1. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

1. Tarptautinės sutarčių teisės sąvoka ir šaltiniai;

2. Tarptautinės sutarties sąvoka ir rūšys;

3. Tarptautinių sutarčių sudarymo procesas;

4. Tarptautinių sutarčių veikimas;

5. Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai;

6. Tarptautinių sutarčių aiškinimas.

1. Tarptautinės sutarčių teisės sąvoka ir šaltiniai

Tarptautinių sutarčių teisė kaip Tarptautinės teisės šaka yra viena iš seniausių. Stebint šios

šakos vystymąsi galima pastebėti paradoksą – ilgą laiką tarptautinės sutarčių teisės šaltiniais

buvo papročiai. Impulsą tarptautinės teisės kodifikavimui davė JT. Būtent JT dėka buvo parengta

ir priimta universali 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės. Ši

Konvencija įsigaliojo 1980 m. Lietuva prisijungė prie šios Konvencijos 1992 m. Oficialiame

leidinyje - „Valstybės žiniose” ši Konvencija buvo paskelbta 2002 m. Konvencija yra vienas iš

pagrindinių Tarptautinės sutarčių teisės šaltinių. Ji atspindi Tarptautinės sutarčių teisės

reguliavimo dalyką.

Galima teigti, kad Tarptautinės sutarčių teisės reguliavimo dalyką sudaro: sutarčių sudarymo

ir įsigaliojimo klausimai, išlygos jų priėmimo tvarka, sutarčių laikymosi, taikymo, aiškinimo

klausimai, sutarčių ir trečiųjų valstybių problema, sutarčių pataisos ir jų taikymas, sutarčių

negaliojimas, nutraukimas, galiojimo sustabdymas, sutarčių negaliojimo nutraukimo pasekmės.

Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės reglamentuoja tik vieną iš tarptautinių sutarčių

rūšių t.y. sutartis, kurių šalimis yra tik valstybės. JTO pastangomis 1986 m. buvo priimta

Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių sudaromų tarp tarptautinių organizacijų,

tarptautinių organizacijų ir valstybių. Ši konvencija dar neįsigaliojusi.

Tarptautinių sutarčių teisė yra svarbi kiekvienai valstybei, todėl Tarptautinės sutarčių teisės

šaltiniu gali būti ir valstybių nacionalinės teisės aktai. Paprastai tarptautinių sutarčių klausimus

reglamentuoja konstitucijos ir specialūs įstatymai. LR Konstitucijos 136 str. nustato tarptautinių

sutarčių vietą nacionalinėje teisėje. Labai svarbus 1999 birželio 22 d. priimtas Tarptautinių

sutarčių įstatymas.

2. Tarptautinės sutarties sąvoka ir rūšys.

Tarptautinių sutarčių skaičius yra išaugęs tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Lietuva yra

pasirašiusi per 800 tarptautinių sutarčių. Šis skaičius kinta kasdien. Lietuvos Tarptautinių

115

sutarčių tematikai nemažą dėmesį yra skyrusi dr. Eglė Radušytė. Ji kabėdama apie

tarptautinės sutarties sąvoką atskleidžia ją trimis lygiais:

Doktrininė sąvoka,

Norminė sąvoka, kurią gali pateikti Tarptautinė teisė;

Norminė sąvoka, kurią pateikia nacionalinės teisės normos.

Prof. S. Katuokos nuomone turėtų egzistuoti du tarptautinės sutarties aiškinimo lygiai:

Norminis (pateikia tarptautinė teisė) - nacionalinė teisė turi atitikti šią sąvoką ir doktrininis.

Doktrininė samprata.

Doktrinos atstovai apibrėždami tarptautinę sutartį remiasi subjektyvia nuomone. Prof.

Jaščenkos (VDU profesorius dėstęs Tarptautinę teisę tarpukario Lietuvoje, išleido vadovėlį

„Tarptautinės tesės kursas) nuomone, tarptautinė sutartis yra dviejų ar kelių valstybių sutarimas

(valių sutapimas) dėl to paties juridinio padarinio (dėl teisės atsiradimo, perkėlimo, panaikinimo,

apsaugojimo arba pakeitimo).

Vokiečių Tarptautinės teisės enciklopedija: tarptautinė sutartis – tai Tarptautinės teisės

reguliuojamas susitarimas tarp dviejų ar daugiau valstybių, kuris nustato, pakeičia ar panaikina

šių valstybių tarpusavio teises ir pareigas.

