Konferencija „Lietuvos konstitucingumo raida“

2012 m. spalio 26 d.

B. GENZELIS. Dar ten, kurie prie durų yra, tai mes norime, kad visi suspėtų įeiti.

Dalyvauja istorikai, teisininkai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, 2012 m. Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos egzamino laimėtojai, Seimo nariai, studentai, istorijos mo-

kytojai, moksleiviai, politologai, Sąjūdţio ir kiti garbingi svečiai.

Mes ţinome, kad ši diena mums be galo reikšminga, nes prieš dvidešimt metų (nors

vakar sukako dvidešimt metų, vieną dieną vėluojame) priėmėme Konstituciją. Mano giliu

įsitikinimu, tai viena iš reikšmingiausių Konstitucijų mūsų Lietuvos istorijoje, aš ją sieju su

1922 m., nes 1922 m. Konstitucija mums buvo pagrindas. Buvo keletas variantų, bet mes visą

laiką savo ţvilgsnį kreipėme į tą Konstituciją. Konstitucija buvo rengiama labai kruopščiai,

buvo įvairių variantų. Mes buvom išsivertę apie dvidešimt įvairių šalių konstitucijų ir

studijavom. Aš šiandien ţiūriu į buvusį Seimo Pirmininką. Kiek mes, rengdami Konstituciją,

sėdėdavom? Iki 5 ryto. Tada nemiegoję grįţdavome atgal. Mano supratimu, tas mūsų per-

sidirbimas Konstitucijos kokybei nė kiek neatsiliepė.

Jeigu šiandien kam nors nepatinka, bando keisti, bet vis dėlto yra vienas dalykas –

šiandien tai ne Konstitucijos problema. Aš ir šiandien giliai įsitikinęs, kad tai yra viena iš

reikšmingiausių ir demokratiškiausių šio regiono Konstitucijų ne tik mums. Jeigu atskiri

paragrafai yra nevykdomi (aš sutinku, kad iš tikrųjų nevykdomi), tai yra ne Konstitucijos

problema, bet piliečių problema, įstatymų leidėjų problema ir kitų problema. Mūsų tikslas,

kad Konstitucija būtų šventai vykdoma, nes kartais iš kai kurių Seimo narių išgirstu (ir va-

kar išgirdau iš vieno Seimo nario, kuris ateityje nebus Seimo nariu), kad jis Konstitucijos

neskaitė. Ką gi, jeigu į Seimą ateina tokie ţmonės, kurie neskaitę Konstitucijos, tai yra jų

problema, o ne Konstitucijos problema. Aš dar kartą noriu pabrėţti, kad šia Konstitucija mes

galime didţiuotis, kad tai yra gana kruopščiai parengta Konstitucija. Todėl pradţioje norėčiau

suteikti ţodį Seimo Pirmininkei I. Degutienei.

Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės sveikinimo žodis

I. DEGUTIENĖ. Labas rytas, gerbiamieji konferencijos dalyviai! Nors, kaip ponas

B. Genzelis sakė, kad viena diena jau praėjo po šventės, bet manau, kad šie metai tikrai yra

Konstitucijos dvidešimtmečio metai. Kadangi renginių buvo tikrai įvairiose institucijose daug,

tai turbūt kaip paskutinis šių metų Konstitucijos dvidešimtmečio minėjimo akordas yra or-

ganizuota šios dienos konferencija. Dėkoju tiems, kurie į ją atvykote.

2

Susirinkome šioje istorinėje salėje vedami istorinės atminties ir minėdami graţią ir

svarbią atkurtos nepriklausomos Lietuvos sukaktį. Prieš dvidešimt metų mūsų valstybė, at-

kūrusi ir apgynusi savo nepriklausomybę, referendumu priėmė savo Konstituciją. Lietuva,

Lietuvos piliečiai prisiėmė atsakomybę gyventi laikydamiesi bendrų, visuotinai priimtinų

politikos, teisės ir moralės standartų. Tai buvo ţenklas pasauliui ir mums patiems, kad at-

kovoję ir apgynę savo nepriklausomybę einame jos įtvirtinimo visose gyvenimo srityse keliu.

Konstitucija tada buvo ir dabar išlieka tam tikras visuomenės gyvenimo fenomenas. Ji veikia

čia ir dabar, reglamentuoja kitus teisės aktus, realiai veikia visas gyvenimo sritis. Kartu ji yra

tam tikras idealas ir siekinys, tam tikras politinio, teisinio ir moralinio gyvenimo etalonas,

vienodai privalomas kiekvienam Lietuvos piliečiui. Tai nelengvas iššūkis bet kuriai sąţiningai

pagal Konstituciją gyvenančiai visuomenei, bet kartu ir tvirtas pagrindas, į kurį remiamės

ieškodami atsakymų į labai nelengvus politinės tikrovės klausimus. Juolab nelengva, kai

tokius iššūkius tenka priimti pirmiems Europoje, sukurti precedentą viso pasaulio teisei.

Nors tikriausiai daugelis pagalvojate apie dešimties metų senumo įvykius, patik-

rinusius Lietuvos konstitucinės kultūros ir konstitucinės sandaros tvirtumą, aš kalbėjau ne

apie tai. Lietuvos konstitucinė tradicija jau gilioje praeityje buvo neabejotinai aukšto lygio, o

kai kurie mūsų šalies pasiekimai lieka išskirtini ne tik Vidurio Europos regione ir visoje

Europoje, bet ir visame pasaulyje. Jau XVI a. Lietuva turėjo tris Statutus ir šie teisynai liudijo

paţangią mūsų valstybės savitvarką, paţangią teisinę mintį. Maţa to, jie tapo precedentu

Lenkijos ir Livonijos teismams, jų pagrindu buvo redaguojamas 1649 m. Rusijos teisynas.

Daug vėliau nei kitos šalys, tapusi krikščioniška erdve, Lietuva sparčiai civilizavosi, sparčiai

tvarkė visas gyvenimo sritis pagal europinius standartus, ir konstitucinė kultūra ne išimtis.

Liūdna, bet simboliška, kad paskutinysis Statutas pergyveno pačią Lietuvos valstybę. Tačiau

ne be jo įtakos ir ne be jo laisvės ir tiesos dvasios radosi 1791 m. geguţės 3 d. Konstitucija,

pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje po Jungtinių Valstijų pagrindinis valstybės įstatymas,

apibrėţęs politinę ir socialinę santvarką, pagrindinius valstybės institutus ir jų funkcijas.

Neįmanoma be konstitucinės tradicijos, konstitucinės dvasios įsivaizduoti ir mo-

derniųjų laikų Lietuvos nei po 1918 m. vasario 16 d., nei po 1990 m. kovo 11 d. Konstitucija,

kaip visuomenės savitvarkos ir savisaugos veiksnys, kaip politinis, teisinis ir moralinis pa-

matas, anksčiau ar vėliau turėjo rastis mūsų realiame gyvenime, ir ji radosi 1992 m. bendra

tiesiogine piliečių valia, išreikšta referendumu ir ţymėdama naują mūsų istorijos etapą, naujus

pasirinktus gyvenimo ir veiklos standartus, naujus valstybingumo įtvirtinimo orientyrus.

Gerbiamieji, tos istorinės datos, tie keli punktyrai iš visuotinės Lietuvos raidos pri-

mena vieną tiesą. Valstybės istorija tęsiasi, tęsiasi jos darbai, poelgiai, bet ne vien tik doku-

mentai. O patys viltingiausi, patys teisingiausi aktai tampa gyvi tik tada, kai jų laikomasi, kai

3

pagal juos gyvenama. Konstitucijai tai galioja kaip niekam kitam. Todėl nenuvertinkime,

nesuterškime ir nepamirškime to ne tik minėdami iškilias istorines Lietuvos valstybės

sukaktis, bet ir kiekvieną dieną. Kitų renginių metu visada kreipdavausi į akademinę vi-

suomenę, į teisininkus, kad toliau aiškintų kiekvienam mūsų piliečiui, ne tik teisininkui, kad

Konstitucija turi būti gyva, prieinama ir suprantama kiekvienam Lietuvos piliečiui kiekvieną

dieną. Ir čia reikia pasidţiaugti, kad Konstitucijos egzaminas, kurio idėja kilo anksčiau,

šiandieną apima vis didesnę mūsų piliečių dalį, vis aktyviau dalyvauja ţmonės nuo jauno iki

seno, nuo jaunimo iki senjorų. Lygiai taip pat su malonumu uţvakar buvau Tauragėje, kur

rajono kultūros namuose buvo organizuotas Konstitucijos dienos minėjimas. Su dideliu

dţiaugsmu galiu pasakyti, tikrai buvo susirinkę daug ţmonių, kuriems buvo įdomu pasi-

klausyti iškilių istorikų, teisės profesorių pranešimų ir kalbėti apie seniausią mūsų Lietuvos

Konstituciją, jos gyvenimo raidą, apie dabartį ir Lietuvos ateitį. Taigi, geros jums dienos ir

įdomios konferencijos! (Plojimai)

B. GENZELIS. Dabar, prieš suteikdamas ţodį profesorei I. Valikonytei, aš norėčiau

atkreipti dėmesį į štai ką, kad Lietuva yra unikali valstybė šitame regione, nors Konstitucija

šiek tiek vėliau, bet Lietuvos Statutas, iš esmės Konstitucijos pirmtakas šitame regione, bu-

vo priimtas anksčiau negu kitose šalyse. Vadinasi, mes vėlgi turime kuo didţiuotis. Turbūt

apie tai mums šiandien papasakos gerbiamoji Irena Valikonytė. Sakau Irena, nes mes labai se-

niai paţįstami.

Lietuvos Statutas bajorų teisinėje ir politinėje sąmonėje

I. VALIKONYTĖ. Gerbiamosios ir gerbiamieji, teisinės valstybės, kurios tikslas –

visų piliečių teisių ir laisvių apsauga, – idėja labai ryški Lietuvos Statute, kurio rengimas buvo

grindţiamas maksima, šalis statoma ant teisės pamatų.

Jau pačioje XIX a. pradţioje, kada Lenkijoje ir Lietuvoje pradėjo vystytis mokslinė

istoriografija, jos kūrėjai išsyk didelį dėmesį skyrė Lietuvos Statutui, daugiausia akcentavo

jame įkūnytą aukšto lygio teisės sistemą. Ţymus lenkų mokslininkas Waclawas Aleksanderis

Maciejowskis pabrėţė, kad tokio didingo įstatymų kodekso tuomet Europa neturėjo. Netgi

XX a. trečiajame dešimtmetyje, kada Lenkijos istoriografijoje tebevyravo mesianistinė pa-

radigma ir sustiprėjo vadinamoji priešmūrio, Polska przedmurzem, t. y. Lenkijos, ginančios

visą Vakarų civilizaciją, ideologija, įţymus teisės istorikas Stanislawas Kutrzeba išdrįso

pripaţinti, jog teisės kodifikavimo srityje Lietuva pranoko Karūną.

Tiesą sakant, XVI a. visoje Europoje pastebimas susidomėjimas teisės kodifikavimu.

Šis reiškinys buvo susijęs su įsivyravusia teisės kaip vertybės (…) samprata ir su valstybės

suverenumo doktrinos, kurios svarbus atributas – sava teisė, sustiprėjimu, taip pat ir su

4

pagyvėjusia teisės mokslo sklaida Europoje. Tačiau tuomet išryškėjusios teisės kodifikavimo

tendencijos kitose šalyse liko neįgyvendintos arba geriausiu atveju tesudarė tik pradinį ko-

difikacijos doktrinos kūrimo etapą.

Antai, 1508 m. Prahos universiteto profesoriaus Viktorino Kornelijaus surašytos

devynios knygos apie čekų ţemės teises taip ir liko kodekso projektas. 1514 m. įţymaus

vengrų juristo Istvano Verbözcyho paruošto „Opus Tripartitum“ dėl diduomenės pasiprie-

šinimo karalius nepatvirtino. 1532 m. Šventosios Romos imperijos ţemėse įsiteisėjusi Ka-

rolina buvo tik Baudţiamosios teisės kodeksas, o Lenkijos Karūnoje XVI a. tebegaliojo netgi

keli teisynai. Kodifikuoti pavyko tik proceso teisę, 1523 m. priėmus vadinamąją Formula

procesus. Tuo pat metu parengta vadinamoji Sigizmundina, kaip ir vėliau Correctura iurium,

arba Taszyckio korektūros projektas, Seime buvo atmestas.

Taigi, 1506 m. išspausdintas Laskio statutas netapo nei Lenkijos kodeksu, nei jo

pagrindu. Tuo tarpu Lietuvos valstybėje ambicinga visuotinio įstatymų kodifikavimo pro-

grama 1529 m. buvo realizuota. Maţa to, Lietuva, per 60 metų parengusi ir priėmusi net tris

statutus, pademonstravo įspūdingą kodifikavimo proceso dinamizmą.

Lietuvos Statutui būdinga išsami teisinių santykių reguliavimo apimtis, aprėpusi visas

svarbiausias teisės šakas. Definicijų ir formuluočių tobulumas, šiuolaikinio Vokietijos teisės

istoriko Dietmaro Willoweito ţodţiais, liudijo iškilių juristų braiţą. Nepaprastai sparti so-

ciopolitinė Lietuvos Didţiosios Kunigaikštystės raida, luominės monarchijos klostymasis,

bajoriškosios demokratijos plėtotė, taip pat sudėtinga tarptautinė padėtis, reikalavusi stiprinti

valstybės politinį vientisumą bei ţemių integraciją, nulėmė platų Statuto turinį.

Savotišką vaidmenį suvaidino ir Lenkijos faktorius. Viena vertus, Lenkijos šlėktų

laisvės tapo sektiniu pavyzdţiu Lietuvos bajorams, o kita vertus, Lenkijos siekis kuo

glaudţiausiais unijiniais saitais pririšti Lietuvą skatino juridiškai įteisinti Lietuvos savaran-

kiškumą. Krikščioniškosios Europos kultūros lobių įsisavinimas, romėnų teisės recepcija, di-

dţiulis renesanso idėjų poveikis suteikė Statutui išskirtinį sistemingumą bei konceptualumą,

leido Lietuvos valstybei tapti neabejotina Vidurio ir Rytų Europos regiono lydere teisėkūros

srityje. Humanistinis ir pasaulietinis trečiojo Statuto turinys, pasak profesoriaus Juliuszo Bar-

dacho, uţtikrino jam garbingiausią vietą tarp renesanso epochos teisės paminklų.

Iš pradţių, XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje, Lietuvos Statutas buvo tyrinėjamas tik

kaip LDK teisės kultūros ir juridinės minties paminklas, o XX a. antrojoje pusėje sovietinės

istoriografijos doktrinai būdingas antivakarietiškumas ir klasių kovos vaidmens hipertro-

favimas trukdė istorikams pristatyti Statutą ir kaip politinės minties kūrinį, nors akademikas

J. Jurginis jau akcentavo valstybinės, t. y. konstitucinės, teisės prioritetą Lietuvos Statute. Tuo

5

tarpu gerokai laisvesnės Lenkijos Liaudies Respublikos istoriografijos atstovas Juliuszas

Bardachas trečiąjį Statutą jau apibūdino kaip savotišką Lietuvos bajorų Konstituciją.

Iš tiesų negali būti atsitiktinumas, kad visuose trijuose Statutuose konstitucinės teisės

normos išdėstytos būtent pirmuose trijuose skyriuose, tarsi šiuolaikinėje Konstitucijoje, Sta-

tute juridiškai įteisinta valstybės santvarka bei sąranga, valdţios institucijų funkcijos ir pre-

rogatyvos. Pirmasis Statutas įtvirtino ponų tarybos viešpatavimą, antrasis – parlamentinę

sistemą ir bajorų demokratiją, trečiasis – pirmąkart Europoje atskyrė įstatymų kūrimo,

vykdomąją ir teismo valdţias. Ţinoma, Statutas, mūsų istoriko Aleksandro Platerio ţodţiais,

„bajorų bajorams sukurtas“, pirmiausia uţtikrino jų asmens teises bei neliečiamybę, garbės,

gyvybės, sveikatos saugą, nekaltumo prezumpciją (cituoju): „Niekas negali būti suimtas be

teismo sprendimo“, taip pat asmeninę atsakomybę uţ padarytą nusikaltimą, viešą teismą,

bylos šalių lygybę, suteikė teisę laisvai išvykti (cituoju) „geresnės laimės ieškoti ir riterių

įgūdţių išmokti į kitas šalis, išskyrus priešo ţemę“. Nors Statutas nereguliavo valstybės ir

Baţnyčios santykių, jame nėra religijos ar Baţnyčios įţeidimo sampratos, tačiau įtvirtinta

krikščioniška ideologija.

Antrasis Statutas, patvirtinęs 1563 m. valdovo privilegiją, sulyginusią stačiatikių ir

katalikų teises, skelbė religijos išpaţinimo laisvę, o į trečiąjį Statutą įrašytas 1573 m. Var-

šuvos konfederacijos aktas įteisino visų krikščioniškų koncesijų lygybę. Statute ne tik buvo

surašytos bajorų privilegijos ir teisės, bet įrašyta ir svarbiausia jų pareiga – ginti valstybę,

įtvirtinta visų trijų Statutų antrajame skyriuje „Apie šalies gynimą“. Šią pareigą, tarp kitko,

atlikti buvo privalu ir moterims ţemvaldėms.

Beje, Lietuvos Statutas, specialiame skyriuje reglamentavęs bajorų turtinę padėtį, įtei-

sino lyčių nelygybę moterų naudai, tai yra garantavo jų asmens saugą įteisinęs dvigubai dides-

nes kompensacijas uţ moterų nei to paties luomo vyrų suţeidimą arba nuţudymą ar įţeidimą.

Tauta Konstituciją priima per savo demokratiškai išrinktus atstovus. Moderniojo

parlamentarizmo prototipas buvo viduramţių ir naujųjų laikų luominio atstovavimo insti-

tucijos. Lietuvos Didţiojoje Kunigaikštystėje tokia institucija buvo Seimas. Jau pirmasis

Statutas, nors įţangoje pristatytas kaip valdovo dovana ištikimiems valdiniams, 1529 m.

vasarą buvo priimtas Vilniaus Seime.

Tiesa, XVI amţiaus pirmoje pusėje bajorų luomas dar buvo heterogeniškas ir eiliniai

bajorai politinių teisių faktiškai neturėjo. Jie galėjo dalyvauti seimuose, tačiau tuometis

Seimas iš esmės tebuvo Ponų tarybos išplėstinis suvaţiavimas, kuriame bajorai spren-

dţiamosios galios neturėjo, tai yra įstatymus priimdavo valdovas su Ponų taryba. Ji tapo proto

parlamentiniu institutu, kurio teisėkūros prerogatyvos buvo įteisintos dar 1492 m. Didţiojo

kunigaikščio Aleksandro ir 1506 m. Didţiojo kunigaikščio Ţygimanto Senojo privilegijose, o

6

paskui ir pirmajame Statute. Tačiau dėl ponijos pasipriešinimo šiame Statute liko neįgy-

vendinta bajorų politinės ir juridinės emancipacijos programa, kas sukėlė didţiulį bajorų ne-

pasitenkinimą ir tapo viena iš antrojo Statuto rengimo prieţasčių.

Jame buvo įteisintos XVI amţiaus vidurio reformos, suformavusios luominės monar-

chijos modelį, suteikusį teisę bajorijai dalyvauti valstybės reikalų sprendime, teisėkūroje,

teisėtvarkoje ir administravime. Skirtingai nei Lenkijoje, beje, Lietuvos Kunigaikštystėje

įsteigti pavietai tapo ne tik teismų organizavimo pamatu, bet ir bajorų luominės organizacijos

forma. Antrojo Statuto III skyriaus 6 straipsnis netgi suteikė bajorams teisę iškilus būtinybei

sušaukti Seimą, nors paprastai tai darydavo valdovas. Ţinoma, sulygintos ponų ir šlėktelių

teisės nereiškė lygių galimybių. Ne vienas Lietuvos bajoras būtų pritaręs teologijos daktaro

Andrius Radaveckio nuomonei: „Ne kiekvienas yra bajoras, tik tas, kuris yra laisvas. Ne

kiekvienas yra laisvas, tiktai tas, kuris lygus yra kitiems. Ne kiekvienas yra laisvas ir lygus, o

tik tas, kuris saugiai gyvena.“ Tačiau būtent antrasis Statutas ir įteisino Lietuvos Seimą, kaip

bajorų luomo instituciją, kuriai suteikė aukščiausią įstatymų leidimo prerogatyvą, ja bajorai

labai aktyviai naudojosi. Ne be pagrindo trečiojo Statuto dedikacijoje Lietuvos vicekancleris

Leonas Sapiega išdidţiai pareiškė valdovui: „Mes sau teisyną sukūrėme.“

Iš tiesų jį tobulinant labai aktyviai dalyvavo pavietų bajorai seimeliuose reiškę

pageidavimus kuo smulkiausiai surašyti savąsias teises. Ţinoma, jiems stigo išsilavinimo,

stigo erudicijos, kaip rašė L. Sapiega: „Kartais patys neţino, ko nori. Kada klausiu, ko nori,

kad būtų įrašyta, tai atsako: pats neţinau, kaip išreikšti tai, ką galvoju. Velniai tave griebtų,

jeigu aš privalau suprasti tavo fantaziją, kai tu pats nesugebi išreikšti.“ Taigi teisės kūrėja tapo

bajorų politinė tauta, suvokusi ir teisinės valstybės svarbą, ir savąsias vadinamąsias kardi-

nalines teises.

Visuose trijuose statutuose nepajudinama tvirtove išliko III skyrius – apie šlėktijos

laisvę ir apie Didţiosios Kunigaikštystės plėtimą. Čia ir kyla klausimas, kaip patys bajorai

vertino Lietuvos statutą, kokį vaidmenį viešajame gyvenime ir kasdienybėje jis vaidino.

Šiuolaikinė istoriografija, eksplikuodama bajorijos vertybinių orientacijų hierarchiją, jų pa-

matiniam mentalitetui priskiria luomo teisių ir laisvių kultą, tapusį Lietuvos Kunigaikštystės

bajoriškosios visuomenės ideologijos pagrindu. Viduramţių epochos ţmogui, kaip pastebėjo

Jacgues Le Goffas, „laisvė buvo privilegija, laisvė – tai garantuotas statusas.“ Ir Lietuvoje

įsigalint valstybės, kaip bajorų laisvių saugotojos sampratai, buvo suvokiama, jog tas laisves

valstybė apgina būtent per Statutą, ką, beje, išraiškingai paliudijo ir L. Sapiega, trečiąjį Statutą

pavadinęs „didţiausiu visuotinės laisvės sargybiniu.“

Istorijos dokumentai byloja, jog bajorai Lietuvos statutą vertino ne tik kaip teisyną, bet

ir kaip svarbiausią jų laisvių garantą, sakytume, savotišką Konstituciją. Galima pateikti

7

daugybę pavyzdţių, liudijančių bajorų didţiavimąsi ir dţiaugsmą Statute surašytomis

laisvėmis. Kita vertus, jie taip vertino savąsias laisves, kad, nepaisydami į pirmojo Statuto

preambulę įrašyto Ţygimanto Senojo patikinimo „amţinai laikyti galiojančiomis visas

anksčiau jiems suteiktas privilegijas“, vis tiek siekė, kad privilegijų aktai būtų ištisai in-

korporuoti į naująjį Statutą. Antai, 1554 m. Vilniaus Seime bajorai vadovui pateiktą prašymą į

Statutą ţodis ţodin įrašyti visas jų privilegijas motyvavo savo prigimtine teise ginti laisves:

„Kiekvienas nuo prigimimo privalo savąsias laisves ginti.“ Apie nuolatinį bajorų rūpestį teisių

plėtimu ir nuogąstavimą, kad jos nebūtų suvarţytos, byloja ir antrojo Statuto įsiteisėjimo

Ţemaitijoje istorija. 1565 m. Viešvėnuose susirinkę maţiausiai 120 bajorų, nes tiek skirtingų

antspaudų prispausta ant jų rašto, surašė prašymą Ţemaitijos seniūnui Jonui Chodkevičiui,

kad šis pats arba paseniūnis ir toliau nagrinėtų bylas pagal pirmąjį Statutą. Atsisakymą rinkti

teisėjus, kaip reikalavo antrasis Statutą, motyvavo tuo, kad neturėdami ir nematę naujojo

Statuto baiminasi, jog tas naujasis Statutas nepaţeistų jų laisvių, suteiktų Ţygimanto Augusto

ir jo protėvio.

Taigi Statutas tapo bajorų aukso laisves garantavusia knyga – Konstitucija. Tik ne visi

tapo tokie išsilavinę, kad galėtų kaip Lietuvos Solonu vadintas Leonas Sapiega suformuluoti,

beje, anksčiau uţ įţymųjį anglų filosofą Tomą Hobbes, teisinės valstybės principą, cituo-

damas M. T. Ciceroną: „Teisės vergais esame dėl to, kad galėtume naudotis laisve.“ Ir ragino

ne tik dţiaugtis, bet ir paţinti savąsias teises. „Gėda tautai savo įstatymų neţinoti“, – rašė jis.

Ir pabrėţė, kad jų reikia laikytis, nes „girdi, ne visos valstybės tokius gerus įstatymus turi,

kuriems ir pats valdovas paklūsta“. Neatsitiktinai Mykolo Lietuvio sūnus Venclovas Agripa

1553 m. Vitenberge išleistoje „Gedulingoje kalboje“ apie Jono Radvilos gyvenimą ir mirtį

Lietuvą Europai pristatė kaip geriausiai pasaulyje sutvarkytą valstybę.

Lietuvos statute įtvirtintą valstybės sandarą bei teisės sistemą Lietuvos bajorai suvokė

ir kaip labai svarbų Lietuvos Kunigaikštystės valstybingumo garantą. Jau pirmajame Statute,

tarsi šiuolaikinėje Konstitucijoje, pirmiausia deklaruojančioje valstybės nepriklausomybę,

įteisintas Lietuvos savarankiškumas. Svarbiausia vieta paskirta III skyriaus straipsniams,

išplėtojusiems suverenios valstybės koncepciją, o pirmas straipsnis apskritai laikytinas LDK

valstybingumo teisinio statuso pagrindu.

Teritorijos neliečiamumas, valdovų įsipareigojimas ne tik nemaţinti, bet ir plėsti

Lietuvos Kunigaikštystės ţemes buvo įteisintas ir trečiajame Statute, priimtame jau sudarius

Liublino uniją. Nors Statutas nenutraukė unijos ryšio, bet iš esmės paţeidė jos nuostatas.

Lenkų istoriko Henriko Wisnerio ţodţiais, trečiasis Statutas tiesiog nepastebėjo bendros

Abiejų Tautų Respublikos egzistavimo. Neatsitiktinai lenkai savo seimeliuose reikalavo jį

panaikinti kaip priimtą contra privilegium unionis.

8

Taigi Lietuvos statutas, tarsi sulydęs viso bajorų luomo teises ir laisves su Lietuvos

valstybingumu, tapo jų politinės savimonės pagrindu. Lietuvos politinės raidos ypatybės lė-

mė, kad Statuto, kaip didţiausios bajorų vertybės, samprata XVIII amţiuje ne tik išliko, bet

netgi sustiprėjo. Lietuvos bajorai seimeliuose reikalavo, kad jų pasiuntiniai bendruose sei-

muose gintų šimtmečių praktika paremtą, teisingą Lietuvos statutą ir nesutiktų jame daryti nė

menkiausio pakeitimo. Lietuvos bajorų pastangos apginti atskirą Statutą rodo ne jų kon-

servatyvizmą – lietuviai gynė savo valstybės savarankiškumo pamatą, todėl ir buvo ne-

sukalbami. Kai bendrasis Seimas Lenkijos atstovų balsais nutarė parengti bendrą Abiejų

Tautų Respublikos įstatymų kodeksą, Lietuvos bajorai kategoriškai nesutiko su rengiama

įstatymų unifikacija. Kai Lenkija patyrė, kad neprivers Lietuvos atsisakyti Statuto, ketverių

metų Seime buvo nutarta, jog bendros civilinės teisės pagrindu turi tapti Lietuvos statutas. Bet

šias diskusijas nutraukė kaimynų agresija, galutinai suţlugdţiusi Abiejų Tautų Respubliką.

Didesnę Lietuvos dalį prijungus prie Rusijos ir caro valdţiai ėmus svarstyti Rusijos įstatymų

įvedimo prijungtose provincijose galimybę, Lietuvos statute įteisintoji laisvė skatino kovot i

uţ Statuto išsaugojimą.

Romantizmo epochoje, kurios būdingiausią savybe profesorius Vytautas Kavolis laikė

monumentalią praeities nostalgiją, patriotiškai nusiteikę Vilniaus universiteto studentai, su-

sibūrę į anticarinę Filomatų ir filaretų organizaciją, Statutu ţavėjosi egzaltuotai. Antai, Jonas

Čečiotas laiške draugui prisipaţino iki kaklo paniręs į Statutą: „Su juo svajoju, su juo miegu,

jam skiriu visą savo laisvalaikį. Kai pradedame dainuoti, aš ką nors iš Statuto dainuoju.“ Tuo

tarpu artėjant Rusijos ir Prancūzijos kariniam susidūrimui, 1811 m. Lietuvos politikų pa-

rengtame ir Aleksandrui I įteiktame Lietuvos kunigaikštystės atkūrimo Rusijos globoje

projekte Lietuvos Statutui buvo numatytas veikiančio fundamentalaus kodekso vaidmuo.

Beje, svarbiausiam šio projekto koncepcijos rengėjui, buvusiam paskutiniam Lietuvos ku-

nigaikštystės iţdininkui, garsaus „Polonezo“ atsisveikinimo su tėvyne kompozitoriui Mykolui

Kleopui Oginskiui atsiųstame laiške Erazmas Tišinskis šitaip rašė: „Tikrai ţinau, kad lietuviai

aistringai myli savo šalies nepriklausomybę, savo įstatymus ir papročius, lietuviams jų tėvynė

– vis dar Lietuva, įstatymai – vis dar Statutas, o aukščiausia teisėkūros valdţia – Seimas.“

Teisės autoritetai tuo metu jau suvokė, kad kai kurios Statuto normos neatitinka be-

sikeičiančios XIX a. visuomenės poreikių ir modernios jurisprudencijos reikalavimų. Tą pa-

stebėjo ir Vilniaus universiteto profesorius Ignotas Danilavičius, 1817 m. Vilniaus švietimo

apygardos kuratoriaus kunigaikščio Adomo Čartoriskio uţsakymu palyginęs Lietuvos statuto

principus su Napoleono kodeksu ir padaręs išvadą: „Savo metu savaisiais statutais aplenkėme

kitus, bet atsilikome juos tobulindami.“

9

Tačiau politinė Lietuvos padėtis vertė patriotus laikytis Statuto įsikibus. XIX a.

vidury, kai Rusijos valdţia jau buvo panaikinusi Statuto galiojimą, jis liko politinio identiteto

ir Lietuvos kunigaikštystės valstybingumo simboliu. Perfrazavus profesorių Vytautą Kavolį,

kompensaciniu didţiavimusi praeitimi.

Dar 1830 m. sukilimo išvakarėse sukurtame vadinamajame Trumpajame lietuvių

katekizme į klausimą, kas yra lietuvis, įrašytas toks atsakymas: lietuvis tas, kas tiki laisve ir

laikosi Statuto. Vienas iš 1861 m. patriotinių anticarinių manifestacijų Vilniuje organizatorių,

lietuviu save laikęs Boleslovas Limanovskis, ištremtas į Archangelską, į tremtį pasiėmė

maldaknygę ir Lietuvos statutą. Vadinasi, praėjus net trims šimtmečiams nuo Lietuvos statuto

įsigaliojimo prieš carizmą sukilusių Lietuvos bajorų, beje, jau prarandančių viešpataujančią

poziciją politinėje arenoje, savimonėje Statutas išliko to luomo vertybę ir senojo Lietuvos

valstybingumo tradicijų, dominavusių sukilime, reiškėjas. Net ir XIX a. viduryje, kada

Europoje jau radosi modernios Konstitucijos, senokai iš Europos politinio ţemėlapio iš-

brauktos Lietuvos valstybės bajorams ne geguţės 3 d. Konstitucija, bet Lietuvos statutas vis

dar tebebuvo jų laisvės įkūnytojas. Ačiū. (Plojimai)

B. GENZELIS. Gerbiamieji prelegentai, nors pranešimai labai įdomūs, vis dėlto aš

paprašyčiau laikytis reglamento, nes mes nesutilpsime į laiką, o mūsų laikas yra ribotas.

1791 m. geguţės 3 d. Konstitucija ir Lietuva. Pranešėjas – Vilniaus universiteto Is-

torijos fakulteto docentas Eligijus Raila. Prašom.

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija ir Lietuva

E. RAILA. Didţiai gerbiami ponai ir ponios, man regis, nė vienas istorinės, teisinės

minties dokumentas per pastarąjį dešimtmetį nėra tiek sukėlęs aistrų, kiek geguţės 3 d.

Konstitucija. Ir šitos aistros vietomis netgi yra išėjusios iš įprastų istorikų ir teisininkų

svarstymo rėmų, netgi yra tapusios politinio gyvenimo dalimi. Visi besiginčijantieji praleidţia

iš akiračio vieną labai svarbią aplinkybę – geguţės 3 d. Konstitucija, kurią priėmė Ketverių

metų Seimas (senas istorinis faktas), iš tiesų buvo bandymas atsispirti Rusijos imperijos

įtakai. Ir vienas iš tokių atspirties taškų buvo būtent geguţės 3 d. Konstitucija, kurią, nau-

dodamasis proga, norėčiau šiek tiek smulkiau paanalizuoti.

Lenkijos ir Lietuvos Respublikos santvarkos reforma, kurią pradėjo Ketverių metų

Seimas (galėčiau priminti – 1788–1992 m.) turėjo apsispręsti dėl pagrindinės problemos:

Lenkijos Karalystės karūnos ir Lietuvos Didţiosios Kunigaikštystės tarpusavio santykių. Dėl

šio sudėtingo klausimo Ketverių metų Seime išryškėjo dvi priešingos nuomonės, o jų ištakos

slypėjo senoje praeityje. Nuo pat pradţių tarpusavyje jungėsi unitarinė koncepcija, pasisakanti

10

uţ karūnos ir Didţiosios Kunigaikštystės bendros valstybės sukūrimą, ir Lietuvos valstybinio

atskirumo koncepcija, skelbianti personalinės unijos (ir tai ne visada) su Lenkija idėją.

Naujoji Lietuvos ir Lenkijos valstybės Konstitucija, dar kitaip vadinama Valdymo

įstatymu, buvo visų XVIII a. antrosios pusės abiejų tautų Respublikoje vykdytų politinių,

socialinių ir ūkinių reformų kulminacija. Būtų galima teigti, jog ši Konstitucija pradėjo naują

Lietuvos ir Lenkijos valstybių istorinę perspektyvą. Lietuvoje ši perspektyva nedrąsiai, tačiau

nuolatos pulsuodama ir stiprėdama, brėţėsi per visą XIX a. ir galiausiai buvo realizuota ne-

priklausomybės paskelbimu 1918 m. vasario 16 d. Juk kai Motiejus Birţiška, smulkus ţe-

maičių bajorėlis, kartu su Dionizu Poška 1792 m. Raseiniuose pasirašė (kaip neraštingas)

trimis kryţiukais po geguţės 3 d. Konstitucija, jis net įsivaizduoti negalėjo, kad po daugiau

kaip šimto metų jo palikuonis Mykolas Birţiška taps Vasario 16-osios Akto signataru. Įsi-

galėjusi tvirta nuomonė, kad geguţės 3 d. Konstitucija buvo pirmoji Europoje ir antroji ra-

šytinė Konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų. Tačiau labiau turėtų rūpėti ne varţybos

dėl vienos ar kitos pozicijos, bet įstatymo vieta konstitucinės minties raidoje.

