1.1. Civilinis procesas: I tema. Civilinio proceso teisės samprata, dalykas ir metodas

kitos subjektnių teisių ir interesų gynimo bei ginčo sprendimo formos

Ginčas dėl teisės – tai individualaus pobūdžio teisinis konfliktas tarp fizinių ir (arba) juridinių asmenų interesų.Dvi rūšys:

a) asmens teisės pažeidimas (pažeidiama asmens teisė) b) asmens teisės ginčijimas (užginčijama asmens teisė)

Subjektinių teisių gynimo formos: a) savigyna, b) tiesioginės ginčo šalių derybos, c) teisių gynimas valstybinėse bei visuomeninėse institucijose.

a) Savigyna – seniausia forma. Išimtinis teisių gynimo būdas. Savigynos ribos siaurai apibrėžtos. Pagal CK 6.253 8 dalį – tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetetingų valstybės institucijų pagalbos. Turi būti atlyginta žala, jei savigyna panaudota nesąžininga, neprotinga arba teisė galėjo būti įgyvendinta kitais būdais. Su savigyna – kreditoriaus interesų gynimo forma – tiesiogiai susijusi CK įtvirtinta daikto sulaikymo teisė.Būtinoji gintis (CK 6.253 7 dalis); būtinasis reikalingumas - (CK 6.253 6 dalis);

b) Tiesioginės derybos (pretenzijų pareiškimas) – šalys tariasi be tarpininkų.

c) 1.Valstybės institucijos : teismine gynyba; administracine tvarka (savivaldybės, policija ir t.t.) 2. Visuomeninės institucijos: arbitražas; kitos organizacijos (taikinimo komisija, darbo arbitražas ir t.t.)

Arbitražo rūšys:a) institucinis (Vilniaus komercinio arbitražo teismas)b) ad hocc) nacionalinis komercinis/ tarptautinis komercinis

Lietuvoje galimas ikiarbitražinis tarpininkavimas(šalys kreipiasi į komercinį arbitražą, prašydamos ikiarbitražinio tarp.)

Ginčų sprendimo būdai dar gali būti:a) Formalus – ginčą sprendžia asmenys ar institucijos, kurių veiklą detaliai reglamentuoja teisės normos.

Teisminės gynybos privalumai:- teisme užtikrinama teisinė taika, stabilumas- užtikrinamas prievartinis teismo sprendimo vykdymas (iš neformalių – tik arbitražo)- bylą nagrinėja profesionalūs teisininkai- teismo proceso taisyklės leidžia geriau nustatyti bylos aplinkybes ir tiesą- teisme galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones (turto areštas)- teismų padarytos taikymo ir faktų nustatymo klaidos gali būti ištaisytos aukštesnės instancijos teisme- numatyta galimybė atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų bei suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

b) Neformalus – pačių ginčo šalių nustatyta tvarka sprendimo tvarka (arbitrai, trečiųjų teismas). Galima susitarti dėl visko, ko imperatyviai nenustato t. normos.Priežastys dėl ko verta rinktis neformalius būdus:

- bylinėtis teisme yra brangu- teismo procesas vyksta ilgai- teismo procesas labia formalizuotas (griežtai reglamentuotas)- viešas procesas, apie jį sužino daug pašalinių- teisme atkuriama teisinė, bet ne socialinė taika

Mediacija – ginčų sureguliavimo procedūra, kurios paskirtis – padėti šalims susitarti, susitaikyti ar išspręsti ginčą taikiai, tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams (specialiai pasirengę teisėjai arba teisėjų padėjėjai)Neformalūs ginčo sprendimo būdai turi atitikti šias sąlygas:-valstybė turi suteikti šalims garantijas pripažinti tokio sprendimo rezultatus (Lietuvoje arbitražų, taip pat ir užsienio, yra pripažįstami ir vykdomi).- valstybė neturėtų nepagrįstai reikalauti,kad prieš kreipdamosi į teismą, šalys privalomai pabandytų neformalius būdus.

1.2. Teisė į teisminę gynybą – viena pagrindinių asmens teisių. Teisė į gynybą LR Konstitucijoje ir kituose teisės šaltiniuose.

Teisės į teisminę gynybą turinys labai platus. Ji įtvirtinta tiek nacionaliniuose tiek tarptautiniuose teisės aktuose.Konstitucijos 30 str. įtvirtinta konstitucinė teisė į teisminę gynybą – tai asmens teisinio statuso, teisnumo sudedamoji dalis, materialiąja teisine prasme reiškianti teisę į ieškinio patenkinimą, procesine – teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, nors bylą išnagrinėjus iš esmės gali paaiškėti, kad teisė nepažeista.Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems. Teisingumą vykdo teismas (bendros kompetencijos ir administraciniai; Europos Žmogaus Teisių Teismas).Bendruosius bruožus, principus nustato Konstitucija ir (detalizuoja) Teismų įstatymas (teisingumą vykdo teismas; teisėjai yra nepriklausomi; visi piliečiai turi teisę į teisminę gynybą ir t.t.). Bylas civilinio proceso tvarka nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai (vadovėlis nagrinėja jų struktūrą ir t.t., visa tai žinoma )Yra ir teismams nepriskirtinų bylų – nenagrinėja dėl iškeldinimo iš gresiančių sugriūti gyvenamųjų patalpų ir iš viešbučių (iškeldinama remiantis prokuroro sankcija). Bylas, kylančias iš administracinių teisinių santykių ir konkurencijos bylas nagrinėja administraciniai teismai pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą. Žmogaus teises ir laisves gina baudžiamieji įstatymai. Baudžiamojoje byloje gali būti pareikštas ir civilinis ieškinys, jis įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, jį padavęs ieškovas atleidžiamas nuo žyminio mokesčio.Konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą apima ir jo teisę skųsti teismo sprendimą aukštesniajai teismo instancijai. Galima kreiptis ir į tarptautines institucijas (turi būti ratifikuotos sutartys. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją Lietuva ratifikavo 1995m.). Į Europos Žmogaus Teisių Teismą asmuo gali kreiptis teikdamas peticiją, dėl konvencijos pažeidimo. Peticijos priimtinumo sąlygas įtvirtina 35 Konvencijos straipsnis:

1) Teismas gali priimti nagrinėti bylą tik poto, kai buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės ir ne vėliau kaip per 6 mėn. Nuo galutinio sprendimo priėmimo pačioje valstybėje.

2) Teismas nepriima nagrinėti peticijos jei ši yra:i. Anoniminė

ii. Pagal esmę tokia pati kokią nagrinėjo teismas ir peticijoje nėra jokių reikšmingų bylai jaunų duomenų

iii. Jeigu peticija nesuderinama su Konvencijos nuostatomisiv. Jeigu peticija nepriimtina pagal ši straipsnį.

Asmens teises ir laisves gina įvairių teisės šakų normos.

1.3. Civilinio proceso teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų. CP ryšys su materialiosiomis teisės šakomis

Skiriamos materialiosios ir proceso teisės šakos. Materialioji teisė nustato teisinių santykių subjektų galimo ir leistino elgesio ribas – tai reguliuojamoji teisė (CT, DT, ŠT ir t.t.). Skiriami trys materialiosios subejktinės asmens teisės elementai:

a) Teisė naudotis savo teiseb) Teisė reikalauti iš kitų asmenų atlikti pareigas, atitinkančias turimą teisęc) Teisė reikalauti gynybos iš valstybės institucijų, kai trukdoma įgyvendinti savo teisę.

Proceso teisės šakos reguliuoja teisinius santykius ginant pažeistas materialiąsias teises ir nusako, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialiąją teisę ir kaip užtikrinti jos įgyvendinimą. Civilinio proceso teisė reglamentuoja civilinių bylų teisminį nagrinėjimą.Materialiosios ir proceso teisių santykis patekiamas kaip „pono“ ir „tarno“, „vaisto“ ir gydytojo“.Materialiosio ir proceso teisės skirtumai:

1) Materialieji teisiniai santykiai gali atsirasti ir be asmens valios.2) Mat. t. Padarinių sukelia ir be valstybės institucijų veiksmų.3) Proceso teisė padeda užtikrinti mat. t. Efektyvumą.4) Mat. t. Yra privatinės teisės dalis, o proceso t. būdingi tiek privatinės tiek viešosios teisės elementai.5) Civilinių santykių subjektai mat. t. gali pasirinkti, o proceso t. ne.6) Mat. t. nustato bendro pobūdžio elgesio taisykles, todėl yra reguliuojamoji, o porceso t. skirta ginti pažeistas

teises, todėl yra apsauginė.Materialiosios ir proceso teisės ryšys per civilinio proceso teisės institutus

- šalių institutas. Ši sąvoka vartojama tiek mat. tiek proceso teisėje. Nevisada mat. t. ir proceso t. šalys sutampa.

- Trečiųjų asmenų institutas. Įtraukti ar ne konkretų asmenį į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nurodo materialioji teisė (pvz.: CK 6.322)

- Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas sutampa su civiliniu teisnumu ir veiksnumu.- Įrodymai. Kokie įrodymai yra leistini ir kokie susiję su konkrečia byla nurodo mat. t. (pvz. CK 1.93)

Proceso teisės šakos viena nuo kitos atribojamos pagal dalyką ir metodą. (CPK ir BPK). Bendri bruožai: vykdo teisingumą, bendri konstituciniai ir kiti principai. Kiekviena materialioji teisės šaka savo proceso neturi, vadinasi proceso teisės šakos yra universalios.

1.4. CPT funkcijos ir uždaviniai, tikslai

Pagrindinė CPT funkcija – reglamentuoti visuomeninius santykius teisingumo vykdymo sferoje.

CPT uždaviniai:1) CPT turi įtvirtinti šios teisės šakos principus, kuriais remiantis turi būti reglamentuotas CP.2) CPT turi reglamentuoti Cp dalyvių teisinę padėtį.3) Nustatyti būdus ir priemones, kuriomis ginama pažeista teisė.4) Nustatyti pricesinius būdus ir priemones asmeniui įgyvendinti jam priklausančią subjektinę teisę, kai dėl jos nėra

ginčo (ypatingoji teisena)5) Nustatyti atskirų bylų kategorijų ypatumus6) Kartu turi reglamentuoti ir užtikrinti teisės aiškinimą bei plėtojimą.

CPT tikslai – įstatymo leidėjo suformuluoti siekiai. Lietuvoje pasirinktas socialinio civilinio proceso modelis.2002 m. CPK tikslai suformuluoti 2 str.

1.5. CPT dalykas ir metodas. CPT sąvoka ir sistema.

CPT reguliavimo dalykas – CPK 1 str. – reguliuoja teismo ir kitų CPT santykių subjektų veiklą nagrinėjant ir sprendžiant C bylas. Dalykas – pats CP.

Reguliavimo metodas (metodas – būdai, kuriais teisės normos reguliuoja santykius(t.y. dalyką)) 1.CP būdingas imperatyvus metodas (daug CPK normų imperatyviai apibrėžia privalomą ir vienintelį subjektų elgesio modelį).2. disponuodami materialiąja subj. teise asmenys turi didelę veiksmų laisvę , adekvatu tokią galimybę užtikrinti ir procese(toliau P)(pvz. gali kelti bylą, gali nekelti) -> būdingas ir dispozityvus metodas.3. iš 1 , 2 darytina išvada jog CPT reguliavimo metodas yra mišrus.

CPT sąvoka.CPT - viešosios teisės dalis (CP sprendžiamos ne tik privačios bylos, bet ir bylos , kuriose tam tikra suinteresuotumą turi ir valstybė, visuomenė ar jos dalis ->šeimos, bankroto, darbo, restruktūrizavimo bylos, BET CP esmė visada yra privati, nes CP tvarka sprendžiamas šalių privatus ginčas). CPT – mišri teisės šaka, turinti ir viešosios ir privatinės teisės bruožų.CPT – sistema teisės normų (TN), reguliuojančių teismo, dalyvaujančių byloje asmenų bei kitų proceso dalyvių veiklą teismui nagrinėjant ir sprendžiant C bylas bei vykdant teismo sprendimus. Kodifikuota teisės šaka. Pagrindinės nuostatos – CPK.

Sistema: (CPK)1. Bendrosios nuostatos – aktualios visoms stadijoms2. Procesas 1-osios instancijos teisme – TN reguliuoja bylų nagrinėjimą ginčo teisenos tvarka ir sprendimų bei

nutarčių priėmimo tvarką 1-osios instancijos teisme.3. Teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnaujinimas – bylų

peržiūrėjimas apeliacine bei kasacine tvarka. P 1-osios instancijos teisme ir P apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančios TN sąveikauja kaip bendros su specialiosiomis.

4. atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai - atskirų ginčo bylų nagrinėjimo ypatumai, supaprastinta tvarka5. Ypatingoji teisena 6. Vykdymo procesas 7. Tarptautinis CP - bylų, turinčių užsienio elementą nagrinėjimo tvarka, užsienio teismų ir arbitražų sprendimų ir

nutarčių pripažinimas ir vykdymas Lietuvoje.Jei yra prieštaravimų tarp CPK ir kitų įst., teismas turi vadovautis CPK, išskyrus atvėju, kai kodeksas numato kitaip.Sistemos dalys:

1. Bendroji dalis – klausimai, bendri visam CP(principai, bylų paskyrimas teismams, teismingumas, atstovavimas, P dalyviai ir t.t. CPK I d., II d. XIII skyrius.

2. Ypatingoji dalis – CPT santykių subjektų veikla atskirose CP stadijose, atskirų kategorijų bylų nagrinėjimas, bylų su tarptautinių elementu.

1.6. CP modeliai ir jų esmė

Modelio esmę charakterizuojantis bruožas – teismo ir ginčo šalių santykis(teisėjo aktyvumas).

Atsižvelgiant į teismo vaidmenį, teisėjo ir ginčo šalių santykį įrodinėjimo procese, CP šaltinius, atskirų CP principų turinį susiklostė modeliai:

1. rungimosi – grynai rungtiniškas, su teisėjo aktyvumo užuominomis. Būdingas bendrosios teisės sistemos šalims. Bruožai:

teisėjas pasyvus, bešališkas arbitras, nesikiša į šalių ginčą, negali šalių skubinti, negali apklausti liudytojų, reikalauti rašytinių įrodymų

ginčo šalys aktyvios – sprendžia kokius procesinius veiksmus atlikti, kontroliuoja įrodymų tyrimo procedūrą.

Formalios tiesos principas – teismas neturi pareigos aiškintis tikrąsias bylos aplinkybes Teismas kontroliuoja proceso eigą – užtikriną tvarką procese.

2. tardomasis/inkvizicinis – teismas aktyvus ir tam tikra prasme atlieka tardymo funkcijas. Bruožai: teismas aktyvus šalys palyginti pasyvios

Gryno modelio nėra -> mišrus modelis.CP modelių tobulinimo ir suartėjimo rezultatas – socialinio CP mokykla Bruožai:

remiasi tuo , kad asmenų lygybė yra tik formali. Manoma, kad turi būti atsižvelgiama į visuomenės interesus – kuo greičiau atkurti ginčo pažeistus normalius

visuomeninius ir ekonominius santykius, teisinę taiką ir saugumą. Grindžiama CP koncentruotumu, aktyviu teisėjo vaidmeniu. Įtvirtintas teisėjo vadovavimo CP principas – gali įpareigoti šalis patikslinti reikalavimus, pateikti

papildomų įrodymų, kartais peržengti reikalavimų ribas ar rinkti įrodymus savo iniciatyva, vadovauti bylos parengimo teisminiam nagrinėjimui stadijai ir t.t.

Kūrėjas – Francas Kleinas Siekiama nustatyti materialią tiesą – t.y. kiek galima tikresnius tarp šalių susiklosčiusius materialiuosius

teisinius santykius. Yra numatytos teismo aktyvumo ribos – teismas negali priteisti to, ko ieškovas neprašo ar kitų pagrindu.

Teismo aktyvas galimas tiek kiek numato įst.(formaliąja prasme), negalima viršyti reikalavimo sumos, pakeisti ieškinio dalyką ir pagrindą (ribotumas materialiąja prasme).

1.7. CPT raida Lietuvoje

Teismų sistemą ir CP Lietuvoje reguliavo 1529,1566,1588 m. Lietuvos Statutai, kuriose buvo įtvirtintas senovės romėnų ir kanonų teisės procedūrų paveiktas CP modelis. Vėliau Lietuvoje veikė 1864 m. Rusijos civilinės teisenos įstatymas, parengtas Prancūzijos CPK pagrindu (liberalusis CP modelis). Lietuvos CPK tarpukario laikotarpiu Lietuvoje parengtas nebuvo. Nebuvo ir poreikio, nes Rusijos CPĮ tuo laikmečiu buvo vienas pažangiausių Europoje ir atitiko soc. bei ekonominius valstybės poreikius.Lietuvą inkorporavus Į TSRS, jos teritorijoje 1942 – 1990 galiojo TSRS teisės aktai. Tuo laikotarpių teismas turėjo labai didelius įgaliojimus – socialistinį CP modelį galima laikyti artimu tardomajam. Teismas turėjo pareigą nustatyti objektyvią tiesą byloje. Teismas turėjo rinkti įrodymus savo iniciatyva, peržengti ieškinio reikalavimo ribas, kasacinis procesas ir bylos peržiūrėjimo procesas galėjo būti pradėtas be šalių valios.1964m.buvo priimtas Lietuvos TSR CPK, kuris galiojo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990m., vėliau su pakeitimais iki 2003 sausio 1d. Pirmaisiais nepriklausomybės metais išliko tardomojo modelio CP.Lietuvai tapus TS dalimi, buvo reorganizuota ir teismų sistema. Teismai buvo sudaromi iš renkamų teisėjų ir teismo tarėjų.

1.8. CP modelis Lietuvos CPT

2002 vasario 28 įstatymu buvo priimtas naujasis LR CPK, įsigaliojęs nuo 2003 sausio 1. naujojo CPK rengėjai vadovavosi socialinio CP modeliu. Soc. CP teorija P koncentruotumą iškėlė ir pagrindė kaip savarankišką principą, kuris siejamas su teismo pareiga teisingai išnagrinėti bylą.->aktyvaus teisėjo vaidmens užtikrinimas.Naujajame CPK teisėjas: aktyvus, siekiantis greito, ekonomiško proceso bei materialios tiesos nustatymo byloje, rūpinasi kiek įmanoma išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu -> nustatyti materialią tiesą byloje.sprendžiant disponavimo ginčo dalyku klausimus lemia šalių valia, BET teismas gali pasiūlyti šalims svarstyti vienokius ar kitokius klausimus, pasirūpinti atstovavimu, pateikti papildomų įrodymų.

1.9. CP samprata ir esmė, skirtumas nuo CPT

CP – CPT santykių subjektų procesinė veikla, kurios metu nagrinėjamos ir sprendžiamos C bylos teisme, teismų sprendimų ir nutarčių vykdymo, užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimai. CPT – TN, reguliuojančių CPT subjektų veiklą, sistema(CPT dalykas – CP).

Teismo procesinė veikla – tai. pvz ieškinio ar kitų procesinių dokumentų priėmimo klausimo sprendimas, procesinių terminų skyrimas, įrodymų vertinimas ir t.t.Šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų veikla prasideda nuo ieškinio pareiškimo ir tęsiasi iki bylos išnagrinėjimo ir esmės ar bylos pabaigos be teismo sprendimo, o tam tikrais atvejais – iki teismo sprendimo įvykdymo.Kiti P dalyviai – liudytojai, ekspertai, vertėjai ir kt. – atlieka įstatymu jiems pavestas pagalbines funkcijas CP.

1.10. CP teisenos

LR CPT skiriamos 2 CP rūšys (CP teisenos; teisena – speciali bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialiosios teisinės prigimties C byloms nagrinėti):

1. ieškinio / ginčo – nagrinėjamos bylos , kylančios iš privatinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių, iškeliamos pareiškiant ieškinį. Laikoma pagrindine. Nagrinėjami šalių, turinčių priešingus interesus, ginčai. Ieškovas kreipiasi į teismą dėl tariamai pažeistos ar ginčijamos subj. t. gynimo ir reikalavimą skiria atsakovui, kuris tariamai turi pareigą atsakyti pagal pareikštą ieškinį.

2. ypatingoji teisena – bylos nagrinėjamos nesant ginčo dėl teisės. Apsauginė teisena. Paskirtis – padėti įgyvendinti ir realizuoti subj,t,, kurios nėra pažeistos. Nagrinėjamos įvairios bylos )CPK 442 str.). Taisyklės – 443 str. Jeigu ypatingos teisenos normos tam tikrų klausimų nereglamentuoja, subsiadiariai taikomos bendrosios CPK nuostatos.

Kai kurias bylų kategorijas sunku priskirti vien tam tikrai teisenai ar bylų nagrinėjimo ypatumams. Literatūroje yra nuomonė, kad teisenų atskirimo kriterijus – įst. leidėjo valia.

1.11. CP stadijos

CP stadija – procesinių veiksmų ir kaip jų rezultatas susiklosčiusių procesinių santykių tam tikram tikslui pasiekti visuma.LR CP skiriamos 7 stadijos:

1. C bylos iškėlimas (CPK 135 – 138) – teismui suinteresuoto asmens valia pateikiamas ieškinys arba pareiškimas, teismas svarsto jo priėmimo klausimą, jeigu ieškinys atitinka įstatymo reikalavimus ir teismo rezoliucija priimama, laikoma, kad byla iškelta. Paprastai teismas negali pradėti proceso savo iniciatyva.

2. pasirengimas teisminiam nagrinėjimui (CPK 225 – 233) – teisėjas ir dalyvaujantys byloje asmenys atlieka parengimo teisminiam nagrinėjimui veiksmus, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje. Šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi susipažinti su vieni kitų argumentais, pateikti įrodymus, suformuluoti savo reikalavimus, argumentus, atsikirtimus. Gali būti rašytinis, žodinis.

3. teisminis bylos nagrinėjimas – pagr. stadija (CPK 153 – 224, 234 – 258, 259 – 296 str.) – apima teismo posėdį, įrodymų jame ištyrimą ir vertinimą, bylos aplinkybių nustatymą, sprendimo ar kito procesinio dokumento užbaigiant bylą priėmimą. Teisminis nagrinėjimas paprastai vyksta viešai, žodžiu. Ši stadija baigiama sprendimo ar nutarties nutraukti bylą ar pareiškimą palikti nenagrinėtą priėmimu.

- [ 1 – 3] – pagrindinės stadijos (būtinos išspręsti bylą)4. apeliacija ( CK 301 – 339) – neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir

pagrįstumo patikrinimas. Pradedama dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva. Galima visų neįsitaisėjusių sprendimų ir nutarčių, išskyrus įst.numatytas išimtis. Padavus apeliaciją, procesinio sprendimo įsuteisėjimas sustabdomas ir pagal bendrą taisyklę negali būti vykdomas.

5. vykdymo procesas (CPK 583 – 779) – siekiama įgyvendinti teismo sprendimą. Jei nevykdomi teismų sprendimai bylose dėl priteisimo, taikomas priverstinis sprendimo vykdymas. Bylose dėl pripažinimo teisinių padarinių šalims atsiranda nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento(vykdyti nereikia, įgyvendinamos/realizuojamos savaime)

6. kasacija (CPK 340 – 364) – įsiteisėjusių sprendimų ar nutarčių teisėtumo patikrinimas. Tikslas – vienodos teismų praktikos visoje valstybėje formavimas. Kasacinis teismas – LAT – bylą nagrinėja tik teisės taikymo aspektu ir bylos aplinkybių nenustatinėja, įrodymų netiria. Kasacija negalima, jei byloje nebuvo apeliacijos, bet tam tikrose ginčuose, kai ginčijama suma mažesnė nei 5 000, kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia 3 – jų teisėjų kolegija.

7. proceso atnaujinimas ( CPK 365 – 374) – pakartotinis bylos nagrinėjimas, esant tam tikroms CPK numatytoms aplinkybėms. Prašymą gali paduoti dalyvaujantys byloje asmenys, taip pat neįtrauktieji į bylos nagrinėjimą asmenys, jei įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymu saugomus interesus. Prašyti atnaujinimo gali ir gen. prokuroras. Specifinis institutas nes nepriklauso nuo ginčo šalių -> nėra instancija.

- [4 – 7 ] – fakultatyvios.Kiekviena byla visų stadijų neprivalo pereiti. Prasidėjęs CP turi vykti nuosekliai iš vienos stadijos pereidamas į kitą, nė viena stadija negali būti praleista.

1.12. Tarptautinio CP sąvoka ir reguliavimo sritis

Tarptautinis CP, kai kurių autorių nuomone, yra savarankiška nacionalinės teisės šaka. Kai kas mano, kad tai sudedamoji tarptautinės privatinės teisės dalis arba kad sudedamoji tarptautinės viešosios teisės dalis.Reguliavimo dalykas - santykiai, susiklostantys nagrinėjant tarptautinio pobūdžio C bylą (dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių vaiklą nagrinėjant ir sprendžiant tarptautinio pobūdžio C bylas bei vykdant tokiose bylose priimtus sprendimus). CPK VII dalis.Normos reguliuojančios bylų su tarptautiniu elementu nagrinėjama teismuose, yra sudedamoji nacionalinio CPT dalis.

1.13. CPT mokslas. CPT mokymo disciplina.

CPT mokslas – žinių apie CPT visuma.CPT mokslo šaka daugelyje valstybių pradėta plėtoti nuo XIX a. vid., kai atsirado širmieji CPT vadovėliai. CPT mokslo tyrinėjimo dalykas yra labai platus.CPT mokslo sistemos dalys:

1. CPT mokslo dalykas, metodas, sistema, soc. Funkcijos, ryšys su kitais mokslais, mokslo istorija2. CPT reguliavimo teorinės koncepcijos, CPT dalykas, metodas, sistema, principai, santykiai, įrodinėjimas3. teisminė valdžia, normų sistema4. CP, stadijos, teisenos, dalyvių veiksmai5. užsienio valstybių CP6. tarptautinis CP7. teismų praktika C bylose, jos reikšmė, analizė8. CPT raidos perspektyvos

CPT mokslo metodai – normų turinio tyrimas, prieštaravimų tarp normų nustatymas, normų taikymo rezultatų ir jų įtakos visuomeniniams santykiams analizė; sociologiniai tyrimo metodai; istorinis, lyginamasis.LR CPR mokslas kaip savarankiška teisės mokslo šaka yra palyginti visai jauna.Mokslininkai – Mačys, Romeris, Leonas, Žeruolis, Vitkevičius, Mikelėnas, Vėlyvis ir kt.Pagr .mokslo uždavinys – su mokslinio tyrimo metodų pagalba siekti kuo efektyvesnio CT tikslų įgyvendinimo praktikoje.CPT mokymo disciplina – CPT studijos.

1.14. Šiuolaikinės CPT raidos tendencijos

Pagr. tendencija – abipusis 2-jų teisnių sistemų, įtvirtinusių skirtingus CP principus bei skirtingą teismo ir šalių vaidmenį CP, suartėjimas. Rungimosi P modelio valstybėse auga įstatymų reikšmė, kontinentinės teisės sistemoje – teismo ir teismo precedento vaidmuo. Mažėja sistemų principų turinio skirtumai.Pagr. Lietuvos CPT ir CPT mokslo tendencija – atskleisti įvairių CPT institutų turinį, CPT sistemą, reglamentavimo trūkumus, spragas.CPT raidą lemia poreikis derinti bei vienodinti valstybių ES ir ET narių tiek materialiąją, tiek proceso teisę.

II tema. Civilinio proceso teisės šaltiniai

2.1. Civilinio proceso teisės šaltinių samprata

Šaltinis- 1. formaliąja prasme- išorinė teisės normos įtvirtinimo, jos išraiškos forma. 2. materialiąja prasme- visuomenės ekonominiai, socialiniai ir kiti veiksniai, lemiantys TN turinį ir padedantys nustatyti jų prasmę. Dažniausiai suprantama formaliąja prasme.

2.2. Teisės šaltinių klasifikacija.

1. galiojantys2. istoriniai

CPT šaltiniai:1. tiesioginiai (pirminiai)- a) bendrieji teisės principai b) rašytinė (statutinė teisė): - nacionaliniai CPTŠ (įstatymai, poįstatyminiai a.) - tarptautinio CPTŠ c) teisiniai papročiai

2. netiesioginiai (antriniai)- TN taikymo ir aiškinimo rezultatas a) teismų praktika b) teisės doktrina c) įstatymų rengimo darbai

2.2.1. Tiesioginiai TŠ :

Materialieji TNŠ daro įtaką tiek teisėkūrai, tiek teisės taikymui.teisingumo ir vertybių samprata visuomenėse kinta.

Principai – svarbiausi teisės esmės reiškimosi būdai, pagrindinės teisinės idėjos, vertybės, kurios nuodo, kaip konkrečiomis tiesės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai. Juos įtvirtina atitinkamos TN , suformuluoja teismų praktika ar teisės doktrina.

Rašytinė (statutinė teisė)- įstatymų leidybos proceso metu atsiradę TŠ.- LR Konstitucija- LR konstituciniai įstatymai- turi didesnę galią nei paprasti įstatymai.- Programiniai įstatymai- nustato valstybės ekonominės ir socialinės veiklos

tikslus, bet ne teisės normas, reguliuojančias teisinių santykių subjektų elgesį. LR K-oje nenumatyti.

- kodifikuoti įstatymai- paprastieji (ordinariniai) įst- poįstatyminiai aktai – paparstai valdymo aktai. Jais realizuojamos įst. normos. Jie negali pakeisti įst.normų ar nustatyti naujų. - vienkartinio galiojimo - nuolatinio galiojimoLR K-oje įstatymų leidybos delegavimas nenustatytas. Nustatytos reguliavimo ribos (pvz.: žmogaus teises liečiantys klausimai gali būti reguliuojami tik įstatymų lygiu).

Konstitucija- svarbiausias, pagrindinis šalies įstatymas, išsiskiriantis savo aukščiausia teisine galia, ypatingu turiniu, sudėtingesne priėmimo ir keitimo tvarka, reikšme teisinio reguliavimo sistemai. (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m gegužės 25d nutarimą)

LR K-ija įtvirtina:- Teismų sistemą (LRK 111 str)- CP principus: - valdžių padalijimo (LRK 5 str) - viešumo (LRK 117str) - teisminės gynybos prioriteto ir universalumo (LRK 30 str) - proceso kalbos (LRK 117str) - lygiateisiškumo (LRK 29 str) - teisėjų ir teismų nepriklausomumo bei išimtinės teisės vykdyti teisingumą s suteikimo teismui (LRK 109 str)- tiesioginio Konstitucijos taikymo galimybę (LRK 6 str)- svarbu, nes galima užpildyti teisės spragas,

išspręsti kolizijas.LAT: Tiesiogiai K-ijos pagrindu ieškinys gali būti tenkinamas tik tuo atveju, kai ginčo santykio nedetalizuoja kiti norminiai aktai, neprieštaraujantys K-ijai.

- galiojimą tik paskelbtų ir K-jai neprieštaraujančių įstatymų.- draudimą versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ir artimus giminaičius.- teisę piliečiams skųsti valstybės ar savivaldybės įstaigų ar pareigūnų veiksmus ir sprendimus. - teisėjo teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo ar kito TA atitikties K-jai.

Būtinos sąlygos:1. yra pagrindas manyti, jog TA neatitinka K-ijos2. įstatymas ar kitas TA turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje3. TA svarstymas priklauso KTeismo kompetencijai

Argumentai pateikiami ne kaip byloje dalyvaujančių asmenų nuomonė ar svarstymai, bet kaip teismo nuomonė. Gali kreiptis visų grandžių teismai.

- teismo nepriklausomumo garantijas- savivaldybių tarybų teisę kreiptis į teismą dėl jų pažeistų teisių

Konstituciją sudaro ne tik tekstas, normos, principai, bet ir Konstitucinio Teismo doktrina. KTeismas yra vienintelis oficialus K-jos aiškinimo subjektas. Jo nutarimai turi įstatymo galią visiems. TA negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiama, kad jis prieštarauja K–jai.Tačiau įstatymą panaikinti gali tik Seimas. KTeismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Negalima dar kartą priimti tokio paties TA, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu K-jai.Konstitucinio Teismo aktai yra pripažintini pirminiais tiesės šaltiniais, turinčiais prioritetą prieš įstatymus bei visus kitus žemesnės teisinės galios TA.KTeismas priėmęs daug CPT aktualių nutarimų:

- CPK 53, 13, 54 str normos, kur nustatyta prokuroro teisė įstoti į bylą bet kurioje proceso stadijoje bei vykdyti prokurorinę priežiūrą civiliniame procese prieštarauja K-jai.

- LAT teisėjų įgaliojimų nutraukimą pripažino prieštaraujančiu K-jai.- Pripažino prieštaraujančia K-jai Vyriausybės teisę tvirtinti premijas LAT pirmininkui, o teisingumo

ministro teisę kitų teismų pirmininkams ir teisėjams.- Nuostatos dėl teisėjų atlyginimų mažinimo prieštarauja K-jai.- Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. , įtvirtindamas , kad viešosios informacijos rengėjas, platintojas,

jo savininkas, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio net ir tais atvejais, kai demokratinėje valstybėje informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apsaugotos asmenų konstitucinės teisės ir lasvės ir kad būtų vykdomas teisingumas, prieštarauja K-jai.

Ir dar daug visokiu nutarimu priėmė, kuriu mums žinoti tikrai nereiks

Civilinio proceso kodeksas- priimtas 2002m, įsigaliojo 2003m sausio 1 d. Daug CP normų yra CK, kituose įstatymuose. Pvz CK yra procesinės taisyklės dėl santuokos nutraukimo- prašymų turinys, jo nagrinėjimo ir santuokos nutraukimo teismine tvarka, taikytinos laikinosios apsaugos priemonės ir pan.CPK prioritetas prieš kitus įstatymus. Tačiau ir CK įtvirtina CK viršenybės principą. Iškilus CK ir CPK prieštaravimui turėtų būti taikoma CPK norma, nes: 1) CK reglamentuoja civilinės, bet ne proceso teisės šaltinius; 2) CPK yra vėliau įsigaliojęs įstatymas, todėl pagal normų konkurencijos taisykles, kaip naujesnis turi prioritetą prieš CK.Naujame CPK pasirinktas socialinio civilinio proceso modelis, kurio vienas iš esminių bruožų yra aktyvus teisėjas, normos išdėstytos nuoseklia sistema, užpildyta daug spragų, pašalinti prieštaravimai.

Įstatymai svarbūs CPT:- Teismų įst.- Aukščiausiojo Teismo Statutas- Advokatūros įst.- Prokuratūros įst.- Įmonių bankroto įst.- Įmonių restruktūrizavimo įst.- Civilinis kodeksas

Kai kuriose valstybėse teismų įstatymai pripažinti konstituciniais. Rengiant LR teismų įstatymą taip pat buvo siūloma jį priskirti prie konstitucinių įst. Jis turėtų būti konstitucinis.

Poįstatyminiai teisės aktai (PA)- reikšmingiausi CPT yra Vyriausybės nutarimai. Juose galima rasti CPT normų, nustatančių vienų ar kitų ginčų priskyrimą teismui, kreipimosi į teismą prieš tai pasinaudojus ginčo sprendimo ne teismine tvarka galimybę ir pan.Suteikimas Vyriausybei r atskiroms žinyboms įgaliojimų savo aktais reguliuoti CP klausimus vertintinas skeptiškai:

1. teisė kreiptis į teismą yra konstitucinė, todėl jos įgyvendinimo tvarką gali numatyti tik įstatymas, bet ne PA, jei nėra kitokios specialios išlygos. Vyriausybė gali priimti nutarimą dėl įstatymo įgyvendinimo tvarkos tik specialiu Seimo pavedimu.

2. civilinį procesą reglamentuoja CPK ir kiti LR įstatymai3. CP klausimų reguliavimas Vyriausybės nutarimuose gali kelti pavojų teisingumui įgyvendinti ir dėl to, kad

vykdomoji valdžia savo TA gali riboti teismo kompetenciją ir teismo nepriklausomumą.LR CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas tam tikrų normų įgyvendinimo tvarką pavedė patvirtinti Vyriausybei (teisingumo ar finansų ministrams)

CP reikšmės gali turėti įsiteisėję administracinio teismo sprendimai, neteisėtais pripažinę tam tikrus norminius aktus, kurių atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso KTeismui. Norminiai aktai laikomi panaikintais ir negali būti taikomi nuo tos dienos, kai paskelbiamas įsiteisėtas teismo sprendimas.

Administracinių bylų teisenos įstatymas! Teismų praktiką formuoja dvi teisminės institucijos:LAT ir LVAT.

Tarptautinio CP teisės šaltiniai (tarptautinės sutartys, konvencijos ir t.t.)LR tarptautinė sutartis- tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro LR su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. LR ministerijų ar Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės institucijų vardu ir pagal jų kompetenciją sudaromi su atitinkamomis užsienio valstybių ar organizacijų institucijomis susitarimai nėra LR tarptautinės sutartys.LR tik ratifikuota tarptautinė sutartis turi viršenybę įstatymų atžvilgiu. Neratifikuotos sut. yra LT teisinės sistemos dalis, tačiau jos turi neprieštarauti LR K-ai ir įstatymams.KTeismo įst.: Išankstinės kontrolės atveju sprendžiamas klausimas, ar tarptautinė sutartis neprieštarauja K-jai, o represyviosios kontrolės atveju gali būti sprendžiama ir tai, ar buvo laikomasi tarptautinės sutarties sudarymo , ratifikavimo, paskelbimo tvarkos.Tarptautinės teisės prioriteto prieš nacionalinę teisę principas.

CP svarbiausios konvencijos,dvišalės ir daugiašalės sutartys(ratifikuotos):- LT dvišalės teisinės pagalbos sut su užsienio valstybėmis (pvz.: su Rusijos Federacija nuo 1995m)- 1929m konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių u tarptautiniais vežimais oru, unifikavimo.- 1950m Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija su protokolais- 1954m Hagos konvencija dėl civilinio proceso

Ir dar milijonas kitokiu sutarčių, kurių visų mintinai mes tikrai nesimokysime

LT neprisijungusi prie:- 1955m Konvencija dėl pilietybės teisės ir nuolatinės gyvenamosios vietos teisės kolizijų sprendimo- 1956m Konvencija dėl sutartinės jurisdikcijos ir t.t.

Europos Sąjungos teisė – savarankiška teisės sistema, kuri nesutampa nei su bendrąja tarptautine, nei su nacionaline teise. Ji yra viršesnė už nacionalinę teisę ir tiesiogiai galioja visose valstybėse narėse.

ES teisė - pirminė (Europos Bendrijų (EAPB, EB(EEB), EAEB) steigiamosios sutartys. - antrinė (ES institucijų remiantis steigiamosiomis sutartimis priimama teisė):

1. reglamentas- privalomas visos apimties ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Įsigalioja visoje ES, kai paskelbiamas Europos Bendrijų oficialiame leidinyje arba nuo nurodytos datos.2. direktyva – suformuluoja uždavinius ir tikslus, kurie yra visiems privalomi,

tačiau spendimą dėl jų taikymo priima pačios valstybės. Jos derina tuos įstatymus, kurių nevienodumai trukdo bendrajai rinkai.

3. sprendimas – priimamas konkrečiam klausimui spręsti, nėra privalomas visuotinai visais atžvilgiais. Jis privalomas tik tiems subj., kuriems yra skirtas.4. rekomendacija ir išvada – teisiškai neprivalomi aktai. Išreiškiama institucijų pozicija tam tkru klausimu, siūlomi tam tikri veiksmai ar elgesys...

Žr. 127 vadovėlio psl, ten daug visokiu aktu pavadinimu

Kai iškyla kolizija dėl ES reglamento reglamentuojamo klausimo ir to paties klausimo reglamentavimo tarptautinėje sutartyje, iškyla klausimas ką taikyti, reikia nagrinėti ES teisės aktų nuorodas, nustatančias jų santykį su kitomis valstybių narių sudarytomis dvišalėmis arba daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis (konvencijomis).Santykiuose su Latvija, Estija, kurie anksčiau vyko tarptautinių sutarčių pagrindu, dabar (nuo 2004m) vadovaujamasi ES TA pagrindu.

Teisiniai papročiai- elgesio taikylė, susikūrusi per ilgą laką ją taikant ir sankcionuota valstybės. Bruožai:

1. visuotinumas (universalumas)2. ilgaamžiškumas3. atitiktis moralės normoms ir viešajai tvarkai

Papročių privalomumas gali kilti ne būtinai iš valstybės sankcionavimo, bet ir iš civilinės sutarties šalių nuorodos CK 1.4 str.

2.2.2. Netiesioginiai (antriniai) šaltiniai

Teismų praktika(teisminis precedentas) – teismų pateikti TN taikymo aiškinimai, priimti sprendžiant konkrečias bylas, taip pat teisės taikymo klausimų išnagrinėtose bylose analizė ir apibendrinimas.Priklausomai nuo to, kas laikoma TŠ, Teismo precedentas priskiriamas arba ne prie TŠ. TĮ klasifikacija priklauso nuo to, kokiai teisinei sistemai priskiriama valstybė: - kontinentinei (civilinės teisės)- griežta TŠ hierarchija, aukščiausią galią turi K-ija. - anglosaksiškai (bendrosios teisės)- pagrindinis TŠ- teisminis precedentas.Tačiau pastaruoju metu ir kontinentinės teisės šalyse precedentas vis labiau pripažįstamas precedentas.Anglosaksiškoje teisinėje sistemoje pagrindinis precedento bruožas- įpareigojanti jo pobūdis, kuris pasireiškia stare decisis (laikytis to, kas jau nuspręsta) principo galiojimu su sąlyga, jog nagrinėjančiam bylą teisėjui nusprendus, kad jo nagrinėjama ir anksčiau išspręsta byla turi protingai pagrįstą skirtumą, jam paliekama teisė bylą spręsti savarankiškai. Dalis, kur įtvirtinama privaloma teisėjo suformuluota elgesio taisyklė vadinama ratio decidendi.LAT formuoja vienodą teismų praktiką:

1. skelbia nutartis, kurioms pritaria dauguma skyriaus teisėjų2. analizuoja teismų praktiką, teikia rekomendacinius išaiškinimus3. gali konsultuoti teisėjus įstatymų ir kitų TA aiškinimo ir taikymo klausimais

LAT priimami ne individualaus pobūdžio aktai:1. Rekomendaciniai – konsultacijos teismams, LAT Senato (Plenumo) nutarimai ir jais patvirtintos tam tikrų

kategorijų bylose apibendrinimo apžvalgos.

CPT svarbios:- 1991 m nutarimas „Dėl teismų praktikos taikant LR CPK normas“- 2000 m nutarimas „Dėl LR teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas“

Ir dar milijonas kitų

Tiek konsultacijos, tiek jų apžvalgos yra privalomosios galios teismams neturi ir nėra CPTŠ. Tačiau turi praktinę, metodinę reikšmę kitiems teisės subjektams.

2. Privalomi – LAT kasacine tvarka išnagrinėtose bylose priimtose ir LAT biuletenyje „Teismų praktika“ paskelbtose nutartyse suformuluoti precedentai.

Precedentai gali būti suformuluoti ir žemesniuose teismuose, račiau tik LAT precedentai turi visuotinį privalomumą.

Teisminis precedentas- sprendžiant konkrečias bylas priimtuose teismo sprendimuose pateiti teisės išaiškinimai, kurie veliau laikomi pavyzdžiu sprendžiant analogiškas, panašias bylas. Jo esmė- teisėjo teisinė nuostata- faktinės bylos aplinkybės ir jų teisinis vertinimas.Precedentas- elgesio taisyklė, atsirandanti anksčiau už įstatymo leidėjo valią kai nėra reikiamos TN.

LAT: „TŠ reikšmę teismams turi tik LAT nutartys, kuriose suformuluoti precedentai“.Precedento taikymo taisyklė- galima taikyti tik panašiose bylose.LAT biuletenyje nepaskelbtos nutartys precedentinės galios neturi. Tačiau vėliau sako, kad turi (patys dėl to neapsisprendę) . Reikėtų visus sprendimus publikuoti viešai, tačiau to kolkas dar nėra.LT teisminė praktika tradiciškai laikoma antriniu CPTŠ. Mikelėno nuomone, teisės aiškinimas nenagrinėjant konkrečių bylų daro LAT įst leidybos institucija ir tai prieštarauja valdžių padalijimo principui.

Teisės doktrina – tam tikru momentu teisės praktikoje susiklosčiusių ar nusistovėjusių reiškinių visuma, turinti įtakos teisės mokslo plėtrai, teisinės sąvokos, teisinių sąvokų formavimuisi.Tai pozityviosios teisės interpretacija ir teismų praktiko analizė vadovėliuose, publikacijose, straipsniuose ir kituose mokslo darbuose. Antrinis TŠ.

Teisės doktrina svarbi, nes:1. pateikia sisteminę ir racionalią galiojančios teisės analizę2. nešališka teisės interpretacija3. taikomas lyginamasis metodas (su kitų šalių teise)4. formuluoja teisės aiškinimo, argumentacijos taisykles, pateikia sąvokų definicijas, aiškina teisės principų turinį ir

pan.5. būdingas stabilumas.

LT jos reikšmė turėtų augti.

Įstatymų projektų rengimo medžiaga- netiesioginis TŠ. Taikomas įstatymų leidėjo ketinimo metodas. LT šios medžiagos reikšmė dar nepakankama.Travaux preparatoires – aiškinamojo rašto ir kitų parengiamųjų dokumentų turinys.

2.3. Civilinio proceso teisės vienodinimas.

Teisės harmonizavimas- teisės sistemos vidinės darnos užtikrinimas, prieštaravimų tarp atskirų teisės dalių ( institutų, šakų ) pašalinimas, pvz. kodifikavimas.Teisės unifikavimas- įv. tarptautinių dokumentų, priėmimas ir suderinimas su nacionaliniais.CPT vienodinama keliais lygmenimis:

1. Europos Tarybos lygmuo:- Konvencijos (ŽT ir pagr. laisvių konvencija)- Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos2. ES lygmuo:- konvencijos (Madrido konvencija dėl bankroto procedūrų)- direktyvos- reglamentai3. JTO Tarpt. Prekybos teisės komisija (UNCITRAL)- specializuota JTO institucija, kuri plėtoja ir vienodina

tarpt. prekybos teisinį reguliavimą (konvencijos, pavyzdiniai įst.)4. Tarpt. privatinės teisės unifikavimo institutas (UNIDROIT)- tarpvyriausybinė inst., skirta vienodinti privatinę

materialią teisę.5. Hagos tarpt. privatinės teisės konferencija.6. Š. ir P. Amerikos regionai.7. Nepriklausomų v-bių sandraugos v-bės (NVS).

2.4. Tarptautinio CPT šaltiniai:

1. K-ja. LR K-ja vadovaujasi tarpt. teisės principais, visuotinai pripažintais: įst. Neturi grįžtamosios galios, teisėjai žino įst., išklausyk abi šalis.

2. Tarptautinės sutartys. Ratifikuota tarpt. sutartis turi viršenybę prieš nac. teisę.3. Vidaus statutinė teisė (kolizinės normos).4. Teismų praktika- nac. teismų ir tarpt. teismo institucijų praktika (negalima EŽT ir pagr. laisvių konvencijos

nuostatų aiškinti kitaip nei tai padarė Strasbūro teismas, taigi, EŽTT sprendimai, susiję su Konvencijos normų aiškinimu, yra LR teisės šaltinis; Europos Teisingumo teismo spr., susiję su Europos Bendrijos teisės aiškinimu yra šaltinis, ETT užtikrina, kad Bendrijos teisė būtų vienodai taikoma visose v-bėse narėse). ETT nagrinėja šias bylas:

- Ieškiniai dėl Steigiamosios sutarties pažeidimo- Ieškiniai dėl panaikinimo- Ieškiniai dėl neveikimo- Ieškiniai dėl žalos atlyginimo- Prašymai pateikti preliminarų nutarimą5. Papročiai ir teisės doktrina.

2.5. CPT normos ir jų ypatumai:

-visuotinis privalomumas-ryšys su v-be (sankcionuoja v-bė, taiko prievartos priemones)-formalus apibrėžtumas (formuluojamos oficialiuose teisės aktuose, visada rašytinės)-normatyvumas (įtvirtina teises ir pareigas)-sistemiškumas (turi vidinę struktūrą)

Klasifikacija:Pagal privalomumo laipsnį:

- imperatyviosios- dispozityviosios

Pagal taikymo sritį:- bendrosios, taikomos visoms stadijoms- specialiosios, tik kuriai nors vienai stadijai- išimtinės, kuri nurodo bendrosios ar spec. normos išimtį

Pagal turinį:- reguliuojamosios (nustato subjektų t. ir p.)

- definicinės (pateikia sąvokų apibrėžimus)Pagal elgesio t-klės išraiškos formas:

- įgaliojamosios (suteikia galimybę atlikti veiksmus)- įpareigojančios (nustato pareigą atlikti veiksmus)- draudžiančios (susilaikyti nuo veiksmų atlikimo)

Pagal vidinę konstrukciją:- dviejų elementų (hipotezė ir dispozicija)- trijų elementų

Hipotezė- faktų egzistavimo prielaidaDispozicija- elgesio t-klė (teisės ir pareigos):

- paprasta CPK 246- aprašomoji CPK 324- nukreipiamoji CPK 285, 1d.- blanketinė CPK 49, 1d.

Sankcija- priemonė už neteisėtą arba teisėtą elgesį

2.6. CP TN galiojimas laiko atžvilgiu, teritorijoje ir asmenims.

2.6.1. Laiko atžvilgiu:

Jeigu pačiame įstatyme nėra specialios nuorodos apie jo grįžtamąją galią, būtina vadovautis bendruoju principu, kad įstatymas neturi atgręžtinės galios ir taikomas tik ateičiai. Lex retro non agit t-klė neleidžia naujai priimto įstatymo taikyti jau įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams, atsiradusiems iki įst, įsigaliojimo.Galioja tik paskelbti teisės aktai.3 nuomonės:Vientiso CP teorija- naujai priimtos TN neturi įtakoti jau prasidėjusio proceso. Tik šalių susitarimu gali būti taikomas naujas įst.Proceso stadijų teorija- stadija turi būti baigta pagal vieną įst., o kitoje stadijoje taikomas naujas įst. Proceso veiksmų teorija- kiekvienas veiksmas turi būti atliktas pagal tuo metu galiojantį įst.Lietuvoje: CP stadijų ir proceso veiksmų teorijos.

2.6.2. Galiojimas teritorijoje:

Lex fori principas- bylos nagrinėjimo vietos teismo įstatymo principas.Teismo procesas vyksta pagal v-bės vietos proceso teisę. Priklauso nuo bylų, turinčių užsienio elementą.

2.6.3. Galiojimas asmenims:

Pilietybės ir gyvenamosios ar verslo vietos principai (forum domicile).Į teismą gali kreiptis ir užs. pil., JA, asm. be pilietybės, tačiau yra ir diplomatinio imuniteto doktrina, t.y. atsakovais negali būti asmenys, kuriems taikomas diplomatinis imunitetas, bei jų šeimos nariai.Taikoma, bet CPK nenustatyta suverenaus imuniteto doktrina- draudimo pareikšti ieškinį užsienio v-bei be jos institucijų sutikimo. Tai absoliutaus v-bės suvereniteto nuo užsienio v-bių teismų jurisdikcijos principas. LR šis principas taikomas v-bei viešųjų TS srityje. Privatinės teisės reguliuojamų santykių srityje v-bė negali remtis imuniteto doktrina, todėl doktrina dar vadinama riboto imuniteto doktrina.

2.7. Įstatymo ir teisės analogija CP.

Teisės spragų atsiradimo priežastys:- visuom. santykių plėtra- įst. leidėjas nenumato visų aplinkybių- netobula teisinė technika

Teisės spragos:- pirminės (absoliutus vakuumas)- antrinės (santykinis vakuumas)

- atsitiktinės (įst. leidėjas nesureguliuoja santykių, nes nežino juos egzistuojant)

- neatsitiktinės (įst, leidėjas sąmoningai jų nereguliuoja)

Teisės spragų užpildymo būdai:1. Įstatymų leidyba2. Teisės aiškinimas (aiškinimo metodai: lingvistinis, sisteminis, istorinis, lyginamasis, analoginis, loginis)

3. Įst. analogija ( panašios TN taikymas;, nustato CK)Įst. analogija galima:

a) kai nėra pozityviosios TN, papročio, precedento, kuris reglamentuotų ginčo santykįb) yra TN, reglamentuojanti panašų santykįc) yra toks TN reguliuojamų ir nereguliuojamų santykių panašumas, kad analogijos taikymas pateisinamas

4. Teisės analogija (Jeigu nėra panašius TS reglamentuojančio įst., taikomi bendrieji teisės principai; pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t.y. bendrųjų t-klių išimtis numatančios TN, išskyrus kai nagrinėjamos aplinkybės irgi yra išimtinės (LAT nutartis)).

III tema. Civilinio proceso teisės principai

3.1. Civilinio proceso teisės principų samprata. Civilinio proceso teisės principų reikšmė

Civilinio proceso teisės principai – tai pagrindinės nuostatos, įtvirtintos atitinkamose teisės normose, suformuluotos teismų praktikos ar teisės doktrinos; jos išreiškia civilinio proceso esmę ir yra visos teisės šakos plėtros pagrindas. Šiuos principus nulemia civilinio proceso paskirtis ir tikslai:

teisingai ir minimaliomis laiko ir finansinėmis sąnaudomis išspręsti teisinį konfliktą; kad teismo procesas būtų sąžiningas, patogus tiek teismui, tiek šalims ir visai visuomenei; užtikrinti racionalų teisingumo sistemos funkcionavimą;

Civilinio proceso teisės principų funkcijos:1. Reglamentavimo. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinius procesinius teisinius santykius, turi paisyti

CPK ir teismų praktikos įtvirtintų principų, kurių daugelis, tokie kaip teisingumo ir teisinės valstybės principai, nustatyti Konstitucijoje. Jie gali būti reikšmingi ir sprendžiant įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo klausimą.

2. Interpretavimo. Principai padeda suvokti konkrečių teisės normų turinį, teismams jas aiškinant bylų nagrinėjimo procese. Ypač svarbus yra teisės normų aiškinimas remiantis sisteminiu metodu, taip pat remiantis pagrindinėmis civilinio proceso idėjomis ir tikslais.

3. Kolizijų šalinimo. Pasireiškia keliais aspektais:a) esant konkrečios teisės normos ir civilinio proceso principo kolizijai, teisės norma turi būti aiškinama taip, kad būtų pašalintas šis prieštaravimas, arba principas taikomas tiesiogiai;b) esant kelių CPK normų kolizijai prioritetas teikiamas tai normai, kuri geriau atitinka civilinio proceso teisės principo esmę;c) jei prieštarauja du principai, būtina argumentuoti, kodėl pirmenybė teikiama vienam iš jų;

4. Teisės spragų užpildymo. Nesant teisės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, teismas taiko įstatymo ar teisės analogiją. Teisės analogija – bylos sprendimas remiantis bendraisiais teisės principais, kai nėra galimybės taikyti įstatymo analogiją.Teisinio argumentavimo. Principai gali tapti šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, pvz. apskundžiant žemesnės instancijos teismo sprendimą aukštesnei instancijai remiantis tuo, kad pažeisti civilinio proceso teisės principai.

3.2. Civilinio proceso teisės principų sistema ir tarpusavio ryšys

Civilinio proceso principai sudaro bendrą sistemą, ir nors yra savarankiški, tačiau tarpusavyje susiję. Pažeidus vieną dažnai pažeidžiamas ir kitas principas. Be to, konkretaus principo turinys sąveikauja su kitais principais ir negali būti aiškinamas atsietai nuo jų. Tačiau principai nėra absoliutūs:

1) įstatymai numato tam tikras principų taikymo išimtis. Taip siekiama visų principų darnos;2) civilinio proceso principai pirmiausia taikomi sąžiningiems proceso dalyviams, t.y. nepiktnaudžiaujantiems

procesu;3) galima tam tikra principų konkurencija ar net priešybė. Tada būtina vadovautis principų subordinacijos

kriterijais (konstituciniai principai turi prioritetą prieš kitus CP principus) bei remtis protingumo ir teisingumo, asmenų lygiateisiškumo kriterijais. Būtina pasirinkti proceso šalių teisių apsaugą labiausiai užtikrinantį principų derinimo būdą. Konstitucinis Teismas pabrėžia būtinybę siekti principų suderinimo ir pusiausvyros. Taigi jei byloje kyla dviejų ar daugiau principų kolizija, būtina papildoma argumentacija, kodėl taikomas kuris nors principas, nes kitu atveju teismo sprendimas nebus teisėtas ir pagrįstas.

Principų įtvirtinimas nėra statiškas reiškinys, jų sąrašas nėra baigtinis, o ir turinys kai kurių principų nuolat kinta, atsiranda naujų.

3.3 Civilinio proceso teisės principų klasifikavimas

I. Principai, kaip pagrindinės visuomeninių santykių reguliavimo idėjos, gali būti faktiniai ir teisiniai. Faktinis principas teisiniu tampa tada, kai jo turinys įtvirtinamas konkrečia teisės norma.

II. Pagal principų įtvirtinimo išorinę formą: įtvirtinti Konstitucijoje; įtvirtinti kituose įstatymuose;

Ši klasifikacija reikšminga teisės normų taikymui, nes konstituciniai principai turi viršenybę prieš kitus principus.III. Pagal civilinio proceso teisės principų įtvirtinimo teisės normose vidinę struktūrą:

teisės normos įvardija tik principo pavadinimą, o esmę nusako kitos teisės normos; teisės normos įtvirtina tik trumpą principo turinio apibūdinimą, o jį konkretizuoja teisės normų visuma ir

teisės teorija; konkretaus principo buvimas nustatomas tik analizuojant teisės normų visumą; normos-principai; teisės normos neįtvirtina elgesio taisyklės, tačiau atskleidžia tam tikrą principą (pvz. teisingumą vykdo tik

teismai);IV. Pagal principų veikimo sferą:

1) bendrieji (pagrindiniai) – bendri visai teisės sistemai (teisingumo, subjektinių teisių santykiškumo, socialinio kompromiso, pareigos atlyginti žalą, lygiateisiškumo, teisės į teisminę gynybą, teisėtumo);

2) tarpšakiniai – veikiantys keliose teisės šakose (teisingumą vykdo tik teismas – CPT, BPT, APT; sutarčių reikia laikytis – CPT, CT; niekas negali būti teisėjas savo byloje – CPT, BPT, APT; įrodinėjimo naštos – CPT, APT ir t.t)

3) šakiniai - veikiantys vienoje teisės šakoje (neatitinkantis įstatymų sandoris negalioja – CT; nekaltumo prezumpcija – BT; viena bausmė už vieną nusikaltimą – BT; kooperacijos ir proceso koncentracijos – CPT; dispozityvumo – CPT)

4) institutų – veikiantys viename teisės institute (nuosavybė neliečiama – CT; rašytinio proceso principas (pvz. kasacijoje) – CPT; įrodymų leistinumo ir sąsajumo – CPT);

V. Pagal civilinio proceso teisės principų taikymo sritį ir subjektus:1) Principai, nustatantys šalių procesinę padėtį civiliniame procese (teisė būti išklausytam, draudimas piktnaudžiauti procesu);

2) Nustatantys teismo procesinę padėtį ir vaidmenį civiliniame procese (teisėjų nepriklausomumas, teisingumą vykdo tik teismas);

3) Nustatantys įrodinėjimo proceso tvarką (laisvas įrodymų vertinimas, rungimosi principas);

4) Nustatantys bylos nagrinėjimo tvarką (proceso viešumas, valstybinė proceso kalba, proceso operatyvumas);

Ši klasifikacija padeda suprasti valstybėje vyraujantį civilinio proceso modelį (inkvizicinis ar rungtyniškas), taip pat, ar jis civilizuotas, ar užtikrina žmogaus teisių apsaugą.

3.4. Atskirų civilinio proceso teisės principų turinys

3.4.1. Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas

1950 m. Žmogaus teisių konvencija nustato, kad asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Tokią teisę įtvirtina ir LR Konstitucijos 30 str. Šis straipsnis taip pat įtvirtina asmens, kurio teisės ir laisvės pažeistos, teisę kreiptis į teismą, tačiau teismine tvarka gali būti ginamos ne tik subjektinės teisės, bet ir įstatymo saugomi teisėti interesai. Teisminis teisių ir laisvių gynimas turi tik jam būdingus visuotinai pripažintus demokratinius principus (lygybės teismui, viešumo, rungimosi, teisės būti išklausytam teisme ir kt.), o teismo sprendimo vykdymą garantuoja valstybė.

Keletas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principo aspektų:I. Kiekvienas civilinis ginčas turi būti sprendžiamas teisme.

Teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija ir įstatymo leidėjo pareiga – įtvirtinti galimybę visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo spręsti teisme. Net jei teisės aktai tam tikrų ginčų sprendimą priskiria kitų institucijų kompetencijai, turi būti garantuota galimybė šių institucijų sprendimus skųsti teismui. O CPK nustato, kad kilus abejonei ar galiojančių įstatymų kolizijai dėl konkretaus ginčo žinybingumo, ginčas nagrinėjamas teisme. Tai patvirtina teisės į teisminę gynybą universalumą. Šios teisės ribojimu nereikėtų laikyti įstatymuose įtvirtintos kai kurių ginčų privalomos ikiteisminės nagrinėjimo tvarkos. Tai tik siekis operatyviai išspręsti konfliktą, sutaupyti šalių laiką ir lėšas. AT įtvirtina tris kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar ikiteisminė ginčų sprendimo procedūra racionali:

1) tokia tvarka yra nustatyta įstatymu;2) būdas nėra pernelyg biurokratiškas ar sudėtingas;3) šalis, nepatenkinta ikiteisminės institucijos sprendimu, visada turi turėti teisę kreiptis į teismą;

CPK nustato, kad atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja, nesukelia teisinių padarinių. Beje, principo ribojimu nelaikomas ginčo perdavimas spręsti arbitražu, nes arbitražas yra alternatyvus teismo procesui ginčo sprendimo būdas.Tačiau teismas nagrinėja ne visus socialinius konfliktus, o tik ginčus dėl teisės, ir tik suinteresuoto byla asmens kreipimusi. Teisminiu ginču turi būti siekiama materialinės ar moralinės naudos, interesas turi egzistuoti, būti teisėtas ir realus. O siekis vien tik “patampyti” šalį po teismus yra piktnaudžiavimas teise. CPK taip pat numato šalių skatinimą spręsti ginčą taikiai (žyminio mokesčio sumažinimas šalims susitaikius, smulkiems ginčams ribojimas teisės į apeliaciją ir kt.)

II. Asmens teisė į teisminę gynybą apima ne tik civilinės bylos iškėlimą teisme.Taip pat ir kitus aspektus:

teisę į sąžiningą bylos nagrinėjimą; teisę, kad bylą nagrinėtų nepriklausomas, kvalifikuotas ir sąžiningas teisėjas; teisę būti išklausytam; kreipimosi į teismą tvarkos paprastumą; operatyvų ginčo sprendimą; valstybės teikiamos visiškos ar dalinės teisinės pagalbos garantijas; įstatymų stabilumą ir t.t.

Taigi teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas turi būti ne formalus, bet realus. Konkrečiai šį principą detalizuoja tam tikros civilinio proceso normos:

numatymas minimalių ieškinio formos ir turinio reikalavimų (CPK 111, 135); baigtinis sąrašas atvejų, kai atsisakoma priimti ieškinį; ieškinį nebūtinai turi surašyti teisininkas (CPK 137); ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, o ne įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą;

įstatymai nustato atvejus, kada asmenys gali būti visiškai ar iš dalies atleidžiami nuo žyminio mokesčio; priimtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas suteikia galimybę gauti nemokamą teisinę pagalbą

neturtingiems asmenims; CPK suteikia galimybę pareikšti ieškinį dėl kitų asmenų interesų (viešasis interesas), įtvirtintos supaprastintos

procedūros, keliami didesni reikalavimai šalių atstovams teisme; Teismų įstatymas kelia didesnius teisėjų kvalifikacijos ir moralinių savybių reikalavimus, įtvirtina teisėjų

atrankos sistemą; LR Apylinkių teismų steigimo įstatymu įsteigta daug pirmos instancijos teismų siekiant operatyviai ginti

pažeistas teises.III. Bylą gali nagrinėti tik įstatymo įsteigtas teismas.

Teismų sistemą įtvirtina Konstitucijos 111 str. Teismų sudarymą ir kompetenciją nustato LR Teismų įstatymas. Teismų sistemą sudaro bendrosios kompetencijos (LAT, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai) ir specializuoti teismai (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai).

Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas nėra absoliutus, būna ir šio principo ribojimo atvejų (pvz. tam tikri ginčai nepriklauso teismo kompetencijai; nemažas žyminis mokestis ir pan.).

3.4.2. Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas

Teisingumo vykdymas yra išimtinė teismų funkcija, lemianti šios valstybės valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą. Teisingumas suprantamas dviem prasmėmis:

Formaliąja teisine prasme teisingumas – tai materialiosios teisės normų įgyvendinimas, vienai iš valstybės valdžių – teismams – sprendžiant ginčus dėl teisės. Priimtas teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas yra visuotinai privalomas, įgyja res iudicata galią ir neginčijamas kitose institucijose ar pakartotinai teisme. Kitų ginčų sprendimo institucijų veikla sprendžiant ginčus nėra teisingumo vykdymas. Teisingumą gali vykdyti tik nepriklausomas teismas. Nepriklausomumui užtikrinti yra nustatomas teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumas, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos, įtvirtinama teisminės valdžios savivalda, finansinis ir materialinis techninis aprūpinimas.

Prigimtine prasme teisingumas – tai moralinė kategorija, kuria vertinamas žmogaus elgesys įvairiomis situacijomis realiame gyvenime. Teisėjas privalo vadovautis visuomenės pripažintomis moralinėmis vertybėmis, kadangi jam tenka taikyti ir abstrakčias normas (“neprotingai didelės netesybos”, “sąžiningas įgijėjas” ir pan.), taip pat spręsti tam tikrus teismo diskrecijai paliktus klausimus (“neturtinės žalos dydžio nustatymas”). Teismas turi ieškoti abiejų šalių interesų pusiausvyros. Pagal teisingumo principą, esant visoms vienodoms sąlygoms, pirmiausia turi būti ginamos sąžiningos šalies teisės. Teisėjas neturi pamiršti, kad, be įstatymo raidės, egzistuoja ir įstatymo dvasia, prasmė, logika, paskirtis. Taigi antroji teisingumo principo pusė – moralinė, prigimtinė: spręsti bylas, vertinti faktus, aiškinti ir takyti teisę ar užpildyti jos spragas remiantis teisingumo idėja. Neteisingos normos taikymas reikštų teisingumą tik formaliąja prasme, tačiau moraline prigimtine prasme sprendimas bus neteisingas. Būdai tokiai padėčiai išvengti:

kūrybiškai aiškinti teisės normas; tiesiogiai taikyti Konstituciją; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tokios normos atitikties Konstitucijai ir įstatymams;

kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar aktas atitinka įstatymą (kai tai nepriklauso KT kompetencijai) ar Vyriausybės teisės norminį aktą.Nors tiesioginis Konstitucijos taikymas yra įteisintas, tačiau tada kyla nemažai problemų. Kai teismas pagrįstai

suabejoja konkrečioje byloje taikytino įstatymo konstitucingumu ir bylą išsprendžia taikydamas Konstitucijos normas tiesiogiai, tada galbūt prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas lieka galioti kitiems asmenims. Be to, įstatymų konstitucingumo tikrinimas – Konstitucinio Teismo galioje, taigi teismas, kilus abejonei, turėtų kreiptis ten. LAT išaiškino, kad tiesiogiai Konstitucijos pagrindu ieškinys gali būti tenkinamas tik tuo atveju, kai ginčo santykio nedetalizuoja kiti norminiai aktai, taip pat esant kolizijų ar prieštaravimų.

Taigi Konstitucijos 109 str. reikalauja, kad teismas, spręsdamas bylas, siektų, kad jo sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir teisingi. Nors teismo sprendimas ir būtų su techninėmis klaidomis, tačiau materialinės teisės požiūriu teisingas, tokio sprendimo naikinimas prieštarautų įstatymų leidėjo, siekiančio užtikrinti teismo sprendimų ir jais nustatytų teisinių santykių stabilumą, ketinimams. Taip pat negalima pasiekti teisingumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus.

Vienintelė teisėjų ir teismo nepriklausomumo riba – įstatymas. Nesant įstatymo, teismas bylą turi išspręsti vadovaudamasis įstatymo ar teisės analogija. Teismas taip pat turi remtis LAT precedentais, esant pagrindui – remtis papročiu ar net užsienio valstybių teisės normomis. Taikant įstatymą, pirmiausia būtina išsiaiškinti teisės normos turinį ir prasmę, nes tik retais atvejais norma yra visiškai aiški. Įstatymo klausymas ir teisingumo vykdymas apima ir pareigą aiškinti prieštaringas teisės normas.Kai susiduriama su teisės ir moralės santykio dilema, yra keleriopi sprendimo būdai:

prigimtinės tesės doktrina teigia, jog teisėjo paskirtis yra aiškinant pozityviąją teisę rasti moralinį jos pagrindą; teisinio pozityvizmo atstovai neigia moralinę teisės prigimtį ir teisę sutapatina su įstatymu; teisinio realizmo atstovai, pripažindami, jog teisės norma galioja tik taikoma teismų ir kitų valstybės institucijų,

teisės ir moralės santykio problemos nekelia.Akivaizdu, jog teisės normos nėra vienintelis visuomeninių santykių reguliatorius, todėl teisingumo vykdymas negali būti tapatinamas su teisės normų taikymu, tai turi būti kūrybiškas procesas.

3.4.3 Teisės į teisingą (sąžiningą, tinkamą) teismo procesą

Šį principą tiesiogiai įtvirtina 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., kuriame nustatyta kiekvieno asmens teisė, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konstitucijos 109, 117 str; Teismų įst. 5str, cpk atskleidžiamas šio principo turinys: valstybė, garantuodama asmens teisę kreiptis į teismą, turi užtikrinti, kad teismo procesas vyktų sąžiningai, greitai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos šalių teisės..Šį principą atskleidžia šie aspektai:

1) Šalių ginčą turi spręsti nešališkas ir nepriklausomas teisėjas (jei teisėjas yra vienaip ar kitaip suinteresuotas bylos baigtimi, jis negali jos nagrinėti, taip pat negali tą bylą spręsti pakartotinai);

2) Teismas turi būti sudarytas pagal įstatymą (Neteisėta teismo sudėtis – besąlygiškas pagrindas sprendimui panaikinti, arba proceso atnaujinimo pagrindas. Teismo sudėtį nustato Teismų įst. 36 str. Aukštesnių teismo instancijų teisėjai neturi teisės dalyvauti nagrinėjant bylas, kurias jis nagrinėjo žemesnės instancijos teisme. CPK įtvirtina teisėjo nušalinimo pagrindus: 64-66 str., šį klausimą sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, civ. Bylų skyriaus pirmininkas arba jų paskirtas teisėjas, nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris dienas nuo pareiškimo dienos.);

3) Aukšta teisėjų kvalifikacija;4) Gimtosios kalbos vartojimo proceso dalyviams užtikrinimas ir vertėjo dalyvavimas;5) Viešas bylos nagrinėjimas;6) Turi būti išklausytos abi šalys ( Šio principo galima nepaisyti tik kai kita šalis piktnaudžiauja procesu ir nevyksta

į teismo posėdį ar atsisako priimti teismo pranešimus apie atliekamus proceso veiksmus);7) Teismas bylą turi išspręsti per kiek įmanoma trumpesnį laiką;8) Teismo sprendimas turi būti motyvuotas (Motyvų nebuvimas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo

pagrindas. Teismų sprendimų motyvavimas yra svarbus tiek platesniu- vienodos teismų praktikos aiškinant ir taikant teisės normas formavimo, tiek siauresniu- teisingumo vykdymo konkrečiose bylose aspektu, kadangi būtent teismo motyvai leidžia leidžia asmenims pagrįstai numanyti, kokį sprendimą turėtų priimti teismas.);

9) Civ procese turi būti užtikrintas šalių procesinis lygiateisiškumas (nei viena iš šalių negali būti labiau privilegijuota, adekvačios procesinės priemonės turi būti taikomos abiem šalim.);

10) Kiekviena šalis turi būti laiku informuota apie teismo posėdį, kitų procesinių veiksmų atlikimą bei kitos šalies veiksmus. (Procesas turi būti žodinis, kiekviena šalis turi teisę išdėstyti poziciją žodžiu);

11) Teisė turėti atstovą ir galimybė vesti bylą per atstovą;12) Teisė apskųsti teismo sprendimą (civ procesas bus sąžiningas, jei bus bent viena instancinė pakopa ir bent viena

galimybė peržiūrėti teismo sprendimą);13) Valstybės garantija, kad teismo sprendimas bus įvykdytas;

14) Neturtingai šaliai valstybė turi garantuoti teisę į nemokamą teisinę pagalbą, taip pat galimybę atleisti nuo žyminio mokesčio už procesinius dokumentus ar kitų bylinėjimosi išlaidų.

3.4.4 Teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principas

Šis principas yra būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Tai vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Šis principas suprantama dvejopai:

1.) Vidinis nepriklausomumas: t.y teisėjų asmeninis nepriklausomumas- jis neturi būti įtakojamas nei vienos iš šalių, jų atstovų, teismo pirmininkų ir pan. Teisėjo procesinis nešališkumas yra būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga. Tai pasiekiama nušalinimo institutu, taip pat atskirosios nuomonės institutu. Būti nepriklausomu teisėją įpareigoja būti ir priesaika. Teismas negali pats inicijuoti proceso, nesvarbu kokioje instancijoje byla būtų nagrinėjama. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Teismas turi būti objektyviai nešališkas, t.y jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančią bet kokią su tuo susijusią abejonę.

2.) Išorinis teisėjų nepriklausomumas: t.y teismų sistemos funkcinis arba institucinis nepriklausomumas nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Tik būdama savarankiška teisminė valdžia gali vykdyti savo funkcijas. Teisėjas neprivalo jokiai valstybės institucijai ar pareigūnams pasiaiškinti dėl savo nagrinėjamų bylų , neprivalo nagrinėjamų bylų pateikti kam nors susipažinti, išskyrus atvejus, numatytus proceso įst.

Išorinio teisėjų nepriklausomumo formos:a) dalykinis nepriklausomumas- teisėjų atžvilgiu draudžiamas bet koks kišimasis į teisingumo vykdymo procesą.b) Asmeninis nepriklausomumas-teisėjui būtina užtikrinti atitinkamas darbo sąlyga. Šios garantijos skirstomos:

Teisėjų korpuso formavimo tvarka; Teisėjų įgaliojimų trukmės neliečiamumo garantijos; Teisėjų profesinės karjeros garantijos; Teisėjų asmens neliečiamumo garantijos; Teisėjų socialinio pobūdžio garantijos.Taigi šį principą sudaro:

Teismo kaip valdžios institucijos savarankiškumas; Teismo kompetencijos nustatymas tik įstatymu; Visuotinė ginčų dėl teisės priklausomybė teismams; Teismo teisė pačiam spręsti savo kompetencijos klausimus; Draudimas kištis į bylų nagrinėjimo procesą; Besąlygiškas teismo sprendimų privalomumas; Teisėjų įgaliojimai turi būti adekvatūs jiems suteiktų teisių ir pareigų įgyvendinimui ir pagarbos

teismui užtikrinimui; Aukšta teisėjų kvalifikacija; Teisėjo įgaliojimų nepertraukiamumas;Ir k.t.

3.4.5 Teismo proceso viešumo principas

Šio principo tikslas- apsaugoti besibylinėjančius asmenis nuo slapto teisingumo vykdymo, kurio negalėtų stebėti visuomenė. Išimtis- teismo posėdis gali būti uždaras siekiant apsaugoti žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumą.Viešas bylos nagrinėjimas reikšmingas dėl to, kad:

a) skatina teisėjus laikytis įstatymų;b) skatina dalyvaujančius byloje elgtis atsakingai ir sakyti tiesą;c) drausmina kitus proceso dalyvius;d) užtikrina visuomenės teisinį švietimą;e) sudaro sąlygas plėtoti teisės doktriną.

Teismo proceso viešumas taikomas:1. Teismo posėdžiams (CPK 9 str.)2. Teismo sprendimo paskelbimui (sprendimas skelbiamas viešai, su juo galima susipažinti kaip su

sudėtine civilinės bylos medžiagos dalimi; išimtis- įvaikinimo bylose nesikalbama revoliucinė teismo sprendimo dalis);

3. Bylos medžiagai.

Teismo proceso viešumas suprantamas dvejopai:1. Siaurąja prasme- tai dalyvaujančio byloje asmens teisė asmeniškai ir tiesiogiai dalyvauti bylos

nagrinėjime bei susipažinti su bylos medžiaga.2. Plačiąja prasme- visuomenės teisės dalyvauti jame, gauti ir skelbti informaciją apie bylą.

Šis principas galioja ir apeliacinės instancijos, ir kasaciniame teisme.Civilinio proceso tvarka paprastai nagrinėjami privataus pobūdžio ginčai, todėl privataus gyvenimo neliečiamumas reikalauja viešumo principų išimčių.Viešumo principo ribojimai:

1. uždaras teismo posėdis- siekiant apsaugoti asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumą. Dėl neviešo nagrinėjimo teismas turi priimti motyvuotą nutartį.

2. techninių priemonių naudojimo ribojimas- teismas teismo posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti ir jiems tirti įvairias technines priemones gali naudoti be apribojimų. Visiems kitiems naudoti technines priemones draudžiama.

3. bylos medžiagos viešumo ribojimas (CPK 10 str.)- negalima susipažinti su bylos medžiaga nedalyvavusiems asmenims, jei teismo posėdis buvo uždaras, taip pat jei teismo posėdis buvo viešas, tačiau teismas nusprendžia, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra ne vieša.

4. Rašytinis procesas.

3.4.6. Šalių procesinio lygiateisiškumo principas

Tai yra demokratinės visuomenės principas. Šio principo turinį sudaro šie elementai:1. Teismas negali priimti sprendimo neišklausęs abiejų šalių;2. Abiems pusėms turi būti garantuojamos vienodos tiesos įrodinėjimo priemonės: kas neleidžiama

ieškovui, tas turi būti neleidžiama ir atsakovui, ir atvirkščiai.Atkreiptinas dėmesys, kad byloje dalyvaujančių asmenų teisinio lygiateisiškumo esmė- asmenų lygybė teismui, bet ne ginčą sprendžiančio teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų lygybė. Civiliniame procese galiojant rungimosi principui vienodomis sąlygomis tarpusavyje bylinėtis gali tik lygiateisės šalys. Teismas abiems šalims vienodai turi padėti įgyvendinti procesines teises, vienodai reikalauti vykdyti pareigas. Aplinkybė, kad ieškovo ieškinys buvo atmestas, negali būti vertinama kaip lygiateisiškumo principo pažeidimas, jeigu ieškinys atmestas, kaip nepagrįstas. Lygiateisiškumas turi būti ne formalus, bet realus. Taigi šis principas- vienas iš tinkamo teismo proceso požymių. Lygiateisiškumas civiliniame procese reiškia, kad bylos teismuose turi būti nagrinėjamos pagal vienodas taisykles ir be diskriminacijos, teismas neturi būti suinteresuotas ieškovo ar atsakovo laimėjimu byloje. Valstybė turi garantuoti tokį proceso modelį, kad bylą laimėtų teisioji šalis, šalys turi turėti vienodas galimybes įrodinėti savo tiesą.

3.4.7. Teismo proceso kalbos principas

Teismo procesas LT vyksta lietuvių kalba, o asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose naudojantis vertėjo paslaugomis. Teisė turėti vertėją atsiranda tiek visiškai nemokant lietuvių kalbos, tiek ją mokant nepakankamai. Jeigu bylos šalimi esantis asmuo nemoka lietuvių kalbos, tačiau neatvyksta į teismo posėdį ir teismas bylą nagrinėja teismo posėdyje nedalyvaujant vertėjui, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas aptariamas principas, jeigu kiti dalyvavusieji teisme moka kalbą. Aptariamo principo turinį sudaro ne tik užtikrinimas lietuvių kalbos nemokantiems asmenims teisės dalyvauti teismo procesiniuose veiksmuose naudojantis vertėjo paslaugomis, bet ir teismo pareigą užsienio piliečiams ar asmenims be pilietybės ir užsienio juridiniams asmenims siunčiamus teismo procesinius dokumentus išversti į anglų ar kitą kalbą.Šis principas turi tam tikras veikimo ribas. Tai reiškia, kad teise pasinaudoti nemokama valstybės garantuojama vertėjo pagalba galima tik procesiniu veiksmus atliekant teisme arba teismui procesinius veiksmus atliekant ne teismo patalpose. Valstybės sąskaita į anglų ar kitą kalbą išverčiami tik ir dalyvaujantiems byloje asmenims siunčiami tik teismo procesiniai dokumentai.

3.4.8. Žodiškumo principas

Civilinis procesas istoriškai klostėsi kaip žodinis, o atsiradus raštui tapo rašytiniu. Toks modelis Europoje gyvavo maždaug iki XVIII a., nuo XVIII a. pradžios pamažu pereita prie žodinio principo.Kadangi į žodinį procesą būtina iškviesti visus dalyvaujančius byloje asmenis ir kitus dalyvius, jų išklausymas užima daug laiko, bylos atidedamos dėl neatvyko ir t.t, todėl nuo XX a. šeštojo dešimtmečio žodinis principas imtas riboti – rašytinis procesas taikomas nagrinėjant smulkius ginčus, nesudėtingose bylose, kasacijoje, nustatomos supaprastintos procedūros, atliekamos rašytinio proceso tvarka.

Žodiškumo principo esmė ta, įrodymai tiriami žodžiu, šalių kalbos, pasirengimas bylai ir pats teisminis nagrinėjimas vyksta žodžiu. Teismo sprendimo pagrindas gali būti tik medžiaga, kuri buvo pateikta ir ištirta žodžiu. Nagrinėdamas bylą žodžiu teismas gali geriau suvokti šalių reikalavimus ir ištirti bylos aplinkybes, lengviau šalis sutaikyti, be to taip įgyvendinamas viešumo principas. Kita vertus, žodiniame procese sunku fiksuoti kiekvieno asmens kalbą, tam sugaištama daug laiko.

Tuo tarpu rašytiniame procese šalys detaliau apsvarstyti kitos šalies argumentus, nereikia atidėlioti bylos nagrinėjimo kuriam nors iš byloje dalyvaujančių asmenų neatvykus.

Taigi, tiek žodinis, tiek rašytinis procesai turi privalumų ir trūkumų, todėl dažnai pritariama mišriam procesui.

Lietuvos civilinio proceso teisėje žodinis procesas reiškia, kad visi dalyvaujantys byloje asmenys ir kiti proceso dalyviai paaiškinimus, prašymus ir t.t teikia žodžiu, įrodymai, taip pat ir rašytiniai įrodymai, ekspertų išvados, daiktiniai įrodymai tiriami, aptariami ir analizuojami žodžiu. Teismo pavedimo tvarka surinktų įrodymų turinys turi būti paskelbtas balsu perskaitant dokumentus, apklausos protokolus. Teismas negali riboti dalyvaujančių byloje asmenų kalbos trukmės.

Žodinis principas galioja tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme. Šio principo taikymas pirmosios instancijos teisme galimas tik teismo posėdyje, taigi ne tik trečiojoje, bet ir antrojoje civilinio proceso stadijoje. Tačiau tiek pirmojoje, tiek apeliacijoje yra žodiškumo principo išimčių, kai bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka:

1) Ginčuose dėl nedidelių sumų (iki 1000 lt) jei žodinio proceso neprašo kuri nors šalis (CPK 441 str.);

2) Žodiškumo principas negalioja dokumentiniame procese (CPK 424 str.) ;3) Apeliacinėje instancijoje byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, jei to prašo apeliantas ir

tokiam prašymui atsiliepimuose neprieštarauja kiti byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 322 str.);4) Atskirieji skundai taip pat visada nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, jei pats

teismas nutaria skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 336 str.);5) Bylos kasacine tvarka nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjų kolegija ar plenarinė

sesija konkrečioje byloje nenutaria kitaip (CPK 356 str. 1 ir 2 d);Jeigu byloje, kuri turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, kuriam nors iš dalyvaujančių byloje

asmenų nepranešama apie bylos nagrinėjimą ir priimamas teismo sprendimas, tai toks teismo sprendimas nedalyvavusio byloje asmens reikalavimu naikinamas dėl absoliutaus negaliojimo.

3.4.9. betarpiškumo principas

Įtvirtintas CPK 14 str. Šio principo turinys:1. Teisėjas privalo asmeniškai ir tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus CPK numatytus

atvejus– apklausti dalyvaujančius byloje asmenis, išklausyti liudytojų parodymus, ištirti ekspertų išvadas, rašytinius, daiktinius ir kt. įrodymus. Jeigu bylos nagrinėjimo metu pasikeičia teismo sudėtis, naujas teisėjas turi pradėti bylą nagrinėti iš pradžių, išskyrus atvejus, kai dalyvaujantys byloje asmenys neprieštarauja bylos nagrinėjimui toliau nuo procesinio veiksmo, kurį atlikus byla buvo atidėta. Šis principas taip pat reiškia, kad bylos šalims turi būti sudarytos sąlygos asmeniškai ar per atstovą su visais byloje esančiais įrodymais.

2. Tesimo sprendimą teismas gali pagrįsti tik ištirtais teismo posėdyje įrodymaisTeismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti byloje dalyvaujančių asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas sprendime, nutartyje gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Ši taisyklė galioja ir apeliacinės instancijos teisme.

3. Priimdamas sprendimą teismas negali spręsti neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų klausimo (CPK 14 str. 3 d., 266 str). Teismas, tiesiogiai tirdamas įrodymus ir jų pagrindu priimdamas teismo sprendimą, nagrinėja konkrečių šalių ginčą dėl teisės, todėl negali analizuoti neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų klausimo.

Šio draudimo pažeidimas - absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p), taip pat proceso atnaujinimo pagrindas (CPK 366 str. l d. 7 p), nes šiais atvejais, kai sprendimas paveikia į bylą neįtrauktų asmenų teisės, proceso atnaujinimas yra vienintelė šių asmenų galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus.

