1. Proceso, kaip daugiareikšmės mokslinės kategorijos turinys Terminas „procesas“ kaip socialinių reiškinių, mokslinių žinių ir socialinės praktikos vertinimo kategorija, žymi įvairius dinaminius

objektus. Todėl procesai gali būti labai įvairūs: pavyzdžiui, cheminės reakcijos, biologiniai, ekonominiai, gamtoje vykstantys, socialiniai procesai  ir pan.

Bendruoju lingvistiniu požiūriu, procesas suvokiamas kaip įvykio ar reiškinio eiga, kaita, kokių nors būklių vyksmas.Iš esmės procesus galime skirstyti į valdomus ir stichinius (nevaldomus). Valdomais procesais turėtume laikyti tokius procesus,

kuriems galima daryti tikslingai kryptingą poveikį, nukreipiant jų eigą norima linkme. Nevaldomi procesai pasižymi stichiniu pobūdžiu, pvz. gamtoje vykstantys procesai – ugnikalnio išsiveržimas, žemės drebėjimas ir pan. Tačiau vykstant intensyviai mokslo pažangai riba tarp valdomų ir nevaldomų procesų kinta. Pvz. šiandieninis mokslas gali pasiūlyti įrankius, leidžiančius laiku pastebėti skriejančią kometą ir susprogdinti ją, taip išvengiant susidūrimo su žeme ir iš to galinčių kilti žalingų padarinių. Taigi, tam tikrų procesų valdymas yra visuotinai reikšmingas uždavinys, todėl atsiranda įvairių procesų reguliavimo būtinybė.

Reguliuojamoji įvykio ar reiškinio eiga, vyksmas įgyvendina tam tikrą tikslą, paprastai tam tikru nuoseklumu, veiksmų tvarka. Tuo atveju procesas – tai tam tikrų nuoseklių veiksmų, kuriais siekiama tam tikro rezultato, visuma, arba – tam tikros   veiklos vykdymo tvarka (pavyzdžiui, medicinoje – chirurginės operacijos procesas, augalininkystėje – augalinės kultūros auginimo procesas, teisėje - įstatymų rengimo, jų priėmimo, teisinių bylų nagrinėjimo procesai ir pan.).

Nereguliuojamoji įvykio ar reiškinio eiga, vyksmas gali taip pat turėti ir spontaninį, stichinį pobūdį. Iš to kyla reguliavimo poreikis, nes kitaip gali kilti tam tikrų įvykių ar reiškinių eigos, vyksmo nepageidaujami žmogui, visuomenei, valstybei disfunkciniai padariniai.

Nuo bendrosios proceso sąvokos pereinant prie teisinio proceso sampratos, būtina atskleisti socialinio procesų kategoriją.Socialiniai procesai – t.y. procesai, kuriuose dalyvauja žmonės – jie vyksta visuomenėje. Tai civilizacijos, gamybiniai, ekonominiai,

darbo, teisiniai ir kiti panašūs procesai. Socialiniai procesai veikia teisėkūrą. Socialiniai pokyčiai (politiniai, ekonominiai, technologiniai, informaciniai ir kt.) veikia administracinės teisės ir administracinio proceso objektyvacijos[1] procesus.

Kontroliniai klausimai: 1.      Paaiškinkite “proceso” sąvokos turinį; 2.      Remdamiesi proceso lingvistine prasme pateikite kuo daugiau įvairių procesš pavyzdžių; 3.  Paaiškinkite valdomų ir nevaldomų procesų kategorijas; [1] Objektyvacija – tai procesas, kai subjektyvūs mąstymo produktai  įgyja savarankišką (objektyvią) egzistenciją

2. Teisinio proceso samprata ir paskirtis Teisiniu požiūriu, teisinis procesas susijęs su teisės normų ir net pačios teisės, jos principų įgyvendinimu. Šiuo atveju teisinio

proceso kategorija susijusi su teisės ir teisės normų įgyvendinimo (realizavimo) kategorijomis. Teisės sociologijos požiūriu teisinis procesas yra vienas iš teisės objektyvacijos etapų. Teisė, teisės normos neįgyvendins visų savo funkcijų statinėje būklėje. Tik dinamikoje bus įgyvendinami teisiniai principų ir teisės normų modeliai, teisinio rezultato siekiniai. Taigi, teisėje procesas susijęs su tam tikro teisinio rezultato siekimu.

Prof. A. Vaišvilos nuomone, teisinis procesas, tai vyksmas, nuoseklus tam tikrų veiksmų vyksmas turint tikslą atstatyti teisių ir pareigų pusiausvyrą. Pasak D.N.Bachrach‘o “Teisinis procesas, tai tobuliausia proceso forma”.

Galima išskirti du pagrindinius požiūrius į teisinį procesą.Plečiamasis. Pagal šį požiūrį, teisinis procesas suvokiamas kaip kompetetingų valstybinių institucijų ir pareigūnų, o taip pat kitų

teisės subjektų veikla taikant visas teisines valdžios įgyvendinimo  ir organizacinės veiklos formas sprendžiant tam tikras teisines bylas. Tokios teisinės veiklos formos apima visų kategorijų teisinių bylų sprendimą, t.y. ne vien teisinius ginčus ir bylas dėl teisės pažeidimų.

Siaurasis. Pagal šį požiūrį teisinis procesas suvokiamas siauriau, t,y, tik kaip jurisdikcinė kompetetingų valstybinių institucijų ir pareigūnų veikla sprendžiant teisinius ginčus dėl asmens saugumo ir traukiant kaltus asmenis teisinėn atsakomybėn. Reguliaciniai teisiniai santykiai šiuo atveju nėra teisinio proceso dalyku. Reguliacinė teisinė procedūra eliminuojama iš teisinio proceso turinio.

Plečiamasis teisinio proceso kategorijos suvokimas labiau derinasi su administracinės teisės objektyvacijos samprata, jos dinaminiu vaidmeniu administracinio teisinio reguliavimo mechanizme: t.y. (1) asmens elgesio norminio reglamentavimo nustatymu, (2) teisinių faktų pagrindu kylančių teisinių santykių ir (3) teisinių santykių subjektų subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimu.

Todėl teisinis procesas reikštų nuoseklią tam tikrų teisinių reiškinių, būklių kaitą, kylančią žmogaus, visuomenės, valstybės gyvenime, pasireiškiančią teisiškai reikšminga teisės subjektų veikla.            

Taigi, galima tvirtinti, kad teisinis procesas  - sistema teisės subjektų veiksmų, realiai daromų pagal procedūras bei dėl šių veiksmų atsirandančių teisinių santykių sistema.

Teisinis procesas kyla, kada kompetentingos institucijos ir asmenys pradeda daryti teisiškai reikšmingus veiksmus, nukreiptus spręsti administracines, baudžiamąsias, civilines bylas, tokia tvarka, kuri numatyta tam tikruose teisės norminiuose aktuose.

          Tuo būdu teisinis procesas praktiškai suprantamas kaip tarpusavyje teisiškai reikšmingų, teisės subjektų, loginiu nuoseklumu padaromų veiksmų visuma, kuriais normiškai sureguliuojami kokie nors visuomeniniai santykiai arba visuma teisinių santykių atsirandančių, kai remiantis materialinės teisės normomis, procesinių normų pagalba sprendžiami konkretūs gyvenimo atvejai.

Kontroliniai klausimai: 1.      Pateikite teisinio proceso sąvokos esmę; 2.      Paaiškinkite, kuo skiriasi siauroji ir plačioji teisinio proceso samprata; 3.      Pateikite argumentuotą nuomonę, kuri – siauroji ar plačioji teisinio proceso samprata yra labiau moksliškai pagrįsta.  2.1. Teisinio proceso esminiai bruožai Remiantis analizuotais teisinio proceso esmės požiūriais, galime apibrėžti pagrindinius šio teisinio reiškinio būdingus bruožus.1. Teisinis procesas - sąmoninga, tikslinga, besitęsianti laike suinteresuotų teisės subjektų nuosekliai padaromų veiksmų visuma.

Kiekvienas iš teisinio proceso sudėtinių veiksmų tarpusavyje logiškai susiję ir gali daryti įtaką siekiant tarpinių tikslų. Galutinį teisiškai reikšmingą rezultatą proceso dalyviai gali pasiekti tik teisės normų nustatyta tvarka, tam tikru nuoseklumu padarant teisiškai būtinus veiksmus.

2. Teisinio proceso metu padaromi tam tikri veiksmai tampa teisiniais faktais atsirasti teisiniams santykiams tarp proceso dalyvių. Jų ribose padaromi nauji teisiškai reikšmingi veiksmai, atsiranda nauji teisiniai santykiai ir taip tęsiasi iki reikiamo galutinio rezultato pasiekimo.

3. Teisinis procesas - veikla, pasireiškianti viešosios valdžios subjektams įgyvendinant valdingus (valdžios, t.y. gebėjimu turimų galių ir turimu teisiniu statusu pagalba prievartos būdais veikti teisinių santykių dalyvių valią) įgalinimus (valdingas = toks nurodymas, kuriam turi paklusti bet kas, nepriklausomai nuo sutartinių santykių).

4. Teisiškai reikšmingų veiksmų sąrašas ir jų atlikimo tvarka teisinio proceso ribose apibrėžiamas procesinėmis teisinėmis normomis. Nereguliuojami teisės normomis visuomeniniai procesai negali būti vertinami kaip teisiniai. Nelaikomi teisiniu procesu materialiniai techniniai veiksmai, nors jais ir siekiama užtikrinti normalią viešojo administravimo institucijų veiklą.

5. Procesinės teisės normos, apibrėžia teisinę procedūrą, kuria remiantis teisinio proceso ribose atliekami tiek atskiri, tiek ir visi teisiškai reikšmingi veiksmai. Šia prasme teisinė procedūra būtina teisinio proceso savybė, nes ji apibrėžia jo įgyvendinimo teisinę formą. Tai nereiškia, kad teisinė procedūra negali gyvuoti už tam tikro teisinio proceso ribų. Teisinės procedūros gal nustatyti tam tikrų teisinių veiksmų atlikimo teisines formas.

6. Teisinis procesas kaip aktyvi teisės subjektų veikla turi stadijinę formą. Šio proceso, pradžia, pabaiga t.y. visa eiga paprastai fiksuojama oficialiuose dokumentuose. Proceso dalyviai kiekvienoje stadijoje (etape) pagal nustatytas procedūras atlieka tam tikrus teisinius veiksmus, kuriais siekiama tam tikro tarpinio rezultato, remiantis juo pereinama į kitą stadiją ir galų gale pasiekiamas galutinis teisinės bylos sprendimas.

7. Konkretus teisinio proceso tikslas ir rezultatas yra norminis tipinio visuomeninio santykio sureguliavimas arba konkrečios teisinės bylos sprendimas, kuris priimamas remiantis tam tikromis teisės normomis, susijusiomis su konkrečių teisinių santykių subjektų teisių ir pareigų įgyvendinimu.

             Kontroliniai klausimai: 1.      Išskirkite pagrindinius teisinio proceso bruožus; 2.      Paaiškinkite ką reiškia teiginys, kad teisinis procesas turi stadijinę formą; 3.      Koks yra pagrindinis teisinio proceso tikslas (rezultatas)?  2.2. Teisinio proceso stadijos samprata Bendrojoje teisės teorijoje vieni autoriai stadiją supranta kaip procesinių veiksmų arba procesinių santykių, suvienytų artimiausiam

tikslui pasiekti, visumą. Kiti – kaip įstatymu nustatytą bylos tyrimo eigą, treti – paeiliui besikeičiančius savarankiškus etapus, turinčius apibrėžtus tikslus ir užduotis, ir pan. Taigi, teisinio proceso stadiją galima būtų apibūdinti kaip dinamišką, sąlyginai uždarą visumą teisiškai įtvirtintų būdų, metodų, formų, išreiškiančių arba nulemiančių griežtą ir nenukrypstamą procesinių reikalavimų, atspindinčių procesinės veiklos erdvės ir laiko aspektus, bei užtikrinančių loginę – funkcinę seką atliekant konkrečius veiksmus, nukreiptus galutiniam, materialiai sąlygoto teisinio procesinio rezultato pasiekimui, įvykdymą. Reikia pažymėti tai, kad minėti reikalavimai, sudarantys teisinio proceso stadijos turinį, atspindi ne tik tai, ką privalo atlikti įgaliotieji asmenys vienoje ar kitoje proceso stadijoje, bet ir tai, kokiu būdu bei kokių priemonių pagalba turi būti įgyvendinti jų įgaliojimai.

Stengiantis suvokti teisinio proceso skirstymą į tam tikras sudedamąsias jo dalis-stadijas, būtina atkreipti dėmesį į kriterijus, apsprendžiančius kiekvienos stadijos savarankiškumą. Tai:

1) konkretūs uždaviniai ir funkcijos, būdingi tik vienai stadijai;2) tam tikrų aplinkybių ratas, juridinių faktų, betarpiškai užtikrinančių perėjimą iš vienos stadijos į kitą, sistema;3) proceso dalyvių statuso specifika;4) atliekamų veiksmų specifika;5) galutinių rezultatų, įtvirtintų atitinkamame procesiniame akte (dokumente) ypatumai.Remiantis šiais kriterijais, galima tiksliau išskirti savarankiškas stadijas ir nustatyti jų ribas, o tai įgalina teisingai paskirstyti tas

priemones ir galimybes, kuriomis disponuoja proceso subjektai, bei išvengti teisinio proceso stadijų sekos pažeidimų ir tuo pačiu užkirsti kelią bet kokiam proceso dalyvių teisių ar teisėtų interesų suvaržymui.

Teisinėje literatūroje dažniausiai išskiriamos trys teisinio proceso stadijos:1) faktinių bylos aplinkybių nustatymas, prie kurio priskiriami veiksmai, susiję su faktinių duomenų analize, jų pilnumo ir

pakankamumo įrodymu;2) teisės normos atranka ir analizė, kur veiksmai yra susiję su teisės normos analize, jos teisinės galios nustatymu ir t.t.;3) bylos išnagrinėjimas, išreikštas tam tikrame teisiniame akte.Šių trijų teisinio proceso stadijų išskyrimas bendru teoriniu aspektu yra bandymas apibendrinti visus teisinius procesus, išskiriant jų

sudedamąsias dalis – stadijas. Kalbant apie atskirus (administracinį, baudžiamąjį, civilinį) procesus, neišvengiamai tektų juos papildyti kai kuriomis kitomis (dažniausiai fakultatyviosiomis) stadijomis, kadangi kiekvienas procesas turi savų ypatumų. Tačiau bet kuriuo atveju išskirtos trys stadijos yra kertinės kiekvieno proceso stadijos, kurių nebuvimas neužtikrintų loginės proceso vyksmo sekos.

            Kontroliniai klausimai: 1.      Paaiškinkite teisinio proceso stadijos esmę; 2.      Kokie kriterijai apsprendžia teisinio proceso stadijos savarankiškumą? 3.      Kokias galima išskirti stadijas, būdingas visiems teisiniams procesams.  2.3. Teisinio proceso rūšys Teisinius procesus galima klasifikuoti remiantis įvairiais pagrindais.Priklausomai nuo teisinio reguliavimo stadijos, veiklos subjektų tikslų ir uždavinių kiekvienoje teisinio proceso stadijoje, teisinis

procesas sisteminiu požiūriu gali būti skirstomas į tris santykinai savarankiškus procesus:1. „ Legislatyvinis " procesas apima tiek įstatymų, tiek ir poįstatyminių aktų leidybos funkcijos įgyvendinimą.2. Teisės įgyvendinimo procesas – tai remiantis objektinėmis teisėmis fizinių ir juridinių asmenų veikla, įgyvendinant subjektines

teises ir pareigas, tenkinant teisėtus interesus, užtikrinant savo organizacinių formų pasirinkimą ir normalaus veikimo režimą. Šis procesas paprastai įgyvendinamas teisės subjektų nuožiūra, nepanaudojant valstybinės valdžios prievartos subjektinių teisių turėtojui. Gali būti skirstomas į tokias rūšis:

a) Steigimo procesas, t.y. suinteresuotų subjektų veikla formuojant pelno ir nepelno siekiančias organizacijas, reikalingas įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.

b) Rinkimų procesas kaip savarankiška piliečių veikla iškeliant kandidatus, atliekant vykdant rinkiminę kampaniją ir pan.c) Sutarčių sudarymo procesas, t.y. fizinių ir juridinių asmenų veikla sudarant įvairias civilines ir administracines sutartis.3. Teisės taikymo procesas – kompetentingų institucijų ir pareigūnų veikla, įgyvendinant viešojo administravimo funkcijas ir

priimant įstatymu nustatyta tvarka sprendimus konkrečiose teisinėse bylose, nagrinėjamose fiziniams ir juridiniams asmenims įgyvendinant savo teises ir pareigas, taip pat traukiant juos teisinėn atsakomybėn. Teisės taikymo procese svarbus vaidmuo skiriamas specialiai įgaliotiems subjektams, suteikiant ribotą kitų proceso dalyvių nuožiūrą.

Šakiniu požiūriu galima skirti tokias teisinio proceso rūšis: administracinis, baudžiamasis, civilinis, konstitucinis ir pan.Pagal reglamentavimo būdą, galima išskirti procesus, kurie turi įstatymo arba poįstatyminę formą. Pavyzdžiui baudžiamasis – tik

įstatymo formą. Aišku, šis teiginys sąlyginis, kadangi yra ir tam tikrų žinybinių taisyklių, tačiau, pavyzdžiui, administraciniame procese itin ryškus poįstatyminis akcentas ir tuo šis procesas išsiskiria iš kitų procesų tarpo.

Kontroliniai klausimai: 1.      Į kokius santykinai savarankiškus procesus teisiniai procesai sistemiškai gali būti skirstomi p riklausomai nuo teisinio

reguliavimo stadijos, veiklos subjektų tikslų ir uždavinių kiekvienoje teisinio proceso stadijoje? 2.      Kokius, Jūsų nuomone, galima išskirti teisinius procesus šakiniu požiūriu? 3.      Paaiškinkite teisės įgyvendinimo procesą ir atskleiskite jo rūšis.

3. Administracinis procesas kaip ypatinga teisinio proceso rūšis 3.1. Administracinio proceso bruožai  Akcentuotina, kad administracinis procesas įvairiomis jo prasmėmis yra teisinio proceso ypatinga rūšis, todėl jam būdingi visi

minėti bendrieji teisinio proceso požymiai. Tačiau egzistuoja kompleksas specialių požymių, esmingai charakterizuojančių   administracinį procesą.

Administracinio proceso specifiniai požymiai : 1)      tai valdinga, tikslinga vykdomosios valdžios subjektų veikla;2)      ši veikla yra skirta būtent spręsti vykdomajai valdžiai pavestus klausimus laikantis įstatymo reikalavimų. Kitaip tariant, tai

poįstatyminė veikla;3)      pagrindinis tokios veiklos rezultatas – valdymo aktas;4)      ši veikla reglamentuojama administracinio proceso teisės normomis, kurios nebūtinai turi būti atskirame teisės akte;5)      administraciniai procesai yra išoriškai paprastesni (dažniausiai nėra rungtyniškumo, pavyzdžiui, kelių policininkas surašė

nutarimą skirti nuobaudą – privalai mokėti; bylos dažnai gali būti nagrinėjamos nedalyvaujant šaliai);              Kontroliniai klausimai: 1.      Išvardinkite Jums žinomus administracinio proceso požymius, esmingai charakterizuojančius šį  procesą; 2.      Paaiškinkite, kokie subjektai įgyvendina administracinį procesą; 3.      Paaiškinkite teiginį, kad administraciniai procesai dažnai būna išoriškai paprastesni už kitus teisinius procesus.   3.2. Administracinio proceso sampratos koncepcijos: siauroji ir plačioji administracinio proceso samprata  Atsižvelgiant į išdėstytą, administracinis procesas gali būti apibrėžtas taip:Administracinis procesas – tai vykdomosios valdžios subjektų valdinga veikla, atliekama teisės normų reglamentuota

administracine-procesine forma ir pasireiškianti konkrečių bylų, remiantis teise, sprendimu, kurių metu priimami ir įgyvendinami įvairūs valdymo (viešojo administravimo) aktai, taip pat administracinės justicijos institucijų veikla priimant sprendimus dėl teisinių ginčų, kylančių viešojo administravimo srityje.

Doc. dr. S. Šedbaras pateikia tokią administracinio proceso sąvo, o priimti sprendimai sukelia asmenims konkrečius teisinius padarinius[1].

Pateiktos pozicijos atspindi plačiąją administracinio proceso sampratos koncepciją. Tačiau teisinėje literatūroje sutinkama šiai pozicijai oponuojančių autorių, teigiančių, jog administracinis procesas traktuotinas siaurąja prasme. Siauroji administracinio proceso samprata sietina tik su jurisdikciniu procesu, t. y. teisiniu ginčo išsprendimu. Jei nėra administracinio ginčo, nėra ir administracinio proceso, o yra tik administraciniai procedūriniai teisiniai santykiai[2].

Atkreiptinas dėmesys, kad vykdomoji valdžia savo funkcijas įgyvendina per savo institucijų, tarnautojų veiksmus, kurių kiekvienas turi po suvereniteto gabalėlį. Vykdomoji valdžia – tik loginė abstrakti konstrukcija, modelis, vykdomosios valdžios, kaip juridinio pažinimo objekto, teisinė sąvoka. Ji atspindi esminius realių reiškinių požymius, t.y. tam tikrus valdymo institucijų ir tarnautojų teisiškai reikšmingų valdžios turėjimo veiksmų požymius. Proceso paskirtis – įgyvendinti materialinės teisės normas. Jei nėra materialinės teisės normos įgyvendinimo mechanizmo, tai – mirusi norma, egzistuojanti tik popieriuje.  LR Konstitucija įtvirtina valdžios galias ir jas riboja. Viešojoje teisėje, skirtingai nei privatinėje, leidžiama tik tas, kas konkrečiai nustatyta teisės aktais. Tai dar labiau sustiprina procesinių normų reikšmę, kadangi be jų nebūtų galima įgyvendinti materialinės teisės.

Mūsų nuomone, plačioji administracinio proceso sampratos koncepcija labiau atitinka procesinių normų sąveiką su materialinėmis administracinės teisės normomis, todėl yra teisiškai labiau pagrįsta.

Kontroliniai klausimai: 1.      Pateikite ir paaiškinkite administracinio proceso sąvoką; 2.      Paanalizuokite ir atskleiskite esminius administracinio proceso sampratos siaurąja prasme ir plačiaja prasme

skirtumus; 3.      Argumentuotai paaiškinkite, kuri administracinio proceso samprata (siauroji ar plačioji) yra labiau moksliškai

pagrįsta.  3.3. Administracinio proceso rūšys (vidinės struktūros elementai)

                     Administracinius procesus galima klasifikuoti įvairiais pagrindais. Pirmiausiai, galima išskirti dvi dideles administracinio proceso

rūšys: administracinį tvarkomąjį ir administracinės saugos (administracinio saugumo užtikrinimo). Tačiau paprastai išskiriama daugiau administracinio proceso rūšių.

1)      bendrasis valstybinio valdymo (viešojo administravimo) įgyvendinimo procesas (administracinė procedūra), kurio ribose santykinai  išskirtini:

licencijų ir leidimų išdavimas; valdymo srities teisinių veiklos formų įgyvendinimas [teisės taikymo procesas]; steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo teisena; planavimo aktų rengimas (strateginiai, operatyviniai ir kitokie planai); piliečių ir tarnautojų subjektinių teisių įgyvendinimas valdymo srityje; administracinių sutarčių (sandorių) sudarymas; kitų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimas (teisinę reikšmę turinčių faktų registravimas, teisinių dokumentų surašymas ir

išdavimas ir t.t.); įstatymų projektų rengimas, o taip pat valdymo srities teisės aktų leidyba; valdymo srities teisės aktų laikymosi kontrolės ir priežiūros procesas; raštvedybos procedūros; valdymo srities kontrolės teisinės formos įgyvendinimas; valdymo srities teisinių dokumentų surašymas; administracinių teisinių rėžimų įgyvendinimo procedūros; 2)      tarnybinių nuobaudų taikymo procesas; 3)      administracinės prievartos priemonių taikymo procesas administracinės teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesas; kitų administracinės prievartos priemonių taikymo procesas; 4)      valstybinio valdymo srities teisės aktų ir veiksmų teisėtumo patikrinimo procesas (administracinė justicija). Doc.dr. Stasys Šedbaras pateikia kitokią klasifikaciją, logiškiau atspindinčią administracinio proceso struktūrą[3]:Kontroliniai klausimai: 1.      Atskleiskite administracinio proceso struktūrą (skirstymą į atskiras rūšis); 2.      Detaliai paaiškinkite, kaip administracinio proceso struktūra (atskiros jo rūšys) atsiskleidžia administracinio proceso

sąvokoje; 3.      Į kokias dvi dideles apibendrinančias rūšis galime skirti administracinį procesą?    3.4. Pagrindinių administracinio proceso kategorijų turinys: administracinė procedūra, administracinė jurisdikcija, ir

administracinė justicija

Kalbant apie administracinio proceso rūšis (vidinės struktūros elementus), itin dažnai susiduriama su administracinės procedūros, administracinės justicijos bei administracinės jurisdikcijos sąvokomis. Tam, kad būtų galima kvalifikuotai operuoti šiomis svarbiomis sąvokomis, būtina atskleisti jų turinį. Neįsisavinus šių sąvokų prasmės tolesnis kalbėjimas apie administracinį procesą gali būti itin apsunkintas ar net neįmanomas.

Lotynų-lietuvių kalbų žodyne pateikiamas toks žodžio „procedo“ į lietuvių kalbą vertimas: 1) išeiti į priekį, 2) eiti žengti pirmyn, 6) tęstis, trukti[4]. Lotynų kalbos žodis „procesus“ aiškinamas būtent per žodį „procedo“ ir verčiamas į lietuvių kalbą kaip žengimas į priekį, judėjimas pirmyn, eiga, procesas[5]. Tai leidžia daryti išvadą, kad procedūra yra proceso sinonimas. Kaip teigia doc. dr. S. Šedbaras, kai kada procesas aiškinamas kaip tam tikros procedūros, t. t. kaip tam tikra proceso, kaip reiškinio, vidinė dinamika. Todėl administracine procedūra vadinti kurią nors vieną administracinio proceso rūšį ar dalį būtų netikslu, kadangi procedūros atliekamos visose administracinio proceso rūšyse[6].