Geguţės 3 d. Konstitucija sudaryta iš įvadų ir 11 straipsnių. Neatsiejama ir papildanti

jos dalis yra 1791 m. spalio 20 d. Seimo priimtas įstatymas – Abiejų tautų tarpusavio įsi-

pareigojimas. Visi vienuolika Konstitucijos straipsnių sudarė aiškią ir darnią sistemą. 1–4

straipsniai apėmė katalikų tikėjimą, taip pat dvasininkijos, bajorijos, miestiečių ir valstiečių

teises, tai buvo normos, nustačiusios valstybės visuomeninę sanklodą ir išsaugojusios atskirų

luomų teises. 5–8 straipsniai apibrėţė valstybės politinę santvarką. 5 straipsnis nustatė vals-

tybės valdymo principus, o 6–8 straipsniai aptarė įstatymų leidţiamąją, įstatymų vykdomąją ir

teisminę valdţią. Reikia pabrėţti, kad Valdymo įstatymo teorinis pamatas buvo Ch. L. de

Montesquieu suformuluotas valdţių padalinimo principas. Atskiras problemas aptarė 9

straipsnis „Regentystė“, 10 straipsnis – „Karaliaus laikų edukacija“ ir 11 straipsnis – „Tautos

karinė jėga“.

1 straipsnis. Viešpataujanti religija teigia, kad „tautos viešpataujanti religija yra ir bus

Romos katalikų šventas tikėjimas su visomis jos teisėmis.“ Kitiems tikėjimams buvo uţ-

tikrinta laisvė, tačiau buvo draudţiama pereiti iš katalikybės į kurį nors kitą tikėjimą. Šis

straipsnis sankcionavo ne tiek dvasininkų luomo išskirtinę padėtį, kiek įteisino Lietuvos ir

Lenkijos visuomenėse po Liublino unijos susiklosčiusią gyvensenos tradiciją. Be to, tai buvo

natūrali reakcija į 1764–1766 m. disidentų problemą, kurią Rusija išnaudojo su invazija į

abiejų tautų Respubliką.

2 straipsnio „Bajorai ţemvaldţiai“ įvadinėje dalyje pabrėţiama bajorų luomo pir-

menybė visuomenėje, tačiau kokių nors papildomų ypatingų teisių ir privilegijų jam nėra

11

suteikiama. Pripaţįstamos visos ankstesnių valdovų, pradedant Jogaila, suteiktos teisės ir

privilegijos.

Reikia atsiţvelgti į tai, kad bajorų luomas Abiejų Tautų Respublikoje sudarė 10 %

visų šalies gyventojų. Pamatinėmis bajorų teisėmis yra pripaţįstamos asmens neliečiamumo

teisė bei kilnojamojo ir nekilnojamojo turto teisė. Taip pat deklaruojama visų bajorų lygybė,

siekiant pareigybių ir tarnaujant savo valstybei. „Bajorus pripaţįstame svarbiausiais laisvės ir

šios Konstitucijos gynėjais.“ Tokia štai citata.

Tačiau šio straipsnio nesuprasime, jeigu iš akių išleisime Seimelių įstatymą. Po ilgų

diskusijų Seimelių įstatymas buvo priimtas 1791 m. kovo 24 d. Buvo nustatyta Pasiuntinių

rūmų struktūra. Į Pasiuntinių rūmus turėjo būti renkama po du atstovus iš trijų provincijų 34

Seimeliuose. Balso teisę gavo visi ţemės savininkai ir jų sūnūs, turintys 18 metų. Politinių

teisių negavo smulkias valdas turintys ir beţemiai bajorai. Taip buvo likviduota antirefor-

miškai nusiteikusi didikų ir aristokratų klientūra, kuri, paklusdama savo protektoriams,

keldavo seimeliuose didţiausią sumaištį.

Trečiasis straipsnis „Miestai ir miestiečiai“ į Konstitucijos tekstą įtraukė ištisą įsta-

tymą, pavadintą „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“. Jo iniciatorius

buvo J. Dekertas, kūrimo grupei vadovavo Lietuvos bajoras Jokimas Liutauras Chreptavičius.

Tiesa, įstatymas buvo taikomas karališkiesiems miestams, tačiau galėjo apimti ir privačius

miestus, jeigu būtų sutikę jų savininkai. Miestiečiams buvo garantuota asmens neliečiamumo

teisė, išskyrus bankrotininkus ir sučiuptus nusikaltimo vietoje. Vėlesnė norma, priimta

1792 m., neliečiamumo teisę pritaikė ir ţydams. Miestiečiai įgijo teisę eiti administracines ir

teismo pareigas, taip pat siekti karinių laipsnių, išskyrus tautinę kavaleriją.

Iki tol buvęs išimtinai bajorų, Seimas į savo sudėtį turėjo priimti 24 vadinamuosius

miestų įgaliotinius. Miestiečiams atsivėrė plačios galimybės (…). Taip suvienodinta miesto

savivalda. Šie nuostatai buvo vis stiprėjančios vidutiniųjų bajorų ir miesto atstovų sąjungos

išraiška. Be to, bajorai ėmė aiškiai suvokti, kad pajamų šaltiniai slypėjo jau ne palivarki-

niame ūkyje, bet vis labiau klestinčiame miestų gyvenime. Per 1791 m. geguţę ir birţelį

daugybė bajorų, gyvenusių įvairiose Abiejų Tautų Respublikos miestuose, demonstratyviai

įsirašė į miestų knygas, prisiimdami ir miestiečių įsipareigojimus. Tai buvo vieša parama

Valdymo įstatymui.

Labai svarbios problemos buvo aptariamos 4 straipsnyje „Valstiečiai valsčionys“.

Ketverių metų Seimas neišdrįso aiškiai iškelti baudţiavos panaikinimo klausimo. Nors

publicistai tuo metu dramatiškai kalbėjo apie valstiečių skurdą, tačiau tai buvo veikiau

propagandiniai uţmojai, neturėję realių veiksmų plano. Seimo atstovų dvejonės ir neryţ-

tingumas kuriam laikui pristabdė valstiečių problemų sprendimą.

12

Tiesa, geguţės 3 d. Konstitucijos paskelbimą kai kuriose vietose valstiečiai suprato

kaip išlaisvinimo iš baudţiavos aktą, todėl 1791 m. vasarą kai kur kilo visuotiniai neramumai.

Karalius Stanislovas Augustas į maištaujančius kaimus pasiuntė kareivių pulkus.

Nors Konstitucija radikaliai nepakeitė Lietuvos ir Lenkijos valstiečių situacijos, tačiau

jiems suteikė aiškias perspektyvas. „Valstiečiai, iš kurių rankų trykšta gausiausia krašto turtų

versmė ir kurie sudaro didţiausią tautos gyventojų dalį, buvo paimti krašto valdymo globon.“

Tačiau ši deklaracija nenumatė jokios institucijos, galėjusios teisėtai reguliuoti valstiečių ir

valstybės santykius. Vėliau tuos reikalus bandė spręsti ir policijos komisija, ir vadinamosios

tvarkos komisijos, tačiau didţiausi nuopelnai, aiškiau apibrėţiant valstiečių statusą, tenka

1794 m. sukilimo vadui Tadui Kosciuškai.

Šis straipsnis numatė suteikti asmens laisvę arba išlaisvinimo iš baudţiavos galimybę,

tačiau tik tiems valstiečiams, kurie norėjo įsikurti Abiejų Tautų Respublikoje, arba bėgliams,

ketinantiems į ją grįţti. Pastaroji nuostata labai nepatiko Rusijos imperatorei Kotrynai II, nes

Rusijos valstiečius, ypač gyvenusius pasienio zonoje, tai skatino bėgti į Lenkiją ir Lietuvą.

1792 m. kovo pradţioje Kotryna II taip ironiškai pakomentavo šį nutarimą (cituoju): „Kas per

Konstitucija? Būnant trijų galingų kaimynių apsuptyje skelbti valstiečius laisvais, kurie

atvyks į lenkų ţemę. Kas per mintis?“ Pasienyje gyvenusi bajorija mielai juos priglausdavo.

Aptariant pirmąją Konstitucijos dalį, reikėtų paţymėti, kad vartojamas terminas

„tauta“ jau nereiškė tik bajorų tautos. Tai buvo nauja epochos reikalavimus atitinkanti tautos

samprata, apėmusi bajorų, miestiečių ir valstiečių lygiavertį supratimą.

5 straipsnis „Valdymas, arba viešųjų valdţių paskirtis“ pradėjo valstybės politinės

santvarkos aptarimą. Įvade atsispindi J. J. Rousseau mintims artima suverenumo koncepcija.

Aptariant valdţios padalijimo principą, pirmą kartą Europos kontekste Ch. L. de Montesquieu

idėja įgavo teisinį pavidalą. Šis straipsnis liudijo apie kokybiškai naują valdţios supratimą ir

valstybinės minties brandą.

Pagal 6 straipsnį „Seimas, arba įstatymų leidţiamoji valdţia“, labai išplėstą ir ne-

grabiai sukurtą, leisti įstatymus turėjo Seimas, susidedantis iš Pasiuntinių rūmų ir Senatorių

rūmų. Pasiuntinių rūmus sudarė 204 asmenys, išrinkti seimeliuose, tarp jų – 24 naujieji miestų

įgaliotiniai. Konstitucija pabrėţė, kad pasiuntiniai yra ne seimelių, bet visos tautos repre-

zentantai. Senatą sudarė vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministrai. Iš viso – 132 asmenys.

Pirmininkauti Senatui turėjo karalius. Tačiau įstatymų leidybos procese monarcho galios bu-

vo ribotos. Seimas visada buvo pasirengęs, atstovai buvo renkami dvejiems metams ir jų

mandatai galiojo iki kitų rinkimų. Seimo nariai turėjo rinktis Varšuvoje arba Gardine, t. y.

Lietuvoje, ir posėdţiauti 70–100 dienų, išskyrus švenčių dienas. Ypatingais atvejais Seimas

13

turėjo susirinkti į nepaprastąjį posėdį. Kas 25-erius metus Konstitucija turėjo būti perţiūrėta.

Ypatingasis Seimas būtų susirinkęs 1816 m. spalio 1 dieną.

Ši mintis, ko gero, buvo unikali visame pasauliniame konstitucinės teisės kontekste.

Įstatymų leidţiamosios valdţios reforma buvo svarbiausias geguţės 3 d. Konstitucijos darbas.

Buvo kuriami valstybės parlamentarizmo pradai. Be to, visiems laikams buvo panaikinta

„liberum veto“ teisė.

Kita reikšminga ketverių metų Seimo reforma – vykdomosios valdţios permainos. Ją

aptarė Konstitucijos 7 straipsnis, o papildė 9, 10 ir 11 straipsniai. Buvo grieţtai sunormintos

trys valdţios institucijos: karalius, teisių sargyba ir vaivadijų tvarkos komisijos. Vykdomosios

valdţios sferoje sustiprėjo karaliaus statusas. Pirmiausia buvo panaikintas karaliaus rinkimų

principas. Stanislovo Augusto sostas tapo paveldimas, tačiau dvi aplinkybės komplikavo šį

reikalą. Pirma, valdovas neturėjo sūnaus, antra, uţimdamas sostą jis prisiekė laisvos elekcijos

principu. Taigi iki gyvenimo pabaigos Stanislovas Augustas turėjo likti elekciniu monarchu.

Tačiau Konstitucijos kūrėjai, atsiţvelgdami į šią nestandartinę situaciją, numatė išimtį, pagal

kurią būsimuoju karaliumi turėjo būti paskirtas Saksonijos elektorius Frydrichas Augustas. Jis

buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didţiojo Kunigaikščio Augusto III anūkas, palaikė tra-

dicinius ryšius su Abiejų Tautų Respublika ir mokėjo lenkų kalbą. Konstitucijos numatytas

Frydricho Augusto paskyrimas karaliumi buvo kompromisinis variantas, turėjęs apraminti

Seimo skirtingų politinių grupuočių aistras. Pats Frydrichas Augustas į galimybę tapti Len-

kijos karaliumi reagavo be didelio entuziazmo. Beje, šis ţingsnis atiduoti sostą Vetinų di-

nastijai vėliau buvo pripaţintas didele politine klaida. O ir Frydrichas Augustas itin baiminosi

Kotrynos II reakcijos.

Valstybės sostas tapo paveldimas, o tai sustiprino monarcho valdţią. Tvarkyti val-

stybės reikalus valdovui turėjo padėti teisių sargyba, kuri buvo vyriausybės analogas. Į jos

sudėtį įėjo karalius, primas, 5 ministrai: policijos ministras, antspaudo ministras, iţdo mi-

nistras, karo ministras ir uţsienio reikalų antspaudo ministras, t. y. uţsienio reikalų ministras.

Turėjo būti 4 komisijos arba ministerijos: edukacijos (pavaldi primui), policijos, karo ir iţdo.

Svarbu paţymėti, kad teisių sargyboje, kuriant uţsienio reikalų ministro pareigybę,

nebuvo numatyta ją susieti su atitinkama vyriausybės komisija – taip visa uţsienio politika

buvo sutelkta karaliaus rankose, jis palaikė ryšius su Abiejų Tautų Respublikos diploma-

tais uţsienyje.

Dar į teisių sargybos sudėtį įėjo du sekretoriai ir be balso teisės Seimo maršalas bei

pilnametystės sulaukęs sosto įpėdinis. Kiekvieną teisių sargybos išleistą aktą turėjo pasirašyti

karalius. Taip jis, neatsakydamas uţ pasirašytus dokumentus, tapo vykdomosios valdţios

14

galva. Tokia vykdomosios valdţios koncepcija buvo artima Anglijos monarchijos ar JAV,

Jungtinių Amerikos Valstijų, prezidentūros tradicijai.

8 straipsnis „Teisminė valdţia“ aptarė Respublikos teisenos principus, kurie vis dar

bylojo apie luominį nuosprendţių skyrimą. Buvo reformuotos atskiros bajorų ir miestiečių

teismų sistemos, taip pat numatyta civilinės ir baudţiamosios teisės kodifikacija. Valstybė

turėjo būti padalyta į tris teismines provincijas: Maţosios Lenkijos, Didţiosios Lenkijos ir

Lietuvos. Tačiau iškilę išorės pavojai nutraukė pradėtus darbus.

9 straipsnis numatė, kad mirus karaliui, sutrikus jo protinei galiai ar patekus į nelaisvę

jį pakeičia teisių sargyba, vadovaujama karalienės arba primo. Buvo nustatyta sosto pa-

veldėtojo pilnametystė – 18 metų. Jos sulaukęs galėjo tapti visateisiu monarchu. Tarpuvaldţiu

valstybei turėjo vadovauti teisių sargyba su primu ar karaliene priešakyje.

10 straipsnis bylojo apie karaliaus vaikų edukaciją. Visų pirma apie būsimo sosto

paveldėtojo lavinimą.

11 straipsnis „Tautos karinė jėga“ iškėlė tautos kaip valstybės vientisumo ir suve-

renumo gynėjos idėją. Pagal ją ne monarchas su kariuomene, bet kiekvienas valstybės pilietis

privalo ginti savo tautos laisvę. Neatsitiktinai šis straipsnis tarsi uţskliaudţia visą geguţės 3 d.

pertvarkymo epochą. (Cituoju): „Kariuomenė privalo saugoti tautos sienas ir visuotinę ra-

mybę. Ţodţiu, privalo būti jos tvirčiausiu skydu.“ Beje, 1792 m. Rusijos kariuomenei įsi-

verţus į Lietuvą ir Lenkiją uţsimezgė jau šiuolaikiškai suprantama nepriklausomybės idėja.

Kariuomenės buvo suvokiamos kaip atskiros kiekvienai valstybei. Antai 1792 m. sausio 13 d.

Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis Seimui pasiūlė patvirtinti atskirus

simbolius: ant Lenkijos vėliavų antgalių turėjo būti erelis, o ant Lietuvos – Vytis. Šis strai-

psnis bylojo apie naujųjų laikų kariuomenės organizavimo principus ir jos tikslus.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad Abiejų Tautų Respublika gavo naujųjų laikų

dvasią ir naujos visuomenės kūrimo principus atitinkantį pagrindinį įstatymą. Valstybė įgavo

konstitucinės monarchijos statusą. Ţinoma, ši Konstitucija nebuvo tokia radikali. Palyginti su

Prancūzijos Ţmogaus ir piliečių teisių deklaracija, priimta 1789 m., akivaizdţiai matomi kiti

esminiai teisiniai akcentai. Prancūziškojo dokumento turinys, kurio 1 straipsnis teigia, kad

„visi ţmonės yra lygūs prieš įstatymą“, aiškiai orientuotas į teisinio subjekto, sąmoningo

individo mąstyseną ir veiksmą, pilietinių teisių įtvirtinimą, o geguţės 3 d. Konstitucija vie-

tomis dar persmelkta bendruomeninio patoso ir bajoriškosios visuomenės sampratos. Tačiau

tai buvo tik skambus prologas, didţiųjų reformų pradţia. Konstitucijos kūrėjai numatė, kaip

Švelnioji revoliucija (jie taip vadino Konstituciją) turi bręsti ir plėstis, kokias laisves reikia

propaguoti ir įtvirtinti. Tačiau Konstitucija galiojo tik keturiolika mėnesių, iki 1792 m. liepos

23 d., kai monarchas Stanislovas Augustas išdavikiškai prisijungė prie Rusijos dvaro su-

15

organizuotos Targovicos konfederacijos. Štai ką apie tai rašė savo atsiminimuose Mykolas

Kleopas Oginskis: „Šis įvykis šalyje sukėlė visuotinį sielvartą. Kariuomenė garsiai piktinosi,

du Seimo maršalkos, pareiškę protestą, paliko Varšuvą, liaudis, apimta gilaus skausmo,

būriavosi pagrindinėse miesto gatvėse.“ Vaizdţiai tariant, tai buvo sprendimas, panaikinęs

valstybės monarcho statusą. Karalius tebebuvo gyvas, tačiau savo majestotą prarado

negrįţtamai.

1793 m. Gardino Seimas ir vėlesnis Abiejų Tautų Respublikos panaikinimas skaudţiai

nutraukė vykdomas valstybių reformas. Daţnai teigiama, kad geguţės 3 d. Konstitucija pa-

naikino valstybinį atskirumą, Lenkijos ir Lietuvos uniją ir įtraukė Lietuvą į Karūnos sudėtį.

Tačiau tokios pozicijos šalininkai turėtų bent pasistengti suvokti ir istorinį kontekstą, ir

istorinę perspektyvą. Iš tiesų nė vienas valdymo įstatymo straipsnis nemini Lietuvos, tačiau

taip pat nė vienas straipsnis nekalba specialiai apie Lietuvos panaikinimą. Negalima taip

panaikinti to, kas susiklostė istoriškai per šimtmečius. Konstitucijos tekste daţnai minima

Lenkija, tačiau kalbama ir apie Respublikos valstybes, bendrą tėvynę ir krašto Konstituciją,

kad nebūtų erzinami lietuviai, atsisakyta ir sąvokos „Lenkijos Respublika“. Karalius turėjo

būti bendras, turėjo būti bendri Seimas ir pagrindinės valdymo institucijos. Pats Stanislovas

Augustas taip pat buvo vieningos valstybės šalininkas. Panašios nuomonės laikėsi ir kai kurie

Lenkijos atstovai, teigę, kad Varšuva turėtų būti vieningos atgimusios valstybės centras. Jie

netgi siūlė Lietuvai atisakyti Seimo Gardine pasitenkinant vietoj to vienu trečdaliu pajamų iš

Varšuvos iţdo.

Iš esmės tai atspindėjo XVIII a. pab. Europoje paplitusias kosmopolitines ir unitarines

tendencijas, giliau įsišaknijusias į absoliučių monarchijų tradicijas. Tačiau greta kai kurių

Konstitucijos kūrėjų puoselėtų unitarinės valstybės idėjų pradėjo ryškėti ir naujos Lietuvos

vizija, kurią propagavo į politinį gyvenimą aktyviai įsitraukusi vidurinioji Lietuvos bajorija.

Geguţės 3 d. Konstitucija nėra paskutinis ketverių metų akordas. Valstybės pagrindų reformą

vainikavo 1791 m. spalio 20 d. priimtas įstatymas – Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimas.

A propos Lietuvoje galbūt apskritai spalį reikėtų paskelbti konstitucinių sprendimų mėnesiu.

Įsipareigojimą Seimui pateikė Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sa-

piega. Dalis Lenkijos pasiuntinių šį pasiūlymą įvertino nepalankiai, tačiau įsikišo karalius

Stanislovas Augustas, kuris buvo pasirengęs nuolaidoms. Be to, valdovas būgštavo, kad

Seimo narių nesutarimus savo interesams gali panaudoti priešiškai nusiteikęs Rusijos dvaras.

Įsipareigojimą Seimas priėmė vienbalsiai. Šis įstatymas nedviprasmiškai teigė, kad Lietuvos

„provincija“ yra kaţkas kita nei Maţoji ir Didţioji Lenkija.

Jei lietuvių pasiuntinių ir senatorių paramą dėl geguţės 3 d. Konstitucijos galėtume

traktuoti kaip nuolaidą Lenkijai, padarytą dėl visos Respublikos interesų, tai ir Abiejų Tautų

16

Tarpusavio Įsipareigojimą galime vertinti kaip Lenkijos pasiuntinių nuolaidą Lietuvai. Tai

stiprino Lietuvos ir Lenkijos politinių tautų konsolidaciją. Pagal įsipareigojimą Lietuvai

privalėjo būti atstovaujama taip, kad pusė Iţdo ir Karo komisijų bei trečdalis Policijos

komisijos narių būtų iš Lietuvos. Karo ir Iţdo komisijoms paeiliui ir tiek pat laiko turėjo

pirmininkauti Lietuvos ir Lenkijos atstovai. Lietuvos iţdo viešųjų įplaukų kasa turėjo likti

Lietuvos Didţiosios Kunigaikštystės teritorijoje, o Lietuvos piliečių ginčus su iţdu privalėjo ir

toliau nagrinėti atskiras Lietuvos iţdo teismas. Buvo pabrėţta, kad Įsipareigojimui privalės

prisiekti valdovas ir jo įpėdiniai. Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didţioji Kunigaikštystė

pradėtos traktuoti kaip lygiavertės politinės partnerės, jos pradėtos traktuoti pariteto pa-

grindais. Anuometė Lietuvos visuomenė išsaugojo šalies istorinio atskirumo ir savaran-

kiškumo tradicijas. Juk turbūt ne veltui geguţės 3 d. Konstitucijos tekstas netrukus po jo

paskelbimo buvo išverstas į lietuvių, tokią negrabią ţemaičių kalbą: „Prova pastanovyta 3

dienų mojos. Pastanavims rondaus…“

1792 m. vasario mėnesį beveik visi Lietuvos seimeliai prisiekė geguţės 3 d. Kon-

stitucijai. Tokia seimelių nuostata Lietuvoje išreiškė naujos bajorų kartos politines ir so-

cialines aspiracijas, virtusias realių veiksmų programa ir per 1831 m., ir per 1863 m. su-

kilimus. Tai buvo geguţės 3 d. Konstitucijos idėjų triumfas. Dėkoju uţ dėmesį. (Plojimai)

B. GENZELIS. Ačiū docentai E. Railai uţ turiningą pranešimą. Dar kartą prašytume

pranešėjų laikytis reglamento. Pranešimą galima trumpinti, visas tekstas bus įrašytas ir

skelbiamas.

Taigi toliau nagrinėsime jau naujausių laikų mūsų Konstitucijos ištakas. Pranešimą

kviečiu perskaityti Mykolo Romerio universiteto profesorių habilituotą daktarą Mindaugą

Maksimaitį. Pranešimo tema „Lietuvos konstitucionalizmo raida Nepriklausomybės Akto

nubrėţtu keliu“.

Lietuvos konstitucionalizmo raida Nepriklausomybės Akto nubrėžtu keliu

M. MAKSIMAITIS. Vienu svarbiausių atkurtos Lietuvos valstybės konstitucinės

reikšmės aktu, ne tik paskelbusio neturinčiais galios kraštui prievarta primestus valstybinius

ryšius su kitomis šalimis, bet ir nustačiusio esmines konstitucines gaires visam Lietuvos

nepriklausomybės laikotarpiui, laikoms Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimas.

Būsimą Lietuvos konstitucinę raidą tiesiogiai palietė akto teiginiai, Lietuvos valstybės

pagrindų nustatymą pavedantys reprezentuojančiam suverenios Lietuvos tautos galią Stei-

giamajam Seimui ir, svarbiausia, skelbiantys, jog atkuriama Lietuvos valstybė būsianti tvar-

koma demokratiniais pamatais. Teisę lietuvių tautai priimti savo Konstituciją ir formuoti

17

Vyriausybę karą pralaiminti Vokietija oficialiai pripaţino tik tų pačių metų rudenį, ţadindama

ne vienus okupacijos metais nerodţiusius didesnio aktyvumo jėgos, noro pasireikšti, o ne-

seniai iš Tarybos pasitraukę socialdemokratai reikalavo tai palikti Steigiamajam Seimui.

Tokiomis aplinkybėmis spalio 28 d. į sesiją susirinkusi Valstybės Taryba laikėsi nuostatos,

kad ši pareiga, nesant kol kas įmanomiems demokratiniams tautos atstovybės rinkimams,

laikinai tenkanti jai, karo ir okupacijos sąlygomis sudarytai derinant parinkimą ir netiesio-

ginius rinkimus ir gavus svetur išblaškytų lietuvių atstovų pripaţinimą.

Tačiau būta aplinkybės, dėl kurios iš tiesų svarbiausias Konstitucijos klausimas

Tarybos sesijos darbų tvarkoje net nebuvo numatytas, jo vietoje teiktas klausimas buvo

formuluojamas taip: „Lietuvos valdţios sudarymu“. Manyta, jog Tarybą saistė jos dar vasarą

kitomis politinėmis aplinkybėmis aprobuoti dokumentai konstitucinės monarchijos klausimu,

be kita ko nustatę, jog Konstituciją parengia ir skelbia Taryba kartu su karaliumi. Kad tie

nutarimai vertinti kaip nepraradę galios, bylojo paskutiniųjų dienų nevienkartiniai Tarybos

vadovų pareiškimai aukščiausiajai Vokietijos valdţiai bei įvykęs aktualiausių Lietuvos

valstybės reikalų aptarimas su pretendentu į sostą Wilhelmu von Urachu. Prie Konstitucijos

priėmimo prieita susitarus su Urachu, jog monarchijos klausimą galutinai spręsiąs Stei-

giamasis Seimas. Dar neturintys valstybinio darbo patirties ţmonės Taryboje parodė nemaţą

sumanumą pasirinkdami esamomis aplinkybėmis, ko gero, tinkamiausią valdţios organiza-

ciją. Priimtas konstitucinis aktas išvengęs karaliui angaţuotoje vietoje naujos vyriausybinės

valstybės vadovams institucijos steigimo ir ją tiesiog atidalijęs nuo jau esamos Tarybai

vadovaujančios struktūros – Valstybės tarybos prezidiumo taip, kad pastarąjį pagal reikalą

vienodai pagrįstai būtų galima traktuoti ir kaip regentūrą, veikiančią vietoje kol kas savo

funkcijų nevykdančio karaliaus, ir kolegialų nepaskelbtos respublikos prezidentą. Net val-

stybės valdymo forma Konstituciniame akte liko neįvardyta. Netrukus jauniems valsty-

bingumo daigams kilus realiai grėsmei, ėmė ryškėti priimto Konstitucinio akto trūkumai.

Pasirodė nesanti pakankamai racionali ir gyvybinga Tarybos prezidiumo, kaip kolegialaus

valstybės vadovo, konstitucinė padėtis, netinkantis išimtinės įstatymų leidimo teisės pa-

tikėjimas nereguliariai posėdţiaujančiai Valstybės tarybai.

Pakoregavusi atitinkamus konstitucinius nuostatus, iniciatyvą ir pirmaujančias pozi-

cijas valstybėje Taryba uţleido vykdomajai valdţiai. Tuo tarpu siekdama palengvinti būsi-

mojo Steigiamojo Seimo darbą, 1919 metų gruodį Vyriausybė iš partijų ir tautinių maţumų

atstovų sudarė komisiją nuolatinės Konstitucijos priešprojekčiui rengti. Joje kristalizavosi

konstitucinė būsimos demokratinės parlamentinės respublikos su plačiomis Seimo galiomis,

sudarančiomis jam sąlygas subordinuoti savo vykdomąją valdţią, vizija. Steigiamajame Sei-

18

me viešai nuo šios komisijos įdirbio atsiribota pabrėţiant, jog Konstitucija esanti pačios kon-

stituantos kūdikis.

Vos susirinkęs Steigiamas Seimas, negeisdamas neriboto suvereno valdţios ir sie-

kdamas ją įvilkti į konstitucinį rūbą, skubos tvarka 1920 m. birţelio 2 d. priėmė trumpą lai-

kiną Konstituciją, įtvirtinusią Lietuvoje parlamentinę respubliką su aiškiai išreikštu par-

lamento dominavimu. Šis Konstitucinis aktas – tai miniatiūrinis būsimos nuolatinės Kon-

stitucijos modelis. Politinės Steigiamojo Seimo nuostatos per porą veiklos metų nedaug

tepasikeitė, tad ir 1922 m. jo priimtoje Lietuvos valstybės Konstitucijoje nesunkiai įţvel-

giamas jų abiejų idėjinis ir politinis bendrumas.

Lemiamą poveikį konstitucinei Lietuvos Steigiamojo Seimo kūrybai darė politinės to

meto sąlygos Lietuvoje ir aplink ją, pasiţymėjusios didţiuliu demokratinių jėgų pakilimu. Jos

Konstitucija buvo įvairių to meto politinių ir teisinių idėjų, atsispindėjusių Europos valstybių

demokratinėse konstitucijose, poveikio produktas. Vyriausiasis tribunolas jos ištakas savo

nutarime įţvelgė Anglijos, Prancūzijos, iš dalies Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucinėje

raidoje. Pagal Mykolą Romerį, Lietuva mokiusis iš prancūziškojo pavyzdţio, papildyto

šveicariškuoju patyrimu, Juozo Purickio manymu – iš Belgijos 1831 m., Konstantino Rač-

kausko – dar iš Veimaro, Laučkos – Skandinavijos konstitucijų.

Visos šios moderniomis laikytos Konstitucijos daugiau ar maţiau buvo pavyzdţiu –

parengta Lietuvos Konstitucija atspindėjo ir prancūzišką kontinentinį parlamentarizmą, ir an-

glų bei prancūzų liberaliąją politinę filosofiją, ir katalikų socialines paţiūras. Konstitucijos

nuostatas paveikė socialinė ir politinė aplinka, tarptautinė padėtis, taip pat Steigiamajame

Seime atstovaujamų politinių partijų skelbtos programos, kurias tuomet vienijo polinkis į

parlamentinį reţimą. Siekta, jog tautos išrinktieji lemtų ne vien įstatymų leidybą, bet ir jų vy-

kdymą, todėl akivaizdi pirmenybė kitų valdţių tarpe, pirmiausia santykiuose su vykdomąja

valdţia, teikta įstatymų leidţiamajai valdţiai. Teišryškėjo takoskyra tarp kairės parlamentą

laikiusios visos valdţios šaltinių ir vykdytojų ir vidurio, greta parlamento norėjusio matyti dar

ir nuo pastarojo priklausomą ir vykdomąją valdţią kontroliuojantį Prezidentą. Tik rinkėjų va-

lia uţ Steigiamojo Seimo sienų likusi Tautos paţangos partija linko į prezidentinę respubliką.

Prisimintina, jog dėl nesutarimų tarp savo laiku į dešinę kryptelėjusios Valstybės ta-

rybos, iš vienos pusės, ir koalicinio ministrų kabineto, vadovaujamo centro kairės atstovo, iš

kitos, sudėtingomis karo su bolševikais sąlygomis bendram valdţios darbui 1919 m. pradţioje

susidūrus su rimtais iššūkiais, kairiojo visuomenės sparno atstovams reikalaujant, buvo pri-

imtas politinis sprendimas – konstitucinį kolegialų Tarybos prezidiumą valstybės vadovo

pozicijoje pakeisti vienasmene Prezidento pareigybe, viliantis jo neutralumo, – realizuotas

balandţio 4 d. pakoreguotose Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose.

19

Inicijavę tuo būdu Prezidento institucijos Lietuvos konstitucinėje praktikoje atsi-

radimą, tos pačios centro kairės atstovai Steigiamajame Seime parėmė socialdemokratus,

tvirtinusius, kad Prezidentas, kaip absoliutinės monarchijos reliktas, vykdomąją valdţią

nutolinsiantis nuo parlamentinės tautos atstovybės, jo išlaikymas apsunkinsiąs valstybės

biudţetą ir gulsiantis ant tautos pečių. Nors krikščionių demokratų bloko pastangomis

Respublikos Prezidento institucija buvo išsaugota, bet ganėtinai stipri opozicija sugebėjo

daryti įtaką jam Konstitucijoje skiriamam vaidmeniui.

Stengdamiesi akcentuoti tautos suverenumą, idealiausiais jos valios reiškėjais pri-

paţindami išrinktuosius į Seimą atstovus, akivaizdţią pirmenybę aukščiausi valstybės val-

dţios ir valdymo institucijų sistemoje Konstitucijos kūrėjai atidavė tautos atstovybei. Tuo

tarpu Prezidento galias menkino jo išrinkimo Seimui pavedimas, trumpa trejų metų kadencija,

be to, dar susieta su jį rinkusio Seimo funkcionavimu. Prie to prisidėjo kontrasignacijos, jo

aktams reikalavimas ir net veto teisės kai kuriems Seimo priimtiems įstatymams nesutei-

kimas. Net pirmalaikis Seimo paleidimas buvo susietas su naujais Prezidento rinkimais.

Visa tai davė pagrindą Konstitucijoje įtvirtintuose Seimo ir Vyriausybės santykiuose

įţvelgti pusiausvyros stoką, tapusią pripaţinta silpnąja jos vieta, tačiau apskritai svarbiausieji

1922 m. Lietuvos Konstitucijos parametrai – pagrindinių piliečio teisių ir laisvių įtvirtinimas

ir jų apsaugos teisinių garantijų nustatymas, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų

veiklos laisvė, politinis pliuralizmas, demokratiniai valdţios institucijų formavimo mecha-

nizmai – liudijo neabejotiną Konstitucijos demokratiškumą.

Steigiamojo Seimo sudarytos komisijos Konstitucijos projektui rengti darbas vyko

sutartinai. Reikšmės turėjo pagrindinių Steigiamojo Seimo politinių jėgų – centro dešinės ir

centro kairės – koalicija. Jų ţmonėms Konstitucinėje komisijoje priklausė 2/3 vietų, o kri-

kščionys demokratai, vildamiesi darbo pabaigoje savo jėgomis savaip pakoreguoti projekto

nuostatus, komisijoje negailėjo nuolaidų. Iš tiesų viešoji Konstitucijos priėmimo proceso

dalis, vykusi plenariniuose Steigiamojo Seimo posėdţiuose, sutartinumu nebepasiţymėjo. Po

vienašališkų krikdemų pastangų uţ jos priėmimą tebalsavo šio bloko ţmonės. Tačiau tai

nereiškė priešiško likusios Steigiamojo Seimo atstovų dalies nusistatymo Konstitucijos at-

ţvilgiu. Prieš tebalsavo vienas atstovas. Ji buvo kompromiso, atspindėjusio to meto visuo-

menės daugumos interesų pusiausvyrą, teisiniu aktu, atitikusiu gyvenamojo momento rei-

kalavimus bei nekintančias visuomeninio gyvenimo ir asmens laisvės vertybes.

