Dr. Goda Ambrasaitė - Balynienė

Apeliacinio proceso skatinimo priemonės

Apeliacijos teisės svarba akcentuojama tiek tarptautinėse rekomendacijose, tiek

valstybių nacionalinių teismų praktikoje, jos įtaka asmens požiūriui į teismo proceso teisingumą

pažymima psichologų, tyrinėjančių teismo procesą, moksliniuose darbuose1. Kita vertus, kalbėdami

apie apeliacijos teisę ir apeliacinį procesą šiandien, nuolat augančio civilinių bylų skaičiaus ir

didėjančio teismų darbo krūvio akivaizdoje, negalime pamiršti, kad EŽTPLAK 6 straipsnis be kita

ko garantuoja kiekvienam asmeniui teisę į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą. Įstatymo

leidėjo pareiga yra taip organizuoti apeliacijų sistemas, kad jos nelemtų šios teisės pažeidimo.

Tenka pripažinti, kad nemažas vaidmuo čia tenka ir patiems aukštesnės instancijos teismų -

apeliacinės instancijos (ir kasacinio teismo) teisėjams, kadangi aiškindami ir taikydami apeliacinį

procesą reglamentuojančias teisės normas jie gali užtikrinti jomis siekiamus tikslus, arba priešingai

– panaikinti ar iškreipti tam tikrų teisės normų veikimą. Taigi klausimas, kurį sau turime užduoti

šiandien – ar esamas teisinis reglamentavimas ir jo pagrindu formuojama teismų praktika yra

tinkami ir pakankami, siekiant užtikrinti kiekvienam asmeniui realų ir veiksmingą naudojimąsi

apeliacijos teise (savaime suprantama, kad veiksmingumas šiuo atveju apima ir teisę gauti teismo

„verdiktą“ per protingą terminą).

Europos Veiksmingo Teisingumo Komisijos (CEPEJ) 2008 metais atlikto Europos

Tarybos valstybių narių proceso apeliacinės instancijos ir aukščiausiuose teismuose trukmės tyrimo

duomenimis2, vidutinė ginčo civilinės bylos nagrinėjimo trukmė apeliacinės instancijos teismuose

2008 metais buvo 258 dienos. Aštuonios tyrime dalyvavusios valstybės (Rusija, Lenkija, Moldova,

Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas, Slovėnija, Makedonija), nurodė, kad bylos nagrinėjimas trunka

iki 100 dienų, Lietuvoje, kaip ir dar 11 valstybių, įskaitant Estiją ir Latviją, šis terminas buvo

mažiau nei metai (pagal 2013 metų teismų veiklos ataskaitą civilinės bylos nagrinėjimas apeliacine

tvarka apygardų teismuose vidutiniškai truko 120 dienų), šešiose (Prancūzijoje, Albanijoje,

Liuksemburge, Maltoje, San Marino, Monake) – nuo metų iki dviejų, Italijoje – trys metai. Taigi,

sprendžiant pagal bylos nagrinėjimo trukmę, Lietuvos situacija neatrodo bloga. Tačiau dera

pastebėti, kad vadinamasis „clearance rate“ visose Baltijos valstybėse buvo mažiau nei 100 proc., o

1 Žr. pvz., Justickis V., Valickas G. Procedūrinis teisingumas Lietuvos kriminalinėje justicijoje. 2 Study on Council of Europe Member States Appeal and Supreme Courts’ Lengths of Proceedings. CEPEJ-SATURN(2011)3E 09 November 2011

tai reiškia, kad bylų apeliacinės instancijos teismuose per metus gaunama daugiau, nei jų

išnagrinėjama. Tai neabejotinai liudija, kad proceso trukmės ir apeliacinės instancijos teismų krūvio

mažinimo problema Lietuvai išlieka aktuali.

Pagrindinės priemonės, skirtos užtikrinti apeliacinio proceso spartą, išdėstytos dar

beveik prieš dvidešimtmetį Europos Tarybos Ministrų Komiteto priimtoje Rekomendacijoje Nr.

95(5) Dėl apeliacijos sistemų ir procedūrų veikimo civilinėse ir komercinėse bylose ir iki šiol

išlieka nepakitusios. Apibendrinant, galima išskirti šias priemones:

- Apeliacijos kaip pakartotinio bylos nagrinėjimo (novum judicium) sampratos

atsisakymas

- Apeliacijos teisės ribojimai tam tikrų kategorijų bylose

- Specialių taisyklių akivaizdžiai nepagrįstiems apeliaciniams skundams nagrinėti

nustatymas

- Rašytinio ir žodinio procesų derinimas

- Platesnis vienasmenio bylos nagrinėjimo taikymas

Taigi, šiandien norėčiau trumpai aptarti, kaip atitinkamos priemonės taikomos

Lietuvoje ir kokių dar priemonių galėtume imtis, siekdami užtikrinti apeliacinio proceso spartą.

Teorijoje skiriami du apeliacijos modeliai – neribota apeliacija (novum judicium) ir

ribota apeliacija (revisio prioris instantiae). Žinoma, praktikoje veikiantys atskirų valstybių

apeliacijų modeliai dažniausiai turi abiejų modelių bruožų, tačiau pagal požiūrį į apeliacinio

proceso paskirtį juos galima priskirti vienam arba kitam iš paminėtų modelių. Neribota apeliacija

suprantama kaip bylos nagrinėjimo pakartojimas aukštesnės instancijos teisme, laikantis iš esmės tų

pačių, pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančių procesinių taisyklių, ir iš esmės

neribojant naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme. Tuo tarpu ribota apeliacija

suprantama kaip byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

vertinimas, todėl jai būdingos kitokios, specifinės, proceso taisyklės, o naujų įrodymų pateikimas

apeliacinės instancijos teisme draudžiamas arba ribojamas.