Administracinė jurisdikcija – 1. Įgalioto valstybinės valdžios, pareigūno, įstatymu sureguliuota veikla nagrinėjant individualias administracines bylas (ginčus), susijusias su administraciniu teisiniu piliečio arba nevalstybinės organizacijos su valstybiniu organu (jo pareigūnu) įgyvendinant šiam organui vykdomąją valdžią. 2. Įstatymu sureguliuota įgalioto organo, pareigūno veikla nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylas ir taikant administracinės atsakomybės priemones.[7]

Pagrindinis administracinės justicijos tikslas – konfliktų tarp asmenų ir valstybinio valdymo institucijų sureguliavimas.[8] Administracinė justicija – specialių teisminių ar kvaziteisminių organų sistema, kurios pagrindinis uždavinys yra administracijos (vykdomosios valdžios institucijų) veiksmų ir sprendimų teisėtumo kontrolė, nagrinėjant asmenų ir organizacijų skundus ir prašymus dėl jų pažeistų teisių ir teisėtų interesų[9]. Terminas justicija (lot. justitia) traktuojamas kaip teisingumas bei teisėtumas. Administracinė justicija – specialių teisminių organų arba kitų institucijų, kontroliuojančių vykdomosios valdžios veiksmų ir sprendimų teisėtumą, nagrinėjant piliečių arba organizacijų skundus dėl jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimų, sistema[10].

Pateiktos nagrinėjamų sąvokų reikšmės nepakankamai atspindi jų sąveiką administracinio proceso kontekste. Tam reikalinga detalesnė studija. Pažymėtina, jog Lietuvos mokslininkai procesualistai šiuos klausimus išnagrinėję gan detaliai[11].

Akcentuota, kad pateiktos sąvokos turi būti nagrinėjamos administracinio proceso kontekste, turi būti suvokiama jų tarpusavio sąveika tiek vienos su kita, tiek su administraciniu procesu.

Kontroliniai klausimai: 1.      Pateikite procedūros sąvoką; 2.      Atskleiskite administracinės procedūros ir administracinio proceso santykį; administracinio proceso sąvokoje; 3.      Paaiškinkite administracinės jurisdikcijos ir administracinės justicijos sąvokų turinį; 4.      Atskleiskite administracinės jurisdikcijos ir administracinės justicijos tarusavio sąveiką administracinio proceso

kontekste;

 3.5. Administracinės teisenos samprata ir santykis su administraciniu procesuNorint suvokti apskritai teisenos sampratą ir turinį, reikia išsiaiškinti jos vietą teisinėje sistemoje. Teisinėje literatūroje vyrauja

nuomonė, kad teisena yra teisinio proceso dalis.Teisinis procesas nėra vieningas ta prasme, kad skirtingų teisės šakų materialinės normos nėra realizuojamos tų pačių procesinių

teisės normų pagalba. Nekyla abejonių, kad egzistuoja savarankiškos civilinio proceso ir baudžiamojo proceso teisės šakos, tačiau “klausimas apie administracinį procesą yra vienas iš labiausiai diskutuotinų teisės moksle”[12]. Problema ta, kad šiandien nėra vieningo kodifikuoto teisės akto, kuriame būtų įtvirtintos administracinės procesinės teisės normos. Šios normos dažniausiai yra administracinės materialinės teisės aktų sudėtyje. Be abejonės tai sąlygota ir objektyvių priežasčių, kadangi administracinės teisės normos reguliuoja pakankamai plataus spektro ir pasižyminčius tam tikra specifika visuomeninius santykius, atsirandančius valstybinio valdymo srityje, todėl ir jų realizavimas negalimas vieningo proceso rėmuose. Specifinių taisyklių būtinumas ir lemia teisenos, kaip proceso dalies buvimą. Taigi apie administracinį procesą ir teiseną galima kalbėti kaip apie visumos ir dalies santykį.

Apibendrinant galima teigti, kad procesinę teiseną sudaro trys tarpusavyje susiję elementai: 1) procesiniai teisiniai santykiai; 2) procesinis įrodinėjimas; 3) procesiniai aktai – dokumentai.

Taigi, procesinė teisena – tai pagrindinis teisinio proceso elementas, susidedantis iš sisteminių darinių ir tarpusavyje susijusių bei vienas kitą sąlygojančių veiksmų, kurie:

1. Sudaro tam tikrą procesinių teisinių santykių visumą, susijusią su materialiniais teisiniais santykiais;2. Reikalauja nustatyti faktinius duomenis bei argumentuoti visas aplinkybes nagrinėjamoje byloje;3. Sąlygoja būtinybę įtvirtinti ir oficialiai įforminti gautus procesinius rezultatus atitinkamais aktais – dokumentais.Galima teigti, jog teisena bendrąja prasme suprantama kaip konkretaus proceso dalis, visos procesinės sistemos rūšis, tvarkinga

procesinių veiksmų seka, kurioje siekiama subjektinių teisių gynimo ir teisinių pasekmių įgyvendinimo.Teisinėje literatūroje administracinės teisenos samprata apibrėžiama skirtingai. Apžvelgus teoretikų nuomones galima būtų išskirti

tokias samprotavimų grupes: administracinė teisena – tai visuma nustatytų procesinių taisyklių, kurių pagrindu įgyvendinama vykdomoji tvarkomoji

veikla; administracinė teisena – tai administracinių teisės normų įgyvendinimo (realizavimo) tvarka, skirta ją vykdantiems

subjektams; administracinė teisena, kaip administracinio proceso (jurisdikcinio administracinio proceso) dalis – tai ypatinga

administracinė veikla bendrų ir specialių procesinių normų pagalba sprendžiant apibrėžtos kategorijos bylas. Taigi, apibendrinant galima pasakyti, jog administracinis procesas ir administracinė teisena santykiauja kaip visuma ir dalis.

Teisena yra proceso dalis, o procesas – teisenų visuma. Kiekvienoje administracinio procose dalyje galima išskirti keletą teisenų[13].Kontroliniai klausimai: 1.      Paaiškinkite teisenos sąvoką; 2.      Paaiškinkite kokie tarpusavyje susiję elementai sudaro procesinę teiseną; 3.      Paaiškinkite administracinės teisenos ir administracinio proceso santykį;[1] Šedbaras S. Administracinio proceso teisinio reglamentavimo problemos Lietuvos Respublikoje. Monografija. Vilnius,

„Justitia“, P.61.[2] Plačiau žiūrėti : Paužaitė-Kulvinskienė J.  Administracinė justicija. Teorija ir praktika. Vilnius, „Justitia“ 2005, P 33-39.[3] Šedbaras S. „Bendrojo administracinio proceso teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje: problemos ir sprendimai.

Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S).P.149.[4] Kuzavinis K. Lotynų-lietuvių kalbų žodynas. Vilnius:mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.P.689.[5] Ten pat, P. 690.[6] Šedbaras S. „Bendrojo administracinio proceso teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje: problemos ir sprendimai.

Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S).P.59-60.[7]. Словарь административного права. Колл. aвт. Москва; ,,Правовая культура ”,1999. P. 10 - 11.[8] Лукашева Е. А. Права человека. Москва, "Норма", 2001. P. 442.[9] Словарь административного права. Колл. aвт. Москва; ,,Правовая культура ”,1999. P. 11.[10] Административное право. Словарь– справочник., Москва, 2000. P. 9[11] Plačiau žiūrėti: Šedbaras S. Administracinio proceso teisinio reglamentavimo problemos Lietuvos Respublikoje. Monografija.

Vilnius, „Justitia“, P.63-76; Paužaitė-Kulvinskienė J. Administracinė justicija. Teorija ir praktika. Vilnius, „Justitia“ 2005.P 30-39.[12] Габричидзе Б.Н., Чернявский А.Г. Административное право Российской Федерациий. Москва: Дело и Сервис,

2001.P.296.[13] Plačiau žiūrėti: Šedbaras S. Administracinio proceso teisinio reglamentavimo problemos Lietuvos Respublikoje. Monografija.

Vilnius, „Justitia“, P.76-83.Paužaitė-Kulvinskienė J. Administracinė justicija. Teorija ir praktika. Vilnius, „Justitia“ 2005.P 39-42.

4. Administracinio proceso teisės šaltiniai 4.1. Teisės šaltinio samprata ir esmė   Istorijos mokslas teisės šaltinį suvokia kaip žinių apie teisę šaltinį. Šaltinis-visa tai, iš kur atsiranda, kas duoda pradžią. Teisės

mokslas šiam terminui teikia kitokią-teisės normų formavimo prielaidų bei teisės normų išraiškos formos prasmę. Teisės moksle šiam terminui teikiamos kelios reikšmės.

Dauguma autorių laiko teisės formą ir teisės šaltinį sinonimais, vienodais terminais ir sąvokomis, tuo atveju, kai jie vartojami kaip valstybės valios išraiškos būdas. Tačiau  prof. A.Vaišvila pagrįstai kritikuoja teisės šaltinio ir teisės formos sąvokų tapatinimą ir teisės šaltinio termino daugiareikšmiškumą, nes „ ..šaltinis –tai teisinės minties šaltinis, iš kur gauname informacijos apie praeities, buvusių visuomenių turėtas teisės normas ir bėgant laikui, keičiantis civilizacijoms,  paskesniu laikotarpiu susiformavusias teisines idėjas.Tai tik informacijos apie jas šaltinis. O forma-tai, kas, kokiu pavidalu ir būdu egzistuoja.[1]“

Terminą teisės šaltinis pirmasis pavartojo Romos istorikas Titas Livijus (59 m. pr. Kr. – 17 m. po Kr.) veikale „Romos istorija nuo miesto įsteigimo pradžios“.

Teisės šaltinių sąvoka vartojama dviem prasmėmis:1)      Formaliąja prasme tai yra išorinė teisės normos įtvirtinimo, jos išraiškos forma: bendrieji principai, rašytinė teisė, teismų

praktika, papročiai, teisės doktrina, tarptautinė teisė.2)      Materialiąja prasme tai  yra visuomenės ekonominiai, socialiniai, etiniai, religiniai, ideologiniai ir kiti veiksniai, lemiantys

teisės normų turinį ir padedantys nustatyti jų prasmę.Dažniausiai teisės šaltinio sąvoka suprantama formaliąja prasme ir apima teisės normos formą. Kaip teigia prof.A.Vaišvila, „teisės

forma – tai privalomo elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio taisyklė tampa prieinama savo adresatui ir iš kurio paaiškėja jos juridinė galia – vieta kitų teisės normų hierarchijoje“[2].

          Teisės šaltinio kaip teisės formos sampratai susiformuoti didžiausią įtaką turėjo normatyvistinė teisės doktrina, kuri priskyrė konkrečias teisės normas ir pačius teisėkūros rezultatus-papročius, teismų sprendimus, įstatymus prie teisės šaltinių sąvokos. Požiūris į teisės šaltinį kaip teisės formą tapo vyraujantis ir suformavo šio termino vartojimo tradiciją, nepaisant tokio vartojimo nelogiškumo.

Kalbant apie administracinio proceso teisės šaltinius svarbu pabrėžti, kad jiems tinka visi bendrieji teisės šaltinių požymiai. Kartu būtina akcentuoti, kad administracinio proceso teisės šaltinių sistemoje ypač daug poįstatyminio lygmens teisės aktų, o tai yra vienas iš bruožų, išskiriančių administracinį procesą iš kitų teisinių procesų.

 

                Kontroliniai klausimai: 1.      Paaiškinkite, kokiomis prasmėmis vartojama teisės šaltinio sąvoka; 2.      Kokias žinote teisės šaltinių rūšis?  

4.2. Administracinio proceso teisės šaltinių rūšys                                                        

                         Kontroliniai klausimai: 1.      Kuo administracinio proceso teisės šaltiniai išskiria šį procesą iš kitų procesų tarpo? 2.      Kokias žinote administracinio proceso šaltinių rūšis    4.3. Administracinio proceso teisės šaltinių bendroji apžvalga 1.      Konstitucijoje yra įtvirtintos principinės, fundamentalios nuostatos, kurių pagrindu formuojamas visas administracinių

procesinių santykių teisinis reguliavimas. Konstitucija yra grindžiama universaliomis ir neabejotinomis vertybėmis. Joje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas, teismų sistema, bendrieji fundamentalūs teisės principai (viešumas, universalumas, lygiateisiškumas, teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir kt.). Konstitucija-pagrindinis šalies įstatymas. Jame suformuluotos pamatinės administracinio proceso teisės normos, kurios saugo žmogaus teises ir laisves, nustato valstybinės valdžios ir visuomenės santykius, valdžios organizavimo principus. Būdama aukščiausios juridinės galios įstatymas, Konstitucija vertybiniu požiūriu orientuoja visą einamąją administracinių teisės aktų teisėkūrą, užtikrina vidinę visos teisinės sistemos, reguliuojančius visuomeninius santykius, vienovę. Joks įstatymas ar poįstatyminis aktas negali prieštarauti Konstitucijai.2.      Lietuvos Respublikos Konstituciniai įstatymai – Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime pasisakė dėl konstitucinių įstatymų teisinės galios: „Konstituciniai įstatymai nuo kitų įstatymų skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka.   Ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje lemia pati Konstitucija. Konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami įstatymais. Taip  užtikrinama, kad konstituciniais įstatymais sureguliuoti visuomeniniai santykiai    įstatymais nebus reguliuojami kitaip, kad bus garantuojamas didesnis konstituciniais  įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas. Kartu pažymėtina, kad konstituciniai įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai, o įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams. Ar konstitucinis įstatymas   neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymas - konstituciniam įstatymui, pagal    Konstituciją sprendžia Konstitucinis Teismas“.

1. Įstatymai. Administracinio proceso teisei svarbiausi įstatymai: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, Lietuvos Respublikos administracinių teismų steigimo įstatymas, Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas ir kt.

2. Poįstatyminiai teisės aktai. Tai yra pagrindinis (gausiausias) administracinio proceso teisės šaltinis. Šių aktų yra labai daug. Tai Vyriausybės, ministrų, savivaldybių, apskričių institucijų priimami teisės aktai. Visi poįstatyminiai teisės aktai yra administracinio proceso teisės aktai, nes tai valdymo aktai, kuriais realizuojamos įstatymo normos.

3. Tarptautinės teisės normos. Tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis (ministerijų ar Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės institucijų vardu ir pagal jų kompetenciją sudaromi su atitinkamomis užsienio valstybių ar organizacijų institucijomis susitarimai nėra LR tarptautinės sutartys). Viena svarbiausių tarptautinių sutarčių administraciniam procesui yra 1950 m. Lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

4. Europos Sąjungos teisė yra savarankiška teisės sistema, kuri negali būti priskirta nei prie tarptautinės, nei prie nacionalinės teisės. Lietuvos Respublikai tapus šios tarptautinės organizacijos nare, vis svarbesnį vaidmenį įgauna ES teisės aktai. ES teisė susideda iš pirminės (steigiamųjų sutarčių) ir antrinės teisės (steigiamųjų sutarčių pagrindu priimtos teisės). ES antrinės teisės aktai: reglamentai

(privalomi visa apimtimi), direktyvos (suformuluoja privalomus uždavinius ir tikslus valstybėms narėms), sprendimai (priimami konkrečiu klausimu, privalomi tik tiems, kam jis skirtas), rekomendacijos ir išvados (neprivalomi).

5. Konstitucinio Teismo aktai. Konstitucijos 102 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Teismo paskirtis – oficialiai aiškinti Konstituciją.  Spręsdamas apie ginčijamų aktų konstitucingumą, Teismas prieš tai apžvelgia reikiamos Konstitucijos nuostatos turinio prasmę, palygina ją su ginčijamo teisės akto turiniu. Konstitucinis Teismas spręsdamas bylas, aiškina teisę remdamasis bendrąja teisės doktrina, lyginamosios konstitucijos mokslu, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Analizuodamas bylą, Teismas visada remiasi ankstesnėse bylose jau suformuluotais aiškinimais.  Konstitucinio Teimos nutarimai yra svarbus kiekvienos teisės šakos, tame tarpe ir administracinio proceso teisės šaltinis.

6. Teismų praktika. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniai nustato, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Tai, kad vienoda teismų praktika, užtikrinanti teismų jurisprudencijos tęstinumą, yra konstitucinė vertybė, 2006 m. kovo 28 d. nutarime atkreipė dėmesį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Nutarime aiškinama, kad „tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esančiais, bet paisant jau įtvirtintų. ,,<...> teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama“. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad minimame Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų (Administracinių) teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui. Visa tai reiškia, jog visi administraciniai teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų turinio samprata, taip pat šių teisės nuostatų taikymo praktika, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse analogiškose bylose. ABTĮ 13 straipsnis numato galimybę Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui trejopai formuoti teismų praktiką, t.y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skelbia plenarinės sesijos priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, taip pat trijų teisėjų kolegijų ir išplėstinių penkių teisėjų kolegijų priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, kurių paskelbimui pritarė dauguma šio teismo teisėjų, bei visus sprendimus dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analizuoja administracinių teismų praktiką įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo klausimais ir teikia rekomendacinius išaiškinimus, o susipažindamas su administracinių teismų praktika bei kitomis formomis gali konsultuoti šių teismų teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo bei taikymo klausimais. Teismo veikla realizuojama leidžiant biuletenį “Administracinių teismų praktika”.

7. Teisiniai papročiai – tai elgesio taisyklės, susikūrusios per ilgą laiką ją taikant. Sankcionuota valstybės ši taisyklė tampa teisiniu papročiu, kartu ir teisės šaltiniu. Pagrindiniai teisinio papročio bruožai yra jo universalumas, ilgaamžiškumas bei atitiktis moralės normoms ir viešėjai tvarkai.

8. Teisės doktrina – tai pozityviosios teisės interpretacija ir teismų praktikos analizė vadovėliuose, publikacijose, straipsniuose ir kituose mokslo darbuose.

            Kontroliniai klausimai: 1.      Pakomentuokite Lietuvos Respublikos Konstituciją kaip administracinio proceso teisės šaltinį; 2.      Paaiškinkite, kokią vietą administracinio proceso teisės šaltinių sistemoje užima administracinių teismų praktika.[1] Vaišvila A. teisės teorija. Vadovėlis. Vilnius, „Justitia“, 2004.P296-298;[2] Vaišvila A. teisės teorija. Vadovėlis. Vilnius, „Justitia“, 2004.P 300-301;

2. Tema. NORMINIŲ ADMINISTRACINIŲ TEISĖS AKTŲ LEIDYBOS PROCESAS

1. Administracinis teisės aktas kaip ypatinga teisės aktų rūšis 1.1. Administracinio teisės akto samprata Administraciniai aktai (valdymo aktai) – svarbi vykdomosios valdžios funkcijų ir tikslų praktinio įgyvendinimo priemonė,

pagrindinė jos vykdomosios-tvarkomosios veiklos forma. Tai yra sprendimai, kuriuos valdymo subjektai priima nepertraukiamo ir tiesioginio vadovavimo ūkinei, socialinei-kultūrinei, administracinei-politinei valstybės gyvenimo sritims, procese.    

         Visai administracinių aktų visumai būdingas tam tikrų aplinkybių spektras, kurios leidžia šiuos aktus atskirti nuo kitų teisės aktų – įstatymų, teisingumo aktų, civilinių bei kitų sutarčių ir pan.

1.      Administraciniai aktai priimami įgyvendinant vykdomąją valdžią  ir yra vykdomosios-tvarkomosios veiklos forma. Šiuos aktus leidžia vykdomosios valdžios subjektai : vykdomosios valdžios institucijos ir jų pareigūnai.

2.      Poįstatyminis administracinių aktų pobūdis visų pirma reiškia tai, kad jie turi atitikti galiojančius įstatymus. D.N. Bachrach‘o nuomone, ši savybė taip pat reiškia ir tai, jog minėti aktai turi atitikti ir aukštesnių institucijų aktams, teismų sprendimams ir nuosprendžiams, sudarytoms sutartims.

3.      Administracinio akto oficialus pobūdis pasireiškia tuo, kad jis priimamas konkretaus valstybinio aparato struktūrinio vieneto (institucijos) vardu, išreiškia valstybės valią bei sukelia teisinius padarinius;

4.      Administracinis aktas remiasi jo autoriaus valdingais įgalinimais ir yra vienašališkas, valdingas valios pareiškimas.Jame patalpinta kompetentingo organo minties ir valdžios sintezė, o šis organas, naudodamasis savais įgaliojimais, paverčia savo žinias bei valią valstybiniais paliepimais (įsakymais). Vienašališkas valios išreiškimas nereiškia, kad vykdomosios valdžios subjektai neatsižvelgia ir neįvertina piliečių, jų įvairių organizacijų ir kitų subjektų valios. Priešingai, daugelio administracinių aktų pagrindas yra pareiškimai, projektai, pasiūlymai.

5.      Vykdomosios valdžios subjekto sprendimas tampa teisės aktu tik tada, kai jis nustatyta tvarka įforminamas.Įforminimą sudaro teisės akto priėmimo procedūrų laikymasis (suderinimas, svarstymas, balsavimas), kitų reikalavimų laikymasis – datos, numerio, autoriaus nurodymas, pasirašymo o kartais ir tvirtinimo, taip pat registravimo, teisės akto publikavimo. Administracinių aktų įforminimas iš esmės reglamentuojamas administracinės teisės. Tai reiškia, jų ypatumas yra tas, kad jie priimami ir įforminami tvarka, nustatyta administracinės teisės normomis. Prezidento, Vyriausybės ir kai kurių kitų teisės aktų įforminimas reglamentuojamas konstitucinės, darbo, finansų teisės normomis.

6.      Administraciniai aktai sukelia teisines pasekmes.Žvelgiant iš šios pozicijos, juos galima apjungti į dvi grupes :

a)      nustato, pakeičia, panaikina (atšaukia) teisės normas;b)      yra teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindas, taip pat jie veikia, įtakoja teisinius faktus.Administraciniuose teisės aktuose gali būti tiek administracinės, tiek ir kitų teisės šakų normų – finansų, darbo, civilinės ir t.t., šie

aktai gali įtakoti civilinius, šeimos, žemėtvarkos ir kitus teisinius santykius.         Taigi, administraciniai teisės aktai – tai ypatinga poįstatyminių, oficialių teisės aktų rūšis, kuriuos priima vykdomosios

valdžios subjektai vykdomosios-tvarkomosios veiklos procese, kurie įforminti teisės normų nustatyta tvarka, pasižymi vienašališku valdingu valios išreiškimu ir sukelia teisines pasekmes. Iš esmės šis apibrėžimas sutampa su klasiko Ž. Vedelio pateikiamu apibrėžimu : „Vykdomasis sprendimas yra juridinis aktas, išleidžiamas administracijos vienašališka tvarka, turint tikslą pakeisti teisinį paliepimą uždedant pareigas arba suteikiant teises.

       Kontroliniai klausimai: 1. Paaiškinkite kas yra administracinis aktas; 2. Išskirkite ir apibūdinkite pagrindinius administracinio akto požymius;  1.2. Administracinių teisės aktų rūšys          Atsižvelgiant į tai, kad administraciniai teisės aktai pasižymi itin spalvinga įvairove, egzistuoja daug kriterijų, pagal

kuriuos juos galima sugrupuoti atsižvelgiant į reikšmingus teisinius požymius bei geriau pažinti jų teisinius ypatumus. 1.      Pagal teisinį turinį galima skirti tokias administracinių teisės aktų kategorijas :1.1.Norminiai administraciniai teisės aktai. Jie nustato, pakeičia arba panaikina (atšaukia) teisės normas, t. y. nustato bendras

taisykles, neturinčias konkretaus adresato, nenukreiptas konkrečių asmenų atžvilgiu, jie yra skirti nuolatiniam taikymui (nėra vienkartinio pobūdžio) tiems atvejams, kurie numatyti jų hipotezėse.

Pagal asmenų, į kuriuos nukreiptos normos, skaičių, norminius administracinius teisės aktus galima skiryti į a)      bendros reikšmės aktai (respublikinio masto, apskričių, savivaldybių lygmens teisės aktai); b)      tarpžinybiniai teisės aktai; c)      žinybų vidaus teisės aktai (tame tarpe lokaliniai).           1.2. Individualūs administraciniai aktai – tai vykdomosios valdžios subjektų sprendimai konkrečiais klausimais, nukreipti

konkrečių asmenų atžvilgiu. Savo esme būdami teisės taikymo aktais, jie nulemia teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą. Jų tarpe daugiausia yra teises suteikiančių bei operatyvinių-tvarkomųjų teisės aktų. Kita individualių administracinių rūšis yra teisėsaugos, jurisdikciniai sprendimai (dėl ginčų, skundų, prievartos priemonių panaudojimo). Pagal teisinius padarinius individualūs aktai gali būti įpareigojantys, draudžiantys, įgaliojantys, išreiškiantys atsisakymą).

         1.3. Bendro pobūdžio aktuose įtvirtinami arba bendri trumpalaikiai paliepimai (apie nedarbo dienos perkėlimą ir pan.), arba bendri reikalavimai (padidinti reikalavimus, sustiprinti dėmesį konkrečių kategorijų byloms, atsargiau elgtis, taupyti resursus, daugiau dėmesio skirti daugiavaikėms šeimoms ir pan.).

         1.4. Mišriuose aktuose vienu metu įtvirtinamos ir teisės normos, ir sprendimai, priimti teisės taikymo procese arba netgi ir bendrieji reikalavimai.

