Įrodymų sąvokos kaitai įtakos turėjo: Anksčiau nebuvo pripažįstamas valdžių padalijimo principas. Teisminė valdžia turi būti ir yra savarankiška

valdžia. Kitos valdžios (prokuratūra ir policija) negali daryti įtakos teisminei valdžiai. Nekaltumo prezumpcijos principas neveikė sovietinėje santvarkoje. Dabar asmuo nelaikomas kaltu, kol to

nepripažįsta teismas. Taip pat ir su duomenimis, kurie tik teismo pripažįstami įrodymais.

Įrodymų teorija ir įrodymų teisė

Įrodymų teorijos samprata, turinys.Įrodymų teorija yra BP mokslo, o įrodymų teisė – BP teisės dalis. Įrodymų teorija – tai mokslinės žinios apie įrodymų sampratą, metodologinius ir teisinius įrodinėjimo pagrindus, įrodymų klasifikavimą ir jų skirstymą į rūšis, atskiras įrodymų rūšis. Įrodymų teorija teikia pagrįstas išvadas apie įrodymų rinkimo leistinus ir neleistinus būdus, analizuoja baudžiamąsias bylas.Įrodymų teorija yra BPT mokslo dalis. Įrodymų teorijos objektas yra įrodymai.Įrodymų teorija yra mokslinės žinios apie įrodymų sampratą, metodologinius ir teisinius įrodymų pagrindus, įrodymų klasifikaciją ir atskiras įrodymų rūšis. Įrodymų teorijos dalykas išvedamas iš BP mokslo dalyko. Dalykas yra tam tikri dėsningumai. BP mokslo dalykas – sistema žinių apie BP mokslo istoriją, užsienio valstybių BP ypatumus ir kt. Įrodymų teorijos dalyką sudaro jos nagrinėjama objektyvios tikrovės dalis, kurią sudaro:

Įrodymų teorijos teisės normos; Įrodymai, susiję su įrodomosios informacijos atsiradimu (kriminalistikos technika ir taktika), gavimu,

vertinimu ir įtvirtinimu; Praktinė įrodinėjimo subjektų ir dalyvių veikla; Įrodymų teisės ir įrodinėjimo istorija; Įrodymų reglamentavimas užsienio šalyse.

Įrodymų teorija teikia žinias apie įrodymų rinkimo leistinus ir neleistinus būdus, pagrindžia įrodymų vertinimo taisykles, per kurias atsiskleidžia įrodymų pakankamumas ir patikimumas. Tikslas ir uždaviniai – BP įgyvendinimas, pagalba siekiant BP tikslų.Tikslas – įrodinėjimo praktikos tobulinimas plačiąja prasme ( teisės normų kūrimas, IT pareigūnų veikla ir kt.). Teikia efektyvias rekomendacijas dėl įrodymų rinkimo ir tikrinimo. Įrodymų teorija susijusi su filosofija, teisės teorija, psichologija ir daugybe kitų mokslo sričių.

Įrodymų teisės samprata, uždaviniai, principai.Įrodymų teisė – BPT normų, nustatančių duomenų pripažinimą įrodymais sąlygas, duomenų rinkimo, pateikimo, fiksavimo tvarką, įrodymų vertinimo pagrindines taisykles, apibrėžiančių atskirų rūšių įrodymų gavimo būdus ir priemones, visuma.Tai BPK normos, reguliuojančios įrodinėjimą. Žiūrėti apžvalgoje. BPT šaltiniai:

Tarptautiniai dokumentai; LR Konstitucija; Atskiri teisės aktai, t.y. įstatymai.

Įrodymų teisė – BPT normų, nustatančių duomenų pripažinimo įrodymais sąlygas, duomenų rinkimo, pateikimo, fiksavimo tvarką, įrodymų vertinimo pagrindines taisykles apibrėžiančių atskirų rūšių įrodymų gavimo būdus ir priemones, visuma.

Įrodymų teisės šaltiniai.Įrodymais pripažįstami duomenys, gauti įrodinėjimo subjektų veiklą reglamentuojančių įstatymų – BPK, operatyvinės veiklos, policijos veiklos, valstybės saugumo departamento, specialiųjų tyrimų tarnybos, prokuratūros, advokatūros ir kitų teisėsaugos institucijų organizaciją ir veiklą reglamentuojančių įstatymų – nustatyta tvarka. Įrodymais taip pat pripažįstami duomenys, gauti LR Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Duomenys laikomi gauti įstatymų nustatyta tvarka ir tais atvejais, kai jų gavimo tvarką tiesiogiai nustato žemesnės teisinės galios norminiai aktai, tačiau tie aktai yra priimami vadovaujantis įstatymu ir vykdant atitinkamas įstatymo nuostatas.

Įrodymų teorijos ir įrodymų teisės santykis.Įrodymų teorija yra BP mokslo, o įrodymų teisė – BP teisės dalis.

Įrodinėjimo procesas

Įrodinėjimo proceso samprata, tikslas ir turinys.Įrodinėjimas BP – bendro tikrovės pažinimo dalis. NV yra praeities įvykis, kurio pažinimui reikia rinkti informaciją. Įrodinėjimas remiasi bendrais pažinimo dėsniais. Pažinimas – tai tikrovės atspindėjimo žmogaus mąstyme procesas.Pažinimo tikslas – pasiekti ir nustatyti objektyvią tiesą, pasiekti tam tikros kokybės žinias, kurios priklauso nuo tam tikrų subjektyvių savybių. Objektyvios tiesos terminas šiuolaikiniame BP išnyko. Pažinimo teorija (gnoseologija) – tyrinėja subjekto ir objekto sąveiką.Skirtumai ir ypatumai tarp pažinimo proceso ir įrodinėjimo proceso:

Pagal subjektus: pažinimo procese tai vykdo bet kas, o įrodinėjimo procese – specialiai įgaliotos institucijos ir jų pareigūnai. Kiti subjektai BP turi teisę dalyvauti įrodinėjimo procese.

Pagal tikslus: baudžiamosiose bylose siekiama specialių tikslų, kurie sutampa su BP tikslais. Pažinimo proceso tikslas – nustatyti objektyvią tiesą.

Pagal dalyką: specifinė faktinių aplinkybių visuma, kurią reikia nustatyti sprendžiant bylą. Pagal formą: įrodinėti baudžiamosiose bylose leidžiama tik įstatymų nustatyta forma.

Įrodinėjimo procesas derina mąstymo ir praktinę veiklą, tačiau šie du dalykai konkrečioje veikloje neatskiriami, jie labai susiję.Įrodinėjimo procesas susideda iš daugybės tarpusavyje susijusių elementų. Elementai kartais vadinami etapais. Elementai išskaidomi dėl lengvesnio pažinimo. Etapų pavadinimas ne visai tikslus.Įrodinėjimas – įstatymų reglamentuota IT įstaigų ir jų pareigūnų, prokuroro, IT teisėjo, teismo ir proceso dalyvių veikla, kuria renkami, pateikiami, tikrinami ir vertinami duomenys, reikšmingi bylai išspręsti teisingai.Įrodinėjimo proceso tikslas išreikštas įrodinėjimo definicijoje. Tikslas – bylos aplinkybių, reikšmingų bylai išspręsti, surinkimas.Įrodinėjimo tikslas – tiesos nustatymas.Bet koks procesinis dokumentas, sprendimas turi būti teisėtas, teisingas ir pagrįstas.Tiesa – tai, kas atitinka tikrovę. Sovietinės santvarkos laikais reikėjo nustatyti objektyvią tiesą. Tai, kaip tai buvo objektyvioje tikrovėje, nepriklausomai nuo asmens sąmonės.Dabartinis tikslas – materialios tiesos nustatymas.Formalioji tiesa – jos nustatymas būdingas bendrosios tradicijos valstybėms. Tiesos nustatymas priklauso nuo procesinių taisyklių, pvz., prisiekusiųjų teismas, teismo aktyvumas. Prisiekusieji savo sprendimo neprivalo motyvuoti. Sprendimas bus teisėtas, jei bus laikomasi visų procesinių taisyklių.Materialioji tiesa nustatoma tuomet, kai teismas nėra suvaržytas įrodymų rinkimo ir tyrimo taisyklėmis. Procedūrų laikymasis – svarbi sąlyga, bet nebūtina. Visos galimos įrodinėjimo priemonės turi būti išnaudotos. Teismas turi teisę ir pareigą materialiai tiesai nustatyti. Teismo nustatyta tiesa yra materialioji tiesa. Už tiesos nustatymą nėra atsakingas vien teismas. Viskas, kas vyksta iki teismo, yra duomenų rinkimas. IT pareigūnai taip pat atsakingi už materialios tiesos nustatymą.

Psichologiniai įrodinėjimo aspektaiPažinimo kelias prasideda nuo nežinojimo. Tada iškyla prielaidos ar spėjimai, kuriuos patikrinus pereinama prie žinojimo. NV tyrime/įrodinėjime kelias labai panašus. Daromos prielaidos, keliamos versijos, jos tikrinamos ir pereinama prie materialios tiesos žinojimo. Įrodinėjimo veikla – tai ir intelektualinė veikla. Be loginio mąstymo formų, praktinės veiklos, labai svarbios ir psichologinės žinios. Įrodinėjimo procese, kaip ir kitoje mąstomojoje veikloje reikia spręsti kūrybines užduotis. Tai atvejai, kai trūksta informacijos. Kūrybinė vaizduotė padeda sukurti prielaidą, kurią reikia patikrinti praktiniais veiksmais. Reikia tikrinti prielaidas lygia greta, bet tai praktikoje beveik neįmanoma ir tai nedaroma. Į pagalbą pasitelkiamas euristikos mokslas, kuris tiria žmogaus mąstomosios veiklos dėsningumus, tam tikrus procesus. Be euristinių metodų padeda ir

intuicija (vidinis nujautimas, tam tikra nuojauta, fil. tiesos suvokimas be patyrimo. Intuicija be patyrimo, praktikos, tam tikrų žinių nėra galima. Intuicija neturi jokios įrodomosios reikšmės, tai tik pagalbinė priemonė.

Įrodinėjimo formosPrezumpcija ir prejudicija įrodinėjimo procese Prezumpcijos prasmės:

Faktų pripažinimas taip, kol neįrodyta kitaip; Prielaida, pagrįsta tikimybe.

Įrodinėjime naudojamos faktinės ir teisinės prezumpcijos. Faktinės prezumpcijos yra dviejų rūšių:1. visiems žinomi faktai, kurie priimami kaip akivaizdūs ir nereikalaujantys įrodinėjimo, tačiau gali būti

paneigti priešingais įrodymais. Reikšmė maža. Skiriasi nuo visuotinai žinomų faktų, pvz., Vilnius yra Lietuvos sostinė.

2. NV tyrimo praktikos apibendrinimai. Jie leidžia daryti tikėtinas išvadas arba prielaidas. Tipinės versijos paprastai keliamos remiantis NV padarymo būdu. Padeda prasmingai ir kryptingai surinkti medžiagą ir organizuoti tyrimą.

Teisinės prezumpcijos – pripažinimas, kad faktas teisiškai patikimas. Teisinių prezumpcijų grupės:1. materialinės teisinės prezumpcijos – aplinkybės, nereikalaujančios įrodinėjimo, pvz., įstatymo žinojimo

prezumpcija. Galimi tokie atvejai, kai galima prezumpciją paneigti. BĮ gali būti pradėtas taikyti kitą dieną po jo paskelbimo (LAT senato nutarimas) – tai siaurinamojo įstatymų aiškinimo pavyzdys. Preziumuojama, kad asmuo, nesulaukęs atitinkamo amžiaus, nesupranta veikos pavojingumo ir neatsako BĮ nustatyta tvarka. Užtenka nustatyti asmens amžių, kad procesas būtų negalimas. Kaltumas – tai, kaip valstybė įvertina asmenį. Kaltė – psichinis santykis. Preziumuojama, kad suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, asmuo tampa nepavojingas visuomenei. Tėvų atsakomybės už jų nepilnamečių vaikų padarytą žalą prezumpcija.

