EUROPOS SĄJUNGOS KONKURENCIJOS TEISĖ

EUROPOS SĄJUNGOS KONKURENCIJOS TEISĖ

ĮŽANGA ES konkurencijos teisė susideda iš šių pagrindinių sričių:1. Draudžiami susitarimai;2. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi;3. Koncentracijų kontrolė;4. Valstybės įmonės ir valstybės pagalba; Pagrindiniai ES konkurencijos teisės tikslai: 1. Žemesnių kainų nustatymas;2. Vartotojų apsauga;3. Kokybiškų produktų rinka;4. Produktų pasirinkimo galimybė;5. Efektyvus išteklių paskirstymas;6. Atvira rinka tarp ES valstybių narių;7. Vieningos rinkos integracija.

ES KONKURENCIJOS TEISĖS ŠALTINIAI

Pagrindiniai ES konkurencijos teisės šaltiniai yra šie:1. Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis)

(ypač 101, 102, 106-108 str.);2. Antrinės teisės aktai, daugiausiai tai Komisijos

reglamentai, nors gali būti priimamos ir direktyvos; 3. Komisijos sprendimai dėl konkrečių Sutarties straipsnių

taikymo;4. ES Teisingumo Teismo praktika;5. Komisijos pranešimai (jie nėra privalomi);6. Bendrieji ES teisės principai.

ES KONKURENCIJOS TEISĖS PRINCIPAIPagrindiniai ES konkurencijos teisės principai yra šie:

Proporcingumas – ES institucijos neturi imtis nebūtinų tikslų Sutarties tikslams pasiekti;

Lygybė; Nediskriminavimas; Teisėti lūkesčiai (kai teisinė sistema asmenį įtikina, kad jis

pasieks tam tikrą rezultatą, jei veiks pagal teisės normas, šie lūkesčiai turi būti apsaugoti);

Teisinio tikrumo (valstybės institucijos turi užtikrinti, jog teisės normas suvoks tie, kuriems jos taikomos, ir jie galės pagrįstai nustatyti jų buvimą ir jų taikymo būdą;

Teisė į nešališką procesą.

ES KONKURENCIJOS TEISĖS SĄVOKOS Konkurencija – tokia situacija rinkoje, kai prekes parduodantys

ar paslaugas teikiantys ūkio subjektai varžosi tarpusavyje dėl pirkėjų, siekdami komercinių tikslų;

Įmonė – tai kiekvienas ūkine veikla užsiimantis ir patiriantis ekonominę riziką subjektas, nepriklausomai nuo jo teisinės formos ir finansavimo pobūdžio;

Rinka – tam tikrų prekių pakeičiamumas apibrėžtoje geografinėje erdvėje;

Prekės rinka – ją sudaro visos prekės ir (ar) paslaugos, kurios dėl jų savybių, panaudojimo būdo ir kainos vartotojo požiūriu gali būti pakeičiamos viena kita;

Teritorinė rinka – tam tikra teritorija, kurioje atitinkamas paslaugas ir prekes teikiančioms įmonėms konkurencijos sąlygos yra panašios.

DRAUDŽIAMI SUSITARIMAI (1) Draudžiami susitarimai yra reglamentuoti Sutarties 101 str.,

kuriame nurodyta, jog kaip nesuderinami su vidaus rinka draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių, ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje;

Pagal Sutarties 101 str. išskiriami tokie pažeidimo elementai:1. tai įmonių susitarimai, asociacijų sprendimai arba suderinti

veiksmai;2. tokie susitarimai turi paveikti valstybių narių tarpusavio

prekybą;3. šių susitarimų tikslas ar poveikis – konkurencijos trukdymas,

ribojimas arba iškraipymas.

DRAUDŽIAMI SUSITARIMAI (2) Sutarties 101 str. taikomas ūkio subjektams, kurie gali būti labai

įvairūs: įmonės, įstaigos, organizacijos, privačios įdarbinimo agentūros (byla C-364/92, Eurocontrol), privatūs pensijų fondai ir pan.; vienu ūkio subjektu taip pat gali būti laikoma motininė ir dukterinė įmonė (byla C-266/93, Volkswagen);

Svarbiausias kriterijus yra tas, jog ūkio subjektas turi vykdyti ekonominę veiklą, juo gali būti tiek juridinis asmuo, tiek asmuo, neturintis juridinio asmens teisių, tiek ir tas ūkio subjektas, kuris nesiekia pelno: byla C-41/90, Hoefner;

Tačiau ūkio subjektu nebus laikomi samdomi darbuotojai, galutiniai vartotojai, institucijos, kurios vykdo viešosios teisės subjekto funkcijas, įvairios solidarumu paremtos socialinės organizacijos (pvz., ligonių kasų asociacija) (byla C-67/96, Albany, byla C-22/98, Becu).

DRAUDŽIAMI SUSITARIMAI (3)

Pirmasis pažeidimo elementas – įmonių susitarimai, suderinti veiksmai ir asociacijų sprendimai:

Įmonių susitarimas: 1. Ūkio subjektai išreiškia savo bendrą ketinimą elgtis rinkoje

tam tikru būdu; forma, kuria išreikštas ketinimas nėra svarbi (tiek žodinis, tiek rašytinis susitarimas), svarbiausia – susitarimo šalių valių suderinimas (byla T-41/96, Bayer);

2. Nuo ūkio subjekto sutikimo niekas nepriklauso, svarbu, kokio tikslo ūkio subjektai siekia, arba kokių veiksmų rinkoje imtasi; kad būtų susitarimas turi būti bent du ūkio subjektai (byla 45/69, Chemiefarma);

DRAUDŽIAMI SUSITARIMAI (4) Suderinti veiksmai:1. Tai tokie veiksmai, kuriais ūkio subjektai, nesudarydami

formalaus susitarimo, sąmoningai ir koordinuotai veikia konkurencijos tikslais (byla 48/69, ICI v. Commission, byla 114/73, Suiker Unie, byla C-199/92, Hüls);

Asociacijų sprendimas – sprendimas turi veikti asociacijos narių elgesį (byla C-309/99, Wouters);Antrasis pažeidimo elementas - tokie susitarimai turi paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą: jei susitarimas neperžengia valstybės narės ribų, jam taikomos nacionalinės teisės, o ne Sutarties nuostatos; tačiau, jei visos susitarimo šalys yra iš vienos valstybės narės, tai dar nereiškia, kad susitarimui nebus taikoma ES teisė (byla 19//77, Miller, byla T-66/89, Publishers Association).