Konstitucija ne tik paklojo demokratinius valstybingumo pamatus, bet ir geriausiai

atspindėjo lietuvių tautos lūkesčius, socialinius politinius siekius ir net, kaip pripaţįstama,

sudėliojo ateities raidos gaires. Tai buvo racionalus, filosofiškai pagrįstas, logiškas šedevras,

kuriuo mėginta kurti liberalinę, individualistinę, centralizuotą, reprezentacinę demokratinę

20

santvarką su parlamentinio tipo vyriausybe. Svarbiausieji Konstitucijos parametrai – pa-

grindinių piliečio teisių ir laisvių įtvirtinimas ir jų apsaugos garantijų nustatymas, politinių

partijų ir visuomeninių organizacijų veiklos laisvė, politinis pliuralizmas, demokratiniai

valdţios institucijų formavimo mechanizmai – rodė Konstitucijos demokratiškumą.

Panašių apibūdinimų fone menkai teliko girdimi pavieniai papriekaištavimai – neva

Konstitucijoje nustatytoji demokratinė santvarka Lietuvai buvusi net kiek per ankstyva, jos

rengėjai nepakankamai kreipė dėmesio į Lietuvos krašto ir jo gyventojų istorinius bei kul-

tūrinius ypatumus, tradicijas ir patyrimą. 1922 metų Lietuvos Konstitucija, vienintelė mū-

suose priimta pagal visus demokratijos kanonus išrinkto Steigiamojo Seimo, tikro tautos

valios reiškėjo ir jos suverenumo vykdytojo, atspindėjo to meto daugumos visuomenės in-

teresų pusiausvyrą. Pačia tiesiogine prasme buvo ne valdţios, bet tautos aktas.

Svarbiausia, tarpukario Lietuvos Konstitucija – dokumentas, kylantis iš vasario

16-osios Nepriklausomybės Akto nuostatų ir visa apimtimi juos realizuojantis. Ši Konstitucija

laikoma išskirtine Lietuvos konstitucinio paveldo dalimi. Ji davė Lietuvai vertingiausią kon-

stitucinį patyrimą, kuris ne vieno patekusiųjų į Vakarus lietuvių teisininkų įvairiais aspektais

buvo aptarinėjamas savotiškų rekomendacijų ateityje būtinai išsilaisvinsiančiai jų tėvynei

kontekste. Ja grindţiama mūsų konstitucinė demokratinė tradicija, ji veikia ir šiuo metu

galiojančioje 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje paskelbtas ir teisiškai suformu-

luotas konstitucines apibrėţtis, duodančias pagrindą konstatuoti abipusį šių konstitucijų gi-

miningumą bei politines, teisines sąsajas.

Tikėtasi, jog šios Konstitucijos nuţymėtomis gairėmis ir tvarka vyks gyvenimo dik-

tuojama tolesnė Lietuvos konstitucijų raida. Deja, konstitucinė demokratija tuo metu Europoje

buvo trapi. Ne vienoje ją po Pirmojo pasaulinio karo įsivedusioje šalyje netrukus pakeista

autoritariniu valdymu. Lietuvos valstybės konstitucingumo pamatus išjudino 1926 m. gruo-

dţio 17 d. perversmas, sukėlęs virtinę problemų, nesibaigusių formaliu perversmo rezultatų

legalizavimu, bet skausmingai atsiliepusiu tolesnei krašto konstitucinei raidai.

Ačiū uţ dėmesį. (Plojimai)

Z. BUTKUS. Ačiū. Dabar pranešimą skaitys Vilniaus universiteto docentas Saulius

Kaubrys. Pranešimo tema – „Nepriklausomos Lietuvos Konstitucijos ir visuomenė: referen-

dumo (ne)galimybė.“

S. KAUBRYS. Gerbiamieji, dėkoju uţ galimybę išsakyti keletą pastabų visuomenės

referendumo klausimu trečiojo dešimtmečio antrojoje pusėje.

Lietuvos valstybė tarp dviejų pasaulinių karų, nepaisant varganos ir tolydţio skai-

drėjančios materialinės egzistencijos, vis dėlto savaip buvo ir turtinga. Pastarosios dimensijos

naudai liudytų kai kurių visuomenės bendrųjų raiškų formos. Aptariamuoju laiku būta penkių

21

skirtingų kadencijų seimų. Su permainingos sėkmės ţenklu dirbo ar darbavosi 22 ministrų

kabinetai, rinkimuose į trečiąjį Seimą buvo iškelti net 55 kandidatų sąrašai, vyko aštuonios

rinkimų kampanijos į vietos savivaldybių institucijas. 1931 m. surašymo duomenimis, Lie-

tuvoje veikė 820 organizacijų, kuriose, padidintais duomenimis, galėjo darbuotis 287 tūkst.

aktyvistų. Supraskime, kas dešimtas Lietuvos pilietis. O tų pačių konstitucijų, nelygu koks

skaičiavimo kriterijus pasirenkamas, būta penkių ar šešių. Atrodo, kad 22 metų laikotarpiui

pastarųjų, ko gero, uţderėjo pernelyg daug. Pripaţintina, kad minėtosios daugiskaitos kūrėjų

nemenkai plušėta. Pavyzdţiui, 1922 metų Konstitucijos tėvų buvo išstudijuota per 200 įvairių

teisės šaltinių, turėta kantrybės tiek racionaliai, tiek ir neracionaliai, paviršutiniškai ginčytis.

Šių uţgimusių ir duotųjų turtų patikra liudytų, kad slėpinių marška nebuvo apklotos ir

visuomenės mokestinės vertybės: pareigos, teisės. Priešingai, į jas buvo įsiklausyta ir įsi-

dėmėta. Tačiau vis dėlto nedrąsiai atrodytų, kad kasdienybės rutinoje minėtąsias vertybes

apibrėţusios konstitucijos gyveno tartum du atskirus gyvenimus. Vienas jų – savaiminis, o

kitas – susijęs su Konstitucijos vartojimo kultūra, kuri kaip tokia gal ir nesusiklostė. Gal tai

buvo nulemta dėl egzistavusios paţinimo atskirties, tai yra tie, kam konstitucijos buvo

sutvertos, buvo tolimi, o gal ir abejingi tokiam kūriniui. Tiesa, galimai pripaţįstama atskirtis

kaip dydis greičiausiai nebuvo absoliuti, nepaisant dar per menkai išplėtoto domėjimosi ir

suvokimo interesų raiškos, kaip ir lygia greta pakankamai neišplėtoto skaitymo interesų

tradicijos ar kultūros.

Vis dėlto silpna konstitucijų ţinojimo tradicija nepaneigtina, nors tikėtina, kad ne-

formaliosios komunikacijos erdvėje konstitucijų turinys netapo aiškinimosi objektu. Ope-

ratyvių tarnybų ausys po šventadieninių pamaldų šventoriuose labiau nugirsdavo pasvars-

tymus dėl ţemės reformos. Pastaroji, ko gero, taps pagrindine tarpukario visuomenės, bent iki

trečiojo dešimtmečio pabaigos, konstitucija.

Ţemės reforma. Tos pačios operatyviosios ausys nugirsdavo pasvarstymus dėl būsimų

karo scenarijų, dėl superkamų bekonų kainų, dėl mokesčių naštos ir kito. Atrodo, kad do-

minuojantieji ţemiškieji interesai uţgoţė santykinai įvardintinų aukštųjų interesų dangų. At-

rodo, čia bus įvykęs atsakomybės uţ deklaruotąsias vertybes peradresavimo faktas kaţkam

kitam. Tuo kitu galėjo būti ir atstovaujamoji valdţia, tradiciškai ir inerciškai pasikliaujama, ar

ja pasitiki… Atrodo, kad kasdienybėje bus pasikliauta nuostata, kad svarbu ţinoti, kad tam

tikra reikalingų valstybių ţmonių dalis ţino ir savaime vykdo jos taikymo praktiką visiems.

Ta įsivaizduojama maţoji visuomenės dalis apie tą didţiąją pagalvodavo, ir pavieniuose si-

tuaciniuose laukuose tas ţinojimas ar prisiminimas išryškėdavo. Pavyzdţiui, kaţin kuo yra

pagrįstas vidaus reikalų ministro K. Oleko 1923 m. balandţio 14 d. kreipimasis į krašto ap-

saugos ministrą prašant pakeisti kariuomenės vado sprendimą dėl agitacijos prieš rinkimus

22

vykdymo uţdraudimo 30 kilometrų pafrontės ruoţe, juolab pripaţįstant kad šios zonos

gyventojai esą maţiau apsišvietę ir menkiau nusimaną politikoje. Valstybiškai nusistačiu-

sioms partijoms, kaip turinčioms arba valdančioms tam tikrą tiesos monopolį, bent jau taip

tikriausiai manė garbusis ministras, to draudimo nereikėtų taikyti.

Arba vėl to paties ministro tų pačių metų geguţės 4 d. buvo susirūpinta, kad rin-

kimuose į II Seimą reikėtų išvengti liūdnos praktikos, susiklosčiusios I Seimo rinkimų iš-

vakarėse, kai Kaune buvo labai pakeltos valgomųjų daiktų kainos. Dauguma miesto kepyklų

nustojo kepti duoną, spėjant, kad visos to machinacijos buvo daromos tikslu veikti į pilietį

taip, kad jis jaustųsi nepatenkintas ir atiduotų savo balsus kraštutiniams kairiesiems. Šios

lietuviškajam politikos elitui priklausiusio didţiavyrio mintys persunktos rūpesčio, kad vi-

suomenė būtų ar taptų tariamai teisinga. Tuo (…) greičiausiai pretenduotų tapti atskiru di-

skusijų objektu, tačiau ypač pageidaujamų visuomenės teisingumo, kryptingumo poreikis

išryškėjo Konstitucinės reformos 1927–1928 m. kontekste, kurio akivaizdoje varpininko,

trečiojo Lietuvos Respublikos Prezidento Kazio Griniaus šešiasdešimtmetis, jo jubiliejus

sutapo su perversmu 1926 m. gruodţio 17 d. pavakarę, nors didţiosios visuomenės dalies nei

jubiliejus, nei perversmas, atrodo, kartėliu nepersmelkė. Retoriškai beliktų klausti, ką

vėlesniųjų metų grandinėje bereiškė ar kas buvo pagerbiamas gruodţio 17 d. kai kur iškeliant

valstybines vėliavas?

Dabar persisvėrus per trečiojo dešimtmečio vidurio slenkstį, persistumdţiusiam savo

aplinkoje politiniam elitui, keistai praregėjusiam po 5 metų pertraukos ir teigiančiam, kad

1922 m. Konstitucija virto pati savęs priešybe, buvo susirūpinta ne vien tik būsimosios

Konstitucijos reformos turiniu, bet ir jos įgyvendinimo galimybėmis, įvairių iniciatyvų pa-

vidalu atsirado sprendimo būdas – referendumas.

Profesoriaus Mindaugo Maksimaičio teigimu, operuodama argumentu, kad tautai

priklauso aukščiausios suvereninės teisės, Vyriausybė, pirmininkaujama Prezidento, 1927 m.

balandţio 29 d. galutinai, net aukodama koaliciją, apsisprendė dėl referendumo Konstitucijos

klausimu būtinumo. Koalicijos partneriams Krikščionių demokratų blokui toks konstitucinės

reformos būdas, aplenkiant nesušaukiamą arba delsiamą sušaukti Seimą (oi, kaip greitai

prabėgo tos šešiasdešimt dienų nesušaukiant Seimo!), atrodė nepriimtinas. Be to, referen-

dumui suteikta absoliuti išganymo teisė neatrodė pakankamai tiksli. Prasidėjusi energinga

diskusija, vieniems kinkant referendumo arkliuką, o kitiems priešingai, nei to pageidavo

Lietuvių tautininkų sąjungos taryba, Augustinas Voldemaras ar mūsų Vyriausybė, rišiant prie

teisybės veţimo reformos įgyvendinimo per Seimą kuinelį, iškėlė daugiau klausimų negu

atsakymų. Referendumo uţmanytojai savo iniciatyvoje buvo santykinai paţeidţiami. Neturėta

panašios referendumo rengimo praktikos. 1922 m. Konstitucija savo nuostatoje dėl referen-

23

dumo iš vienos pusės drąsino, iš kitos pusės slopino, nes nebūta Referendumo įstatymo, kas

galėjo tapti jo pakaitalu. Be to, būsimos visuotinės akcijos rengėjus pernelyg slėgė laukiamų

privalomai teigiamų referendumo rezultatų našta, nepakeliama našta, o jeigu bus kitaip?

Nepaisant tam tikro ryškėjančio organizatorių neapsisprendimo, techninė pusė, atrodo, ne-

strigo, buvo sudaryta 600 tūkst. Lt sąmata, rengiami rinkėjų sąrašai, vykdoma propagandi-

nė agitacija.

To paties istoriko, profesoriaus Mindaugo Maksimaičio teigimu, kai jau, regis, viskas

buvo atlikta, viskam pasirengta, 1928 m. pavasarį kalbos apie referendumą ir rengimasis jam

netikėtai nutrūko. Buvo pasirinktas patogesnis ir, svarbiausia, valdantiesiems visiškai ne-

gresiantis netikėtumais Konstitucijos reformos būdas, jos dekretavimas, arba, galima sakyti,

oktrojavimas.

Atsiţvelgiant į pastarąją prielaidą ir akcentuojant šių teiginių konstrukcijos dėmenį

„staiga nutrūko“, istorikas manytų, kad šioje ţaidimo fazėje galbūt atsiskleidė ir visuomenės,

jai pačiai greičiausiai ir neţinant, galimas vaidmuo. Galbūt tiksliau pasakytume, vaidmens

vertė. Pirmąją prielaidą pagrindţiant antrąja buvo remtasi apskričių viršininkų slapto ra-

porto vidaus reikalų ministrui 1927 m., be abejo, neatmetant šališkumo faktoriaus, analize,

leidţiančia išskirti kelis bendruosius ar specifinius mūsų tuometinės visuomenės nuomonės

skerspjūvius.

Pirma. Visuomenės nuomonės prognozė, vykdyta būtent tokiu būdu, liudija, kad

balsuos uţ referendume, be Kauno miesto ir apskrities, 38 % visų balsuotojų. Tas skaičius

atrodė labai jau įtartinas. Balsuos prieš – 24 %, iš viso nebalsuos – 37 %. Šių pasirinkčių

spektras pagal apskritis įvairavo. Pavyzdţiui, Alytaus apskrityje prognozė liudija, kad uţ būtų

balsavę 30, prieš – 30, nebalsuotų 40 %. Maţiausiai uţ pasisakiusiųjų buvo laukiama Eţerėnų

apskrityje, daugiausia uţ pasisakiusių buvo tikimasi sulaukti Tauragės apskrityje, net 61 %.

Atrodo, ir Garliavos valsčius nebūtų nusisukęs nuo šio referendumo. Daugiausia nebal-

suosiančiųjų – 50 %, atrodo, turėjo būti Rokiškio apskrityje. Šie suvestiniai duomenys grei-

čiausiai nesiuntė uţtikrinto sėkmės signalo būsimiesiems referendumo organizatoriams.

Antra. Nuomonės prognozės analizė leistų kelti prielaidą, kad referendumo perspek-

tyvos pokyčių galimybė buvo glaudţiai siejama ir su balsavimo būdo raiška, kaip bus balsuota

– slaptai ar atvirai. Minėtoje 1927 m. spalio 9 d. suvestinėje yra teigiama, kad jeigu bus

balsuojama viešai, nemaţa dalis susilaikys. Balsai prieš sumaţėtų, o uţ padidėtų gal tik keliais

procentais. Tai galbūt liudytų mūsų visuomenės neuţtikrintumo ir tam tikrų fobijų naudai.

Trečia. Šios nuomonių visumos tyrimas taip pat paliudijo visuomenės susiskaldymo

akcijos atţvilgiu tendencijas ir jas sąlygojusius veiksnius. Pavyzdţiui, Rokiškio apskrities

viršininko asmeninė nuomonė: „Turint omenyje įvairius šiuo momentu visuomenės gyvenimo

24

veiksnius, gi ypatingai Krikščionių demokratų ir Ūkininkų sąjungos organizacijų opozicinį

link referendumo nusistatymą ir jų įtaką, vargu ar šiuo metu Konstitucijos pakeitimas surinktų

teigiamą balsų skaičių. Kretingos apskrities viršininkas, prognozuodamas dalinai teigiamą

referendumo rezultatą, abejojo, ypač dėl Skuodo gyventojų nuomonės, kur yra didesnė įtaka

Krikščionių demokratų ir socialistiniu gaivalu, o apskritai palinkimas kairėn yra visada di-

desnis link pasienio.“

Kėdainių apskrities viršininko pastebėjimu, „maţumų nusistatymas referendumo link

daugumoje neigiamas, ypač ţydų, kurie yra šalininkai senosios, dabartinės Konstitucijos, ir

jie, reikia laukt, prie atviro balsavimo daugumoje susilaikys, o prie slapto balsuos prieš

pakeitimą. Lenkai reiškė nepasitenkinimą, kad jiems suvarţomas lenkų mokyklų steigimas ir

tuo ţvilgsniu jie yra prielankūs buvusiai socialistinei Vyriausybei ir dabartinei esamai Kons-

titucijai, bet daugumoje elementas esąs labai bailus ir prie atviro balsavimo jie nėra taip

pavojingi, jeigu kas iš šalies per daug jų nesuorganizuos slaptu būdu.“

Panašiai ir kėdainiškiui kolegai apskrities viršininkui antrino Panevėţio miesto ir

apskrities viršininkas teigė, kad miestų lenkai balsuos prieš. Prieţastis – kenkti valstybei,

(Varšuvos įtaka). Provincijos lenkų ūkininkija priešingai – balsuos uţ. Prieţastis – gaspa-

doriški išsiskaičiavimai. Ţydai: 10 % – uţ, 90 % – prieš. Prieţastis – palankumas visokių

formų socializmui, iš kitos pusės, noras apsaugoti ţydus nuo dabartinės valdţios nepalan-

kumo, jeigu ji laimėtų referendumą.

Iš šių pavyzdţių sekos interpretavimo arba galimo interpretavimo, atrodo, tada tik-

riausiai buvo atkurtos skirtingų visuomenės sluoksnių būsimos reakcijos, sąlygotos iš dalies ir

politinių konkurentų (…), kuris galutiniam apsisprendimui, matyt, taip pat turėjo įtakos.

Ketvirta. Apskričių viršininkų raportų (…) lygis taip pat apnuogino labai svarbų

pavojaus aspektą – nemaţa visuomenės dalis apskritai nesuprato referendumo reikšmės arba

apie referendumą buvo per menkai informuota. Pavyzdţiui, Utenos apskrities viršininko

teigimu „apie referendumą kaimas labai maţai ţino ir tikrumoje to ţodţio referendumo ţo-

dţio nesupranta; mano, kad tai bus tiesiog rinkimai, kaip seniau į Seimą, ir tų rinkimų gana

bijo“. Ukmergės apskrities viršininkui atrodė, kad ţymi gyventojų dalis turi labai miglotą

supratimą apie Konstituciją. Pastarąją mintį savotiškai pratęstų Birţų apskrities policijos an-

trosios nuovados viršininko Jono Baltaragio įrašas 1927 m. lapkričio 23 d. dienyne. (Cituoju):

„Platinamoji gyventojų tarpe literatūra Konstitucijos keitimo klausimu nelabai kaimiečių yra

skaitoma ir nelabai tuo klausimu įdomaujamasi. Sako, mes čia nieko nesuprantame, tegul sau

valdţia daro kaip nori. Yra net tokių, kurie stebisi ţodţiu „Konstitucija“. Girdi, kas ji tokia

yra, kodėl apie ją anksčiau nieko nebuvo girdėti?“ Taip yra teigiama jau Lietuvoje egzistavus

bent trims konstitucijoms.

25

Telšių apskrityje daugelis kaimo gyventojų dėl rengiamų balsuotojų sąrašų mano, kad

bus Seimo rinkimai. Apie referendumą nieko neţino.

Tiesa, tų pačių raportų analizė, paliudijusi tam tikrą visuomenės nesusivokimą, skleidė

ir tam tikrą signalą ar vilties ţenklą, nes buvo pastebėta, kad referendumo aiškinamoji me-

dţiaga, nors ir pavėluotai, vis dėlto suteikė tam tikrą domėjimosi šansą. Ir bene labiausiai

dėmesio sulaukė būsimas Seimo narių skaičiaus maţinimo klausimas. O Prezidento galių

stiprinimo klausimas esąs antraeilis.

Penkta. Pranešimų ţinia taip pat paliudijo ir marginalias absenteizmą lemiančias

įtakas. Bijota referendumo dieną blogų orų, blogų kelių. Prisimintas dalies visuomenės apa-

tiškumo įveikos aspektas: ai, mums čia nieko nereikia keisti. Arba priešingai – referendumo

organizavimą būtina spartinti, nes dalis visuomenės gali būti pernelyg greitai suagituota.

Pastaroji fobija greičiausiai buvo atsiradusi iš vizijos, kad visuomenė gali pasidaryti nebe

tokia teisinga.

Greičiausiai neatmestina prielaida, kad nepasitenkinimas būsimu referendumu (būta

svarstymų, kad tai yra vien tik pinigų švaistymas) nebuvo vien nepasitenkinimas būsimąja

akcija, bet ir nepasitenkinimas Vyriausybe, jos vykdoma politika apskritai, kas agitacijoje

spekuliuojančiųjų pusių akivaizdţiai buvo panaudota.

Ši mano šiandien probėgšmais teikta argumentų visuma, galbūt kukliai remianti

prielaidą dėl eventualios visuomenės pozicijos svarbos, galbūt leistų manyti, kad ji iš dalies

susilpnino referendumo organizacijų ryţtą arba, atvirkščiai, – sustiprino dvejonės įspūdį.

Reziumuojant galima pasakyti, kad atsargioji lietuviškoji valdţia bijojo rikto. O

didţiajai visuomenės daliai nebuvo leista apsirikti. Kainos ir ţalos dydį sunku nustatyti, bet

tada ir šiandien buvo ţinoma ar ţinota, kad pirmasis XX a. rengtas referendumas patyrė

fiasko. Ačiū uţ dėmesį. (Plojimai)

Z. BUTKUS. Dabar pranešimą skaityti kviestume Mykolo Romerio universiteto

profesorių Juozą Ţilį. Tema – Konstitucijos klausimas lietuvių tautos atgimimo lūkesčiuo-

se. Prašom.

Konstitucijos klausimas lietuvių tautos atgimimo lūkesčiuose

J. ŢILYS. Šiomis dienomis – plati diskusija apie Konstituciją, apie jos kūrimo prie-

laidas, apie pagrindinius parametrus konstruojant tą Konstituciją. Ţinodamas, kad reikės eiti į

tribūną ir kalbėti apie tai, apsibrėţiau Konstitucijos klausimus iki 1990 metų kovo 11-osios.

Juk atgimimo laikotarpiu, 1988–1989 m., faktiškai buvo repetuojama Konstitucija. Gimė tek-

stai, vienokie ar kitokie, bet apie tai turbūt verta panašiose konferencijose kalbėti vien todėl,

kad tie tekstai turėjo poveikį Laikinajam pagrindiniam įstatymui, kurio pagrindu veikė,

26

funkcionavo Lietuvos valdţia ir kuriame buvo sukonstruota, sudėliota ţmonių teisių, laisvių

pagrindinė doktrina. Tas laikotarpis analizuotinas labai plačiose politinėse, teisinėse, so-

cialinėse panoramose. Nėra laiko, todėl liktų viena kita įţvalga, kurią gali matyti archyvuose,

jau dabar dokumentuose, politikų kalbose ir kituose šaltiniuose.

Konstitucija yra klausimas (kalbu kaip teisininkas), tarsi vienijantis įvairias politines

programas, politinių partijų ir kitų socialinių grupių kurtas ateities vizijas, arba fiksuojančias

dabartį. Konstitucijos tekstai visada tartum akumuliuoja visa tai, studijuojant šiuos tekstus

skleidţiasi to laikmečio problemos dvasia ir idėjos. Aišku, tie tekstai labai nevienodi. Vieni

gimsta dramose, socialiniuose virsmuose. Kiti tekstai gimsta tolygesnėje raidoje. Jeigu mano

pranešimas yra apie atgimimo laikotarpį ir apie tuos lūkesčius, be abejo, kad tai akumuliuoja

tekstai, apie kuriuos norėčiau šiek tiek pakalbėti, kokioje erdvėje tie tekstai gimė.

Aišku, Lietuvos okupacija, aneksija sunaikinta valstybinė struktūra, sulauţyta teisinė

tvarka, pakeista okupavusios ir aneksavusios valstybės teisinėmis sistemomis, nutraukta lai-

sva valstybingumo raida. Pacituosiu M. Romerį: „Tai tokia marionetinė politinio vaikų teatro

„valstybė“ buvo Lietuvos tarybų socialistinė respublika Sovietų Sąjungos sąstate. Nei jos

Konstitucija nebuvo jos Konstitucija, nei jos teisė ir „kompetencija“ nebuvo jos teisės ir

kompetencija. Taip pat ir jos „organai“ buvo kompartijos, bet ne jos organai, nes ir ji pati

teturėjo tik popierinį gyvenimą. O politinėje veikloje tikrenybėje neegzistavo kaip valstybė,

net kaip federacijos narys, kaip (…) fragmentas. Ji paskendo komunistų valdomoje sovietų

valstybėje kaip jos padalinys.“ Atgimimo laikas griovė šitą sistemą revizuota revizija, ir, be

abejo, pagrindinis griovėjas buvo Sąjūdis, kurio Steigiamojo suvaţiavimo dokumentuose

išreikšta to meto Lietuvos jau turbūt ir konstitucinė vizija. Teisininkai, daugiau uţsiimantys

Konstitucija, besąlygiškai turi pripaţinti, kad Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai nedis-

kutuotinai yra Sąjūdţio Steigiamojo suvaţiavimo ir vėlesni Sąjūdţio Seimo Tarybos doku-

mentai. Be tų dokumentų paţinti šiuolaikinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos yra ne-

įmanoma. Nėra laiko, tačiau taip norėtųsi šiandien įvertinti Sąjūdţio dokumentus bendrąja

prasme, matant, tartum valstybę, būsimąją valstybę. Vienais atvejais vieniems buvo matomos

rūkuose tos ribos, kitiems buvo matomi aiškesni įvaizdţiai. Taigi Sąjūdţio Steigiamojo su-

vaţiavimo dokumentai, jų dvelksmas, mano poţiūriu, lydi ir dar ilgą laiką lydės Lietuvoje,

čia, šioje teritorijoje, gyvenančių ţmonių gyvenimus.

Bet štai Konstitucijos tekstai gimė dar prieš Sąjūdį įkuriant. Tiesą tariant, turiu galvoje

Mokslo akademiją. Sąjūdţio įkūrimas ir Konstitucija. Istorikai ir rašantys apie tą laikotarpį

puikiai ţino, kad birţelio 3 d. buvo kviečiami ţmonės aptarti Konstituciją. Akademikai siūlė

padiskutuoti, bet iš to tarimosi štai kas išėjo – išėjo Sąjūdţio įkūrimas, o Konstitucijos tekstai

27

nebuvo baigti. Tada Mokslo akademijos projektą surašė akademikai, aktyviai dirbo E. Vilkas,

A. Buračas, B. Genzelis, J. Bulovas.

Trumpai norėčiau atkreipti dėmesį, paminėti, kokie pagrindiniai parametrai. Be abejo,

suverenitetas. Keletas fragmentų iš tos Konstitucijos, kurią siūlė akademikai Lietuvos da-

barčiai tuo laikotarpiu – nustatyti tikrą suverenitetą. Be abejo, tai buvo atspindys praside-

dančios, įsisiūbuojančios kovos ne tik uţ suverenitetą, uţ labai plačią politinę autonomiją,

kuri vėliau plėtojosi, Sąjūdţiui akcentuojant, ypač 1989 m. vasario 16 d. Akte, – tikras su-

verenitetas, ekonominė santvarka su nuosavybės formų įvairovė, visko pavaldumas Lietuvos

ţinioje, Lietuvos kompetencijos, vidaus ir uţsienio politika, prekyba ir t. t., lietuvių kalba,

vadinamieji vadovaujantieji kadrai skiriami tik iš Lietuvos Respublikos piliečių, Švietimo ir

kultūros sistema remiasi nacionaline sąmone, kitataučiai naudojasi Lietuvos įstatymais ir

gėrybėmis lygiais pagrindais su kitais, taikus sambūvis su uţsienio valstybėmis, Jungtinės

Tautos – Lietuva turi būti Jungtinių Tautų nare. Karinė visų Lietuvos piliečių prievolė – ginti

tėvynę nuo agresijos. Šią tarnybą atlieka Lietuvos karinėse formuotėse. Biudţeto savaran-

kiškumas ir kaip Konstitucijos garantas – Konstitucinis Teismas. Mokslo akademijoje vėliau

buvo sudaryta darbo grupė tobulinti tą projektą. Galėčiau pasakyti, kad toje darbo grupėje

buvo labai įvairūs ţmonės. Tai buvo irgi to meto politinės Lietuvos tikrovės atspindys.

P. Kūris, J. Bulovas, J. Galinaitytė, A. Juozaitis, J. Juzeliūnas, V. Landsbergis, K. Lapinskas,

B. Lipeika, J. Marcinkevičius, Z. Namavičius, M. Sluckis, S. Stačiokas, V. Tomkus, H. Van-

cevičius, A. Ţebriūnas. Ir šio pranešimo autoriui teko dirbti toje grupėje.

1988 m. lapkričio 11 d. baigiamojo posėdţio protokole buvo parašyta: „Darbo grupė

nuo 1988 m. rugsėjo 5 d. dirbo savarankiškai ir remdamasi Mokslo akademijos parengtu

projektu bei visuomenės pasiūlymais baigė darbą sudarydama Lietuvos TSR naujos redak-

cijos Konstitucijos projektą.“ Lapkričio mėnesį Konstitucijos projektą svarstė Aukščiausioji

Taryba. Tai buvo tokia Konstitucija, tuo metu projektas egzistavo, be abejo, jis buvo kaip

eţys, kuris badė rankas, ir ką dabar su juo daryti. Aukščiausioji Taryba atsisakė nagrinėti tą

projektą, Sąjūdis reikalavo bent trijų straipsnių – pilietybės, Lietuvos įstatymų galiojimo

viršenybės, ţmogaus teisių ir laisvių apibrėţimo. Visa tai buvo atmesta. 1988 m. baigėsi aštria

Sąjūdţio ir egzistavusios valdţios polemika, aštriomis kalbomis.

Kas toliau buvo pagaminta? Buvo dar vienas projektas. Sąjūdis pasakė, kad tobulins

savąjį variantą, jo fragmentai buvo paskelbti „Atgimime“, ne visi straipsniai, bet, rodos,

keturiasdešimt penki straipsniai. Buvo diskutuota ir vėliau dėl to, ką ta Konstitucija būtų

nuveikusi, jeigu būtų priimta tokiu pavidalu. R. Ozolas vėliau samprotavo: na, nebūtų kam

nors ypatingų grėsmių sudariusi, bet papildomų barjerų, kuriuos būtų reikėję perţengti, ji būtų

28

sukūrusi. Taip, tai Konstitucijai tada buvo pritaręs ir Sąjūdţio Seimas rugsėjo 21 d… ne,

atsiprašau, lapkričio 17 d.

Toliau vyko revizija galiojančių įstatymų ir dar vieno šaltinio, kuris vienaip ar kitaip

turi tam tikros reikšmės Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui ir Aukščiausiajai Tarybai, kuri

pradėjo veikti po rinkimų 1990 m.

Tai buvo 1989 m. rugsėjo 29 d. įstatymas dėl tuo metu galiojusios Konstitucijos

pataisų. Tame įstatyme vienaip ar kitaip atsispindėjo pagrindinės idėjos, apie kurias kalbėjau.

Jis reikšmingas bent jau tuo, kad jo normų pagrindu pradėjo veikti Lietuvos Respublikos

Aukščiausioji Taryba. Diskusija tada, rugsėjo mėnesį, dėl būsimosios Aukščiausiosios Ta-

rybos, pavyzdţiui, 141 nario skaičiaus. Nereikėtų, nėra prasmės plačiau apie tai, bet vis dėlto

kriterijai, kurie buvo, kuriais buvo tas skaičius paremtas. Buvo imamas maţiausias rajonas,

kad rajonas turėtų nors vieną deputatą, ir toliau to rajono gyventojai, rinkėjai – tas kriterijus

dėliojamas visos Lietuvos vadinamajame geografijos ţemėlapyje, rinkimų ţemėlapyje. Vieni

rajonai turėjo po vieną, kiti jungtines apygardas. Taip tuo metu išėjo. Buvęs Aukščiausiosios

Tarybos prezidiumo sekretorius L. Sabutis gerai ţino, nes teko komentuoti ir dėlioti šitą

skaičių. Štai šitas skaičius dabar aktualizuojamas. Gal yra prasmės apie tai kalbėti, bet bent

dalis ar teisininkų, ar politikų norėtų įtikinti, kad vis dėlto platesnis ţmonių atstovavimas

Lietuvos parlamente yra pozityvus reiškinys įvairiomis prasmėmis. Apie lėšas, kurios bus

sutaupytos, be abejo, irgi kalbama, bet tai reikėtų turėti galvoje.

Toliau. Laikinajam pagrindiniam įstatymui, be abejo, svarbų vaidmenį suvaidino

Sąjūdţio rinkimų programa, kuri buvo patvirtinta vasario pradţioje. Iš ten atkeliavo kitos

Laikinojo Pagrindinio Įstatymo normos, o Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas

Č. V. Stankevičius, kai pristatinėjo Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, jo genezę ir kai kurias

ištakas, buvo minėjęs. Ir, be abejo, jau Laikinojo Pagrindinio Įstatymo rėmuose – netobulo,

kaip buvo vertinama, ir kartais kreivoko ir šleivoko, bet jo pagrindu vis dėlto funkcionavo

Lietuvos atkurta nepriklausoma valstybė, brendo parlamentinės demokratijos patyrimai, aš-

tresnėse ar elegantiškesnėse parlamento kovose brendo koncepcija, kuri vienu ar kitu mastu

išreikšta ir šiuolaikinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Konstitucijos aktualija nuolatos

ryškėjo tuoj pat po Kovo 11-osios, o 1990 m. rudenį Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas

sudarė darbo grupę, kuri turėjo parengti Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos

metmenis.

Toks dokumentas gimė. 1991 m. pavasarį jis buvo paskelbtas spaudoje. Tai buvo

pirmas ţingsnis formuluojant parlamentinės demokratijos vizijas Lietuvoje. Daugelio dalykų

tada dar nebuvo galima grafiškai surašyti. Atsakymus į tas problemas ir klausimus tęsė

Aukščiausiosios Tarybos oficiali Konstitucijos rengimo komisija, parlamento frakcijos, de-

29

batai plenariniuose posėdţiuose. Tai keletas mano šiandien primintų ar prisimintų potėpių

Konstitucijos tema. Ačiū. (Plojimai)

Z. BUTKUS. Ačiū, profesoriau. (Plojimai) Dabar maloniai kviestume pranešimą

skaityti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininką, Europos Parlamento narį,

pirmą dabartinės mūsų valstybės vadovą profesorių V. Landsbergį. (Plojimai) Pranešimo

tema – Konstitucija ir rezistencija. Prašom.