2. Procesinės prezumpcijos. Nekaltumo prezumpcija – asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nuo to priklauso įrodinėjimo taisyklės. Asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. Įrodytam nekaltumui prilygsta neįrodytas kaltumas. Kiekviena abejonė, jei jos negalima pašalinti, traktuojama įtariamojo ar kaltinamojo naudai. Kaltumo prezumpcija sutinkama retai. Kalbama apie prokuroro veiklą. Kad ir kiek objektyvus prokuroras būtų, jis privalo palaikyti kaltinimo funkciją. Jis turi būti visiškai įsitikinęs, kad kaltinamas asmuo padarė NV. Įsiteisėjusio nuosprendžio – visa, kas išdėstyta nuosprendyje, yra teisinga ir privalomai vykdoma. Šią prezumpciją galima paneigti procesine, hierarchine ar instancine, kasacine tvarka, proceso atnaujinimo tvarka.

Prejudicija – įsiteisėjęs nuosprendis turi prejudicinę galią kituose dėl to paties klausimo kilsiančiuose procesuose. Išvados dėl tų pačių faktų yra privalomos kitam teismui, negalima priimti prieštaringų sprendimų. Konkretus nuosprendis neįgyja prejudicinės galios kitiems asmenims, kurie slapstėsi nuo proceso. Prejudicija svarbi BP tik dėl žalos atlyginimo. Jei pirmiausia klausimas išsprendžiamas CP, sprendimas neturi prejudicinės galios BP.

Imunitetai įrodinėjimo proceseJie skiriasi nuo imunitetų liudijimo procese. Tai bendrųjų įstatymų netaikymas asmenims, užimantiems tam tikrą padėtį visuomenėje. Asmenų grupės:

Asmenys, turintys imunitetą pagal tarptautinę teisę; Asmenys, turintys imunitetą pagal nacionalinę teisę.

Ši klasifikacija sąlyginė, nes nors imunitetai išplaukia iš tarptautinės teisės, tačiau tai inkorporuota į nacionalinę teisę.Asmenų imunitetas pagal tarptautinės teisės normas nuo nacionalinės jurisdikcijos – BPK 5 str. 2 ir 3 dalys.VKDS, Įstatymas dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių statuso Lietuvos Respublikoje. Imuniteto turinys:

Diplomatinės atstovybės patalpos neliečiamos. Valstybės atstovai be leidimo į jas patekti draudžiama. Draudžiama atlikti kratas, poėmius, rekvizicijas. Diplomatinių atstovų patalpos apieškomos tik jų sutikimu arba prašymu.

Dokumentai ir archyvai neliečiami bet kuriuo metu, kur jie bebūtų. Oficiali atstovybės korespondencija neliečiama. Diplomatinis paštas negali būti sulaikytas ir apieškomas. Diplomato asmuo neliečiamas, jis negali būti suimtas ir laikomas jokia forma. Rezidencija taip pat neliečiama. Diplomatų šeimos nariai, kartu gyvenantys, naudojasi tokiomis pačiomis privilegijomis ir imunitetais, jei jie

nėra priimančios valstybės piliečiai.

Asmenų imunitetas pagal nacionalinę teisę. Asmenys: Prezidentas – asmuo neliečiamas, negali būti patrauktas BA ar administracinėn atsakomybėn, kol eina

pareigas. Seimo narys – asmuo neliečiamas, jis be Seimo sutikimo negali būti traukiamas atsakomybėn, suimamas,

kitaip suvaržoma jo laisvė be Seimo sutikimo, išskyrus atvejus, kai jis pagaunamas darantis nusikaltimą. Ministras Pirmininkas ir ministrai – negali būti traukiami BA, suimami ar kitaip suvaržyta jų laisvė be Seimo

išankstinio sutikimo, o tarp sesijų – be Prezidento sutikimo. KT teisėjai – taikomi tokie patys imunitetai kaip ir Seimo nariams. Teisėjai – negali būti traukiami BA, suimami ar suvaržyta jų laisvė be Seimo, o tarp sesijų – Prezidento

sutikimo. Jei teisėjas padaro administracinės teisės pažeidimą, dėl kurio gali būti suvaržyta laisvė, atsako tik gavus Seimo sutikimą.

Imunitetai pagal atskirus įstatymus: Prokurorai. IT dėl jų gali pradėti tik generalinis prokuroras. Atlikti prievartinius veiksmus galima tik gavus

sutikimą ir jei generalinis prokuroras pradėjo tyrimą. Advokatai pagal advokatūros įstatymo 46 straipsnį:

46 straipsnis. Advokato veiklos garantijos 1. Advokatas negali būti šaukiamas kaip liudytojas ar teikti paaiškinimus dėl aplinkybių, kurias sužinojo atlikdamas

savo profesines pareigas.2. Atliekantys savo profesines pareigas advokatai negali būti tapatinami su savo klientais ir jų bylomis. 3. Draudžiama apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriuose yra jo veiklos duomenų,

tikrinti pašto siuntas, klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir kitokį susižinojimą ar veiksmus, išskyrus atvejus, kai advokatas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Šis leidimas taikomas tik su pareikštais įtarimais ar kaltinimais susijusiems dokumentams.

4. Krata ar poėmis advokato, įrašyto į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, darbo vietoje, gyvenamosiose patalpose, transporto priemonėje, asmens krata, dokumentų, pašto siuntos apžiūra, patikrinimas ar poėmis gali būti atliekami tik dalyvaujant Lietuvos advokatūros advokatų tarybos nariui arba jos įgaliotam advokatui. Lietuvos advokatūra privalo patvirtinti ir pateikti suinteresuotoms institucijoms Lietuvos advokatūros įgaliotų advokatų sąrašą. Dalyvaujantis Lietuvos advokatūros advokatų tarybos narys arba jos įgaliotas advokatas turi užtikrinti, kad nebūtų paimti dokumentai, nesusiję su advokatui pareikštais įtarimais ar kaltinimais.

5. Draudžiama viešai arba slaptai susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija ir ją naudoti kaip įrodymą. Advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis bei pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys.

6. Kad advokatas tapo įtariamuoju ar kaltinamuoju arba kad atlikti proceso veiksmai, turi būti pranešta Lietuvos advokatūrai.

STT pareigūnai ir VSD pareigūnai – pradėti IT gali tik generalinis prokuroras. Kandidatai į LR prezidento postą, LR Seimą, savivaldybių tarybas, EP – traukti BA galima tik su VRK

sutikimu. EP nariai.

Įrodomosios informacijos samprata ir vaidmuo įrodinėjimo procese

Įrodymų samprata

Įrodymų samprata ir rūšys. Įrodymams keliami reikalavimai.Šaltiniai BP vadovėlis ir teismų praktikos apibendrinimaiĮrodymų sąvoka ir jiems keliami reikalavimaiĮrodymų sąvoka pateikta BPK 20 straipsnyje. Tačiau tai tik susiję su įrodymų sąvoka, pateikti tik požymiai. Sąvoka – tai mokslinės veiklos rezultatas – ji nepateikta BPK. Įrodymai BP yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl NV buvimo ar nebuvimo, veiką padariusių asmenų kaltumo ir kitų aplinkybių, teismui reikalingų, kad galėtų bylą išspręsti teisingai.Požymiai:

Duomenys įrodymų statusą įgyja, kai teismas nusprendžia, kad teismui pateikti duomenys yra įrodymai. Teismas sprendžia, kad duomenys laikytini įrodymais. Sprendžia tas teismas, kurio žinioje yra byla. Tai netaikoma IT teisėjo veiksmams. Duomenys virsta įrodymais nuosprendyje. Nuosprendyje teismas jau turi vadovautis tik įrodymais. Duomenys tampa įrodymais rašant nuosprendį. Jei dėl tam tikrų duomenų

nekeliamas klausimas, nekyla jokių abejonių, teismas juos pripažįsta įrodymais. Jei tam tikri duomenys negali būti pripažinti įrodymais, teismas turi tai pažymėti nuosprendyje ir įvardinti motyvus, dėl kurių duomenys nelaikomi įrodymais. Kai duomenys yra tinkami tapti įrodymais, to nereikia atskirai motyvuoti, reikia tik tada, kai jie netinkami tapti įrodymais. Dažniausiai kasacinis teismas sprendžia klausimus dėl teismo motyvų, kuriais duomenys pripažįstami įrodymais.

Duomenys yra įrodymai, jei jie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, reikšmingą bylai išspręsti teisingai. Tai yra įrodymų sąsajumas/liečiamumas. Įrodymų liečiamumas – duomenys turi patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išnagrinėti teisingai. Aplinkybės, kurias galima patvirtinti ar paneigti: a) aplinkybės, sudarančios įrodinėjimo dalyką (apie įvykio esmę, apie asmenis ir kt.); b) tarpiniai faktai – tai faktai, susiję su įrodinėtinomis aplinkybėmis, bet į įrodinėjimo dalyką neįeinantys, pvz., kai reikia įrodyti asmenį, padariusį NV, pvz., įrodyti, kad asmuo tam tikru laiku buvo tam tikroje vietoje; c) duomenys, skirti kitiems įrodymams surasti; d) duomenys, skirti kitų įrodymų tikrumui patikrinti; e) duomenys, tiriamoms versijoms patikrinti. Šie duomenys reikalingi iki tam tikro momento. Įrodymų sąsajumo reikalavimas – tai reikalavimas įrodymų turiniui.

Įrodymais gali būti duomenys, kurie atitinka tris požymius: a) duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka; b) duomenys gauti teisėtais būdais; c) duomenis galima patikrinti BPK numatytais procesiniais veiksmais. Įrodymų leistinumo reikalavimas. Tai reikalavimas įrodymų formai. Įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Nereikėtų tapatinti BPT šaltinius ir čia minimus įstatymus. Praktika susiklostė taip, kad ne tik įstatymų nustatyta tvarka gaunami duomenys. Pagrindiniai įstatymai: BPK, Operatyvinės veiklos įstatymas, teisėsaugos institucijų organizaciją ir veiklą reglamentuojantys įstatymai. Pareigūnų teises reglamentuojančiuose nuostatuose galima atrasti ir nuostatų, susijusių su įrodymų leistinumu. Dar vienas įstatymas – ATPK – jame yra įrodymų rinkimą reglamentuojančių nuostatų. Prie įstatymų reikia priskirti ir Seimo ratifikuotas tarptautines sutartis. BP aktualios tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos. Įrodymų gavimo tvarką gali reglamentuoti ir poįstatyminiai teisės aktai, pvz., Vyriausybės nutarimu patvirtintos taisyklės dėl neblaivumo patikrinimo, policijos generalinio komisaro patvirtinta policijos patrulių veiklos instrukcijos ir kt. Teisėtais būdais surinkti duomenys – reikia tikrinti, ar gavimo būdas neprieštarauja įstatymams ir kitiems žemesnės galios teisės aktams. Jeigu duomenys gauti pažeidžiant normas arba rezultatai neužfiksuoti, duomenų negalima pripažinti įrodymais. Terminas „teisėtais būdais“ per abstraktus. Ne bet koks pažeidimas reiškia, kad duomenys gauti neteisėtais būdais. Reikia žiūrėti, kas duomenis surinko. Įrodymų pareigą turintys subjektai ar proceso dalyviai siaurąja prasme. Įrodinėjimo subjektams galima tik tai, kas leidžiama įstatyme. Privatiems subjektams galima tai, kas neuždrausta įstatyme. Visuomenės informavimo įstatymas numato, kad jei ateinama pas mane, aš galiu daryti garso įrašą, jei aš pas ką nors einu, negaliu daryti garso įrašo. Privatus asmuo gali daryti garso įrašą, bet tik be teisėsaugos institucijų įsikišimo. Kai nustatomi tam tikri tvarkos pažeidimai, reikia atsižvelgti į šiuos aspektus: ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui; ar dėl šių duomenų gavimo buvo pažeistos įstatymų garantuojamos asmenų teisės. Jei pažeidimas lėmė duomenų nepatikimumą, duomenis reikia atmesti. Tai tikrinama individualia tvarka. Jei pažeistos teisės, tokie duomenys taip pat neturi įrodomosios galios. Užnuodyto medžio vaisių doktrina – jei tam tikri duomenys gauti neteisėtais būdais, tai iš jų sekantys duomenys nebūtinai bus neteisėti. Pagal common law, tokie duomenys iškart bus neteisėti. (Gevgen prieš Vokietiją). Įrodymai yra tik tokia duomenys, kurie patikrinti BPK numatytais veiksmais. Anoniminiai pranešimai, gandai negali būti įrodymai, nes jų negalima patikrinti. Duomenys turi būti pradėti tikrinti jau IT metu. Jei įsiterpiama į asmens privatų gyvenimą, tokie veiksmai turi būti sankcionuoti prokuroro arba teisėjo. Jei veiksmai atlikti pagal prokuroro sankciją, teismas turi patikrinti faktinį pagrindą. Jei sankcionavo IT teisėjas, faktinis pagrindas netikrinamas.