4. Dalyvaujantys byloje asmenys baigiamosiose kalbose taip pat gali remtis tik aplinkybėmis ir įrodymais, kurie ištirti teismo posėdyje (CPK 14 str. 4 d., 253 str. 4 d.). Tačiau jei baigiamųjų kalbų metu paaiškėja, kad reikšmingos bylos aplinkybės nenustatytos, neištirti tam tikri įrodymai, teismas nutartimi gali bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujinti (CPK 256 str).

Šis principas turi būti taikomas ir apeliacijoje, ir kasacijoje, ypač apeliacijoje, kai žodiniame procese iš naujo tiriami visi byloje esantys įrodymai.

Teismų praktikoje išryškėjo problema, kad neretai aukštesniosios instancijos teismuose su byla susipažįsta tik teisėjas, kuris byloje paskirtas pranešėju. Pagal įstatymą su byla tiesiogiai turį susipažinti visi teisėjai, tačiau dažnai pranešėjas kitus kolegijos narius tik supažindina su byla. Suprantama galimybę kiekvienam teisėjų kolegijos nariui ne tik parengti teismo posėdžiui bylas, kuriose jis paskirtas pranešėju, bet ir detaliai susipažinti su kitomis civilinėmis bylomis, kurioms išnagrinėti jis paskirtas teisėjų kolegijos nariu, riboja didžiuliai darbo krūviai. Tai būtų įmanoma padidinus teisėjų skaičių apeliacinės instancijos teismuose arba žymiai padidinus teismų personalo, turinčio teisinį išsilavinimą, skaičių (teisėjų padėjėjų, teisės patarėjų, teismų praktikos analizės darbuotojų ir pan.). Deja, šios problemos sprendimą riboja valstybės finansinės galimybės. Asmeniškai nesusipažinusiam su byla teisėjui sunku priimti nešališką ir savarankišką sprendimą, kartu pažeidžiamas ir betarpiškumo principas, nes teisėjas prieš priimdamas sprendimą nėra tiesiogiai susipažinęs su visais bylos dokumentais. Betarpiškumo principas iš esmės reiškia poreikį, kad kiekvienas bylą

nagrinėjantis teisėjas ne tik susipažintų su visomis bylos aplinkybėmis, byloje esančiais įrodymais, dalyvautų įrodymų tyrime, bet ir tiesiogiai bendraudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, kitais proceso dalyviais pajustų ginčo šalių tarpusavio santykių dvasią, ginčo ištakas, priežastis ir eigą. Sprendimą teismas turi priimti tik išaiškinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, remdamasis įstatymais ir vidiniu įsitikinimu, pagrįstu žmogiškuoju tarp šalių susiklosčiusių santykių vertinimu, visuomenės puoselėjamomis vertybėmis.

3.4.10. Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas

Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas įtvirtintas CPK 16 straipsnyje. Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo principas reiškia, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu teismas negali nagrinėti kitų bylų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 16 str. l d.). CPK 235 str. 3 d. nustato, kad teismo posėdis vyksta be pertraukos, išskyrus atvejus, kai skelbiama pertrauka, kuri negali būti ilgesnė kaip penkios dienos.

Šis principas teisinėje literatūroje dar vadinamas civilines bylos nagrinėjimo vientisumo ar susitelkimo (angį. concentration) principu. Kiekviena byla turi būti nagrinėjama susitelkus, be pertraukos, jos nagrinėjimo metu negali būti nagrinėjamos kitos bylos. Pradėti nagrinėti kitą bylą galima tik priėmus teismo sprendimą ar nutraukus bylą, palikus pareiškimą nenagrinėtą, šią bylą sustabdžius, ją atidėjus arba padarius pertrauką. Pagrindinė tokio teisinio reguliavimo priežastis ta, kad tik sutelkus dėmesį į vienos bylos aplinkybes įmanoma detaliai ištirti visus su byla susijusius klausimus ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą.

CPK 16 str. 2 d. įtvirtina civilinės bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo garantiją — teisėjų sudėties nekintamumą.Teisėjų sudėties nekintamumo principas reikalauja, kad jeigu bylos nagrinėjimo metu keičiasi teisėjų sudėtis (dėl ligos,

komandiruotės, atostogų, mirties ir kitų priežasčių), bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas ir ji turi būti pradėta nagrinėti iš

pradžių, nebent dalyvaujantys byloje asmenys neprieštarauja, kad byla būtų tęsiama nuo to procesinio veiksmo, kurį

atlikus byla buvo atidėta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog CPK 16 straipsnyje įtvirtinto principo pažeidimą galima konstatuoti tik jei teisėjo pakeitimas vyksta tuo metu, kai jau tiriami įrodymai, taigi CPK 16 str. nuostata „bylos nagrinėjimo metas" suprantamas kaip teisminis nagrinėjimas.

2002 m. CPK naujovė - atsarginio teisėjo institutas (CPK 16 str. 3 d.). Šis institutas padėtų išvengti atvejų, kuomet: dėl tam tikros priežasties pasitraukus vienam iš kolegijos teisėjų bylai turi būti pradėta nagrinėti nuo pradžios. Atsarginis teisėjas dalyvautų bylos nagrinėjime nuo pradžios, todėl jam pakeitus teisėjų kolegijos narį byla būtų nagrinėjama toliau, nepažeidžiant betarpiškumo ir nepertraukiamumo principų ir neužtęsiant proceso. Tai aktualu sudėtingose, ilgai trunkančiose bylose, kur daug dalyvaujančių byloje asmenų.Tiesa, praktikoje šios įstatymo nuostatos teismai dar nėra taikę, nes matyt, nebuvo poreikio.

3.4.11. Rungimosi principas

CPK 12 str. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178str).Visas bylos aplinkybes turi įrodyti šalys, o teismas tik įvertina bylos faktus pagal pateiktus įrodymus ir negali

aiškintis aplinkybių, kurių nė viena iš šalių nenurodo. Šalių teisės lygios, todėl teismas turi būti nešališkas ir privalo

abiem šalims užtikrinti vienodas galimybes įrodinėti tiesą.

Rungimosi principas pasireiškia ginčo šalių procesiniu santykiu, kai viena šalis, pareiškianti reikalavimus, yra „aktyvi", o kita, turinti apsiginti nuo pareikšto reikalavimo, - „pasyvi", nors gintis nuo ieškinio ir būti aktyvus, žinoma, gali ir atsakovas (pavyzdžiui, pareikšdamas priešieškinį).

Rungimosi principas taikomas visose civilinio proceso stadijose. Ieškovas jau ieškinyje (civilinės bylos iškėlimo stadija) turi nurodyti ne tik reikalavimą, bet ir jį pagrindžiančias aplinkybes bei įrodymus, patvirtinančius tas aplinkybes (CPK 111, 135 straipsniai). Tai galioja ir atsakovo atsikirtimams bei priešieškiniui (CPK 142, 143 straipsniai). Pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje šalys turi pateikti teismui visus turinčius reikšmės bylai įrodymus ir paaiškinimus bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (CPK 225,226 straipsniai).

Pabrėžtina, kad rungimosi principas taikomas tik faktiniam bylos aspektui (ieškinio, atsikirtimų, priešieškinio faktiniam pagrindui), iš šalių nėra reikalaujama nurodyti, koks įstatymas turi būti taikomas, nes tai yra teismo prerogatyva - nustatyti, teisingai išaiškinti ir taikyti teisės normas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius.

Pabrėžtina, kad šiuo atveju išimtis yra užsienio valstybės teisės taikymas, kai tai numato šalių susitarimas. Pagal CPK 808 str. 2 dalį užsienio teisės taikymas yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl šalis, prašanti taikyti užsienio valstybės

teisę, privalo įrodyti, kad tam yra pagrindas, taip pat nurodyti užsienio teisės turinį, taikymo praktiką ir doktriną. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių arba įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia ir teisės, ir fakto kausimus, jis gali konstatuoti egzistuojant kitokias faktines bylos aplinkybes, nei jas nustatė pirmosios instancijos teismas, išimtiniais atvejais gali tirti naujus įrodymus, taigi rungimosi principas plačiai įgyvendinamas ir apeliaciniame procese.

Kadangi proceso atnaujinimas byloje reiškia pakartotinį bylos, kurioje yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, nagrinėjimą, bendrosios rungimosi principo taisyklės taikomos ir proceso atnaujinimo stadijoje.

Nors kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų netiria, o nagrinėja tik teisės klausimus, tačiau išdėstydamos teisinius kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus šalys rungiasi ir kasaciniame procese. Rungimosi principas, galiojantis ir kasaciniame procese, reikalauja, kad šalis ne tik įvardytų įrodinėjimo dalyką, t.y. nurodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą ar reikalavimus, bet ir šias aplinkybes įrodytų. Taigi kasatorius turi nurodyti ne tik konkretų savo kasacinio skundo pagrindą, bet ir įrodymus, patvirtinančius kasaciniame skunde išdėstytus teisinius teiginius. Kadangi kasaciniame procese nagrinėjami ir sprendžiami tik teisės klausimai, kasacinio skundo pagrindu gali būti tik argumentai, susiję su materialinės ar proceso teisės normų netinkamu aiškinimu ar taikymu.

Be to, rungimosi principas taikomas ir vykdymo procese. Pavyzdžiui, tiek išieškojimo iš skolininko turto ir turtinių teisių, tiek nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų vykdymo metu išieškotojas ir skolininkas gali dalyvauti priverstinio vykdymo veiksmuose, reikšti prašymus, nušalinti antstolį, vertėją ekspertą, ginčyti turto priklausomybę ir jo įkainojimą, skųsti antstolio veiksmus ir teismo nutartis ir t.t.

Rungimosi principo turinį atskleidžia šie aspektai, sutinkami ir teismų praktikoje. 1. Įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje nustato ginčo šalys; teismas negali peržengti ieškinio ribų t. y.

negali keisti nei ieškinio dalyko (pavyzdžiui, negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, bei įrodymais, kurių byloje nėra;

2. Teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus nurodymus ir jų pateiktus įrodymus;

3. Teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva, Vadinasi, visas bylos aplinkybes nurodyti ir įrodyti turi ginčo šalys, o teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, tik įvertina įrodymus ir konstatuoja tam tikras bylos aplinkybes, taip pat teisiškai kvalifikuoja tarp šalių susiklosčiusius santykius;

4. Teismas negali iškelti bylos savo iniciatyva;

Rungimosi principas nėra absoliutus. 2002 m. CPK įtvirtintas socialinio civilinio proceso modelis ir visų pirma kooperacijos principas (CPK 8 str.) labiausiai paveikė rungimosi principo turinį, 2002 m. CPK įtvirtino rungimosi ir teisėjo vadovavimo procesui principų pusiausvyrą, todėl kiekvienas iš paminėtų rungimosi principo aspektų turi išimčių:

1. Rinkti įrodymus savo iniciatyva teismas turi teisę tik įstatymų numatytais atvejais: Darbo bylose Ypatingos teisenos bylose Šeimos bylose Paveldėjimo procedūrų taikymo Bylose dėl teismo leidimų išdavimo Ir kt.

Tai paaiškinama viešojo intereso gynimu ir tam tikrų bylų pobūdžiu.2. Teisinas gali kontroliuoti šalių procesinius veikslius, taikyti jiems sankcijas, nurodyti įrodinėjimo proceso trūkumus.

Teismas gali pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomų įrodymų, nustatydamas terminą jiems pateikti.

Priėmęs pareiškimą, teismas pareiškimą padavusio asmens prašymu ar savo iniciatyva gali skirti asmens, kurį prašoma paskelbti mirusiu, turto laikinąjį administratorių.

3. CPK numatytais atvejais teismas gali peržengti ieškinio, taip pat apeliacinio ar kasacinio skundo ribas. Šeimos bylose teismas turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Tiek ieškinio, tiek apeliacinio ar kasacinio skundo ribų peržengimą įstatymas sieja su viešuoju interesu, kuris yra vertinamojo pobūdžio kategorija. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismui reikia spręsti, ar, be privataus intereso, byloje egzistuoja dar ir viešasis interesas. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas negali nereaguoti į pirmosios instancijos teismo padarytą aiškų ar šiurkštų teisės pažeidimą, nors nė viena šalis to pažeidimo ir nenurodo. Teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, kai pirmosios instancijos teismas pažeidžia materialiosios teisės normas, jeigu toks pažeidimas prieštarauja viešajam interesui (CPK 332 str. 2 d.). Viešojo intereso buvimas laikytinas tuo

atveju, kai tarp šalių atsiradę teisiniai santykiai vienaip ar kitaip gali veikti kitų visuomenės narių ar visos visuomenės interesus.4. CPK numatytais atvejais teismas gali taikyti alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Pvz., šeimos bylose taikant įstatymuose numatytą alternatyvų vaiko teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą, ginčuose dėl darbo santykių – alternatyvų darbuotojo teisų ir teisėtų interesų gynimo būdą.5. Teismas gali, tam tikrais atvejais ir privalo, inicijuoti civilinės bylos iškėlimą, savo iniciatyva įtraukti atsakovą į bylą.

Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą pagal darbuotojo ieškinį, nustato, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, tai turi teisę savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą.

Teismas, priėmęs sprendimą pripažinti pilnametį asmenį neveiksniu ar ribotai veiksniu, jeigu šis asmuo yra gydymo, auklėjimo ar globos ir rūpybos institucijoje, privalo savo iniciatyva nustatyti šiam asmeniui globą ar rūpybą

3.4.12. Dispozityvumo principas

Dispozityvumo principas įtvirtintas CPK 13 straipsnyje. Atsižvelgdami į šio principo turinį, šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatą, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Civilinio proceso tvarka nagrinėjami ir privatinės teisės reguliuojamų santykių kilę ginčai (CPK l str. l d.). Privatinei teisei būdingas šalių autonomijos (dispozityvumo) principas, leidžiantis joms įstatymo ribose pasirinkti savo elgesio modelį. Savo teisių įgyvendinimo šalys privalo rūpintis pačios, todėl tik pats teisių turėtojas,gali nuspręsti, ar teises ginti, ar ne bei kokios gynybos reikalauti (pavyzdžiui, pasirinkti vieną ar kelis teisės gynimo būdus, prašyti priteisti tik pagrindinę skolą ar reikšti ir papildomus reikalavimus dėl netesybų, palūkanų, nuostolių priteisimo ir t.t.).

Dispozityvumo principas - vienas fundamentaliausių civilinio proceso teisės principų, nes tik šalys turi turėti teisę apibrėžti ginčo dalyką ir taip daryti įtaką proceso eigai.

Dispozityvumo (kaip ir rungimosi) principas būdingas visoms civilinio proceso stadijoms, jis įgyvendinamas nuo pat kreipimosi į teismą momento, iškėlus bylą - pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vykdymo procese ir atnaujinus procesą, taip pat apeliacijoje ir kasacijoje, kur bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia atitinkamai apeliacinis arba kasacinis skundas.

Iškėlus civilinę bylą, pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje šalys turi apsispręsti galutinai - kokius reikalavimus ir atsikirtimus reikš, kokiomis aplinkybėmis bei įrodymais juos grįs (rungimosi principo aspektas); atitinkamai jos gali pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą, padidinti arba sumažinti reikalavimus, teikti papildomus įrodymus, gali to ir nedaryti (dispozityvumo principo aspektas). Tačiau jeigu šalis nevykdys įstatyme nustatytos pareigos rungtis, neįrodys įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių, nepasinaudos galimybe pateikti papildomų įrodymų, teismo priimtas sprendimas jai gali būti nepalankus. Teismo procesinis sprendimas, neatitinkantis šalies lūkesčių, gali būti priimtas dėl skirtingų priežasčių. Vienu atveju tai gali atsitikti dėl tos priežasties, kad šalis procese buvo pasyvi, nerūpestinga ir neišnaudojo visų įstatymo suteiktų procesinių galimybių, pavyzdžiui laiku nepakeitė ieškinio dalyko ar pagrindo, nepadidino reikalavimų, nepateikė įrodymų, susijusių su byla, reikšmingų bylai, kuriuos turėjo bei galėjo pateikti, neskundė teismo sprendimo ir t.t. Taigi šiuo atveju šalis gali pralaimėti teisinį ginčą ne dėl to, kad ji yra iš principo neteisi ginčo teisinio santykio šalis, o dėl to, kad įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neišnaudojo visų įstatymo jai suteiktų procesinių galimybių savo tiesai įrodyti, t.y. nepasinaudojo dispozityvumo principo teikiamomis garantijomis.

Teismas privalo išaiškinti abiem šalims jų procesines teises ir pareigas, patikslinti pareigą įrodinėti, pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų tam tikroms aplinkybėms nustatyti, išaiškinti galimybę pasirūpinti teisine pagalba byloje ir pan. Jei viena šalis pasyvi, tai negali būti kompensuojama teismo iniciatyva padėti vienai iš šalių. Panašūs teismo procesiniai veiksmai gali būti traktuojami kaip teismo šališkumas vienos iš šalių atžvilgiu.

Dispozityvumo principo turinį atskleidžia šie pagrindiniai aspektai:1. Civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens iniciatyva. Teismas to savo iniciatyva padaryti negali, taip pat to padaryti niekas negali priversti ieškovo. Be to, suinteresuotam asmeniui yra garantuojama teise pasirinkti savo teisių gynimo būdą.2.Bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys; teismas negali keisti nei ieškinio dalyko, nei pagrindo, negali

priteisti ieškovui to, ko jis neprašė, taip pat teismas negali pagrįsti sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė.3.Šalys turi teisę baigti bylą taikos sutartimi; ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio, atsiimti ieškinį, o

atsakovas - pripažinti ieškinį. 4.Ieškovas gali padidinti arba sumažinti savo reikalavimus, pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą.5.Šalys turi teisę apskųsti teismo sprendimą, bet gali šia teise ir nesinaudoti (CPK 305 str.).6.Šalys gali vesti bylą pačios ar per atstovus.7.Šalys gali pripažinti faktus, kuriais remiasi kita šalis8.Vykdymo procesas paprastai pradedamas išieškotojo iniciatyva (CPK 641,646,650,586, 595 straipsniai).

Taigi šalių dispozityvumas reiškia, kad jos gali disponuoti:- ginčo objektu: keisti ieškinio dalyką, pagrindą, atsisakyti ieškinio ir kt. (materialusis dispozityvumo principo aspektas);- procesinėmis priemonėmis: skųsti teismo sprendimą, vesti bylą per atstovą ir kt. (procesinis dispozityvumo principo aspektas).

Materialioji teisė numato šias dispozityvumo principo išimtis:1. Materialiojoje teisėje draudžiama savo teises įgyvendinti tokiais būdais ir priemonėmis, kurie pažeistų

kitų asmenų teises ar darytų jiems žalą, draudžiama piktnaudžiauti teise.2. Įstatymo imperatyviai sureguliuotų klausimų šalys negali pakeisti savo susitarimu (pvz., santuokos

sudarymo sąlygų, tėvų pareigos vaikams ir t.t)3. Materialioji teisė reguliuoja ne vien tik privataus pobūdžio teisinius santykius, bet ir santykius, kurie

vienaip ar kitaip veikia kitų visuomenės narių ar visos visuomenės interesus, todėl tokie santykiai nėra grynai privatus šalių reikalas (pavyzdžiui, monogamijos principo laikymasis, vaikų išlaikymo ir auklėjimo pareigos, neveiksnaus asmens teisių atstovavimas).

Atsižvelgiant į dispozityvumo principo išimtis materialiojoje teisėje, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą teismas turi paisyti imperatyvių materialiosios teisės normų. Tai lemia ir dispozityvumo principo civiliniame procese galiojimo ribas:

1. Teismas gali netvirtinti šalių taikos sutarties, nepriimti ieškovo ieškinio atsisakymo, atsakovo pripažinimo ieškinio, jeigu tie veiksniai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

2. Teismui nėra privalomas šalies faktų pripažinimas3. Įstatymo numatytais atvejais teismas gali peržengti pareikšto ieškinio ribas4. Procesinis įstatymas kai kurias dalyvaujančiųjų byloje asmenų procesines teises apriboja laiko

atžvilgiu, nustatydamas galimybę tas teises įgyvendinti iki tam tikros proceso stadijos pabaigos arba iki bylos tam tikros procesinės padėties; pavyzdžiui, pagal bendrą taisyklę ieškovas teise pakeisti ieškinio elementus gali pasinaudoti iki pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijos pabaigos. Apeliantas teise keisti apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą gali pasinaudoti tik iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos.

Pagal dispozityvumo ir imperatyvumo santykį skiriamos trys civilinių bylų kategorijos:1) visiškai privačios bylos - iš privatinių teisinių santykių kilusios bylos, kurių subjektų galimybė laisvai disponuoti savomaterialiosiomis teisėmis ir pareigomis nėra ribojama ir kurių nagrinėjimas bei sprendimas nesusijęs su viešojo intereso ap-sauga. Šios bylos dar vadinamos dispozityviosiomis (pavyzdžiui, ginčai dėl paskolos sutarties, dovanojimo sutarties tarpprivačių asmenų ir pan.);2) bylos, susijusios su viešojo intereso apsauga - tai bylos, kylančios iš šeimos, darbo, viešosios teisės reguliuojamų teisiniųsantykių, susijusios su žmogaus teisių gynimu, asmens teisinio statuso nustatymu, nesąžininga konkurencija, bankroto irrestruktūrizavimo bylos ir pan. Tai - nedispozityviosios bylos. Materialiųjų teisinių santykių subjektai, neturėdami teisės visiškai disponuoti savo teisėmis ir pareigomis materialiojoje teisėje, negali turėti tokios laisvės ir civiliniame procese (pavyzdžiui, ginčai, susiję su vaiko teisių apsauga, vartotojų teisėmis, konkurencija ir pan.)3) mišrios bylos, kuriose vieni reikalavimai yra dispozityvūs, kiti - nedispozityvūs. Jose išreikštas ir privatus, ir viešasis interesas, todėl dispozityvumo ir teismo kontrolės laipsnis priklauso nuo konkrečios bylos pobūdžio.Antai teismas neturi jokio pagrindo atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutartį jeigu materialiojoje teisėje šių šalių teisės nevaržomos ir tai nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių bei interesų, tačiau teismas negali tvirtinti taikos sutarties, kai materialioji teisė draudžia šalims nustatyti kitas ginčo sprendimo taisykles, nes tai reikštų materialiosios teisės pažeidimą, kurio įteisinti teismas negali.

3.4.13. Teismo sprendimo priėmimo slaptumo principas

Šis principas reiškia, kad sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo priėmimo metu sprendimų priėmimo kambaryje gali būti tik teisėjas (teisėjai), kuris nagrinėjo konkrečią bylą. Sprendimų priėmimo metu teisėjams draudžiama konsultuotis su kitais asmenimis klausimais, susijusiais su bylos išsprendimu. Šio principo turinį sudaro šie aspektai:1. Išnagrinėjus bylą iš esmės, ištyrus visas bylos aplinkybes ir įrodymus, baigęs nagrinėti bylą, teismas išeina priimti sprendimą į sprendimų priėmimo kambarį. Sprendimų priėmimo kambaryje svarstant sprendimo priėmimo klausimą gali būti tik bylą nagrinėję teisėjai (teisėjas).2. Pasitarimo metu teisėjams taip pat draudžiama konsultuotis su kitais asmenimis.3. Teisėjai negali skelbti nuomonių, pareikštų besitariant sprendimų priėmimo kambaryje. Nesutinkantis su kitų kolegijos teisėjų nuomone teisėjas gali išdėstyti atskirąją nuomonę, kuri neskelbiama viešai, bet teismo procesiniame sprendime nurodoma, jog byloje yra pareikšta teisėjo atskiroji nuomonė, kuri taip pat pridedama prie bylos.

Pagal šiuo metu galiojantį CPK teismo sprendimui panaikinti nepakanka vien teisėjų pasitarimo slaptumo principo pažeidimo, o būtina ir įrodyti, kad šio principo pažeidimas nulėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą ar tam galėjo turėti įtakos. Aptariamo principo turiniui turėjo įtakos 2002m. CPK nustatyta papildoma bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo pricipo išimtis – teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas. Galima atidėti tik išimtinais atvejais, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir mastą. Tačiau atidėjus sprendimo priėmimą teisėjams kyla pagunda konsultuotis su kitais teisėjais. Tai riboja ir konsultaciją pateikusio aukštesniojo teismo teisėjo galimybes vėliau dalyvauti tokios bylos nagrinėjime, o jei visgi dalyvauja- jis negali išlikti visiškai nešališkas.

3.4.14. Teisės būti išklausytam principas

Tiesiogiai CPK teisės būti išklausytam principas neįvardijamas. Šio principo turinį sudaro:1. Teismas sprendimą turi priimti tik atidžiai išklausęs abi ginčo šalis. Teismo sprendimas visada bus naikinamas tik tais atvejais, kai šaliai nepranešta apie teismo posėdį, byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta jai nedalyvaujant ir šalis tuo grindžia apeliacinį skundą. 2. Teismas privalo reaguoti į visus šalių argumentus, juos aptarti ir įvertinti teismo sprendime.3. Įstatymas detaliai reglamentuoja teismo šaukimų ir pranešimų įteikimo tvarką.4. Įstatymas draudžia teismui riboti šalių kalbų trukmę.5. Nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, teismas turi vadovautis protingumo kriterijais ir nustatyti tokį terminą, kuris leistų abiem šalims tinkamai pasinaudoti procesinėmis teisėmis.6. Teisė apskųsti teismo sprendimą. Šalims turi būti pateikta informacija apie jų teisę paduoti apeliacinį skundą bei kaip ta teise naudotis (pvz.: teismo sprendime nurodant terminą, per kurį turi būti paduotas apeliacinis skundas; išsiunčiant asmenims, nedalyvavusiems bylą nagrinėjant teismo posėdyje, taip pat rašytinio proceso atvejais, teismo priimtų procesinių dokumentų nuorašus).

Šis principas nėra absoliutus. Reikalauja, kad byla būtų nagrinėjama, judėtų į priekį, nebūtų vilkinamas jos nagrinėjimas. CPK numatytos pasyvumo pasekmės – sprendimo už akių priėmimas, jei šalis į teismo posėdį neatvyksta be svarbių priežasčių ir neprašo nagrinėti bylą jai nesant; jei nepateikia atsiliepimo į ieškinį, kitų paruošiamųjų dokumentų, LAT išaiškino, kad taip pat be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikus dublikato (tripliko), jei kita proceso šalis to prašo ir k.t. Priimant sprendimą už akių tiriami ir vertinami abiejų šalių pateikti įrodymai.

Teisės būti išklausytam principas nereikalauja, kad šalis visada būtų išklausyta asmeniškai. Leidžiama bylą vesti šaliai pačiai arba per atstovą, išskyrus kai teismas pripažįsta šalies asmeninį dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Dėl svarbių priežasčių neatvykus proceso šalies atstovui teismas privalo posėdį atidėti.

3.4.15. Teisėjo vadovavimo procesui principas

Teisėjo vadovavimo procesui principą galima aiškinti dviem prasmėmis:1. Materialiąja prasme – atskleidžia kokiu mastu teisėjas, o ne šalys turi teisę disponuoti ginčo objektu, rinkti

naujus įrodymus, peržengti reikalavimų ribas ir t.t. Tai būdinga inkviziciniam (tardomajam) CP modeliui. Šiais laikais nė viena valstybė nepripažįsta, kad teisėjas turi vadovauti procesui materialiąja prasme.

2. Formaliąja (procesine) prasme – teisėjas, nepažeisdamas dispozityvumo, neutralumo, lygiateisiškumo principų, kontroliuoja šalių procesinius veiksmus, kad byla judėtų į priekį.

Įgyvendindamas šį principą teismas gali:1) nustatyti dalyvaujantiems byloje asmenims ir kitiems proceso dalyviams terminus procesiniams veiksmams

atlikti;2) skirti savo iniciatyva ekspertizę, atlikti vietos apžiūrą, įpareigoti šalis pateikti įrodymus. Atkreiptinas dėmesys,

kad teismas skirti savo iniciatyva ekspertizę gali, o jei tai būtina tinkamam bylos išnagrinėjimui – privalo, nedispozityviose ir dispozityviose bylose. Tačiau iškviesti būtinus liudytojus teisėjas gali savo iniciatyva tik nedispozityviose bylose;

3) pateikti šalims klausimus, siekdamas patikslinti tikruosius reikalavimus ar prašymus;4) pagrįsti sprendimą teisės normomis, kuriomis šalys nesiremia. Teismas, parinkdamas taikytiną teisės normą, yra

nepriklausomas nuo šalių nuomonės (LAT išaiškinimas);5) kontroliuoti įrodymų sąsajumą ir leistinumą;6) vadovauti įrodymų tyrimui;7) užtikrinti tvarką teismo posėdžio metu;8) stebėti ir kontroliuoti šalių baigiamųjų kalbų eigą;9) taikyti dalyvaujantiems byloje asmenims ir kitiems civilinio proceso dalyviams sankcijas;10) spręsti bylos nagrinėjimo, sustabdymo, atidėjimo, nutraukimo, pareiškimo palikimo nenagrinėtu klausimus;11) išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų procesines teises ir pareigas (išskyrus kai šalys ar tretieji asmenys

veda bylą per advokatą), pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu.

Teismo teisė rinkti įrodymus savo iniciatyva CPK yra apribota tik atitinkamų kategorijų byloms – darbo, šeimos, teisinių santykių, ir bylomis, kurios nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Teismo posėdžio pirmininko pareiga rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, kad būtų nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės, imtis priemonių šalims sutaikyti.

3.4.16. Laisvo įrodymų vertinimo principas

Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes teismas nustato remdamasis įrodymais. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu (jei pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu kad neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais).Galutinai ir privalomai įvertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą skirta teismo kompetencijai, atsižvelgiant į visą byloje esančią faktinę medžiagą. Išimtis yra įrodymai, kuriems didesnę įrodomąją galią suteikia įstatymas – oficialieji rašytiniai įrodymai. Tokių įrodymų požymiai yra: 1) išduoti įstatyme numatytų subjektų (valstybės, savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų); 2) jei įstatyme numatyti dokumentą išdavę subjektai neviršijo savo kompetencijos; 3) jei dokumentas atitinka teisės aktuose nustatytus formos reikalavimus.Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, kol jos paneigiamos kitų byloje esančių, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymų. Vertindamas vienodos teisinės galios įrodymus teisėjas yra saistomas įstatymo, turi laikytis įrodymų leistinumo, sąsajumo, bei kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 176-223str.)

3.4.17. Draudimo piktnaudžiauti procesu principas

Piktnaudžiavimas teise laikomas subjektinės teisės įgyvendinimas pažeidžiant nustatytas ribas, t.y. imperatyvias įstatymo normas, pagrindinių CT principų pažeidimą. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis – tai piktnaudžiavimas procesu, t.y. teisės kreiptis į teismą ar teisės gintis nuo pareikšto ieškinio panaudojimas priešingai jos paskirčiai.

Piktnaudžiavimas procesu gali pasireikšti įvairiomis formomis:1. Aiškiai nepagrįsto ieškinio (apeliacinio, kasacinio skundo) pareiškimas – kai jis pateikiamas ne siekiant apginti

pažeistą teisę, o sukelti atsakovui rūpesčių. Viena iš reakcijos i tai formų yra atsisakymas ginti asmens reikalavimus;

2. Vengimas atvykti į teismą. Iš privatinių teisinių santykių kilusiuose ginčuose vengimas atvykti į teismą bus laikomas piktnaudžiavimu procesine teise ar šalies nesąžiningumu tik tada, kai teismas šalies dalyvavimą teismo posėdyje pripažįsta būtinu arba kai tai numato įstatymai. Apie nedalyvavimą teismo posėdyje turi informuoti teismą;

3. Teismo nurodymų nevykdymas – už tai gali būti skiriama bauda, priimamas sprendimas už akių ir kt.4. Bylos vilkinimas. Tai atliekama piktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis, aplaidžiai, nerūpestingai vykdant

procesines pareigas.5. Atsisakymas priimti teismo šaukimą ar kitą procesinį dokumentą. Pagal CPK 124str. 2d. atsisakymas priimti

šaukimą ar ieškinio nuorašą yra prilyginamas jų įteikimui. LAT išaiškino, jog draudimas juridinio asmens darbuotojams paimti pašto pateiktą korespondenciją yra vertinamas kaip nesąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis, nes apelianto pareiga yra pasirūpinti, kad jo nurodytu adresu būtų kam įteikti korespondenciją. Jis privalo domėtis pareiškimų nagrinėjimu teisme.

6. Aiškiai nepagrįsto nušalinimo teisėjui pareiškimas. Reikalaujama motyvuoti teisėjo nušalinimą. Nepagrįstu nušalinimu laikoma ne tik kai melagingai motyvuoja, išgalvotomis aplinkybėmis, bet ir kai nušalinimas nepagrįstas jokiomis aplinkybėmis ar įrodymais. Tuo piktnaudžiaujant teismas gali atsisakyti leisti įgyvendinti teisę, taikyti procesines sankcijas. Teisėjo nušalinimo pagrindai yra: 1) jei pirmiau nagrinėjant byla jis dalyvavo kaip liudytojas, ekspertas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžio sekretorius; 2) jis yra šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų giminaitis; 3) jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, arba yra kt. aplinkybių abejoti teisėjo nešališkumu; 4) nagrinėjant bylą kolegialiai, teismo sudėtyje yra asmenų, susijusių giminystės ryšiais.

Pareiga sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis kartu reiškia pareigą rūpintis proceso skatinimu, tačiau jos nevykdymas neturi būti tapatinamas su piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis faktu. Nes piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis galima tik tyčia, o šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu gali būti nevykdoma ir dėl neatsargumo. Neigiami procesiniai padariniai, nevykdant ar netinkamai vykdant pareigą rūpintis proceso skatinimu:

1) sprendimo už akių priėmimas;2) atsisakymas priimti pavėluotai pateiktus įrodymus;3) ieškinio palikimą nenagrinėto ir kt.

Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis padariniai: (95str.) Teismas gali įpareigoti šalį, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Gali būti atlyginami tik tie realūs nuostoliai, kurie susidarė kaip piktnaudžiavimo tiesioginė pasekmė. Neatvykusiam į teismo posėdį ieškovui – ieškinį palikti nenagrinėtą arba skirti baudą jei negalima priimti sprendimo už akių; neatvykstančiam atsakovui skirti tokiu atveju baudą ar atvesdinti į teismo posėdį. Šiame str. numatytos pasekmės gali būti taikomos ne tik šalims, bet ir kitiems proceso dalyviams – tretiesiems asmenims ir neįtrauktiems į bylos nagrinėjimą asmenims, nesąžiningai paduodantiems nepagrįstą ieškinį (skundą).

3.4.18. Proceso koncentracijos (operatyvumo) principas

Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas, toks asmuo turi teisę, kad byla per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Tai lemia aktyvaus teisėjo poreikį.Proceso koncentracijos principo sąveika su kitais principais: Rungimosi principo turinį paveikė kooperacijos tarp teismo ir šalių idėja bei teismo pareiga rūpintis kuo greitesne proceso eiga. Kooperacijos principas viena iš koncentracijos principo sudedamųjų dalių. Žodinio bylos nagrinėjimo principo turiniui įtaka pasireiškia tuo, kad žodinio proceso privalumais laikomas paprastumas, aiškumas, pritaikomumas. Rašytiniame – teismo sprendimo pagrindu gali būti tik tai, kas pateikta raštu. Geriausias variantas yra šių dviejų principų derinimas, žodinę formą jame laikant vyraujančia. Koncentracijos principas apima tiek proceso operatyvumą, tiek jo ekonomiškumą. Šio principo pagrindinė idėja – subjektinės teisės turi būti apgintos kiek įmanoma operatyviau, su kuo mažesniais valstybės ir dalyvaujančių byloje asmenų kaštais. Tai priemonė civilinio proceso uždaviniams įgyvendinti. Teismas ir šalys turi siekti, kad byla būtų išspręsta iš esmės jau per pirmąjį teismo posėdį.

Proceso koncentracijos turi būti siekiama dviem formomis:1. Įgyvendinant procesinės medžiagos koncentraciją: naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui

ribojimas; baigiamųjų kalbų turinys; ieškinio dalyko arba pagrindo pakeitimas ir kt.2. Įgyvendinant procesinių veiksmų koncentraciją: bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties

nekintamumo principas; procesinių dokumentų įteikimas; bylos nagrinėjimo atidėjimas; apelianto teisė prašyti rašytinio proceso ir kt.

Koncentracijos principas įgyvendinamas šiomis procesinėmis priemonėmis:1) nustatyta teismo ir šalių pareiga užkirsti kelią proceso vilkinimui ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta viename teismo posėdyje; 2) vietoje konkrečių bylos išnagrinėjimo terminų įtvirtinta bendra teismo pareiga užtikrinti kuo greitesnį bylos išsprendimą siekiant, kad nebūtų vilkinama byla;3) nustatyti procesiniai terminai tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti (pvz.: CPK 137, 268, 269, 307); trumpas teismo nutarties apskundimo terminas yra ne tik proceso koncentruotumo principo išraiška, reikalavimas byloje dalyvaujantiems asmenims operatyviai įgyvendinti jų teises, kartu įpareigoja ir teismą sudaryti prielaidas tinkamam byloje dalyvaujančių asmenų teisės į apeliaciją realizavimui.4) Bylos nagrinėjimas žodžiu derinamas su rašytiniu procesu;5) teismuose sudaroma bylų nagrinėjimo eilė;6) nuostata, kad atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių padavimas nesustabdo bylos nagrinėjimo;7) apribota ieškinio elementų keitimo, įrodymų pateikimo bei priešieškinio pareiškimo galimybė civilinio proceso eigoje (galima tik pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje, nes vėliau jie priimami tik išimtiniais atvejais); nustatyta teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateikiamus įrodymus;8) įvestos dvi pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme formos – paruošiamųjų dokumentų būdu ir parengiamojo teismo posėdžio būdu;9) įvestas teismo sprendimo už akių institutas;10) nustatyta teismo posėdžio pirmininko pareiga užtikrinti, kad byla būtų greičiau išnagrinėta;11) teismui suteikta papildomų teisių įrodinėjimo procese;12) nustatytos griežtos sankcijos dalyvaujantiems byloje asmenims ir kitiems proceso dalyviams už piktnaudžiavimą procesu;13) įvestos naujos supaprastintos proceso formos – dokumentinis procesas, bylos dėl teismo įsakymo išdavimo, ginčo dėl nedidelių sumų priteisimo ypatumai;14) apribota apeliacinės instancijos teismo teisė grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas protingo termino sąvoką, nurodė kriterijus į kuriuos būtina atsižvelgti, sprendžiant ar terminas yra protingas:

Bylos sudėtingumas;

Pareiškėjo elgesys; Kompetentingų institucijų elgesys; Pareiškėjo interesų esmė.

Europos Tarybos Ministrų komitetas siūlo tokia priemones teisingumo sistemos funkcionavimui pagerinti:1) paprastai teismo procesus turi sudaryti ne daugiau kaip du teismo posėdžiai, kurių pirmasis galėtų būti

preliminarus arba parengtinis, o antrojo metu turėtų būti pateikiami įrodymai, išklausomi argumentai ir, jeigu įmanoma, priimamas sprendimas.

2) Kai šalis pradeda aiškiai nepakankamai pagrįstą teisminį procesą, teismas turi turėti teisę išnagrinėti bylą supaprastinta tvarka, paskirti šiai šaliai baudą arba priteisti nuostolių kitai šaliai atlyginimą.

3) Teismas turi atlikti aktyvų vaidmenį užtikrinant greitą proceso eigą, garantuojant šalių teises.4) Teismas bent jau pirmojoje instancijoje turi turėti galios, atsižvelgdamas į bylos pobūdį, priimti sprendimą, ar

teisminis nagrinėjimas turi vykti raštu ar žodžiu, išskyrus atvejus, kuriuos apibrėžia įstatymas.5) Jei įstatymas nenumato kitaip, šalių pretenzijos, apribojimai ar argumentai ir įrodymai turi būti pateikti kiek

įmanoma ankstesniame teisminio nagrinėjimo etape (prieš pasibaigiant parengtiniam etapui).6) Sprendimas turi būti priimtas teisminio nagrinėjimo pabaigoje arba kiek galima greičiau po jo pabaigos.7) Reikia imtis priemonių sulaikančių nuo piktnaudžiavimo apeliacijos teise.8) Turi būti sukurtos specialios taisyklės, leidžiančios pagreitinti spręsti ginčus.9) Turi būti prieinamos modernios technikos priemonės.

Dauguma šių nuostatų yra ir naujame CPK. Įvestos dvi pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formos – paruošiamųjų procesinių dokumentų būdu (kai abi šalys yra atstovaujamos advokatų) ir šaukiant parengiamąjį teismo posėdį. Apelianto parašymu byla apeliacine tvarka gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

3.4.19. Proceso ekonomiškumo principas

Šio principo atsiradimą lėmė koncentracijos principas. Ekonomiškumo principas reiškia teismo pareigą rūpintis, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta kiek galima ekonomiškiau. Įgyvendinus šį principą civiliniame procese gali būti pasiekti šie uždaviniai:

1. Ekonominė nauda visai valstybei. (Viešas interesas, aktualus visai visuomenei). Racionaliai naudojant valstybės lėšas teismų sistemos funkcionavimui mažėja teisingumo vykdymo kaštai.

2. Mažinamos šalių bylinėjimosi išlaidos, taupomas laikas. (Privatus interesas).

Vien tai, kad apeliacinio teismo nutartyje detaliai nėra argumentuotas atsakymas į kiekvieną apeliacinio skundo motyvą, nėra pagrindas panaikinti teismo sprendimą. Pagrindinė priemonė greitam ir ekonomiškam procesui užtikrinti – aktyvus teisėjas. Ekonomiškumui užtikrinti numatytos priemonės neturi peržengti tam tikros teisingumo vykdymo išlaidų taupymo ribos, negali kentėti pati teisingumo vykdymo kokybė.

3.4.20. Kooperacijos principas

Kooperacijos principas (CPK 8str) – aktyvus ginčo šalių ir bylą nagrinėjančio teismo bendradarbiavimas, siekiant kuo greičiau išspręsti ginčą ir byloje priimti teisingą sprendimą (tai pareiga ne tik įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumą, bet ir pareiga laikytis procesinės tvarkos). Principo turinį sudaro:

1. šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų bendradarbiavimo su teismu pareiga (dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai)

2. teismo bendradarbiavimo su šalimis ir kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis pareiga (teismas privalo siekti, kad būtų užkirstas kelias proceso vilkinimui, kad byla būtų išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu)

3. principas reikalauja ir bendradarbiavimo tarp šaliųPrincipo turinį sudaro šie teismo įgaliojimai:

1. nustato terminus tam tikriems procesinėms veiksmams atlikti2. gali savo iniciatyva skirti ekspertizę, atlikti vietos apžiūrą, įpareigoti šalis pateikti įrodymus, patikslinti šalių

pareigą įrodinėti, nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatyti bylos teisingam išsprendimui3. įst.numatytais atvejai įrodymus renka savo iniciatyva4. gali užduoti klausimus, siekdamas patikslinti ir išsiaiškinti tikruosius reikalavimus, prašymus, reikalauti

pasiaiškinimų5. pagrindžia teismo sprendimą TN, kuriomis nesiremia šalys6. kontroliuoja įrodymų sąsajumą ir leistinumą7. vadovauja įrodymų tyrimui8. užtikrina tvarką teismo posėdyje9. kontroliuoja dalyvaujančių byloje asmenų baigiamųjų kalbų eigą

10. gali taikyti proceso dalyvims sankcijas11. sprendžia bylos nagrinėjimo, sustabdymo, nurtaukimo, pareiškimo palikimo nenagrinėto klausimus12. išaiškina proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas13. gali psiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti atstovavimu

3.4.21. Teismo sprendimo privalumumo principas

Teismo sprendimo privalumumo principas (CPK 18str) – įsiteisėjęs teismo sprendimas, nurartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi v-bės ar sav-bės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje LR teritorijoje. Šis principas – būtina teismo ir teisėjų nepriklausomumo garantija. Privalomumo savybę sprendimas įgija nuo įsiteisėjimo momento. Turi būti siekiama įvykdyti sprendimą kuo ekonomiškiau, kad būtų išvengta skolininko turto ekonominės vertės praradimo, kad būtų užkirstas kelias nebūtiniems skolininko nuostoliams, o išieškotojo reikalavimai būtų visiškai patenkinti. Įsiteisėjusio teismo sprendimo sąvybės:

1. teismo sprendimo res iudicata galia2. teismo sprendimo prejudicinė galia3. teismo sprendimo privalomumas

Įsiteisėjęs teismo sprendimas – precedentas – teismo sprendimas yra teisės šaltinis. LAT nutartis: teisės išaiškinimai yra privalomi žemesniems teismams nagrinėjant bylą iš naujo.

3.4.22. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (vgtp) principas

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (vgtp) principas (CPK 20str) – VGTP institucijos:

1. LR Vyriausybė, nustato VGTP politiką2. LR Teisingumo ministerija, įgyvendina VGTP politiką3. savivaldybių institucijos, kurios organizuoja ir (ar) teikia pirminę pagalbą4. VGTP tarnybos – v-bės biudžetinės įstaigos, įsteigtos Teisingumo ministerijos, kurių veiklos teritorijas atitinka

apygardos teismų teritorijas – užtikrina antrinę teisinę pagalbą5. LT advokatūra, kuri koordinuojaadvokatų teikiamą antrinę pagalbą

Pirminė teisinė pagalba – teikiama teisinė informacja, konsultacijos ir dok-tų, skirtų v-bės ir sav-bių institucijoms, išskyrus procesinius dok-tus, rengimas. Apima patarimus dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, veiksmus dėl taikaus ginčo išsprendimo ir taikos sutarties parengimą. Turi teisę gauti visi LR piliečiai, kt.ES valstybių narių piliečiai ir kt.asmenys teisėtai gyvenantys LR ir ES šalyse. Organizuoja ir(ar) teikia savivaldybių institucijos. Suteikiama iš karto, kai tik asmuo kreipiasi. Jei neįmanoma, jam turi būti pranešta apie priėmimo laiką (ne vėliau 5d.). pagalbos trukmė ne ilgesnė kaip 1valanda. Pagalba neteikiama, jei: pareiškėjo reikalavimai visiškai nepagrįsti, jam tuo pačiu kl.jau buvo suteikta pagalba, pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių ar teisėtų interesų, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą.Antrinė teisinė pagalba – dok-tų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokia tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Turi teisę gauti LR ir ES piliečiai ir teisėtai gyvenantys LR ir ES teritorijoje asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija LR Vyr-bės nustatyto lygio teisinei pagalbai gauti. Pagalbą organizuoja Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio VGTP tarnybos. Pagalba neteikiama, jei: reikalavimai akivaizdžiai nepargįsti, atstovavimas byloje yra neperspektyvus, pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, gali gauti teisinę pagalbą nesinaudodamas VGTP, kreipiasi ne dėl savo teisių ir kt.

3.4.23. Teismo pareigos aiškinti ir taikyti įstatymus vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais principas

Teismo pareigos aiškinti ir taikyti įstatymus vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais principas (CK 1.5str, CPK 3str.) Teisingumas – universalus bendrasis teisės principas, reiškiantis moralinę žmogaus nuostatą ir kriterijų, pagal kurį vertinami visi asmenų poelgiai. Teismas, spręsdamas bylas, privalo siekti, kad jo sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir teisingi. Protingumas – bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai. Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis. Asmuo, ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl pasiteisinti nežinąs ar netinkamai juos suvokiąs. Sąžiningumas – vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ( toks žmogaus elgesys, kuris atitinka protingumo ir teisingumo principų reikalavimus) ir subjektyvųjį (nusako asmens psihikos būklę konkrečioje situacijoje). Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo, šalių kooperavimosi, viena kitos informavimo, atsižvelgimo į teisėtus ir pagrįstus kitos šalies interesus ir pan.

IV tema. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai ir jų subjektai

4.1. Civilinių procesinių teisinių santykių (CPTS) samprata ir bruožai. Civilinių procesinių ir materialiųjų teisinių santykių sąveika

CPTS – tai CPT normų reguliuojami teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių santykiai, atsirandantys CP tvarka nagrinėjant CB, teismui priimant sprendimus ir juos vykdant. Klasifikacija:

1. pagal santykių prigimtį, turinį ir sujektus: CP – vientiso teisinio santykio teorija – tai vientisas teisinis santykis, susidedantis iš kelių teisinių

santykių, reglamentuojamų viešosios teisės normų. Teorijos esmė – santykis atsiranda iškėlus bylą, keičiasi CP metu ir nutrūksta priėmus teismo sprendimą. Santykio esmė – abipusė pareiga: teismo pareiga – išnagrinėti bylą ir priimti teismo sprendimą; šalių ir kitų proceso pareiga – padėti teismui išnagrinėti bylą.

Santykiai – teismo ir šalių abipusės teisės ir pareigos Santykiai egzistuoja tik tarp materialiojo teisinio santykio šalių Tarpusavio teisės ir pareigos sieja visus tris CPTS subjektus: tai ryšiai tarp ieškovo ir atsakovo, tarp

ieškovo ir teismo bei tarp atsakovo ir teismo2. pagal CPTS pobūdį, subjektus ir reikšmę CP

pagrindinis CPTS egzistuoja nuo proceso pradžios ir pabaigos ir sieja teismą ir šalis, arba teismą ir pareiškėją ypatingosios teisenos bylose

išvestinis CPTS atsiranda byloje dalyvaujant v-bės ar sav-bės institucijai, joms turint tikslą pateikti išvadą, taip pat tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, kadangi šie asmenys neturi materialiojo suinteresuotumo bylos baigtimi ir negali disponuoti šalių ginčo objektu

tarnybiniai (pagalbiniai) CPTS, susiklostantys tarp teismo ir asmenų, CP atliekančių tarnybines pagalbines funkcijas (liudytojų, ekspertų, vertėjų)

CPTS ypatumai:1. tai viešieji teisiniai santykiai2. specifiniai santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai:

tik esant atitinkamai CP TN tik esant CPTS subjektų civiliniam procesiniam teisnumui tik esant juridiniams faktams – CPK normų numatytiems procesiniams veiksmams – įvykiai, asmenų

veiksmai ir neveikimas ir kt.aplinkybės3. ypatinga subjektinė CPTS sudėtis:

vieno grandies PTS: tarp teismo ir iškovo, tarp teismo ir atsakovo, tarp ieškovo ir atsakovo dviejų grandžių PTS: tarp ieškovo, teismo ir atsakovo ir atvirkščiai, tarp liudytojo, teismo ir

dalyvaujančių byloje asmenų4. CPTS sistemiškumas ir nuoseklumas, plėtojasi įgyvendinant šalių ir teismo procesines teisės ir atliekant

procesines pareigas. Teismo veiklai būdinga nuosekli CPTS sistema5. glaudus CPTS ryšys su materialiaisiais teisiniais santykiais

4.2. CPTS atsiradimo, pasikeitimo ir nutraukimo pagrindai

Atsiradimo prielaida – juridiniai faktai. Atsiradimo, pasikeitimo ir nutraukimo pagrindas yra teismo ir proceso dalyvių veiksmai, reguliuojami CPT normų ir atliekami tam tikra tvarka, nustatyta CP įstatyme. Pagal subjekto valią juridiniai faktai yra veikos – nuo žmogaus valios priklausantys faktai – veikimas ir neveikimas; teisiniai įvykiai – faktai, atsirandantys nepriklausomai nuo subjekto valios.

4.3. CPTS elementai

1. subjektai – teismas, visi proceso dalyviai, kuriems būdinga teisinė savybė teisinis subjektiškumas – teisnumas ir veiksnumas

2. objektas: bendrasis – materialusis teisinis ginčas arba teisės saugomas interesas, kurį teismas turi išspręsti arba apginti; specialusis – konkretaus procesinio teisinio santykio įgyvendinimo metu siekiamas konkretus rezultatas

3. turinys

4.4. CPTS subjektai, ju klasifikavimas.

1. pagal vaidmenį procese: nagrinėjantys ir sprendžiantys CB, dalyvaujantys nagrinėjant ir sprendžiant CB, teismo sprendimus vykdantys asmenys

2. pagal suinteresuotumą bylos baigtimi: dalyvaujantys byloje asmenys (materialusis-(byloje priimtas sprendimas tiesiogiai veiks asmens teise ir pareigas) ir procesinis-(sprendimas tiesiogiai neveiks asmens teisių ir pareigų) suinteresuotumas) ir kiti proceso dalyviai

4.5. Proceso dalyviai: dalyvaujantys byloje asmenys, kiti proceso dalyviai.

Dalyvaujantys byloje asmenys – tai tie proceso dalyviai, kuriuos sieja bendras visiems jiems būdingas bruožas – teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Pagal intereso pobūdį: turintys privatų interesą ir turintys viešąjį interesą. Klasifikavimas:

1. šalys (ieškovas ir atsakovas)2. tretieji asmenys (pareiškiantys savarankiškus reikalavimus ir be savarankiškų reikalavimų)3. prokuroras, v-bės ir sav-bių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį CPK 49str.nustatyta tvarka viešajam

interesui ginti4. pareiškėjai, suinteresuotieji asmenys ypatingosios teisenos bylose5. kreditoriai ir skolininkai6. visų išvardytų asmenų atstovai

Teisinis suinteresuotumas:1. šalims ir tretiesiems asmenims su savarankiškais reikalavimais būdingas materialusis ir procesinis

suinteresuotumas. Materialusis – tiesioginė būsimo sprendimo įtaka dalyvaujančių byloje asmenų teisėms ir pareigoms. Procesinis – dalyvaujančių byloje asmenų procesinės pastangos, kad teismas priimtų sprendimą, atitinkantį jų interesus ir procesinę padėtį byloje

2. kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims būdingas tik procesinis suinteresuotumas, nes neveikiamos jų materialiosios teisės ir pareigos

Bendros dalyvaujančių byloje asmenų teisės – CPK 42str.1d ir 6d, specialiosios – numatytos tik kai kuriam dalyviams, CPK 42str 1 ir 3d, bendrosios pareigos – CPK 42str.5d, specialiosios – tam tikriems asmenimsKiti proceso dalyviai neturi tokių teisių ir pareigų kaip dalyvaujantys byloje asmenys.dvi grupės:

1. teisiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi ir CP atliekantys tik pagalbinę funkciją(liudytojai, ekspertai, vertėjai, teismo posėdžio sekretorius

2. pašaliniai asmenys, neturintys su nagrinėjama byla tiesioginio ryšio. Asmenys, kuriuos teismas įpareigoja pateikti rašytinius ar daiktinius įrodymus. Taip pat visuomenės nariai, stebintys teismo posėdį.

4.6. Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas

Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas nusako civilinių procesinių teisinių santykių subjektų teisinį statusą, t. y. jų galimybę tapti civilinių procesinių teisinių santykių subjektais ir tokios galimybės įgyvendinimo ribas. Skiriami du asmens procesinio teisinio statuso elementai - galėjimas būti proceso šalimi ir galėjimas asmeniškai vesti bylą.

Civilinis procesinis teisnumas - tai konkretaus subjekto galėjimas turėti civilines procesines teises ir pareigas:

1) fiziniai asmenys civilinį procesinį teisnumą įgyja gimdami, o teisnumas išnyksta fiziniam asmeniui mirus;2) užsienio valstybių piliečių bei asmenų be pilietybės civilinis procesinis teisnumas toks pat kaip ir LR piliečių;3) civilinį procesinį teisnumą turi juridiniai asmenys. Juridinio asmens teisnumas atsiranda kartu su

veiksnumu paprastai nuo juridinio asmens įregistravimo momento. Juridinio asmens pasibaigimas yra siejamas su jo išregistravimu iš juridinių asmenų registro.

Galiojantys įstatymai tiesiogiai nenumato galimybės riboti civilinį procesinį teisnumą. Įstatyme numatytais atvejais apribojus materialųjį teisnumą, netiesiogiai ribojamas ir procesinis teisnumas.

Civilinis procesinis veiksnumas - tai galėjimas savo veiksmais įgyvendinti subjektines procesines teises ir pareigas bei pavesti atstovui vesti bylą (CPK 38 straipsnio l dalis). Veiksnumas yra būtina sąlyga tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismas privalo atsisakyti priimti neveiksnaus asmens ieškinį. Tai yra pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindas , jei ieškinys vis dėlto buvo priimtas. Tačiau asmeniui tapus neveiksniu proceso metu, byla turi būti sustabdoma iki jam bus paskirtas įstatyminis atstovas.

Civilinis procesinis veiksnumas priklauso juridiniams asmenims, taip pat fiziniams asmenims, kurie yra sulaukę pilnametystės arba nepilnamečiams, sudariusiems santuoką arba teismo pripažintiems visiškai veiksniais (emancipuotais).

Nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų, taip pat pripažintų ribotai veiksniais asmenų teises ir įstatymo saugomus interesus gina teisme atitinkamai jų tėvai, įtėviai ar rūpintojai. Tačiau teismas privalo įtraukti dalyvauti tokiose bylose pačius nepilnamečius ar pripažintus ribotai veiksniais asmenis kaip vieną iš šalių arba kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis (CPK 38 straipsnio 2 dalis).

Nepilnamečiai turi visišką civilinį procesinį veiksnumą, jeigu turi visišką civilinį materialųjį veiksnumą.Nepilnamečių iki 14 metų, taip pat asmenų, pripažintų neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, teises ir

įstatymų saugomus interesus teisme gina jų įstatyminiai atstovai - atitinkamai tėvai, įtėviai, globėjai (CPK 38 straipsnio 4 dalis).

Egzistuoja tiesioginis materialiojo teisinio teisnumo ir veiksnumo bei civilinio procesinio teisnumo ir veiksnumo ryšys.

Dalyvaujančių byloje asmenų teisnumą ir veiksnumą teismas turi patikrinti ex officio.

4.7. Fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė - civilinių procesinių teisinių santykių subjektai

4.7.1. Fiziniai asmenys - civilinių procesinių teisinių santykių subjektai

Fiziniai asmenys visišką civilinį procesinį veiksnumą įgyja nuo 18 metų. Jie pagal civilinio procesinio veiksnumo apimtį skirstomi į tris grupes:

I. Turintys visišką civilinį procesinį veiksnumą:1) 18 metų amžiaus sulaukę asmenys;2) nepilnamečiai, sudarę santuoką;3) nepilnamečiai pripažinti emancipuotais. 4) materialiosios teisės numatyti atvejai, kai nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų gali tapti savarankiškais

atitinkamų materialiųjų teisinių santykių subjektais.Nepilnamečiai procesine prasme veiksnūs tiek, kiek jie turi materialųjį veiksnumą materialiuosiuose teisiniuose santykiuose, iš kurių kilo ginčas. II. Turintys ribotą civilinį procesinį veiksnumą: 1) Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų - jei ginčas kilęs dėl santykių, kuriuose jie neturi visiško civilinio veiksnumo.

Šių asmenų interesus teisme gina tėvai, įtėviai, rūpintojai (atstovai pagal įstatymą), tačiau tokiose bylose dalyvauti šalimis ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis teismas privalo įtraukti ir kviesti pačius nepilnamečius.

Ribotai veiksnių nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų rūpintojų padėtis procese gali būti dvejopa:a) jie yra procesiniai atstovai pagal įstatymą;b) ieškovo reikalavimu jie gali būti įtraukti dalyvauti byloje subsidiariais skolininkais (bendraatsakoviais).

Ieškovo procesinėje padėtyje ieškovais gali būti laikomi tik patys ribotai veiksnūs nepilnamečiai, o rūpintojai veikia tik kaip jų įstatyminiai atstovai.

2) Įstatymų numatytais atvejais nepilnamečiai iki 14 metų.3) Asmenys, kuriems yra įsiteisėjęs teismo sprendimas pripažinti ribotai veiksniais.Apribojus asmens materialųjį veiksnumą, ribotas tampa ir jo procesinis veiksnumas. Toks asmuo savarankiškai

gali dalyvauti tik bylose, kylančiose iš materialiųjų teisinių santykių, kuriuose jis turi visišką materialųjį veiksnumą.Šių asmenų interesus teisme gina rūpintojai (atstovai pagal įstatymą), tačiau tokiose bylose dalyvauti atitinkamai

šalimis ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis teismas privalo įtraukti ir kviesti pačius ribotai veiksnius asmenis.III. Neturintys civilinio procesinio veiksnumo:1) Nepilnamečiai iki 14 metų amžiaus.Šie asmenys patys negali atstovauti savo interesams teisme, jiems visada atstovauja atitinkamai tėvai, įtėviai,

globėjai, ir įstatymas nenumato, kad tokiais atvejais reikia įtraukti į bylą pačius nepilnamečius. Sau negali atstovauti ir neturi būti bylon įtraukti nepilnamečiai iki 14 metų net ir tais atvejais, kada materialiojoje teisėje jie gali įgyti tam tikrų teisių ar pareigų . Jei nepilnametis iki 14 metų neturi įstatyminio atstovo, jo interesams gali atstovauti iki įstatyminio atstovo paskyrimo įstatymo nustatyta tvarka paskirtas kuratorius.

Sprendžiant dėl nepilnamečio iki 14 metų atsakomybės yra galima dvejopa teisinė situacija:a) atsakovas yra nepilnamečio tėvai arba globėjas;b) atsakovas yra institucija, kurios priežiūroje nepilnametis yra;

Kai ginčas kilęs ne dėl neveiksnaus asmens veiksmais padarytos žalos atlyginimo, atsakovas procese yra pats neveiksnus nepilnametis, o jo interesams teisme atstovauja atstovas pagal įstatymą - globėjas.

Ieškovo procesinėje padėtyje ieškovas gali būti tik pats neveiksnus nepilnametis, o jo vardu procesinius veiksmus atlieka įstatyminis atstovas.

2) Asmenys, kuriems yra įsiteisėjas teismo sprendimas juos pripažinti neveiksniais.Šių asmenų teisėms teisme atstovauja įstatyminis atstovas - globėjas. Pripažinęs asmenį neveiksniu teismas pats

turi pradėti bylą dėl globos šiam asmeniui nustatymo ir globėjo paskyrimo.Neveiksnaus pilnamečio asmens atsakomybės atveju šis asmuo kaip atsakovas procese nedalyvauja, kadangi už

pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą atsako jo globėjas arba jį prižiūrėti privalanti institucija.Globėjo ar atitinkamos institucijos pareiga atlyginti žalą nepasibaigia ir tuo atveju, kai žalą padaręs asmuo po jos

padarymo pripažįstamas veiksniu. Tais atvejais, kai globėjas mirė ar neturi pakankamai lėšų žalai, padarytai asmens sveikatai ar gyvybei, atlyginti, o žalą padaręs asmuo turi pakankamai lėšų, teismas, atsižvelgdamas į neveiksnaus asmens ir nukentėjusiojo asmens turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes, gali išieškoti žalą iš neveiksnaus asmens turto.

Kai ginčas kilęs ne dėl neveiksnaus asmens veiksmais padarytos žalos atlyginimo, kaip atsakovas procese dalyvauja pats neveiksnus asmuo, o jo interesams teisme atstovauja atstovas pagal įstatymą – globėjas.

Ieškovu procese visada yra nurodomas pats neveiksnus asmuo.

Užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis teisnumas yra tapatus LR piliečių civiliniam teisnumui.

Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje jie nuolat gyvena, teisę. Bet:

a) Jeigu šie asmenys neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba ją nustatyti sunku, jų veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurios teritorijoje šie asmenys sudarė atitinkamą sandorį, teisę;

b) Jeigu asmuo gyvena keliose valstybėse, taikoma valstybės, su kuria asmuo labiausiai susijęs, teisė.Užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, pripažįstami

neveiksniais ar ribotai veiksniais LR įstatymų nustatyta tvarka . Jeigu jie gyvena Lietuvoje, tačiau jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, tai pripažinimo neveiksniu, taip pat veiksnumo ribojimo klausimus būtina spręsti ne pagal Lietuvos, o pagal jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę.

Užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės pripažįstami nežinia kur esančiais ir paskelbiami mirusiais pagal valstybės, kurios teritorijoje buvo paskutinė žinoma jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę.

Užsieniečiai, kurie pagal savo šalies įstatymus neturi civilinio procesinio veiksnumo arba jų veiksnumas yra ribotas, laikomi turinčiais civilinį procesinį veiksnumą, jeigu atitinka CPK 38 straipsnio reikalavimus.

4.7.2. Juridiniai asmenys - civilinių procesinių teisinių santykių subjektai

Įmonių, kitų organizacijų teisinį statusą apibūdina tik teisnumas, kuris apima ir veiksnumą, nes jei šie asmenys gali įgyti teises, tai jas gali ir įgyvendinti.

Teisnumą šie asmenys įgyja nuo jų įsteigimo (įregistravimo juridinių asmenų registre). Gali būti nustatyta, jog viešasis juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo teisės akto dėl jo įsteigimo įsigaliojimo. Atskiri juridinių asmenų padaliniai (filialai, atstovybės) juridinio asmens teisių neturi.

Juridinio asmens filialas, neturintis juridinio asmens teisių, negali būti šalimi civiliniame procese. Toks juridinio asmens struktūrinis padalinys taip pat negali būti trečiuoju asmeniu, pareiškėju ar suinteresuotu asmeniu ypatingosios teisenos bylose, kreditoriumi ar skolininku.

Privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė, taip pat kai privačių asmenų teisnumą riboja įstatymas.

Juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Įstatymų nustatytais atvejais juridiniai asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik gavę įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją. Bet koks civilinių teisių ribojimas turi būti pagrįstas.

Viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t. y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

Užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų teisinis statusas nustatomas pagal jų įsteigimo vietos valstybės teisę - taikomas inkorporacijos principas.

Tais atvejais, kai juridinio asmens ar kitos organizacijos steigimo tvarka buvo pažeista, jų civilinis teisnumas nustatomas pagal faktinės veiklos valstybės teisę. Juridinio asmens, įsteigto užsienio valstybėje, padalinių, esančių ar veikiančių Lietuvoje, civilinis teisinis statusas nustatomas pagal Lietuvos teisę .

CPK tarptautinio civilinio proceso normos atskirai užsienio organizacijų teisnumo (ar veiksnumo) nereglamentuoja.

4.7.3. Valstybė - civilinių procesinių teisinių santykių subjektas

Valstybė kaip civilinio proceso subjektas civiliniame procese dalyvauja bendrais pagrindais ir procese gali būti ir ieškovas, ir atsakovas. Tokia padėtis yra nulemta materialiųjų teisinių santykių: valstybė dalyvauja ir ūkinėje komercinėje veikloje, t. y. civiliniuose teisiniuose santykiuose.

Valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, vykdo dvejopas funkcijas. Pirma, valstybė ir savivaldybės vykdo valdžios funkcijas. Ginčų, kilusių dėl viešojo administravimo veiklos, nagrinėjimas priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

Tačiau tiek valstybė, tiek ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai.

Valstybės interesams teisme atstovauja Vyriausybė, įstatymų numatytais atvejais - Vyriausybės įgaliota ar kita institucija, jų pareigūnai.

Valstybė turi imunitetą tik kaip politinė organizacija, tačiau komerciniuose santykiuose dauguma valstybių dalyvauja bendra tvarka, o imuniteto yra atsisakiusios.

Užsienio valstybėms taikoma imuniteto doktrina reiškia, kad valstybė, kuri veikia kaip politinė organizacija, atlieka oficialius veiksmus, ir dėl šių veiksmų turi imunitetą nuo užsienio teismų jurisdikcijos.

Žinomi atvejai, kai karo metu viena valstybė buvo uždraudusi kreiptis į jos teismus priešiškos valstybės asmenims.

4.8. Teismas - privalomas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas

4.8.1.Teismo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

Pagal valdžių padalijimo principą įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija. Kiekviena valstybės valdžios institucija privalo atlikti tik jai patikėtas funkcijas ir negali vykdyti kitoms institucijoms pavestų funkcijų.

Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisminė valdžia privalo būti savarankiška ir visavertiška. Tai neatskiriama nuo teismų nepriklausomumo principo.

Funkcinis valdžių padalijimas reiškia atskirų valdžios šakų išskyrimą valstybės valdžios viduje. Pagal Ch. L. Montesqieu spręsdamas ginčus teisėjas turi vadovautis įstatymu. Bet taikydamas įstatymus teisėjas turi būti nepriklausomas. Taigi būtina teisingumo vykdymo prielaida yra tai, kad teismo sprendimą priimtų nešališkas ir neutralus trečiasis asmuo - teisėjas.

Teismo veikla nėra ir negali būti susijusi su politika, kuri skaldo visuomenę. Teismai turi likti neutralūs, kad žmonės gerbtų teismų sprendimus.

Apibūdindamas teismo paskirtį visuomenėje prof. V. Mikelėnas atkreipė dėmesį į keletą pagrindinių aspektų:1) Istoriškai teismo funkcijos pasikeitė. Ch. L. Montesąuieu laikais teismas atliko vieną funkciją - nagrinėjo

privačių asmenų ginčus, o valstybės imuniteto doktrina buvo kliūtis patekti į teismą byloms, kuriose privatūs asmenys bylinėtųsi su valstybe. XVIII a. atsirado nauja teismų funkcija - vykdomosios valdžios veiksmų teisėtumo kontrolė. XX a. teismai pradėjo vykdyti ir įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolės funkciją - konstitucinę priežiūrą. Valstybėje įtvir-tinus įstatymo viršenybės, teisinės valstybės principus, jiems turi paklusti visos valstybės valdžios, taip pat ir pati įstatymų leidžiamoji valdžia. Taigi teismas ne tik sprendžia ginčus dėl teisės, bet ir tapo teisėtumo visoje valstybėje garantu.

2) Žymiai padidėjo valstybės kišimasis į visas visuomenės gyvenimo sritis. Įstatymai reguliuoja vis daugiau sričių, kurios anksčiau iš viso nebuvo reglamentuojamos, plečiasi vykdomosios valdžios įtakos sfera. Teismai turi nagrinėti kokybiškai naujas bylas. Teismai sprendžia ir grynai politines bylas. Taigi teismai savo sprendimais gali veikti visuomenės ekonominius, socialinius, politinius procesus.

3) Padidėjo teismo vaidmuo aiškinant teisę (teismo teisės aiškinimo ir spragų užpildymo funkcija). Aiškindamas ir taikydamas teisės normas ir prievartą teismas pratęsia įstatymų leidžiamosios valdžios ar vykdomosios valdžios politiką. Aiškindamas teisę teismas kartu ją kuria ir plėtoja; kartais teisės normos veikimo sferą išplečia, kartais susiaurina, o kartais netgi bylą išsprendžia contra legem - vadovaudamasis bendraisiais principais. Aiškindamas ir taikydamas įstatymus teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Taigi, aktyvus ir kvalifikuotas teismas atsveria pasyvų ir nekvalifikuotą įstatymų leidėją, siekiant visuomenės pažangos ir stabilumo.

4) Pats įstatymų leidėjas dažnai palieka teismui teisę veikti savo nuožiūra. Tokiais atvejais teismas pats vadovaujasi tam tikrais moralės kriterijais ir sprendžia, kas yra teisinga, sąžininga, protinga, jausdamas visuomenės šių vertybių supratimą. Teismo sprendimas turi atitikti konkrečias visuomenės ekonomines socialines sąlygas ir neturėtų vienokiomis sąlygomis priimtų teisės normų taikyti esant visiškai kitoms sąlygoms. Teismas priimamus sprendimus turi motyvuoti, kad visuomenei būtų argumentuotai paaiškintos sprendimo išvados bei padidinta teismo atsakomybė. Kartu taip yra realizuojama dar viena teismo funkcija - visuomenės auklėjimo ir teisinio švietimo.

5) Be paminėtų, teismai atlieka dar ir kitas funkcijas, nesusijusias su ginčų dėl teisės sprendimu, tačiau reikšmingas asmenų teisiųapsaugai. Pavyzdžiui, ypatingąja (apsaugine) teisena nagrinėjamos įvairios bylos, užtikrinančios asmenų materialiųjų teisių įgyvendinimą.

Teisminė valdžia priskirtina vienai iš trijų lygiaverčių valdžių. Be to, kadangi teisminės valdžios kompetenciją bei įgaliojimus apibrėžia Konstitucija ir įstatymai, galima pripažinti, jog pati tauta įtvirtina ypatingą teisminės valdžios statusą, reikšmingesnį nei įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios.

Savo funkcijas tinkamai atlikti teismas gali tik būdamas apsaugotas nuo kitų valdžių spaudimo ir poveikio. Teismų ir teisėjų nepriklausomumas reiškia kitų valdžių nesikišimą į teisingumo vykdymo procesą. Siekiant teisėjų nepriklausomumo, viena svarbiausių priemonių yra teisėjų atranka ir skyrimo tvarka.

Teisėjas teismo sprendimą priima valstybės, visos visuomenės vardu, taigi visuomenė turi juo pasitikėti. Teisėjai turi būti aukštos erudicijos ir teisinės kvalifikacijos žmonės.

Teismų nepriklausomumas nėra tikslas, o tik priemonė tinkamam, sąžiningam, nešališkam bylų nagrinėjimui užtikrinti. To siekiant, teisėjams yra nustatyti įvairūs ribojimai - jie negali dirbti jokio kito darbo, išskyrus kūrybinį, pedagoginį, negali dalyvauti politinėje veikloje.

Vis dėlto teismas negali būti visiškai nuo nieko nepriklausomas. Pirmiausia jis priklauso nuo teisės . Tik pats nepažeisdamas įstatymų, teismas gali būti įstatymų laikymosi garantas. Teismų nepriklausomumas neturi būti jų ap-saugos skydas nuo nesąžiningų veiksmų, teisės pažeidimų, nekvalifikuotumo pasmerkimo. Ar teismai vykdo įstatymus, kontroliuoja aukštesni teismai.

Egzistuoja abipusė sąveika - teismų sprendimai veikia visuomenę, o visuomenės reakcija daro įtaką teismams. Svarbu surasti būdus, kad teismų nuomonė nebūtų veikiama tiesiogiai. Neretai tenka ieškoti protingos pusiausvyros tarp teismo nepriklausomumo ir nešališkumo bei nuomonės reiškimo laisvės.

Nuomonės reiškimo laisvės apribojimus galima skirstyti į tris grupes:a) apsaugoti viešiesiems interesams;b) kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti;c) teisminės valdžios nešališkumui ir autoritetui garantuoti.

Atlikdamas plačias funkcijas, teismas kaip valdžios institucija turi valdingus įgaliojimus:a) priimti sprendimus valstybės vardu;b) užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą prievarta;c) pripažinti neteisėtais vykdomosios valdžios veiksmus ir aktus;d) aiškinti ir plėtoti teisę;e) priversti kitus asmenis vykdyti teismo nurodymus ir taikyti sankcijas už nevykdymą ir kt.

Vykdydamas teisingumą teismas turi šias procesines teises:a) taikyti įstatymus konkrečiomis gyvenimiškomis aplinkybėms ir priimti teisės normų taikymo aktą, kuris yra visuotinai privalomas;b) kontroliuoti, kaip dalyvaujantys byloje asmenys naudojasi procesinėmis teisėmis;c) taikyti sankcijas už tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimą ar teismo nurodymų nevykdymą;d) dalyvaujantiems byloje asmenims užduoti klausimus, paskirti ekspertizę, iškviesti liudytojus, reikalauti dalyvaujančių bylojeasmenų paaiškinimų, nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatyti teisingam bylos išsprendimui, pareikalauti iš dalyvaujančių byloje asmenų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti pagrįstos, CPK numatytais atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva, pripažinti, kad šalies atvykimas į teismo posėdį yra būtinas ir kt.

Vykdydamas teisingumą teismas turi šias procesines pareigas:a) priimti nagrinėti civilinę bylą pagal CPK 5 straipsnyje numatytų asmenų paduotą pareiškimą ir priimti teisėtą bei pagrįstąteismo sprendimą;b) vadovauti teismo posėdžiui (CPK 158 straipsnio 2 dalis);c) rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, užkirsti kelią proceso vilkinimui, siekti bylos išnagrinėjimo pirmajame teismo posėdyje, siekti teismo sprendimo įvykdymo per kiek įmanoma trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio l dalis, 72 straipsnis, 158 straipsnio 3 dalis);d) išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų procesines teises ir pareigas (CPK 158 straipsnio 3 dalis);e) įspėti dalyvaujančius byloje asmenis dėl tam tikrų veiksmų atlikimo ar neatlikimo teisinių padarinių (pavyzdžiui, numatytų CPK 181 straipsnyje);f) rūpintis išsamiu bylos aplinkybių nustatymu (CPK 159 straipsnio l dalis);g) imtis priemonių šalims sutaikyti (CPK 159 straipsnio l dalis); 4.8.1.h) padėti šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims įgyvendinti jų teises (CPK 158-161, 179 straipsniai) ir kt.

Teismo vaidmuo visuomenėje lemia ir teisėjo vaidmenį procese.

4.8.2. Teismų ir teisėjų atsakomybė

Du principai turi egzistuoti vienas greta kito - ir teisėjų nepriklausomumas, ir jų atsakomybė. Būtina pasiekti protingą abiejų principų balansą. Tad egzistuoja šios teisėjo atsakomybės rūšys:

a) Politinė atsakomybė. Teisėjas paprastai atsakingas ir atskaitingas parlamentui ar kitai politinei valdžios institucijai. Tai nėra drausminė atsakomybė, nes taikoma ne už teisės pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylas, o už netinkamą teisėjo elgesį privačiame ar viešame gyvenime.

Asmuo, paskirtas teisėju, įstatymo nustatyta tvarka prisiekia. Nuo priesaikos davimo teisėjui atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja duota priesaika. KT: „Priesaikos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas“.

Politinė atsakomybė nėra labai efektyvi, įvairių valstybių praktikoje ji taikoma labai retai ir dažniausiai būna nesėkminga.

b) Socialinė (moralinė) atsakomybė - atsakomybė visuomenei. Ji buvo taikyta sovietiniu laikotarpiu, kai teisėjai buvo renkami ir reguliariai turėjo atsiskaityti rinkėjams. Šiuolaikinėje visuomenėje tam tikras socialinės teisėjų kontrolės būdas yra žiniasklaida. Galimybę kontroliuoti teismų darbą ir užtikrinti teismų darbo skaidrumą suteikia taip pat civiliniame procese galiojantis viešumo principas.

c) Civilinė atsakomybė - tai teismo ar teisėjo atsakomybė už neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Turi būti taikomas netiesioginės civilinės atsakomybės principas, kai žalą atlygina valstybė už neteisėtus veiksmus, atliktus valstybės pareigūno (teisėjo), kuris veikia valstybės vardu. Valstybė atlygina neteisėtais teisėjo ar teismo veiksmais civilinėje byloje padarytą žalą, jei ji padaryta dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Valstybės atsakomybei kilti neturi reikšmės kaltojo asmens kaltės forma. Be turtinės atsakomybės, įteisinta ir valstybės pareiga atlyginti neturtinę žalą. Jei žala atsirado dėl teisėjo tyčinių veiksmų, valstybė gali reikalauti žalos atlyginimo iš atitinkamo pareigūno regreso tvarka.

d) Baudžiamoji atsakomybė. Nei Konstitucija, nei Teismų įstatymas teisėjų imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės nenustato, o tik numato sudėtingesnį nei kitiems asmenims teisėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn mechanizmą. Teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas ar gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų - Respublikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką. Pradėti ikiteisminį tyrimą, kai įtariamasis yra teisėjas, gali tik generalinis prokuroras. Teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo.

e) Administracinė atsakomybė. Įtvirtintas teisėjo imunitetas nuo administracinės atsakomybės taikymo. Jei teisėjas padaro administracinį teisės pažeidimą, medžiaga perduodama Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, kuri sprendžia drausmės bylos iškėlimo teisėjui klausimą.

f) Drausminė atsakomybė. Drausminė atsakomybė teisėjui gali būti taikoma tik už teismo procedūros elementarių normų pažeidimus, taip pat už teisėjo elgesį, nesuderinamą su teisėjo vardu - teisėjo etikos taisyklių pažeidimus. Teisėjų etikos taisyklės numato teisėjo pareigą neskleisti bylos nagrinėjimo metu gautos konfidencialios informacijos, nagrinėjant bylas įsigilinti į jų esmę, vengti skubotumo bei paviršutiniškumo, tačiau nevilkinti teismo proceso, taip pat numatyta, kad teisėjo veikla, nesusijusi su jo darbinėmis pareigomis, neturi trukdyti teisėjo tiesioginių pareigų atlikimui, teisėjas turi susilaikyti nuo viešų pasisakymų apie savo ir kitų teisėjų nagrinėjamas bylas, jis negali dalyvauti finansinėje ar komercinėje veikloje, naudodamasis savo tarnybine padėtimi. Tačiau draudžiama taikyti drausminę atsakomybę už teismo sprendimo turinį.

KT: “Užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios. Konstitucija draudžia vykdomajai valdžiai kištis į teisingumo vykdymą, daryti teismams kokį nors poveikį ar vertinti teismų darbą nagrinėjant bylas, juo labiau nurodinėti, kaip turėtų būti vykdomas teisingumas. Teismų administravimas ir drausminių priemonių taikymas teisėjams turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų pažeidžiamas realus teisėjų nepriklausomumas“.

Teisėjas drausmine tvarka atsako Teisėjų garbės teisme.Teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka:

1) už teisėjo vardą žeminantį poelgį;2) už administracinio teisės pažeidimo padarymą;3) už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą.

4.8.3. Teismo vaidmuo civiliniame procese

Priklausomai nuo teisėjo aktyvumo yra skiriami du civilinio proceso modeliai:

1) tardomasis civilinis procesas (inkvizicinis);2) rungimosi civilinis procesas (adversarinis);

Realiai neegzistuoja grynai vienas proceso modelis. Pastebimas šių modelių susiliejimas, civiliniame procese ryškėja abiem modeliams būdingų bruožų sintezė.

Istoriškai Europoje civilinis procesas iš pradžių buvo grynai tardomasis. XVIII-XIX a. liberalizmo, asmens laisvės, individualizmo idėjos paskatino pereiti prie liberaliojo - rungimosi proceso modelio.

Austrijos CPK, suformulavo socialinio civilinio proceso doktriną, kurios esme tapo nuostata, kad civilinis procesas - tai ne privatus šalių reikalas, o atitinkama valstybės funkcija. Proceso tikslas - teisėtvarkos ir socialinio teisingumo užtikrinimas. Civilinis procesas yra viešas, todėl jo šeimininkai yra ne šalys, bet teismas.

Mokslininkai, atstovaujantys rungimosi civilinio proceso mokyklai, mano, kad teisėjas procesą turi stebėti pasyviai, nes procese turi rungtis lygiateisės šalys, tačiau teismas gali reaguoti į proceso normų pažeidimus. Aktyvus teisėjas gali prarasti nešališkumą ir tai pažeistų sąžiningo bylos vedimo principą.

Kitų autorių pagrindinis argumentas - teismas turi nustatyti byloje objektyvią tiesą.Taigi teisėjo aktyvumas gali būti suprantamas dvejopai:

1) Formalusis (procesine prasme) — tik atitinkamų procesinių priemonių taikymas, nesikišant į teisminio nagrinėjimo dalyką. 2) Tikrasis (materialusis) - tai teisėjo pareiga ne tik užtikrinti proceso operatyvumą, bet ir savarankiškai ieškoti materialiosios tiesos, net nustatyti ar pakeisti teisminio nagrinėjimo dalyką.

Pasaulyje materialusis teisėjo aktyvumas beveik niekur nėra pateisinamas ir toleruojamas. Tuo tarpu formalųjį aktyvumą pripažįsta tiek kontinentinė, tiek bendroji teisė, tačiau tokio teisėjo vadovavimo laipsnis skirtingose valstybėse yra nevienodas.

Bendrosios teisės sistemos šalyse teisėjai yra pasyvūs tiek parengiamojoje, tiek teisminio nagrinėjimo dalyke. Procesas – tai iš esmės advokatų reikalas: liudytojų apklausa (kryžminė) yra advokatų reikalas, kaip ir tai, kokius liudytojus kviesti ir kokius klausimus užduoti. Teismas savo iniciatyva liudytojų, ekspertų nekviečia ir kitų įrodymų nerenka. Ribotai veikia iura novit curia principas. Paprastai nurodyti teisinį ieškinio ir atsikirtimų pagrindą yra šalių advokatų pareiga. Teismas negali savo sprendimo pagrįsti ne tik faktais, bet ir teisės normomis, jeigu šalys jomis nesiremia. Teisėjas tik turi užtikrinti, kad procesas būtų sąžiningas ir operatyvus.

Kontinentinės teisės valstybėse taip pat pripažįstama, kad teismas negali peržengti ieškinio reikalavimų ribų ar sprendimo pagrįsti faktais, kuriais nė viena šalis nesirėmė. Tačiau teisėjo procesinis (formalusis) aktyvumas šiose valstybėse yra žymiai didesnis.

Aktyvus teisėjas įgalina bylą išnagrinėti greičiau, pigiau šalims ir valstybei, pasiekti taiką. Teismas turi, bent jau parengtinio posėdžio metu, o jeigu įmanoma, tai ir viso teisminio nagrinėjimo metu, aktyviai užtikrinti greitą proceso eigą, garantuojant šalių teises, taip pat ir teisę į tai, kad su jomis būtų vienodai elgiamasi. Kita vertus, aktyvus teisėjas gali

pažeisti nešališkumo, neutralumo, šalių lygiateisiškumo principus, suponuoti valstybės kišimosi į privačius reikalus situaciją.

Teisėjai privalo ir turi turėti įgaliojimus vykdyti savo teisinius įsipareigojimus, kad užtikrintų tinkamą įstaty mų taikymą ir teisingą, efektyvų ir greitą bylos nagrinėjimą.

Teisėjas procese galėtų būti pasyvus, jeigu šalims privalomai atstovautų advokatai, advokatų skaičius būtų pa-kankamas, advokatai būtų aukštos kvalifikacijos ir veiktų sąžiningais būdais ir priemonėmis.