Prof. P.Kūris (pirmasis teisininkas gavęs akademiko vardą, Europos Teisingumo Teismo

teisėjas) – tarptautinė sutartis aiškiai išreikštas (dažniausiai rašytine forma) susitarimas tarp

dviejų ar kelių valstybių ar kitų Tarptautinės teisės subjektų, dėl jų savitarpio teisių ir pareigų

nustatymo, pakeitimo ar nutraukimo.

Norminė samprata.

Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės pateikia tokią tarptautinės sutarties sąvoką:

„Šioje konvencijoje sutartis, tai raštu tarp valstybių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam

taikomos tarptautinės teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose

nepriklausomai nuo to koks būtų to sutarimo pavadinimas.“

Į tarptautinės sutarties sampratą įeina ir sutarties forma. Vienos konvencija dėl tarptautinių

sutarčių teisės skelbia, kad tarptautinis susitarimas turi būti sudaromas raštu, tačiau Tarptautinėje

teisėje egzistuoja vadinami džentelmeniški susitarimai žodžiu, kurie taip pat yra sutartys. Į

sutarties sampratą įeina ir sutarties pavadinimas – konvencija, paktas, chartija net grafikas ar

programa ir pan. Tarptautinėje praktikoje naudojami terminai pavadinimui atspindi sutarties

turinį. Konvencija – tai paprastai kodifikuojantis aktas. Paktas – dokumentas įtvirtinantis

žmogaus teises, nepuolimo sutartis. Konkordatas – visos sutartys, kurias pasirašo Vatikanas.

116

Sutarties struktūra: preambulė, pagrindinė dalis (įtvirtina sutarties normas), baigiamosios

nuostatos. Sutartis tai vieningas dokumentas, nepriklausomai, kiek dokumentų ją sudaro.

Sutarties kalba – nebūtinai tų sutarčių šalių valstybinės kalbos. Tarptautinių sutarčių kalba

dažnai nustatoma pačia sutartimi. Europos Tarybos oficialios kalbos – anglų ir prancūzų

(EŽTK). Jeigu sutartis sudaroma lietuvių kalba, tai pirmoji turi būti nurodyta Lietuva (pvz.

Lietuvos ir Vokietijos sutartis). Tai įpareigoja daryti alternato principas.

Tarptautinių sutarčių rūšys.

Pagal sutarčių šalių skaičių: vienašalės, dvišalės, daugiašalės;

Pagal formą: rašytinės ir džentelmeniški susitarimai;

Pagal galiojimo laiką – terminuotos, neterminuotos.

Pagal reikšmingumą – ratifikuotinos ir neratifikuotinos;

Pagal įgyvendinimą valstybės viduje – tiesioginio veikimo ir netiesioginio veikimo;

Sutartys taip pat gali būti universalios (Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės)

ir regioninės (Europos žmogaus teisių konvencija).

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos sudarytos sutartys yra regioninės, nors jos

narėmis yra JAV, Kanada, nes šios organizacijos tikslas užtikrinti saugumą Europoje.

3. Tarptautinių sutarčių sudarymo procesas.

Tai sudėtingas procesas susidedantis iš keleto stadijų. Doktrinoje stadijų skaičius nusakomas

labai įvairiai. Vienos konvencija neatskleidžia, kas yra tarptautinės sutarties sudarymas ir kokios

yra jos stadijos. S. Katuoka mano, kad yra trys sudarymo stadijos:

Sutarties teksto parengimo stadija;

Sutarties teksto pripažinimas teisiškai reikšmingu;

Sutarties teksto paskelbimas.

Stadija jungia daugybę veiksmų. Pvz. sutarties parengimo stadija – tarptautinė sutartis

rengiamos diplomatiniais kanalais, jos gali būti rengiamos per tarptautines organizacijas (pvz.,

Tarptautinės teisės komiisja). Ko gero reikėtų pradėti nuo dar ankstesnės stadijos – kas gi

nusprendžia, kad reikia rengti Tarptautinę sutartį? 1999 m. Tarptautinių sutarčių įstatyme

įtvirtinta tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisė. Ji suteikta – LR Prezidentui, Ministrui

Pirmininkui, Užsienio reikalų ministrui, vyriausybei bei jos nustatyta tvarka ministerijoms ir jos

nustatytoms įstaigoms. Kas yra iniciatyvos teisė? – tai teisė pasiūlyti priimti ir nutraukti

tarptautinę sutartį. Po iniciatyvos teisės seka sprendimo priėmimas dėl tarptautinių sutarčių

sudarymo tikslingumo. (Prezidentas, Vyriausybė arba jos pavedimu URM). Svarstant sutarties

tikslingumo klausimą būtina apsvarstyti ar nuostatos atitinka Konstituciją, Tarptautinės teisės

principus, tikslus. Minėtu atveju pažeidžiamas valdžių padalijimo principas.