Konstitucija ir rezistencija

V. LANDSBERGIS. Laba diena, gerbiamieji. Ne maţiau kaip pusę XX a. Lietuvos

istorijos nusako SSRS okupacija su neilgalaike tuometinės Vokietijos reokupacija ir pasi-

priešinimas jai – tautos bei valstybės rezistencija.

Pamatinis teisinis Lietuvos rezistencijos elementas, nors istoriškai šiaip jau veikiau

apeinamas, yra ir buvo valstybės Konstitucija. 1990 m. kovo 11 d. valstybės atkuriamųjų aktų

komplekte yra du baigiamieji, uţbaigiantys išsivaduojančios šalies konstitucinį virsmą arba

restituciją. Tai aktas ketvirtasis iš penkių, panaikinąs bet kokį svetimos valdţios primestų

konstitucinių aktų veikimą Lietuvoje, ir penktasis – tą pačią naktį priimta laikinoji nepri-

klausomos šalies Konstitucija, pavadinta Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu, – teisinės re-

zistencijos viršūnė, kurią balsuodami šitoje salėje įsipareigojome ginti.

Kodėl buvo parinktas toks pavadinimas, uţuot paprasčiau, – laikinoji Konstitucija?

Neţinau ir nemėginau tada aiškintis arba ginčytis. Galėtų prisiminti nebent Lietuvos Sąjūdţio

valstybės atstatymo komisijos nariai. Man atrodė tai nelabai svarbu. Tikrai svarbiau buvo

priimti nedelsiant, neįsivėlus į ginčą, nors vėliau, bent dviem atvejais, aplinkybė, kad pa-

vadinime stoka būtent šio ţodţio, leido kai kam spekuliuoti, neva atkurtoji Lietuva dar

neturinti Konstitucijos. Bet pamatas teisinei diplomatinei kovai buvo padėtas ir į SSRS va-

dovų išpuolius, neva ekstremistų valdoma Lietuva atsisakanti eiti konstitucinio atsiskyrimo

keliu, galėdavome pareikšti, kad kitos šalies Konstitucija mūsų neliečia, o Lietuvos tą lai-

kinąją Konstituciją mes turime, pagal ją konstituciškai ir veikiame. Tai M. Gorbačiovas, norįs

jėga paneigti mūsų Konstituciją ir jos garantuojamas ţmonių laisves. Čia viena iš pokalbio su

Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentu G. Buschu 1990 m. gruodţio 10 d. jo Ovaliniame

kabinete Baltuosiuose rūmuose temų.

Taip tebeatrodė sovietų tęsiama įvairiais ultimatumais, piliečių grobimais ir kariniais

bauginimais jų konstitucinė agresija ir mūsų konstitucinė rezistencija de facto teisiniu bei

tarptautiniu diplomatiniu lygiu. Ne veltui M. Gorbačiovas piktai reikalavo grįţti į kovo 10 d.

Savo ruoţtu, kai B. Jelcino vadovaujama demokratinė Rusija 1991 m. liepos 29 d. sutartimi

30

pripaţino Lietuvos Respubliką atkurtą pagal 1990 m. kovo 11 d. aktus, implikuojant ir

Laikinąjį Pagrindinį įstatymą, tai reiškė ir mūsų išsivaduojamosios konstitucinės rezistencijos

pergalę. Paminėjau, kad 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė ir atskirą aktą, nai-

kinantį dviejų sovietinių konstitucijų galią Lietuvoje. Tos dvi buvo: vadinamoji L. Breţnevo

SSRS konstitucija ir pagal ją sukurpta vadinamosios LSSR konstitucija. Labai grieţtai pa-

ėmus buvo galima jų kaip smurtu primestų ir Lietuvos neįpareigojančių pseudokonstitucijų nė

nenaikinti specialiu aktu, nes teisiškai ir tebuvo nulio vertos. Antai, 1940 m. okupantų pri-

mestoji Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos konstitucija vienu plastmasinių rankų

pakėlimu atidavė visą Lietuvos ţemę ir kitus turtus SSR Sąjungai. Negi teisiškai tai ko nors

verta? Bet 1990 m. dar atrodė, kad ir niekalo naikinimas yra svarbus, nors iš esmės dekla-

ratyvus ţingsnis, aiškiai ir visam pasauliui sustatantis dalykus į savo vietas.

Istoriškai svarbu priminti ir paryškinti taip pat kitus trijų okupacijų laikotarpio

konstitucinės rezistencijos ţingsnius. 1941 m. birţelio sukilimas ir jo pašauktoji Laikinoji

Vyriausybė, nors neţymiai, neakcentuodama, bet palietė ir konstitucinius dalykus. Taip jau

pirmasis sukilėlių atsišaukimas iš Kauno radiofono skelbė, kad „atstatomas Lietuvos su-

verenumas.“ Savo ruoţtu Laikinosios Vyriausybės formalus vadovas Kazys Škirpa, vokiečių

uţblokuotas namų arešte Berlyne, bent po mėnesio mėgina informuoti dalį pasaulio, kad

nepriklausomybę vėl skelbianti Lietuva toliau vadovaujasi sovietų panaikinta, matyt, 1938 m.

Konstitucija. Tai paţymėta jo 1941 m. liepos 23 d. Memorandume Italijos, Ispanijos, Ja-

ponijos, Bulgarijos, Suomijos, Vengrijos, Rumunijos ir Slovakijos ambasadoriams ir pasiun-

tiniams. Pavieniai pėdsakai dokumentuose signalizuoja, kad ši teisinė intencija verta tirti. Pati

Laikinoji Vyriausybė Lietuvoje, iškart atkūrusi buvusią ligi 1940 metų aneksijos vidaus ir

savivaldos santvarką, taigi pagal šalies vėliausią Konstituciją vis dėlto, kaip regis, orientuojasi

į ankstesnę, demokratiškesnę 1922 metų Konstituciją. Laikinosios Vyriausybės uţdavinys

esąs: „Palaikyti krašte tvarką ir perduoti valdţią sudarytai pagal Konstituciją nepriklausomos

Lietuvos Vyriausybei“, kitaip sakant, kitai Vyriausybei. Vėl cituoju: „Sukilimas aktyviai pa-

brėţė tautos valią nusikratyti visomis primestomis SSRS gyvenimo formomis ir grįţti prie

savo nepriklausomos valstybės konstitucinių formų.“ (Gal čia reikia man trumpinti šiek tiek,

nors įdomūs dalykai.)

Paskutiniuose Laikinosios Vyriausybės dokumentuose, kaip antai oficialiame 1941 m.

rugpjūčio 5 d. memorandume okupuojančios Vokietijos valdţiai, matome Vyriausybę, raiškiai

kalbančią Lietuvos vardu ir laukiančią savo valstybei Vokietijos, kaip kitos valstybės, pri-

paţinimo. Apie jokį liepos mėnesio vidury jau lyg ir sudarytą Ostlandą – nė šešėlio. Laikinoji

Vyriausybė tiki, taip jos rašoma, kad Vokietijos Reicho vadovybė pripaţins Lietuvos vals-

tybės tolesnį gyvavimą.

31

Kai nesėkmių prispausta Vokietija 1945 m. pradţioje leido generolui P. Plechavičiui

kurti vokiečiams nepavaldţią pagal pagrindinį susitarimą Lietuvos kariuomenę, o vis dar

nesant Lietuvos valstybės tai gali būti matoma kaip ypatingas, nors trumpalaikis teisinis ir

statuso fenomenas, tolydţio ir visais būdais siekiant savo valstybės. Savanoriai po ankščiau

boikotuoto SS legiono dabar atsiliepė nelyginant tūkstančių piliečių referendumu: „Turėkime

savo kariuomenę – turėsime ir valstybę.“ Ţinoma, okupantai susivokė ir neleido, sunaikino tą

vietinę rinktinę.

Kita visiškai ir neabejotinai nepriklausoma Lietuvos kariuomenė kūrėsi grįţtant

antrajai SSRS okupacijai. Pogrindţio ir miškų struktūros, karinėse apygardose išplėtojusios ir

teisinę statutų bei teismų bazę, ir informacines bei socialines tarnybas, bemaţ neįmanomomis

sovietų karinės okupacijos ir raudonojo teroro sąlygomis reiškė tęstinį savo ţemėje ko-

vojančios valstybės buvimą. Ta būsena – kariuomenės ir valstybės egzistavimas okupuotoje

ţemėje dar po pusę šimtmečio gavo ir jau atkurtos valstybės įstatyminę raišką. Taip Antroji

Respublika 1996–2009 metų laikotarpiu kelių įstatymų aktais nustatė, kad ana partizanų

kariuomenė – tai Lietuvos savanorių kariuomenė, o jos vadovybė – vienintelė teisėta valdţia

SSRS okupuotoje ir aneksuotoje Lietuvos ţemėje. Specialiu 1999 metų įstatymu Lietuvos

Laisvės Kovos Sąjūdţio prezidiumo sukurta ir pasirašyta 1949 m. vasario 16 d. deklaracija

yra paskelbta mūsų tęstinės valstybės teisės aktu. Visi signatarai pasirašė jį tada ir savo

gyvybėmis.

Dabar ši deklaracija, kuri 1990 m. atkuriant valstybę tebebuvo neţinoma, teisiniu

turiniu ir istorine reikšme byloja kaip dar viena ypatingo laikotarpio ir ateičiai adresuota

Lietuvos Konstitucija. Jos tekste atsiranda net sąvoka „konstitucijos dvasia“. Kai kurie

straipsniai ten tokie paprasti ir aiškūs, jog verta kartais prisiminti, kad tai ir šiandien ga-

liojantis teisės aktas.

Telieka dar kiek grįţti prie vėliausiojo laikotarpio, kaip buvo kuriama ir skelbiama

dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ir ji – rezistencinė, nes įkūnijo tautos pasiprie-

šinimą ir pergalę. Kovų atgarsiai joje kartu su tebeliekančių grėsmių nuorodomis atsispindi

dviejose Konstitucijos kūnu tapusiuose atskiruose aktuose. Pirmiausia – tai Konstitucinis

įstatymas dėl Lietuvos valstybės, įtvirtinęs 1991 m. vasario 9 d. plebiscito rezultatą ir sykiu

nustatęs realiai neįveikiamus barjerus, jei koks nors Lietuvos parlamentas, kad ir visas

nupirktas ar po nagano vamzdţiu, palinktų atsisakyti šalies nepriklausomybės – tik visuotiniu

plebiscitu ir tik ¾ visų piliečių balsų. Vėl preventyvus pasipriešinimo saugiklis.

Antrasis – tai Konstitucinis aktas dėl nesijungimo į posovietines erdves, į bet kurias

atnaujintas Rytų sąjungas arba sandraugas niekada ir jokiu pavidalu. Jau plito Maskvoje

kuriamos koncepcijos ir projektai, kaip toliau valdyti į nepriklausomybę kylančias po ko-

32

lonijinio SSRS laikotarpio tautas. Lietuva tai pati sau konstituciškai uţdraudė teisinio

pasipriešinimo aktu visiems laikams, nors budrumo dėl brukamų postsovietinių erdvių

negalima prarasti ligi šiol. Darbas rengiant ir priimant šią Konstituciją truko bemaţ visą

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo kadenciją. Inicijavęs Aukščiausiosios Tarybos

Pirmininkas tapo ir naujosios Konstitucijos koncepcijos rengimo komisijos pirmininku. Buvo

nutarta uţduotį padalyti į du etapus, susitarti dėl konceptualių dalykų, supaţindinti tautą, o po

to jau rengti visą tekstą referendumui. Pirmąjį etapą įveikėme greitai, o į antrojo pabaigą

atėjome vėlokai, po daug energijos pareikalavusių 1991 m. mūšių ir politinių virsmų.

Čia negaliu nepaminėti, kad 1991 m. gruodį, vėl tęsiant darbus ir sudarant deputatų

komisiją Konstitucijos projektui parengti, komisijos nariu siūlytas Aukščiausiosios Tarybos

Pirmininkas buvo viešai įţeistas ir atsisakė. Laikinąją komisiją sudarė kiti 12 deputatų.

Likimas vis dėlto lėmė, kad bemaţ metus dirbusi komisija dėl skilimo į dvi konceptualiai

nesutariančias grupes neįstengė parengti vientiso ir sutarto projekto. Tada Aukščiausiosios

Tarybos Pirmininkas arbitraliai įsikišo, šioje salėje paragintas akademiko E. Vilko. Įsikišo ir

pasiūlė visiems rinktis pas jį, skatino kompromisus, ėmėsi de facto pirmininkauti ir tuo būtų

bemaţ paskutinę akimirką pavyko parengti Konstitucijos projektą, pateikti jį Seimui ir tautos

referendumui.

Tame kelyje buvo daugybė kur nors aprašytinų kolizijų ir jas įveikiančio ryţto, tai

medţiaga išties dramatiškai Konstitucijos istorijai, kurią kas nors kada nors parašys. Ligi

paskutinio momento veikė ir Pirmininkui neţinomi, gal apskritai sunkiai suvokiami politiniai

psichologiniai sindromai, dėl kurių baigiamieji Konstitucijos priėmimo ir įsigaliojimo etapai

apsivėlė paradoksaliomis situacijomis bei kontroversijomis.

Konstituciją lydėję jai prilyginti papildomi teisiniai aktai, o kai kurie poįstatyminiai

įsigaliojimo ir panašūs nuostatai buvo įrašyti tiesiai į Konstitucijos tekstą. Antai, čia pat

glaudėsi prieš 10 dienų pasirodęs įstatymas „Dėl referendumo Lietuvos Respublikos Kon-

stitucijai priimti“, kada ji laikoma priimta. Ir tą pačią svarbią 25 d. referendumu priimtas

įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“. Iš karto matome,

kad Konstitucijos priėmimas ir jos įsigaliojimas, juolab abiejų įvykių datos, yra skirtingi da-

lykai, kitaip net negu paprastuose įstatymuose. O jau konkretus Konstitucijos įsigaliojimas

grimzta prieštarybėse.

Antai pati Konstitucija savo 151 straipsniu nustato, kad ji įsigalioja kitą dieną po

referendumo rezultatų oficialaus paskelbimo. Specialus įstatymas „Dėl Konstitucijos įsi-

galiojimo tvarkos“ kaţkodėl nieko nesakė apie datą, nustatyta tik padėtis po įsigaliojimo.

Konstitucijos 71 straipsnis lyg ir nustatė, kad referendumu priimtą aktą ne vėliau kaip per

5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Tačiau 151 strai-

33

psnyje nurodytoji laiko nuostata (kitą dieną) prieštarauja tos pačios Konstitucijos 7 straip-

sniui, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Paskelbtas vien balsavimo rezultatas ir paskelbtas

pagrindinio šalies įstatymo tekstas tikrai ne tas pats. Konstitucija po balsavimo, nors jau

priimta, dar nebuvo paskelbta. Neaišku, ir kaip interpretuotinas balsavimo rezultatų oficialus

paskelbimas, matyt, ne ţodţiu kur nors kam nors, o teisiniu aktu. Bent jau Vyriausiosios

rinkimų komisijos protokolu, kai jis atsiranda viešumoje. Toks aktas būtent ir atsiranda, jis

paskelbtas „Lietuvos aide“ 1992 m. lapkričio 5 d.

Pagal Konstitucijos 151 straipsnį, jis įsigaliojo kitą dieną. Išties, lapkričio 6 d. da-

bartinėje, šioje Konstitucijos salėje, įvyko… Ne šioje, dabartinėje Konstitucijos salėje įvyko

iškilmingas Konstitucijos pasirašymo ir paskelbimo promulgacijos aktas.

Kodėl Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, kuris pagal naująją Konstituciją jau ir

laikinasis Prezidentas, savo tos dienos potvarkiu teigia, kad abu aktai – Konstitucija ir įsta-

tymas „Dėl Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ yra būtent įsigalioję lapkričio 2 d., šiandien jis

negalėtų atsakyti, tegu tiria mokslas. Man visai aiški lapkričio 6 d. promulgacija, o teisininkai

choru kalba ir rašo apie lapkričio 2 d. Bet nei oficialūs protokoliniai rezultatai, nei įstatymų

tekstai tada dar nebuvo paskelbti lapkričio 2 d. Apie referendumo rezultatų patvirtinimą

galbūt lapkričio 2 d. suţinojo kam nors draugiška „Tiesa“. Ir tuoj lapkričio 3 d. trinktelėjo

skelbimą – Konstitucija įsigaliojo! Atleistina, nes dar nebuvo skaitę pačios Konstitucijos,

kada ir kokiomis sąlygomis ji įsigalioja. Be kita ko, nesilaikyta nei okupacijos laikotarpio

tvarkos, dar nepakeistos, kaip skelbiami įsigalioję kokie nors įstatymai. Ne vėliau kaip per

10 dienų po jų priėmimo skelbiami lietuvių ir rusų kalbomis. Tai dar buvo galiojanti norma.

Istorikams gali pasidaryti įdomu, kodėl tokia sumaištis? Nejau tik dėl kelių dienų? Ar

buvo sukirsta laţybų? Kol kas pasidalinsiu privačia prielaida. Piktuose opoziciniuose laik-

raščiuose tuomet buvo rašoma visokių nesąmonių. Rinkimus pralaimintieji valdţios neati-

duos, rengs perversmą, laistysis kraujo jūros! Kas netikite, paskaitykite „Respubliką“. Gal iš

gudriau įpirštų arba ir savaiminių LKT baimių, ne iš kitur, kilo visi tie datų ir įsigaliojimų

gudravimai. Konstitucija priimta nė balsų iki galo nesuskaičiavus, įrašius dieną ir valandą dėl

visa ko avansu, pačioje Konstitucijoje ir t. t. Akivaizdi reikmė – Konstitucija teįsigalioja kuo

greičiau, šalin konstitucines sąlygas, nereikia nė valstybės vadovo parašo. O jeigu jis, kla-

stūnas, nesirašys, jeigu nešauks nei seno, nei naujojo Seimo? Tegu prisimena ką nors prisi-

menantieji, kodėl taip liūdnai tose datose kapstėmės.

Praėjo 20 metų, turime vis dėlto neblogą ir gelbstinčią Konstituciją, kaţkur sulindo

agitavusieji nebalsuoti uţ ją. Turiu dar tokių patriotinių afišų, bet liko ir prisiminimų apie

intrigas, keistus neţinia kieno interesus. Gal kada išaugsime. Ačiū. (Plojimai)

34

Z. BUTKUS. Ačiū profesoriui uţ įdomų, turiningą pranešimą. Dėkui ir visiems pra-

nešėjams. O dabar, deja, pertrauka. Primenu visiems, kad diskusijos klausimai bus konfe-

rencijos pabaigoje, ir tikiuosi visus pamatyti, su visais susitikti po pertraukos čia, kaip nu-

matyta. Kavos pertrauka III rūmų kavinėje. Kas neuţsiregistravote, prašome tai padaryti.

Pasimatysime.

Pertrauka

T. DAVULIS. Labai malonu prisistatyti ir pristatyti kolegę, kuri šiandien padės man

pirmininkauti. Tai yra Vytauto Didţiojo universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės ka-

tedros vedėja profesorė Edita Gruodytė.

E. GRUODYTĖ. Malonu. Laba diena. Aš taip pat su malonumu pristatau kitą

pirmininką – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekaną gerbiamąjį docentą daktarą

Tomą Davulį.

Dabar leiskite visus pakviesti išklausyti pirmąjį pranešimą. Jį pristatys Vilniaus uni-

versiteto Teisės fakulteto docentas daktaras Vaidotas Vaičaitis. Pranešimas, skirtas 1992 m.

Konstitucijos lyginamiesiems aspektams. Labai prašome pranešėją pradėti pranešimą.

1992 m. Konstitucija lyginamuoju aspektu

V. VAIČAITIS. Laba diena. Labai ačiū uţ pristatymą. Laba diena, gerbiamieji

konferencijos dalyviai. Labai atsiprašau, kad vėluoju, pradedame truputį vėliau, bet aš,

tikiuosi, tikrai neviršysiu man skirto laiko.

Iš tikrųjų mano pranešimas – lyginamasis aspektas. Visų pirma norėčiau pasakyti, kad

klausydamas vakar, uţvakar ir šiandien pranešimų apie Konstituciją pagalvojau, kad per 20

metų mes neparašėme, nėra, bent jau man neţinoma, disertacijų tiek lyginamuoju aspektu

lygindami mūsų Konstituciją, tiek net istoriniu, sakykime, 1990–1992 m. rengimo ir įvairių

projektų egzistavimo. Jei kas išsiaiškintų, kokios nuostatos iš kokio projekto perėjo, atėjo į

dabartinį tekstą, tas tikrai būtų labai įdomu, ir tikiuosi, kai mes švęsime 25 metų jubiliejų,

tokios disertacijos bus apgintos ir tokios knygos bus publikuotos.

Kai aš gavau pasiūlymą padaryti lyginamąjį pranešimą apie mūsų Konstituciją,

galvojau, kas būtų įdomu ir kokį komparatyvų pjūvį daryti. Iš tikrųjų galima įvairiai vertinti

mūsų Konstituciją, jeigu ţiūrėtume į ją iš šalies. Tai, aišku, ir ketvirtoji nuolatinė Konstitucija,

ir ilgiausiai veikianti Lietuvoje, apie tai jau buvo daug kalbėta. Sakykime, demokratinė antroji

Konstitucija po 1922 m. Per generacinį pjūvį galima ţiūrėti, tai tarsi ketvirtosios kartos

Konstitucija jau po geleţinės uţdangos ar Berlyno sienos griūties.

35

Bet aš nusprendţiau, kad gal būtų įdomu pasiţiūrėti į mūsų Konstituciją Vidurio ir

Rytų Europos kontekste, paimti 10 naujų Europos Sąjungos valstybių Vidurio ir Rytų Eu-

ropos regione ir su jomis palyginti, nes, manau, šis regionas turi labai panašią konstitucinę

tradiciją ir ypač po 1989–1990 m. panašią istorinę situaciją. Todėl manau, kad būtų tiks-

lingiau tą padaryti. Aišku, čia turiu tris Baltijos valstybes, tris Balkanų, čia aš apimu ne tik

Rumuniją, Bulgariją, bet ir Slovėniją, ir keturias Vyšegrado valstybes, nebe tris, nes Čekija ir

Slovakija dabar yra atskiros valstybės.

Visų pirma, jeigu ţiūrėtume į naujas konstitucijas Vidurio ir Rytų Europoje, tai ma-

tytume, kad daugumoje valstybių 1991–1992 m. ir buvo priimtos naujos konstitucijos. Tarp

jų, aišku, ir Lietuva. Tiesa, yra keletas nedidelių išimčių. Kaip ţinome, Latvija 1993 m. pra-

tęsė 1922 m. Konstituciją, Lenkija kaip tik dabar švenčia 15 metų, t. y. 1997 m., ir Vengrija

neseniai priėmė savo pagrindinį įstatymą. Beje, ten taip ir vadinasi – pagrindinis įstatymas,

apie ką šiandien jau buvo truputį kalbėta, ne konstitucija.

Aš norėčiau padaryti keletą pjūvių, gal devynis, greitai perbėgti. Ne pjūvius, bet

devynis įdomesnius momentus, konstitucijos institutus, jeigu taip galima sakyti, per juos

palyginti, po to bus išskirti trys institutai, kurie yra gal kokie nors išskirtiniai Lietuvoje.

Vientisumas. Kai kalbame apie Konstituciją, turime omenyje vientisą teisės aktą, ne

kokį nors sudėtinį. Reikia pasakyti, kad vyrauja ir vyravo 1990–1992 m. priimant naujas

konstitucijas ta nuostata, kad reikia vieną teisės aktą priimti. Čia ne taip, kaip, sakykime,

Trečiosios Prancūzijos Respublikos buvo trys konstituciniai aktai. Aišku, vieną Konstituciją

priimti. Lietuva taip pat nėra išimtis.

Dar galima paminėti, pavyzdţiui, Čekiją ir Latviją, kurios turi atskirą ţmogaus teisių

chartiją ar įstatymą kaip Konstitucijos dalį, bet šiaip visos valstybės priėmė vientisą teisės

aktą kaip Konstituciją.

Aišku, Lietuva lygiai taip pat. Čia jau buvo kalbėta šiandien iš šios tribūnos, kad vis

dėlto turime prisiminti ir 1991–1992 m. konstitucinį aktą, ir įstatymą dėl Konstitucijos įsi-

galiojimo, kurie yra Konstitucijos sudedamoji dalis, ir, aišku, jau po to priimtą konstitucinį

aktą dėl narystės. Ar dėl šių aktų galime sakyti, kad mes turime sudėtinę Konstituciją? Aš taip

kategoriškai nesakyčiau, bet visada reikia turėti omeny, kad mūsų Konstitucija nėra vien tik

tas vientisas 1992 m. Konstitucijos tekstas. Čia dar tokių probleminių dalykų yra, toks

terminas „konstitucinio bloko aktai“ gal tarp prancūzų konstitucionalizmo atstovų popu-

liaresnis. Čia galėčiau iškelti klausimą, ar geguţės 3 d. Konstitucija įeina į tą Lietuvos

konstitucinį bloką, 1918 m. vasario 16 d., 1990 m. kovo 11 d. Aktai, taip pat Partizanų dek-

laracija, apie kurią taip pat buvo kalbėta? Tą palieku spręsti jums, nes dabar ne dėl to yra šis

pranešimas.

36

Ką pirma galima daryti? Ţvilgtelti į preambulę, nes preambulė – tam tikras įvadas,

įţanga, kurią turi beveik visos mano minėtų šalių konstitucijos. Tiesa, viena neturi. Ką galima

pasakyti? Ji yra gana lakoniška, gerai subalansuota. Pavyzdţiui, jeigu palyginsime, Lenkijos

yra du ar tris kartus ilgesnė, nesakau, kad visada blogai, bet visada gerai, kai teisės aktas yra

gana lakoniškas ir subalansuotas. Arba Vengrijos, tai vadiname netgi ne preambule, o tam

tikras tautos paţadas ar įţadas. Tai irgi yra gana ilgas tekstas, kas kartais gali apsunkinti, jeigu

mes norim visiškai viską įrašyti.

Dabar keletas tokių momentų lyginamuoju aspektu. Galiu pradėti klausimu – kodėl

preambulėje nėra nuorodos į 1918 m. vasario 16 d. Aktą ir į kovo 11 d. Aktą? Kodėl šitą

klausimą keliu? Todėl, kad Estijos 1992 m. Konstitucija turi nuorodą į savo 1918 m. Ne-

priklausomybės Aktą, o, pavyzdţiui, Slovėnijos Konstitucija turi nuorodą į 1990 m. Nepri-

klausomybės Aktą. Tai čia toks įdomus, mano manymu, dalykas. Dėl konstitucijų preambulių,

kaip ţinote, kas domėjotės, ypač Prancūzijos konstitucionalizmo istorija, tai Prancūzijoje visų

ankstesnių Konstitucijų preambulės yra laikomos dabartinės Penktosios Respublikos Kons-

titucijos dalimi, Konstitucinė taryba tiesiogiai cituoja ir taiko tas preambules. Taip pat būtų

galima klausti – ar pirmosios Lietuvos valstybės Konstitucijos, turiu omeny preambulėje

paminėtas pirmąsias Lietuvos Respublikos Konstitucijas, taip pat yra Lietuvos konstitucinės

teisės šaltinis ir dabartinės Konstitucijos plačiąja prasme dalis, kad, pavyzdţiui, Konstitucinis

Teismas galėtų taikyti tas preambules? Ypač turiu omeny 1922 m., kuri buvo vienintelė

demokratiška. Tai čia taip pat palieku su klaustuku šitą klausimą.

Nekeičiamos Konstitucijos nuostatos, sakykim, yra. Tokį institutas turi Vokietija, yra

pagrindinio įstatymo 1 ir 20 straipsniai: 1 straipsnis – dėl demokratijos, 20 straipsnis – dėl to,

kad Vokietija yra Federacinė valstybė. Visa kita nekeičiama, niekada negali būti keičiama.

Teisine prasme, konstitucine prasme (mes ţinome, kad būna perversmų, visokių revoliucijų,

kai konstitucijos yra pakeičiamos), egzistuojant šitai valstybei, šitai valdymo formai, Kon-

stitucija yra nekeičiama. Jeigu ţiūrėtume į Vidurio ir Rytų Europos Konstitucijas, tai irgi

rastume, pavyzdţiui, Čekijoje ir Estijoje tokias Konstitucijas, kur tiesiogiai pasakyta, turima

omeny demokratija, nepriklausomybė ar suverenitetas. Tai tokie pagrindiniai principai, kurie

apie tų valstybių Konstitucijas pasako, kad jie negali būti pakeisti. Tam tikra prasme, nors ir

nėra tiesiogiai pasakyta, bet galima paminėti mūsų Konstitucijos 1 straipsnį, kad Lietuva yra

nepriklausoma demokratinė Respublika. Čia yra ir demokratijos lygmuo, ir valdymo formos.

Kadangi straipsnį galima pakeisti, kaip ţinote, tik referendumu, trijų ketvirtadalių balsų

dauguma, iš esmės tam tikra prasme galime sakyti, kad tai yra nekeičiama nuostata. Juolab

kad šita nuostata eina jau nuo 1918 m. vasario 16 d. Akto, kuris, mano manymu, irgi yra

Konstitucijos sudedamoji dalis. Mano manymu, jis negalėtų būti keičiamas.

37

Kitas dalykas yra suvereniteto samprata. Kas įdomu? Aš iš pradţių galvojau, gal

Lietuva išskirtinesnė, bet iš tikrųjų taip nėra, kad Lietuvos Konstitucijoje (čia yra klaida,

turėtų būti 1992 m.) yra dvejopa lietuvių tautos samprata. Pasakyta, kad tauta yra suverenas.

Bet kas ta tauta? Galim bent jau skirti dvi sampratas. Yra istorinė prasmė, kaip Mykolas

Romeris kalbėjo, einanti, bent kiek mes galime atsiminti, iki Mindaugo laikų, ir ta pilietinės

bendruomenės, kuri tiesiogiai balsuoja, dalyvauja referendume ir t. t. Aišku, yra įdomu tas,

kad mūsų Konstitucijoje yra šios abi sampratos. Preambulėje yra paminėta lietuvių tauta, tai

čia galima interpretuoti, kad tai yra istorinė tęstinė tauta, o 1991 m. konstituciniame įstatyme

yra pasakyta, kad Lietuvos tauta suverenių galių pareiškimu patvirtino nuostatą dėl ne-

priklausomybės. Ta prasme Lietuvos tauta minima kaip pilietinė tauta. Aišku, tai nėra iš-

skirtinis mūsų Konstitucijos bruoţas. Gal tik Latvijos, Lenkijos ir Čekijos Konstitucijose iš tų

dešimties valstybių aš radau nuorodą į pilietinę tautą. Kitose yra abi sampratos. Aš nemanau,

kad jos prieštarauja, jos viena kitą papildo, nes ta istorinė tauta pati tiesiogiai negali dalyvauti

valstybės gyvenime ir ji gyvena per pilietinę bendruomenę.

Kitas dalykas yra valdymo forma. Aš pavadinau gana skambiai, gal racionalizuotas

parlamentarizmas. Galima sakyti, kad visose valstybėse ne grynasis, o racionalizuotas par-

lamentarizmas yra įtvirtintas. Čia jau buvo kalbėta apie tai, kad buvo įvairių diskusijų, kad gal

reikia įtvirtinti tą grynąjį parlamentarizmą Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime,

bet buvo pasirinktas tas racionalizuotas… arba parlamentarizmas su mišrios valdymo formos

elementais. Visų pirma aš turiu omeny, aišku, tiesioginius prezidento rinkimus. Jeigu ţiū-

rėtume į tas mūsų Vidurio ir Rytų Europos kaimynes, tai matytume, kad iš dešimties valstybių

šešiose yra renkamas prezidentas ir tik keturiose prezidento rinkimai vyksta parlamente.

Aišku, čia ne vienintelis bruoţas to racionalizuoto parlamentarizmo, bet, sakykime, vienas iš

tokių esminių gal.

Parlamento rūmus aš įtraukiau. Tiesa, negirdėjau Lietuvoje labai didelės diskusijos

apie tai, kad gal reikėtų turėti dar vienerius parlamento rūmus. Atvirkščiai, šiandien dis-

kutuojama, kad gal reikėtų sumaţinti Seimo narių skaičių. Tiesa, viename iš Konstitucijos

projektų, teiktame Teisininkų ir Filosofų draugijų 1991 m., buvo pasiūlytas Seimas ir Senatas.

Bet tai buvo vienintelis projektas, jis daugiau atstovavo tam amerikietiškam modeliui, tai

rimtai nebuvo svarstoma. Tai šiame kontekste dveji rūmai yra tik Lenkijoje, Čekijoje ir

Rumunijoje, o šiaip daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių turi tik vienerius parlamento

rūmus. Aš čia daugiau traktuoju, kad galima ţiūrėti kaip į tam tikrą valdţios decentralizavimą,

nemanau, kad tai būtinai susiję su valstybės dydţiu, ne tiek daug, kiek su tam tikru de-

centralizavimu, nes, sakykim, ţemieji rūmai gali tai tokiai visuotinei tautai atstovauti, o

aukštesniųjų rūmų atstovavimas gali būti šiek tiek kitoks, galbūt teritoriniu pagrindu ar dar

38

kaip nors. Čia paminėsiu įdomų dalyką. Sutinku savo kolegas iš Lenkijos, visi manęs labai

daţnai klausia: iš kur tas ţodis mūsų parlamento „Seimas“, iš kur jis yra? Klausia, ar čia iš

Lietuvos atėjęs, nes, sako, kad čia yra ne lenkiškas ţodis. Aš manau, kad tas Seimas iš tikrųjų

baltiškas terminas. Mes bent tuo galime didţiuotis, kad ir savo broliams lenkams tam tikrą

konstitucinę terminiją taip pat paskolinome. Manau, kad šio ţodţio etimologija yra nuo

ţodţių „sueiti“, „susiburti“. Galime palyginti ir Latvijos Saeimą. Beje, vakar girdėjau kolegą

iš Ukrainos, kad būtent 1918–1919 m. Ukrainoje, kai po Pirmojo pasaulinio karo buvo norima

atkurti nepriklausomybę, taip pat buvo svarstoma, kad parlamento pavadinimas bus Soim. Ta

pati tradicija iš Abiejų Tautų Respublikos.

Kitas momentas, apie kurį galima kalbėti, tai konstitucinės kontrolės institucijos. Kaip

ţinome, jeigu apskritai kalbėtume, kontinentinėje Europoje yra trys tokie modeliai, taip

galima būtų sakyti, tai konstitucinis teismas, konstitucinė taryba ir konstitucinis tribunolas.

Jeigu ţiūrėtume į Vidurio ir Rytų Europą, čia iš tikrųjų vyrauja būtent konstitucinis teismas.

Tiktai dviejose valstybėse, visų pirma, Lenkijoje yra Konstitucinis Tribunolas. Tai taip pat

Konstitucinis Teismas, bet pagal Lenkijos konstitucinę teisę tiktai teismas vykdo ir įgy-

vendina teisingumą, o tribunolas teisingumo neįgyvendina. Pas mus gal tokio atskyrimo nėra.

