją. Studijos sekėsi puikiai, jas pabai-giau su pagyrimu. Už gerą mokymąsi gaudavau Lenino vardo stipendiją.

Ar prisimenate savo pirmąsias varžybas kaip treneris?

Taip, tai buvo 1968 m. su Vilniaus „Statybos“ moterų rankinio komanda.

Kaip manote, kokios žmogaus savybės yra svarbiausios žaidžiant rankinį?

Besąlygiškas, profesionalus atsida-vimas, atkaklumas treniruočių metu.

Gal atsimenate kokį linksmą įvykį treniruočių metu?

Dirbdamas „Eglės“ moterų ran-kinio komandoje, kai ištekėjo dauge-lis pagrindinių žaidėjų, sudariau joms gimdymų grafiką.

Kuo domitės, kuo užsiimate be sporto?

Laisvu laiku žvejoju ir grybauju. Ko palinkėtumėte sau sporte ir

gyvenime?Geresnių treniravimosi sąlygų,

metodologinio tobulėjimo, o gyveni-me – sveikatos.

Nacionalinėje futbolo akademi-joje esančiuose futbolo aikštynuose (Kaunas) vyko Lietuvos aukštųjų mokyklų mažojo futbolo 7x7 kovos. Be mūsų universiteto mažojo futbolo turnyre taip pat dalyvavo 7 koman-dos: ASU, KU, LSU, VGTU, KTU, VU, VDU. Joms teko taikytis prie ypač nemalonių ir sudėtingų oro per-mainų.

LEU futbolo komandai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtas turnyras pareikala-vo daug jėgų, sveikatos ir nervų. Ta-čiau sudėtingos oro sąlygos, turnyro metu slėgęs nuovargis ir traumos nesumažino komandos ryžto siek-ti pačių aukščiausių apdovanojimų. LEU futbolininkai vieningai kovėsi dėl aukštųjų mokyklų mažojo fut-

bolo turnyro nugalėtojų vardo. Deja, LEU komanda turėjo tenkintis II-ąja vieta, į priekį praleisdama turnyro atidarymo rungtynėse 2:0 įveiktą VU komandą, kuri po patirtų dviejų iš eilės pralaimėjimų iškovojo penkias pergales ir tapo turnyro nugalėtoja.

LEU futbolininkai turnyre taip pat įveikė VDU (2:1) ir VGTU (1:0) komandas. Net keturis kartus sužaidė lygiosiomis su LSU (0:0), KTU (0:0), KU (1:1), ASU (1:1). Mūsų universite-to komanda surinko 13 taškų ir nuo jau minėtos VU komandos atsiliko tik 2 taškais. Ypač apmaudžiai buvo paleista pergalė rungtynėse prieš KU komandą, kuomet paskutinės rung-tynių atakos metu po kampinio buvo praleistas įvartis. Komandos, pasi-baigus šioms rungtynėms, pasidalijo

> LEU futbolo komanda

FUTBOLASLEU komanda I lygos sezono

metu iškovojo vienintelę pergalę, namuose įveikdami VGTU futboli-ninkus 6:3. LEU komanda Lietuvos salės futbolo I lygos čempionate liko paskutinėje vietoje (VIII), surinkusi 3 taškus. I lygos salės futbolo čempi-one tapo Vilniaus kolegijos komanda (37 taškai). LEU komandos geriausiu žaidėju tapo Tautvydas Svidras (SSF, II k.), pelnęs 12 įvarčių.

TINKLINISRSTL (Respublikos studentų tin-

klinio lyga) šiais metais dalyvauja po 9 Lietuvos universitetų vyrų ir mote-rų komandas. Čempionate žaidžiama dviejų ratų sistema. Komandos skirs-tomos į dvi zonas, dažniausiai į „Vil-niaus“ ir „Kauno“. Po pirmojo rato abi LEU komandos yra IV vietoje. Šiuo metu yra prasidėjęs antrasis ratas.