117

Tarptautinėje teisėje tam tikri asmenys ex oficio turi teisę sudaryti tarptautines sutartis be

specialių įgaliojimų - prezidentas, užsienio reikalų ministras, ministras pirmininkas, LR

diplomatinės atstovybės vadovas. Kiti asmenys tarptautinę sutartį gali sudaryti tik turėdami

nustatyta tvarka suteiktus įgaliojimus. Kas gali suteikti įgaliojimus? – neratifikuotoms

tarptautinėms sutartims įgaliojimus sudaryti sutartį suteikia Vyriausybė, ministerijos esant URM

pritarimui. Ratifikuotinoms tarptautinėms sutartims sudaryti įgaliojimus suteikia Prezidentas

Vyriausybės teikimu arba Prezidentas Ministro pirmininko teikimu.

Momentas kuomet užfiksuojama, kad sutarties tekstas yra galutinis vadinamas teksto

autentiškumo patvirtinimu. Paprastai tarptautinės sutarties tekstas yra parafuojamas. Yra

pasirašoma ties kiekvienu sutarties straipsniu iš abiejų pusių ir gale dokumento. Po teksto

autentiškumo patvirtinimo seka II stadija.

Teksto pripažinimas teisiškai reikšmingu – valstybė savo sutikimą laikyti sutartį

įpareigojančia gali išreikšti ją pasirašydama, pasikeisdama sutartį sudarančiais dokumentais, ją

ratifikuodama, patvirtindama, prisijungdama arba kitu būdu. Tai gali būti numatyta ir pačioje

sutartyje. Pagal Vienos konvenciją galima prisijungti arba ratifikuoti.

Pripažįstat sutartis teisiškai reikšmingomis valstybės gali daryti išlygas. Išlyga – tai

vienašališkas valstybės pareiškimas, nepriklausomai nuo jo formuluotės ir pavadinimo,

padarytas pasirašant ar ratifikuojant ar kitomis formomis pripažįstant sutartį teisiškai

reikšminga. Šiuo pareiškimu valstybė siekia netaikyti tam tikrų sutarties nuostatų arba pakeisti

kai kurių sutarties nuostatų teisinę galią. Išlyga gali būti daroma tik sutarties sudarymo arba

prisijungimo prie jos metu. Tokią nuostatą patvirtino Tarptautinis Teisingumo Teismas 1988 m.

byloje dėl pasienio ir kertančių sieną karo veiksmų. Kad sutarties pasirašymo metu padaryta

išlyga galiotų ji turi būti patvirtinta, pakartota pripažįstant sutartį teisiškai reikšminga. Vienos

konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės reglamentuojama išlygų darymo tvarka. Nurodoma,

kad išlyga turi būti suformuluota raštu, išlyga turi būti perduota besitariančiom valstybėms.

Skiriamos įvairios išlygų rūšys. Išlyga ratione materia – iš sutarties reguliavimo išimama tam

tikra sritis, išlyga ratione persone – sutartis nebus taikoma tam tikriems asmenims, ratione

temporis – numato sutarties tam tikro laiko apribojimus, ratione loci – riboja sutarties taikymą

tam tikros vietos atžvilgiu.

Išlygos negali būti daromos, jei išlygą draudžia pati sutartis, taip pat kai sutartyje nurodyta,

kad gali būti daromos tam tikros išlygos ir išlyga į tą sąrašą nepapuola. Išlyga negali būti

daroma, jei ji prieštarauja sutarties objektui ir tikslams. Jei 12 mėnesių laikotarpyje nei viena iš

šalių nepareiškia prieštaraujančios išlygai laikoma, kad sutarties šalys išlygą priėmė. Sutarties

šalys turi teisę išlygą bet kada atšaukti.