DRAUDŽIAMI SUSITARIMAI (5) Trečiasis pažeidimo elementas – susitarimo tikslas arba

poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas: poveikis gali būti tiesioginis ir netiesioginis, faktiškas arba potencialus, nesvarbu, kad susitarimo tikslas nėra pasiektas (byla 56/65, Maschinenbau, byla 58/64, Consten and Grundig, byla C-234/89, Delimitis);

Pagal Sutarties 101 str. 2 d. visi tokie susitarimai yra niekiniai – negalioja nuo jų sudarymo momento; negaliojančia gali būti laikoma ir susitarimo dalis; ši nuostata yra tiesiogiai taikoma nacionalinėje teisėje, todėl nacionaliniai teismai yra atsakingi dėl šios teisės normos taikymo praktikoje

DRAUDŽIAMI SUSITARIMAI (6) Sąlygos, kurioms esant susitarimai leidžiami (101 str. 3 d.): 1. Susitarimai padeda tobulinti prekių gamybą ar paskirstymą, arba skatinti

technikos ar ekonomikos pažangą (pvz., dėl pramonės reformavimo);2. Susitarimai sudaro sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda

(turi būti akivaizdi tikimybė, kad vartotojas gaus naudos iš tokio susitarimo);

3. Susitarimai tam tikroms įmonėms nenustato jokių apribojimų, nebūtinų šiems tikslams pasiekti (įtvirtintas proporcingumo reikalavimas) (byla 258/78, Nungesser);

4. Susitarimai nesuteikia tokioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai (panašus į trečią reikalavimą);

(Komisijos gairės dėl 101 str. 3 d. taikymo: OJ C101/97).

DRAUDŽIAMI SUSITARIMAI (7) Visos Sutarties 101 str. 3 d. įvardintos sąlygos turi būti taikomos kartu, o ne atskirai; Sutarties 101 str. 3 d. praktikoje tiesiogiai taiko nacionaliniai teismai, Komisija

tokiems susitarimams nebeturi suteikti išimties; De minimis taisyklė: de mininis susitarimai (tai tokie susitarimai, kurie nedaro didesnės

įtakos konkurencijai ir, kuriems netaikomi Sutarties 101 str. 1 d. apribojimai) apibrėžti Komisijos 2001 m. sausio 7 d. pranešime (OJ C368/13) dėl mažareikšmių susitarimų; tai tokie susitarimai, kurie neįtakoja prekybos, todėl nepažeidžia Sutarties: tai horizontalūs susitarimai tarp įmonių, užimančių 10 proc. rinkos (kartu paėmus) arba vertikalūs susitarimai tarp įmonių, kurių kiekviena atskirai užima mažiau nei 15 proc. rinkos.


Draudžiamų susitarimų tipai išvardinti Sutarties 101 str. 1 d., jų sąrašas nebaigtinis:

Kainų ar kitokių prekybos sąlygų nustatymas: tai neapima kainų galutiniams vartotojams nustatymą, nuolaidų sistemos praktika priskiriama prie tokių susitarimų (gamintojas negali nurodyti platintojui, kokią nuolaidą jis gali taikyti pardavinėdamas prekes galutiniam vartotojui), prekės gamintojas negali nurodyti, kada galutinis vartotojas gali nusipirkti produktą, negalima susitarti dėl pardavimo trečiosioms šalims;

Gamybos ribojimas, kontrolė: gamybos rinkodaros techninių tyrimų apribojimas yra neleistinas (pvz., susitariama dėl eksporto kvotos, apribojamos gamybos apimtys ir pan.).


Dalijimasis rinkomis ar tiekimo šaltiniais: pvz., platintojui negali būti nustatytas apribojimas parduoti gaminius tik vienoje valstybėje narėje;

Draudimas kitiems konkurentams dalyvauti vienodomis sąlygomis, dėl ko jie patenka į nepalankią padėtį;

Vienodos sutartims taikomos nevienodos sąlygos – draudžiama taikyti skirtingas sąlygas analogiškiems sandoriams, ūkio subjektai turi vienodai traktuoti savo partnerius analogiškose situacijose;

Papildomų įsipareigojimų, kurie visai nesusiję su sutartimi, kitai sutarties šaliai nustatymas.

DRAUDŽIAMI SUSITARIMAI (10)Leidimo sistemos panaikinimas:

Reglamentas 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 str., įgyvendinimo (įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d.) įgyvendino konkurencijos teisės reformą – panaikino Europos Komisijos suteikiamų leidimų sistemą: nustatė, kad nacionaliniai teismai ir konkurencijos tarnybos gali tiesiogiai taikyti Sutarties 101 str. 1-3 d. ir 102 str.;

Iki Reglamento 1/2003 įsigaliojimo tik Komisija galėjo suteikti išimtis konkurenciją ribojantiems susitarimams – taikyti 101 str. 3 d., visos įmonės, norėdamos, kad jų susitarimams būtų suteikta išimtis, turėjo kreiptis į Komisiją; tokia centralizuota leidimų sistema buvo nustatyta norint užtikrinti vienodą išimties suteikimui įtvirtintų reikalavimų taikymą, tačiau didino Komisijos darbo krūvį, įmonių patiriamus nuostolius, kol Komisija priimdavo sprendimą dėl išimties suteikimo.