Konstitucinis Teismas taip pat, mano manymu, įgyvendina konstitucinį teisingumą, kon-

stitucinę justiciją. Čia gal ne toks jau didelis niuansas. Ir taip pat Estijoje pasirinktas gal

daugiau skandinaviškas modelis, kai aukščiausiojo teismo struktūroje yra tam tikras pa-

dalinys, vykdantis tą konstitucinę kontrolę. Kaip matome, Lietuva su savo Konstituciniu

Teismu taip pat atitinka tą bendrą šito regiono tendenciją.

Kitas dalykas, apie kurį gal įdomu būtų kalbėti, būtent pasaulietinės valstybės modelis,

koks nustatytas mūsų Konstitucijoje. Čia galima išskirti dabar Europoje egzistuojančius tris

modelius. Tai modelis, kur yra valstybinė religija. Pavyzdţiui, Didţioji Britanija. Tiesa, dabar

sako, kad jau tai panaikino, bet tam tikra prasme galima priskirti, ir Graikija su Malta. Čia

viena pusė. Kita pusė – grieţtas valstybės ir baţnyčios atskyrimas. Ţinoma, čia Prancūziją

turiu omeny. Ir apie vidurį yra Vokietija – valstybės ir baţnyčios bendradarbiavimas. Jeigu

ţiūrėtume į mūsų regioną, ką galima pasakyti? Tokio valstybinės religijos modelio iš viso

nėra. Jeigu imtume valstybes, vienoje amplitudės pusėje yra Čekija – grieţtas valstybės ir

baţnyčios atskyrimo modelis, kitoje pusėje Lenkija – valstybės ir baţnyčios bendradarbia-

vimo modelis, toks labiau vokiškas. Lietuva ir Vengrija yra panašesnės į Lenkiją.

T. DAVULIS. Docente, atsiprašau, turite porą minučių.

V. VAIČAITIS. (Aš kaip tik ir baigiu.) Dabar galime pasiţiūrėti ir pagalvoti apie

konstitucijų stabilumą jų keitimo prasme. Kaip matyti, Lietuva yra viena iš daugiausiai

Konstituciją keičiančių šalių. Tiesa, skirtumas nėra toks didelis, bet, pavyzdţiui, palyginti su

39

Lenkijos Konstitucija, nors jai 15 metų, bet Konstituciją ji keitė tik vieną kartą, o Lietuva –

septynis kartus. Santykinai taip pat nemaţai.

Dabar, kadangi liko tiktai pusantros minutės, tai paskutinės trys skaidrės yra apie

mūsų tokį partikuliarizmą, jeigu taip galima sakyti. Visų pirma, gal įdomu paminėti ţmogaus

teisių sampratą. Mūsų Konstitucijos 18 straipsnyje paminėta prigimtinių ţmogaus teisių

samprata. Kitose mūsų regiono konstitucijose šitokio termino pačiame konstitucijos tekste

nėra. Galima išskirti gal Čekijos ţmogaus teisių chartiją, bet iš esmės nėra. Daugiau varto-

jamas pamatinių, arba fundamentinių, teisių terminas. O mūsų Konstitucijoje šitas terminas

nevartojamas. Čia yra tam tikras skirtumas, bet dabar nėra laiko į tai gilintis.

Kitas įdomus dalykas yra organinių, pas mus vadinamų konstitucinių, arba kvali-

fikacinių, įstatymų sąrašas. Tiesa, sakykim, tam tikri tokie kaip organiniai ar kvalifikaciniai

įstatymai yra ir kitose mūsų regiono konstitucijose. Čekijoje, Rumunijoje, Estijoje, Vengrijoje

yra numatyti, bet Lietuvos išskirtinumas yra tas, kad tose konstitucijose, kur tai yra numatyta,

kokie turi būti tie konstituciniai ar organiniai įstatymai, tai yra numatyta pačiame Konsti-

tucijos tekste. O pas mus tai yra atiduota Seimo kompetencijai. Ţinome, neseniai tas sąrašas

atsirado, bet tas institutas taip ir neišsiplėtojo.

Paskutinis dalykas mūsų tam tikro išskirtinumo – apkaltos procedūra. Rašau pre-

zidento, bet čia, aišku, ne vien tiktai prezidento. Apskritai pasaulyje egzistuoja tokie trys

modeliai: tą apkaltą vykdo parlamentas, vykdo teismas arba tam kartui sukurta kokia nors

institucija. Jeigu ţiūrėtume į mūsų regioną, daugiausia vis dėlto yra tas teisminis kelias, kai

Konstitucinis Teismas, čia toks vokiškas modelis yra trijose šalyse – Latvijoje, Estijoje

parlamentas gali pašalinti iš pareigų prezidentą, o Lenkijoje ad hoc – valstybės tribunolas.

Tiesa, dar yra Rumunija – tai referendumas arba turi būti ţmonių pritarimas. O Lietuva pa-

sirinko tokį mišrų apkaltos modelį. Subjektas yra tiek Konstitucinis Teismas, tiek ir Seimas.

Konstitucinis Teismas privalo duoti savo išvadą, bet tam jau konkrečiam pašalinimui turi

pritarti parlamentas. Pats parlamentas gali pašalinti ar nepašalinti. O, kaip matėme kitose

valstybėse, jeigu tas modelis teisminis, tai pats Konstitucinis Teismas ir pašalina tą parei-

gūną iš pareigų. Aišku, kai sutampa Konstitucinio Teismo ir parlamento nuomonės, spren-

dimas, tai viskas atrodo gerai, bet kai nesutampa, tas mechanizmas tam tikra prasme, kaip

matome, buksuoja.

Apibendrinant galima sakyti, kad perţvelgus, taip greitai perbėgus tą mūsų lyginamąjį

tyrimą, 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija – tai demokratinė, grieţta, nesudėtinė,

racionalizuoto parlamentarizmo pasaulietinė Konstitucija šitame kontekste su tam tikromis

specifinėmis nuostatomis, turiu omeny, prigimtinių ţmogaus teisių sampratą, neįvardytą

konstitucinių įstatymų sąrašą ir mišrią apkaltos procedūrą.

40

Labai ačiū jums uţ dėmesį. (Plojimai)

T. DAVULIS. Labai dėkui uţ įdomų pranešimą. Net neabejoju, kad tikrai turbūt turite

daug diskusijų ir norėtumėte dar pratęsti klausimus. Tikrai paprašysime palikti numatytam

diskusijų laikui.

Dabar prašysiu kolegę pristatyti kitą pranešėją.

E. GRUODYTĖ. Dabar į tribūną kviečiame Vilniaus universiteto Teisės fakulteto

profesorių daktarą Egidijų Kūrį. Jo pranešimo tema „Konstitucija ir konstitucinė justici-

ja“. Prašau.

Konstitucija ir konstitucinė justicija

E. KŪRIS. Ačiū, visus perspėjimus dėl reglamento laikymosi gavau.

Gerbiamieji konferencijos dalyviai, pirmiausia noriu visus pasveikinti su Konstitucijos

diena, nors ji buvo vakar. Tai iš tikrųjų labai svarbi diena Lietuvos valstybei. Linkiu visiems

jums ir man sulaukti to laiko, kai šita diena kada nors Lietuvos Respublikos Seimo bus

įteisinta kaip valstybinė šventė. Kada nors tas laikas, labai noriu tikėti, kad jis, ateis, lygiai

kaip ir galbūt kada nors Lietuvos valstybėje ateis laikas, kai minint Konstitucijos dieną, ypač

Konstitucijos priėmimo dienos jubiliejaus 20-metį, Seimo posėdţių salėje bus nors kiek

Seimo narių, ko šiandien negalima pasakyti.

Mano pranešimo tema yra „Konstitucija ir konstitucinė justicija.“ Aš pradėsiu nuo to,

kad lyginamasis konstitucionalizmas, apie kurį nemaţai kalbėjo docentas V. Vaičaitis, iš

tikrųjų per paskutinius du dešimtmečius gerokai praturtėjo Vidurio ir Rytų Europos kraštų,

taip pat ir Lietuvos patirtimi, ir tie visi procesai, kurių pradţia simboliškai laikomas Berlyno

sienos griovimas, arba griūtis, paskatino tai, ką vienas vengrų konstitucinės teisės moksli-

ninkas, ţinomas mokslininkas ir kartu buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas (…) yra graţiai

pavadinęs konstituciniu renesansu. Vienas iš ryškiausių to konstitucinio renesanso bruoţų yra

konstitucinės justicijos sukūrimas. Šiose šalyse atsirado konstituciniai teismai, kurie kiek

pavyksta kontroliuoja įstatymų leidţiamosios ir vykdomosios valdţių, t. y. politinių valdţių,

teisinių sprendimų atitiktį aukščiausiajai teisei, t. y. Konstitucijai, ir šitaip uţtikrina teisinės

sistemos hierarchiją ir jos nuoseklumą. Būtent dėl teisminės konstitucinės kontrolės konsti-

tucionalizmas, nepaisant įvairiausių trūkumų, nepaisant įvairiausių netolygumų ir suklupimų

šiuose kraštuose iš fasadinio iki tol buvusio, kamufliaţinio konstitucionalizmo virto realiu,

gyvu, pilnakrauju, arba visaverčiu. Buvusi konstitucinės teisės dekoracija, iki tol buvusi, ne

tik atgyja, bet pasirodė esanti gyvybinga. Kartu reikia pasakyti, kad šitą konstitucionalizmo

renesansą, kaip ir tikrąjį renesansą, naujųjų laikų renesansą, lydi savas kontrreformacijos są-

jūdis, kurį mes jaučiame ir Lietuvoje.

41

Ir Lietuvoje 1992–1993 metų viena svarbiausių konstitucinių novelų buvo Konsti-

tucinio Teismo sukūrimas. Konstitucinis Teismas priklauso ketvirtajai konstitucinių teismų

bangai ir jo jurisdikcija apima dvi labai svarbias sritis. Pirma. Konstitucinis Teismas vykdo

vadinamąją abstrakčią normų kontrolę, t. y. sprendţia, ar įstatymai ir kiti teisės aktai ne-

prieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir

įstatymams. Tai yra labai trumpa, lakoniška formuluotė, Konstitucijos 105 straipsnio for-

muluotė. Ir ją, šitą nuostatą, pats Konstitucinis Teismas traktuoja labai plačiai.

Aiškindamas Konstituciją sistemiškai jisai negali netraktuoti jos plačiai. Jis laikosi

nuostatos, kad turi įgaliojimus tirti visų Seimo aktų, visų Respublikos Prezidento aktų ir visų

Vyriausybės aktų, kad ir kokia forma jie išleisti, taip pat referendumu priimtų aktų, nors tokių

bylų ir nėra buvę, atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Taigi, nors Konstitucijoje, pa-

vyzdţiui, tiesiogiai nėra parašyta apie tai, kad Konstitucinis Teismas galėtų tirti Seimo po-

įstatyminių teisės aktų atitiktį įstatymams arba Seimo statuto atitiktį Konstitucijai, bet jeigu

Konstitucinis Teismas gauna tokius prašymus, o jis gauna juos nuo pat 1993 metų, kai buvo

sukurtas, jis tuos prašymus tiria.

Antra Konstitucinio Teismo jurisdikcijos sritis yra išvadų teikimas, ir čia yra vienas

įdomus dalykas. Papildydamas tai, ką sakė daktaras V. Vaičaitis, galiu pasakyti taip, kad

Konstitucinis Teismas pateikia teisinę išvadą dėl tam tikrų veiksmų neatitikties Konstitucijos

imperatyvams, o Seimas šiais klausimais priima galutinius sprendimus, ir šitie sprendimai,

deja, kaip mes ţinome iš savo patirties, ypač iš paskutinio, dabartinio Seimo praktikos, šitie

sprendimai ne visada būna orientuoti į Konstituciją. Jeigu detaliau kalbėsim apie išvadas, tai

dėl Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo paţeidimų ir Respublikos Prezidento sveikatos

būklės nebuvo niekada tokios bylos. Dėl tarptautinės sutarties ar tarptautinių sutarčių atitikties

Konstitucijai buvo viena vienintelė byla per visą Konstitucinio Teismo istoriją, tai yra dėl

Europos Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir kai kurių šitos kon-

vencijos protokų atitikties Konstitucijai. Tą verta prisiminti svarstant, kas yra aukščiau, ar

Konstitucija, ar Europos Ţmogaus teisių konvencija.

Dėl apkaltos. Šioje srityje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo patirtis gerokai

pranoksta daugelio valstybių patirtį. Kaip ţinome, 2004 m. Konstitucinis Teismas pateikė

išvadą, kad tuometinis Respublikos Prezidentas šiurkščiai paţeidė Konstituciją ir sulauţė

tautai duotą priesaiką, o 2010 m. tokia išvada buvo pateikta dėl dviejų Seimo narių, iš kurių

vienas Seimo posėdţius iškeitė į turistines keliones po tolimus kraštus, o antrasis uţ jį balsavo

Seimo posėdyje, pasinaudodamas jo kortele. Tačiau pagal Konstitucijos 107 straipsnį, rem-

damasis Konstitucinio Teismo išvada, tuos klausimus, kaip parašyta, galutinai sprendţia

Seimas. Europos konstitucionalizmo kontekste tai yra unikali nuostata. Unikali nuostata ta

42

prasme, kad kiti tokių nuostatų jau ir neturi. Jeigu teismas nusprendė, tai politinė valdţia po to

dar sprendimo nepriima. Šita nuostata liudija 1992 m. situaciją, kuri iš dalies gyva ir dabar, tai

yra politikos nenorą paklusti teisei.

Remiantis Konstitucinio Teismo išvadomis Respublikos Prezidentas buvo atstaty-

dintas iš pareigų Seimo nutarimu. Tai buvo pirmas toks procesas pasaulyje. Po kelių mėnesių

analogiškas ar panašus procesas, panaši byla buvo Pietų Korėjoje. Pietų Korėjos Konstitucinis

Teismas labai įdėmiai studijavo jiems išverstą Lietuvos Konstitucinio Teismo išvadą ir iš

esmės savo nutarime atkartojo Lietuvos teismo logiką. Taip pat buvo panaikintas Seimo

nutarimu vieno iš minėtų Seimo narių mandatas, tačiau antrojo iš tų Seimo narių mandato

Seimas nepanaikino ir net niekas nepradėjo baudţiamojo persekiojimo dėl balsavimo Seime

rezultatų klastojimo. Toks Konstitucijos paţeidėjų, vadinasi, ir paţeidimų, palaikymas Seime,

kaip ir periodiškai pasikartojantis imuniteto nepanaikinimas teisės paţeidimais įtariamiems ir

net nusikalstamomis veikomis kaltinamiems Seimo nariams, kartu su vis gausėjančiomis iš

anksto ţinomai antikonstitucinio įstatymo iniciatyvomis, o nuo praėjusios savaitės, atrodo, ir

deklaracijų iniciatyvomis, liudija, kad tautos atstovybėje veši nepagarba teisei arba bent jos

čia yra daug. Atrodo, kad tai yra ne simptomas, o galbūt diagnozė.

Dėl Seimo rinkimų įstatymo paţeidimų taip pat buvo kelios bylos, kelios išvados,

tačiau niekada nebuvo nustatyta tokių paţeidimų, kad būtų reikėję anuliuoti rinkimų re-

zultatus. Tiesa, kai aš sau rašiausi šitą sakinį, tai tos Konstitucinio Teismo išvados, kuri buvo

priimta prieš valandą, dar nebuvo, tai šitas sakinys šiuo metu, atrodo, yra šiek tiek pasenęs.

Bet kitą savaitę mes suţinosime, ar bus įţvelgtos konstitucinės justicijos galimybės sumaţinti

būsimos prekybos įstatymais ir įtaka riziką, neleidţiant šiuo verslu uţsiimti tiems, kas

prekiauja balsais, kaip mes ţinome, prekiauja balsais kaip agurkais. Svarbiausia, ar tomis

galimybės bus pasinaudota.

Iki 1992 metų Konstitucijos, dabartinės Konstitucijos, nė vienoje iš gausių Lietuvos

valstybės Konstitucijų nebuvo nuostatų, taip akivaizdţiai, tiesiogiai įtvirtinančių Konstitucijos

kaip aukščiausio teisiškumo mato viršenybę. Dominavo paţiūra, kad nacionalinės pozityvio-

sios teisės šaltinis yra parlamentas, svarbiausias nacionalinės pozityviosios teisės šaltinis yra

parlamentas. Po penkių totalitarizmo dešimtmečių tokia paţiūra buvo gana demokratiška ir

pagrįsta. Įstatymų leidėjo valios atţvilgiu nekritiška teisinė kultūra buvo persiėmusi nuostata,

jog aukščiausia teisės aiškinimo forma yra vadinamasis autentiškas teisės aiškinimas. Nors

Aukščiausioji Taryba ir nedaug uţsiimdavo teisės aiškinimu, bet vis dėlto tokių faktų buvo,

taip pat buvo iš inercijos galbūt laikomasi nuostatos, kad teisėjai teisės aktus, taigi ir Kon-

stituciją, privalo taikyti mechaniškai. Konstitucijos teisminio aiškinimo, galima sakyti, išvis

nebuvo. Teisės aiškinimo aktams nebuvo pripaţįstama teisės šaltinio galia ir reikšmė.

43

Todėl nėra keista, kad 1992 metų Konstitucijoje, kaip ir 1993 metų Konstitucinio

Teismo įstatyme, nėra exspressis verbis nustatyta, kad oficialus Konstitucijos aiškinimas yra

Konstitucinio Teismo prerogatyva. Vis dėl Konstitucijos aiškinimas yra oficialus aiškinimas,

yra Konstitucinio Teismo imanentinė funkcija, kuri logiškai išplaukia iš šio teismo pirma-

pradės paskirties, tiesiogiai įtvirtintos Konstitucijos tekste, t. y. teisės akto atitikties Kons-

titucijai tyrimo, nes konstitucingumo patikra suponuoja, viena vertus, tame akte nustatyto

teisinio reguliavimo aiškinimą ir, antra, pačios Konstitucijos nuostatų aiškinimą. O kadangi

teisingumas ir asmenų lygybė – tai konstituciniai principai, jie reikalauja, kad teismai pa-

našias bylas spręstų panašiai, vadinasi, ir Konstitucinis Teismas, tai oficialia konstitucine

doktrina, suformuluota vienoje byloje, privalu vadovautis sprendţiant ir kitas bylas.

Deja, nors šitie dalykai labai seniai yra įrodyti ir, atrodo, visiems turėtų būti aiškūs,

Lietuvoje šituos dalykus tenka įrodinėti papildomai, tiesa, ginčijantis ne tiek su teisiniais

argumentais, kaip ultima ratio, bet su interesais, pirmiausia politiniais interesais, kurie pa-

prastai taip pat yra apipinami tam tikrais argumentais, teisine frazeologija, bet nuo to, kad jie

apipinami argumentais, jie argumentais netampa.

Politinis procesas ilgai akceptavo Konstitucijos teisminio aiškinimo prerogatyvą, bet

šiandien (ir to neįmanoma nematyti) vis labiau jai priešinasi. Lakoniškame Konstitucijos

tekste yra įtvirtintos ne vien tiktai normos, bet ir labai bendri teisės principai. Be to,

Konstitucijos nuostatos yra ne tik tos, kurios tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos tekste, arba,

kaip teisininkai konstitucionalistai sako, eksplicitinės, bet tos, kurios gali būti išvedamos iš

Konstitucijos eksplicitinių nuostatų ir iš visos Konstitucijos visumos, tai vadinamos implici-

tinės nuostatos. Tam, kas teisės modeliu arba tipišku atveju laiko, pavyzdţiui, baudţiamąją

teisę, tai yra maţiau nei 1 % visos teisės, tam, aišku, šitą dalyką yra sunku suvokti. Kon-

stitucijos nuostatų, taip pat ir tų, kurios iki tam tikro laiko dar nebuvo įvardytos, turinio ir

tarpusavio sąsajų atskleidimas yra ne vienkartinio konstatavimo aktas, bet ilgas, kūrybiškas,

kartais prieštaringas ir niekada nepasibaigiantis procesas. Visa ordinarinė teisė turi būti

grindţiama Konstitucija ir negali būti tokios ordinarinės, tai yra parlamento arba Vyriausybės,

kuriamos teisės, kuri būti uţ galimos konstitucingumo patikros ribų, tai yra teisės viešpata-

vimo alfa ir omega.

Praėjusio amţiaus aštuntajame dešimtmetyje tai labai aiškiai ir plačiai formulavo,

pavyzdţiui, Vokietijos federalinis konstitucinis teismas, o IX amţiaus dešimtmetyje tai yra

suformulavęs labai trumpai ir labai aiškiai vienas ryškiausių išeivių iš Lietuvos litvakų –

Izraelio Aukščiausiojo teismo pirmininkas Ahronas Barakas, ir ta jo frazė skamba labai

trumpai ir aiškiai: „Everything is justiciable“, kitaip sakant, viskas yra teisminga. Vadinasi,

konstitucinė justicija brėţia gaires visai ordinarinei teisėkūrai, ji byla po bylos formuoja

44

vienodos, viduje neprieštaringos konstitucinės teisės sampratą ir sistemą, kad ir koks būtų tas

pradinis konstitucinis dokumentas.

Mūsų Konstitucinio Teismo padariniai, taip jau sukonstruota mūsų Konstitucija, čia

dar pora lotyniškų terminų turiu pasakyti, yra ex nunc ir erga omnes. Tai reiškia, kad

pripaţinimas, kad teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai, o jeigu tai įstatymo

įgyvendinamasis teisės aktas, tai, pavyzdţiui, Konstitucijai arba įstatymui, reiškia, kad tas

aktas išimamas iš teisinės apyvartos ir nebegali būti taikomas nuo tos dienos, kai įsigalioja

Konstitucinio Teismo nutarimas. Šiuo atţvilgiu Konstitucinis Teismas veikia kaip kadaise,

dar trečiajame dešimtmetyje, Hanso Kelseno aprašytas „negatyvusis įstatymų leidėjas“.

Konstitucinio Teismo įstatymas tiesiogiai draudţia nutarimo galią įveikti pakartotai išlei-

dţiant įstatymą ar kitą teisės aktą. Tačiau, prastėjant Seimo teisinei kultūrai, tokių bandymų

jame daugėja. Vis dėlto tokį pakartotinį teisinį reguliavimą uţginčijus Konstituciniame Tei-

sme, bylos baigtis yra labai nesunkiai nuspėjama. Paskutinį kartą mes tai matėme šių metų

rugsėjo 5 d.

Tačiau šiandien Konstitucinio Teismo funkcija perţengia negatyvaus įstatymo leidėjo

įvaizdţio ribas, tai yra ne vien Lietuvos ypatumas ir ne koks Lietuvos išsigalvojimas ar

išradimas, tai yra universali tendencija, kuri neišnyksta dėl to, kad jos nenorima pripaţinti.

Taip tiesiog yra ir kitaip būti negali. Noriu pasakyti, kad, pavyzdţiui, paskutinė vieno iš

didţiųjų šių dienų konstitucionalistų Alano Bruerio (…) knyga vadinasi labai taikliai –

„Konstituciniai teismai kaip pozityvieji įstatymų leidėjai“, arba pozityvieji teisės kūrėjai. Šita

pozityvioji konstitucinių teismų teisėkūros funkcija apima kelis dalykus, turbūt ne visus, aš

čia viso sąrašo nepateiksiu.

Pirma, įstatymai ir kiti teisės aktai gali gauti pozityvią teisminę sankciją. Kitaip sa-

kant, jeigu Konstitucinis Teismas pripaţįsta, jog ginčijamas įstatymas neprieštarauja Kon-

stitucijai, jis post factum sankcionuoja įstatymų leidėjo veiklą, ir tai yra tam tikra prasme

teisėkūros veikla.

Antra. Konstitucinis Teismas neretai suteikia prasmę dviprasmiškam teisiniam re-

guliavimui arba daugiaprasmiam teisiniam reguliavimui. Būna, ir mes puikiai suprantame,

kad tokioje kolegialioje institucijoje kaip Seimas iš tikrųjų visi balsuojantys uţ įstatymą gali

turėti skirtingus sumetimus ir skirtingą įsivaizdavimą, uţ ką jie ten balsavo. Tekstas gali būti

dviprasmiškas, tekstas gali būti neaiškus, ir, kaip kartais sakoma, arba vienas garsus filosofas

Hansas Georgas Gadameris rašė, kartais paėmus tekstą reikia ne surasti jame prasmę, o ją į tą

tekstą įdėti, nes ten galbūt kelios prasmės ir reikia vienai atiduoti pirmenybę. Konstitucinių

teismų praktikoje, ir Lietuvos taip pat, yra ne tokios jau retos bylos, nors ne itin ir daţnos, kai

45

Konstitucinis Teismas atsako į jam uţduotą klausimą, kad taip, šis aktas neprieštarauja

Konstitucijai, jeigu jis suprantamas taip, o ne kitaip.

Trečia. Konstitucinis Teismas per savo jurisprudenciją nustato gairę teisėkūrai, jis

orientuoja būsimą teisėkūrą, tai kai kas kritikuoja, sakydamas ţodţius, kad tai yra Teismo

vadovavimas Seimui.

Ketvirta. Konstitucinis Teismas gali įpareigoti teisėkūros subjektą, pavyzdţiui, Seimą,

atlikti tam tikrus teisėkūros veiksmus. Lietuvoje šita praktika yra labai reta, išimtinė, ji dau-

giausia siejama su tom situacijom, kai Konstitucinis Teismas nusprendţia atidėti savo nuta-

rimo įsigaliojimą, siekdamas išvengti teisinio vakuumo, didelės teisės spragos, ir per tą laiką

Seimas turi galimybę pataisyti teisinį reguliavimą taip, kad jis atitiktų Konstituciją, kad kai

Konstitucinio Teismo nutarimas įsigalios, kad to vakuumo nebūtų. Deja, reikia pripaţinti, kad

yra tokių pavyzdţių, kai Seimas per tą laikotarpį, pavyzdţiui, per porą metų nenustato jokio

reguliavimo, nors jam buvo suteiktas kokio pusmečio, jeigu ne daugiau, laikotarpis.

Štai konstitucinės justicijos plėtra paskatino vieną dalyką, teisininkams tai nebus

jokios naujovės, paskatino tai, kas įvyko ir kai kuriuose kituose pokomunistiniuose kraštuose,

būtent: giluminę pačios konstitucinės teisės paradigmos, arba sampratos, transformaciją, jos

giluminį pasikeitimą, o kartu pakeitė ir visos teisės sistemos sampratą. Teisės sistema su-

vokiama kaip konstituciocentrinė (terminą skolinuosi iš čia nedalyvaujančio profesoriaus

Egidijaus Jarašiūno). Šitos naujos sampratos, naujos konstitucinės teisės sampratos, arba pa-

radigmos, svarbiausi bruoţai yra tokie: konstitucinė teisė nebe viena iš teisės šakų greta

baudţiamosios, civilinės, darbo, administracijos ar kurios nors kitos, ji yra virš visų šitų

teisės šakų.

Toliau. Aktai, tai yra Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinamos Konstitucijos

nuostatos, savo teisine galia prilygsta pačiai Konstitucijai ir juos galima įveikti tik darant

Konstitucijos pataisą. Tiesą sakant, konstitucinė pataisa tai yra vienintelis civilizuotas būdas,

kaip galima įveikti Konstitucinio Teismo nutarimą, ir neseniai, prieš keletą mėnesių, buvęs

bandymas pakeisti Konstitucijos nuostatą dėl šeimos sampratos iš tikrųjų buvo bene vie-

nintelis civilizuotas bandymas, kai Seime buvo bandoma įveikti Konstitucinio Teismo nu-

tarimą, išskyrus vieną bet. Pati pataisa, kuri buvo siūloma, buvo ganėtinai anachroniška, o kai

kurie iš tų, kurie ją stūmė, patys elgėsi ne visiškai civilizuotai arba bent jau necivilizuotai tai

komentavo.

Toliau, trečias poţymis. Konstitucinės teisės šaltiniai yra tik Konstitucija ir Konsti-

tucinio Teismo aktai. Jokie įstatymai, net ir tie keistai pavadinti konstituciniai įstatymai mūsų

Konstitucijoje, nei įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai, nei kokios nors tarptautinės sutartys

nėra mūsų konstitucinės teisės šaltiniai, bent jau šiuo metu. Galėtų pas mus būti kitų šaltinių,

46

pavyzdţiui, konstitucinių papročių, bet 20 metų nepakanka, kad mes galėtume galutinai

pasakyti, kad tam tikras paprotys jau yra susiformavęs kaip konstitucinės teisės šaltinis.

Toliau, ketvirtas poţymis. Konstitucinėj teisėj nėra spragų, o tai reiškia, kad bet kurį

viešosios valdţios teisinį sprendimą turi būti įmanoma kontroliuoti atitikties Konstitucijai

atţvilgiu. Čia yra ta pati garsioji Arono Baroko „Everything is justiciable“, arba viskas yra

teisminga.

Ir penkta (tai labai svarbu, ir šiandien tas ţodis jau buvo paminėtas Seimo Pirmininkės

sveikinimo kalboje) yra tai, kad konstitucinė teisė yra gyvoji Konstitucija, tai yra oficialiojoje

konstitucinėje doktrinoje nuolat plėtojamas Konstitucijos aiškinimas, kuris atliepia laiko

iššūkius, nekintant pačiam Konstitucijos tekstui. Konstitucinė teisė yra jurisprudencinė teisė.

Ir mūsų Konstitucija, kaip ir visų šalių, kurios turi konstitucinės kontrolės institucijas,

šiandien yra jurisprudencinė Konstitucija.

Štai šita samprata šiandien, galima sakyti, jau yra įsitvirtinusi Lietuvos teisės moksle ir

čia nėra kaţkokių ypatingai didelių ginčų dėl to. Tiesą sakant, ji yra aiškiai įtvirtinta pačioje

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tačiau aš jau kartojuosi, negalima nepastebėti, kad ji

nėra priimtina, pavyzdţiui, politinei klasei, arba politiniam isteblišmentui, kad jai vis kuo

toliau, tuo labiau priešinamasi. Aš prieš keletą metų esu rašęs ir kalbėjęs, ir tas mano ver-

tinimas buvo pernelyg optimistinis, kad politinis isteblišmentas šitą naują sampratą priėmė

ganėtinai lengvai, arba bent jau jai pasidavė, bet dabar turiu pripaţinti, kad tas vertinimas

buvo per ankstyvas, jis buvo grindţiamas truputį naiviu tikėjimu, kad jeigu, pavyzdţiui,

teisininkai rimtai priima tai, ką parašė Barakas, (…) arba (…), lygiai taip pat tokius ar-

gumentus priims ir politikai, kurie (o čia jau yra tokia politikos prigimtis) vadovaujasi ne tik ir

ne tiek argumentais, bet pirmiausia interesais. Vadinasi, praktikoje kuo yra vadovaujamasi,

jeigu argumentas neatitinka intereso, tai tuo blogiau argumentui. Šitoje vietoje aš negaliu

nepasakyti to, ko nesu pasirašęs, kad štai šiandien tokio dalyko pavyzdį, arba tokio politinių

argumentų iškėlimo prieš teisę pavyzdį, mes girdėjome paskutiniame pranešime prieš pert-

rauką, kur teisininkai turbūt išgirstų naujų dalykų apie Konstitucijos įsigaliojimo interpre-

taciją ir apie tai, kad Lietuvoje buvo valstybės vadovas ir kad buvo laikinasis Prezidentas pa-

gal dabartinę Konstituciją ir panašiai, ir panašiai. Deja, čia nėra galimybės plačiau ginčytis,

bet buvo ne taip, švelniai tariant, nevisiškai taip, o jeigu grieţčiau tariant, tai visiškai ne taip.

Vis dėlto dabar grįţtu prie tos konstitucinės teisės paradigmos. Ji bene vienintelė koreliuoja su

teisės viešpatavimo idėja, su politikos, kuri paklūsta teisei, idėja, ir šiuo atţvilgiu ji yra tikra

teisinės valstybės savastis. Ir teisinės valstybės idėja, ir ši naujoji konstitucinės teisės sam-

prata tai yra dvi vienos monetos pusės ir jos abi preziumuoja, kad Konstitucija nustato tam

47

tikrus imperatyvus ordinarinei teisėkūrai, kurių nepaisant išleistas teisės aktas, jeigu tai nu-

statyta tvarka pripaţįstama, turi netekti teisiškumo savybės.

Taigi beveik reziumuoju, dar ne visai pabaiga, kol man lemputė čia neuţsidegė, bet

beveik artėdamas prie pabaigos, o, jie iš karto ir uţdegė lemputę, prisikalbėjau, ar ne taip?

Taigi artėdamas prie pabaigos turiu pasakyti, kad nebuvo taip. Nors mes šiandien minime

Konstitucijos 20-metį, bet nebuvo taip, kad Konstitucija buvo sukurta, pabrėţiu tas dvi raides

su, baigta kurti 1992 m. Tada buvo padėti pamatai, bet ji nebuvo galutinai sukurta. Kon-

stitucijos kūrimas, kaip ir valstybės kūrimas, yra nuolatinis nesibaigiantis procesas. Tas

kūrimas vyksta ne tik per Konstitucijos pataisas, bet ir per Konstitucijos aiškinimą kaip

nuolatinę nepertraukiamą veiklą. Šitaip aiškinama ir nuolat plėtojama Konstitucija tikrai

negali būti laikoma vienu santykinai nedidelės apimties dokumentu, kurį sudaro preambulė,

154 straipsniai ir 4 aktai, kurie yra pripaţinti sudedamąja Konstitucijos dalimi.

Konstitucija tai yra sudėtinga nuolat evoliucionuojanti ir su gyvenimu konkuruojanti,

kartu bandanti su juo derėti jurisprudencinė tikrovė. Ar nėra savaip dėsninga tai, kad politinis

isteblišmentas paskutiniais metais ėmė kvestionuoti ir vis kuo toliau, tuo stipriau, Kons-

titucinio Teismo galias oficialiai aiškinti Konstituciją ir per savo formuojamą konstitucinę

doktriną būti jau ne vien negatyviuoju įstatymų leidėju, bet ir konstitucinių ribų, kurių negali

perţengti valstybės politika, brėţėju. Kita vertus, ar nėra dėsninga tai, kad, pavyzdţiui, du

svarbiausi klausimai, kuriuos kandidatams į Konstitucinio Teismo teisėjus uţduoda Seimo

nariai (bent jau taip buvo pernai, 2011 m.), yra tokie: pirmas, ar rašysite atskirąsias nuomones,

ir antras, ar jūs esate nusiteikęs keisti jau suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną, ne-

įvardijant kokią doktriną, bet kokią, kad tik būtų pakeista.

Tai pirmuoju klausimu (klausimas apie atskirąsias nuomones) yra skatinamas ne tiek

normalus, racionalus teisinis diskursas, bet tam tikra prasme teisinis ekshibicionizmas. O

antruoju klausimu apie konstitucinės doktrinos raginimą keisti konstitucinę doktriną yra

skatinamas teisinis netikrumas, neapibrėţtumas ir neprognozuojamumas, ganėtinai abejo-

tinos vertybės.

Taip pat negalima nepaminėti ir tokio politiškai motyvuoto nenoro plėsti konstitucinės

kontrolės galimybių ribas. Pagrindinis Konstitucinio Teismo darbdavys šiandien yra ne po-

litikai, tai yra teismai. 80 %, kartais 90 % kreipimųsi į Konstitucinį Teismą ateina iš teismų.