118

Pripažįstant sutartį teisiškai reikšminga gali būti taikomos įvairios formos. Labai svarbi

ratifikavimo procedūra- valybės savo nacionaliniuose įstatymuose reglamentuoja šį procesą. LR

tarptautinių sutarčių įstatymo 7 str. išvardijamos tarptautinės sutartys, kurios turi būti

ratifikuojamos. Visų pirma turi būti ratifikuojamos sutartys dėl sienų nustatymo ir pakeitimo, dėl

išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo, politinio bendradarbiavimo

sutartys, taikos sutartys, sutartys dėl LR ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso buvimo jų

teritorijose, dėl LR dalyvavimo universaliose Tarptautinėse organizacijose, daugiašalės arba

ilgalaikės (ilgiau nei 5 metams) ekonominės sutartys, sutartys dėl užsienio kariuomenės buvimo

ir statuso LR teritorijoje, sutartys, kurios nustato kitas normas nei LR įstatymai. Taip pat

ratifikuojamos tos sutartys, kuriose numatytas jų ratifikavimas.

Ratifikavimo tvarka:

LR Seimui ratifikuoti tarptautines sutartis teikia LR Prezidentas (tik prezidentas). Tai jis gali

padaryti savo arba vyriausybės iniciatyva. LR Seimas ratifikuoja tarptautines sutartis priimdamas

įstatymą. Tuomet rengiami ratifikavimo raštai. Tos sutartys, kurios nėra ratifikuojamos ir dėl

kurių derėtis įgaliojimus išdavė vyriausybė yra tvirtinamos vyriausybės. Vyriausybei tvirtinti

tarptautinę sutartį teikia ministerija, kuri atsakinga už sutarties vykdymą, suderinusi su URM.

Ratifikaciniai raštai yra deponuojami, taigi daugiašalės sutarties šalys privalo numatyti sutarties

depozitarą arba saugotoją. Sutarties depozitaru gali būti viena arba kelios valstybės arba

tarptautinės organizacijos. Vienos konvencijos 77 str. išvardintos depozitaro funkcijos:

1. Saugo sutarties teksto originalą ir visus depozitarui pateiktus įgaliojamuosius raštus;

2. Rengia teksto originalo kopijas ir perduoda šiuos dokumentus sutartie šalims.

3. Privalo saugoti visus dokumentus bei pranešimus, susijusius su sutartimi.

4. Registruoja tarptautinę sutartį JT sekretoriate.

5. Informuoja sutarties šalis apie tai, kokios valstybės prisijungia prie sutarties, kokius

veiksmus sutarties atžvilgiu atliko šalys.

Sutarčių skelbimas arba promulgacija

Visos LR tarptautinės sutartys turi būti skelbiamos Valstybės žiniose, visa tai daroma URM

iniciatyva. Visos Lietuvos Respublikos Tarptautinės sutartys registruojamos JTO sekretoriate,

informacija apie visas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis yra kaupiama ir tvarkoma

Užsienio reikalų ministerijoje. Registruojamos įsigaliojusios tarptautinės sutartys.

4. Tarptautinių sutarčių veikimas

119

Veikimas pirmiausia susijęs su sutarties įsigaliojimu. Čia reikia skirti daugiašalės ir dvišalės

sutarties įsigaliojimą. Daugiašalės konvencijos dažniausiai numato, kad jos įsigalios, kai

sutikimą dėl sutarties privalomumo išreikš tam tikras skaičius valstybių ir praeis tam tikras laiko

tarpas. Pvz. 1982 m. Jūrų teisės konvencijoje numatyta, kad ji įsigalios praėjus 12 mėn. po 60-

ojo ratifikacinio rašto pateikimo.

Jei valstybė išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančią po to, kai sutartis yra įsigaliojusi,

tai sutartis šiai valstybei įsigalioja nuo to momento, kada toks sutikimas buvo išreikštas. Lietuvos

praktikoje dažnai šis momentas nesutampa – pvz. LR Seimas ratifikuoja tarptautinę sutartį spalio

30 d., tačiau ratifikaciniai raštai depozitarą pasiekia po metų. Sutartis įsigalioja nuo tada, kai

raštai pasiekia depozitarą. Dvišalės tarptautinės sutartys paprastai įsigalioja nuo šalių pareiškimo

pripažinti sutartį teisiškai reikšminga dienos.