Įrodymų klasifikacijaKlasifikacija – loginio pažinimo instrumentas.

1. Pagal informacijos pateikimo būdą: Asmeniniai įrodymai – tai informacija, išlikusi žmogaus sąmonėje, jie perduodami raštu ar žodžiu, pvz.,

protokolai, parodymai; Daiktai – informacija, užfiksuota materialiuose objektuose.

2. Pagal santykį su įrodinėtinomis aplinkybėmis: Tiesioginiai – jie įrodo tiesiogiai, be tarpinių faktų, pvz., tiesioginio įvykio liudytojo parodymai;

Netiesioginiai – įrodo tarpinius faktus. Dar vadinami „įkalčiais“. Tai būtina sąlyga įrodyti tiesioginius faktus, pvz., pistoletas kuriuo padaryta veika, priklauso konkrečiam asmeniui; tiriant autoįvykį rasti ant automobilio įbrėžimai ir kt. Yra tam tikros netiesioginio įrodinėjimo taisyklės: tikrumas, visetas ir kt.

3. Pagal informacijos šaltinio pirmumą: Pirminiai įrodymai – gauti iš tiesiogiai įvykį suvokusio asmens parodymų. Tarp įrodinėjimo objekto ir

subjekto nėra tarpinės grandies. Šie įrodymai yra patikimesni; Antriniai – žinomi iš įvykį suvokusio asmens pasakojimų.

4. Pagal santykį su kaltinimo versija: Kaltinantys – duomenys, kurie patvirtina kaltinimą; Teisinantys – duomenys, kurie nepatvirtina kaltinimo ar jį lengvina.

5. Pagal šaltinį, iš kurio gaunami: Kaltinamojo, įtariamojo parodymai; Liudytojų nukentėjusiojo parodymai; Ekspertizės aktas; Specialisto išvada; Daiktai; Dokumentai.

Įrodinėjimo dalykas ir ribos

Įrodinėjimo dalyko samprataĮrodinėjimo proceso turinį sudaro tam tikrų aplinkybių nustatymas. Dalykas – reikšmingos bylai aplinkybės.

Įrodinėtinų byloje aplinkybių samprata, sistema, ypatumai, priklausomai nuo nusikalstamos veikos pobūdžio.BPK nuostatos apie reikšmingas bylai aplinkybes:

Nusikaltimo sudėties elementai; Kitos reikšmingos bylai aplinkybės (išplaukia iš kelių BPK normų, reglamentuojančių sprendimų BP turinį,

pvz., padarytos NV aprašymas: sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, kurias reikia įrodyti).Atskiros aplinkybių grupės:

NV įvykis: laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės. Reikia įrodyti tam tikros veikos buvimą, pasekmes, priežastinį ryšį ir kt. Tai daugiausia NV sudėties elementai. Tai kompleksinė sąvoka. Tai atlieka įvykio individualizavimo ir konkretizavimo funkciją, kai nustatomi laikas, vieta, būdas ir kt. konkretizavimo laipsnis gali būti įvairus. Šios aplinkybės gali lemti ir kvalifikuojančio požymio buvimą.

BA traukiamo asmens kaltę įrodančios ar paneigiančios aplinkybės. Jomis galima laikyti subjektą ir subjektyviąją pusę apibūdinančius požymius. Subjekto požymiai yra amžius ir pakaltinamumas. Nusikaltimo padarymo dieną asmuo jau turi būti sukakęs amžių, nuo kurio asmuo traukiamas BA. Jei nekyla abejonių, preziumuojama, kad asmuo pakaltinamas. Kai kuriais atvejais reikia įrodyti specialaus subjekto požymius. Subjektyviosios pusės požymiai: kaltė, motyvas ir tikslas. Tam tikrais atvejais motyvą ir tikslą nėra privaloma įrodinėti.

Aplinkybės, reikšmingos įtariamojo atsakomybės laipsniui ir pobūdžiui: a) atsakomybę sunkinančios ar lengvinančios aplinkybės; b) kitos įtariamojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės, į kurias gali būti atsižvelgiama: lytis, amžius, išsilavinimas, ūgis, kūno sudėjimas, teisės pažeidimai, dorovinė, psichologinė informacija; c) viktimologiniai duomenys apie nukentėjusiojo asmenybę.

Nusikaltimu padarytos žalos pobūdis ir dydis: fizinė žala, turtinė žala, moralinė/neturtinė žala. Turi būti remiamasi ne vienu įrodymų šaltiniu nustatant žalą. Sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, taip pat nurodomos šios aplinkybės.

Aplinkybės, padėjusios padaryti NV, t.y. nusikaltimo priežastys ir sąlygos: asmenybės formavimosi aplinkybės, aplinkybės, kurios sudarė sąlygas palengvinti nusikaltimo padarymą ir kt.

Įrodinėjimo ribų samprata, jų kaita priklausomai nuo baudžiamojo proceso stadijųDalykas nurodo tikslą, o ribos – priemones ir medžiagą, kuriuos reikia surinkti. Įrodinėjimo ribų sąvoka reiškia, kad visos dalyką sudarančios aplinkybės turi būti nustatytos. Įrodinėjant reikia atsiriboti nuo neesminių dalykų. Įrodymų pakankamumo problema reiškia, kad kiekviena dalyką sudaranti aplinkybė turi būti įrodyta pakankamai, kad nekiltų rimtų abejonių.

BPK 301 str. 2 dalis – nuosprendis negali būti pagrįstas vien tais parodymais, kurie gauti anonimiškai.Įsivedamas matas: kiekybinis ir kokybinis kriterijai. Paprastai, kuo daugiau duomenų, tuo didesnė tikimybė, kad būtų išpildytas kokybinis kriterijus. Kokybinis kriterijus reiškia informacijos turinį. Aplinkybę turi patvirtinti ar paneigti daugiau nei vienos rūšies įrodymai, t.y. gauti skirtingais būdais, pvz., parodymais, vietos apžiūra ir kt.

Nusikalstamos veikos įrodinėjimas

Įrodinėjimo procesas. NV įrodinėjimo elementai. Įrodomosios informacijos rinkimo ir patikrinimo būdai, rūšys, jų charakteristika. Proceso veiksmai. Informacijos pateikimas ir išreikalavimas. Pažinimo procesų dėsningumų įtaka įrodomosios informacijos rinkimui ir patikrinimui. Įrodomosios informacijos (įrodymų) vertinimo samprata ir dėsningumai.Keičiasi įrodinėjimo proceso samprata su naujuoju BPK. Duomenys tampa įrodymais tik teisiamajame posėdyje. Vadovėlio tema „Įrodinėjimo etapai“ preziumuoja laipsniškumą, dėl to šis terminas nėra tikslus. Elementai:

1. Reikšmingų tyrimui bei bylos nagrinėjimui duomenų rinkimas, pateikimas, fiksavimas. Būdinga ikiteisminiam tyrimui. Įrodymų rinkimas apima paiešką, suradimą ir įtvirtinimą. IT subjektai renka duomenis 3 būdais: atlikdami IT veiksmus, taikydami procesines prievartos priemones, išreikalaujant daiktus ir dokumentus. Procesinės prievartos priemonės, kuriomis renkama informacija, nelabai skiriasi nuo IT veiksmų. Šių priemonių rezultatyvumą lemia procedūrinių sąlygų laikymasis ir vadovavimasis kriminalistikos mokslo rekomendacijomis. Atlieka IT pareigūnai ir prokuroras, tam tikrais atvejais – IT teisėjas. Reikalavimai šių priemonių taikymui:

Priemones galima atlikti, kai yra faktiniai ir teisiniai pagrindai: konkretūs duomenys, sąlygojantys būtinumą juos atlikti, teisėti įgaliojimai atlikti veiksmą su konkrečiu asmeniu ar objektu: atm tikra sankcija atlikti veiksmus.

Procesinės prievartos priemonės ir veiksmai turi būti atlikti įstatymų nustatytu laiku ir tam tikroje vietoje: dienos metu ir IT atliekančio pareigūno kabinete, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma padaryti. Kai asmuo sulaikomas, jis turi būti apklausiamas per 48 valandas.

Veiksmai turi būti atliekami dalyvaujant įstatymo reikalaujamiems asmenims, pvz., vertėjas, gynėjas ir kt. Taip pat dalyvaujant tam tikriems asmenims, kai jų dalyvavimas lemia efektyvesnį veiksmo atlikimą.

Veiksmai turi atitikti savo paskirtį. Turi būti atliekami tokie veiksmai, kai jų paskirtį konkrečiu atveju numato įstatymas, pvz., akistata negali būti daroma vietoje parodymų patikrinimo vietoje.

Atskiros operacijos turi būti atliekamos laikantis įstatymų nustatytos eilės, pvz., apklausos metu pirmiau turi būti laisvas pasakojimas.

Reikia imtis priemonių, kad atskiri asmenys negalėtų trukdyti įprastai tyrimo eigai. Veiksmų eiga ir rezultatai turi būti fiksuojami laikantis įstatymų nustatytos tvarkos.

Daiktų ir dokumentų išreikalavimas. Dėl to negali kilti didelės žalos įmonėms ar organizacijoms. Ši priemonė turi tam tikrų priemonės elementų. Kitas duomenų gavimo būdas yra pateikimas. Pateikti duomenis gali bet kas. Pateikti duomenys pagal įrodomąją reikšmę yra tapatūs surinktiems duomenims. Pateikti duomenys turi būti tinkamai įforminami, paprastai tai pateikimo protokolas arba apklausos protokolas. Duomenų fiksavimas – surinkti ir pateikti duomenys turi būti fiksuojami. Paprastai rašomas protokolas – tai yra privalomas veiksmas. Be protokolavimo gali būti naudojami ir kiti fiksavimo būdai, tačiau jie nėra privalomi. Tai yra kriminalistinis vaizdo fiksavimas, planų ir schemų darymas, atliejų ir kopijų darymas. Kai pasitelkiamas specialistas ar ekspertas, tai taip pat būna duomenų rinkimas. Tai organizuoja IT pareigūnas, prokuroras ar IT teisėjas. Žinių šaltinis – specialistas ar ekspertas. Duomenys užfiksuojami specialisto išvada arba ekspertizės aktu.

2. Surinktų ar pateiktų duomenų išankstinis patikrinimas. Būdinga ikiteisminiam tyrimui. Tai neatsiejamai susiję su duomenų rinkimu, nes naudojami tie patys veiksmai ir duomenys. BPK numatyti tik parodymų patikrinimo veiksmai: parodymas atpažinti, parodymų patikrinimas vietoje ir eksperimentas. Parodymai tikrinami ne tik šiais veiksmais. Duomenų patikrinimas – tai ne tik procesinių veiksmų atlikimas, bet ir mąstomoji veikla – tai nenutrūkstamas procesas. Iš vieno šaltinio gauti duomenys gali būti tikrinami keletą kartų.

3. Duomenų tyrimas teismo proceso metu. Būdinga teismo procesui. Tai būtina įrodinėjimo dalis. Turi būti laikomasi rungimosi principo pirmosios instancijos teisme. BPK pakankamai detaliai reglamentuoja šį etapą. Negali būti varžomos proceso dalyvių teisės, ypač kaltinamojo.

4. Duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas. Būdinga teismo procesui. Tai atliekama pasitarimų kambaryje išklausius baigiamųjų kalbų. Reikia nuspręsti: Kurie iš duomenų pripažintini įrodymais; Įrodymais pripažintų įrodymų vertinimas ir jų išvadų pateikimas teismo sprendime.Duomenys pripažįstami įrodymais, jei atitinka leistinumo, sąsajumo. Dėl to sprendžia tik teisėjas ir teismas. Įrodymų vertinimas yra būtina ir savarankiška įrodinėjimo proceso dalis. Teisėjai įrodymus vertina remdamiesi vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamia bylos analize bei įstatymo reikalavimais. Vertinti įrodymus yra teismo funkcija ir pareiga. Įrodymų vertinimas – mąstomoji veikla, remiamasi logikos dėsniais. Teismui privalu nustatyti, ar įrodymai yra tikri ir patikimi, ar jų pakanka išvadoms suformuluoti. Įrodymų tikrumo vertinimas formuluoja įsitikinimą, kad jie patikimi ir kad jais galima grįsti sprendimą:

Jei šaltinis yra žmogus, reikia atsižvelgti į individualias žmogaus savybes, jo patikimumą ir kt. Jei šaltinis daiktas ar dokumentas, reikia atsižvelgti į jų radimo aplinkybes. Reikia analizuoti informacijos turinį: nuoseklumą, išsamumą ir kt. Informaciją, gautą iš vieno šaltinio, reikia lyginti su informacija, gauta iš kitų šaltinių.