KREPŠINISVasario mėnesį LEU krepšinio

komanda užbaigė išvykoje susitik-dama su KU komanda. LEU atstovai pasipriešinti Klaipėdos universitetui nesugebėjo ir patyrė pralaimėjimą 69:84. Kovo mėnesį LEU komanda pradėjo su KTU komanda. LEU šven-tė užtikrintą pergalę rezultatu 100:76.

RANKINIS„VHC Šviesa“Kovo pradžioje „VHC Šviesa“

padovanojo savo sirgaliams įdomią dvikovą. Vilniaus sporto mokykloje „Tauras“ susitiko dvi viena kitos ver-

tos komandos – Vilniaus „VHC Švie-sa“ ir Varėnos „Ūla“. Rungtynės buvo kovingos. Netrūko nei emocijų, nei pykčių, nei gražaus žaidimo. Sirgaliai mėgavosi. Mūsų komanda įveikė sve-čius iš Varėnos rezultatu 29:26 (11:13). Reguliaraus čempionato nugalėtojais tapo Klaipėdos „Dragūno“ komanda. Mūsų universiteto komanda preten-duoja į II-ąją vietą.

„Šviesa VHC“Mūsų universiteto komanda II

etape užsitikrino vietą stipriausių komandų aštuntunke, nors tai buvo sunku padaryti. Kovo mėnesį prasi-dėjo Lietuvos vyrų rankinio pirme-nybių III etapas. Klaipėdoje susitiko vietos „Universitetas/Dragūnas“ su antrąja Vilniaus rankinio komanda. Po atkaklios kovos „Šviesa VHC“ tu-rėjo pripažinti pajūrio ekipos prana-šumą 29:33 (16:15). Šis etapas vyks iki dviejų pergalių.

LEU „Šviesa-Eglė“Paskutiniosiose reguliariojo

čempionato rungtynėse mūsų uni-versiteto komanda susitiko su Šiaulių SM „Dubysa-HC Urtvida“. Šių ekipų susitikime pranašesnės buvo mūsiš-kės rankininkės (38:36; 17:16). Mūsų universiteto komanda reguliariajame čempionate užėmė IV-ąją vietą ir pa-teko į Lietuvos moterų rankinio čem-pionato pusfinalį. Pusfinalyje iki trijų pergalių susitiks Kauno „ACME-Žal-giris“ su Vilniaus LEU „Šviesa-Eglė“ komanda.

> Kova dėl kamuolio tinklinio aikštelėje

> Dovana sirgaliams – įnirtingos rungtynės tarp Vilniaus LEU „VHC Šviesa“ ir Klaipėdos „Dragūno“ komandų

> Į vartus smūgiuoja LEU absolventas Nerijus Budraitis

po tašką turnyrinėje lentelėje. Šios rungtynės, pasak komandos trenerio, buvo lemiamos kovoje dėl nugalėtojų vardo.

Geriausiu LEU komandos žaidė-ju tapo kapitonas Marius Linkevičius (SSF, IV k.). O rezultatyviausiu viso turnyro žaidėju tapo iš LEU koman-dos pergalę „atėmęs“ KU koman-dos lyderis Audrius Tolis, pelnęs net 8 įvarčius.

LEU komandoje žaidė Laurynas Šimkus, Matas Kocimas, Edgaras Gėglis, Daniel Gunevič, Tautvydas Svidras, Marius Linkevičius (ko-mandos kapitonas), Egidijus Žagaras, Remigijus Semėnas, Andžej Čaplin, Šarūnas Beivydas, Robertas Bovše-vič, Laimonas Sakalauskas, Andrius Prunckus.

> „Laima“ turnyro dalyvės ir organizatoriai

Kiekvienais metais žurnalo „Laima“ redakcija moterims organizuoja tinkli-nio turnyrą Kovo 8-osios proga. Turnyre dalyvauja profesionalios kelių kartų tin-klininkės – žurnalo „Laima“ atstovės ir trys kviestinės moterų komandos.