LR CPK įdiegtas mišrus - rungimosi ir tardomojo civilinio proceso modelis. CP tikslai - pažeistų materialiųjų subjektinių teisių gynimas, kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atkūrimas bei teisės plėtra. Vienas iš esminių bruožų yra aktyvus teisėjas tiek pasirengimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje. Šalių valia, sprendžiant disponavimo ginčo dalyku klausimus, turi lemiamą reikšmę, tačiau teismas turi teisę pasiūlyti šalims svarstyti įvairius klausimus. Įtvirtinama teismo pareiga rūpintis kiek įmanoma išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu. Aiškiai įtvirtinama teismo pareiga nustatyti materialią tiesą byloje.

4.8.4. Teismo išaiškinimo pareiga

Bylą nagrinėjantis teismas privalo rūpintis kaip galima išsamesniu ir greitu bylos išnagrinėjimu. Siekiant suderinti šiuos du tikslus, būtina sąlyga yra bylą nagrinėjančio teismo aktyvumas bei galimybė veikti taip, kad būtų užtikrintas koncentruotas bylos medžiagos pateikimas, suformuluoti reikalavimai ir atsikirtimai įjuos. Šioms teismo galioms įgyvendinti jam paprastai suteikiami dvejopo pobūdžio įgaliojimai:

1) Teismo išaiškinimo pareiga, kuri įgyvendinama suteikiant teismui galimybę klausti, nurodyti aplinkybes, kurioms įrodyti būtina pateikti papildomus įrodymus, nustatyti terminus pateikti įrodymus ir pan.

2) Teismo teisė atsisakyti priimti ir tirti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą.Teismo išaiškinimo pareiga, viena vertus, užtikrina teismo aktyvumą civiliniame procese, kita vertus -

garantuoja, kad teismo aktyvumas nėra beribis. Teismo pareiga rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu reiškia teismo pareigą taikyti visas CPK numatytas procesines priemones, kad būtų realizuoti civiliniam procesui keliami tikslai. Teismas turi išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų teises ir pareigas, tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimo teisinius padarinius, žodinio proceso metu užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti jų paaiškinimų, nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatyti, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pareikalauti iš dalyvaujančių byloje asmenų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti pagrįstos. Tik tokiu atveju teismas galės užtikrinti išsamų bylos aplinkybių nustatymą, bylos esmės atskleidimą ir materialios tiesos nustatymą.

Teismo išaiškinimo pareiga reiškia šiuos teismo įgaliojimus:a) dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškinti jų procesines teises ir pareigas. LAT: „nustatyta teismo pareiga

išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų teises ir pareigas apima tik principinį išaiškinimą šalims, kad joms suteikta įstatyminė galimybė naudotis tam tikromis procesinėmis teisėmis, kartu ir vykdyti nustatytas tam tikras procesines pareigas. Ši teismo pareiga nereiškia teismo pareigos nurodyti, kokius konkrečius reikalavimus, prašymus ar konkrečius gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdus turi reikšti ar naudoti dalyvaujantys byloje asmenys konkrečioje byloje“.

b) dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškinti tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimo procesinius teisinius padarinius;

c) teismas turi teisę užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, siekdamas atkreipti jų dėmesį į tam tikras neaiškias aplinkybes, reikalaujančias papildomų argumentų ir įrodymų;

d) teismas gali reikalauti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų;e) teismas turi nurodyti dalyvaujantiems byloje asmenims papildomas aplinkybes, kurias būtina byloje nustatyti

siekiant tinkamai išnagrinėti bylą ; f) teismas turi išaiškinti bei patikslinti šalių pareigą įrodinėti, taip pat gali pareikalauti iš šalių pateikti papildomus

įrodymus tam tikroms šalių nurodytoms aplinkybėms įrodyti. Jeigu pačios šalys nesirūpina proceso skatinimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu nepaisant teismo pastangų , teismas sprendimą byloje gali priimti esamų įrodymų pagrindu, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kai įrodymus teismas renka savo iniciatyva. Jeigu šalys nesugeba tinkamai atstovauti savo interesams, teismas gali, kai tam neprieštarauja abi šalys, savo iniciatyva rinkti įrodymus ir kitose bylose;

g) teismas gali pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamųjų interesų atstovavimu byloje;CPK taip pat yra įtvirtinta teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus naujus įrodymus. CPK nedviprasmiškai yra

įtvirtinta tiek teismo išaiškinimo pareiga, tiek ir šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu.Teismo išaiškinimo pareigos įvykdymas yra būtina tinkamo teismo teisės atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus

įrodymus įgyvendinimo sąlyga. Viena vertus, toks teismo atsisakymas yra sąlygojamas šalies nevykdymo arba netinkamo vykdymo jai priklausančios pareigos rūpintis proceso skatinimu, kita vertus, ši šalies pareiga gali būti laikoma neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta tik tokiu atveju, kai bylą nagrinėjantis teismas tinkamai įvykdė jam priklausančią išaiškinimo pareigą. Bylą nagrinėjantis teismas privalo paaiškinti ginčo šalims pavėluoto įrodymų pateikimo padarinius. Teismas jau pasirengimo teisminiam nagrinėjimui metu turėtų nurodyti šaliai jos pareikšto ieškinio pagrindo ar atsikirtimo į pareikštą ieškinį nepagrįstumą leistinais įrodymais bei pasiūlyti papildyti šiuos procesinius dokumentus.

Teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus gali būti laikoma tinkamai įgyvendinta tik tokiu atveju, jeigu egzistuoja visos šios sąlygos:

a) šalis pavėluotai pateikia įrodymus;b) šiuo pavėlavimu ji pažeidžia proceso skatinimo pareigą;

c) pateiktų įrodymų priėmimas reikštų esminį bylos nagrinėjimo užvilkinimą;d) įrodymai pateikiami pavėluotai, nors teismas tinkamai įvykdė jam nustatytą išaiškinimo pareigą;e) pavėlavimas yra grindžiamas šalies kalte, ir ji nenurodo svarbių priežasčių, pagrindžiančių tokį pavėlavimą.Net ir esant visoms šioms sąlygoms kalbama apie teismo teisę, tačiau jokiu būdu ne pareigą atsisakyti priimti pavė-

luotai pateiktus įrodymus. Teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus yra ne sankcija, bet galimas tolesnės proceso eigos variantas, numatant, kaip turėtų vykti tolesnis bylos nagrinėjimas, siekiant įgyvendinti procesui keliamus tikslus, jeigu šalis nevykdo savo pareigos rūpintis proceso skatinimu.

4.8.5. Teismo sudėtis

Viena iš teisės į tinkamą teismo procesą prielaidų yra reikalavimas,. Kad bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas. Todėl neteisėta teismo sudėtis yra laikoma absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 strp. 2 d. 1p. ) ir vienu iš proceso atnaujinimo pagrindų.

Teismo sudėtį reglamentuoja Teismų įstatymo 36 strp., taikomas sistemiškai su kitomis CPK nuostatomis.Bylą nagrinėjančio teismo sudėtis gali būti:

vienasmenė – bylą nagrinėja ir sprendimą priima 1 teisėjas; kolegiali – bylą nagrinėja ir sprendimą priima 3 ar daugiau teisėjų (CPK 62 strp., TĮ 36 strp.).

Pirmosios instancijos - apylinkės ir apygardos – teismuose bylas nagrinėja teisėjas vienasmeniškai. Tačiau 2002 m. CPK pirmą kartą įtvirtinta naujovė – galimybė pirmosios instancijos teismuose esant sudėtingai bylai jai išnagrinėti sudaryti 3 teisėjų kolegiją (CPK 62 strp. 1 ir 2 d.). Pagrindinis to motyvas – sprendžiamo ginčo sudėtingumas. Sudėtinga byla gali būti ir dėl teisinių aspektų (daug painių faktinių aplinkybių), ir dėl objektyvių ir subjektyvių aplinkybių (didelis visuomeninis susidomėjimas, dalyviai - svarbūs asmenys…). Išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymas yra išimtinė teismo pirmininko arba skyriaus pirmininko teisė, bet ne pareiga. Apeliacine tvarka bylos nagrinėjamos apygardų teismuose ir Lietuvos Apeliaciniame teisme 3 teisėjų kolegijos, išskyrus atvejus, kai tam tikrus procesinius veiksmus pagal įstatymą teisėjas gali atlikti vienasmeniškai (Pvz.: informuoti dalyvius apie posėdžio vietą, datą…). LAT vienoje savo konsultacijoje išaiškino, kad apeliac. instanc. teismui paduoto prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą 370 strp.1 d nustatyta tvarka turi išspręsti nutartimi sudaryta 3 teisėjų kolegija. Kasacine tvarka bylas nagrinėja vienas teismas visoje valstybėje – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuriame bylas nagrinėja 3 teisėjų kolegija arba išplėstinė 7 teisėjų kolegija, arba šio Teismo CB skyriaus plenarinė sesija. Visi teisėjų kolegijos teisėjai turi vienodus įgaliojimus tiek bylos parengimo teisminiam nagrinėjimui stadijoje, tiek ir teisminio jos nagrinėjimo metu. Apeliac. instanc. ir kasaciniame teisme teisėjų kolegija sudaro ir jos primininką bei pranešėją skiria atitinkamo teismo ar jo CB skyriaus pirmininkas nutartimi, laikydamiesi nustatytos bylų paskirstymo teismuose tvarkos. CPK 62 6d. numatyta, kad LAT CB skyriaus plenarinei sesijai pirmininkauja LAT pirmininkas, o kai šis nedalyvauja posėdyje – Šio teismo CB skyriaus pirmininkas. LAT CB skyriaus plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja e ma-iau kaip 2/3 skyriaus teisėjų, o sprendimas priimamas balsų dauguma. Teisėjai veikia visada teismo ir valstybės vardu, nesvarbu, kiek yra teisėjų. Sprendžiant klausimą kolegialiai, nei vienas teisėjas neturi teisės susilaikyti. Posėdžio pirmininkas kalba ir balsuoja paskutinis. Trumpiausią teisėjo darbo stažą turintis teisėjas kalba ir balsuoja pirmas (CPK 63 strp. 1 d.). Jei CB skyriaus plenarinėje sesijoje balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. CPK 63 strp. 2 d. įtvirtintas atskirosios nuomonės institutas – teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti raštu atskirąją nuomonę. Atskiroji nuomonė skelbiant teismo sprendimą nėra skaitoma, ji pridedama prie bylos. AN institutas taikomas visose teisminėse instancijose. Bylos teismuose nagrinėjamos laikantis tam tikros jų paskirstymo tvarkos. Bylų paskirstymo Lietuvos apeliaciniame, apygardų, apygardų administraciniuose ir apylinkių teismuose taisyklės yra patvirtintos Teismų tarybos 2004 m. birželio 11d. nutarimu. Bylų paskirstymą pagal patvirtinta tvarką realizuoja atitinkamo teismo ar skyriaus pirmininkas. Galimi šie bylų paskirstymo teisėjams būdai:

abėcėlinis – pagal atsakovo pavardės ar pavadinimo pirmąsias raides ar pagal teisiamojo pavardės pirmąsias raides;

skaitmeninis – pagal bylos numerio paskutiniuosius skaičius; mišrus – teisėjų specializaciją derinant su minėtasi bylų paskirstymo būdais.

Taisyklės numato, kad nuo patvirtinto bylų paskirstymo plano gali būti nukrypta tik išimtiniais atvejais. Konkretų bylų paskirstymo būdą parenka atitinkamo teismo ar teismo skyriaus pirmininkas, tvirtindamas metinę bylų paskirstymo tvarką. Jei sprendimą priima neteisėtos teismo sudėties teismas, tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. LAT CBS 2003 06 26 konsultacijoje pabrėžė, kad teismo sudėties pakeitimas iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios pats savaime nereiškia, jog byla nagrinėjama neteisėtos sudėties teismo. Dėl teisėjo (-ų) ligos, mirties, įgaliojimų pasibaigimo atsiranda būtinumas teisėją ar teismo sudėtį byloje pakeisti po to, kai byla perduota nagrinėti konkrečiam teisėjui. Tuomet pakeitus teismo sudėtį, bylos nagrinėjimas atidedamas, o nauja teismo sudėtis bylą turi nagrinėti iš naujo, nebent dalyvaujantys byloje asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau.

4.8.6. Teisėjo ir kitų civilinio proceso dalyvių nušalinimo pagrindai ir tvarka

Teismo ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo garantija civiliniame procese įgyvendinama užtikrinant galimybę dalyvaujantiems byloje asmenims, abejojantiems teismo nešališkumu, pareikšti teisėjui nušalinimą. CPK 64 strp. numatyta, kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas, vertėjas turi būti nušalinami …

CPK 65 strp. 1d.įtvirtinti absoliutūs (objektyvūs) teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) pagrindai, t. y. teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas šioje normoje nurodytais atvejais. Be CPK 65 strp. numatytų pagrindų, teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo (CPK 66 strp.). Tai reiškia, kad iš esmės nušalinimas teismui gali būti pareiškiamas bet kokiu pagrindu, kuris leidžia abejoti nešališku ir objektyviu bylos nagrinėjimu. Todėl šiuos teisėjo nu(si)šalinimo pagrindus galima įvardyti kaip subjektyvius. Tokiu atveju nušalinimo klausimas bus perduotas kitam teismo pareigūnui (ams) spręsti CPK 69 strp. tvarka arba pats teisėjas galės pareikšti, kad jis nuo bylos nusišalina. LAT CBS 2003 03 05 nutartyje pabrėžė, kad teisėjo nušalinimo bendrieji pagrindai yra tiesioginis ar netiesioginis suinteresuotumas bylos baigtimi arba abejonės teisėjo nešališkumu. Abejonės turi būti pagrįstos.

Skirtumas tarp 65 strp ir 66 strp. yra tas, kad pateikus bent vieną iš privalomųjų nušalinimo pagrindų (65 strp. 1d.) egzistuoja teisėjo pareiga nusišalinti – CPK 68 strp. 1d. numato , jog jeigu yra aplinkybių, nurodytų CPK 65, 66 ir 67 strp., teisėjas, ekspertas, vertėjas, tesimo posėdžio sekretorius privalo pareikšti, kad jie nusišalina. Tuo tarpu jeigu teisėjui nušalinimas yra pareiškiamas vadovaujantis CPK 66 strp., nušalinimo klausimą sprendžiantis teisėjas pirmiausia turi įvertinti pareikštų motyvų pagrįstumą. LAT vienoje savo nutartyje išaiškino, kad teisėjas gali nusišalinti ne tik nuo jau iškeltos civilinės bylos nagrinėjimo, bet ir nuo teisme gauto ieškinio priėmimo klausimo sprendimo(CPK 137 strp). Taip būtų taupomas laikas, lėšos.

Siekdamas užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams nušalinimo teise, proceso įstatymas numato, kad pareiškimas dėl teisėjo nušalinimo turi būti motyvuotas ir pareikštas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą galima tik kai asmuo apie nušalinimo pagrindą sužinojo vėliau (CPK 68 strp. 2d.).Nušalinimą teisėjui visais įstatyme numatytais pagrindais gali pareikšti visi byloje dalyvaujantys asmenys.

Praktika rodo, kad gali būti piktnaudžiaujama ne tik nušalinimo, bet ir nusišalinimo teise. Nusišalinimas yra teismo procesinis veiksmas, t.y teismo procesinė veikla, susijusi su teisingumo vykdymu konkrečioje byloje. Dėl to įtarus piktnaudžiavimo nusišalinimo teise, t.y. nustačius faktą, kad teisėjas nusišalino dėl kitų aplinkybių, nesusijusių su jo suinteresuotumu byloje, tai gali pagrindas teisėjo drausminei atsakomybei kilti.

Pareikšto nušalinimo sprendimo tvarką reglamentuoja CPK 69 strp. 2002 m. CPK ši tvarka iš esmės pasikeitė. Minėtoje normoje nurodyta, kad teisėjo (-ų) nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, CB skyriaus pirmininkas arba jų paskirtas teisėjas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 dienas nuo nušalinimo pareiškimo dienos. Jei nušalinimas pareiškiamas teismo pirmininkui, nušalinimo klausimą sprendžia didžiausią darbo stažą turintis teisėjas. Tuomet kai nėra pakankamo teisėjų skaičiaus, nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamas aukštesniosios pakopos tesimas. Klausimas dėl nušalinimo išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka, priimant teismo nutartį, kuri atskiruoju skundu nėra skundžiama. Tačiau dalyvaujantiems byloje asmenims yra suteikta galimybė argumentus dėl eismo sudėties neteisėtumo nurodyti apeliaciniame ar kasaciniame skunde.

LAT savo konsultacijoje išaiškino, kad 69 strp. nurodyti subjektai sprendžia tik nušalinimo klausimą, tačiau jiems nėra suteikta teisė spręsti apie teisėjo pareikšto nusišalinimo nuo bylos nagrinėjimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl teisėjui pačiam nusišalinus turi atsirasti CPK 70 strp. nurodyti teisiniai padariniai.

CPK 70 strp. numatyti pareiškimo dėl nušalinimo patenkinimo ir teisėjų nusišalinimo nuo bylos padariniai, t.y. nurodoma, kas nagrinėja bylas, nuo kurių buvo nušalinti(nusišalino) atitinkamos instancijos teismo teisėjai.

CPK 67 strp numatyta, kad nušalinimo pagrindai, nurodyti 65 strp. 1d. 1-5p., taikomi taip pat ekspertui, vertėjui, sekretoriui. Eksperto, vertėjo, sekretoriaus nušalinimo klausimą sprendžia nagrinėjantis bylą teismas. (CPK 69 strp. 3d.).

4.8.7. Neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą

Jeigu teisėjas vieną kartą jau dalyvavo nagrinėjant civilinę bylą, pakartotinis tos pačios bylos nagrinėjimas gali sukelti abejonių šio teisėjo nešališkumu. Todėl tam egzistuoja tam tikri apribojimai. Jie įtvirtinti CPK 71 strp ir siejami su principu, jog niekas negali būti teisėjas savo byloje.

CPK 71 strp. yra numatyti šie draudimo teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas atvejai: teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos tesime, negali dalyvauti nagrinėjant tą

bylą apeliacinės instancijos tesime ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas, priimtas jam dalyvaujant (1dalis). Čia LAT CBS teisėjų kolegija išaiškino, kad „teismo sprendimas“ negali būti suprantamas tik siaurąją prasme, kai byla išsprendžiama iš esmės priimant sprendimą.. Ši sąvoka apima ir teismo nutartį, kuria teismo byla, nors ir nepriėmus sprendimo, yra užbaigiama arba kai byla nutraukiama patvirtinus teismui šalių taikos sutartį. Kita vertus, LAT CBS 2003 12 04 konsultacijoje išaiškino, kad neleistinumą teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant civilinę bylą įstatymas sieja su konkretaus ginčo išsprendimu iš esmės (CPK 71 strp.), todėl teisėjas, priėmęs nutartį ieškinį palikti nenagrinėtą ieškovui ieškinį atsiėmus, gali pakartotinai nagrinėti

ieškovo pareikštą tapatų ieškinį. Taigi bylą nutraukus kreiptis su tapačiu ieškiniu ateityje negalima (294 strp. 2d.), tuo tarpu ieškinį palikus nenagrinėtą ateityje galima pareikšti analogišką ieškinį, jeigu pašalinamos aplinkybės , sudariusios pagrindą ieškinį palikti nenagrinėtą (297 strp. 2d.).

teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą kasaciniame teisme, jeigu panaikintas sprendimas ar nutartis, kuria byla išspręsta iš esmės, priimta jam dalyvaujant apeliacinės instancijos teisme (2 dalis).

Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą kasaciniame teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme ir pirmosios instancijos teisme (3 dalis).

Pabrėžtina, kad CPK 71 strp. 4 dalyje numatyta, kad teisėjo dalyvavimas nagrinėjant apeliacinį ar kasacinį skundą netrukdo jam nagrinėti tą pačią bylą pakartotinai apeliacine ar kasacine tvarka, išskyrus CPK 71 strp. , 2 dalyje numatytus atvejus. Kyla nemažai diskusijų dėl 71 strp. 4 dalies, nes egzistuoja nevienoda kasacinio teismo praktika šiuo klausimu.

V tema. Civilinio proceso šalys

5.1. Civilinio proceso šalių samprata. Ieškovas ir atsakovas. Šalis materialiąja ir procesine teisine prasme.

Šalių sąvoka vartojama ne tik civiliniame procese, bet ir materialiojoje teisėje (CK).„Šalių“ pavadinimas kyla iš materialiojo teisinio santykio subjektų pavadinimo, kai viena šio santykio šalis kreipiasi įs teismą dėl ginčo išsprendimo, taip proceso šalimi.

Civiliniame procese yra tik 2 šalys: Ieškovas - materialiojo teisinio santykio šalis, kurios materialiosios teisės ar interesai yra

tariamai pažeisti ir kuri kreipėsi į teismą teisminės gynybos; Atsakovas – materialiojo teisinio santykio šalis, tariamai pažeidusi ieškovo materialiąsias teises

ar interesus, kviečiama į teismą atsakyti į ieškovo pareikštą reikalavimą. Šalimis CP gali būti tiek FA, tiek JA (41 strp. 1 dalis). JA filialas ar atstovybė negali būti ieškovais ar atsakovais teisme, taip pat trečiuoju asmeniu, pareiškėju, suinteresuotu asmeniu, kreditoriumi, skolininku, bet gali būti JA atstovu, jei turi įgaliojimą.

Ne visais atvejais proceso šalis kartu yra ir materialiojo teisinio santykio šalis.Šalys materialiąja prasme – tai šalys, kurias veikia teismo sprendimo materialieji teisiniai padariniai, tik tarp jų

teismo sprendimo pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta materialieji teisniai santykiai. Tuo tarpu šaliai procesine prasme teismo sprendimo materialieji teisiniai santykiai padariniai įtakos neturi.

Šalys procesine prasme – tai ieškovas ir atsakovas, nepriklausomai nuo to, ar jie yra ginčijamo materialiojo teisinio santykio subjektai, ar ne. Pavyzdžiai: prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos, netinkamas ieškovas ar atsakovas. Veikiantis savo vardu, bet kito interesais asmuo taip pat laikomas šalimi procesine prasme. Jį galima pripažinti šalimi ex officio – bankrutuojančios įmonės administratorių, testamento vykdytoją, prokurorą…

Ne kiekvienas pareiškiantis ieškinį asmuo yra šalis: Ieškinį gali pareikšti atstovas pagal pavedimą, jis veikia kito asmens vardu ir interesais; Atstovas pagal įstatymą . Jis veda bylą neveiksnaus asmens vardu ir interesais. Čia šalimi tiek mater.,

tiek proc. prasme yra neveiksnus asmuo. Vykdymo procese šalimis yra laikomi išieškotojas ir skolininkas.

5.2. Šalių esminiai bruožai . Šalių procesinės teisės ir pareigos

Šalys turi tik joms būdingų bruožų, skiriančių jas nuo kitų dalyvaujančių byloje asmenų:1) Procesas civilinėje byloje vyksta šalių vardu. Šalys yra vienas iš ieškinių tapatumo nustatymo kriterijų,

nes pareikšti tapatų ieškinį pakartotinai negalima. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal 3 kriterijus: ginčo šalį, ieškinio dalyką ir pagrindą.

2) Šalys dažniausiai yra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, subjektai. Iki teismo sprendimo priėmimo šalys laikomos tikėtinais materialiųjų teisinių santykių subjektais, nes į šį klausimą atsakyti galima tik tuomet, kai yra nustatytos visos bylos aplinkybės. Priimdamas ieškinį, teismas sprendžia tik procesinio pobūdžio faktus, o materialiųjų nesiaiškina.Jeigu byla prokuroro, valstybės ar savivaldybių institucijų ar kitų asmenų yra iškelta viešajam interesui ginti, tai tokiose bylose ieškovu laikomas asmuo, kuris pareiškė ieškinį, bet bus tik ieškovas procesine prasme.

3) Šalys įgyvendina dispozityvumo principą CP, t.y. procesas pradedamas ir baigiamas tik šalių iniciatyva. Tik šalies valia galio turėti lemiamos įtakos proceso eigai. Kai atstovaujamos neveiksnaus asmens teisės, o jam atstovauja įstatyminiai atstovai, ypatingas vaidmuo tenka teismui – jis turi kontroliuoti, kad įstatyminiai atstovai savo veiksmais nepažeistų ieškovo teisių ar interesų.

4) Šalys turi materialųjį ir procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Jų tikslas – ne tik pasiekti, kad tesimas priimtų atitinkamą sprendimą byloje, bet ir kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaka jų teisėms ir pareigoms. Tik šalims galioja teismo sprendimo res iudicata galia – šalys netenka teisės ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių ir reikšti tapačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu.

5) Be bendrų dalyvaujančių byloje asmenų teisių, šalys turi ir specialiąsias, įtvirtintas CPK 42 strp. 1d.v paskutiniuose trijuose sakiniuose, 3 ir 6 dalyse, kituose strp.:

Ieškovas: Turi teisę atsisakyti ieškinio, pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti

reikalavimus; Turi teisę atsiimti ieškinį.

Atsakovas: Turi teisę ieškinį pripažinti.

Šalys: Turi teisę sudaryti taikos sutartį; Gali perduoti ginčą spręsti arbitražui; Gali reikalauti priverstinio sprendimo vykdymo; Gali nustatyti bylos teritorinį teismingumą tarpusavio susitarimu; Gali išreikšti sutikimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka; Gali dalyvaut antstoliui atliekant vykdymo veiksmus.

Šalių procesinių teisų apimtis tiesiogiai priklauso nuo materialiųjų teisų apimties.6) Be bendrųjų dalyvaujančių byloje asmenų pareigų, šalys turi ir specifinių pareigų:

Įrodinėjimo pareigą; Pareigą mokėti bylinėjimosi išlaidas; Pareigą atlyginti kitai šaliai nuostolius dėl žinomai nepagrįsto ieškinio (priešieškinio) pareiškimo

ar kitokių nesąžiningų veiksmų (neveikimo) procese – bylos vilkinimo ir pan.

2002 m. CPK numato, kad šalys procesine prasme gali disponuoti ginčo objektu tiek pat, kaip ir materialiųjų teisinių santykių subjektai.

Šalių institutas vartojamas tik klabant apie ginčo (ieškinio) teiseną. Šalys yra kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl teisės. Ne ginčo (ypatingojoje) teisenoje šalių instituto nėr, nes tai yra vienašalė teisena. Tačiau ir šioje teisenoje pareiškėjai turi šalių procesinių teisių ir pareigų, išskyrus nurodytas išimtis.

5.3. Šalių pareiga rūpintis civilinio proceso skatinimu

Pagal socialinio civilinio proceso modelį, kuris yra įtvirtintas ir 2002 m. CPK, procesas bei jo eiga nėra tik šalių reikalas, nes čia egzistuoja aiškiai išreikštas viešasis interesas. Ši pareiga reiškia, kad šalys privalo turimą procesinę medžiagą teismui pateikti taip, kaip to reikalauja rūpestingas ir greitas proceso vedimas. Ar šią savo pareigą šalys vykdo tinkamai, įvertina teismas, atsižvelgdamas į konkrečią bylos procesinę situaciją.

Šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu yra kooperacijos ir koncentracijos principų sudėtinė dalis. Siekiant greito ir teisingo bylos išsprendimo, šalys ir teismas turi kooperuotis. Jei šalis nuo pat pradžių rūpestingai, kaip to reikalauja bylos nagrinėjimo eiga, teiks savo argumentus ir įrodymus, bus sudaryta reali galimybė išnagrinėti bylą jau per pirmąjį posėdį ir užkirstas kelias proceso vilkinimui. Ši pareiga taip pat reiškia atsakomybė už tinkamą bylos išnagrinėjimą padalijimą tarp šalių ir teismo, kadangi šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu atitinka teismo išaiškinimo pareigą.

Ši šalių pareiga numatyta tiek pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijoje, tiek ir žodiniam ar rašytiniam bylos nagrinėjimui teismo posėdyje.

Šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu atskleidžiama šiose 2002m. CPK normose:1. CPK 2 strp. numatyta, jog vienas iš civilinio proceso tikslų yra kuo greitesnis tesinės taikos tarp ginčo

šalių atkūrimas.2. CPK 7 strp. (proceso ekonomiškumas ir koncentracija) tiesiogiai suformuluota šalių pareiga rūpintis

proceso skatinimu.3. Taip apbrėžus šalių pareigą visiškai kitokį pobūdį tirų ir CPK 42 strp. 5 dalyje įtvirtinta šalių [pareiga

joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Ji reiškia ir tinkamą pareigos rūpintis proceso skatinimu vykdymą.

4. Ši šalių pareiga yra detalizuojama ir kituose CPK straipsniuose, pvz.: 226 strp. Įtvirtinus šia šalių pareigą, buvo sudarytos dar geresnės prielaidos efektyvesniem procesui – greitam ir teisingam

bylos išsprendimui tesime. Šalims nevykdant šios pareigos, teismas gali taikyti efektyvias procesinio poveikio priemones.

5.4. Tinkama ir netinkama šalis. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama

Iki teismo sprendimo priėmimo yra daroma tik prielaida, kad ieškovas ir atsakovas iš tikrųjų yra ginčijamų materialinių teisinių santykių subjektai. Bylą nagrinėjant iš esmės ši prielaida gali nepasitvirtinti.

Netinkamas ieškovas – asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas ir neturi reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu.

Netinkamas ieškovas turi būti pakeistas tinkamu, o priešingu atveju jo pareikštas ieškinys turi būti atmestas.Netinkamas atsakovas - asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas ir neturi pareigos

atsakyti į pareikštą ieškovo reikalavimą.Viename asmenyje sutapus ir ieškovui, ir atsakovui, nelieka procesinio elemento – ginčo tarp dviejų šalių, todėl

ieškinys turi būti atmestas.CPK 45 str. Netinkamos šalies pakeitimo tinkama taisyklės:

1. Pakeisti netinkamą šalį galima tik pirmosios instancijos teisme antrojoje CP stadijoje – pasirengimo bylos nagrinėjimui metu, arba trečiojoje stadijoje – CB teisminio nagrinėjimo metu – įvertinus visas aplinkybes. Tikslingiausia tai daryti pasirengimo stadijoje.

2. Remiantis dispozityvumo principu, keičiant netinkamą šalį, būtinas tiek tinkamo, tiek netinkamo ieškovo sutikimas.

3. Pakeitus šalį ar įstojus trečiajam asmeniui, bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas, o kitame podėdyje vėl pradėtas iš naujo, išskyrus atvejį, kai naujai dalyvaujantis prašo nagrinėti toliau.

Šis institutas svarbus proceso ekonomijai, nes kitaip reikėtų nagrinėti dvi bylas.Netinkamo ieškovo pakeitimo tinkamu atveju galimos šios situacijos:

1. Netinkamas ieškovas pasitraukia iš proceso, o tinkamas (teismui pranešus jam apie tai) pareiškia norą įstoti – teismas priima nutartį pakeisti netinkamą ieškovą tinkamu ir atideda bylos nagrinėjimą.

2. Netinkamas ieškovas pasitraukia iš proceso, o tinkamas neįstoja – teismas bylą nutraukia, nes faktiškai tai reiškia ieškinio atsisakymą (CPK 293 str.) Teismas jo įtraukti ex officio negali. Tačiau, tai neatima iš tinkamo ieškovo pareikšti ieškinį vėliau.

3. Jeigu netinkamas neišstoja iš bylos, o tinkamas pareiškia norą įstoti, teismas priima nutartį dėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, įstojimą į procesą, o nagrinėjimą atideda. Teismas netinkamo pašalinti negali (dispozityvumo principas). Tokiu atveju teismas ieškovo ieškinį atmeta, o trečiojo asmens reikalavimus patenkina, jeigu yra teisinis pagrindas. Tinkama šalis negali įstoti į procesą, kaip netinkamo ieškovo bendrininkas, nes jų interesai nesutampa.

4. Jeigu netinkamas išstoti nesutinka, o tinkamas neįstoja į procesą, teismas bylą nagrinėja iš esmės ir ieškinį atmeta. Atsakovas gali reikalauti nuostolių už sugaištą laiką atlyginimo.

Netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu – šios situacijos:1. Jeigu ieškovas sutinka, teismas priima nutartį dėl netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu: netinkamas

išstoja iš proceso, o tinkamas įtraukiamas. Atsakovo sutikimas nereikalingas. Ieškovas turi perrašyti ieškinį. Pažymėtina, jog ieškinio senatis nutrūksta tik nuo ieškinio pareiškimo tinkamam.

2. jeigu ieškovas nesutinka, kad būtų pakeistas atsakovas, teismas bylą nagrinėja iš esmės ir ieškinį netinkamo atsakovo atžvilgiu atmeta. Ieškovas nepraranda teisės vėliau pareikšti ieškinį tinkamam atsakovui.

Galima ir trečia situacija, kai ieškovo sutikimu įtraukiamas ir antrasis atsakovas. Taip būna, kai bylą neišnagrinėjus iš esmės nepaaiškėtų, kuris iš jų tinkamas. Tačiau ši situacija nesusijusi su atsakovų pasikeitimu, nes ieškovas ieškinį pareiškia dar ir kitam, o tai jau procesinis bendrininkavimas.

Byloje iškilus klausimui dėl šalies tinkamumo, CPK 37 str. numatytos teisės pakeisti netinkamą šalį tinkama išaiškinimas ieškovui yra teismo pareiga.

Į klausimą, kas byloje yra tinkamas ieškovas ir kas – atsakovas, dažniausiai atsako materialioji teisė – akivaizdus procesinių ir materialiųjų teisės normų ryšys.

Valstybė kaip CP subjektas CP-e dalyvauja bendrais pagrindais ir procese gali būti ir ieškovas, ir atsakovas. Valstybei teisme atstovauja Vyriausybė, o įstatymų numatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota ar kita institucija. Valstybei atstovauti teisme t.p. gali atstovai pagal pavedimą. Tokiu atveju šalimi vis tiek nurodoma valstybė, padariniai kyla valstybei, o ne atstovui.

5.5. Procesinis bendrininkavimas. Bendrininkavimo rūšys. Privalomasis ir fakultatyvinis bendrininkavimas

Procese visuomet yra tik dvi šalys – ieškovas ir atsakovas. Šalių skaičius nepriklauso nuo faktiškai byloje dalyvaujančių asmenų vienoje ar kitoje pusėje skaičiaus – vis tiek šalys bus tik dvi.

Reikalavimo teisė gali priklausyti ne vienam, o keliems asmenims. Lygiai taip pat pareiga atsakyti gali kilti ne vienam asmeniui.

Bendrininkavimas paprastai atsiranda tais atvejais, kai vieno teisinio santykio vienoje, kitoje ar abiejose pusėse yra daugiau nei vienas dalyvis. Esant tokiai situacijai, į procesą turi būti įtraukiami visi.

Bendrininkavimas gali atsirasti ir tada, kai ginčas kyla dviejų ar daugiau teisinių santykių pagrindu ir šie santykiai tarpusavyje yra susiję. Todėl tikslingiau viską išspręsti viename procese, nors galimi ir savarankiški procesai.

Šio instituto tikslai:1. Šalių ir teismo laiko taupymas.2. Galimų sprendimų, priimtų atskirose bylose, prieštaringumų vengimas.

Procesinis bendrininkavimas – tai CPT institutas, skirtas reglamentuoti civilinius procesinius teisinius santykius, kada ieškinį pareiškia keli asmenys, arba ieškinys yra pareiškiamas keliems asmenims (CPK 43 str.). Šio instituto pagrindas – asmenų daugetas materialiniuose santykiuose.

Dalyvaujantys asmenys vadinami ieškinio bendrininkais arba atsakomybės bendrininkais.Pagal tai, kurios šalies pusėje yra, procesinis bendrininkavimas skirstomas į:

1) Aktyvus – yra du ar daugiau ieškovų;2) Pasyvus – du ar daugiau atsakovų;3) Mišrus.

Realiai procesinis bendrininkavimas galimas ne tik ieškovo ar atsakovo pusėje, bet ir tarp terčiųjų asmenų, įstojusių į

jau prasidėjusį procesą ir pareiškusių savarankiškus reikalavimus. Tai paaiškinama tuo, kad tretieji asmenys su

savarankiškais reikalavimais turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas (CPK 46 str. 2d.). Šį atvejį galima būtų

laikyti vienu iš aktyvaus bendrininkavimo ypatumų. Skirtumas tik tas, kad tretieji asmenys įstoja jau prasidėjus

procesui.

Pagal būtinumo laipsnį procesinis bendrininkavimas skirstomas į:1) Privalomasis (įstatyminis, materialusis);2) Neprivalomasis (fakultatyvusis).

I. Privalomasis bendrininkavimas – kai subjektus sieja labai glaudūs ryšiai materialiojoje teisėje (bendra teisė ar pareiga) ir reikalavimų kiekvieno iš jų atžvilgiu atskirai nagrinėti negalima (CPK 43 str. 1 d. 1 p.). Šiais atvejais procesinio bendrininkavimo pagrindas yra asmenų bendrininkavimas materialioje teisėje – materialusis bendrininkavimas. Privalomasis bendrininkavimas bus:

Skolininkų solidariosios atsakomybės ir kreditorių solidariojo reikalavimo atvejais; Nedalomų prievolių atvejais; Laidavimo santykiuose; Byloje dėl arešto turtui panaikinimo; Tėvams pareiškus reikalavimą iš kelių vaikų priteisti išlaikymą; Visi bendraturčiai turi būti įtraukti turto atidalijimo ir bendrosios dalinės nuosavybės bylose; Atsakomybės už kelių asmenų bendrai padarytą žalą atvejais; Ir t.t.

Privalomojo ir įstatyminio bendrininkavimo sutapatinti negalima. Privalomuoju pripažįstamas toks bendrininkavimas, kai bendrininkus sieja vienas materialusis santykis, tačiau CP galimas ir nebūtinai įtraukus visus bendrininkus(likę bendrininkai turi būti įtraukiami į bylą trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų vienos iš šalių pusėje). Jei visi būtų priverstinai kviečiami, būtų pažeistas dispozityvumo principas. Taigi, galima kalbėti apie santykinį privalomąjį bendrininkavimą. Tačiau kartais galima kalbėti ir apie absoliutų privalomąjį bendrininkavimą, tuomet sąvokas įstatyminis ir privalomasis galima sutapatinti.

Šiaip ar taip, esant privalomajam bendrininkavimui, į bylą vienaip ar kitaip turi būti įtraukti visi bendrininkai.Privalomojo procesinio bendrininkavimo atveju taikomos šios taisyklės:

1. Į bylą atitinkamos šalies pusėje turi būti įtraukti visi bendrininkai, t.y. visiems turi būti pranešta apie bylą, o ar jie įstos į ją – jų reikalas. Teismas savo iniciatyva jų įtraukti negali, tačiau turi informuoti, kad byloje yra daugetas. Tačiau jei likusieji bendrininkai savo ar kitos šalies iniciatyva neįstoja į bylą, teismas turi įtraukti juos savo iniciatyva dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Tai reiškia, kad teismas juos informuoja, tačiau dalyvauti ar ne, šie asmenys nusprendžia savo nuožiūra.

2. Dėl visų bendrininkų priimamas vienas teismo sprendimas. Pvz., privalomasis bendrininkavimas nustatomas iškeldinimo bylose. Į tokias bylas turi būti įtraukiami visi asmenys, gyvenantys konkrečioje gyvenamojoje patalpoje, nes sprendimas priimamas iškeldinti visus.

3. Teismo sprendimas, privalomojo bendrininkavimo atveju priimtas neįtraukus į procesą nors vieno iš bendrininkų (neinformavus jų apie bylos nagrinėjimą), yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2p.).

4. Vieno iš bendrininkų atlikti procesiniai veiksmai galioja ir kitiems bendrininkams, jei jie neatvyko į bylos nagrinėjimą dėl svarbių priežasčių. Tačiau atsisakyti ieškinio, sudaryti taikos sutartį ir pripažinti

ieškinį reikalingas visų bendrininkų sutikimas, išskyrus atvejų, kai šie procesiniai veiksmai atlikti neviršijant kiekvieno iš jų procesinių reikalavimų ar įsipareigojimų (CPK 44 str. 3 d.). Be to, gindami savo interesus, byloje dalyvaujantys gina ir posėdyje nedalyvaujančių interesus.

5. Jeigu vienas iš bendrininkų apskundžia teismo sprendimą, laikoma, kad apeliacinis skundas paduotas visų bendrininkų. Esant privalomajam procesiniam bendrininkavimui, apeliacinės, kaip ir pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimas tik vieno kurio nors iš bendrininkų atžvilgiu yra negalimas.

II. Neprivalomasis (fakultatyvinis) bendrininkavimas – tai toks bendrininkavimas civiliniame procese, kada nėra glaudaus bendrininkų teisių ir pareigų ryšio tarp subjektų, jie nėra vieno materialiojo teisinio santykio subjektai, todėl formaliai galimas atskiras bylos nagrinėjimas kiekvieno iš jų atžvilgiu. Neprivalomasis bendrininkavimas yra tais atvejais, kai keli asmenys pareiškia analogišką reikalavimą ir (arba) jų reikalavimai kyla iš to paties pagrindo. Tokių bendrininkų ieškiniai yra vienarūšiai. Tokie asmenys gali paduoti ieškinį kartu arba atskirai. Ieškinyje sujungiami keli reikalavimai, pagrįsti ta pačia teisės ir fakto medžiaga. Bendrininkai veikia nepriklausomai vienas nuo kito. Sprendimas už akių čia negali būti taikomas. Nesant vienam iš bendrininkų, teismas gali išskirti bylą, o ne atidėti posėdį. Teisiniai padariniai taikomi kiekvienam iš bendrininkų autonomiškai.

Visiems bendrininkams būdingi bruožai, kurie juos skiria nuo kitų byloje dalyvaujančių asmenų:1. Bendrininkus visada sieja bendri interesai, neprieštaraujantys tarpusavyje.2. Kiekvienas bendrininkas veikia savo vardu. Išimtis – privalomojo bendrininkavimo atvejais.3. Bendrininkai gali procese dalyvauti savarankiškai arba pavesti jų interesams atstovauti vienam iš

bendrininkų.4. Teismas priimdamas sprendimą kelių ieškovų naudai, turi nurodyti, kuri sprendimo dalis liečia kiekvieną iš jų,

arba nurodyti, išieškojimo teisė yra bendra. Taip pat teismas turi nurodyti atsakovų atsakomybės formą – asmeninė, dalinė, subsidiari ar solidari.GRUPĖS IEŠKINYS – vieno ar kelių asmenų pareikštas ieškinys daugelio turinčių bendrą interesą vardu ir

tokio ieškinio pagrindu priimtas teismo sprendimas įgyja res iudicata galią visiems suinteresuotiems asmenims. Pavieniam asmeniui sudėtinga pareikšti ieškinį prieš pvz., ekonomiškai, finansiškai stipresnę šalį, o sukviesti visus nukentėjusiuosius (pvz., nekokybiškos produkcijos atveju) į teismą nerealu. Grupės ieškinys vertinamas teigiamai, nes sutaupomas laikas, lėšos ir pan.

5.6. Procesinis teisių perėmimas

Materialiojoje teisėje yra atveju, kuomet asmenys, esantys procesinio teisinio santykio šalimi, gali pasikeisti. Tuomet įvyksta materialiųjų teisių ir pareigų perėmimas. Toks perėmimas yra procesinių teisių ir pareigų civiliniame procese perėmimo pagrindas. Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo, t.p. pareigą atsakyti pagal prievoles. Tokiais atvejais buvę civilinio proceso šalimis asmenys iš proceso pasitraukia, o jų procesinės teisės ir pareigos pereina jų teisių perėmėjams.

Procesinių teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Perėmėjas privalo pagrįsti savo dalyvavimą procese. Procesinių teisių perėmimas negalimas, kai to neleidžia materialiųjų subjektinių teisių perėmimas. Teismas, gavęs informaciją, privalo svarstyti apie perėmimas. Kartais būna neaišku, perėjo materialiosios teisės ar ne ir kokiu mastu. Tokiu atveju, teismas gali perleidusią teises šalį įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, įstojusiu į bylą ieškovo pusėje.

Procesinio teisių perėmimo pagrindai:1. procesinis teisių perėmimas pagal įstatymą – tai teisių perėmimas be šalių valios;2. procesinis teisių perėmimas pagal sutartį – savanoriškas teisių perdavimas ir perėmimas.

Pagrindinės taisyklės ir teisiniai padariniai yra šie:1. PTP galimas tiek ieškovo, tiek atsakovo pusėje.2. PTP galimas bet kurioje proceso stadijoje, t.p. ir kasacijoje.3. PTP ribas apibrėžia materialiųjų subjektinių teisių perėmimo ribos. Sandoriu įgijęs iš teisių

perleidėjo visą reikalavimo teisę teisių perėmėjas įgyja tokias pačias teises skolininko atžvilgiu, kokias turėjo pradinis kreditorius, nepriklausomai nuo reikalavimo teisės pardavimo kainos.

4. Pasitraukus iš proceso vienai šaliai, teismas sustabdo bylą, kol paaiškės asmens materialiųjų teisių perėmėjas. Nebent šalis žinoma iš karto.

5. Teisių perėmėjas įstodamas į procesą turi pateikti įrodymus, patvirtinančius teisių perėmimą materialiojoje teisėje.

6. Ieškovo teisių perėmėjas gali atsisakyti įstoti į procesą, tokiu atveju tai prilyginama ieškinio atsisakymui ir byla nutraukiama.

7. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo yra privalomi. Išimti – kai tam tikrų asmeninių teisių ir pareigų perėmimas nėra galimas.

8. Materialiųjų teisių, tiesiogiai susijusių su asmeniu, perėjimas kitiems asmenims nėra galimas, todėl negalimas ir PTP. Galimos išimtis – pvz., išlaikymo pareiga pereina įpėdiniams, kai mirus pažemintajam, pažeminti jaučiasi ir jo šeimos nariai, tuomet jie t.p. gali kreiptis dėl to į teismą.

Procesinį teisių perėmimą teismas įformina nutartimi, tiek žodine, tiek rašytine.

Pagrindiniai netinkamos šalies pakeitimo tinkama ir procesinio teisių perėmimo institutų atribojimo kriterijai

Procesinis teisių perėmimas Netinkamos šalies pakeitimas tinkama1. Vieno asmens teisės ir pareigos pereina kitam asmeniui. To pagrindas yra teisių ir pareigų perėmimas materialiojoje teisėje

1. Teisių perdavimas yra neįmanomas, nes netinkama šalis, nebūdama materialiojo teisinio santykio subjektu, neturi ką perduoti.

2. Visada vienas asmuo to pačios šalies (ieškovo ar atsakovo) pusėje pasitraukia iš proceso, o kita įstoja į procesą. Byloje negali dalyvauti ir teisėtas teisių perleidėjas, ir perėmėjas. Teisių perleidėjas, jei jis norėtų išlikti procese, būtų netinkama šalis, nes jis jau nėra materialiųjų teisinių santykių subjektas.

2. Netinkama ir tinkama šalis gali dalyvauti kartu procese (ieškovas ir tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais), tačiau jų interesai bus skirtingi.

3. Procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.

3. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama galimas tik antrojoje ir trečiojoje proceso stadijose.

4. Procesinio teisių perėmimo atveju byla paprastai sustabdoma ir atnaujinama nuo tos stadijos, kurioje ji buvo sustabdyta.

4. Netinkamos šalies pakeitimo tinkama atveju byla atidedama ir bylos nagrinėjimas paprastai pradedamas iš naujo.

VI tema. Tretieji asmenys civiliniame procese

6.1. Tretieji asmenys civiliniame procese: samprata, požymiai, rūšys ir reikšmė

Tretieji asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi. Yra tikslinga šiuos asmenis įtraukti į procesą arba leisti jiems jame dalyvauti kai:

Byloje priimtas teismo sprendimas ateityje gali pakeisti abiejų ar vienos iš šios bylos šalių tarpusavio santykius su kitais asmenimis

arbaTiesiogiai paveikti trečiųjų asmenų teises bei interesus.

Dėl trečiųjų asmenų instituto: Sudaroma reali galimybė išspręsti kelis savarankiškus ginčus dėl to paties ginčodalyko vieno proceso metu – tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus. Viename procese iš principo išspręsti ginčo šalių ir vienos šalies bei kito asmens tarpusavio teisių ir pareigų klausimus – tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Šiuo atveju paprastai dar turi įvykti kitos bylos nagrinėjimas remiantis regresiniu ieškiniu, tačiau šiame procese nebereikia įrodinėti jau įrodytų aplinkybių – naujoje byloje tiems patiems dalyvaujantiems byloje asmenims veikia ankstesnio teismo sprendimo prejudicinė galia.

Trečiųjų asmenų institutas padeda įgyvendinti šiuos tikslus:1. Siekti proceso ekonomijos. Kelių materialiųjų teisinių santykių subjektų tarpusavio teisių ir pareigų klausimai išsprendžiami viename procese.2. Išvengti prieštaringų sprendimų priėmimo. Tarp tų pačių materialiųjų teisinių santykių subjektų.3. Galimybė bylos šalimis nesantiems asmenims apginti savo interesus, arba padėti ginti šalies interesus.

Tretieji asmenys yra priskiriami prie kitų dalyvaujančių byloje asmenų. Jais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys teisnumą ir veiksnumą.Lietuvos cpt skiria trečiuosius asmenis į:

Pareiškiančius savarankiškus reikalavimus. Dažniausiai savarankišką reikalavimą pareiškęs tretysis asmuo yra materialiojo teisinio santykio su ginčo šalimi ar viena jų subjektas. Teismo sprendimas sukelia jam teisinių padarinių Nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų.

Savarankiško reikalavimo nepareiškiantys tretieji asmenys nėra materialiojo teisinio santykio, dėl kurio kilęs ginčas tarp šalių, subjektai išskyrus kai būdamas tokio santykio subjektas tretysis asmuo savarankišką reikalavimą reikšti byloje

nepageidauja. Teismo sprendimas nesukelia jam teisnių padarinių(gali turėti įtakos jo teisių ir pareigų apimčiai ateityje). Tretįjį asmenį be savarankiškų reikalavimų sieja kitas materialusis teisinis santykis su viena iš ginčo šalių, dėl ko teismo sprendimas tokiam asmeniui gali turėti teisinės reikšmės ateityje.

Tokio skirstymo pagrindas yra:1. materialiųjų teisinių santykių tarp trečiojo asmens ir šalių pobūdis2. asmens suinteresuotumo bylos baigtimi laipsnis3. trečiojo asmens valia

Jeigu sužinojęs apie pradėtą tarp šalių ginčą (iškeltą civilinę bylą) tam tikras asmuo nutaria pats pretenduoti į ginčo objektą ir pareikšti savarankišką reikalavimą byloje, o teismas šio asmens pareikštą reikalavimą priima, toks asmuo atitiks asmens trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais procesinę padėtį. Paprastai juos su šalimis arba viena iš šalių sieja tam tikri materialieji teisiniai santykiai, tačiau nebūtinai.Gali būti ir taip, kad tretįjį asmenį su šalimis ar viena iš jų sieja materialieji teisiniai santykiai, tačiau tretysis asmuo jau pradėtoje civilinėje byloje reikšti savarankišką reikalavimą nepageidauja (dispozityvumo principas). Jis turės būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

Visiems tretiesiems asmenims būdingi bruožai:1. Įstoja į jau prasidėjusį tarp šalių procesą (nepradeda proceso).Įstoja šiais būdais:

o Įtraukia ieškovaso Kiti dalyvaujantys byloje asmenys prašo įtraukti trečiuosius asmeniso Įtraukia teismas savo iniciatyva.

Šie trys būdai – iškyrus trečiuosius asmenis su savarankiškais reikalavimais. Suinteresuotas asmuo pats pareiškia prašymą2. Siekia apginti savo teises ir teisėtus interesus. Neturintys teisinio suinteresuotumo negali būti įtraukti

į civilinį procesą. Nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų įtraukiami esant dviem aplinkybėms: 1) esant jų ir ginčo šalių materialiesiems santykiams; 2) esant materialiniam teisiniam suinteresuotumui bylos baigtimi (padariniai ateityje).

3. Turi bendrąsias dalyvaujančių byloje asmenų teises ir pareigas.4. Sprendimas gali tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti trečiųjų asmenų teises, pareigas ir interesus.5. Trečiųjų asmenų interesai su šalių interesais nesutampa. Ieškovas ir atsakovas trečiojo asmens atžvilgiu

procese gali tapti bendraatsakoviais, tretysis asmuo gina savo turtinius interesus. Trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų ir šalies, kurios pusėje jis dalyvauja interesai sutampa procesine teisine prasme, tačiau yra skirtingi materialiąja teisine prasme. Procesine teisine prasme visada nesutampa trečiojo asmens ir priešingos tai šaliai, kurios pusėje tretysis asmuo dalyvauja, šalies interesai.

Trečiųjų asmenų sąvoka – tai dalyvaujantys byloje asmenys, kurie patys įstoja į jau prasidėjusį procesą, siekdami apginti savo teises ir interesus, arba šalių, kitų dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo iniciatyva įtraukiami į jau prasidėjusįprocesą, siekiant apginti jų teises ir interesus, nesutampančius su šalių interesais, ir turintys savarankišką reikalavimą, nukreiptą į ginčo tarp šalių objektą, arba neturintys tokio reikalavimo, tačiau teismo sprendimas ateityje gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms, susijusioms su viena iš šalių.

6.2. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus; jų skirtumai nuo ieškovo

Šalies ir trečiojo asmens interesai tiesiogiai susiję su ginčo objektu.Kartais toks tretysis asmuo gali būti ir ginčo, kilusio tarp ieškovo ir atsakovo, materialiųjų teisinių santykių subjektas – jeigu ieškovas yra netinkamas, tačiau atsisako išstoti iš proceso, tai tinkamas ieškovas įstoja kaip tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais.Tretieji asmenys turi teisę pareikšti ieškinį ir atskiroje byloje, tačiau įstoti į prasidėjusį procesą yra paprasčiau.Trečiojo asmens ir ieškovo ieškinių dalykas paprastai sutampa, bet gali ir skirtis.Ieškinių pagrindas dažniausiai skiriasi.Tiek ieškovo, tiek trečiojo asmens reikalavimas susijęs su tuo pačiu ginčo objektu.

Tretiesiems asmenims su savarankiškais reikalavimais būdingi bruožai:1. Įstoja į jau prasidėjusį procesą.2. Įstoja į procesą tik savo iniciatyva. Turi visas ieškovo teises ir pareigas. Gali įstoti iki baigiamųjų kalbų

pradžios. Byla grąžinama į pasirengimo stadiją – taip įgyjamas pranašumas prieš atsakovą, kuris priešieškinį gali pareikšti tik iki pasirengimo stadijos pabaigos. Teismas neprivalo priimti trečiojo asmens reikalavimą nagrinėti toje pačioje byloje, o gali pradėti atskirą bylą. Byloje nustatęs asmenį, turintį pagrindą įstoti į procesą su savarankiškais reikalavimais, teismas privalo tokiam asmeniui pranešti apie bylos nagrinėjimą. Jei

tretysis asmuo įstoti atsisako, paprastai teismo iniciatyva įtraukiamas į procesą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų.

3. Turi savarankišką reikalavimą, susijusį su ginčo objektu.4. Trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais interesai paprastai nesutampa su ieškovo ir atsakovo

interesais. Tarp trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, ir pradinių proceso šalių gali susiklostyti trejopi procesiniai santykiai:

o Trečiajam asmeniui pareiškus reikalavimą, atsakovais jo atžvilgiu tampa tiek ieškovas, tiek atsakovas, ir pareiškimas ieškinio vienaiiš šalių negalimas. Atsakovai pagal šio trečiojo asmens ieškinį yra bylos pradinis ieškovas ir atsakovas.

o Tretysis asmuo savarankišką reikalavimą gali pareikšti tik ieškovui, nepateikdamas jo atsakovui (atskirais atvejais)

o Tretysis asmuo reikalavimus pareiškia tik atsakovo atžvilgiu. Tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais pradinio atsakovo atžvilgiu, gali būti ir ginčijamo materialiojo teisinio santykio subjektas (byloje netinkamas ieškovas).

Trečiojo asmens procesinės padėties nustatymas pradinių proceso šalių atžvilgiu svarbus bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimui.

5. Tretysis asmuo į procesą įstoja pareikšdamas savarankišką ieškinį pagal bendrus CPK reikalavimus, tačiau atsižvelgdamas į trečiojo asmens procesinės padėties ypatumus. Ieškinio formos ir turinio reikalavimai, žyminis mokestis, teismingumas pagal ieškovo ir atsakovo ieškinio teismingumą, reiškia reikalavimą iki baigiamųjų kalbų pradžios, teismo nutartis atsisakyti priimti trečiojo asmens ieškinį neskundžiama atskiruoju skundu.

6. Įstoję į procesą tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais įgyja tokias pat teises ir pareigas, kaip ir ieškovas. Bet jo padėtis ne identiška. Turi teisę keisti tik savo pareikšto ieškinio dalyką arba pagrindą, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus arba atsisakyti ieškinio, atsiimti ieškinį, sudaryti taikos sutartį. Jam gali būti pareikštas priešieškinis. Tretysis asmuo negali disponuoti pradinio ieškovo pareikštu ieškiniu. Trečiojo asmens atsisakymas (atsiėmimas) savo ieškinio nėra pagrindas nutraukti bylą pagal ieškovo pareikštą ieškinį ar palikti ieškovo ieškinį nenagrinėtą ir atvirkščiai – pradinio ieškovo atsisakymas (atsiėmimas) ieškinio nėra pagrindas nutraukti bylą pagal trečiojo asmens ieškinį ar trečiojo asmens ieškinį palikti nenagrinėtą.

7. Dėl trečiojo asmens įstojimo į bylą priimama teismo nutartis. Teismo nutartis atsisakyti priimti trečiojo asmens ieškinį neskundžiama atskiruoju skundu, nes ji neužkerta kelio pareikšti ieškinį bendrais pagrindais. Įtraukus trečiajį asmenį į procesą bylos nagrinėjimas atidedamas jei tretysis asmuo neprašo kitaip.

Trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, skirtumainuo ieškovo:o Ieškovas pradeda procesąo Trečiojo asmens interesai yra priešingi ieškovo interesamso Ieškinio dalykas dažnai sutampa su ieškovo ieškinio dalyku, bet paprastai jų reikalavimai grindžiami

skirtingais pagrindais (faktais).Trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, skirtumas nuo bendraieškio:Bendraieškių reikalavimai keliami atsakovui, jie neprieštarauja vienas kitam ir nešalina vienas kito. Jeigu tretysis asmuo reiškia reikalavimą atsakovui ir jo reikalavimas neprieštarauja ieškovo reikalavimui, tretysis asmuo turi būti laikomas bendraieškiu, įstojusiu į jau prasidėjusį procesą.

6.3. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Jų skirtumas nuo bendrininkų ir nuo netinkamos šalies

Tai asmenys, kurie įstoja patys arba yra įtraukiami į bylą ieškovo ar atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms vienos iš šalių atžvilgiu. Jie gali būi įtraukti į procesą:

Šalių prašymuKitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymuTeismo iniciatyvaSavo iniciatyva

Dažniausiai į procesą įtraukiamas remiantis teise užtikrinti regresą jo atžvilgiu, jeigu tam yra teisinis pagrindas (pralaimėjusios ginčą šalies regreso teisė į trečiuosius asmenis ateityje). Vienoje byloje priimti sprendimą dėl pagrindinio ir regresinio (atgręžtinio)ieškinio yra neįmanoma. Regresinis ieškinys pateikiamas jau įsiteisėjus teismo sprendimui ankstesnėje byloje.Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja prejudicinę galią: įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatyti faktai nebegali būti ginčijami kitose bylose, jie iš naujo neįrodinėjami. Teismo sprendimo prejudicinė galia galioja tik dalyvaujančioms byloje šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims.

2 trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų dalyvavimo procese pagrindai: 1. Yra regresinio ieškinio pareiškimo tretiesiems asmenims ateityje galimybė. Gali įstoti ar būti įtraukti į

procesą, jeigu egzistuoja tam tikri materialieji teisiniai santykiai tarp jų ir vienos iš ginčo šalių. Ieškovas ir atsakovas kviečiasi į prcesą trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavinų, savo pusėje, kad užtikrintų atgręžtinį reikalavimą šiems tretiesiems asmenims tuo atveju, jeigu bus priimtas nepalankus šaliai sprendimas. Regresinio reikalavimo teisė dažniausiai atsiranda iš solidarių prievolių, rangos, tiekimo, turto nuomos ir kt sutarčių. Dėl regresinio ieškinio – atskira byla.

2. Teismo sprendimas gali turėti įtakos šalies ir trečiojo asmens tarpusavio teisinių santykių pobūdžiui, taip pat teisių ir pareigų apimčiai santykiuose su ta šalimi. Tokiu atveju tretysis asmuo be savar. Reikalavimų dalyvaudamas byloje siekia užkirsti kelią savo subjektinių teisių pažeidimui ar padėties pabloginimui.

Tam tikro asmens į bylos nagrinėjimą neįtraukus, jei tai buvo būtina, ir jei teismo sprendime bus pasisakyta dėl šio asmens teisių ir pareigų, atsiras pagrindas teismo sprendimą panaikinti dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo kontatavimo. Toks sprendimas neįtrauktam asmeniui neįgis prejudicinės galios.Atitinkami pareigūnai trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų turėtų būti traukiami tik tuomet, kai ieškinio faktiniu pagrindu yra nurodomi tyčiniai pareigūnų veiksmai. Pirmosios instancijos teisme pastebėjus, jog į bylą įtrauktas nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų tretysis asmuo (be teisinio pagrindo), teismas turi teisę ištaisyti klaidąir nutartimi panaikinti minėtą tokio asmens procesinį statusą.Vėlesnėse stadijose iš proceso tretysis asmuo, nors ir įtrauktas be teisinio pagrindo, negali būti pašalintas, nes jis jau yra įgijęs procesinių teisių ir pareigų, jam yra kilę tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo teisinių padarinių. Apie įstojimą į procesą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų suinteresuotas asmuo gali pareikšti raštu arba žodžiu. Turi būti nurodomas įstojimo pagrindas bei kurios iš šalių pusėje siekiama įstoti. Suinteresuoto asmens įstojimo klausimą teismas sprendžia nutartimi (žodine ar rašytine). Jeigu netenkina prašymo įstoti – visais atvejais nutartis rašytinė, nes gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, bruožai:1. Nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio, egzistuojančio tarp šalių, subjektai. Išimtis – vienas solidarią

reikalavimo teisę turintis kreditorius kreipiasi su ieškiniu, o kitas nereiškia savarankiškų reikalavimų tik įstoja trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų.

2. Dalyvauja procese norėdami ateityje apsisaugoti nuo kurių nors pareigų proceso šaliai, paprastai nėra susiję su ginčo objektu, į ginčo objektą neturi savarankiškos reikalavimo teisės.

3. Dažniausiai neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, jų suinteresuotumas grynai procesinis. Tretysis asmuo nieko neprašo priteisti jo naudai ir teismas sprendimu negali tokio trečiojo asmens įpareigoti ką nors atlikti. Trečiaisiais asmenimis byloje gali būti įtraukti asmenys, turintys tiesioginį materialųjį teisinį suinteresuotumą (pvz apie kreditorius).

4. Įstoja į jau prasidėjusį procesą. Skirtingai nei tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais, pradėti savarankiško proceso šie asmenys negali.

5. Įstoja į bylą savo iniciatyva arba yra įtraukiami į procesą šalių, kitų dalyvaujančių byloje asmenų arba teismo iniciatyva.

6. Jei stoja savo iniciatyva, pareiškime dėl įstojimo į procesą jie turi nurodyti įstojimo pagrindą bei kurios iš šalių pusėje siekia įstoti.

7. Šalių teisinius santykius su kitais asmenimis, kurių teisės ar pareigos gali būti paliestos procese, teismas turi stengtis išsiaiškinti pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje. Teismas negali nuspręsti dėl neitrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.

Įtraukti į procesą suinteresuotus asmenis yra ne tik teismo teisė, bet ir pareiga.8. Reali galimybė įstoti į bylą trečiuoju asmeniu yra tik teismui nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

CPK tiesiogiai nereglamentuoja iki kurios civilinio proceso stadijos tretieji asmenys gali įstoti į bylą. Apeliacinės instancijos teisme negalima remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, reikšti naujų reikalavimų, pateikti naujus įrodymusNeiįtraukti dalyvauti byloje pirmosios instancijos teisme tretieji asmenys neturi teisės patys inicijuoti apeliacinio proceso, nes apeliacinį skundą gali pateikti tik dalyvaujantys byloje asmenysĮtrauktas dalyvauti byloje tik nuo apeliacinio proceso asmuo prarastų teisę į vieną teisminę instanciją Neįtraukti dalyvauti byloje asmenys turi teisę ginti savo teises ir interesus pareikšdami atskirą ieškinį arba pateikdami prašymą pakartotinai išnagrinėti bylą, kurioje teismo sprendimas įsiteisėjęs, atnaujinus byloje procesą

Bylos nagrinėjimo metu iškilus būtinybei įtraukti į bylą trečiąjį asmenį, šio klausimo sprendimas pavedamas pirmosios instancijos teismui, t.y.byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

9. Teisėjo nutartis atsisakyti leisti įstoti į procesą gali būti skundžiama apeliacine tvarka – kaip užkertanti kelią galimybei apginti savo teises bei interesus, taip pat apsisaugoti nuo ateityje gresiancio regresinio ieškinio: įstojimas į proceą yra vienintelė efektyvi jo teisių ir interesų gynimo forma. Tretysis asmuo, neįtrauktas į bylos nagrinėjimą, visais atvejais gali paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, jei įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia jo teises ar įstatymo saugomus interesus.

10. Turi visas šalių procesines teises ir pareigas.11. Procese veikia savarankiškai, nors juos su viena iš šalių sieja materialieji teisiniai santykiai. Nepriklauso nei

nuo šalies, nei nuo kitų dalyvaujančių byloje asmenų, neprivalo derinti savo veiksmų su jais. Tačiau tretysis asmuo gali veikti išimtinai tik šalies, kurios pusėje ji dalyvauja, interesais

Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, procesinė padėtis skiriasi nuo procesinių bendrininkų:Procesinis bendrininkas – tai asmuo, susijęs materialiaisiais teisiniais santykiais su priešinga šalimi: arba turintis tam tikrų reikalavimų priešingos šalies atžvilgiu, arba asmuo, galintis atsakyti pagal priešingos šalies reikalavimus.Tretysis asmuo yra susijęs materialiaisiais teisniais santykiais tik su tuo asmeniu, kurio pusėje jis įstoja trečiuoju asmeniu, ir nėra susijęs jokiais materialiaisiais santykiais su priešinga šalimi. Jie negali pretenduoti į ginčo objektą, todėl jų suinteresuotumas yra tik procesinio pobūdžio.Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, gali dalyvauti arba atsakovo, arba ieškovo pusėje, tačiau jų negalima tapatinti su bendraatsakoviais arba bendraieškiais.

Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, procesinė padėtis skiriasi nuo liudytojų:Civilinėje byloje liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, susijusios su byla, jeigu jis neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, dėl kurio turėtų būti įtrauktas į procesą kaip dalyvaujantis byloje asmuo. Tretieji asmenys turi procesinį teisinį, o kartais ir materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.

6.4. Trečiųjų asmenų procesinės teisės ir pareigos

Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo teises ir pareigas – jiems būdingas

materialusis ir procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Gali naudotis specialiomis ieškovui suteikiamomis teisėmis. Gali disponuoti tik jų pareikšto ieškinio objektu ir neturi teisės disponuoti ieškovo pareikšto pradinio ieškinio ar atsakovo priešieškinio objektu

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (tik procesinis suinteresuotumas), turi šalies procesines teises ir pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Neturi teisių, susijusių su disponavimu ginčo objektu.

Tiek pareiškiantys, tiek nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų tretieji asmenys turi bedrąsias CPK 42 straipsnyje nurodytas dalyvaujančių byloje asmenų teises.

PareigosBendroji pareiga priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, vykdyti kitas CPK numatytas pareigas.Tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais dar privalo vykdyti specialiąsias procesines pareigas, kurios numatytos tik šalims.

VII tema. Viešojo intereso gynimas civiliniame procese

7.1. Prokuroro, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų bei fizinių asmenų, ginančių viešąjį interesą, dalyvavimo civiliniame procese pagrindai, tikslas ir formos, procesinės teisės ir pareigos

Dispozityvumas – vienas pagrindinių privatinės teisės principų, grindžiamas šalių autonomijos idėja, tačiau visiškos autonomijos nėra nei materialiojoje, nei proceso teisėje. Kolektyvinio intereso apsaugos poreikis keičia XVIII – XIX a. būdingą absoliučios laisvės idėją. Nuosavybės teisės – vienos iš pamatinių žmogaus teisių – įgyvendinimas suponuoja ir tam tikras savininko pareigas. Tuo akcentuojama socialinė nuosavybės funkcija, reiškianti, kad savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.Konstitucinis Teismas: “ viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų”.Viešojo suinteresuotumo bylos eiga ir baigtimi idėją iškėlė socialinio civilinio proceso mokykla, modifikavusi požiūrį į proceso tikslus, paskirtį ir principus. F. Kleino nuomone, tai, kad procesas yra viešosios teisės dalis, savaime įpareigoja šalia privačių interesų rūpintis ir visuomenės interesų užtikrinimu. Viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės (taip pat ir civilinio proceso) principų – dispozityvumo principo, pagal kurį kiekvienas asmuo pats gina savo pažeistas teises, išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesnės šalies, kuri ne visuomet gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos pažeistą subjektinę teisę, bei kitų asmenų, negalinčių savarakiškai pasinaudoti teise į gynybą, teises ir teisėtus interesus.Nagrinėjant individualius ginčus teisme visada egzistuoja visuomenės – viešasis interesas, kad teismas bylą išspręstų greitai, teisingai, sąžiningai. Tai skatina ir siekimas kurti teisinę valstybę ir pilietinę visuomenę, tikslas taupyti finansinius

išteklius. Bylos, kuriose ginamas viešasis interesas, skatina interpretuoti teisės šaltinius, aiškinti juose įtvirtintų teisių ir laisvių, kurios yra pažeidžiamos, turinį, taikyti teisės normas, kuriomis paprastai nepakankamai naudojamasi ar jos iš viso ignoruojamos. Socialinis teisingumas, kiti demokratinės, teisinės valstybės principai reikalauja ginti silpnesnę šalį, visuomenės nariams užtikrinti saugią aplinką, ieškoti visų visuomenės narių ir atskirų jos grupių interesų balanso. Viešojo intereso apsaugai užtikrinti valstybė turi įtvirtinti tam tikrus teisinius mechanizmus.Viešasis interesas - tai ne vien valstybės, bet visų pirma visuomenės interesas, o valstybė, būdama visuomenės politinė organizacija, tik privalo jamatstovauti ir ginti. Viešojo intereso sinonimais laikytina visuomenės, bendras, kolektyvinis, socialinis interesas. Gali skirtis tik viešojo intereso apimtis – kartais gali būti visos visuomenės, kartais tik atskiros jos grupės ar sluoksnio interesas. Tačiau visada tai vis tiek bus viešasis interesas. Viešasis interesas turėtų būti aiškinamas plačiąja prasme – kaip visuomenės interesas, kuris atskirais atvejais gali būti apibrėžiamas tam tikra visuomeninių santykių ar visuomenės grupės sritimi.Atsižvelgiant į viešąjį interesą 2002 m. CPK teismams suteikta ir konkrečių įgaliojimų. Tačiau pabrėžtina, kad teismo dalyvavimas procese pasireiškia daugiau viešojo intereso pažeidimo konstatavimu arba įstatymų numatytais veiksmais, kuriais siekiama, kad jis nebūtų pažeistas teismams nagrinėjant civilines bylas, bet ne pačiu viešojo intereso gynimu tikrąja to žodžio prasme. Inicijuoti bylos iškėlimą, siekiant apginti jau pažeistą viešąjį interesą arba užkirsti kelią viešojo intereso pažeidimui, teismams įgaliojimai nesuteikti, nes tai neatitiktų teismų paskirties visuomenėje ir teisminei valdžiai nustatytų funkcijų – vykdyti teisingumą.Pasaulinė praktika rodo, kad viešąjį interesą ginti bandoma trimis pagrindiniais būdais:

1) Įstoti į prcesą teisė suteikiama tam tikram valstybės pareigūnui – prokurorui.2) Teisė pareikšti specialų – grupės ieškinį3) Teisės ginti viešąjį interesą suteikimas visuomeninėms organizacijoms, taip pat specializuotoms valstybės

institucijoms ar pareigūnams.

Egzistuoja tam tikros privatinės teisės sritys, kuriose yra aiškiai išreikštas viešasis interesas: bylos, kylančios iš šeimos ir darbo santykių, ypatingosios teisenos bylos, bankroto ir restruktūrizavimo bylos, kuriose šalys yra socialiai mažiau apsaugoti asmenys, tam tikra visuomenės narių grupė, arba kuriose valstybė turi užtikrinti asmenų subjektinių teisių apsaugą ir įgyvendinimą ir kt.

Viešasis interesas Lietuvoje ginamas šiais būdais:1) CPK įtvirtinant aktyvų teismo vaidmenį civiliniame procese. Rūpinimasis tinkamu, sąžiningu, greitu civilinės

bylos išnagrinėjimu, išaiškinimo pareiga.2) CPK nustačius kai kurių bylų nagrinėjimo ypatumus – nustatant aktyvesnį teismo vaidmenį atskirų kategorijų

bylose.3) CPK ir kituose įstatymuose įtvirtinant tam tikrų valstybės ir savivaldybių institucijų, pareigūnų bei kitų

asmenų įgaliojimus viešojo intereso apsaugos srityje.

Trečiajam būdui – įstatymo numatytos šios viešojo intereso gynimo civilinio proceso tvarka formos:1.Pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikši prokuroras arba kita

įstatymų įgaliota institucija:a) Prokurorasb) Valstybės ir savivaldybių institucijosc) Kiti asmenysJeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie

asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymuarba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiaissavarankiškų reikalavimų, arba bendraieškiais.Prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį viešajam interesui apginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai nustato kitaip.

2.Generalinis prokuroras turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, siekdamas apginti viešąjį interesą.

3.Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdamos įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu.

4.Viešajam interesui apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys.

7.2. Prokuroro (P) dalyvavimas civiliniame procese.

P institucija atsirado XII-XIVa. Prancūzijoje,kaip karaliaus atstovai.1994m Konstitucinis Teismas:P funkcijos nustatytos Konstitucijos skirsnyje “Teismas”. P traktuojami kaip teisminės valdžios sudedamoji dalis, bet tai nereiškia,kad P gali vykdyti teismams priskirtas teisingumo funkcijas. Negali vykdyti teismų priežiūros.

Konstitucijos 118str.:P įstatymo numatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus ineteresus.Viešasis interesas – išimtis iš dispozityvumo principo. Viešojo intereso gynimą sieti su socialinio civilinio proceso mokykla. Taip vadinamose dispozityviose bylose. P sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymu bei protingumo principu. Atlikdamas savo funkcijas jis yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Civiliniame procese yra įtvirtintos dvi P dalyvavimo civiliniame procese , atstovaujant viešąjį interesą formos:

1. P įstatymų numatytais atvejais gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti.2. Generalinis P gali pateikti prašymą dėl proceso išnagrinėtoje civilinėje byloje atnaujinimo,kai to

reikalauja viešasis interesas.1. P galėtų pareikšti ieškinį tik tada,kai tokia teisė konkrečiai nurodyta įstatyme. Bet Aukščiausiasis Teismas

papildo: Kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, P nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesas.

Aplinkybė,kad byloje egzistuoja viešasis interesas yra teisės į ieškinio patenkinimo sąlyga. P kreiptis į teismą dėl viešojo intereso ne teisė , o pareiga. P ieškinys viešajam interesui ginti turi savarankišką

ieškinio objektą – visuomenės suinteresuotumą tam tikru rezultatu toje byloje. Pareiškus ieškinį viešajam interesui ginti ieškovas byloje yra ieškinį pareiškęs P. Šalis procesine teisine prasme. P

turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, bet jo atžvilgiu negali būti pareikštas priešieškinis, nebent kai yra bendraieškis.

Kai ieškinys turi įtakos konkrečių asmenų teisėms ir pareigoms, šie asmenys įtraukiami dalyvauti byloje bendraieškiais arba trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų.

P už tokį ieškinį atleidžiamas nuo žyminio mokesčio. Praktinė problema: o kaip kiti mokesčiai?pvz. užstatas už bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos iš valstybės, bet kartais išieško iš Prokuratūros. Taigi P turi apsvarstyti bylos inicijavimo tikslingumą.

Ieškiny P turi nurodyti įstatymą, kuriuo suteikta teisė reikšti ieškinį. Faktinis ir teisinis pagrindas. Aukščiausiasis Teismas : Įstatyme įtvirtinus P teisę iškelti bylą kitų asmenų interesais ieškinį P gali ir privalo

pateikti teismui, kuriam byla yra teisminga, nors šio teismo veiklos teritorija ir P veiklos apylinkės teritorija nesutampa.

2.Tokia teisė tik Generaliniam P tik dėl viešojo intereso apsaugos ir tik esant dviem būtinoms sąlygoms: Jei įsiteisėjus teismo sprendimui byloje atsiranda ar paaiškėja aplinkybės 366str. 1-9 punktuose. Jei prašymu atnaujinti procesą siekiama apginti viešąjį interesą.

7.3. Valstybės ar savivaldybių institucijų bei kitų asmenų, ginančių viešąjį interesą, dalyvavimas civiliniame procese.

P turi daugiau funkcijų, nespėja išspręsti visų problemų, susijusių su viešojo intereso apsauga civiliniame procese. Tarptautiniai teisės aktai pabrėžia institucijų svarbą užtikrinant žmogaus teises. Dispozityvumo principo išimtis.

Papildomi viešojo intereso apsaugos būdai: privačios iniciatyvos ginti viešąjį interesą skatinimas; valstybės ir savivaldybių institucijų, ginančių viešąjį interesą, skaičiaus didinimas.

Lietuvoje pagal teisės aktus įgaliojimus ginti viešąjį interesą civilinio proceso tvarka turi :1. Konkurencijos tarnyba . Valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti, kaip

laikomasi šio įstatymo.2. Vartotojų teisių gynimo valstybės įstaigos bei visuomenės vartotojų organizacijos . Tikslas – užtikrinti aukštą

vartotojų teisių apsaugos lygį. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nagrinėja išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka ar kreipiantis į teismą.

3. Valstybės turto fondas . Valstybės įmonė ,atstovaujanti valstybės interesams valdant ir naudojant jam patikėjimo teise perduotas valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas ir ilgalaikį materialųjį turtą bei jais disponuoti. Taigi atstovauja valstybei ir gina viešuosius interesus, kadangi pajamos, gautos iš valstybės turto, yra naudojamos visuomenės interesams tenkinti.

4. Profesinės sąjungos . Jos atstovauja savo nariams ir įstatymų nustatyta tvarka gina savo narių teises ir teisėtus interesus valstybės organuose, taigi ir teismuose. Turi teisę skųsti teismui darbdavioir jo įgaliotų asmenų sprendimus bei veiksmus, prieštaraujančius teisės normoms, sutartims ar pažeidžiančius atstovaujamo asmens teises.

5. Žurnalistų etikos inspektorius . Tai valstybės pareigūnas, prižiūrintis , kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo bei nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymų nuostatos.

6. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija . Teikia ieškinius teismui nutraukti valstybinės tarnybos santykius su valstybinėje tarnyboje dirbančiais asmenimis dėl viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimus.

7. Aplinkos apsaugos institucijos . Pareikšti ieškinius dėl padarytos žalos aplinkai turi teisę Aplinkos ministerijos pareigūnai, kt įstatymų įgalioti pareigūnai, kai padaryta žalos valstybės interesams per 5 metus nuo tada, kai baigė taikyti priemones arba ,kai nustatytas atsakingas asmuo.

8. Draudimo priežiūros komisija . Kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokioms draudimo bendrovėms. 9. Vaiko teisių apsaugos institucijos . Gina vaiko teisių kontrolierius, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos,

kurios atstovauja teisės aktų nustatyta tvarka vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teismuose.10. Autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos . 11. Valstybės kontrolierius, Seimo kontrolieriai. Sąlyginai , nes pačios institucijos negali kreiptis į teismą, jos gali tik

kreiptis į atitinkamas institucijas, kad šios pradėtų procesą ir gintų interesus teisme.12. Mokesčių administratorius. Turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. 13. Vyriausybės atstovas. Atlieka savivaldybių administracinę priežiūrą. 14. Kiti: atstovai pagal įstatymą, rūpintojas, suinteresuoti asmenys, globos institucijos, tėvai….

Tam tikrais atvejais valstybės ar savivaldybių institucijos turi ne teisę, bet ir pareigą kreiptis su pareiškimu kitų asmenų teisėms apginti.

Valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali kreiptis į teismą apginti viešąjį interesą tik specialiai įstatymo numatytais atvejais, jeigu teisė bendrojo pobūdžio – pagrįsti viešąjį interesą.

Skirtingai nei P, įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva.

7.4. Valstybės ir savivaldybių institucijų įtraukimas arba jų įstojimas į procesą duoti išvadą byloje.

Jos gali pateikti išvadą byloje, siekdamos įvykdyti joms pavestas pareigas, jeigu tai susiję su viešojo intereso gynimu. Visuomeninės organizacijos ir kiti asmenys tokios teisės neturi.

Valstybės institucija gali pateikti išvadą byloje tik tuo atveju, jei tokia teisė tiesiogiai numatyta įstatyme, pvz. Nagrinėjant ginčus dėl vaikų, dėl tėvų valdžios apribojimų. Išvadą gali pateikti 2 – oj stadijoj ištyrus įrodymus. Išvada perskaitoma, užduodami klausimai, tuo baigėsi misija

Neretai institucijos iš to paties teisinio santykio kilusiam viešajam interesui apginti gali taikyti dvi skirtingas procesines formas – pareikšti ieškinį, įstoti į kito asmens pradėtą bylą ir pateikti išvadą byloje. Gali įstoti į bylą tiek savo, tiek teismo iniciatyva. Jos yra dalyvaujantys byloje asmenys, turi teisinį tarnybinį suinteresuotumą, kai nesieja jokie materialieji teisiniai santykiai su šalimis. Jei sieja materialieji teisiniai santykiai, turi dalyvauti procese kaip tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Anot Mikelėno – kiti asmenys, nesuinteresuoti kaip pvz. ekspertai.

Institucijos, dalyvaujančios civiliniame procese išvadai duotim turi šias procesines teises: susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti prašymus.

7.5. Grupės ieškinys.

tai vieno ar kelių asmenų pareikštas ieškinys daugelio bendrą interesą turinčių asmenų vardu, ir tokio ieškinio pagrindu priimtas teismo sprendimas įgyja res iudicata galią visiems suinteresuotiems asmenims. Būdingas bendrosio teisės sistemai.

Pareiškiamas neturint išankstinio grupės narių sutikimo ar įgaliojimo, o į grupės asmenų interesų gynimą žiūrima kaip į visumą. Veiksminga , nes : 1. išplečia teisminės gynybos prieinamumą 2. procesas koncentruotesnis, efektyvesnis ir ekonomiškesnis nei procesinis bendrininkavimas;3. užtikrina proceso šalių lygiateisišumą; 4.išplečia viešąjį interesą galinčių ginti subjektų sąrašą; 5. teigiamas socialinis efektas.

Du grupės ieškinių proceso modeliai: 1) kai grupės nariais tampama aktyviai išreiškus savo valią įstoti į grupės ieškinio procesą 2) kai į grupės ieškinį įtraukiami visi asmenys, bet jiems suteikiama teisė pasitraukti iš proceso.

2002m CPK 49str. Naujovė – viešajam interesui ginti taip pat gali būti pareiškiamas grupės ieškinys. Galima teigti, kad grupės ieškinys gali būti pareikštas tik įstatymų numatytais atvejais, tik įstatymų nusatytų asmenų ir tik viešajam interesui ginti.

Grupės ieškinio reglamentavimo nepakankamumas. Taigi įgyvendinti realiai neįmanoma. Turėtų būti išleistas atskiras įstatymas.

8 TEMA. ATSTOVAVIMAS CIVILINIAME PROCESE.

8.1. Atstovavimo CP samprata. Atstovavimo CP skirtumai nuo atstovavimo materialinėje teisėje.

8.2. Atstovavimo CP tikslas ir rūšys. Atstovavimas pagal įstatymą ir pagal susitarimą.

Atstovavimo CP sąvoka: tai procesinis teisinis santykis, kuriuo vienas dalyvis (atstovas) kito asmens (atstovaujamojo) vardu ir interesais teisme atlieka tam tikrus procesinius veiksmus, teikia atstovaujamajam teisinę

pagalbą ginant jo materialias subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus ir taip padeda teismui vykdyti teisingumą CB-ose.

CPK 51 str 1d – bendra taisyklė turėti atstovą – teisė, o ne pareiga.Galimi 3 su atstovavimo teisme institutu susiję šakių ir kt. DBA dalyvavimo CB nagrinėjimo variantai:

1. šalys ir kt. DBA procese dalyvauja asmeniškai2. vesi bylą teisme arba atlikti atskirus P veiksmus pavedama atstovui3. procese dalyvauja kartu.

Tais atvejais, kai DBA teismo posėdyje dalyvauti pageidauja, tačiau neturi galimybės, turi pasirūpinti, kad į teismo posėdį atvyktų jo atstovas. DBA turi informuoti teismą apie dalyvavimą ar nedalyvavimą posėdyje, o jei dalyvauti pageidauja, bet negali turi pasirūpinti atstovavimu. Jei byla vedama per atstovą, o šis be svarbios priežasties į posėdį neatvyksta ir dėl to tenka bylos nagrinėjimą atidėti, teismas gali skirti atstovui / JA (juridinio asmens) vadovui baudą iki 1000 Lt. Taip pat žr. CPK 247 str.Atstovavimo teisme metu susiklosto 2-jopi teisiniai santykiai:

1. tarp atstovo ir atstovaujamojo. Iš prigimties tai materialieji teisiniai santykiai, reguliuojami mat. TN. (materialiosios teisės normomis) (pvz. civilinės, darbo, šeimos ir pan.)