Išteisinamajame nuosprendyje gali būti ir tam tikrų tikėtinų duomenų, tačiau tikėtinumo negali būti apkaltinamajame nuosprendyje. Pakankamumą sudėtinga patikrinti. Pakankamumas vertinamas remiantis įrodinėjimo dalyku ar ribomis.

1. Laisvo įrodymų vertinimo principas – teismas nėra varžomas formaliais kokybės ir kiekybės įrodymų vertinimo kriterijais. Šis principas priešpriešinamas įrodymų karalienės principui.

2. Vertinimas remiasi visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.3. Teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą.4. Įrodymai vertinami vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone.5. Įrodymų vertinimo rezultatai turi būti užfiksuojami baigiamajame teismo akte.

Vidinis įsitikinimas kaip pagrindinis vertinimo elementas, jį įtakojantys ir ribojantys veiksniai. Bendrieji įrodymų vertinimo kriterijai. Vertinimo subjektai.Įsitikinimas – tai tikėjimas žinių, pažiūrų, nuomonės tikrumu, kurie susiję su žmogaus intelektu ir emocijomis. Įrodymų vertinimas pagal vidinį įsitikinimą yra procesinė sąvoka, kuri reiškia tokią tvarką, pagal kurią:

Įrodymus vertina teisėjai, vertindami įrodymus jie nesaistomi jokių formalių kriterijų ar reikalavimų (vertinimo procesas);

Vertinimas baigiamas kategoriškomis išvadomis, neleidžiančiomis abejoti jų teisingumu (vertinimo rezultatas).

Įrodymų vertinimas yra atsakingų už bylą asmenų prerogatyva, tačiau išskiriami teisėjai, kurie ir vertina įrodymus. Vidinis įsitikinimas – savęs įtikinimas. Teisėjų kaip įrodymų vertinimo subjektų negali veikti kiti asmenys, išorinis kišimasis. Tai susiję su teisėjų nepriklausomumo principu. Vienos instancijos įrodymų vertinimas neprivalomas kitai instancijai, tačiau ši taisyklė pasikeitė įvedus teismo precedento doktriną. Konkrečioje byloje vienos instancijos teismo įrodymų vertinimas neprivalomas kitai instancijai. Teismui neprivalomi proceso dalyvių įrodymų vertinimas. Teismas privalo nevertinti ir nepaisyti įrodymų vertinimo, pateikto ne proceso dalyvių. Būtina sąlyga vertinant įrodymus pagal vidinį įsitikinimą yra teisėjų nepriklausomumas. Vidinis įsitikinimas formuojasi su asmenine gyvenimiška patirtimi, socialine praktika, sukauptu žinių bagažu. Gnoseologine (pažintine) prasme įrodymų vertinimas pagal vidinį įsitikinimą reiškia, kad įsitikinimas turi remtis įrodymais, kuriuos teisėjas patikrino, išnagrinėjo ir įvertino. Įsitikinimas turi teisingai ir nešališkai vertinti įrodymus. Įrodymų vertinimo rezultatas yra objektyvios tiesos subjektyvi išraiška – taip buvo, kai buvo nustatinėjama objektyvi tiesa.Klaidos įrodymų vertinime atsiranda dėl objektyvių aplinkybių, kai gauta nepakankamai įrodymų, ir dėl subjektyvių aplinkybių, kai nepakankamai įsigilinama į gautus duomenis. Vidinis įsitikinimas (BPK prasme) – tai nepriklausomas nuo pašalinės įtakos teisėjų teisine sąmone paremtas tikėjimas dėl atskirų įrodymų ir jų viseto reikšmės sprendžiant konkrečių bylos aplinkybių įrodytumo ar neįrodytumo, kaltinamojo kaltės ir kitus esminius bylos klausimus (įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės).Įstatymo ir teisinės sąmonės vaidmuo vertinant įrodymusVertinant įrodymus į įstatymus nereikia labai daug atsižvelgti. Privalu vadovautis BPĮ ir kitais įstatymais, kurie yra BPT šaltiniai. BPĮ vaidmuo pasireiškia:

1. BPĮ įtvirtina ir padaro privalomomis metodologines įrodymų vertinimo taisykles: vidinis įsitikinimas, išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas ir vadovavimasis įstatymu vertinant įrodymus.

2. BPĮ nustato specialias garantijas, kurios apsaugo vidinio įsitikinimo laisvę ir nepriklausomumą nuo pašalinės įtakos vertinant įrodymus (teisėjų pasitarimo kambario slaptumas).

3. BPĮ nustato privalomas įrodymų rinkimo, patikrinimo ir tyrimo taisykles, be kurių negalima nustatyti jų liečiamumo, tikrumo ir pakankamumo.

4. BPĮ reikalauja raštu išnagrinėti įrodymus ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas grindžia savo išvadą ir motyvus, kuriais teismas atmeta įrodymus.

Taip pat turi būti atsižvelgiama į BT normas bei kitų teisės šakų normomis, kiek jos susijusios su įrodymų dalyku.Teisinės sąmonės vaidmuo vertinant įrodymusSąmonė – speciali, tik žmogui būdinga reakcija į išorinę aplinką siekiant ją pažinti, o pažinus orientuotis joje ir valdyti ją žmogaus interesais. Teisinė sąmonė – tai visuomeninės sąmonės forma. Teisinė sąmonė – tai visuomenėje viešpataujančių teisinių idėjų ir pažiūrų visuma. Teisinė sąmonė gali būti individuali ir grupinė. Grupinė sąmonė išskiriama į teisininkų profesionalų teisinę sąmonę ir kitų formalių grupių teisinę sąmonę. Neformalių grupių teisinė sąmonė taip pat egzistuoja, pvz., Drąsiaus kelias.Mums aktuali yra tik profesionalių teisininkų teisinė sąmonė. Profesionali sąmonė pasiekia ekspertinį lygį, tuo skiriasi nuo neprofesionalios sąmonės. Ji formuojasi remiantis visuomenine ir asmenine patirtimi. Tai priklauso ir nuo visuomenės teisinės sąmonės lygio.Teisinės sąmonės vertinant įrodymus negalima pervertinti, remiantis ja negalima taikyti įstatymo analogijos. Jeigu remiantis teisine sąmone manoma, kad įstatymas neteisingas, negalima tik ja pasikliauti. Teisinė sąmonė nėra vidinio įsitikinimo pagrindas, nes jį sudaro įrodymai.

Įrodinėjimo subjektai

Įrodinėjimo subjektų samprata ir klasifikacijaAsmenys dalyvaujantys įrodinėjime:

1. valstybės institucijos ir pareigūnai, turintys įrodinėjimo pareigą: IT įstaigos ir jų pareigūnai; Prokuroras; IT teisėjas; Teismas.

2. Asmenys, turintys savarankiškus ar atstovaujamus interesus įrodinėjimo procese: Įtariamasis/kaltinamasis; Nukentėjusysis; Civilinis ieškovas, civilinis atsakovas; Gynėjas; Atstovai.

3. Asmenys – žinių apie faktus šaltiniai: Liudytojai; Specialistai, ekspertai.4. Asmenys, atliekantys pagalbinį vaidmenį įrodinėjime:

Vertėjas; Teismo posėdžio sekretorius; Kviestiniai.

1. Asmenys ir institucijos, atliekantys vienkartinius reikalavimus: Užstato davėjas; Asmuo, pas kurį atliekama krata; Asmuo, kurio turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma buvo konfiskuoti, ir jo atstovas; Ekspertinės įstaigos vadovas.

Bruožai, kuriems esant asmenys priskiriami įrodinėjimo subjektams: Jie turi vykdyti vieną iš pagrindinių BP funkcijų: IT, kaltinimo, gynybos, teisingumo vykdymo. Jie turi teisę vertinti, ar įrodytas kaltinimas ir turi teisę pareikšti savo nuomonę visais bylos klausimais. Kiekvienas iš jų gina kokį nors bylai reikšmingą interesą. Įrodinėjimo procese jiems tenka ilgalaikis ir pastovus vaidmuo, o ne epizodinis.

Visus šiuos požymius turi tik valstybės institucijos ir asmenys, turintys savarankiškus ar atstovaujamus interesus (1 ir 2 klasifikacijos).

Įrodinėjimo pareiga (onus probandi)Nustato, kuri proceso šalis turi įrodinėti bylos aplinkybes.CPK 12 str. CP kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiamasi grindžiant reikalavimus ir atsikirtimus.BP remiamasi nekaltumo prezumpcija. Įrodinėjimo pareiga yra ir BP, ji išvedama iš šių straipsnių: 18, 42, 169, 171, 218. Teismas vykdo teisingumą ir privalo pateiktus duomenis tikrinti bei turi teisę atlikti bet kokius veiksmus arba pavesti juos atlikti. Iš nekaltumo prezumpcijos išplaukia, kad įrodinėjimo pareiga negali būti perkeliama įtariamajam ar kaltinamajam bei kitiems proceso subjektams, kurie turi teisę dalyvauti įrodinėjime. Privataus kaltinimo bylose įrodinėjimo pareiga perkeliama privačiam kaltintojui. Jeigu byla turi visuomeninę reikšmę arba pats asmuo negali apsiginti, prokuroras turi įrodinėjimo pareigą.Jeigu byloje yra aplinkybių, kurių teismas pats negali sužinoti ar išreikalauti, tai pavedama prokurorui. BPK 414 str. įrodinėjimo pareiga nepavedama ir gynėjui. Nors pagal 42 str. gynėjas įpareigojamas panaudoti gynybos priemones ir būdus, tai nereiškia įrodinėjimo pareigos perkėlimo. Gynybos funkciją galima įgyvendinti ir neįrodinėjant. Įrodinėjimo subjektų charakteristikaKiekvienas įrodinėjimo subjektas turi tam tikrus ypatumus.

IT pareigūnai, jų įgaliojimai įrodinėjimo procese.IT pareigūnai ir sudaro IT įstaigas, tačiau ne tik jie. BPK 165 str. išvardintos IT įstaigos. Dabar VSD jau nėra IT įstaiga.BPK 18 str. IT pareigūnas yra IT įstaigoje dirbantis asmuo, kuris šios įstaigos ar jos padalinio vadovo ar jų įgaliotų asmenų pavedimu atlieka BPK numatytus IT veiksmus: siekia nustatyti NV padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes.BPK 164 str. numato IT subjektus.Įrodinėjimo subjektas yra ir IT įstaiga in corpore. Operatyvinės veiklos įstatymas taikomas ir įrodinėjimo procese. Šiame įstatyme neminimi pareigūnai, čia kalbama apie komandinį darbą, apie IT įstaigą kaip subjektą. 160 str. numato slaptą sekimą ir taip pat iliustruoja, kad nekalbama apie vieną subjektą, nenumatyta, kas tą veiksmą atlieka.IT pareigūnas turi teisę atlikti beveik visus įrodymų rinkimo ir ar patikrinimo veiksmus, išskyrus tuos, kuriuos turi sankcionuoti IT teisėjas. Kreiptis į IT teisėją gali tik prokuroras. IT pareigūnai turi vykdyti visus prokuroro nurodymus ir pranešti prokurorui apie veiksmų eigą ir pabaigą.