Tačiau būna, ir ne taip jau retai, kad teismai nesikreipia į Konstitucinį Teismą, nors bylos šalis

to prašo. Ir, kaip vėliau paaiškėja, galbūt pagrįstai prašo. Europos tendencija yra individualaus

kreipimosi įvedimas. Įvedimas individualaus vadinamojo konstitucinio skundo su tam tikrais

filtrais, su tam tikrais apribojimais, procedūromis ir t. t., kad nebūtų pernelyg didelio ant-

plūdţio. Laikoma, kad tokia galimybė turi būti sudaryta, šalys aplink Lietuvą seniai tą yra

48

padariusios ir tas modelis Europoje dominuoja. Lietuvoje individualaus konstitucinio skundo

koncepcija Seimo buvo patvirtinta dar 2007 m. ir po to jokie darbai neatlikti, viskas tuo ir

baigėsi, ir tai yra puikus paţadų nesilaikymo pavyzdys.

Ir dar vienas keistas atvejis. Buvo net išradingai kvestionuojama, kad Konstitucinis

Teismas yra teismas. Aišku, retas profesionalus teisininkas pasirašytų po tokia odiozine

abejone, tačiau šiuo klausimu Lietuvoje turime įdomios jurisprudencijos, unikalios, nes niekas

daugiau Europoje tokios jurisprudencijos neturi. Aš turiu galvoje 2006 m. spręstą bylą, kur

Seimo narių grupės pasiūlė Konstituciniam Teismui susinaikinti, atleiskite uţ metaforą. Toje

byloje buvo ginčijamos dvi Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatos. Vieno straipsnio pa-

vadinimas, kuris skamba „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“, ir nuostata, kurioje

Konstitucinis Teismas apibrėţtas kaip savarankiškas ir nepriklausomas teismas.

Buvo vadovaujamasi tokia logika ir tą kreipimąsi pasirašė ganėtinai nemaţai politikų,

gana nemaţai tuometinio Seimo narių. Logika buvo tokia: jeigu Konstituciniam Teismui

Konstitucijoje yra skirtas atskiras skirsnis, tai yra aštuntasis skirsnis, kuris vadinasi „Kons-

titucinis Teismas“, o yra atskiras devintasis skirsnis, kuris vadinasi „Teismas“, tai, vadinasi,

Konstitucinis Teismas nėra teismas. Vadinasi, jis nevykdo valstybės valdţios, nes pagal

Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį valstybės valdţią vykdo, kaip ţinome, Seimas, Respublikos

Prezidentas ir Vyriausybė, teismas. Konstitucinis Teismas nepaminėtas, jis nėra teismas.

Vadinasi, jis nevykdo valdţios, vadinasi, nėra reikalo paklusti jo nutarimams ir vykdyti

Konstituciją taip, kaip nurodo Konstitucinis Teismas.

Tokia argumentų seka, aišku, ignoruoja ir patį Konstitucinio Teismo pavadinimą, ir jo

konstitucinę prigimtį, tačiau, net jeigu rimtai ţiūrėsime į tuos argumentus, tai mes paste-

bėsime vieną įdomų dalyką: pareiškėjai patys pakirto savo argumentavimo, kaip sakoma,

(…), jie išmušė pamatą iš po savo pačių argumentų.

Jei šitas teismas, t. y. Konstitucinis Teismas, iš tikrųjų nebūtų teismas ir nevykdytų

valstybės valdţios, tai kaip jis galėtų tirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo išleistas aktas,

nes Seimas yra įstatymo leidţiamosios valdţios institucija. Nuo kada ne valdţios institucija

gali anuliuoti valdţios institucijos sprendimus, juo labiau tautos atstovybės sprendimus? Vis

dėlto ši byla, nepaisant jos tokio labai keisto išskirtinumo, buvo labai naudinga naikinant arba

paneigiant vieną stereotipą. O būtent stereotipą, kad Konstitucija tai yra tik tekstas, tik tai, kas

Konstitucijoje tiesiogiai parašyta, o jeigu kas nors Konstitucijoje neparašyta šituose 154

straipsniuose, tai tarsi pagal Konstituciją to ir nėra.

Turint galvoje vakarykščius pareiškimus, tarp jų ir Respublikos Prezidentės, dėl Seimo

rinkimų rezultatų daugiamandatėje apygardoje apie galimą kreipimąsi į Konstitucinį Teismą,

aš iš karto paklausčiau tų, kurie taip mąsto. Jeigu taip, tai kas Konstitucijoje parašyta apie tai,

49

ką tokiu atveju, jeigu tokie rinkimai būtų pripaţinti prieštaraujantys Konstitucijai, paţei-

dţiantys rinkimų įstatymus ir tie rezultatai būtų anuliuoti, ką tokiu atveju reikėtų daryti su

Seimu? Ar galėtų būti Lietuvoje tokia situacija, kai nėra jokio Seimo? Aš bent manyčiau, kad

šis Seimas turbūt turėtų tęsti savo įgaliojimus, bet apie tai Konstitucijoje nieko neparašyta.

Kodėl aš teikiu tokį karštą visiškai švieţią pavyzdį? Todėl, kad čia yra puikiausia iliustracija,

kad Konstitucijoje yra atsakymai net į tuos klausimus, kurie Konstitucijoje tiesiogiai nepa-

minėti. Tik labai svarbu tų atsakymų ieškoti taikant tinkamą metodologiją.

Ar Konstitucinis Teismas (dabar jau visiškai baigiu) yra kuo nors saistomas? Ar tikrai

yra taip, kad virš jo tik dangus? Mūsų Konstitucinis Teismas tam tikra prasme yra unikalus,

palyginti su daugeliu pasaulio, ne tik Europos, analogiškų institucijų todėl, kad jis labai

aiškiai įtvirtino precedento doktriną, o svarbiausia, jis tą precedento doktriną pritaikė ir sau.

Jis yra pareiškęs, kad jį patį saisto jo paties precedentai. Kitaip sakant, bylos negali būti

sprendţiamos, kaip kam atrodo. Arba pasikeitė teismo sudėtis ir dabar bus kitaip. Aišku, nuo

precedentų galime nukrypti, kaip ir visame pasaulyje, aišku, precedentus galime pakeisti. Bet

Konstitucinis Teismas čia prisiėmė labai rimtą įsipareigojimą. Tokiu atveju jis privalo mo-

tyvuoti. Labai aiškiai ir plačiai motyvuoti atitinkamame Konstitucinio Teismo akte, kodėl yra

keičiamas precedentas. Bet tokių atvejų galima suskaičiuoti ant piršto, ir jie nėra iš tikrųjų

labai krintantys į akis.

Kalbėdamas apie tai, kad Konstitucinis Teismas susisaistė pats save ne tik morališkai,

ne tik psichologiškai, bet ir teisiškai, kartu tai yra atsakymas tiems, kurie teigia, kad mūsų

Konstitucinis Teismas ir apskritai Konstituciniai Teismai, yra nekontroliuojamas, kad jis

veikia kaip kaţkokia teisėjų partija ar kaţkokių neaiškių, niekieno nerinktų subjektų kom-

panija, kad jo teisėjus reikėtų rinkti (įdomu, kaip tie rinkimai atrodytų, kaip vyktų lėšų rin-

kimas ir panašiai), kad teismas turėtų kam nors atsiskaityti arba kad neturėtų aiškinti Kon-

stitucijos būsimos ordinarinės teisės kontekste arba vėl lotyniškas terminas de lege ferenda

prasme, nes tai esą suvarţo tautos atstovų valią. Lyg nevarţoma valia, nevarţoma politinė

valia būtų kokia nors savaiminė vertybė. Aš manau, kad greičiau atvirkščiai.

Taigi Konstitucinis Teismas yra kontroliuojamas. Vienas iš svarbiausių jo kontrolės

mechanizmų yra savikontrolė, bet tai nėra politinė kontrolė. Politinės Konstitucinio Teismo

kontrolės įvedimas reikštų konstitucinės kontrolės pabaigą, o kartu ir konstitucinės demok-

ratijos bei teisės viešpatavimo atsisakymą.

Galima pasidţiaugti Konstitucijos 20-mečio proga, kad taip toli dar nesame nuėję,

nors, be jokios abejonės, raginimai eiti ta linkme visuomenėje ir politinėje bendruomenėje yra

ganėtinai skambūs.

50

Ačiū visiems. Aš neţinau, ar uţtempiau, ar ne. (Plojimai)

T. DAVULIS. Ačiū uţ įdomų pranešimą.

E. GRUODYTĖ. Dabar diskusiją apie valdţios galias, jų ribojimus pratęs gerbiamasis

docentas daktaras Stasys Stačiokas, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas. Maloniai prašom.

Valdžios galių ribojimo paralelės Lietuvos Respublikos Konstitucijose

S. STAČIOKAS. Ačiū uţ ţodţio suteikimą ir manęs pristatymą šiai auditorijai.

Gerbiamieji šios konferencijos dalyviai, galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos

5 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta viena iš esminių konstitucinių vertybių, kad valdţios ga-

lias riboja Konstitucija ir kad valdţios įstaigos tarnauja ţmonėms. Daugybėje Lietuvos ir

uţsienio autorių kūrinių Konstitucija apibūdinama kaip ţmonių laisvės ir gerovės esminė

sąlyga. Viena vertus, ji įtvirtina tautos ir ţmogaus laisvę, kita vertus, ji yra priemonė laisvei

pasiekti ir ją garantuoti.

Todėl nuolatos išlieka aktualūs Lietuvos konstitucinės raidos bent trys esminiai

aspektai: pirmas, Konstitucija kaip išsivadavimo iš okupacijos priemonė ir sąlyga; antras,

Konstitucijos kūrimas – grįţimo į demokratinį pasaulį būdas; trečias, Konstitucijos įgyven-

dinimas – tai demokratijos ir ţmogaus teisių išsaugojimas šiandien ir ateityje. Šis kelias yra

nuolatinis… ir išsilaisvinimo iš okupacijos, ir ţmogaus apsaugojimo nuo valdţios savivalės, ir

pagaliau nuo savo pačių abejingumo.

Apie Konstituciją kaip išsivadavimo iš okupacijos priemonę ir sąlygą Lietuvoje ir nuo

išsivadavimo kovų pradţios, ir dabar rašyta labai daug. Todėl šiame pranešime nebus

Konstitucijos kūrimo darbų chronologinio aprašymo ir Lietuvos konstitucijų tekstų paly-

ginimo, o tik keletas pastabų, kurios, pranešėjo nuomone, turėtų būti dar kartą akcentuotos,

kokios problemos šiuo klausimu yra aktualios iki šiol.

Nuo pat Tarybų Sąjungos ir Rytų Europos komunistinio bloko subyrėjimo Vakarų

spaudoje ir mokslo leidiniuose buvo diskutuojama apie komunizmo ţlugimą. Apgailestaujant

pabrėţtina, kad Baltijos šalių ypatingo kelio į laisvę nutylėjimas nesibaigia ir dabar. Štai šiais

metais, prieš keletą mėnesių, per „Lietuvos ryto“ televiziją buvo transliuojama BBC laida apie

komunizmo ţlugimą. Šioje net keleto serijų laidoje jos autoriai pateikė tik buvusios Vo-

kietijos Demokratinės Respublikos, Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos, Rumunijos

Socialistinės Respublikos, truputį Lenkijos ir dar kai kurių buvusių Rytų bloko šalių iš-

sivadavimo iš komunizmo patirtį, bet visiškai pamiršta originali Baltijos šalių, pirmiausia

Lietuvos, konstitucinės kovos išsivadavimo ir iš Rusijos okupacijos, ir iš sovietinio socia-

lizmo patirtis. O ji labai svarbi dviem aspektais: pirmas, taikia konstitucine kova uţ iš-

51

sivadavimą iš nacionalinės priespaudos, t. y. okupacijos, ir antras, taip pat taikia kova

civilizuotomis, konstitucinėmis priemonėmis uţ ţmogaus laisvę, griaunant parsidavėliško,

kvislingiško, lietuviško, t. y. nacionalinio, komunistinio reţimo valdţią ir įvaizdį, atveriant

ţmonėms akis ir sąţinę.

Plačiai ţinoma ir aprašyta, kad Lietuvos konstitucinė reforma prasidėjo 1988 m., kai

Lietuvos mokslų akademija pateikė akademiko Juozo Bulavo parengtą Tarybų Lietuvos

konstitucijos projektą. Vadinu tai tikraisiais vardais, nes kitaip būtų iškraipoma tikrovė ne

tik formaliais poţymiais, bet ir tuo, kad faktiškai šiuo projektu buvo siekiama sugriauti

egzistuojančią hierarchinę TSRS pseudokonstitucinę sistemą. Pseudo- dėl to, kad formaliai

vadinamos konstitucijomis sovietinės konstitucijos neturėjo nieko bendra su tikromis kons-

titucinėmis vertybėmis.

Nesileisdamas į detales, nes tam neuţtektų laiko, pasakysiu, kad minėtas Konstitucijos

projektas tapo priemone po konstitucinės reformos priedanga derėtis su Maskvos Kremliumi

dėl Lietuvos laisvės siūlant Maskvai pakeisti ir sąjunginę konstituciją. Tai susiję ir su kitu

istoriniu priminimu apie sovietų istorinę klastą okupuojant Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos šalis.

Pasitelksiu Mykolo Romerio mintis apie tai. 1989 m. buvo išleista, pabrėţiu, drąsių ir ryţ-

tingų ţmonių – akademiko Juozo Bulavo ir profesoriaus Mindaugo Maksimavičiaus –

parengta spaudai profesoriaus Mykolo Romerio studija – istorinė Lietuvos sovietizacijos

apţvalga ir konstitucinis jos įvertinimas, rengėjų pavadinta „Lietuvos sovietizacija 1940–

1941 m.“. Šioje studijoje yra įţvalgų, kurios aktualios iki šiol. O kodėl pavadinau tuos

ţmones drąsiais ir ryţtingais? Atkreipkite dėmesį, 1989 m., o studija yra akivaizdţiai at-

skleidţianti, tuoj pacituosiu M. Romerį ir man nereikės nieko daugiau aiškinti. M. Romeris

rašė: „Nors faktiškai Lietuva, ţinoma, neturėjo jau jokio laisvo tvarkymosi galimumo ir buvo

patekusi į visišką sovietų dispoziciją, tačiau formaliai nei Lietuvos valstybė, nei jos paskutinė

veikusi 1938 m. Konstitucija nebuvo likviduota. Atvirkščiai, sovietams, kurie, aišku, ţinojo, į

ką tai veda, ir siekė inkorporuoti Pabaltijį ir Lietuvą į sovietų sąstatą, rūpėjo, kad formaliai

teisiniais aktais tasai inkorporacijos, aneksijos procesas vyktų ne jų įsakytiniais valstybės

aktais, bet pačios Lietuvos teisiniais aktais, tik faktiškai uţkulisiniu būdu jų inspiruojamais.

Jiems rūpėjo tam tikra klastinga šio Lietuvai skaudaus proceso inscenizacija, kurios jie –

tikri prityrę meistrai.“ (…) stebėtis, kad, kaip minėta, tais pačiais 1989 m. Lietuva pateikė

sovietinės Konstitucijos pataisas, bet Maskva niekada oficialiai nepripaţino Lietuvos vaid-

mens teisiškai demokratizuojant sovietinę tikrovę, pamaţu apribojant neribotą prievartą prieš

savo piliečius.

Ţinoma, šis ankstyvas Konstitucijos tobulinimo kelias taip pat pakeitė daugumos

Lietuvos teisininkų supratimą apie Konstituciją kaip aksiologinį reiškinį, tai yra kaip am-

52

ţinųjų teisės vertybių sistemą, o ne tik kaip formaliai aukščiausios teisinės galios teisės aktą.

Pakanka prisiminti aštrias diskusijas įvairiuose mokslininkų forumuose apie nuosavybės

konstitucinę sampratą, parlamentarizmo problemas, pavyzdţiui, imperatyvinio mandato uţ-

draudimą, apie valdţių padalijimo principo tikrąjį turinį, apie prigimtinių ţmogaus teisių

sampratą, apie daugiamandatę rinkimų sistemą ir t. t. Taigi šis konstitucinis kūrybos etapas

padėjo Lietuvos Sąjūdţiui pasiekti tautos išvadavimą iš okupacinės priespaudos ir atkurti,

atstatyti, kaip tada buvo rašoma, nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Tai priminus, manau, būtinai reikia aptarti ir kitą aktualų, nors gal šiandien ir nelabai

pastebimą dalyką.

Ar Lietuvos valstybė yra atkurta išlaisvinus ją iš okupacijos, ar ji yra nauja valstybė?

Gal to ir nereikėtų aptarinėti, jeigu kartkartėmis nesikartotų įvairios insinuacijos šiuo klau-

simu. Todėl tiesiog būtina nuolatos kartoti, kad nepamirštume. Dabartinė Lietuvos valstybė

tai nėra nauja valstybė, tai lietuvių tautos per tūkstantmečius kurta valstybė, kuri jau XVIII a.

šiandien minėta geguţės 3 d. Konstitucija turėjo Respublikos poţymių, pagal tą Konstituciją

net jau tada.

Ikikarinę ir pokarinę respublikas galima lyginti įvairiais apsektais: politinio reţimo,

ekonomikos, kultūros, bet tik ne naujos valstybės aspektu. Tokios pozicijos propaguotojai,

neţinia kodėl, nes jie to nepaaiškina, tokiais savo teiginiais iš esmės neigia sovietinę Lietuvos

okupaciją. Vis dar reikia kartoti ir kartoti, kad okupacija teisiniu poţiūriu nepanaikina

valstybės, ji tik laikinai pakeičia šalies valdymo administravimą. Kad būtų akivaizdţiau,

įvertinkime, ar tokios šalys kaip, pavyzdţiui, Norvegija, Danija, Olandija, pasibaigus Ant-

rajam pasauliniam karui, tapo naujomis valstybėmis? Tad kodėl gi Lietuva kitokia? Jos tik

likimas buvo kitoks, nes jos okupantas buvo klastingesnis, pasinaudojęs vietiniais kolabo-

rantais, pavertęs okupaciją tarybiniu valstybingumu. Tai, kad Lietuvos ţmonės prieš daugiau

kaip du dešimtmečius siekė savo tėvynės išlaisvinimo iš kruvinų okupanto gniauţtų, reikia

atsiminti nuolatos ir nustoti kartoti to paties okupanto ir jo kolaborantų skleidţiamą šmeiţtą

apie prieškario Lietuvos diktatūrinę valdţią, nuo kurios išvadavo iš Rytų atnešusieji Stalino

saulę. Jie sutrukdė, priversdami priimti Laikinąjį pagrindinį įstatymą 1991 m., atkurti iki-

okupacinę konstitucinę tvarką, kartu sudarė sąlygas komunistiniams kvislingams išlikti val-

dţioje po nepriklausomybės iškovojimo ir net kurį laiką dominuoti valdţioje.

Štai todėl aš ir pasiryţau dar kartą priminti, kodėl kovoje uţ Lietuvos laisvę taip

svarbu buvo patiems prisiminti ir kitiems priminti Lietuvos konstitucine tradicija grįstą kelią į

tautos ir ţmogaus laisvę. Be kita ko, šis kelias buvo svarbus ne tik okupuotos Lietuvos bei

kitų sovietų okupuotų šalių, bet ir pačios Rusijos ţmonėms, nes konstitucinis kelias reiškė ir

tikrųjų konstitucinių vertybių atkūrimą ţmogaus laisvei garantuoti taip pat ir šioje šalyje.

53

Lietuvos konstitucinis kelias į laisvę tapo pavyzdţiu ir kitoms tautoms. Mums jis buvo

svarbus ir tuo aspektu, kad buvo grindţiamas tautos konstitucinėmis tradicijomis per visą

Lietuvos Respublikos konstitucingumo istoriją siekiant riboti valstybės valdţią, kad būtų

apsaugotos ţmogaus teisės, taip pat ir nuo valdţios savivalės.

Vertinant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą valdţios galių ribojimo

sistemą, galima išskirti tris svarbiausius ypatumus. Pirmas – ikiokupacinės Konstitucijos, su

tam tikra išimtimi vertinant 1938 m. Konstituciją dėl joje įtvirtintų Respublikos Prezidento

ypatingų įgaliojimų, tačiau nustatant, kaip ir kitos prieškario Konstitucijos, tautos suverenitetą

ir valdţių padalijimą. Antras – dabar galiojanti Konstitucija taip pat įtvirtinta šias vertybes,

tačiau joje pirmą kartą Lietuvoje nustatyta taip pat ir konstitucinės prieţiūros sistema.

Pagaliau trečias – visiškai specifinė, nebūdinga Lietuvos konstitucinėms tradicijoms

valdţios sistema ir jos organizavimo principai 1990 m. buvo įtvirtinti Laikinajame pagrin-

diniame įstatyme. Trumpai tariant, jame buvo įtvirtinta sovietinė valdţios sistema, vis dar

išlaikant centralizuotą valdţią, remiantis, nors jis tiesiogiai nedeklaruojamos, demokratinio

centralizmo principu, taip pat deputatų imperatyviniu mandatu (galiu pacituoti tekstus), taip

pat teisėjų atsakingumu Aukščiausiajai Tarybai. Įsiklausykite į šitai – teisėjų atsakingu

Aukščiausiajai Tarybai. Tai yra teisingumą vykdančių institucijų ţmonių politinis atsakin-

gumas politinei valdţios struktūrai. Ne kartą įvairių autorių kūriniuose kaip tik dėl to, kad

Laikinajame pagrindiniame įstatyme buvo įtvirtinta nebūdinga Lietuvos konstitucinėms tra-

dicijoms ir demokratijos vertybėms valdţios institucijų sistema, reikėjo kuo skubiau priimti

naują arba, kaip siūlė kai kurie autoriai, visiškai ir realiai atkurti okupantų panaikintos

1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos galiojimą, pakeitus jos nuostatas dėl Prezidento

statuso. Tuo metu buvo pasirinktas naujas Konstitucijos priėmimo kelias. Ji buvo parengta at-

siţvelgiant į Lietuvos Respublikos ir demokratinio pasaulio konstitucines tradicijas ir priimta

tautos balsavimu referendume. Taip buvo atkurtas Lietuvos konstitucinis valstybingumas.

Pagaliau keletas ţodţių apie tai, kad valdţios galios turi būti ribojamos ne tik Kons-

titucijos tekste, bet svarbiausia ją įgyvendinant. Priminsiu, Konstitucijos įgyvendinimas – tai

demokratijos ir ţmogaus teisių išsaugojimas šiandien ir ateityje. Kiekvienam iš mūsų aišku,

kad konstitucinis kelias į laisvę nesibaigia iškovojus valstybės nepriklausomybę. Jis yra nuo-

latinis, kai mes kalbame apie ţmogaus laisvę. To kelio esminė garantija – pačios Konstitu-

cijos ir jos vertybių apsauga.

Priminsiu teisinę aksiomą, kad Konstitucija ţmogaus teisių aspektu gina ţmogų nuo

valdţios savivalės. Kad tai vyktų nuolatos, būtini bent du pagrindiniai veiksniai: Konstitucija

turi būti stabili ir antra – Konstitucijai neturi prieštarauti joks teisės aktas, galiojantis šioje

šalyje. Apie Konstitucijos stabilumą prirašyta daugybė traktatų. Noriu jums priminti, kad

54

2007 m., minint Konstitucijos priėmimo 15-ąsias metines, įvykusioje mokslinėje konferen-

cijoje „Konstituciniai valdţių sandaros principai“ buvo perskaitytas profesoriaus E. Jara-

šiūno pranešimas „Konstitucijos stabilumas“, kelios mintys apie konstitucines pataisas, ku-

riame išsamiai ir įtikinamai apibūdinta problema ir tuo metu buvusi konkreti šios srities

situacija. Pasakysiu tik viena, kad nei įstatymų leidėjas, nei politikai, net nei politikos ap-

ţvalgininkai nesilaiko Konstitucijos stabilumo taisyklių ir minėtame pranešime išdėstytų ne-

ginčytinų įţvalgų.

Turbūt nereikia šiai auditorijai konkrečiais faktais minėti tų fantastiškų siūlymų keisti

Konstituciją, kurie arba realiai pateikiami, arba skamba iš teleekranų ir per radiją. Prasidė-

jus rinkimų kampanijai pasipylė iš viso ţalingų siūlymų keisti Konstituciją, pavyzdţiui, vėl

įvedant imperatyvinį mandatą arba panaikinant daugiamandatinius rinkimus. Tokių siūly-

mų autoriai arba pamiršo, arba iš viso neţinojo, kad imperatyvinis mandatas yra Rusijos

bolševikų išmislas, atsiradęs dar 1905 m., įkūrus pirmąsias darbininkų deputatų tarybas, o

karas prieš daugiamandatę rinkimų sistemą – tai netiesioginis karas uţ vienpartinę diktatūrą,

nes daugiamandatė sistema garantuoja daugiapartinę sistemą – demokratijos ir politinės lais-

vės garantą.

Be kita ko, prisiminęs, kad šiame pranešime reikėtų paminėti ir kai kuriuos konkrečius

Lietuvos Respublikos Konstitucijų sąlyčio taškus dėl valdţios ribojimo, vėl pasitelksiu jau

minėtą M. Romerio studiją, pacituosiu keletą frazių apie vadinamąjį imperatyvinį mandatą.

Darau tai dėl to, kad net šios rinkimų kampanijos metu kai kurie kandidatai (negaliu jų

nurodyti, nes dar vyksta rinkimai) ėmė propaguoti jo įvedimą keičiant galiojančios Kons-

titucijos nuostatą, kad Seimo nariai „negali būti varţomi jokių mandatų“ (Konstitucijos 59

straipsnis). Paminėtina, kad nė viena Lietuvos Respublikos Konstitucija, pabrėţiu – Lietuvos

Respublikos Konstitucija, nepripaţino imperatyvinio mandato, išskyrus Laikinąjį pagrindinį

įstatymą, kurio 77 straipsnyje buvo nustatyta, kad deputatas, nepateisinęs rinkėjų pasitikė-

jimo, gali bet kuriuo metu būti atšauktas daugumos rinkėjų sprendimu įstatymo nustatyta

tvarka. Taigi cituoju M. Romerį. Jis komentavo 1940 m. liepos 6 d. sovietinį Seimo rinkimų

įstatymą, pagal kurį buvo išrinktas sovietinis Seimas, paskui pavadintas Aukščiausiąja Ta-

ryba. „Sąstatas taip rūpestingai parinktas, kad netikėtumų ir opozicinių išsišokimų iš viso

nebuvo, o jeigu ir atsitiktų, tai yra priemonių tam likviduoti. Tam galėtų patarnauti atstovo

imperatyvinis mandatas, leidţiąs jį rinkikams atšaukti. Tad iš tikrųjų kiekvienas bet kurios

tarybos narys ne tiktai yra iš anksto parinktas ištikimas kompartijos politikai ţmogus, bet ir,

be to, savo veikloje nuolat atsakingas faktiškai tai pačiai kompartijai ir galįs būti tuojau pa-

šalintas.“ Štai jums imperatyvinis mandatas.

55

Baigdamas pateiksiu keletą pastabų, kaip laikomasi taisyklės, kad Konstitucijai neturi

prieštarauti joks teisės aktas, galiojantis šioje šalyje. Jau minėta, kad galiojanti Konstitucija

įtvirtino konstitucinę prieţiūrą per Konstitucinį Teismą. Tai labai reikšminga Konstitucijos

viršenybės garantija, tą girdėjome iš ką tik padaryto profesoriaus E. Kūrio pranešimo, tačiau

noriu priminti, kad įsigaliojus dabartinei Konstitucijai įvairiose mokslinėse auditorijose vy-

kdavo Konstitucijos įgyvendinimo problemų aptarimai, diskusijos. Viename iš jų Lietuvos

mokslininkų rūmų 1996 m. organizuotame susitikime-diskusijoje Konstitucijos įgyvendinimo

tema tarp kitų buvo suformuluota ir tokia problema, kad nėra įstatymų ir kitų teisės aktų

projektų išankstinės konstitucinės patikros, tai sumaţintų pagaliau atsiradimą įstatymų ir kitų

teisės aktų, kurie galimai prieštarauja Konstitucijai. Ar ji per visus šiuos metus buvo sukurta?

Deja, ji buvo visiškai pamiršta, galbūt pasakyčiau grieţčiau, dabar ji visiškai ignoruojama.

Kodėl aš apie tai kalbu? Ogi labai paprasta, kodėl taip kalbu. Ryškiausias tokio ignoravimo

pavyzdys yra šiais metais rugsėjo 18 d. Seimo priimtas Teisėkūros pagrindų įstatymas. Įsi-

klausykime, Teisėkūros pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 9 straipsnyje „Bendrosios teisės

aktų projektų rengimo nuostatos“ išdėstyti reikalavimai teisės akto projektą teikiančiam su-

bjektui, taip pat išankstinė šių projektų turinio patikra. Apie tai kalba 9 straipsnio 4 punktas.

Aš jį vis dėlto pacituosiu: „Išvadas dėl teisės aktų projektų atitikties Europos Sąjungos teisei,

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms

sutartims, Europos Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir Europos

Ţmogaus Teisių Teismo sprendimams teikia Vyriausybės įgaliotos institucijos.“ O kurgi

reikalavimas teikti išvadas dėl atitikties Konstitucijai? Jo nėra. Jo iš viso nėra. Visiškas

abejingumas Konstitucijai yra akivaizdus. Tik deklaruojama kaţkokia pagarba Konstitucijai,

bet nėra kasdieninis, realus to reikalavimas. Nė vienam dalyvavusiam šio įstatymo projekto

rengime, jo svarstyme ir priėmime, kas man labai skaudu pasakyti, net Seimo Teisės de-

partamento, taip pat ir prezidentūros teisininkams nekilo jokių abejonių dėl tokio Kons-

titucijos ignoravimo įstatyme, reguliuojančiame visą teisėkūros sistemą. Šia proga būtina

pabrėţti, kad tik pati tauta apribojo savo galias referendumu priimdama galiojančią Kons-

tituciją, įtvirtindama principus, kad negalioja joks įstatymas, priešingas Konstitucijai, ir kad

tauta gina konstitucinę santvarką ir siekia sukurti teisinę valstybę, kuri neįmanoma be realaus

konstitucingumo, net ir pačiai tautai tiesiogiai realizuojant savo valdţios galias. Reikalavimai

konstitucinei valdţios sistemai ir jos demokratiškam funkcionavimui atsiskleidţia per vadi-

namąsias institucines konstitucijos vertybes.

Šiame kontekste paţymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo praktikoje detaliai

išaiškino valdţių padalijimo principą, įtvirtintą Konstitucijoje. Šis principas ypač svarbus tuo,

kad pagal Konstituciją valstybės institucijos, kaip pati valstybė funkcionuoja, būtent dėl vi-

56

suomenės ir jos narių apsaugos, jos turi saugoti, ar net ginti konstitucines vertybes. Konsti-

tucinis Teismas dar 1999 metais pabrėţė, kad pagal Konstituciją valstybės valdţia organi-

zuota ir įgyvendinama remiantis valdţių padalijimo principu. Šis principas reiškia, kad įsta-

tymų leidţiamoji, vykdomoji ir teisminė valdţios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos,

kad tarp šių valdţių turi būti pusiausvyra. Kiekviena valdţios institucija turi jos paskirtį

atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo to, kokiai valstybės valdţiai

ši institucija priklauso. Taip pat nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdţios institucijų, jos

įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdţios institucijų įgaliojimais. Dar kartą būtina ak-

centuoti tai, kad Konstitucija ypač akcentuoja teismų nepriklausomumą. Tai specialiai norėjau

pabrėţti, nes pastaraisiais metais teismai tapo tiesiog kaip sistema, teismai ir teisėjai, ata-

kuojami įvairiausiais priekaištais, ne konkrečiais faktais, kuriais būtų grindţiamas konkretus

priekaištas tam ar kitam teismui arba tam ar kitam teisėjui, bet tam tikrais anoniminiais

bendrais kaltinimais teismams. Prieš metus čia Seime buvo organizuota diskusija dėl teismų ir

minėjo apie tai, kad vienas iš tokių labai rimtų, intelektualių ţurnalų „IQ“ išspausdino ištisą

seriją straipsnių apie teisėjų ir teismų sovietiškumą ar sovietinį mentalitetą. Tarsi tiktai

teisininkai gyveno okupuotoje Lietuvoje, visi kiti negyveno. Visi kiti, galime galvoti, kaţko

tokio neturėjome tam tikra prasme, o tik teisininkai tokie gali būti. Aš ir tada pabandţiau

priminti, o atsiminkim Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir parengtus naujųjų įstatymų

projektus. Ar ne Lietuvos teisininkai juos rengė? O dabar juo labiau teismų arba dabartinių

teisėjų amţius yra toks, kad jis beveik sutampa su atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės

amţiumi, keleriais metais vėliau. Kuo čia dėtas teismų ir teisėjų sovietizavimas?

Todėl aš specialiai norėjau pabrėţti dar vieną dalyką. Gal tai atrodys šiek tiek naivoka,

bet vis dėlto juk teisėjai taip pat yra ţmonės. Nuolatinis bendras kaltinimas teismų, kaltinimas

remiantis ne konkrečiais faktais, dar kartą pabrėţiu, juk uţdeda tam tikrą psichologinę naštą ir

tiems ţmonėms sunku dirbti. Kodėl apie tai negalvoja ţmonės, ypač esantys politikoje, kai

neatsargiai vertina teismus. Akcentuoju, kad teismų nepriklausomumas yra esminė kons-

titucinė vertybė, ji buvo įtvirtinta visose Lietuvos Respublikos konstitucijose, pabrėţiu dar

kartą, išskyrus Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, taigi reikia nustoti beatodairiškai neigti oku-

pantų panaikintos 1938 metų Konstitucijos, kaip ir kitų Lietuvos konstitucijų reikšmę Lie-

tuvos išlaisvinimui iš okupacijos ir šiuolaikinei konstitucingumo raidai.

Ačiū jums uţ kantrybę klausant mano pranešimo. (Plojimai)

E. GRUODYTĖ. Norime labai padėkoti uţ tikrai išsamų ir įdomų pranešimą.

T. DAVULIS. Dabar kviečiame paskutinį mūsų pranešėją, tai yra ţurnalo „Vei-

das“ leidėją daktarą Algimantą Šindeikį. Jo pranešimo tema „Konstitucija ir politinė kultū-

ra.“ Prašom.

57

Konstitucija ir politinė kultūra

A. ŠINDEKIS. Laba diena. Kadangi mano pranešimo laikas jau yra pasibaigęs dar

neprasidėjus pranešimui, matyt, esu laisvas kalbėti, ką noriu ir kiek noriu laiko, nes nebeturi

prasmės joks reglamentas.

Iš tikrųjų mano pranešimo tema yra gana sudėtinga. Kalbėti apie Konstituciją ir

politinę kultūrą yra gana sunku, ypač nacionalinio parlamento salėje, kurioje yra rengiamas 20

metų Konstitucijos jubiliejaus minėjimas ir kurioje iš esmės nesėdi nė vienas Seimo narys, nė

vienas Vyriausybės narys, matau sėdintį vieną teisėją. Iš tikrųjų ar ta data tiktai yra to verta,

kad šitiek būtų ţmonių? O tie ţmonės, kuriems galbūt labiausiai reikėtų klausytis to, kas čia

sakoma, šiandien būtų kaţkur kitur, o ne šioje salėje. Tokiu atveju mano pranešimas gali

vadintis ne tik politinė kultūra, bet ir politinė antikultūra, taip, kas iš tikrųjų pas mus vyksta.

Kadangi profesorius S. Stačiokas minėjo, kad buvo kaltas kaţkoks ţurnalas, tai mano pra-

nešimo tikslas yra įrodyti, kad iš tikrųjų viskuo kalta yra spauda. Aš tą pabandysiu padaryti.