Šiais metais kartu su „Laima“ ko-manda dalyvavo ir LEU „Šviesos“ mo-terų tinklinio komanda, kuri užėmė IV-ąją vietą. Visos komandos buvo ap-dovanotos gėlėmis ir „Laima“ įsteigtais prizais. Dovanas įteikė turnyro teisėjai, gerai žinomi tinklininkai. Taip pat mo-terų pasveikinti atvyko profesionalus treneris Jeanas Claude‘as Edorh‘as.

Visos dalyvavusios moterys dėko-ja už nuostabų turnyrą ir palaikymą!

7Š IESA 2014 balandisVertybės

MATO PASAULĮ KITAIPJurga Sidabrienė

VAKARAS, SKIRTAS LIETUVOS PARTIZANAMS ATMINTIIndrė Šadvilaitė

LF III kurso studentė

> Visi linksmai lipdė molį...

Dailės katedros keramikos stu-dijoje kartu kūrė, vaišinosi arbata ir nuoširdžiai bendravo projekto „Ma-tau pasaulį kitaip“ dalyviai, t. y. III kurso dailės edukologijos studentai, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centro auklėtiniai, jų mokytojos S. Butno-riūtė, J. Jakonė ir Dailės katedros dės-tytojos J. Sidabrienė, D. Jazgevičiūtė. Renginys paliko neišdildomą įspūdį ir vieniems, ir kitiems. Tarpusavio bendravimas tapo svarbia pamoka pažinti, jausti šalia esantį, „matan-tį pasaulį kitaip“. Studentai paruošė po dovanėlę – reljefinius atvirukus – savo naujiems draugams. Projekto dalyviai aplankė LEU parodas, stu-dentų kūrybines erdves, derino ben-drus ateities kūrybinius planus.

Labai laukė tos kelionės„Įdomu buvo sužinoti, kaip tie

studentai gyvena. Labiausiai patiko linksmos merginos, kurios visą laiką juokavo ir labai norėjo padėti lipdy-ti“, – teigia Andrej Konorev, besimo-kanti IV I g klasėje.

„Lipdžiau grybą. Mano padėjėja buvo labiau patyrusi ir man padėjo, kad tas grybas būtų į grybą pana-šus“,  – pasakojo Jovita Stasiūtė iš III g klasės.

Tai buvo draugiškas susitikimas„Pamoka su sunkiai matančiai-

siais sukėlė ne tik užuojautą, bet kar-tu ir malonių jausmų. Neįsivaizduoju,

ARKIVYSKUPO M. REINIO 130-OSIOS GIMIMO METINĖS. KONFERENCIJA LIETUVOS MOKSLų AKADEMIJOJE

Pranešimus apie Mečislovą Reinį skaitė rektorius akademikas Algirdas Gaižutis, vyskupas Arūnas Poniškai-tis, prelatas, profesorius, teologijos daktaras, pranciškonų pasauliečių ordino (OFS) narys Vytautas Stepo-nas Vaičiūnas, kunigas Gediminas Jankūnas, diakonas Nerijus Pipiras

ir M. Reinio gyvenimo, veiklos ir at-minimo tyrėja dr. Aldona Vasiliaus-kienė.

Renginyje meninę programą atli-ko solistas prof. Antanas Kiveris, stu-dentės pianistės Giedrė Buivaitė, Gre-ta Mockaitytė. Griežė LEU kamerinės muzikos ansamblis „Credo“.

> Konferencijos pranešėjai

> Griežia „Credo“. Vad. dr. R. Vitkauskas

> Dainuoja prof. A. Kiveris

„Šviesos“ reportažas

kaip jie jaučiasi šalia sveikųjų, nega-lios neturinčių žmonių. Galbūt tik mes į juos žvelgiame baimės ir neži-nomybės kupinomis akimis... Todėl, bendraudama su vaikais, stengiausi sukurti šiltą, betarpišką ryšį, norėjosi visu turimu gerumu pasidalyti su šiais vaikais. Ir labai džiugu, kad mūsų svečiai įsijautė į darbą, šnekučiavo-si su mumis, studentais taip, kaip su draugais. Įdomu buvo pamatyti, kaip vaikai pažindinasi su aplinka tik po-jūčių vedini. Juos išlavinę gali pajusti daugiau nei matantieji. Turime dar daug išmokti, kad galėtumėme dar daugiau patirti. Už šią patirtį esa-