2. atstovo – DBA – ir teismo procesiniai teisniai santykiai, reguliuojami CPTN.Atstovavimas teisme gali būti aiškinamas 2-jopai:

a) atstovavimas – CPT institutas: visuma CPTN, nustatančių atstovo teises ir pareigas, jo įgaliojimų įforminimo tvarką ir būdus.

b) Atstovavimas – CPTN reguliuojama procesinė veikla: atstovas įgyvendina ir gina kt. asmens – atstovaujamojo – teises ir teisėtus interesus teisme, dėl to tarp atstovo ir teismo susiklosto CPT santykiai.

Skirtumai tarp atstovavimo materialiojoje teisėje ir proceso teisėje:1) asmenys, galintys būti atstovais. Atstovai teisme - CPK 55,56,60 str. – TIK FA (fiziniai asmenys). Atstovais

teisme negali būti – CPK 60 str. Atstovai pagal pavedimo sutartį – CK 2.132 str. 3 d.) – FA, JA.2) Atstovavimo tikslas. Atstovavimas teisme – vesti bylą kito asmens vardu ir ginti jo interesus teisme; atstovo

tikslas nebūtinai turi būti atstovaujamojo faktinis pakeitimas procese; kvalifikuotos teisinės pagalbos teikimas CByloje. Mat. atstovavimas – įgaliotojo vardu sudaryti sandorius ir atlikti kt. juridinius veiksmus; atstovas visada pakeičia atstovaujamąjį.

3) Įgaliojimų pobūdis, apimtis ir įforminimo tvarka. CP – atstovaujamojo teisių ir pareigų ribas apibrėžia įst., o atstovas jas įgaliojime gali tik susiaurinti (CPK 59 str). Mat. T. – atstovų įgaliojimų ribos nustatomos įgaliojime ir priklauso tik nuo atstovaujamojo valios.

Procesinio atstovavimo tikslai:1) Procesinių veiksmų atstovaujamojo vardu ir interesais atlikimas2) Kvalifikuotos teisinės pagalbos atstovaujamajam suteikimas, pastarajam atliekant tam tikrus procesinius

veiksmus3) Pagalba teismui vykdant teisingumą.

Atstovavimo instituto paskirtis: • atstovas užtikrina tinkamą teisinę pagalbą ir tinkamą proceso vedimą (procesini aspektas); • atstovas procese neretai pakeičia atstovaujamąjį (materialusis aspektas).Atstovavimo tikslas - • užtikrinti tinkamą dalyvaujančių byloje asmenų (toliau DBA) subjektinių teisių ir ist. saugomų interesų apsaugą bei gynybą. • atstovai, įgyvendindami kooperacijos CP principą padeda teismui priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą (didinama tikimybė, kad byla bus nagrinėjama sąžiningai ir teisingai)→atstovavimas - viena iš teisės į tinkamą procesą garantijų.

Rūšys:I. pagal atstovaujamą subjektą:

atstovavimas fiziniams asmenimsatstovavimas JA

II. pagal atstovaujamojo galimybę pačiam asmeniškai dalyvauti procese:priverstinis atstovavimas – kai pats atstovaujamasis dėl tam tikrų priežasčių negali dalyvauti procese ir ginti savo teises (pvz. asmuo yra neveiksnus, ribotai veiksnus, pripažintas nežinia kur esančiu). Šis atstovavimas paprastai karti yra ir įstatyminis, nes jį reglamentuoja įstatymų nustatyti pagrindai. Aplinkybė, jog atstovaujamasis negali vesti bylos taps, nereiškia, kad jo įstatyminis atstovas visais atvejais privalo dalyvauti byloje atstovaujamojo interesais → atstovas gali byloje nedalyvauti ir prašyti bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Teismas visuomet privalo patikrinti bet kokia abejones dėl DBA sugebėjimo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

pasirenkamasis atstovavimas – kai turėdamas teisę ir galėdamas dalyvauti byloje atstovaujamasis nutaria pavesti tai daryti atstovui. Dažniausiai kartu yra ir sutartinis, atsirandantis iš pavedimo sutarties; gali būti ir visuomeninis (pvz. profesinės sąjungos narys gali pasirinkti, kad jam atstovautų profesinė sąjunga ar advokatas

III. Pagal atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindus :

3.1 sutartinis – atsiradimo pagrindas – sutartis (paprastai – pavedimo, bet gali būti ir pvz. jungtinės veiklos sutartis, darbo sutartis, prokūra), kuria atstovui pavedama ginti atstovaujamojo interesus bei apibrėžiami atstovo įgaliojimai. Pagr. paskirtis - užtikrinti atstovaujamajam tinkamą teisinę pagalbą.

3.1.1 savanoriškas sutartinis atstovavimas – ketindamas bylą vesti per advokatą ar kitą atstovą asmuo turi informuoti teismą (tai turi būti nurodyta procesiniuose dokumentuose) → teismas su byla susijusius dokumentus sius tik atstovui → advokatai dokumentus vieni kitiems įteikia tiesiogiai. Jei į posėdį atvyko atstovas, laikoma, jog atvyko pats atstovaujamasis (nereikia aiškintis dėl netvykimo priežasčių).IŠIMTIS – kai teismas ar įstatymas numato būtinąjį atstovaujamojo dalyvavimą( jei atvyks tik atstovas bus laikoma, kad asmuo nedalyvavo). 3.1.2 privalomasis sutartinis atstovavimas – tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti asmuo privalo turėti advokatą ar kt. Atstovą – CPK 51 str 3d. PRIVALO turėti atstovą CK ir CPK numatytais atvejais: CK 2,115 str 3 d – dėl priverstinio akcijų pardavimo, CK 2.126 str 3 d. – rengiant pareiškimą dėl JA veiklos tyrimo (privalomas advokato dalyvavimas reiškia, jog visi proc. dok., taip pat ir ieškinys, turi būti pasirašyti advokato); kasacinį skundą gali surašyti tik advokatas. Privalomojo atstovavimo atvejais atstovu paprastai gali būti tik advokatas.IŠIMTYS: žr. CPK 347 str 3d. → analogijos taikymo tvarka kasacinį skundą, asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, gali surašyti ir savo giminaičių, sutuoktinių, sugyventinių vardu; žr. CPK 55 str. 2d. CPK 155 str. 3d. → taikoma analogijos tvarka ir tais atvejais kai JA atstovu gali būti tik tam tikrą teisinį išsilavinimą turintis JA darbuotojas. Atstovai pagal pavedima → CPK 56 str. 1d.CPK 56 str. 2d. – SĄLYGA – šie asmenys atstovaujamojo teises teisme gina kartu su advokatais ir advokatų padėjėjais; atstovauti savarankiškai negali. Taip pat savarankiškai be advokato ar advokato padėjėjo antstolio padėjėjas, turėdamas antstolio įgaliojimą, neturi teises, nebent atitinka CPK 56 str. 1d. 4p. keliamus reikalavimus. Šiuo atveju, jai advokatas nedalyvauja asmuo gali atlikti techninius veiksmus pvz. Susipažinti su byla, daryti kopijas, išrašus, jeigu tokia teisę jiems suteikia įgaliojimas.JA darbuotojai, neturintys aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo negali pasirašyti ir paduoti apeliacinių ir atskirtųjų skundų. Jeigu JA keli atstovai atstovauja apeliaciniame arba kasaciniame teisme, tai bent vienas iš jų turi būti JA darbuotojas, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, arba advokatas.Priklausomai nuo to, ar iki pavedimo sutarties tarp atstovo ir atstovaujamojo buvo teisinis ryšys, atstovavimas pagal pavedimą skirstomas į 2 rūšis: a) nebuvo jokio teisinio ryšio, t.y. asmenys tarpusavyje jokiais teisiniais santykiais nesusiję – FA ir Ja tokiu atveju gali atstovauti tik advokatas ar advokato padėjėjas. b) tarp atstovo ir atstovaujamojo yra teisinis ryšys:

Bendrininkai gali įgalioti vieną iš bendrininkų – CPK 44 str. 2d., 56 str. 1d. 3p. Asmenys, turintys aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, turi teisę atstovauti savo

artimiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui). Tiesiniai santykiai grindžiami giminystės, santuokos ar partnerystės ryšiais.

Profesinės sąjungos gali atstovauti profesinės sąjungos nariams bylose , kylančiose iš darbo teisinių santykių. Teisinis ryšys – narystė prof. sąjungoje. (kartu tinka ir prie visuomeninio atstovavimo)

JA atstovais gali būti darbuotojai. Teisinis ryšys – darbo sutartis. Atstovu gali būti ir filialo, neturinčio JA statuso, organas jei tai numatyta filialo nuostatuose arba išduotas įgaliojimas.

Neleisti atstovauti pagal pavedimą teismas gali tik tuo atveju, kai pagal įstatymą tam tikras asmuo negali būti įgaliotojo atstovu.

3.2 įstatyminis . Paskirtis – realizuoti kito asmens, kuris savarankiškai negali to padaryti teisnumą.Pagrindai:

Faktas, patvirtinantis vaiko ir tėvų kraujo giminystę – CK 3.157, CK 5.56 str., CK 3. 158 str. 2d. Įvaikinimo aktas (CK 3.220,3.227, CPK 487) Teismo nutartis steigti globą neveiksniam ar rūpybą ribotai veiksniam, taip pat rūpybą veiksniam

asmeniui Administracinis aktas nustatyti vaiko laikinąją globą ar rūpybą ir paskirti globėją/rūpintoją Teismo nutartis skirti nuolatinę vaiko globą ar rūpybą ir paskirti globėją/rūpintoją Teismo nutartis skirti nesančiojo asmens turto laikinąjį administratorių ar teismo sprendimas pripažinti

nežinia kur esančiu ir skirti nuolatinį turto administratorių Teismo nutartis skirti asmens, dėl kurio dingimo iškelta byla dėl paskelbimo mirusiu, turto

administravimą, ar testamentas, kuriuo testatorius paskyrė testamento vykdytoją – atstovauti mirusiojo ar paskelbto mirusiu FA įpėdiniams, ar teismo nutartis paskirti palikimo administratorių

Teismo nutartis skirti proceso šaliai, kuri neturi veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą, arba neturi atstovaujančio organo, arba kurios gyvenamoji ar darbo vieta nežinomos, kuratorių, kuris konkrečioje byloje veikia kaip atstovas pagal įstatymą (kuratorius – teismo paskirtas esant tam tikroms įstatymo

numatytoms aplinkybėms šalies atstovas pagal įstatymą, iki šaliai bus paskirtas įstatyminis atstovas, JA išrinks valdymo organą arba iki pati šalys atvyks į posėdį.

Teismo nutartis iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą ir skirti įmonės administratorių Įstatymas ar steigimo dokumentai – JA bylas veda jų organai ir dalyviai neperžengdami įstatymų ar

steigimo dokumentų ribų. Laikoma, kad byla veda pats JA. Jeigu pagal įstatymus ar steigimo dokumentus atstovu teisme gali būti kolegialus valdymo organas, tai teisme dalyvauja nustatyta tvarka šio organo paskirtas valdymo organo narys, kuris laikytinas valdymo organo, bet ne JA, atstovu teisme, nes ir šiuo atveju bus laikoma, kad bylą veda pats JA → nelaikoma procesiniu atstovavimu • JA organas ir JA laikytini tuo pačiu subjektu • JA organai realizuoja na kito asmens , o to paties JA teisnumą, pagal savo kompetenciją išreiškia JA valią • Ja organų kompetenciją numato ne pavedimo sutartis, o įstatymas ar steigimo dokumentai

Įstatymas – valstybei teisme atstovauja Vyriausybė, o įstatymų numatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota arba kita institucija

3.3 visuomeninis – pagrindas – narystė tam tikroje visuomeninėje organizacijoje. Asociacijos savo įstatuose ar nuostatuose kaip vieną iš funkcijų gali nurodyti savo narių teisių ar interesų gynimą teisme. Visuomeninių organizacijų bei kitų asociacijų (išskyrus prof. sąjungas atstovaujant darbo bylose) paskirti atstovai gali teisme atstovauti savo narių interesams tik kartu su advokatais ar advokatų padėjėjais.

8.3. Asmenys, kurie negali būti atstovais teisme.

8.4. Atstovo teisme procesinė padėtis, įgaliojimai ir jų įforminimas.

Atstovas teisme - tai FA, kuris teisme įgyvendina atstovaujamojo teises ir interesus, veikia atstovaujamojo vardu įstatymų ir/arba atstovaujamojo nurodyta tvarka, neperžengdamas įgaliojimų (nustatytų įstatymo arba atstovaujamojo) ribų. Visi procesiniai veiksmai teisines pasekmes sukelia atstovaujamajam, jei jie atlikti neperžengiant atstovui suteiktų įgaliojimų ribų. Atstovai yra DBA, todėl nuo atstovavimo teisinių santykių atsiradimo momento jie įgyja visiems DBA būdingas proc. teises ir pareigas(CPK 42,46-50 str)

Šalies pakeitimo atstovu idėja – į teismą atvykus atstovui, o neatvykus šaliam dalyvavimas laikomas tinkamu, nebent teismas ar įstatymas pripažintu šalies dalyvavimą būtinu(tokių atveju galimas sprendimas už akių, bylos nagrinėjimo atidėjimas ir baudos skirimas arba bylos nagrinėjimas iš esmės, remiantis turima medžiaga).

Įstatyminių atstovų įgaliojimų ribos – nustato įstatymas. Žr. CPK 54 str. → turi teisę atsisakyti ieškinio, pripažinti jį, sudaryti taikos sutartį, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus ir pan. Turi teisę įgalioti bylą vesti teisme kitą savo atstovu pasirinktą asmenį (CPK 54 str 2d → bus taikomi visi sutartiniams atstovavimui (pagal pavedimą) keliami reikalavimai). Ribojimai - CPK 54 str 1d., žr. pvz. CK 3,224, 3.185-3.191

Atstovų pagal pavedimą įgaliojimų ribos - nuo atstovavimo teisinių santykių pradžios taip pat įgyja visas DBA numatytas teises ir pareigas (CPK 42 str). Gali įgyvendinti ir kt. Subjektines teises bei atlikti kitus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti pagal įstatymą turi teisę atstovaujamasis, pvz. CPK 235 str 4d, 332., BET tik tais atvejais, kai ši galimybė nėra apribota pavedimo sutartyje arba įgaliojime. Atstovas atstovaujamojo vardukai kuriuos CPK numatytus veiksmus gali atlikti tik tuo atveju, kai tokia teisė atskirai aptarta įgaliojime – pareikšti ieškinį ir priešieškinį, pripažinti ieškinį, atsisakyti ieškinio... → CPK 59 str 2d. Turi būti aptarta atstovo teisė atstovaujamojo vardu atlikti kai kuriuos kitus proc. veiksmus pvz. Keisti ieškinio elementus, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus ir pan. Nereikia atskirai aptarti atstovo teisės atstovaujamojo vardu apskųsti teismo sprendimą ar nutartį. Įgaliojimai gali būti suteikiami tam tikrai įgaliotojo bylai, kelioms ar visoms byloms vesti arba tik atskiriems proc. veiksmams vienoje ar keliose bylose atilikti. Atstovaujamasis neturi teisės apriboti atstovo galimybės atlikti tuos proc. veiksmus, kuriuos atlikti šį įpareigoja įstatymas.Atstovavimo santykiai yra pagrįsti tarpusavio pasitikėjimu, todėl atstovas privalo elgtis tiksliai pagal atstovaujamojo duotus nurodymus, neperžengdamas įgaliojime nustatytų ribų, ir stengtis kuo efektyviau ginti atstovaujamojo interesus. Kai atstovaujamasis nedalyvauja, teismas turi patikrinti atstovo įgaliojimus → būtina pateikti dokumentus, patvirtinančius atstovavimo teisinių santykių faktą bei atstovo įgaliojimų ribas.

Atstovo įgaliojimų įforminimo tvarka – skiriasi priklausomai nuo santykių atsiradimo pagrindo:1. įstatyminis atstovavimas – atsiradimo pagrindas visada įstatymas ir nepriklauso nuo šalių valios. Įstatymas

nustato ir įgaliojimų apimtį. Būtina pateikti įgaliojimą patvirtinančius dokumentus: FA atstovai pagal įstatymą privalo pateikti dokumentus, patvirtinančius jų teises ir pareigas, pvz. vaiko

gimimo liudijimą, admin. akto at teismo nutarties paskiri globėją ar rūpintoją nuorašą, testamento nuorašą ir pan.

Jeigu bylą veda JA organas ar dalyvis, turi pateikti JA steigimo at kt. dok., kurie suteikia jam tokią teisę, arba nurodyti tokius įgaliojimus suteikiančią teisės normą (CPK 55 str 1d.)

2. sutartinis atstovavimas – įgaliojimų atsiradimo pagrindas pavedimo, darbo ar kt. sutartis, kurios pagrindu atstovui išduodamas rašytinis įgaliojimas: JA atstovaujantis darbuotojas turi pateikti JA vadovo patvirtintą įgaliojimą, o apeliacinės instancijos teisme ir

teisininko kvalifikaciją patvirtinanti dok. (CPK 57 str 2 d., CK 2.140 str) JA (versliniko)darbuotojui ar kt. įgaliotam asmeniui, atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus

teisinius veiksmus , susijusius su JA (verslininko) verslu, gali būti išduodamas spec. įgaliojimas – prokūra (CK 2.176 – 2.185)

Visuomeninio atstovavimo atveju atstovas turi pateikti visuomeninės organizacijos išduotą dokumentą, patvirtinantį atstovavimo faktą ir įgaliojimus. Prof. sąjunga atstovauja savo nariui be specialiai atstovauti teisme išreikšto (žodžiu ar raštu) pavedimo (jį atstoja narystė prof. sąjungoje); notaro patvirtintas įgaliojimas būtinas tik CPK 59 str 2 d. numatytiems proc. veiksmams atlikti. Visais atvejais turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys atstovaujamojo narystę prof. sąjungoje. Kai prof. sąjungai atstovauja jos organas jo įgaliojimai neprivalo būti papildomai įforminami, o teismui byloje pateikiami jo statusą ir kompetenciją patvirtinantys įrodymai. Kai prof. sąjungai atstovauja jos narys ar darbuotojas, įgaliojimai paprastai įforminami prof. sąjungos duodamu įgaliojimu. Kai prof. sąjungai atstovauja advokatas ar advokato padėjėjas, turintis jo praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje, pavedimai įforminami rašytine su prof. sąjunga sudaryta sutartimi. Prof. sąjungos teisinė padėtis yra 2-jopa - • kaip proceso šalis; • kaip DBA atstovas darbo teisinių santykių bylose. Jeigu prof. sąjunga paskiria atstovą atstovauti savo nario byloje, atstovu pagal pavedimą CB laikytina pati prof. sąjunga, veikianti per jos įgaliotus asmenis, o šių asmenų įgaliojimai įforminami atitinkamai įgaliojimu ar rašytina su prof. sąjunga sudaryta sutartimi:

a) FA kitiems FA išduodami įgaliojimai turi būti patvirtinti notarine ar jai prilyginta tvarka (CPK 57 str 2d., CK 2.138)

b) Advokato ar advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išraši.

Atstovui išduodama įgaliojimas gali būti vienkartinis, suteikiantis teis atstovauti tik konkrečioje byloje arba atlikti konkretų proc. veiksmą, arba bendras, suteikiantis teisę atstovauti visose su atstovaujamojo teisėmis susijusiose bylose tam tikrą laikotarpį – CPK 58 str., įgaliojimų terminas nustatomas pagal CK 2.142 str.LAT konsultacija – jeigu dėl tam tikrų priežasčių asmuo (įgaliotojas)negali pats sudaryti teisinės pagalbos sutarties su advokatu ar advokato padėjėju, jis gali įgalioti tai padaryti kitą asmenį (įgaliotinį), kad ir neturintį teisės būti savarankišku atstovu pagal pavedimą teisme.

2 atvejai, kai atstovo įgaliojimai gali būti išreikšti teisme žodžiu, įgaliotojo pareiškimu, kuris turi būti įrašytas į posėdžio protokolą (CPK 57 str 4d.,56 str 1d 3,4 p):

1. kai bendrininkai teismo posėdyje įgalioja vesti bylą vieną iš bendrininkų2. kai asmenims, turintiems aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, paveda atstovauti jų interesams artimieji giminaičiai ar sutuoktinis (sugyventinis).

Įgaliojimo suteikimas galimas ir parengiamojo teismo posėdžio metu. Žodinis pavedimas negalimas, jei byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Įgaliojimo panaikinimas, pasibaigimas, įgaliojimų viršijimo padariniai – CK 2 knygos 3 dalis; 6 knygos XXXVI skyrius.

Asmenys, kurie negali būti atstovais teisme – CPK 60 str. CPK 60 str. 4 d. – gali numatyti kt. įstatymai: Advokatūros įstatymo 25 str. – ribojimai. Advokatas taip pat negali būti atstovu teisme, kai netenka advokato vardo arba yra išbrauktas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo įstatymo nustatytais pagrindais (pagrindai – Advok. įst. 23 str 1d.), taip pat gali būti laikinai išbrauktas, jei jis yra įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. Tiek sprendimas pripažinti negaliojančiu sprendimą pripažinti asmenį advokatu, tiek sprendimas išbrauti asmenį iš praktikuojančių advokatų sąrašo, tiek drausminės nuobaudos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per 30 dienų nuo jo įteikimo dienos(apskundimas nesustabdo galiojimo). Ribojimai advokatų padėjėjams atstovauti teisme – Advok. įst. 34 str 2d. LAT – advokatų padėjėjai negali nei dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, nei pasiraštyti ir pateikti apeliacinių ir atskirtųjų skundų, nes tokių proc. dok. surašymas ir pateikimas yra apeliacinio proceso sudedamoji dalis, šio proceso pradžia, o kai šiuos veiksmus atlieka asmens atstovas pagal pavedimą, atsiranda atstovavimo apeliacinės instancijos teisme teisiniai santykiai.

8.5. ADVOKATO TEISINĖ PADĖTIS CIVILINIAME PROCESE

CPK siekiama užtikrinti proceso operatyvumo principo įgyvendinimą, teismo nešališkumo ir jo aktyvumo galių pusiausvyrą, sudaryti kuo palankesnes sąlygas priimti teisingą sprendimą. Įgyvendinant šiuos tikslus didelę reikšmę turi atstovavimo institutas. Naujajame CPK sumažintas asmenų galinčių būti atstovais pagal pavedimą sąrašas, jais gali būti tik advokatai ir advokatų padėjėjai. Advokatūros įst. Numato advokato teikiamų paslaugų rūšis (4 str.) bei reikalavimus norint tapti advokatu (7 str.). Advokatūros įst (21 str.) numato tris advokatų veiklos formas – advokatai gali veikti:

o Individualiai;o Partnerystės pagrindais, neįsteigiant juridinio asmens;o Įsteigiant juridinį asmenį – advokatų profesinę bendriją;

ES valstybių narių teisininkai, turintys savo valstybės kompetentingos institucijos suteiktą teisininko profesinį vardą, nurodytą LR vyriausybės sąraše, turi teisę laikinai ar nuolatos teikti paslaugas Lietuvoje.

Advokato civilinė procesinė padėtis dvejopa:1. Advokatas yra savo kliento atstovas – turi veikti rūpestingai ir sąžiningai, juos sieja fiduciariniai santykiai.2. Advokato veikla taip pat yra sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis. Advokatas negali veikti

priešingai teisingumo interesams.Tokia advokato dvilypė padėtis gali sukelti advokato – žmogaus ir teisininko – teisių ir pareigų konfliktą, tačiau dažniausiai laikomasi nuostatos kad pirmenybė turi būti teikiama teisinei pareigai, o ne privačiam kliento interesui.

Galima nurodyti tris advokato teisinės padėties CP aspektus:1. Advokato santykiai su klientais

Advokato veikla turi būti grindžiama šiais principais:o Nepriklausomumo – tinkamai savo pareigas advokatas gali eiti tik tada kai jis nepriklausomas ir jo

sprendimams nedaro įtakos nei asmeniniai interesai, nei spaudimas iš šalies. o Pasitikėjimas ir sąžiningumas – santykiai su klientu turi būti grindžiami pasitikėjimu, kad klientas

atskleistų visas bylos aplinkybes, kurių nepatikėtų niekam kitam. Tai įmanoma jei advokatas sąžiningas, nešališkas, atidus, garbingas.

o Konfidencialumas – yra svarbiausia advokato teisė ir pareiga. Pasitikėjimas tarp kliento ir advokato galimas tik tada kai klientas yra įsitikinęs jog advokatas niekam neatskleis paslapties. Profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir duomenys, konsultacijos pobūdis. Ši pareiga yra neterminuota – net ir po daugelio metų negalima atskleisti kliento paslapties. Advokatas turi imunitetą nuo apklausos liudytoju apie profesinę paslaptį sudarančias žinias. Draudžiama apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato dokumentus ar laikmenas, tikrinti pašto siuntas, klausytis pokalbių telefonu išskyrus atvejus kai advokatas įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką.

o Pareiga laikytis įstatymų ir profesinės etikos;o Nesuderinama veikla – advokatas negali dalyvauti operatyvinėje veikloje, dirbti ar eiti kitas mokamas

pareigas, išskyrus darbą Lietuvos advokatūroje ir mokslinę kūrybinę ar pedagoginę veiklą.o Asmeninės reklamos draudimas – leidžiama tik tokia informacija, kai duomenys apie advokatą ar

advokatų profesinę bendriją yra nurodomi informaciniuose ir kt leidiniuose, oficialiuose blankuose, vizitinėse kortelėse, ant reprezentacinių daiktų, taip pat kai advokatai nurodomi kaip paramos davėjai. Advokato profesinės veiklos reklama laikoma advokato ar advokatų kontoros viešas palyginimas su kitu advokatu ar advokatų kontora, nurodant savo privalumus,taip pat informacijos sudarančios įvaizdį apie advokato ar advokatų kontoros privalumus.

o Kliento interesų gynimas – kliento interesų neturi užgožti nei advokato asmeniniai nei kitų asmenų interesai. Kita vertus kliento interesų paisymas negali atleisti advokato nuo įstatymų ar profesinės etikos kodekso laikymosi.

Lietuvoje advokatams santykiuose su klientais keliami šie pagrindiniai reikalavimai:o Advokato sąžiningumas teikiant juridinę pagalbą – kliento santykiai su advokatu grindžiami tik

susitarimu. Klientas advokatą pasirenka pasirašydamas su juo teisinės pagalbos sutartį. Advokatas yra atsakingas kad teisinė pagalba būtų tinkamos kokybės ir teikiama laiku. Funkcijoms atlikti įstatymas suteikia advokatui tam tikrų teisių – išreikalauti iš organizacijos dokumentus, būtinus teisinei pagalbai teikti, rinkti ir teikti įrodymus.

o Interesų konfliktų draudimas – advokatui draudžiama atstovauti klientui kai kyla kliento ir advokato asmeninių interesų konfliktas. Advokatas negali vesti bylos prieš savo tėvus., sutuoktinį, vaikus, brolius, seseris. Draudžiama aiškinti kad klientas yra visiškai teisus ir jo reikalavimai bus patenkinti, negalima iš anksto užtikrinti klientą dėl bylos rezultato.

o Factum de quata litis – advokatas neturi teisės sudaryti Factum de quata litis. Tai išankstinis advokato ir jo kliento susitarimas, sudarytas prieš galutinį bylos, kurioje klientas yra šalis, išsprendimą. Juo klientas įsipareigoja sumokėti advokatui proporcingą byloje pasiektam rezultatui užmokestį, nepriklausomai nuo to, ar jis išreikštas pinigais ar kitokia kliento gaunama nauda. Naujajame advokatūros įst numatyta, kad civilinėje byloje, taip pat kai pareiškiamas ieškinys baudžiamojoje byloje, leidžiama susitarti, kad advokato užmokesčio dydis priklausys nuo bylos baigties, jeigu tai neprieštarauja advokatų veiklos principams.

o Draudimas savintis kliento turtą ir lėšas – advokatas pats ar kieno nors vardu negali pirkti ar kitu būdu įsigyti iš kliento jo teisių, kurioms jis atstovavo ar kurias gynė byloje.

o Privalomasis advokatų civilinės atsakomybės draudimas – advokato ar advokatų profesinė civilinė atsakomybė už vykdant advokato veiklą padarytą žalą, viršijančią 1000 litų draudžiama privalomuoju draudimu.

o2. Advokato santykiai su teismu

o Advokatas privalo laikytis civilinio proceso teisės normų nustatytų reikalavimų nagrinėjant civilines bylas. Advokatas privalo įvertinti savo darbo krūvį ir derinti savo užimtumą įvairiuose procesuose taip, kad jo užimtumas kitose bylose netaptų kliūtimi teismui vykdyti teisingumą.

o Advokatas privalo sąžiningai vesti kliento bylą. Advokatas pateikdamas teismui naujus įrodymus, prieš tai su jais turėtų supažindinti kitos šalies advokatą. Advokatas teisme turi elgtis taip, kad jo kalba, prašymai, pareiškimai, klausimai nežemintų teismo, prokuratūros autoriteto, kolegų, neįžeistų dalyvaujančių byloje asmenų, įgaliotinių, liudytojų, ekspertų orumo.

o Advokatas neturi teisės klaidinti teismo ir trukdyti jam tirti bylos aplinkybes. Pvz remtis aplinkybėmis, kurių nepatvirtina įrodymai, sąmoningai iškreipti tiesą, pateikti rašytinius įrodymus, kurių išdavimo teisėtumu ar turinio teisingumu pats abejoja. Teismo posėdžio metu advokatui draudžiama ginčytis su teismo posėdžio pirmininku, dalyvaujančiais byloje asmenimis.

o3. Advokato santykiai su kitais advokatais:

o Su kolegomis advokatas turi elgtis sąžiningai – gindami klientų interesus advokatai privalo kooperuotis. Tarpusavyje jie turi būti mandagūs, taktiški, draugiški, patarti vieni kitiems ar net suteikti teisinę pagalbą, kai tai neprieštarauja kliento interesams.

o Advokato santykiai su kitais advokatais turi atitikti profesinės etikos taisykles. o Advokatas turi informuoti kolegą apie tai kad ketina perimti jo vestą bylą. o Advokatas turi rūpintis savo padėjėjų kvalifikacijos ir tinkamu pareigų vykdymu.o Advokatas privalo nuolat kelti kvalifikaciją.

8.6. Kuratorius civiliniame procese

Kuratorius - tai teismo, esant tam tikroms įstatymo numatytoms sąlygoms paskirtas šalies atstovas pagal įstatymą, iki šaliai bus paskirtas įstatyminis atstovas, juridinis asmuo išrinks valdymo organą, iki pati šalis atvyks į teismo posėdį arba iki jai bus tinkamai pranešta apie teismo atliekamus procesinius veiksmus. Taigi kuratorius gali būti paskirtas tik esant tam tikroms sąlygoms:1. šalis kuriai turi būti paskirtas kuratorius yra neveiksni ir neturi atstovo pagal įstatymą arba jai atstovaujančio organo, arba nėra žinoma jos gyvenamoji ir darbo vieta. 2. būtina skubiai atlikti su šia šalimi susijusius procesinius veiksmus.3. yra suinteresuotos šalies prašymas skirti kuratorių ir išankstinis apmokėjimas už kuratoriaus atstovavimą.4. kuratorius gal būti tik fizinis asmuo

5. būtinas kuratoriumi skiriamo asmens sutikimas6. kuratoriumi paskirtos asmens interesai neturi būti priešingi atstovaujamos šalies interesams.

Nesant bent vienai iš šios sąlygų kuratorius negali būti paskirtas!

Kuratorius gali būti paskirtas ir vykdymo procese. (CPK 601 str.)

Kuratorius turi visas įstatyminio atstovo t.y paties atstovaujamojo, procesines teises ir pareigas. Jis skiriamas tik priešingos šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu ir sąskaita. Taigi teismas gali tik pasiūlyti šaliai pasinaudoti kuratoriaus institutu, tačiau neturi teisės skirti jo savo iniciatyva, kadangi visas kuratoriaus išlaidas apmoka šalis kurios iniciatyva jis paskirtas.

LAT yra pasisakęs kad kuratoriumi turėtų būti skiriamas arba atitinkamo asmens giminaitis arba teisinį išsilavinimą turintis asmuo (pvz advokatai ar jų padėjėjai). CPK nenumato kad ieškovas prašydamas paskirti kuratorių privalėtų pateikti teismui konkrečią kuratoriaus kandidatūrą, kartu ir nedraudžia ieškovui siūlyti konkretų fizinį asmenį. Tačiau kuratoriaus paskyrimas yra teismo prerogatyva, todėl teismas nėra saistomas ieškovo siūlymo.

Kuratoriaus įgaliojimai pasibaigia arba atlikus atitinkamą procesinį veiksmą, kuriam atlikti jis buvo paskirtas arba nustatyta tvarka paskyrus šalies atstovą pagal įstatymą.

Apie kuratoriaus paskyrimą viešai skelbiama teisme ir viename iš pagrindinių šalies dienraščių. Šalis iš anksto sumoka su atstovavimu susijusį atlyginimą kuratoriui bei atstovavimo iš laidas.

9 TEMA. Civilinių bylų priskirtinumas teismams ir teismingumas

9.1. Teismų kompetencijos sąvoka ir rūšys:

Teismų kompetencija – tai teismams įstatymo priskirtų funkcijų ir teisių toms funkcijoms atlikti visuma. Pagal funkcijų prigimtį teismų kompetencija skirstoma į:

1. Jurisdikcinę kompetenciją – tai teismo veikla susijusi su bylų nagrinėjimu2. Nejurisdikcinę kompetenciją – tai teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administracinio pobūdžio funkcijų atlikimu. Administravimas teismuose – tai teismo pareigūnų organizacinė veikla (vidinis teismo administravimas) ir išorinis teismų administravimas. Lietuvoje apygardų teismai atlieka apylinkių teismų veiklos administracinę kontrolę, Lietuvos apeliacinis teismas – apygardų teismų administracinę kontrolę.

9.2. Civilinių bylų priskyrimo teismams samprata ir principai

Civilines subjektines teises gina ne tik teismas bet ir kitos institucijos, todėl svarbu nustatyti kokios institucijos kompetencijai priklauso nagrinėti ginčą, t.y kieno jurisdikcija jį apima. Tai sprendžiama remiantis civilinių bylų priskirtinumo instituto normomis.

Civilinių bylų priskirtinumas gali būti suprantamas dvejopai:1) Kaip teisės normų visuma, kuri nustato įvairių jurisdikcinių organų kompetenciją nagrinėjant ir sprendžiant

civilinius ginčus;2) Kaip kompetencijos dalis, susijusi su ginču dėl civilinės teisės nagrinėjimu t.y jurisdikcine veikla.

Civilinių bylų priskirtinumas ir kompetencija nėra tapačios sąvokos:Kompetencija tai tam tikros institucijos visų teisių ir pareigų visuma, o civilinių bylų priskirtinumas – tik su institucijos jurisdikcine veikla susijusi kompetencijos dalis.

Taigi civilinių bylų priskirtinumas teismams – tai bylų visumos priskyrimas civilines bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai. Civilinių bylų priskirtinumo institutas pagal jo reguliavimo dalyką nėra skirtas spręsti visų teismų kompetencijos ir kitų valstybės institucijų kompetencijos atribojimo klausimų, o tik civilinių ginčų priskyrimo nagrinėti civilinio proceso tvarka problemą. Praktikoje Driuko nuomone netinkamai aiškina šį institutą, laikydami kad jis skirtas atriboti administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų kompetenciją.

Pagal tai kiek institucijų turi teisę nagrinėti konkrečią bylą civilinių bylų priskirtinumas gali būti:Vienetinis: kai konkretau ginčo nagrinėjimas priklauso tik vienai institucijai. (pvz tėvų valdžios apribojimo klausimai priskirtini nagrinėti tik teismui)Dauginis: kai ginčas priskiriamas dviem ar daugiau institucijų ir gali būti nagrinėjamas, teismine, administracine ir visuomenine tvarka. Dauginis dar gali būti skirtomas į:Alternatyvųjį;Sąlyginį;Sutartinį;

Pagal tai, kiek institucijų turi teisę nagrinėti konkrečią bylą, civilinių bylų priskirtinumas gali būti:1) vienetinis (išimtinis, imperatyvus) kai konkretaus ginčo nagrinėjimas priklauso tik vienos institucijos

jurisdikcijai (pvz.: tėvų valdžios apribojimo klausimai priskirtini nagrinėti tik teismui – CK 3.179 str.). Jo negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei kitos institucijos.

2) dauginis – kai ginčas priskirtinas dviem ar daugiau institucijų ir gali būti nagrinėjamas, pvz, teismine, administracine, visuomenine tvarka.

Dauginis priskirtinumas skirstomas į tris grupes:

2.1 Alternatyvusis priskirtinumas – suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią nori kreiptis. Pavyzdžiui, Advokatūros įstatymo 51str. numato, kad kilus kliento ir advokato ginčui dėl teisinių paslaugų, klientas turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą; ABTĮ 26 str. trečia dalis numato, kad mokesčių administravimo subjektų sprendimai ir veiksmai (neveikimas) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų klausimais, išskyrus mokestinius ginčus, gali būti skundžiami pasirinktinai: Mokestinių ginčų komisijai ar tiesiogiai administraciniam teismui.

2.2 Sąlyginis priskirtinumas. Galimybė kreiptis į instituciją, kuriai ginčas priskirtinas nagrinėti, atsiranda tik tada, kai suinteresuotas asmuo laikėsi įstatymo nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos (CPK 22 str. 1 dalis ).

CPK 137 str. 2 dalies 3p. numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį (pareiškimą), jei jį paduodant nesilaikyta konkrečiai bylai nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos. Ši norma tiesiogiai susijusi su CPK 293str. 2 p. numatytu bylos nutraukimo pagrindu ir 296str. 1d. 1p. numatytu pareiškimo palikimo nenagrinėtu pagrindu.

Ar konkrečiam ginčui įstatymas numato jo išankstinio sprendimo teisme tvarką, atsakymo reikia ieškoti tiek proceso, tiek materialiosios teisės normose. Išankstinės ginčų sprendimų tvarkos laikymasis vienais atvejais būti privalomas gali, kitais – fakultatyvus ir priklausyti tik nuo šalių valios. 137str. 2d. 3p., 293str. 2p. ar 296str. 1d. 1p. taikymui išankstinio ginčo ne teisme tvarka aktuali tik tada, kai tokia įstatyme numatyta tvarka yra privaloma.

Išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka (sąvoka) turi būti suprantama dvejopai:a) kaip įstatymo reglamentuota specialių neteisminių institucijų veikla atskirų kategorijų ginčams spęsti (pvz.,

DK 289 str. numato, kad tam tikriems darbo ginčams nagrinėti privaloma institucija yra darbo ginčų komisija);

b) kaip įstatyme numatytas tiesioginis kreditoriaus kreipimasis į skolininką, reikalaujant įvykdyti prievolę arba pašalinti kitus teisės pažeidimus, t. y. kaip būtinumas pasinaudoti pretenzijų reiškimo tvarka, pabandyti susitarti su priešinga šalimi ir taip išspręsti konfliktą (pvz., CK 2.24str. 2-4d. numatyta, kad asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą dėl garbės ir orumo gynimo tik tokiu atveju, jei visuomenės informavimo priemonė atsisako paskelbti paneigimą ar to nepadaro laiku – per du mėn.). Esant nustatytai privalomai išankstinei ginčų sprendimo ne teisme tvarkai visada būtinas trečias nepriklausomas subjektas, kuris turi išspręsti ša;ių ginčą, tuo tarpu to nėra pretenzijų pareiškimo atveju.

Jei įstatymai nustatyto terminus kreiptis dėl ginčo į neteismines institucijas ir jei terminai yra ne naikinamieji, o ieškinio senaties, tai teisė kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo visada išlieka ir tiems terminams pasibaigus, nes ieškinio senaties terminai gali būti anaujinti. Tačiau jei numatytas naikinamasis terminas ir šis jau pasibaigęs, asmuo netenka teisės kreiptis dėl ginčo išsprendimo į teismą, todėl ieškinius reikia atsisakyti priimti, ojei bylos teisme buvo iškeltos –jos turi būti nutrauktos CPK 293str. 2p. pagrindu.

Reiktų pabrėžti, kad pagal CPK 22 str. išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka gali būti nustatyta tik įstatymais, bet ne poįstatyminiais aktais.

Kita vertus, įstatymuose ir kituose teisės aktuose gali būti numatytas ir sąlyginis pasirenkamasis (alternatyvus) civilinių bylų priskirtinumas, kuris reiškia, kad suinteresuotas asmuo gali pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka arba iš karto tiesiogiai kreiptis į teismą. Ta aplinkybė, kad buvo pasinaudota išankstine ginčo sprendimo tvarka, neatima teisės po to kreiptis į teismą. Šis bylų priskirtinumas egzistuoja taip pat ir administracinėje bei baudžiamojoje teisenoje.

2.3 Sutartinis priskirtinumas – kai šalys tarpusavio susitarimu pasirenka jų ginčą nagrinėsiančią instituciją. Paprastai tai susiję su tuo, kad šalys ginčus perduoda spręsti arbitražui (CPK 23 str.). Arbitražinis susitarimas nereiškia teisės kreiptis į teismą atsisakymo (CPK 5 str. 2 dalis), nes ginčo sprendimas arbitraže yra savarankiška alternatyvi ginčų sprendimo forma. Komercinis arbitražinis ginčas – šalių nesutarimas, kilęs iš sutartinių ar nesutartinių teisnių santykių, išskyrus ginčus, kurių negalima perduoti arbitražui. Su arbitražu susijusius santykius reguliuoja Komercinio arbitražo įstatymas, kuris skiria dvi arbitražo rūšis:

a) institucinį arbitražą, kai šalių susitarimu ginčo sprendimą organizuoja, jį aptarnauja bei kitus šalių susitarimu suteiktus įgaliojimus vykdo vykdo nuolatinė arbitraži institucija ir arbitražas vyksta pagal nuolatines arbitražo institucijos parengtas taisykles;

b) ad hoc arbitražą, kai šalių susitarimu ginčo sprendimo procedūras organizuoja konkrečiam ginčui išspręsti pasirinktas asmuo.

Svarbiausi ginčų sprendimo arbitražu bruožai:

Galimybė: pasirinkti arbitražo rūšį; pasirinkti taikytiną teisę; pasirinkti arbitrą; pasirinkti arbitražo vietą, laiką, proceso kalbą;

Tam tikri kompetencijos privalumai;

Ginčo sprendimo operatyvumas ir ekonomiškumas;

Arbitražo sprendimo neskundžiamumas;

Konfidencialumas;

Sprendimų vykdymo užtikrinimas

Šiuo metu Lietuvoje veikia viena nuolatinė arbitražo institucija – Vilniaus komercinio arbitražo teismas. Arbitražas remiasi dviem pagrindiniais principais: šalių valios autonomija ir sutartine susitarimo prigimtimi. Arbitražinis

susitarimas – tai šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražiniam teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas. Toks susitarimas sudaromas raštu. Arbitražinio susitarimo prigimtis dvilypė – tai materialiojo teisinio pobūdžio sutartis, kuria siekiama sukurti, pakeisti ir panaikinti civilinius procesinius santykius. Teismas, gavęs ieškinį, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, tokį pareiškimą atsisako priimti tik tuo atveju, jei to reikalauja bent viena iš šalių. Jei ieškovas pareiškia ieškinį teisme, o atsakovas nereikalauja bylą nagrinėti arbitraže ir sutinka ginčą spręsti teisme, tokie šalių veiksmai pripažintini šalių atsisakymu laikytis arbitražinio susitarimo. Susitarimas dėl ginčo perdavimo arbitražui ne visada galimas. Tai numati Komercinio arbitražo įstatymo 11str.

Be arbitražo, galimi ir kiti sutartyse numatyti ginčų sprendimų būdai. Tai yra:

Tiesioginės derybos – ikiarbitražinis ar ikiteisminis ginčų sprendimo būdas, kurio metu šalys be tarpininkų siekia išspręsti ginčytinus klausimus ir rasti abiem pusėms priimtiną sprendimą;

Tarpininkavimas – taikytinas , kai su trečiojo asmens pagalba siekiama sutaikyti šalis ir padėti joms surasti priimtiną sprendimą. Šalims nepavykus susitarti ir išspręsti ginčo šiais būdais, jos tai gali padaryti teisminiu keliu.

9.3 Teisme nagrinėtinos bylos. Teismo ir kitų ginčus dėl teisės sprendžiančių institucijų kompetencijos atribojimas

CPK 22 str. 1 dalis įtvirtina visuotinį ginčų dėl teisės priskirtinumą teismui. Pagal šį straipsnį teismams priskirtini ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisnių santykių. LAT nutartyje yra išaiškinęs, kad darbuotojų ir darbdavių tarpusavio ginčus dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo sprendžia teismas. CPK 22 str. 2 dalis nustato, kad teismai taip pat nagrinėja bylas ypatingąja teisena (bylų sąrašas pateiktas 442 str) ir prašymus dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (CPK 809 – 818 str.). Ypatingosios teisenos bylų priskirtinumas nustatomas remiantis sąrašo principu, t. y. priešinga nei ginčo teisenos taisykle – teismui priskiriamos nagrinėti tik tos ypatingosios teisenos bylos, kurios išvardintos CPK 442 str.

Komercinio arbitražo įstatymo 37 str. numatytais atvejais Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nagrinėja skundus dėl arbitražinio teismo sprendimo. Lietuvos apeliacinis teismas naikina arbitražinio teismo sprendimą, jei nustato, kad:

a) ginčo objektas negalėjo būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas pagal LR įstatymus; ar

b) arbitražinio teismo sprendimas prieštarauja LR įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai.

Taigi Liet. apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo sprendimą tik dėl procesinių pažeidimų.

Yra nemažai taisyklės, kad visi ginčai dėl teisės priskirtini teismui, išimčių. Teismui nepriskirtini ginčai:

1) dėl iškeldinimo iš gresiančių sugriūti gyvenamųjų patalpų ir iš viešbučių – iškeldinama prokuroro sankcija (CK 6.610, 6.615, 6.626 str.);

2) santuokos nutraukimas sutuoktinių bendru sutarimu, jei nuo santuokos sudarymo nepraėjo vieneri metai;

3) dėl tėvystės nustatymo, jeigu vaiko gimimo akto įraše įrašytas konkrets asmuo;

4) dėl tėvystės nuginčijimo, jei vaiko gimimo akto įraše asmuo nenurodytas tėvu;

5) dėl atsisakymo priimti į darbą, išskyrus DK 96 str. pirmoj dalyj numatytus atvejus;

6) kolektyviniai darbo ginčai, kuriuos nagrinėja taikinimo komisija ir darbo arbitražas arba trečiųjų teismas;

7) bažnytinės santuokos klausimus sprendžia attinkamos bažnyčios institucijos;

8) dėl priėmimo į vidaus reikalų sistemos tarnybą ir kiti ginčai įstatymų numatytais atvejais.

Teismui nustačius, kad ginčas nepriskirtinas teismui:

a) jei asmuo neturi teisės kreiptis į teismą, bet kreipėsi, teismas tokį asmens pareiškimą atsisako priimti, nes bylų priskirtinumas – tai viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų;

b) jei aplinkybė, kad ginčas nepriskirtinas teismui, paaiškėja jau bylos nagrinėjimo metu, tai byla nutraukiama.

Teisės normos, reguliuojančios bylų priskirtinumą, neretai yra prieštaringos (įstatymų kolizija), dėl konkretaus ginčo priskirtinumo kartais kyla abejonių arba, sujungus kelis reikalavimus į vieną bylą, vieni iš jų priskirtini teismui, o kiti ne. Todėl tais atvejais, kai nėra aišku, kokiai institucijai nagrinėti priskirtina atitinkama byla, būtina vadovautis CPK 24 str., įtvirtinančiu teisminio priskyrimo prioritetą, kuris reiškia, kad visi reikalavimai tokiais atvejais turi būti nagrinėjami teisme.

9.4 Civilinių bylų teismingumo samprata ir rūšys

Nustačius, kad ginčas priskirtinas nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme civilinio proceso tvarka, reikia išsiaiškinti, koks konkrečiai teismas ginčą nagrinės.

Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismų sistemą sudaro: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, 5 apygardų teismai, 54 apylinkių teismai.

Bylų teismingumo taisyklės turi padėti nuspręsti, koks konkrečiai bendrosios kompetencijos teismas turi nagrinėti tam tikrą bylą, priskirtiną nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tam visų pirma reikia išsiaiškinti keletą dalykų:

1. Kokios bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies – apylinkės ar apygardos - teismas turi nagrinėti bylą pirmąja instancija. Civilines bylas, įstatymų priskirtinas jų kompetencijai, pirmąja instancija nagrinėja apylinkės ar apygardos teismai, taip pat kitų įstatymų nustatyta tvarka prie apylinkės teismų gali būti steigiami Hipotekos skyriai.

2. Nustačius teismų sistemos grandį, kuri turi bylą nagrinėti pirmąja instancija, iš kelių tos grandies teismų reikia išrinkti konkretų teismą, kompetentingą nagrinėti konkrečią bylą.

3. Reikia išsiaiškinti, koks teismas turi nagrinėti bylą apeliacine tvarka, jei sprendimas buvo skundžiamas.

Taigi nustačius, kad ginčas priskirtinas teismui, konkretus teismas parenkamas pagal specialias taisykles, sudarančias teismingumo institutą.

Teismingumo institutas suprantamas dvejopai:

1. Teismingumas (vienas iš civilinio proceso teisės institutų) – tai visuma teisės normų, nustatančių priskirtinų teismams bylų paskirstymo taisykles;

2. Teismingumas – tai bendrosios kompetencijos teismams priskirtinų bylų paskirstymas.

Remiantis prieš tai minėtais kriterijais, skiriamas trijų rūšių teismingumas – rūšinis (dalykinis), teritorinis ir funkcinis.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Jeigu byla neteisminga teismui, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą ir nutartyje nurodyti kitą bendrosios kompetencijos pirmosios instancijos teismą, kuriam byla teisminga nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Kai iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą teismui, kuriam ši byla teisminga. Taigi bylos priskirtinumo teismui klausimą turi išspręsti pats teismas (teisėjas) ex officio.

9.4.1. Rūšinis (dalykinis) teismingumas

Rūšinio teismingumo taisyklės nustato bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandis, kuriai priklausantis teismas nagrinės bylą pirmąja instancija. Rūšinį teismingumą nustatančios normos yra imperatyvios. Rūšinio teismingumo nustatymo kriterijai:

Ginčo dalykas (pobūdis) – pagrindinis kriterijus; Ginčo subjektų (šalių) teisinės padėties ypatumai – (pvz. viena iš šalių užsienio valstybė, tai byla teisminga

apygardos teismui); Ginčo sumą.

Bendroji rūšinio teismingumo taisyklė - pirmąja instancija bylas nagrinėja apylinkės teismas (CPK 26str. 1d.), jeigu įstatymai nenumato šios taisyklės išimčių (CPK 27 ir 28str.). CPK 27str. nustato kategorijas bylų, kurios teismingos tik apygardos teismams kaip pirmosios instancijos teismams:

1. bylos, kuriose ieškinio suma didesnė kaip 100 000lt, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo. Ieškinio suma nustatoma pagal CPK 85str. Pagal CPK 33str. 2d. priešieškinis pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys.

2. bylos dėl autorių neturtinių santykių. Pažeidimas – tai kūrinio, gretutinių teisių (atlikėjų, fonogramų gamintojų ir kt.) ar sui generis (duomenų bazių gamintojų teisės) teisių objekto naudojimas ir platinimas be šių teisių objekto licencijos, neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniams tikslams, nustatyto atlyginimo nesumokėjimas ir t.t. (LR autorių ir gretutinių teisių įstatymas).

3. bylos dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių (CK 6.947 – 6.952str.).4. bylos dėl bankroto ir restruktūrizavimo.5. bylos pagal banko laikinojo administratoriaus pareiškimą dėl banko akcinio kapitalo sumažinimo. LR bankų

įstatymas 72str. yra numatytos poveikio priemonės, kurias Lietuvos bankas gali taikyti bankams.6. bylos, kurių viena iš šalių yra užsienio valstybė.7. bylos pagal ieškinius dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo – CK 2.115str. 2d.8. bylos pagal ieškinius dėl juridinio asmens veiklos tyrimo – CK 2.126str. 1d.9. kitos civilinės bylos, kurias pagal įstatymus pirmąja instancija nagrinėja apygardos teismai.

Taigi sąrašas pagal CPK 27str. nėra baigtinis: LR Notariato įstatymo 10str. 2d. – Notariato garbės teismo sprendimas per 14 dienų nuo įteikimo notarui gali būti

skundžiamas apygardos teismui; LR Politinių partijų ir politinių kompanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22str. 7d. –

pareiškimas dėl politinės partijos ar politinės kompanijos dalyvio veiklos tyrimo paduodamas apygardos teismui pagal politinės partijos ar politinės kompanijos dalyvio nuolatinę gyvenamąją vietą;

Kituose įstatymuose numatyti atvejai.CPK 28str. numato kategorijų bylas, kurias pirmąja instancija nagrinėja tik Vilniaus apygardos teismas:

1. dėl ginčų, numatytų Patentų įstatyme;2. dėl ginčų, numatytų Prekių ženklų įstatyme;3. dėl įvaikinimo pagal užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti LR pilietį, gyvenantį LR arba užsienio

valstybėje – ypatingoji teisena;4. kitas civilines bylas.

Taigi sąrašas irgi nėra baigtinis. Pagal CPK 33str. 4d., jeigu viename ieškinyje sujungiami keli reikalavimai, kurių vieni priklauso apygardos teismo, kiti apylinkės teismo kompetencijai, visi reikalavimai nagrinėtini apygardos teisme.

9.4.2. Teritorinis teismingumas ir jo rūšys: bendrasis, alternatyvusis, išimtinis, sutartinis, kelių susijungusių bylų teismingumas

Remiantis teritoriniu teismingumu kompetencija paskirstoma tarp tos pačios grandies – apylinkės arba apygardos – teismų, priklausomai nuo rūšinio teismingumo. Teritorinis teismingumas skirstomas:

1. bendrasis – CPK 29str. – ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo (fizinio asmens) gyvenamąją vietą, pagal juridinio asmens buveinę, nurodytą JA registre, jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė – pagal valstybei ar savivaldybei atstovaujančios buveinę. Asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus reglamentuoja CK 2.12 – 2.17str. Pagal CPK 121str. fizinis asmuo turi nedelsdamas pranešti teismui ir kitiems DBA apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Atsakovo gyvenamoji vieta (buveinė) yra pagrindinis kriterijus nustatant bylos su užsienio elementų teismingumą (CPK 780 – 792str.).

2. alternatyvusis – CPK 30str. – galimybė ieškovui pasirinkti iš kelių galimų teismų. Kreipęsis į vieną teismą, ieškovas praranda galimybę kreiptis į kitą teismą: CPK 30str. 1d. – kai atsakovo gyvenamoji vieta nežinoma ir jos negalima nustatyti pagal CK 2.12 – 2.17str.

Ieškinys gali būti pagal paskutinę žinoma atsakovo gyvenamąją vietą arba pagal jo turto buvimo vietą; CPK 30str. 2d. – kai atsakovas neturi gyvenamosios vietos LR, ieškinys pareiškiamas pagal jo turtą LR

buvimo vietą arba pagal paskutinę žinoma jo gyvenamąją vietą LR; CPK 30str. 3d. – ieškinys, susijęs su JA filialo veikla, gali būti pareiškiamas pagal JA buveinę arba filialo

buveinę; CPK 30str. 4d. – ieškinys dėl tėvystės nustatymo ar išlaikymo priteisimo gali būti pareiškiamas pagal

atsakovo arda ieškovo gyvenamąją vietą. Taip pat bylose pagal CPK 381, 401, 538str.; CPK 30str. 5d. – ieškinys dėl žalos atlyginimo, padarytos sužalojant fizinį asmenį arba atimant jam gyvybę,

gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą arba žalos padarymo vietą; CPK 30str. 6d. – ieškinys dėl žalos, padarytos asmens turtui, gali būti pareikštas pagal ieškovo gyvenamąją

vietą (buveinę) arba žalos padarymo vietą. Bylose dėl neišmokėtų draudimo išmokų teismingumo nustatymo taisyklė pagal šį straipsnį netaikoma;

CPK 30str. 7d. – ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarkos, sulaikymo ir pan. gali būti pareikštas pagal ieškovo gyvenamąją vietą. Minėta normą detalizuoja Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas;

CPK 30str. 8d. – ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, susidūrus laivams bei kai ginčas kilęs dėl vežimo jūra teisinių santykių, gali būti pareiškiamas pagal atsakovo laivo buvimo vietą arba laivo įregistravimo uostą;

CPK 30str. 9d. – ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas pagal sutarties įvykdymo vietą. Santykiai kyla būtent iš civilinių, o ne darbo santykių:

CPK 30str. 10d. – ieškinys, susijęs su globėjo, rūpintojo ar turto administratoriaus pareigų ėjimu, gali būti pareikštas pagal globėjo, rūpintojo gyvenamąją vietą ar turto administravimo vietą;

CPK 30str. 11d. – ieškinys dėl vartojimo sutarčių gali būti pareikštas pagal vartotojo gyvenamąją vietą.Teisė pasirinkti vieną iš teismų, kuriems byla teisminga, priklauso ieškovui!

3. išimtinis – nustato CPK 31str: CPK 31str. 1d. – išimtinai nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui yra

teismingos šios bylos: Dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto

padalijimo santuokos nutraukimo bylose; Dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo

santuokos nutraukimo bylose; Dėl arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo; Dėl daikto valdymo pažeidimų pašalinimo (CPK 419str.); Dėl palikimo priėmimo ir atsiradimo vietos (CPK 446str.); Dėl nekilnojamojo daikto valdymo fakto patvirtinimo (CPK 526str.); Kitais atvejais.

CPK 31str. 2d. ir CK 5.63str. – palikėjo kreditorių ieškiniai, pareikšti prieš įpėdiniams priimant palikimą, pareiškiami palikimo ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui.

Išimtinio teismingumo taisyklių pažeidimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. CPK 30str. 3d. numato vienintelį atvejį, kada gali būti keičiamas išimtinis teismingumas – kai išimtiniais atvejais byla teismo, kuriam ji teisminga, perduodama kitam teismui (CPK 35str.)Kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai, iš kurių vieniems įstatymas numato teritorinį rūšinį teismingumą, kitiems – išimtinį teismingumą, byla nagrinėjama pagal rūšinio teismingumo priskyrimo taisykles.

4. sutartinis5. kelių susijungusių bylų

4. Sutartinio teritorinio teismingumo (CPK 32 str) atveju teismą, nagrinėjantį bylą, pasirenka ginčo šalys tarpusavio susitarimu. Šalys susitarimu gali pakeisti bendrąjį teritorinį bei alternatyvųjį teritorinį teismingumą. Tačiau šalys tarpusavio susitarimu negali pakeisti rūšinio (dalykinio) bei teritorinio išimtinio teismingumo. Kasacinio teismo nutartyse yra pažymimi du aspektai: Pirma, draudimas sutartimi pakeisti išimtinio teismingumo taisykles;Antra, sutartinio teismingumo taisyklės taikytinos sutarties šalims, tačiau ne bylos šalims, kai ieškinį dėl šios bylos pareiškia tretysis suinteresuotas asmuo, nesantis sutarties šalimi. Šalių teisė susitarti dėl teismingumo atspindi ginčo šalių autonomijos principą. Šalių valia keisti teritorinį priklausymą teismams ribojama tik tiek, kiek tai pažeidžia imperatyvias rūšinio ir išimtinio teritorinio teismingumo taisykles. LAT CBS 2004 m. 10 28 konsultacijoje išaiškino, kad reikalavimo perleidimo atveju įgijėjas yra saistomas kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygos, nustatančios pagal sutartį kylančių šalių tarpusavio ginčų nagrinėjimo teismingumą. CPK 32 str nereikalauja nurodyti konkretaus teismo, kuriam pavedama spręsti ginčą. Teisės teorijoje ir praktikoje išskiriami prorogaciniai susitarimai , kuriais ginčas perduodamas spręsti kuriam nors konkrečiam teismui, taip pat derogaciniai susitarimai, kuriais tam tikrų teismų kompetencija atmetama. Šis str gali būti taikomas tiek vieniems, tiek kitiems susitarimams. Atkreiptinas dėmesys, kad LAT vienoje iš savo nutarčių išaiškino, kad sandorių tarpusavio ryšys, kai vienas sandoris sudaromas užtikrinant pagrindinio sandorio vykdymą, nėra pagrindas daryti išvadą, kad pagrindiniame sandory nustatyta kylančių ginčų sprendimo tvarka besąlygiškai taikoma ir kitiems sandoriams, sudarytiems dėl pagrindinio sandorio.Sutartinio teismingumo taisykles nustato ir CPK tarptautinio civilinio proceso teisės normos. CPK 788 str 1d nustatyta, kad ūkinės veiklos subjektai gali raštu susitarti, jog ginčai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių, bus nagrinėjami ne LT teismuose, jeigu šis susitarimas neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų kompetencijai numatoma priskirti ginčo nagrinėjimą, teisei. Šis susitarimas negalimas dėl bylų, kurioms numatoma išimtinė LR teismų kompetencija.Šalys bylos teismingumą gali nustatyti dvejopai: jos gali numatyti, kurios valstybės teismai nagrinės jų ginčą; šalys gali išvardyti šalis, kurios jų ginčo nenagrinės. Šalių susitarimas dėl teritorinio teismingumo turi būti sudarytas raštu ir pateiktas kartu su ieškiniu.

5. Kelių susijusių bylų teismingumas Jį nustatant dažniausiai kurios nors vienos bylos teismingumas lemia kitų bylų teismingumą. Pvz, priešieškinis pareiškimas teisme, kur nagrinėjamas pagrindinis ieškinys, tretysis asmuo, pareiškiantis savarankiškus pageidavimus, ieškinį pareiškia teisme, kuriame nagrinėjama ieškovo ir atsakovo bylos. Šios taisyklės išdėstytos CPK 33 str.CPk 33 str 1d – tokiu atveju pasirinkimo teisė tenka ieškovui visais atvejais.CPK 33 str 2 d. – numatyta šios taisyklės išimtis: jeigu priešieškinio padavimas keičia rūšinį bylos teismingumą, pradinį ieškinį nagrinėjantis teismas perduoda visą bylą nagrinėti pagal rūšinį teismingumą. Pagal CPK 33str 2dalies bendrąją taisyklę priešieškinis, jeigu jis nekeičia rūšinio teismingumo, visada nagrinėjamas pradinio ieškinio pateikimo vietos teisme.

Pgal CPK 33 str 3 d jeigu vienas iš ieškovo reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, visas ieškinys paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles. Vadinasi jeigu byloje yra pareikšti keli reikalavimai, iš kurių vienam ar keliems įst numato išimtinį teritorinį teismingumą, tai visa byla turi būti nagrinėjama tame teisme, kuriam ji priskirtina pagal išimtinio teismingumo taisykles. Pagal tą pačią taisyklę turi būti sprendžiamas klausimas ir tada, kai pareiškiamas priešieškinis, kuris pagal išimtinio teismingumo taisykles teismingas kitam teismui, nei tas, kur pareikštas pradinis ieškinys. Tokiu atveju visa byla turi būti nagrinėjama pagl išimtinio teismingumo taisykles. Jei vienam iš reikalavimų įst numato teritorinį rūšinį, o kitam išimtinį rūšinį teismingumą, byla turi būti nagrinėjama pagal išimtinio rūšinio teismingumo taisykles. Pagal Cpk 33 str 4 d, jeigu vienas iš ieškovo reikalavimų pagal rūšinio teismingumo taisykles teismingas nagrinėti pirmosios instancijos tvarka apygardos teismui, ieškinys dėl visų reikalavimų nagrinėjamas apygardos teisme. Baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys paprastai turi būti išnagrinėtas ir galutinai priimtas sprendimas teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą.

9.4.3 Funkcinis teismingumas

Remiantis funkcinio teismingumo taisyklėmis:1.) paskirstoma teismų kompetencija teismų sistemoje, t. y nustatoma koks teismas turi teisę nagrinėti bylas kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė instancija;2.) nustatoma teismo kompetencija, nesuijusi su jurisdikcine veikla ar susijusi su ja tik iš dalies.

Teismų kompetenciją reguliuoja Teismų įst. Civ bylas pirma instancija turi teisę nagrinėti tik apylinkių ir apygardų teismai. Kaip apeliacinės inst civ bylas nagrinėja apygardų teismai ir LT apeliacinis teismas. LT apeliac teismas taip pat nagrinėja prašymus dėl užsienio teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo. LT apeliac teismas išaiškino, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tiesiogiai susijęs su užsienio valstybėje esančio arbitražinio teismo sprendimo vykdymo užtikrinimu, nes kl dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti LR laikytinas pagrindiniu, palyginti jį su kl dėl tokio jau priimto užsienio teismo sprendimo vykdymo užtikrinimo.Kasacine tvarka bylas nagrinėja tik LAT. Be to, LAT atlieka vienodos teismų praktikos taikant įst formavimo f-ją. Dar viena lb svarbi LAT f-ja: LAT, vadovaudamasis ES teisminių inst išaiškinimais, analizuoja ir apibendrina bendrosios komp teismų praktiką taikant ES teisės normas ir teikia rekomendacijas dėl LT bendr komp teismų ir Es teisminių institucijų bendradarbiavimo užtikrinant vienodą Es teisės aktų taikymą.

9.5 Teismingumo taisyklių nesilaikymo procesiniai teisiniai padariniai. Civilinės bylos, teismo priimtos žinion, perdavimo kitam teismui tvarka. Ginčų dėl teismingumo neleistinumas.

Bylą, priimtą žinion laikantis teismingumo taisyklių, teismas turi išspręsti iš esmės, nors vėliau ji taptų teisminga kitam teismui, išskyrus CPK 35 str nustatytus atvejus. Teismų praktikoje išsakyta nuomonė, kad neturėtų būti laikomi rūšinio teismingumo pasikeitimo atvejai, kai nagrinėjant bylą pareikštas reikalavimas yra papildomas reikalavimais, neatsiejamai susijusiais su jau pareikštu ieškiniu. Tokiais atvejais byla užbaigiama nagrinėti tame pačiame teisme. Jeigu yra pareiškiami visiškai nauji reikalavimai, arba ieškinio reikalavimai padidinami ir dėl to ieškinio suma viršija 100 000 LT, byla turi būti perduodama nagrinėti apygardos teismui. CPK 34 str 2 dalis numato išimtis, kada byla, priimta vieno teismo žinion, gali būti perduota kitam teismui. Šioje dalyje pateiktas tokių atvejų sąrašas yra baigtinis. Bylos teismingumo klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Teismas priima nutartį bylą perduoti kitam teismui, ir dalyvaujantys byloje asmenys gali ją skųsti apel tvarka. Niekas neturi teisės apimti iš teismo jam teismingos bylos ir perduoti kitam teismui. CPK 35 str 1d nurodyta, kad siekiant bylą išnagrinėti operatyviau ir ekonomiškiau išimtinais atvejais bylą įst nurodyti teismo pareigūnai gali perduoti kitam tos pačios pakopos teismui. Teisės doktrina ir teismų praktika orientuoja, kad tai gali padaryti tik tuo atveju, kai yra bylą nagrinėjančio teismo prašymas dėl bylos perdavimo arba esant byloje dalyvaujančių asmenų prašymui. Tvarką, kaip teismo pareigūnams nutarus yra išsprendžiamas bylos perdavimas iš vieno tos pačios pakopos teismo kitam, nustato CPK 35 str 2d. Paprastai byla turėtų būti perduodama artimiausiam teritorijos atžvilgiu teismui, siekiant, kad bylos perdavimas nesukeltų papildomų sunkumų byloje dalyvaujantiems asmenims.2002 m. CPK 35 str 3 dalis numato teismingumo instituto naujovę- galimybę pakeisti bylos rūšinį teismingumą, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą. Tokiu atveju bylą nagrinėjančio apylinkės teismo prašymu apygardos teismo, kurio veiklos teritorijoje yra atitinkamas apylinkės teismas, pirmininkas arba šio teismo civ bylų skyriaus pirmininkas gali apylinkės teismui teismingą bylą perduoti nagrinėti apygardos teismui.

9.6 Bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų kompetencijos atribojimo klausimų sprendimo tvarka

Remiantis LT besiklostančia jurisdikcijos atribojimo tradicija, konkretaus ginčo priskyrimą adm teismų komp lemia 2 pagr kriterijai:1.) ginčo subjektai;2.) teisinių santykių, iš kurių kyla ginčas, pobūdis. Tai akivaizdu teismų praktikoje- LAT daugelyje savo nutarčių yra pasisakęs dėl to, kad ginčai dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų ir sprendimų, kai ginčo šalis siejančiam santykiui būdinga subordinacija, yra priskiriami nagrinėti adm teismams. Tuo tarpu ginčai dėl viešojo administravimo subjektams nepriskirtinų organų sprendimų pagal kompetenciją turi būti nagrinėjami bendr komp teismuose.

10 tema. Procesiniai terminai. Teismo nuobaudos.

10.1 Procesiniai terminai: reikšmė, rūšys, samprata, skirtumai nuo kitų terminų

Užtikrinti operatyvų ir ekonomišką civ bylų išnagrinėjimą padeda procesinių terminų instituto normos (CPK 72-78 str), nustatančius procesiniu terminus įvairiems procesiniams veiksmams atlikti.Procesiniai terminai skirstomi į tam tikras grupes:1. Pagal tai kas terminus nustatė:1.1 Įst nustatyti proc terminai;1.2 Teismo nustatyti proc terminai.2. Pagal subjektus, kuriems nustatyti proc terminai:2.1 Procesiniai terminai, skirti teismui tam tikriems proc veiksmams atlikti;2.2 Proc terminai, skirti dalyvaujantiems byloje asmenims tam tikriems proc veiksmams atlikti (pvz. Paduoti kasacinį skundą)2.3 Proc terminai, skirti kitiems proceso dalyviams tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti (pvz. Pateikti tam tikrus įrodymus).Nėra nustatyta civ bylos išnagrinėjimo terminų. Bet turi pareigą teismas kuo greičiau ir operatyviau išnagrinėti, neturi būti leidžiama atidėti posėdį, išskyrus atvejus, kai išaiškėja nauji faktai ir pan. Įst suteikia teismui teisę pačiam kontroliuoti pasirengimo bylos nagrinėjimui terminus, kartu numatydamas teismo teisę įpareigoti dalyvaujančius byloje asmenis atlikti tam tikrus procesinius veiksmus bei taikyti jiems procesinio poveikio priemones už tam tikrų veiksmų neatlikimą. Pasirengimo bylų nagrinėjimo terminai yra numatyti šių kategorijų bylose:a) darbo bylose ( ne vėliau kaip per 30 dienų);b)bylose dėl daikto valdymo pažeidimų (30d).Kituose įst gali būti numatyti ir kitokie pasirengimo bylos nagrinėjimui terminai. Procesiniai terminai iš esmės skiriasi nuo kitų terminų. Pvz nuo:Ieškinio senatis- tai įst numatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį.Pretenziniai terminai- terminai, nustatyti įst arba sutartyje reikalavimams išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka pareikšti.Garantinis terminas- tai įst arba šalių susitarimu nustatyti terminai, per kuriuos galioja vienos iš sutarties šalių garantija.Ir kt.

10.2. Procesinių terminų skaičiavimo taisyklės

Procesiniai terminai gali būti apibrėžiami:1. Tikslia kalendorine data;2. Nurodant įvykį, kuris būtinai turi įvykti (pvz.: iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą);3. Nurodant tam tikrą laiko trukmę (procesinį veiksmą galima atlikti per visą tam nustatytą laiką CPK 73str. 2d.). Tais atvejais, kai įstatymo nustatyta tvarka procesinius terminus tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti gali nustatyti pats teismas, įstatymas neriboja teismo diskrecijos pasirinkti procesinio termino nustatymo būdą. Vis dėlto jis turi būti pasirenkamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes. CPK 73str. 3d. nustatyta procesinių terminų eigos pradžia – termino eiga prasideda rytojaus dieną, suėjus numatytai datai arba įvykus numatytam įvykiui, jei įstatymai nenumato ką kitą. Rytojaus dienos pradžia yra laikoma paros pradžia (00val.00min.). CPK 74str. – procesinių terminų pabaigos skaičiavimo taisyklės:1. Metais skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną 24val.00min.;2. Mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną 24val.00min., bet tą pačią kalendorinės datos arba įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, dieną (pvz.:2005 07 10 trijų mėnesių terminas

kasaciniam skundui paduoti baigiasi 2005 10 10). Tais atvejais, kai metais ar mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi mėnesį, kuris atitinkamos dienos neturi, terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną.3. Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną 24val.00min.;4. Kai procesiniai terminai skaičiuojami kalendorinėmis dienomis, į juos įskaičiuojamos ir oficialių švenčių, poilsio bei darbo dienos. Kai paskutinė termino diena tenka poilsio arba oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena. CPK 74 str. 6d numato kad, procesinis veiksmas, kuriam atlikti yra nustatytas terminas, gali būti atliekamas iki paskutinės termino dienos 24val.00min.; LAT išaiškino, kad procesinis dokumentas, paduotas CPK 74 str. 6d. nustatytu laiku, yra laikomas paduotu nepraleidus termino, nepriklausomai nuo jo gavimo teisme dienos. Bet jei veiksmas turi būti atliktas teisme, tai terminas pasibaigia nustatytu tarnybinio darbo pabaigos metu. Jeigu skundas, dokumentai ar pinigai įteikiami paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos 24val.00min. ir tai patvirtinama pašto spaudu ar kvitu, terminas nelaikomas praleistu.

10.3. Procesinių terminų pažeidimo teisiniai padariniai

Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam ar teismo paskirtam terminui. Procesiniai dokumentai, paduoti pasibaigus terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims (75str.1d). Praleidus įstatyme nustatytą 7d terminą atskirajam skundui paduoti (335str), DBA praranda teisę apskųsti teismo nutartį apeliacine tvarka ir kiti atvejai numatyti kodekso 115str. 3d.; 138str; 141str; 142str. 3d; 143str; 181str. 2d; 227str.2d ir pan. Tokiais atvejais DBA, turinčiam teisę atlikti atitinkamą veiksmą, kyla neigiamų procesinių padarinių. Jei procesinis terminas numatytas tam tikrai procesinei pareigai atlikti, tai termino praleidimas neatleidžia nuo pareigos atlikimo (75str. 2d). Už laiku neatliktą pareigą teismas gali taikyti sankcijas ar kitokias neigiamo pobūdžio procesinio poveikio priemones. CPK numato, kad tam tikrais atvejais pareigos neatlikimas sukelia DBA nepalankių procesinių pasekmių, tačiau kartu panaikina ir asmens pareigą. Pvz.: atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį per nustatytą terminą, teismas ieškovo prašymu gali priimti sprendimą už akių.

10.4. Procesinio termino sustabdymas, pratęsimas ir atnaujinimas

10.4.1. procesinio termino sustabdymas

CPK 76str numato, kad sustabdžius bylos nagrinėjimą sustabdoma ir visų nepasibaigusių procesinių terminų eiga. Bylos sustabdymo pagrindai numatyti CPK 163 ir 164str. Procesinių terminų sustabdymas prasideda nuo to momento, kada atsiranda aplinkybės, sudariusios pagrindą bylai sustabdyti, bet ne nuo teismo nutarties bylą sustabdyti priėmimo dienos. Sustabdytas terminas pradeda eiti toliau nuo bylos nagrinėjimo atnaujinimo dienos (76str.)

10.4.2. Procesinio termino pratęsimas

Pagal CPK 77str.1d. teismo paskirti terminai, kurie dar nėra pasibaigę, gali būti teismo pratęsti. Procesinio termino pratęsimo klausimą teismas sprendžia remdamasis suinteresuoto asmens prašymu, kuriame turi būti išdėstyti motyvai, pagrindžiantys termino pratęsimo būtinybę. Kai teismo paskirti procesiniai terminai yra pasibaigę, teismas jų pratęsti negali, tačiau asmenims terminą praleidus dėl svarbių priežasčių teismas praleistą terminą gali atnaujinti. Svarstydamas nustatyto termino pratęsimo klausimą teismas gali pareikalauti iki 1000Lt užstato, kurį turi sumokėti asmuo prašantis pratęsti terminą. Tokio užstato nesumokėjus, termino pratęsimo klausimas nesvarstomas. Jei prašantis pratęsti terminą asmuo neatlieka veiksmų, kuriems atlikti buvo pratęstas procesinis terminas, užstatas pereina valstybei (77str.2d). Teismo nutartis, kuria atsisakyta pratęsti procesinį terminą, gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Tačiau teismo nutartis, kuria teismas pratęsia procesinį terminą, atskiruoju skundu nėra skundžiama. Pratęsti įstatymo imperatyviai nustatytus procesinius terminus draudžiama. Jie gali būti teismo tik atnaujinti remiantis 78str.

10.4.3. Procesinio termino atnaujinimas

Praleidęs įstatymo nustatytą ar teismo paskirtą terminą asmuo turi teisę kreiptis į teismą prašydamas atnaujinti praleistą terminą, nurodydamas priežastis, dėl kurių jis praleido terminą (78str.1d). Procesinio termino pratęsimo ir atnaujinimo skirtumai: 1) pratęstas gali būti tik nepasibaigęs procesinis terminas, tuo tarpu atnaujintas gali būti jau pasibaigęs procesinis terminas. 2) pratęstas gali būti tik teismo paskirtas procesinis terminas, o atnaujintas gali būti tiek teismo teik ir įstatymo nustatytas procesinis terminas. Pareiškimas dėl procesinio termino atnaujinimo turi būti motyvuotas ir atitikti kitus bendruosius procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (111str), turi būti nurodytos aplinkybės, patvirtinančios prašymo pagrįstumą, prie prašymo turi būti pridedami atitinkami įrodymai. Pareiškimas paduodamas teismui, kuriame reikėjo atlikti procesinį veiksmą, ir nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (78str.2d.).

Paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas ir atitinkamas procesinis veiksmas, kuriam atlikti terminas yra praleistas (78str.3d). Pvz.: kartu su pareiškimu atnaujinti atskirojo ar apeliacinio skundo padavimo terminą turi būti paduodamas atitinkamai ir atskirasis ar apeliacinis skundas. Tik patenkinęs pateiktą prašymą atnaujinti terminą, jei apeliacinis ar atskirasis skundas atitinka visus įstatymo reikalavimus, pirmosios instancijos teismas priima skundą ir jį kartu su byla nusiunčia apeliacinės instancijos teismui. CPK nėra numatyta, kad atnaujinti praleistą procesinį terminą teismas gali tik tokiu atveju, jeigu to prašo DBA. Teismas, vadovaudamasis teisės į tinkamą teismo procesą principu, privalo reaguoti į visas aplinkybes, kurios užkerta kelią šiam principui įgyvendinti. Todėl turėdamas duomenų, kad procesinis terminas galėjo būti praleistas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jį praleidusio asmens valios, teismas savo iniciatyva, įvertindamas konkrečios bylos aplinkybes, turi svarstyti termino atnaujinimo klausimą. Įstatyme nenustatyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintos svarbiomis. Ar yra pagrindas atnaujinti pasibaigusį procesinį terminą, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios. Svarbiomis gali būti laikomos tik tokios priežastys, kurios realiai egzistavo per įstatymo nustatytą ar teismo paskirtą terminą ir objektyviai sutrukdė asmeniui ar atėmė iš jo galimybę atlikti procesinį veiksmą per nustatytą terminą. Įstatymo sąvoka „svarbios priežastys“ yra vertinamoji, todėl teismas turi šį klausimą spręsti atsižvelgdamas į procesinių terminų instituto paskirtį, ginčo esmę, bylos reikšmę skundo pateikėjui, jo veiksmus po ginčo išnagrinėjimo, jo amžių, materialinę padėtį, išsilavinimą bei kitas faktines aplinkybes. Teismas taip pat turi vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais. LAT išaiškino, kad teismo sprendimų apskundimo terminų nustatymu siekiama užtikrinti teismo sprendimų, taip pat ir civilinių teisinių santykių stabilumą, dėl to praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais. Jei terminas yra praleistas nežymiai, tai sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl numatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti patį pažeidimo pobūdį. Iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis vienos pagrindinių procesinių teisių teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka dėl atsitiktinio pobūdžio aplinkybės (klaidos) neturėtų prarasti. Teismų praktikoje yra suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, jog įstatymo teismui nustatyto termino išsiųsti pareiškėjui priimto sprendimo ar nutarties nuorašą pažeidimas negali būti pagrindas pailginti terminą paduoti skundą dėl sprendimo ar nutarties, tačiau tai gali būti pagrindas atnaujinti terminą, praleistą dėl svarbios priežasties. LAT ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo padarytas įstatymo pažeidimas yra svarbi procesinio termino praleidimo priežastis. Kai teismas pažeidžia įstatymo jam nustatytą terminą išsiųsti priimtos nutarties nuorašą, nėra tinkamai įgyvendinama ne tik asmens teisė gauti nutarties nuorašą, bet ir nepagrįstai apribojama asmens apeliacijos teisė. Tačiau, aptariama teisės aiškinimo taisyklė taip pat nėra absoliuti ir negali būti taikoma visiškai neatsižvelgiant į bylos aplinkybes (pvz.: teismo sprendimo nuorašo pavėluotas 4 dienas išsiuntimas byloje nedalyvavusiai šaliai negali būti pagrindas daugiau kaip 3 metus praleistam terminui atnaujinti). Svarbiomis priežastimis teismų praktikoje dažniausiai laikoma pareiškimą padavusio asmens liga (bet liga pati savaime nėra laikoma svarbia procesinio termino praleidimo priežastimi, priklauso nuo to kiek ji galėjo paveikti sergančio asmens valią ar fizines galimybes paduoti skundą), laikinas išvykimas iš nuolatinės gyvenamosios vietos, nepranešimas apie teismo priimtus dokumentus, įvairios stichinės nelaimės ir pan. pobūdžio aplinkybės. Taip pat svarbia priežastimi gali būti laikomas ir neturėjimas galimybės laiku pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba. Sprendžiant ar termino praleidimo priežastis yra svarbi ar ne, būtina atsižvelgti ir į tai, kiek terminas yra praleistas. Teismas turėtų atsižvelgti į tai, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai pasinaudoti procesine teise, išnykimo. Protingo termino sąvoka yra vertinamoji. Teismo nutartis, kuria išsprendžiamas procesinio termino atnaujinimo klausimas, turi būti motyvuota (78str.5d). Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo, gali būti teikiamas atskirasis skundas. Tokią teisę turi tik asmuo, kurio prašymas yra atmestas (DBA paduoti atskirąjį skundą teisės neturi, nors ir mano jog pagrindo atnaujinti procesinį terminą nebuvo). Be terminų, kurie teismo gali būti atnaujinti, CPK numato ir procesinius terminus, kurie atnaujinami negali būti. Tokie terminai vadinami naikinamaisiais, kadangi jiems pasibaigus tam tikra procesinė teisė išnyksta (pvz.: apeliacinio skundo padavimo terminas). Įstatymas numato ir atvejus, kokiam laiko tarpui praėjus negali būti sprendžiamas tam tikro procesinio termino atnaujinimo klausimas (pvz.: prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą, negali būti paduotas jei praėjo daugiau kaip 6 mėn. nuo teismo spr. priėmimo 307str3d; taip pat 345str2d; 368str2d). Vis dėlto naikinamuosius terminus nustatančios CP normos teismų praktikoje aiškinamos liberaliai. LAT konstatuota galimybė atnaujinti naikinamąjį procesinį terminą paneigia šios rūšies terminų esmę ir paskirtį nors kasacinis teismas tokią galimybę ir susiejo su teisingumo principo įgyvendinimu konkrečioje byloje. Būtina skirti procesinių terminų atnaujinimo institutą ir materialiosios teisės nustatytų terminų atnaujinimo institutą, taip pat jų atnaujinimo tvarką. Procesinių terminų atnaujinimo klausimas nagrinėjamas pagal CPK 6 skyriaus nustatytas taisykles. Tuo tarpu materialiosios – priskirtas prie atskiros kategorijos bylų, nagrinėjamų ypatingosios teisenos tvarka. LAT konsultacijoje išaiškino, kad nesant apeliacijos draudimo CPK 578str. 2d. turėtų būti aiškinama kaip suteikianti suinteresuotiems asmenims teisę apeliacine tvarka apskųsti ir teismo nutartį, kuria praleistas materialiosios teisės terminas yra atnaujinamas. Jeigu atnaujinamas procesinis terminas, tai neturi jokios įtakos nė vienos iš proceso šalių materialiosioms teisėms. Jei tam tikra subjektinė materialioji teisė gali būti įgyvendinta per įstatymo nustatytą terminą ir jis praleidžiamas, asmuo netenka galimybės tą materialiąją teisę įgyvendinti. Tačiau jei terminą įgyvendinti materialiąją

teisę teismas atnaujina, tai turi įtakos ir kitų asmenų materialiosioms teisėms, todėl būtina jiems suteikti teisę skųsti apeliacine tvarka ir teismo nutartį, kuria atnaujintas materialiosios teisės terminas.

10.5. Teismo nuobaudos samprata, paskirtis ir rūšys. Teismo nuobaudų skyrimo pagrindai ir tvarka. Teismo nuobaudų apskundimas.