Pastarųjų dešimtmečių tendencijos Europoje liudija, kad siekiant apeliacinio proceso,

o tuo pačiu ir teismo proceso apskritai, efektyvumo, prioritetas turėtų būti teikiamas ribotos

apeliacijos modeliui. Palankumas būtent šiam apeliacijos modeliui įžvelgtinas jau minėtoje

Rekomendacijoje Nr. 95(5), kurioje akcentuojama, kad visi reikalavimai, faktai ir įrodymai turi būti

pateikiami pirmosios instancijos teismui, o apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai gali būti

pateikiami tik jei atsirado naujų aplinkybių, arba yra kitų nacionalinės teisės reglamentuojamų

priežasčių, dėl kurių šie įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Europos Tarybos

Ministrų komiteto Rekomendacijoje Nr. R(84)5 Dėl civilinio proceso principų, turinčių pagerinti

teisingumo sistemos funkcionavimą, taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas

neturėtų priimti pirmosios instancijos teisme nepateiktų faktų ir įrodymų, nebent bylą nagrinėjant

pirmosios instancijos teisme jie nebuvo žinomi, juos pateikiantis asmuo nedalyvavo pirmosios

instancijos teismo procese, ar yra kita ypatinga priežastis juos priimti.

Konsultacinė Europos Teisėjų Taryba 2004 metais priimtoje Nuomonėje Nr. 6 „Dėl

teisingo teismo proceso per įmanomai trumpiausią laiką ir teisėjo vaidmens procese“ pasisako dar

griežčiau. Anot Konsultacinės Teisėjų Tarybos „kai kuriose valstybėse teismo proceso taisyklės ir

tvarka leidžia bylos šalims taisyti ir pildyti jų bylas ir parodymus net ir apeliacijos metu. CCJE

mano, kad tai yra nepriimtina ir atėjo laikas peržiūrėti šias taisykles bei keisti tokią tvarką. [...] Nors

ir suvokdama kai kurių valstybių tradicijas pritarti neribotai apeliacijos teisei pakartotinai

apsvarstyti klausimą aukštesnės instancijos teisme, CCJE prieštarauja šio principo taikymui. Šalies

teisė pateikti naujus įrodymus arba iškelti naujus teisės aspektus turėtų būti apribota. Apeliacija

neturėtų tapti ir būti suvokiama kaip neribota galimybė šalims taisyti bylos faktus arba teisinius

aspektus, kuriuos ji galėjo ir turėjo pateikti pirmosios instancijos teismo teisėjui. Tai kenkia

pirmosios instancijos teismo teisėjo vaidmeniui ir atsiranda galimybė, kad pirmosios instancijos

teismo teisėjo bylų nagrinėjimas gali tapti nereikšmingas. CCJE nuomone, tai taip pat žlugdo

teisėtus kitos šalies lūkesčius, pailgina bylos nagrinėjimo laikotarpį ir padidina išlaidas bei teismo

darbo krūvį“.

Lietuvos civilinio proceso įstatyme ribotos apeliacijos modelis, pagal kurį apeliacija

laikoma byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu,

o ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, įtvirtintas dar iki šiuo metu galiojančio CPK priėmimo, 1999

metais. Pasak CPK rengimo darbo grupės narių, tai buvo tam tikras eksperimentas, siekiant

patikrinti, ar planuojami apeliacijos sampratos pakeitimai tinkamai prigis praktikoje, taip pat

sudaryti galimybes proceso dalyviams ir apeliacinės instancijos teismų teisėjams „pratintis“ prie

naujos apeliacijos koncepcijos3. Priimant šiuo metu galiojantį CPK ir vėlesniais jo nuostatų

pakeitimais apeliacinį procesą reglamentuojančios nuostatos buvo griežtinamos, dar labiau

pritaikant jas ribotos apeliacijos sampratai. Įsigaliojus šiuo metu galiojančiam CPK buvo aiškiai

įtvirtinta, kad pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos apeliaciniam

procesui gali būti taikomos tik tada, jei jos neprieštarauja apeliacinį procesą reglamentuojančioms

taisyklėms, nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo

faktinis ir teisinis pagrindas, įtvirtinta galimybė apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka

apelianto prašymu, kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims neprieštaraujant, o nuo 2011 m. spalio

3 Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės.

1 d., įsigaliojus atitinkamiems CPK pakeitimams, bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos

rašytinio proceso tvarka, nebent apeliacinės instancijos teismas pripažintų žodinio proceso būtinybę.

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus

įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios

instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo

vėliau, o CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, kurios nebuvo

nurodytos pirmosios instancijos teisme. Ši taisyklė, su nežymiais pakeitimais, galioja nuo 1999

metų. Taigi, naujų įrodymų pateikimo draudimas apeliaciniame procese Lietuvoje, kaip ir daugelyje

kitų Europos valstybių, nėra absoliutus – naujus įrodymus galima pateikti, jei „naujų įrodymų

pateikimo būtinybė iškilo vėliau“. Ką reiškia ši gan talpi įstatymo sąvoka? Vertinant jau paminėtas

rekomendacijas matyti, kad reikalaujama, jog įrodymų nepateikimas pirmosios instancijos teisme

nebūtų susijęs su pateikiančios šalies kalte (pareigos rūpintis proceso skatinimu pažeidimu).

Sprendžiant dėl teisės teikti naujus įrodymus turi būti vadovaujamasi teisėjams gerai žinomu

apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartu. Paminėsiu keletą pavyzdžių, kuomet apeliacinės

instancijos teismas turėtų svarstyti naujų įrodymų priėmimo klausimą.