Prokuroro dalyvavimas įrodinėjimo proceseŠis asmuo svarbiausias IT procese ir įrodinėjimo procese dėl valstybinio kaltinimo funkcijos. Prokuroras įrodinėja, kad asmuo, įtariamas padaręs NV, yra kaltas.Prokuroras organizuoja ir vadovauja IT, gali jį pats atlikti. Prokuroras gali viską, išskyrus tuos veiksmus, kuriuos išimtinai atlieka IT teisėjas.Prokuroras privalo kontroliuoti IT, jis priima IT užbaigiančius dokumentus, sprendimus.Procesas I instancijos teisme. Jis palaiko valstybinį kaltinimą. Prokuroras turi aktyviai dalyvauti įrodinėjimo procese. Jis privalo įrodinėti, kad kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės išties egzistuoja.Procesas apeliaciniame teisme. Prokuroras šioje stadijoje taip pat palaiko valstybinį kaltinimą, gali paduoti skundus. Kai neatliekamas įrodymų tyrimas, nevyksta ir įrodinėjimo procesas, jei atliekamas įrodymų tyrimas, jis analogiškas kaip ir I instancijos teisme.

IT teisėjo ir teismo vaidmuo įrodinėjimo proceseBPK 19 str. IT teisėjas – tai apylinkės teismo teisėjas, apylinkės teismo pirmininko paskirtas atlikti įstatymų nustatytus proceso veiksmus bei priimti sprendimus. Lietuvoje pasirinktas pasyvus IT teisėjo vaidmuo. Šio asmens vaidmuo visgi leidžia teigti, kad jis yra įrodinėjimo subjektas. 173 str. išvardinti IT teisėjo įgaliojimai, kurie įrodo, kad jis yra įrodinėjimo subjektas:

Prisaikdina ir apklausia liudytojus ir nukentėjusiuosius; Apklausia įtariamuosius; Atlieka veiksmus teismo, kurio žinioje yra byla, pavedimu; Atlieka kitokius BPK nustatytus veiksmus, kuriems reikalinga IT teisėjo intervencija, bet ne teismo pavedimu,

pvz., sprendimo atskleisti informacijos šaltinį priėmimas. Skiria ir sankcionuoja procesinių prievartos priemonių taikymą. Ne visos priemonės susijusios su įrodinėjimo

procesu. Teisėjas patikrina, ar yra faktinis pagrindas taikyti procesines prievartos priemones; Nagrinėja skundus, kuriuos pateikia proceso dalyviai.

Įrodymų rinkimas ir teismas nėra glaudžiai susiję. Teismas yra įrodinėjimo subjektas, nes jis tikrina surinktus įrodymus. Teismas gali rinkti naujus duomenis. Išimtinė teismo funkcija – įrodymų vertinimas. Pagrindiniai bruožai, skiriantys teismą nuo kitų įrodinėjimo subjektų:

Tai kolektyvinis įrodinėjimo subjektas (labiau apeliaciniame teisme nei I instancijos teisme); Įrodinėjimas teisme vyksta laikantis visų BP principų: rungimosi, viešumo, žodiškumo, betarpiškumo ir kt. Teismas savo veiklą pradeda jau turėdamas visą IT metu surinktą medžiagą, tačiau tai tik kaltinimo versija,

kurią privalu patikrinti; Teismas savo vidinį įsitikinimą išreiškia teisingumo vykdymo aktu – nuosprendžiu;

I instancijos teisme teismas pilnai atlieka įrodymų tyrimą ir vertinimą. Apeliaciniame teisme atliekami įrodinėjimo veiksmai, tačiau tai tik 80% atvejų. Kasacijoje to nėra, nes kasacijos prigimtis yra kitokia.

Proceso šalys įrodinėjimo procese

Įtariamasis/kaltinamasis kaip savarankiški įrodinėjimo subjektaiTai centrinė BP figūra, tačiau ne įrodinėjimo figūra. Įrodinėjimo tikslas – nustatyti aplinkybes, asmenį ir jo kaltę. Įtariamasis – jis sulaikytas įtariant apie NV, arba jis apklausiamas apie veiką, arba šaukiamas į apklausą, jei jam surašytas pranešimas apie įtarimą.BPK 22 str. numato, kas yra kaltinamasis.Įtariamojo ir kaltinamojo teisės šiek tiek skiriasi:

Galimybė dalyvauti įrodinėjimo procese realizuojama per teisę duoti parodymus. Tai yra teisė, o ne pareiga; Žinoti įtarimo/kaltinimo esmę; Turi teisę pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius ar galinčius turėti reikšmės tyrimui; Gali prašyti atlikti proceso veiksmus; Susipažinti su IT medžiaga ir prašyti ją papildyti; Teisė dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus, pasisakyti baigiamosiose kalbose.

Pareigos yra sklandaus proceso garantas, bet jos nesusijusios su įrodinėjimo procesu.

Gynėjo samprata, funkcijos, įgaliojimai įrodinėjimo proceseBPK 17 str. gynėju laikomas asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka teikia teisinę pagalbą įtariamajam, kaltinamajam, gina jų teises ir teisėtus interesus.48 str. 2 d 1 p. – gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę ir teikti ginamajam teisinę pagalbą. Ši formuluotė parodo gynėjo dalyvavimą įrodinėjimo procese. Jis privalo imtis visų įstatyme nustatytų teisėtų priemonių ir būdų, bet negali rinkti bloginančių padėtį duomenų. Gynėjas yra savarankiškas įrodinėjimo subjektas. Poziciją visgi jis privalo derinti su ginamuoju. Teisė į gynėją atsiranda nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento.Per teisių realizavimą pasireiškia dalyvavimas įrodinėjimo procese:

Teisė savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis, kuriuos gynėjas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis : gauti iš įmonių, įstaigų bei asmenų gynybai reikalingus dokumentus ar daiktus, kalbėtis su asmenimis apie jiems žinomas įvykio aplinkybes, apžiūrėti ir fotografuoti įvykio vietą, transporto priemones ar kitaip fiksuoti gynybai reikalingą informaciją;

Teisė pateikti prašymus; Dalyvauti tiriant įrodymus I instancijos teisme.

Nukentėjusiojo ir jo atstovo procesinė padėtis įrodinėjimo procese

Tai asmuo, kuriam padaryta fizinė, turtinė ar moralinė žala. Neturtinė žala apima ir fizinę, ir moralinę žalą. Nukentėjusysis turi būti tokiu pripažintas prokuroro, IT pareigūno nutarimu ar IT teisėjo nutartimi. Teisės, per kurias asmuo tampa įrodinėjimo subjektu:

Parodymų davimas. Tai yra ne teisė o pareiga. Taip jam užkeliama įrodinėjimo pareiga. Prieš duodamas parodymus nukentėjusysis prisiekia, kad duos teisingus parodymus.

Teikti įrodymus; Pateikti prašymus; Dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, tiriant įrodymus.

Civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai įrodinėjimo proceseJie gina savo turtinius interesus. Statusą turi pripažinti pareigūnas ar prokuroras nutarimu, teisėjas nutartimi. Savo teises šie asmenys įgyvendina gindami savo turtinius interesus:

Duoti paaiškinimus dėl civilinio ieškinio esmės (pagrindo ir dydžio); Teikti įrodymus; Pateikti prašymus dėl veiksmų, kurie sudaro informacijos rinkimo turinį; Dalyvauti tiriant įrodymus teismo procese.

Šie asmenys gali turėti įstatyminius atstovus.

ASMENŲ PARODYMAI ĮRODINĖJIMO PROCESE

Liudytojo ir nukentėjusiojo parodymų sąvoka bei reikšmė. Teisinis statusas.Liudytoju BP gali būti bet kuris FA, kuris matė ar kitaip suvokė (girdėjo, lietė, užuodė ir t.t.) reikšmingas bylai aplinkybes ir gali sugebėti duoti parodymus apie šias aplinkybes. Procesinį liudytojo statusą asmuo įgyja nuo to momento, kai jis šaukiamas apklausai. BPK nenumato amžiaus ribos, nuo kurios asmuo gali būti šaukiamas liudytoju. Mažamečių apklausa galima tik išimtiniais atvejais. Liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. Trūkumų turėjimas nereiškia, kad tam tikras asmuo išvis negali būti liudytojas.Nukentėjusysis turi pareigą duoti parodymus kaip ir liudytojas. Už pareigos duoti parodymus nevykdymą ar melagingų parodymų davimą nukentėjusiajam taikoma tokia pat atsakomybė kaip ir liudytojui. Pagrindas šaukti liudytoją atsiranda, kai sužinoma, jog asmuo gali žinoti reikšmingas bylai aplinkybes. Pagrindas šaukti gali būti gaunamas iš bet kokio šaltinio, tai gali būti operatyvinė informacija ir kt. Mažamečius apklausia IT teisėjas ir tik vieną kartą. Jei manoma, kad gali būti daromas spaudimas, mažametis apklausiamas vienas. Gali būti daromas vaizdo įrašas. Įtariamasis gali klausyti apklausos iš kitos patalpos. Liudytojų parodymai – tai labiausiai paplitusi duomenų, esančių byloje rūšis. Liudytojų parodymai – tai žodinė informacija apie įvykio aplinkybes. Raštu pateikti parodymai yra dokumentas, o ne parodymai. Liudytojas gali naudotis užrašais duodamas parodymus apie tam tikrus skaičiavimus ir kitus duomenis, kuriuos sudėtinga įsiminti. Tokie duomenys taip pat pateikiami teismui, bet jie nepakeičia parodymų. Parodymai turi būti gaunami ir užfiksuojami BPK nustatyta tvarka. Liudytojus gali apklausti tik įstatymo įgalioti valstybės institucijų pareigūnai ir institucijos.Liudytojų parodymai grindžiami asmeniniu suvokimu. Kiekvienas žmogus yra individualus, todėl ir jo jutiminiai suvokimai gali būti skirtingi. Jei žiūrima kryptingai, su tam tikromis nuostatomis, įvykis gali būti suvokiamas skirtingai. Liudytojas yra ir tas asmuo, kuris apie įvykį sužinojo iš kitų asmenų. Parodymai gali būti tik tokie duomenys, kurių šaltinis yra žinomas. Įrodomąją vertę turi tik liudytojo pateikti faktai. Komentarai ir samprotavimai įrodomosios reikšmės neturi, tačiau ne absoliučiai, nes jie neatsiranda iš niekur. Reikia įvertinti pagrindo realumą. Liudytojas duoda parodymus apie realius įvykius. Tai nepakeičiamas BP dalyvis. Liudytojų parodymų reikšmė:

1. jais nustatomos pagrindinės įrodinėtinos aplinkybės;2. parodymai leidžia nustatyti ne tik naujus faktus, jais patikrinami kiti įrodymai ir jais nustatinėtinos

aplinkybės;3. parodymai leidžia nustatyti naujus įrodymus.

Nukentėjusiuoju laikomas dėl NV fizinę, turtinę ar moralinę žalą patyręs fizinis asmuo, kuris nukentėjusiuoju yra pripažįstamas IT pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi. JA negali būti nukentėjusiuoju. Fizinęs, turtinės ar moralinės žalos padarymas yra faktinis pripažinimo nukentėjusiuoju pagrindas. Nukentėjusiojo statusas pripažįstamas gavus prašymą arba teismo iniciatyva. Nukentėjusiojo parodymai – asmens, pripažinto nukentėjusiuoju, pranešimas teisėsaugos institucijoms BPK nustatyta tvarka duomenų apie byloje nustatinėtinas aplinkybes. Nukentėjusiuoju asmuo pripažįstamas po to, kai jis apklausiamas liudytoju. Skirtumai tarp nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų:

nukentėjusiojo parodymai – tai NV aukos parodymai, jis paprastai geriau žino veikos aplinkybes. Nukentėjusiojo parodymai – tai ne tik informacijos šaltinis, bet ir interesų gynimo forma. Jis asmeniškai

suinteresuotas bylos baigtimi, pvz., neturtinės žalos nustatymu ir atlyginimu. Didelę įtaką parodymų tikrumui turi psichologinė ir fiziologinė nukentėjusiojo būklė dėl NV patirtos žalos ir

išgyvenimų.Kai kuriais atvejais šie parodymai neturi išskirtinės reikšmės. Kai kaltininkas su nukentėjusiuoju yra tik dviese, tik su šiais parodymais galima atskleisti veiką. Nukentėjusiuoju gali būti tik tas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie visas įrodinėtinas aplinkybes byloje. Nukentėjusysis šaukiamas ir apklausiamas kaip liudytojas. liudytojas turi teisę:

Duoti parodymus savo gimtąja kalba, naudotis vertėjo paslaugomis; Susipažinti su savo parodymų protokolu, daryti pakeitimus, pataisas; Prašyti, kad būtų daromi jo parodymų garso ir vaizdo įrašai; Pats surašyti parodymus; Prašyti taikyti jam apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones; Gauti turėtų išlaidų atlyginimą.