Teismo nuobaudos – tai sankcijos, kurios teismo gali būti skiriamos DBA, kitiems tiesioginiams proceso dalyviams (liudytojams, ekspertams, vertėjams), bei kitiems asmenims, tiesiogiai nesusijusiems su procesu, už procesinių pareigų nevykdymą arba netinkamą vykdymą. Baigtinis teismo nuobaudų rūšių sąrašas įtvirtintas CPK 103str. 1d. Teismo nuobaudos skiriamos teismo nutartimi. Ši nutartis gali būti: 1. Žodinė, kuri įrašoma į teismo posėdžio protokolą.2. Rašytinė, atitinkanti CPK 291str1d. reikalavimus. Teismo nuobaudos gali būti skiriamos pasirengimo bylos nagrinėjimui metu, bylos nagrinėjimo iš esmės metu, nevykdant teismo sprendimų ar nutarčių. Kai teismo posėdžio tvarką pažeidžia advokatas, teismas ne tik paskiria nuobaudą, bet ir gali informuoti Lietuvos advokatų tarybą, kuri gali iškelti drausminę bylą. Įspėjimas. Jis skiriamas asmenims, kurie bylos nagrinėjimo metu pažeidžia teismo posėdžio tvarką. Teismo posėdžio pirmininkas tokį asmenį įspėja teismo vardu. Įspėjimas taikomas tik bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka asmenų, esančių teismo posėdžių salėje, atžvilgiu. Neįspėjus asmens negalima jam iš karto skirti baudos ar pašalinti iš teismo posėdžių salės arba skirti arešto. Nutartys dėl įspėjimo skyrimo yra neskundžiamos ir įsiteisėja nuo jų priėmimo. Pašalinimas iš teismo posėdžių salės. Jis skiriamas asmenims, bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka metu, pažeidžiantiems teismo posėdžio tvarką, jei šiems asmenims prieš tai buvo skirtas įspėjimas. Jei posėdžio pirmininko nurodymų neklauso DBA tai teismo nutartimi jis gali būti pašalintas iš teismo posėdžių salės tik tam tikrų teismo procesinių veiksmų atlikimo laikotarpiui. Be to tokiais atvejais teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą. Į teismo posėdžių salę grįžus pašalintam asmeniui, jis supažindinamas su veiksmais, atliktais jam nesant. Jei posėdžio pirmininko nurodymų neklauso liudytojas, ekspertas ar vertėjas, jie gali būti pašalinami iš teismo posėdžių salės, o vietoje jų pakviesti kiti. Jei tvarką teismo posėdyje pažeidžia ir posėdžio pirmininko nurodymų neklauso kiti asmenys, jie posėdžio pirmininko patvarkymu galai būti pašalinti iš teismo posėdžių salės be jokių išlygų (160str.) Teismo bauda. – tai procesinė teisinė sankcija, išreikšta proceso įstatyme nustatyta pinigų suma. Baudos yra skiriamos CPK numatytais atvejais ir jame nustatytų dydžių (106str.) Teismo baudos gali būti skiriamos šiais atvejais:1. šaliai – nustačius 95str1d. numatytus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejus. 2. DBA – už nevykdymą pareigos pranešti teismus apie procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą (121str3d).3. asmenims, dėl kurių kaltų veiksmų pažeidžiami draudimai, nurodyti 145str.1d 6,7,8,12p. 4. DBA, kitiems proceso dalyviams (liudytojams, ekspertams, vertėjams ir kitiems asmenims), piktybiškai nepaklususiems teismo posėdžio pirmininko nurodymams arba pažeidusiems tvarką, teismo posėdžio metu (162str 6d.)5. DBA – už priesaikos sulaužymą.6. asmenims, dėl kurių kaltų veiksmų neįvykdytas teismo reikalavimas pateikti jų turimus rašytinius ir daiktinius įrodymus arba nepranešta teismui apie tai, kad negalima jų pateikti dėl svarbių priežasčių. 7. ekspertui – už neatvykimą pagal teismo šaukimą arba atsisakymą duoti išvadą dėl nesvarbių priežasčių. 8. vertėjui – už neteisėtą atsisakymą atlikti savo pareigas. 9. šalims – už neatvykimą į teismo posėdį, jei įstatymai nustato jų pareigą dalyvauti arba pripažinus jų dalyvavimą būtinu ir nesant galimybės priimti sprendimą už akių. 10. šalies atstovui – už neatvykimą be svarbių priežasčių į teismo posėdį, kai dėl tokio neatvykimo teismas atideda bylos nagrinėjimą (246str3d.).11. 3-siems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, ar jų atstovams, be svarbių priežasčių neatvykusiems į teismo posėdį, kai jų dalyvavimas pripažintas būtinu ir dėl to teko atidėti bylos nagrinėjimą. 12. liudytojui, ekspertu ir vertėjui be svarbių priežasčių neatvykus į teismo posėdį ir k.t. atvejais.

Daugeliu CPK nustatytų atvejų maksimalus baudos dydis negali viršyti 1000Lt. Teismas turi teisę atskirai nustatyti konkretų skiriamos baudos dydį. Įstatymas gali nustatyti ir kitus baudos dydžius. Teismo baudos skiriamos motyvuota rašytine teismo nutartimi, kuri ne vėliau kaip kitą dieną po nutarties priėmimo nusiunčiama asmeniui, kuriam yra skirta bauda. CPK 107str. reglamentuoja baudos panaikinimo ar sumažinimo tvarką: asmuo, kuriam yra paskirta bauda, turi teisę per 14 dienų nuo nutarties priėmimo prašyti nutartį priėmusį teismą panaikinti arba sumažinti skirtą baudą. Pareiškimas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atmestas pareiškimas dėl skirtos baudos panaikinimo ar sumažinimo, gali būti skundžiama apeliacine tvarka, paduodant skundą. Atskiro skundo padavimas sustabdo nutarties vykdymą. Taigi atskirasis skundas gali būti paduotas ne dėl teismo nutarties, kuria paskirta bauda, o dėl nutarties, kuria buvo atmestas pareiškimas dėl skirtos baudos panaikinimo ar sumažinimo. Jeigu baudą paskiria teismas nagrinėjanti bylą apeliacine tvarka, dėl skirtos baudos sumažinimo ar panaikinimo asmuo gali kreiptis į šį teismą. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pareiškimas sumažinti ar panaikinti baudą atmetamas, įsiteisėja nuo priėmimo dienos, tačiau dėl šios nutarties gali būti duodamas kasacinis skundas. Tuo tarpu teismo nutartis dėl baudos

netaikymo atskiruoju skundu neskundžiama, nes jos apskundimo galimybė nėra numatyta CPK ir neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Areštas. Jis gali būti skiriamas DBA ir kitiems proceso dalyviams, esantiems teismo posėdžių salėje, už piktybišką teismo posėdžio pirmininko nurodymų nevykdymą arba teismo posėdžių tvarkos pažeidimus. Arešto trukmė gali būti iki 15 parų. CPK 108 str.numato, jog areštas negali būti skiriamas nėščioms moterims, vaikams, asmeniui, kuris vienas augina vaiką iki 12metų amžiaus, vyresniems kaip 65 metų asmenims, bei invalidams. Asmuo, kuriam paskirtas areštas, gali būti sulaikytas teismo posėdžių salėje. Nutarties dėl arešto skyrimo nuorašas nedelsiant įteikiamas pasirašytinai asmeniui, kuriam yra jis skiriamas ir apie tai yra pažymima teismo posėdžio protokole. Asmuo, kuriam paskirtas areštas turi teisę prašyti areštą paskyrusį teismą areštą panaikinti arba sumažinti jo trukmę, taip pat pakeisti areštą bauda. Prašymo padavimas sustabdo nutarties vykdymą ( 109str). Asmuo, kuriam paskirtas areštas dėl teismo nutarties, kuria prašymas yra visiškai ar iš dalies atmetamas, gali paduoti atskirąjį skundą. Jei areštą paskiria apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, tai prašymą dėl arešto panaikinimo, jo trukmės sumažinimo arba pakeitimo bauda nagrinėja areštą paskyręs teismas.

11 tema. BYLINĖJIMOSI IŠLAIDOS. UŽSTATAS

11.1. Bylinėjimosi išlaidų civilniame procese samprata, reikšmė ir rūšys.

Kiekvienam turi būti užtikrinama galimybė ginti savo teises teisme, tiek nuo kitų asmenų tiek nuo valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtu veiksmų. Kas turėtu prisiimti pažeistų asmenų teisių įgyvendinimo procese neišvengiamai atsirandančių išlaidų naštą? Teisminė gynyba negali ir nėra suteikiama nemokamai. Valstybė reikalauja padengti dalį teismo vykdomo teisingumo išlaidų. Bylinėjimosi išlaidas kaip ginčo šalių bylinėjimosi procese ieškovo, atsakovo, kitų dalyvaujančių byloje asmenų bei teismo patirtas išlaidas. CPK 79 straipsnis nustato, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Kokie asmenys gali pretenduoti į teismo išlaidų atlyginimą. Abejonių paprastai nekyla, kai kalbama apie ieškovus, atsakovus ir trečiuosius asmenis, pareiškusius savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko. Tretysis asmuo, nepareiškęs savarankiško reikalavimo. Formuluotės tarsi orientuoja bylinėjimosi išlaidomis laikyti asmens, dalyvaujančio bylinėjimosi procese, realia patirtas materialines sąnaudas. Tam tikslui, t.y bylinėjosi procesui, skiriamos asmens materialinės sąnaudos, kurios neturėtų būti tapatinamos su negautomis pajamomis ar kitais galimais neigiamais bylinėjimosi proceso padariniais. CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkto formuluotė, prie bylinėjimosi išlaidų priskirianti, kitas būtinas ir pagrįstas išlaidas, kurios turėtų apimti išlaidas, ginčo šalių patiriamas ne tik iškėlus bylą teisme, bet ir rengimosi bylinėtis metu.Taigi bylinėjimosi išlaidos gali būti apibūdinamos kaip pinigų sumos, kurias turi sumokėti byloje dalyvaujantys asmenys už teismo atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus, ir jų turėtos piniginės išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu teisme. BI požymiai: piniginė išraiška, jomis padengiamas procesinių veiksmų atlikimo išlaidos, susijusios su nagrinėjama byla, jas turi mokėti šalys 3 asmenys, pareiškėjai, kreditoriai, skolininkai t.y suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, tam tikrais atvejais valstybė. BI rūšys: žyminis mokestis ( pinigų suma, skirta sumokėti už teismo atliekamus veiksmus), išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu ( faktinės piniginės išlaidos, turėtos nagrinėjant bylą bei vykdant teismo sprendimą). BI klasifikacija pagal atsiradimo priežastis: priklausančias nuo šalių valios (advokato išlaidos) ir nepriklausančios ( žyminis mokestis). Pagal nustatymo būda: įtvirtintos CP įstatymu ir priskiriamos BI teismo nuožiūra. BI instituto funkcijos: kompensacinė, prevencinė, drausminimo, reguliacinė, taikinimo. BI trūkumai: didelės BI gali tapti teisės į teismine ginybą ribojimo priemone.

11.2. Žyminis mokestis: samprata, rūšys ir dydis.

11.2.1. Žyminio mokesčio rūšys ir dydis

BI rūšis: rai proceso įst. Nustatyta pinigų suma kurią privaloma sumokėti už CPK numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. ŽM paskirtis perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų byloje dalyvaujantiems asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. CPK 80 str. tvirtintos ŽM dydžio nustatymo budai ir konkrečios sumos. ŽM imamas tik CPK konkrečiai įvardytais atvejais. ŽM apmokestinami tie DBA pareikšti procesiniai dokumentai kuriais reiškiami materialieji teisinis reikalavimai. Kitokio pobūdžio procesiniai doc. ŽM neapmokestinami ( atsikirtimai į ieškinius, dublikai, atskrieji skundai....). ŽM pagal apskaičiavimo būdą : paprastas ( konkreti pinigų suma) proporcinis ( išraiška nuo ieškinio sumos). Paprastas ŽM taikomas tada, kai sunku, neįmanoma nustatyti tikslios pareikšto reikalavimo piniginės vertės, apmokestinami šie veiksmai: neturtinuose ginčuose, YT bylose, neįkainoti ieškiniai, prašymas peržiūrėti sprendimą už akių, prašymui dėl proceso atnaujinimui. Proporcinis ŽM priklauso nuo ieškinio sumos. Siekiant paskatinti asmenis rinktis supaprastintus ginčo sprendimo būdus, tokiose bylose numatytas gerokai sumažintas žyminio mokesčio dydis: bylose dėl teismo įsakymuose, dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose. Nepaisant

kokioje instancijoje nagrinėjama byla ŽM dydis nesikeičia. ŽM turi būti sumokėtas avansu, prieš atliekant procesinį veiksmą. Jei bylos eigoje ieškovas padidina reikalavimus reikia primokėti ŽM. Asmuo prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo turi sumokėti puse ŽM. Nepareiškus ieškinio šis mokestis negrąžinamas, išskyrus kai ieškinys nepareiškiamas be suinteresuoto asmens kaltės. Jei pareiškiamas ieškinys nesumokėjus ŽM teismas nustato terminą šiam ieškiniui pašalinti. Jei nepašalina, iešk. Grąžinamas ieškovui. Jei bylos nagrinėjimo metu paaiškėja jog ŽM nesumokėtas ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Sumokėti ŽM atsiranda kreipimosi į teismo dieną.

11.2.2. Ieškinio suma ir jos nustatymo tvarka

ŽM mokamas turt ginč nuo ieškinio sumos, o ji nustatoma atsižvelgiant į materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimų vertę. IS nustatymo būdai įtvirtinti CPK 85 str. dažniausiai IS atitinkama prašoma priteisti sumą arba pašoma priteisti turto vertę. Jeigu ieškinio kainą nustatyti yra sudėtinga ar ieškovo nustatyta kaina neatitinka turto vertės ja preliminariai nustato pats teisėjas. Ieškiniai kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas pinigų suma vadinami neįkainotinais turtinio pobūdžio ieškiniais. Tokie ieškiniai apmokestinami fiksuota pinigų suma. Už ieškinį kuriuo prašoma iškelti įmonei bankroto bylą ŽM mokėti nereikia. Jei ieškinį išdėstomi keli materialiniai reikalavimai, analizuojamas kiekvieno reikalavimo pobūdis. Reikalavimu padidinimu nėra laikomas prašymas priteisti palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

11.2.3. Atleidimas nuo ŽM ir ŽM atidėjimas.

Dvi atleidimo nuo ŽM galimybės: visiškas atleidimas (įstatyme nurodyti pagrindai 83str 1, 2 d.) dalinis atleidimas (teismas atsižvelgia į asmens turtine padėtį tenkindamas jo prašymą, atleisti jį nuo ŽM išdalies). Atleidimų sąrašas nėra baigtinis gali būti atleidžiami asmenys ir kitais CPK ir įstatymų numatytais atvejais. Atleidimas nuo ŽM ir ŽM atidėjimas yra skirti palengvinti teisės į teismine gynybą įgyvendinimą asmenims, ginantiems svarbiausias asmens teises, asmenims kurių materialinė padėtis yra sunki, bei su vešiuoju interesu susijusiais atvejais, taip pat skatinti šalis spęsti ginčus taikiai. Teismas atleisdamas negali daryti savo nuožiūra. Įstatymas nustato sąlygas kad teismas apskritai svarstytu tokį klausimą: turi būti asmens valios išraiška raštu, prašymas iš dalies atleisti nuo ŽM turi būti motyvuotas, taip pat prašyme nurodyti motyvai turi būti pagrįsti, kad teismas galėtu nustatyti galimo ŽM dydį. Nuo ŽM gali būti atleisti FA ir JA. Teisinės pagalbos įstatyme nustatytos sąlygos kurioms esant socialiai remtiniems asmenims turėtu būti teikiama teisinė pagalba apimanti ir BI. Užsieniečiams tokios pat sąlygos nuo ŽA kaip ir LR piliečiams. Galima atidėti ŽM kol bus priimtas sprendimas. Jei ieškovo kuriam buvo atidėtas ŽM ieškinys atmetamas ieškovas turi sumokėti ŽM. Taip sudaromos sąlygos palengvinančios kreiptis į teismą. ŽM netampa neįveikiamų slenksčiu siekiant inicijuoti bylos nagrinėjimą teisme.

11.2.4. ŽM grąžinimas

Gavus suinteresuoto asmens pareiškimą ŽM esant CPK 87 str. pagrindams gali būti grąžintas. Remdamasi teismo nutartimi ŽM grąžina Valstybinė Mokesčių Inspekcija. ŽM grąžinimo klausimą teismas savo nutartimi išsprendžia rašytine proceso tvarka. Pareiškimas dėl Žm grąžinimo gali būti paduotas teisme ne vėliau kaip per 2 metus nuo procesinio veiksmo kurio pagrindu prašoma grąžinti ŽM atlikimo dienos arba nuo sprendimo įsiteisėimo dienos jei grąžinamas permokėtas ŽM. ŽM gali būti įskaitomas dokumentiniame procese 426str., teismo įsakymo įždavimo procese 434 2dalis.426, 434-2dalis atvėjais.

11.3. Su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos

Jas sudaro faktinės piniginės išlaidos, turėtos nagrinėjant bylą ir vykdant teismo sprendimą.

11.3.1. Išlaidos susijusios su sumomis, išmokėtinomis liudytojams, ekspertams, vertėjams, bei su vietos apžiūra.

Liudytojams, ekspertams, vertėjams kompensuojama už jų atliekamą darbą taip pat atvykimo į teismą, gyvenamosios patalpos nuomos išlaidos, išmokami dienpinigiai. Sumos išmokomos vadovaujantis teisingumo ministro įsakymu. Atvykusiems iš užsienio liudytojams kompensuojamos atvykimo ir faktinės gyvenimo išlaidos. Taip pat mokamos L.E.V. už jų atitraukimą nuo darbo. Jei šalis pateikia prašymą iškviesti L.E.V. jų tūrėtos išlaidos išmokamos iš teismo specialiosios sąskaitos, į kurią prašančioji šalis, įmoka užstatą BI padengti. Jeigu teismas savo iniciatyva padaro arba šalis

yra atleista nuo teismo išlaidų mokėjimo tai šių veiksmų atlikimo išlaidos padengiamos iš valstybės biudžeto lėšų. Taip pat ir yra su vietos apžiūra.

11.3.2. Atsakovo paieškos išlaidos.

Tam tikrų kategorijų bylose teismas turi skelbti atsakovo paiešką per policiją. CPK 129 2dalis ieškovui įrodžius, kad jis ėmėsi visų priemonių atsakovui surasti ir jam nepavyko teismas turi skelbti paiešką ir kitose bylose. Atsakovo paieškos išlaidas sudaro: asmens prašiusio paskelbti paiešką išlaidos ir valstybė institucijos išlaidos asmens paieškai. Asmens prašiusio paskelbti paiešką išlaidos apmokamos paties asmens. CPK 97 2dalis numato kad paieškos išlaidų klausimą sprendžia teismas, o išieškomos jos teismo nutartimi. Išlaidos kurias ieškovas turėjo dar prieš iškeliant bylą taip pat turi būti priskiriamos prie atsakovo paieškos išlaidų.

11.3.3. Išlaidos, susijusios su procesiniu dokumentų įteikimu.

Dvi rūšys: teismo procesiniai dokumentai ir DBA procesiniai dokumentai. Iš valstybės biudžeto lėšu apmokamas ne visų procesinių, o tik teismo procesinių dokumentų įteikimas. CPK 92 str. sako, kad išlaidos susijusios su procesiniu dokumentų įteikimu apmoka šalis, kurios procesinis dokumentas turio būti siunčiamas. Finansų ministro ir teisingumo ministro įsakyme teigiama, kad įteikiant procesinius dokumentus per antstolį ar per kurjerius, įteikimas apmokamas iš valstybės biudžeto lėšų nebent DBA pareiškia prašymą, kad procesinis dokumentas jam ar kitam DBA būtu įteikiamas kitu konkrečiu būdu. Antstoliui už procesinių dokumentų įteikimą sumokama iš anksto. Procesinių dokumentų išlaidos, susijusios su viešu paskelbimu spaudoje, apmokamos prašančios šalies lėšomis CPK 130 3dalis.Jei baigus nagrinėti bylą atsiranda papildomų išlaidų susijusiu su su procesinių dokumentų įteikimu teismas priima papildoma nutartį dėl BI kurio nebuvo paminėtos teismo sprendime.

11.3.4. Išlaidos susijusios su teismo sprendimo vykdimu.

CPK 609 nustato išlaidas susijusias su sprendimų vykdimu. CPK nenumato kokio dydžio išlaidos kurio būti atlyginamos nei jų apskaičiavimo tvarkos, tačiau 97str. 3dalis sako kad sprendimų vykdimo išlaidos atlyginamos teisės akto nustatyta tvarka t.y sprendimų vykdymo instrukcija, pagal kurią vykdymo išlaidas sudaro: bendros vykdymo išlaidos, išlaidos susijusios su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu ir atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą. Kai skolininkas įvykdo sprendimą per antstolio nustatytą terminą iš skolininko išieškomos bendrosios vykdymo išlaidos ir su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu susijusios išlaidos. CPK 610, 611. Kai skolininkas įvykdo sprendimą pasibaigus raginime nustatytam terminui iš jo išeškomos visos vykdymo išlaidos.Antstolis atsižvelgdamas į išieškotojo FA turtine padėtį gali išviso ar iš dalies atleisti jį nuo vykdymo išlaidų mokėjimo. Šios išlaidos tuomet išeškomos iš skolininko.

11.3.5. Atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos

Šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu teismas gali paskirti kitai šaliai laikiną šalies atstovą pagal įstatymą - kuratorių, jei:

- ta šalis neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą, arba

— šalies gyvenamoji ir darbo vieta yra nežinomos (CPK 39 straipsnio 1 dalis).

Kuratoriaus atliekamos funkcijos yra susijusios su įvairiomis išlaidomis, kurios turi būti atlyginamos. Atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos yra priskiriamos išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str 1 d 5 p.). CPK numatyta, kad didžiausius kuratoriaus patirtų išlaidų dydžius ir jų išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Atlyginimas už kuratoriaus darbą apskaičiuojamas taikant Išlaidų, susijusių su civilinės bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo tvarkoje nustatytus koeficientus, kurių pagrindas yra viena MMA. Už vienos darbo dienos kuratoriaus darbą bylų procese pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijos teisme mokama vienoda suma -0,15 nuo MMA. Jeigu kuratorius dirbo trumpiau negu įstatymo nustatyta darbo dienos trukmė, jo darbas apmokamas pagal faktiškai dirbtų valandų skaičių (Tvarkos 23, 24 punktai). Kuratoriui taip pat mokama:

1) už susipažinimą su byla (už tomą) iki atstovavimo bylos procese pradžios - 0,03;

2) už dokumentų parengimą:

— už priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį, tripliko parengimą-0,07;

— už apeliacinio ar kasacinio skundo parengimą- 0,09;— už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą-0,02.

Kuratoriaus atvykimo, gyvenamosios patalpos nuomojimo bei kelionės išlaidos atlyginamos pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atlyginimas už kuratoriaus darbą, taip pat ir kuratoriaus turėtos išlaidos dėl atvykimo, gyvenamosios patalpos nuomojimo bei kelionės išlaidos mokamos atlikus visus su atstovavimu susijusius veiksmus arba ku ratoriaus įgaliojimams pasibaigus (išnykus aplinkybėms, kurių pagrindu buvo paskirtas kuratorius, ar paskyrus šalies atstovą pagal įstatymą). Pažyma apie kuratoriaus atstovavimą ir apmokėjimą teismui turi būti pateikta per mėnesį nuo veiksmų, susijusių su kuratoriaus atstovavimu, atlikimo pabaigos arba kuratoriaus įgaliojimų pasibaigimo. Jeigu kuratoriaus darbas trunka ilgiau kaip mėnesį, dėl atlyginimo už faktiškai atliktą darbą kuratorius gali kreiptis kartą per mėnesį, pateikdamas nurodytą pažymą.

Kadangi kuratorius skiriamas priešingos šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu, tai atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidas (tiek išlaidas už atstovavimą, tiek kuratoriaus atvykimo, taip pat gyvenamosios patalpos nuomojimo bei kelionės išlaidas) turi apmokėti šalis, kurios iniciatyva kuratorius yra paskirtas. Prašanti skirti kuratorių šalis šias išlaidas apmoka iš anksto (CPK 39 str 3 dalis).

11.3.6. Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Išlaidos, susijusios su valstybinės teisinės pagalbos skyrimu. Kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu

Asmenys, dalyvaujantys civiliniame procese, turi teisę vesti bylą per atstovą (CPK 51 str.). Iškilus sudėtingesniam civiliniam ginčui, dažniausiai pasitelkiamas advokatas ar advokato padėjėjas, galintis tinkamai apginti pažeistas teises, nes tinkamai vesti bylą teismo procese reikia specialių teisės žinių. Be to, tiek CK, tiek CPK tam tikrais atvejais įtvirtina privalomą advokato dalyvavimą. Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti yra priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str. 1 d. 6 p.). Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti sudaro:

— išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą;

- išlaidos už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.Prie išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti yra priskiriamos tik būtinos išlaidos. Kokios išlaidos

yra būtinos kiekvienu konkrečiu atveju, palikta spręsti teismui savo nuožiūra. Jos bet kokiu atveju neturi viršyti teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo 11.3.6. teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio"39 (toliau -Rekomendacijos) nustatyto dydžio (CPK 98 str. 2 d.).

Advokatūros įstatymo 48 str. 1 d. numato, kad dėl užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio klientas ir advokatas susitaria pasirašydami sutartį. Nustatant advokato užmokesčio už tei sines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau pagal CPK 98 str. 2 d. priteisiant šalies išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, turi būti atsižvelgiama tik į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, t. y. tik į objektyvius kriterijus. Subjektyvūs kriterijai, pavyzdžiui, advokato kvalifikacija, aptariamos teisės normos prasme neturi reikšmės nustatant atlygintinų išlaidų dydį. Tai yra visiškai suprantama, nes Advokatūros įstatymas nustato kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama klientui tariantis su advokatu dėl užmokesčio, o CPK 98 straipsnyje vadovaujantis bylinėjimosi išlaidų ribojimo principu yra įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidų mokėjimo naštą šalims. Tik išimtiniais atvejais teismas gali nukrypti nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, kai tai būtina vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Rekomendacijų 11 punktas).Kitaip tariant, įstatymo leidėjas suteikia teismui diskreciją vertinti: (1) ar byla, kurioje šaliai atstovauja advokatas ar jo

padėjėjas, yra sudėtinga; (2) kokios buvo advokato darbo sąnaudos; (3) kiek laiko advokatas ar jo padėjėjas turėjo skirti konkrečiai bylai.

Advokatūros įst 50 str numato, kad civilinėse bylose, taip pat kai pareiškiamas ieškinys baudžiamojoje byloje, leidžiama dėl advokato užmokesčio susitarti taip, kad šio užmokesčio dydis priklausytų nuo bylos baigties, jeigu tai neprieštarauja advokatų veiklos principams, t. y. leidžiama susitarti dėl advokato sąlyginio atlyginimo (lot. pacta de ąuota litis).

Nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines konsultacijas dydį rekomenduojama neperžengiant nurodytų maksimalių dydžių atsižvelgti į šiuos papildomus kriterijus:

- bylos sudėtingumą;- teisinių paslaugų kompleksiškumą;- specialių žinių reikalingumą;- ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje;- būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato dar

bo vieta;- turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų);- teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį;- sprendžiamų teisinių klausimų nauj umąj

- kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).Advokato veiklos išlaidos apmokamos iš advokato užmokesčio už pagal sutartį suteiktas teisines paslaugas ir

iš atlyginimo už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 proc. advokatui mokėtino maksimalaus užmokesčio (Rekomendacijų 5 punktas).

CPK 98 str. 1 d. yra numatyta, kad išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Taigi šių išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje yra priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės. Vadinasi, naujoje civilinėje byloje reikšti ieškinio CPK 98 straipsnio pagrindu dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo negalima. Vienoje iš bylų LAT CBS Kolegija nurodė, kad išvestiniai iš pagrindinio materialiojo teisinio reikalavimo civilinėje byloje procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, nesant specialios nuorodos įstatyme, negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalykas.

Toje pačioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad bylinė jimosi išlaidų paskirstymas turi būti nurodytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Jei išlaidų advokato pagalbai apmokėti paskirstymas neaptartas rezoliucinėje sprendimo dalyje, reikia priimti papildomą sprendimą.

Toje pačioje nutartyje LAT CBS teisėjų kolegija pasisakė ir dėl priteistinų išlaidų pobūdžio. Teismas, remdamasis įstatymo formuluote - paskirstomos „turėtos išlaidos", - konstatavo, kad pagal įstatymą gali būti priteistos tik faktiškai turėtos, bet ne būsimosios išlaidos, atkreipė dėmesį į su tuo susijusią praktinę problematiką ir susiejo galimybę atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo su byloje dalyvavusio asmens sąžiningumu ir objektyviomis uždelsimą atsiskaityti su advokatu pateisinančiomis aplinkybėmis.

Atsižvelgiant į CPK 98 str 1 d. įtvirtintą teisinį reglamentavimą šalis, pretenduojanti į išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginimą, visais atvejais privalo pareikšti prašymą dėl tokių išlaidų atlyginimo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Taigi faktinį išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus kartu su prašymu atlyginti išlaidas svarbu pateikti iki bylos baigties.

Aksioma jau yra tapęs teiginys, jog kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo teisių pažeidimo klausimą (bylą) nagrinėtų teismas. CPK 51 straipsnis proceso šalims suteikia lygias teises vesti savo bylą teisme per atstovą. Tačiau dėl sunkios materialinės padėties ne visi asmenys gali pasinaudoti tokia procesine teise. Todėl valstybės pareiga yra ne tik formaliai deklaruoti, kad procesinės šalių teisės yra lygios, bet ir nustatyti šioms teisėms įgyvendinti veiksmingą valstybės garantuotos nemokamos teisinės pagalbos sistemą. Išlaidos, susijusios su valstybinės teisinės pagalbos teikimu, priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str. 1d. 7p.). Sąlygas, kurioms esant teikiama valstybės teisinė pagalba, nustato 2005m. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas.

Įstatymo 2str. Numato dvi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos rūšis:Pirminė teisinė pagalba apima teisinę informaciją, teisės konsultacijas ir teisinių dokumentų, skirtų

valstybės ir savivaldybių institucijoms, išskyrus procesinius dokumentus, rengimą.Antrinė teisinė pagalba- tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo

procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas.

Pirminė teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, nėra būtinybės teikti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ar pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių ir teisėtų interesų, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus. Antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti tik tie asmenys Teisinės pagalbos įstatyme 11 str išvardinti asmenys (LR piliečiai, kiti LR bei kitose ES valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys ir kiti LR tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys), kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti. Tam, kad asmuo įgytų teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, jis turi pateikti Teisinės pagalbos įst 13 str numatytus dokumentus. Asmens sunkią turtinę padėtį įrodo turto deklaracija su vietos mokesčio administratoriaus žyma, jog deklaracija pateikta, pažymos, patvirtinančios, kad asmuo gauna socialinę pašalpą arba yra valstybės išlaikomas stacionarioje globos įstaigoje, ir kiti Teisinės pagalbos įst konkrečiai nurodyti rašytiniai įrodymai. LAT CBS teisėjų kolegija vienoje byloje pabrėžė, kad įrodyti sunkią turtinę padėtį galima tik dokumentais, numatytais Teisinės pagalbos įstatyme, bei asmens turtinė padėtis yra svarbiausias, tačiau ne vienintelis kriterijus, sprendžiant dėl teisinės pagalbos paskyrimo.

Skiriant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą būtina įvertinti ne tik formaliuosius kriterijus, susijusius su prašančio asmens turtine padėtimi, bet ir įvertinti bylininko, kuris prašo tokio pobūdžio pagalbos, galimybes laimėti ginčą, kitaip tariant, konstatuoti, kad teisės ir faktų klausimas byloje nekelia abejonių. Tai tiesiogiai sietina su Teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 5 d., pagal kurią teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti arba atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Be to, antrinė teisinė pagalba gali būti neteikiama, jei iš esmės išnagrinėjus reikalavimą nustatoma, kad galimos antrinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, arba kad pareiškėjo neturtinio pobūdžio reikalavimas yra mažareikšmis, arba kad pats pareiškėjas savarankiškai, be advokato pagalbos, gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus.

Tinkama turėtų būti laikoma tik tokia teisinė pagalba, kuri leistų pagalbos gavėjui tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Taigi teisinė pagalba, manytume, turėtų būti teikiama tiek atliekant ikiteisminius veiksmus

siekiant taikos sutarties iki teisminio nagrinėjimo pradžios, tiek kreipiantis į teismą dėl bylos iškėlimo ir užtikrinant atstovavimą teisme bei pagalbą atleidžiant nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Valstybinės teisinės pagalbos teikimas turi būti garantuotas ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės bei kasacinės

instancijos teisme. Antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro išlaidos nuo kurių mokėjimo pareiškėjas yra atleidžiamas, tai yra: bylinėjimosi

išlaidos bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, išlaidos, susijusios su gynyba ir atstovavimu nagrinėjant bylas (įskaitant apeliacine ir kasacine tvarka nagrinėjamas bylas, nesvarbu, kas jas pradeda), taip pat vykdymo išlaidos, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų rengimu ir įrodymų rinkimu, su atstovavimu išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas neįtraukiamas išlaidų, kurias teismas priteisia iš pralaimėjusios šalies šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlyginimas, taip pat skolininko patirtos vykdymo procese išlaidos (Teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalis).

CPK 88 straipsnyje pateiktas išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis. Šalims gali atsirasti įvairiausių papildomų išlaidų, kylančių dėl dalyvavimo procese. Šio straipsnio 1 d. 8 p. numato, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Tiek ruošiantis bylos nagrinėjimui, tiek nagrinėjant bylą šalys gali patirti įvairiausių išlaidų, kurių neįmanoma ar net nebūtina numatyti įstatyme, nes įstatymas skirtas bendroms taisyklėms įtvirtinti, o ne visoms įmanomoms gyvenimo situacijoms aprašyti. Taigi pagal CPK 88 straipsnį kitomis būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis gali būti laikomos įvairios išlaidos, nenumatytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1-7 punktuose. Svarbiausia, kad tos išlaidos būtų racionalios ir pagrįstos rašytiniais įrodymais. Ar konkrečios išlaidos gali būti priskirtos prie išlaidų, susijusių su bylos nagri-nėjimu, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Civilinėje byloje teisėjų kolegija sprendė klausimą dėl išlaidų teisinei pagalbai apmokėti atlyginimo. Teismas

konstatavo, kad pagal CPK 88 str 1 d. 8 p. kaip bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, teismo nustatytos atlyginti pagal būtinumo ir pagrįstumo kriterijus. Ar turėtos išlaidos yra būtinos, sprendžiama pagal tai, kad asmuo neišvengiamai turėjo išlaidų ryšium su bylinėjimusi. Ar patirtos išlaidos pagrįstos - asmens, prašančio jas priteisti, įrodinėjimo ir teismo vertinimo dalykas

LAT CBS teisėjų kolegija, priimdama galutinį sprendimą išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priteisimo atveju individualioje byloje, atkreipė dėmesį į kelias reikšmingas faktines aplinkybes:

1) šaliai byloje atstovavo asmuo, kurio pareigos susijusios su tokio pobūdžio veikla (bendrijos pirmininkas);

2) atstovas už savo funkcijų vykdymą (galima teigti, kad jos apima ir atstovavimą šaliai teismo procese) gauna pajamas, kurias iš esmės gautų ir tokiu atveju, jei nebūtų kilęs ginčas tarp šalių;

3) vien ta aplinkybė, kad tokiam asmeniui buvo mokamos papildomos lėšos, iš esmės nereiškia, kad jos buvo būtinos arba neišvengiamos atitinkamam procesiniam tikslui pasiekti.

11.4. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šalims ir jų atlyginimas valstybei

Teismo veikla paskirstant bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo naštą vadinama bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutas skirtas reglamentuoti:

- vidiniams teisiniams santykiams, susiklostantiems tarp byloje dalyvaujančių asmenų (CPK 93-95 str, 98 str);

- išoriniams teisiniams santykiams, susiklostantiems tarp byloje dalyvaujančių asmenų ir valstybės (CPK 96 str).

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei tampa bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalimi, jei susiklosto papildomos aplinkybės, susijusios su vienos ar abiejų šalių atleidimu nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo.

11.4.1. Pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas

Pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas yra įtvirtintas CPK 93 str. 1 d.: „šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą". Taigi bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal principą „pralaimėjęs moka". Laimėjusioji šalis faktiškai atgauna visas turėtas išlaidas ar patirtus nuostolius, susijusius su bylos nagrinėjimu teisme, išskyrus tam tikrus atvejus, kai išlaidos yra nebūtinos ir nepagrįstos, ir kai advokato išlaidos, jei jos nėra pakankamai protingos, atlyginamos ne visiškai. Tokia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė užtikrina, kad laimėjusiai bylą šaliai bus kompensuotos jos savo civilinių teisių gynybai išleistos lėšos. Be to, taisyklė, pagal kurią pralaimėjusi bylą šalis turi padengti ne tik savo, bet ir kitos šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas, saugo nuo nepagrįstų ieškinių ar atsikirtimų į ieškinius pareiškimo ir skatina siekti atkurti taiką tarp šalių alternatyviais neteisminiais būdais.

Nors CPK 93 straipsnyje kalbama tik apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp šalių, tačiau sistemiškai aiškinant CPK nuostatas šios nuostatos turi būti taikomos ir trečiojo asmens, pareiškiančio sava rankiškus reikalavimus, atžvilgiu, nes pagal CPK 46 str. 2 d. trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais turi visas šalies teises ir pareigas.

CPK 47 str 2 d. numato, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas (išskyrus konkrečiai nurodytas CPK 47 straipsnio 2 dalyje, tarp kurių nėra paminėta teisė gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą). Todėl bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos ir trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, jei teismo sprendimas priimtas šalies, kurios interesus jis gynė, naudai.Tam tikrais atvejais gali būti pareikalauta, kad bylinėjimosi išlaidas sumokėtų tretysis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus.

Paprasčiausiais bylinėjimosi išlaidų paskirstymo atvejais taisyklė „pralaimėjęs moka" taikoma taip:— ieškinį patenkinus, visos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo;- ieškinį atmetus, visos atsakovo turėtos išlaidos priteisiamos iš ieškovo.CPK reglamentuoja ne visus su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu susijusius klausimus. Situacijose, kurių CPK

nereglamentuoja, dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžiama vadovaujantis tiek su bylinėjimosi išlaidų atlyginimu susijusiais principais, tiek bendraisiais sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

11.4.2. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai ieškinys patenkinamas iš dalies

Teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi tik tokia proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas. Kai ieškinys patenkinamas iš dalies, ne visada galima tiksliai pasakyti, kurios šalies naudai jis yra priimtas, nes dalis ieškovo reikalavimų būna atmesti. Todėl tuo atveju, kai teismo sprendimu patenkinami ne visi ieškinio reikalavimai, teismas, vadovaudamasis CPK normomis ir protingumo bei teisingumo kriterijais, turi įvertinti, kokios apimties ieškovo naudai yra priimtas teismo sprendimas, ir atitinkamai nuspręsti, kokia ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis turi būti jam atlyginta. Pagal CPK 93 str 2 d. numatytą specialią bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (proporcingumo) taisyklę be atskiro šalių prašymo priteisiamos šios bylinėjimosi išlaidos:

- ieškovui - proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai;— atsakovui - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Kitaip tariant, paskirstant bylinėjimosi išlaidas atsižvelgiama į visų patenkintų (atmestų) reikalavimų ir visų pareikštų reikalavimų vertės santykį.

Proporcingumo kriterijus taikomas ir žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus bei prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 93 str 3 d).

11.4.3. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai ieškinio atsisakoma ar sudaroma taikos sutartis

Dispozityvumo principas civiliniame procese lemia tai, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio (CPK 140 str 1 d). Tokiu atveju teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą. Kadangi ieškinio atsisakymas reiškia materialiojo teisinio reikalavimo atsisakymą ne tik konkrečiame tuo metu vykstančiame procese, bet ir ateityje, teismas privalo išaiškinti ieškovui procesinius ieškinio atsisakymo padarinius. Vienas iš tokių padarinių yra įtvirtintas CPK 94 str 1 d., kurioje numatyta, kaip paskirstomos bylinėjimosi išlaidos ieškovui atsisakius ieškinio.

Priklausomai nuo to, kodėl atsisakoma ieškinio, ieškovui gali kilti dvejopų padarinių:1) jeigu ieškovas atsisako ieškinio dėl to, kad pareiškus ieškinį a tsakovas ieškovo reikalavimus

patenkino, tai ieškovo prašymu teismas priteisia jam turėtas bylinėjimosi išlaidas (tiek žyminį mokestį, tiek išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu) iš atsakovo;

2) jeigu ieškovas atsisako ieškinio dėl kitų priežasčių, tai atsakovas jo turėtų išlaidų neatlygina (CPK 94 str 1 d.).Ieškovui atsisakius tik dalies reikalavimų, sprendžiama laikantis tokių pačių taisyklių.

Dispozityvumo principas lemia ir procesinę šalių teisę bet kurioje civilinio proceso stadijoje sudaryti taikos sutartį (CPK 140 str 3 d). Nutartyje, kuria teismas tvirtina taikos sutartį, būtina nurodyti ir tokios sutarties sąlygas. Joje šalys turėtų pačios aptarti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimus. To nepadarius, bylinėjimosi išlaidas paskirsto teismas, remdamasis bendrosiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis (CPK 94 str 2 d).

Kaip jau minėta, skatinant taikiai spręsti ginčus, ieškovui atsisakius pareikšto ieškinio arba šalims sudarius taikos sutartį, atitinkamai šaliai grąžinama 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio sumos (CPK 87 str 2 d).

11.4.4. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas,kai byla baigiama be teismo sprendimo

Kai byla baigiama be teismo sprendimo, bendroji taisyklė „pralaimėjęs moka" negali būti pritaikyta, nes nėra nei laimėjusios, nei pralaimėjusios šalies.

CPK 139 straipsnio 1 dalis numato, kad iki ieškinio nuorašo išsiuntimo atsakovui ieškovas turi teisę atsiimti ieškinį. Atsiimti ieškinį vėliau, kai ieškovas apie pareikštą reikalavimą jau buvo informuotas (jam buvo išsiųstas ieškinio nuorašas),ieškovas gali tik turėdamas atsakovo sutikimą šiam veiksmui (CPK 139 str 2 d). Ieškinio atsiėmimas įforminamas teismo nutartimi, kuria ieškinys paliekamas nenagrinėtas. CPK nepateikia aiškaus atsakymo, kaip turi būti paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, jei ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Teismų praktikoje gali būti ir būna įvairių procesinių situacijų, kai nėra lengva rasti tinkamiausią sprendimą. Vadovaudamasis teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principais teismas, dėl ieškovo kaltės ieškinį palikdamas nenagrinėtą, manytume, turėtų įpareigoti ieškovą padengti atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo turėtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, jam neatlyginamos (CPK 3 str 5 d, 92 str, 94 str 1 d). Teismo turėtos bylinėjimosi išlaidos, išieškomos iš ieškinį atsiėmusio ieškovo (CPK 3 str 5 d). Iš ieškinį atsiėmusio ieškovo taip pat išieškomos ir atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos, esant atsakovo pareiškimui (CPK 3 str 5 d 87 str 1 d 2 p). Bylinėjimosi išlaidų klausimas gali būti sprendžiamas ta pačia nutartimi, kuria įforminamas ieškinio atsiėmimas. Taigi nors nėra priimamas sprendimas dėl reikalavimų iš esmės, tačiau ieškovas, netinkamai pasinaudojęs teise į teisminę gynybą, turi atlyginti atsakovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, atsiradusias atsakovui dėl ieškovo veiksmų. Tokia pačia taisykle reikėtų vadovautis ir tada, kai teismas nutraukia bylą.

11.4.5. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas esant asmenų daugetui

Laimėjusiai šaliai turi būti atlyginamos jos turėtos išlaidos, susijusios su bylinėjimusi teisme, kurias jis patyrė siekdamas apginti pažeistą teisę. Kaip turi būti atlyginamos bylinėjimosi išlaidos, jeigu bylą pralaimėjo arba laimėjo kelios šalys, CPK aiškiai nenurodo. Darytina išvada, kad bylą laimėjus ar pralaimėjus keliems proceso dalyviams, bylinėjimosi išlaidos jiems turi būti paskirstomos remiantis dalinės atsakomybės principu, t.y. patenkinus ieškinį bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos po lygiai visiems atsakovams. Tam tikrais atvejais, paaiškėjus, kad už veiksmus, lėmusius ieškovo teisių pažeidimus, atsakingas tik vienas iš atsakovų, bylinėjimosi išlaidos ieškovo naudai gali būti priteisiamos tik iš atsakovo. Teisės literatūroje atkreipiamas dėmesys, jog tai rodo, kad Lietuvos teismai praktikoje remiasi priežasties teorija,

pagal kurią paskirstant bylinėjimosi išlaidas lemiamą reikšmę turi ne galutinis proceso rezultatas, o procesinis šalių elgesys, t.y. įvertinamas bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumas, ar apdairiai ir rūpestingai elgėsi šalys, atlikdamos procesinius veiksmus, įskaitant ieškinio padavimą ir ieškovo reikalavimų užginčijimą iki jo kreipimosi į teismą.

CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, pakeičiantis teismo sprendimą arba priimdamas naują sprendimą, pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Todėl už bylinėjimosi išlaidas atsakingus asmenis reikia nustatyti kiekvienoje proceso stadijoje. Pavyzdžiui, jei apeliacinį skundą dėl sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys, padavė ir priėjo prisidėjo tik keli atsakovai iš daugelio ir tas skundas buvo atmestas, tai atsakingais už ieškovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme turėtų būti laikomi ne visi, o tik apeliacinį skundą padavę ir priėjo prisidėję, t. y. ieškovui sukėlę papildomų bylinėjimosi išlaidų atsakovai. Prie skundo neprisidėję ir jo nepalaikę atsakovai paprastai turi būti atleidžiami nuo papildomų bylinėjimosi išlaidų, susidariusių apeliacinio proceso metu, atlyginimo.

11.4.6. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas ypatingosios teisenos bylose

Paprastai ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos (CPK 443 str 6 d). Teisės literatūroje nurodoma, kad principas, jog teismo išlaidos byloje dalyvaujantiems asmenims nėra atlyginamos, visiškai atitinka pačią ypa-tingosios teisenos bylų, kur paprastai nėra priešingų interesų, o pagrindinis tikslas - administruoti materialiosios teisės normas, esmę. Jeigu byloje neegzistuoja šalys su priešingais interesais, tai priteisiant bylinėjimosi išlaidas negalima remtis nuostatomis, reglamentuojančiomis bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas.

Jei ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamoje byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai priešingi, turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas gali paskirstyti proporcingai arba jų atlyginimą priteisti iš byloje dalyvavusio asmens, kurio pareiškimas atmestas (CPK 443 str 6 d).

11.4.7. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nustačius, kad šalis piktnaudžiavo procesu

CPK 7 str, įtvirtinančio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą, 2 d. numato, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu. Pažeidusi šią bendrą visų dalyvaujančių asmenų procesinę pareigą, šalis patiria nei-giamų procesinių padarinių, kartais net sankcijas, įtvirtintas, pavyzdžiui, CPK 95 str, numatančiame bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ypatumus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atveju: „šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius". Šią nuostatą papildo ir CPK 440 str, reglamentuojantis aiškiai nepagrįsto pareiškimo bylose dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo padarinius; jame įtvirtinta, kad asmuo, nesąžiningai pareiškęs aiškiai nepagrįstą kreditoriaus reikalavimą, gali būti įpareigotas atlyginti dėl nesąžiningo reikalavimo pareiškimo kitų asmenų patirtus nuostolius.

Remiantis CPK 95 straipsnio 1 dalimi ir CPK 440 straipsniu, piktnaudžiavimu procesu laikoma:

- nesąžiningas nepagrįsto ieškinio padavimas;

- nesąžiningas nepagrįsto apeliacinio ar kasacinio skundo padavimas;

- nesąžiningas aiškiai nepagrįsto kreditoriaus reikalavimo padavimas;

- kiti atvejai, kai šalis sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.

Taigi CPK nepateikia baigtinio sąrašo atvejų ar požymių, kuriuos nustačius galima pripažinti, kad asmuo piktnaudžiavo procesu. Piktnaudžiavimu procesu gali būti laikomi visi sąmoningi nesąžiningi proceso šalies veiksmai, kai teisė kreiptis į teismą ar kitos procesinės teisės įgyvendinamos ne pagal jų paskirtį. Remiantis CK pateikta piktnaudžiavimo savo teise sąvoka (CK 1.137 straipsnis), piktnaudžiavimas procesu gali būti konstatuotas visais atvejais, kai procesinės teisės įgyvendinamos tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeidžia arba suvaržo kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus, daro žalą kitiems asmenims arba prieštarauja subjektinės teisės paskirčiai. Todėl, nors atskirai nenurodyta, piktnaudžiavimu procesu plačiąja prasme gali būti pripažinti ir tokie nesąžiningi veiksmai:

- nepagrįsto ieškinio dokumentiniame procese padavimas;- nepagrįsto prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimas;- nepagrįsto prašymo ypatingosios teisenos bylose padavimas ir kt.CPK nustato, kad motyvuotas prašymas dėl nuostolių atlyginimo gali būti paduotas iki bylos išnagrinėjimo

iš esmės (CPK 95 str 1 d). Taigi piktnaudžiavimo procesu faktą teismas gali konstatuoti tik esant vieno iš byloje dalyvaujančių asmenų prašymui, bet ne savo iniciatyva. Tokį aiškinimą suponuoja dispozityvumo principo taikymas: šalis turi teisę laisvai disponuoti jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str). Nustatęs, kad šalis piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, teismas turi teisę ex officio paskirti piktnaudžiavusiam asmeniui iki dvidešimties tūkstančių baudą.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 95 str 1 d procesu piktnaudžiavusi šalis turi atlyginti kitai šaliai ne tik jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, bet ir turėtus nuostolius, pavyzdžiui, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negauto atlyginimo ir kitų pajamų ir pan.,tačiau tik tiek, kiek tų nuostolių nepadengia bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Tačiau tai, kad viena šalis piktnaudžiavo procesu, dar nereiškia, kad kita šalis gali iš to pasipelnyti ir prašyti atlyginti nebūtinas arnepagrįstai dideles išlaidas. Kadangi kiekvienos iš šalių pareiga yra sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis, turi būti atlygintos tik tikrai būtinos ir protingos išlaidos. Siekdamas nubausti procesu piktnaudžiavusią šalį, teismas gali paskirti jai baudą, kuri bus išieškoma į valstybės biudžetą, o ne nepagrįstai praturtins kitą šalį, nes nepagrįstai didelių išlaidų kompensavimo prašymas taip pat yra piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis.

11.4.8. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumažinimas

Tam tikrais atvejais CPK numato, kad nukrypstant nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių atlyginamos ne visos bylinėjimosi išlaidos, o tik dalis jų. Tai gali lemti įvairūs veiksniai.

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ko gero, gali būti sumažintas ne kaip sankcija už tai, kad šalis naudojasi procesinėmis teisėmis netinkamai, bet už tai, kad ji, naudodamasi įstatymo suteikiamomis galimybėmis, pasirenka netinkamiausią iš jai suteiktų variantų, t. y. naudojasi ne ta priemone, kuria iš tiesų būtų parankiausia naudotis, atsižvelgiant į proceso operatyvumo ir koncentruotumo principus. Kita vertus, remiantis dispozityvumo principu šalis turi teisę savo iniciatyva pasirinkti, kokiu iš įstatymo jai suteiktų būdų ji nori ginti savo pažeistą teisę. Tačiau pasirinkusi bendrąją ginčo teiseną šalis gali neatgauti visų patirtų bylinėjimosi išlaidų net ir tuo atveju, jei jos pareikštas reikalavimas visiškai patenkinamas.

Kitas atvejis, kai teismas turi teisę sumažinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, numatytas CPK 90 str 4

dalyje. Joje įtvirtinta, kad šaliai, kurios iniciatyva iškviestas liudytojas davė neturinčius reikšmės bylai parodymus, išlaidos, turėtos dėl jo iškvietimo, iš kitos šalies nėra priteisiamos.

Taigi, išlaidos, sukeltos šalių neprotingais ar nesąžiningais veiksmais, nėra atlyginamos.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktikoje pastebima tendencija aiškinti teisės normas

taip, kad patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimas šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, gali būti sumažintas ir atsižvelgiant į kitos šalies materialinę padėtį, jos sąžiningumą, ginčo pobūdį bei kitas svarbias aplinkybes.

11.4.9. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei

Valstybė gali perimti su bylinėjimosi išlaidomis susijusius reikalavimus, jei bylą laimėjusi šalis:- buvo visiškai atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo;- buvo iš dalies atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo;- nebuvo sumokėjusi išlaidų avansu.

Valstybė perima tokius reikalavimus ir tuo atveju, kai patenkinamas ieškinys, kuris buvo pareikštas ginant viešąjį interesą, valstybės arba savivaldybės interesą (CPK 49 str, CPK 93 str 1 d 5 p). Jei tokia byla buvo pralaimėta, pavyzdžiui, ginant viešąjį interesą prokuroro pareikštas ieškinys buvo atmestas, tai bylinėjimosi išlaidas kitai šaliai atlygina valstybė.

Taigi jei nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistas ieškovas:- visiškai patenkinus ieškinį atsakovas atlygina valstybei visas bylinėjimosi išlaidas, kurias būtų reikėję

mokėti ieškovui, jei jis nebūtų atleistas nuo jų mokėjimo;- iš dalies patenkinus ieškinį atsakovas atlygina valstybei bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų

reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis);- jei ieškinys atmestas, valstybės bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų arba, jei yra

keletas ieškovų, tai atlygina tik tas ieškovas, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų nėra atleistas (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Analogiškai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas, kai byla nutraukiama ieškovui atsisakius ieškinio ar sudarius taikos sutartį.

Jei nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistas atsakovas:- atmetus ieškinį, tuo atveju, kai ieškovui žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas, bylinėjimosi išlaidas

valstybei atlygina ieškovas;- patenkinus ieškinį iš dalies, ieškovas atlygina valstybei bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų

reikalavimų daliai (jam turi būti grąžinta dalis sumokėto žyminio mokesčio)-

11.4.10. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo procedūriniai klausimai

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nurodomas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (CPK 270 str 5 d 3 p). Šį klausimą teismas turi išspręsti ex officio. Jeigu sprendime bylinėjimosi išlaidų klausimas nebuvo išspręstas, byloje sprendimą priėmęs teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo gali priimti papildomą sprendimą (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Jeigu sprendimas nebuvo priimtas (ieškovui atsisakius ieškinio ir kitais atvejais, kai byla neišsprendžiama iš esmės), bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą teismas išsprendžia nutartimi. Dėl šios nutarties gali būti duodamas atskirasis skundas (CPK 100 str 1 d). Atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nurodyta sumokėti žyminį mokestį arba mokėjimą atidėti, gali paduoti tik asmenys, dėl kurių ši teismo nutartis yra priimta (CPK 100 str 2 d). Teismo sprendime nurodytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą galima skųsti paduodant apeliacinį ar kasacinį skundą. Atkreiptinas dėmesys, kad jei nėra leistina apeliacija dėl materialiojo teisinio reikalavimo, tai ne leistina ir apeliacija dėl toje byloje išspręsto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo. LAT CBS teisėjų kolegija 2004 m. birželio 10 d. konsultacijoje išaiškino: „reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų atsiranda dėl civilinės bylos nagrinėjimo ir yra neatsiejamai susiję su nagrinėjama byla. Taigi tokie reikalavimai yra procesinio, bet ne materialiojo teisinio pobūdžio. Procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, taigi ir reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų, yra ne savarankiški, o papildomi, išvestiniai iš pagrindinių, t. y. iš ginčo šalies teisme pareikštų ir civilinėje byloje nagrinėjamų materialiųjų teisinių reikalavimų. Todėl tuo atveju, kai pagal CPK 303 str 1 dalį yra negalima apeliacija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręsti materialieji teisiniai reikalavimai, apeliacija taip pat negalima ir dėl tos sprendimo dalies, kuria išspręsti iš materialiųjų teisinių reikalavimų kilę papildomi reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų, nepriklausomai nuo ginčijamos tokių išlaidų sumos (CPK 3 straipsnio 6 dalis).

11.5. Užstato samprata ir paskirtis

Viena iš 2002 m. CPK naujovių yra užstato instituto įvedimas. Jo atsiradimą Lietuvos civilinio proceso teisėje lėmė siekis užtikrinti operatyvų procesinių veiksmų atlikimą bei užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise ir sąmoningam bylos vilkinimui. CPK 101 str numato, kad šio kodekso numatytais atvejais teismas, siekdamas užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą arba galimą nuostolių padengimą, motyvuota nutartimi dalyvaujantį byloje asmenį ar kitą asmenį, prašantį atlikti tam tikrą procesinį veiksmą, gali įpareigoti teismui įmokėti nustatyto dydžio piniginį užstatą.

Taigi užstato paskirtis yra dvejopa:

1. šiuo institutu siekiama užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą. (CPK 77str). Užtikrindamas procesinių veiksmų atlikimą užstatas atlieka ir prevencinę įspėjamąją funkciją, nes užkerta kelią nepagrįstiems byloje dalyvaujančių asmenų prašymams.

2. Kita užstato funkcija yra bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimas (CPK 90 str). Prašyti pateikti užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti šalis gali ne vėliau kaip pirmojo procesinio veiksmo atlikimo metu.

Atkreiptinas dėmesys, kad nors CPK 101 straipsnis įtvirtina teismo teisę nurodyti sumokėti užstatą, tačiau esant CPK 794 straipsnio 1 dalyje numatytoms aplinkybėms teismas privalo įpareigoti ieškovą pateikti užstatą. Tai išimtis iš bendrosios taisyklės, pagal kurią teismas turi teisę savo nuožiūra spręsti, ar reikalauti pateikti užstatą.

Taigi civilinio proceso teisėje užstatu vadinama pinigų suma, kurią teismo nurodymu, siekiant užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą arba būsimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, privalo įmokėti viena iš šalių. Teismo nurodymo įnešti užstatą neįvykdžiusiai šaliai gali būti taikomos procesinės sankcijos: teismas gali atsisakyti atlikti procesinius veiksmus, kurių užtikrinimą šalis privalėjo garantuoti užstatu (CPK 101 straipsnio 3 dalis). Vadinamosiose nedispozityviose bylose, kuriose svarbu užtikrinti viešojo intereso apsaugą (šeimos, darbo, ypa-tingosios teisenos bylose), šaliai nesumokėjus užstato teismas neturėtų kategoriškai atsisakyti atlikti užstatu užtikrintinų procesinių veiksmų. Tokiais atvejais šių veiksmų atlikimo išlaidos turėtų būti apmokamos iš valstybės biudžeto, o vėliau priteistinos iš šalies, kuriai, remiantis bendrosiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis, tenka pareiga padengti bylinėjimosi išlaidas.

Užstato paskyrimo klausimą teismas sprendžia dalyvaujančio byloje asmens ar kito asmens prašymu arba savo iniciatyva. Paskirtas užstatas gali būti sumokamas į teismo depozitinę sąskaitą. Neatlikus procesinių veiksmų, kuriems užtikrinti yra paskiriamas užstatas, jis atitenka valstybei (CPK 101 straipsnio 2, 3 dalys). Atlikus užstatu užtikrintus procesinius veiksmus, užstatas grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui.

Atkreiptinas dėmesys, kad įpareigoti įmokėti užstatą teismas gali tik CPK konkrečiai numatytais atvejais (CPK 77 straipsnio 1 dalis; CPK 223 straipsnio 3 dalis ir kt.).

Teisės literatūroje nurodoma, kad tam tikru atžvilgiu prie užstato galima priskirti ir CPK 147 str įtvirtintą atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

Numatyta, kad iki ieškinio pareiškimo teisme dienos prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo turi 1.5. sumokėti pusę įstatyme numatyto žyminio mokesčio, kuris nepareiškus ieškinio negrąžinamas, išskyrus atvejus, kai ieškinys nepareiškiamas be suinteresuoto asmens kaltės (CPK 148 straipsnio 2 dalis).

Vis dėlto nurodytos sumos užstatu galėtų būti laikomos tik labai sąlygiškai; visų pirma apie CPK 147 straipsnyje nurodytas sumas nėra užsimenama užstatą reglamentuojančiame CPK IX skyriuje. Be to, jei šias sumas laikytume užstatu, tai atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui turėtume taikyti bendrąsias užstatui skirto CPK IX skyriaus nuostatas, pagal kurias užstato dydis negali viršyti vieno šimto tūkstančių litų. Tačiau realiai nuostolių atlyginimą užtikrinti būtinos sumos dydis turi būti nustato -mas atsižvelgiant tiek į ieškinio sumą, tiek į preliminarų galimų nuostolių dydį, todėl teismas savo nuožiūra turi teisę pareikalauti ir žymiai didesnių piniginių sumų, jei tai būtina dėl proporcingumo ir lygiateisiškumo principų.

Teismų praktika, pagal kurią atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui kartais pareikalaujama daug didesnių sumų nei nurodyta CPK 102 straipsnio 3 dalyje.

Užstato skyrimo klausimą sprendžia teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančio ar kito asmens prašymu. Teismas nustato užstato dydį atsižvelgdamas į galimas atsakovo bylinėjimosi išlaidas ir siekdamas, kad nustatytas užstato dydis neužkirstų kelio ieškovui pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Kadangi nepagrįstai paskirtas arba nustatytas pernelyg didelis užstatas gali tapti kliūtimi tam tikroms procesinėms teisėms įgyvendinti, įstatymo yra numatytos apsauginės normos, turinčios užtikrinti optimalų užstato dydžio parinkimą. Visų pirma bendrasis užstato dydžio nustatymo principas yra įtvirtintas CPK 102 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią užstato dydis turi atitikti atliekamo procesinio veiksmo pobūdį.

Taigi skiriant užstatą svarbu:

vadovautis ekonomiškumo principu ir paskirti jį tokį, kad jis iš esmės nebūtų didesnis už užtikrinamo procesinio veiksmo atlikimo vertę.

Nustatant užstatą būtina atsižvelgti į asmens, kuris įpareigojamas, turtinę padėtį (CPK 102 straipsnio 2 dalis).

Be to, nustatyta aukštutinė riba, kurios užstatas negali viršyti - vienas šimtas tūkstančių litų (CPK 102 str 3 d). Tam tikriems atvejams CPK yra nustatęs ir mažesnę aukštutinę ribą: CPK 77 str numato, kad svarstant procesinio termino pratęsimo klausimą teismas gali pareikalauti sumokėti tik iki 1 000 litų dydžio užstatą.

Tam tikra garantija, palengvinanti užstatą turinčio įmokėti asmens padėtį, yra ir tai, kad teismas turi nustatyti ne mažesnį nei trijų dienų terminą užstatui įmokėti (CPK 102 str 3 d.). Šis terminas turi būti protingas, kad juo nebūtų užkirstas kelias pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Užsienio valstybių asmenims ir asmenims be piliety-bės praleidus terminą (jis trumpesnis nei Lietuvos asmenims - ne ilgiau kaip trys dienos) sumokėti užstatą, ieškinys paliekamas nenagrinėtas (CPK 795 str 1 d). Tai gana griežta procesinė priemonė. Be to, šia norma įtvirtinamas nelygus Lietuvos piliečių ir kitų valstybių asmenų statusas, kurį vargu ar galima pateisinti tuo, kad kitų valstybių asmenų dalyvavimas suponuoja tikimybę, kad galimos didelės bylinėjimosi išlaidos.

Asmuo, nesutinkantis su tuo, kad jam paskirta įmokėti užstatą, ar nesutinkantis su paskirto įmokėti užstato dydžiu, turi teisę apskųsti nutartį skirti užstatą, pateikdamas atskirąjį skundą (102 str. 4 dalis).

12 tema. PROCESINIAI DOKUMENTAI IR JŲ ĮTEIKIMAS

Procesiniai dokumentai (toliau pd) tai materialių žinių šaltinis, kuriuose užfiksuota įvairi teisiškai reikšminga ir su civiliniu procesu konkrečioje byloje susijusi informacija. Pd yra išreiškiama byloje dalyvaujmančių asmenų ir teismo valia, pozicijos, nuomonė, apsikeičiama informacija, inicijuojamas, užbaigiamas procesas ar daroma įtaka jo eigai, įgyvendinamos byloje dalyvaujančių asmenų procesinės teisės ir pareigos.Pd pagal juos sukūrusi subjektą skirstomi į:

dalyvaujančių byloje asmenų pd ( šalių pd ir kt byloje dalyvaujančių asmenų pd) Į juos įeina ieškiniai, atsiliepimai į ieškinius ir priešieškinius, dublikai, triplikai, atskirieji skundai, apeliaciniai ir kasaciniai skaundai, kt rašytinio proceso metu iš dalyvaujančių asmenų gauti prašymai, reikalavimai, paaiškinimai ir t.t.

teismo pdĮ juos įeina teismo sprendimai, įsakymai, nutartys, rezoliucijos, šaukimai, pranešimai, teismo posėdžio protokolai.Pagal atliekamas funkcijas dalyvaujančių byloje asmenų pd civiliame procese skirstomi į:► paruošiamuosius pd, kuriais siekiama pasirengti žodiniam bylos nagrinėjimui► pd, skatinančius teismą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (ieškinio atsisakymas, apeliacinio skundo padavimas ir t.t.)► informaciniai pd, kuriais pateikiami tam tikri pranešimai teismui ir dba.Pagal formą pd skirstomi į: - paprastos rašytinės formos pd- elektoninės formos dokumentusPd turi atitikti bendruosius turinio ir formos reikalavimus nurodytus CPK 111str be to kiekviename pd turi būti nurodyta:

a) teismo, kuriam paduotas pd pavadinimasb) dba procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta ir kt būtina informacijac) pd pobūdis ir dalykas – nurodoma koks tiksliai paduotas dokumentas ir suformuluojama ko siekiamad) aplinkybės, įrodančios pd turinįe) priedaif) pd paduodančio asmens parašas ir surašymo data

Paduodami teismui dokumentų originalai bei tiek jų nuorašų, kad po vieną tektų priešingai šaliai ir tretiesiems asmenims. Jei pd surašytas užsienio kalba, turi būti jo vertimas. Teismas nutartimi turi paskirti terminą trūkumams šalinti ne mažesnį kaip 7d. Teismas turi pareigą nurodyti konkrečius pd trūkumus ir kokiu būdu jie privalo būti pašalinti. Jei trūkumai laiku pašalinami laikoma, kad dokumentas paduotas pradinio jo pateikimo teismui dieną. Pd grąžinami trūkumams pašalinti tik kai tie trūkumai yra esminiai, o ne formalūs, todėl dėl gramatinių klaidų ar neteisingai užrašyto pd pavadinimo ar netikslios dokumento surašymo datos pd negrąžinami trūkumams šalinti.Nėra numatytos galimybės apskųsti nutartį trūkumams pašalinti, nes ji neužkerta kelią tolimesnei bylos eigai. Tačiau teismo nutartis, kuria pd grąžintas dėl to, kad teismo nurodyti trūkumai nebuvo pašalinti, gali būti skundžiama atskiruoju skundu.PD trys pagrindiniai įteikimo būdai:paštu, per antstolius, per kurjerius. Kt CPK nurodyti būdai yra:- per suinteresuotą šalį, gavus dba sutikimą- tiesiogiai teisme- viešo paskelbimo būdu- per advokatusGalimi specifiniai pd įteikimo būdai:- įteikimas procesiniams bendrininkams- įteikimas atstovui- įteikimas kuratoriui

- įteikimas sukarintoms organizacijoms - įteikimas įkalintiems asmenimsPD įteikiami adresato gyvenamojoje arba darbo vietoje(gyvenamoji vieta yra ta, kurioje faktiškai jis dažniausiai gyvena). Dba privalo informuoti teismą ir kt dba apie gyvenamosios vietos pakeitimą. Jei nevykdoma pareiga informuoti dėl gyvenamosios vietos pasikeitimo, pd siunčiami paskutiniu teismui žinomu adresu ir laikomi įteiktais tinkamai.Pd įteikimas kartu su adresatu gyvenantiems šeimos nariams yra lygiavertis įteikimui asmeniškai adresatui, todėl pd pristatantis asmuo, neradęs adresato jo gyvenamojoje vietoje, neprivalo bandyti jį įteikti adresatui asmeniškai šio darbo vietoje, o gali iš karto įteikti gyvenamojoje vietoje rastam pilnamečiui šeimos nariui. Siekiant išvengti piktnaudžiavimo, šio pd įteikimo būdo negalima taikyti, jei kartu gyvenantys šeimos nariai byloje turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.Juridinio asmens tiesioginiais gavėjais yra laikomi:a) juridinio asmens vadovaib) valdymo organaic) raštinės darbuotojaiNeradus šių asmenų, tinkamu gavėju yra laikomi to juridinio asmens darbuotojai. Neradus darbuotojų, dokumentai turi būti įteikiami juridinių asmenų registre nurodytiems asdimistracijos vadovui arba valdymo organų nariams – fiziniams asmenims taip pat pilnamečiams jų šeimos nariams.LAT taip pat šiuo klausimu yra pasisakęs, kad tinkamais korespondencijos gavėjais už patį adresatą gali būti pripažinti fiziniai asmenys, dėl savo darbo ryšių, paslaugų ar sutarčių tiesiogiai ar netiesiogiai turintys realią galimybę įteikti korespondenciją adresatui, kai nėra tiesioginių gavėjų, nurodytų CPK 123 str 2d. Korespondenciją priėmęs asmuo privalo pažymoje įrašyti vardą, pavardę, savo ryšį su adresatu arba einamas pareigas.Pd įteikimas atstovui yra prilyginamas įteikimui pačiam atstovaujamajam, atstovas įgyja pareigą informuoti apie pd atstovaujamąjį ir prisiima visą tokių veiksmų neatlikimo riziką.Jei abi šalys yra atstovaujamos advokatų, tai jiems numatyta pareiga persiųsti dokumentus ir teismui ir kt šalies advokatui. Jei yra procesiniai bendrininkai ir tarp jų nėra interesų kolizijos, jie gali pavesti bylą vesti 1 iš bendrininkų arba paskirti bendrą atstovą(advokatą). CPK 120 str numato teismo galimybę savo iniciatyva ar kt šalies prašymu įgalioti bendrininkus priimant nutartį paskirti asmenį pd gauti, kad taupant laiką pd nereikėtų siuntinėti kiekvienam bendrininkui atskirai.

Kuratoriaus institutas yra numatytas tam, kad apsaugotume asmenų, kurių gyvenamoji vieta nėra žinoma, procesines teises. Kuratoriaus paskyrimui būtinos dvi procesinės sąlygos:- suinteresuoto asmens prašymas ir išankstinis apmokėjimas už kuratoriaus atstovavimą- kuratoriaus skiriamo asmens sutikimasTaigi kai nėra žinoma nei šalies gyvenamoji nei darbo vieta arba šalis neturi jai atstovaujančio organo, o šaliai turi būti įteiktas pd, CPK 129str įtvirtina teismo teisę gavus suinteresuoto asmens prašymą paskirti kuratorių, kuriam bus įteikiami pd. Kuratorius yra skiriamas iki tol, kol paaiškės šalies gyvenamoji arba darbo vieta arba į procesą įstos tos šalies atstovas. Kuratoriumi gali būti skiriami advokatai ar jų padėjėjai, atitinkamos šalies šeimos nariai ar giminaičiai ar kt asmenys, kurie suinteresuoti atitinkamo asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga. Tačiau kuratoriumi negali būti skiriamas asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, jei šis suinteresuotumas yra priešingas atstovaujamosios šalies interesams.

PD įteikimas viešo paskelbimo būdu taikomas tik tokiu atveju, kai neįmanoma įteikti pd jokiais kitais būdais. Įteikimu viešo paskelbimo būdu yra laikoma pd ar jo dalies paskelbimas vietos laikraštyje(jei toks yra) ir viename iš pagrindinių LR dienraščių. PD viešo įteikimo forma yra pranešimas, kuriame turi būti nurodoma: - bylą nagrinėjančio teismo pavadinimas- pd pobūdis (ieškinio pareiškimas, atsiliepimas į jį ir kt)- adresatas- teismo posėdžio data (jei ji paskirta)Įteikiant pd viešo paskelbimo būdu yra sukuriama tik teisinė fikcija, kad pd yra įteikti. Viešo paskelbimo būdu pd įteikiami tik suinteresuotos šalies prašymu ir jos sąskaita, tačiau galutinį sprendimą dėl būtinumo įteikti pd viešo paskelbimo būdu pateikia teismas. Jeigu paaiškėja, kad prašymas įteikti pd buvo nepagrįstas, tada teismas nutartimi nustato įprastą dokumento įteikimo būdą. Už piktnaudžiavimą viešo įteikimo ar kuratoriaus institutu, šaliai iniciavusiai šį institutą teismas gali skirti baudą iki vieno tūkstančio litų.Sukarintoms organizacijoms pd įteikiami atitinkamos organizacijos ar jos padalinio vadui arba budėtojui ir pastarieji privalo dokumentus perduoti tiesioginiam adresatui.Įkalintiems asmenims pd įteikiami per atitinkamos įkalinimo įstaigos administracijai, kuri, laikydamasi nustatytos tvarkos, privalo perduoti juos tiesioginiam adresatui.

Teismo šaukimai ir pranešimai – tai tesimo pd, kuriais proceso dalyviams pranešama apie teismo posėdžio ar tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo vietą ir laiką. Tiek šaukime, tiek pranešime nurodoma: adresato pavadinimas; teismo pavadinimas, sudėtis, tikslus adresas; teismo posėdžio ar atskiro veiksmo atlikimo vieta ir laikas; bylos pavadinimas; šaukiamojo ar informuojamojo procesinė padėtis; pasiūlymas pateikti turimus įrodymus; neatvykimo padariniai ir t.t.

Šalies informavimo funkciją atlieka teik teismo šaukimas, tiek teismo pranešimas. Esminis jų skirtumas yra tas, jog šaukimas suteikia didesnių procesinių garantijų, kad asmuo bus tinkamai informuotas apie teismo posėdžio laiką ir vietą, nes šaukimai visada įteikiami pasirašytinai ir teismui turi būti grąžinama pažyma su dokumentą priėmusio asmens parašu ir įteikimo data, įrodantį jų pristatymą. Įteikiant pranešimą tokios pažymos nereikia. Dalyvaujantiems byloje asmenims įteikus teismo šaukimą, apie kitus teismo posėdžius pranešama pranešimais, nes asmenį vieną kartą tinkamai informavus apie posėdį, jam po to atsiranda pareiga rūpintis proceso skatinimu bei jo eiga. Kiti proceso dalyviai, kurie privalo dalyvauti teismo posėdyje(liudytojai, vertėjai, ekspertai), pareigos rūpintis proceso skatinimu neturi, todėl jiems visada turi būti siunčiami ne teismo pranešimai, o šaukimai, kurie įpareigoja adresatą atvykti į teismo posėdį. Adresato atsisakymas priimti šaukimą ar ieškinio nuorašą arba pasirašyti apie jų gavimą pažymoje yra prilyginami jų įteikimui. Ypatingą tinkamo teismo šaukimų ir pranešimų įteikimo svarbą atskleidžia tai, kad netinkamas šių pd įteikimas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

13 TEMA. Ieškinys ir atsakovo gynimosi priemonės.

13.1. Ginčo teisenos samprata ir esmė

Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė(Konstitucijos 30str.).CPK 5 str.nustato,kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą tik pagal suinteresuoto asmens pareiškimą. Įstatymas detalizuoja, kokie asmenys laikytini suinteresuotais: tai asmuo(arba jo atstovas), besikreipiantis, kad būtų apginta jo subjektyvi teisė ar įstatymo saugomas interesas.(LAT CBS teisėjų kolegija).Teisminės gynybos garantija reiškia žmogaus teisę kreiptis į teismą su skundu, prašymu ar pareiškimu, kartu teismo pareigą išnagrinėti tokį skunda(prašymą,pareiškimą) ir priimti dėl jo teisėtą, teisingą ir pagrįstą sprendimą. Kadangi remiantis CPK 13str. įtvirtintu dispozityvumo principu šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, tai ar naudotis teise į teisminę gynybą sprendžia pats asmuo. Kokia civilinių bylų nagrinėjimo tvarka bus taikoma konkrečiu atveju, formaliai vertinant priklauso nuo to, kokio dokumento pagrindu iškeliama civilinė byla. CPK įtvirtinta dvejopa civ.bylų nagrinėjimo tvarka: -ginčo arba ieškinio teisena (civ.byla nagrinėjama remiantis ieškiniu)-ypatingoji teisena (byla iškeliama remiantis pareiškėjo pareiškimu ar prašymu)

Ginčo teisena – yra pagrindinė civ.bylų nagrinėjimo tvarka, nes ja remiantis nagrinėjamos visos civ.bylos, išskyrus tas, kurios, remiantis CPK normomis, turi būti nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Ginčo teisena nagrinėjamos bylos, kuriose yra 2 priešingą interesą turinčios šalys: ieškovas ir atsakovas, o ypatingoji teisena – pagrindinis ypatumas yra tas, kad tokiose bylose nėra šalių ir nėra sprendžiamas ginčas dėl teisės, nėra pažeistos ar ginčijamos teisės, nėra teisės pažeidimo.Pvz. CPK 270str.1p.numato,kad turintys juridinę reikšmę faktai gali būti nustatyti specialia teismine procedūra – ypatingąja ne ginčo teisena. Tačiau analizuojant ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamas bylas galima pastebėti, kad kai kurių bylų pagrindas vis dėl to yra būtent ginčas dėl teisės(pvz. skundai dėl notarų ir notarinius veiksmus atliekančių įstaigų pareigūnų veiksmų.),todėl ir 2002m. CPK atsisakyta ginčo dėl teisės buvimo kriterijaus. CPK 443str.7d.nustatyta, kad bylas, kurios remiantis CPK 442str.nagrinėtinos ypatingosios teisenos tvarka, teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Atkreiptinas dėmesys, kad nors ginčo teisena yra bendra visoms byloms, kurios iškeliamos remiantis ieškiniu, tačiau jos viduje susiformuoja ir specialios ginčo teisenos taisyklės, taikomas tik tam tikrų kategorijų bylose.Pvz. CPK 375-441str.įtvirtinti konkrečių kategorijų ieškinio teisenos bylų nagrinėjimo ypatumai. Ginčo teisenai būdinga tai, kad jai galioja dispozityvumo principas. Ginčo teisenoje byla visada pradedama ieškovo iniciatyva, pareiškiant ieškinį. Ypatingosios teisenos tvarka byla pradedama nagrinėti gavus pareiškėjo prašymą ar pareiškimą, tačiau tam tikrais atvejais procesas gali būti pradėtas ir teismo iniciatyva(pvz. Teismas,priėmęs sprendimą pripažinti pilnametį asmenį neveiksniu, privalo savo iniciatyva pradėti bylos dėl globos šiam asmeniui nustatymo, globėjo paskyrimo nagrinėjimą.) Suinteresuotųjų asmenų dalyvavimo neginčo teisenoje tikslas yra padėti teismui tinkamai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes ir teisingai išspręsti bylą.

13.2. Ieškinio sąvoka. Ieškinys – vienas iš pagrindinių civilinių teisių gynimo būdų

Konstitucijos 30str.1d. įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu.Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismo paduodamo pareiškimo formai ir turiniui (CPK 146str).Kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma. Asmuo, pareiškiantis ieškinį, privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą.Teisinėje literatūroje ryškėja tokios nuomonės:

1) – ieškinys materialiąja teisine prasme – subjektinė teisė, saugoma teismo. – ieškinys procesine teisine prasme – kreipimasis į teismą su reikalavimu apginti įstatymo saugomą interesą arba pažeistą subjektinę teisę.

2) Ieškinys – tai bendra sąvoka, organiškai jungianti tiek materialiąją, tiek procesinę puses( pareikšdamas ieškinį ieškovas savo reikalavimus grindžia tuo, jog jis turi teisę pareikšti ieškinį(procesinė pusė) ir turi teisę į ieškinio patenkinimą(materialioji pusė).Teismas, priimdamas sprendimą dėl ieškovo materialiojo reikalavimo atsakovui, kartu pateikia atsakymą ir dėl paties ieškovo kreipimosi į teismą).

3) Ieškinys – tai procesinis ieškovo veiksmas.

Ieškinys – tai suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą civilinio proceso nustatyta tvarka bei vadovaujantis civilinės, darbo, šeimos ar kt. Teisės šakų normomis, su reikalavimu apginti pažeistą ar ginčijamą teisę, remiantis konkrečiomis aplinkybėmis ir įrodymais, patvirtinančiais šias aplinkybes.Ieškinio funkcijos:1) Ieškiniu ieškovas nurodo teismą, jo manymu, turintį priimti sprendimą byloje.Toks ieškovo nurodymas nereiškia,

kad byla iš tikrųjų yra teisminga ieškovo įvardytam teismui. Jei ieškovas, nurodydamas teismą, suklydo, teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti ieškinį ir nurodo, į kurią instituciją ar teismą reikia kreiptis. Su tokiu teismo sprendimu nesutinkantis ieškovas, įsitikinęs,kad jo byla vis dėl to yra teisminga jo nurodytam teismui,gali dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, paduoti atskirąjį skundą.

2) Ieškiniu ieškovas apibrėžia bylos šalis: save(ieškovą) ir atsakovą. 3) Ieškiniu ieškovas apibrėžia ieškinio dalyką ir pagrindą.Ieškovas neprivalo nurodyti teisės normų, kuriomis jis

grindžia savo teisę į ieškinio patenkinimą.Tai – teismo funkcija.

13.3. Teisė į ieškinį materialiąja ir procesine prasme

Materialiuoju teisiniu požiūriu teisė į ieškinį yra teisė į ieškovui palankų sprendimą. Ši teisė priklauso nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių: bendrųjų ir specialiųjų teisės į ieškinį prielaidų.Bendrosios:

1) ieškinio pagrindo įrodymas, t.y ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas pažeidė ieškovo teisę ar teisėtą interesą2) atsakovo pareiga atsakyti už ieškovo teisės ar teisėto intereso pažeidimą

Specialiosios prielaidos:1) sąlyga,kad neturi būti praleistas ieškinio senaties terminas, jei atsakovas reikalauja taikyti ją2) sąlyga,kad ieškovo reikalavimas nėra pareikštas anksčiau įstatyme ar sutartyje įtvirtinto termino.

Tik nustatęs visas bylos aplinkybes, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, nustatęs taikytinas teisės normas teismas gali atsakyti, ar asmuo turi teisę į ieškinį materialiąja prasme. Jei teismas konstatuoja, kas nėra nors vienos iš bendrųjų ir specialiųjų teisės į ieškinį materialiųjų teisinių prielaidų, ieškinys atmetamas. Tačiau atsakyti į klausimą, ar ieškovas turi teisę į ieškinį materialiąja teisine prasme, galima tik išsprendus bylą iš esmės. Todėl bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti tikrinama, ar asmuo turi materialiąją teisę į ieškinį, t.y negalima atsisakyti priimti ieškinį, nutraukti bylą ar palikti pareiškimą nenagrinėtą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – ieškinio senaties termino pasibaigimo, materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Tokios aplinkybės yra svarbios tik teisei į ieškinio patenkinimą, o ne teisei pareikšti ieškinį, t.y teisei į ieškinį procesine prasme. Svarbu suvokti, kad teisė į ieškinį ir į ieškinio patenkinimą – 2 skirtingos sąvokos.

Procesinė subjektinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo tam tikrų civilinio proceso įstatyme įtvirtintų procesinio pobūdžio aplinkybių, kurios pagal sukeliamus procesinius teisinius padarinius skirstomos į :

- teisė kreiptis į teismą prielaidas (teisė pareikšti ieškinį)- tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygas

Esminis teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų skirtumas yra tai, kad nesilaikęs tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų asmuo nepraranda galimybės kreiptis į teismą, ir pašalinęs nurodytas kliūtis gali vėl kreiptis į teismą su tapačiu reikalavimu, o nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų asmuo apskritai neturi teisės į teisminę gynybą.Teisės kreiptis į teismą prielaidos skirstomos į teigiamas ir neigiamas.Teigiamos:

1) ieškovo civilinis procesinis teisnumas2) bylos priskirtinumas teismo kompetencijai3) įstatymų tai bylų kategorijai nustatytos išankstinio bylos sprendime ne teisme tvarkos laikymasis

Neigiamos:1) įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu

pagrindu2) įsiteisėjusi teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį

Teisė pareikšti ieškinį gali būti veiksmingai įgyvendinta tik tokiu atveju, jei yra visos teigiamos teisės kreiptis į teismą prielaidos, o bent vienos neigiamos prielaidos buvimas užkerta kelią įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.

Ieškinys priimamas tik tada, kai asmuo, kreipdamasis į teismą, laikėsi ne tik teisei pareikšti ieškinį keliamų reikalavimų, bet ir tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. Pagal tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų nesilaikymo procesinius padarinius galima skirti 2 tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų grupes:

1) sąlygos, kurių nesilaikius teismas atsisako priimti ieškinį:-bylos teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi-laikymasis tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne teisme tvarkos-teismo žinioje nėra bylos dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu-nėra šalių susitarimo perduoti ginčą spręsti arbitražu-padavusio pareiškimą asmens veiksnumas-įgaliojimas vesti byla suinteresuoto asmens vardu2) sąlygos, kurių neįvykdžius teismas nustato terminą trūkumams pašalinti:-ieškinio pareiškimo atitiktis CPK nustatytiems formos ir turinio reikalavimams-žyminio mokesčio sumokėjimas-trūkumų, susijusių su šalies procesinio veiksnumo, atveju-galimybė pašalinti tuos trūkumus bylos iškėlimo stadijoje.Nurodytų sąlygų nesilaikymas nedaro įtakos teisei pareikšti ieškinį, o tik rodo, kad asmuo procesinę teisę pareikšti ieškinį įgyvendina netinkamai.Teisėjas tokiais atvejais skiria terminą trūkumams pašalinti.Jei tik iškėlus bylą paaiškėja, kad egzistuoja ne visos tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos, teismas vienais atvejais palieką ieškinį nenagrinėtą, kitais atvejais bylą perduoda nagrinėti pagal teismingumą. Teisė kreiptis į teismą neprarandama, pašalinus nurodytas kliūtis ji gali būti įgyvendinama. Taigi egzistuoja esminis sąlygų, kurių neįvykdžius teismas atsisako priimti ieškinį, ir teisės kreiptis į teismą prielaidų skirtumas: nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų, asmuo apskritai neturi teisės į teisminę gynybą; o jei teismas atsisako priimti ieškinį dėl tinkamo teisės kreiptis į teismą realizavimo sąlygų nebuvimo, toks atsisakymas nėra galutinis: jei šalis pašalins nurodytus trūkumus, ieškinys bus priimtas. Teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą?nebuvimą teismas privalo aiškintis ex officio ieškinio priėmimo metu.