Pirma, praktikoje pasitaiko atvejų, kai pirmosios instancijos teismas prima šalims

„siurprizinį“ spendimą. Taip atsitinka dėl principo „teisėjas žino teisę“, reiškiančio, kad teismas

savarankiškai, neatsižvelgdamas į šalių pateiktą teisinio santykio teisinę kvalifikaciją, taiko teisės

normas ginčo santykiui, ir Lietuvoje vyraujančio požiūrio į teisėjo nešališkumą, iš esmės

draudžiančio teisėjui išsakyti bet kokią poziciją dėl ginčo baigties anksčiau, nei priimamas teismo

sprendimas. Šis požiūris kritikuotinas, tačiau tai galėtų būti atskiro pranešimo tema. Grįžtant prie

mūsų aptariamos temos – įsivaizduokime situaciją, kai ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios

instancijos teisme metu įrodinėja, pavyzdžiui, atsakovo deliktinės atsakomybės pagrindus, tuo tarpu

teismas, priimdamas sprendimą, šį santykį perkvalifikuoja ir taiko sutartinę atsakomybę.

Suprantama, kad nuo teisinės ginčo kvalifikacijos priklauso byloje įrodinėtinos aplinkybės, todėl

tikėtina, kad šalys, nežinodamos teisėjo pozicijos, neteikė į bylą tam tikrų paaiškinimų ir įrodymų,

kuriuos būtų teikę, jei būtų žinojusios teisėjo poziciją. Šiuo atveju šalių elgesio negalima pripažinti

aplaidžiu, todėl galimybė pateikti naujus įrodymus joms turėtų būti sudaryta. Ir atvirkščiai, jei

apeliantas pateikia naujus įrodymus pagrįsti aplinkybėms, kurios buvo reikšmingos priimant

sprendimą ir šalių įrodinėjamos, motyvuodamas vien tuo (kaip neretai pasitaiko), kad apeliantas

manė, jog byloje surinktų įrodymų pakanka, apeliacinės instancijos teismas turėtų atsargiau vertinti

naujų įrodymų pateikimą, kadangi galiojantis proceso įstatymas įpareigoja šalis pateikti visus

turimus bylai reikšmingus įrodymus:

„Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus“.

LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012

Antra, pagrindu priimti naujus įrodymus gali būti tai, kad naujai pateikiami įrodymai

atsirado tik išnagrinėjus bylą arba apeliantas jais nedisponavo bylos nagrinėjimo pirmosios

instancijos teisme metu. Tačiau tokia situacija taip pat turėtų būti vertinama atsargiai, nepamirštant

jau minėto rūpestingo asmens elgesio kriterijaus. Pavyzdžiui, apeliantas pateikia apeliacinės

instancijos teismui raštišką kokios nors institucijos atsakymą į paklausimą, ir šį atsakymą teikia kaip

atsiradusį po sprendimo priėmimo, tačiau akivaizdu, kad kreiptis dėl informacijos apeliantas turėjo

visas galimybes ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Tokiu atveju apelianto

naujai teikiamas įrodymas apeliacinės instancijos teismo neturėtų būti priimamas.

„Vadovaujantis civiliniame procese galiojančiu rungimosi principu (CPK 178 straipsnis), įrodymus privalo pateikti proceso šalys. Teismas gali išreikalauti įrodymus, kurių šalis negali gauti, esant atitinkamam šalies prašymui ir pateiktiems duomenims apie tokio prašymo pagrįstumą. Apeliantas, kartu su apeliaciniu skundu teikdamas UAB „Tele-3“ raštą, nenurodo jokių aplinkybių, dėl ko šis raštas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui. Akivaizdu, kad ieškovo atstovė, gavusi atitinkamą teismo įpareigojimą dar 2011 m. gruodžio 6 d. parengiamajame posėdyje, turėjo visas galimybes laiku kreiptis į UAB „Tele-3“ ir pateikti pirmosios instancijos teismui atitinkamą atsakymą. Esant tokioms aplinkybėms, kartu su apeliaciniu skundu teikiamas naujas įrodymas – UAB „Tele-3“ raštas, kaip neatitinkantis CPK 314 straipsnyje numatytų sąlygų, apeliacinės instancijos teismo negali būti priimtas.“

VAT nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-717-823/2013

Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis šalių procesinio lygiateisiškumo

principo, turėtų priimti kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiamus naujus įrodymus, jei jais

atsikertama į apelianto pateiktus naujus įrodymus, kuriuos teismas pripažįsta priimtinais.

Reikia pastebėti, kad apeliacinio proceso pokyčiai, susiję su požiūriu į šio proceso

paskirtį ir naujų įrodymų pateikimo ribojimais, kelią teismuose skynėsi nelengvai. Įstatyme

įtvirtinus ribotos apeliacijos koncepciją, apeliacija aukštesnės instancijos teismų dar kurį laiką buvo

vertinama kaip pakartotinis bylos nagrinėjimas tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektais, o tai savo ruožtu

lėmė pernelyg liberalų teismų požiūrį į naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme.

Keletas pavyzdžių:

„Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą ėmėsi visų procesinių priemonių šalių lygiateisiškumo, proceso rungtyniškumo principams garantuoti. Atsakovei buvo pasiūlyta pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos teiginius apie atsiskaitymą su ieškovu, tuo tikslu du kartus buvo atidėtas teismo posėdis. Atsakovei nepateikus tokių įrodymų, sprendimas buvo priimtas remiantis byloje esančiais įrodymais. Vienok, teisėjų kolegija, vykdydama CPK 332 str., 215 str. 1 d. suformuluotą pareigą patikrinti skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, ir laikydamasi nuostatos, jog apeliacinis procesas yra pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacinio skundo apibrėžtose ribose siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme, - šiuos apeliacinės instancijos teismui atsakovės pateiktus naujus įrodymus tiria ir vertina kartu su pirmosios instancijos teismo surinktais įrodymais“

Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-238 2001

„Apygardos teismas, neturėdamas dokumentų, kuriuos atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui, netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir nepagrįstai ieškinį patenkino. Teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuos ieškinys atmestas.“

Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje 2A-327/2001

Galima pasidžiaugti, kad panašių pavyzdžių teismų praktikoje pasitaiko vis mažiau, o

teismai vis griežčiau vertina naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimą:

„civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. [...] laikydamosi proceso operatyvumo, koncentruotumo principų, šalys jau pirmosios instancijos teismui turi pateikti visus savo reikalavimus, atsikirtimus ir įrodymus. [...] Kasacinio teismo konstatuota, kad jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kasacinio teismo praktiką dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, dėl bylos nagrinėjimo dalyko, apeliacinio proceso tikslą, vadovaudamasi CPK 5, 301, 320 straipsnių nuostatomis, konstatuoja, kad aukščiau minėti ieškovų apeliacinio skundo reikalavimai, kurie nesusiję su apeliacijos objektu, yra už apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos bei apeliacinio skundo ribų, nes kaip minėta apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007; 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005).“

Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2A-1776/2013

Visgi, turbūt nesuklysiu pasakydama, kad ir šiuo metu pasitaiko atveju, kai esminiu

kriterijumi, kuriuo vadovaujasi apeliacinės instancijos teismo teisėjai, priimdami ar atsisakydami

priimti naujai teikiamus įrodymus, tampa šių įrodymų įrodomoji reikšmė, o ne įstatyme nustatyti

naujų įrodymų leistinumo kriterijai. Tokią poziciją kai kuriose nutartyse „palaimina“ ir kasacinis

teismas. Pavyzdžiui, vienoje praėjusiais metais priimtų nutarčių LAT konstatavo, kad „sprendžiant

naujų įrodymų priėmimo klausimą, šių įrodymų įrodomoji vertė nagrinėjamam byloje ginčui turi

būti esminė, t. y. nuo jų paprastai gali priklausyti bylos ginčo nagrinėjimo rezultatas. Sprendžiant

dėl tokių įrodymų priėmimo vėliau, t. y. apeliacinės instancijos teisme, būtina atsižvelgti ir į tai, kad

teismas ne formaliai nagrinėja ginčą, bet vykdo konstitucinį imperatyvą – vykdo teisingumą. Tai

lemia, kad teismo atsisakymas priimti, kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią

įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų

nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-

348/2013).

Tokia teismų praktika negali būti vertinama vienareikšmiškai. Viena vertus,

suprantama teisėjo abejonė atsisakyti priimti įrodymą, kuris akivaizdžiai keičia bylos rezultatą,

nepriklausomai nuo tokio įrodymo pavėluoto pateikimo priežasčių. Kita vertus, tokia praktika

sudaro prielaidas šalims piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, esminę procesinę informaciją

„pasitaupant“ apeliacijai. Anot profesoriaus Alan Uzelac, „iš esmės teismai turėtų nagrinėti

civilinius ginčus tarp sąžiningų šalių. Tačiau kaip Clausewitz apibūdino karą kaip politikos tęsinį,

civilinis procesas gali būti apibūdintas kaip šalių verslo santykių tąsa. Sutinkamai su pagrindiniais

teisės ir ekonomikos postulatais, sunku tikėtis geros valios ir esminių proceso principų gerbimo, jei

elgtis kitaip paprasčiausia apsimoka“4. Taigi, siekiant tikros civilinio proceso reformos, kartais

reikalinga tam tikra „šoko terapija“, priverčianti proceso šalis orientuoti savo procesinį elgesį į

griežtą proceso teisės normų laikymąsi. Žinodamos griežtą teismų poziciją nepriimti pavėluotai

pateiktų įrodymų, proceso šalys, o ypač joms atstovaujantys advokatai, neabejotinai nerizikuos

pralaimėti bylą vien dėl netinkamo procesinio elgesio. Visgi, teismų praktikos raida nuo 1999 metų

iki šių dienų rodo, kad einama teisingu keliu, ir ribotos apeliacijos koncepcija iš esmės jau yra

įsitvirtinusi teisėjų sąmonėje.

Naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme problema neatsiejamai

susijusi su kita apeliacinio proceso skatinimo priemone – rašytiniu bylos nagrinėjimu. Lietuvoje,

kaip jau minėta, bylos apeliacinės instancijos teismuose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka nuo

2011 m. spalio 1 d. Statistinių duomenų apžvalga leidžia teigti, kad rašytinio bylos nagrinėjimo 4 A. Uzelac. Reforming mediteranean civil procedure: is there a need for shock terapy?

įvedimas teigiamai įtakojo civilinių bylų nagrinėjimo trukmę. Apygardų teismuose 2011-2013 m.

vidutinė bylos nagrinėjimo trukmė mažėjo (nuo 129 dienų 2011 metais, 113 dienų 2012 metais iki

111 dienų 2013 metais), nepaisant to, kad darbo krūvis augo – per 2011 m. apie 9 proc. (nuo 14,23

iki 15,61 etaloninės bylos), per 2012 apie 11 proc. (nuo 15,61 iki 17,23 etaloninės bylos), per 2013

m. apie 4 proc. (nuo 17,23 iki 17,85 etaloninės bylos).