Liudytojas turi pareigą: Šaukiamas kaip liudytojas atvykti; Duoti teisingus parodymus.

Liudytojo atsakomybė: Už neatvykimą ar atsisakymą duoti parodymus – iki 30 MGL bauda, areštas iki vieno mėnesio Už melagingus parodymus traukiamas BA.

Jei neatvyksta, gali būti atvesdinamas.

Liudytojo ir nukentėjusiojo parodymų dalykas Liudytojų parodymų dalyką apibrėžia liudytojo pateikiama informacija:

NV įvykį; Apie NV padariusius asmenis; Apie NV padarytą žalą; Visas kitas jam žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti.

Liudytojų parodymų dalykas – tai visuma įvykių, reiškinių ir faktų, turinčių reikšmės bylai išspręsti, apie kuriuos gali būti apklausiamas liudytojas. Įvykiai, reiškiniai ir faktai, apie kuriuos gali būti apklausiamas liudytojas:

Apie visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes; Apie šalutinius, pagalbinius faktus, kuriuos reikia nustatyti siekiant nustatyti kitas aplinkybes; Apie įtariamojo ir nukentėjusiojo asmenybę. Tai susiję su bausmės skyrimo taisyklėmis; Parodymuose turi atsispindėti liudytojo santykiai su įtariamuoju ir nukentėjusiuoju; Dėl valstybės ar kitokią paslaptį sudarančios informacijos asmuo neturi teisės atsisakyti duoti parodymus.

Byla tokiu atveju nagrinėjama neviešame teismo posėdyje; Kai liudytojas apklausiamas apie morališkai nederamas, bet ne nusikalstamas aplinkybes, jis negali atsisakyti

duoti parodymus.Specifiniai nukentėjusiojo parodymų bruožai:

1. kai nukentėjusysis tiesioginė auka, jo parodymai gali duoti daugiau informacijos nei kitų subjektų;2. įrodomąją reikšmę turi tik faktiniai duomenys, nuomonės ir samprotavimai tokios reikšmės neturi.

Liudytojas samprotavimais gali padėti organizuoti tyrimą;3. nukentėjusysis turi būti detaliai apklausiamas apie santykius su įtariamuoju.

Liudytojo imunitetas, taikymo ypatumaiLiudijimo imunitetai – tai įstatymuose numatyti atvejai, kai tam tikri asmenys yra atleidžiami nuo pareigos duoti parodymus baudžiamojoje byloje. Tai pagrindžia tam tikri santykiai su įtariamuoju, profesija ar procesinis statusas. Asmeniui turi būti išaiškinama teisė atsisakyti duoti parodymus. Liudijimo imunitetas dėl profesinio ar procesinio statuso suteikiamas: teisėjams apie pasitarimų kambario paslaptį, gynėjams bei atstovams procese, dvasininkams, viešosios informacijos rengėjams, platintojams, žurnalistams. Baudžiamojo proceso metu teismas gali nuspręsti, kad liudytojo imunitetas gali būti netaikomas, jei tai yra būtina saugant ypač svarbius interesus.Specialios taisyklės taikomos apklausiant: LR Prezidentą (prezidentas turi duoti sutikimą duoti parodymus, apklausti gali tik IT teisėjas, apklausiamas jo rezidencijoje, į teismo posėdį negali būti šaukiamas), įtariamojo ir kaltinamojo šeimos narius ar artimuosius giminaičius.Imunitetai skiriami į dvi grupes pagal santykius su įtariamuoju/kaltinamuoju ir pagal profesinę padėtį. Kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris turėtų duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą veiką, išskyrus atvejus, kai toks asmuo sutinka duoti parodymus pagal 82 str. 3 dalį. Jeigu atsisakoma atsakyti į tam tikrus klausimus, atsakomybė nekyla. Pagal BPK tai išdėstyta kaip ypatumas, o pagal dėstytoją – tai imunitetas. Šeimos nariai taip pat išskiriami, jiems taikomi ypatumai. Atleisto nuo BA asmens parodymai ir jų vertinimas – vieno iš nusikalstamos grupės narių parodymų apie kitus narius ir NV davimas – šis asmuo atleidžiamas nuo BA IT metu. Šie asmenys apklausiami teisiamajame posėdyje ir apie savo pačių padarytas NV. Toks asmuo privalo duoti parodymus:

asmuo, dalyvavęs organizuotoje grupėje ir atleistas nuo BA apklausiamas kaip ir kiekvienas liudytojas ir atsako už melagingų parodymų davimą;

atleidimas nuo BA nereiškia aukštesnės galios duomenims, jie turi būti tikrinami bendra tvarka; parodymai vertinami pagal bendrąsias taisykles, tačiau jiems turi būti skiriama daugiau dėmesio pagal

savarankiškumo ir objektyvumo kriterijus.Nuteistojo apklausa nagrinėjant bendrininkų baudžiamąją bylą. Galimos dvi procedūrų kategorijos. Toks asmuo nėra nei liudytojas, nei nukentėjusysis. Tokie asmenys nuteisti už kitas veikas(ne tas, dėl kurių vyksta posėdis) – jie apklausiami liudytojais, jei teismui nėra žinomas parodymų turinys. Nagrinėjant bendrininkų bylą, kai asmenys jau nuteisti toje pačioje byloje – tokie asmenys apklausiami pagal liudytojų apklausos taisykles, tačiau jie neatsako už melagingų parodymų davimą, jiems išaiškinama tik pilietinė pareiga duoti teisingus parodymus.

Atskirų kategorijų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų vertinimo ypatumai.Vertinant liudytojų parodymus turi būti atsižvelgiama į jo subjektyvius požymius (atmintį, gebėjimą suvokti), bei į objektyvias aplinkybes. Įtakos gali turėti liudytojo santykis su nukentėjusiuoju ir įtariamuoju. Teismas liudytojų parodymus, atsižvelgdamas į įvairius minėtus veiksnius, turi vertinti pagal tų parodymų nuoseklumą, išsamumą, logiškumą, parodymų ryšį su kitais byloje surinktais duomenimis. Vertinant liudytojų parodymus galioja tokios taisyklės: patikimumas ir pakankamumas. Vertinant parodymus reikia nustatyti:

ar liudytojų nurodyti faktai yra tikri; jeigu jie tikri, kokia jų reikšmė nustatant įrodinėtinas byloje aplinkybes.

Būtina atsižvelgti į tris aspektus, nustatinėjant tikrumą:1. liudytojų požiūrį į įvykį ir proceso dalyvius;2. liudytojų parodymų formavimosi sąlygas;3. liudytojo asmenines savybes.

Šiuos aspektus reikėtų nustatyti jau IT metu.Vertinant liudytojų parodymus reikia išsiaiškinti: ar liudytojo parodymai melagingi ar ne; jei nemelagingi, ar jie objektyviai nėra klaidingi. Praktikoje nesudėtinga nustatyti liudytojo parodymų melagingumą. Jei asmuo meluoja, tam yra tam tikros priežastys ir motyvai. Tai kad parodymai melagingi, galima nustatyti vertinant kitus bylos duomenis. Priežastys: santykiai su įtariamuoju, smurtas, grasinimai, tarnybinė padėtis. Liudytojų parodymų dalykas yra ir santykiai su kitais proceso dalyviais. Didelę įtaką parodymų tikrumui turi jų formavimosi sąlygos. Tikrumui įtakos turi fiziniai ir psichiniai defektai, būsena, kuri buvo, kai asmuo suvokė įvykį, išorinės aplinkybės, kai buvo suvoktas įvykis (pvz., didelis triukšmas), laiko tarpas nuo įvykio iki apklausos, žmogaus polinkis fantazuoti. Vertinant liudytojų parodymus reikia vertinti, ar juose nėra prieštaravimų (prieštavimai gali būti dėl melagingumo, atminties spragų). Tikrumas vertinamas lyginant su kitais duomenimis: su kitų asmenų parodymais, eksperimentu ir kt. parodymai turi būti patikrinami. Tikrinimas – tai mąstomoji veikla.

BPK numatyta galimybė užduoti klausimus. Tam sudaromos sąlygos vykstant teisminiam nagrinėjimui. Kai liudytojas įslaptintas, ši teisė ribojama. Kai parodymai duoti IT teisėjui, kol įtariamasis dar nežinomas, arba jis nebuvo pakviestas pas IT teisėją vykstant apklausai, nei BPK, nei EŽTK nenumato, kuriame proceso etape tai turi būti užtikrinama. EŽTT išaiškino, kad tai turi būti užtikrinama bet kuriame etape. Net ir svarbiais parodymais reikėtų nesivadovauti, jei įtariamajam nebuvo sudaryta galimybė užduoti klausimų (jei įtariamasis to reikalauja). Kaltinimo liudytojai yra ir bendraįtariamieji. Juos taip pat turi būti sudarytos sąlygos apklausti. Nukentėjusiojo parodymai vertinami per leistinumą ir liečiamumą. Vertinimas turi daug bendro su liudytojų parodymais. Sutampa formavimosi procesai. Nukentėjusiojo parodymų vertinimo ypatumai:

nukentėjusiojo suinteresuotumas bylos baigtimi. Jo interesas yra teisėtas. Suinteresuotumas atsiranda dėl vidinių motyvų (tarpusavio santykių) ir poveikio iš šalies (grasinimai, smurtas, papirkimai);

nukentėjusiojo būsena nusikaltimo padarymo metu; ypatinga nukentėjusiojo psichinė būklė dėl NV patirtos žalos; pašalinių asmenų įtaiga; nukentėjusiojo susipažinimas su bylos medžiaga (jis gali priderinti savo parodymus).

Įtariamojo (kaltinamojo) parodymų sąvoka, dalykas, reikšmė Nors yra pakankamai subjektyvūs, tačiau kaltinamojo parodymai taip pat laikomi įrodymais. Tačiau kaltinamojo parodymai dažniau nei kiti duomenys gali būti pripažįstami nepatikimas ir netinkamais teismo išvadoms pagrįsti. Tačiau įrodymais gali būti laikomi tik kaltinamojo apklausos metu pateikiami duomenys, o ne pati kaltinamojo pozicija neigti kaltę. Prisipažinimas taip pat gali būti neobjektyvus. Kadangi kaltinamasis turi teisę, bet ne pareigą duoti parodymus, byloje iš viso gali nebūti tokio įrodymo, kaip kaltinamojo parodymai. Kaltinamasis negali būti verčiamas duoti parodymus. Įtariamojo parodymai negali būti įrodymai, o tik IT duomenys, kuriais IT stadijoje gali būti grindžiamas tam tikrų sprendimų priėmimas. Kaltinamojo (kaip liudytojo ir nukentėjusiojo) parodymai, duoti IT teisėjui , gali būti balsu perskaitomi teisiamajame posėdyje, jei kaltinamasis:

yra miręs ar nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių; atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias

anksčiau davė parodymus; teisiamajame posėdyje duoda parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų IT metu ir pirmiau

teisme. Jei įtariamasis yra apklausiamas IT teisėjo, tokios apklausos rezultatai (gauta informacija) įrodomąja galia prilygsta teisiamojo posėdžio metu atliktos apklausos rezultatams. Esminis skirtumas tarp IT metu užfiksuotų parodymų, atsižvelgiant į apklausą atlikusį subjektą, daromas dėl kelių priežasčių:

IT pareigūnai ir prokurorai vykdo tyrimo bei kaltinimo funkcijas, o teismo proceso metu prokuroras yra šalis, besirungianti su gynybos funkciją vykdančiu gynėju bei kaltinamuoju;

Pripažįstant tokius protokolus įrodinėjimo priemone būtų pažeidžiamas principas, kad teismas privalo tiesiogiai pats ištirti visus duomenis, kurie gali būti pripažinti įrodymais;

IT pareigūnų ir prokuroro surašytų apklausų protokolų turinio teisingumas dažnai gali būti kvestionuojamas, teigiant, jog parodymai buvo duoti dėl teisėsaugos pareigūnų įtariamajam daromo neleistino poveikio.