13.4. Ieškinių rūšys

Pagal reikalavimo pobūdį skiriami:- turtiniai- neturtiniaiPagal materialiųjų teisinių santykių, iš kurių kilęs ginčas, pobūdį skiriami ieškiniai, kylantys:- iš sutartinių santykių- iš deliktinių- iš kvazisutartinių santykiųPagal procesinį tikslą, kurio siekiama ieškiniu,skiriama ieškinio rūšių triada:- dėl priteisimo. Šiuo ieškinio siekiama, kad atsakovas atliktų tam tikrus veiksmus( atlygintų žalą, sumokėtų skolą)- dėl pripažinimo. Ieškiniu siekiama tam tikros teisės(pvz. Nuosavybės teisės į žemę), arba tam tikrų materialiųjų

teisinių santykių(santuokos fakto) buvimo arba nebuvimo.- Dėl teisinių santykių modifikavimo.Ieškiniu siekiama sukurti, pakeisti, panaikinti ar nutraukti teisinius ieškovo ir

atsakovo santykius.Ieškinių rūšys, kuriomis siekiama specifinių procesinių tikslų (pagal CK):- netiesioginis ieškinys (CK. 6,68str)- acto Pauliana (CK 6.66 ir 6.67 str.)- prevencinis ieškinys (CK 6.225 str.)Priėmus naująjį CPK įtvirtinta viena iš svarbesnių naujovių, susijusių su viešųjų interesų apsauga – CPK 49 str.5d. numatyta galimybė pareikšti grupės ieškinį, ginant viešąjį interesą. Grupės ieškinio požymiai: - grupės ieškinys gali būti pareikštas tik įstatymų numatytais atvejais- subjektai, turintys teisę pareikšti grupės ieškinį, turi būti numatyti įstatymuose- grupės ieškinio tikslas – apginti viešąjį interesą. Krivka nurodo dar ir išvestinį ieškinį, kuris įteisintas LR akcinių bendrovių įstatyme. Šiuo ieškiniu vienas arba keli akcininkai, gindami bendrovės teises ir teisėtus interesus, kartu gina ir bendrovės akcininkų visumos grupės – teises ir teisėtus interesus, todėl išvestinis ieškinys yra priskiriamas prie grupės ieškinių.

13.5. Ieškinio elementai. Ieškinio dalykas. Ieškinio pagrindas.

CPK 135 str – ieškinio turinio reikalavimai (be bendrųjų, keliamų visų proc.dokumentų turiniui).Šio str.pirmos dalies punktai:

- ieškovo reikalavimas ir jo pagrindimas – ieškinio elementai- ieškovo reikalavimas – ieškinio dalykas

- aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinyje išdėstytą reikalavima – ieškinio pagrindas

Griežtas reikalavimas nurodyti ieškinio pagrindą ir dalyką lemtas tuo, kad CP – tai tam tikrų taisyklių visuma (kaip žaidime: žaidimas vyksta pagal iš anksto nustatytas taisykles, žaidėjai turi žinoti dėl ko žaidžiama – ne tik dėl pergalės, bet ir dėl laimiokio, kuris jų laukia pergalės atveju)LAT akcentavo: “Būtent ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių laikosi teismas, nagrinėdamas bylą” + vienoje konsultacijoje : “faktinis ieškinio pagrindas teisinis ieškinio pagrindas, t.y. ginčo santykiuio taikytinas teisės normos. Faktinių bylos aplinkybių nustatymas ir teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinio pareiškime ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismo nesaisto”.

Reikalavimas nurodyti ieškinio dalyką reiškia, kad ieškovas turi aiškiai suformuluto savo prašymą – nurodyti kokiu būdu prašoma apginti pažeistą teisę. Ieškinio dalykas turi du adresatus: atsakovą (būtent jis pažeidė/ginčija ieškovo teisę) ir teisma (pripažinęs pagrįstu - tenkina).Visada privalu nurodyti CK ar kt.įst.įtvirtintą subj.teisę, kurią pažeidė atsakovas (tiksliam ieškinio dalyko suformulavimui).Būtina nurodyti ir pažeistosios teisės gynimo būdą. (nurodyti CK 1.138 str.) Ginčijamasi dėl teisės gynimo būdo įtraukimo trečiuoju ieškinio elementu, kaip ieškinio turinį ar tikslą. Lietuvoje – toks elementas nėra skiriamas, pažeistos tesės gynimo būdas teismo praktika yra priskiriamas ieškinio dalykui (LAT nutartis): “Ieškovai nenurodė jokio CK, kt.įst.numatyto pažeistų subjektinių teisių gynimo būdo, vadinasi, nenurodė ieškinio dalyko”.

Esant painioms faktinėms ir teisinėms bylos aplinkybėms aktyvaus vaidmens formuojant ieškinio pagrindą ir dalyką neturėtų imtis teismas, tai konkretizuoja ir LAT savo nutartyje: “ Teismas vykdydamas teisingumą. Turi būti nešališkas. Tai reiškia, kad teismas negali už ieškovą suformuluoti ieškinio dalyką a pagrindą”.Nurodyti ieškinio dalyką ir pagrindą – ieškovo pareiga. Bet t.t.atvejais, atsižvelgiant į nagrinėjamosios bylos pobūdį (pvz.darbo bylose), iš teisėjo gali būti tikimasi aktyvesnio vaidmens, padedant šaliai įgyvendinti jos procesines teises. Neviuenodas proceso šalių išprusimas, požiūris į teismo procesą, gebėjimas savarankiškai, be teismo paramos, atskleisti reikšmingas bylos aplinkybes skatina teisma būti “lankstesnį”, padėti silpnesnei proceso šaliai susiorientuoti procese, bet neperžengti objektyviojo neutralumo ribos.

Reikalavimas ieškinyje nurodyti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti suvokiamas pernelyg plačiai. Reikalavimas ieškovui jau kreipimosi į teisma stadijoje įrodyti, kad jis “yra teisus” materialiąja teisine prasme yra absurdiškas. Tačiau ieškinio elementu apimtis nustatymas jau šioje stadijoje yra labai svarbus. Tai ne karta pabrėžė LAT: “Iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu negali būti pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumo. Ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti, bet ne įrodyti ieškinio pagrindą”.

CPK reikalauja, kad ieškovas nurodytų faktinį ieškinio pagrindą, bet teisinis pagrindas nėra įtrauktas kaip reikalavimas. Kodėl?1) tiksliai suformuluoti teisinį ieškinio pagrindą ne visda paprasta (ypač be teisinio išsilavinimo) 2) CPK nereikalauja, kad ieškinį surašytų ir bylą teisme vestų tik advokatas3) reikalavimas visiems tikėtiniems pažeistų materialiųjų teisinių santykių subjektams jau kreipimosi į teismą metu nurodomą faktinį ieškinio pagrindą pagrįsti “tikrosiomis” teisės normomis gali tapti neįveikiamu slenksčiu siekiant pasinaudoti visuotinai pripažįstama teise į teisminę gynybą4) būtų rizikuojama suvaržyti nešališko ginčo arbitro – teismo – teisę savarankiškai, objektyviai ir nepriklausomai nuo bet kokių veisknių taikyti teisę nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėmsTąčiau teismų praktika rodo, kad teisinio ir faktinio pagrindų painiojimas – dažnai pasitaikanti klaida.

Ieškinio elementai individualizuoja kiekvieną konkretų ieškinį. Ieškinio tapatumas kitam ieškiniui nustatomas pagal: - ginčo šalis- ieškinio pagrindą - ieškinio dalyką.

Kartais yra imamasi tokio “gudravimo būdo” kaip šalių pasikeitimas vietomis, tačiau LAT pabrėžia: “Bendras principas yra tas, kad šalių pasikeitimas vietomis nereiškia naujo ieškinio, jeigu yra ginčijamas tas pats teisinis santykis tuo pačiu teisiniu pagrindu”.Taip pat, siekiant nustatyti, ar reiškiamas tapatus ieškinys, visada būtina nuodugniai išanalizuoti, ar ieškovo nurodomos aplinkybės jau buvo nagrinėjamos teisme ir ar dėl tų aplinkybių savo poziciją buvo išdėstęs teismas.

13.6. Ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimas, ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas, ieškinio atsiėmimas, atsisakymas ir ieškinio paripažinimas

13.6.1. Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas. Ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas

Suteikiant teisę pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą (CPK 42 str.1d.numatyta tokia ieškovo teisė; tai jis gali padaryti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje – 141 str.1.d.) siekiama išvengti kelių galimų procesų:

- siekiant apsaugoti atsakovo interesus - įgyvendinant proceso operatyvumo principą - užtikrinant bylos nagrinėjimo koncentruotumą.

Vėlesnis ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas galimas tik išimtinais įst.numatytais atvejais (alternatyvios sąlygos):- kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau- jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas- jei teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Pareiškimas pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą turi būti įteikiamas teismui raštu ir atitikti visus proc.dokumentams keliamus reikalavimus. Keisti iš karto ir ieškinio dalyką ir ieškinio pagrindą negalimaą, nes tia būtų visiškai naujas ieškinys.Ieškinio reikalavimo (dalyko) ar pagrindo sumažinimas ar padidinimas nėra laikomas ieškinio dalyko pakeitimu, nes tai yra savarankiškai procesinė teisė. Padidėja ar sumažėja ieškinio elementų apimtis, bet ieškinio elementai nepakinta.

Pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą (faktinis pagrindas) gali tik ieškovas, teismas tokios teisės neturi. Žinoma, ieškovui nėra draudžiama įvardyti įst.ar kt.t.aktus, kurie jo manymu, pagrindžia jo subjektyvinių teisių pažeidimo teisinę pusę. Jei ieškovas klaidinai nurodo teisės normas, teismas visada nevaržomai gali pateikti savo ieškovo nurodytų ir teismo posėdžio metu nustatytų faktinių aplinkybių teisinį įvertinimą, kuris nebus laikomas ieškinio ribų peržengimu. (LAT: “tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, kadangi nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami”) Tai gan dažnasi reiškinys nacionalinėje jurisprudencijoje.

Pareiškimas, kuriuo prašoma pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, kartais klaidingai įvardijamas papildytu ar pakeistu ieškiniu. Kadangi tokie atvejai buvo pernelyg dažni, LAT pateikė teismams konsultaciją: “Klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas nėra kliūtis atlikti tuos procesinius veiksmus, kurių prašoma pateiktame dokumente, todėl tokiais atvejais procesinių dokumentų trūkumų ištaisymo institutas netaikomas. Ieškovui ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimą įforminus ne pareiškimu, o papildomu ar patikslintu ieškiniu, ir būtent taip įvardytą dokumentą pateiktus teismui, o šiam nenustačius kitokių šio dokuemnto trūkumų ar [pateikimo tvarkos pažeidimų, negali būti priimama nei nutartis nustatyti ieškovui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti, nei nutartis atsisakyti tenkinti tokia forma ieškovo išdėstytą pareiškimą dėl ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo pakeitimo. Šiuo atveju teismas nurodytą ieškovo procesinį dokumentą turi priimti ir tinkamai kvalifikuoti pagal CPK 1414 str.taisykles”.

13.6.2. Ieškinio pareiškimo atsiėmimas

Visiškai naujas Lietuvos CPT institutas.Galimas tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme – tiek pirmą kartą, tiek ir tada, kai apeliacinio ar kasacinio teismo nutartimi byla buvo grąžinta pirmąja instancija nagrinėti iš naujo.Esant reikalui, ieškovas galės pakartotinai kreiptis į teismą su tuo pačiu reikalavimu. Ši garantija skirta išplėsti ieškovo teisę disponuoti ieškiniu, tačiau atsiimti ieškinį jau po to, kai atsakovas apie jam pareikštą reikalavimą jau buvo informuotas (išsiųstas ieškinio nuorašas), ieškovas gali tik turėdamas atsakovo sutikimą šiam veiksmui – 139 str. Taip siekiama apsaugoti atsakovo interesus. Jeigu atsakovas neduoda sutikimo, ieškovas gali arba toliau dalyvauti procese, arba atsisakyti ieškinio.

13.6.3. Ieškinio atsisakymas

Atsisakyti ieškinio ieškovas turi teisę bet kokioje civilio proceso stadijoje. Tai jis gali padaryti tiek žodžiu teismo posėdžio metu, tiek raštu. Atsisakant, ieškovui turi būti žinomi ieškinio atsisakymo padariniai (jei žodžiu – išaiškina teismas).Tam tikrai atvejais šalies pareiškimas, kad ji pageidauja atsisakyti ieškinio, teismui nėra privalomas. CPK 42 str.2.d. įpareigoja teismą nepriimti ieškovo ieškinio atsisakymo, jeigu šis veiksmas prieštarauja imperatyvioms įst.nuotaroms ar viešajam interesui. Bylose pagal ieškinius dėl viešojo intereso gynimo šalia prokuroro ir kitų institucijų bei asmenų atsiranda bendraieškiai ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, todėl galimybė atsisakyti pareikšto ieškinio tampa gerokai sunkiau įgyvendinama, taip apsaugant ginamų asmenų interesus. Galima nurodyti du atvejus. Pirma, jeigu byloje dalyvauja bendraieškiai, pagal naujajį CPK teismui priimant atsisakymą būtina turėti visų jų sutikimą. Antra, net ir tadam

kai byloje pagal ieškinį, dalyvaus tik tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (tokiu atveju nereik turėti jų sutikimo ieškiniui atsisakyti), tai nerekš besąlyginio ieškinio atsisakymo priėmimo. Galima teigti, kad ieškinio, pareikšto ginti viešąjį interesą, atsisakymas bus tas veiksmas, kuris prieštarauja viešajam interesui (tokiu atveju teismas gali atsisakyti priimti ieškinio atsisakymą).Jei teismas priimta pareikštą ieškinio atsisakymą, tai byla nutraukiama nutartimi, o ieškovas netenka teisės kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu.

13.6.4. Ieškinio pripažinimas

Galimybė pripažinti ieškinį grindžiama dispozityvumo principu.Kaip ir ieškinio atsisakymo atveju, pripažinti ieškinį galima bet kurioje proceso stadijoje.Atsakovo ieškinio pripažinimas teismui nėra privalomas; nustatęs, kad toks pripažinimas prieštarauja įstatymams, viešajam interesui, nėra padarytas laisva valia, teismas turi atsisakyti priimti ieškinio pripažinimą.Teismas priėmęs ieškinio pripažinimą, gali nutarti toliau netirti byloje surinktų įrodymų ar apsiriboti tik kai kurių ištyrimu.Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinis gali būti pripažintas visiškai arba iš dalies (tai įrodymai gali būt netiriami tik pripažintoje dalyje ). Priėmęs ieškinio pripažinima, teismas priima byloje sprendimą, kuriuo patenkina ieškovo ieškinį. Tam tikrai atvejais ieškinio pripažinimas gali sukelti ir papildomu procesinių padarinių, pvz., negalimumą priimti byloje sprendimą už akių.

13.7 Atsakovo interesų gynimo būdai

Šalių procesinės teisės lygios (CPK 17), todėl ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, o atsakovas teisę gintis nuo pareikšto ieškinio. Savo teisėms ginti atsakovas turi įstatymo numatytas procesines priemones: priešieškinį ir atsikirtimus.

I. Piešieškinys- tai atsakovo pareikštas ieškinys pradiniam ieškovui jau vykstančiame procese. Pareiškiant jį taikomos visos:1) bendros ieškinio pareiškimo taisyklės: taigi galima pareikšti tik esant teisės kreiptis į teismą prielaidoms ir tinkamo jo įgyvendinimo sąlygoms, kada?-CPK 143 str.1 d. , taip pat reikia sumokėti žyminį mokestį.2) netaikomos kai kurios teismingumo taisyklės (CPK 33str. 2 d).3) kai kurios ypatingos taisyklės –pagal CPK 143 str. –pakanka vienos iš trijų nurodytų sąlygų.

Bylos šalys, pasinaudodamos turimomis procesinėmis teisėmis reikšti materialiuosius teisinius reikalavimus, nurodyti šiuos reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes, įrodymus, pasirinkti gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdus, pačios nustato teisminio nagrinėjimo (ginčo) dalyko ribas. Priešieškinio pareiškimas yra atsakovo valios išraiška. Teismas šiuo atveju yra nešališkas, t.y. negalintis apriboti šalims galimybės pačioms nustatyti teisminio nagrinėjimo dalyką.

Nagrinėjamos bylos duomenimis atsakovui buvo išaiškinta procesinė teisė reikšti atsikirtimus į ieškinį, galimybė pateikti priešieškinį. Savo parašu atsakovas patvirtino, kad suprato savo procesines teises , patvirtino, kad gynimosi būdą pasirinko- prieštaravimų į ieškinį reiškimą. Šios aplinkybės reiškia atsakovo suvokimą apie priešieškinio pareiškimo galimybę ir tokio pareiškimo pateikimo pasekmės, taip pat, kad sąmoningai nepareiškęs priešiešk. atsakovas nepasirinko tokios gynybos taktikos. Taip pat nustatyta, kad priešiešk. nepateikimas šioje byloje neatima galimybės ateityje pareikšti ieškinio reikalavimus šios bylos ieškovui dėl patirtų nuostolių ar žalos atlyginimo.

Ieškinio ir priešiešk. ryšys: POŽYMIAI:1) Priešiešk pateikimas ginantis nuo pareikšto ieškinio.2) Materialinio teisinio santykio, iš kurio kildinamas ieškinys ir priešiešk. tapatumas.3) Priešiešk nagrinėjimas kartu su ieškiniu turi padėti išaiškinti visas reikšmingas bylai aplinkybes bei

įgyvendinti vieną iš CP tikslų- kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 str.)-užtikrina ekonomiškumą, koncentruotumą ir tt.

Jei atsakovo pareikštas priešiešk nėra susijęs su ieškinio reikalavimu-gali būti užvilkinamas „pagrindinio“ reikalavimo nagrinėjimas.•Kai remiantis CPK 136 str. 4 d. teismo žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys,

kurios pateikė po ieškinį, sujungus šias bylas procesinių dokumentų statusas pasikeis (pagal LAT konsultaciją): Kai pareikšti reikalavimai priešiniai, tai teismui dvi bylas sujungus į vieną , anksčiau gautas ieškinys –toliau bus laikomas ieškiniu, pareiškęs asmuo-ieškovu; vėliau gautas ieškinys laikytinas priešieškiniu, o jį pareiškęs asmuo-atsakovu.

•Pareiškus priešiešk bylos nagrinėjimo metu-jis gali būti išnagrinėjamas tame posėdyje kai dėl to sutinka visi dalyvaujantys byloje asmenys.

II . Atsikirtimai į ieškinį.Tai atsakovo nurodomos faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais jis siekia paneigti ieškinio

pagrįstumą, t.y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą, arba įrodyti, kad ieškovas neturi teisės pareikšti ieškinio. Atsikirtimų RŪŠYS:

1) Materialiojo teisinio pobūdžio-jais neigiamas ieškinio pagrįstumas, pvz. remiamasi ieškinio senaties terminu, pateikiami faktai įrodantys priešingas aplinkybes.

2) Procesinio teisinio pobūdžio –ginčijamas pats proceso teisėtumas, pvz. pateikiami argumentai, kad ieškovas neveiksnus.

Visus atsikirtimus atsakovas privalo įrodyti. Atsikirtimai paprastai surašomi procesiniame dokumente-atsiliepime į ieškinį (CPK 142 str.).

2002 m. CPK įtvirtino naujovę, palyginus su 1964 m. CPK – 142 str. 2 d. įtvirtino išsamų sąrašą reikalavimų, keliamų atsiliepimo į ieškinį turiniui-taip užkertamas kelias proceso piktnaudžiavimui, vilkinimui, nes atsakovai anksčiau buvo linkę pateikti neišsamų atsiliepimą. CPK 142 str. 3 ir 4 d. – procesinio poveikio priemonės vilkinimui.

•Teismas kai kuriais atvejais gali padėti atsakovui įgyvendinti jo pareigą dėl atsiliepimo pateikimo, LAT: Siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą, tam tikrų pareigų, spręsdamas atsiliepimo priėmimo klausimą, turi ir teismas- atsakovui negalint gauti jo nesutikimo motyvus patvirtinančių įrodymų, jie gali būti renkami su teismo pagalba.

•Atsikirtimus atsakovas gali pateikti ir vėliau, iki pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijos pabaigos: paruošiamuosiuose dok. (CPK 226, 227 (2), 228-330). Be to vadovaujantis lygiateisiškumo princ ir taikant pagal analogiją CPK 141 str. – paskyrus bylą nagrinėti teismo posėdyje vėlesnis priešieškinio elementų keitimas būtų galimas tik tuo atveju, jei tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau, arba gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. (CPK 3 (6), 141 (1)).

•Atsikirtimus proceso metu gali pareikšti ne tik atsakovas, bet ir jo atstovas (pagal LAT). Tai siejama su tuo, kad atsikirtimai nėra savarankiškas reikalavimas, kuriam pareikšti būtina aiški šalies valios išraiška.

13. 8. Taikos sutartis

Civilinių bylų srautai auga, tai skatina galvoti, kaip užtikrinti kuo spartesnį jų nagrinėjimą. Daugelyje šalių proceso įstatymai numato pareigą teismui būti aktyviam ir skatinti šalis baigti bylą taikos sutartimi. Teigimi bruožai:

1) Siejamas su asmeniniu-psichologiniu aspektu – taikiai susitratus, tarp šalių nėra aiškaus laimėtojo, arba-yra du laimėtojai ir nei vieno nepralaimėjusiojo.

2) Ekonominis socialinis aspektas- kuo ilgiau trunka bylos nagrinėjimas, tuo didesnė mokesčių našta krenta ant mokesčių mokėtojų.

Siūlomas apibrėžimas :Taikos sutartis civiliniame procese (CPK 42(1))- tai šalių pasiektas ir teismo sprendimu patvirtintas susitarimas,

kuriuo teisinio ginčo šalys išsprendžia dėl materialiosios teisės likusį ginčą ar jo dalį abiem šalims priimtinomis sąlygomis.

Bruožai:1) Taikos sutarties sudarymo procese aktyviai dalyvauja ginčo šalys2) Taikos susitarimas paprastai pasiekiamas abipusių nuolaidų būdu3) Šalys taikos sutartimi išsprendžia visą ginčą ar jo dalį4) Taikos sutartis patvirtinama teismo sprendimu ir įgyja visas teismo sprendimui būdingas galias.Procesiniai taikos sudarymo aspektai CPK 140 (3).Kai kurie aspektai   : 1) CPK įtvirtinta teismo pareiga imtis aktyvių veiksmų, siekiant, kad šalys sudarytų taikos sutartį –CPK 159 (1),

228 (1).2) Viena svarbiausių susitaikymo prielaidų- tiesioginis kontaktas su šalimis. Tai lemia žodinio parengiamojo

posėdžio poreikį. CPK 231 str. taikinimo procedūrą nustato, kaip privalomąją parengiamojo posėdžio dalį. 3) Paraginti šalis susitaikyti, teismas turi ir vėlesnėje stadijoje- pradedamas nagrinėti bylą iš esmės : CPK 249str.

Ši pareiga teismui išlieka iki pat to momento, kai teismas išeina į pasitarimų kambarį, o tuo atveju, kai procesas nepasibaigia sprendimo priėmimu- ir apeliacijos stadijoje.

4) Kai kurių kategorijų bylose įstatymas tiesiogiai įpareigoja teismą imtis aktyvių veiksmų šalims sutaikyti – CPK 376 (2). Teismo aktyvumo ribos priklauso nuo konkrečių aplinkybių.

5) Šalių taikos sutartis tvirtinama teismo nutartimi (joje išdėstytos taikos sutarties sąlygos), kuri savo procesiniais padariniais prilygsta teismo sprendimui (turi galutinę jo galią) ir yra vykdytinas dokumentas (CPK 584 str. 1 d. 4 p.). Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas privalo išaiškinti šalims teisinius padarinius- CPK 140 (3), gražinamas 75% sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 (2)).

6) Taikos sutartimi negali būti spendžiami kiti klausimai, dėl kurių nebuvo kreiptasi į teismą.7) Teismas netvirtina sutarties, jei ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajam interesui (CPK 42

(2), CK 6.984).8) Teismo patvirtintos taikos sutarties nevykdymas arba netinkamas vykdymas lemia atsirandančius neigiamus

procesinius padarinius sutarties nevykdančiai šaliai.

XIV tema: LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONĖS

14.1. Laikinųjų apsaugos priemonių samprata, reikšmė ir rūšys

Viena iš sudėtinių teisės į tinkamą procesą turinio dalių yra nuostata, jog valstybė privalo stengtis, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas. Kai kyla realus pavojus, kad ieškovo teisės teismo sprendimą vykdant bus pažeistos, teismas, remdamasis Konstitucijos 30 str., garantuojančiu teisę kreiptis į teismą, turi teisę skirti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinančias, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, ne deklaratyvi.

LAP institutą reglamentuoja CPK XI skyriaus V skirsnio teisės normos, taikymo ypatumai, rūšys numatyti kituose teisės aktuose- pvz. CK, Autorių teisių ir gretutinių teisių įst, Viešųjų pirkimų įst.

1964 m. CPK numatė ieškinio užtikrinimo priemones, kurios buvo taikomos tik pareiškus ieškinį. 2002 m. CPK išplėtė ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo sferą ir nustatė galimybę jas taikyti ne tik jau pareikštam ieškiniui užtikrinti, bet iki ieškinio padavimo teismui, todėl ir buvo pakeista sąvoka į platesnę-„laikinąsias apsaugos priemones“.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (CPK 144 str.1 d-kieno prašymu)- tai preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir užtikrinti teismo sprendimo privalomumą. LAP skyrimas susietas su vertinamosiomis sąlygomis bei hipotetiniu prielaidų konstravimu (sprendžiant, ar konkrečiu atveju egzistuoja tikimybė, kad nesiėmus LAP teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti). LAT : LAP taikomos siekiant apsaugot ieškovo ar kitų suinteresuotų asmenų interesus, kad priėmus sprendimą būtų galima jį realiai įvykdyti.

•Negalima paskirti LAP, kurios konkrečiu atveju neturi jokios įtakos teismo sprendimo įvykdymui. Todėl LAP paskyrimo teisėtumas vertinamas atsižvelgiant ekonomiškumo principą ir tikslingumo reikalavimus.LAT: LAP , neatitinkanti ieškovo pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tai patvirtina ir CPK 145 str. 2d., pagal kurią LAP parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu.

•Prašymas taikyti LAP nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Jis visada susijęs su vienu iš teisių gynimo būdų- ieškinio pareiškimu ir yra papildomojo pobūdžio, t.y. LAP taikymas yra papildomas procesas pagrindinės bylos proceso atžvilgiu.

Laikinosios apsaugos priemonės- tai įstatymo numatytos teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti skirtos priemonės, kurias savo nuožiūra arba šalių prašymu taiko teismas.POŽYMIAI:

1) LAP taiko teismas (LAT pabrėžė, kad pagal Komercinio arbitražo įst. 12 str. arbitražo susitarimo buvimas nėra kliūtis suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą dėl LAP taikymo).

2) LAP taikomos byloje dalyvaujančių asmenų, kitų suinteresuotų asmenų prašymu ar teismo iniciatyva.3) Jos yra laikino pobūdžio.4) LAP nėra skirtos ieškovo interesams patenkinti (pvz. atsakovo turtą galima areštuoti, bet negalima realizuoti ir iš

gautų lėšų patenkinti ieškovo reikalavimą iki bylos išsprendimo iš esmės).5) LAP taikomos atsakovo arba kitų asmenų, susijusių su atsakovo turtiniais ryšiais, atžvilgiu (pvz. draudimas kt

asmenims vykdyti prievoles atsakovui).6) LAP taikomos turint tikslą užtikrinti būsimo sprendimo įvykdymą ir siekiant kitų su būsimu teismo sprendimo

įvykdymo užtikrinimu susijusių tikslų:a) užtikrinama suinteresuoto asmens teisėtų interesų apsaugab) užkertamas kelias teisę pažeidžiantiems veiksmamsc) sumažinami jau padaryti nuostoliai ir žala ginamiems interesamsd) išlaikomas atsakovo finansinės padėties status quo arba aktyviais veiksmais prisidedama prie kitų asmenų

teisių užtikrinimo(pvz. priteisiant alimentus)e) kreditorius apsaugomas nuo sprendimo įvykdymą žlugdančių skolininko veiksmų.

7) Gali būti taikomos tik įstatymuose numatytos LAP ir tik esant įstatymuose nustatytoms sąlygoms.

Jos gali būti GRUPUOJAMOS remiantis skirtingais kriterijais:I. Pagal taikymo monetą:1) taikomos iki ieškinio padavimo2) taikomos bylos iškėlimo stadijoje (kai prašymas taikyti pateikiamas kartu su ieškiniu) ar jau padavus ieškinį

vėlesnėse CP stadijose (bendroji taisyklė).II. Pagal tai kieno iniciatyva taikomos:1) taikomos teismo iniciatyva (kai būtina apginti viešąjį interesą)2) taikomos dalyvaujančių asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu.III. Pagal tai, kieno atžvilgiu taikomos:1) taikomos turto atžvilgiu (daikto areštas)

2) taikomos asmens atžvilgiu (draudimas dalyvauti tam tikruose sandoriuose, draudimas išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos)

IV. Pagal atliekamų funkcijų pobūdį:1) galutinio sprendimo įvykdymą užtikrinančios priemonės (atsakovo turto areštas).2) Prevencinės priemonės (draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose).3) Įrodymus užtikrinančios priemonės (daiktinių įrodymų areštas);V. Pagal įpareigojimų pobūdį:1) nustatančios pasyvias pareigas, t.y. ko nors nedaryti, susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo (neperleisti turto,

nedalyvauti tam tikruose sandoriuos).2) Nustatančios įpareigojimus atlikti aktyvius veiksmus (atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti; mokėti

laikinąjį išlaikymą).

Laikinųjų apsaugos priemonių RŪŠYS:CPK 145 str. 1 dalyje pateikiamas konkrečių LAP sąrašas:

1) atsakovo nekilnojamojo daikto areštas-ginčuose dėl pinigų sumų priteisimo areštuojamo turto vertė neturi gerokai viršyti ieškinio sumos.

2) Įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo –taikomas kilnojamiems ir nekiln daiktams, kurių įsigijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai CK 4.253;

3) Kiln daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas (taikomas daiktams, kurių įgijimo ir perleidimo pagrindai nėra registruojami viešame registre, pvz, baldams, piniginėms lėšoms, esančioms finansų ir kredito įstaigose)

4) Atsakovui priklausančio daikto sulaikymas – remiantis CK 4.229-4.235 str. , teisėtas kitam asmeniui priklausančio daikto valdytojas, turintis reikalavimo teisę, gali sulaikyti daiktą tol, kol bus patenkintas jo reikalavimas.

5) Atsakovo turto administratoriaus paskyrimas – taikoma fizinio asmens paskelbimo mirusiu ir nežinia kur esančiu, fizinio asmens pripažinimo neveiksiu ar ribotai veiksniu, globos ir rūpybos steigimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo bylose ir tt.

6) Draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų – pvz. uždraudžiama laikinai naudotis tam tikru turtu, perplanuoti patalpas, realizuoti tam tikras prekes.

7) Draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles – taikoma, kai atsakovas neturi turto, kurį būtų galima areštuoti, arba turi jo nepakankamai, tačiau yra skoningų, privalančių įvykdyti jam tam tikras turtines prievoles.

8) Išimtinais atvejais draudimas atsakovu išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos – taikoma, esant realiai grėsmei, kad tais atvejais, kai atsakovo dalyvavimas teisme yra būtinas ir byloje negalima priimti sprendimo už akių (aktualu išlaikymo priteisimo, tėvystės nustatymo bylose), atsakovas bandys pasislėpti nuo teismo ar kitaip vengs atvykti.

9) Turto realizavimo sustabdymas, jeigu pareikštas ieškinys dėl arešto šiam turtui panaikinimo – taikoma, kai ginčo objektas jau areštuotas

10) Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – taikoma, kai paduodamas skundas del antstolio veiksmų ir teismas nutaria sustabdyti vykdymo veiksmus arba kai nagrinėjamas klausimas dėl teismo varžytinių patvirtinimo

11) Laikinojo materialinio išlaikymo priteisimas ar laikinųjų apribojimų nustatymas – dažniausiai taikoma santuokos nutraukimo bylose ,kai teismas nustato terminą sutuoktiniams susitaikyti; gali būti priteisiamas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams ir kt.

12) Įpareigojimas atlikti veiksmus užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti – pvz. atlikti avarinės būklės pastato sutvirtinimo darbus.

LAP rūšių sąrašas nėra baigtinis ir teismas savo nuožiūra gali skirti ir kitas LAP, kurių nesiėmus, teismo nuomone, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tačiau tik tokias, kurios numatytos kitais įstatymais (CPK 145 1d. 13 p.).

Tam tikrų kategorijų bylose gali būti nustatytas konkrečių LAP taikymas, pvz. santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio kaltės (CK 3.65):

a) įpareigoti, esant galimybei vieną sutuoktinį gyventi skyriumb) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.c) Įpareigoti sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu ir t.t. Pagal LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo įst. 81 str numato:a) įpareigoti asmenis nutraukti neteisėtą kūrinių ar kitų pagal šį įst. saugomų teisių objektų naudojimą.b) Uždrausti išleisti į apyvartą neteisėtų kūrinių ar kt pagal įst. saug. teisių obj. kopijas. Konkrečios LAP parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, ieškinio

reikalavimų dydį ir rūšį, skolininko veiksmus ir kt reikšmingas aplinkybes, pvz. areštas taikytinas turtinėse bylose, siekiant apsaugoti būsimą piniginių reikalavimų priverstinį vykdymą.

Viena vertus, pritaikius LAP 1) užtikrinamas teisėtas ieškovo interesas, kad jo naudai priimtas teismo sprendimas tikrai bus realiai įvykdytas. Kita vertus, 2) atsakovas, kurio atžvilgiu taikomos LAP, gali patirti neigiamų padarinių, nes laikinosios apsaugos priemonės gali be pagrindo apriboti tam tikras jo teises ir suvaržyti jo veiksmų laisvę. Todėl taikant LAP 3) būtina užtikrinti tokį teisinį rėžimą, kuris garantuotų abiejų proceso šalių teisių ir teisėtų interesų gynimo pusiausvyrą. Be to, būtina pagal galimybes parinkti tokias LAP, kurių taikymas nesutrikdytų įprastos gamybinės ūkinės asmens, ypač juridinio, veiklos.LAT: LAP priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, reiškiančiu, kad turi būti parenkamos tokios LAP, kurios maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nepadarytų atsakovui nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs ir nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

14.2. Laikinųjų apsaugos priemonių (LAP) skyrimo sąlygos

Lietuvos įst.leidėjas nreikalauja, kad asmuo, prašantis taikyti LAP civilinėje byloje, pateiktų duomenų, leidžiančių teigti, kad tarp ginčo šalių yra susiklostę kokie nors materialieji teisiniai santykiai. Taigi teismas, spręsdamas LAP taikymo klausimą, nėra įpareigotas įvertinti, pagrįstai prašantis LAP taikyti asmuo gali tikėtis, kad jo ieškinys bus patenkintas.

CPK 144str. 1d. nustato bendrą taisyklę, kurią toliau plėtoja nacionalinė jurisprudencija: ieškinio užtikrinimo priemonės dažniausiai taikomos byloje dalyvaujančių asmenų prašymu.

Išimties tvarka – teismas savo iniciatyva (144str. 2d. dispozityvumo principo išimtis).

Prašymas priskirtinas dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų kategorijai (CPK 110str.), todėl turi būti surašomas laikantis CPK 111str. įtvirtintų reikalavimų

Atsižvelgiant į formos reikalavimus, prašymas taikyti LAP gali būti pareikštas ieškinyje, priešieškinėje, pareiškime išduoti teismo įsakymą, apeliaciniame ar kasaciniame skunde, kartu su šiais dokumentais arba atskirai, bylos nagrinėjimo teisme metu.

CPK 144str. 1d.specifiniai turinio reikalavimai – prašyme būtina nurodyti konkrečias aplinkybes, keliančias realią grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams, bei nurodyti, kokios būtent LAP bei kokiu būdu turėtų būti taikomos.

Pažymėtina, kad didelė ieškinio suma pati savaime nėra pagrindas taikyti LAP , tačiau būtina atsižvelgti į šį kriterijų tais atvejais, kai atsakovo valdomas nuosavybės teise turtas, įstatinis kapitalas yra daug mažesni už ieškinio sumą.

Taikyti LAP galima bet kurioje proceso stadijoje ir bet kurioje instancijoje, taip pat atnaujinus procesą.

Ieškinio pareiškimas nėra būtina LAP skyrimo sąlyga (CPK 148str. 2d.)Tokio pareiškimo sąlygos:

1. pagrįsti argumentai, kodėl negalima pateikti prašymo paskirti LAP kartu su ieškiniu.2. reali grėsmė, kad nesiėmus LAP teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

14.3. Prašymų dėl LAP taikymo nagrinėjimo tvarka

Prašymas taikyti LAP išnagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal bendrąją taisyklę LAP taikymo klausimą teismas išsprendžia apie prašymo taikyti LAP nagrinėjimą pranešęs atsakovui ( su tuo susiję CPK 147str., 146str. 2d., 146str. 1d.).

Nepranešus atsakovui apie LAP gali būti taikomos tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys LAP taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (teisės būti išklausytam principo išimtis).

Nutartis dėl LAP taikymo turi būti motyvuota.

LAP gali būti tikslinga taikyti ir teismo įsakymo išdavimo proceso metu, taip pat, kai šalių ginčas nagrinėjamas arbitraže ( Komercinio arbitražo įst. 12str.)

14.4. Galimų atsakovo nuostolių dėl LAP taikymo atlyginimo užtikrinimas

Kreditorius, kuris yra užtikrintas savo reikalavimo pagrįstumu ir supranta būtinybę taikyti skolininko atžvilgiu LAP, jei teismui iškyla dvejonių dėl LAP taikymo būtinumo, gali pats pasiūlyti galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą ir taip pasiekti, kad LAP skolininko atžvilgiu vis dėlto būtų pritaikytos.

Asmuo pateikdamas prašymą taikyti LAP iki ieškinio teismui padavimo dienos, sumoka pusę CPK 80str. numatyto žyminio mokesčio, kuris negrąžinamas, jei ieškinys nepareiškiamas, išskyrus atvejus, kai ieškinys nepareiškiamas be prašymą pateikusio asmens kaltės. Tačiau teismas gali taikyti ir papildomą skolininko teises ir interesus užtikrinančią priemonę, t.y.nustatyti konkrečią pinigų sumą, kuri turi būti įmokėta į teismo depozitinę sąskaitą, arba pareikalauti pateikti banko garantiją.

Atkreiptinas dėmesys, kad įst. Nenustato maksimalaus nuostolių, galinčių atsirasti dėl LAP taikymo , atlyginimo užtikrinimo dydžio (remiamasi proporcingumo, ekonomiškumo ir protingumo principu).

Atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl LAP taikymo, atlyginimo institutą teismas taiko gavęs atsakovo prašymą, o tais atvejais, kai nuostolių atlyginimo užtikrinimas būtinas ginant viešąjį interesą – ir savo iniciatyva.

Tam tikrais atvejais prašymas taikyti LAP teismo kvalifikuojamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, tuomet reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo galima pateikti ne tik įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys yra atmetamas, bet ir anksčiau, dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, pateikiant motyvuotą prašymą (CPK 95str. 1d).

14.5. LAP galiojimas, pakeitimas ir panaikinimas

Galiojimas tęsiasi:1) jei ieškinys patenkinamas – iki teismo sprendimo įvykdymo 2) jei teismas atmeta ieškinį – iki teismo sprendimo, kuriuo ieškinys atmetamas įsiteisėjimo3) iki nutarties panaikinti LAP įsigaliojimo

Padavus apeliacinį skundą, LAP lieka galioti, kol byla išnagrinėjama apeliacine tvarka. Jei LAP taikytos kasaciniame teisme – kol byla išnagrinėjama kasacine tvarka.

Pats savaime pradinio ieškovo pakeitimas tinkamu ieškovu faktas nepanaikina LAP, taikytų atsakovui pradinio ieškovo prašymu.

LAP taikymo tikslas – užtikrinti būsimo sprendimo įvykdymą, todėl jei įmanoma užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą kitomis priemonėmis, nei prašoma, teismas gali kitaip užtikrinti būsimo sprendimo įvykdymą.

Viena LAP gali būti pakeičiama į kitą, kai to prašo byloje dalyvaujantys asmenys ar kiti suinteresuoti asmenys. Išimties tvarka teismas gali nuspręsti pakeisti paskirtas LAP savo iniciatyva, jei to reikalauja viešasis interesas.

Kaip bendroji taisyklė įtvirtinta nuostata, kad LAP gali būti panaikinamos tik dalyvaujančių byloje ar suinteresuotų asmenų iniciatyva.

Išimties tvarka LAP gali panaikinti teismas savo iniciatyva:1. kai to reikalauja viešasis interesas2. asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, per teismo nustatytą terminą nepaduoda

ieškinio.3. asmuo, kuriam teismas buvo paskyręs pareiga CPK 147str. tvarka įmokėti pinigų sumą į banko sąskaitą,

neįvykdo šios pareigos per nustatytą terminą.

Teismo iniciatyva ar byloje dalyvaujančių ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu panaikindamas LAP, teismas tuo klausimu priima nutartį, jei byla dar neišnagrinėta iš esmės. Atmetus ieškinį, LAP paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. LAP turi būti panaikintos ir tuo atveju, kai teismas palieka ieškinį nenagrinėtą.

LAP gali būti panaikintos, jei vėliau bylos eigoje atsakovas pateikia pakankamus įrodymus, paneigiančius būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę.

14.6. Teismo nutarčių dėl LAP įvykdymas ir apskundimas

CPK 152str. 1 ir 2d. – vykdoma skubiai. Skubus vykdymas reiškia, kad nutartis turi būti vykdoma nedelsiant, užkertant kelią atsakovui perleisti ar paslėpti turtą.

Nutartis pakeisti vieną LAP kita arba ją panaikinti vykdoma įsiteisėjus šiai nutarčiai.

Be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama. CPK 587str. nėra nustatytas baigtinis vykdomųjų dokumentų sąrašas, todėl vykdomieji dokumentai yra ir kitų institucijų, tarp jų ir teismų, bei pareigūnų sprendimai, kurie pagal įst.vykdytini CPK VI dalyje nustatyta tvarka.

Nutartys dėl LAP paskyrimo įsigalioja iškart nuo jų priėmimo momento.

Nutarties vykdymas nėra sustabdomas, jei atskirasis skundas paduodamas dėl nutarties taikyti LAP. Tačiau jei atskirasis skundas paduodamas dėl nutarties panaikinti ar pakeisti LAP, tai sustabdo tos nutarties vykdymą.

14.7. Atsakomybė dėl LAP pažeidimo

CPK 149str.įtvirtina atsakomybę už LAP pažeidimus:1. atsakovui, jei šis pažeidžia draudimą dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų.2. atsakovui, pažeidusiam draudimą išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos.3. asmenims, kurie pažeidė draudimą perduoti turtą atsakovui arba vykdyti kitas prievoles.4. asmenims, kurie pažeidžia įpareigojimą atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti arba

padidėti.

Nurodytais atvejais gali būti skiriama ne tik bauda, bet ir papildomai išieškomi nuostoliai, atsiradę ieškovui dėl LAP neįvykdymo (tik ieškovo prašymu).

15 TEMA. ĮRODYMAI IR ĮRODINĖJIMAS CIVILINIAME PROCESE

DBA- dalyvaujantys byloje asmenysMTS- matrialieji teisiniai santykiaiMTN –metarialioji teisės normaTS – teisiniai santykiaTN- teisės normaCB – civilinė byla

15.1. Įrodinėjimo CP samprata, tikslai, reikšmė.

Esminis CP tikslas- ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti ar ginčijami, interesus (CPK2str.) Teismas visų pirma privalo iššsiaiškinti teisiškai reukšmingus faktus, pagrindžiančius tokių teisių ar interesų egzistavimą. Rungimosi principas lemia, kad įrodymus pateikia šalys. Jei faktinės aplinkybės yra aiškios, teismo veikla apsiriboja teisiniu aplinkybių vertinimu. Įrodinėjimui CP būdingas byloje nustatytų aplinkybių loginis vertinimas. Logikos dėsnių laikymosi svarba pabrėžiama ir LAT praktikoje. Viena vertus, įrodinėjimas- tai pažintinė veikla, nes iki tol teismui nežinomos aplinkybės tampa žinomomis, o priėmus teismo sprendimą, aplinkybės tampa žinomomis ir visiems kitiems asmenims (ir suinteresuotiems, ir ne). Kita vertus, įrodinėjimas yra ne tik loginė mastymo veikla, bet kartu ir procesinė (praktinė) CPK normomis detaliai reglamentuojama veikla. Įrodinėjimas CP- tai pažintinė ir praktinė CP DBAir teismo veikla, kai reikšmingoms byloje aplinkybėms nustatyti renkami, tiriami ir vertinami įrodymai, siekant tinkamai išspręsti bylą. Įrodinėjimo tikslas- nustatyti tiesą konkrečioje byloje (CPK 176str.),- tai teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su byla, egzistuoja arba ne (labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus).Nustatoma tik santykinė tiesa- tiesa yra tai,kas atrodo labiau tikėtina. „Teisės doktrina įrodinėjimo apimties kriterijumi laiko vadinamąjį protingo žmogaus etaloną(LAT)“. Teismas privalo ne išsiaiškinti absoliučią tiesą, bet išsamiai ištirti esmines bylos aplinkybes, remdamasis turimais įrodymais. Įrodymų pakankamumo problema- ar teismas turėtų būti visiškai įsitikinęs, ar užtenka to,kad linksta labiau tikėti, nei netikėti? Kada teismo įsitikinimas jau galėtų būti pakankamas tinkamai įvertinti byloje esančius įrodymus priklauso nuo ginčo sudėtingumo, esančių įrodymų tikslumo, aiškumo, kiekio, juos pateikiančių asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi ir kt. Socialiniame CP vyraujančiu įrodinėjimo standartu yra pripažįstamas toks teismo įsitikinimas, kai kiekvienam protingam ir gyvenimo aplinkybes suprantančiam žmogui nelieka jokių abejonių dėl bylai reikšmingos aplinkybės buvimo ar nebuvimo. LAT- „(...) CP įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo“. Vertinant įrodymus, svarbu nustatyti įrodymų sąsajumą, tikrumą, leistinumą bei pakankamumą. Pvz., darbo bylose itin griežti įrodymų pakankamumo reikalavimai (pvz. asmuo atleistas iš darbo nes atliko vagystės ar kitus nusikalstamus veiksmus, kurie vertintini ne tik privatinės, bet ir viešosios teisės požiūriu. Atleidimas tokiu pagrindu turi didelės įtakos asmens tolimesniam gyvenimui, jo bei jo artimųjų reputacijai ir kt., todėl nagrinėtinas itin atidžiai- LAT- „Taigi įrodymų pakankamumo klausimas tokiose bylose turi būti sprendžiamas taikant labai griežtus kriterijus, suformuluotus lat, nagrinėjant bylas, susijusias su viešo intereso apsauga“). LAT :“Bendra taisyklė, kad įrodymų pakankamumo klausimas

CP sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Tačiau šį principą būtina taikyti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos materialinį teisinį pobūdį“. Jei pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad įrodymų konkrečioje byloje pakanka jo įsitikinimui suformuoti, tai aukštesnės instancijos teismas, siekdamas panaikinti tokį teismo sprendimą, turi paneigti teismo pateiktų įrodymų analizę ir vertinimą. LAT-„ apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įrodymų nepakankamumo, jeigu argumentuotai patvirtina, jog joks protingas žmogus, esant tokiems įrodymams, fakto nebūtų pripažinęs įrodytu arba byloje apskritai nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą dėl fakto buvimo ar nebuvimo“.

Įrodinėjimo subjektaiĮrodinėjimo procese dalyvauja daug įvairių procesinę padėtį užimančių asmenų (teismas, šalys, liudytojai, ekspertai, proceso dalyviai ir kt.), tačiau įrodinėjimo subjektais yra laikomi tik asmenys, turintys tiek teisę, tiek pareigą įrodinėti- šalys ir DBA. Teismas turi teisę pasiūlyti šalims svarstyti įvairius klausimus, patikslinti savo argumentus, pateikti papildomus įrodymus, patikslina pareigą įrodinėti ( kad šalys nuo pat pradžių suvoktų, kurios aplinkybės yra ginčijamos, ir ką reikia įrodyti) ir kt.- t.y. teisiškai prisideda prie proceso operatyvumo ir koncentruotumo. Įrodymus savo iniciatyva teismas renka tik išimtiniais atvejais. Įrodinėjimo naštos patikslinimas, pagalba renkant įrodymus gali būti suvokiama ne tik kaip teismo teisė, bet ir kaip pareiga (išaiškinimo pareiga socialiniame CP). Taigi teismas bent iš dalies gali būti priskiriamas prie įrodinėjimo subjektų. Nors visaverčiais įrodinėjimo subjektais neabejotinai laikomos šalys ir DBA. Pabrėžtina, jog negalima įrodinėjimo pareigos perkelti teismui,kadangi teismas negali tapti vienos iš šalių advokatu ir rinkti jai naudingus įrodymus, nepaisyamas to,kad šalis pati gali tuos įrodymus pateikti.

Įrodinėjimo dalykasTai bylai reikšimingų aplinkybių visuma (kuriomis grindžiamas reikalavimas ir atsikirtimai beikitos reikšmingos bylai aplinkybės). Įrodinėjimo dalyką reiktų nustatyti jau pasirengimo stadijoje. Juo gali būti:

Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia bei pasibaigia ginčo šalių teisės bei pareigos. (būtinas MTN teisingam parinkimui).

Įrodomieji faktai, t.y. įstatymuose nurodyti faktai, kurių pagrindu teismas daro išvadą apie reikšmigų aplinkybių egzistavimą (pvz. prievolės įvykdymo įrodomasis faktas). Jie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas- MTS pobūdžio juridinis faktas.

Procesinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia bei pasibaigia ginčo šalių procesiniai TS.

TN turinys, jos aiškinimas ir taikymas paprastai nėra įrodinėjimo dalykas. Tačiau tam tikrais atvejais juo tampa užsienio TN, jų taikymo ir aiškinimo aktai. Pvz. CK 1.12 str. Tinkamas reikšmingų bylos aplinkybių t.y. įrodinėjimo dalyko nustatymas yra tiesiogiai susijęs su teisingo sprendimo priėmimu ginčo byloje. Tačiau teisingo sprendimo priėmimą byloje laiduoja tik: 1) visų reikšmingų bylai aplinkybių nustatymo; 2) tinkamo jų teisinio vertinimo vienovė.

15.2. Įrodinėjimo etapai: faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų pateikimas, įrodymų rinkimas, tyrimas ir vertinimas. Naujų įrodymų pateikimo ribojimas CP stadijose.

Įrodinėjimas yra tęstinis procesas. 1) Faktų nurodymas. Ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodomas reikalvimų ar nesutikimo faktinis pagrindas. Faktų

nurodymo etape preliminariai apibrėžiamas įrodinėjimo dalykas, nes tuos faktus, kuriais DBA remiasi byloje, jie turės įrodyti. Įrodytinų aplinkybių visuma nustatoma negalutinai, įrodinėjimo dalykas gali keistis (pvz. keičiant ieškinio dalyką ar pagrindą). Faktų nurodymo stadijoje teismas negali likti pasyvus, tačiau rungimosi ir dispozityvumo principai riboja teismo iniciatyvą nustatant įrodinėjimo dalyką. Kitokia situacija yra bylose, susijusiose su viešojo intereso apsauga (pvz. šeimos TS bylos- LAT- „tiria ir vertina ne vien tik šalių nurodomus faktus ir pateiktus įrodymus, bet ir pats sprendžia dėl byloje reikšmingų faktų bei rinktinų įrodymų“). Visas faktines aplinkybes būtina nurodyti iki bylos nagrinėjimo iš esmės, vėlesnis pateikimas yra ribojamas. Jei jau po teismo sprendimo priėmimo naujai paaiškėja esminės faktinės aplinkybės, tai faktų nurodymo etapas gali būti pratęstas proceso atnaujinimo stadijoje. Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis gali būti laikoma tik tokios aplinkybės, kurios (LAT):

Buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą, Pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos, Pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui, Turi esminę reikšmę bylai, t.y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas

sprendimas. Naujai pateikti įrodymai yra pagrindas atnaujinti procesą tik tuo atveju, jei jie patvirtina buvus aplinkybes, atitinkančias naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius. 2) Įrodymų nurodymas. Ieškovas ieškinyje privalo nurodyti ne tik aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, bet

ir įrodymus, patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir ir kitų įrodymų buvimo

vietą. Atsakovas turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžia nesutikimo motyvus. Šalis gali prašyti teismą pagalbos gauti tam tikrus įrodymus (nurodo jų buvimo vietą ir negalėjimo gauti pačiai priežastis).

3) Įrodymų pateikimas. T.y.faktinis įrodymų perdavimas teismui. Pridedami prie ieškinio, priešieškinio. CPK 178str., 42str. Šalių pareiga teikti įrodymus, ne tik teisė. Pateikiami pasirengimo CB nagrinėjimui stadijoje. Jei šalis nepasinaudos teise laiku pateikti įrodymus, gali kilti dvejopo pobūdžio teisiniai padariniai:

Teimas, manydamas, kad tam tikros faktinės aplinkybės yra neįrodytos, gali atmesti ieškinį; Teismas gali atsisakyti priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti anksčiau (CPK 181 str. 2d.), nes tai lemtų

būtinumą atidėti bylos nagrinėjimą, kad kita šalis galėtų susipažinti su įrodymais. Apeliacinės instancijos teismui naujų įrodymų negali būti pateikta, išskyrus atvejus, kai pirmos inst. teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba nepagrįstai netenkino šalies prašymo išreikalauti įrodymus, taip pat kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujų įrodymų priėmimo išimtines sąlygas turi teisę nurodyti ir privalo jas pagrįsti šalys apeliaciniame skunde, atskirajame skunde bei atsiliepimuose į šiuos proc.dokumentus. LAT- „šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, bankroto ir restruktūrizavimo bei kitose bylose, kuriose teismas pagal įstatymą privalo veikti ex officio, naujus įrodymus apeliacinės inst. teismas gali išreikalauti savo iniciatyva“. Tam tikrais atvejais įrodymų pateikimas apel.inst. teisme galimas ir netgi būtinas,- pvz. ekspertizės skyrimas, kai ji nebuvo skirta pirmos inst. teisme (gali būti skiriama po to, kai reikalavimai/atsikirtimai apel. inst. teismo buvo pripažinti nepakankamais, o joms ištirti ir įvertinti reikia specialisto žinių). Kiekvieną kartą, kai apel.inst. teimui pateikiami nauji įrodymai, būtina spręsti,kada atsirado jų pateikimo būtinybė. Būtinybė pateikti naujus įrodymus gali iškilti tais atvejais, kai pirm.inst.teismas ginčijamame sprendime peržengė bylos nagrinėjimo ribas, tinkamai neįvykdė teismo išaiškinimo pareigos, arba kai reikia atsikirsti į naujai apelianto pateiktus ir teismo priimtus įrodymus ir pan. LAT- „Jei teismas netyrė dalies svarbių bylai aplinkybių dėl to,kad netinkamai taikė ar aiškino MTN, nepriėmė nagrinėti įrodymų, kaip neturinčių ryšio su byla, nepareikalavo šalių pateikti papildomų įrodymų ar dėl kt priežasčių neištyrė turinčių bylai reikšmės aplinkybių visumos, tai apeliacinio nagrinėjimo metu yra pagrindo konstatuoti teismo sprendimo nepagrįstumą ir būtinybę ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes. Neišvengiamai tai susiję su naujų įrodymų teikimu.“ Apeliacinės inst. teismas naujus įrodymus priima ir atsisako juos priimti žodine nutartimi, o bylą nagrinėjant rašyt.proc.tvarka- nutartimi, kuria byla išsprendžiama iš esmės. Nutartyje nurodomi priėmimo ar atsisakymo priimti naujus įrodymus motyvai. Kasaciniame teisme neleidžiama pateikti naujus įrodymus. Teismui suteikiamos tam tikros teisės veikti įrodinėjimo procesą: pareikalauti pateikti įrodymus (CPK 159 str.), įpareigoti pateikti įrodymus, kuriais viena iš šalių turi ir jais remiasi (CPK 160str.1d.4p.), siūlyti pateikti papildomus įrodymus (CPK 179str.1d.)(neturėtų būti išvardijamos konkrečios įrodinėjimo priemones, išskyrus privalomus rašytinius dokumentus), įpareigoti kitus asmenis pateikti jų turimus rašytinius ar daiktinius įrodymus, gali duoti ir liudijimą apie teisę gauti tą įrodymą, kad jis būtų pateiktas (CPK 199str.4d.,206 str.2d.). 4) Įrodymų rinkimas. Įrodymai turi būti surinkti ir pateikti teismui pasirengimo teisminiam nagrinėjimui

stadijoje, tik išimtiniais atvejais teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą (CPK 156str.1d.). Nors įrodinėjimo subjektai yra šalys, įstatymo numatytais atvejais įrodymus renka ir teismas savo inicatyva (nedispozityviose bylose).

Faktų ir įrodymų nurodymas, rinkimas ir pateikimas prasideda keliant CB ir pasibaigia (paprastai) iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Taip yra todėl, kad pasirengiamojo posėdžio tikslas yra sutaikyti šalis arba išsiaiškinti šalių ginčą ir išsamiai pasirengti jo nagrinėjimui.Įrodymai yra tik renkami, bet ne tiriami ar vertinami, šalių duodami paaiškinimai nėra įrodinėjimo priemonė.5) Byloje surinktų įrodymų tyrimas. Įrodymai tiriami tik vykstant teisminiam nagrinėjimui, kurį vykdo

teismas, remdamasis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principais. Įrodymų tyrimų tvarką nustato pats teismas, atsižvelgdamas į DBA nuomonę. Įrodymai tiriami bylos nagrinėjimo pradžioje, išklausius DBA paaiškinimus. Tirdamas įrodymus teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautąinformaciją. Šalys turi teisę dalyvauti tirant įrodymus, joms nedalyvaujant įrodymai gali būti tiriami tik rašyt.proc.metu.

6) Įrodymų vertinimas. CPK įtvirtina laisvą įrodymų vertinimą- teismas vertina esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymus teismo metu vertina ir šalys, tačiau galiausiai įrodymus įvertina tik pats teismas, priimdamas sprendimą- motyvuojamoje sprendimo dalyje turi būti nurodyti įrodymų, kuriais teismas grindžia savo išvadas, vertinimas bei argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus ( CPK 185, 270 str.) LAT- Tačiau jei įrodymai byloje buvo, jie ištirti, pasisakyta dėl jų turinio, reikšmės, įtakos, tai vien jų neaprašymas teismo procesiniuose dokumentuose nesudaro CPK 176-178str. pažeidimo.Vertindamas įrodymus teismas patikrina kiekvieno įrodymo sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, ar nėra prieštaravimų tarp pateiktų įrodymų. Teismas taip pat turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai yra patikimi, ar nebuvo pateiktų suklastotų dokumentų, ar nepaneigtos įstatymo nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kievieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Tik ištyrus įrodymų visumą galima padaryti teisines išvadas. Teismai remiasi įrodinejimo taisyklėmis bei logikos dėsniais. CPK 185str. 2d. įtvirtina įrodymų lygybės principą, pripažįstant visiems įrodymams vienokią ar kitokią įrodomąją vertę. Įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle- kurios esmę sudaro laisvas įrodymų vertinimas. Didesnė įrodomoji vertė skiriama tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę, negu kitas. Išimtys iš įrodymų lygybės principo numatytos įst.-pvz. CPK 197 str. 2d. oficialūs rašytiniai įrodymai yra prima facie įrodymai, jais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, kol nėra įst. nustatyta tvarka paneigtos. Eksperto išvada teismui yra neprivaloma, tačiau nesutikimas su ja turi būti motyvuotas sprendime arba nutartyje.

Įrodymų vertinimas glaustai išdėstomas sprendimo motyvuojamoje dalyje (nepriimtinas liudytojų parodymų atkartojimas), išdėstant įrodymų analizės pagrindu padarytas išvadas, kokios aplinkybės yra nustatytos ir kokios- ne. Teismo sprendimo pagrįstumas inter alia priklauso nuo to, ar teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. LAT- „Teismo sprendime nepakanka apsiriboti vien mechanišku įrodymų išvardinimu. Motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje turi būti pateikta byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų analizė, atskleidžiant kiekvieno iš jų įrodomąją vertę. Iš šios sprendimo dalies turi būti aišku, kodėl vienas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes teismas laiko nsutatytomis, o kitas- nenustatytomis, o tai leidžia nustatyti, ar teismas teisingai kvalifikavo ginčo santykį, t.y.ar teisiškai tinkamai įvertino ginčo šalių pareikštus reikalavimus.“ Vertinant įrodymus, būtina atsižvelgti ir į bylos specifiką. Įrodymų rinkimas, teismo aktyvumas neretai siejasi su teismo aktyvumo aspektu.

Sprendimo priėmimas už akių. Teismas atlieka formalų įrodymų vertinimą, t.y. patikrina, ar tie įrodymai atitinka CPK 177str. ir kt.formalius reikalavimus, ar jie gauti įst.ir kt. TA nustatyta tvarka, ar turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra leistini. Teismas turi įsitikinti,kad priešingai šaliai nepaneigus teismo nustatytų aplinkybių, būtų pagrindas priimti tokį pat sprendimą. Priešingu atveju būtų pažeistas CP įstatymas, praktika neatitiktų sprendimo už akių idėjos, atsirastų prielaidos piktnaudžiauti procesu. Teismas vertina tik teisinį, bet ne faktinį jų pagrįstumą. LAT- „Teismas privalo įvertinti visus byloje esančius įrodymus, taip pat ir tuos, kurie buvo pateikti atsiliepime į ieškinį.“Pasišalinimas iš teismo posėdžių salės nenurodan priežasties laikomas šalies nedalyvavimu ir jo pagrindu galima priimti sprndimą už akių.Dokumentinis procesas. Preliminariame sprendime faktinės bylos aplinkybės nustatomas leistinų rašytinių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu. Padaręs išvadą, kad ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka nurodytoms faktinėms bylos aplinkybėms patvirtinti ir ieškinio reikalavimą visiškai patenkinti, teismas priima nutartį nagrinėti bylą pagal bendrasias ginčo teisenos taisykles žodinio proceso tvarka.Pareiškimai dėl teismo įsakymo išdavimo. Teisėjas, spręsdamas dėl kreditoriaus pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priemimo klausimus, vertina pateiktus rašytinius įrodymus šio pareiškimo formos ir turinio reikalavimų aspektu, tikrina, ar jis nėra aiškiai nepagrįstas.

15.3. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas šalims

Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi, išskyrus kai jų įrodinėti nereikia. Ši taisyklė vadinama įrodinėjimo pareigos taisykle- onus probandi. Geriau vadinti įrodinėjimo našta. Nekrošius teigia, kad „pareiga“ paprastai reiškia, kad už jos nesilaikymą bus taikomos sankcijos, ir, nors už įrodinėjimo pareigos nevykdymą gali būti taikomas sprendimas už akių arba atsisakymas priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, vargu, ar tai gali būti vadinama procesinėmis sankcijomis, nes iš esmės tai tam tikras proceso tąsos variantas esant tam tikroms aplinkybėms (šaliai nevykdant įrodinėjimo pareigos). ( Driukas neprieštarauja ) Įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė svarbi dviem aspektais: pirma, ja remiantis šalims dar prieš pradedant procesą yra aišku, ką jos turės įrodinėti, ir tai padeda apsispręsti,ar verta rizikuoti apskritai pradėti procesą; antra, įrodinėjimo taisyklės yra svarbios teismui, priimančiam sprendimą byloje, nes nurodo, kaip reikia išspręsti bylą, jei sprendimo priėmimui svarbi aplinkybė teisminio nagrinėjimo metu negali būti nustatyta ir lieka nežinoma (situacijoje be įrodymų- lot. non liquet). Pvz. negatorinio ieškinio atveju ieškovas neturi įrodinėti atsakovo veiksmų neteisėtumo, jei pats atsakovas neįrodys savo veiksmų teisėtumo, -o tik patį pažeidimo faktą ir nurodyti asmenį. Bendrosios įrodinėjimo pareigos išimtys gali būti nustatytos tik įstatymu. Jas galima sugrupuoti:1)aplinkybės, urių nereikia įrodinėti; 2) aplinkybės, kurias teismas konstatuoja savo iniciatyva, nepaisant to, ar šalys remiasi jomis ar ne (pvz. niekinio sandorio teisinius padarinius ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio). Materialioji teisė tam tikrais atvejais gali nustatyti ir kitokias įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles: pvz. CK 6.333str.3d. , CK6.270 str. , draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos arba suteikiančias teisę sumažinti draudiminę išmoką ir kt. Įrodinėjimo našta įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus. Šaliai nevykdant įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Tačiau nuostata, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, ne visada paaiškina, ką šalis konkrečiu atveju turi įrodinėti.

Daugiau info šia tema: LAT „Dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ (2004- 12-30, Teisėjų senato nutarimas Nr.51)

15.4. Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti

CPK 182 str. įtvirtinti atvejai, kada byloje dalyvaujantys asmenys (BDA) atleidžiami nuo įrodinėjimo pareigos. Juo remiantis išskiriamos 4 faktų rūšys (↓):

15.4.1. Aplinkybės teismo pripažintos visiems žinomomis (CPK 182 str. 1 p.)

Tai faktai, kuriuos bylos nagrinėjimo metu objektyviai žino teismas ir šalys.LAT Senatas apžvalgoje: visiems žinomomis aplinkybėmis gali būti pripažinti: faktai, kurie žinomi visiems vidutinio išprusimo asmenims, pvz.: pasauliniai karai, žymiausių švenčių dienos,

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, įstojimo į ES dienos, etc. faktai, žinomi visiems konkrečioje vietovėje gyvenantiems (lokaliniai faktai), pvz.: „Azoto“ įmonės avarija

Jonavoje.

Kilus ginčui: teismas gali pasiūlyti šaliai, kuri remiasi tokiomis aplinkybėmis, pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jos yra visiems žinomos. Tada teismas pripažįsta aplinkybes visiems žinomomis:

- žodine arba rašytine nutartimis pasirengimo bylos nagrinėjimo teisme stadijoje;- paprastai žodine nutartimi bylos nagrinėjimo teisme stadijoje. Konstatavus, jog aplinkybės laikytinos visiems žinomomis, jos laikomos įrodytomis.

15.4.2. Prejudiciniai faktai (CPK 182 str. 2, 3 p., 279 str. 4 d.)

CPK 182 str. 2 p.Pagal nurodytus str. (↑) nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas (1*) ir yra nustatytos

įsiteisėjusiu teismo sprendimu (2*) kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje byloje dalyvauja tie patys asmenys (nepriklausomai nuo jų teisinės padėties) ar jų teisų perėmėjai.

(1*) ne bet kokios aplinkybės paminėtos teismo sprendime, o tik tos, kurios buvo toje byloje įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis;

(2*) praranda prejudicinę galią, jei pirmesnis teismo sprendimas panaikinamas. Taip pat svarbu, jo CPK 182 str. 2 p., įtvirtindamas prejudicinių faktų buvimo galimybę, nenurodo, kurioje teismo sprendimo dalyje turi būti pasisakyta dėl jų (sprendimas susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir revoliucinės dalies), ši teisės norma neduoda pagrindo išvadai, kad faktai turi būti užfiksuoti, tik sprendimo rezoliucinėje, o ne motyvuojamojoje dalyje.

LAT Senatas apžvalgoje nurodė, jog bylose, kuriose taikome prejudicija:A) itin svarbu nustatyti teisinių santykių subjektu: nebūtinas paties FA dalyvavimas, pakanka, jog toks asmuo būtų įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu; BDA procesinė padėtis nesvarbi, kt. byloje ji gali pasikeisti: ieškovas gali tapti atsakovu, atvirkščiai ir pan.; kt. byloje gali dalyvauti pirmoje byloje dalyvavusių asmenų teisių perėmėjai; kt. byloje gali dalyvauti ne tie patys BDA atstovai.B) kt. bylos ieškinio dalykas gali sutapti tik iš dalies ar netgi visai skirtis;C) gali nesutapti ir ieškinio pagrindas.

Svarbiausia, kad įrodinėjimo faktas būtų reikšmingas abejose bylose, ir kad pirmiau išnagrinėtoje byloje nebūtų dirbtinai įrodinėjami faktai, kurie kt. byloje būtų laikomis prejudiciniais.

Prejudicinių faktų taisyklė tiesiogiai susijusi su: 1) asmenų teise į teisminę gynybą;2) teise teikti įrodymus, TODĖL ši taisyklė neturi būti aiškinama plečiamai. Faktai prejudicinės galios neturi: jei nagrinėjamoje byloje dalyvauja nors vienas, nedalyvavęs anksčiau išnagrinėtoje civ. ar adm. byloje. TAČIAU

prejudicinės taisyklės išplėtimas taikomas kaip išimtis ir galimas, kai yra priimtas teismo sprendimas pvz.: bylose dėl paskelbimo mirusiu, pripažinimo nežinia kur esančiu, dėl FA pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu, etc.;

faktai, nustatyti administracinių institucijų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais teisės aktais – jie vertintini tik kaip rašytiniai įrodymai;

teismo nutartys (išskyrus apeliacinės instancijos nutartys, kuriomis išsprendžiama byla), teismo sprendimai už akių (!) bei teismo įsakymas – jie taip pat vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles;

nustatyti įsiteisėjusia (neapskųsta) teismo sprendimo dalimi, nagrinėjant tą pačią bylą (anksčiau minėtose str. nurodoma: „kitoje byloje“! ), kai atitinkamai apeliaciniu ar kasaciniu skundu yra apskundžiama kt. to paties sprendimo dalis (nepagrįstas argumentas, kad ta dalis nebuvo apskųsta, todėl yra įsiteisėjusi ir turi prejudicinę galią);

CPK 182 str. 3 p.LAT Senatas apžvalgoje nurodė, jog teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami

baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civ. byloje – pagal civ. proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai paprastai skiriasi, tačiau pasitaiko ir civ. bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įtraukiami į įrodinėjimo dalyko sudėtį civ. byloje, pvz.:

nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis – jie įgyja prejudicinę galią. Teismas nagrinėdamas civ. bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų:

nusikalstamų veiksmų; nusikalstamų veiksmų civilinių teisinių padarinių; to, ar juos padarė asmuo, dėl kurių priimtas nuosprendis.

Prejudicinę galią turi visų rūšių nuosprendžiais nustatyti nusikalstamų veikų padariniai (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama). Teismų praktikoje taip pat akcentuojama, kad tam tikrais atvejais tai, jog baudžiamoji byla baigta ne nuosprendžiu, o nutartimi, negali būti kliūtis ja nustatytų aplinkybių laikyti prejudiciniais faktais.

15.4.3. Teisinės prezumcijos (CPK 182 str. 4 p.)

Jas galima apibūdinti kaip sunormintas sveiko proto taisykles, nes jos preziumuoja egzistuojant tokius faktus, kuriuos ilgainiui patvirtina gyvenimo praktika. Tokia teisines prezumpcija dažniausiai nustato įvairios materialinės teisės normos, pvz.: CK 3. 140 str. – tėvystės prezumpcija „vaiko, gimusio santuokoje, tėvu laikomas vaiko motinos sutuoktinis.“, CK 6.65 str. – prievolės įvykdymo prezumpcija, CK 4.26 str. - turto valdymo teisėtumo prezumpcija, CK 7 str. 3 d. - paskleistų žinių neatitikimo tikrovei prezumpcija etc.

Paskirtis – palengvinti įrodinėjimo naštą. Šalis, kuri remiasi pagal įstatymus preziumuojamais faktais, jeigu šie nepaneigti priešingos šalies pateiktų įrodymų, atleidžiama nuo pareigos tuo faktus įrodinėti. Kita vertus, ši taisyklė nedraudžia šaliai, kuri remiasi preziumuojamais faktais, pateikti įrodymų, patvirtinančių preziumuojamų faktų egzistavimą.

Procesiniais padariniais prezumpcijos skiriasi nuo kt. neįrodinėtinų aplinkybių. Minėtame str. nurodyta, jog nereikia įrodinėti tik tokių aplinkybių, kurios nepaneigtos bendra tvarka. Tai reiškia, jog prezumpciją gali paneigti kt. šalis, t.y. įrodinėjimo pareiga pereina tai kitai šaliai. O kt. neįrodinėtinų aplinkybių atvejais įrodinėjimo pareiga niekam neperkeliama.

Nors pagal 182 str. 4 p. prezumpcijas galima paneigti, yra šios taisyklės išimčių. Pagal teisinius padarinius prezumpcijos skirstomos:

NUGINČIJAMOS – jų yra dauguma, jas, kaip išankstinę nuostatą, kad tam tikri duomenys yra tikri, galima paneigti bendra, t.y. galima ginčyti leistinomis priemonėmis. Pvz.: kadastrinių įrašų teisingumas pagal įst. yra įtvirtintas kaip turintis padidintą įrodomąją galią. Kartu įst. nuostata sako, kad t.y. nuginčijama prezumpcija. CPK 179 str. apriboja įrodinėjimo priemonių panaudojimą nuneigiant padidintos įrodomosios galios duomenis, nes neleidžia to daryti liudytojų parodymais.

NENUGINČIJAMOS – tai tarsi taisyklės išimtis. Jų objektyviai negalima nuginčyti, nes jos sukurtos spręsti situacijas, kurios, nesant nekvestionuojamų prezumpcijų, nuvestų į aklavietę. Tikslinčiau jas būtų vadinti teisinėmis fikcijomis. Pvz. CK 2.2 str. 3 d. – „jeigu negalima nustatyti, ar vaikas gimė gyvas, ar negyvas, preziumuojama, kad gimė gyvas“, CK 5.3 str. 2 d., etc.

15.4.4. Faktų pripažinimas (CPK 182 str. 5 p.)

Esmė: nereikia įrodinėti CP metu šalies pripažintų faktų, kuriais kt. šalis grindžia savo ieškinio (priešieškinio) reikalavimus ar atsikirtimus.

(!) Teismas privalo tikrinti ir įsitikinti, kad šalies pripažinti faktai ar vėlesnis atsisakymas nuo jų pripažinimo atitinka 187 str. 2 d. nuostatas (atitinka faktines bylos aplinkybes, nėra pareikštas dėl apgaulės, smurto, etc) Teismas negali priimti tikrovėje nebuvusių ir melagingų faktų pripažinimo, nes toks pripažinimas yra niekinis.

(!) Atsiliepimo į ieškinį nepateikimas, šalies neatvykimas į posėdį negali būti vertinamas kaip faktų ar ieškinio (priešieškinio) pripažinimas.

(!) Faktai gali būti pripažinti bet kurioje stadijoje.(!) Faktų pripažinimas ir ieškinio pripažinimas nėra tapačios sąvokos. Pirmoji reiškia, kad šalis neginčija tik

dalies aplinkybių.

Faktai gali būti pripažinti : ŽODŽIU – įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir pasirašomas pripažinusios šalies. RAŠTU – gali būti išdėstomas procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, priešieškinėje, atsiliepime į ieškinį,

dublike, triplike, rašytiniuose BDA paaiškinimuose).

Faktų pripažinimas taip pat gali būti :

TEISMINIS – tai faktų pripažinimas teisme, tai turi būti įrašoma į protokolą; NETEISMINIS – tai faktų pripažinimas ne CP metu (laiškuose, raštuose valstybės ar savivaldybės institucijoms,

garso įrašuose, pareiškiant girdint kitiems, etc.). Tokį faktų pripažinimą galima laikyti įrodomuoju faktu, tačiau reikia įrodyti, kad faktai pripažinti.

15.5. Įrodymų sąvoka ir požymiai. Įrodymų sąsajumas ir leistinumas. Įrodymų klasifikavimas.

15.5.1. Įrodymų sąvoka ir požymiai

Įrodymų sąvoka (CPK 177 str. 1 d.) – įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra.

Įrodymų požymiai: tai informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką; įrodymų sąsajumas; įrodymų leistinumas; tai įstatymo nustatyta procesine tvarka gauta, pateikta, surinkta, ištirta ir įvertinta informacija. Teismams kartais

tenka spręsti klausimą, priimti ar ne įrodymą, jei ji gavimo teisėtumas kelia tam tikrų abejonių. Manytume, viniliniame procese šis klausimas turėtų būti sprendžiamas liberaliau, nei, tarkim, baudžiamajame procese. Nedidelis ar nereikšmingas proceso normų pažeidimas neturėtų būti pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ar nutartį. Taip pat nereikėtų atsisakyti priimti įrodymų tik dėl menko įrodymų gavimo procedūros pažeidimo.

Šis požymis su įrodymų procesinės formos reikalavimais, tačiau CPK yra apribojimų, susijusių su tų įrodinėjimo priemonių turiniu. Pvz.: pagal CPK 177 str. 5 d. įrodymai civilinėje byloje negali būti faktiniai duomenys, kurie sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį ir nėra išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tokį apribojimą lemia būtinybė visuomenės ar individo labui apsaugoti tam tikras žinias: pvz.: valstybės, komercines, profesines, technologines paslaptis. Teismas, gavęs įrodymus, kuriuose yra duomenų, sudarančių paslaptį, taip pat prašymą išreikalauti tokius rodymus dėl to, kad šalis pati negali jų gauti, ex officio privalo kreiptis į įslaptintos informacijos rengėją, prašydamas pranešti, ar duomenys nėra išslaptinti. Gavęs patvirtinimą, kad minėti duomenys nėra išslaptinti, taip pat kai nėra galimybės juos išslaptinti , teismas atsisako priimti tokius įrodymus bei tenkinti –rašymą dėl jų išreikalavimo. Čia gali iškilti teisingumo vykdymo suvaržymo dilema, ypač, kai tokie duomenys yra formaliai įslaptinti, tačiau apie tokius duomenis rašo spauda, etc. Vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo normomis dilemą būtų galima išspręsti suteikus teisę BDA kreiptis į paslapčių subjektą, įslaptinusį informaciją, dėl duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti bylai reikšmingas aplinkybes, išslaptinimo, nustatant pareigą apsvarstyti tokio reikalavimo pagrįstumą.

15.5.2. Įrodymų sąsajumas (180 str.)

Tai duomenų, žinių turinio ryšys su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką. Teismas priima tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pirmiausia, siekiant atskleisti ginčo esmę, būtina nustatyti visas reikšmingas bylos aplinkybes. Reikšmingumo veiksnys suponuoja išvadą, kad teismas neturėtų priimti ir tirti bet kokių aplinkybių. Antra, jei nebūtų laikomasi sąsajumo taisyklės, situacija galėtų tapti ad absurdum – kiekviena šalis galėtų reikalauti prijungti prie bylos bet kokius įrodymus, ir būtų sudaryta palanki terpė procesui vilkinti.

Ar BDA pateikti ir prašomi išreikalauti duomenys susiję su byla, teismas preliminariai nustato pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijoje.

BDA, pateikdami įrodymus ar prašydami teismo išreikalauti įrodymus, privalo nurodyti, kokias reikšmingas bylai aplinkybes tie įrodymai gali patvirtinti ar paneigti. To nepadarius teismas gali motyvuotai atsisakyti priimti BDA pateiktus duomenis.

Reikšmė: sąsajumo taisyklė skirta užtikrinti, kad teismas nebūtų apkrautas nereikalingu darbu tiriant faktus, neturinčius

nieko bendra su byla; proceso koncentruotumo principo įgyvendinimas;

Vienas skiriamųjų teismo sprendimo bruožų – motyvuotumės, teisinių argumentų išdėstymas. Galima sakyti: „nėra sprendimo motyvų – nėra sprendimo“. Taigi, teismas, vertindamas įrodymus, privalo pateikti savo teisinius

argumentus dėl kiekvieno iš jų ir apskritai dėl įrodymų sąsajumo, leistinumo bei pakankamumo. Jeigu to nepadaroma, teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

15.5.3. Įrodymų leistinumas

Tai - įstatymo nustatytais atvejais CPK 177 str. 2 ir 3 d. nurodytų įrodinėjimo priemonių panaudojimo galimybių ribojimas.

Įrodymų leistinumo taisyklės yra suformuluotos CPK, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad šių taisyklių taikymo ypatumus ir išimtis gali numatyti ir materialiosios teisės normos.

Įrodymų leistinumas yra susijęs ne su įrodymų turiniu, bet su įrodymų procesine forma.Įrodymų leistinumas, ko gero, geriausiai atitinka viešojoje teisėje dominuojantį principą: leidžiama tai, kas

numatyta.

Trys įrodinėjimo priemonių leistinumo aspektai:1) leistini įrodymai yra tik tokie duomenys, kurie buvo gauti tik iš įstatyme numatyto šaltinio ar įstatyme

numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 177 str. 2 ir 3 d. nustatytas baigtinis įrodinėjimo priemonių sąrašas;

2) tam tikroms aplinkybėms nustatyti, įrodyti gali būti taikomos tik įstatymų tiesiogiai įvardytos konkrečios įrodinėjimo priemonės – įrodinėjimas būtinaisiais įrodymais. Pvz.: pagal CPK 466 ir 469 str. asmens psichinei būsenai nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada; bylose dėl daikto valdymo pažeidimų pašalinimo registruotiniems daiktams būtinas rašytinis įrodymas – duomenys iš viešojo registro (CPK 420 str. 3 p.); pagal CK 3.178 (nagrinėjant ginčus dėl vaikų), 3.184 str. (tėvų valdžios apribojimo) būtina valstybinės vaiko teisių institucijos išvada;

3) atskirais atvejais įrodinėjimo priemonių naudojimas įstatymų yra ribojamas, uždraudžiant naudoti konkrečiai įvardytą įrodinėjimo priemonę tam tikroms bylos aplinkybėms nustatyti. Paprastai toks draudimas yra susijęs su įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymu. Pvz.: CK 1.93 str. 2 d. įstatymo reikalaujamos rašytinės sandorio formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, naudotis liudytojų parodymais. Kita vertus, šis ribojimas nėra absoliutus (CK 1.93 str. 6 d.!).

15.5.4. Įrodymų klasifikavimas

Pagal santykio su įrodomuoju faktu pobūdį: Tiesioginiai – kuriais pagrindžiamas konkretus įrodinėjimo dalykui priklausantis faktas. Tarp įrodomojo fakto ir

tiesioginio įrodymo yra tiesioginis vienareikšmis ryšys. Netiesioginiai įrodymai pagrindžia įrodinėjimo dalykui nepriklausančius faktus, kurie gali turėti įtaką darant

išvadą apie įrodinėjimo dalykui priklausančių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (išvada daroma, remiantis atitinkamu gyvenimo patyrimu...pvz.: auka buvo nesužalota → matė kaip užsimojo, bet pačio smūgio nematė → pamatė jau sužalotą auką → galima daryti išvadą, kad nukentėjo nuo užsimojusio asmens). Netiesioginiai įrodymai suponuoja tik tikimybę, prielaidą, kad įrodomasis faktas egzistavo/ neegzistavo. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t.y. kad ji būtų pagrįsta kitais byloje esančiais įrodymais ir, atitinkamai, būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė.

Pagal informacijos atsiradimo pobūdį: Pirminiai – atsiranda tiesiai iš įrodomojo fakto (dokumentų originalūs egzemplioriai, klastojimo žymės ant

dokumento, įvykį mačiusio liudytojo parodymai, etc.); Išvestiniai – atsiranda ne tiesiogiai iš įrodomojo fakto, o iš kitų su įrodomuoju faktu susijusių šaltinių (dokumento

kopijos, liudytojo, kuris nematė, tačiau iš konkretaus asmens girdėjo apie įvykį, parodymai).Nuo to, ar įrodymas yra pirminis, ar išvestinis, priklauso įrodymo patikimumas.

Pagal informacijos atsiradimo šaltinį: Asmeniniai – atsiradimo šaltinis yra fizinis asmuo (šalių, trečiųjų asmenų, liudytojų parodymai – gali būti

užfiksuota tiek žodžiu (duodant parodymus teismo posėdyje), tiek raštu (rašytiniai šalių paaiškinimai)); Daiktiniai – įrodymai, kuriuose pačiuose slypi informacija (dokumentai, daiktai); Mišrūs – turintys tiek asmeninių, tiek daiktinių įrodymų požymių, t.y. patys įrodymai atsiranda iš fizinio asmens,

tačiau informacija apie įrodomąjį faktą fiksuojama daiktuose (dokumentuose). Tai eksperto išvada ir rašytiniai įrodymai.

Pagal įrodomąją galią: Turintys įprastą įrodomąją galią; Turintys didesnę įrodomąją galią (lot. prima facie įrodymai) – preziumuojama, kad prima facie įrodymuose

nurodyti faktai yra teisingi ir laikomi įrodytais tol, kol jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Pvz.: dokumentai, išduoti valstybės, savivaldybės, patvirtinti kitų įgaliotų asmenų, neviršijant jiems suteiktos kompetencijos (CPK 197 str. 2 d.); prima facie galia įstatymais yra priskirta ir notaro patvirtintiems dokumentams, hipotekos registrų duomenims.

15.6. Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese

Įrodinėjimo priemonės ir įrodymai nėra tapačios sąvokos !↓Įrodymų sąvoka (CPK 177 str. 1 d.) – įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais

remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra. Tie duomenys yra nustatomi įrodinėjimo priemonėmis, įvardytomis CPK 177 str. 2 ir 3 d. CPK yra įtvirtintas baigtinis įrodinėjimo priemonių sąrašas. Faktiniai duomenys, nors ir patvirtinantys ar paneigiantys byloje reikšmingas aplinkybes, bet gauti taikant įstatymuose nenumatytas priemones, nėra laikomi įrodymais. Be to, nemažai teisės normų, darančių tiesioginę įtaką įrodinėjimo priemonių teisiniam statusui įrodinėjimo procese nustato materialiosios teisės aktai. Pvz.: CK 1.93 str. 2 d.