me dėkingos organizatoriams, kurių dėka galėjome pažvelgti į pedagogiką ir dailę kitu kampu“, – sako III kurso studentės Eglė Genutytė, Julija Lečai-tė, Mažena Kaminska, Martyna Čei-kauskaitė, Kamilė Tautkevičiūtė.

Karolina Jakimavičiūtė: „Jie at-veria mums akis dėl savo didelių šir-džių. Įdomu stebėti, kaip nematantis žmogus pasiima molio gabalą ir ima iš jo formuoti fantastiškus daly-kus.  Tas  procesas, kai jie šildė molį savo rankose, užbūrė. Molio gabalas virsta automobiliu, ežiu, grybu, šir-dimi, puodeliu... Ir galvojau, kaip tai įmanoma“.

LEU Lituanistikos fakultete vyko renginys, skirtas paminėti Adolfo Ramanausko-Vanago 96-osioms gi-mimo metinėms ir 1944–1953 metais už Lietuvos laisvę kovojusiems žmo-nėms – Lietuvos partizanams. Renginį organizavo LEU Lituanistikos fakul-teto Studentų atstovybė, bendradar-biaudama su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Renginio metu buvo dainuojamos partizanų, patriotinės ir liaudies dainos, skaitomi pranešimai, partizanų kūryba.

Renginį pradėjo LEU LF III kurso studentė Indrė Šadvilaitė, skaityda-ma ištrauką iš Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų knygos „Daugel krito sūnų“. Po to sveikinimo žodį tarė dekanė doc. dr. Žydronė Kole-vinskienė. II kurso studentė Rūta Čin-čytė atliko dvi dainas: „Jei ne auksinės vasaros“ ir „Vargo sūnelis“. Vėliau buvo pristatytas Generolo Jono Že-maičio Lietuvos karo akademijos III kurso krn. Andrius Kubilius, kuris perskaitė savo parengtą pranešimą apie generolą Joną Žemaitį. Po pra-nešimo skambėjo LEU LF II kurso studentės Editos Mikėnaitės atliktos dainos: „Sakalėli, margas paukšteli“ ir „Mažam kambarėly“, o iš karto po dainų buvo pristatytas Generolo Jono

Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas kariniam rengimui plk. ltn. Valerijus Šerelis, kuris pristatė susirinkusiems praneši-mą apie karo taktiką. Valerijus Šerelis žiūrovams padovanojo ir porą savo kūrybos dainų. Pulkininką scenoje pakeitė mūsų universiteto LF II kurso studentė Austėja Šlivinskaitė, skaičiu-si partizanų kurtas maldas iš Nijolės Gaškaitės knygos „Pasipriešinimo istorija 1944–1953“. Toliau programą tęsė LF I kurso studentė Greta Šadei-kytė, skaičiusi partizanų kurtas eiles savo motinoms iš knygos „Sušaudytos dainos“. O III kurso lituanistė Vytautė Kubiliūtė ir VU Chemijos fakulteto IV kurso studentas Paulius Mielinis atliko dainą „Broliai aitvarai“. Nutilus muzikos akordams buvo pakviestas LEU Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros asist. Mindaugas Nefas, kuris pristatė specialiai rengi-niui savo paruoštą pranešimą ,,Juozas Urbonas-Lakštutis: trys viename“. Dėstytojas pristatė savo kraštietį par-tizaną Juozą Urboną-Lakštutį. Kalbė-jo apie jį kaip apie mokytoją, kūrėją ir laisvės gynėją. Dėstytojas kalbėjo energingai, nes, anot jo, vyrai į karą nėjo verkšlendami ir apsiverkę, todėl siūlė į šitą temą žiūrėti ne vien kaip į