CPK naujovė, numatanti rašytinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme,

greitai prigijo ir yra itin palankiai vertinama apeliacinės instancijos teismų teisėjų. Rengdama šį

pranešimą, paklausiau savo kolegų, Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų, kiek

kartų per 2013 metus jie skyrė nagrinėti apeliacines bylas žodinio proceso tvarka. Man pavyko gauti

daugiau nei pusės kolegų atsakymus. Absoliuti dauguma atsakė, kad tai buvo 1-3 bylos, keletas-

kad iki dešimties, tik vienas teisėjas paminėjo skaičių, viršijantį 20. Žinant, kad vienas Vilniaus

apygardos teismo teisėjas per metus kaip kolegijos pranešėjas išnagrinėja vidutiniškai 80 bylų (dėl

pirmosios instancijos teismo sprendimų), matyti, kad didžiąja dalimi atvejų žodinių apeliacijų

procentas siekia apie 2,5-7,5 proc. Paprašyti paminėti bylos skyrimo nagrinėti žodine tvarka

priežastis, teisėjai dažniausiai nurodė tokias:

- Bylos kategorija (darbo arba šeimos bylos, ypač dėl bendravimo su vaikais tvarkos

nustatymo)

- Neaiški bylos faktinė situacija ar dėl kilusio ginčo pobūdžio reikia aiškintis šalių ketinimus

(sutarčių aiškinimas, atidalijimas iš bendrosios nuosavybės, naudojimosi turtu tvarka)

- Kasaciniam teismui grąžinus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (poreikis

aiškintis naujas faktines aplinkybes)

- Yra taikos sutarties sudarymo galimybė

- Šalis nedalyvavusi pirmosios instancijos teismo procese tuo grindžia savo apeliacinį skundą

(tokiu būdu siekiant ištaisyti proceso pažeidimą, negrąžinant bylos į pirmąją instanciją)

Paminėtina, kad pagal CPK 322 straipsnį, byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę

teikti apeliacinės instancijos teismui motyvuotus prašymus nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka,

tačiau tokie prašymai teismui nėra privalomi. Nei vienas iš teisėjų nepaminėjo šalies prašymo kaip

pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Tai visiškai suprantama, kadangi pagal galiojantį teisinį

reglamentavimą būtent teismui suteikta teisė spręsti dėl žodinio proceso poreikio, ir galbūt kai

kuriose teisėjų nurodytose situacijose tokie šalių prašymai taip pat buvo pareikšti, tačiau teismo

sprendimą dėl proceso formos nulėmė ne pats prašymo faktas, o jo motyvai. Praktika liudija, kad

vis dar nemaža dalis šalių prašymų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka būna apskritai

nemotyvuoti, arba grindžiami argumentais, neliudijančiais žodinio proceso poreikio (pvz., byla

sudėtinga, pateikti du apeliaciniai skundai, pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylą

ir pan.).

Kuo rašytinis procesas susijęs su naujų įrodymų pateikimu? Pirmiausia, būtina

paminėti, kad rašytinis procesas visiškai pagrįstai siejamas su ribotos apeliacijos koncepcija, o

valstybėse, pasirinkusiose neribotos apeliacijos modelį, sunkiai įsivaizduojamas. Prielaidos

apeliacinės instancijos teisme nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka yra tai, kad tokiu atveju

paprastai vadovaujamasi bylose jau esančia medžiaga, o bylos nagrinėjimo ribos aiškiai

apibrėžiamos apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į jį. Dėl šios priežasties dažniausia nėra būtinybės

dar kartą išklausyti šalis žodiniame procese, nes tai jau padaryta nagrinėjant bylą pirmosios

instancijos teisme, šalys yra išsakę savo byloje pateiktų įrodymų vertinimą. Šiuo aspektu būtina

prisiminti EŽTT praktiką aiškinant Konvencijos 6 straipsnio nuostatas, konkrečiai – teisę į viešą

bylos nagrinėjimą. Pagal EŽTT praktiką, viešo bylos nagrinėjimo reikalavimas apima teisę į žodinį

bylos nagrinėjimą. Tiesa, EŽTT leidžia nukrypti nuo paminėto principo, esant atitinkamoms

aplinkybėms, pvz, žodinio teismo posėdžio antrojoje ir trečiojoje instancijose gali nebūti, jeigu

pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma ir atsižvelgiant į proceso aukštesnės

instancijos teisme ypatumus (Helmers prieš Švediją, Oganova prieš Gruziją). Rašytinis procesas

galimas, jei nėra sprendžiami teisės ar fakto klausimai, kurie negalėtų būti adekvačiai išspręsti

remiantis bylos medžiaga ir rašytiniais šalių paaiškinimais (Fredin prieš Švediją, Fischer prieš

Austiją). Atsižvelgiant į šio teismo poziciją, kad šalims turėtų būti sudaryta galimybė bent vieną

kartą būti išklausytoms žodiniame procese dėl visų faktinių bylos aspektų, galima daryti išvadą, kad

rašytinis procesas sprendžiant bylą pagal byloje esančią medžiagą neturėtų kelti didesnių problemų

Konvencijos 6 straipsnio aspektu, tačiau tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas prima naujus

įrodymus, šaliai, pageidaujančiai dėl jų pasisakyti žodiniame procese, tokia galimybė turėtų būti

sudaryta, kadangi dėl šių įrodymų pirmosios instancijos teisme, kuriame procesas vyko žodine

forma, pasisakyti šalis neturėjo galimybės.

Pagal EŽTT praktiką žodinis bylos nagrinėjimas taip pat nėra būtinas, jei bylos šalis

aiškiai atsisako tokios savo teisės. Teisės į žodinį bylos nagrinėjimą atsisakymas gali būti aiškiai

išreikštas arba numanomas, kai nepateikiama prašymo bylą nagrinėti viešai arba jis nepalaikomas

(Håkansson ir Sturesson prieš Švediją, Schuler-Zgraggen prieš Šveicariją). Taigi, esant įstatyme

įvirtintai šalies teisei prašyti žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme, nepasinaudojimas šia

teise gali būti vertinamas kaip teisės į žodinį procesą atsisakymas. Tokiu atveju, net ir apeliacinės

instancijos teismui priėmus naujus įrodymus, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka EŽTPLAK 6

straipsnio pažeidimo pavojus greičiausiai nekils. Tačiau jei toks prašymas byloje dalyvaujančių

asmenų pareikštas, ir apeliacinės instancijos teismas ketina priimti naujus įrodymus, jis turėtų

atidžiau svarstyti ar nėra būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Antroji situacija, kuriai esant rekomenduotina skirti žodinį bylos nagrinėjimą, yra

reglamentuota CPK 320 straipsnio 2 dalyje, kai apeliacinės instancijos teismas ketina peržengti

apeliacinio skundo ribas. Pirma, CPK 320 straipsnio 2 dalis numato apeliacinės instancijos teismui

pareigą informuoti šalis apie tokį savo ketinimą, o tą padaryti kokiu nors kitu būdu nei skiriant