15.6.1. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai

CPK II dalies Antrojo skirsnio nuostatos skirtos vienai iš įrodinėjimo priemonių – šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimams – reglamentuoti.

Kas yra šios įrodinėjimo priemonės šaltinis??? ATS.: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais laikytini paaiškinimai, kuriuos teikia šie subjektai:

šalys ir tretieji asmenys (FA); JA vadovai (jei bylą veda JA vadovas, laikoma, kad bylą veda pats JA (CPK 55 str. 1 d.)); Šalių ir trečiųjų asmenų atstovai (tiek FA, tiek JA atstovai); Vienas iš bendrininkų (procesinio bendrininkavimo atveju); Tikrasis ŪB narys, kai šalis ar trečiasis asmuo byloje yra ŪB; IĮ savininkas, kai šalis ar trečiasis asmuo byloje yra IĮ; Prokuroras, pareiškęs ieškinį viešajam interesui apginti (CPK 41 str. 1 d., 49, 50 str.); Kitos institucijos, pareiškusios ieškinį viešajam interesui apginti (pvz.: vartotojų teises ginančios organizacijos,

CPK 49, 50 str.) ir jų atstovai.

Šalys ir tretieji asmenys turi teisę ne tik patvirtinti tam tikrus faktus, bet ir juos teisiškai įvertinti, pasisakyti dėl bylos medžiagos. Tačiau įrodymai yra tik tie šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, kuriuose yra tam tikri faktiniai duomenys ir kuriuos bylos procese reikia nustatyti. Viena vertus, šalys ir tretieji asmenys yra tiesiogiai susiję su materialiaisiais teisiniais santykiais, iš kurių kilo teisminis ginčas, todėl geriausiai žino bylos aplinkybes; kita vertus, šalys ir tretieji asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl teismas privalo jų paaiškinimus kruopščiai tikrinti, lyginti su kitais bylos duomenimis. Negalimumas priimti sprendimo aklai pasitikint vien vienos šalies pateikiama informacija bei teismo nesaistymas faktų pripažinimu ryškėja nacionalinėje jurisprudencijoje: „teismas neapsiriboja pateikta medžiaga bei paaiškinimais ir būtinai imasi visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų visapusiškai ir objektyviai išaiškintos tikrosios bylos aplinkybės. Bylos aplinkybės išaiškinamos teisminiu įrodinėjimu, kurio metu civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka teismas, šalys ir kt. BDA pateikia įrodymus, duoda paaiškinimus, prieštarauja kt. šalies paaiškinimams ir įrodymams, analizuoja įrodymus, daro iš to išvadas dėl ginčo faktų. Įrodinėjimo subjektai yra asmenys, turintys ir teisę, ir pareigą įrodinėti. Tačiau, kai dėl svarbių priežasčių šalis ar kt. BDA negali gauti ir pateikti reikiamo įrodymo, tai padeda teismas (CPK 74 – 77 str.) Teismas yra atsakingas už civilinio proceso įstatymų , reguliuojančių įrodinėjimą, laikymąsi ir tinkamą taikymą. Teismas galutinai įvertina įrodymus, nustato jų sąsajumo, leistinumą, atleidžia nuo tam tikrų faktų įrodinėjimo. Taip pat teismas atsako už tinkamą įrodinėjimo dalyko nustatymą byloje. Įrodinėjimo dalyką lemia šalies reikalavimas ir taikytina materialiosios teisės norma.“

Šalys ir tretieji asmenys paaiškinimus teikia bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje. Teismas juos tiria teismo posėdyje, laikydamasis betarpiškumo, žodiškumo, bylos nagrinėjimo koncentracijos ir ekonomiškumo bei nepertraukiamumo principų. Paaiškinimai duodami žodžiu teismo posėdyje, prieš tai prisiekus. Šalių priesaikos institutas – naujovė 2002 m. CPK. Iš esmės, pareiga prisiekti netaikoma tokiems asmenims, kurių suinteresuotumas

bylos baigtimi yra tik procesinis, t.y. byloje priimtas sprendimas nedarys įtakos jų materialiosioms teisėms ir pareigoms. Pakanka byloje prisiekti tik vieną kartą. Taigi, apeliacinės instancijos teisme suinteresuoti asmenys prisiekia tik tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme jie nedalyvavo ir dėl to teisme nėra prisiekę. Priesaikos institutas papildo CPK 7 str. 2 d. įtvirtintą BDA sąžiningumo imperatyvą („BDA privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis.“) Įtvirtinta ir teisinė atsakomybė už melagingus parodymus. Taip pat nustatyta, kad niekas negali būti verčiamas duoti neigiamų padarinių jiems sukelsiančių paaiškinimų (CPK 188 str.), tačiau negalima iškraipyti jiems žinomų faktų ar pateikti melagingų žinių.

Duoti paaiškinimus byloje yra šalių teisė (CPK 186 str. 1 d.), kartu ir pareiga, nes šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Jei šalis nevykdo šios pareigos, jai gresia neigiami padariniai – aplinkybės, kuriomis ji remiasi, gali būti pripažintos neįrodytomis.

Vienoje byloje gali būti taikomi keli šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimų davimo būdai – paaiškinimų davimas teismo posėdyje ir rašytiniai paaiškinimai (pvz.: vieni asmenys neturi galimybės atvykti, etc.)

Samprotavimai, vertinimai, prielaidos ir nuomonės nėra laikomi įrodymais, nes jiems negali būti taikomas tiesos kriterijus. LAT atskyrė šias sąvokas: „faktas – tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas; žinia – informacija apie faktus, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis; nuomonė – asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, idėjos ir pastabos. “

Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai skirstomi: Tvirtinimai – šalių ir trečiųjų asmenų pateikiamos žinios, kuriais jie siekia įrodyti įrodinėjimo dalyką sudarančius

faktus. Faktų pripažinimas - šalių ir trečiųjų asmenų teiginiai, kuriais jie pripažįsta egzistuojant aplinkybes, esančias

šalies, su priešingais procesiniais interesais, atsikirtimų ir reikalavimo pagrindu. Teisė pripažinti įtvirtinta CPK 187 str. 1d.

!!! Fakto pripažinimas nereiškia ieškinio pripažinimo ir yra tik tarpinė grandis nustatant byloje tiesą.!!! Skiriasi tvirtinimo ir pripažinimo procesiniai padariniai : tvirtinimai vertinami visų kitų įrodymų kontekste ir nesukuria jokių ypatingų pasekmių, jie turi būti paremtas kitais įrodymais. O štai pripažinti faktai laikomi nustatytais ir toliau neįrodinėjami.

15.6.2 Liudytojų parodymai (CPK 189 – 196 str.)

Liudytoju gali būti bet kuris teisiškai nesuinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turintis žinių apie bylai reikšmingas aplinkybes ir nepatenkantis į asmenų, negalinčių būti liudytojais sąrašą. Asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, turi būti įtrauktas į procesą dalyvaujančiu byloje asmeniu (DBA), o ne liudytoju, nes niekas negali būti liudytoju savo paties byloje. Tačiau, jei asmens suinteresuotumas bylos baigtimi yra ne teisinis, o pagrįstas asmeniniais interesais, pavyzdžiui, giminyste su vienu iš DBA, toks asmuo gali būti apklausiamas liudytoju. Jo parodymai turės būti įvertinti pagal įrodymams keliamus reikalavimus: ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Įrodinėjimo priemonė yra liudytojo žodiniai pareiškimai, o pats liudytojas yra įrodymų šaltinis.

CPK 189 str. reglamentuoja, kas gali būti liudytoju (1 d.) ir kokie asmenys negali būti apklausiami liudytojais (2 d.).

LR Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime pabrėžė, kad Visuomenės informavimo įst. 8 str. įtvirtinęs, jog viešosios informacijos rengėjas, platintojas, viešosios informacijos rengėjo (platintojo) savininkas, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinių net ir teismui, nors informacijos šaltinį būtina atskleisti tam, kad būtų vykdomas teisingumas, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes yra nepaisoma konstitucinio asmenų lygybės teismui principo.

Įstatymų leidėjas nustatydamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, turi pareigą įstatymu nustatyti tai, kad kiekvienu atveju spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį gali tik teismas. Nustatydamas tokius teismo įgaliojimus, įst. leidėjas yra saistomas žiniasklaidos laisvės sampratos, pagal kurią reikalauti, kad būtų atskleistas informacijos šaltinis, galima tik tuomet, kai tai būtina užtikrinti gyvybiškai svarbiems ar kitaip reikšmingiems visuomenės interesams, siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas. Kai informacijos šaltinis atskleidžiamas, teismas gali priimti sprendimą dėl atskleistos informacijos paplitimo į viešumą apribojimo.

CPK 194 str. aptariama nepilnamečio liudytojo apklausos specifika.Liudytojo teisės ir pareigos:

1. Asmuo, šaukiamas į teismą liudytoju, privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus apie jam žinomas aplinkybes turinčias ryšį su byla (CPK 191 str. 1 d.). Už šios pareigos nevykdymą be svarbių priežasčių liudytoju šaukiamam asmeniui gali būti skiriama iki 1000 Lt bauda / teismo nutartimi jis gali būti atvesdintas į kitą teismo posėdį.

2. Liudytojas gali atsisakyti teikti parodymus, kurie būtų nenaudingi jam, jo šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams. (CPK 191 str. 2 d.)

3. liudytojo pareiga prieš duodant parodymus prisiekti. Prisiekęs ir be pagrindo atsisakęs duoti parodymus liudytojas gali būti baudžiamas už priesaikos sulaužymą. Priesaikos sulaužymu taip pat pripažintini melagingi parodymai, už kuriuos numatyta BA.

Liudytojai negali būti apklausiami parengiamojo teismo posėdžio metu. Tačiau LAT pabrėžė, kad tam tikrais atvejais, jei šalis atvykusi į parengiamąjį teismo posėdį, vyksta kartu su liudytojais ir prašo juos apklausti nurodydama, kad vėlesnė liudytojo apklausa gali pasunkėti ar tapti neįmanoma, siekdamas proceso ekonomiškumo teismas gali pradėti bylos nagrinėjimą iš esmės ir apklausti liudytojus. (tuomet taikoma CPK 231 str. 5 d., o jei neįmanoma bylos išnagrinėti per vieną teismo posėdį, tuomet taikoma ir CPK 156 str. 3 d. ).

CPK 192 str. apibrėžia liudytojo apklausos tvarką.

Leistinu įrodymu liudytojo parodymai pripažintini tik tais atvejais, kai apklausa vyksta laikantis visų ją reglamentuojančių CP teisės normų. Negalima civ. byloje remtis liudytojų parodymais, jei buvo iš esmės pažeista šių įrodymų gavimo ir tyrimo tvarka. Negalima remtis kaip įrodymu liudytojo parodymais asmens aiškinimu (apie jam žinomas aplinkybes), kuris yra pateikiamas ne apklausos teismo posėdyje būdu, o ,pvz., rašytiniais pareiškimais, notaro patvirtintais pareiškimais arba pažeidžiant nustatytą teismo posėdžio tvarką, kai liudytojo apklausa vykdoma teismo posėdyje apie kurį nepranešta DBA. Jei liudytojo apklausa vykdoma atliekant teisminį pavedimą, tai apklausa atliekama teisminį pavedimą vykdančio teismo posėdyje arba liudytojo buvimo vietoje, apie kurį pranešama visiems DBA.

Rašytiniai ir notaro patvirtinti liudijimai negali būti laikomi liudytojo parodymais.

Siekiant įgyvendinti proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus gali būti taikomas CPK 196 str.Tam tikrais atvejais liudytojų parodymais negali būti remiamasi ne tik dėl jų pertekliaus (?), trūkstamo sąsajumo su

byla, bet ir materialiosios teisės draudimo. Toks draudimas paprastai taikomas tik nustatinėjant konkrečias aplinkybes, o ne visai įrodinėtinų faktų sudėčiai. CK 1.93 str.2 d. uždraudžia remtis liudytojų parodymais tik sandorio šalims (ir jų teisių perėmėjams) ir tik įrodant paties sandorio buvimą, bet nedraudžia remtis liudytojų parodymais įrodinėjant kitas įrodomąją reikšmę turinčias aplinkybes.

Draudimas remtis liudytojų parodymais gali būti netaikomas, jei tai prieštarautų teisingumo sąžiningumo ir protingumo principams.

15.6.3 Rašytiniai įrodymai ir jų rūšys. (CPK 197 - 203 str.)

Rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. (CPK 197 str.) Taigi rašytiniai įrodymai – ne tik įvairūs dokumentai, bet ir visi kiti materialūs objektai, kuriuose raštu (raidėmis ar simboliais) yra užfiksuota informacija apie bylai reikšmingas aplinkybes. Kitos įrodinėjimo priemonės gali būti išreikštos rašytine forma, tačiau tai nesuteikia joms rašytinių įrodymų statuso. Rašytine forma gali būti išreikšti byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, apžiūros protokolai bei ekspertizės išvados, tačiau šios įrodinėjimo priemonės visada susijusios su procesine įrodymų šaltinio padėtimi, o rašytiniai įrodymai yra neutralūs juos pateikiančių asmenų procesinio statuso atžvilgiu. Be to, rašytiniuose įrodymuose informacija, susijusi su bylos aplinkybėmis, dažniausiai būna užfiksuota dar neprasidėjus bylinėjimuisi ar dar net nekilus ginčui.

Pagal rašytinių įrodymų kilmę rašytiniai įrodymai skirstomi į: pirminius (originalus); antrinius (nuorašus), kurie dar gali būti skirstomi į:

- nuorašus, patvirtintus įst. nust. tvarka,- nepatvirtintus nuorašus.

Rašytiniai įrodymai turi būti pateikiami CPK 114 str. nustatytos formos: tai turi būti originalai arba nuorašai, patvirtinti teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio asmens. Kai rašytinių įrodymų nuorašus tvirtina ieškinį rengiantis advokatas, kartu su proc. dokumentu ir rašytiniais įrodymų nuorašais turi būti pateikiamas dokumentas, patvirtinantis advokato ir kliento susitarimą dėl atstovavimo. Ieškinį ruošiantis advokatas yra pripažįstamas DB advokatu, todėl jo patvirtintas dokumentas yra laikomas tinkama įrodinėjimo priemone.

Kitų asmenų patvirtinti nuorašai taip pat nepatvirtinti nuorašai, negali būti laikomi rašytiniais įrodymais. Pagal laisvo įrodymų vertinimo principą bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Jokie įrodymai teismui neturi išankstinės galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Įrodymų vertinimas civ. byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo.

LAT: notarinių veiksmų atlikimo rajono savivaldybių seniūnijose įst. 1 str. nurodo, kad rajono savivaldybių seniūnijose, išskyrus savivaldybių centrus, kuriuose yra notarų biurai, seniūnai gali atlikti tokį notarinį veiksmą kaip dokumentų

nuorašų ir jų išrašų tikrumo liudijimą. Įstatyminės nuostatos teigia, kad savivaldybės centro, kur yra notaro biuras, seniūnas neturi teisės atlikti notarinių veiksmų.

Jei pateikiamos tik nepatvirtintos rašytinių įrodymų kopijos todėl, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių dokumentų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu ir lygindamas šiuose rašytinuose įrodymuose esančius duomenis su duomenimis, gautais kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Be to, tai, kad nepateiktas tinkamai patvirtintas dokumento nuorašas, dar nereiškia, kad įrodytas dokumento nebuvimo faktas. Dokumento nebuvimo faktas laikomas įrodytu tik tada, kai buvo imtasi priemonių išreikalauti tinkamai patvirtintą nuorašą ar dokumento originalą, bet jie nebuvo pateikti.

Rašytinius įrodymus pateikia DBA, taip pat juos gali išsireikalauti ir teismas, jei to motyvuotai prašo DBA, negalėdamas pats gauti reikalingų įrodymų. Asmuo, prašantis teismo išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą, turi nurodyti:

- rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama;- pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo;- aplinkybes, kurias šis rašytinis įrodymas gali pagrįsti.

Kadangi rašytinius įrodymus gali išreikalauti ir teismas, reikalavimas pateikti rašytinio įrodymo originalą ar tinkamai patvirtintą nuorašą teismų praktikoje neturėtų būti vertinamas formaliai, nes taip gali būti užkirstas kelias kreiptis į teismą teisminės gynybos. (vadovėly buvo pavyzdys, kaip vyras prie ieškinio pridėjo nepatvirtintus nuorašus ir dėl to jo ieškinys buvo atmestas, tačiau apel. inst. teismas nurodo, kad teismas ir pats konkrečiu atveju gali išsireikalauti įrodymų, nes vieni jų prisegti administracinėje bei civilinėje bylose, o seimo kontrolieriaus išvadą teismas gali išsireikalauti iš pačios Seimo kontrolierių įstaigos.)

Pagal CPK 198 str. tinkamais rašytiniais įrodymais yra laikomi ir dokumento rašytinei formai prilyginti DBA pasirašyti dokumentai, įst. ir kt. t. aktų nustatyta tvarka perduoti telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Pažodžiui remiantis šia norma, rašytiniais įrodymais negalėtų būti pripažinti ne DBA perduoti dokumentai, taip pat dokumentai išsaugoti kompiuteryje. UNCITRAL teigiama, kad rašytiniu dokumentu turi būti pripažįstamas toks duomenų pranešimas, kuriame esanti informacija yra prieinama taip, kad ją būtų galima vėliau pasiremti. Taip pat teismas neturėtų atmesti elektroninių dokumentų kaip neleistinų rašytinių įrodymų, jei jie nepasirašyti elektroniniu parašu. Rašytiniu įrodymu turėtų būti pripažįstami ir e – pašto pranešimai, jei juose esančia info galima pasinaudoti vėliau. Teismas, kiekvienu atveju atsižvelgdamas į elektroninio dokumento sukūrimo ir išsaugojimo aplinkybes, turėtų įvertinti pateiktų elektroninių įrodymų įrodomąją galią.

Tinkamu rašytinis įrodymas yra laikomas tik tuomet, kai jis surašytas valstybine kalba. Jei dokumentas surašytas ne valstybine kalba, kartu su juo turi būti pateikiamas ir patvirtintas jo vertimas.(CPK 198 str. 2d.) Jei yra pateikiami teisės aktai užsienio kalba, jie turi būti pateikti nurodant šaltinį, o jų vertimai turi būti oficialūs ir patvirtinti įst. nustatyta tvarka.

Jei rašytinius įrodymus pateikę asmenys prašo dokumentų originalus grąžinti, tai byloje turi būti palikti šių dokumentų nuorašai.

Pagal formą rašytiniai įrodymai gali būti:- paprastos rašytinės formos (CK 1.76 str. 1 d.: rašytinius sandorius turi pasirašyti juos sudarę

asmenys. Šis reikalavimas imperatyvus, todėl rašytinis dokumentas nepasirašytas kurios nors šalies, negali būti leistinas rašytinis įrodymas¡)

- įst. nustatytos formos ir turinio, kuriems numatyti spec. reikalavimai, pvz.: važtaraščių rekvizitai, buhalterinių dokumentų rekvizitai.

- Notarine tvarka patvirtinti: oficialūs testamentai, vedybų sutartys negalioja nepatvirtinti notaro, todėl negali būti pripažįstami rašytiniais įrodymais.

Jei dokumento turinys ar forma neatitinka įst. reikalaujamos, jis negali būti pripažintas rašytiniu įrodymu.Pagal turinį:

- informaciniai, kuriuose aprašomos ar patvirtinamos įvairios teisinę reikšmę turinčios aplinkybės;- tvarkomieji, kuriuose išreikšta asmens valia, nukreipta sukurti, panaikinti ar pakeisti teisinius

santykius.

Remiantis CPK 197 str. 1 d. pagal rašytinių įrodymų atsiradimo ypatumus:- privatūs: FA ar JA sukurti rašytiniai įrodymai;- oficialūs: CPK 197 str. 2 d. jie laikomi prima facie įrodymais. Tai yra išimtis iš bendrosios

įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos CPK 185 str. 2 d. LAT: Tam, kad rašytiniai įrodymai turėtų didesnę įrodomąją galią, jie turi atitikti šiuos reikalavimus: tikrumo;

formos ir kompetencijos. Oficialūs rašytiniai įrodymai visiškai įrodo juose nurodytas aplinkybes, o privatūs gali įrodyti tik kad juose

esančius duomenis nurodė asmuo, pasirašęs dokumentą. Būtent dėl didesnės įrodomosios galios oficialiems dokumentams taikomi griežti reikalavimai ir negalima remtis rašytiniais įrodymais, kurie gauti pažeidžiant imperatyvias įst. normas.

Valstybės ir savivaldybės institucijos, kurių išduoti dokumentai laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais, yra atstovaujamosios valdžios, valstybės vadovo, vykdomosios valdžios, teismų, kontrolės, teisėsaugos ir kt. institucijos, finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, kurioms suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.

Notariato įst. didesnę įrodomąją galią suteikia notarine tvarka patvirtintiems dokumentams: juose nurodyti faktai laikomi nustatytais ir neįrodinėjamais, kol šie dokumentai nepripažįstami negaliojančiais. Prie oficialių rašytinių įrodymų priskirtini ir įvairių registrų, civilinės būklės aktų įrašai.( civilinės būklės aktų registravimo knygų įrašams apie civ. būklės aktus suteikiama didesnė įrodomoji galia, todėl įvesta teisminė tokių įrašų nuginčijimo tvarka)

Tai, kad oficialiame rašytiniame įrodyme yra nežymių formos trūkumų (pataisymų), nereiškia, kad toks dokumentas netenka didesnės įrodomosios galios (apie tai sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu).

15.6.4 Daiktiniai įrodymai (CPK 204 – 209 str.)

Daiktiniai įrodymai – daiktai, kurie savo ypatingomis savybėmis arba pačiu savo buvimu gali būti priemonė turinčioms reikšmės bylai aplinkybėms nustatyti. (CPK 204 str.) daiktai kaip civilinių teisių objektai aprašyti CK 1.98 str.

Daiktai gali būti įrodymais civiliniame procese todėl, kad jie atspindi aplink juos vykstančius įvykius, reiškinius ir veiksmus. Tokie įvykiai pakeičia daiktų savybes, palieka ant jų tam tikras žymes, pėdsakus. Todėl įrodymu laikomas ne pats daiktas, o daikto tyrimo metu iš jo gauta informacija, kuri patvirtina ar paneigia tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes. Pats daiktas yra tik informacijos pardavėjas, šaltinis.

Daiktiniai įrodymai pripažįstami tinkamais tik tuomet, kai jie surinkti ir pateikti laikantis įst. nustatytos tvarkos. O TOLIAU VADOVĖLYJE VISKAS, KAS PARAŠYTA CPK.

15.6.5. Apžiūros protokolas (CPK 210str)

Apžiūros protokolas - savarankiška įrodinėjimo priemonė – savarankiškas dokumentas, kuriame, pagal CPK normas, užfiksuotos bylai reikšmingos aplinkybės, apžiūrint daiktinius ir rašytinius įrodymus jų buvimo vietoje ar įvykio vietoje. Tokia apžiūrą atlieka teismas, kurio sudėtis privalo būti pilna, siekiant įgyvendinti betarpiškumo principą, ty išvados turi būti grindžiamos pirminiais šaltiniais – teismo surinktais faktais, o ne byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais. Ši apžiūra skiriama teismo nutartimi, bei turi butinai būti užfiksuota protokole. Praktikoje dažnai sudarinėjamos schemos, planai, brėžiniai, vietos nuotraukos. Gali būti kviečiami ekspertai, liudytojai, be to tokia apžiūra dažniausiai tampa pagrindu atlikti ekspertizę. Pakviesti atsakovą į apžiūrą yra būtina, kitaip bus pažeidžiama atsakovo teisė dalyvauti tiriant įrodymus. Pabrėžtina, jog apžiūra įvykio vietoje ar įrodymų buvimo vietoje – tai toks pat įrodymų tyrimas kaip ir įrodymų apžiūra teismo salėje, nei viena apžiūra neturi svarbesnės reikšmės už kitą. Sprecifinė apžiūra yra atliekama greitai gendantiems daiktams : vaistams, maistui ir pan. Jie apžiūrimi nedelsiant, kai tik teismas gauna apie juos žinių (cpk 211str).

15.6.6. Eksperto išvada (CPK 191str, 212str, 213str, , 214str, 216 str, 217str.)

Eksperto išvada – tai įstatymų nustatyta tvarka, paskirto asmens, turinčio specialisto žinių, raštu išdėstyta nuomonė, gauta atlikus tam tikrus tyrimus, siekiant atsakyti į teismo pateiktus klausimus. Specialisto žinios – išsilavinimo ar specialaus pasirengimo arba profesinės veiklos dėka įgytos išsamios mokslo, technikos, meno ar kitokios žmonių veiklos srities žinios, reikalingos ekspertizei atlikti. Ekspertas – asmuo, turintis specialių žinių(turintis tam tikrą kvalifikaciją) ir yra įrašytas į Lietuvos Ekspertų sąrašą bei yra prisiekęs(ši priesaika galioja visą laiką, todėl eksertai neprisiekia teisme). Teismas, prašomas byloje dalyvaujančių asmenų ar savo iniciatyva, skiria ekspertizę nutartimi ir suformuluoja eksperui (ar ekspertizės įstaigai) konkrečius su bylos esme susijusius klausimus. Jei byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus klausimus ekspertui teismas atmeta, jis turi savosprendimą motyvuoti. Teismas savo nuožiūra sprendžia kurie klausimai tinkami,kurie ne. Minėtina, jog ekspertizė – savarankiška įrodinėjimo priemonė, kuri nėra rašytinis įrodymas, nes yra gaunama tik atlikus tyrimą bei pateikus išvadą, ty, sulyg eksperto išvada nėra pateikiama naujų įrodymų, o tik yra išanalizuojami turimi faktai, remiantis specialiomis žiniomis. Taip pat ekspertas neatsako į teisinius klausimus bei neperžiangia savo specialiųjų žinių ribų. Tinkama eksperto išvada laikoma tokia, kuri atitinka visus CP reikalavimus (ekspertas turi būti įrašytas į ekspertų sąraša, teismas turi būti davęs užklausimą ekspertui ir tt). Ekspertizė gali būti atliekama ir apeliacinės instancijos teisme. Jei ekspertizė buvo atliekama nesilaikant įstatymo nustatytų reikalavimų, teismas vistiek turi vertinti pateiktą išvadą, ir jei ji pagrįsta, ją pridėti prie rašytinių įrodymų (tai jau nėra eksperto išvada). Kai kur eksperto išvada yra butina, pvz. Psichinei būklei nustatyti ar akcijų kainai tiksliai nusakyti. Minėtina ir tai, jog eksperto išvada yra pagrindinis įrodymas tik vienu atveju – tai tėvystės nustatymo atveju. Ekspertui reikalavimai – objektyvumas; bešališkumas; nesuinteresuotumas bylos baigtimi.Eksperto pareiga bei atsakomybė – privalo šaukiamas atvykti ir duoti objektyvią išvadą; sulaužęs priesaiką turi už tai atsakyti įstatymo nustatyta tvarka (už neatvykimą – 1000lt baudos, už melagingą išvadą – atsakyti BK nustatyta tvarka ir tt.).Eksperto teisės - neduoti išvados, jei nepakanka faktų; susipažinti su bylos medžiaga; dalyvauti teismui nagrinėjant bylą; pateikti byloje dalyvaujantiems asmenims klausimų; nustatęs papildomus faktus turi teisę ir apie tai duoti išvadą ir tt.

Eksperto išvada - tai ekspertizės aktas, kuris susideda iš raštu pateiktos įžanginės, tiriamosios bei išvados dalies. Jei išvadą rengia ne vienas ekspertas, prieš pateikdami galutinę išvadą jie turi pateikti bendrus tyrimų rezultatus, o jei tie rezultatai nesutampa, pateikiamos atskiros išvados. Įžanginėje dalyje nurodoma ekspertizės vieta, data, eksperto duomenys, pateikti ekspertui klausimai, atliekant ekspertizę dalyvavę asmenys ir pan. Tiriamojoje dalyje nurodoma : ekspertui ištirti pateikti objektai, jų būklė ir jų apžiūros rezultatai; atlikti tyrimai, jų metu naudoti metodai ir priemonės; gauti rezultatai ir motyvuotas jų įvertinimas. Išvadoje pateikiami motyvuoti atsakymai į visus pateiktus klausimus. Pridėta prie ekspertizės vaizdinė medžiaga yra sudedamoji ekspertizės akto dalis.Surašyta eksperto išvada turi būti balsu perskaitoma teismo posėdyje. Eksperto išvada nėra privaloma teismui, tačiau jei teismas nesutinka su eksperto išvada, jis turi savo nesutikimą motyvuoti bylos sprendime arba nutartyje. Jei eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar išsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę, kurią atlieka tas pats ekspertas. O jei teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų , tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui.

15.6.7. Kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 220str, 57str )

Kitos įrodinėjimo priemonės yra nuotraukos,kino juostos, vaizdo ir garso įrašai. Pagrindinis tokių įrodymų pateikimo reikalavimas yra jų gavimas nepažeidžiant įstatymo bei tai, jog įrodymai turi turėti reikšmės nagrinėjamai bylai. Taip pat tokie įrodymai neturi pažeisti konstitucijos 22str įtvirtintos teisės – asmens privatumo užtikrinimo.Ši asmens teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti, tačiau užfiksuotas privataus asmens gyvenimas gali būti parodytas ar paskelbiamas viešame teismo posėdyje tik asmens sutikimu, o kitais atvejais – tik uždarame teismo posėdyje. Nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, pateikti teismui kaip įrodymas yra ištiriami teismo posėdyje. Teismas, atsisakydamas priimti tokius įrodymus butinai turi pagrįstai motyvuoti savo sprendimą.

15.7. Įrodymų užtikrinimas. Teismo pavedimai (CPK 174str, 221str, 222str, 223str, 224str)

Įrodymų užtikrinimas- tai įstatyme nustatyta tvarka vykdomas įrodymų išsaugojimas ir užfiksavimas. Teisinis įrodymų užtikrinimo instituto taikymo pagrindas – byloje dalyvaujančių asmenų pagrįsta abejonė, kad vėliau pateikti reikalingus įrodymus pasidarys neįmanoma. Prašymą užtikrinti įrodymus teismui galima pateikti tiek iki pareiškiant ieškinį, tiek jį padavus. Jame turi būti nurodyta:

1. įrodymai kuriuos reikia užtikrinti2. aplinkybės, kurias įrodymai gali patvirtinti3. priežastys, dėl kurių preikškėjas prašo užtikrinti įrodymą

Jei prašoma užtikrinti įrodymus dar iki pareiškiant ieškinė, prašymą pateikiantis asmuo turi būti tikras, kad egzistuoja ir pagrindas pateikti ieškinį. Per 3 dienas nuo prašymo užtikrinti įrodymus pateikimo dienos teismas rašytinio proceso tvarka priima nutartį dėl įrodymų užtikrinimo. Jei nutarta prašymą patenkinti, nutartyje turi būti nutodyta įrodymų užtikrinimo tvarka ir būdas. Jei prašymas buvo pateiktas dar iki pareiškiant ieškinį, ieškinys turi būti paduotas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo nutarties užtikrinti įrodymų priėmimo. Kartais pats teismas negali užtikrinti įrodymų pats, todėl duoda pavedimus kitiems teismams, kurie gali pagal buvimo vietą ar kitas aplinkybes užtikrinti įrodymus. Tokie teismai turi tai padaryti ne vėliau nei per 30 dienų nuo pavedimo gavimo dienos. Dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie pavedimąvykdančiame teisme vyksiančio posėdžio vietą ir laiką, tačiau jų neatvykimas nekliuo vykdyti pavedimą. Pats pavedimas vykdomas teismo posėdyje, laikantis visų numatytų proceso taisyklių. Viskas detaliai apie pavedimą turi būti išdėstyta teismo posėdžio protokole. Teismo posėdžio protokolas katu su visais vykdant pavedimą surinktais įrodymais persiunčiamas bylą nagrinėjančiam teismui.

16 TEMA. Civilinės bylos iškėlimas

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Prielaidos ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygos. Ieškinio forma ir turinys.

Teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo aktas – civilinės bylos iškėlimas teisme. Teisė į teisminę gynybą – LR Konst. 30 str., Visuotinė žm. teisių deklaracija 8 str., Eu žm. teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija 13 str. – suteikia galimybę kiekvienam asmeniui savo subjektinę teisę ginti teisme esant įstatyme numatytiems pagrindams. Įstatyme nurodytos procesinės aplinkybės, suteikiančios asmeniui teisę kreiptis į teismą pagal jų nesilaikymo proc. padarinius skirstomos į 2 grupes:

1. teisės kreiptis į teismą prielaidos2. tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos.Prielaidos :

1. ieškovo civilinis procesinis teisnumas (CK 2.1)2. ginčas, kurį išspręsti kreipiamasi turi priklausyti teismo kompetencijai (CPK 137 str. 2d. 1p.)3. įstatymo nustatyto išankstinio neteisminio bylos sprendimo tvarkos laikymasis (CPK 137 str. 2d. 3p.)4. nėra įsiteisėjusio teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko

ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2d. 4p.). pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl konkretaus ginčo galima tik vieną kartą.

5. teismas nėra priėmęs nutarties dėl ieškovo ieškinio atsisakymą ar dėl sudarytos šalių taikos sutarties (CPK 137 str. 2d. 4p.) ieškinio atsisakymas reiškia savo reikalavimų atsakovui atsisakymą. Sudaręs taikos sutartį ieškovas taip pat laikomas išnaudojusiu savo galimybę kreiptis į teismą.

6. teismo žinioje nėra bylos dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2d. 5p.)

7. nėra ginčo šalių sudaryto arbitražinio susitarimo perduoti ginčą pręsti arbitražui(CPK 137 str. 2d. 6p.) Šalys, pasirinkusios spręsti ginčą arbitražu ir nurodžius tai sutartyje , kartu atsisakoma galimybės kreiptis į teismą.

Vienos nurodytos prielaidos vadinamos teigiamomis – privalomos prielaidos, kad asmuo turėtų teisę reikšti ieškinį (2), kitos – neigiamos – aplinkybės, kurių neturi būti, kad asmuo įgytų teisę reikšti ieškinį (4). Teisė pareikšti ieškinį atsiranda tik tada, kai laikytasi visų prielaidų.Sąlygos:

1. ieškovo veiksnumas (CPK 137 str. 2d. 7p.)2. bylos teismingos teismui, į kuri kreipiamasi (CPK 137str. 2d. 2p.)3. ieškinio pareiškimo su CPK 111, 135-136 str. reikalavimus.4. įgaliojimai vesti bylą, jeigu pareiškimą suinteresuoto asmens vardu paduoda jo atstovas (CPK 137str. 2d. 8p.)5. žyminio mokesčio sumokėjimas , išskyrus atvejus kai asmuo atleistas nuo mokesčio.

Šios sąlygos įtakos teisei pareikšti ieškinį nedaro, o tik rodo, asmuo tinkamai ar netinkamai įgyvendina savo teisę.

Apie ieškinį galima kalbėti tik kai jo turinys įgauna procesinę formą, t.y. kai kreipimasis į teismą išoriškai išreiškiamas nustatyta tvarka surašytu ieškinio pareiškimu. Ieškinio turinys – materialiojo teisinio pobūdžio, o jo išorinė forma – procesinio teisinio pobūdžio. Kreipimasis į teismą ieškiniu laikomas tik tada, kai jo turinys ir forma atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Turinio ir formos reikalavimai – 111-112, 114,135 str.

Atsisakymas priimti ieškinį

Teisėjui nustačius, kad suinteresuotas asmuo neturi teisės pareikšti ieškinį, teismas ieškinį priimti atsisako. Taip pat galima atsisakyti priimti ieškinį ir kai suinteresuotas asmuo turimą teisę įgyvendina netinkamai. CPK 137 str 2 d pateikia baigtinį atsisakymo pagrindų sąrašą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį dėl materialiųjų teisinių motyvų.

1. ieškinys nenagrinėtinas teisme. Šiuo pagrindu ieškinį atsisakoma priimti kai a) byla apskritai nepriskirtina teismui (bylų priskirtinumas teismams – bylų visumos priskirimas teismo kompetencijai (ar teisme nagrinėtinas ginčas ar kitoje institucijoje), b) byla nenagrinėtina CP tvarka.

2. ieškinys neteismingas tam teismui – byla yra priskirtina bendrosios kompetencijos teismui nagrinėti CP tvarka, tačiau ieškinys pateiktas nesilaikant CPK 27-28 str nustatytų rūšinio teismingumo ir CPK 29-33, 443 str 10 d nustatytų teritorinio teismingumo taisyklių, kuriomis remiantis nustatomas konkretus bendrosios kompetencijos teismas. Tai , kad teismas išnagrinėja jam nateismingą bylą, yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Nutartyje teismas turi nurodyti kitą bendrosios kompetencijos teismą, kuriam priklauso nagrinėti bylą. Jeigu ši aplinkybė paaiškėja jau iškėlus bylą, teismas bylą privalo perduoti kitam teismui.

3. suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos. Teisė kreiptis į teismą, kuriam priklauso nagrinėti ginčą, atsiranda tik kai suinteresuotas asmuo laikėsi įst nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos. 2 tokios tvarkos atvejai: 1)įst gali įpareigoti šalis mėginti savo jėgomis spręsti ginčą nesikreipiant į jokias kitas ginčų sprendimo ne teisme institucijas ir tik pareiškęs pretenzijas asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą, kad kilęs ginčas būtų išspręstas teismo tvarka. Kai įst numato ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarką, teismas turi išaiškinti ieškovui teisę ir pareigą ja pasinaudoti; 2) įst taip pat gali įpareigoti prieš perduodant ginčą spręsti teismui mėginti jį spręsti spec neteisminėje institucijoje. Ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarką gali nustatyti tik įst. Kai iškėlus teisme bylą paaiškėja, kad suinteresuotas asmuo nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio sprendimo tvarkos galimi 2jopi padariniai a) byla bus nutraukta, jeigu ta tvarka negalima pasinaudoti (CPK 293 str 2p); b) ieškinys paliekamas nenagrinėtas, jeigu suinteresuotas asmuo dar gali ta tvarka pasinaudoti (CPK 296 str 1p)

4. yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas dėl ginčo tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu arba teismo nutartis priimti ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. CPK 137 str 4p.Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa : 1)šalys, 2)ieškinio dalykas: 3)taktinis ieškinio pagrindas. Jeigu sutampa ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, bet bylos šalys yra kitos, ieškininiai nelaikomi tapačiais. Šalių

pasikeitimas vietomis nereiškia naujo ieškinio. Tapatumas išlieka, kai tą patį reikalavimą tuo pačiu pagrindu pareiškia šalies teisių perėmėjas.Ieškinio dalykas – ieškovo reikalavimai atsakovui. Ieškinio pagrindas – aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. Ieškinio pagrindas laikomas tapačiu, kai grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais.Testiniai teisiniai santykiai- elementai sutampa, bet ieškinys nelaikomas tapačiu.

5. teismo žinioje yra byla dėl ginčo tų pačių šalių, dėl tuo paties dalyko, tuo pačiu pagrindu. Teismui iškėlus byla, pripažįstama, kad asmuo jau įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą. Dažniausiai aplinkybė, kad ieškiniai tapatūs paaiškėja jau iškėlus bylą ir ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Iš iškeltų bylų turi būti nagrinėjama ta, kuri iškelta anksčiausiai.

6. šalys yra susitarusios perduoti ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo. Arbitražinis susitarimas – šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ir galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas. Teismas atsisako priimti priimti ieškinį, dėl kurio ginčo šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą tik jeigu šito reikalauja bent viena šalis. Atsakovui prieštaraujant bylos nagrinėjimui teisme jau iškėlus bylą , ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Tik pateikus įrodymų, kad arbitražinis susitarimas teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu arba šalys nauju susitarimu yra jį panaikinusios, šalių ginčas gali būti nagrinėjamas teisme. Aplinkybė, jog arbitražinis susitarimas yra gana glaustas ir nereglamentuoja kai kurių klausimų, nėra pakankamas pagrindas jo nepripažinti.

7. pareiškimą paduoda neveiksnus asmuo. Asmenis besikreipiančius į teismą galima suskirstyti į 3 grupes: 1)veiksnius (CPK 5 str 1d, 38 str 4d, 49 str) 2)ribotai veiksniu 3)neveiksnius. Nuo to kurios grupės asmuo kreipėsi į teismą priklauso proc padariniai. Fizinio asmens neveiksnumo faktas nėra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį (galimybė pašalinti trukumus). Ribotai veiksnaus asmens ieškinys nepriimamas kai ginčas susijęs su asmens teisėmis, dėl kurių yra apribotas veiksnumas.

8. pareiškimą suinteresuoto asmens vardu paduoda jo neįgaliotas asmuo. Kreipiantis į teismą kito asmens vardu būtina pateikti įgaliojimą, ieškinyje turi būti duomenys apie atstovą, pridedamas įgaliojimas ar teisinės pagalbos sutartis. Jei įgaliojimas nepateikiamas nustatomas terminas trūkumams šalinti. Kai iš pateikto įgaliojimo nematyti ar atstovas turi įgaliojimus pateikti teismui ieškinį, ieškinio trūkumų šalinimo institutas netaikomas, o atsisakoma priimti ieškinį kaip paduotą neįgalioto asmens. Atskiro įgaliojimo nereikia tik kai pareiškiamas ieškinys dėl viešojo intereso gynimo. Įstatyme gali būti nurodytas ratas asmenų, kurie gali kreiptis su pareiškimu į teismą. Faktui, kad ieškinį pateikė neįgaliotas asmuo paaiškėjus jau iškėlus bylą, ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Teismas negali atsisakyti priimti ieškinio vien dėl to, kad šis yra akivaizdžiai nepagrįstas ar paduotas neįgalioto asmens, neturinčio reikalavimo teisės – teismas turi išspręsti ieškovo pakeitimo klausimą, o nustatyti ar ieškinys nepagrįstas gali tik išnagrinėjęs bylą.

Ieškinio priėmimo klausimą teismas išnagrinėja rašytinio proceso tvarka neinformuodamas byloje dalyvaujančių asmenų, dėl atsisakymo priimti ieškinį priimama motyvuota rašytinė nutartis. Nutartis gali būti skundžiama apeliacine tvarka paduodant atskirąjį skundą. Atsisakymo priimti ieškinį institutas vertinamas teigiamai, jis užtikrina proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir kooperavimosi principų įgyvendinimą, padeda taupyti tiek šalių tiek teismo laiką, užkerta kelią iškelti bylą be teisinio pagrindo.

Ieškinio trūkumų ištaisymas.

Šio instituto esmė tokia, kad taikant šį institutą civilinė byla nėra iškeliama, tačiau ir nėra atsisakoma priimti ieškinio. CPK 138 str teigia, kad jeigu ieškinys neatitinka numatytų reikalavimų (išdėstytų 135 str) , tai trūkumai šalinami šio kodekso nustatyta tvarka. Šie reikalavimai yra imperatyvūs ir jų nesilaikymas ieškovui sukelia neigiamų padarinių, t. y. teisėjas negali spręsti ieškinio, kaip procesinio dokumento, priėmimo klausimo. Atkreiptinas dėmesys, kad terminas ieškinio trūkumams pašalinti gali būti skiriamas tik kai ieškinys neatitinka formalių reikalavimų, susijusių su teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, ir jokiais būdais negali būti paskirtas dėl aplinkybių, susijusių su teisės į ieškinio patenkinimą įgyvendinimu. Nustatomas pakankamas, bet ne trumpesnis kaip 7 dienų terminas trūkumams pašalinti. Teismas nutartį pašalinti ieškinio ir jo priedų trūkumus priima rašytinio proceso tvarka, neinformuodamas ieškovo pranešimu, pranešimas apie tai išsiunčiamas ieškovui ne vėliau kaip kitą dieną po jos priėmimo dienos. Teismas gali priimti nutartį pašalinti ieškinio ir jo priedų trūkumus tokiais atvejais:1. Ieškinys surašytas netinkamai;2. Ieškinys nėra pamokėtas įstatyme nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu;3. nepateiktas reikiamas skaičius ieškinio nuorašų ir jo priedų ir k. t.CPK 40 str 1 dalis suteikia galimybę pašalinti procesinio pobūdžio trūkumus, susijusius su civiliniu procesiniu asmens veiksnumu.CPK 111, 113-114 ir 135 straipsnių reikalavimų nesilaikymas neatima galimybės kreiptis į teismą, tačiau tai yra kliūtis iškelti civilinę bylą. Jeigu ieškovas, pateikęs ieškinį, pagal teismo nurodymus ir per nustatytą terminą pašalina trūkumus, ieškinys laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju ieškinys laikomas nepateiktu ir teisėjo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Ši nutartis gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą.

Pareiškimo trūkumų šalinimo institutas taikomas tiek ieškinio, tiek ypatingos teisenos bylose, išskyrus vieną išimtį ypatingosios teisenos atveju- teismo leidimų išdavimo pagal CPK XXXIX skyriaus taisykles bylas.

Ieškinio priėmimas, civilinės bylos iškėlimas.

Civilinės bylos iškėlimas teisme- tai savarankiška civilinio proceso stadija. Esant šiai stadijai atliekami veiksmai, kurių tikslas- iškelti civilinę bylą: teismui paduodamas pareiškimas, teisėjas svarsto pareiškimo priėmimo klausimą, kartu pateikiami įvairūs prašymai, šalinami ieškinio pareiškimo trūkumai. Civilinės bylos iškėlimas teisme yra labai svarbios konstitucinės teisės-teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo aktas. Dispozityvumo principas civiliniame procese reiškia, kad civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuota asmens iniciatyva. Tačiau įstatyme yra išimtis, taikoma esant ypatingajai teisenai, kai teismas privalo inicijuoti globos ar rūpybos steigimo, globėjo ar rūpintojo skyrimo neveiksniam ar ribotai veiksniam asmeniui bylą. Civilinė byla iškeliama pateikiant teismui ieškinio teisenos atveju ieškinio pareiškimą, ypatingosios teisenos ir kitose bylose- pareiškimą ar prašymą. Ieškinio sąvoka aiškinama trejopai:1) kaip procesinė priemonė iškelti civilinę bylą:2) kaip informacijos pateikimo priemonė;3) kaip teismo veiklos ribų apibrėžimas (ieškinyje pateikti reikalavimai).Teismas, nustatęs, kad ieškinys paduotas laikantis teisės kreiptis į teismą prielaidų, privalo ieškinį priimti. Ieškinio priėmimo klausimas išsprendžiamas teisėjo rezoliucija, kurios priėmimas ir reiškia civilinės bylos iškėlimą. Kadangi ieškinio priėmimas pats savaime reiškia bylos iškėlimą, to, kad iškeliama byla, teisėjui rezoliucijoje nereikia papildomai paminėti. Dėl ieškinio priėmimo teismas turi nuspręsti ne vėliau kaip per 10 dienų.Taigi asmens kreipimasis į teismą su ieškinio pareiškimu reiškia tiek civilinės bylos iškėlimo stadijos, tiek civilinio proceso pradžią.

Kelių reikalavimų sujungimas, išskyrimas.

CPk 136 str 1 dalis numato, kad ieškovas turi teisę sujungti į vieną ieškinį kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, pvz, nutraukti patalpų nuomos sutartį ir priteisti nuomos mokestį arba pripažinti, jog visuomenės informavimo priemonės paskleisti duomenys neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę ir orumą. Teismas, priimantis ieškinį, kuriame yra sujungti keli reikalavimui, turi teisę išskirti vieną ar kelis iš jų į atskirą bylą, jeigu pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium, o kai sujungtus reikalavimus pareiškia keli ieškovai arba kai jie pareiškiami keliems atsakovams, priimantis ieškinį teismas turi teisę išskirti vieną ar kelis reikalavimus į atskirą bylą.

Civilinės bylos iškėlimo teisinės pasekmės.

Ieškinio priėmimas ir civilinės bylos iškėlimas sukelia tam tikrų materialiųjų ir procesinių padarinių. Materialiaisiais padariniais laikytina:1) nutrūksta ieškinio senaties termino eiga:2) nustatomas išlaikymo įsiskolinimo laikotarpis;3) priteisiami periodiniai mokėjimai nuo bylos iškėlimo teisme dienos ir k. t.Procesiniai teisiniai bylos iškėlimo padariniai:1) ieškinį pareiškęs asmuo netenka teisės pareikšti tapatų ieškinį tam pačiam ar kitam teismui;2) prasideda pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadija3) civilinis procesas ir jo subjektai įgyja byloje dalyvaujančio asmens padėtį.

17 TEMA. Pasirengimas nagrinėti bylą teismo posėdyje

Pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teismo posėdyje stadijoje tikslas ir reikšmė.

A. Driuko išskiriamas pagrindinis pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teismo posėdyje tikslas yra užtikrinti, kad byla iš esmės būtų išnagrinėta jau pirmąjame teismo posėdyje. Taip pat teorijoje išskiriami dar šie tikslai:

1) Garantuoti, kad būtų galutinai suformuluuoti šalių reikalavimai ir atsikirtimai;2) Garantuoti, kad šalys nurodytų visas aplinkybes ir įrodymus, kuriais grindžia atitinkamus reikalavimus ir

atsikirtimus.Atsižvelgdami į nurodytus pasirengimo teisminiam nagrinėjimui keliamus tikslus galime teigti, kadši stadija yra viena iš svarbiausių civiliniame procese garantuojant tiek proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą, tiek teisingą bylos išnagrinėjimą.

Pasirengimo teisminiam nagrnėjimui esmė – visų šalių reikalavimų ir atsikirtimų, aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų norodymas ir pateikimas, taip pat teismui kylančių neaiškumų šalinimas įgyvendinant savo pareigą išaiškinti.

Taigi, tinkamas pasirengimas teisminiam nagrinėjimui (toliau PTN) sudaro palankias galimybes išnagrinėti bylą jau pirmajame teismo posėdyje.

Pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teisme terminai.

Žvelgiant į PTN raidą Lietuvoje, galia teigti, kad PTN galiojant senajam CPK nebuvo skiriama daug dėmesio, nebuvo įvertinta šios stadijos reikšmė ir ji neatliko jai pavedamų tikslų. PTN tvarka praktiškai nebuvo įgyvendinama dėl kelių priežasčių. Viena jų – nerealūs terminai. 1964 m. CPK nustatė bendrą septynių dienų PTN terminą. Naujajame CPK atsisakyta PTN terinų, išskyrus nedideles išimtys nedispozityvių bylų atveju (CPK 413, 421 str.). Nekyla abejonių, jog ši stadija pailgėjo, tačiau viso proceso koncentruotumo požiūriu tai turėtų sutrumpinti viso bylos nagrinėjimo trukmę.

Apskritai PTN terminai priklauso nuo teismo pasirinkto PTN būdo: paruošiamųjų dokumentų ar žodiniu būdu. Kalbant apie PTN paruošiamųjų dokumentų būdu, nustatyti tokie terminai: parošiamiesiems dokumentams

pateikti gali būti nustatytas ne ilgesnis kaip keturiiolikos dienų terminas nuo paruošiamųjų dokumentų įteikimo dienos (CPK 227 str. 2 dalis). Pažymėtina, jog teisme gali būti be ieškinio ir atsiliepimo į jį pateikti dar du paruošiamieji dokumentai – duplikas ir triplikas ir tik išimtiniais atvejais jų gali būti daugiau.

Jei teismas nusprendžia, kad pasirengti bylos nagrinėjimui teime tikslingiau būtų parengiamajame teismo posėdyje, tai klausimą dėl parengiamjo teismo posėdžio paskyrimo teimas turi išspręsti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimo gavimo arba termino atsiliepimams pateikti pasibaigimo dienos. Šis posėdis turi įvykti ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo nutarties skirti parengiamąjį posėdį priėmimo dienos (CPK 228 str. 2 dalis). Taigi iš esmės parengiamasis teismo posėdis negali vykti vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias dienas nuo atsiliepimo į ieškinį gavimo dienos arba termino jam pateikti pasibaigimo dienos (jei byloje nebuvo priimtas sprendimas už akių). Išimtiniais atvejais teismas gali skirti antrąjį posėdį, kuris turi įvykti ne vėliau kaip per trisdešimt dienų.

Taigi galima daryti išvadą, kad CPK nustatyti maksimalūs terminai PTN veiksmams atlikti, siekiant išvengti pernelyg ilgo PTN.

Teismo vaidmuo pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje.

CPK pasirengimui teisminiam nagrinėjimui skiriama ypač daug dėmesio ir galima drąsiai teigti, kad tai viena iš svarbiausių civilinio proceso dalių. Svarbu tai, kad pasirengimas jokiu būdu nereiškia tik bylą nagrinėjančio teimo pareigos atlikti visus būtinus procesinius veiksmus rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui. Juo labiau, kad CPK yra atskiras straipsnis (226 str.), nustatantis šalių ir trečiųjų asmenų pareigas PTN metu. Atsakomybė, kad ši proceso stadija būtų tinkama, yra padalyta teismui ir šalims atsižvelgiant ir į šalių pareigą rūpintis proceso skatinimu, t.p. ir į tai, kad būtent jos labiausiai suinteresuotos ginčo išsprendimu. Galima teigti, kad teismui čia tenka vadovaujantis vaidmuo, padedantis nukreipti šalis tinkama linkme, o pagrindinį darbą galutinai susidarant savo nuomonę, nurodant aplinkybes ir įrodymus, kuriais ji grindžiama, turi atlikti būtent šalys.

Teismas atlieka veiksmus, nurodytus 225 straipsnyje, t.y.:1) prireikus patikslina šalių pareigą įrodinėti;2) nusiunčia atsakovui ir tretiesiems asmenims pareikšto ieškinio bei jo priedų nuorašus;3) nustato terminą atsiliepimams pareikšti, nurodydamas jo nepateikimo pasekmes;4) atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje;

5) gavęs atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimus ar pasibaigus atsiliepimų pateikimo terminams, teismas nustato parengiamojo posėdžio vietą, datą bei laiką ir praneša apie tai dalyvaujantiems byloje asmenims, nurodydamas neatvykimo į parengiamąjį posėdį pasekmes, arba nustato, kad pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyks paruošiamųjų dokumentų būdu.

Šalių ir kitų proceso dalyvių teisės ir pareigos pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu.

Visos šalys pateikia: reikalavimus, atsikirtimus, aplinkybes ir jas pagrindžiančius reikalavimus, teismas šalina kylančius neaiškumus, įgyvendindamas savo pareigą išaiškinti.

Šalims priskiriama pareiga rūpintis proceso skatinimu.

Teismo procesiniai veiksmai, atliekami rengiantis bylą nagrinėti teismo posėdyje.

Procesiniai veiksmai, atliekami rengiantis bylą nagrinėti teismo posėdyje:

1. Jei reikia, patikslinti šalių pareigą įrodinėti. Nebūtinas veiksmas. Padeda garantuoti, kad teismas eitų teisinga linkme, šalys suvoktų savo vaidmenis. Jei reikia, neskelbiant teismo posėdžio, priimama nutartis, nurodant kas kokias ginčo aplinkybes turi įrodyti.

2. Atsakovui ir tret. asm. išsiųsti ieškinio ir priedų nuorašus, nustatyti atsakovui terminą atsiliepimui pareikšti ir nurodyti nepateikimo padarinius. Tai teismo pareiga. Garantuoja, kad visi turės reikalingą medžiagą. Turi vadovautis koncentruotumo ir ekonomiškumo principais mažinant pašto išlaidas.

3. Suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ieškovo ar atsakovo prašymu. Nebūtinas veiksmas, atliekamas matant, kad šalis nesugeba savęs tinkamai atstovauti.

4. Kiti teismo manymu reikalingi veiksmai. Galimi CPK leidžiami procesiniai veiksmai.

Atsiliepimas į ieškinį.

Juo pradedama pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis. Pagal CPK 142str. terminas atsiliepimui pareikšti – 14-30d. Išskirtiniais atvejais – 60d. Turi atitikti bendrus reikalavimus, priedo – sutinkama ar ne su ieškiniu, motyvai, įrodymai, nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, informacija ar byla bus vedama per advokatą. Teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jei mano, kad taip byla vilkinama. Jei per nust. terminą nepateikiamas atsiliepimas, galima priimti sprendimą už akių, jei ieškovas prašo.

Pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui būdai

Galimos dvi pagrindinės pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalies formos – rašytinė arba žodinė. Kuri forma bus pasirinkta konkrečioje byloje, sprendžia tik bylą nagrinėjantis teismas (225 str. 6 d.). Šiuo atveju ypač svarbūs yra ieškinys ir atsiliepimas į ieškinį, nes atsižvelgdamas į šių dokumentų turinį teismas nusprendžia, kuri forma yra tikslingesnė.

Pasirengimas nagrinėti bylą teisme paruošiamųjų dokumentų būdu (CPK 227 str.)

Ši forma pritaikyta tiems atvejams, kai šalys gali sėkmingai formuluoti savo argumentus raštu, suvokia, supranta teisinę argumentaciją ir pan. Jos esmė yra ta, kad bylos nagrinėjimui teisme rengiamasi šalims apsikeičiant paruošiamaisiais procesiniais dokumentais, kuriuose yra išdėstomas jų požiūris. Atsižvelgiant į tai, ši forma gali būti veiksmingiausia, kai abi šalys yra atstovaujamos profesionalių teisininkų arba pačios turi teisinį išsilavinimą, arba nors tokio ir neturi, tačiau sugeba pakankamai sklandžiai formuluoti savo mintis raštu. Įstatymas skiria privalomus ir fakultatyvius šios formos pasirinkimo pagrindus. Įstatyme nurodyta: Teismas privalo skirti pasirengimą nagrinėti bylą teisme paruošiamųjų dokumentų būdu kai:

o Abi šalys yra atstovaujamos advokato arba advokato padėjėjo. Tačiau įstatymas daro dvi išlygas. Net ir esant atstovams, teismas gali paskirti žodinį pasirengimą teisminiam nagrinėjimui, jei mato, kad yra reali galimybė sudaryti taikos sutartį arba jeigu mato kad žodinis pasirengimas bus išsamesnis ir geresnis.

Nors įst. ir nenurodyta, žodinį pasirengimą teisminiam nagrinėjimui teismas turėtų taikyti kai: o bylos šalys yra juridiniai asmenys, nes daugeliu atveju jie turi savarankiškas juridines tarnybas;o kai šalys pačios turi teisinį išsilavinimą;o kai joms atstovauja teisinį išsilavinimą turintys artimieji giminaičiai ir pan;

Ši forma netūrėtų būti taikoma, kai šalims arba vienai iš jų teisinė argumentacija yra visiškai svetima ir paruošiamuosiuose procesiniuose dokumentuose ji nesugebės tinkamai išdėstyti savo požiūrio. Pasirinkus šią formą netinkamoms šalims procesas gali tapti tik painesnis dėl to, kad nagrinėjant bylą teisme neabejotinai iškils tiek naujų įrodymų pateikimo klausimas, tiek šalių požiūrio aiškinimosi būtinybė. Apie šalių sugebėjimą teisiškai argumentuoti ir dėstyti savo mintis teismas sprendžia iš šalių procesinių dokumentų – ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį – kokybės.

Paruošiamieji dokumentai, jų rūšys ir turinys

Nustatęs, kad gali būti pasirinkta nagrinėti bylą teisme raštu, teismas nutartimi (priima neskelbiant teismo posėdžio) nustato būtent šią formą ir apie tai praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Kartu su šia nutartimi teismas išsiunčia ieškovui gautą iš atsakovo atsiliepimą į ieškinį nuorašą su pasiūlymu jam pateikti dubliką, t.y savo požiūrį į atsiliepimą.

Dubliko turiniui taikomi visi CPK 142 str. 2 d. nurodyti reikalavimai ir bendrieji procesiniams dokumentams keliami reikalavimai (CPK 110 str.)

Gautą dubliką kartu su priedais, jei tokie pateikiami, teismas persiunčia atsakovui ir nustato terminą triplikui pareikšti. Savo ruoštu triplikas yra ne kas kita, kaip atsakovo atsiliepimas į dubliką, ir jo turiniui taip pat keliami tokie patys reikalavimai kaip ir dublikui. CPK 227 str. 2d. sako, kad rašytinio pasirengimo teisminiam nagrinėjimui teisme atveju pateikiami du parengiamieji dokumentai (dublikas, triptikas). Tačiau išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą teismas gali nutartimi

nustatyti ir didesnį parengiamųjų procesinių dokumentų skaičių. Tačiau ši aplinkybė neturėtų tapti nesąžiningai šaliai būdu vilkinti bylos nagrinėjimą. Teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikiami parengiamuosiuose procesiniuose dokumentuose, jeigu mano jog vėlesnis jų pateikimas vilkins sprendimo priėmimą byloje.

Paruošiamojo dokumento nepateikimo padariniai:1) Jeigu be svarbių priežasčių teismui nėra pateikiamas paruošiamasis dokumentas, priešinga šalis įgyja teisę prašyti

teismo priimti sprendimą už akių;2) Bylą nagrinėjančiam teismui bus kur kas paprasčiau atsisakyti priimti vėliau mėginimus pateikti įrodymus;

Siekiant išvengti pernelyg ilgo rašytinio pasirengimo teisminiam nagrinėjimui, įstatyme numatytas maksimalus 14 d. terminas paruošiamiesiems dokumentams pateikti. Terminas pradedamas skaičiuoti nuo procesinio dokumento įteikimo šaliai dienos. Įteikiama turėtų būti pasirašant atitinkamoje pažymoje ir gražinant jos dalį teismui (CPK 124 str. 1 d).

18 TEMA. Civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje

Civilinės bylos nagrinėjimo teisme stadijos reikšmė, nagrinėjimo teismo posėdyje formos, teismo posėdžių skyrimas, vieta.

Teisminis nagrinėjimas – 3-iojo CP stadija, byla nagrinėjama iš esmės, t.y. nustatomos reikšmingos aplinkybės, tiriami ir vertinami įrodymai, priimamas sprendimas arba byla baigiama jo nepriėmus. Byla nagrinėjama pranešus dalyvaujantiems asmenims ( yra išimčių XXI, XXIII, XXXVI, XXXIX skyriuose). Teisminio nagrinėjimo principai: 235str.

Tiesioginio dalyvavimo – tiesiogiai ištirti įrodymus, apklausti liudytojus, išklausyti liudytojų parodymus, ištirti ekspertų išvadas. Bylą nagrinėja tos pačios sudėties teismas, bet jei teisėjas pakeičiamas, byla nagrinėjama iš pradžių, nebent dalyvaujantys asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau.

Nepertraukiamumas - teismo posėdis vyksta be pertraukos, išskyrus kai ji skelbiama ( ne ilgesnė kaip 5 d. ). Žodinio proceso – principas nėra absoliutus, nes įstatymas numato, kada byla gali būti nagrinėjama rašytinio

proceso tvarka. CPK 200str., 441str., 427str. 2d., 443str. 5d. Bylos nagrinėjamos:

Viešai Uždarame posėdyje ( revoliucinė dalis vis tiek skelbiama viešai, išskyrus įvaikinimo bylas, 379str. spec. norma –

šeimos santykių bylos nagrinėjamos uždarame posėdyje bent vienai iš šalių, įvaikinimo bylos tik uždarame posėdyje ).

Bylos nagrinėjimo forma – teismo posėdis. Teismo posėdžių formos: Žodinis procesas - į posėdį kviečiami visi byloje dalyvaujantys asmenys. Išklausomi šalių ir trečiųjų asmenų

paaiškinimai, liudytojų parodymai, ekspertų išvados, tiriami įrodymai, atliekama vietos apžiūra. CPK 200str. išimtis, kai asmenys susipažinę su įrodymais iki posėdžio pradžios.

Rašytinis procesas – asmenys į posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, tačiau apie rašytinį procesą informuojami pranešimais, išskyrus, kai CPK nereikalauja informuoti apie procesinių veiksmų atlikimą rašytinio proceso tvarka. Teismas išnagrinėja asmenų procesinius dokumentus ir rašytinius įrodymus nekviesdamas į posėdį. Rašytinis procesas galimas tik įstatymo nurodytais atvejais (CPK 153 str. 2d). Pirma, galimas šalių rašytiniu sutikimu – rašytiniu arba į posėdžio protokolą įrašytu sutikimu, kuris gali būti atšaukiamas tik pasikeitus šalių procesinei padėčiai, dėl nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka turi nuspręsti teismas priimdamas nutartį (235str.). Antra, rašytinis procesas gali būti nustatytas tam tikrų kategorijų bylose. 443str., 441str. 2d., 427str. rašytinis procesas vyksta sprendimų priėmimo kambaryje, todėl neturi šių sudedamųjų dalių: parengiamosios, nagrinėjimo iš esmės, baigiamųjų kalbų ir sprendimo priėmimo ir paskelbimo. Informuojant apie rašytinį posėdį, pranešime nurodoma teismo sudėtis, kad būtų galimybė pareikšti nušalinimus. Nušalinimai vykstant rašytiniam procesui gali būti pareiškiami raštu prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės.

Įstatymas numato tam tikrų klausimų sprendimą ne teismo posėdyje. Pvz.: priima rezoliuciją, išspręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nutartimi atsisako priimti ieškinį.

Posėdžiai vyksta: Teismo patalpose; Ne teismo patalpose (jei vyksta žodžiu ir bus lengviau ir pigiau išnagrinėti bylą kitoje vietoje).

Tam tikrus procesinius veiksmus bylą nagrinėjantis teismas gali pavesti atlikti kito miesto ar rajono apylinkės teismui arba atlikti ne teismo patalpose ( apklausti liudytoją jo buvimo vietoje, įrodymų apžiūra jų buvimo vietoje).

Civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

Į teismo posėdį kveičiami byloje dalyvaujantys asmenys; Išklausomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, ekspertų išvados; Ištiriami rašytiniai ir daiktiniai įrodymai (išimtis rašytiniams įrodymams CPK 200 str.); Atliekama vietos apžiūra; Tam tikrais atvejais byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, be galimybės susitarti dėl rašytinio proceso

(pvz., fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu ir kt.); Žodinis teismo posėdis skiriamas teismui priimant nutartį; Teismo posėdžiai gali vykti teismo, nagrinėjančio bylą, arba kitose patalpose; Teismo posėdžiui vadovauja pirmininkas, jo pareiga – užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą.

Teismo posėdžio sudedamosios dalys.

●Žodinis procesas:

1. Parengiamoji (įžanginė) dalis.2. Bylos nagrinėjimas iš esmės.3. Baigiamosios kalbos.4. Sprendimo priėmimas ir paskelbimas.

●Rašytinis procesas:

Paprastai vyksta teismo sprendimų priėmimo kambaryje ir nurodytų sudedamųjų dalių neturi.

Parengiamoji teismo posėdžio dalis, jos tikslas (CPK 228 – 230 str.).

Tikslas – nustatyti, ar galima bylą nagrinėti iš esmės teismo posėdyje:a) esant tokiai bylą nagrinėjančio teismo sudėčiai;b) neatvykus kuriam nors byloje dalyvaujančiam asmeniui ar kitam proceso dalyviui;c) turint omenyje veiksmus, būtinus atlikti rengiantis teisminiam nagrinėjimui.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, ar yra visos sąlygos nagrinėti bylą iš esmės, pasirenka:1) nagrinėti bylą iš esmės;2) atidėti bylos nagrinėjimą (jei į bent vieną iš aukščiau pateiktų klausimų atsakoma neigiamai).

Parengiamosios teismo posėdžio dalies esminiai bruožai: Teismo posėdžio pirmininkas pradeda teismo posėdį; Nustatomos atvykusių asmenų tapatybės, patikrinami atstovų įgaliojimai; Jei dalyvauja vertėjas, jam išaiškinamos jo pareigos, prisaikdinamas; Liudytojai privalo palikti teismo posėdžių salę; Paskelbiama teismo sudėtis; Išaiškinama teisė pareikšti nušalinimus (posėdis gali būti atidedamas); Išaiškinamos teisės ir pareigos (neaiškinamos, jei byla vedama per advokatą); Teismas gali paiūlyti pasirūpinti atstovavimu; Išsiaiškinama, ar galima bylą nagrinėti neatvykus šalims, tretiesiems asmenims ir kt. proceso

dalyviams; Išsiaiškinama, ar byloje dalyvaujantys asmenys turi prašymų. Jei nėra kliūčių, byla nagrinėjama iš esmės.

Dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių neatvykimo į teismo posėdį teisinės pasekmės (CPK 246 – 247 – 248str.)

Teismas turi išsiaiškinti, ar galima nagrinėti bylą neatvykus šalims, tretiesiems asmenims ir kitiems proceso dalyviams. Tai labai svarbu, nes dalyvių neatvykimo į teismo podsėdį padariniai skirtingi.Neatvykus ieškovui:

Kai ieškovui tinkamai nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir jis neturi atstovo – bylos nagrinėjimas atidedamas

Kai ieškovas veda bylą per atstovą, tačiau į teismo posėdį neatvyksta ieškovas ir jo atstovas, nes nebuvo tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą – bylos nagrinėjimas atidedamas

Kai ieškovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius jų neatvykimo priežastis ir teismas pripažįsta jas svarbiomis – bylos nagrinėjimas atidedamas

VISAIS KITAIS ATVEJAIS teismas atsakovo pračymu priima sprendimą už akių arba, jei atsakovas neprašo – teismas paliekaieškinį nenagrinėta! Neatvykus atsakovui:

Kai atsakovui tinkamai nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir jis neturi atstovo – bylos nagrinėjimas atidedamas

Kai atsakovas veda bylą per atstovą, tačiau į teismo posėdį neatvyksta atsakovas ir jo atstovas, nes nebuvo tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą – bylos nagrinėjimas atidedamas

Kai atsakovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius jų neatvykimo priežastis ir teismas pripažįsta jas svarbiomis – bylos nagrinėjimas atidedamas

VISAIS KITAIS ATVEJAIS teismas ieškovo prašymu priima sprendimą už akių arba, jeigu ieškovas neprašo – teismas arba atideda bylos nagrinėjimą, arba išnagrinėja iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.Jei teismas pripažįsta šalies dalyvavimą būtinu (tėvystės, motinystės nustatymo bylose, nepilnamečio pripažinimo veiksniu ir kt.), tačiau šalis neatvyksta, teismas priima sprendimą už akių. Neatvykus tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų:

Kai trečiajam asmeniu buvo netinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą – bylos nagrinėjimas atidedamas

Kai trečioji šalis ar jos atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius jų neatvykimo priežastis ir teismas pripažįsta jas svarbiomis – bylos nagrinėjimas gali būti atidedamas

Kai neatvyksta liudytojai, ekspertai ar vertėjai teismas išklauso šalių nuomonę dėl galimumo nagrinėti bylą ir priima nutartį toliau nagrinėti bylą arba bylos nagrinėjimą atidėti.Atidėdamas bylos nagrinėjimą, teismas neatvykusiai šaliai paskirti iki 1 000lt baudą. Tas pats taikoma ir neatvykus tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų, ir atstovams, taip pat vertėjams, ekspertams ir liudytojams. Be to liudytojas gali būti atvesdinamas.

Bylos nagrinėjimas iš esmės (įrodymų tyrimas) – CPK 249-251str.

Antroji teismo posėdžio dalis. Pradedamas posėdžio pirmininko pranešimu apie bylą – glaustai išdėstoma bylos esmė. Po to klausiama:

Ar ieškovas palaiko reikalavima? (žr.CPK 140str.) Ar atsakovas pripažįsta pareikštą ieškinį? (žr.CPK 140str.) Ar išnaudotos visos galimybės sudaryti taikos sutartį? (žr.CPK 140str.)Posėdžio pirmininkas praneša, kad klausys byloje dalyvaujančių asmenų parodymų. Asmenys prieš tai turi prisiekti (CPK 186str.). Pirmas duoda paaiškinimus ieškovas ir jo pusėje dalyvaujantis tretysis asmuo, paskui – atsakovas ir su juo dalyvaujantys asmenys. Po šalies paaiškinimu, gali pasisakyti jos atstovas.. byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę pateikti vienas kitam klausimus. Posėdžio pirmininkas CPK numatytais atvejais balsu perskaito rašytinius paaiškinimus. Po to vyksta įrodymų tyrimas, CPK 176-220str.nustatyta tvarka. Įrodymų tyrimo eilės tvarką nustato teismas. Po įrodymų ištirimo, teismo posėdžio pirmininkas paklausia šalių, ar jie turi kuo papildyti bylos medžiagą. Visus prašymus papildyti bylos medžiagą teismas turi apsvarstyti ir priimti dėl jų nutartį – patenkinti ar atmesti. Patenkinęs tokį prašymą, teismas priima ir tiria naujus įrodymus arba atideda bylos nagrinėjimą, jeigu įrodymus reikia išsireikalauti ir pan. Kai dėl prašymų nuspręsta arba jų nepareikša, teismo posėdžio pirmininkas paskelbia, kad bylos nagrinėjimas iš esmės baigtas, ir pradeda klausytis baigiamųjų kalbų.

Baigiamosios kalbos ir replikos (CPK 253 – 254str.)

Tai trečioji teismo posėdžio dalis. Šalių, trečiųjų asmenų ir jų atstovų kalbos – asmenys savaip apibendrina ir įvertina byloje ištirtus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, išdėsto savo nuomonę dėl nustatytų faktų, nurodo, kokį sprendimą, jų nuomone, turėtų priimti teismas. Sakant baigiamąsias kalbas tiesiogiai įgyvendinamas rungimosi principas. Pirmiausia kalba ieškovas ir jo atstovas, po to atsakovas ir jo atstovas, tretieji asmenys kalba po šalių. Teismas neturi riboti kalbų trukmę, tačiau jis turi teisę nutraukti kalbėtoją, jei šis kalba ne apie nagrinėjamos bylos esmę. Baigiamųjų kalbų ribos – apima tik nagrinėjant bylą ištirtas faktines aplinkybes ir įrodymus. Jei nurodomos naujos aplinkybės, teismas pripažinęs jas svarbiomis, priima nutarį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 256str.). asmuo turi teisę pasinaudoti replikos teise. Paskutinės replikos teisė priklauso atsakovui arba jo atstovui.

Po baigiamųjų kalbų teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimą ar atitinkamą nutartį, išskyrus atvejus, kai teismas, neišeidamas į sprendimų priėmimo kambarį, nutaria sprendimo priėmimo atidėti.

Teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas.Teismo posėdžio protokolas, jo reikšmė ir turinys. Pastabos dėl teismo posėdžio protokolo.

Teismas sprendimo priėmimo kambaryje gali priimti šiuos sprendimus:1) teismo sprendimą, kuris išsprendžia bylą iš esmės

2) nutartis, kuria atnaujinamas bylos nagrinėjimas iš esmės (ji neskundžiama)3) atideda teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą (sudėtinga byla;galima atidėti iki 14d)4) nutartis bylą nutraukti (293str)5) nutartis ieškinį palikti nenagrinėtą (296str) per 7d galima šią nutartį skųsti

Teismo sprendimas išdėstomas raštu ir susideda iš 4 dalių: įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės.Įžanginėje nurodoma byloje dalyvaujantys asmenys, sprendimo priėmimo datos, teisėjai, šalys, ginčo dalykas ir t.t.Aprašomojoje – visa bylos nagrinėjimo tvarka ir jos santrauka.Motyvuojamojoje – nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais rėmėsi, argumentai ir motyvai.Rezoliucinėje nurodoma kiek tenkintinas ieškinys ir teismo išvada, sprendimo apskundimo tvarka ir terminai.Taigi sprendimo kambaryje tik nagrinėję bylą teisėjai, su niekuo nepasitarę surašo ir pasirašo tik įžanginę ir rezoliucinę sprendimo dalis ir jos paskelbiamos iškart, kai tik byla išnagrinėjama. Teismo sprendimo motyvus teisėjas išdėsto tik žodžiu ir motyvai ir aprašomoji dalis turi būti surašyti ne vėliau kaip per 5d.nuo nuosprendžio priėmimo (CPK 268str3d) BET!!!STOP!!!REVOLIUCIJA!!!Konstitucinio Teismo šviežias 2006m. sausio 16d nutarimas Jis teigia, kad nuostata, jog motyvai gali būti surašomi po sprendimo priėmimo yra antikonstitucinė!!! Žodžiu teismas priima sprendimą, kuriame PRIVALO būti motyvai ir jie negali būti surašomi vėliau. Šia revoliucija nėra pažeidinėjamas motyvo surašymo terminas ir be to dažnai pasitaiko situacijos, kai teisėjas rašydamas motyvus po sprendimo priėmimo pastebi, kad nusprendė “nesamonę” Motyvai gali būti ir ranka surašomi ir spausdinami. Be to nemotyvuotas teismo srendimas gali būti absoliutus sprendimo panaikinimo apeliacine ar kasacine tvarka pagrindas. Pagal 269 str 1d teismas turi teisę išimtinais atvejais atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą ne ilgiau kaip 14d.ypač sudėtingos bylos atveju.Teismo posėdžio protokolas(tpp).Visa ŽODINIO proceso(ne rašytinio) eiga yra fiksuojama tpp, išskyrus įstatyme nurodytus tam tikrus atvejus(nedidelių sumų priteisimo bylose ir pan). Tpp rašo teismo posėdžio sekretorius teismo posėdyje. Tpp nurodoma: teismo posėdžio atlikimo data ir laikas, teismo pavadinimas, sudėtis, dba, šalys, jų atstovai, ekspertai, liudytojai, ginčo dalykas, į teismo posėdį neatvykimo priežastys, dba pareiškimai ir prašymai, teismo nutartys, jų motyvai, dba paaiškinimai, klausimai, įrodymų duomenys, baigiamųjų kalbų esmė, info apie nutarčių, nutarimų ir sprendimo paskelbimą ir t.t. Tpp fiksuoja bylai svarbią informaciją, pagal tpp esančią info apeliacinės instancijos teismas ir kasacinis teismas tikrina, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta proceso teisės normų pažeidimų ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Scenografuoti teismo posėdį finansiškai brangu... Garso įrašas pridedamas prie tpp. Posėdžio pirmininkas turi teisę diktuoti tpp turinį. Dba turi teisę prašyti į tpp įrašyti aplinkybes, kurias laiko esminėmis bylai, jei posėdžio pirmininkas tam pritaria. Tpp turi būti baigtas rašyti ir pasirašytas ne vėliau kaip kitą diena po teismo posėdžio ar konkretaus procesinio veiksmo pabaigos. Tpp pasirašo teismo pirmininkas ir sekretorius, būtina įrašyti pasirašymo datą, nes nuo jos skaičiuojamas terminas pastaboms reikšti.Bda gali susipažint su tpp ir per 3d. nuo tpp pasirašymo dienos reikšti dėl jo rašytines pastabas, kuriose nurodoma kas neteisingai įrašyta(gautos pastabos pridedamos prie bylos).Pastabos dėl protokolo turi būti išnagrinėtos per 3d. nuo jų pateikimo dienos 172str 5d.Protokolo nebuvimas- pagrindas panaikinti sprendimą.

Civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje rašytinio proceso (RP) tvarka

Rašytiniu procesu į teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja. Apie šį procesą dalyvaujantiems byloje asmenims informuojama pranešimais. (CPK 153 str. 2 d.)RP galimas:

1. RP galimas šaliu sutikimu. Tai galima padaryti rašytiniu arba į teismo posėdžio protokolą įrašytu ir šalių pasirašytu sutikimu, kuris gali būti atšaukiamas tik pasikeitus šalių procesiniai padėčiai, tačiau dėl bylos nagrinėjimo RP tvarka turi nuspręsti teismas priimdamas atitinkamą nutartį.

2. RP, kaip teismo nagrinėjimo forma, gali būti įstatymo numatytas tam tikrų kategorijų bylose.Ypatingosios teisenos bylos.Dokumentinio proceso bylos. Prieš priimant preliminarų sprendimą atsakovui apie pareikštą ieškinį nepranešant, tačiau atsakovo prieštaravimai išnagrinėjami jį informavus apie teismo posėdį, t.y. žodinio proceso tvarka. Dokumentinio proceso atveju derinami rašytinis ir žodinis bylos nagrinėjomo būdai.

RP tvarka atliekami kai kurie procesiniai veiksmai. Apie RP byloje dalyvaujantys asmenys informuojami pranešimais, išskyrus atvejus, CPK nereikalauja informuoti apie procesinių veiksmų atlikimą RP tvarka. Pvz: CPK 133 str.

Sistemiškai aiškinant CPK normas, darytina išvada, kad RP atveju byla nagrinėjama ar tam tikras procesinis veiksmas atliekamas pagal byloje esančią rašytinę medžiagą, todėl byloje dalyvaujantys asmenys teismo pranešimais apie bylos nagrinėjimą ar konkretaus procesinio veiksmo atlikimą RP tvarka tik informuojami, tačiau nekviečiami atvykti į teismą.. Teisėjas, teisėjų kolegija visus klausimus iš esmės sprendžia už užsarų durų – sprendimų priėmimo kambaryje, kuriame kitiems asmenims būti draudžiama. RP neturi teismo posėdžiui būdingų keturių sudedamųjų dalių, nes teismo posėdis vyksta be byloje dalyvaujančių asmenų. Tačiau byloje dalyvaujantys asmenys apie teismo vykstant RP priimtus procesinius sprendimus informuojami.Teismo pranešime nurodoma teismo sudėtis. Tokiu atveju byloje dalyvaujantys

asmenys gali nušalinti teisėjus, nes nušalinimai teisėjo vykstant RP gali būti pareiškiami raštu prieš pradedant bylą nagrinėti iš esmės. Apie bylos nagrinėjimą paskelbiama teismo skelbimų lentoje, internet tinklapyje. Sprendimas pranešamas žodžiu teismo raštynėje, telefonu ar kitais telekomunikacijosprietaisais.

Rašytinis teismo posėdis skiriamas teismui priimant nutartį (CPK 323 str.)

Teismo posėdžio pirmininkas (TpP)

Apylinkės teismo posėdžiui pirmininkauja šio teismo P, jo pavaduotojas ar teisėjas, apygardos teismo posėdžiui – apygardos teismo P, Civilinių bylų skyriaus P ar teisėjas, kuriam paskirta byla, o jeigu bylą kaip pirmoji instancija nagrinėja trijų teisėjų kolegija, - apygardos teismo P, Civilinių bylų skyriaus P ar jų paskirtas teisėjas.

TpP funkcijos išvardintos 158 ir 159 straisniuose.TpP pareigos:1. Svarbiausia pareiga – užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, todėl jis privalo rūpintis, kad būtų išsamiai

nustatytos esminės bylos aplinkybės, imamasi priemonių sutaikyti šalis. (CPK 159 str. 1 d.)2. Siūlymas pasirūpinti atstovavimu ( CPK 161 str.) Taip įgyvendinamas teisės į tinkamą teismo procesą principas.TpP teisės:

1. Pripažinti, kad šalis būtinai turi atvykti į teismo posėdį;2. Išreikalauti iš asmenų įrodymus, kurių negali gauti dalyvaujantys byloje asmenys;3. Apklausti dalyvaujančius byloje asmenis, paskirti ekspertą ar iškviesti į teismo posėdį būtinus liūdytojus;4. Įpareigoti dalyvaujančius byloje asmenis pateikti teismui įrodymus, kuriuose jie turi ir kuriais remiasi vienas iš jų;5. CPK ir kitais įstatymais nustatytais atvejais rinkti įrodymus savo iniciativa.

Visi byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat teimo posėdžių salėje esantys asmenys privalo paklusti TpP patvarkymams, o neklausantiems asmenims taikomos CPK 162 str. nurodytos nuobaudos.

Bylos nagrinėjimo atidėjimas ir sustabdymas

Išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti teismo sprendimą pirmame ir vieninteliame teismo posėdyje ne visada pavyksta, nes gana dažnai atsiranda nenumatytų kliūčių ir todėl teismo posėdis susideda iš vieno, dviejų ar daugiau teismo posėdžių. Priežastys trukdančios išnagrinėti bylą iš esmės, yra gana įvairios ir atsižvelgiant į galimybes jas pašalinti gali būti skirstomos į dvi dideles grupes. Vienais atvejais bylą išnagrinėti iš esmės trukdo lengvai pašalinamos priežastys, kurias gali pašalinti teismas ar byloje dalyvaujantys asmenys, todėl iš karto skiriama naujo posėdžio data ir laikas. Kitais atvejais tų priežasčių pašalinimas nepriklauso nuo tesimo ar byloje dalyvaujančių asmenų veiskmų ar valios. Dėl to iš karto teismo posėdyje kito posėdžio data ir laikas nenustatoma, nes negali būti žinoma, kada bus pašalintos priežastys. Taigi visa tai lemia du CPT institutus:

1) civilinės bylos atidėjimą;2) civilinės bylos sustbdymą.

Civilinės bylos atidėjimas (toliau – BA) yra teismo posėdžio, kuriame nagrinėjama civilinė byla, nukėlimas kitai iš anksto žinomai datai, dėl laikinų priežasčių, kurių pašalinimas priklauso nuo teismo ar byloje dalyvaujančių asmenų valios. Bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas tiek esant parengiamajai teismo posėdžio daliai, tiek bylą nagrinėjant iš esmės. Įstatymas nepateikia baigtinio sąrašo pagrindų, dėl kurių gali būti atidėtas bylos nagrinėjimas, nes neįmanoma nurodyti visų atvejų.