> Priesaika tėvynei. Adolfas Ramanauskas-Vanagas

> Studentų ir kariūnų auditorija

tragišką mūsų šalies istorijos atkarpą. Paskutinę partizanų kūrybos ištrauką skaityti buvo pakviesta LEU Ugdymo mokslų fakulteto III kurso studentė Vilmantė Lukauskaitė. Ji perskaitė jaudinantį Balio Vaičėno pogrindinei spaudai parašytą nekrologą, 1945 m. rugsėjo mėn. žuvus Alfonsui Smalins-kui. Vakarą užbaigė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos muzikinė roko grupė, neseniai išsi-rinkusi pavadinimą „Vytis“. Kariūnai vakarą pabaigė trankiai ir išsklaidė susidariusią rimties atmosferą.

> Pulk. leit. Valerijus Šerelis

leidžiamas nuo 1952 metų

Lietuvos edukologijos universiteto laikraštis

Registracijos numeris: SL 749

„Šviesos“ redakcija. Studentų g. 39,

LEU centriniai rūmai, 129 kab.,tel. 852 736 967,

el.paštas: rysiai@leu.lt

Redaktorius Juozas Skomskis

mob.: 86 98 33 971,el.paštas: juozas.skomskis@leu.lt

Korespondentė Gintarė Mikėnaitėmob.: 86 54 03 553,

el. paštas: gintare.mikenaite@leu.lt

Dizainas Tomas Razmus

Maketas Laura Petrauskienė

Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“,Vasario 16-osios g. 52, LT-76291

Šiauliai, Lietuvawww.titnagas.ltTiražas 1500 egz.

Š IESA

8 Kultūra Š IESA 2014 balandis

TECHNOLOGINĖS KŪRYBOS ŽIDINYSJuozas Skomskis

UŽUOJAUTOSSocialinės edukacijos fakulteto kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Socialinio ugdymo katedros lek-torę dr. Renatą Katinaitę-Lodh dėl brangios dukrytės mirties.

Brangus mūsų profesoriau, Lietu-vos edukologijos universiteto Ta-rybos nary Antanai Kiveri, nuo-širdi užuojauta ir dvasinė stiprybė telydi Jus šią sunkią valandą, stai-ga netekus mylimos sesers.

LEU Akademinės sielovados savanoriai

AKVARELĖS MEDŽIAI. ŽEMĖ.

VANDUO...Galerijoje „2003“ atidaryta So-

cialinės edukacijos fakulteto Sociali-nės pedagogikos katedros doc. Tomo Raimundo Jovaišos paveikslų paroda. Mokslininkas ir tapytojas čia ekspo-nuoja 23 subtilaus kolorito akvareles iš savo pamėgtos tėviškės gamtos lo-byno.

> Mokslininką ir dailininką doc. T. R. Jo-vaišą sveikino kolegos ir meno mėgėjai

> Akvarelės parodoje

SCENOJE SKAMBĖJO TRUMPOSIOS DRAMOSKristina Noreikienė

DINGO SSF IV KURSO STUDENTO

JUSTINO MULIUOLIO STUDIJŲ KNYGELĖ.

mo ir reabilitacijos centro paroda „Ar mes kitokie?“, kurią organizavo mūsų absolventė Giedrė Rečiūnienė. Žiū-rovus žavėjo LEU absolventės, vaikų lopšelio-darželio „Žilvitis“ direktorės Ingos Bielinienės ir jos darbuotojų siuvinėjimų, karpinių vaivorykštė „Ką gali darbščios rankos?“, Gretos Magalinskos „Atmerkta erdvė“, stu-denčių Brigitos Geringaitės tapyba ant šilko, Nijolės Kutkienės ir Aus-tės Lazickaitės autorinės, Vilniaus kolegijos Dizaino ir technologijų fakulteto Dizaino katedros studen-tų rankdarbių parodos. Nustebino tautodailininkės Onos Petronaitie-nės audiniai, absolventės Henrietos Stachovskienės kūrybiniai veltinio darbai, Vilniaus Salininkų gimna-zijos mokytojo Tado Švilpos moki-nių medžio drožyba. Mus aplankė ir kitų kultūrų pavyzdžiai, t. y. Jeleco valstybinio universiteto iš Rusijos ir Paragvajaus Respublikos konsulato Rusijoje nėrinių, tekstilės ekspozicija. Atskirai reikia paminėti darželinukų ekologinių piešinukų „Apsaugokime pasaulį“ parodas. Jos subtiliai papildo katedros studijų prioritetą – ekologi-nės tematikos, vartojimo kultūros ug-dymo, ekologinės kultūros studijas.