         2. Pagal administracinį teisės aktą priėmusius subjektus, juos galima suskirstyti į tris grupes :          1.1.Vykdomosios valdžios institucijų ir jų pareigūnų aktai. Tai pati didžiausia grupė, į kurią įeina Respublikos Prezidento

aktai, Vyriausybės aktai, centrinių vykdomosios valdžios institucijų aktai ir pan.         2.2. Valdžios subjektų, nepriklausančių valdymo aparato sudėčiai, aktai :                 a) teismų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose;                b) teismų pirmininkų, atstovaujamųjų institucijų pirmininkų ir kitų subjektų sprendimai, turintys vidinę reikšmę.         2.3. Nevyriausybinių organizacijų, kurioms deleguotos valstybinio valdymo funkcijos, pvz. profsąjungų ir pan. aktai;         3. Pagal formą galima skirti rašytinius, žodinius ir konkliudentinius administracinius teisės aktus. (konkliudentinių aktų

pavyzdys – kelių policininko reikalavimas sustoti, eismo reguliuotojo veiksmai, spec. tarnybų švyturėliai, garso signalai).          4. Pagal funkcinę paskirtį galima skirti planavimo, finansinio pobūdžio, metodinio pobūdžio, kadrų klausimais, apskaitos

klausimais ir pan.          5. Priklausomai nuo valdžios subjekto įgaliojimų apimties ir teisinio savarankiškumo skiriami:           5.1. Diskreciniai aktai, priimami pasirinkimo laisvės ir plačios savarankiškos institucijos kompetencijos sąlygomis (pvz.

priėmimas į darbą, licenzijos išdavimas). Laisva nuožiūra reiškia pasirinkimo galimybę iš plačių ribų, nustatytų teisės normomis.5.2. Aktai, priimami alternatyvių įgaliojimų ribose, numatant subjektui pasirinkimo iš kelių variantų galimybę (pvz. žodinis

įspėjimas vietoj nuobaudos).5.3. „Surištos administracijos“ aktai, priimami tokiomis sąlygomis, kada nėra galimybės rinktis (priėmimas į aukštąją mokyklą

pagal konkurso rezultatus, pensijos paskyrimas, absoliučių sankcijų taikymas ir pan.).6. Pagal administracinių aktų sudėtingumo laipsnį galima išskirti paprastus, sudėtingus ir unikalius (pvz. sprendimas dėl

atominės elektrinės statybos). 7. Pagal tai, kada administracinis teisės aktas pradeda galioti, galima išskirti aktus, kurie įsigalioja :            7.1. Nedelsiant (pagal bendrą taisyklę) nuo pasirašymo, priėmimo datos;            7.2. Nuo datos, nurodytos pačiame akte;            7.3. Nuo datos, nurodytos kitame akte (pvz. įstatyme);            7.4. Nuo akto valstybinės registracijos ir oficialaus paskelbimo;8. Priklausomai nuo priėmimo tvarkos galima išskirti administracinius teisės aktus :              8.1. Priimamus kolegialiai, paprasta arba kvalifikuota balsų dauguma, priklausomai nuo bendro institucijos narių

skaičiaus arba posėdyje dalyvaujančių narių skaičiaus;              8.2. Priimamus vienasmeniškai. Atsižvelgiant į įvairias aplinkybes galima išskirti dar daug kriterijų, pagal kuriuos administracinius teisės aktus   galima grupuoti į

atskiras rūšis.       Kontroliniai klausimai: 1.      Pateikite kuo daugiau administracinių aktų klasifikavimo pagrindų ir jų rūšių; 2.      Paaiškinkite, kas yra individualus administracinis aktas;

  1.3. Administracinių teisės aktų paskirtis Administraciniai aktai – pagrindinė vykdomosios valdžios produkcija. Savo apimtimi ir įvairove, tai pati didžiausia teisės aktų

grupė (rūšis). Kaip ir atstovaujančios institucijos, vykdomosios valdžios institucijos gali leisti norminius teisės aktus. Šalia teismų, jos priima ir jurisdikcinius aktus. O didelis visuomeninių santykių, kuriems vadovauti vykdomoji valdžia yra pašaukta, skaičius ir įvairovė, reikalauja iš jos priimti begalę teisės aktų : dėl priėmimo ( pvz. į valstybės tarnybą, į aukštąją mokyklą), dėl pašaukimo į karinę tarnybą tvarkos, dėl suteikimo (gyvenamojo ploto, resursų), dėl paskyrimo (pensijos, pašalpos), leidimų, įpareigojimų, draudimų, registracijos, privatizavimo ir t.t. Tai reiškia, kad be administracinių aktų vykdomosios valdžios institucijos negalėtų vykdyti savo funkcijų. Taigi, administraciniai aktai yra vykdomosios valdžios institucijų veiklos forma, materija, kurioje įforminami įvairūs valdymo sprendimai, priimami įgyvendinant valstybinį valdymą[1].

            Kontroliniai klausimai: 1.      Paaiškinkite kokia yra esminė administracinių aktų paskirtis.   [1] Plačiau žiūrėti: Šedbaras S. Administracinio proceso teisinio reglamentavimo problemos Lietuvos Respublikoje. Monografija.

Vilnius, „Justitia“, P.118-124;

2. Norminio administracinio teisės akto samprata, paskirtis ir vieta kitų teisės aktų sistemoje          Terminas norminiai aktai daugiausiai vartojamas kontinentinės Europos teisės sistemoje, kad įvardinti parengtas taisykles ir

standartus, turint tikslą juos taikyti ateities klausimams, t.y. tiems visuomeniniams santykiams, kurie dar tik įvyks. Amerikos bei Didžiosios Britanijos teisės sistemose ta pati kategorija apibrėžiama tokiomis sąvokomis, kaip „taisyklių paruošimas, sudarymas“, arba, tiksliau tariant “taisyklių procedūra”.

         Esmė ta, kad daugelyje veiklos sričių  įstatymų leidžiamoji valdžia formuluoja bendrus principus, sutinkamai su kuriais atitinkamos srities klausimai bus sprendžiami ateityje.

Norminiai aktai gali atsirasti skirtinguose lygmenyse – pagrindiniame lygmenyje yra Konstitucija (bendrieji konstituciniai principai), po jos seka įstatymai, leidžiami parlamento, o po jų eina didelė gausybė taisyklių ir instrukcijų, priimamų būtent vykdomosios valdžios institucijų.

        Būtent ši teisės aktų grupė ir įgauna ypatingą svarbą nagrinėjant norminius teisės aktus administracinio proceso kontekste.         Norminiai teisės aktai, priimami vykdomosios valdžios institucijų, yra svarbiausi šios srities (administracinio proceso) teisės

šaltiniai. Priklausomai nuo juose esančių teisės normų šakinės priklausomybės, jie gali būti monošakiniai (administraciniai-teisiniai, civiliniai-teisiniai,  darbo, žemės teisės šaltiniai ir t.t.) ir polišakiniai, kuriuose yra įvairių teisės šakų normų.

         Kaip matyti, administracinis aktas dažniausiai priimamas ir išleidžiamas viešojo administravimo institucijos (pareigūno), t.y. specialaus subjekto, vykdančio viešojo administravimo funkcijas viešosios teisės (administracinės teisės) reguliavimo srityje. Administracinis aktas nukreipiamas į vienpusį teisinį reguliavimą, kurio rezultatas - teisinių pasekmių atsiradimas. Vadinasi, valdymo sprendimas, priimtas viešojo administravimo subjekto ir turintis vienašališką išorinio teisinio reguliavimo priemonę, laikomas administraciniu aktu, reguliuojančiu įvairius valdymo santykius. Atsižvelgiant į tai, išskiriamas norminis teisės aktas ir administracinis aktas: norminis teisės aktas įtvirtina abstrakčias ir bendras teisinio reguliavimo priemones, o administracinis aktas – konkrečias, individualias teisinio reguliavimo priemones.

Prof. A. Vaišvila kalbėdamas apie teisės aktus vartoja sąvoką  „Bendrųjų teisės normų aktas“, kurį jis apibrėžia kaip kompetentingų valstybės institucijų (teisėkūros subjektų) specialia tvarka išleistą oficialų rašytinį dokumentą, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam teisės subjektų skaičiui[1]. Iš esmės visi nurodyti norminio teisės akto požymiai atitinka aukščiau pateiktą norminio administracinio teisės akto sampratą – nustatymas bendro pobūdžio taisyklių, konkretaus adresato nebuvimas, nuolatinio taikymo paskirtis. Kalbant apie norminių administracinių teisės aktų rūšis pastebėsime, kad jiems su tam tikromis išimtimis gali būti pritaikyta aukščiau pateikta bendra administracinių aktų klasifikacija.

                     Kontroliniai klausimai: 1.      Paaiškinkite, kas yra norminis administracinis teisės aktas, išskirkite esminius jo požymius 2.      Paaiškinkite, kuo norminis administracinis teisės aktas skiriasi nuo individualaus administracinio akto; 3.      Kaip dar kitaip teisinėje literatūroje gali būti vadinamas norminis aktas?   2.1. Norminių administracinių teisės aktų leidybos proceso teisinio reglamentavimo poreikis Šalia visų kitų operatyvaus tvarkomojo pobūdžio veiksmų Vyriausybei, kaip aukščiausiajai vykdomosios valdžios institucijai,

pavesta įstatymų, Seimo nutarimų, Respublikos Prezidento dekretų įgyvendinimo funkcija. Įgyvendinti šią funkciją nėra paprasta. Neretai pačiuose aukščiausiosios galios teises aktuose nėra numatomas arba numatomas nepakankamai efektyvus jų įgyvendinimo mechanizmas. Tokiu atveju Vyriausybei pavedama (arba tai ji turi padaryti savo iniciatyva) nustatyti tvarką, kaip bus įgyvendinama viena ar kita įstatymo norma.

         Tai reiškia, kad norint, jog konkretiems administracinių teisinių santykių dalyviams atsirastų atitinkamos subjektinės teisės ir pareigos, ne visada pakanka priimti teises taikymo aktą. Nereti atvejai, kai tokio akto iš viso negalima priimti, kol neparuošti ir neišleisti atitinkami poistatyminiai norminiai teisės aktai.

         Tokius poįstatyminius norminius teises aktus kompetentinga priimti ne tik Vyriausybė. Savo kompetencijos ribose atitinkamas taisykles, instrukcijas, įsakymus leidzia šakinės ir tarpšakinės centrines viešojo administravimo institucijos (ministerijos, įstaigos prie Vyriausybes ir įstaigos prie ministerijų, kiti viešojo administravimo subjektai (inspekcijos, tarnybos, apskričių viršininkai ir pan.). Šie norminiai teisės aktai visada yra poįstatyminiai. t.y. negali prieštarauti įstatymams, keisti įstatymo normų turinio, negali įsibrauti į įstatymų leidejo reguliavimo sritį taip, kad butų sukuriamos naujos normos, konkuruojancios su įstatymais ar juos kaip nors keičiančios. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis istatymų viršenybes principas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos teisinėje sistemoje negalima deleguotoji įstatymų leidyba, kaip  kad  yra,  pavyzdžiui,  Prancūzijoje,  kai  Konstitucija teisę  priimti  tam  tikrais klausimais įstatymo lygmens teises aktus suteikia Vyriausybei. Vien šis įstatymo viršenybes uztikrinimo principas suponuoja poreikį atitinkamai reglamentuoti poįstatyminių

norminių viešojo administravimo aktų priėmimo tvarką. kad būtų užtikrinamas jų tarpusavio suderinamumas ir nuoseklumas, neprieštaravimo įstatymams ir Konstitucijai patikrinimas.

         Tiek įstatymas, tiek ir poįstatyminis teisės aktas turėtų, fiksuoti tam tikrą kompromisą tarp įvairių politinių nuomonių, tam tikrą susitarimą, tam tikrą modelį, pagal kurį atitinkamai projektuojamas vienos ar kitos srities socialinis gyvenimas. Vadinasi, reikalingos taisyklės, kaip šis kompromisas bus pasiektas, kaip bus išgryninta daugumos valia, kuri vėliau pavirs teises norma. t.y. visuotinai privaloma elgesio taisykle, prireikus saugoma valstybės prievartos priemonėmis. Vadinasi, nepakanka nustatyti vien tik teises akto projekto nuostatų derinimo tarp atskirų suinteresuotų institucijų,  mechanizmą.

Labai svarbu nustatyti ne tik tokių teisės normų parengimo, priėmimo tvarką, bet ir promulgavimo (teisės akto pasirašymo ir paskelbimo) taisykles. Visos šios taisyklės tam tikra prasme sudaro atitinkamų. veiksmų sistemą, kuri nuosekliai veda nuo teisės normos parengimo iniciatyvos iki šios normos paskelbimo jos adresatams. Tai reiškia, kad galima kalbeti apie vieną konkrečią administracinio proceso rūšį ~ norminių administracinių teisės aktų  priėmimą (arba leidybą [2] ).

                       Kontroliniai klausimai: 1.      Kodėl vykdomosios valdžios institucijoms būtina leisti poįstatyminius teisės aktus? 2.      Paaiškinkite, kodėl būtina reglamentuoti norminių administracinių teisės aktų leidybos procesą. [1] Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, „Justitia“, P. 2004.[2] Plačiau žiūrėti: Šedbaras S. Administracinio proceso teisinio reglamentavimo problemos Lietuvos Respublikoje. Monografija.

Vilnius, „Justitia“, P.107-118;

3. Norminių administracinių teisės aktų priėmimo tvarka Pateiksime bendrasias norminių teisės aktų primėmimo proceso nuostatas bei pavyzdinę Vyriausybės, kaip aukščiausios

vykdomosios valdžios institucijos teisės aktų leidybos procedūrą.

3. Tema. BENDRASIS VALSTYBINIO VALDYMO ĮGYVENDINIMO PROCESAS ĮVADAS Temos tikslas – pateikti studentams esminius bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso pagrindus, sudaryti

būtinas sąlygas įsisavinti šios administracinio proceso rūšies struktūrą ir suformuoti gebėjimą savarankiškai analizuoti pagrindinius bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso struktūrinius elementus procesiniu aspektu.

1. Bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso samprata ir vidinė struktūra 1. Bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso samprata ir vidinė struktūra Valstybinis valdymas plačiąja prasme pasireiškia elgesio normų nustatymu visuomeninių santykių dalyviams ir tų normų

korekcijomis, atsižvelgiant į besikeičiančią situaciją.Valdymas – tam tikri procesai, kurie vyksta visuomenėje, gyvoje ir negyvoje gamtoje. Valdymo procesai vyksta tam tikru būdu

organizuotoje aplinkoje, sistemoje. Valdymas susideda iš valdančiojo (subjektas) ir valdomojo (objektas). Subjektas daro kryptingą poveikį valdymo objektui, t.y., atlieka valdymo funkcijas. Valdymui būdinga hierarchija ir pavaldumas. Valdymas – tai sistemoje pasireiškiantis tikslingai kryptingas poveikis, kuris įgyvendinamas valdymo subjekto komandomis objektui, siekiant išlaikyti sistemą tam tikroje organizacijos būsenoje bei pasiekti jos tikslus ir išspręsti uždavinius. Valstybinis valdymas – savarankiška organizacinė – teisinė valstybės veiklos sritis, kurios paskirtis organizuoti valstybės vykdomąją valdžią, institucijų sistemingą veiklą.

Valstybiniam valdymui būdingi specialūs požymiai: 1) valdymą įgyvendina specialūs subjektai, 2) tai yra vykdomosios valdžios veikla, 3) poįstatyminė veikla, 4) organizacinė veikla, 5) nenutrūkstama kasdieninė veikla, 6) veikla operatyvaus pobūdžio 7) veikla kontroliuojama atstovaujamųjų institucijų, 8) remiasi principais, kurie įtvirtinti Konstitucijoje ir įstatymuose.

Tipinis valstybinio valdymo įgyvendinimo procesas:1.licencijų išdavimo procesas;2.valdymo srities teisės aktų leidybos procesas – norminių aktų leidyba, teisės taikymo aktų priėmimas;3.valdymo srities teisės aktų laikymosi kontrolės ir priežiūros procesas;4. teisinę reikšmę turinčių faktų registravimo procesas.Doc. dr. S. Šedbaras pateikia kiek kitokią šio proceso struktūrą, teigdamas, kad į jį įeina  :1.      licencijų, leidimų verstis tam tikra veikla ar atlikti tam tikrus veiksmus išdavimas;2.      kitokių suteikiančių subjektinę teisę ir (arba) uždedančių tam tikras pareigas teisės taikymo aktų (administracinių aktų ir

administracinių sutarčių) priėmimo procesas;3.      teisinę reikšmę turinčių faktų registravimas;4.      administracinė priežiūra ir kontrolė (administracinis tyrimas);5.      dokumentų (pažymų) apie asmeniui suteiktą ar priklausančią teisę išdavimas;6.      kiti panašūs veiksmai.Kaip matome, šioje klasifikacijoje nėra norminių administracinių teisės aktų priėmimo proceso, kadangi minėtas autorius jį lyg ir

išskiria kaip savarankišką procesą. Tačiau tai diskusinis klausimas, kadangi galima pasvarstyti, ar norminių teisės aktų leidyba nėra valstybinio valdymo institucijų funkcija arba tam tikra forma, kuria pasireiškia jų turimų įgaliojimų valstybinio valdymo srityje, įgyvendinimas? Kita vertus, galima teigti, kad norminių teisės aktų leidybos procesas yra ypatinga specifika pasižyminti proceso sritis, kuri dėl savo ypatumų gali būti išskirta į atskirą administracinio proceso rūšį, Tai leidžia fomuoti aiškesnę bei logiškesnę administracinio proceso struktūrą.

Kontroliniai klausimai: 1.      Kokius žinote specialius valstybiniam valdymui būdingus požymius? 2.      Paaiškinkite bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso vidinę struktūrą. 2. Teisės taikymas įgyvendinant valstybinį valdymą 

2.1. Teisės taikymo įgyvendinant valstybinį valdymą bendroji charakteristika  Valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veiklai teisinės formos požiūriu yra būdingi visi bruožai, esminiai požymiai ir

pagrindinės funkcijos, apibrėžiančios bet kokios valstybinės institucijos teisės taikymo veiklą. Tačiau šiai veiklai valdymo institucijose būdingi specifiniai bruožai, susiję su valdymo turiniu. Svarbiu vykdomųjų tvarkomųjų institucijų teisės taikymo veiklos ypatumu yra tai, kad ši veikla yra valstybinio valdymo apraiška, kuriam vykstant persipina  teisinės ir neteisinės (organizacinės) veiklos formos.

Teisės taikymo procesas apima visas vykdomųjų tvarkomųjų institucijų veiklos kryptis, kuriose jos aktyviai veikia įgyvendindamos savo uždavinius. Šis poveikio į visuomeninius santykius aktyvumas, lyginant su teismu ir prokuratūra, yra išskirtinis jų teisės taikymo veiklos bruožas. Teismas ir prokuratūra taiko teisės normas esant ginčui dėl teisės ar teisės pažeidimui.

Valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veikla skiriasi nuo kitų institucijų tokios pat veiklos pagal savo tikslinę paskirtį.Valstybinio valdymo institucijos leisdamos teisės aktus, įgyvendina valdingus įgaliojimus, konkrečiais nurodymais mobilizuoja

materialinius ir žmogiškuosius resursus, spręsdamos keliamus uždavinius paskirsto personalą, tobulina valdymo aparato struktūrą, įgyvendina valdymo grandžių koordinavimą ir pan. Konkrečios keliamų tikslų nuostatos turi organizacinį arba reguliacinį pobūdį. Priklausomai nuo to formuojasi atskirų rūšių procesų struktūra.

Taigi, teisės taikymas gali būti apibrėžtas kaip praktinė tam tikrų įgaliotų subjektų veikla, kai teisiškai įvertinama individuali gyvenimo situacija ir nustatomos teisės subjektų teisės ir pareigos.

                         Kontroliniai klausimai: 1.      Paaiškinkite kaip suprantamas teisės taikymas; 2.      Paaiškinkite kuo skiriasi valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veikla nuo kitų institucijų tokios pat veiklos. 2.2. Teisės taikymo valstybiniame valdyme formos Įgyvendinant valstybinį valdymą, išskiriamos dvi pagrindinės teisės taikymo formos:1. Operatyvinė vykdomoji (pozityvusis teisės taikymas);2. Jurisdikcinė (negatyvusis teisės taikymas).Šis skirstymas remiasi idėja, kad valstybinio valdymo institucijų procesiniai veiksmai atliekami dvejomis kryptimis : 1)

įgyvendinant reguliacinės veiklos vykdomąsias tvarkomąsias funkcijas; 2) iki teismo sprendžiant valdymo santykių šalių ginčus, taikant administracinės prievartos priemones, vertinant konkrečių asmenų veiką atitikimo teisei ir įstatymams  požiūriu

Įdėti iš at bendrosios dalies ir šedbaro knygos apie pozityvš ir negatyvų teisės taikymą paprasčiau Operatyvinė vykdomoji teisės taikymo veikla susijusi su valdymo institucijos pagrindinėmis funkcijomis ir jas aptarnauja. Tokiais

atvejais valstybinio valdymo institucijos paprastai taiko teisės normos dispoziciją. Įgyvendinant operatyvinę vykdomąją teisės taikymo veiklą dažniausiai rengiami išvestiniai sprendimai, nors kai kuriais atvejais gali būti ir pirminiai sprendimai (pavyzdžiui, pradedant planavimą).   Prie valstybinio valdymo institucijų pagrindinių funkcijų priskiriamos: prognozavimas, pirminių valdymo sprendimų priėmimas, organizavimas, reguliavimas ir kontrolė. Jeigu analizuoti kiekvienos iš minėtų funkcijų turinį, tai galima jame išskirti visoms funkcijoms bendrą jų sudėties elementą, kaip sprendimas. Išties valstybinio valdymo institucijos priima sprendimus įgyvendinti prognostinę veiklą, įvykdyti organizacines priemones, sutvarkyti įvairių vykdomųjų tvarkomųjų  aparato grandžių darbą, kontroliuoti pavaldžių institucijų veiklą. Paprastai šie daliniai sprendimai skirti įgyvendinti pagrindinius sprendimus.

Tokiu būdu įvairių valdymo sprendimų rūšis galima suskirstyti į dvi grupes: pirminę ir išvestinę. Pirminiai sprendimai apibrėžia valdymo strateginius tikslus. Išvestiniai – tikslus, analitiškai nustatomus iš konkrečių valstybinio

valdymo institucijų ir valdomųjų objektų tarpusavio sąveikos aplinkybių.Jeigu valdymo sprendimas yra sąlygojamas konkrečios situacijos ypatumais, tai jis yra ,,įvelkamas, apgaubiamas” į teisės taikymo

akto tam tikrą formą. Toks teisės taikymo aktas daro poveikį kitų valdymo funkcijų įgyvendinimui ir turi organizuojantį poveikį. Tokio poveikio pavyzdžiu gali būti planavimo aktų leidyba, kurie nors ir yra teisės taikomieji aktai, bet įtvirtina išvestinius valdymo sprendimus. Planavimo aktai motyvuoja valstybinio valdymo institucijas  įgyvendinti organizacinę, reguliacinę ir kontrolės veiklą. Teisės taikymo veiklos procese dažniausiai rengiami išvestiniai valdymo sprendimai. Jų rengimas užtikrina teisės normų konkretizavimą, konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą. Šiuo atveju teisinių santykių dalyviams jų turinys sudaro hipotezių ,,rinkinius, darinius”.

Išvestinių sprendimų parengimas ir surašymas teisės taikymo aktuose įgyvendinamas vykdomosios tvarkomosios veiklos ribose ir remiasi valstybinio valdymo institucijos savarankiškumu ir diskrecijos teisės[1] naudojimosi galimybėmis.

Jurisdikcinė teisės taikymo forma (arba negatyvusis teisės taikymas) yra tada, kai asmuo pažeidžia kurią nors teisės normoje įtvirtintą taisyklę ir būtina atkurti teisinę tvarką. Tokiu atveju kompetettinga valstybės iantitucija,įstaiga ar pareigūnas priima sprendimą taikyti atitinkamas sankcijas teisę pažeidusiam asmeniui. Negatyvusis teisės taikymas beveik visada įforminamas raštu (nutarimu, sprendimu, nuosprendžiu ir pan)[2].

Akcentuotina, kad administraciniame procese apimtimi vyrauja pozityvusis teisės taikymas ir šis bruožas skiria administracinį procesą nuo baudžiamojo ir civilinio procesų. 

Kontroliniai klausimai: 1.      Kokios yra teisės taikymo valstybiniame valdyme formos? 2.      Charakterizuokite teisės taikymo valstybiniame valdyme formų ypatumus. [1]  Vaitkevičiūtė V., Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Žodynas, 2001, P.220.[2] Šedbaras S. Administracinio proceso teisinio reglamentavimo problemos Lietuvos Respublikoje. Monografija. Vilnius,

„Justitia“, P.56.

3. Administracinė diskrecija kaip administracinio proceso dalykas 3.1. Diskrecijos esmė ir paskirtis Nagrinėdami teisės taikymo klausimus neišvengiamai prieiname prie administracinės diskrecijos kategorijos. Terminas “diskrecija”

(lot. discretio, pranc. discretion) tarptautinių žodžių žodyne apibūdinamas kaip “veiksmų laisvė”, “nuožiūra”.“Diskrecinė valdžia arba diskrecinė galia - tai valstybės institucijoms ir jų tarnautojams suteikta teisė tam tikrose situacijose savo

nuožiūra veikti ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų” [1].Valstybinių institucijų, tame tarpe ir administracijos, esminė paskirtis – padėti piliečiams tinkamai gyventi, įgyvendinti jų teises bei

laisves. Šios misijos vykdymui administracinėms institucijoms yra suteikiama nemažai galių. Analizuojant vykdomosios valdžios

institucijoms suteiktų teisių pobūdį, pastebimas diskrecijos vyravimas. Institucijos arba pareigūno diskrecija turėtų palengvinti ir užtikrinti efektyvų institucijai priskirtų funkcijų įgyvendinimą, o tuo pačiu – prisidėti prie žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo. Tačiau susidaro paradoksali situacija, kuomet suteiktosios diskrecinės galios tampa grėsmingos tam pačiam žmogui: veikdamas savo nuožiūra, pareigūnas ar institucija gali “nuklysti” nuo valstybinėms institucijoms priskirtų bendrųjų tikslų vykdymo, ir, susikoncentravęs į specifinius konkrečios institucijos tikslus, pažeisti piliečių teises. Vienas iš kertinių demokratinės valstybės organizavimo principų yra valdžių padalijimo principas. Todėl analizuojant diskrecijos esmę bei pasireiškimą modernioje valstybėje gali būti kalbama atskirai apie įstatymų leidėjo diskreciją, administracijos (vykdomosios valdžios) diskreciją ir teismų diskreciją.

Kontroliniai klausimai: 1. Paaiškinkite diskrecijos terminą; 2. Kokias įžvelgiate diskrecijos sąsajas su valstybinio valdymo institucijų veikla?  3.2. Diskrecija valdžių padalijimo principo erdvėje  LR Konstitucinis Teismas ne viename savo nutarimų konstatavo, jog Seimas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus,

šioje srityje turi diskreciją.”[2] Tačiau “net ir turėdamas šią diskreciją, įstatymų leidėjas visais atvejais turi paisyti Konstitucijos reikalavimų, taip pat Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės principų.”[3] Kitaip sakant, galima apibrėžti Įstatymų leidėjo veiksmų laisvės ribas.