DRAUDŽIAMI SUSITARIMAI (11) Reglamento 1/2003 priėmimo tikslai: biurokratijos sumažinimas,

aktyvus nacionalinių teismų ir konkurencijos tarnybų dalyvavimas;

Pagal šį reglamentą, susitarimai, patenkantys į 101 str. 1 d. ir netenkinantys 3 d. nustatytų kriterijų, yra draudžiami ir negalioja ab initio; susitarimai, patenkantys į 101 str. 1 d. ir tenkinantys 101 str. 3 d. nustatytus kriterijus, yra teisėti ir galioja be jokio išankstinio administracinio sprendimo; įtvirtintos naujos platesnės Komisijos galios ir Komisijos bei nacionalinių teismų ir konkurencijos tarnybų bendradarbiavimas;

Priėmus minėtą reglamentą, atsisakyta prezumpcijos, kad konkurenciją ribojantys susitarimai yra negaliojantys, o vietoj ex ante (išankstinės) kontrolės vykdoma ex post (vėlesnė) kontrolė.

PIKTNAUDŽIAVIMAS DOMINUOJANČIA PADĖTIMI (1)

Draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi įtvirtina Sutarties 102 str.: kaip nesuderinamas su vidaus rinka draudžiamas bet koks vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą;

Sutarties 102 str. taikomas, kai įmonė užima dominavimo padėtį, o 101 str. – kai yra susitarimas tarp kelių įmonių; todėl 102 str. prasme turi būti ne susitarimas tarp įmonių, o vienašaliai veiksmai, kuriuos vykdo įmonė, turinti dominavimo poziciją;

101 str. taikyti lengviau, nes 102 str. atveju būtina nustatyti, ar yra dominavimo pozicija, o tam reikia apibrėžti atitinkamą rinką;

Sutarties 102 str. neturi taikymo išimčių, skirtingai nei 101 str.


Dominuojanti padėtis – tai ekonominės galios statusas, kuris suteikia ūkio subjektui galimybę užkirsti kelią veiksmingai konkurencijai rinkoje tuo būdu, kad šis ūkio subjektas gali veikti tam tikru mastu nepriklausomai nuo savo konkurentų, klientų ir ypač vartotojų (byla C-27/76, United Brands);

Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – tai toks dominuojančio ūkio subjekto elgesys, kuris taip įtakoja rinkos struktūrą, kad dėl paties šio ūkio subjekto buvimo konkurencija toje rinkoje sumažėja, ir, kuris, būdamas pagrįstas metodais, kurie skiriasi nuo taikomų įprastomis konkurencijos sąlygomis, trukdo išlaikyti esamą konkurencijos lygį arba trukdo šiam lygiui augti (byla 85/76, Hoffman la Roche).


Norint apibrėžti dominavimo padėtį, būtina apibrėžti rinką, nustatyti jos ribas, įvertinti, kokioje rinkoje veikia įmonė;

Apibrėžus rinką, galima įvertinti, kokią rinkos dalį įmonė užima; norint apibrėžti užimamą rinką, reikia atskirti atitinkamą prekės ir geografinę rinką; kuo plačiau apibrėžiama rinka, tuo mažesnė tikimybė, kad įmonė užima dominavimo padėtį;

Prekės rinka apibrėžiama pagal prekės pakeičiamumą: pakeičiamumą paklausos (vartotojų požiūrį) ir pasiūlos (gamintojų požiūrį) aspektais; pakeičiamumas paklausos aspektu priklauso nuo prekių fizinių savybių, kainos, panaudojimo; pakeičiamumas pasiūlos aspektu priklauso nuo gamybos technologijų savybių, neišnaudotų pajėgumų, įstatymų nustatytų barjerų ir pan.


Žiūrint ir vartotojo pozicijos, reikia įvertinti, ar vartotojai gali vieną vartojamą prekę pakeisti kita analogiška (panašia) preke: ar yra alternatyvių tiekimo šaltinių, ar konkrečią prekę (pvz., bananus) galima pakeisti kita preke (pvz., obuoliais ir apelsinais), t. y., ar vartotojui bus skirtumas, ar tai bananas, apelsinas, ar obuolys; jei vartotojui nesvarbu, tuomet galima sakyti, kad įmonė dirba tiesiog vaisių rinkoje; jei vartotojas sakytų, kad bananą galima pakeisti kitu vaisiumi, tačiau tai nėra tas pats, nes bananas turi tam tikrų ypatybių, tai reikėtų sakyti, jog įmonė dirba bananų rinkoje (byla C-27/76, United Brands).


Žiūrint iš gamintojo pozicijos, reikėtų nustatyti, ar panašių prekių gamintojai sugebėtų pagaminti panašias prekes: ar gamintojui būtų lengva pakeisti savo gamybos procesą be ypač didelių investicijų, išlaidų ir papildomos rizikos, norint pakeisti tą produktą kitu; jei atsakymas būtų teigiamas, tada rinka yra platesnė: pvz., jei įmonė dirbo sunkiasvorių motorinių transporto priemonių padangų gamybos srityje ir būtų nustatyta, kad jai būtų lengva pereiti prie kitos gamybos, t. y. lengviesiems automobiliams skirtų padangų, tada galima teigti, jog įmonė dirba padangų rinkoje; jei praktikoje tai būtų sunku padaryti, tada reikėtų teigti, kad įmonė dirba konkrečioje sunkiasvorių transporto priemonių padangų rinkoje (byla C-322/81, Michelin).