Galbūt galima šiek tiek sunorminti mano kalbą, vis tiek būnant ţurnalistu labai sunku

kalbėti taip schematiškai kaip teisininkui, bet iš tikrųjų noriu šiek tiek pakalbėti apie santykius

trijų valdţių, kurios yra įvardytos Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo doktrinoje, su ket-

virtąja valdţia, kuri niekur nėra įvardyta kaip ketvirtoji valdţia, bet mokslinėje doktrinoje,

kasdieninėje kalboje mes labai daţnai spaudą, ţurnalistus vadiname ketvirtąja valdţia. Jeigu

preziumuotume, kad vis dėlto ji egzistuoja, tai būtų verta pabandyti pakalbėti apie šitų trijų

valdţių santykį su ţiniasklaida, koks yra tas santykis ir koks jis yra susiformavęs. Aš bandau

apibrėţti, kas yra politinė kultūra. Iš tikrųjų tai yra trijų valdţios grandţių tarpusavio santykių,

harmonijos, supratimo, pagalbos, bendradarbiavimo, atitinkančio Konstitucijos dvasią, re-

zultatas. Jeigu tie santykiai yra neharmoningi, eklektiški, destrukciški, be abejo, kad mūsų

politinė kultūra iš tikrųjų yra ganėtinai sudėtingoje situacijoje, apie ką labai daug rašome

ir skaitome.

Kokie tie santykiai yra? Tarp šitų valdţių negalima pamiršti dar vieno labai svarbaus

elemento, kad bent jau tos normos, kurios yra įgyvendintos ţodţio laisvės mūsų (…) teisėje,

jos taip pat leidţia ţiniasklaidai būti reguliuojamai ne tik Konstitucijos, ne tik (…) įstatymo,

bet taip pat mes turime ir tam tikrą savo savivaldą, kuri iš tikrųjų yra tam tikros teisinės

sistemos dalis, ir galima kalbėti, ar ji yra efektyvi, ar neefektyvi. Aš apie tai bandysiu pasakyti

kelis dalykus.

Turime Konstitucijos 25 straipsnį, čia šiek tiek vėliau paaiškės, (…) nusikalstamus

veiksmus, bet ta ţodţio laisvė, kuri čia yra įtvirtinta, ji įtvirtinta ne tik ţurnalistams, ţur-

nalams ar laikraščiams, ar internetui, ji yra visiems įtvirtinta. Mes visi esame de jure ţur-

58

nalistai, turintys teisę šiandien skleisti informaciją per įvairius kanalus, ir tų kanalų gausa

šiandien, modernizacija… Pats matau salėje šiandien sėdėdamas, kiek ţmonių mobiliuoju

telefonu skaito naujienas, skaito pranešimus iš Konstitucinio Teismo, iš JAV rinkimų is-

torijos. Šiandien ţurnalisto profesija nėra sunorminta, mes galime būti visi ţurnalistais, ir

turėjome nemaţai bylų, net ir „blogeriai“ šiandien gali registruotis, būti akredituoti par-

lamente, nes jie turi tokias pačias teises rinkti informaciją, skleisti, kaip numatyta Konsti-

tucijoje expressis verbis ir kaip tai įtvirtinta konstitucinėje doktrinoje.

Eisiu prie reguliavimo, kuris yra iš tikrųjų labai svarbus, nes tą ketvirtąją valdţią tos

trys valdţios turi pakankamai rimtą pagrindą sureguliuoti taip, kaip jos nori, nes Konstitucijos

normos yra gana lakoniškos. Tik pačių trijų tarpusavio valdţių santykiai yra taip aiškiai

sureglamentuoti Konstitucijoje ir taip aiškiai sutvarkyti Konstitucinio Teismo doktrinoje, o

mūsų atveju, mūsų gildijos atveju, tie santykiai iš tikrųjų yra gana sudėtingi. Visuomet mes

manome, kad mūsų veikla yra reikšminga, ir todėl aš čia pabrėţiau du Konstitucijos strai-

psnius, teisingiau, pastraipas, kad iš tikrųjų valstybė gali remti visuomenei naudingas ūkines

pastangas ir iniciatyvą, kad valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai

tautos gerovei. Aš vis dėlto manau, kad ketvirtoji valdţia yra reikšminga mums visiems,

juolab kalbant, kad ji yra atsakinga uţ daug ką, būtų keista to neįvertinti kaip tam tikrų

naudingų pastangų to, ką mes darome.

Aš remsiuosi tik vieninteliu Konstitucinio Teismo nutarimu, kadangi jau nėra laiko,

laikas yra pasibaigęs. Konstitucinis Teismas yra labai aiškiai pasakęs, kokia yra ţiniasklaidos

funkcija tame garsiame nutarime, kuris buvo formuojamas dėl nacionalinio transliuotojo, bet

jame buvo taip pat labai daug kalbėta ir apie privačią ţiniasklaidą. Yra įtvirtinta pakankamai

aiškiai doktrinoje, kad kitų konstitucinių vertybių uţtikrinimas labai priklauso nuo galimybių

gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Ar taip yra, ar taip nėra, galima kalbėti.

Kad ţmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta realia galimybe laisvai

juos formuoti įvairios informacijos pagrindu. Mes Konstitucijos būdu išleidţiame iš butelio

dţiną, kuris šiandien gali formuoti mūsų visas nuomones, labai įvairias, turėti labai skirtingas

pozicijas. Be abejo, reikia veikti įstatymų ribose ir Konstitucijos ribose, bet ta informacijos

gausa, kuri pas mus šiandien Lietuvoje egzistuoja, tiek valstybinės, tiek privačios, turint

galvoje, kad valstybinis transliuotojas šiandien nėra dominuojantis (…) ţiniasklaidos, o,

matyt, dominuojančios šiandien yra privačios priemonės, turime sutikti su tuo, kad tas

pliuralizmas, apie kurį kalbama nutarime, ir Lietuvoje yra pilnai įgyvenamas. Klausimas yra

kitas – kiek mes esame patenkinti to pliuralizmo kokybe, ar ta kokybė mus tenkina, ar ne-

tenkina? Ar iš tikrųjų tas veidrodis, kas yra ţiniasklaida, šiandien tinkamai reflektuoja tuos

įvykius, kurie yra valstybėje, ar tas veidrodis, kaip kartais pagrįstai yra sakoma, kartais yra

59

iškreiptas ir galbūt net nesveikas tam tikrais atvejais, kai jis atspindi visiškai ne taip, kaip

turėtų atspindėti.

Esminės reikšmės neturi iš tikrųjų ir tai, ar tai yra valstybiniai informacijos kanalai, ar

tai privatūs informacijos kanalai. Tai yra taip pat labai svarbus dalykas, nes formaliai, jeigu tai

yra privatūs ţmonės, kurie tuo uţsiima, kaip ir mes mūsų leidykloje, tai mūsų teisė gyventi,

egzistuoti, taip pat turi būti sprendţiama irgi įstatymų forma. Aš noriu tik priminti, kad ponas

J. Gutenbergas, kuris pirmasis panaudojo presą Evangelijai spausdinti, atskleidė, kodėl jis tai

sugalvojo. Mes šiandien manome, kad tai buvo sugalvota kaip civilizacijos vystymosi spau-

sdintinio ţodţio tiraţavimo forma, nes perrašyti Evangelijos knygas rankomis buvo labai lėtas

ir brangus būdas. J. Gutenbergas prisipaţino, kad jis tai darė dėl labai merkantilinių sumetimų

– jis norėjo viso labo uţsidirbti pinigų. Kokias tai turėjo pasekmes mūsų civilizacijai? Manau,

kad niekas šiandien neabejoja dėl šito ţmogaus indėlio į mūsų civilizacijos esminius pa-

siekimus, kurie šiandien yra. Todėl kartais tie kaltinimai, kad spauda siekia uţsidirbti pinigų,

yra primityvūs ir šlykštūs. Skamba iš tikrųjų labai keistai, nes tik vienintelė ketvirtoji valdţia

yra gyvenanti ne mokesčių mokėtojų pinigais, o gyvenanti pinigais, kuriuos pati uţsidirba.

Jeigu tų pinigų neuţsidirba, jie ir negyvena paprasčiausiai, priešingai, negu trys kitos val-

dţios, kurios turi valstybinius asignavimus, kurie numatyti mūsų ordinarinėje teisėje.

Be abejo, aš čia dabar neagituoju paskirti spaudai pinigų, kad ji egzistuotų, bet aš

neţinau, ar reikėtų sukurti papildomas sąlygas, kad ta spauda galutinai Lietuvoje išnyktų. Aš

specialiai kalbu apie spaudą, ne apie visą ţiniasklaidą, nes iki šios dienos pagrindiniai pro-

fesionalių ţurnalistų samdytojai, tie ţmonės, kurie galėtų atsakingai veikti medijų rinkoje, iš

tikrųjų dirba vis dar laikraščiuose, ţurnaluose ir nacionaliniame transliuotojuje. Daug kur dėl

tam tikrų pasikeitimų šiandien dirba ţmonės, kurie vargiai galėtų vadintis iki galo ţurnalistais,

nes neturi tam tinkamo specialaus pasirengimo, bet vis didelę ir didesnę reikšmę įgauna

kurdami ir pateikdami viešąją informaciją.

Kas įvyko 2008 m.? Labai svarbus dalykas. Aš suprantu, kad nei teisininkai, nei

politikai nemėgsta skaičių, bert kartais juos reikia suvokti. 2008 m. įvyko tam tikras dalykas,

kuris nėra iki galo įvardytas. A. Kubiliaus Vyriausybė nusprendė pabaigti spaudos egzista-

vimą. Kodėl? Aš pabandysiu tai labai greitai parodyti, kaip tai atsitinka.

Čia yra viršelis „Veido“, kuris pasirodys pirmadienį. Ką tas ţmogus sako 2004 m.?

„Aš nupirksiu visus savo kritikus ir man puikiai sektis.“ Praėjo 12 metų, ir mes matome

rezultatą – šiandien ir pirmadienį. Kaip tai atsitiko, kad tas ţmogus šiandien, 2012 m., gali

visus nupirkti? Kas įvyko 2008 m. su spauda? Elementari leidyklos apyvarta, tarkim, jeigu yra

10 mln. Lt, kas yra labai tokia maţytė leidyklėlė, labai palyginama su „Veido“ leidykla, įrašė

60

didesnių, maţesnių nelabai gali būti… nes tuomet finansiniai resursai negeneruoja tiek pa-

jėgumo, kad būtų galima įsigyti normalią techniką, egzistuoti, veikti.

Dar kartą pabrėţiu, kad tie pinigai yra mūsų pačių uţdirbami, jie nėra skiriami. Mes

taip pat turime turėti kompiuterius, stalus, baldus, popierių, spaudos priemones ir t. t., ir t. t.

Per naktį mokesčių pakeitimas nuo 9 iki 21 %, kai visiems pasikeičia nuo 19 iki 21 %, visom

industrijom, mums yra padidinama iš karto 12 %. Mūsų apyvartoje tai yra papildomai 600

tūkst. Lt. Per naktį, tuo metu, pabrėţiu, kai jau yra surinkta kitų metų prenumerata.

Klausti noriu konstitucionalistų, kaip su mūsų teisėtais lūkesčiais? Ar mes juos turime,

ar mes jų neturime? Kaip tokiu atveju iš tikrųjų reikia į tai ţiūrėti? Kaip ţiūrite į Biudţeto

įstatymą, kuris leidţia pakeisti mokesčius ne per 6 mėnesius, kaip yra normalia tvarka, o

pakeisti per naktį? Kaip tokiu atveju reikia egzistuoti? Kodėl niekam nekilo klausimo nei

Seime, nei Vyriausybėje, nei teismuose, galbūt klausti, ar toks įstatymas atitinka Konstituciją?

Bet kadangi tai yra spauda, su kuria, matyt, dalis ţmonių norėjo susidoroti dėl kaţkokių

prieţasčių, tai galime apie tai kalbėti.

Kiti mokesčių pakeitimai buvo susiję su pakeitimu mūsų bendrų mokesčių, mokamų

ne nuo honorarinės veiklos, ne nuo autorių, o nuo bendros atlyginimų sumos. Mes pradėjome

mokėti visus mokesčius, susijusius su privalomuoju sveikatos draudimu ir su visais „Sodros“

mokesčiais. Vėl tai viskas įvyko spontaniškai, ir bendras mokesčių padidėjimas tokioje ben-

drovėje, kurios apyvarta yra 10 mln. Lt, 1 mln. 700 tūkst. per metus, arba per naktį.

Tai koks yra tas mūsų ketvirtosios valdţios santykis su Vyriausybe, su parlamentu,

šitie skaičiai labai aiškiai iliustruoja. Ţmonės, kurie priima sprendimus, kartais nesuvokia,

kokios yra pasekmės tų visų dalykų, kas atsitinka. Kas atsitinka spaudoje? Yra paleidţiami

praktiškai visi ţurnalistai, kurie kainuoja brangiausiai, nes vis tiek vienas ţmogus gali

prirašyti per parą tam tikrą ţenklų skaičių, ir tas, kuris yra kvalifikuotas ţmogus, tarkime,

redaktorius, kuris turi gerą išsilavinimą, puikiai supranta, turi galbūt ne vieną aukštojo mokslo

diplomą, jis kainuoja per brangiai, jis yra keičiamas kokiu nors trečio kurso studentu. Tuomet

teisėjai pradeda pykti, o kaip jūs dabar taip neprofesionaliai elgiatės, nesuprantate visiškai

nieko, nesuvokiate visiškai nieko. Čia yra santykis keturių Lietuvos valdţios grandţių tar-

pusavyje ir vėl yra tas pats klausimas – kultūra. Ar tai yra politinė kultūra, ar tai yra anti-

kultūra? Be abejo, tokie sprendimai neprieštarauja jokiam įstatymui. Konstitucijai, aš manau,

kad prieštarauja, bet tiesiog nėra bylos, tai nėra ir klausimo.

Byla. Santykis su kita valdţia. Spaudos santykiai su teismais. Byla „Veidas“ prieš

Finansų ministeriją. Mes labai nemėgstame rašyti to, ko mes neţinome. Ir jeigu valstybė

skolinasi mūsų vardu, mes klausiame Finansų ministerijos, kokios yra paskolos palūkanos.

Finansų ministerija atsako: tai yra valstybės paslaptis arba tarnybos paslaptis. Mes tuo esame

61

linkę giliai abejoti. Iš tikrųjų ar gali Finansų ministerija skolintis ir mums nepasakyti, uţ kiek

jie skolinasi. Mes pradedame bylą, nes esame teisininkai, suprantame, kaip reikia elgtis,

kreipiamės į teismą, teismas sako, o, kaip puiku, čia tokia puiki byla. Pirmoje instancijoje mes

tą bylą laimime. Finansų ministerija apskundţia antrai instancijai. Antroje instancijoje į pirmą

posėdį Finansų ministerija mums atneša ir atiduoda visus dokumentus, sako, čia yra pa-

lūkanos. Teismas laimingas, viskas, byla baigta, nebėra ginčo. Mes sakome, palaukite, pa-

skelbkite nutarimą, suformuluokite viską, kaip viskas yra, kaip būtų galima visą tai padaryti.

Sukurkite precedentą. Sako, oi ne, mes nenorime. Uţkulisiuose girdime: o kam čia mums

dabar pyktis su Finansų ministerija, kuri ir mums taip pat atlieka tam tikrus optimizavimo

dalykus. Tai vėlgi turime santykį mūsų su teismų valdţia.

„Balso“ grupės atvejis, kuris dabar paaiškėjo ganėtinai akivaizdţiai. Ţurnalistai

pranešinėja daugelį metų, kad jiems moka atlyginimus vokeliuose arba pagal verslo liu-

dijimus, kas yra nelegalu, nes mūsų veikla nepapuola į tą reglamentavimą. Pagal verslo liu-

dijimus mes negalime dirbti, arba yra mokama vokeliuose. Pirmas pranešimas buvo prieš

trejus metus, jeigu aš nesuklysiu. Mes turime su jais konkuruoti. Su ţmonėmis, kurie moka

pinigus ţurnalistams ne pagal mokesčius. Mes turime visus mokesčius mokėti, nes jokios

prasmės uţsiimti ţurnalistika, mokyti kitus gyventi, kritikuoti, pačiam būnant uţ įstatymo

ribų, jokios prasmės nėra, nes tuomet įvyksta tapatybės krizė: pats būdamas sukčius turiu

sakyti, kad kiti yra sukčiai. Iš tikrųjų yra labai keista psichiškai situacija, nes tuomet pats gali

susirgti šizofrenija arba dar kuo nors. Bet kitiems ţmonėms tai nėra jokia problema, ir mes čia

tikimės kokios nors valstybės pagalbos. Elementarios pagalbos valstybės, kad iš tikrųjų tai

būtų sustabdyta, kad tie ţmonės būtų normaliai įdarbinti, kad būtų mokami mokesčiai ir kad

konkurencija būtų lygiavertė tarp priemonių. Nieko to nėra. To nieko neatsitinka.

Vėl mes klausiame apie tas tris valdţios grandis. Mielieji, kur yra jūsų darbai, kurie

leistų apsaugoti ketvirtąją valdţią, kuri galėtų normaliai funkcionuoti? Vėl klausimas politinės

kultūros arba antikultūros.

Informacijos gavimas. Kaţkaip atsitiko, kad Teisėjų taryba nusprendė nuasmeninti

bylas. Ką tai reiškia? Tarkime, labai garsus valstybės pareigūnas geria brendį su labai garsia

Prezidento patarėja. Atsiranda byla, kur paaiškėja, kad tie ţmonės suorganizuoja pervaţia-

vimą per sieną. Ir yra paskelbiami nutarimai, mes juos matome. Teisėjų taryba sako, kaip

negraţu, kai matyti, kad generolai geria kavą su tam tikromis moterimis. Išbraukime jų

pavardes iš tų bylų, kurios yra įdedamos į teismų archyvus ir teismų interneto svetaines. Ir tos

bylos yra nuasmeninamos. Mes nebegalime nieko rasti. Ateina Algimantas Šindeikis ir prašo:

duokite man tokią ir tokią bylą. Ten sėdi puiki ţavi sekretorė ir sako: ponuli, būtų gerai

numerį, pasakykite man, kokios jums bylos reikia. Iš kur mes galime numerį kokį nors ţinoti?

62

Koks čia santykis yra su ketvirtąja valdţia? Ar tikrai nebėra jokio noro ţinoti savo „tikruosius

herojus“, kurie paţeidinėja įstatymus, kurie paţeidinėja Konstituciją? Kam tos bylos yra

numarinamos teismų archyvuose? Kaip mums tirti jas?

Kita byla. Pono A. Paleckio byla dėl garsiosios frazės. Mes labai nemėgstame rašyti

to, ko mes neţinome. Norime gauti tikrą teismo nutarimą, nutartį, sprendimą, kuriame pa-

rašyta labai aiškiai, kokie yra teismo argumentai. Kreipiamės į teismą, nieko negalime gauti,

nes kol neįsigalios sprendimas, mes negalime jums duoti jo. Kas tada vyksta bulvarinėje

ţiniasklaidoje? Jeigu mes negalime gauti tikrųjų argumentų, tikrųjų motyvų, kas yra daroma,

yra pradedame fantazuoti: o kaip man atrodo. Pilnas internetas, pilna bulvarinė spauda ţur-

nalistų nuomonių apie tai, kaip nusprendė teismas, nes teismas nesiteikė parodyti tikrojo savo

sprendimo. Galvojame, kodėl taip yra? Pradedame galvoti, kad galbūt ten yra daug tokių tei-

sėjų, kaip dabar viena iš tų, kuri veda vieną partiją į rinkimus. Ta, kuri neskiria formaliai vatų

nuo eurų. Gal iš tikrųjų teisėjai savo argumentais yra tokie neuţtikrinti, kad jie siekia tuos

dalykus nukelti į tolesnę ateitį, kai ta ţinia nebebus svarbi ţinia. Bet jau nuomonę tos bylos

atveju suformavo bulvarinė spauda, kuri nesivargina tikrinti faktų. Nes kas yra spauda, kuri

netikrina faktų? Jie yra tie patys šarlatanai, tie patys sukčiai, nes kitaip tu negali įvardyti. Ką

daryti rimtiesiems? Neegzistuoti, baigti gyvenimą. Ar tikrai to reikia mūsų valstybei, turiu

didelių abejonių.

Ko tos trys valdţios labiausiai tikisi iš ţiniasklaidos? Esu tikras, kad jos tikisi

kokybiško turinio. Tai yra tikrai pagrįstas lūkestis iš mūsų gildijos narių trim valdţioms, kad

mes rašydami apie tam tikrus darbus (Vyriausybės, parlamento, teismų) būtume kiek galima

kokybiškesni, objektyvesni, suvokiantys tų visų reiškinių prasmę. Čia šie tiek labai trumpas

ekskursas, laiko nebėra, bet koks skirtumas, vis tiek jis jau seniai pasibaigęs.

Iš tikrųjų kalbant apie tą modernią komunikacijos teoriją, kuri ateina iš įvairių

Europos valstybių, labiausiai ta doktrina Vokietijoje yra suformuojama, labai būtini yra du

jausmai ţurnalistams, kurie yra susiję su daugybe aplinkybių, tai yra proporcijos ir per-

spektyvos jausmas. Tų jausmų neturintis ţmogus, kai stoja į aukštąsias studijas daugelyje

Europos universitetų, yra nepraleidţiamas per pokalbį. Nes jeigu ţmogus nesuvokia, kokio

dydţio dalykas, apie kurį jis kalba, kokia to dalyko reikšmė, kokia yra perspektyva procesų,

apie kuriuos rašo, kas buvo praeityje, kas yra šiandien, kas bus rytoj, jeigu to intelekto

ţmogus neturi, yra laikoma, kad jis negali būti ţurnalistas, nes jam yra keliamas toks mi-

nimalus reikalavimas. Su kuo tai yra susiję?

Pirmas dalykas, be abejo, tai susiję su ambicija – ţmogus turi norėti būti protingas

ţmogus. Jis tam turi turėti tinkamą išsilavinimą, tinkamą patirtį. Be abejo, reikalingi tie

ţmonės, kurie galėtų tuos kitus ţmones šiek tiek pakoreguoti į tam tikras ribas, nes Kons-

63

titucinis Teismas yra pasakęs labai aiškiai, kad nei leidėjo, nei redaktoriaus nurodymai nėra

cenzūra. Mes atsakome uţ tam tikrus leidinius, uţ jų turinį, uţ tam tikras bylas. Todėl mūsų

nurodymai profesiniu pagrindu nėra cenzūra.

Kas vyksta šiandien Lietuvos ţiniasklaidoje? 20 % (…), kuri yra gaunama šiandien, ji

yra padaroma faktiškai vaikų. Vaikų iki 25 metų amţiaus, su kuriais apie proporcijos per-

spektyvos jausmus kalbėti dar yra anksti. Ir jie turi visą teisę padaryti patys tai: kritikuoti

profesorių, kuriam yra 70 metų, kuris turi didelę patirtį, nuspręsti, ar jis vertas, ar nevertas

būti teisėju, ministru, parlamento nariu ir t. t., ir t. t. Ar toks santykis yra kultūra, ar

antikultūra?

Dar partijos pirmininko V. Uspaskicho atvejis. Aš esu laisvas ţmogus, spaudos

ţmogus, galiu kalbėti. Aš drįstu teigti, kad tas ţmogus yra sukurtas mano gildijos ţmonių. Jį

sukūrė ţiniasklaida. Jis pats yra visiškas niekalas, neturintis jokių asmeninių savybių, kurios

leistų jam būti politiku, spręsti tam tikrus dalykus. Kas jį sukūrė? Būtent tie ţurnalistai, kurie

neturi jokio proporcijos ir perspektyvos jausmo. Dabar stebiu rinkimus. Tas ţmogus po

pirmojo turo laksto per televizijas, prie jo pripuola jauna mergaičiukė, kuri dirba nacio-

naliniame transliuotojuje (pabrėţiu!) ir klausia jo: „Pone Viktorai, sveikinu jus su rinkimų

pergale. Kaip jūs dabar formuosite Vyriausybę?“ Be jokio backgroundo, kas tas ţmogus

buvęs iki šiol, kaip jis su antrankiais grįţo, kaip jis tuos rinkimus laimi, kaip viskas vyksta,

viso to nebėra. Tai yra uţ kadro. Vadinasi, tai yra nebe informacija su proporcijos perspek-

tyvos jausmu, o tai yra infotaimentas. Čia yra visi tie parodymai. Aš, matyt, jau turiu baigti

kalbėti. Kaip tai atsitinka, kad iš tikrųjų, kaip čia buvo pasakyta pono S. Stačioko, viskuo

kalta spauda, ir aš tą jums įrodau labai praktiškai, kad iš tikrųjų taip ir yra. Bet, mielieji,

sutvarkykime kultūros santykius tarp trijų valdţių ir tarp ketvirtosios ir gal dar yra vilties, kad

mes galime toliau ţengti.

Dar vieną aspektą, kurį noriu pabrėţti, ir baigsiu iš karto. Baudţiamasis kodeksas. Vis

labiau pasigirsta raginimų, ypač ţmogaus teisių gynėjų, ypač tų, kurie labai įdėmiai skaito

Europos Tarybos dokumentus, kad reikėtų panaikinti tam tikrus straipsnius iš Baudţiamojo

kodekso. Pirmiausia klausimas yra susijęs su šmeiţimo straipsniais.

Ką tai reiškia? Konstitucijoje yra labai aiškiai parašyta, kad tam tikros informacijos

skleidimas, kuris kursto tautinę, rasinę neapykantą, yra nusikalstami veiksmai. Ką tai reiškia?

Ar tikrai mes norime tokį straipsnį iš čia pašalinti, kokia yra teismų praktika šiose bylose?

Baudţiamosios teisės ţmonės šitiems straipsniams reikalauja tiesioginės tyčios. Kas yra

tiesioginė tyčia? Vadinasi, ţmogus sąmoningai ţinojo, kad jis daro nusikaltimą, to norėjo ir

sąmoningai to siekė, kai tas ţmogus supranta, kad šmeiţia kitą ţmogų, rašo netiesą ir tai da-

64

ro specialiai. Jokiam leidėjui, jokiam redaktoriui, jokiai visuomenei toks ţmogus yra ne-

reikalingas.

Kodėl mes norime panaikinti tokį gerą straipsnį iš savo Baudţiamojo kodekso? Būtent

tiesioginė tyčia yra tik tas klausimas, kai tas straipsnis yra taikomas. Be to, įrodinėjimo pa-

reiga tenka tam asmeniui, kuris kreipiasi dėl šmeiţimo. Tas ţmogus, kuris kreipiasi, yra ap-

šmeiţtas, jis turi įrodyti, kad tas ţmogus, kuris tai padarė, padarė specialiai, tyčia. Formaliai

tas straipsnis yra tam tikra sanitarija, higiena ţurnalistikoje, eliminuojant laukan tuos ţmones,

kurie yra nesąţiningi, kurie nori specialiai veikti prieš įstatymus, prieš mūsų Konstituciją.

Tokie ţurnalistai tikrai niekam nereikalingi. Praktiškai tas straipsnis nebus pritaikytas,

išskyrus vienintelį atvejį, kai ponas J. Banevičius, „Europos“ laikraščio redaktorius, prieš 15

metų buvo pasodintas į kalėjimą uţ tyčinį vieno asmens šmeiţimą Kaune. Daugiau tokių

atvejų Lietuvoje nėra buvę. Yra buvę, kad yra teisiami, bet… Viskas, aš baigiu pranešimą, nes

toliau būtų kelios bylos, kurios yra labai reikšmingos, bet, matyt, ne ta proga, nebekalbėsiu

daugiau. Labai ačiū. (Plojimai)

T. DAVULIS. Labai ačiū ponui A. Šindeikiui. Dabar norėčiau padėkoti visiems

pranešėjams ir pakviesti į tribūną Konstitucinio Teismo teisėją Dainių Ţalimą, kuris turi

pareigą apibendrinti diskusiją, tačiau taip pat ir jas inicijuoti, nes mes turime keletą ţmonių,

kurie tikrai nori tarti ţodį, pasakyti savo pastabas ir uţduoti klausimus. Mielai kviečiame tai

padaryti. Dabar – diskusijų ir apibendrinimo laikas.

Pranešimų apibendrinimas ir diskusijos

D. ŢALIMAS. Laba diena visiems. Iš tiesų pirmiausia aš turiu pasveikinti visus

Konstitucijos dienos proga, ypač akcentuodamas tai (aš manau, ne kartą tai buvo pabrėţta),

kad mes šiandieną turime ypatingą progą, tai yra Konstitucijai – 20 metų, tiksliau, sukako

vakar, ir tai yra ilgiausiai galiojanti Lietuvos valstybės istorijoje Lietuvos valstybės Konsti-

tucija. Tai jau yra savaime tam tikras Lietuvos valstybės pasiekimas.

Antra, kaip įţanginį norėčiau pasakyti tokį dalyką. Visų pirma turėčiau atsiprašyti, kad

dėl objektyvių prieţasčių nebuvau pirmojoje konferencijos dalyje, todėl negaliu apibendrinti

apskritai visų pranešimų. Galiu apibendrinti tik ką aš pats jau girdėjau ir, manau, kad būtent

diskusijos galėtų būti ir apie tai, kas buvo pirmojoje dalyje ir ko aš savaime objektyviai

negaliu apibendrinti.

Aš manau, kad iš tiesų kai kurios mano pastabos palies tai, kas buvo pasakyta

pirmojoje dalyje. Man ypač patiko ir, aš manau, apibendrinimui turbūt yra geriausias buvusio

Konstitucinio Teismo teisėjo, docento S. Stačioko pranešimas, kuris, ko gero, leidţia pla-

65

čiausiai apimti visą tematiką, kuri buvo gvildenama šioje konferencijoje. Tai yra Konstitucijos

sąvoka ir Konstitucijos vaidmuo. Tai yra tie trys tokie vaidmenys, trys tokios funkcijos. Ką aš

turiu omeny ir dar kartą akcentuosiu tai, kad Konstitucija yra tautos išsivadavimo, tautos

laisvės atgavimo įrankis, išsivadavimo taikiu būdu įrankis.

Čia pabrėţčiau, grynai papildydamas galbūt tą pranešimą, kad 1992 m. Konstitucijos

pati preambulė liudija tūkstantmetę Lietuvos tautos ir valstybės istoriją. Tačiau dėl tam tikrų

Konstitucijų reikšmės aš vis dėlto turėčiau tam tikrų rezervacijų. Visų pirma, aišku, įter-

pdamas tai, kad, be abejo, 1992 m. Konstitucija tai yra Lietuvos konstitucinės tradicijos,

Lietuvos konstitucinio valstybingumo atkūrimas. Tos tradicijos siekia ne vien tik 1918–

1940 m. Respubliką, jos siekia gerokai giliau – ir respublikinę tradiciją, t. y. 1791 m. Kon-

stituciją, ir tai, ką jūs girdėjote turbūt apie Lietuvos statutų tradicijas.

Tarptautinės teisės poţiūriu galbūt tas mokslas, kuriam aš šiek tiek atstovauju,

atrodytų kaţkiek kitaip, nes tarptautinė teisė yra šiek tiek indiferentiška valstybės vidaus arba

konstituciniam reţimui. Lietuva kaip tarptautinės teisės subjektas, Lietuvos valstybė kaip

tarptautinės teisės subjektas iš tiesų dar neskaičiuoja nė šimtmečio, bet konstitucinių tradicijų

prasme, būtent konstitucinės teisės prasme, amţius yra gerokai ilgesnis. Tai, ko gero, iš-

ryškėjo pirmojoje šios konferencijos dalyje.

Aš norėčiau akcentuoti (iš dalies nesutikdamas ir daugiau subjektyviai), kad būčiau

skeptiškas dėl 1938 m. Konstitucijos. Ne kartą čia buvo paminėtas (ir vėlgi pirmojoje dalyje)

Nepriklausomybės Aktas. Neţinau, kuris iš jų pagal pavadinimą turėtas omeny, bet šiaip tai

jie abu tęsia tą pačią tradiciją (aš turiu omeny ir 1918 m. vasario 16 d., ir 1990 m. kovo 11 d.)

ir turi du valstybingumo dėmenis – nepriklausomybę ir demokratiją. 1938 m. Konstitucijoje

demokratijos turbūt rastume nedaug.

Šia prasme aš būčiau šiek tiek rezervuotas, nors šiandieninės Konstitucijos tekstui, ko

gero, 1938 m. Konstitucija turėjo šiek tiek daugiau reikšmės negu 1922 m. Konstitucija. Su-

dėtingas dalykas lyginti, tačiau būtent 1938 m. Konstituciją aš statyčiau šiek tiek su labai at-

sargiomis rezervacijomis, man 1922 m. Konstitucija būtų pagrindinė vertybė.

Vėlgi neţinau, kiek buvo kalbėta, neţinau, ką reiškia tiksliai pranešimo pavadinimas

„Konstitucija ir rezistencija“, bet jeigu buvo kalbėta apie 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Lai-

svės Kovos Sąjūdţio tarybos deklaraciją irgi kaip tam tikrą konstitucinę tradiciją, tai šiuo

atveju aš taip pat akcentuočiau ir ją. Tai paaiškina tam tikras paradoksas. 1992 m. Konstitucija

buvo rašyta turbūt netgi neţinant tikslaus šito akto turinio. Ţinota, kad toks buvo, bet tikslus

turinys neţinotas. Intuityviai daugeliu prasmių buvo pataikyta.

Kuria prasme pataikyta? 1949 m. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdţio deklaracijoje yra

galbūt šiandienai ir ne ypač daug reikšmingų punktų, ta deklaracija visų pirma svarbi kaip

66

Lietuvos valstybės tęstinumo akcentavimas, pabrėţimas, įtvirtinimas, bet vienas iš punktų yra

unikalus. Unikalus Lietuvos valstybės istorijai, rodantis posūkį, skirtingai nuo 1938 m. Kons-

titucijos, būtent į demokratines vertybes.

Aš turiu omeny tos deklaracijos 22 punktą, kuriame iš esmės Lietuvos Respublika (nes

jeigu kas ir buvo teisėta valdţia, tai būtent rezistencijos vadovybė) įsipareigoja laikytis akto,

kuris buvo priimtas tik prieš kelis mėnesius. Aš turiu omeny Visuotinę ţmogaus teisių de-

klaraciją, tai yra 1948 m. gruodţio 10 d. priimtą Visuotinę ţmogaus teisių deklaraciją. Kuria

prasme pataikyta?

Čia vėlgi, atsiprašau, aš girdėjau, deja, ne visą docento V. Vaičaičio pranešimą, tačiau

jis akcentavo, kad yra naudojama gana specifiška terminija, sakykim, „prigimtinės ţmogaus

teisės“, nors čia vėl būtų galima ginčytis, kiek ir koks yra jų santykis su pamatinėmis ţmo-

gaus teisėmis, bet būtent Visuotinėje ţmogaus teisių deklaracijoje ir yra tas terminas. Šia

prasme Konstitucijos kūrėjai galbūt pataikė ir į tam tikrą tradiciją.