Panašiai, kaip ir įstatymų leidžiamoji valdžia, vykdydama savo funkciją taip ir vykdomoji bei teisminė valdžia turi diskreciją, kitaip sakant, veiksmų laisvę, įgyvendinant konkrečiai valdžiai priskirtus uždavinius. Eliminavus diskrecijos teisę būtų labai sudėtinga kalbėti apie kiekvienos iš trijų valdžių savarankiškumą, atskyrimą, kadangi tokiu atveju būtų atimta galimybė kiekvienai valdžiai priiminėti savarankiškus sprendimus. Todėl šiuolaikinėse valstybėse siekiama, jog ne tik įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų diskreciją priiminėdama įstatymus, o teisminė valdžia turėtu diskreciją vykdydama teisingumą, bet ir vykdomoji valdžia turėtų tam tikrą veiksmų laisvę, spręsdama ir įgyvendindama jai pavestus uždavinius.

Lietuvos Respublikos Konstitucija ne tik įtvirtina valdžių padalijimo principą, bet ir riboja valdžios galias. “Valdžių padalijimu į įstatymų leidžiamąją, administracinę ir teisminę tauta pirmiausiai siekė apsisaugoti nuo savo pačios sukurtos valdžios, kad ta valdžia neištrūktų iš tautos kontrolės, nepiktnaudžiautų gautais įgaliojimais ir nevirstų grėsme ją kūrusiojo teisėms”.[4] Todėl analizuojant diskrecijos reikšmę šiuolaikinėse valstybėse, taip pat svarbu nustatyti tuos atvejus, kuomet naudojimasis diskrecijos teise gali sukelti neigiamų padarinių.

Tuo pačiu, derėtų pastebėti, jog valdžių padalijimas nėra absoliutus ir griežtas: kai kuriais atvejais pastebimas tam tikras valdžių susiliejimas, arba funkcijų persipynimas ir tuomet būtina tiksliau identifikuoti, kas ir kodėl gali naudotis diskrecine teise.

Jurisdikcinė veikla įgyvendinama tais atvejais, kai kyla būtinybė atkurti{atstatyti}pažeistą teisę, taip pat taikant prievartą visuomeninių santykių subjektams. Plačiuoju požiūriu ji turi organizacinį pobūdį. Tame pasireiškia valstybinio valdymo bendroji socialinė reikšmė, aktyvus valstybinio valdymo institucijų vaidmuo visuomenės plėtros procese. Jurisdikcinę valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veiklą įgyvendina tam tikros institucijos, kurių veikla griežtai reglamentuojama teisės normomis. Jos paskirtis šalinti iš valdomos aplinkos destruktyvias situacijas, o taip pat individualizuoti ir konkretizuoti teisės normų taikymo sankcijas. Skirtingai nuo operatyvinės vykdomosios teisės taikymo veiklos joje ribojama diskrecija.

Kontroliniai klausimai: 1. Paaiškinkite diskrecijos sąsąjas su valdžių padalijimo principo idėja.   3.3. Legislatyvinės diskrecijos kontrolės procesinio reglamentavimo problema Demokratinėje valstybėje piliečiai perduoda įstatymų leidimo teisę Parlamentui. Tauta pasilieka sau legislatyvinę diskreciją tik

išimtiniams atvejams (referendumai). Pagrindinis teisėkūros subjektas atstovaujamosios demokratijos sąlygomis yra Parlamentas. Tačiau Parlamentas nėra paskutinė institucija, kuriai yra deleguojama legislatyvinė diskrecija. Iš tautos gavęs įgaliojimus leisti įstatymus, Parlamentas savo ruožtu perduoda dalį savosios diskrecijos vykdomajai valdžiai (administracijai). Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, tačiau įstatymų vykdymui Vyriausybė kuria poįstatyminius teisės aktus, vadinasi, taip pat tampa teisėkūros subjektu. Bet ir tuo dar nesibaigia legislatyvinės diskrecijos delegavimas – Vyriausybė gali perduoti dalį gautos iš Parlamento diskrecijos ministerijoms, o šios savo ruožtu taip pat gali perduoti dalį deleguotos diskrecijos žemesnei institucijai ar pareigūnui. Prof. A.Šakočius pagrįstai kelia klausimą: ar ministerijos, realizuodamas gautąją diskreciją, tiksliai identifikuoja visuomenės norus, jeigu joms diskrecija suteikiama jau ne tautos išrinktos institucijos – Seimo, o Vyriausybės?[5]

Lietuvoje pastebima tendencija, jog vykdančioji institucija gana laisvai gali pasirinkti įstatymo įgyvendinimo veiklos variantus, nes priimtieji įstatymai yra deklaratyvūs. Tokiais atvejais pakankamai sudėtinga kalbėti apie legislatyvinės administracijos diskrecijos kontrolę. Be abejo iškyla tokios kontrolės administracinio procesinio reglamentavimo problema. Tuo požiūriu, neretai pasitaiko, jog įstatyme įsakmiai nurodoma, jog Vyriausybė turi parengti vieno ar kito įstatymo įgyvendinimo tvarką, tačiau Vyriausybė naudojasi “negatyviaja” diskrecija, kuri pasireiškia neveikimu, kitaip sakant Seimo pavedimų ignoravimu.

 

 Legislatyvinės administracijos diskrecijos delegavimo sistema Kontroliniai klausimai: 1. Pakomentuokite legislatyvinės diskrecijos delegavimo schemą;  3.4. Administracinė diskrecija ir legislatyvinė administracijos diskrecija Administracinė diskrecija skiriasi nuo legislatyvinės administracijos diskrecijos tuo, kad pirmuoju atveju administracija naudojasi

veiksmų laisve, vykdydama savo, kaip vykdomosios valdžios funkcijas, tuo tarpu, antruoju atveju, administracija vykdo kvazi-legislatyvines funkcijas, ir tų funkcijų vykdymui jai suteikiama legislatyvinė diskrecija.

Mokslininkai įstatymą vaizdingai lygina su skeletu, o administracinę diskreciją – pareigūno laisvę pasirinkti vieną iš daugelio galimų sprendimų variantų nustatytose ribose – muskulatūra.[6] Teigiama, jog diskrecijos teisė atgaivina viešojo administravimo institucijas, suteikia joms energijos, mobilumo ir galimybę keistis.

Administracinės institucijos įgyvendina savo funkcijas ir veikia joms duotų valdingų įgalinimų ribose, tačiau neretai administracinių procedūrų aktai, ar teisės aktai, suteikiantys konkrečius įgalinimus viešojo administravimo pareigūnams, nustato tik minimalius standartus ir reikalavimus, kurių privalo laikytis administracija. Šie teisės aktai dažnai suformuluoti nelabai konkrečiai, todėl viešojo administravimo institucijos tarsi užpildo susidariusias procedūrines ir materialines spragas, neperžengdamos įstatymų nustatytų ribų.

Tokia veiksmų laisvė ir vadinama administracinės institucijos diskrecija arba, kaitaip tariant, procesine (procedūrine) diskrecija.Ši diskrecijos teisė turėtų apimti tokias veiklos formas: kaip teisę vertinti juridinius faktus, leisti sava nuožiūra, pasirenkant iš kelių

lygiaverčių sprendimų variantų valdymo teisės aktą, remiantis teisės normomis priimti sprendimus, turinčius bendras formuluotes (,,turi teisę”, ,,nustato”, ,,sprendžia”, apibrėžia ir pan.) arba lanksčias, nesukonkretintas sąvokas (,,pagal poreikius”, ,,esant būtinumui”, ,,pagal aplinkybes”, ,,būtinais atvejai” ir pan.).

Diskrecinė valdžia dažnai apibūdinama kaip viešojo administravimo institucijos galimybė rinktis tarp alternatyvių veikimo būdų.[7] Galima teigti, jog turėti diskreciją, plačiausia prasme, reiškia turėti tam tikrą autonomijos sferą, kurioje galima savo nuožiūra priimti sprendimus.

Kontroliniai klausimai: 1.      Paaiškinkite legislatyvinės administracijos diskrecijos ir administracinės diskrecijos sąvokų turinį; 2.      Paaiškinkite, kokiomis formuluotėmis teisės aktuose įtvirtinama administracinė diskrecija.    3.5. Diskrecijos privalumai ir trūkumai  

Mokslininkai diskrecinį valdymą laiko dabarties viešojo valdymo skiriamuoju bruožu, kuris turi tiek privalumų, tiek trūkumų.[8] Kai kurie autoriai išskiria tokius administracinės diskrecijos teisės privalumus kaip lankstumą, leidžiantį apsvarstyti bei atsižvelgti į

kiekvieno konkretaus atvejo esminius klausimus, ir tokiu būdu priimti teisingą, racionalų ir pagrįstą sprendimą. Kitas esminis privalumas pasireiškia tuo, jog naudojantis diskrecijos teise administracija turėtų vadovautis ne tiek “įstatymo raide”, kiek “teisės dvasia”.[9]

Kita vertus, diskrecijos teisė padaro asmenis tam tikra prasme priklausančius nuo valdininkų “malonės”, ypač, jei pastarieji nėra įpareigoti pateikti motyvacijos, kodėl diskrecijos teise buvo naudotasi vienu ar kitu būdu. Be to, diskrecijos teisę pakankamai sudėtinga suderinti su tokių svarbių principų, kaip patikimumas ir nuspėjamumas įgyvendinimu, mat “diskrecija atveria kelią nenuosekliems ir prieštaringiems sprendimams” [10].

Esminis principas yra tas, kad diskrecija gali būti naudojama tik tiems tikslams, kuriems buvo suteikta konkrečiai administracinei institucijai, ir tik taip, kaip to reikalauja įstatymai ir, svarbiausia, teisės principai.

Kontroliniai klausimai: 1. Įvardinkite ir pakomentuokite pagrindinius administracinės diskrecijos privalumus ir trūkumus;  3.6. Administracinė diskrecija versus administracinė savivalė Egzistuoja esminis skirtumas tarp administracijos savivaliavimo ir tarp administracijos naudojimosi diskrecinėmis galiomis.

Savivaliavimui nėra nustatytų ribų. Savivalė apibūdinama kaip “nesiskaitymas su įstatymais ir taisyklėmis”.[11] Tuo tarpu diskrecijos esmė yra ta, kad veiksmų laisvė nėra absoliuti, niekieno nevaržoma. Veiksmų laisvė nereiškia įstatymų ar bendrųjų principų nepaisymo, todėl naudojimąsi diskrecija galima nustatyta procesine tvarka kontroliuoti, siekiant užtikrinti, kad ji būtų naudojama tinkamai.

Viešojo administravimo institucijos, jų pareigūnai naudojasi diskrecija dėl daugelio priežasčių. Administracija, kaip viena iš valstybės valdžių, turi vykdyti savo funkcijas, kurios visų pirma pasireiškia savarankiškų operatyvinių sprendimų priėmimu. “Savarankiški sprendimai yra galimi ten, kur, neperžengiant įstatymo numatytos ribos, yra suteikiama šiek tiek pasirinkimo laisvės sprendimų priėmėju. Administracijos diskrecijos teisė yra būtina, nes įstatymų leidėjas negali numatyti visų aplinkybių, galinčių susiklostyti įvairiose viešojo administravimo srityse ateityje.”[12]

Be abejo, norminio nurodymo, reikalavimo aiškumas dažnai gali būti sėkmingos teisės taikymo tvarkos garantu. Kita vertus, teisės normoje neįmanoma reglamentuoti be galo daug įvairių  organizacinių ir reguliacinių santykių, kylančių valstybiniame valdyme. Kitu atveju nekiltų būtinybė naudotis teisės taikymo galimybėmis, o valstybinio valdymo institucijos taptų mechaniškai veikiančiais subjektais, kurių veikla būtų užprogramuota teisės normose.

Teismai plėtoja administracinės diskrecijos doktriną, kuri įtvirtina įvairius principus, lemiančius diskrecijos naudojimo normas. Vienas iš pagrindinių, visaapimančių principų yra teisės viešpatavimas (the Rule of Law), iš kurio išplaukia ir kiti svarbūs administracinės teisės principai, tokie kaip teisėtumas, proporcingumas, viešumas, skaidrumas, atskaitingumas, sąžiningumas ir etc. [13] Šiuo atveju teisės principai nubrėžia procesinių sprendimų tikslus ir procesinių teisinių santykių erdvę {ribas}. Taigi administracija, naudodamasi suteiktomis diskrecinėmis galiomis, negali elgtis savavališkai: visi administracijos veiksmai, priimami sprendimai, negali pažeisti įstatymo bei minėtų administracinės teisės principų.

Kontroliniai klausimai: 1. Paaiškinkite, kuo skiriasi administracinė diskrecija nuo savivalės;  3.7. Piktnaudžiavimas diskrecijos teise (Ultra vires doktrina) kaip administracinio proceso dalykas Pasaulyje pastebima administracinės diskrecijos augimo tendencija.[14] Diskrecijos plėtimasis yra tiesiogiai susijęs su valstybės

reguliavimo augimu bei su viešojo administravimo efektyvumo siekiu. Tačiau iš karto derėtų pastebėti, jog šis efektyvumo siekis neretai yra iškeliamas tarsi pagrindinis administracijos tikslas, paliekant antrame plane žmogaus teises ir jų įgyvendinimą.

Naudojantis diskrecijos teise atsiranda tam tikrų pavojų. Anot prof. M. Riomerio, valdantieji gali savo kompetencijos ribose naudotis tam tikra, siauresne ar platesne, diskrecine galia, kuri formaliai leidžia laisvai veikti tam nustatytuose rėmuose ar įstatymų spragų ribose. Kaip tik ši galia sudaro valdantiesiems palankiausias sąlygas veikti savais sumetimais[15].

Todėl kiekviena valstybė siekia sukurti tam tikrą diskrecijos naudojimo kontrolės mechanizmą ir kriterijus, leidžiančius įvertinti diskrecijos teisės naudojimą. Tradiciškai teisinės administracijos veiksmų kontrolės funkciją vykdo teismai. Precedentinės teisės šalyse jie išvystė taip vadinamą “ultra vires” doktriną, kuri reiškia, kad viešojo administravimo subjektas negali veikti viršydamas savo įgaliojimų.

Ultra vires (lot.“virš jėgų”) yra skirstoma į tris rūšis: 1. esminė ultra vires (substantive ultra vires). Klbama apie turinio klaidą – t.y. valstybinio valdymo institucija turi tam tikrą

veiklos sritį, numatytą įstatyme, ir priima sprendimą, kuris liečia klausimą, nepatenkantį į minėtos administracinės institucijos veiklos sritį. Kitaip sakant, tokio klausimo sprendimas neįeina į administracinės institucijos kompetenciją.

2. procedūrinė ultra vires (procedural ultra vires). Kalbama apie tam tikrą procedūrinę, kitaip sakant, veiksmo klaidą. Paprastai įstatymas numato, kokiu būdu vienas ar kitas valstybinio valdymo institucijos sprendimas turi būti priimamas (pvz. viešas svarstymas, išklausymas subjektų nuomonių, kurių teises ir pareigas paveiks administracijos sprendimas ir pan.)

3. piktnaudžiavimas įgaliojimais (abuse of power) [16]. Kalbama apie dar sudėtingesnę situaciją, kuomet nėra pažeidžiamos procedūros, taip pat konkretus sprendžiamas klausimas įeina į valstybinio valdymo institucijos veiklos sritį, tačiau administracija vis tiek gali piktnaudžiauti įgaliojimais. Kitaip sakant, administracijos tarnautojas veikia savo kompetencijos ribose ir laikosi nustatytų procedūrų, tačiau priima nepagrįstą, neteisingą sprendimą. Taip gali atsitikti dėl to, kad pareigūnas nesugebėjo įvertinti konkrečiam atvejui svarbių aplinkybių, arba jis vadovavosi savanaudiškais motyvais, elgėsi nesąžiningai, piktavališkai ir t.t., ir pan.

Precedentinės teisės sistemoje teismai išvystė ir išplėtojo principų sistemą, kurie yra tarsi kriterijai, nurodantys kaip derėtų naudotis diskrecijos teise bei leidžiantys nustatyti, ar buvo piktnaudžiaujama įgaliojimais konkrečiu atveju. Svarbiausi yra protingumo ir logiškumo principai. Teismas jais remiasi ir mėgina atsakyti į tokius klausimus:

1) ar tokį sprendimą priimtų protingas, racionaliai mąstantis žmogus?2) ar sprendimas priimtas pagrįstai, t.y. atsižvelgus ir tinkamai įvertinus svarbias aplinkybes?Siekiant tinkamai naudotis diskrecijos teise, pirmiausia tenka išsiaiškinti, ar Parlamentas įstatymu suteikė valstybinio valdymo

institucijoms diskreciją. Be to, svarbu išsiaiškinti ir intenciją, kitaip sakant, kokiam tikslui siekti administracinė diskrecija suteikiama. Taigi tokiu atveju tenka teleologiškai interpretuoti įstatymą. Daroma prielaida, jog įstatymų leidėjas teisės akte įtvirtindamas valstybinio valdymo institucijų diskreciją, neturi ketinimo įtvirtinti, įteisinti piktnaudžiavimo suteiktais įgaliojimais. Paprastai tie įgaliojimai suteikiami svarbiems valstybei uždaviniams įgyvendinti.

Kontroliniai klausimai: 1. Įvardinkite ir pakomentuokite “Ultra vires” doktrinos rūšis;[1] Black’s Law Dictionary, Bryan A. Gardner, editor in chief, 7th edition,  St. Paul, Minn, 1999, P. 479.[2] žr. 2002 m. vasario 5 d. LR Konstitucinio teismo nutarimą “Dėl LR Aukštojo mokslo įstatymo 8 str. 5 d., 9 str. 3 d., 22 str. 3 d.,

5d. 10,11 ir 12 p., 24 str. 1 d. 1,2 ir 5 p., 2 ir 7 d., 42 str. 4 d., 60 str., 61 str. 1d.,62 str. 1 d. ir 65 str. 1 ir 2 d. atitikties LR Konstitucijai”, Žin., 2002. Nr.14-518; 1999 m. gegužės 11 d. LR Konstitucinio teismo nutarimą ”Dėl LR Seimo statuto 259 str. atitikimo LR Konstitucijai”, Valstybės žinios, 1999. Nr.42-1345

[3] 2000 m. gruodžio 6 d. LR Konstitucinio teismo nutarimas “Dėl LR ATPK 40 str. pripažinimo netekusiu galios ir 251 str. pakeitimo įstatymo 1 ir 2 str., LR Mokesčių administravimo įstatymo 27 str. 5 d., 50 str. 3 ir 9 d. atitikties LR Konstitucijai”, Valstybės žinios, 2000 Nr. 105-3318.

[4] Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius: „Litimo“, 2000, P. 543 .[5] Šakočius A. “Teisinio reguliavimo pagrindai viešajame administravime”, “Viešasis administravimas“. Kaunas:“Technologija“,

1999. P. 259[6] P.M.Shuck, Foundations of Administrative Law, New York: Oxford University Press, 1994, P. 155 p.[7] D.J.Galligan. Discretionary Powers, Oxford: Clarendon Press, 1996, P. 7 .[8] P. Cane, An Introduction to Administrative Law. 3rd Edition, New York: Oxford: Clarendon Press, 1996, P. 135.[9] Ten pat. P. 135.[10] Ten pat. P. 135.[11] Keinys S. Dabartinės Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. P. 680.[12] F.Cardona and S.Synnerström, Administrative Law Principles and Civil Service Standards,

http://www1.oecd.org/puma/sigmaweb/acts/civilservice/civil1.htm [13] Plačiau apie administracinės teisės principus žr. J.A.Usher. Bendrieji Europos Bendrijos teisės principai, Vilnius:Naujoji

Rosma, 2001.[14] Unger N. Law in Modern Society, New York, 1976, 56 p.[15] Romeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Vilnius: “Pozicija”, 1994, P.21[16] Stott D., Felix A. Principles of Administrative Law, London: Cavendish Publishing Limited, 1997, P. 81-118.

4. Valstybinio valdymo srities teisės aktų laikymosi priežiūros ir kontrolės įgyvendinimo procesas 4.1. Teisėtumo užtikrinimo valstybinio valdymo srityje bendroji charakteristika  Viena iš pagrindinių valstybinio valdymo įgyvendinimo sąlygų yra teisėtumo užtikrinimas. Viešojo administravimo institucijų

(pareigūnų) veikla vadinama poįstatymine arba įstatymų lydimąja. Tai reiškia, kad valstybinio valdymo institucijos (pareigūnai) pačios laikytųsi Konstitucijos ir įstatymų bei juose įtvirtintų reikalavimų priimant valdymo sprendimus, kontroliuojant jų vykdymą bei tuo pačiu reikalautų iš kitų asmenų tinkamo jų laikymosi. Kaip teigia žymus tarpukario Lietuvos profesorius P. Leonas “Valdymo teisėtumas yra tokia valstybės tvarka, kurioje valstybės valdžios veiksmai yra įstatymų, ne savivalės tvarkomi”[1] . Teisėtumas yra demokratijos sudedamasis elementas ir visuomenės civilizacijos požymis. Teisėtumo principas išreiškia humanišką viešpataujančios pasaulėžiūros turinį, visuomenės sistemos prigimtį, jos nuostatą apsaugoti asmens teises, pašalinti savivalę.

Teisėtumo užtikrinimas valstybinio valdymo srityje reiškia:1) užkirsti kelią bet kokiems įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų pažeidimams (valstybinio valdymo

institucijos (pareigūnai) neturi pažeisti įstatymų ir kitų teisės aktų normų, kuriomis jos vadovaujasi savo kasdieninėje vykdomojo ir tvarkomojo pobūdžio veikloje;

2) laiku ir operatyviai pašalinti priežastis ir sąlygas, kurios sukelia įstatymų ir kitų teisės aktų teisėtumo pažeidimus;3) atstatyti teisėtą padėtį, piliečių ir organizacijų teises, laisves ir teisėtus interesus, buvusius iki teisėtumo pažeidimo padarymo;4) kaltiems asmenims už teisėtumo pažeidimo padarymą taikyti teisinės atsakomybės priemones (asmenims, kurie padarė įstatymų

ir kitų teisės aktų normų pažeidimus, būtina sudaryti atsakomybės neišvengiamumo sąlygas);5) auklėti valstybinio valdymo institucijas (pareigūnus), piliečius, įmones, įstaigas ir organizacijas bei jų darbuotojus, kad jie

griežtai laikytųsi Konstitucijoje, įstatymuose bei kituose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.Teisėtumo užtikrinimas valstybinio valdymo srityje – tai valstybinio valdymo institucijų, pareigūnų, piliečių ir organizacijų

veiksmai, naudojami metodai, priemonės ir kiti poveikio būdai, nukreipti į teisėtumo pažeidimų prevenciją, jų atskleidimą ir šalinimą bei teisinės atsakomybės priemonių taikymą kaltiems asmenims.

Kontroliniai klausimai: 1. Paaiškinkite ką reiškia teisėtumo užtikrinimas valstybinio valdymo srityje;   4.2. Teisėtumas valstybiniame valdyme kaip visuotinai siekiama vertybė  Teisėtumą valstybiniame valdyme visų pirma charakterizuoja bendras įstatymų privalomumas visiems be išimties piliečiams,

įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams. Niekam nesuteikta privilegija nevykdyti įstatymo, apeiti jį. Įstatymai turi būti vienodai suprantami ir taikomi visoje valstybės teritorijoje. Nė vienas teisės aktas ar veiksmas, skirtas jų realizavimui, negali prieštarauti įstatymui. Įstatymas yra aukščiausia teisėtumo apraiška. Tai ypač aktualu vykdomosios valdžios institucijoms, kurių misija – įgyvendinti įstatymus, todėl jos turi reikšti iniciatyvą, privalo greitai išleisti poįstatyminius aktus, detalizuojančius įstatymo nuostatas. Įstatymo leidėjas, nustatydamas tam tikrą teisės normos taikymo erdvę, vykdomosios valdžios institucijoms siūlo kelis sprendimo variantus, kurie būtinai turi būti įgyvendinami įstatymo ribose ir remiantis nustatyta teisės norma. Valstybės pareigūnų veikla nesuderinama su teisėtumo ir tikslingumo priešpastatymu, taip pat nepakenčia formalizmo, nenuoširdaus požiūrio į piliečius. Įstatymas reguliuoja sudėtingus ir įvairius santykius tarp žmonių ir valstybinės valdžios institucijų, todėl reikia meniško jo taikymo.

Teisėtumas turi nepertraukiamą ryšį su teisine piliečių kultūra. Tas ryšys pasireiškia tuo, kad, viena vertus, teisėtumo įtvirtinimas reiškia gyventojų kultūros lygio augimą, o antra vertus, pats kultūros lygis rodo teisėtumo saugojimą ir laikymąsi. Teisėtumas valstybiniame valdyme triumfuoja tuo atveju, jei jo pažeidimas sukelia atsakomybės neišvengiamumą ar kitokią valstybės reakciją dėl neteisėto elgesio.

Akivaizdu, kad teisinėje valstybėje turi būti gera įstatyminė bazė. Paskutiniais metais Lietuvoje normų kūrimo procese pradeda vyrauti poįstatyminiai aktai, kurie papildo ar patikslina įstatymus. Tai neretai sukelia grėsmę pažeisti teisėtumą. Valstybinio valdymo institucijoms patikėtas įstatymų ir kitų norminių aktų vykdymas ir taikymas. Teisės teoretikų teigimu, “Didžiausias blogis teisinėje valstybėje yra vykdomosios valdžios institucijų pareigūnų neveiklumas, pasyvumas ir tiesioginiai įstatymų ir poįstatyminių aktų pažeidimai”[2]. Valstybės valdymo institucijos turi siekti ne tik tikslaus, bet ir vienodo įstatymų, poįstatyminių aktų vykdymo visoje valstybės teritorijoje, o ypač valstybės valdymo institucijų veiklos efektyvumas priklauso nuo sąmoningo visų piliečių paklusimo tvarkai ir taisyklėms. Stiprinant teisėtumą ir tvarką valstybiniame valdyme, tobulinama pati valstybės valdymo institucijų sistema, vyksta tikslesnis jų teisinio statuso reglamentavimas, valstybės tarnautojų pareigų bei asmeninės atsakomybės ribų nustatymas, priimami teisės aktai, nustatantys piliečių pažeistų teisių ir teisėtų interesų atkūrimo tvarką.