Geografinė rinka – tai tokia teritorija, kurioje objektyvios konkurencijos sąlygos yra vienodos visiems gamintojams; geografinė rinka apibrėžiama pagal transportavimo išlaidas, gamybos įrenginių išdėstymo vietą, teisinius barjerus laisvam prekių judėjimui, pirkėjų ir konkurentų požiūrį ir pan.; kuo didesnė teritorija, tuo mažesnė dominavimo pozicijos galimybė; jei įmonė turi labai gerą įvaizdį ir vartotojai moka faktiškai už vardą, tai tada jos geografinė rinka tampa daug platesnė, todėl vartotojų įpročiai gali taip pat labai įtakoti apibrėžiamą geografinę rinką; geografine rinka gali būti apibrėžta visa ES (byla 27/76, United Brands, byla C-53/92 P, Hilti);

Konkreti rinka gali būti ir laikina (Komisijos sprendimas 92/163, Elopak Italia Srl).


Apibrėžus prekės ir geografinę rinką, reikia apskaičiuoti įmonės užimamą rinkos dalį; rinkos dalis nustatoma pagal procentus; labai didelė rinkos dalis gali pati savaime patvirtinti dominuojančios padėties egzistavimą, bet paprastai atsižvelgiama ir į kitus kriterijus, tokius kaip įmonės turima pranašesnė technologija, rinkos konkurentų dydis ir svarba, konkurencijos pranašumas prieš kitus konkurentus, koks yra prekių asortimentas, kokie yra prekės ženklai, kiek platus yra pardavimų tinklas, kokios yra įėjimo į rinką kliūtys ir pan. (byla C-85/76, Hofmann la Roche, byla C-62/86, Akzo, byla C-322/81, Michelin, byla C-27/76, United Brands);

ES teisėje nėra apibrėžta procentais, kokia įmonė laikytina dominuojančia (Europos Komisijos manymu – 40-45 proc.).


Jei įmonė yra dominuojanti, dar pažeidimo nebus, nes dominuoti nedraudžiama: ES teisės pažeidimas bus tada, kai bus piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi;

Gali būti išskiriami įvairūs piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi būdai: piktnaudžiavimas vartotojų atžvilgiu (nustatomos labai didelės kainos, sumažinama produkcija, diskriminuojami vartotojai), konkurentų atžvilgiu (įmonė atsisako tiekti žaliavas, parduoti technologijas), struktūrinis piktnaudžiavimas (kai dominuojanti įmonė įsigyja konkuruojančią įmonę, sumažina konkurencijos laipsnį ir sustiprina savo dominuojančią padėtį).


Sutartis taip pat išskiria piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi būdus:

1. Nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų nustatymas; 2. Gamybos, rinkų ar technikos raidos ribojimas pažeidžiant

vartotojų interesus;3. Nevienodų sąlygų taikymas lygiaverčiams sandoriams su

kitais prekybos partneriais;4. Vertimas sudaryti sutartis kitoms šalims prisiimant

papildomus įsipareigojimus, kurie yra visai nesusiję su tokių sutarčių dalyku;

Šis piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi būdų sąrašas yra nebaigtinis.


Nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų nustatymas: negalima taikyti per dideles kainas, kurios nėra pagrįstos savo ekonomine verte bei ryšiu tarp kainos ir ekonominės vertės; galima patikrinti, kiek konkreti prekė kainuoja kitose valstybėse narėse; draudžiamos ir grobuoniškos kainos, kai nustatomos labai mažos prekės kainos taip išstumiant kitus konkurentus iš rinkos, o po to kainos vėl padidinamos; draudžiamos ir lojalumo nuolaidos (nuolaida pasiūloma tuo atveju, jei vartotojas nupirks visas prekes) (byla C-27/76, United Brands, byla 85/76, Hoffmann la Roche);

Gamybos, rinkų ar technikos raidos ribojimas pažeidžiant vartotojų interesus: dominuojanti įmonė gali nuspręsti taikyti eksporto ar importo kvotas, kad apribotų savo gamybą, atsisako naudoti šiuolaikinę įrangą, gali naudoti tokią įrangą, bet to nedaro, susilaiko nuo investicijų (byla C-266/93, Corsica Perries).


Atsisakymas tiekti, suteikti teisę naudotis infrastruktūra: įmonė, turinti dominavimo padėtį, atsisako tiekti prekes arba suteikti paslaugas platintojui be jokios priežasties; įmonė atsisako suteikti teisę naudotis infrastruktūra, kai be šios infrastruktūros (tai gali būti geležinkelis, oro uostas, elektros tiekimas, telekomunikacijų tinklas) negalima veikti (byla C-53/92, Hilti, byla C-7/97, Bronner, byla T-41/96, Bayer, byla 7/73, Commercial Solvents);

Vertimas sudaryti sutartis kitoms šalims prisiimant papildomus įsipareigojimus, kurie yra visai nesusiję su tokių sutarčių dalyku: tai vadinama susiejimo problema: pvz., įmonė nustato, kad norint nupirkti Microsoft programinę įrangą, būtina pirkti ir Windows Media Player programinę įrangą.


Nevienodų sąlygų taikymas lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais: dėl tokių sąlygų konkurentai patenka į nepalankią padėtį, yra diskriminuojami;

Išimtinis pirkimas: pagal Teismo praktiką tai tokia situacija, jeigu dominavimo padėtį užimanti įmonė neleidžia platintojams pasirašyti sandorių su trečiosiomis šalimis, su jų konkurentais, pvz., Siemens liepia savo platintojams pirkti tiktai Siemens prekes ir nebendrauti su Sony ar kitais Siemens konkurentais (byla C-85/76, Hoffman la Roche);

Sutarties 102 str. draudžia ir kelių įmonių piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi (taip vadinama oligopolinė rinka) (byla 77-78/89, Societa Italiana Vetro, byla C-395-396/96 P, Compagnie Maritime Belge, byla T-102/96, Gencor).