žodinį bylos nagrinėjimą yra sudėtinga. Antra, apeliacinės instancijos teismui ėmusis analizuoti

aplinkybes, kurios apeliantui neatrodė reikšmingos, ir dėl kurių jis nepasisakė pirmosios instancijos

teisme ir apeliaciniame skunde (o kita proceso šalis – atsiliepime), šalims turėtų būti sudaryta

galimybė išdėstyti savo poziciją šiais klausimais žodiniame procese, nebent apeliacijos ribų

peržengimas būtų išimtinai susijęs su teisės klausimu, nereikalaujančiu papildomo faktinių

aplinkybių tyrimo.

Trečia, CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas absoliutus sprendimo

negaliojimo pagrindas – jei pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš

dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam buvo nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jei toks

asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas

reiškia esminius proceso pažeidimus, dėl kurių laikoma, kad buvo pažeista proceso dalyvių teisė į

tinkamą teismo procesą, todėl procesas turi būti pakartojamas, siekiant ištaisyti šį pažeidimą. Kita

vertus, nereikia pamiršti to, kad EŽTT vertindamas teismo proceso tinkamumą visuomet nurodo

atsižvelgti į teismo procesą kaip visumą, o ne į atskiras proceso stadijas. Taigi, šalies teisė būti

išklausytai iš esmės gali būti pašalinama šią teisę suteikus apeliacinės instancijos teisme. Praktikoje

pasitaiko atvejų, kai apeliacinės instancijos teismui akivaizdu, jog byla buvo išspręsta teisingai

(arba neteisingai, tačiau bylos esmė visiškai atskleista ir naujų įrodymų pateikimo poreikio nėra),

tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos informavimo apie teismo

procesą taisyklės. Grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tokiu atveju nėra

labai pragmatiška, kadangi bylos nagrinėjimas galėtų būti sėkmingai užbaigtas apeliacinės

instancijos teisme, sudarius galimybę byloje dalyvaujančiam asmeniui pasisakyti dėl kilusio ginčo

aspektų. Galiojantis teisinis reglamentavimas tokios apeliacinės instancijos teismo teisės nenumato

ir, mano nuomone, šiuo aspektu jis turėtų būti tobulinamas.

Tęsiant kalbą apie apeliacijos spartinimo priemones, paminėtinos ir kitos Rekomendacijoje Nr.

95(5) numatytos priemonės, t.y. apeliacijos teisės ribojimai, specialių taisyklių aiškiai nepagrįstiems

apeliaciniams skundams nagrinėti nustatymas, bei vienasmenio bylos nagrinėjimo skatinimas.

Neskirsiu didesnio dėmesio pastarajam, kadangi Lietuvoje šiuo metu nustatytas reguliavimas

atitinka tarptautines rekomendacijas, ir nekelia didesnių praktinių problemų, t.y. šiuo metu vienas

teisėjas apeliacine tvarka nagrinėja bylas dėl tarpinių procesinių sprendimų (atskiruosius skundus) ir

smulkius turtinius ginčus (kai ginčijama suma neviršija 5 tūkst. Lt). Vienasmeniškai apeliacine

tvarka Lietuvoje taip pat nagrinėjamos ypatingosios teisenos bylos. Keletą žodžių norėčiau tarti apie

apeliacijos teisės ribojimus ir specialių taisyklių aiškiai nepagrįstiems apeliaciniams skundams

nagrinėti nustatymą.

Galiojantis CPK nenumato praktiškai jokių apeliacijos teisės ribojimų. Tiesa, tam tikri

procesiniai sprendimai (sprendimas už akių, preliminarus sprendimas, teismo įsakymas) apeliacine

tvarka negali būti skundžiami, tačiau jiems įstatymas numato specialią peržiūros tvarką. Anksčiau

galiojęs apeliacijos teisės ribojimas ginčo suma priimant 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusius CPK

pakeitimus buvo panaikintas. Neabejotinai, tokia įstatymų leidėjo valia buvo susijusi su Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo griežta pozicija apeliacijos teisės atžvilgiu. 2006 m. rugsėjo 21

d. nutarime Konstitucinis Teismas aiškiai ir nevienareikšmiškai nurodė, kad reguliuojant civilinio

proceso santykius įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bet kurį byloje priimtą

pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės

instancijos teismui, t.y. iš esmės paneigė bet kokią apeliacijos ribojimo galimybę.

Visgi, ar tokia pozicija išties laikytina pagrįsta? Čia norėtųsi prisiminti, kad EŽTT apeliacijos

teisės civilinėse bylose atžvilgiu laikosi kur kas nuosaikesnės pozicijos, ir yra ne sykį pažymėjęs,

kad Konvencija negarantuoja apeliacijos teisės civilinėse bylose. Tuo pačiu, atsakant į galimą

oponentų argumentą, kad nacionalinė Konstitucija gali numatyti asmeniui daugiau teisių, nei