Sutarties veikimas taip pat siejamas su sutarties galiojimu teritorijos, asmenų ir laiko

atžvilgiu. Bendros taisyklės – sutartis paprastai galioja visoje sutartį pripažinusia teisiškai

reikšminga valstybės teritorijoje. Gali būti daromos išlygos išimant tam tikras teorijas arba

praplečiant tam tikras teritorijas. Subjektų atžvilgiu teisinę galią sutartis įgyja valstybės, kurios

pripažino sutartį teisiškai reikšminga atžvilgiu. Tačiau ši aksioma šiek tiek pakeista kalbant apie

tarptautines sutartis ir trečiąsias šalis. Trečiosios šalys privalo gerbti tarptautinę sutartį – negali

imtis veiksmų kitų šalių atžvilgiu, kad sutartis būtų nevykdoma.

Sutartys gali būti terminuotos ir neterminuotos, taigi sutarties veikimas, galiojimas gali būti

apibrėžtas tam tikru laiko tarpu. Terminuotų sutarčių galiojimas gali būti pratęstas – šis veiksmas

vadinamas sutarties prolongavimu. Prolongavimas gali būti numatytas pačioje sutartyje ir jis gali

būti automatinis pvz. sutartyje gali būti numatyta, jog ji galioja 5 m., toliau sakoma, kad jei

nebus šalių prieštaravimų bus pratęsiama dar 5 metams.

Daugumoje tarptautinių sutarčių numatytas sutarčių denonsavimas – tai teisėtas, vienašalis

sutarties nutraukimas, lakantis sąlygų, numatytų pačioje sutartyje. Jei sutartyje denonsavimas

nenumatytas – Vienos Konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės reglamentuoja, kad šiuo atveju

leidžiama nutraukti tarptautines sutartis, jei iš esmės pasikeitė sutarties sąlygos – tai yra atsirado

tokios aplinkybės ir jos yra esminės, nes apima sutarties objektą ir tikslus. Tos aplinkybės iš

esmės daro sutartį neįvykdomą. Konvencija reglamentuoja sutarties nutraukimą ar galiojimo

sustabdymą dėl sutarties pažeidimo, tačiau kalbama apie esminį sutarties pažeidimą. Esminiu

sutarties pažeidimu laikomas atsisakymas vykdyti sutartį arba pažeidimas tokios sutarties

normos, kuri turi esminę reikšmę sutarties objektui ir jos tikslams.

Šis klausimas paprasčiau yra sprendžiamas dvišalėse sutartyse. Tuo tarpu daugiašalėse

sutartyse esminio pažeidimo atveju suteikiama teisė kitoms tos sutarties šalims vieningu

susitarimu sustabdyti sutartį ar jos galiojimą arba nutraukti sutartį. Nutraukti sutartį tų šalių

120

santykiuose su sutartį pažeidusia valstybe. Taigi galima tiek kolektyvinė, tiek individuali akcija

esminio sutarties pažeidimo atveju. Gali būti tam tikros sutarčių kategorijos, kurios objektą

pažeidus, vienai iš šalių netenka prasmės visas sutarties subjektas. Pvz. dėl branduolinio ginklo

bandymo uždraudimo

5. Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai

Vienos konvencija įtvirtina sutarčių negaliojimo pagrindus. Galima išskirti tris sutarčių

negaliojimo pagrindus. Sutartis negalioja:

Dėl sutarties šalies teisnumo – valstybė savo veiksmus sudarydama tarptautines sutartis

išreiškia per tam tikrus asmenis. Čia iškyla įgaliojimų viršijimo atvejis. Įgaliojimo

viršijimas savaime nedaro sutarties negaliojančia, tačiau įgaliojimų viršijimas gali būti

pagrindas ginčyti sutarties galiojimą – tai priklausys nuo sutarties galiojimo masto, kaip

pasikeitė sutarties turinys.

Dėl sutarties šalių sutikimo tikrumo. Remiantis civilistika, tai galima priskirti sutarties

negaliojimą dėl ydų tai gali būti apgaulė, prievarta, klaida. Vienos Konvencija dėl

tarptautinių sutarčių teisės numato dar vieną atvejį – tai valstybės atstovų papirkimą. Tiek

klaida, tiek apgaulė, tiek valstybės atstovų papirkimas užfiksavus faktą, daro sutarties

galiojimą ginčytinu. Jeigu sudarant sutartį naudojama jėga, tai tokia sutartis nustačius šį

faktą yra negaliojanti. Ilgą laiką buvo galvojama, kad niekas negali varžyti valstybių

susitarimo laisvės. Prof. Jelinekas yra pasakęs – bet kokį, netgi neteisėtą teisinį faktą,

galima padaryti juridiškai pagrįstu, jei jis įjungiamas į tarptautinę sutartį. Jei dvi ar

daugiau valstybių nori susitarti, niekas negali joms sukliudyti - teigia prancūzų prof.