Kontroliniai klausimai: 1. Paaiškinkite, kodėl būtina siekti teisėtumo užtikrinimo valstybinio valdymo srityje;  4.3. Teisėtumo užtikrinimo valstybinio valdymo srityje būdai Teisėtumas užtikrinamas tam tikromis teisiškai išreikštomis ir suformuluotomis garantijomis, turinčiomis organizacinę – teisinę

formą. Teisėtumo užtikrinimo garantijos gali būti: a) socialinės - ekonominės (valstybės ekonominiai rodikliai, laisva rinka, laisvas kapitalo judėjimas, valstybės ištekliai ir pan.); b) politinės (teisinės valstybės kūrimas, demokratinės visuomenės vystymas, žodžio ir spaudos laisvė, aiškus valdžios padalijimas ir pan.); c) teisinės (teisingumo įgyvendinimo lygis, teisėtvarkos būklė valstybėje, įstatymų ir teisėkūros kokybė ir pan.); organizacinės (vykdomosios valdžios subjektų sistema ir aiškus kompetencijos paskirstymas, valstybės tarnautojų išsilavinimo lygis, viešojo administravimo subjektų ryšiai su visuomene ir t.t.).

Teisėtumo užtikrinimo garantijos realizuojamos valstybės nustatyta ir įtvirtinta įvairių įstaigų ir organizacijų sistema, t.y. tomis institucijomis, kurioms suteikta teisė kiekvieną dieną prižiūrėti ir kontroliuoti įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų vykdymą (valstybinės inspekcijos, valstybinės tarnybos ir pan.). Vienoms viešojo administravimo institucijoms (pareigūnams) teisėtumo užtikrinimas yra viena iš daugelio valdymo funkcijų konkrečioje viešojo administravimo šakoje (transporto, pramonės, ekonomikos ir pan.). Tokių institucijų teisėtumo užtikrinimo veikla nėra tiesiogiai susijusi su visu teisėtumo institutu. Kitoms viešojo administravimo institucijoms (pareigūnams) teisėtumo užtikrinimas yra pagrindinė valdymo funkcija, nes joms suteikti valdingo pobūdžio įgalinimai kontroliuoti bei prižiūrėti atitinkamų teisės aktų ir juose įtvirtintų reikalavimų vykdymą (pvz., teismai, prokuratūra, policija, valstybinės inspekcijos, valstybės kontrolė ir pan.).

Apibendrinant galima teigti, kad teisėtumas valstybinio valdymo srityje užtikrinamas tokiais organizaciniais – teisiniais teisėtumo užtikrinimo būdais:

1) kontrole;2) priežiūra;3) teismo kontroline veikla;4) nagrinėjant asmenų prašymus, pasiūlymus, pareiškimus ir skundus (administracine procedūra).  Kontroliniai klausimai: 1. Įvardinkite ir pakomentuokite teisėtumo užtikrinimo valstybinio valdymo srityje būdus; 2. Paaiškinkite, kokios gali būti teisėtumo užtikrinimo valstybinio valdymo srityje garantijos; [1]  Leonas. P. Teisės enciklopedija. Kaunas. 1931.  P. 88.[2] Административное право. Под ред. Ю. Козлова и М. Попова. Москва: Юристъ, 1999. P.432.

5. Administracinė kontrolė 5.1. Administracinės (vidinės) kontrolės samprata ir esmė    Kontrolė – tai funkcionuojančio objekto proceso stebėjimo ir tikrinimo sistema, turinti tikslą pašalinti nukrypimus nuo nustatytų

tikslų. Kontrolei būdingas požymis, kad tarp kontroliuojančio subjekto (valstybės pareigūno) ir kontroliuojamojo objekto dažnai egzistuoja pavaldumo santykiai. Kontroliuojantysis turi teisę įsikišti į administracinę kontroliuojamojo veiklą, nes kontrolės objektas ne tik kontroliuojamojo veiklos teisėtumas bet ir tikslingumas. Kontroliuojančiajam dažnai suteikta teisė panaikinti kontroliuojamojo sprendimą. Tam tikrais atvejais kontrolės institucijos turi teisę panaudoti poveikio priemones už padarytus pažeidimus.

Kontrolės principai: teisėtumas, objektyvumas, nepriklausomumas, vieningumas, ekonomiškumas, valstybinės, komercinės ir kt. įstatymo saugomos paslapties išsaugojimas yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Pagrindiniai kontrolės tikslai – užtikrinti vykdomosios valdžios institucijų ir jų pareigūnų įstatymų laikymąsi, tikslingą ir ekonomišką lėšų naudojimą, palaikyti stabilią tvarką valstybėje.

Administracinė kontrolė valstybinio valdymo srityje, tai kontrolė, vykdoma aktyvios administracijos organų ir pareigūnų visos vykdomosios valdžios sistemos viduje. Jos objektu gali būti bet kurie valdymo veiksmai ir sprendimai, atliekami ir priimami administracijos. Į šios kontrolės sferą patenka ne tik priimti ir galiojantys administraciniai aktai, bet ir aktai, esantys rengimo ir priėmimo procese. Ji gali paliesti bet kokias administracinės veiklos spragas, klaidas ir trūkumus, sąlygotus tiek administracinių aktų teisėtumo, tiek tikslingumo aspektų.

         Administracinė kontrolė susijusi su svarbiausiomis vykdomosios valdžios veiklos sritimis ir įgyvendinama šiomis pagrindinėmis kryptimis[1] :

1. Finansinių, materialinių ir darbo išteklių efektyvaus panaudojimo, administracinio aparato veiklos efektyvumo ir ekonomiškumo kontrolė;

2. Sąžiningo tarnybinių pareigų vykdymo kontrolė; 3. Valdymo aparato komplektavimo bei tarnautojų profesionalumo kėlimo kontrolė; 4. Administracijos veiklos, jos metodų ir formų atitikimo teisės ir etikos normoms (kai kuriose šalyse ir religinėms normoms),

kontrolė; 5. Žmogaus teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo administracinių-teisinių ginčų sprendimo procese.

         Visos šios administracinės kontrolės kryptys būdingos atskiriems kontroliuojantiems subjektams ( aktyvios administracijos organams), tiesa, nevienoda apimtimi, kadangi ji  priklauso nuo vienos ar kitos kontrolės rūšies paskirties. Užsienio šalyse “aktyvios administracijos” terminu įvardijamos administracinės institucijos ir pareigūnai, įgyvendinantys vykdomąją-tvarkomąją veiklą. Ji skiriasi nuo specializuotų institucijų taip vadinamosios “pasyvios” arba “jurisdikcinės administracijos”, kurios uždavinys yra administracinių-teisinių konfliktų sprendimas).

         Užsienio šalių teisės doktrinoje paprastai išskiriamos keturios pagrindinės administracinės kontrolės rūšys : hierarchinė (instancinė) aukštesnių institucijų kontrolė; decentralizuotų institucijų veiklos kontrolė; specializuotų kontrolės institucijų veikla; administracinis apskundimas. Kai kuriose šalyse, pvz. Prancūzijoje, Japonijoje, administracinei kontrolei priskiriamas atskiros konfliktų sureguliavimo ar šalių sutaikinimo procedūros, įgyvendinamos tarpininkų arba taikintojų.

        Kontroliniai klausimai: 1. Kokius  žinote kontrolės principus? 2. Paaiškinkite, kaip suprantate administracinės kontrolės sąvoką? 3. Kokiomis pagrindinėmis kryptimis įgyvendinama administracinė kontrolė?    5.2. Administracinės kontrolės rūšys  Hierarchinė kontrolė, vykdoma aukštesnių pagal hierarchiją institucijų, gali būti nukreipta į administracijos veiksmų teisėtumą ir

tikslingumą, jų būtinumą, efektyvumą  ir sąžiningumą. Šios kontrolės procese aukštesnioji institucija turi teisę pakeisti arba panaikinti neteisėtus arba netikslingus kontroliuojamos institucijos sprendimus. Hierarchinė kontrolė turi keletą atšakų :

1.      Ji gali būti vykdoma tarnybinės kontrolės pavidalu, t. y. aukštesnių pagal rangą pareigūnų kontrole pavaldžių pareigūnų veiksmų atžvilgiu. Ši kontrolė yra einamojo pobūdžio ir pasireiškia sisteminių, periodiškų arba vienkartinių patikrinimų pavidalu.

2.      Aukštesnių institucijų kontrolė vykdoma žemesnių institucijų atžvilgiu. Ši kontrolė gali būti žinybinio arba “viršžinybinio, antžinybinio” pobūdžio. Žinybinę pavaldžių institucijų kontrolę vykdo šakinės vykdomosios valdžios institucijos tais klausimais, kurie yra jų žinioje. Viršžinybinę kontrolę vykdo institucijos, pagal hierarchiją esančios aukščiau santykyje su ministerijomis ir žinybomis. Ji gali būti bendra ir speciali. Bendros kontrolės įgaliojimus turi bendrosios kompetencijos vykdomosios valdžios institucijos (prezidentas, vyriausybė ir pan.). Bendroji kontrolė liečia visų ministerijų ir žinybų, taip pat jų teritorinių padalinių veiklą. Ji gali būti vykdoma bet kuriais klausimais, įeinančiais į jų kompetenciją. Specialioji kontrolė nukreipta į konkrečias ministerijų ir žinybų veiklos sritis. Paprastai ji vykdoma subjektų, veikiančių prie vykdomosios valdžios struktūros (prezidento, premjero ir pan.).

Decentralizuotų institucijų veiklos kontrolė yra ypatinga administracinės kontrolės rūšis. Šioms institucijoms priskiriamos juridinio asmens statusą turinčios vietinės-teritorinės institucijos, valstybinės organizacijos, pasižyminčios juridiniu ir finansiniu savarankiškumu. Daugelyje šalių šių institucijų kontrolė vadinama “Globa”. Skirtingai nuo hierarchinės kontrolės, globa vykdoma ne aukštesnės pagal hierarchiją institucijos, o įgalioto valstybinio kontrolieriaus vykdoma decentralizuotos institucijos, pavaldžios aukštesnei institucijai, tačiau autonomiškos, kontrolė. Iš to išplaukia, kad globa vykdoma išimties tvarka ir esant apibrėžtoms sąlygoms : jos tikslai, sritis ir forma turi būti apibrėžta įstatymu. Lietuvos atveju pavyzdys gali būti LR savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas ir vyriausybės atstovo institutas.

Specializuotų kontrolės institucijų veikla. Atskirose šalyse kuriamos atskiros, specializuotos kontrolės institucijos, atliekančios inspekcinius patikrinimus ir konkrečios srities priežiūrą. Jos disponuoja pakankamai plačiais įgaliojimais, leidžiančiais atlikti patikrinimus ir tyrimą. Tačiau jų kompetencija patenka tik į atitinkamos ministerijos ar žinybos veikimo sritį (Pvz. Valstybinė lošimų priežiūros komisija, valstybės kontrolė ir pan.). Žr.LR Konstitucijos 134 str., LR Azartinių lošimų įstatymo 26 str.

Administracinis apskundimas kaip administracinės kontrolės rūšis atsiranda ryšium su konfliktinėmis situacijomis. Galima sakyti, kad tai yra taisyklės, reglamentuojančios asmenų kreipimąsi būtent tais atvejais, kai kyla konfliktas su administracija. Tai yra kontrolės procesas, inicijuojamas privataus asmens. Įdomumo dėlei galima pastebėti, jog kai kuriose užsienio šalyse šis procesas nesiejamas išimtinai su administraciniu skundu, o jo pradėjimo pagrindu gali būti prašymas, pareiškimas, administracinis ieškinys, pvz. Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Žr. LR Konstitucijos  33 str. 2 d.; LR Peticijų įstatymo 2 str.

Kontroliniai klausimai: 1. Įvardinkite ir pakomentuokite kuo daugiau administracinės kontrolės rūšių; 2. Kokias žinote specializuotas kontrolės institucijas Lietuvoje? 3. Paaiškinkite ką reiškia decentralizuotų institucijų veiklos kontrolė. [1] Зеленцов  А. Б. Контроль за деятельностью исполнительной власти в зарубежных странах . Учебное пособие. Москва

2002, P. 321-384.

6. Politinė vykdomosios valdžios kontrolė 6. 1.Politinės kontrolės esmė ir rūšys  Politinė administracinės veiklos kontrolė, tai kontrolė, įgyvendinama institucijų arba pareigūnų, tiesiogiai ar netiesiogiai įkūnijančių

suverenią valdžią ir politinę tautos valią, arba organizacijų ir įstaigų, išreiškiančių atskirų gyventojų grupių korporatyvinius interesus. Ši kontrolė paprastai apsiriboja kritine administracijos veiklos analize bei trūkumų įvertinimu ir tiesiogiai nėra susijusi su neteisėtų administracijos aktų taisymu. Politinės kontrolės subjektai negali pakeisti arba atšaukti nė vieno viešosios administracijos akto. Politinės kontrolės organizacinė struktūra ir jos vykdymo ypatumai konkrečioje šalyje priklauso nuo daugelio faktorių, iš kurių svarbiausi valstybės forma, teisinės ir kultūrinės tradicijos, valstybinio valdymo atvirumo visuomenei lygis ir pan. Galima išskirti keletą pagrindinių politinės kontrolės formų :

1.      Parlamento ir vietos savivaldos atstovaujamųjų organų vykdoma kontrolė; 2.      Tautos vykdoma kontrolė; 3.      Politinių partijų (valdančiųjų bei opozicinių) bei visuomeninių organizacijų vykdoma kontrolė; 4.      Žiniasklaidos ir visuomenės nuomonės vykdoma kontrolė.

Politinės kontrolės mechanizmo centrinis sraigtas, be jokios abejonės, yra parlamentas, turintis galimybes kontroliuoti administracijos veiklą remdamasis konstituciniame lygmenyje įtvirtintais savo įgaliojimais bei būdais.

Kontroliniai klausimai: 1. Paaiškinkite politinės vykdomosios valdžios kontrolės esmę; 2. Kokias žinote politinės vykdomosis valdžios kontrolės formas?  6.2. Parlamentinės kontrolės, kaip politinės kontrolės rūšies, formos Svarbiausios parlamentinės kontrolės priemonės (formos) : 1.      Klausimo dėl pasitikėjimo Vyriausybe iškėlimas, kad pritarti arba nepritarti jos politiniam kursui arba konkrečiai akcijai,

įvertinti vyriausybę ir jos narius ryšium su kokia nors problema. Konstitucijoje paprastai numatomas minimalus deputatų skaičius, galintis pateikti rezoliucijos dėl nepasitikėjimo votumo projektą (pvz. Japonijoje 50); LR Konstitucijos 65 str., 101 str.

2.      Paklausimas, išreiškiantis deputato kreipimąsi į vykdomosios valdžios institucija ar pareigūnus reikalaujant, kad jie pateiktų informaciją ar paaiškinimus jų veiklos klausimais, įpareigojantis šiuos asmenis ar institucijas pateikti atsakymą per sustatytą terminą;LR Konstitucijos 61 str., LR Seimo statuto 213 str., 215 str.

3.      Interpeliacija – ypatinga užklausimo forma, išreiškianti vieno ar kelių parlamento narių reikalavimą vyriausybės nariams ar premjerui ryšium su jų vadovaujamos žinybos veiksmais arba su bendros politikos klausimais; LR Konstitucijos 61 str. , LR Seimo Statuto 219 str. 1 d.

4.      Klausimas ministrui – tai parlamento nario kreipimasis į ministrą reikalaujant pateikti kokį nors paaiškinimą konkrečiu reikalu (klausimu). (ji nesukelia pasekmių kaip interpeliacija, tik nukreipta išsiaiškinimui situacijos);

5.      Klausimų valanda – tai kontrolės būdas, kai vyriausybės nariai tiesiogiai atsakinėja parlamentui į žodinius klausimus. LR Seimo Statuto 208 str. 1 d.

6.      Teisė pareikalauti dalyvauti parlamento posėdžiuose. Pvz. Vokietijoje parlamentas ir jo komitetai turi teisę pareikalauti bet kurio vyriausybės nario dalyvavimo posėdžiuose.

7.      Parlamento teisė tvirtinti biudžetą ir kontroliuoti jo vykdymą  (biudžeto prerogatyva). LR Seimo Statuto 224 str., 225 str.8.      Pastoviųjų parlamento komisijų (komitetų) vykdoma ministerijų ir kitų žinybų veiklos kontrolė. Šios komisijos kuriamos

įvairiems klausimams ir jų veikla labai įvairi. Daugelyje valstybių nuolatinės komisijos turi teisę iškviesti ministrus į savo posėdžius, kad gauti paaiškinimus, atsakymus į klausimus, taip pat  turi teisę išsakyti jam savo pastebėjimus. LR Seimo Satuto 56 str.;

9.      Laikinos parlamento tyrimo ir kontrolės komisijos sudaromos konkrečių klausimų išaiškinimui bei ištyrimui.LR Seimo Statuto 125 str. 3 d.

Kontroliniai klausimai: 1.      Įvardinkite ir apibūdinkite kuo daugiau Jums žinomų parlamentinės kontrolės formų;  6.3. Tautos, politinių partijų bei nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos vykdoma kontrolė. Visuomenės nuomonė kaip

politinės kontrolės forma.      Akcentuotina, kad tauta taip pat gali vykdyti tiesioginę vykdomosios valdžios kontrolę. Tai daroma per rinkimus, kada tauta

įvertina veiklos efektyvumą ir jų lūkesčių įgyvendinimą. Ypatingai tai pasireiškia vietos savivaldos rinkimuose. Daugelyje valstybių tiesiogiai renkami ne tik atstovaujamieji organai, bet ir valdininkai, kaip pvz. JAV valstijų gubernatoriai ir pan.

   Politinės partijos bei nevyriausybinės organizacijos vykdomosios valdžios kontrolės procese taip pat vaidina konkretų vaidmenį, naudodamos savo specifines poveikio vyriausybės politikai ir administracijos veiklai priemones. Demokratinėse valstybėse partijos gali daryti poveikį per dalyvavimą priimant valdymo sprendimus, demonstracijų, mitingų organizavimą, per savo atstovus parlamente, profsąjungos – per streikus, per savo organizacines struktūras (tose šalyse, kur valstybės tarnautojų dalyvavimas profsąjungose neuždraustas) ir daugeliu kitų formų bei būdų. (gydytojų streikas, žemdirbių streikas).

  Žiniasklaidos priemonėsdalyvauja vykdomosios valdžios kontrolės procese iškeldamos, surinkdamos, apdorodamos ir pateikdamos duomenis apie jos veiklos trūkumus, biurokratizmo, savivalės, korupcijos apraiškas ir pan. Jos stipriai įtakoja visuomenės nuomonę, todėl galima sakyti savo rankose turi stiprų ginklą. Ne veltui tai vadinamoji ketvirtoji valdžia.

Visuomenės nuomonė kaip politinės kontrolės formaišreiškia žmonių požiūrį į konkrečius valstybinio valdymo klausimus. Ji gali formuotis stichiškai arba masinės informacijos priemonių įtakoje. Tai vertinamieji dalykai, pasireiškiantys arba vyriausybės palaikymu, arba protestais. Visuomenės nuomonė gali ženkliai įtakoti tam tikrų valdymo sprendimų priėmimą.

Kontroliniai klausimai: 1. Paaiškinkite kaip tauta ir žiniasklaida vykdo vykdomosios valdžios teisėtumo kontrolę; 2. Pasvarstykite, kaip visuomenės nuomonė įtakoja valstybinio valdymo srities teisėtumą šiandieninėje Lietuvos praktikoje.

7. Administracinė procedūra kaip bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso sudedamasis elementas. Administracinės procedūros teisinis reglamentavimas pakal LR Viešojo administravimo įstatymą

8. Teisės gauti informacija iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įgyvendinimo procesas 8.1. Teisės gauti informaciją teisinės prielaidos Saviraiškos laisvė, teisė į informaciją yra vienos iš pagrindinių žmogaus teisių. Ši teisė deklaruota 1789 m. Žmogaus ir piliečio

teisių deklaracijoje, reglamentuota ir 1948 m. JTO Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, taip pat 1950 metais priimtoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Ji įtvirtinta daugelio valstybių konstitucijose, tačiau kai kurios priėmusios ir atskirus ją reglamentuojančius įstatymus.[1]

                      Lietuvoje pirmą kartą teisės į informaciją principą mėginta reglamentuoti Visuomenės informavimo įstatyme (1996). Deja, šis įstatymas viešosios informacijos prieinamumą garantavo tik žurnalistams, o kitai visuomenės daliai paliko tik deklaratyvų principą. Toks įstatymo netobulumas ir įsakmi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio nuostata, kad pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie save, ir tai, kad laisvė gauti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, paskatino parengti

Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymą. Svarbu paminėti, kad ir LR Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime[2]  yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas tiesiogiai įpareigojamas įstatyme nustatyti, kokia tvarka valstybės įstaigos privalo suteikti piliečiui apie jį turimas žinias.

Kontroliniai klausimai: 1. Kokius žinote tarptautinius dokumentus, kuriuose įtvirtinta teisė į informaciją? 2. Įvardinkite ir pakomentuokite Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, įtvirtinančias teisę gauti informaciją   8.2. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų teisinis reglamentavimas Lietuvoje Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas priimtas 2000 sausio 11 d. ir įsigaliojo 2000

m. birželio 1 dieną. 2005 m. lapkričio 10 dieną priimtas Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas[3]. Šis  įstatymas detalizuoja LR Konstitucijos 5 ir 25 straipsnių nuostatas[4], jame atsispindi ir Europos Sąjungos teisės nuostata, kad teisė susipažinti su valstybės institucijų turimais dokumentais pripažįstama daugelyje valstybių narių kaip konstitucinis, arba įstatymų leidybos, principas[5]. Teisė gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas priskirtinas prie viešosios teisės reguliavimo srities. Jį galėtume laikyti įstatymu, formuluojančiu bendruosius informacijos gavimo principus ir priklausantį konstitucinės ir administracinės teisės reguliavimo sričiai.

 Šiuo įstatymu užtikrinama asmenų teisė gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų[6] (toliau – įstaigos), nustatoma šios teisės įgyvendinimo tvarka bei sudaromos palankios sąlygos asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją bei panaudoti ją tiek komerciniams tiek nekomerciniams tikslams.

Įstatymo pirmajame straipsnyje nurodoma, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką, t. y.   apibrėžia informacijos sąvoką, nustato kreipimosi dėl informacijos gavimo tvarką, informacijos rengimą ir teikimą, apskundimo tvarką negavus ar gavus ne visą informaciją. Taip pat įstatymas išskiria sritis, kuriose jis nėra taikomas – 1 str. 3 d.

Kitas svarbus įstatymas, reglamentuojantis teisę į informaciją, yra Visuomenės informavimo įstatymas[7], kuris yra suderintas su Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu.[8] Nors kai kurie Visuomenės informavimo įstatymo straipsniai (6str.) deklaruoja asmenų (ne tik žurnalistų) teisę gauti informaciją, tačiau informacijos gavimo požiūriu šio įstatymo tikslas – garantuoti teisę į informaciją žurnalistams ir kitiems viešosios informacijos rengėjams ir platintojams. Taigi, žurnalisto (viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo) teisė gauti informaciją reglamentuojama atskirai. Teisę gauti informaciją reglamentuoja ir kiti įstatymai, pvz., Visuomenės informavimo, Valstybės ir tarnybos paslapčių, Asmens duomenų teisinės apsaugos, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo, Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje ir kt. Kai kuriais atvejais tam tikriems subjektams taikomi specialūs jų statusą apibrėžiantys įstatymai, pvz., advokatų teisę gauti informaciją reglamentuoja Advokatūros įstatymas, seimo narių – Seimo statutas ir pan.

Įstatymo 2 straipsnis įtvirtina valstybės ir savivaldybės įstaigų pareigą teikti informaciją. Ši pareiga reikšminga ne tik teisės įgyvendinimo, bet ir viešojo administravimo viešumo ir skaidrumo požiūriu. Šeštajame straipsnyje detalizuojama pareiga teikti informaciją, nurodant, kad įstaiga privalo turėti interneto svetainę, kurioje teiktų informaciją apie savo funkcijas, struktūrą, informacijos teikimui skirtos informacijos rodyklę, kitą teisės aktais nustatytą informaciją. Ši pateikta medžiaga ne tik supažindina asmenis su įstaigos veikla, bet ir padeda susiorientuoti, kur reiktų kreiptis išsamesnes ar/ir konkrečios informacijos.

Informacijos[9] sąvoka apima bet kurias žinias, faktus idėjas, požiūrius ir nuomones bet kuriuo klausimu, faktų komentarus ir kita, taip pat reklamą, įvairias meno išraiškas; taigi informacija yra kiekvienas žinių objektas[10]. Informacijos sąvoka Įstatyme negalėtų būti taikoma žmogaus prašymui informacijos, kurios įstaigoje nėra, siekiant, kad ji būtų specialiai kuriama ar atliekama esamos informacijos mokslinė ar kitokia analizė.

Teisės į informaciją įgyvendinimui labai svarbus Įstatymo ketvirtasis skirsnis, kuris nustato informacijos gavimo tvarką, t. y., prašymų pateikimą, nagrinėjimą, informacijos teikimą.

Asmuo - pareiškėjas[11], norėdamas gauti iš įstaigos informaciją, turi išreikšti savo valią įstatymo nustatyta tvarka. Išorinė valios išraiška būtų prašymo pateikimas, kuriame pareiškėjas nurodo kokią informaciją ar dokumentą pageidauja gauti, savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą (jeigu pareiškėjas yra fizinis asmuo) arba pavadinimą, kodą, buveinės adresą (jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo) ir duomenis ryšiui palaikyti. Prašymo pateikimo formą įstaiga skelbia savo interneto svetainėje. Jeigu prašoma informacija yra kitoje įstaigoje, prašymas persiunčiamas kitai kompetentingai įstaigai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos, ir apie tai per 3 darbo dienas nuo prašymo persiuntimo informuojamas pareiškėjas. Informacija pareiškėjui turi būti pateikiama ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos, tam tikrais atvejais[12] terminas gali būti pratęstas dar iki 20 darbo dienų. Šie terminai turi būti skaičiuojami nuo tinkamai surašyto prašymo gavimo dienos. Įstatymas nenustato termino, per kurį pareiškėjas turėtų būti informuojamas apie prašymo trūkumus.

Įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu: 1) pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis

darbo ir laiko sąnaudomis;2) prašymo turinys yra nekonkretus;3) tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos;4) prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta; tokiu atveju įstaiga per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos

nurodo pareiškėjui jos paskelbimo šaltinį;5) įstaiga tam tikros informacijos rinkimą ir tvarkymą nutraukia pasikeitus įstaigos funkcijoms.[13] Jeigu įstaiga atsisako pateikti informaciją, pareiškėjui paie tai išsiunčiamas pranešimas, kuriame nurodoma atsisakymo priežastis ir

šio sprendimo apskundimo tvarka.Informacija pareiškėjui, atsižvelgiant į jo prašymą, gali būti pateikiama žodžiu, leidžiant susipažinti su dokumentu, pateikiant

pažymą, dokumento išrašą ar popierinę dokumento kopiją, elektroninę laikmeną, garso, vaizdo ar garso ir vaizdo įrašą, prieigą prie informacijos rinkmenos. Jei prašyme nenurodyta informacijos pateikimo forma, įstaiga ją pateikia tokia pačia forma kaip gauto prašymo.

Įstatyme numatyta speciali privačios informacijos gavimo tvarka[14], įtvirtinta speciali pareiškėjo teisė gauti informaciją apie save. Tai reiškia, kad niekas kitas, išskyrus patį pareiškėją, negali gauti informacijos apie jį.

Įstaigos teikia informaciją neatlygintinai, išskyrus atvejus, kai už informacijos teikimą imama arba valstybės rinkliava, arba įstatymų numatytas atlyginimas.

Įstatymas laiduoja pareiškėjo teisę apskųsti įstaigos veiksmus įstatymų nustatyta tvarka. Kaip pareiškėjo teisių pažeidimą būtų galima traktuoti prašomos informacijos nepateikimą, nepagrįstas atsisakymas ją pateikti, neteisingos ar neišsamios informacijos pateikimas, informacijos pateikimas praleidus jos pateikimo terminus, nesudarymas galimybės pareiškėjui susipažinti su dokumento originalu, informacijos pateikimas pažeidžiant kitų asmenų teises ir teisėtus interesus ir bei kitoks Įstatymo reikalavimų nevykdymas. Apskundimo galimybė yra viena iš teisės gauti informaciją užtikrinimo garantijų.

 Iš Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo pateiktų sąvokų matyti, kad viešąją informaciją sudaro visa informacija, kuria disponuoja valstybės ar savivaldybių įstaigos, išskyrus privačią informaciją apie asmeninį ir šeimos gyvenimą, asmens sveikatą, su asmens garbe ir orumu susijusią informaciją bei informaciją, sudarančią valstybės, tarnybos, profesinę, komercinę ar banko paslaptį. Šios įstaigos asmeniui privalo teikti apie savo veiklą visą informaciją, kuri atitinka viešosios informacijos sąvoką. Asmens teisė į informaciją yra garantuota Įstatymu, o valstybės ir savivaldybių įstaigoms Įstatyme numatyta pareiga pateikti trejopo pobūdžio informaciją: viešąją informaciją apie valstybės ir savivaldybių įstaigų veiklą, įskaitant ir veiklą vidaus administravimo srityje; privačią informaciją apie save, t. y. privačią informaciją apie asmenį, kuris kreipėsi tokios informacijos gavimo reikalu ir oficialius dokumentus. Oficialaus dokumento atsiradimas, t. y. jo sukūrimas arba gavimas yra kildinamas iš valstybės ir savivaldybių įstaigų vykdomos veiklos. Kadangi valstybės ir savivaldybių įstaigų veikla Įstatymo prasme apima ir vidaus administravimą, todėl valstybės ir savivaldybių įstaigos privalo teikti asmenims oficialius dokumentus ar juose esančią informaciją ir iš veiklos, kurią šios įstaigos vykdo vidaus administravimo atvejais [15].

[1] Kai kuriose valstybėse teisė gauti informaciją iš valstybės administracijos įstaigų siekia XVIII amžių. Švedijoje 1766 m. priimtame Spaudos įstatyme yra nuostatų, nustatančių teisę į viešuosius dokumentus. Norvegijoje šios teisės pradžia galima laikyti 1845 metus, tačiau tik 1970 metais Norvegijos parlamentas priėmė specialų įstatymą, reglamentuojantį valstybės administracijos dokumentų prieinamumą. Jis suteikė teisę visuomenei susipažinti su oficialiais valstybės administracijos dokumentais. JAV 1966 metais priėmus Informacijos laisvės įstatymą federalinių valstybės institucijų dokumentai tapo prieinami visuomenei. Įstatymas nustato griežtas procedūras ir kriterijus, pagal kuriuos kai kurie dokumentai gali būti klasifikuojami ir neprieinami visuomenei. 1974 metais JAV priimtas ir privačios informacijos įstatymas, pagal kurį asmuo turi teisę gauti apie save informaciją, kuria disponuoja federalinė valdžia.

Prancūzijoje 1978 metais priimtas specialus įstatymas, pagal kurį ne tik Prancūzijos pilietis, bet ir bet kuris kitas asmuo turi teisę susipažinti su „administracijos dokumentais“. Prancūzijos teisės doktrina teisė į informaciją kildina iš 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos straipsnių.

[2] 1996 m. gruodžio 19 d Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimų Nr. 309 ir Nr. 310 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normoms.

[3] Valstybės žinios, 2005 11 26, Nr. 139-5008.  [4] LR Konstitucijos 5 straipsnyje formuluojamas principas, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 25 straipsnyje užtikrinama

informacijos laisvė, kuri apima laisvę turėti įsitikinimus, juos reikšti, teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją.[5] Constitutional Law of the European Union / by K. Lenaerts, P. Nuffel, R. Bray. Swet and Maxwell Limited, 1999 P. 539.[6] Valstybės ir savivaldybių( )institucijos ir įstaigos – atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios

institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms įstatymai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus, taip pat įmonės ir įstaigos, teikiančios asmenims viešąsias paslaugas.

[7] Valstybės žinios, 2006 07 27, Nr. 82-3254.[8] Pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir

savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį; valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo bei kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją. Taigi, vieno įstatymo įgyvendinimo tvarką nustato kitas įstatymas.

 [9] Įstatyme informacijos sąvoka apibrėžta kaip žinios, kuriomis disponuoja valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga.[10] Loucaides L. G. Essays on the Developing Law on Human Rights. Kluwer Academic Publishers, 1995. P 7.[11] Pareiškėjas – Lietuvos Respublikos pilietis, valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės susitarimą, pilietis,

užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, ar šių asmenų grupė, Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, juridiniai asmenys ar kitos organizacijos, įregistruotos valstybėje, pasirašiusioje Europos ekonominės erdvės susitarimą, ar jų atstovybės ir filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje.

[12] Informacijos pateikimo terminas galėtų būti pratęstas tik dėl objektyvių priežasčių, pvz., pareiškėjas reikalauja didelės apimties informacijos. Priežastis pratęsti terminą negali būti valstybės tarnautojų kaltė, jų aplaidus darbas. Neatsitiktinai pratęsti terminą Įstatyme pavedama įstaigos vadovui ir, o ne kuriam valstybės tarnautojui ir terminas negali būti ilgesnis kaip 20 dienų.

[13] Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas. Valstybės žinios, 2005 11 26, Nr. 139-5008. 

[14] Privati informacija apie save pareiškėjui pateikiama Įstatymo nustatyta tvarka pateikus prašymą ir įstatymais nustatyta tvarka patvirtinus asmens tapatybę.

[15] Administracinė byla Nr. A 8 –559–2003 . Biuletenis Nr. 4, p. 381-387.

9. Licencijavimo procedūrinė teisena 9 .1. L icencijavimo samprata  ir poreikis   Valstybė reguliuoja tam tikras veiklos sritis, susijusias su padidėjusiu pavojumi žmogaus gyvybei, sveikatai, aplinkai, ginkluotės

gamyba bei įgijimu, taip pat prekėmis ir paslaugomis, kurioms įstatymai gali nustatyti specialią prekių pardavimo ar paslaugų teikimo tvarką. LR Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 274 patvirtintuose Ūkinės-komercinės veiklos licencijavimo metodiniuose nurodymuose

nustatyti bendrieji licencijavimo principai „tikslingumas, nešališkumas, skaidrumas, visuotinumas (nediskriminavimas), racionalumas, efektyvumas, funkcijų atskyrimas, proporcingumas ir viešumas.“[1] Taip siekiama apsaugoti vartotoją, surinkti bei valdyti informaciją, užkirsti kelią ekonominėms nusikalstamoms veikoms, papildyti biudžetą, nustatyti griežtesnius reikalavimus specifinėms veiklos sritims (pvz.: papildomi reikalavimai darbuotojų patikimumui bei jų kvalifikacijai, specialūs reikalavimai patalpoms, gamybos technologijoms), užtikrinti įmonių finansinį pajėgumą, kontroliuoti licencinę veiklą ir kt. Laisvosios rinkos instituto atliktame tyrime[2] papildomai išskiriami ir tokie tikslai, kaip valstybės paslapties išsaugojimas, galimybės sudarymas kitoms institucijoms iškelti savo reikalavimus ir kontroliuoti licencinę veiklą, komercinių santykių ir jų subjektų ribojimas (pvz.: įmonės vykdančios didmeninę prekybą tabako produktais turi teisę tabako produktus pirkti tik iš įmonių, turinčių licencijas, ir parduoti tik įmonėms, turinčioms tokią pat licenciją[3]). Įgyvendinant šiuos tikslus, yra labai svarbu nustatyti tam tikras, visiems vienodas veiklos sąlygas bei užtikrinti tų sąlygų laikymąsi.

Vadovaudamiesi LR civilinio kodekso 2.78-2.79 straipsniuose suformuluotais pagrindiniais licencinės veiklos principais ir reikalavimais, galime teigti, kad licencija – tai yra dokumentas, išduotas jame nurodytam licencijos turėtojui įstatyme nustatytai licencinei veiklai vykdyti pagal šios veiklos reikalavimus. Tačiau tai taikoma ne visiems licencinės veiklos sektoriams, kai kuriuose sektoriuose, tokiose kaip energetika, licencija traktuojama ne tik kaip dokumentas, suteikiantis teisę licencijos turėtojui jame nustatytomis sąlygomis vykdyti licencinę veiklą, bet ir suteikiantis išimtinę teisę veiklai apibrėžtoje teritorijoje. Kadangi energetikos sektorius pasižymi dideliais kaštais ir sudėtinga infrastruktūra, todėl, siekiant užtikrinti efektyvų energetikos infrastruktūros panaudojimą bei plėtojimą (visiškai akivaizdu, kad būtų neracionalu greta tiesti dvi elektros energijos perdavimo linijas, ar toje pačioje teritorijoje pradėti lygiagrečiai plėtoti dvi gamtinių dujų skirstymo sistemas) yra įvedamas apribojimas, kad licencijoje nurodytoje teritorijoje gali veikti tik viena energetikos įmonė, užsiimanti licencijoje nurodyta veikla. Taip yra dėl to, kad skirtingai nuo paprastų ūkinės-komercinės veiklos sričių strateginėse energetikos ūkio šakose vyrauja natūralios monopolijos ir beveik nelieka sąlygų konkurencijai, todėl čia licencijos sąvoka įgauna truputį kitokią prasmę. Galima sakyti, kad išduodamas ne paprastas leidimas veiklai, bet išduodamas išskirtinis leidimas įmonei vykdyti licencinę veiklą atitinkamoje teritorijoje, t.y. įmonei išduodama rinkos licencija apibrėžtoje teritorijoje.

Taigi bendrąja prasme licencija yra suprantama kaip kompetentingos institucijos išduotas leidimas ar dokumentas, suteikiantis teisę užsiimti atitinkama  licencine veikla, laikantis atitinkamų specifinių tik tai veiklai keliamų reikalavimų bei kriterijų, jeigu kiti norminiai teisės aktai nenumato išimčių.

Veiklos, kurioms įstatymų numatyta tvarka reikalinga gauti licenciją, dažniausiai vadinamos licencijuojama veikla. Būtent šį terminą naudoja įstatymų leidėjai leisdami norminius aktus. Pagal tai kaip vartojama ši sąvoka licencijuojamą veiklą reikėtų suprasti kaip šalies teritorijoje vykdomą veiklos rūšį, kurios įgyvendinimui įstatymų nustatyta tvarka reikalinga kompetentingos institucijos išduota licencija. Terminas licencijuojama veikla teisės aktuose vartojamas tiek veiklai, kuriai turi būti suteikta licencija ar suteikiama licencija, tiek veiklai, kuriai jau suteikta licencija, nusakyti.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia tokią licencijos sąvoką : 1.valstybės organų duodamas leidimas įvežti iš užsienio ar išvežti į užsienį prekes. 2. leidimas, galiojimas, naudojimo teisė. Licencijavimą pačia bendriausia prasme galima apibrėžti kaip ypatingą oficialaus patvirtinimo (pripažinimo) procedūrą, susijusią su ūkinio subjekto teise vykdyti tam tikros rūšies veiklą laikantis taisyklių, norminių reikalavimų ir standartų. Licencijavimo procesą sudaro keli etapai:

1.      paraiškos padavimo, kurioje yra privalomi duomenys apie numatomos veiklos rūšį, tame tarpe juridinio asmens atributai, laikotarpis ir licencijos galiojimo teritorija;

2.      licencijinės rinkliavos įmoka (mokestis už licencijos išdavimą).3.      pateiktų dokumentų įvertinimas ir ekspertizė, kurią atlieka atitinkamų institucijų specialistai ir darbuotojai;4.      įgaliotojo organo sprendimas išduoti licenciją arba atsisakyti išduoti licenciją;5.      sprendimo apskundimas teisme;6.      licencijos sąlygų teisingo vykdymo kontrolės.Licencija suteikia teisę vykdyti tam tikrą veiklą tik pagal užfiksuotas joje kryptis ir rodiklius. Atitinkama valdymo institucija

privalo vykdyti įmonių, organizacijų, kurioms išduotos licencijos, veiklos kontrolę pagal tai, kaip yra laikomasi kontrolinių normatyvų. Tuo atveju, kai jie yra pažeidžiami, licencija gali būti atimta.

  Kontroliniai klausimai: 1. Paaiškinkite licencijos, licencijavimo ir licencinės veiklos sąvokas; 2. Kokiais tikslais valstybėje yra įtvirtintas licencijavimas? 3. Kokie etapai sudaro licencijavimo procesą?   9.2. Licencijavimo įteisinimo Lietuvos Respublikoje pagrindai Licencijavimo patys pirmieji žingsniai užfiksuoti jau 1990 metais, kai buvo nustatyta leidimų (licencijų) verstis ūkine veikla

išdavimo tvarka . Buvo numatyta, kad vėliau LR Vyriausybė nustatys licencinių veiklos rūšių sąrašą. Bet tai neįvyko ir atskiros licencinės veiklos rūšys buvo taikomos tik atskirais aktais. Šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra daugiau nei šimtas įstatymų ir kitokių norminių aktų, reglamentuojančių su licencine veikla susijusius klausimus.

Tenka pripažinti, jog licencinė veikla kaip viena iš valstybinio reguliavimo priemonių  yra vertinama gana įvairiai. Buvęs Laisvosios rinkos instituto viceprezidentas Ugnius Tumpa licencinę veiklą laiko „grubiu žmonių teisių ir laisvių pažeidimu, nes valstybė neleistinai apriboja žmonių galimybes laisvai pasirinkti veiklą ir savavališkai primeta prievartinę kontrolę.“ [4] Jo nuomone „licencijos yra grubus verslo suvaržymas ir jo teikiamos naudos apribojimas, todėl sveikas protas pataria kuo greičiau jų atsisakyti. Valdžia neturi piktnaudžiauti jai suteikta teise apriboti piliečių veiklos laisves. Apribojimai ir kontrolė gali pasirodyti patraukliomis priemonėmis vykdyti valstybės politiką, tačiau jos taip pat gali tapti pragaištingais įrankiais įgyvendinant totalitarizmą. Licencijomis neįmanoma užglaistyti valstybės valdymo klaidų ir jų padarinių. Jei konkurencija užtikrina kokybę ir gausą laisvoje rinkoje, tuomet geriau pasikliauti konkurencija ir laisva rinka nei dėl šių tikslų užsidėti licencijavimo ir kontrolės pančius. Kokybės kontrolę, bei kitus tikslus, kurie tradiciškai priskiriami valstybės kompetencijai, gali pasiekti ir privati veikla.“ [5]

Tačiau didžioji dauguma nesutinka su anksčiau išsakytais teiginiais ir yra linkusi pritarti, kad licencijavimas yra svarbi administracinė teisinė rinkos reguliavimo priemonė, padedanti įvertinti ūkio subjektų reikiamą kvalifikaciją atlikti tam tikrą veiklą, tuo pačiu užtikrinant tokios veiklos tinkamą saugumą. Be to leidžia prižiūrėti bei kontroliuoti fizinių ir juridinių asmenų veiklą, siekiant, kad ji būtų vykdoma pagal galiojančių norminių teisės aktų reikalavimus, leisti arba uždrausti jiems atlikti tam tikrus veiksmus. Galiausiai tai yra vienas iš būdų papildyti valstybės biudžetą, nes už licencijos išdavimą imamos nustatyto dydžio valstybės rinkliavos.[6]

Ekonominiu požiūriu licencijavimas yra pagrindinis įrankis valstybės politikai įgyvendinti tam tikrose ūkinės-komercinės veiklos šakose. Licencijos yra vienas iš svarbiausių nepriklausomo reguliuotojo reguliavimo instrumentų, leidžiančių ne tik geriau prižiūrėti licencines veiklas, užtikrinti atitinkamą, nustatytą teikiamų paslaugų lygį, bet ir efektyviai prižiūrėti atskirų sektorių rinkas.

Nagrinėjant licencijavimo įteisinimo pagrindus Lietuvos Respublikoje būtina atkreipti dėmesį į LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, jog „valstyb ė reguliuoja ū kinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.“ [7]

 Aiškinant LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies turinį atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens ūkinės-komercinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Valstybė reguliuoja tam tikrą ūkinę veiklą, derindama asmens ir visuomenės interesus. Reguliuodama valstybė negali pažeisti sąžiningos konkurencijos, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumo, kitų LR Konstitucijoje įtvirtintų principų. Pažymėtina, kad LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis yra susijusi su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, jog valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Reguliuodama ūkinę veiklą, valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkinės veikos subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis. LR Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, inter alia reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, kad būtų užtikrinama sąžiningos konkurencijos laisvė bei numatyti priemonės ir būdai jai apsaugoti. Be to ši nuostata reiškia, kad ir kitų valstybės bei savivaldos institucijų teisės aktais negalima pažeisti minėtų konstitucinių principų. Sistemiškai aiškinant LR Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatas, pažymėtina, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti ir privataus asmens (šios veiklos subjekto), ir visuomenės interesus. Šiose LR Konstitucijos nuostatose yra įtvirtintas principas, nustatantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus ir ribas.

Taigi galima teigti, kad valstybei teisė įsikišti bei reguliuoti tam tikrą ūkinę veiklą, kaip vienas iš būdų, siekiant užtikinti visuomenės gerovę, įtvirtintas ir LR Konstitucijoje. Tačiau būtina, kad valstybė reguliuodama tam tikras ūkines veiklas užtikrintų viešųjų ir privačių interesų pusiausvyrą, o tai inter alia reiškia:

1.      valstybė teisinėmis priemonėmis gali ir privalo daryti įtaką laisvosios rinkos ir konkurencijos procesams tiek, kiek to reikia patiems laisvosios rinkos ir konkurencijos principams apsaugoti;

2.      valstybė teisinėmis priemonėmis privalo užtikrinti, kad kiekvienam teisės normų reikalavimus atitinkančiam subjektui būtų garantuojamos lygios galimybės veikti laisvosios rinkos ir konkurencijos sąlygomis.

 Kontroliniai klausimai: 1.      Įvardinkite ir pakomentuokite Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, įteisinančias licencijavimą;   9.3. Licencijavim ą reglamentuojantys teisė s aktai 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujas LR civilinis kodeksas suformulavo pagrindinius ūkinės-komercinės veiklos licencijavimo

principus, nustatė sąlygas licencijai gauti bei pagrindinius reikalavimus licencijuojamos veiklos taisyklėms.LR civilinis kodeksas numato, kad „į statymų nustatytais atvejais juridiniai asmenys gali imtis tam tikros rū šies veiklos tik gavę į

statymų nustatyta tvarka išduotą licenciją .“[8] Juridinis asmuo privalo turėti visas licencijas (leidimus), kurios įstatymuose numatytos kaip būtinos jo veiklos sąlygos.  2.78 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, jog kiekvienai įstatymų nustatytai licencijuojamai veiklos rūšiai Vyriausybė tvirtina licencijavimo taisykles, jeigu kiti įstatymai nenustato ko kita. Licencijavimo taisyklėse nurodoma licencijuojama veikla, licenciją išduodanti institucija ir jos įgaliojimai, licencijai gauti reikalingi dokumentai, pateiktų dokumentų nagrinėjimo tvarka ir terminai, licencijų rūšys ir jų išdavimo sąlygos, pakartotinis licencijos išdavimas, licencijos formos, išduodamų licencijų registravimo tvarka, atsisakymo išduoti licencijas atvejai, licencijuojamos veiklos sąlygos, įskaitant licencijos turėtojų teises ir pareigas, licencijos sąlygų laikymosi priežiūros tvarka, licencijos galiojimo sustabdymo bei panaikinimo atvejai ir tvarka. Taip pat gali būti nurodyti ir kiti reikalavimai bei sąlygos. Pagal LR CK 2.79 straipsnį , Licencija išduodama neterminuotam laikui, jei yra įvykdytos licencijavimo taisyklėse nustatytos sąlygos. Atsisakymas išduoti licenciją negali būti grindžiamas veiklos netikslingumu ir turi būti motyvuotas. Informacija apie licencijos išdavimą, jos galiojimo sustabdymą ir panaikinimą kaupiama juridinių asmenų registre. Licencijas išduodanti institucija privalo apie licencijų išdavimą, galiojimo sustabdymą ar panaikinimą pranešti juridinių asmenų registrui juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka. Gavęs licenciją juridinis asmuo privalo licencijuojamos veiklos priežiūros institucijai teikti ir leisti tikrinti licencijavimo taisyklėse nurodytą informaciją, susijusią su licencijuojama veikla ar licencijos išdavimą lemiančiomis sąlygomis. Valstybės rinkliava už licencijos išdavimą neturi viršyti licencijos išdavimo ir priežiūros sąnaudų.

Atskirų licencinės veiklos sričių užsiėmimą veikla reglamentuoja atitinkami įstatymai ir LR Vyriausybės nutarimai. Licencinės veiklos tvarką nustato LR Vyriausybės patvirtintos licencijavimo taisyklės ir atitinkamų ministerijų priimti įsakymai. LR Vyriausybės pavedimu licencijas išduoda, licencinės veiklos sąlygų laikymosi priežiūrą atlieka bei licencijų galiojimą sustabdo ir panaikina LR Vyriausybės įgaliotos institucijos – ministerijos, departamentai, įvairios tarnybos, inspekcijos ir t.t.

Tačiau jau lyg ir sukūrus licencinės veiklos principus ir licencijavimo taisykles, dėl vis dar gana dažnai pasitaikančių reglamentavimo neapibrėžtumų, įvairiai ir plačiai interpretuojamų LR civiliniame kodekse nustatytų licencijavimo taisyklių turinio bei daugybės atsakingų valstybinių institucijų ir joms suteikiamų plačių įgaliojimų, licencinė veikla vis tiek liko viena iš verslo reguliavimo sričių, sukuriančių biurokratizmo, korupcijos ir piktnaudžiavimo tarnyba prielaidas. Ir tik 2004 m. kovo 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija programos[9], įgyvendinimo priemonių plano I skyriaus antrojo skirsnio 1.5 priemonę, patvirtino Ūkinės-komercinės veiklos licencijavimo metodinius nurodymus, kurie nustatė bendruosius ūkinės-komercinės veiklos licencijavimo principus, jų įgyvendinimą ir reikalavimus, kurių laikantis licencijuojama ūkinė-komercinė veikla ir kuriais vadovaujantis rengiami licencinės veiklos įstatymų projektai ir šios veiklos licencijavimo taisyklės.[10]

Šiuose metodiniuose nurodymuose yra gana konkrečiai apibrėžta, kad licencijuojama tik tų rūšių ūkinė-komercinė veikla, kurios licencijavimas nustatytas Lietuvos Respublikos įstatymuose ar Europos Sąjungos reglamentuose, taip pat, kad įvedant vienos ar kitos licencinės veiklos reguliavimą, turi būti aiškiai ir tiksliai nurodyti bei pagrįsti tokios licencinės veiklos tikslai ir kad būtų įmanoma nustatyti, ar veiklos reguliavimas įtraukiant į licencinių veiklų grupę – tinkamiausia ir būtina priemonė šiems tikslams pasiekti.

Kontroliniai klausimai: 1.      Išvardinkite pagrindinius Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius licencijavimą;  9.4. Licencines veiklas reguliuojančios institucijos Reguliuojant licencines veiklas, dalyvauja ir jų priežiūrą pagal savo kompetenciją vykdo nemažai valstybės institucijų, tačiau jų

funkcijų, teisių ir pareigų smulkiai nenagrinėsime, o apsiribosime tik jų apibūdinimu.

Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – LR Seimo) kompetenciją apibrėžia LR Konstitucija, nustatanti vieną iš pagrindinių LR Seimo funkcijų - įstatymų leidybą.[11]Per atitinkamų įstatymų leidybą LR Seimas formuoja valstybės ūkio reguliavimo politiką. Be to, tvirtindamas valstybės strategiją, LR Seimas atlieka ir strateginio planavimo funkciją, o priimdamas ūkio šakų valdymo, reguliavimo ir kontroliavimo valstybės institucijų metines ataskaitas bei prižiūrėdamas jų veiklą, LR Seimas vykdo šių institucijų parlamentinę kontrolę.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – LR Vyriausybė). LR Vyriausybė, vykdydama valstybinį valdymą, kuria ir įgyvendina valstybės politiką licencinėse veiklos srityse - teikia LR Seimui tvirtinti valstybės strategiją ir tvirtina jos įgyvendinimo planą bei programas. LR Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos, vykdydamos valstybinį valdymą, tvirtina ūkinės veiklos licencijavimo taisykles, nustato licencinės veiklos tvarką, tiekimo, eksporto bei importo tvarką, nustato veiklos rūšių, kurioms reikalingas leidimas, sąrašą, leidimų išdavimo taisykles ir sąlygas, ir t.t.