KONCENTRACIJŲ KONTROLĖ (1) Koncentracijų kontrolė nėra reglamentuota Sutarties 101 ir 102

str., koncentracijoms skirtas Reglamentas 139/2004 dėl koncentracijų tarp ūkio subjektų kontrolės;

Reglamente 139/2004 pateikiama tokia koncentracijos sąvoka: tai operacijos, dėl kurių tam tikrų įmonių kontrolėje, taip pat ir rinkos struktūroje atsirastų ilgalaikių pokyčių;

Išskiriamos tokios trys pagrindinės koncentracijų rūšys: 1. Horizontalūs susijungimai: jie sudaromi tarp ūkio subjektų, kurie

gamina tuos pačius produktus ir vykdo ūkinę veiklą tame pačiame gamybos lygmenyje; jie yra žalingiausi;

2. Vertikalūs susijungimai: jie sudaromi tarp įmonių, kurios veikia skirtingame platinimo lygmenyje tos pačios prekės rinkoje;

3. Konglomeratiniai susijungimai: jie sudaromi tarp įmonių, kurios neturi jokio ryšio tarpusavyje jokioje prekės rinkoje.

KONCENTRACIJŲ KONTROLĖ (2)

Koncentracijų nauda:1. Skatinamas gamybos efektyvumas;2. Atsiranda galimybė parduoti verslą;3. Skatinamas vieningos rinkos kūrimas;4. Stiprinama ES ūkio subjektų galia tarptautinėje prekyboje;

Koncentracijų žalingumas:1. Neigiama įtaka konkurencijos struktūrai tam tikroje rinkoje;2. Didelio verslo baimė;3. Nedarbo augimas;4. Neigiamas poveikis regioninei politikai.

KONCENTRACIJŲ KONTROLĖ (3) Ūkio subjektų susijungimai (koncentracijos) vertinami

priklausomai nuo ūkio subjektų pajamų dydžio:1. Jei koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendros pajamos

paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra ne didesnės nei 30 mln. litų, jie gali laisvai vykdyti koncentraciją be jokių apribojimų;

2. Jei koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendros pajamos yra didesnės nei 30 mln. litų., ir, jei kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendros pajamos paskutiniais ūkiniais metais yra didesnės nei 5 mln. litų, jie apie numatomą įvykdyti koncentraciją turi pranešti Konkurencijos tarnybai ir gauti leidimą;

3. Jei koncentracija pasiekia ES lygį, apie koncentraciją reikia pranešti Europos Komisijai ir gauti leidimą ją vykdyti.

KONCENTRACIJŲ KONTROLĖ (4) Laikoma, kad koncentracija pasiekia ES lygį, jei visų

koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendra pasaulinė apyvarta viršija 5000 mln. eurų, ir kiekvieno mažiausiai dviejų ūkio subjektų bendra apyvarta ES viršija 250 mln. eurų;

Jei nepasiekiama pirmiau nurodyta riba, laikoma, kad koncentracija veikia ES lygiu, jei:

1. Visų joje dalyvaujančių ūkio subjektų bendra pasaulinė apyvarta viršija 2500 mln. eurų;

2. Visų joje dalyvaujančių ūkio subjektų kiekvienoje iš mažiausiai trijų valstybių narių bendra apyvarta viršija 100 mln. eurų;

3. Kiekvieno mažiausiai dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendra apyvarta kiekvienoje iš mažiausiai trijų valstybių narių viršija 25 mln. eurų;

4. Kiekvieno mažiausiai dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendra apyvarta ES yra didesnė nei 100 mln. eurų.


Bet, jei kiekvieno iš koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų daugiau nei 2/3 bendros ES apyvartos pasiekiama toje pačioje valstybėje narėje, tai tokia ūkio subjektų koncentracija laikoma neveikianti ES mastu, ir jai taikomos nacionalinės nuostatos (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas);

Tiek pagal Reglamentą 139/2004, tiek pagal LR konkurencijos įstatymą koncentracijos gali būti skirstomos į šias rūšis:

1. Koncentracija kaip ūkio subjektų susijungimas;2. Koncentracija kaip kontrolės įgijimas (vieno ūkio subjekto

kitame).


1. Koncentracija kaip ūkio subjektų susijungimas: tokia koncentracija įvyksta, kai vieno ar daugiau ūkio subjektų visos teisės ir pareigos yra perkeliamos kitam ūkio subjektui, kuris tuo tikslu gali būti naujai sukuriamas;

2. Koncentracija kaip kontrolės įgijimas: tokia koncentracija įvyksta, kai vienas ūkio subjektas įgyja kontrolę kitame; kontrolė įgyjama sutarties ar kitokiu pagrindu (pvz., akcininkų susitarimo) įgyjant teises ar kitu būdu gaunant galimybę daryti lemiamą (didelę) įtaką ūkio subjektui; kontrolė suprantama kaip galimybė daryti lemiamą įtaką, tokia galimybe nebūtinai turi būti naudojamasi.