Rosas. Tarptautinės Teisės Komisija 1933 m. svarstė prof. Ferdroso pranešimą, kurio

tema buvo – „Sutartys draudžiamos tarptautinėje teisėje“. Tuo metu jaučiama situacija,

kad valstybės sudaro sutartis kuomet be valstybių sutikimo dėl jų susitarimo. Po II

Pasaulinio karo 1953 m. Tarptautinė teisės komisija grįžta prie šio klausimo ir svarsto

sutarčių teisėtumo klausimą. Prof. Lauterpacht pasiūlo sutarčių negaliojimo pagrindą

suformuoti taip: sutartis arba bet kuris jos teiginys laikomas negaliojančiu, jei jo

vykdymas siejamas su veiksmais, kurie yra neteisėti pagal Tarptautinę teisę ir kurie

tokiais pripažinti Tarptautinio Teisingumo Teismo. Prof. Fitzemauritce pasiūlė kitą

formuluotę – negaliojančiomis laikomos tarptautinės sutartys, kurios, kurios prieštarauja

jus cogens normoms. Šis profesoriaus teiginys įtvirtintas Vienos Konvencijos dėl

tarptautinių sutarčių teisės 53 str. – sutartis laikoma niekine, jei jos sudarymo momentu ji

prieštarauja imperatyvinei Tarptautinės teisės normai. Doktrinoje pripažįstama, kad jus

121

cogens konstatavimo klausimą turi spręsti tarptautinis teismas. Tarptautinių sutarčių

vykdymas gali būti sustabdytas. Paprastai sustabdomos tarptautinės sutartys karo atveju,

tačiau karas gali būti pagrindas pradėti veikti kitoms tarptautinėms sutartims ypač

sutartimis, kurios yra humanitarinės teisės šaltiniai – nustato vedimo taisykles, karo

belaisvių apsaugą. Visos kitos sutartys sustabdomos, kol vyksta karo veiksmai.

Dėl sutarties objekto neteisėtumo.

6. Tarptautinių sutarčių aiškinimas.

Tai procesas, kurio metu išaiškinamas tikrasis sutarties normos turinys. Sutarčių

aiškinimui skirtas Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės III skyrius. Sutarties

aiškinimo atveju objektu tampa konkreti sutarties norma. Nurodoma, kad sutartis aiškinama,

laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę,

atsižvelgiant į sutarties objektą bei tikslą. Geros valios sąvoka nėra apibrėžta – tai reikštų,

kad sutartį reikia aiškinti geranoriškai. Reikia laikytis tam tikrų taisyklių pvz. normos

numatančios valstybių teisių suvaržymą, negali būti aiškinamos plečiamai. Normos, kurių

pagrindu formuluojama subjektui pareiga, turi būti aiškinamos to subjekto naudai.

Aiškinimas turi pasiekti tikslą – norma turi tapti aiškesne. Aiškinimas gali būti oficialus ir

neoficialus. Tarptautinis Teisingumo Teismas teikia konsultacines išvadas dėl tam tikrų

normų. Ar Tarptautinis Teisingumo Teismas priimdamas sprendimą sukuria precedentą.

Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas privalomas ginčo šalims. Tarptautinio

Teisingumo Teismo sprendimas gali būti vertinamas kaip papildomas Tarptautinės teisės

šaltinis, kurio pagalba atskleidžiama Tarptautinės teisės norma. (padeda išsiaiškinti normos

turinį). Aiškinant konkrečią Tarptautinės teisės norma, būtina remtis visa sutartimi, jos

papildomais dokumentais. Aiškinant sutartį svarbu grįžti prie sutarties ištakų – kai sutarties

kuriame šalys teikia savo pasiūlymus, tai leidžia suprast sutarties genezę ir jos turinį.

Doktrina taip pat čia suvaidina svarbų vaidmenį – todėl ji gali būti pripažinta, kaip

papildomas Tarptautinės teisės šaltinis.

Aiškinimo metodai – loginis, doktrininis, kazualinis ir t.t.