Ministerijos , pagal savo kompetenciją bei veiklos sritį dalyvaują formuojant bei įgyvendinant valstybės politiką. Pavyzdžiui, Aplinkos ministerija dalyvauja nustatant valstybinės svarbos objektų statybos planavimo tvarką ir sąlygas, vykdant statybos valstybinę priežiūrą. Į jos kompetenciją įeina ir klausimai, susiję su aplinkos apsauga, poveikio aplinkai stebėjimų organizavimu ir vykdymu padidintos taršos zonose. Taip pat Aplinkos ministerija nustato išmetamų į aplinką teršalų normas ir kontroliuoja jų laikymąsi, nustato teršalų apskaitos ir leidimų juos išmesti į aplinką išdavimo tvarką. Ūkio ministerija įgyvendina valstybės politiką ir plėtoja tarptautinį bendradarbiavimą energetikos srityje, rengia ir tvirtina teisės aktus, reglamentuojančius tiekimo saugumo, energetikos objektų ir įrenginių įrengimo, eksploatavimo, techninės saugos, efektyvaus naudojimo bei kitus techninius klausimus, taip pat rengia, peržiūri Nacionalinės energetikos strategijos projektą ir teikia jį Vyriausybei, rengia Strategijos įgyvendinimo planą ir programas, koordinuoja jų įgyvendinimą, tvirtina energijos ir energijos išteklių perdavimo, skirstymo, tiekimo ir vartojimo taisykles, nustato energijos išteklių atsargų sudarymo, tvarkymo, kaupimo ir naudojimo tvarką, šalyje vartojamos energijos kokybės reikalavimus, vartotojų, gamintojų energetikos tinklų, įrenginių, sistemų prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų tvarką ir sąlygas.[12]

Departamentai prie ministerijų . Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Viena iš funkcijų, kurias atlieka šie departamentai yra licencijų išdavimas, licencijos sąlygų laikymosi priežiūra. Jiems taip pat suteikiama teisė prireikus sustabdyti licencijų galiojimą, panaikinti licencijų galiojimo sustabdymą ir licencijų galiojimą. Tokia situacija kuomet ministerijai pavaldus departamentas yra atsakingas už licencinės veiklos priežiūrą bei kontrolę nėra tinkamas variantas, nes tai sukelia papildomos sumaišties ir sunkumų, todėl pastaraisiais metais pastebima, jog siekiant skaidrumo, efektyvumo licencijų išdavimas bei visa priežiūra ir kontrolė perduodama į atskiros, specialiai tam įkurtos tiesiogiai nepavaldžios vyriausybinės institucijos rankas. Tokios institucijos vadinamos įvairiai:

Inspekcijomis. Valstybinė kelių transporto inspekcija, Valstybinė vidaus vandenų laivybos inspekcija, Valstybinė energetikos inspekcija, Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija.

             Komisijomis. Valstybinės kainų ir energetikos komisija, Valstybinė vaistų kontrolės komisija, Valstybinė lošimų priežiūros komisija, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, Valstybinė lošimų priežiūros komisija, Lietuvos radijo ir televizijos komisija.

Tarnybomis. Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, Nacionalinė sveikatos tarnyba, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyba, Nacionalinė žemės tarnyba, Augalų apsaugos tarnyba, Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba, Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba.

Savivaldybės vykdomoji institucija. Savivaldybių vykdomųjų institucijų kompetenciją, reguliuojant licencines veiklos sritis apibrėžia Vietos savivaldos įstatymas ir atskiri licencinės veiklos įstatymai. Savivaldybės savo teritorijose reguliuoja vartotojų aprūpinimą tiekiama šiluma, išduoda šilumos tiekimo licencijas, organizuoja visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų apšvietimą, pagal LR Vyriausybės patvirtintas licencijuojamos veiklos taisykles išduoda mažmeninės prekybos tabako gaminiais ar alkoholiniais gėrimais licencijas, taip pat išduoda ir licencijas organizuoti mažąsias loterijas ir kt. Be to savivaldybės vykdomoji institucija ne tik išduoda, papildo, sustabdo ar panaikina sustabdymą, bet ir kontroliuoja, kaip licencijų turėtojai laikosi licencinės veiklos sąlygų.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad dauguma anksčiau išvardintų institucijų faktiškai atlieka administracinės prievartos taikymo funkciją. Pavyzdžiui, Valstybinė atominės energetikos saugos komisija, Valstybinė energetikos inspekcija, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Radiacinės saugos centras, Valstybinė visuomeninės sveikatos priežiūros tarnyba, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, ir t.t. Šios institucijos ne tik turi teisę surašyti pažeidimų protokolus pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnius, bet ir nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas, skiria administracines nuobaudas.

Kontroliniai klausimai: 1. Atskleiskite licencines veiklas reguliuojančių institucijų sistemą? 2. Pakomentuokite, kokį vaidmenį licencijuojamų veiklų reguliavime vaidina savivaldybių vykdomosios institucijos.   9.5. Licencinių veiklų reglamentavimas Kaip jau buvo minėta, licencinės veiklos, kurios yra valstybės reguliuojamos išduodant licencijas, nustatytos įstatymuose. Įstatymai

nustato tam tikros veiklos reguliavimo būtinumą, taip pat bendruosius licencinės veiklos principus bei sąlygas. Kiekvienam sektoriui LR Vyriausybė tvirtina atskiras licencijavimo taisykles, kurios detaliai reglamentuoja atitinkamo sektoriaus įstatyme nustatytų licencinių veiklų reikalavimus bei privalomas sąlygas pavyzdžiui:

1)  Veikla susijusi su sprogmenimis – sprogmenų gamybos licencijavimo taisyklės[13]; sprogmenų naudojimo licencijavimo taisyklės[14]; prekybos sprogmenimis licencijavimo taisyklės;[15]

2) Energetikos sritis – Prekybos elektros energija taisyklės;[16] Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklės;[17] Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklės.[18]

3) Antspaudų ir spaudų gamybos sritis – Antspaudų gamybos licencijavimo taisyklės; [19] 4) Lošimų ir loterijų sritis - Lošimų licencijavimo taisyklės[20]; Didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo taisyklės;[21] 5) Alkoholinių gėrimų ir produktų sritis - Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklės;[22]

Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklės[23];Šios licencijavimo taisyklės yra pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis licencijų išdavimo, jų galiojimo sustabdymo bei

panaikinimo tvarką ir sąlygas, reguliuojančios institucijos teises ir pareigas, taip pat licencijas turinčių asmenų teises bei pareigas ir atitinkamoms licencinėms veikloms privalomas sąlygas. LR civilinio kodekso 2.78 straipsnio 2 dalyje apibūdinamas licencinės veiklos taisyklių turinys. Šiose taisyklėse turi būti nurodoma:

1) licencijuojama veikla (turi būti aišku, kokia būtent veikla užsiims licencijos turėtojas);

2) licenciją išduodanti institucija ir jos įgaliojimai (licencijas išduoda ministerijos, prie jų esantys departamentai, inspekcijos, komisijos, tarnybos ir t.t.);

3) licencijai gauti reikalingi dokumentai (prašymas/paraiška išduoti licenciją, nemažai papildomų dokumentų, kurie priklauso nuo licencijuojamos veiklos pobūdžio);

4) pateiktų dokumentų nagrinėjimo tvarka ir terminai (turi būti itin aiškiai apibrėžta, kad neliktų vietos licencijas išduodančių institucijų savivalei);

5) licencijų rūšys ir jų išdavimo sąlygos, pakartotinis licencijos išdavimas (paprastai nustatomas terminas, kuriam praėjus licencijos turėtojas, kuriam licencija buvo panaikinta gali pakartotinai kreiptis dėl licencijos išdavimo);

6) licencijos formos (licenciją sudaro dokumentas, kuriame paprastai nurodoma: licenciją išduodanti institucija, licencijos turėtojo rekvizitai, licencijos numeris, licencijos išdavimo data, veiklos, kuria verstis išduoda licencija, rūšis ir vieta (adresas). Licenciją pasirašo ją išduodančios institucijos vadovas ir ji patvirtinama ją išduodančios institucijos antspaudu);

7) išduodamų licencijų registravimo tvarka (dažniausiai licencijas jas išduodanti institucija registruoja nustatytos formos licencijų registravimo žurnale);

8) atsisakymo išduoti licencijas atvejai (išdėstomi labai konkrečiai, pateikiant baigtinį atvejų, kuriems esant licencija neišduodama, sąrašą);

9) licencijuojamos veiklos sąlygos, įskaitant licencijos turėtojų teises ir pareigas (licencijos turėtojų pareigos negali būti numatytos kituose teisės aktuose ir turi būti siejamos tik su licencijos išdavimu, galiojimu ar panaikinimu);

10) licencijos sąlygų laikymosi priežiūros tvarka (priežiūrą ir kontrolę vykdo licenciją išdavusi institucija);11) licencijos galiojimo sustabdymo bei panaikinimo atvejai ir tvarka.LR Vyriausybės tvirtinamose licencijavimo taisyklėse gali būti nurodyti ir kiti reikalavimai bei sąlygos.Visus licencijavimo taisyklė se nustatytus reikalavimus galima bū tų suskirstyti į tokias pagrindines grupes:             1) bendrosios nuostatos ir licencijų rūšys;            2) licencijas išduodančios institucijos įgaliojimai;            3) licencijų išdavimo sąlygos ir reikalavimai;            4) atsisakymo išduoti licenciją sąlygos;            5) licencinės veiklos sąlygos;            6) atsakomybė už licencinės veiklos pažeidimus.Kontroliniai klausimai: 1.      Kas paprastai būna nurodoma konkrečios srities licencijavimo taisyklėse? (pakomentuokite licencijavimo taisyklių

turinį);   9.6. Licencinės veiklos sąlygos Kiekvienas licencinės veiklos sektorius turi tam tikrų ypatumų, todėl licencinės veiklos sąlygos, nustatomos atsižvelgiant į juos.

Tenka pastebėti jog visiems sektoriams yra bendrų licencinės veiklos sąlygų, pavyzdžiui: 1)  informacijos teikimo reglamentavimas;2) reguliuojančios institucijos vaidmuo;3) sankcijos už licencinės veiklos pažeidimus;4) įpareigojimai dėl veiklos skaidrumo užtikrinimo.Toliau pateikiama išsamesnė jų analizė, akcentuojant esminius trūkumus ar neatitikimus. Informacijos teikimo reglamentavimas Įstatymai nustato, kad valstybės institucijos ir įstaigos joms pavestoms funkcijoms atlikti turi teisę gauti iš licencine veikla

užsiimančių asmenų reikiamą informaciją. Taip pat atskirų sektorių įstatymai bei licencijavimo taisyklės detaliai reglamentuoja informacijos teikimo tvarką ir terminus kontroliuojančioms, prižiūrinčioms institucijoms. Dažniausiai iš licencine veikla užsiimančių asmenų reikalaujama teikti ketvirtines ir metines ataskaitas apie licencinę veiklą, įvairius sąnaudų rodiklius, sąnaudų audito rezultatus, informaciją apie įvairius pasikeitusius įmonėje, informaciją apie personalo bei vadovų ir administracijos kvalifikaciją, teikiamų paslaugų ar gaminamų produktų (gaminių) kokybę. Be to įmonės savo veikimo teritorijoje pagal kompetenciją vartotojams taip pat teikia įvairią informaciją apie kainas, teikiamas paslaugas, jų kokybę, saugumą bei kitą informaciją būtiną vartotojams. Atsakinga už licencinę veiką institucija taip pat įpareigojama informaciją apie licencijų išdavimą, jų patikslinimą, papildymą, jų galiojimo panaikinimą skelbti leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“.

 Reguliuojan č ios institucijos vaidmuo Visos licencinės veiklos sritys turi vieną ar kelias institucijas reguliuojančias licencijas turinčių įmonių veiklą. Šių institucijų

funkcijos, uždaviniai bei kompetencija apibrėžiama atskiruose įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, nuostatuose, tačiau įgaliojimai kiekviename sektoriuje papildomai detalizuojami ir sukonkretinami pačiose licencijavimo taisyklėse. Dažniausiai norminiuose licencinės veiklos aktuose įtvirtinamas vienos reguliuojančios institucijos modelis. Siekiant išvengti biurokratinių barjerų bei sumaišties, efektyvumo ir veiklos skaidrumo aspektu geriausia licencinės veiklos kontrolę sutelkti „vienose rankose“ t.y. licencijos išdavimas, papildymas, pakeitimai, galiojimo sustabdymas, galiojimo sustabdymo panaikinimas patikimas vienai institucijai. Skundų nagrinėjimas dėl licencinės veiklos pažeidimų taip pat patikėtas tai pačiai licenciją išdavusiai institucijai. Kaip pavyzdį siūlytume panagrinėti Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos vaidmenį didmeninės prekybos tabako gaminiais sektoriuje. Didmeninės prekybos tabako gaminiais licencijavimo taisyklėse[24] reguliuojančios institucijos įgaliojimams skirtas atskiras skirsnis (II skirsnis), kuriame aptariami Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos įgaliojimai:

 1. Išduoda (per 30 dienų nuo dokumentų gavimo), papildo (per 15 dienų), patikslina (per 3 darbo dienas), sustabdo licencijų galiojimą (per 3 darbo dienas), panaikina galiojimo sustabdymą, panaikina galiojimą;

2. registruoja išduotas, papildytas ir patikslintas licencijas nustatytosios formos žurnale;3. nustato licencijų registravimo žurnalo formą;4. skelbia apie išduotas licencijas, licencijų galiojimo sustabdymą, galiojimo sustabdymo panaikinimą ir galiojimo panaikinimą

„Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“;

5. išdavusi licenciją, sustabdžius jos galiojimą, panaikinusi galiojimo sustabdymą, panaikinusi galiojimą, per 3 darbo dienas praneša apie tai Juridinių asmenų registrui jo nuostatų nustatyta tvarka,Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai;

6. saugo išduotų, papildytų ir patikslintų licencijų kopijas;7. kontroliuoja, kaip licencijų turėtojai laikosi licencinės veiklos sąlygų;8. nagrinėja pagal kompetenciją juridinių ir fizinių asmenų pareiškimus, pasiūlymus, skundus;9. vykdo kitus įstatymų ir teisės aktų jai suteiktus įgaliojimus.Tačiau pasitaiko ir išimčių, jau anksčiau minėjome, jog kelių reguliuojančių institucijų modelis įtvirtintas azartinių lošimų srityje,

taip pat šilumos ūkio sektoriuje. Šiuose sektoriuose reguliuojančių institucijų kompetencija padalinama tarp dviejų institucijų.Šilumos ūkio sektoriuje, kadangi yra dvi reguliuojančios institucijos - Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir

savivaldybės - tai atitinkamai ir licencijavimo taisyklėse yra numatyti atskiri skyriai, kuriuose išvardinti tų institucijų įgaliojimai. Iš esmės įgaliojimai analogiški, tačiau tik Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijai suteikta teisė nustatyti licencijos formą, taip pat įmonių technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo vertinimo tvarką. O licencinės veiklos sąlygose nustatytas toks pat įpareigojimas, kad būtent licenciją išdavusi institucija ne rečiau kaip kartą per metus, taip pat gavusi skundą, privalo patikrinti, kaip įmonė laikosi licencinės veiklos sąlygų. “Skundus dėl konkrečios įmonės licencijuojamos veiklos pažeidimų taip pat analogiškai nagrinėja tik tų įmonių, kurioms išdavė licencijas.“[25]

Sankcijos už licencinės veiklos pažeidimus Licencijavimo taisyklės numato, kad už licencijoje nurodytų licencinės veiklos sąlygų pažeidimus įgaliota institucija gali sustabdyti

ar panaikinti licencijos galiojimą arba skirti baudą.Dažniausiai licencijos galiojimas gali būti sustabdomas, jeigu:1) paaiškėja, kad licencijai gauti pateikti klaidingi duomenys;2) įmonė, kuri buvo įspėta apie galimą licencijos panaikinimą, per nustatytą laiką nepašalino priežasčių dėl kurių gali būti

panaikintas licencijos galiojimas;3) licencijos turėtojas nemoka mokesčių,4) įmonės technologinis, finansinis ir vadybinis pajėgumas neleidžia vykdyti licencinės veiklos.Licencijos galiojimas gali būti panaikinamas, jeigu:1) įmonė, kurios licencijos galiojimas buvo sustabdytas, per nustatytąjį laiką nepašalina licencinės veiklos sąlygų pažeidimų;2) pakartotinai pažeidžia licencinės veiklos sąlygas per įstatymo nustatytą terminą;3) įmonė likviduojama ar reorganizuojama baigdama veiklą;4) licencijos turėtojas pateikia paraišką panaikinti licencijos galiojimą.Iš principo šios licencijų sustabdymo ir galiojimo nutraukimo sąlygos dominuoja visuose sektoriuose. Tačiau atsižvelgiant į

licencinės veiklos ypatumus galime rasti tik ir kitų nutraukimo ar sustabdymo pagrindų. Pavyzdžiui:·        tik elektros energetikos sektoriuje licencijos galiojimas gali būti sustabdomas, jeigu licencijos turėtojas pažeidžia nustatytus

mokėjimo už elektros energiją ir paslaugas terminus;[26] ·        tik šilumos ūkio sektoriuje licencijos galiojimas gali būti sustabdomas jeigu įmonė, šilumos perdavimo tinklus valdanti ne

nuosavybės ar patikėjimo teise, nevykdo nustatyto įstatinio kapitalo didinimo reikalavimo;[27] ·        alkoholio produktų gamybos sektoriuje licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu įmonėms arba jų administracijos vadovams

ar kitiems darbuotojams (jeigu jie veikė įmonės vardu ar dėl jos interesų) yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, teismo nutarimas, sprendimas, įsiteisėjęsmuitinės, Valstybinės mokesčių inspekcijos, policijos ar Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos nutarimas dėl bausmės ar nuobaudos skyrimo už alkoholio produktų kontrabandą, alkoholinių gėrimų be banderolių neteisėtą laikymą, gabenimą ar pardavimą, taip pat falsifikuotų alkoholio produktų pardavimą, gabenimą ar laikymą. Pakartotinai licencija neišduodama;[28]

Į pareigojimai dė l veiklos skaidrumo užtikrinimo Daugelyje licencinės veiklos sektorių yra numatyti įpareigojimai dėl veiklos skaidrumo užtikrinimo. Pagal įstatymus įmonės turi

tvarkyti atskirą buhalterinę apskaitą kiekvienai licencinei veiklai. Įmonėms privaloma nustatytu laiku pateikti įvairias ataskaitas, atlikti auditus ir apie jo išvadas informuoti kontroliuojančias institucijas. Pavyzdžiui, ginklų ir šaudmenų įmonės privalo kas pusmetį, pateikti licenciją išdavusiai institucijai ar jos įgaliotai įstaigai ūkinės komercinės veiklos, susijusios su ginklais, šaudmenimis, jų dalimis, nustatytos formos ataskaitą. Taip pat reikalaujama kontroliuojančiai institucijai pateikti informaciją apie naujus darbuotojus, kurių darbas tiesiogiai susijęs su licencine veikla. Energetikos sektoriuje įmonės taip pat turi tvarkyti atskirą buhalterinę apskaitą kiekvienai licencinei veiklai. Vertikalios ar horizontalios integracijos įmonės privalo įmonės patiriamas sąnaudas ir gaunamas pajamas paskirstyti atitinkamoms veikloms, o metams pasibaigus, atlikti licencinės veiklos sąnaudų auditą ir apie jo išvadas informuoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją.

Kontroliniai klausimai: 1.      Kokios yra bendros visiems sektoriams licencinės veiklos sąlygos? 2.      Paaiškinkite, ką reiškia įpareigojimai dėl veiklos skaidrumo.  [1] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimas Nr.274 „Dėl ūkinės komercinės veiklos licencijavimo

metodinių nurodymų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2004, Nr. 41-1333. II str. 5 p.[2] Adresas internete: www.lrinka.lt ;[3] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr.618 patvirtintos Didmeninės ir mažmeninės prekybos

alkoholio produktais licencijavimo taisyklės// Valstybės žinios.  2004, Nr. 84-3050.[4] Tumpa U. Laisvosios rinkos instituto pranešimas seminare „Verslo aplinka, dereguliavimas ir jo įtaka žmonių gerovei“, 1998 m.

gruodžio 22 d.[5] Ten pat.[6] LR Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1458 patvirtintas Valstybės rinkliavos objektų sąrašas ir šios rinkliavos

dydžiai// Valstybės žinios, 2000, Nr. 108-3463.[7] Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992, Nr.33-1014.[8] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr.74-2262. 2.77 str. 1 d.[9] Valstybės žinios. 2002, Nr.10-355

[10] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimas Nr.274 „Dėl ūkinės komercinės veiklos licencijavimo metodinių nurodymų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2004, Nr. 41-1333.

[11] Lietuvos Respublikos Konstitucija// Valstybės žinios. 1992, Nr.33-1014. 67 str. 2 d.[12] Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas // Valstybės žinios. 2002, Nr.56-2224; 2003, Nr.69-3118. 6 str.[13] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1512 Dėl sprogmenų gamybos licencijavimo taisyklių

patvirtinimo.// Valstybės žinios. 2003, Nr. 114-5149.[14] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1511 Dėl sprogmenų naudojimo licencijavimo

taisyklių patvirtinimo.// Valstybės žinios. 2003, Nr. 114-5148[15] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 4 d. nutarimas Nr. 243 Dėl prekybos sprogmenimis licencijavimo taisyklių ir

vertinimo kriterijų patvirtinimo.// Valstybės žinios. 2004, Nr. 35-1143[16] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr.1474 Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos

elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2001, Nr. 104-3713; 2003, Nr. 48-2121[17] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimas Nr.743 „Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo,

laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2001, Nr.53-1878; 2003 Nr.71-3222.[18] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimas Nr. 982 Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos

šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2003, Nr. 75-3481.[19]Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2053. „Dėl antspaudų gamybos licencijavimo

taisyklių patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2002 Nr.123-5610[20] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 740 Dėl azartinių lošimų licencijavimo taisyklių

patvirtinimo.// Valstybės žinios. 2001, Nr. 53-1876[21] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr.1550 Dėl didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo

taisykllių patvirtinimo.// Valstybės žinios. 2003, Nr. 116-5264[22] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr.618 Dėl didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio

produktais licencijavimo taisyklių ir mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių patvirtinimo // Valstybės žinios. 2004, Nr. 84-3050

[23] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimas Nr.67 Dėl alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2001, Nr. 8-230; 2002, Nr. 95-4118; 2004, Nr. 104-3847

[24] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 384 Dėl didmeninės prekybos tabako gaminiais licencijavimo taisyklių patvirtinimo // Valstybės žinios. 2004 Nr.53-1800

[25] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ patvirtintos Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklės // Valstybės žinios. 2003, Nr. 75-3481. 44, 55 p.

[26] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr.1474 Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo. // Valstybės žinios.  2003, Nr. 48-2121

[27] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimas Nr. 982 Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2003, Nr. 75-3481.

[28] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimas Nr.67 Dėl alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2001, Nr. 8-230; 2002, Nr. 95-4118; 2004, Nr. 104-3847. 33.5 punktas.

10.Registravimo procedūrinė teisena 10.1. Registrų administracinis teisinis režimas   Registrų administracinis teisinis režimas priskiriamas legalizuojamiesiems režimams. Šis režimas tam tikrais aspektais siejamas

daugiau su ekonomine sritimi, kadangi laisvosios rinkos santykiams tapus chaotiškiems, atsiradus begalei šių santykių dalyvių ir veiklos rūšių, iškilo jų legalizavimo būtinybė. Valstybinė fizinių ir juridinių asmenų registracija yra jų teisinio veiksnumo legalumo oficialus pripažinimas ir būdas patvirtinti jų veiksmų teisėtumą. Atliekama verslininkų legitimacija, kuri išreiškia jų, kaip subjektų, valstybinę įskaitą, duomenų, patikimų visuomeniniu požiūriu, surinkimą, jų būklę, jų atsiradimo teisėtumo kontrolę, galimybę pakeisti ar nutraukti verslininko statusą[1]. Valstybinio valdymo institucijos, remdamosi šia informacija, gali kurti administravimo tobulinimo strategijas, teikti teisės aktų aktualioms problemoms spręsti projektus ir pan. Tuo tarpu teisėtvarkos institucijoms ši informacija padeda operatyviau išaiškinti teisės pažeidimus.

Teisinėje literatūroje registravimo procesas vertinamas kaip administracinis teisinis režimas, kai fiziniai ir juridiniai asmenys priverstinai patenka į atitinkamų valdymo institucijų administravimo, pagrįsto specialių teisės aktų reikalavimais, sritį ir kaip administracinė teisinė priemonė, kuria kontroliuojama fizinių ir juridinių asmenų veikla, leidžiama arba uždraudžiama atlikti tam tikrus veiksmus.

Atsižvelgiant į registrų srityje susiklostančių santykių pobūdį ir įvairovę galima konstatuoti esant pakankamai pagrįstą pagrindą kalbėti apie kokybiškai naują darinį – registrų teisę, kaip administracinės teisės pošakį. Juoba, kad registrų srityje susiklostantys santykiai aprėpia ne tik ekonominę sritį, bet ir daugelį kitų visuotinai reikšmingų objektų. Valstybės registro objektai gali būti intelektinė (pramoninė) nuosavybė, turtas, veikla, dokumentai, teritorijos, gamtos ištekliai, kultūros vertybės, asmenys ir kt.[2]

Kontroliniai klausimai: 1. Apibūdinkite registrų administracinį teisinį režimą.    10.2. Teisinę reikšmę turinčių faktų registravimo poreikiai „Įsivaizduokime valstybę, kurioje niekas negali nustatyti, kas kam priklauso, pagal adresus negalima nieko surasti, žmonių

negalima priversti sumokėti jų skolų, ištekliai negali būti paprastai paversti pinigais, nuosavybė negali būti padalinama į dalis, turto aprašymas nėra sunormintas ir negali būti lengvai palyginamas, o normos, kuriomis remiantis valdomas turtas, skiriasi ne tik kaimyniniuose rajonuose, bet net gatvėse“. [3] Taip puikiai Hernando de Soto apibūdino situaciją, kuri susidarytų, jei nebūtų valstybės reguliuojamos vieningos registravimo sistemos.