Ateitis kuriama šiandienJau baigiamas rengti ir šių metų

„Sidabrinio vainikėlio“ konkursas, ku-rio paroda bus atidaryta kovo mėnesį. Balandį sulauksime Žirmūnų gimna-zijos technologijų mokytojos Vaidos Gailiūnienės. Gegužę studentės Brigita Vainorytė ir Miglė Pilvelytė „Verdenė-je“ eksponuos savo sukurtų suknelių ir aksesuarų kolekcijas. Mūsų absolven-tės Jūratė Sinkevičienė ir Alina Luk-šėnienė, dirbančios Vilniaus vaikų ir jaunimo klube, atsiveš mokinių darbų birželio mėnesį. Rugsėjį Jaunimo mo-kyklos mokytoja Rūta Dičmonienė pri-statys savo mokinių darbus.

Taigi atidarius pastarojo pen-kmečio „Verdenės“ skrynią matome, kad technologijų pedagogai yra labai aktyvūs grožio kūrėjai ir jaunosios kartos ugdytojai.

Penktuosius veiklos metus skai-čiuoja Gamtos, matematikos ir tech-nologijų fakulteto Technologijų ir technologinio ugdymo katedros kūrybinių darbų galerija „Verdenė“, iškėlusi tikslą stiprinti technologinio ugdymo studijas, plėtoti ryšius su mokyklomis ir visuomene, puoselėti savo absolventų ir jų mokinių kūrybą, siekti jų grįžtamojo ryšio su universi-tetu. Patirtis apžvelgia katedros vedė-ja doc. dr. Birutė Žygaitienė ir parodų kuratorė lekt. dr. Inga Kepalienė.

Šaltinio traukos jėgaPrie reikšmingiausių, išskirti-

nių parodų galime priskirti Vilniaus miesto technologijų mokytojų me-todinės tarybos rengiamas kasmeti-nes kūrybinių darbų parodas pagal spalvas. Atidarius „Verdenę“, jos prisijungė prie mūsų. 2012 m. spalį eksponuoti mokytojų ir jų mokinių darbai parodoje RUDA, o 2013-ieji palydėti ekspozicija BALTA. Kita LEU viešnia – Lietuvos tautodailinin-kų sąjungos vadovės Ramutės Krauje-lienės kuruojamas mokinių liaudies dailės konkursas „Sidabrinis vaini-kėlis“ – tradiciniai amatai: rankdar-biai, karpiniai, drožiniai, audimas, pynimas, vėrimas. „Verdenės“ autorių sąraše – ilga technologijų mokytojų iš Vilniaus, kitų Lietuvos miestų ir už-sienio svečių eilė. Atskirą sritį sudaro personalinės parodos – turtingiau-sias mūsų veiklos kraitis. Jo pradžia – mūsų katedros dėstytojų Arianos Numgaudienės, Dalios Marijos Šau-lauskaitės, Aldonos Vaitkevičiūtės kūrybinių darbų ekspozicija. Po to išvydome įspūdingą kaleidoskopą: tai ir Lietuvos mokinių informavimo techninės kūrybos centro fotografi jos studijos, ir dėstytojos Linos Ringe-lienės, ir darbuotojos Danutės Kur-kulionienės-Raistinės paveikslai ir Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinio mokymo centro dailių-jų rankdarbių specialybės moksleivių, kuriems vadovavo mokytoja metodi-ninkė Irena Seniūnienė, kūryba, Lie-tuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro, Vilniaus technologijų moky-