Kontroliniai klausimai:

1. Apibūdinkite Tarptautinių sutarčių teisės reguliavimo dalyką.

2. Išvardinkite Tarptautinės sutarčių teisės šaltinius.

122

3. Pateikite tarptautinės sutarties sampratą.

4. Kokia gali būti tarptautinės sutarties kalba?

5. Kas yra tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisė?

6. Kada baigiasi tarptautinės sutarties teksto derinimas?

7. Kokie yra tarptautinės sutarties pripažinimo teisiškai reikšminga būdai?

8. Kas yra tarptautinės sutarties išlyga?

9. Kaip ratifikuojamos tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikoje?

10. Kada įsigalioja dvišalės, daugiašalės tarptautinės sutartys?

11. Kas yra tarptautinių sutarčių prolongavimas?

12. Kaip nutraukiamos tarptautinės sutartys?

13. Apibūdinkite tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindus.

14. Kaip aiškinamas tarptautinių sutarčių tekstas?

Uždaviniai

1 uždavinys

Valstybės Puritanija ir Ruritanija kartu su daugeliu kitų valstybių dalyvauja 1929m.

sudarytoje konvencijoje. Specialiuoju susitarimu, sudarytu 1961m., kai kurie 1929m.

konvencijos straipsniai buvo pakeisti. Šis vėlesnis susitarimas įsigaliojo jį ratifikavusių valstybių

atžvilgiu. Puritanijos atžvilgiu tai įvyko 1965m. Kai kurios pirminės konvencijos dalyvės, tarp jų

ir Ruritanija, pataisyto teksto dar nepriėmė. Juo labiau, nuo 1970m. Uranijos valstybė dalyvauja

konvencijoje nenurodžiusi, ar ji įsipareigojo pirminės konvencijos ar pakeistos konvencijos

atžvilgiu.

Klausimai:

Kuri sutarties versija taikoma tarp:

a) Puritanijos ir Ruritanijos

b) Puritanijos ir Uranijos

c) Ruritanijos ir Uranijos?

Argumentuokite atsakymus.

2 uždavinys

123

Valstybės A ir B pasirašė sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių. Sutartyje buvo

numatyta, kad sutartis turi būti ratifikuota. Pačioje sutartyje buvo numatyta, kad sutartis

įsigalioja po 90 dienų nuo apsikeitimų ratifikaciniais raštais. Tačiau iki apsikeitimo

ratifikaciniais raštais valstybėje B buvo sulaikytas valstybės A pilietis kaltinamas sunkių

nusikaltimų įvykdymu valstybėje B. Todėl valstybė A kreipėsi į valstybę B, pagal minėtoje

sutartyje nustatyta procedūrą, prašydama išduoti valstybės A pilietį padariusį nusikaltimą

valstybėje B.

Klausimai:

1. Ar, Jūsų manymu, valstybė A gali remtis neratifikuota ir neįsigaliojusia sutartimi?

2. kaip pasikeistų situacija, jeigu sutartis būtų jau ratifikuota, bet dar neįsigaliojusi?

3. Jeigu valstybė B leistų valstybei A pasinaudoti teisėmis remiantis neratifikuota ir

neįsigaliojusia sutartimi, ar tai galima būtų laikyti "tyliu ratifikavimu"?

4. Jeigu leidimą pasinaudoti teisėmis remiantis neratifikuota ir neįsigaliojusia sutartimi

laikytume "tyliu ratifikavimu", kokios, Jūsų nuomone, galėtų būti gynybos priemonės, jei

kita sutarties šalis netinkamai vykdytų savo pareigas?

5. Kokie, Jūsų manymu, būtų atsakymai į aukščiau pateiktus klausimus, jei situacija liktu

analogiška, tačiau sutartis būtų buvusi sudaryta tarp trijų valstybių?

3 uždavinys

Jūs atstovaujate LR Užsienio reikalų ministeriją ir esate įgaliotas derėtis dėl sutarčių.

Lietuva 2004 m. sausio 2 d. pasirašė daugiašalę bendradarbiavimo sutartį ir buvo dešimta

valstybė pasirašanti tą sutartį.

Sutartyje sakoma, kad:

...

100 straipsnis.

Šios Sutarties galiojimas neterminuotas, tačiau ją galima denonsuoti pranešant apie tai prieš

metus Depozitarui, kuris perduoda tokius pranešimus kitoms Valstybėms signatarėms.

Pasibaigus šiam terminui, Sutartis nustoja galiojus ją denonsavusios Šalies atžvilgiu, bet lieka

galioti likusioms Aukštosioms Susitariančioms Šalims.

101 straipsnis

Sutartis įsigalioja, kai ją ratifikuoja 5 valstybės.

124

102 straipsnis

Ši Sutartis atvira prisijungti ir tapti jos dalyve valstybėms, kurios nėra jos signatarės.