KONCENTRACIJŲ KONTROLĖ (7)Koncentracijos taip pat gali būti de facto ir de jure:

1. De jure: du ar daugiau ūkio subjektų susilieja į naują ūkio subjektą, ir šie ūkio subjektai nustoja egzistuoti kaip atskiri teisės subjektai arba, kai ūkio subjektas absorbuojamas kito ūkio subjekto ir, kai pastarasis išsaugo savo teisinį subjektiškumą, o pirmasis ūkio subjektas nustoja egzistuoti kaip teisės subjektas (keičiasi ūkio subjektų būklė);

2. De facto: nesikeičia ūkio subjektų būklė – anksčiau nepriklausomų ūkio subjektų veikla sujungiama tokiu būdu, kad susiformuoja vienas nepriklausomas ekonominis vienetas; būtina sąlyga – pastovus bendras ekonominis valdymas.


Koncentracijų kontrolės procedūra pagal Reglamentą 139/2004:1. Išankstinis pranešimas apie koncentraciją (4 str. 1 d. ir 4 str.3 d.);2. Jei apie koncentraciją nėra pranešama arba pateikiama klaidinga

ar neteisinga informacija, ūkio subjektui gali būti skiriama bauda;

3. Komisijos atliekamas tyrimas (ES mastu veikianti koncentracija neturi būti vykdoma tol, kol Komisija nebaigė tyrimo (7 str.1 d.);

4. Jei koncentracija pradedama vykdyti dar nebaigus tyrimo, ūkio subjektui gali būti skiriama didelė bauda;

Komisija turi plačias galias atlikdama tyrimą: gali paprašyti pateikti papildomą informaciją, skirti baudas (8, 13, 14 str.).


Gautų pranešimų apie koncentraciją tyrimas Europos Komisijoje vyksta dviem etapais:

Komisija, gavusi pranešimą, pagal Reglamento 6 str. 1 d. gali:1. Nuspręsti, kad koncentracija nepatenka į Reglamento taikymo

sritį;2. Nuspręsti, kad koncentracija yra suderinama su vidaus rinka;3. Nuspręsti, kad koncentracija kelia abejonių (tuomet pradedamas

tyrimas); Komisija koncentracijas, kurių atžvilgiu jai kyla abejonių, tiria

papildomai; pagal Reglamento 8 str. ji gali nuspręsti, kad koncentracija suderinama arba nesuderinama su vidaus rinka.

VALSTYBĖS ĮMONĖS ES konkurencijos teisės normos taikomos dviem įmonių rūšims

(Sutarties 106 str. 1 d.): valstybės įmonėms ir įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias ar išimtines teises (byla 190/80, France, Italy and UK v. Commission, byla C-179/90, Merci);

Bet įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, ES konkurencijos teisės nuostatos, įtvirtintos Sutartyje, taikomos tik tuo atveju, jei tai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių funkcijų (Sutarties 106 str. 2 d.);

Taigi Sutarties 106 str. 2 d. nustato išimtį 1 d. atžvilgiu; 106 str. 2 d. reikia taikyti tuo atveju, jei specialios funkcijos

įmonėms yra pavestos valstybės vyriausybės sprendimu, šiuo tikslu turi būti priimtas teisės aktas; be to, būtina nustatyti, jog tokios įmonės vykdo bendras ekonominės svarbos funkcijas, tokias kaip transporto tinklai, energetika, komunikacijos ir pan. (byla C-157/94, Commission v. Netherlands).

VALSTYBĖS PAGALBA (1) Valstybės pagalba (toliau – VP) reglamentuojama Sutarties

107-109 str.; Sutarties 107 str. 1 d. nustatyta, jog valstybės narės bet kokia

forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai;

107 str. 2 d. įtvirtina tuos atvejus, kuomet VP yra leidžiama (suderinama su vidaus rinka);

107 str. 3 d. nustato išimtis, kai VP gali būti pripažinta kaip suderinama su vidaus rinka.

VALSTYBĖS PAGALBA (2) Komisija nurodė, kad VP galima laikyti: tiesiogines subsidijas,

atleidimą nuo mokesčių, lengvatines paskolų normas, pastatų ar žemės suteikimą specialiomis sąlygomis, atleidimą nuo nuostolių atlyginimo (byla C-387/92, Banco, byla C-75/97, Belgium v. Commission, byla C-6/97, Italy v. Commission).

VP laikomas tik išteklių suteikimas, todėl VP nebus atleidimas nuo kurių nors taisyklių laikymosi, nesukeliantis tiesioginio valstybės lėšų panaudojimo; bankroto procedūra savaime nereiškia VP, tačiau VP bus laikomos priemonės, kuriomis ūkio subjektui leidžiama nusistatyti bendrą nemokumo ręžimą ir tęsti veiklą, arba, kai tokiam ūkio subjektui suteikiamos valstybės garantijos, sumažinami mokesčiai, atleidžiama nuo pareigos mokėti baudas;

Taigi VP laikytinas ir valstybės neveikimas nereikalaujant sumų, priklausančių biudžetui ar SODROS biudžetui, ir leidžiant ūkio subjektui toliau vykdyti veiklą didinant skolas.

VALSTYBĖS PAGALBA (3)Valstybės pagalbos draudžiamumo kriterijai:

Ūkio subjektui turi būti teikiamos valstybės lėšos; Ūkio subjektas turi gauti ekonominę naudą; Yra pasirinktinai palaikomi konkretūs ūkio subjektai; Tokie veiksmai daro poveikį ES vidaus prekybai;

Ūkio subjektui turi būti teikiamos valstybės lėšos: valstybės sąvoka yra aiškinama plačiai, apima muitų ir regionų savivaldą, viešąsias institucijas bei įstaigas įmones; valstybės pagalbos teikėju gali būti ne vien valstybės valdymo ir savivaldos institucijos ar įstaigos, bet taip pat ir kiti ūkio subjektai; ūkio subjektas gali tapti valstybės pagalbos teikėju, jei ją valstybės institucijos įpareigojo tiekti valstybės pagalbą kitiems ūkio subjektams (byla 70/85, Kwerkerij Gebroeders).