Įtariamojo parodymai nėra įrodymas pagal BPK, dėl to, kad jie duodami IT pareigūnui ar prokurorui IT metu. Kai jie duodami IT teisėjui, juos galima pripažinti įrodymais. Prieš skiriant kardomąją priemonę įtariamasis yra apklausiamas. Tam, kad būtų galima nuspręsti dėl IT užbaigimo būdo, įtariamojo parodymai yra labai svarbūs. Galimi atvejai, kai įtariamojo parodymai taip pat pripažįstami įrodymais. Parodymų dalykas. Parodymų dalyko specifika lyginant su liudytojo parodymais:

Jam turi būti suformuluotas rašytinis pranešimas apie įtarimą (NV ir BĮ, numatantis tą veiką). Jis įteikiamas pasirašytinai. Tai teisės į gynybą realizavimo sąlyga.

Apklausos pradžioje paklausiama, ar prisipažįsta padaręs NV, dėl kurios įtariamas, pasiūloma duoti parodymus;

Apklausiant įtariamąjį apklausiama apie aplinkybes, kurios buvo pagrindas pripažinti jį įtariamuoju. Jis turi būti apklausiamas apie savo veiksmus.

Apklausiama apie įrodinėtinas aplinkybes.

Sąvoka. Kaltinamasis – tai asmuo, dėl kurio surašytas kaltinamasis aktas, arba tokiu pripažįstamas pagreitinto proceso tvarka ar privataus kaltinimo tvarka. Kaltinamojo parodymai – tai įstatymų nustatyta tvarka gauti jo paaiškinimai apie kaltinimą ir visas jam žinomas bylos aplinkybes. Kaltinimas tapatinamas su kaltinamuoju aktu. Pranešimo forma apie kaltinimą priklauso nuo to, ar kaltinamasis tai suvoks, tai priklauso nuo diskrecijos. Kaltinamasis turi teisę duoti parodymus. Tai teisės į gynybą realizavimo forma. Tai pranešimas apie faktus ir gynimosi nuo pareikšto kaltinimo priemonė. Galima išskirti paaiškinimus dėl kaltinimo ir parodymus apie faktus. Parodymai – tai duomenys dėl įrodinėtinų aplinkybių. Parodymai gali būti užfiksuojami ne tik posėdžio protokole, bet ir akistatos metu bei kitų proceso veiksmų metu. Galimi atvejai, kai duomenys pateikiami kitų proceso veiksmų metu. Paaiškinimai – tai nuomonė, samprotavimai apie pareikštą kaltinimą, byloje esančius duomenis ir kitas aplinkybes. Jie gali būti duodami ir ne apklausos metu, bet skunduose, pareiškimuose, paskutinio žodžio metu ir kitais atvejais. Jie įrodomosios reikšmės neturi. Reikšmė. Parodymai – tai kaltinamojo teisė, o ne pareiga. Jei atsisako duoti parodymus ar duoda melagingus parodymus arba keičia parodymus, tai negali būti vertinama kaip kaltę įrodanti aplinkybė. Tai pakankamai svarbūs duomenys įrodinėjimo procese, nes kaltinamasis - centrinė figūra. Parodymų rūšys:

1. parodymai, kuriais pripažįstama kaltė ir nusikaltimas – toks asmuo geriausiai žino visas aplinkybes. Motyvus ir tikslus toks asmuo žino geriausiai.

2. parodymai, kuriais nepripažįstama kaltė ir nusikaltimas. Toks asmuo stengiasi pateikti teisinančius duomenis. Net ir melagingi parodymai padeda nustatyti tiesą byloje. Galimi atvejai, kai stengiamasi kaltę suversti kitam – apkalba. Galima ir saviapkalba – kai prisipažįstama, nors veika nepadaryta. Alibi vadinami tokie atvejai, kai asmuo, kaltinamas padaręs veiką, sako, jog veikos padarymo metu buvo kitoje vietoje.

Kaltinamojo parodymų dalykas. Kaltinamasis apklausiamas apie kaltinimą ir kaltinamajam žinomas bylos aplinkybes. Kaltinimas – tai veikos aprašymas ir juridinis vertinimas (kvalifikavimas). Žinomos bylos aplinkybės – tai sudėties požymiai (būtini ir fakultatyvūs), kitos aplinkybės nei kaltinimas. Prieš apklausą paskelbiamas kaltinamasis aktas. Tai aplinkybės, kurios jau įrodytos ar kurias prokuroras sieks įrodyti. Tai duomenys, kuriais nustatytos aplinkybės. Kaltinamajam išaiškinamas kaltinamasis aktas. Pasiūloma prisipažinti kaltinamajam. Kaltinamasis jau būna susipažinęs su IT medžiaga. Kaltinamojo parodymų dalyką sudaro:

1. paaiškinimai dėl pareikšto kaltinimo esmės;2. faktai, kuriuos jis praneša pagrįsdamas savo paaiškinimus (susiję su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis).

Ne visais atvejais NV elementai sutampa su įrodinėtinomis aplinkybėmis. Kai iš dalies prisipažįstama kaltė, jo parodymai turi konkrečiai atspindėt kaltinimo dalis ir tas, kurių neprisipažįsta. Neprisipažįstančio parodymų dalyką sudaro konkretūs faktai, įrodantys jo nekaltumą. Be šių aplinkybių reikšmę turi ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės, pvz., liga, sveikatos būklė, šeimos padėtis, asmenybę charakterizuojantys duomenys. Reikšmę turi ir kaltinamojo santykiai su kitais proceso dalyviais, kurie yra apklausiami. Kaltinamasis apklausiamas apie duomenų kilmę, šaltinio kilmę. Sąvoka. Procesinė padėtis.Įtariamojo, kaltinamojo parodymų pilnumo, tikrumo vertinimas ir užtikrinimasKaltinamojo parodymų vertinimas – tai vienas iš duomenų šaltinių, jiems netaikomas nei prioritetas, nei neatsižvelgiama į juos. Svarbiausias kriterijus – patikimumo nustatymas. Turi būti nustatomas patikimumas, pakankamumas ir kita. Parodymų patikimumas prasideda apklausos metu. Duodant parodymus, reikia išgauti kuo daugiau detalių, konkrečius veiksmus, tai patvirtinančias detales ir kita. Kai duodami parodymai, juos jau tada reikia tikrinti. Nustatymo, ar parodymai patikimi, veiksmai:

1. parodymų turinio analizė – tikrinama, ar nėra vidinių prieštaravimų;2. kelių apklausų metu gautų parodymų sugretinimas. Kai parodymai keičiami, perskaitomi ir ankstesni

parodymai; 3. parodymų palyginimas su kitais bylos duomenimis (kitų asmenų parodymais, daiktais, dokumentais ir kt.);4. nauji parodymų rinkimo veiksmai: gali būti pavedama tai atlikti prokurorui ar IT pareigūnui, nustatoma

pakartotinė ekspertizė.

Vertinant būtina atsižvelgti į kaltinamojo procesinę padėtį, nes jis suinteresuotas bylos baigtimi. Parodymai gali būti kaltinantys arba teisinantys. Šiems parodymams netaikomas prioritetas, tačiau prisipažįstančiojo parodymai praktikoje yra patikimesi. Motyvas, lemiantis parodymų teisingumą atsispindi parodymuose:

prisipažįstančiojo motyvai – gailestis dėl savo kaltės, nėra kitos išeities dėl kaltinančių duomenų visumos, saviapkalba. Naudinga, kai kaltinamasis nurodo kaltą žinojimą – tai duomenys, kuriuos gali žinoti, tik veiką padaręs asmuo. Teismo sprendimas negali būti pagrįstas tik kaltinamojo parodymais.

Neprisipažįstančiojo parodymai – negali būti visiškai atmetami, negalimas išankstinis nusistatymas (nekaltumo prezumpcijos dalis). Tai lemia įvairūs motyvai – bausmės baimė, tikėjimasis, kad nebus sužinoti bendrininkai ir kt. naudojami taktiniai motyvai, bet tik IT, o ne teismo proceso metu.

Jei parodymai keičiami, jie perskaitomi pagal BPK 276 straipsnį. Turi būti aiškinamasi, kodėl parodymai keičiami. Jei patikrinus ir įvertinus parodymus lieka neaiškumų, vadovaujamasi nekaltumo prezumpcijos principu, t.y. visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Prisipažinimo vertinimo ypatumai

DAIKTAI, REIKŠMINGI BYLOS TYRIMUI IR NAGRINĖJIMUI (DAIKTINIAI ĮRODYMAI)

Daiktų, reikšmingų bylos tyrimui ir nagrinėjimui samprata ir reikšmėDaiktais kaip įrodymais yra bet kokie materialūs objektai, kuriuos apžiūrint ir (ar) tiriant gali būti gaunama reikšminga baudžiamajam procesui informacija. Daiktų, kaip įrodymų rūšys:

1. NV padarymo įrankiai ir priemonės;2. Daiktai, ant kurių išliko NV pėdsakų;3. daiktai, kurie buvo kaltininko NV objektais;4. visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonėmis NV atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ir

atsakomybei palengvinti. Daiktai – tai materialūs dalykai, kurių buvimo vieta, būsena ar savybės leidžia daryti išvadas apie įrodinėtinus faktus. Dokumentai patys savaime gali būti tokiais, bet gali būti ir kaip daiktiniai įrodymai. Vieta – tai, pavyzdžiui, pavogtų daiktų vieta (buvo pas nukentėjusįjį, o dabar – pas kaltininką). Būsena – pvz., įsilaužimo pėdsakai.

Daiktų, reikšmingų bylos tyrimui ir nagrinėjimui rūšys, jų rinkimo, apžiūros, tyrimo ypatumai priklausomai nuo rūšies Daiktai turi būti apžiūrimi ir tiriami. Daiktus apžiūri IT pareigūnas, prokuroras ar specialistas. Daiktų tyrimą atlieka specialistas, rezultatai surašomi išvadoje. Apžiūrėti ir ištirti daiktai turi būti laikomi kartu su NV tyrimo medžiaga, pasibaigus IT perduodami teismui. Gremėzdiški daiktai laikomi IT pareigūnų, prokuroro ar teismo nurodytoje vietoje. Daiktai saugomi iki proceso pabaigos. Daiktai vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tikrinant daiktą leistinumo, liečiamumo, aspektais, lyginant gautą informaciją su informacija, gauta iš kitų šaltinių. Svarbu išsiaiškinti objekto tikrumą: ar tikrai tai tas pats daiktas. Daiktai renkami tokiais pat būdais:

1. Atliekant tyrimo veiksmus, taikant procesines prievartos priemones;2. Išreikalaujant iš FA ir JA (paprastai iš JA, nes jei išreikalaujama iš FA, tai jau bus krata);3. Pateikiami proceso dalyvių.

Daiktų, reikšmingų bylos tyrimui ir nagrinėjimui fiksavimas, saugojimas bei sprendimų jų atžvilgiu formosSprendimus dėl daiktų likimo IT metu priima IT teisėjas ar prokuroras, o bylos nagrinėjimo teisme metu – teismas.

DOKUMENTAI, REIKŠMINGI BYLOS TYRIMUI IR NAGRINĖJIMUI (RAŠYTINIAI ĮRODYMAI)

Dokumentų, reikšmingų bylos tyrimui ir nagrinėjimui samprata, skirtumas nuo daiktų, reikšmingų bylos tyrimui ir nagrinėjimuiDokumentai, turintys reikšmės NV tirti ir nagrinėti, yra materialūs objektai, kuriuose įmonė, įstaiga, organizacija, pareigūnas ar FA tam tikais ženklais užfiksuoja informaciją, galinčią padėti atskleisti NV ir nustatyti su šia veika susijusias aplinkybes.

Dokumente gali būti ne tik rašytinis tekstas, bet ir tam tikri skaičiai ar schemos ir pan. Dokumentai, turintys reikšmės NV tirti ir nagrinėti yra:

Apžiūros, kratos, poėmio, parodymo atpažinti, parodymų patikrinimo vietoje, eksperimento ir kitų proceso veiksmų protokolai, taip pat teismo teisiamojo posėdžio protokolas. Tai BP metu rašomi dokumentai. Tai didžioji dalis dokumentų BP metu. Apklausų protokolai nėra įrodymai.

Įstaigų, įmonių, organizacijų dokumentai: raštai, pažymos, apskaitos dokumentai, posėdžių protokolai ir kiti oficialūs dokumentai, esantys įstaigos viduje.