Atitinkami raštai deponuojami Depozitarui, kuris praneša apie tokį deponavimą valstybėms

signatarėms.

...

Sutartis buvo ratifikuota LR Seimo tų pačių metų vasario 2 d. ir ratifikavimo raštai buvo

deponuoti tą patį mėnesį Depozitarui.

2005 m. spalio 3 d. Jūs gaunate raštą iš LR Vyriausybės, kur sakoma, kad ši Sutartis

Lietuvai pasirodo esanti visiškai nenaudinga ir netgi nuostolinga, kad dėl to Lietuvos biudžetas

jau prarado keliasdešimt milijonų litų, ir kad būtų buvę geriau, kad iš viso šitos sutarties Lietuva

nebūtų pasirašiusi. Vyriausybės rašte prašoma ištaisyti situaciją kuo skubiau ir todėl padaryti

išlygą kertiniame Sutarties 11 straipsnyje, dėl kurio iš esmės ir kyla visos problemos.

Jūs turite parašyti motyvuotą atsakymą LR Vyriausybei, kokių veiksmų ėmėtės ar

ruošiatės imtis ištaisyti susidariusią situaciją dėl sutarties.

Klausimai

Koks būtų Jūsų veiksmų planas, kad patenkinti Vyriausybės prašymą? Ar galima jį iš viso

patenkinti? Kokių pasiūlymų turėsite dėl sutarties? Motyvuokite savo pasirinktus veiksmus.

Vedamieji klausimai

Kada galima daryti išlygas?

Ar šiuo atveju galima padaryti išlygą? Kodėl? (nes jau įsigaliojusi Sutartis, todėl negalima)

Gal tada yra kitas variantas? Gal geriau, kad iš viso tos sutarties nebūtų? Ar galima tai

padaryti? (galima denonsuoti)

O gal dabar būtų galima pagalvoti ir apie tai kaip turėti sutartį su išlyga? (galima vėl ratifikuoti,

bet jau su išlyga.

Paaiškinimas

Išlygų po sutarties įsigaliojimo daryti negalima, todėl geriausias sprendimas būtų sutartį

denonsuoti, o po to vėl ją ratifikuoti su 11 str. išlyga. Bet tai užtruktų, daugiau nei metus, nes

reiktų pranešti dėl denonsavimo, kuris įsigaliotų tik po metų nuo pranešimo, o po to vėl

ratifikuoti su išlyga. (toks realus pavyzdys yra Jamaika, kuri buvo ratifikavusi ICCPR be išlygų,

125

pamatė, kad labai daug piliečių skundžiasi JTO Žmogaus teisių komisarui ir jų skundai yra

patenkinami, todėl nusprendė denonsuoti ICCPR Fakultatyvinį Protokolą.)

4 uždavinys

Lietuvos Respublikos Prezidentas prašo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ištirti,

ar 1998 m. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 13 straipsniui (draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį užsienio valstybei,

išskyrus tarptautinių sutarčių numatytus atvejus. Piliečio išdavimas tarptautiniam teismui

nenumatytas), 62, 86, 100 straipsniams ir 114 straipsnio 2 daliai (Seimo narių, Prezidento,

ministrų, teisėjų imunitetai nuo baudžiamojo persekiojimo).

Užduotis 1.

ūs esate pareiškėjo (Prezidento) atstovas.

Jūsų užduotis – pateikti argumentus, jog Romos Statutas (straipsnis, dalis) prieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijai.

Užduotis 2.

Jūs esate suinteresuoto asmens (Teisingumo ministerijos) atstovas.

Jūsų užduotis – pateikti argumentus, jog Romos Statutas neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijai.

Reikalingi dokumentai:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija;

2. 1998 m. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas.

Literatūra:

1. Vadapalas V. Tarptautinė teisė. - Vilnius, Eugrimas, 2006. P. 130-186.

2. Akehurst M., Malanczuk P. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas. - Vilnius, Eugrimas,

2000. P. 170-189.

3. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės // Valstybės žinios, 2002 Nr.13-480.

4. 1999 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas Nr. VIII-1248 //

Valstybės Žinios, 1999, Nr. 60-1948.

126

5. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1997 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Gabcikovo-Nagymaros

byloje // V.Vadapalas Tarptautinė teisė: pagrindiniai dokumentai ir jurisprudencija. Vilnius,

Eugrimas, 2003. P. 124-129.

127