VALSTYBĖS PAGALBA (4)

Ūkio subjektas turi gauti ekonominę naudą: Nesvarbu, ar tokią naudą gauna valstybės, ar privačios

įmonės; nauda reiškia turto padidėjimą (pvz., subsidija, paskola, didesnės palūkanos, parama pirkėjams, jei perka iš konkretaus ūkio subjekto) arba įsipareigojimų sumažėjimą (pvz., mokesčių, SODROS įmokų);

VP bus laikomas ir toks atvejis, kuomet valstybė įsigyja ūkio subjekto akcijų, jeigu šis ūkio subjektas įprastomis sąlygomis tokių akcijų neparduotų (byla C-323/82, Intermils);

Šiuo atveju reikia įvertinti, ar ūkio subjektas gaus naudą, kurios įprastinėmis sąlygomis negautų.


Pasirinktinai palaikomi konkretūs ūkio subjektai: VP neapima bendro pobūdžio paramos priemonių, ji turi būti

taikoma pasirinktoms įmonėms, todėl atsiranda diskriminacija – vienodose situacijose esantiems ūkio subjektams taikomos nevienodos sąlygos;

Bendro pobūdžio priemonės: tai priemonės, kurios gali turėti poveikį visiems valstybės ūkio subjektams (pvz., palūkanų normų sumažinimas, kreditavimo sąlygų sušvelninimas, bendras mokesčių naštos sumažinimas, priemonės, susijusios su infrastruktūros plėtra) (byla C-143/99, Adria);

Pasirinktinai taikomos priemonės: tai priemonės, skirtos atskiro regiono plėtrai, atskiroms veiklos rūšims paremti arba tam tikriem tikslam įgyvendinti.

VALSTYBĖS PAGALBA (6)Poveikis prekybai tarp valstybių narių:

Toks poveikis bus tada, jei VP suteikiama ūkio subjektams ar tokiems sektoriams, kurie gamina ar eksportuoja dalį atitinkamos visos ES produkcijos, jei tai trukdo konkurentams įeiti į rinką;

Sutarties 107 str. apima tik tokią VP, kuri veikia prekybą tarp ES valstybių narių;

Jei paramos priemonės teikiamos vietinio pobūdžio veiklai paremti, arba tai yra nereikšminga VP, tokios priemonės paprastai neveikia prekybos tarp valstybių narių: pagal Komisijos reglamentą nereikšminga VP yra tokia VP, kuri yra ne didesnė nei 100 000 eurų vienam ūkio subjektui per trejus metus (byla C-305/89, Alfa Romeo).


Teisėta valstybės pagalba (Sutarties 107 str. 2 d.): Socialinio pobūdžio VP individualiems vartotojams, jei ji

teikiama nediskriminuojant atitinkamų gaminių dėl jų kilmės; VP gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų įvykių padarytai žalai

atlyginti (byla C-278/00, Greece v. Commission); VP, teikiama tam tikrų Vokietijos Federacinės Respublikos

regionų, patyrusių žalą dėl Vokietijos padalijimo, ūkiui, jei tokia pagalba reikalinga dėl padalijimo atsiradusiam ekonominiam

atsilikimui kompensuoti (po penkerių metų nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali priimti šį punktą panaikinantį sprendimą) (byla C-277/00, Germany v. Commission).

VALSTYBĖS PAGALBA (8)Valstybės pagalba, kuri gali būti pripažįstama teisėta (Sutarties 107 str. 3 d.):

VP, skirta regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, atsižvelgiant į jų struktūrinę, ekonominę ir socialinę padėtį, ekonominei plėtrai skatinti: tokia VP vertinama atsižvelgiant į ES vidurkį, o ne atskirą valstybę narę (byla 730/79, Philip Morris v. Commission);

VP, skirtai bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti arba kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti: tai VP bendriems ES interesams ir jiems svarbių projektų įvykdymui; tokie projektai turi būti palaikomi eilės valstybių narių arba kilti iš bendrų valstybių narių veiksmų, pvz., projektas skirtas kovoti su aplinkos užterštumu ir pan.; ekonominės problemos turi paveikti visą nacionalinę ekonomiką (byla 72/87, Glaverbel v. Commission).

VALSTYBĖS PAGALBA (9) VP, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų

ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui: VP gali būti pripažinta teisėta atsižvelgiant į tam tikro pramoninio sektoriaus poreikius arba į ekonomikos sferas, kurias Komisija pripažino esant nacionalinės, o ne ES svarbos (pvz., VP tos valstybės narės varganam regionui remiantis nacionaliniais kriterijais); kuo geresnė valstybės narės padėtis, tuo sunkiau pateisinti VP teikimą tam tikram regionui (byla 323/82, Intermills);

VP, skirta kultūrai remti ir paveldui išsaugoti, jei tokia pagalba prekybos sąlygų ir konkurencijos ES nepaveikia taip, kad prieštarautų bendram interesui: pvz., Prancūzijos parama kinui.

VALSTYBĖS PAGALBA (10) Kitos VP rūšys, kurios gali būti nurodytos Tarybos

reglamentuose, priimtuose remiantis Komisijos pasiūlymu: pirmą kartą tokia pagalba nustatyta Reglamente 994/98 dėl Sutarties 87 ir 88 str. taikymo (dabar 107 ir 108 str.) horizontaliai valstybės pagalbai; šiuo reglamentu Komisijai suteikiama teisė nustatyti išimtis horizontaliai ir regioninei pagalbai; Komisijos reglamentai turi numatyti VP tikslą, naudos gavėjų kategorijas, dydį, kontrolės būdus, taip pat leidžia nustatyti VP dydžius, kai apie VP nereikia pranešti Komisijai;

Reglamento 994/98 pagrindu priimti 3 reglamentai dėl išimčių taikymo VP: Reglamentas 68/2001 dėl profesinio mokymo, Reglamentas 69/2001 dėl de minimis valstybės pagalbos, Reglamentas 70/2001 dėl mažų ir vidutinių įmonių.