Privatūs fizinių asmenų raštai, pareiškimai, prašymai, skundai, laiškai, dienoraščiai ir kiti asmeninio pobūdžio rašiniai.

Magnetiniai, lazeriniai, elektroniniai įrašai, garso ir vaizdo juostos, kompaktinės plokštelės ir kitos elektroninės informacijos laikmenos.

Kiti materialūs objektai, kuriuose grafiniais arba kitokiais ženklais užfiksuota informacija, turinti reikšmės NV tirti ir nagrinėti.

Dokumentų, reikšmingų bylos tyrimui ir nagrinėjimui rūšys ir formos, jų rinkimo, patikrinimo, vertinimo ypatumai priklausomai nuo rūšies ir/ar formos. Dokumentų vertinimas priklauso nuo jo rūšies. Operatyvinių veiksmų protokolų vertinimas. Kai kurie veiksmai dubliuojasi Operatyvinės veiklos įstatyme ir BPK. Operatyviniai veiksmai išvardinti OVĮ, tačiau reglamentuota tik kelių veiksmų eiga. Kiekvienas veiksmas turi atitikti įstatymo reikalavimus. Turi būti konkretaus veiksmo operatyvinio veiksmo protokolas. Jei protokolas keliauja į baudžiamąją bylą, turi būti atliktas konkretus veiksmas. Kai kurių veikų neįmanoma išaiškinti be operatyvinių veiksmų. Jei operatyvinės veiklos metu surinkta informacija naudojama byloje, vertinama pagal šiuos aspektus:

1. Ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio veiksmo atlikimui;2. Ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ numatytos tvarkos;3. Ar duomenis, gautus pagal OVĮ, galima patikrinti BPK numatytais veiksmais.

Teisinis pagrindas yra tam tikras sprendimas, kuris gali būti dvejopas pagal OVĮ: apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys arba generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai. Jeigu šiuose dokumentuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančių duomenų, byloje turi būti nutarties ar teikimo išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų. Visi veiksmai gali būti sankcionuoti tik teisėjo, o NV imituojantį modelį bei kontroliuojamą gabenimą gali sankcionuoti ir prokuroras. Teismams rekomenduojama patikrinti, ar buvo faktinis pagrindas, o teisinį pagrindą tikrinti nebūtina. Kai sankcionuoja prokuroras, faktinį pagrindą patikrinti būtina, o kai sankcionuoja teisėjas, faktinis pagrindas netikrinamas. Vertinant labai svarbu patikrinti, ar nebuvo peržengtos IT ribos. Informacija gali būti gaunama apklausiant pareigūnus, atlikusius operatyvinius veiksmus. Tikrinama turi būti BPK numatyta tvarka. Informacija turi būti gaunama teisėtais būdais. Valstybės institucijų pateikti dokumentai:

1. Finansinių dokumentų ir juose esančių trūkumų nustatymas, kad ūkinės operacijos nebuvo ar jos buvo atliktos netinkamai ir tai buvo pagrindas baudžiamajai bylai.

2. Dokumentų kopijos ir jų tvirtinimas. Jei dokumentų kopijos nepatvirtintos, jos turi būti vertinamos labai atsargiai kaip faktiniai šaltiniai. Turi būti atliekami papildomi patikrinimo veiksmai:

Apklausiamas kopiją padaręs asmuo; Kopijos turinys sugretinamas su originalu.

SPECIALIŲ ŽINIŲ PANAUDOJIMAS ĮRODINĖJIMO PROCESE (MOKSLINIAI ĮRODYMAI)

Ekspertų sąvoka ir ekspertų sąrašasEkspertu gali būti FA, atitinkantis dvi sąlygas:

1. jis turi turėti reikiamų specialių žinių;2. jis turi būti įrašytas į LR ekspertų sąrašą. Dvi išimtys: kai nėra reikiamos specialybės ekspertų arba kai

prireikia ekspertu skirti ne LR gyvenantį asmenį, ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis teisę būti ekspertu ES valstybėje narėje arba su kuria sudaryta teisinės pagalbos sutartis.

Procesinį eksperto statusą BP asmuo įgyja, kai IT teisėjas ar teismas nutartimi įstatymo nustatyta tvarka paskiria tą asmenį atlikti ekspertizę. Į LR ekspertų sąrašą yra įrašyti ekspertai, dirbantys teismo ekspertizės įstaigose ar jų padaliniuose, kurių pagrindinė paskirtis yra atlikti jų paskirtas ekspertizes. Ekspertas atlieka ekspertizę ir duoda išvadą ne įstaigos, už kurią pats atsako, o savo vardu. Gali būti ir ekspertinėse įstaigose nedirbantys asmenys. Asmuo, siekiantis būti įrašytas į ekspertų sąrašą, turi atitikti tokius reikalavimus:

turėti aukštąjį išsilavinimą, tinkantį eksperto specializacijai; išlaikyti teismo eksperto specializacijos egzaminą; išlaikyti teisinių žinių egzaminą; būti neteistas už labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, taip pat už nusikaltimą teisingumui, valstybės tarnybai ir

vešiesiems interesams. Egzamino laikyti nereikia, kai kvalifikaciją suteikė valstybės institucijos. Asmenis į ekspertų sąrašą įrašo teisingumo ministras. Įrašomas asmuo privalo prisiekti.

Eksperto teisinis statusasEkspertas turi teisę:

1. Susipažinti su bylos medžiaga, susijusia su ekspertizės dalyku;2. prašyti pateikti papildomą medžiagą;3. dalyvauti atliekant su ekspertizės dalyku susijusius tyrimo veiksmus ir nagrinėjant bylą teisme (sprendžia IT

pareigūnas ir prokuroras);4. užduoti klausimus proceso dalyviams;5. nurodyti aplinkybes, kurios eksperto manymu turi reikšmės sprendžiant bylą;6. atsisakyti pateikti bylą, jei nesurinkta pakankamai medžiagos.

Ekspertas privalo:1. Šaukiamas atvykti į teismą;2. pateikti nešališką išvadą jam pateiktais klausimais;3. nusišalinti;4. saugoti paslaptis, neskelbti ekspertizės duomenų.

Ekspertą iškviesti turi teisę teismas ir IT teisėjas. Ekspertas yra nepriklausomas. Savo išvadas jis teikia remdamasis tik specialiomis žiniomis ir atliktų tyrimų rezultatais. Eksperto atsakomybė:

1. jei ekspertas be svarbios priežasties neatvyksta pas IT teisėją ar teismą ar atsisako atlikti ekspertizę ar duoti parodymus. Bauda – iki 30 MGL.

2. už melagingos išvados pateikimą numatyta BA.Teismo ekspertizės įstaigos vadovas turi teisę sudaryti kvalifikacinę komisiją teismo eksperto kvalifikacijai patikrinti ir išduoto teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo terminui pratęsti, sustabdyti ar pažymėjimui pripažinti negaliojančiu, kol nesibaigs teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo terminas, kai teismo eksperto daromos ekspertizės yra netinkamos kokybės.

Ekspertizės akto turinysEkspertizės aktą sudaro įžanginė dalis, tiriamoji dalis ir išvados. Išvadose suformuluojami atsakymai į pateiktus klausimus. Į kiekvieną klausimą turi būti atsakyta iš esmės arba nurodyta, kad negalima to padaryti. Ekspertizės aktą pasirašo atlikęs tyrimą ekspertas. Atlikęs reikiamus tyrimus, ekspertas surašo ekspertizės aktą. Jis susideda iš įžanginės dalies, tiriamosios dalies ir išvadų.Ekspertizės akto įžanginėje dalyje nurodoma: akto surašymo data ir vieta; nutartis skirti ekspertizę; ekspertizei pateikta medžiaga ir klausimai; eksperto asmens duomenys – vardas, pavardė, išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija, darbo ekspertu stažas; tyrimų pradžios ir pabaigos datos; atliekant ekspertizę dalyvavę asmenys.Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodoma: tyrimo objektų būklė; jų apžiūros rezultatai; atlikti tyrimai, naudoti metodai ir priemonės; gauti rezultatai ir jų vertinimas.Išvadose suformuluojami atsakymai į pateiktus klausimus. Eksperto išvados negali peržengti jo specialių žinių ribų.

Ekspertizės akto vertinimasVertinama pagal tai, kaip vertinami ir kiti duomenys. Vertinamas leistinumas, reikia nustatyti, ar jis atitinka formos reikalavimus, BPK reikalavimus, ar skiriant laikytasi įstatymo reikalavimų. Be formalių reikalavimų, reikia patikrinti, ar ekspertizę atliko specialių žinių turintis asmuo. Kai ekspertizę pavedama atlikti ne ekspertizės įstaigai, sudėtingiau nustatyti, ar asmuo turi specialių žinių. Vertinamas liečiamumas: akto turinio ir įrodinėtinų byloje aplinkybių ryšys. Reikia patikrinti, ar pasisakoma dėl įrodinėjimo dalyko išvadoje. Vertinant akto tikrumą, turi būti nustatomi išvadų teisingumas ir pagrįstumas.

Reikia vertinti eksperto taikytų metodų mokslinį pagrįstumą ir tinkamumą; Reikia patikrinti ekspertiniam tyrimui pateiktos medžiagos išsamumą, pakankamumą, kokybiškumą; Būtina patikrinti ekspertui pateiktų pradinių duomenų teisingumą; Būtina aptikrinti ar pateikta tyrimui medžiaga buvo visapusiškai ištirta; Būtina patikrinti, ar teisingai nustatyti požymiai, kuriais remdamasis ekspertas padarė išvadas; Aktą reikia vertinti kartu su kitais parodymais.

Tikimybinės išvados dabar yra pripažįstamos kaip įrodomąją reikšmę turintis duomuo, nes tai visgi ne nuomonė, o išvada. Privačių ekspertų konsultacinės išvados. Įstatymas įteisino tokias išvadas. Teismas turi spręsti tokio dokumento prijungimo prie bylos klausimą. Vadovaujamasi prašymų nagrinėjimą reglamentuojančiomis nuostatomis. Tokių išvadų statusas nėra toks pat kaip specialisto išvada ar ekspertizės aktas. Procesine prasme tai vertinama kaip dokumentas, t.y. kaip konsultacinė išvada. Ši išvada perkaitoma ir vertinama pagal bendras ekspertizės akto vertinimo taisykles. Paprastai tokios išvados prieštarauja tarpusavyje. Pakartotinė ekspertizė negali būti skiriama. Prieštaravimai šalinami apklausos būdu. Jei skiriama pakartotinė ekspertizė, ji skiriama valstybinė.

Specialisto sąvokaSpecialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. Specialistu gali būti IT įstaigos pareigūnas arba šioje įstaigoje nedirbantis asmuo. Prireikus atlikti žmogaus kūno ar lavono bei asmens psichinės būsenos tyrimą skirti ekspertizę nėra būtina, galima apsiriboti specialisto išvada. Specialistui teisės aktuose nenustatyti jokie kvalifikaciniai ar kitokie formalūs kriterijai. Specialistas dalyvauja IT ir nagrinėjant bylą teisme. Specialistas IT metu atlieka objektų tyrimą, dalyvauja atliekant tyrimo veiksmus ir taikant procesines prievartos priemones, pateikia išvadą ir duoda paaiškinimus.

Specialisto teisinis statusasSpecialistas naudojasi tokiomis pat teisėmis kaip ir ekspertas. Jis privalo: atvykti pas IT pareigūną, prokurorą ar į teismą; pateikti nešališką išvadą ar paaiškinimus jam pateiktais klausimais. Atsakomybė tokia pati kaip ir eksperto.

Specialisto išvados forma ir turinysSpecialisto išvada gali būti įforminama dviem būdais:

Įrašoma į tyrimo veiksmų protokolą; Surašoma kaip atskiras dokumentas.

Atlikęs pavestą objektų tyrimą, specialistas pateikia išvadą.Specialisto išvada surašoma atskiru dokumentu arba gali būti įrašoma į tyrimo veiksmo protokolą. Po išvada, įrašyta į tyrimo veiksmo protokolą, specialistas pasirašo.Specialisto išvadoje, kuri surašoma kaip atskiras dokumentas, nurodoma: specialisto asmens duomenys – vardas, pavardė, išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija; tirti objektai; naudoti tyrimo metodai ir techninės priemonės; specialisto nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Prie specialisto išvados pridedama vaizdinė medžiaga.