EŽTPLAK, pažymėtina, kad Konstitucijos tekste apeliacijos teisė taip pat nėra įtvirtinta, o

aiškindamas konstitucinę asmens teisę į tinkamą teismo procesą Konstitucinis Teismas dažniausia

ją aiškina EŽPLAK 6 straipsnio garantijų kontekste, ir tik apeliacijos teisės atžvilgiu yra užėmęs

kur kas griežtesnę poziciją, teigdamas, kad ši teisė yra būtina tinkamo teismo proceso garantija.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija 95(5) rekomenduoja nustatyti apeliacijos

teisės ribojimus smulkiems turtiniams ginčams ir tarpiniams procesiniams sprendimams. Tokios pat

rekomendacijos numatytos ir CEPEJ SATURN gairėse dėl teismų laiko valdymo, priimtose 2008

m. gruodžio 11 d., kuriose nurodoma, kad atitinkamose bylose (pvz., nedidelės vertės ieškiniai) gali

nebūti galimybės pateikti apeliaciją arba gali reikėti leidimo apeliacijai. Prisipažinsiu, kad esu šių,

nors labai kontraversiškai visuomenėje vertinamų, ribojimų šalininkė. Kai kalbame apie apeliacijos

ribojimą ginčo suma, suprantama, turime omenyje turtinius ginčus, t.y. ginčus, kuriuose siekiama

tam tikro turtinio rezultato. Teismo procesas negali būti savitikslis, o situacija, kai bylinėjimosi

kaštai gerokai viršija siekiamą satisfakciją, nėra pateisinama ir diskredituoja pačią teisingumo

vykdymo sistemą. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti bylą, kurioje apeliacine tvarka buvo ginčijama

sprendimo dalis, o ginčijama suma tesudarė 700 Lt, tuo tarpu šalių išlaidos advokatams apeliacinėje

instancijoje siekė 3000 Lt. Procesą laimėjęs apeliantas iš esmės jį pralošė, kadangi apeliacinės

instancijos teismo nutartimi jam buvo priteista tik dalis bylinėjimosi išlaidų – 1 500 Lt. Taigi,

manau, kad prie apeliacijos ribojimo ginčo suma nustatymo ateityje būtų verta sugrįžti. Kartu

norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad CPK 441 straipsnio 3 dalies nuostata, leidžianti teismui tik

trumpai išdėstyti sprendimo motyvus ginčuose dėl nedidelių sumų priteisimo, esant galimybei tokį

sprendimą skųsti apeliacine tvarka, praktiškai yra nerealizuotina.

Lietuvos CPK taip pat nėra jokių specialių procesinių nuostatų, skirtų akivaizdžiai

nepagrįstiems apeliaciniams skundams nagrinėti. Pagal Rekomendaciją (95) 5, apeliacinės

instancijos teismui turėtų būti suteikta teisė supaprastinta tvarka, pavyzdžiui, neinformuojant kitos

proceso šalies, atmesti apeliacinį skundą, kuris apeliacinės instancijos teismui atrodo akivaizdžiai

nepagrįstas; piktnaudžiavimo atveju apeliantui turėtų būti taikomos baudos. Tokiai pozicijai pritaria

ir Konsultacinė Teisėjų Taryba bei Europos Veiksmingo Teisingumo Komisija SATURN gairėse

dėl teismų laiko valdymo kaip vieną iš priemonių nurodydama tai, kad akivaizdžiai nepagrįsti

apeliaciniai skundai galėtų būti pripažinti nepriimtinais arba atmesti supaprastinta tvarka. Taigi,

rekomenduojamos iš esmės dvi priemonės – leidimų sistema, užtikrinanti aiškiai nepagrįstų

apeliacijų „atranką“ arba supaprastintos proceso taisyklės. Tiesa, praktinių tokios rekomendacijos

įgyvendinimo pavyzdžių nėra gausu. Europos Veiksmingo Teisingumo Komisija nurodo iš esmės

vienintelį pavyzdį – Norvegijos Frostating Lagmannsrett apeliacinį teismą, kurio trys teisėjai

preliminaraus svarstymo metu atrenka lengvesnes bylas. Jeigu visi trys teisėjai sutaria, kad

apeliacija bus atmesta, tuomet jie turi teise atmesti apeliacini skunda ir palikti ji nenagrinėta, o

apylinkės teismo sprendimas yra laikomas galutiniu. Todėl daugelis bylų yra išanalizuojamos ir

atrenkamos per dvi ar tris dienas5. Svarstant apie galimą tokios rekomendacijos įgyvendinimą

Lietuvos civiliniame procese, manytina, kad supaprastintų procedūrų nustatymas neduotų didesnės

praktinės naudos, kadangi apeliaciniam procesui esant rašytiniam apeliacinio bylos nagrinėjimo

procedūra ir taip nėra sudėtinga. Galima būtų svarstyti nebent švelnesnius reikalavimus apeliacinės

instancijos teismo procesinio sprendimo motyvacijai, tačiau, pastaruoju metu sparčiai plintant

teismų praktikai, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas, palikdamas ginčijamą sprendimą

nepakeistą, turi teisę tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams6, tokia

pataisa irgi vargu ar ženkliau prisidėtų prie apeliacinės instancijos teismo teisėjų darbo

palengvinimo. Leidimų sistema iš pažiūros atrodytų tinkama priemone, tačiau vertinant tokios

priemonės efektyvumą būtina atsižvelgti į praktinius jos įgyvendinimo aspektus. Neabejotina, kad

suteikus teisę duoti leidimą apeliacijai pirmosios instancijos teismo teisėjui, tokia nuostata išsyk

5 http://www.atts.lt/sites/default/files/7priedas.pdf6 Žr. pvz.: LAT CBS teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2010

sulauktų kritikos, jog pats teisėjas sprendžia dėl savo priimto sprendimo peržiūros galimybių. Tuo

tarpu suteikus šią teisę apeliacinės instancijos teismui, būtina nuodugniai apgalvoti, ar reikalavimas

šį klausimą spręsti trims apeliacinės instancijos teismo teisėjams išties prisidėtų prie proceso

supaprastinimo ir pagreitinimo.