VALSTYBĖS PAGALBA (11) Valstybės pagalbos rūšys:1. Horizontali;2. Sektorinė;3. Regioninė; Horizontali VP – tai tokia VP, kuri skirta tam tikro pobūdžio

sunkumams, kurie gali kilti bet kokioje ūkio šakoje, pašalinti, pvz.: tyrimams ir plėtrai, mažoms ir vidutinėms įmonėms, aplinkos apsaugai, prekybai, energijos taupymui, investicijoms, mokymui;

Sektorinė VP – tai VP, skirta tam tikroms ūkio šakoms (sektoriams), pvz.: sintetinio pluošto pramonei, laivų statybai, transportui ir pan.;

Regioninė VP – tai VP, skirta paremti atskirų regionų vystymąsi atsižvelgiant į pragyvenimo, nedarbo lygį, gyventojų tankumą.

VALSTYBĖS PAGALBA (12)Europos Komisijos vaidmuo VP reguliavime:

1. Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoja visas tose valstybėse esamas pagalbos sistemas ir siūlo valstybėms narėms atitinkamas priemones, reikalingas vidaus rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti (Sutarties 108 str. 1 d.);

2. Komisija nustato šios srities pamatinę politiką; nors Komisijos sprendimai gali būti apskųsti teismine tvarka, tačiau Teismas pripažįsta Komisijai diskrecijos teisę vertinant VP suteikimą;

3. Komisija gali pasirinkti, kaip plėtoti pamatinę politiką – ar priimti direktyvas ir reglamentus, ar neformalias nuostatas (dažniau pasirenkamas antrasis būdas);

4. Taryba gali po Komisijos pasiūlymo priimti teisės aktus dėl VP (Sutarties 109 str.), tačiau praktikoje Komisija tai daro retai.

VALSTYBĖS PAGALBA (13)Valstybės pagalbos kontrolės procedūra (Sutarties 108 str.):

Apie numatomą VP reikia iš anksto pranešti Komisijai, ir, kol nėra Komisijos sutikimo, VP negali būti teikiama (Lietuvoje tai daroma per Konkurencijos tarybą);

Pranešimo Komisijai procedūra susideda iš dviejų etapų:1. Išankstinis pranešima apie VP ir Komisijos tyrimas (108 str. 3

d.); su trečiosiomis šalimis taikant šią procedūrą nėra konsultuojamasi;

2. Komisijos atliekamas VP tyrimas, jei neįmanoma pritarti VP, ir iškyla tam tikrų sunkumų (procedūra taikoma tiek esamos, tiek būsimos VP atžvilgiu);

Komisijos sprendimas, priimtas pagal 108 str., gali būti apskųstas (turi būti tenkinami 230 str. 4 d. reikalavimai).

VALSTYBĖS PAGALBA (14) Komisijos sprendimas dėl VP gali būti skundžiamas

suinteresuotų šalių, t. y. pagalbų gavusių ūkio subjektų, kitų asmenų ir ūkio subjektų, kurie gali būti įtakojami suteikus šią VP (ypač konkuruojančios įmonės);

Dažniausiai Komisijos sprendimas skundžiamas valstybės, teikiančios VP, ūkio subjekto, gaunančio VP, bei konkurentų;

Apskundimui taikomas dviejų mėnesių terminas (Sutarties 230 str. 5 d.);

Subjektai, norintys apskųsti Komisijos sprendimą, turi tenkinti Sutarties 230 str. 4 d. reikalavimus;

Teismas gali panaikinti Komisijos sprendimą, jei ieškovas įrodys, kad buvo pažeistos tam tikros procedūrinės normos, netikslūs faktai, piktnaudžiaujama įgaliojimais ir pan.


Neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos grąžinimas: Jei Teismas pripažįsta, kad VP buvo suteikta neteisėtai, ūkio

subjektas turi ją grąžinti (nebent tai yra visiškai neįmanoma arba dėl VP grąžinimo ūkio subjektas turės bankrutuoti) (byla 310/85, Deufil, byla 52/84, Commission v. Belgium);

VP turi būti grąžinama pagal nacionalinės teisės nuostatas; VP suteikusi valstybė narė negali remtis VP gavusio ūkio

subjekto teisėtais lūkesčiais tam, kad pateisintų VP negrąžinimą; VP turi būti grąžinama per 10 metų senaties terminą; Valstybė narė taip pat negali pasiteisinti savo nacionalinės teisės

aktais sakydama, jog negali grąžinti VP.

VALSTYBĖS PAGALBA (16)Valstybės pagalba, apie kurią nebuvo pranešta:

Kai Komisija gauna informacijos apie neteisėtai teikiamą VP, ji turi ištirti šią informaciją;

Teismas yra nustatęs, jog nepranešimas Komisijai apie teikiamą VP nepadaro jos savaime neteisėta;

Teismas pripažino, kad Komisija gali priimti laikiną priemonę, numatančią, jog valstybė narė nebeteiktų VP, kol Komisija nuspręs, ar VP teikimas suderinamas su bendrąja rinka;

Teismo nuomone, nors nacionalinis teismas, taikydamas Sutarties 108 str. 3 d., negali nuspręsti, ar VP suderinama su bendrąja rinka (šią teisę turi tik Komisija), bet jis turėtų VP pripažinti neteisėta, jei apie ją nebuvo pranešta šio straipsnio nustatyta tvarka.

Documents

EUROPOS SĄJUNGOS KONKURENCIJOS TEISĖ