Paprastai bylos nagrinėjimas atidedamas tokiais CPK nurodytais ir teismų praktikoje pasitaikančiais atvejais, t. y. priežastys yra:

šalies arba jo atstovo neatvykimas į teismo posėdį, kai teismas jų neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis arba kai šalims ar jų atstovams nebuvo tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą (CPK 246 strp. 1-2 d.);

abiejų šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį , kai teismas jų neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (CPK 246 strp. 1-2 d.);

trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, kai teismas jų neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (CPK 247 strp. 1-2 d. );

liudytojų, vertėjo ar eksperto neatvykimas į teismo posėdį (CPK 248 strp. 1 d. ); bylą nagrinėjančio teisėjo nušalinimas, jo liga, ar kitos svarbios asmeninės priežastys, neleidžiandžios

dalyvauti jam teismo posėdyje (CPK 70 – 71 strp.), taip pat teismo sudėties pakeitimas (CPK 16 strp. 2 d.); netinkamos šalies pakeitimas tinkama šalimi (CPK 45 strp.); bendrininko įsitraukimas į jau prasidėjusį procesą (CPK 44 strp.); procesinio teisių perėmėjo įsitraukimas į bylą (CPK 48 strp.); trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, įsitraukimas į procesą (CPK 47 strp. 1 d.); posėdžio pirmininko siūlymas šaliai ar trečiajam asmeniui, nesugebančiam be atstovo pagalbos tinkamai ginti

savo teisių, pasirūpinti atstovavimu (CPK 161 strp.); ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas ar priešinio ieškinio priėmimas (CPK 141, 143 strp.); esant galimybei šalims taikiai susitarti, laiko taikos sutarčiai sudaryti suteikimas;

termino sutuoktiniams susitaikyti santuokos nutraukimo bylose nustatymas (CPK 384 strp. 3 d.); teismo pripažinimas, kad šalies dalyvavimas teismo posėdyje būtinas (CPK 246 strp. 5 d.); būtinybė išreikalauti naujus įrodymus (CPK 156 strp. 1 d., 160 strp. 1 d.). Tai dažniausiai pasitaikančių BA pagrindų sąrašas, tačiau byla atidedama gali būti ir kitais reikiamais atvejais.

Bylos nagrinėjimas atidedamas apibrėžtam laikui, nes teismui aišku, kada gali būti pašalintos kliūtys toliau nagrinėti bylą. Dėl BA teismas priima nutartį, kuri paprastai yra žodinė ir priimama neišeinant į teismo sprendimų priėmimo kambarį, bet teismas gali priimti ir rašytinę nutartį. Nutartyje nurodoma, kad bylos nagrinėjimas atidedamas, atidėjimo priežastis ir kito posėdžio vieta bei laikas. Ši teismo nuatrtis paduodant atskirąjį skundą neskundžiama, nes neužkerta kelio tolesnei bylos eigai (334 strp. 1 d. 2 p.), tačiau motyvai, susiję su tokios nutarties pagrįstumu gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą. Teismo posėdį būtina atidėti realiam laikui, kad būtų pašalintos kliūtys, dėl kurios bylos nagrinėjimas atidedamas ir byloje dalyvaujantys asmenys turėtų pakankamai laiko nustatytu laiku atvykti į teismo posėdį ir pasirengti bylai. Kol byla atidėta, teisėjas gali nagrinėti kitas bylas.

Atidėjęs bylos nagrinėjimą, teismas gali apklausti liudytojus, jeigu teismo posėdyje yra visi byloje dalyvaujantys asmenys arba vieno ar keleto nėra nėra be svarbių priežasčių. Paprastai apklausti liudytujai iš naujo nėra šaukiami, bet išimtiniais atvejais teismo nutartimi tai gali būti padaryta (CPK 156 strp. 3 d.).

Byla, kurios nagrinėjimas atidėtas, nagrinėjama iš pradžių, tačiau jeigu byloje dalyvaujantys asmenys neprieštarauja nagrinėti iš naujo, gali būti pradėta nuo to procesinio veiskmo, kurį atlikus byla atidėta (CPK 156 strp. 4d.). Tačiau visada byla turi būti nagrinėjama iš naujo, jei į bylą įsitraukia naujai dalyvaujantys asmenys ar bylą pradeda nagrinėti naujos sudėties teismas.

Bylos nagrinėjimas šiek tiek panašus į CPK 235 strp. 3 dalyje nurodytą teismo posėdžio pertrauką , kurios trukmė negali būti ilgesnė kaip penkios dienos. Pertrauka leidžia teismui ir dalyvaujantys byloje asmenims pailsėti, operatyviai surinkti trūkstamus įrodymus. Taigi pertrauka nuo bylos nagrinėjimo skiriasi tuo, kad pasibaigus pertraukai byla nagrinėjama toliau nuo to veiksmo, kuris atliktas prieš skelbiant pertrauką, o atidėjus bylos nagrinėjimą ji pradedama nagrinėti iš pradžių, išskyrus atvejus, kai dalyvaujantys byloje asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama ne nuo pradžių, be to max byloje atidėjimo terminas nenustatytas, o pertraukos max terminas – 5 dienos, ji negali būti skelbiama į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių neatvykus šalims, tretiesiems asmenims ar jų atstovams.

BA galimas ir apeliaciniame, ir kasaciniame teisme, tačiau čia yra tam tikrų ypatumų.

Civilinės bylos sustabdymas - tai procesinių veiksmų, kuriais siekiama išspręsti bylą, sustabdymas neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. Sustabdžius bylą, neaišku, kada tos aplinkybės išnyks. Byla sustabdoma dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių.

Įstatymas nurodo dvejopą civilinių bylų sustabdymą – privalomąjį ir fakultatyvinį. CPK 163 strp. pateikia aštuonis privalomojo bylos sustabdymo atvejus, be to, nustato, kad byla sustabdoma ir

kitais įstatymų nurodytais atvejais. Todėl esant bent vienam iš CPK ar kitame įstatyme nurodytų privalomojo bylos sustabdymo pagrindų, teismas privalo sustabdyti bylą, neatsižvelgdamas į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę.

Teismas privalo sustabdyti bylą tokiais atvejais:1) kai miršta fizinis asmuo arba baigiasi juridinis asmuo, kuris buvo bylos šalis, jeigu atsižvelgiant į ginčo

teisinius santykius yra leidžiamas teisių perėmimas (CPK 163 strp. 1 p.). Šis punktas taikomas tik kai esant ginčo materialiajam teisiniam santykiui galima perimti teises. Mirus fiziniam asmeniui dėl teisių perėmimo sprendžiama pagal materialiosios t. normas, reguliuojančias paveldėjimo santykius – CK 5 knygos normas. Visada yra mirusio FA teisių perėmėjas. Pasibaigusio juridinio asmens teisių perėmimą reglamentuoja CK 2 knygos VIII skyriaus normos. JA teises galima perimti jį reorganizuojant ar pertvarkant, o likviduojamo JA teisių perimti negalima, išskyrus įstatyme nurodytus atvejus, kai tai padryti galima. Šis punktas taikomas ir tada, kai miršta trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus. Jeigu teisių perimti negalima ar jų perėmėjai atsisako įsitraukti į bylą, byla nutraukiama (CPK 293 str. 7 p.). Byla šiuo pagrindu sustabdoma, kol paaiškės FA ar JA teisių perėmėjas. Be to, teismas, sustabdęs bylą, turi imtis priemonių nustatyti teisių perėmėją ir pranešti jam apie teisme nagrinėjamą bylą;

2) kai šalis netenka veiksnumo (CPK 163 strp. 2 p.). Bylos sustabdymo pagrindas yra įsiteisėjas teismo sprendimas, kuriuo asmuo pripažįstamas neveiksniu. Šis pagrindas taikomas tik kai ieškinį teismui pateikė veiksnus asmuo, o veiksnumo neteko nagrinėjant bylą teisme. Byla sustabdoma, kol neveiksniam asmeniui bus paskirtas globėjas, kuris ir tampa neveiksnaus asmens atstovu pagal įstatymą. Taigi šiuo pagrindu byla sustabdoma, kol neveiksniam asmeniui bus paskirtas atstovas pagal įstatymą (CPK 166 str. 1d. 1p.) arba kuratorius (CPK 39 str.).;

3) kai bylos negalima nagrinėti tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja administracine tvarka (163 strp. 3 p.). Šiuo pagrindu byla sustabdoma, kai sprendimas kitoje byloje turės prejudicinę arba įrodomąją galią. Tokiu atveju, civ., baudž. ar administr. byla gali būti nagrinėjama tiek tame pačiame, tiek kitame teisme. Negalimumas išnagrinėti civilinę bylą, kol bus išnagrinėta kita byla, paaiškinamas tuo, kad teismas neturi faktų, kurie turi būti nustatyti kitoje byloje, ir pats negali jų nustatyti. Prireikus teismas gali išklausyti d. b. asmenų paaiškinimus dėl BS. Šiuo pagrindu byla sustabdoma, kol įsiteisės teismo sprendimas, nuosprendis, nutartis ar nutarimas ar bus priimtas nutarimas byloje, nagrinėjamoje administracine tvarka (CPK 166 str. 1d. 2 p.);

4) kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad tų pačių turtinių reikalavimų patenkinimas yra susijęs su iškeltos baudžiamosios bylos nagrinėjimu (163 strp. 4 p.). Civilinė byla sustabdoma, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla, t. y. iki nuosprendžio įsiteisėjimo b.byloje. Šis bylos sustabdymo pagrindas, palyginti su CPK 163 str. 3 punktu, yra specialus pagrindas. Jei baudžiamojoje ir civilinėje byloje pareikšti

tapatūs reikalavimai, teismas privalo sustabdyti bylą, nes baudžiamojoje byloje priimant nuosprendį paprastai išsprendžiamas pareikšto ieškinio pagrįstumo ir dydžio klausimas ir tai laeidžia operatyviau nuspręsti dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio. Žalos, padarytos nusikaltimu, atlyginimo civilinė byla niekada negali būti išnagrinėjama anksčiau nei baudžiamoji byla. Šis pagrindas taikomas, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla (CPK 166 str. 1 d. 3p.);

5) kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad jam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla (163 strp. 5p.). Iškėlus bankroto ar restruktūrizavimo bylą, visi kreditorių reikalavimai, dėl kurių nenuspręsta baudž. ar civ. bylose, turi būti nagrinėjami bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Kreditorių reikalavimus būtina perduoti bankroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui, o šis atnaujina bylą ir prideda ją prie bankroto ar restruktūrizavimo bylos (CPK 166 str. 2d.). Bankroto ar restruktūrizavimo bylas nagrinėjantys teismai turi pranešti tokios bylos iškėlimo faktą Tokiu bylos sustabdymu siekiama apginti kreditorių turtinius interesus bei užtikrinti, kad jų reikalavimai būtų tenkinami laikantis įstatymuose nustatyto proporcingumo ir eilės tvarkos. Ieškovams, kaip bankrutuojančios ar restruktūrizuojamos įmonės kreditoriams, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 str. 1d. 8 p.);

6) kai nagrinėjant bylą, kurioje komerciniam bankui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad Lietuvos bankas yra paskyręs komerciniam bankui laikinąjį administratorių (CPK 163 str. 6 p.). Bankų įstatymo 76 str. suteikia priežiūros institucijai (Lietuvos bankui) teisę nuspręsti dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) ir laikinojo administratoriaus skyrimo. Banko veiklos apribojimo terminas nagali būti ilgesnis kaip 6 mėn. Sustabdant bylą siekiama apsaugoti kreditorių interesus, kol bus įvertinta banko padėtis ir imtasi priemonių pašalinti banko veiklos trūkumus ar priimtas sprendimas iškelti bankroto bylą. Byla sustabdoma iki laikinojo administratoriaus įgaliojimų pabaigos (CPK 166 str. 1d. 4 p.);

7) kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą CPK 3 straipsnio 3 dalyje nurodytais pagrindais ir tvarka (163 str. 7p.). Teismai kreipiasi į KT, jeigu jiems kyla abejonės dėl teisės akto sutikimo su Konstitucija ar įstatymais. Teismas sustabdo bylą remdamasis KT įstatymo 37 str., CPK 3 str. 3 dalimi ir CPK 163 str. 7 punktu. Civilinė byla sustabdoma, kol dėl prašymo nuspręs KT arba KT atsisakys priimti prašymą ar pats teismas atsisakys pateikto prašymo (CPK 166 str. 1d. 6 p.);

8) kai teismas kreipiasi į administracinį teismą CPK 3 str. 4 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais (163 str. 8 p.). Administraciniai teismai nagrinėja ne tik individualius ginčus, bet ir administracinių norminių aktų teisėtumo bylas. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas , abejodamas, ar tam tikras norminis aktas atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, gali kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti norminio akto teisėtumą, tačiau neprivalo šito daryti, tai yra teismo nuožiūros teisė. Byla sustabdoma, kol bus išnagrinėtas prašymas (CPK 166 str. 1 d. 6p.);

9) kai teismas kreipiasi į kompetetentingą Europos sąjungos teisminę instituciją CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais (163 str. 9 p.). Tai nauja proceso įstatymo norma, įsigaliojusi nuo 2004 m. gegužės 1d. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant ES teisės normas kilo ES teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimas, kurį būtina išnagrinėti, kad byloje būtų priimtas sprendimas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą ES teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų (prejudicinį) nutarimą. Teisę priimti preliminarius sprendimus turi Europos Teisingumo Teismas;

10) kitais įstatymų nurodytais atvejais (CPK 163 str. 10 p.). CPK nepateikia privalomojo bylos sustabdymo atvejų sąrašo, todėl papildomi sustabdymo pagrindai gali būti nurodyti ne tik kituose įstatymuose , bet ir pačiame CPK. Tai gali būti susiję su tam tikrų kategorijų civilinių bylų nagrinėjimo ypatumais. Pvz., CK 3.53 str., CK 3.54 str., CPK 540 str. 4d., CK 3.213 str. 2d. ir CPK 484 str. 6d. ir pan. Kiti atvejai gali būti nurodyti ir tarptautinėse sutartyse.

Byla sustabdoma, kol bus pašalinta aplinkybė, dėl kurios sustabdytas bylos nagrinėjimas (CPK 166 str. 1d. 6 p.).

Fakultatyviojo bylos sustabdymo atvejais teismas turi teisę sustabdyti bylą, bet neprivalo šito daryti. Bylos sustabdymo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę ir konkrečios bylos aplinkybes tiek teismo, tiek asmenų prašymu. Bylą galima sustabdyti tik pateikus dokumentus, patvirtinančius konkretų bylos sustabdymo pagrindą. Fakultatyviojo, arba neprivalomojo, bylos sustabdymo atvejai yra tokie:

1) kai paskelbta atsakovo paieška (CPK 164 str. 1 p.). Pagal CPK 132 str. teismas gali, bet neprivalo skelbti atsakovo, kurio buvimo nežinoma, paieškos, tai daroma tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Įstatyme gali btūi nurodoma, kada skelbiama atsakovo paieška, pvz.: išlaikymo priteisimo, tėvystės nustatymo bylose. Paprastai ši turėtų būti skelbiama bylose, kuriose įstatymas nustato būtiną atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje arba jį būtinu pripažino teismas (tėvystės nustatymo, nepilnamečio pripažinimo veiksniu, įvaikinimo bylose).

2) kai teismas paskiria ekspertizę (CPK 164 str. 2 p.). Šis pagrindas išnyksta, kai ekspertizės aktas pateikiamas teismui ar ekspertai atsisako atlikti ekspertizę.

3) kai šalis tarnauja LR krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis (CPK 164 str. 3p.). Teismas konkrečiu atveju sprendžia, ar esant šiam pagrindui bylą reikia sustabdyti, atidėti ar išnagrinėti šaliai nedalyvaujant. Šis pagrindas galioja, kol šalis baigia tarnybą kariniame padalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis.

4) kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad būtina sustabdyti bylą (CPK 164 str. 4 p.). Ši norma reiškia, kad teismas turi teisę sustabdyti bylą ir kitais, įstatyme nenurodytais pagrindais, pavyzdžiui, dėl ilgalaikės komandiruotės, kuri neapibrėžta konkrečia data, ar asmens užtrukimo užsienyje, ar sisirgimo sunkia ne lėtine liga ir pan.

Dar vienas bendras bylos sustabdymo pagrindų procesinis padarinys, kad sustabdžius b. nagrinėjimą sustoja procesinių terminų eiga, kuri sustoja ne nuo nutarties priėmimo dienos, bet nuo pagrindo sustabdyti bylą atsiradimo dienos (CPK 76 str.). Sustabdžius bylą, jokie procesiniai veiksmai neatliekami, išskyrus klausimus dėl laikinųjų apsaugos

priemonių. Galima taikyti priemones, susijusias su įrodymų išsaugojimu teismo pavedimo tvarka (CPK 221 – 223 str.).

CPK 163 – 164 str. nurodyti bylų sustabdymo pagrindai taikomi ir ypatingosios teisenos bylose, tik atsižvelgiant į tokių bylų specifiką. Dėl bylos sustabdymo sprendžiama žodžiu, išskyrus kai įstatymo nurodytais atvejais ji nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (CPK 153 str.). Dėl BS priimama nutartis, kurioje turi būti nurodyti bylos BS pagrindai, terminas, padariniai ir motyvai. Ta pačia nutartimi, kuria kreipiamasi su prašymais į KT, administracinį ar Europos Teisingumo Teismą, yra išsprendžiamas ir BS klausimas. Dėl šios teismo nutarties gali būti paduodamas atskirasis skundas (CPK 165 str.). Išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo sustabdyta, byla atnaujinama šalių pareiškimu ar teismo iniciatyva (CPK 167 str. 1d.). Bylos atnaujinimo klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka priimant motyvuotą rašytinę nutartį. Atnaujinta byla gali būti pradedama nagrinėti nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvo sustabdyta, jeigu b. d. asmenys tam neprieštarauja.

Bylos sustabdymo ir bylos nagrinėjimo atidėjimo bei teismo posėdžio pertraukos skirtumai: atidėjus bylos nagrinėjimą ar padarius pertrauką, iš karto žinoma kito posėdžio laikas ir vieta, o byla

sustabdoma neapibrėžtam laikui; Sustabdymo terminai priklauso nuo atitinkamų aplinkybių, dėl kurių sustabdyta byla, atsiradimo ar išnykimo;

bylos atidėjimo ir pertraukos tikslas – pašalinti trukdančias nagrinėti bylą kliūtis, todėl tarp teismo posėdžių teismo ar d. b. asmenų aktyviai atliekami įvairiausi procesiniai veiksmai. Sustabdžius bylos nagrinėjimą pasyviai laukiama, kol išnyks nagrinėti bylą trukdančios aplinkybės (išskyrus klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo);

teismo nutartis atidėti bylos nagrinėjimą ar padaryti pertrauką atskirąjį skundą neskundžiama, nes neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, o teismo nutartis sustabdyti bylos nagrinėjimą paduodant atskirąjį skundą skundžiama (išskyrus nutartį dėl kreipimosi š KT ar administracinį teismą);

įstatyme nepateikiamas pavyzdinis bylos nagrinėjimo atidėjimo ar pertraukos skelbimo pagrindų sąrašas. Tuo tarpu privalomasis bylos nagrinėjimas galimas tik esant CPK ir kituose įstatymuose nurodytiems pagrindams, įstatyme pateiktas jų pavyzdinis sąršas;

teismo nutartis atidėti bylos nagrinėjimą ar padaryti pertrauką gali būti priimama žodžiu, o nutartis sustabdyti bylą priimama sprendimų priėmimo kambaryje surašant motyvuotą nutartį.

Bylos nagrinėjimo atidėjimo ar pertraukos skelbimo ir bylos sustabdymo bendra tai, kad visais šiais laikino bylos nagrinėjimo nutraukimo atvejais, teismas turi teisę nagrinėti kitas bylas.

Bylos užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės

Atvejai, kai teismas nepriima sprendimo:1. Ieškinys paduotas nesilaikant teisės kreiptis į teismą prielaidų ir įgyvendinimo sąlygų (išvardintų CPK 137 str. 2

d.), kai tai paaiškėja jau iškėlus bylą. Civ. byla iškelta neteisėtai.2. Dėl priežasčių atsiradusių jau iškėlus bylą (ieškovas atsisako ieškinio, sudaroma taikos sutartis).

Skirtingos teisinės pasekmės nepriėmus teismo sprendimo:1. Vėl kreiptis į teismą tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 str. 2 d.

Bylos nutraukimas). Bylą nutraukti galima tik CPK numatytais pagrindais.2. Galima kreiptis į teismą, pašalinus aplinkybes, kurios buvo pagrindas pareiškimą palikti nenagrinėtą (CPK 297

str. 2 d. Pareiškimo palikimas nenagrinėto). Pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindai nurodyti ne tik CPK, bet ir kituose įstatymuose pvz.: CK.

Bylos užbaigimas nepriimant teismo sprendimo galimas:1. Apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 str., 326 str. 1 d. 5 p.)2. Kasaciniame teisme (CPK 340 str. 5 d., 359 str. 1 d. 6 p., 6d.)3. Atnaujinus procesą (CPK 370 str. 4d.)4. Vykdymo procese (CPK 629 str.)5. Rengiantis teisminiam nagrinėjimui, pirmosios instancijos teisme6. Ypatingosios teisenos ir supaprastinto proceso tvarka nagrinėjamosiose bylose su tam tikromis išimtimis.

Teismas bylos užbaigimo nepriimant teismo sprendimo klausimus svarsto: Savo iniciatyva Byloje dalyvaujančių asmenų prašymu

Turi išklausyti šiuo klausimu dalyvaujančių šalių argumentus.

Bylos nagrinėjimo atidėjimo ir bylos sustabdymo skirtumai

1. Atidėjimo ir sustabdymo terminai

Atidėjimas – atidedama apibrėžtam laikui, nutartyje nurodžius datą.Sustabdymas – sustabdoma neapibrėžtam laikui, teismui priėmus nutartį. Kadangi terminai priklauso nuo atitinkamų aplinkybių, atsiradimo ar išnykimo iš karto data ir vieta negali būti nustatyti, nes neaišku kada tos aplinkybės išnyks.

2. Atidėjimo ir sustabdymo metu vykdomi veiksmaiAtidėjimas – aktyviai atliekami įvairiausi procesiniai veiksmai: dalyvaujantys byloje asmenys rengiasi naujam teismo posėdžiui, įstatyme numatytais atvejais renka įrodymus.

Sustabdymas – jokie procesiniai veiksmai neatliekami išskyrus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausymų sprendimą, esant būtinybei (CPK 166 str. 3 d.)

3. Nutarties dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir sustabdymo skundimo tvarkaAtidėjimas - teismas priima nutartį (žodinę (įrašoma į teismo posėdžio protokolą), gali ir rašytinę), kurioje nurodo atidėjimo priežastis ir kito posėdžio laiką ir vietą.Ši nutartis atskiruoju skundu neskundžiama, nes neužkerta kelio tolesnei bylos eigai.

Sustabdymas – skundžiama atskiruoju skundu, išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį arba administracinį teismą.

4. Atidėjimo ir sustabdymo pagrindaiAtidėjimas – įstatymas nenumato baigtinio pavyzdinio bylos atidėjimo pagrindų sąrašo.

Sustabdymas – yra pavyzdinis bylų nagrinėjimo sustabdymo sąrašas. Sustabdymas - tik esant CPK ir kitų įstatymų numatytiems pagrindams.

5. Procesinių terminų eigaAtidėjimas – procesinių terminų eiga nesustoja.

Sustabdymas – sustoja visų nepasibaigusių procesinių terminų eiga.

6. Nutartis atidėti ir sustabdyti bylos nagrinėjimąAtidėjimas – teismas priima žodinę nutartį, kuri įrašoma į teismo posėdžio protokolą, nurodomi atidėjimo motyvai ir kito posėdžio laikas ir vieta. Teismas gali priimti ir rašytinę nutartį.Sustabdymas – priimama sprendimų priėmimo kambaryje surašant motyvuotą nutartį, atitinkančią bendruosius nutarties reikalavimus numatytus CPK 291 str.

Pareiškimo palikimo nenagrinėto samprata, esmė, pagrindai ir teisinės pasekmės.

Samprata ir esmė: Pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, kai dėl jau pieš iškeliant bylą buvusių ar vėliau atsiradusių aplinkybių, ginčo, priimant sprendimą, negalima išspręsti tik jau pradėtame konkrečiame procese, bet paliekama galimybė ateityje nagrinėti tapatų ginčą.

Pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindai išdėstyti 296 str.I dalyje1) ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir ja dar galima pasinaudoti. Šis pagrindas rodo teismo klaidą ir neatidumą priimant ieškinį ir iškeliant bylą. Pagal įstatymą ginčo išankstinio sprendimo ne teismo tvarka yra laikoma tinkamo teisės kreiptis į teismą sąlyga. Tačiau suinteresuotas asmuo, nepasinaudojęs šia tvarka, nepraranda teisės kreiptis į teismą, nes ja pasinaudojęs vėliau, gali pakartotinai į jį kreiptis.Teismas, nustatęs nurodytą aplinkybę, palieka pareiškimą nenaginėtą ir nurodo asmeniui, kaip jis gali ją pašalinti. Ši galimybė išlieka visada, kai:*įstatymas nenustato jokių terminų kreiptis į neteisminę ginčų sprendimo instituciją; *kai tokie terminai yra nustatyti ir nepraleisti;*arba jei ir terminai praleisti, tačiau nėra naikinamieji ir galima juos atnaujinti.2) Pareiškimą padavė neveiksnus asmuo. Palikus pareiškimą nenagrinėtą, atstovai pgl įstatymą ar prokuroras turi teisę kreiptis į teismą gindami neveiksnaus asmens teises ir interesus. Kiekvienu atveju teismas turi išsiaiškinti ar ginčas susijęs su tokio asmens teisėmis, kurios yra apribotos, priešingu atveju, byla turi būti nagrinėjama. Jei atstovas nepatvirtina neveiksnaus asmens veiksmų, teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jei patvirtina-bylą nagrinėja toliau. Ši norma taip pat taikoma, kai į teismą kreipiasi ribotai veiksnus asmuo. Šis pagrindas negalioja, jei asmuo buvo veiksnus ir veiksnumą prarado jau iškėlus bylą - tada teismas bylą turi sustabdyti.3) Pareiškimą ieškovo ar pareiškėjo vardu padavė neįgaliotas asmuo. Įgaliojimo teismui kartu su pareiškimu nepateikus, teismas negali iš karto atsisakyti priimti pareiškimą, nes tokio dokumento nepateikimas dar nereiškia, kad atstovas neturi įgaliojimų. Teismas turi nustatyti terminą trūkumams pašalinti, to nepadarius per teismo nustatytą terminą, ieškinys paliekamas nenagrinėtas. 4) Teisme nagrinėjamas ginčas dėl tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Byla nenutraukiama, o pareiškimas šiuo atveju paliekamas nenagrinėtas, nes nežinoma kitos bylos baigtis. Visada pareiškimas paliekamas nenagrinėtas vėliau iškeltoje byloje, nes ji iškelta neteisėtai-teisė kreiptis į teismą jau įgyvendinta iškėlus ankstesnę bylą

pgl tapatų ieškinį. Taip pat pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, jei dėl tapataus reikalavimo nagrinėjamas ginčas užsienio valstybės teisme ar dar nėra išspręstas užsienio teismo sprendimo Lietuvoje klausimas.5) Atsakovas neprašo priimti sprendimą už akių CPK 246 str I d. nurodytu atveju. Ieškovas, nepageidaujantis dalyvauti teismo posėdyje ar vest bylos per atstovą, apie tai privalo iš anksto informuoti teismą. Jei jis neatvyksta dėl priežasčių, teismo pripažintomis nesvarbiomis:a) teismas priima sprendimą už akių pgl CPK 285 str esančias sąlygas;b) jei atsakovas neprašo priimti spr už akių, teismas ieškinį gali palikti nenagrinėtą.6) Abi šalys, neprašiusios nagrinėti bylos jų nesant, neatvyko be svarbių priežasčių. Ieškinys paliekamas nenagrinėtas, tik kai esant visoms sąlygoms taikyti ieškovui sprendimą už akių neatvyksta ir atsakovas ir jam ieškovo prašymu taip pat yra pagrindo priimti sprendimą už akių. Atsakovas tokiu atveju taip ir nepareiškia savo valios dėl sprendimo už akių priėmimo ir teismas palieka ieškinį nenagrinėtą neatsižvelgdamas į atsakovo valią.7) Pareiškimą padavęs asmuo nėra sumokėjęs nustato dydžio žyminio mokesčio. Tai, kad žyminis mokestis nesumokėtas ar jo sumokėta mažiau, nei nurodo įstatymas, teismas privalo nustatyti jau priimdamas ieškinį ir skirti terminą proceso dokumento trūkumams šalinti. Pareiškimas šiuo pagrindu paliekamas nenagrinėtas, jei jeigu ieškovas nepašalina procesinio dokumento trūkumo per teismo nustatytą terminą.8) Yra pareikšta keletas reikalavimų, o žyminis mokestis sumokėtas tik už jų dalį – neapmokėtus reikalavimus.Žyminis mokestis mokamas atsižvelgiant į bendrą reikalavimų sumą. Galimi atvejai, kai jau nagrinėjant bylą ieškinys pildomas naujais reikalavimais, tačiau nesumokomas žyminis mokestis. Tada pareiškimas paliekamas nenagrinėtas tik dėl neapmokėtų reikalavimų dalies.9) Šalys yra tarpusavyje sudariusios sutartį perduoti ginčą spręsti arbitražui. Kai yra arbitražinis susitarimas ir atsakovas prieštarauja bylos nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį. Jeigu tai paaiškėja iškėlus bylą, pareiškimas paliekamas nenarinėtas šiuo pagrindu. Tik pateikus įrodymus, kad arbitražinis susitarimas teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu arba šalys nauju susitarimu yra jį panaikinusios, šalių ginčai gali būti nagrinėjami teisme.10) CPK 139 str I d. nurodytu atveju. Ieškinio atsiėmimas yra viena iš ieškovo procesinių teisių, tačiau ji yra derinama su atsakovo teisėmis. Ieškovui atsiėmus ieškinį, jo pareiškimu teismas grąžina jo sumokėtą žyminį mokestį ar jo dalį. Taip skatinamas taikus ginčo sprendimas. Šalys šiuo institutu naudojasi, kai ginčą išsprendžia tarpusavio sutarimu ir tik tada įformina kaip ieškinio atsiėmimą. Ieškinį galima atsiimti tik I instancijos teisme.11) Jeigu nagrinėjant bylą I instancijos teisme paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų. Bendrieji reikalavimai yra nurodyti CPK 111 str, papildomi 135 str. Teismas, priimdamas ieškinį, turi patikrinti ar procesinis dokumentas atitinka įstatymo reikalavimus. Jei aptinkami trūkumai, teismas turi nustatyti terminą jiems pašalinti. Jeigu jie per tą laiką nepašalinami, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Tačiau klaidingas procesinio dokumento pavadinimas ar kiti aiškūs netikslumai yra gana lengvai pašalinami ir nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus.12) Kitais CPK ir CK nurodytais atvejais. CPK 296 str nepateikiamas išsamus pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindų sąrašas. Kiti įstatymai (būtent CK) gali nustatyti specialius pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindus. 384 str 3d.; 391str 2 d.; 431str 3d. ir kt.Teisinės pasekmės: pareiškimo palikimo nenagrinėto klausimas išsprendžiamas rašytine nutartimi, priimama teismo sprendimų priėmimo kambaryje. Joje nurodomas bylos nutraukimo pagrindas, taikoma teisės norma, motyvai. Nutartyje teismas turi nurodyti ne tiktai kaip pašalinti aplinkybes, bet ir įvardyt dėl kokių aplinkybių ar trūkumų byla nebuvo išnagrinėta. Pašalinęs šias aplinkybes suinteresuotas asmuo turi teisę vėl kreiptis į teismą su pareiškimu bendrąja tvarka. Dėl teismo nutarties palikti pareiškimą nenagrinėtą gali būti paduodamas atskirasis skundas, išskyrus atvejus, kai nutartis neskundžiama.

Bylos nutraukimo samprata, esmė, pagrindai ir teisinės pasekmės

Samprata ir esmė: byla nutraukiama, kai ji iškelta neteisėtai, nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų ar šios teisės įgyvendinimo sąlygų arba teisėtai pradėtame procese atsiradus aplinkybių dėl kurių negalima baigti bylos priimant teismo sprendimą, t.y. asmuo arba neturėjo teisės kreiptis į teismą, arba šią teisę įgyvendino, nes atsisakė reikalavimo ar sudarė taikos sutartį. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Bylos nutraukimo pagrindai išdėstyti CPK 293 str.:

1) Byla nenagrinėta teisme. Egzistuoja paduodant pareiškimą teismui, o bylos nutraukimo pagrindas atsiranda dėl teismo klaidos ir neatidumo ar nepakankamos informacijos, ypač administracinių bylų priskirtinumo atveju, priimant pareiškimą. Byla turi būti nutraukta šiuo pagrindu tik tuo atveju, kai ginčas priskirtinas nagrinėti ne teisme, tiek tuo atveju, kai byla turi būti nagrinėjama baudžiamojo ar administracinio proceso tvarka. Teismas kreipiantis asmenims, kurių prašomi nustatyti faktai nesukelia teisinių padarinių, turi atsisakyti priimti pareiškimą esant bylos iškėlimo stadijai, o jei tai paaiškėja iškėlus bylą-nutraukti ją kaip nenagrinėtą teisme.

2) Ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir ja nebegalima pasinaudoti. Ši tvarka gali būti nustatyta tik

įstatyme. Dažniausiai galimybė prarandama, kai tarptautinė sutartis ar įstatymas yra nustatęs naikinamuosius terminus, o jam pasibaigus prarandama teisė į ginčo sprendimą neteisminėje institucijoje. Nepasinaudojus pastaraja, negalima kreiptis į teismą. Šis pagrindas egzistuoja iškeliant bylą ir rodo teismo klaidą ar neatidumą priimant ieškinį ir iškeliant bylą.

3) Yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Šis pagrindas egzistuoja iškeliant bylą, tačiau nėra sietinas vien su teismo klaida, nes teismas paprastai neturi informacijos apie išnagrinėtas bylas. Teismas, aiškindamas ieškinio tapatumo ir teismo sprendimo res judicata kausimus, turi išsireikalauti susipažinti su anksčiau išnagrinėta byla, išklausyti šalių argumentus ir tik tada spręsti dėl bylos nutraukimo šiuo pagrindu. Byla taip pat gali būti nutraukta, jeigu dėl tapataus reikalavimo priimtas užsienio teismo sprendimas.

4) Ieškovas atsisakė ieškinio ir teismas priėmė atsisakymą. Šis pagrindas negalioja, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Ieškinio atsisakymas yra pagrindas nutraukti bylą, tik kai teismas ieškinio atsisakymą priima.Tuomet teismas turi įsitikinti, ar ieškovas atsisakė ieškinio laisva valia, ar to nepadarė dėl suklydimo, ar nebuvo veikiamas byloje dalyvaujančių arba trečiųjų asmenų. Ieškovas gali atsisakyti ieškinio esant bet kuriai CP stadijai, tiek apeliacinėje instancijoje, tiek kasaciniame teisme. Paprastai ieškinio atsisakoma, kai atsakovas patenkina ieškinio reikalavimus gera valia. Teismo nutartis, kuria teismas atsisako priimti ieškinio atsisakymą, paduodant atskirąjį skundą neskundžiama, nes šito nenustato įstatymas ir ji neužkerta kelio tolesnei bylos eigai.

5) Šalys sudarė taikos sutartį ir teismas ją patvirtino. Kiekvienu atveju teismas turi atidžiai išanalizuoti šalių prašymą patvirtinti taikos sutartį ir tik įsitikinęs, kad ji neprieštarauja įstatymams ir nepažeidžia šalių teisių ir teisėtų interesų, gali ją patvirtinti bei nutraukti civilinę bylą. Teismas prieš tvirtindamas taikos sutartį turi išaiškinti šalims šio procesinio veiksmo padarinius. Šalys bylą taikos sutartimi gali baigti esant bet kuriai bylos stadijai, tiek apeliacinėje instancijoje, tiek kasaciniame teisme. Ši sutartis gali būti tvirtinama tik dėl pareikštų reikalavimų, t.y. negali būti sprendžiami klausimai, dėl kurių nesikreipta į teismą.

6) Yra įsiteisėjęs arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kai yra arbitažinis susitarimas ir atsakovas prieštarauja bylos nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį. Jeigu tai paaiškėja iškėlus bylą, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Pagrindas nutraukti bylą yra ne tik LR veikiančio arbitražo sprendimas, bet ir užsienio valstybės arbitražo sprendimas dėl tapataus ieškinio, jei jis pripažintas CPK 809-812 str nustatyta tvarka.

7) Mirus fiziniam asmeniui, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėjimas. Kai santykis yra asmeninis, mirusio asmens teisės ir pareigos kitiems asmenims nepereina. Jei procesinis teisių perėjimas negalimas, teismas bylos nagrinėjimą nutraukia.

8) Likvidavus JA, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas, išskyrus įstatymų nurodytus atvejus. JA teises galima perimti jų reorganizavimo ir pertvarkymo atveju.

9) Kitais CK numatytais atvejais. 384str. 4,7d; 390str; 430str 9d.

Teisinės pasekmės: (294str) Bylos nutraukimo klausimas išsprendžiamas rašytine nutartimi, kurią priima teismas sprendimų priėmimo kambaryje. Teismas turėtų nurodyti, kad jau paduodamas pareiškimą ieškovas neturėjo teisės kreiptis į teismą ir tam tikrais CPK numatytais pagrindais neturės teisės ir ateityje į jį kreiptis. Teismas privalo išaiškinti šalims jos nutraukimo padarinius (294 2d). Teismo nutartis nutraukti bylą skundžiama paduodant atskirąjį skundą per 7 d. nuo priėmimo dienos arba nutarties nuorašo įteikimo dienos. Gavęs atskirąjį skundą, teismas persiunčia jį nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

19 TEMA. Pirmosios instancijos teismo sprendimai, nutartys ir rezoliucijos

Teismo sprendimo priėmimo tvarka

Teismo sprendimas priimamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo (išskyrus CPK numatytus atvejus) ir surašomas teisėjo ranka arba spausdinimo technika sprendimų priėmimo kambaryje.Kai byla nagrinėjama kolegialiai, sprendimas priimamas teisėjų balsų dauguma, nė vienas teisėjas neturi teisės susilaikyti. Posėdžio pirmininkas kalba ir balsuoja paskutinis, trumpiausią teisėjo darbo stažą turintis teisėjas kalba ir balsuoja pirmas. Vykstant pasitarimui ir priimant sprendimą jame gali būti tik bylą nagrinėję teisėjai ir jiems yra draudžiama konsultuotis su kitais asmenimis panaudojant ryšio priemones (sprendimų priėmimo kambario slaptumo principas).Teisėjams draudžiama skelbti sprendimų priėmimo kambaryje priimant sprendimą pareikštas nuomones (draudimas netaikomas teisėjo atskirajai nuomonei).Sprendimų priėmimo kambaryje surašomos ir pasirašomos tik įžanginė ir rezoliucinė dalys. Jos paskelbiamos , kai tik byla išnagrinėjama (išskyrus CPK numatytus atvejus). Teismo sprendimo motyvus sprendimą paskelbęs teisėjas trumpai

išdėsto žodžiu ir nurodo , kada bus surašytas visas sprendimas, visas sprendimas turi būti surašomas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo sprendimo priėmimo.

Teisėjo atskiroji nuomonė. CPK 268 str. 6 d. ir 7 d.Teisėjas, nesutinkantis su kitų teisėjų nuomone ir priklausantis mažumai, turi teisę raštu išdėstyti savo atskirąją nuomonę, nurodydamas, kokį sprendimą turėjo priimti teismas, tačiau sprendimą privalo pasirašyti ir teisėjas, priimantis atskirąją nuomonę. Atskiroji nuomonė gali būti priimama nagrinėjant civilinę bylą bet kuriame teisme, taip pat nagrinėjant kasacine tvarka (CPK 340 str. 5d.).Atskiroji nuomonė skelbiant sprendimą neskaitoma (tada dar ji nėra surašyta, nes surašoma per 5 dienas po sprendimo paskelbimo, su ja galima susipažinti CPK 10str. nustatyta tvarka), bet pridedama prie bylos ir pranešama, kad tokia nuomonė yra. Tai svarbi teisėjų nepriklausomumo garantija.

Surašius visą teismo sprendimą...Šalims ir kt. byloje dalyvaujantiems asmenims, kurie dalyvavo teismo posėdyje, teismo sprendimas nesiunčiamas, jie patys turi kreiptis į teismo raštinę dėl nuorašo išdavimo.Šalims ir tretiesiems asmenims, neatvykusiems į teismo posėdį, ne vėliau kaip per 5 dienas nuo sprendimo paskelbimo dienos išsiunčiamas teismo sprendimo nuorašas.Įst. nustato teismo pareigą išsiusti teismo sprendimą ir kt. institucijoms, kurios apskritai nebuvo įtrauktos į bylos nagrinėjimą (pvz., CPK 275 str. 2d., CPK 385 str. 2d.).

Teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas

CPK 268 str. 1 d. (teismo sprendimas priimamas, kai tik byla išnagrinėjama) nustato bendrą taisyklę. Išimtį daro CPK 269 str. Teismas turi teisę išimtinais atvejais atidėti teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą ne ilgesniam kaip 14 dienų terminui.

Šia teise gali pasinaudoti tik esant 2 sąlygoms:1) atvejis turi būti išimtinis (išimtinumą gali lemti bylos sudėtingumas, įrodymų ir dalyvaujančių asmenų gausa ir

pan.)2) teisėjas turi priimti nutartį, kurioje nurodo:

a) sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimo motyvusb) atidėjimo terminąc) datą, kada bus skelbiamas sprendimas

Nusprendus atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą, teismo posėdis baigiamas priimant nutartį atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą. Ši nutartis gali būti priimama ir teismui neišeinant į sprendimų priėmimo kambarį.Per nutartyje nurodytą terminą teisėjas privalo surašyti visas sprendimo dalis ( taigi, CPK 268 str. 3 d. netaikoma). Kol bus surašytas visas sprendimas, teisėjas turi teisę nagrinėti kitas bylas. Nurodytą dieną paskelbiant sprendimą nebūtina parskaityti visą - privaloma paskelbti tik įžanginę ir rezoliucines dalis, trumpai išdėstant teismo motyvus.

Teismo sprendimo forma ir turinys.

Sprendimas išdėstomas raštu ir susidaro iš keturių dalių ( CPK 270 str.); Įžanginės Aprašomosios Motyvuojamosios Rezoliucinės

Motyvuojamoje dalyje turi nurodyti ne tik aplinkybes, kurias laiko nustatytomis, bet ir aplinkybes, kurias laiko nenustatytomis. Prie teisinių argumentų prisikiriama: TN aiškinimas, faktinis ir teisinis reikalavimų vertinimas; TN arba principus, taikant analogiją pagrindimas; priteisiamų sumų apskaičiavimo tvarka, priteisiamos turto vertės pagrindimas, motyvai, dėl kurių teismo sprendimas perduodamas skubiai vykdyti arba jo vykdymas atidedamas ar išdėstomas, teismo išlaidų šalims apskaičiavimas ir paskirstymas . Sutrumpinti motyvai : CPK 268 str. Rezoliucinė. Ieškinys (priešieškinys) tenkinamas visiškai, iš dalies arba visai netenkinamas. Jei tenkinamas visiškai, privalu nurodyti patenkinimo būdą ir dydį ( koks turtas, suma priteisiamas; kaip dalijamas šalims; kokios periodinės išmokos, CPK 274 str., solidari, dalinė ar papildoma atsakomybė ir pan.). Jeigu sprendimas galutinis ir neskundžiamas- tai nurodoma. Gali būti nurodoma, jog sprendimas perduodamas skubiai vykdyti arba jo vykdymas atidedamas/išdėstomas, sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonės.

270 str.- bendroji norma. Atsižvelgiant į bylos ypatumus formuojama ir rezoliucinė dalis. Pvz. Nutraukiant santuoką- vaikų išlaikymas, jų gyvenamosios vietos nustatymas, sutuoktinio išlaikymo ir turto padalijimo klausimai.Reikalavimas rašyti teismo motyvus atsirado, kai pereita nuo žodinio prie rašytinio proceso (XVIII-XIX a.), kai atsirado instancinė teismų sistema. Teismo motyvų būtinumas: kontrolės galimybė, sprendžiamas ginčas dėl teisės (ginčo dvišalei prigimčiai kaip objektyvumas), teismų praktikos nuspėjamumas ir vienodumas, vienodas TN aiškinimas, TN prigimtinis dviprasmiškumas (alternatyvos atmetimas pagrindžiamas), kad susipažintų ir nedalyvavę procese asmenys (pvz. studentai ), nurodoma, kokios visuomeninės vertybės ginamos (moralinis aspektas- kokia vertybė labiau vertinama), viešas įrodymų tyrimas ir viešas motyvavimas. Šiandien reikalavimas rašyti teismo sprendimus- audiatur et altera pars principo bei apeliacijos teisės garantas.Istoriškai pereinama prie sutrumpintų motyvų ( kad greičiau priimtų sprendimą), o bendrosios teisės valstybėse motyvuojamoji dalis yra pati didžiausia. Nemotyvuoto teismo sprendimo priėmimo padariniai.Nemotyvuotas sprendimas- ne tik turinio, bet ir formos pažeidimas. Pagal CPK 329.2.4 str.- motyvų nebuvimas- absoliutus sprendimo panaikinimo pagrindas. ET ministrų komitetas yra nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas privalo nurodyti aiškius ir išsamius motyvus pirmiausia tam , kad šalys galėtų apsispręsti ar skųsti sprendimą apeliacine tvarka. LAT- nepakankamas teismo sprendimo argumentavimas reiškia, jog jis yra nemotyvuotas, tačiau vien tai, jog teismo motyvai yra nepakankamai nuoseklūs ar išsamūs, nėra pagrindas naikinti sprendimą, jei byla išspręsta teisingai.

Reikalavimai, kuriuos turi atitikti teismo sprendimas

Teismo sprendimas turi būti : Teisėtas Pagrįstas Teisingas Besąlygiškas

Teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai susijęs: vieno iš jų nesilaikymas reiškia ir kito pažeidimą. Teisingumo vykdymas- kaip Konstitucinis įgaliojimas. Teisingumas ir teisėtumas: jei sprendimas neteisėtas, vadinasi, ir teisingumas neįvykdytas. Teisėtumas: teisės normų – TN- (materialiųjų ir procesinių) laikymasis, teisingas jų išaiškinimas. Sprendimas neteisėtu pripažįstamas kai CP TN nesilaikoma arba jos pažeidžiamos. Su tuo susijusios CPK 329 str. pasėkmės. LAT taip pat yra nurodęs jog teismo sprendimas yra neteisėtas, jeigu jame nenurodytos materialiosios TN, kuriomis teismas rėmėsi jį priimdamas. Materialiosios TN pažeidžiamos kai teismas : taiko ne tą arba negaliojančią TN, neteisingai TN aiškina, taip pat kai nesilaiko sąžiningumo teisingumo ir protingumo principų. LAT : Konstitucija įpareigoja teismus taip spręsti ginčus, kad konkrečioje byloje būtų priimtas kuo teisingiausias sprendimas. Teisiškai nepagrįstas ( TN ir bylos faktinėmis aplinkybėmis) sprendimas yra neteisėtas. Turi būti remiamasi tik teismo ištirtais įrodymais (sprendime turi nurodyti, kokias aplinkybes laiko nustatytomis, kokiais įrodymais remiasi ir kokius bei kodėl laiko nepagrįstais). Sprendimas, kuriame nenurodyta tiksli materialiosios TN, kuria rėmėsi teismas, taip pat yra nepagrįstas.Teismo sprendimo teisingumas, teisėtumas ir pagrįstumas preziumuojami. Įstatymai draudžia priimti sąlyginius sprendimus. Vienintelė išimtis : preliminarusis sprendimas, priimamas dokumentinio proc.tvarka. Tačiau įstatymas nedraudžia priimti alternatyvius arba fakultatyvinius sprendimus. (Alternatyvus- CPK 272 str.Fakultatyvus- CPK 273 str. 1d.).

Teismo sprendimų rūšys

CPK 260-262 str.numato keletą sprendimų rūšių, tačiau tai nėra baigtinė klasifikacija (pvz. pagal teisėjų skaičių: vienasmeniai/kolegialūs; pagal sprendžiamo klausimo pobūdį: galutiniai/daliniai/preliminarūs/papildomas sprendimas).

Galutinis sprendimasGinčas išsprendžiamas iš esmės visiškai. Ištirti visi įrodymai, byloje neliko neišspręstų klausimų. Galutiniais sprendimais pripažintini įsiteisėję preliminarus sprendimas ir sprendimas už akių. Tačiau ši sąvoka („galutinis sprendimas“) kartais vartojama pabrėžiant, kad teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir neapskundžiamas.

Dalinis sprendimasIšsprendžiama tik dalis ginčo, o kiti reikalavimai nagrinėjami toliau. Toks sprendimas priimamas, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinktų įrodymų pakanka vieno ar kelių byloje pareikštų reikalavimų klausimo išsprendimui arba kai yra procesinis bendrininkavimas. Vienam iš kelių ieškovų ar atsakovų (! bet negalima privalomojo bendrininkavimo atveju – nes reikalavimo teisė ar pareiga čia yra nedalomos).Priimamas tokia pat tvarka kaip ir galutinis (atitinka CPK 270 str.) + turi būti aiškiai nurodoma kuri dalis ginčo yra išsprendžiama.Taip pat priimamas ir kitais atvejais, kai išsprendžiamas tik t.t.klausimas, o ne visas ginčas.Apskundus dalinį sprendimą, dėl kitų reikalavimų ar dalies reikalavimo byla ne sustabdoma, o nagrinėjama toliau (apeliaciniam teismui perduodama ta dalis medžiagos kuri susijusi su apskustų sprendimu).

Preliminarus sprendimasPriimamas nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka. Nurodoma, kaip bus išspręstas ginčas, jei šalys neatliks t.t. sprendime nurodytų veiksmų (tuomet įsiteisėja preliminarus sprendimas ir tampa galutiniu).

Sprendimas už akiųTai vienintelė veiksminga priemonė kovai su šalies piktnaudžiavimu neatvykstant į teismo posėdį ir to lemiamu proceso vilkinimu.

Dalinis sprendimas. Galutinis sprendimas. Žr.aukščiau.

Preliminarus teismo sprendimas.

Preliminarus spr. priimamas nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka. Dokumentinis procesas iš esmės susideda iš dviejų etapų: 1. procesas iki preliminaraus spr. priėmimo; 2. pocesas priėmus tokį spr.CPK 262str pažymi, jog preliminarus spr. turi nurodyti, kaip bus išspręstas ginčas , jeigu šalys neatliks tam tikrų sprendime nurodytų veiksmų. Preliminarus spr priimamas tik tuo atveju, jeigu yra pagrindo tenkinti visus be išimties ieškinyje pareikštus reikalavimus. Toks sprendimas yra sąlyginis, nes jo išlikimas priklauso nuo to, ar atsakovas pareikš prieštaravimus ar ne, tai yra ar įvykdys tam tikrą sąlygą. Jeigu šalys preliminariame spr. nurodytų veiksmų neatlieka, preliminarus spr įsiteisėja ir tampa galutiniu sprendimu. Darytina išvada, jog teismas, priimdamas preliminarų spr. atsižvelgia tik į ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus.

428str „Preliminaraus sprendimo priėmimas ir jo įsiteisėjimas“ nusako preliminaraus spr. turinį: Preliminarus spr. priimamas tada, kai teismas nustato, jog pagal visus sukauptus įrodymus ieškinys tenkintinas.

Šis sprendimas yra rašytinis, šalys nekviečiamos išklausyti sprendimo. Preliminarų spr. sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji bei rezoliucinė dalys. Preliminarus spr. apeliacine ir kasacine tvarka neskundžiamas (tokia norma įtraukta todėl, kad ieškovas neturi

pagrindo skųsti, nes buvo įvertinti tik jo įrodymai, o atsakovas dar savo įrodymų nebūna pateikęs). Preliminarus spr. įsiteisėja, jei atsakovas, per 20 dienų nuo spr. nuorašo įteikimo nepareiškia prieštaravimo.

.Preliminaraus spr. skubiai vykdyti negalima, nes siekiama apsaugoti atsakovo teisę būti išklausytam, tad kol atsakovo nuomonė dėl preliminaraus spr. ir ieškovo reikalavimų nėra aiški, sprendimas nevykdytinas.

429str nustato, jog atsakovą preliminaraus spr. nuorašas turi pasiekti ne vėliau kaip kitą dieną po spr priėmimo (išimtys aprašytos tame pačiame str.). Ieškovui preliminaraus spr. nuorašas išsiunčiamas ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo įsiteisėjimo.. Preliminaraus spr. priėmimas reiškia tik dokumentinio proceso pradžią, o atsakovo nuomonė dėl visko dar tik bus išdėstyta prieštaravime (430str prieštaravimo pateikimo taisyklės).

Jei atsakovas pateikia prieštaravimą dėl preliminaraus sprendimo, skelbiamas posėdis, kuriame yra pateikiami ir vertinami įrodymai.Literatūra: CPK ir Laužiko, Mikelėno, Nekrošiaus vadovėlis.

Teismo sprendimas už akių (toliau SUA) : reikšmė, priėmimo sąlygos ir tvarka, turinys, teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo tvarka

Šis institutas skirtas kovoti su šalies piktnaudžiavimu neatvykstant į teismo posėdį ir taip vilkinant procesą. Jis yra susijęs su tinkamu šalies teisės būti išklausytos įgyvendinimu, tačiau neigiamų padarinių gali kilti ne tik asmeniui, kuris sąmoningai nesinaudoja teise būti išklausytas ir nevykdo pareigos skatinti procesą bei šitaip siekia jį vilkinti, bet ir tiems asmenims, kurie norėtų šia teise pasinaudoti, tačiau dėl objektyvių priežasčių negali šito padaryti. Todėl tiek įstatymas, tiek proceso vedimo forma turi užtikrinti šaliai realią galimybę pareikšti savo nuomonę byloje ginčytinais klausimais. SUA nėra teisinė sankcija neatvykusiai šaliai, o tiesiog galima tolesnė proceso eiga šalies, nepasinaudojusios savo procesinėmis galimybėmis, atžvilgiu. SUA yra proceso koncentruotumą užtikrinanti priemonė, šiuo atveju nėra tikslo nustatyti materialiąją tiesą.

SUA rūšys:Pagal priėmimo pagrindą:

Laiku nepateikus atsiliepimo į ieškinį; Neatvykus į teismo posėdį.

Pagal tai, kelintą kartą: Pirmą kartą Pakartotinis (griežtesni padariniai-CPK 289str.)

Pagal medžiagą, kuria remiamasi: Tikrasis- priimamas formaliai vertinant tik atvykusios arba atlikusios tam tikrą veiksmą šalies įrodymus.

Formalus vertinimas yra kai teismas įsitikina, kad jiems pasitvirtinus būtų pagrindo priimti tokį sprendimą

(pripažinimo fikcija). Netiriamas įrodymų turinys, daroma prielaida, kad atvykusios šalies reikalavimai yra pagrįsti.

Netiktasis- priimamas vadovaujantis visais byloje esančiais įrodymais (paprastai priimamas, jei šalis neatvyksta į vėlesnį nei pirmas teismo posėdį) Skirtingai nuo tikrųjų, netiktieji sprendimai skundžiami įprastomis teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis.

SUA gali būti priimtas neatvykus tiek ieškovui, tiek atsakovui, tiek trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus. SUA priėmimo sąlygos:

1. Neatvykusi šalis turi: Būti tinkamai informuota apie teismo posėdį Neprašyti nagrinėti bylos jai nedalyvaujant Neatvykti į posėdį be svarbių priežasčių (svarbios priežastys yra tokios, kai šalis iš anksto negali jų numatyti

ir pasirūpinti atstovavimu, arba kai su atstovu nebuvo suderinta tiksli teismo posėdžio data, o jis buvo užimtas kitoje byloje)

Atstovavimas negalimas, jei teismas pripažino šalies asmeninį dalyvavimą būtinu.Jei privalomo atstovavimo atveju šalis atvyko, o atstovas ne, galimas SUA.Jei šalis atvyksta į posėdį ir jam nesibaigus išvyksta, galimas SUA.

2. Būtinas atvykusio ar atlikusios tam tikrą veiksmą šalies prašymas priimti SUASUA neatvykusiam atsakovui gali būti priimamas tik dėl tų ieškinio reikalavimų, apie kuriuos atsakovas buvo informuotas CPK nustatyta tvarka. Todėl, pavyzdžiui, ieškovui teismo posėdyje pakeitus ieškinio dalyką ar pagrindą, SUA neturėtų būti priimamas (išskyrus atvejus, kai pareikšti reikalavimai yra mažinami). Taip pat ir ieškovo atžvilgiu negali būti priimtas SUA, jei atskovas pateikia papildomų nesutikimo su ieškiniu argumentų ir jie pripažįstami leistinais pagal CPK 181str.

SUA negalimas: bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santykių (CPK XIX skyrius) ypatingosios teisenos bylose (CPK 443str. 9d.)

Proceso koncentruotumą šiais atvejais įgyvendina aktyvus teismas.

SUA priėmimo tvarka- gavęs atvykusios į teismo posėdį ar atlikusios atitinkamą procesinį veiksmą šalies prašymą priimti SUA, teismas, konstatavęs nesant CPK 285str. 3d. nurodytų pagrindų, išeina į sprendimų priėmimo kambarį. Atsisakymas priimti SUA įforminamas motyvuota nutartimi, kuri paduodant atskirtąjį skundą neskundžiama. Priimdamas SUA teismas neturi teisės atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą. SUA nuorašas ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo priėmimo dienos išsiunčiamas neatvykusiai šaliai.

SUA turinio reikalavimai nustatyti CPK 286str. Taikomi ir CPK 270str. bendrieji reikalavimai. SUA turi tris dalis- įžanginę, revoliucinę ir sutrumpintų motyvų. Įžanginėje dalyje nurodoma, kad priimamas SUA, bet tai turėtų atsispindėti ir pačiame teismo procesinio dokumento pavadinime. Rezoliucinėje dalyje, nurodant pareiškimo peržiūrėti sprendimą padavimo terminus ir tvarką, teismas turėtų nurodyti, kad neatvykusi šalis neturi teisės skųsti sprendimą apeliacine tvarka, o atvykusi šalis turi teisę paduoti apeliacinį skundą bendrąja tvarka. Sutrumpintuose motyvuose nenurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus.

Šalis, kurios atžvilgiu priimtas SUA, gali per 20 dienų nuo SUA priėmimo dienos paduoti jį priėmusiam teismui pareiškimą peržiūrėti SUA. Teismas panaikins priimtą SUA ir atnaujins bylos nagrinėjimą tik konstatavęs, kad šalis ne tik neatvyko į teismo posėdį ar neatliko tam tikro procesinio veiksmo dėl svarbių priežasčių, bet kad ir yra aplinkybių, galinčių turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (aplinkybės- ne tik naujos, bet ir jau byloje egzistuojančios). Priėmęs pareiškimą teismas persiunčia jo ir jo priedų kopijas šalims ir tretiesiems asmenims ir informuoja, jog per 14 dienų nuo jo išsiuntimo šalys privalo, o tretieji asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į jį. Šaliai nepateikus atsiliepimo, nebus priimamas SUA, tačiau teismas gali atsisakyti priimti pavėluotai pateikiamus įrodymus ir argumentus. Paduotą pareiškimą rašytinio proceso tvarka teismas turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo termino atsiliepimui pateikti pasibaigimo dienos. Teismas atsisakymą atnaujinti procesą įformina motyvuota nutartimi, kuri gali būti skundžiama paduodant atskirtąjį skundą. Atnaujinus bylos nagrinėjimą nustatoma teismo posėdžio data ir procesas vyksta nuo to momento, kai buvo priimtas SUA. Jei atnaujinus bylą šalis, kuriai priimtas SUA, pakartotinai neatvyksta į pirmąjį teismo posėdį, gali būti priimtas pakartotinis SUA, atvykusiai šaliai prašant. Šiuo atveju neleidžiama pateikti pareiškimo peržiūrėti SUA. Jei neatvyksta į kitus teismo posėdžius gali būti priimamas paprastas SUA.

Teismo sprendimo įsiteisėjimas. Įsiteisėjimo teisinės pasekmės.

Priimtas teismo sprendimas ne iš karto pradedamas vykdyti. Suteikiama teisė dalyvaujantiems asmenims ginčyti teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apeliacini apskundimo terminui (30-40 dienų),

jei jie nebuvo apskųsti. Apskundžiamas apeliacine tvarka, tačiau nepanaikinamas sprendimas įsiteisėja ir karto, baigus nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir kasacinio teismo nutartys bei sprendimai, kurie neskundžiami apeliacine tvarka įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Teismo sprendimas už akių įsiteisėja po 20 dienų nuo jo priėmimo. Sprendimas už akių, kai paduodamas pareiškimas jį peržiūrėti, įsiteisėja baigus peržiūrėjimo procedūrą, jeigu pareiškimas peržiūrėti SUA netenkinamas. Preliminarus sprendimas (dokumentiniame procese) įsiteisėja, jei per 20 dienų atsakovas nepareiškia motyvuotų prieštaravimų.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomas visoms valstybėms ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ir pareigūnams, visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, t.y. neapibrėžtam asmenų ratui. Jis įgyja įstatymo galią ir niekas negali atsisakyti jo vykdyti ar kitokiu būdu nepaisyti.Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, t.y. pripažįstama, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalimas turi įstatymo galią. Res judicata savybė taikoma tik šalims ir byloje dalyvaujantiems asmenims. Jos padariniai:

Procesinis- sprendimo nebegalima skųsti įprasta (apeliacine) tvarka ir ginčyti juo nustatytų faktų.Prarandama ir teisė kreiptis į kasacinį teismą, nes skųsti kasacine tvarka galima tik sprendimus peržiūrėtus apeliacine tvarka. Lieka tik galimybė atnaujinti procesą (CPK 365str,)

Materialieji yra dvejopi. Pirma, šalys negali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis poveikis). Taip pasireiškia įsiteisėjusio teismo sprendimo išimtinumas. Jei būtų pareikštas tapatus ieškinys, teismas atsisakytų jį priimti, o iškelta byla būtų nutraukta. Sprendimas turi išimtinumo savybę, kol nėra panaikinamas įstatymo nustatyta tvarka. Antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis poveikis). Jei nėra kitaip nustatyta, teismas turėtų ex officio tikrinti, ar teismo sprendimas, priimtas kitoje byloje, neturi res judicata galios. Tai įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė galia. Prejudicinių faktų ir teisinių santykių negalima ginčyti kitose bylose. Prejudicialumas taikomas tik byloje dalyvavusiems asmenims.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa vykdytinu dokumentu. Jei skolininkas nevykdo sprendimo savanoriškai, pradedamas priverstinio sprendimo vykdymo procesas. IŠIMTIS- skubus teismo sprendimo vykdymas.

Teismo sprendimo trūkumų ištaisymas

Savo priimto sprendimo, kuris jau paskelbtas teismas pats nebegali nei panaikinti, nei pakeisti. Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo teisėtumą ar nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine ar kasacine tvarka arba atnaujinus procesą. ( Išimtis CPK 288- teismas gali panaikinti savo sprendimą už akių, pagal CPK 430 teismas gali panaikinti savo priimtą preliminarų sprendimą, pagal CPK 461 teismas gali panaikinti ankstesnį sprendimą paskelbti asmenį mirusiu ar pripažinti nežinia kur esančiu, jei asmuo atsiranda, taip pat CPK 469, 474, 479str)Tuo atveju, kai priimant sprendimą ar rašant sprendimą, padaroma neesminių klaidų, kurios ateityje gali trukdyti jį vykdyti, įstatymai nurodo tris teismo sprendimų trūkumų šalinimo būdus:

1. Sąlygiškai formalių teismo sprendimo netikslumų ištaisymą, 2. Papildomo sprendimo priėmimą,3. Sprendimo išaiškinimą.

Papildomas teismo sprendimas

277 straipsnis. Papildomas sprendimas1. Teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti

papildomą sprendimą, jeigu:1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas;2) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos

atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti;3) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo.2. Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo

priėmimo dienos.3. Papildomą sprendimą teismas priima išnagrinėjęs klausimą teismo posėdyje. Šalims pranešama apie teismo

posėdžio laiką ir vietą. Šių asmenų neatvykimas nekliudo išnagrinėti papildomo sprendimo priėmimo klausimą. Priimant papildomą sprendimą, šio Kodekso 269 straipsnio nuostatos netaikomos. Priimamas papildomas sprendimas turi atitikti šio Kodekso 270 straipsnio keliamus reikalavimus. Papildomo sprendimo nuorašai pasiunčiami teismo posėdyje nedalyvavusioms šalims ir tretiesiems asmenims ne vėliau kaip per tris dienas nuo papildomo sprendimo priėmimo.

4. Papildomas sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos. 5. Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas papildomo sprendimo priėmimo klausimu, gali būti

duodamas atskirasis skundas.

Papildomą sprendimą teismas gali priimti tik tokiais CPK nurodytais atvejais (CPK 277 str.):1. dėl kurio nors reikalavimo, dėl kurio šalys pateikė įrodymų ir paaiškinimų, sprendime liko nenuspręsta. Jeigu

reikalavimas nenagrinėtas ir netirtas tesimo posėdyje, teismas papildomo sprendimo negali priimti. Suinteresuoti asmenys šiuo atveju gali pareikšti ieškinį bendrąja tvarka.

2. teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių privalo susilaikyti. Papildomas sprendimas gali būti priimtas tik jeigu reikalavimas, kurio patenkinimo būdo teismas sprendime nedetalizavo, buvo nagrinėtas teismo posėdyje.

3. teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jų paskirstymo klausimo.Papildomo sprendimo priėmimo pagrindų sąrašas baigtinis. Teismas papildomą sprendimą gali priimti savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu. Papildomo sprendimo priėmimui taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir teismo nutartims (CPK 270 str.). Papildomo teismo sprendimo priėmimo klausimas sprendžiamas teismo posėdyje, jo laikas pranešamas šalims. Papildomo sprendimo priėmimą galima inicijuoti per 20 dienų nuo teismo sprendimo priėmimo. Papildomas sprendimas negali keisti priimto sprendimo esmės. Nutartį, kuria teismas atsisako priimti papildomą teismo sprendimą, gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą. Papildomas sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka bendrais pagrindais, apeliacinio apskundimo terminas yra 20 dienų.

Teismo sprendimo išaiškinimas

278 straipsnis. Sprendimo išaiškinimas1. Jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat

savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio.2. Sprendimą išaiškinti leidžiama, jeigu jis dar neįvykdytas, taip pat jeigu nepasibaigė terminas, per kurį

sprendimas gali būti priverstinai įvykdytas, ar šis terminas neatnaujintas.3. Sprendimo išaiškinimo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Dalyvaujantiems byloje asmenims

pranešama apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Tačiau šių asmenų neatvykimas nekliudo išnagrinėti sprendimo išaiškinimo klausimą.

4. Dėl teismo nutarties sprendimo išaiškinimo gali būti duodamas atskirasis skundas.

Sprendimą galima aiškinti, kai kurios nors jo dalys ar formuluotės yra dviprasmiškos ir neaiškios. Sprendimas išaiškinamas tesimo nutartyje, o ji gali būti priimta teismo iniciatyva, taip pat byloje dalyvaujančių asmenų prašymu. Sprendimą galima išaiškinti, kol jis dar nėra įvykdytas ir nėra pasibaigęs terminas, per kurį jis gali būti įvykdytas priverstinai. Sprendimo išaiškinimo klausimas sprendžiamas teismo posėdyje ir jo laikas bei vieta pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims. Teismo išaiškinimas negali keisti priimto sprendimo esmės. Nutartis sprendimo išaiškinimo klausimu gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą.

Rašybos ir aritmetinių klaidų taisymas

276 straipsnis. Rašymo apsirikimų ir aiškių aritmetinių klaidų sprendime ištaisymas1. Paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti.2. Teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo

apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Ištaisymų klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka.

3. Rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas ištaisančios nutarties nuorašas per tris dienas nuo jos priėmimo turi būti išsiųstas šalims ir tretiesiems asmenims.

4. Dėl teismo nutarties ištaisymų sprendime gali būti paduodamas atskirasis skundas.

Sprendime padarytas aritmetines bei rašybos klaidas teismas turi teisę ištaisyti. Teisėjas tokias klaidas sprendimų priėmimo kambaryje ar prieš skelbiant sprendimą ištaiso pats. Taisymai turi būti aptarti ir ištaisyti. Dėl klaidų taisymo sprendžiama rašytinio proceso tvarka. Išsprendęs šį klausimą teisėjas priima nutartį, nutarties nuorašas per 3dienas nuo jos priėmimo turi būti išsiųstas šalims ir tretiesiems asmenims. Nutaręs ištaisyti sprendimą, teismas priima nutartį, kurioje nurodomos klaidos ir jų taisymas. Tokia nutartis tampa sudedamąja teismo sprendimo dalimi. Rašybos ir aritmetinių klaidų taisymas negali keisti priimto sprendimo esmės. Klaidas sprendime galima ištaisyti, nesvarbu sprendimas įsiteisėjo, ar ne. Nesant jokios rašybos ar aritmetinės klaidos, sprendimą taisyti draudžiama.

Teismo sprendimo vykdymo tvarkos ir termino nustatymas, sprendimo vykdymo užtikrinimas.

Teismo sprendimai vykdomi tada, kai jie įsiteisėja (588str), tačiau pasitaiko ir išimčių. Teismui yra suteikiama teisė prireikus nustatyti konkrečius sprendimo įvykdymo tvarką ir terminą, užtikrinti jo įvykdymą, taip pat yra numatyta skubaus teismo sprendimo vykdymo galymybė. Teismas pats sprendžia, kaip realiai bus įvykdytas teismo sprendimas. Konkretūs sprendimo įvykdymo tvarka ir terminas nustatomi, jeigu, teismo nuomone, sprendimas turi būti įvykdytas kitokia negu paprastai tvarka. Jeigu teismas nori, kad jo sprendimas būtų įvykdytas konkrečiu būdu, jis turi tai aptarti argumentuotai motyvuojamojoje sprendimo dalyje ir konkrečiai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje.

Teismas gali nustatyti tokias sprendimo vykdymo tvarkas: a) vykdyti sprendimą skubiai (CPK 282, 283str); pvz: nedelsiant reikia atskirti vaiką nuo tėvų, jei tai gręsia jo gyvybei ar sveikatai. Skubaus vykdymo atveju teismas pagal išieškotojo rašytinį pareiškimą privalo išduoti išieškotojui vykdomąjį raštą ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sprendimo priėmimo dienos (CPK 646str2d). Skubiai vykdomo sprendimo apskundimas apeliacine tvarka jo vykdymo nesustabdo. Skubaus sprendimo vykdymas turi dvi rūšis: fakultatyvinę ir privalomąją. Privalomosios atveju, sprendimo vykdymo tvarka nustatyta CPK282str, o fakultatyvinio spr vykdymą nusako CPK 283str. b) priverstinai vykdyti sprendimą (CPK 144str 3d) ; c) atidėti arba pakeisti sprendimo vykdymą (CPK 284str). Atidėti teismo sprendimo vykdymą reiškia sprendimo priverstinio vykdymo galimybės nukėlimas vėlesniam nei teismo sprendimo įsiteisėjimas laikui. Pakeisti teismo sprendimo vykdymą reiškia kitokios sprendimo įgyvendinimo tvarkos, nei nurodyta rezoliucinėje dalyje ar yra įprastai priimta, įstatymas.

Teismas taip pat gali užtikrinti priimto sprendimo įvykdymą. Čia labiausiai taikytinas CPK XI skyrius, kuris nusako laikinąsias apsaugos priemones. Butent per jas, teismas yra netiesiogiai įgaliotas užtikrinti sprendimo įgyvendinimą.

271 straipsnis. Sprendimo įvykdymo tvarkos bei termino nustatymas ir sprendimo įvykdymo užtikrinimas1. Priimdamas sprendimą, teismas reikiamais atvejais nustato konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką bei terminą,

įvykdymą atideda arba išdėsto.2. Šiame Kodekse nurodytais atvejais teismas perduoda sprendimą skubiai vykdyti arba išsprendžia leidimo

skubiai vykdyti sprendimą klausimą ir tai nurodo sprendime.

Teismo sprendimo nukreipimas vykdyti.

281 straipsnis. Sprendimo nukreipimas vykdytiTeismo sprendimai gali būti vykdomi, kai jie įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai jie vykdomi skubiai arba kai

skolininkas teismo sprendimą įvykdo pats.

Priverstinis teismo sprendimų vykdymas yra viena iš teismo sprendimų įgyvendinimo formų. Įgyvendinimo sąvoka yra platesnė nei vykdymo sąvoka. Įgyvendinami visi teismo sprendimai, nes jie visi daro įtaką teisiniams šalių santykiams. Tačiau priverstinai vykdomi ne visi sprendimai. Esant teismo sprendimui pripažinti, nutraukti, pakeisti ar nustatyti teisinius santykius, paprastai nereikia taikyti priverstinių vykdymo priemonių, nes teisinį poveikį daro pats sprendimas. Tuo tarpu teisinis sprendimų priteisti poveikis pasiekiamas tik kai atsakovas atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jį įpareigojo teismas rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje. Atsakovui neatliekančiam įpareigojimų tenka taikyti valstybės prievartą. Sprendimai, vykdomi taikant priverstinio vykdymo priemones, vadinami vykdytinais.

Teismo sprendimas ar nutartis pradedami vykdyti, kai jie įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai jie perduodami skubiai vykdyti. (CPK 152, 281-283, 588 str.)

Vykdytini dokumentai - dokumentai, kuriais remiantis išduodami vykdomieji dokumentai ir atliekami priverstinio sprendimų vykdymo veiksmai. (CPK 584 str. Vykdytini dokumentai.: teismo ir arbitražo sprendimai, nutartys, nutarimai ir įsakymai civilinėse bylose; teismo patvirtintos taikos sutartys; ir kt.)

Vykdomasis dokumentas – oficialus teismo ar kitos institucijos arba pareigūno išduotas dokumentas, kuriuo remiantis atliekami vykdymo veiksmai (CPK 587 str.: vykdomieji raštai, išduoti teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarčių pagrindu; teismo įsakymai ir t.t.)

Vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Vykdomasis raštas - tai oficialus teismo procesinis dokumentas, kuriuo remiantis atliekami priverstinio teismo sprendimų vykdymo veiksmai. Be vykdomojo rašto vykdymo veiksmus draudžiama atlikti (CPK 586str. 2d.), išskyrus atvejus, kai vykdytinas dokumentas atstoja vykdomąjį raštą, pavyzdžiui, teismo įsakymas.Tais atvejais, kai konfiskuojamas turtas arba kai išieškomos pinigų sumos į valstybės biudžetą, kai išieškoma nusikalstama veika padaryta žala, kai išieškomas išlaikymas, žalos, padarytos suluošinant ar kitaip sužalojant sveikatą, atlyginimas, taip pat atimant maitintojo gyvybę, teismas vykdomąjį raštą išduoda išieškotojui ir be jo prašymo. Išduodant vykdomąjį raštą, prie jo pridedami turto arešto dokumentų bei kitų byloje esančių dokumentų, reikalingų sprendimui įvykdyti, nuorašai. (CPK 646str.)

CPK 606 str. 2 d. nustato bendrąją taisyklę, kad vykdomieji raštai pagal teismų sprendimus gali būti pateikti vykdyti per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Vykdymo procesas prasideda nuo vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti. Vykdomąjį raštą ar teismo įsakymą antstoliui vykdyti gali pateikti išieškotojas ar jo atstovas.(CPK 650 str.) Antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, per tris dienas, (skubaus vykdymo atveju – nedelsdamas) patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus.jei nėra kliūčių antstolis pradeda vykdymo procesą.

Teismo sprendimų ir nutarčių skubus vykdymas

Bendroji taisyklė, kad vykdytinumo savybę teismo sprendimas įgyja tik įsiteisėjas (CPK 279, 281 str.). Išimtis - tai skubus sprendimų vykdymas. Išimtiniais atvejais, kai būtina kuo greičiau apginti pažeistas pagrindines žmogaus teises, įstatymas leidžia pradėti vykdyti sprendimą iš karto, kai tik jis priimamas, t y. jam dar neįsiteisėjus. Skubaus vykdymo atveju teismas pagal išieškotojo rašytinį pareiškimą privalo išduoti išieškotojui vykdomąjį raštą ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sprendimo priėmimo dienos (CPK 646 str. 2 d.). Skubiai vykdomo sprendimo apskundimas apeliacine tvarka jo vykdymo nesustabdo (CPK 282 str. i d.).Skubaus sprendinio vykdymo rūšys:

Privalomas - t eismas privalo perduoti sprendimą skubiai vykdyti. Pagal CPK 282 straipsnio antrąją dalį teismas visais atvejais privalo perduoti skubiai vykdyti:

1) sprendimus (nutarimus) priteisti išlaikymą;2) sprendimus priteisti darbo užmokestį - sprendimų dalį, nevirši jančią vieno mėnesio vidutinio darbo

užmokesčio;3) sprendimus įkeldinti iškeldintus iš gyvenamųjų patalpų asmenis;4) nutartis iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą;

5)nutartis (sprendimus) sumažinti banko akcinį kapitalą.Fakultatyvinis skubus sprendimo vykdymas:

1) dėl priteisimo išmokų atlyginti žalą, atsiradusią sužalojus fizinio asmens sveikatą ar atėmus gyvybę;2) dėl priteisimo atlyginimo, priklausančio autoriui už naudojimąsi jo mitinėmis autoriaus teisėmis ar išradėjui,

turinčiam patentą, - už naudojimąsi jo išradimu;3) dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo;4) dėl darbuotojo grąžinimo į darbą;5) visose kitose bylose, jeigu dėl ypatingų aplinkybių delsimas įvykdyti sprendimą gali padaryti išieškotojui

daug žalos arba apskritai gali tapti neįmanoma ar labai sunku įvykdyti sprendimą (CPK 283 str. 1 d.).Skubus fakultatyvusis teismo sprendimo vykdymas gali pažeisti atsakovo teises. Todėl teismas, leisdamas skubiai

vykdyti teismo sprendimą CPK 283 straipsnio pirmosios dalies 5 punkte nurodytu atveju, privalo pareikalauti, kad ieškovas užtikrintų sprendimo vykdymo atgręžimą, jeigu, skubiai įvykdytas, sprendimas bus panaikintas apeliacine ar kasacine tvarka.

Kai yra aptarti pagrindai perduoti teismo sprendimą skubiai vykdyti, teismas tai privalo nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje (CPK 271 str. 2 d.). Jei nenurodo, rašytinio proceso tvarka priima nutartį dėl skubaus sprendimo vykdymo, tuo atveju, kai sprendimas dar neįsiteisėjo. Skubaus sprendimo vykdymą gali išspręsti ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismas.

Jeigu skubiai vykdyti perduotas sprendimas apskundžiamas apeliacine tvarka ir panaikinamas, teismas taiko sprendimo įvykdymo atgręžimą, išskyrus CPK nurodytas išimtis, kai sprendimo įvykdymo neleidžiama atgręžti (CPK 760, 762 str.)

Kai kuriuos sprendimus CPK draudžia skubiai vykdyti.(428 str. 9d., 436str. 7d.)

Teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas, išdėstymas ir vykdymo tvarkos pakeitimas.

CPK 284str. 1d.: Teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Sprendimo įvykdymo atidėjimas – jo priverstinio vykdymo galimybės nukėlimas vėlesniam nei teismo sprendimo įsiteisėjimas laikui. Tokia teise teismas gali pasinaudoti ypatingais atvejais, pvz.: iškeldinimo bylose teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, gali atidėti iškeldinimą iki tam tikro laiko.

Teismo sprendimo vykdymo išdėstymas – vykdymo veiksmų išdėstymas tam tikrais etapais (gali būti svarbu atsižvelgti į ypatingas aplinkybes).

Teismas atidėdamas ar išdėstydamas teismo sprendimo vykdymą, turi vadovautis abiejų šalių interesais ir turėti omeny, kad šis institutas yra viena iš priemonių užtikrinti socialinį teisingumą ir socialinę taiką.

Sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas – kitokios sprendimo įgyvendinimo tvarkos, nei nurodyta jo rezoliucinėje dalyje ar yra įprastai priimta, nustatymas.

Pirmosios instancijos teismo nutartys: nutarčių rūšys, priėmimo tvarka ir turinys

Teismo nutar tis yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo teismas išsprendžia klausimą, nesusijusį su bylos išsprendimu iš esmės. Tačiau CPK nurodytais atvejais nutartimis gali būti išsprendžiama ir byla.

Teismo nutartys klasifikuojamos į rūšis pagal įvairius kriterijus. Pagal sprendžiamų klausimų pobūdį nutartys gali būti skirstomos į:

a) nutartis, užtikrinančias tinkamą bylos nagrinėjimą ir sprendimovykdymą;

b) nutartis, kuriomis ginčas baigiamas spręsti (nutartis patvirtinti taikos sutartį, priimti ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą);

c) nutartis, užkertančias kelią tolesnei proceso eigai (nutartis nutraukti bylą, atsisakyti priimti pareiškimą);d) nutartis, baigiančias procesą, tačiau netrukdančias jo pradėti ateityje;

Pagal formą nutartys skirstomos į rašytines ir žodines. Rašytinė nutartis surašoma kaip atskiras procesinis dokumentas, o žodinė nutartis įrašoma į teismo posėdžio protokolą.

Pagal priėmimo tvarką nutartys skirstomos į nutartis, priimamas sprendimų priėmimo kambaryje, ir nutartis, priimamas neišeinant i sprendimų priėmimo kambarį.

Teismo nutartį, kaip ir teismo sprendimą, sudaro keturios dalys; įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė (CPK 291 str.).

Įžanginėje dalyje nurodoma nutarties priėmimo laikas ir vieta, teismo pavadinimas, teisėjo vardas ir pavardė; jeigu nutartis priimta teismo posėdyje - teismo posėdžio sekretorius, byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat ginčo dalykas.

Aprašomojoje dalyje nurodoma klausimas, kuriuo priimama nutartis, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, jeigu nutartis priimta teismo posėdyje ir tie asmenys pateikė paaiškinimus.

Motyvuojamojoje dalyje n urodomi faktiniai (nustatyti faktai, įrodymai) ir teisiniai (įstatymai, kiti teisės šaltiniai) argumentai, kuriais remdamasis teismas priima nutartį.

Rezoliucinėje nutarties dalyje surašomas priimtas teismo nutarimas svarstomu klausimu, taip pat nutarties apskundimo tvarka ir terminas.

Tačiau ne visos teismo nutartys susideda iš keturių dalių. Aptartus turinio reikalavimus turi atitikti tik rašytinė nutartis.

Jeigu nutartis turi būti priimama sprendimų priėmimo kambaryje, jai priimti ir paskelbti taikoma teismo sprendimams priimti ir skelbti nustatyta tvarka (CPK 268 str.). Tačiau teismas negali atidėti nutarties pri ėmimo ir paskelbimo. Nutartys turi būti priimamos iš karto, išsprendus tam tikrą klausimą. Teismo posėdyje priimtą nutartį būtina paskelbti iš karto (CPK 290 str. 3 d.).

CPK nurodo tik vieną atvejį, kai nutartis turi būti rašytinė - jeigu ji gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą (CPK 290 str. 2 d.). Visais kitais atvejais priimamos žodinės nutartys.

Teisėjas gali priimti rašytines nutartis ir kitais atvejais. Be to, sprendimų priėmimo kambaryje teismas turi teisę priimti ir žodinę nutartį (CPK 290 str. 2 d.).

Specifinė teismo nutarčių rūšis yra atskirosios teismo nutartys, atliekančios informacinę, ir prevencinę funkciją. Teismas nagrinėdamas' bylą nustatęs, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teises normas, dėl šių faktų gali priimti atskirąją nutarti ir išsiųsti ją atitinkamoms valstybės ar savivaldybių institucijoms arba pareigūnams (CPK 299 str.). . Atskiroji nutartis atlieka ir informacinę, ir prevencinę funkciją, ja remdamosi atitinkamos institucijos gali pradėti tyrimą ir taikyti pažeidėjams sankcijas. Atskirąsias nutartis teismas priima savo iniciatyva. Taigi teismas atskirąja nutartimi turi reaguoti, kai pažeidžia-mas viešasis interesas.

Pirmosios instancijos nutarčių įsiteisėjimas

Teismo nutartis teisinių padarinių sukelia nuo įsiteisėjimo momento. Paduodant atskirąjį skundą neskundžiamos nutartys įsiteisėja, kai yra priimamos. Nutartys, kurios gali būti skundžiamos paduodant atskirąjį skundą, įsiteisėja pasibaigus apskundimo terminui, t. y. septynioms dienoms, jeigu jos nėra apskundžiamos (CPK 335 str.). Apskųsta, tačiau apeliacinės instancijos teismo palikta galioti ir nepanaikinta nutartis įsiteisėja bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka.

Teismo rezoliucija

Teismo rezoliucija — tai teisėjo ranka padarytas įrašas tam tikrame procesiniame dokumente, kuriuo išsprendžiamas tam tikras procesinis klausimas.

Teisėjas turi teisę spręsti procesinius klausimus priimdamas rezoliuciją tik CPK nurodytais atvejais. Jeigu CPK rezoliucijos priėmimo galimybės nenumato, klausimas turi būti sprendžiamas nutartimi.

Pagal CPK teisėjo rezoliucija galima išspręsti tokius klausimus:1) procesinio dokumento priėmimo klausimą (CPK 115 str 1 d.);2) ieškinio pareiškimo priėmimo klausimą (CPK 137 str. 1 d.);3) pastabų dėl teismo posėdžio protokolo teisingumo patvirtinimo klausimą (CPK 172 str.1 d.);4) kreditoriaus pareiškimo priimti teismo įsakymą klausima (CPk 435 str. 1 d.);5) antstolio patvarkymo tęsti vykdymo veiksmus kitos antstolių kontoros aptarnaujamoje teritorijoje

patvirtinimo klausimą (CPK 591 str 2 d.);6) skundo dėl antstolio nesutikimo su vertėjui ar ekspertui pareikštu nušalinimu klausimą (CPK 598 str. 5 d.);7) antstolio patvarkymo nutraukti vykdomąją bylą patvirtinimo klausimą (CPK 630 str. 1 d.);8) antstoliui pareikšto nušalinimo klausimą (CPK 637 str. 3 d.);9) turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo klausimą (CPK 725 str. 1 d.).

Klausimą, kurį CPK leidžiama išspręsti rezoliucija, teismas gali išspręsti ir priimdamas nutartį (CPK 290 str. 6 d.).

Išspręsdamas klausimą rezoliucija, teisėjas ant atitinkamo procesinio dokumento užrašo, kaip jis atitinkamą klausimą išsprendžia, nurodo savo vardą ir pavardę, rezoliucijos priėmimo datą ir pasirašo. Teisėjo rezoliucija neskundžiamą (CPK 290 str. 5 d.).