Lietuvos CPK 95 straipsnio 2 dalis įtvirtina teisę teismui skirti byloje dalyvaujančiam

asmeniui iki 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tuo pačiu ir nesąžiningą

nepagrįsto apeliacinio skundo pareiškimą. Visgi, šią įstatymo nuostatą teismai praktikoje taiko gan

atsargiai. Pagal teismų praktiką, įstatyme įtvirtintos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti

laikomas piktnaudžiavimu tik išimtinais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal

paskirtį. Pateikiančio nepagrįstą procesinį dokumentą asmens nesąžiningumas reiškia asmens

suvokimą, kad jo reikalavimas yra visiškai nepagrįstas. Galima teigti, kad teismams laikantis tokios

pozicijos baudos paskyrimas už piktnaudžiavimą apeliacijos teise yra sunkiai įmanomas, kadangi

beveik neįmanoma įrodyti, jog apeliantas suvokė aiškų savo skundo nepagrįstumą. Galbūt dėl šios

priežasties bylos, kurioje apeliantui būtų paskirta bauda už piktnaudžiavimą apeliacijos teisme, man

rasti nepavyko. Priešingai, teismai linkę prioritetą teikti asmens teisei į apeliaciją:

„Kadangi ieškovė pareiškė visiškai nepagrįstą ieškinį remdamasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, kurie jau buvo ištirti ir teisiškai įvertinti keliuose teismų procesiniuose sprendimuose, priimtuose civilinėse bylose tarp tų pačių šalių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei skyrė baudą už piktnaudžiavimą teise pagrįstai, ir nemato pagrindo naikinti atitinkamos pirmosios instancijos sprendimo dalies (CPK 95 str., 326 str. 1 d. 1 p.). Kartu teisėjų kolegija atmeta atsakovo prašymą skirti ieškovei baudą už nesąžiningą ir aiškiai nepagrįstą apeliacinį skundą. Atsakovas baudos skyrimą motyvuoja aplinkybe, kad ieškovė pareiškė nesąžiningą ir nepagrįstą ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis jai pareiškus nesąžiningą ir nepagrįstą ieškinį jau buvo įvertintas pirmosios instancijos teismo – skiriant ieškovei baudą, o CPK 95 str. nenumato galimybės remiantis vien šia aplinkybe vėliau automatiškai bausti šalį už kiekvieną vėlesnį atskirą procesinį veiksmą, atskirai nevertinant paties procesinio veiksmo. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės apeliacinis skundas, nors ir atmestinas, tačiau iš esmės yra motyvuotas (CPK 306 str. 1 d. 3 p.), todėl jo negalima laikyti nesąžiningai pareikštu ir nepagrįstu vien todėl, kad tokiu buvo pripažintas ieškinys. Aiškinant priešingai, būtų pažeista ieškovės teisė į apeliaciją (CPK 301 str.).“

Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-487-370/2011

Paskutinė priemonė, kurią norėčiau paminėti, yra vis dažniau pasigirstantis siūlymas

atsisakyti suspensyvinio apeliacijos efekto. Pavyzdžiui, tokią poziciją palaiko Europos Teisėjų

Konsultacinė Taryba jau minėtoje Nuomonėje Nr. 6. Nors iš pirmo žvilgsnio toks siūlymas galėtų

pasirodyti beveik įžūlus, turint omenyje tai, kad suspensyvinis efektas tradiciškai nurodomas kaip

vienas pagrindinių apeliacijos požymių, skiriantis apeliaciją kaip įprastinį teismų sprendimų

kontrolės būdą nuo išimtinių, pavyzdžiui, kasacijos, negalima neįžvelgti tiesos šio efekto

atsisakymo šalininkų argumentuose, kad suspensyvinis apeliacijos efektas menkina pirmosios

instancijos teismo sprendimo reikšmę, kuris bylos šalims tokiu atveju tampa ne daugiau nei bylos

išsprendimo „projektu“, be to, suspensyvinis efektas skatina bylos šalis apeliacijos teise naudotis

tiesiog siekiant atidėti sprendimo vykdymą. Šią poziciją palaikančio teisinio reguliavimo pavyzdžiu

galėtų būti Europos Reglamentas dėl nedidelių sumų7, pagal kurio 15 straipsnį sprendimas yra

vykdytinas, neatsižvelgiant į galimus apeliacinius skundus. Suspensyvinio efekto atsisakymo

šalininkai siūlo šiuo metu daugumoje valstybių galiojančią taisyklę (kad sprendimo įsiteisėjimas ir

vykdymas atidedamas iki apeliacinio bylos išnagrinėjimo, tačiau teismas gali leisti skubiai vykdyti

sprendimą) keisti priešinga – sprendimas išsyk įsiteisėja ir yra vykdytinas, tačiau teismas gali

sustabdyti jo vykdymą, kaip šiuo metu yra padavus kasacinį skundą. Siūlymas atrodo gan

pragmatiškas, kadangi tokiu būdu išties būtų suteikiama „svorio“ pirmosios instancijos teismų

sprendimams, apeliacija nebebūtų laikoma savaime suprantamu dalyku, o šalys netektų intereso

apeliaciją naudoti tik siekdamos išlošti šiek tiek laiko, kas turtinių ginčų atvejų neretai šalims yra

naudinga. 2013 metų statistika liudija, kad apie 60 proc. apskųstų apygardų teismų sprendimų

Lietuvos apeliacinio teismo paliekami nepakeisti, dar apie 5 proc. bylų baigiama taikos sutartimi

apeliacinės instancijos teisme, apie 2 proc. bylų apeliacinis procesas nutraukiamas. Apeliacine

tvarka keičiama ar naikinama apie 33 proc. sprendimų. Taigi, esama teismų sprendimų

naikinimo/keitimo statistika iš esmės yra palanki tam, kad būtų galima bent svarstyti suspensyvinio

efekto atsisakymo galimybę.

7 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 861/2007