> Studentų technologinės kūrybos ekspozicijoje

Valstybinio jaunimo teatro Ma-žojoje salėje pristatyta Tomo Dir-gėlos trumpųjų dramų ir pasakėčių knyga „O tempora!“. Renginyje da-lyvavo knygos autorius, leidyklos atstovai, Valstybinio jaunimo teatro aktoriai Giedrius Arbačiauskas, Lu-kas Petrau skas, Jonė Dambrauskaitė ir Giedrė Giedraitytė, taip pat LEU Lituanistikos fakulteto prodekanas doc. dr. Dainius Vaitiekūnas, poe-tas, prozininkas, vertėjas, publicis-tas Benediktas Januševičius, Vals-tybinio jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė ir kiti.

„O tempora!“ – pirmoji LEU stu-dento Tomo Dirgėlos knyga, savaip praturtinanti ir papildanti LEU lei-dyklos leidžiamą JAUNŲJŲ RAŠY-TOJŲ KŪRYBOS seriją. T. Dirgėlos kūrybos žanrai – draminės minia-tiūros ir pasakėčios, kurias autorius kuria savitai, žaismingai perdirbda-mas, parodijuodamas mūsų iškilių literatūros klasikų – Kristijono Do-nelaičio, Vinco Krėvės, Maironio, Jono Biliūno, Simono Stanevičiaus, Antano Vilkutaičio-Keturakio, Kazio Binkio – kūrybą. Iš tiesų šios knygelės skaitytojas turi būti „pasikaustęs“, ap-siskaitęs, turi žinoti, kas buvo Kostas Ostrauskas, kokia jam būdinga rašy-mo maniera, nes būtent šis avangar-dinio stiliaus atstovas, kūręs nuotai-kingas dramas, ir tapo pagrindiniu

įkvėpimo šaltiniu autoriui ir priežas-timi šiai knygai atsirasti. T. Dirgėlos eilėraščiai, proza publikuoti „Litera-tūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“ ir kitur. 2012 m. pavasarį Lituanistikos fakultete vykusio „Literatūrinio pa-vasario“ metu Tomas apvilktas Poeto paltu, bet prisipažįsta, kad juo šildo-si retai, daugiau dėmesio skirdamas dramoms. „Pirmąjį trumposios pro-zos kūrinėlį parašiau Kosto Ostraus-ko skaitymams, įkvėptas pastarojo. Taip ir neiškvėptas, rašau iki šiol“, – sako T. Dirgėla.

Šiuo pasirinktu keliu eiti jaunąjį rašytoją skatina ne tik Lituanistikos fakulteto doc. dr. Dainius Vaitiekū-nas, parašęs knygai įžangos žodį, bet ir poetas Gytis Norvilas, poetas, prozininkas, vertėjas, publicistas Be-nediktas Januševičius, literatūrologė Loreta Mačianskaitė. Pasak doc. dr. Dainiaus Vaitiekūno, T. Dirgėlos „O tempora!“ yra pavyzdys, kaip ir ką galima aktualizuoti šiuolaikiniam jaunam žmogui, kaip kalbėtis su pra-eitimi mūsų dienomis. Komiškiausia T. Dirgėlos dramose, kai tie „aukšto“ ir „žemo“ stiliaus sluoksniai susiduria to paties personažo kalboje. Susidur-dami jie beveik kaip žemės drebėji-mas apnuogina ir stipriai išklibina abiem būdingų klišių ir stereotipų pamatus. Kaip teigia B. Januševičius, vertingiausia T. Dirgėlos savybė yra „gebėjimas juoktis iki ašarų arba liū-dėti taip, kad nors mirk iš juoko“.

> Valstybinio jaunimo teatro aktoriai Giedrius Arbačiauskas, Lukas Petrauskas, Jonė Dambrauskaitė