Kita tradicija yra geopolitinės orientacijos principas. Jį galima įţvelgti čia, netgi ne

tam tikrose 1992 m. Konstitucijos nuostatose, aš turiu omeny negatyviąja prasme konstitu-

cinis aktas dėl nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas, pozityviąja prasme kurį laiką buvo

euroatlantinių integracijos kriterijų kategorija, dabar yra konstitucinis aktas dėl narystės

Europos Sąjungoje, kuris reiškia, kad Lietuvos valstybė yra orientuota ne į kur kitur, bet į

Europos ir transatlantinių demokratinių valstybių bendriją, kad Lietuvos Konstitucija yra

kuriama ant šių pamatų. Be abejo, kiekviena šalis turi savo specifiką ir valdymo formą, tam

tikrą ţmogaus teisių sampratą. Ţiniasklaidos, galbūt laisvės varţymo galimybės, aiškinimas,

kas tai yra nacionalinis saugumas, teisėti tikslai, ribojant ţodţio laisvę – tai jau priklauso nuo

daugelio tradicijų valstybėje, taip pat ir tam tikros istorinės patirties. Šie niuansai skiriasi, bet

pamatas yra bendras ir jis gali būti randamas ir 1949 metų deklaracijoje. Taigi tam tikra

prasme ta deklaracija atskleidţia ir dabartinės Konstitucijos giluminės interpretacijos šia

linkme potencialą.

Galiausiai tas trečiasis vaidmuo, prie kurio galbūt daugiausia būtų galima apsistoti,

vėlgi su tam tikromis rezervacijomis.

Aš čia nenorėčiau kalbėti apie tai, kas paskutiniame pranešime buvo kalbama apie tam

tikrus politikus, bet tam tikra bendrąja prasme pasakyčiau, kad Konstitucijos įgyvendinimo ir

Konstitucijos kūrimo funkcija, tai Konstitucija šiandien. Koks jos vaidmuo ir koks jos tikslas?

Be abejo, tikslas yra demokratijos, ţmogaus apsaugos nuo valdţios savivalės nuolatinis uţ-

tikrinimas. Šia prasme derėtų pasakyti, vienas iš pranešėjų akcentavo, kad Lietuvos Kons-

titucija buvo keista ne kartą, gana nemaţai kartų, bet galbūt statistika čia nėra visiškai

lemiantis veiksnys, nes tos pataisos, kurios buvo padarytos, nekeitė iš esmės Lietuvos

67

konstitucinės santvarkos, nes, pavyzdţiui, kokiu nors vienu aktu kai kuriose valstybėse buvo

pakeista iš esmės konstitucinė santvarka, ir galbūt Konstitucija buvo realizuota kaip

maţoritarinis aktas, tam tikros daugumos aktas, bet ne kaip visuomenės sutarties aktas. To

Lietuvoje, galime pasidţiaugti, iš tiesų per šituos dvidešimt metų neįvyko.

Docentas S. Stačiokas atkreipė dėmesį, kas yra nauja lyginant su konstitucinėmis

tradicijomis 1992 metų Konstitucijoje ir kas yra svarbu toliau šią konstituciją įgyvendinant ir

stiprinant. Nauja yra valdţių padalijimas. Iš tiesų aš gana palankiai atsiliepiau apie 1922 metų

Konstituciją, tačiau pastebėtina, kad ten valdţios padalinimo kaip tokio taip pat nebuvo.

Istorija neţino, bet galbūt tai buvo viena iš prieţasčių, kodėl ta konstitucinė santvarka gana

greitai ţlugo. Nebuvo pakankamo atsvarų mechanizmo. Taigi nauja šia prasme, Europai tai

nėra visiškai nauja, konstitucinių teismų ištakas galima įţvelgti tarpukariu, tačiau Lietuvoje

yra nauja institucija Konstitucinis Teismas.

Prie tam tikrų profesoriaus E. Kūrio pastabų norėčiau apsistoti, pasiţymėjau, kas

daţnai pas mus galbūt suprantama nevisiškai teisingai, akcentuoti esmines mintis ir jas šiek

tiek išplėtoti.

Visų pirma Konstitucijos ir teisės aiškinimas apskritai. Buvo pasakyta visiškai

teisingai. Bet kokiame tarptautiniame teisme, pavyzdţiui, būtų keista įrodinėti, kad teismas

turi teisę aiškinti teisę. Tai yra imanentinė kiekvieno: ir tarptautinio, ir nacionalinio, taip pat ir

Konstitucinio, teismo funkcija, nes neišaiškinę Konstitucijos turinio, ką reiškia ta Konsti-

tucijos nuostata, ir nesulyginę su tuo, ką reiškia tam tikra įstatymo nuostata, jūs niekaip ne-

išaiškinsite, ar tas įstatymas atitinka Konstituciją, ar ne.

Kita vertus, Konstitucijos aiškinimo potencialas, kad Konstitucija nėra tik tekstas, ir tą

reikėtų galbūt nuolat pabrėţti, daţnai, deja, ir pats Konstitucinis Teismas, ir apskritai teisinės

institucijos yra kritikuojamos dėl to, kad perskaito tai, ko tariamai nėra Konstitucijoje. Čia

galima, aišku, atsakyti labai sausai, pavyzdţiui, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra

pabrėţęs, kad Konstitucija yra ne vien tik eksplicitinės, bet ir implicitinės nuostatos. Yra

įprasta, beje, ši sąvoka vartojama visiškai įprastai tarptautinėje teisėje, į kurią daţnai bandoma

apeliuoti kaip į kaţką paţangesnio uţ Konstituciją.

Iš tiesų reikėtų pasakyti, bet kartu ir pridėti. Jeigu mes taip nesuprastume

Konstitucijos, kaip atrodytų tam tikros Konstitucinio Teismo bylos? Pavyzdţiui, yra kons-

titucinė nuostata – galioja tik paskelbti įstatymai. Jeigu Konstitucinis Teismas šią nuostatą

būtų išaiškinęs paţodţiui, tai reiškia, kad Vyriausybė, Respublikos Prezidentas, kitos valdţios

institucijos gali teisėtai priimti slaptus teisės aktus, kurie varţytų jūsų teises ir jūs neturė-

tumėte jokios galimybės apsiginti, nes apie to akto egzistavimą galbūt net ir neţinotumėte.

Čia pavyzdys. Iš tiesų, kad neįmanoma kitaip aiškinti Konstitucijos, kad nėra implicitinių

68

teisės nuostatų. Beje, galbūt profesorius E. Kūris (neţinau, sąmoningai ar ne) pamiršo Kon-

stitucijos dvasios sąvoką, dėl ko daţnai yra kritikuojamas ir jis pats. Dėl to kritikuojamas ir

Konstitucinio Teismo institutas. Tačiau aš čia gana paprastai galėčiau atsakyti. Visų pirma tie,

kurie kritikuoja, galbūt demonstruoja savo neišsilavinimą, o galbūt yra dar blogiau – demon-

struoja savo antikultūrą, tai, kas buvo kalbama. Bet jeigu 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos

Laisvės Kovos Sąjūdţio Tarybos deklaracijos signatarai pasirašė tekstą, kad jie siekia

vadovautis 1922 metų Konstitucijos dvasia, jeigu suvokė, kas tai yra, kad tai yra visuminis

konstitucinis reguliavimas, visuma principų, eksplicitinių ir implicitinių normų, jeigu tai

suvokė tie signatarai, kurie neturėjo teisinio išsilavinimo, tai aš galbūt ir neturėčiau daugiau

ką pasakyti tiems, kurie, turėdami tam tikrą išsilavinimą, kvestionuoja šitą koncepciją.

Galiausiai kitas pavyzdys vėlgi iš Konstitucinio Teismo praktikos. Čia aš galiu kalbėti

šiek tiek laisviau, nes pats buvau Seimo atstovas toje byloje. Buvo pateiktas kreipimasis į

Konstitucinį Teismą iš esmės ginčijant Lietuvos Respublikos narystę NATO. Motyvas buvo

vienas – Konstitucijoje nėra nieko parašyta apie narystę NATO, apie NATO karines bazes ir

taip toliau, ir panašiai. Tai vėlgi vadovaujantis ta logika, kad Konstitucija yra tik tekstas ir

Konstitucinis Teismas neturi galimybės aiškinti šito teksto, neturi galimybės atrasti tam tikrų

implicitinių nuostatų, neturi galimybės vadovautis Konstitucijos dvasia, neturi galimybės

vadovautis konstitucine tradicija geopolitinės orientacijos, kuri siekia 1949 metus, Kons-

titucinis Teismas, anot jo kritikų, matyt, turėjo padaryti tokią išvadą, kad Lietuvos narystė

NATO prieštarauja Konstitucijai. Tarnautų tai tautos ir valstybės gerovei, atlieptų tai tautos

lūkesčius ir konstitucinės santvarkos principus ar ne? Manau, klausimas yra retorinis.

Kitas dalykas, kuris buvo pastebėtas. Vėlgi dėl tam tikro Konstitucinio Teismo…

galbūt aš jį pavadinčiau aktyvizmo tendencija, kuri kartais kritikuojama. Bet vėlgi čia

profesoriaus E. Kūrio pastaba, manau, papildytina ta prasme, kad Konstitucinis Teismas tuo

aktyvesnis aiškindamas Konstituciją, aiškindamas įstatymus, netgi pateikdamas gaires įsta-

tymų leidėjui ar net formuluodamas įpareigojimus per tam tikrą laiką priimti tam tikrus teisės

aktus, pripaţinus antikonstituciniu tam tikrą reguliavimą atsivertų teisinis vakuumas, teisinės

spragos, tai čia į du aspektus atkreipčiau dėmesį.

Visų pirma joks teismas, taip pat ir Konstitucinis, neturi iniciatyvos pats savaime

inicijuoti bylas. Jis pats savaime nėra aktyvus. Jį aktyvuoja tik įgalioto subjekto, šiuo atveju –

Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės ir visų kitų, nurodytų Konstitucijoje, kreipi-

masis. Tai pirmas aspektas.

Antras dalykas. Aš vis dėlto drįsčiau teigti, kad Konstitucinis Teismas yra tuo ak-

tyvesnis, kuo prastesnė yra išleidţiamų teisės aktų ir visų pirma įstatymų kokybė. Jeigu jie

būtų iš tiesų kokybiški, Konstituciniam Teismui nereikėtų sakyti, kaip reikia patobulinti teisės

69

aktus, kad jie atitiktų Konstituciją. Ir galiausiai čia taip pat buvo paminėtos Konstitucinio

Teismo aktų galios, yra galia ex nunc – į ateitį ir erga omnes, kuri įpareigoja visus subjektus.

Tačiau vėlgi tam tikra įstatymų leidybos praktika sąlygoja ir šiandien mes turime tai, ko

galbūt neturėjome anksčiau, – tam tikrą uţuominą apie galimybę Konstitucinio Teismo

aktams suteikti ex tunk galią, tai yra atgalinį galiojimą, arba įstatymo pripaţinimą niekiniu.

Sakykite, o kaip elgtis kitaip, jeigu įstatymų leidėjas, puikiausiai išmanydamas Konstitucijos

turinį, kaip atskleidţiama Konstitucinio Teismo nutarime, sąmoningai priima tokį patį teisės

aktą, arba tokio paties turinio teisės aktą? Kaip geriausiai apginti ţmogaus teises? Iš tiesų tai

yra galbūt perspektyva, nelabai norėčiau jos plėtoti, bet tam tikrų uţuominų šiandien Kon-

stitucinio Teismo aktuose apie tai iš tiesų atsiranda.

Dar keletas galbūt tokių pastabų. Viena iš jų apie šiandienos bylą, kadangi išvada jau

yra paskelbta, vėlgi apie implicitinį aiškinimą, apie Konstitucijos dvasią. Konstitucijoje nie-

kur nėra ţodţių „sąţiningi rinkimai“, tai aš abejoju, ar Konstitucijos tekstas toleruoja rinki-

mus, kurie yra nesąţiningi? Tai nereikia nustebti, kad Konstitucinio Teismo aktuose iš tiesų

plėtojami rinkimų teisės principai, akcentuojami šioje byloje, ne tik šioje, bet ir anksčiau buvo

akcentuota sąţiningų ir skaidrių rinkimų būtinybė. Tai, ko nėra Konstitucijos tekste, bet tai,

kas yra gyvojoje Konstitucijoje, tai, kas atsiranda besiplėtojant, atsakant į gyvenimo iššūkius

ir nebūtinai keičiant Konstitucijos tekstą.

Aš plačiau nenorėčiau kalbėti apie tas problemas, kurios yra Konstitucijos įgyven-

dinimo srityje. Rodos, docentas S. Stačiokas kalbėjo, beje, jos buvo gvildenamos ir profe-

soriaus E. Kūrio. Apie tas problemas aš konkrečiai nenorėčiau detaliau kalbėti, bet, rodos, iš

docento S. Stačioko kalbos išaiškėjo tam tikri akcentai, kad siekis, kad ne politika paklustų

teisei, o teisė – politikai, yra tam tikras bolševizmo palikimas. Aš čia akcentuočiau tik viena,

kad Konstitucija iš esmės yra antibolševikinis aktas. Norėtųsi palinkėti, kad tos sampratos

būtų laikomasi, nes iš tiesų 1992 m. Lietuvos Konstitucija yra unikali tuo, palyginti su kitomis

ankstesnėmis Konstitucijomis, galiausiai čia galbūt glūdi ir tam tikras atsakymas, kodėl tai

yra… dvidešimt metų, atrodo, labai neilgas laikotarpis, bet kaip aš minėjau, tai yra ilgiausiai

galiojanti Lietuvos valstybės Konstitucija. Bet galbūt čia glūdi atsakymas, kodėl ji yra tokia,

ilgiausiai galiojanti Konstitucija, ir kodėl ją reikia ypač branginti. Ši Konstitucija yra iš tiesų

tikroji Lietuvos tautos, Lietuvos visuomenės sutartis, priimta kompromiso būdu, priimta ir jos

kūrėjų kompromiso būdu, priimta tautos referendumu, ir iš tiesų bet koks siekis, kad politika

pakeistų Konstituciją, politika pakeistų teisę, iš esmės paneigtų Konstituciją, kaip visuomenės

sutarties sampratą, Konstituciją, kaip ir tam tikro antibolševikinio akto sampratą. Tik galėčiau

palinkėti, kad to iš tiesų nenutiktų. O, kad tai nenutiktų, linkėčiau vadovautis ne tik Kon-

stitucija, bet turėti ir savo vidinę konstituciją. Vidinės konstitucijos vienas iš imperatyvų yra

70

paklusti tautos priimtai Konstitucijai, kad ir kaip kartais tai atrodytų galbūt šiandien

nenaudinga.

Norėčiau jums padėkoti uţ jūsų dėmesį ir galbūt tuo paskatinti tam tikras diskusijas ar

klausimus.

T. DAVULIS. Labai ačiū. Tiesiog galima paploti uţ tokį visa apimantį apibendrinimą

ir tikrai gilias įţvalgas. (Plojimai) Kadangi konferencijos laikas jau yra pasibaigęs ir mes

patys esame dėl to truputį kalti, norėčiau tiesiog paklausti, kiek ţmonių norėtų kalbėti arba

uţduoti klausimus, nes pagal sąrašą turime du, aš pagal tai planuočiau ir mūsų laiką. Kas dar

norėtų be šitų dviejų? Matau, keturis, norinčius kalbėti. Jeigu jūs nieko prieš, tai gal iki 3 min.

bandytume tokį reglamentą toms kalboms suteikti ir taip tęstume darbą.

Pirmasis pagal sąrašą daktaras Z. Vaišvila.

Nepriklausomybės Akto signataro daktaro Z. Vaišvilos kalba

Z. VAIŠVILA. Laba diena, gerbiamieji dalyviai. Visų pirma sveikindamas jus, at-

siţvelgdamas į istorines tradicijas ir Lietuvos specifiką siekti bent šiek išlaikyti pusiausvyrą

tarp konstitucinės valdţios ir tautos atstovybės valdţios, prašau tų ţadėtų 5 minučių.

Visų pirma aš labai dėkingas uţ istorinį ekskursą, kuris padėjo susivokti dėl to, ko

mums visiems, tautai šiandien labai reikia. Pagrindinis įstatymas yra tam, kad šiandien gy-

ventume ir juo vadovautumės, susivoktume, kodėl vienokie ar kitokie sprendimai buvo. Kaip

tų įvykių dalyvis, atgimimo laikotarpio dalyvis, aš norėčiau keletą istorinių akcentų. Labai

dėkingas esu profesoriui Juozui Ţiliui uţ istorinį ekskursą dėl Sąjūdţio vaidmens, čia aš

pridurčiau vieną esminį dalyką. 1988 m. Sąjūdţio Steigiamasis suvaţiavimas priėmė 21 d. ar

19 d. rezoliuciją, bijau suklaidinti, dėl rinkimų. Kodėl aš tai sakau? Tuo metu buvo didelė

priešprieša. Mes, nenorėdami pripaţinti prievartinės inkorporacijos į Tarybų Sąjungą, spau-

dţiami Lietuvos Laisvės Lygos ir suprasdami atsakomybę, ţengėme labai rizikingu keliu –

dalyvavome okupacinės valdţios organų rinkimuose. Tai buvo labai rizikingas klausimas.

Šiandien mes dar nedrįstame apie tai kalbėti, uţsimerkiame, bandome graţinti istoriją, bet taip

buvo, yra. Atsakomybė dėl vieno ar kito ţingsnio, lenktyniavimas, kuris aktas bus pirmesnis,

ar Maskvos, ar Vilniaus aktas, ir kuo tai baigsis. Gerbiamasis S. Stačiokas tai pajuto savo visa

sudėtinga istorija, atsidūręs Maskvoje, būti ar nebūti TSRS Konstitucinės prieţiūros komiteto

nariu. Prisimename principinę trijų Liaudies frontų poziciją.

Lygiai taip pat mes atkeliavime iki 1990 m. vasario mėnesio rinkimų, Kovo 11-osios

Akto. Nutylėjimo būdu, sakykime atvirai, nutylėjimo būdu pasinaudojome neskelbiama mūsų

Akte teise į išstojimą, tylėdami, nesuteikdami preteksto Maskvai. Todėl ir lenktynės buvo, ar

71

Kovo 11-ąją, ar kovo 12-ąją, ar pirmiau Maskvoje, ar pirmiau Vilniuje veiksmus atsitiks. Aš

drįstu šiandien atkreipti į tai dėmesį. Kodėl? Dėl dviejų aspektų. Jeigu viskas būtų pasibaigę

priešingai, aš manau, nė vienas iš mūsų formaliu signataro statusu nesigirtume, o galbūt bū-

tume kaip 1940 m. Seimas prikalti prie sienos. Kodėl aš tai sakau? Todėl, kad, pavyzdţiui, at-

siţvelgiant į Lietuvos istoriją, pagrindinių įstatymą priėmimą, sąvoką, kuri atsirado vėliau,

mes gi rinkome 1990 m. vasario mėnesį ir kovo pradţioje Lietuvos Tarybų Socialistinės Res-

publikos Aukščiausiąją Tarybą. Ji priėmė tuos aktus. Aš norėčiau paskatinti teisės specialistus

ir istorikus vertinti ir analizuoti precedento, ko gero, bent man neţinomo, faktą ir suprasti to

ţingsnio svarbą ir atsakomybę. Atkuriamojo Seimo sąvoka, atsiprašau, ne tik kad neatitinka

istorinės tiesos, bet ji yra per siaura įvertinti šį ţingsnį ţiūrint iš Konstitucijos pozicijų. Toks

istorinis ekskursas.

Tačiau dabar bene svarbiausias dalykas yra tai, kaip gimė ši 1992 m. Konstitucija.

Labai dėkingas profesoriui V. Landsbergiui uţ šiandieninį pranešimą. Kodėl? Todėl, kad jam

asmeniškai ţmogui buvo labai labai sunku tuo metu, suprantame visi. Tos peripetijos: pa-

sirašys, nepasirašys šį įstatymą, skleidţiama demagogija, kad gerbs ar negerbs tautos valią, iš-

reikštą referendumu, šiandien kaip niekad vėl aktuali.

Kodėl aš taip sakau? Konstitucija per 20 metų išlaikė daugybę išbandymų, ypač tos jos

vietos, kur mes kuo esmingiau tai aptarėme ir sutarėme konsensusu, nepaisant didţiulės ir

milţiniškos priešpriešos, kurią matome ir šiandien politiniame gyvenime. Bet tuo metu buvo

susėsta ir sudėliota. Pateiksiu maţytį pavyzdį: nebuvo aptartas prokuratūros vaidmuo. Tai

vėliau ši spraga didėjo: bet kuri politinė jėga įgyja konstitucinę daugumą Seime ir kaitalioja.

Mes matome, kaip prokuratūra tapo politikos ţaisliuku per šiuos 20 metų ir dar nėra su-

dėliotas balansas, kurį reikėtų baigti. Priminsiu, 1992 m. po sausio įvykių įstatymų leidėjo va-

lia Generalinėje prokuratūroje nutartas steigti Specialiųjų tyrimų skyrius patyliukais pernai

panaikintas generalinio prokuroro įsakymu ir visos šito tyrimo bylos dėl veikimo prieš val-

stybę, dėl ţmogaus teisių paţeidimų dingo iš Generalinės prokuratūros darbo lauko. Ko gero,

visos atsidūrė Vilniaus apygardos prokuratūroje. Kalbėdamas apie pusiausvyrą, kodėl aš į tai

noriu atkreipti dėmesį? Todėl, kad gyvenimas tuo nesibaigia. Atkreipsiu dėmesį į porą dalykų.

Manau, kad po šių dienų įvykių diskutuodami grįšime ne tik prie Konstitucijos

38 straipsnio. Profesorius J. Ţilys, kaip buvęs pirmasis Konstitucinio Teismo pirmininkas, ne-

išlaikė ir pakomentavo ne per seniausiai priimtą Konstitucinio Teismo išaiškinimą dėl 38

straipsnio svarbos ir suvokimo, kas yra šeima Lietuvos Konstitucijoje. Aš manau, diskusija

tuo nesibaigs. Bet turint omenyje, kad Lietuva stojo į Europos Sąjungą o ne į federacinę

valstybę, diskusija… pavyzdţiui, teisėjo G. Mesonio atskiroji nuomonė. Ačiū Dievui, kad ne

atskirąja nuomone vadovaujamasi. Negalima automatiškai primesti bet kurios Europos Są-

72

jungos institucijos aktų Lietuvai. Ši diskusija tęsis ir čia tautos vaidmuo bus be galo svarbus.

Nes tik tauta yra suverenas ir reikės atsigręţti. Į ką aš noriu šiandien atsigręţt? Į tai, ką mes,

deja, nutylėjome kalbėdami apie be galo svarbius dalykus. Kalbėdami ir apie V. Uspaskichą.

O kas gi dar jei ne šiemet darė sandorius su ta pačia partija, pristabdydami bylas teismuose ir

neleisdami pabaigti jų. Dėl ko? Dėl to, dėl ko dabar tauta pasisakė referendumu. Mes tylime,

kai valstybės vadovai, ir Prezidentas, ir Seimo Pirmininkas, atvirai pasako, kad negerbs tautos

valios. Ar suvokiame, kas įvyko šiandien? Aš labai norėčiau, kad tą suvoktų ir ponia I. De-

gutienė, ir ponia D. Grybauskaitė ir atsiţvelgtų į istorinę V. Landsbergio patirtį, į drąsą priimti

tautos valią, privalomą įgyvendinti per labai suspaustą 30 dienų terminą.

Šioje dalyje aš labai norėčiau palinkėti turėti politinį stuburą ir šiam Seimui, ir bū-

simam, ir Konstituciniam Teismui ne tik gerbiant tautos valią, bet matome, kad įţengiame į

naują istorinį laikotarpį, kur jų sąţiningas pilietiškas bendradarbiavimas bus būtinas. Todėl

labai labai norėčiau to palinkėti.

Labai nenorėčiau, gerbiamasis Egidijau Kūry… į jus tikrai ţmogiškai noriu kreiptis

kaip Lietuvos pilietis. Aš supratau profesorių J. Ţilį, neišlaikė ţmogus, pakomentavo buvusį

Konstitucinio Teismo sprendimą. Bet supraskime atsakomybę kiekvieno mūsų ţodţio, ar ma-

no, ar jūsų, viešai pasakyto apie būsimą Konstitucinio Teismo sprendimą. Aš neţinau, koks

jis šiandien. Būtų labai gerai, kad nekalbėtume viešai. Deja, esu tokios nuomonės. Atsiprašau,

ir turiu tą pasakyti. Akademinėje visuomenėje mielai šiandien diskutuokime. Todėl pasakau

paskutinį akcentą. Gerbiamasis D. Ţalimas teisingai atkreipė dėmesį apie nekokybiškus įsta-

tymus, bet manau, mes visi suprantame, kad didţiąja dalimi Seimo priimami įstatymai yra ne

tiek nekokybiški, kiek politiškai konjunktūriški. Apie tai reikia kalbėti. Nereikia nusigręţti

nuo tos aktualijos, turi būti aktyvi visuomenė, turi būti politikų atsakomybė ir atsakingas

Konstitucinio Teismo darbas.

Sveikinu visus konferencijos dalyvius ir labai dţiaugiuosi šios dienos diskusija.

(Plojimai)

T. DAVULIS. Ačiū. Į tribūną kviečiu antrą norintį kalbėti konferencijos dalyvį

Nikolajų Medvedevą. Prašom.

N. MEDVEDEVAS. Ir ţmogus, ir valstybė tvirtai laikosi, jeigu turi po kojomis rimtą

pagrindą. Ačiū Dievui, Lietuva turi tą pagrindą. Ir į tą pagrindą sudėti visi reikalingi sau-

gikliai. Dţiaugiamės tuo. O stiprūs vėjai pučia ne tik iš Rytų, bet ir iš Vakarų, ir iš Pietų. Ačiū

Dievui, taip pat sakau, kad tvirtas šios Konstitucijos stuburas. Bet aš, kaip buvęs pionierius

išminuotojas, kartais jaučiu pavojus ir matau, kad jeigu negalima sulauţyti šitos Konstitucijos

stuburo, tai galima palaipsniui erozijos būdu po truputį, po truputį ją taip prijaukinti.

73

Kodėl mums pasisekė atgauti nepriklausomybę? Kas tai lėmė? Tai buvo Lietuvos

ţmonių tradicijos, kultūra, mentalitetas, moralė. Tai buvo pagrindiniai dalykai, kurie tai leido.

Aš dabar matau, kad erozija bandoma paveikti šiuos pagrindinius dalykus. Norėčiau, kad mes

būtume gana budrūs ir kad ateinantis Seimas, nepaisant visko, kas ir kaip ten susidės, irgi būtų

ganėtinai budrus. O tie, kas jaučia tą pulsą, laiku perspėtų apie tuos pavojus, nes kėsinamasi į

pagrindinius Lietuvos moralės dalykus, sakant, kad jūs pernelyg archajiški, jūsų mentalitetas

yra pasenęs, nemodernus, dabar visai kitaip reikia ţiūrėti ir į ţmonių santykius, ir į

ekonomiką, ir į prioritetus, štai čia laimėsime tą ir tą, ir į šeimą, ir į vaikus, ir į tas religijas,

kurios atliko didţiulį vaidmenį einant į nepriklausomybę. Aš noriu, kad mes tikrai laiku

pasakytume apie tas grėsmes. Dėkoju. (Plojimai)

Z. BUTKUS. Į tribūną dar yra uţsiregistravę kiti. Prašom prisistatyti.

B. LUŠKEVIČIENĖ. Laba diena visiems. Esu Birutė Luškevičienė, tiesiog balsas iš

liaudies, vienas iš beveik 3 milijonų. Kaip eilinei pilietei, suvalkietei, gyvenančiai Vilnijoje,

kartais nelabai jauku stebėti, kas vyksta aplink mus. Ne visada norisi įsijungti televizorių,

geriau lieku prie radijo. Šiandien atvykusi į šitą salę maniau, kur nors kampelyje aukštai gal ir

liks vieta, vėlgi nesmagu, kad čia tiek nedaug suinteresuotų piliečių. Man labai uţkliuvo

profesoriaus B. Genzelio pastaba atidarant konferenciją, kad vakar ar uţvakar vienas iš jau

baigiančių kadenciją Seimo narių pasakė, kad jis nėra skaitęs Konstitucijos.

Taip ir kilo tokia mintis, kurią aš trumpai norėčiau pasakyti. Ar nebūtų įmanoma mūsų

nedidelei valstybei, prieš įvesdinant naują Seimą ir padalijant jiems patogius krėslus, padaryti

jiems Konstitucijos egzaminą? (Plojimai) Man atrodo, pasiruošti neuţimtų labai daug laiko ir

nereikėtų labai daug lėšų. Yra paruošti egzaminų klausimai ir moksleiviams, ir turintiems

aukštąjį išsilavinimą ţmonėms ar kaip ten yra suformuluota. Man atrodo, uţtektų tą sunkesnį

klausimų variantą sukeisti vietomis ir pateikti būsimiems Seimo nariams atsakyti į tuos

klausimus. Gal būtų galima neleisti dirbti, kada jie galės naudotis savo visomis teisėmis, gal

nors vienas ar kitas neuţmirš ir pareigų, kaip graţiai parašyta, tarnauti liaudţiai ir gerovei,

arba gal būtų labai įdomu visai visuomenei suţinoti, į kiek klausimų teisingai atsakė

kiekvienas Seimo narys. Ačiū. (Plojimai)

Z. BUTKUS. Labai ačiū. Taip pat dar nori ponia. Prašom čia.

R. PESLEKIENĖ. Esu Lietuvos pilietė Rasutė Peslekienė. Mano klausimas turėtų būti

skirtas gal kitiems, bet kadangi šiandien nerandu, kam šitą klausimą paskirti, paprašysiu

išklausyti ir atsakyti teisėsaugos atstovų. Aš, kaip Lietuvos pilietė, kuriai yra siūloma laikytis

Konstitucijos, jaučiuosi nekaip, kai man siūlomi į valdţią ţmonės, kurie gali ateiti, manomai,

nesąţiningu keliu. Juos rinks, manomai, ne visai adekvatūs ţmonės, pardavę savo asmenybę ir

balsą uţ dešimt litų. Aš jaučiuosi šioje valstybėje nelabai saugi, kad mano konstitucines teises

74

uţtikrintų ţmonės, kurie patys nėra labai moralūs. Kas galėtų padėti, kad mes jaustumės

kitaip? Ačiū. (Plojimai)

Z. BUTKUS. Ar būtų dar norinčių ar sureaguoti, ar iškelti kokį klausimą? Prašom.

A. TAURANTAS. Laba diena. Esu Lietuvos pilietis Aurimas Taurantas. Prisidedu

prie tų, kurie sveikino su Konstitucijos diena, nors ir praėjusia. Matau didelę prasmę ją

paminėti. Pritardamas profesoriui D. Ţalimui kaip vienas iš tų, kurie prisidėjo ir palengvino

šios Konstitucijos gimimą, norėčiau priminti, kad tai yra kompromisinis dokumentas, bet

kartu ir bendro sutarimo dokumentas. Priėmus šią Konstituciją nebuvo nugalėtojų ir pra-

laimėjusiųjų. Aš manau, kad laimėjo Lietuvos tauta. Tai yra didţiausia šios Konstitucijos

prasmė, ir galbūt tai prieţastis, dėl ko jos esmė per visą šį 20 metų laikotarpį nebuvo pakeista.

Tuos siūlymus, kuriuos mes girdime dėl jos keitimo, dėl jos tariamo pasenimo arba neatiti-

kimo šios dienos realijoms, aš laikyčiau bandymu pakeisti tą bendrą visuomeninės sutarties

dvasią, kuri 1992 m. šaltą rudenį tuo metu nugalėjo. Nenuostabu, kad tokie pasiūlymai eina

tai iš radikalios kairės, tai iš radikalios dešinės, o daţniausiai iš populistinės apačios.

Kitas šios Konstitucijos stiprybės elementas buvo būtent jos subalansuotumas, ką

turbūt paaiškina ir tai, ką aš anksčiau sakiau. Galbūt maţesnė, bet taip pat labai svarbi

Konstitucijos priėmimo 1992 m. pasekmė buvo, kad išvengta galimos sumaišties ir galimo

neapibrėţtumo periodo, kol dirbtų be nuolatinės Konstitucijos naujasis Seimas. Galbūt jis

būtų pasivadinęs Steigiamuoju Seimu, ir keletas metų iš mūsų tolesnio vystymosi, ko gero,

būta išbraukta. Išbraukta nevaisingo debatų atnaujinimo prasme. Visos nuomonės Kons-

titucijos klausimu… Daţnai priekaištaujama, aš tiesiog prisimenu to meto diskusijas, kad

tauta turėjo spręsti dėl Konstitucijos per dvi savaites. Su ta nuomone negaliu sutikti, nes tame

projekte, kuris buvo pateiktas referendumui, faktiškai nebuvo naujų siūlymų. Visi siūlymai

jau buvo vienaip ar kitaip tautos aptariami beveik visą laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d.

Ta pačia proga, pritardamas daugumai pranešėjų, kurie čia buvo, jau sakiau ger-

biamajam profesoriui S. Stačiokui, kad nesutinku su viena jo mintimi. Todėl norėčiau čia

pasiginčyti dėl Laikinojo Pagrindinio Įstatymo galimybės jo išvengti ir tiesiog vadovautis

1938 m. Konstitucija. Šiuo atveju pritariu Z. Vaišvilos nuomonei, kad turime neuţmiršti, kad

1990 m. vasario mėnesį buvome išrinkti kaip LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Per

vieną dieną LTSR Aukščiausioji Taryba ir tuo labiau visa valstybės sistema, ko gero, negalėjo

virsti nei Lietuvos Respublikos tikruoju Seimu, nei tikrosios nepriklausomos valstybės teisine

sąranga. Tam buvo reikalingas pereinamasis laikotarpis, jo išvengti aš tikrai nematau ga-

limybių, todėl ir 1938 metų Konstitucija galiojo tik keletą minučių kovo 11 dieną. Į tas

realijas, be abejo, teisiškai ţiūrint grynai teoriniu poţiūriu, tai būtų teisingesnis kelias, bet ar

praktiškai tai buvo galima įgyvendinti, tikrai nesu to šalininkas.

75

Baigdamas apie čia jau įsisiūbavusią diskusiją ne dėl Konstitucijos, o dėl V. Us-

paskicho, galiu kolegą Z. Vaišvilą uţtikrinti, kad tikrai tai bus tas ţmogus, kuris su dţiaugsmu

įgyvendins referendumo rezultatus, tuo būkite tikras. Ačiū. (Plojimai)

T. DAVULIS. Gerbiamieji kolegos, naudodamasis man suteiktomis teisėmis vis dėlto

aš šioje vietoje norėčiau baigti šios dienos renginį. Mes visą valandą ilgiau diskutuojame,

negu buvo numatyta pagal programą. Konferencijos organizatorių vardu labai noriu padėkoti

visiems jums, taip drausmingai sėdėjusiems šioje salėje. Labai noriu padėkoti taip pat kon-

ferencijos pranešėjams. Jų pranešimai parodė, koks įvairiabriaunis, įvairialypis ir gilus buvo

tas politinis ir visuomeninis procesas, kuriame gimė Konstitucija. Jie taip pat parodė, kiek

daug ji kainavo pastangų, jėgų visai mūsų tautai. 20 metų jubiliejus tam tikra prasme rodo tai,

kad tai yra subrendęs dokumentas, tai yra gyvas dokumentas ir jis gali būti tam tikra prasme

tiek skėčiu, saugančiu nuo išorės priešų, tiek skėčiu, saugančiu kiekvieną iš mūsų nuo

viešosios valdţios, jeigu ji kartais sugalvoja elgtis ne taip, kaip mes jai liepiame šioje

Konstitucijoje.

Dėkoju visiems uţ dėmesį. Gyvenkime su Konstitucija, ginkime ją. Geros šventės!