Pasaulio banko ekspertas dr. Gershon‘as Feder‘is pabrėžė, kad istoriškai susiklostė taip, kad nekilnojamojo turto registravimo sistemos atsirado anksčiausiai ir jų atsiradimas siejamas su ekonomiškai ir politiškai pažengusiomis visuomenėmis. Kaip pavyzdį galima paminėti Senovės Egiptą, kur prieš 2200 m. pr. K. visa žemė buvo registruojama šalies valdovo institucijoje. Nuosavybės teisė buvo užrašoma ant papiruso ir pasirašoma trijų liudininkų. Dokumento pabaigoje buvo dedamas spaudas, taip užkertant kelią sukčiavimams. 550 m. pr. K. žemės savininkai turėjo tokius pat nuosavybės dokumentus kaip ir ankstesnieji savininkai. Babilone Hamurabio laikais (1792 – 1750 m. pr. Kr.) privatinė nuosavybė jau buvo paplitusi ir visi žemės savininkai ją registravo rūmuose. Žemės ribos buvo pažymimos kuoleliais. Valstybė sprendė visus ginčus, susijusius su žemės valdymu. Šiaurinėje Mesopotamijos dalyje gyvavusios Asirijos karalystėje (1200 – 750 m. pr. Kr.) sandoriai būdavo sudaromi karaliaus akivaizdoje ir įrašai saugomi jo rūmuose molinėse lentelėse. Nuosavybės įstatymų vykdymas buvo prižiūrimas valstybės, o žemės ribų pakeitimas būdavo griežtai baudžiamas. Senovės Izraelyje (700 m. pr. Kr.) sandoriai būdavo surašomi dokumentuose ir pasirašomi liudininkų. Būdavo rašomi du dokumentų egzemplioriai ir vienas iš jų užantspauduojamas ir šventyklos žynių saugomas keraminiuose ąsočiuose. Kleopatros laikų Egipte (35 m. pr. Kr.) buvo sukurta detali kadastro sistema, kurioje buvo fiksuojamas kiekvieno žemės sklypo savininkas, sklypo dydis, vieta, auginamų pasėlių rūšis, taip pat informacija apie mokesčius.[4]

Apibendrinant pažymėtina, kad jau antikos laikų valstybėse buvo suvokta, kad nuosavybės teisių į žemę registravimas yra stabilumo ir ekonominio vystymosi pagrindas.

Registravimo samprata ir reikšmė asmenims bei valstybei. Valstybės ir savivaldos institucijų veikla, verslas, visuomeninis šalies gyvenimas, tarptautiniai ryšiai yra neatsiejami nuo šalies turtinių išteklių, įmonių ir pavienių asmenų veiklos, nuo turto kūrimo, disponavimo, apsaugos.[5] Registravimo sistemos užtikrina duomenų apie šiuos objektus kaupimą, tų duomenų patikimumą. Registravimas apibūdintinas kaip duomenų formavimui, kompiuteriniam jų kaupimui ir teikimui sukurtas specializuotas procedūrų rinkinys, kuriame derinamas techninis duomenų apdorojimas ir teisiniai duomenų tvarkymo aspektai.

Ekonomisto Hernando de Soto iš Peru atliktas tyrimas atskleidė vakarų valstybių nekilnojamojo turto administravimo ypatybę. Šios šalys turi išplėtotas nekilnojamojo turto registravimo sistemas ir priima jas kaip savaime suprantamą dalyką, todėl nesugeba pateikti esminių šios sistemos efektyvaus funkcionavimo detalių besivystančioms ir buvusioms sovietinio režimo šalims, kurios siekia sukurti šias sistemas, kad išjudintų savo ekonomikas. Hernando de Soto teigia, kad „oficialūs įrašai apie turtą ir nuosavybės teises atspindi mūsų bendrą suvokimą, kas yra ekonomiškai svarbu, kalbant apie bet kurį turto objektą“. Kalbama ne apie turto vertę, o apie mūsų sugebėjimą apibrėžti ir išdėstyti svarbiausius ekonominius ir socialinius su juo susijusius aspektus bei išsaugoti šią informaciją nuosavybės teisių dokumentuose, kurie atskleidžia ekonominę nekilnojamojo turto reikšmę ir tampa esminiu mūsų ekonomikos augimo veiksniu.[6]

Gyventojų registravimas asmenims ir valstybei taip pat labai svarbus. Įvairiose gyvenimo situacijose asmeniui reikia įrodyti savo vardą ir pavardę, šeiminę padėtį ir tai jis gali padaryti naudodamasis gyventojų registrų išrašais . Registracija yra teisės gauti vaiko ar ligos pašalpą prielaida. Viena klaida gyventojų registravimo procese gali būti priežastimi klaidų, kurios atsiras ir kituose registruose, nes šio registro duomenis naudoja ypatingai daug kitų registrų, o tai gali įtakoti asmens teisės atlikti tam tikrus veiksmus praradimą. [7] Kalbant apie gyventojų registravimo reikšmę, taip pat reikia pažymėti, kad Gyventojų registro duomenimis naudojasi įvairios mokesčių administravimo institucijos. Gyventojų registras taip pat yra ir rinkėjų sąrašo sudarymo pagrindas. Pažymėtina, kad Gyventojų registro duomenys yra gyventojų statistinės informacijos pagrindas, kuri yra svarbi planuojant dienos užimtumo centrus, rūpybos įstaigas, mokyklas ir kitų viešųjų paslaugų teikimą.[8]

Darytina išvada, kad efektyvi registravimo sistema yra valstybės ir jos piliečių gerovės kūrimo vienas iš pagrindinių elementų, be jos apskritai vargu ar galima kalbėti apie efektyvų valstybės valdymą ar informacinių paslaugų teikimą visuomenei ir verslui. Ji yra vienas iš socialinį stabilumą, ekonominę sėkmę lemiančių veiksnių, taip pat įvairių valstybinių institucijų informacinių sistemų pagrindas, registruose kaupiama informacija apie svarbiausius šaliai ir jos valdymui, ūkio tvarkymui objektus, todėl būtina registrų tvarkymą organizuoti atsakingai, atsižvelgiant į egzistuojančius poreikius, tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius registrų ir juos tvarkančių institucijų darbą, kad visa registrų sistema veiktų nepriekaištingai.

Kontroliniai klausimai: 1. Pateikite kuo daugiau teiginių, pagrindžiančių poreikį registruoti juridinę reikšmę turinčius faktus.                      10.3. Pagrindinės registrų teisinio reglamentavimo nuostatos Lietuvoje Lietuvoje  pagrindinis registrus reglamentuojantis teisės aktas yra Valstybės registrų įstatymas, kuris nustato valstybės registrų

(kadastrų) steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą; valstybės registrų sistemą ir bendruosius valstybės registrų sąveikos principus; vadovaujančiųjų valstybės registrų tvarkymo įstaigų, valstybės registrų tvarkymo įstaigų, valstybės registrų priežiūros institucijų, valstybės registrų tvarkytojų, valstybės registrų duomenų teikėjų ir gavėjų teises ir pareigas[9].Taip pat būtina išskirti Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, kuris įtvirtina vieno svarbiausių – juridinių asmenų registro veiklos kertines nuostatas. Kaip žinome, juridinis asmuo Lietuvos Respublikoje laikomas įsteigtu nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre momento. Taigi, šis faktas tik dar kartą iliustruoja registrų svarbą valstybės teisinėje sistemoje.

Akcentuotina, jog daugelis Lietuvoje veikiančių pagrindinių registrų turi savo įstatymą, tokiu pačiu pavadinimu ir veikia jo pagrindu. Tačiau įstatymų nuostatos yra tik bendro pobūdžio, todėl registrų veiklą paprastai detalizuoja Vyriausybės nutarimu patvirtinti registro veiklos nuostatai. Išimties pavyzdžiu gali būti adresų registras, kuris savo atskiro įstatymo neturi, o jo veiklos pradmenys glūdi Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme. Tačiau iš esmės teisės aktų, reglamentuojančių registrų steigimą ir veiklą, sistema yra panaši, o joje itin ryškus poįstatyminis akcentas. Kadangi daugelyje registrų kaupiami ir apdorojami tam tikru kategorijų duomenys, itin svarbus šios srities reglamentavimui Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. 

Registrus steigia Vyriausybė, priimdama nutarimą dėl registro įsteigimo, registro nuostatų patvirtinimo ir registro veiklos pradžios nustatymo. Žinybinius registrus steigia valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos. Institucija ar įstaiga, priėmusi sprendimą steigti žinybinį registrą, privalo pranešti apie tai registrų sąrašo tvarkymo įstaigai Registrų sąrašo nuostatų nustatyta tvarka.

Registrai finansuojami iš valstybės biudžeto, kitų teisės aktais nustatytų finansavimo šaltinių, lėšų už teikiamas paslaugas.Registras gali būti reorganizuojamas keičiant registro objektus, registro duomenų rinkimo bei naudojimo tvarką, sujungiant,

išskaidant registrus, perduodant jų duomenis vienai arba kelioms registro tvarkymo įstaigoms. Sprendimą reorganizuoti registrą priima Vyriausybė. Sprendimą reorganizuoti žinybinį registrą priima žinybinį registrą įsteigusi institucija ar įstaiga. Ši  nuostata taikoma ir registrų likvidavimui.

Kiekvienam registrui įstatymu arba Vyriausybės nutarimu paskiriama vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga ir registro tvarkymo įstaiga (įstaigos). Tais atvejais, kai registrą tvarko vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga, ji yra ir registro tvarkymo įstaiga. Žinybinio registro vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga yra žinybinio registro steigėja.

Registro duomenų tvarkymą reglamentuoja atitinkamo registro įstatymas, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, registro nuostatai ir kiti teisės aktai, taip pat registro duomenų tvarkymo sutartys. Registro nuostatai reglamentuoja registro paskirtį, jo objektus, registro tvarkymo įstaigas, jų teises ir pareigas, registro duomenų tvarkymą, sąveiką su kitais registrais, registro duomenų apsaugą, registro duomenų skelbimą ir registro duomenų teikimą. Registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Registrų duomenys ir dokumentai yra vieši ir, atsižvelgiant į registro steigimo tikslus, įstatymų bei registrų nuostatų nustatyta tvarka ir apimtimi teikiami registro duomenų gavėjams, jeigu įstatymai ar registro nuostatai nenustato kitaip. Kiekvienas registro duomenų gavėjas privalo naudoti registro duomenis tik teisėtiems ir apibrėžtiems tikslams.

Registrų sistemos bei atskirų registrų steigimo, kūrimo, tvarkymo, reorganizavimo bei likvidavimo priežiūrą atlieka įstatymų nustatytos arba Vyriausybės įgaliotos valstybės institucijos. Už registro duomenų saugą atsako registro tvarkymo įstaiga ir registro tvarkytojai.

Akcentuotina, jog pačia bendriausia prasme galima skirti dvi stambias registrų grupes  - valstybės registrai ir žinybiniai registrai. Žinybinis registras – teisinių, organizacinių, technologinių priemonių visuma, skirta registruoti valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos sprendimu nustatytus registro objektus ir tvarkyti registro objektų registravimo duomenis. Žinybiniai registrai veikia įvairiose institucijose – policijoje, muitinėje, pvz. muitinės pažeidėjų registras ir pan.

        Kontroliniai klausimai: 1. Koks pagrindinis teisės aktas, tiesiogiai reglamentuojantis registrus Lietuvoje? 2. Paaiškinkite, kaip Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas susijęs su registrų teisiniu reglamentavimu; 3. Į kokias dvi dideles grupes galime suskirstyti visus Lietuvoje veikiančius registrus?     10 .4. Registrus tvarkančios institucijos ir jų funkcijos 10.4.1. Vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos Valstybės registrų tvarkymo sistema organizacine prasme nėra vienareikšmė. Pagal Valstybės registrų įstatymą kiekvienam

registrui jo steigimą reglamentuojančiame dokumente arba nuostatuose apibrėžiama vadovaujančioji tvarkymo įstaiga bei centrinės duomenų bazės tvarkymo įstaiga. Svarbiausiems registrams paskirstytų duomenų bazių atveju gali būti skiriamos teritorinės tvarkymoįstaigos arba nutolusios objektų registravimo vietos (registratoriai). Registro tvarkymo įstaigas skiria vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga, jei apie tai neminima teisiniuose steigimo dokumentuose.[10]

Valstybės registrų įstatyme įtvirtinta, kad vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – įstatymu ar Vyriausybės nutarimu paskirta ministerija ar kita valstybės institucija ar įstaiga, kurios valdymo sričiai priskirtas registras, metodiškai vadovaujanti registro kūrimui ir koordinuojanti jo funkcionavimą. Tarptautinių žodžių žodyne žodis „metodiškas“ [gr. methodikos] aiškinamas kaip griežtai nuoseklus, sistemingas, griežtai paisantis nustatytos sistemos, plano, tvarkaraščio.[11] Tad galime teigti, kad vadovaujanti registro tvarkymo įstaiga nuosekliai, laikydamasi iš anksto apsibrėžtų tikslų, priemonių jiems pasiekti nustato registro veikimo principus, prižiūri kaip jie įgyvendinami. Pagrindinių valstybės registrų vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – viena ar kita ministerija. Ministerijos kaip vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos veiklos funkcijos tarp kitų jai priskirtų funkcijų nublanksta, todėl dažnai būna, kad joms neskiriama dėmesio arba apie tai visai pamirštama.[12] Vyriausybės nutarime „Dėl valstybės integralios sistemos kūrimo strategijos patvirtinimo“[13] nustatyta, kad už registro funkcionavimo užtikrinimą atsako vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga. Jeigu vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga, gavusi finansavimą, neužtikrina (finansinėmis ir organizacinėmis priemonėmis) registro funkcionavimo, tikslinga spręsti klausimą dėl paties registro likvidavimo arba kitos vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos paskyrimo. Todėl vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga turi savo funkcijas atlikti tinkamai, priešingu atveju, gali spręstis klausimas net dėl registro likvidavimo.

Pažymėtina, kad vadovaujančiųjų įstaigų funkcijos gali skirtis, kadangi kiekvieno registro nuostatuose yra apibrėžiamos tam registrui metodiškai vadovaujančios įstaigos funkcijos. Detaliau Valstybės registrų įstatyme[14] vadovaujančiųjų registro tvarkymo įstaigų funkcijos neapibrėžiamos, tačiau nurodomos jų teisės ir pareigos. Taigi vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga turi teisę rengti ir priimti teisės aktus, susijusius su registro tvarkymu ir registro duomenų sauga; organizuoti registro kompiuterinės, programinės, komunikacinės įrangos įsigijimą, nustatyti šios įrangos priežiūros reikalavimus, spręsti registro modernizavimo ir plėtimo klausimus; atlikti kitus registro nuostatuose nustatytus veiksmus. Ji privalo koordinuoti registro tvarkymo įstaigų ir registro tvarkytojų darbą, nustatyta tvarka atlikti šių įstaigų priežiūrą; užtikrinti tinkamą registro tvarkymo įstaigų darbą; atlikti registro duomenų saugos reikalavimų laikymosi priežiūrą; kontroliuoti, kaip vykdomi metinis ir perspektyvinis registro biudžetai; užtikrinti, kad registras būtų tvarkomas vadovaujantis Valstybės registrų įstatymu, registro nuostatais ir kitais teisės aktais; planuoti metinį ir perspektyvinį registro biudžetus; teikti informaciją apie registro veiklą; organizuoti ir koordinuoti registro tvarkymo įstaigų valstybės tarnautojų ir kitų darbuotojų mokymą, rengti mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programas, kitus su kvalifikacijos kėlimu susijusius metodinius dokumentus.

Apibendrinant pažymėtina, kad vadovaujančios registro tvarkymo įstaigos kuria teisės aktus jų sferai priskirtų registrų tvarkymo tobulinimui, užtikrina jų įgyvendinimą, formuoja registrų funkcionavimo infrastuktūrą, ją nuolat tobulina, organizuoja ir vykdo registrų plėtros projektus, organizuoja registrų funkcionavimą, taip pat kontroliuoja registrų tvarkymo įstaigų veiklą, ypatingą dėmesį teikiant kaupiamų ir klientams teikiamų duomenų kokybei ir jų išsamumui.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija . Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) yra Juridinių asmenų, Nekilnojamojo turto, Adresų, Įstatymų ir kitų teisės aktų bei Hipotekos registrų vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga. Registrų politiką Teisingumo ministerijoje formuoja Registrų departamentas. Vadovaujantis departamento nuostatais, šis ministerijos padalinys rengia naujų registrų steigimą ir veikiančių registrų reorganizavimą ir šias sritis reglamentuojančių teisės aktų projektus; koordinuoja ir metodiškai vadovauja Teisingumo ministerijos pavaldume esantiems registrams; vadovauja kuriant naujų ir integruojant veikiančių registrų informacines sistemas; vykdo kitas funkcijas ir užduotis. Teisingumo ministerija yra asignavimų, skirtų Hipotekos registrui, valdytojas. Ši ministerija derina ir teikia Finansų ministerijai minėtų registrų biudžeto programas. Taip pat ministerija rengia trijų metų strateginius veiklos planus, kuriuose apibrėžiami su registrais, jų tobulinimu susijusios gairės bei darbai, taip pat numatomas preliminarus lėšų poreikis.[15]

Teisingumo ministerija yra daugumos valstybės registrų vadovaujančioji įstaiga, jai, kaip ir kitoms vadovaujančiosioms registro tvarkymo įstaigoms, priskirta registrų politikos formavimo funkcija.

Apibendrinant galime teigti, kad įgyvendindama savo funkcijas Teisingumo ministerija turi užtikrinti vartotojų, verslininkų, kitų fizinių ir juridinių asmenų civilinių teisių apsaugą, koordinuoti priskirtų valstybės registrų veiklą.

Gyventojų registro tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Gyventojų registro tarnyba) yra vadovaujančioji Gyventojų registro tvarkymo įstaiga. Gyventojų registro tarnybos steigėjas yra Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – Vidaus reikalų ministerija).[16] Informacinę politiką ir jos strategiją Vidaus reikalų ministerijoje formuoja Informacinės politikos departamentas. Vadovaujantis departamento nuostatais[17], šis ministerijos padalinys dalyvauja organizuojant ir koordinuojant informacinių technologijų ir telekomunikacijų plėtros strategijos įgyvendinimą, kuri apima kur kas platesnį klausimų spektrą nei valstybės registrų sistemos politika. Ministerija yra asignavimų, skirtų Gyventojų registrui, valdytojas. Ši ministerija derina ir teikia Finansų ministerijai registro parengtas biudžeto programas. Taip pat ministerija rengia trijų metų strateginį veiklos planą, kuriame apibrėžiami su registrais susiję klausimai, taip pat numatomas preliminarus lėšų poreikis.[18]

Gyventojų registro nuostatuose [19] įvardijamos šios pagrindinės Gyventojų registro tarnybos funkcijos: užtikrinti teisėtą asmens duomenų rinkimą, jų tvarkymą ir visišką apsaugą; steigti teritorines Gyventojų registro tvarkymo įstaigas, tvirtinti jų nuostatus; rengti asmens duomenų teikimo Gyventojų registrui ir atnaujinimo tvarką, kuri privaloma visoms institucijoms, teikiančioms duomenis registrą tvarkančioms įstaigoms; tvarkyti Gyventojų registro duomenų centrinę bazę, registrui teikiamų duomenų apskaitą; užtikrinti jų apsaugą; teikti registro duomenis nemokamai valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, savivaldybių institucijoms, teismams, prokuratūroms ir kitoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytoms institucijoms; organizuoti Gyventojų registro techninės ir programinės įrangos kūrimo, tobulinimo ir diegimo darbus; užtikrinti, kad į Gyventojų registrą nebūtų įrašyti klaidingi duomenys. Taip pat paminėtina, kad Gyventojų registro tarnyba, siekdama teikiamas paslaugas maksimaliai priartinti prie gyventojų, įdiegė elektroninį pažymų užsakymą naudojant internetinės bankininkystės sistemas. Taip pat įsteigė Interesantų aptarnavimo skyrių, kad reikiamais klausimais būtų konsultuojama, reikiamos pažymos išduodamos klientų tinkamam aptarnavimui pritaikytose patalpose. O apibendrinant Gyventojų registro tarnybos funkcijas darytina išvada, kad ši tarnyba turi užtikrinti Gyventojų registro įstatymo reikalavimų vykdymą, sukurti vientisą ir integralią gyventojų registravimo sistemą, užtikrinti tinkamą piliečių, kuriems išduodami asmens dokumentai ir kurie deklaruoja gyvenamąją vietą, apskaitą ir aptarnavimą.

Kontroliniai klausimai: 1. Paaiškinkite vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos funkcijas; 2. Kokias žinote vadovaujančiasias registro tvarkymo įstaigas Lietuvoje?  10.4.2 Registro tvarkymo įstaigos Registro tvarkymo įstaiga – įstatymu ar Vyriausybės nutarimu paskirtas juridinis asmuo, registruojantis registro objektus,

tvarkantis ir teikiantis registro duomenis bei dokumentus ir atsakantis už jų saugą.[20] Darytina išvada, kad registro tvarkymo įstaiga gali būti ne tik valstybės institucija ar įstaiga, bet ir privataus kapitalo juridinis asmuo, jeigu jis paskiriamas įstatymu ar Vyriausybės nutarimu. Pavyzdžiui, Ispanijoje registrus tvarko tam leidimus gavę privataus kapitalo tvarkytojai, kurie yra griežtai valstybės kontroliuojami ir kurie turi monopoliją tam tikrame regione.[21] Tokia situacija, kai vienos tvarkymo įstaigos paskiriamos įstatymu, t.y. įstatymų leidžiamosios valdžios, o kitos Vyriausybės nutarimu, t.y. vykdomosios valdžios, nėra sveikintinas dalykas ir registrų tvarkymo įstaigų skyrimo tvarka turėtų būti suvienodinama, paliekant tik vieną iš valdžių, galinčių tai daryti. Tikėtina, kad ši nuostata Valstybės registrų įstatyme buvo įtvirtinta, siekiant įstatymą „pritaikyti“ tuo metu buvusiai situacijai.

Valstybės registrų įstatyme išskiriamos tokios registro tvarkymo įstaigos funkcijos: objektų registravimas; sąveikos su susijusiais registrais užtikrinimas; registro duomenų registro duomenų gavėjams teikimas; užtikrina tinkamo registro veikimo ir registro duomenų bei dokumentų saugos užtikrinimas; kitų konkretaus registro nuostatose nustatytų funkcijų atlikimas.

Valstybės įmonė Teisinės informacijos centras . 1993 m. Vyriausybė nutarimu Nr. 244[22] įkūrė ne pelno organizaciją (ne "valstybės įmonę") Teisinės informacijos centras prie Teisingumo ministerijos. 1997 m. liepos 6 d. ji reorganizuota į valstybės įmonę Teisinės informacijos centras (toliau – Teisinės informacijos centras). Teisinės informacijos centras nuo įsteigimo 1993 m. valstybės biudžeto asignavimų negavo, o jo veikla finansuojama iš vidinių finansinių išteklių. Pagrindinė Teisinės informacijos centro veiklos sritis – vieningos teisinės informatikos politikos formavimas, kūrimas ir įdiegimas Lietuvoje.

Teisinės informacijos centras įgyvendina šiuos tikslus: Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų Lietuvos Respublikos Seimo priimtų teisės aktų, Respublikos Prezidento dekretų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir Ministro Pirmininko potvarkių, Konstitucinio Teismo sprendimų, nutarimų, išvadų, Lietuvos banko, ministerijų, departamentų ir Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės valdymo institucijų priimtų teisės aktų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių kaupimas ir sisteminimas; Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registro tvarkymas; teisinės literatūros leidyba, platinimas; teisinės informacijos teikimas Lietuvos Respublikos Seimui, Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Konstituciniam Teismui, Lietuvos Aukščiausiam Teismui, Lietuvos apeliaciniam teismui, apygardų ir apylinkių teismams, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir jai pavaldžioms įstaigoms, teisinėms mokymo įstaigoms; kompiuterinių teisinių informacinių sistemų kūrimas; Teisingumo ministerijos ir teismų kompiuterizavimas ir informacinių sistemų įdiegimas.[23]

Apibendrinant galima išskirti tokias pagrindines Teisinės informacijos centro veiklos kryptis: teisinės literatūros leidimas, teisinių duomenų bazių kūrimas, palaikymas ir platinimas, informacinių technologijų projektų teisės srityje rengimas, įgyvendinimas, plėtojimas.

 Valstybės įmonė Registrų centras . Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 742[24], sujungus Valstybės žemės kadastro įmonę ir valstybės įmonę Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras, įsteigta Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė. Steigėjų funkcijas pavesta vykdyti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ir žemės ūkio ministerijoms. Tad iki 2003 m. balandžio 1 d. valstybės įmonė Registrų centras (toliau – Registrų centras) buvo vadinamas Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmone. Pavadinimą Vyriausybė pakeitė todėl, kad, be jau atliekamų funkcijų, pavedė vykdyti Juridinių asmenų registro, Įmonių rejestro, Administracinių vienetų, gyvenamųjų vietovių ir gatvių (adresų) registro, Specialių žemės ir miško naudojimo sąlygų valstybinio klasifikatoriaus tvarkytojo funkcijas. O be to, ilgas įmonės pavadinimas buvo nepatogus naudoti, sudarė problemų Lietuvos gyventojams ir institucijoms, rašantiems įvairius paklausimus, užsakymus, skundus ir pan.

Pažymėtina, kad Registrų centro misija – įgyvendinti valstybės nekilnojamojo turto tvarkymo ir administravimo politiką, t.y. tobulinti daugiatikslę nekilnojamojo turto kadastro, daiktų, daiktinių teisių, turto adresų ir verčių bei juridinių asmenų registravimo sistemą, kuri užtikrintų įregistruotų teisių apsaugą ir patikimos informacijos teikimą visiems to pageidaujantiems piliečiams, rinkos dalyviams ir valdžios bei valdymo institucijoms.[25]

Registrų centro įstatuose [26] įtvirtinta, kad Registrų centras, vadovaudamasis teisės aktais, tvarko nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą, Adresų registrą, Juridinių asmenų registrą, kuria kitas su šiuo bei kitais nurodytais registrais susijusias informacines sistemas. Savo valdymo sferoje turimus registrus Registrų centras administruoja ir priežiūrą didžiąja dalimi atlieka savarankiškaiįsikūrusi Vilniuje,

administruoja nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą, nekilnojamojo turto vertinimą, projektuoja, diegia ir naudoja nekilnojamojo turto registro informacinę sistemą, vadovauja ir kontroliuoja įmonės filialų veiklą, tvarko Juridinių įmonių registrą.. Tam tikslui yra sukurtas Informacinių sistemų departamentas.

  Registrų centrą sudaro šie struktūriniai padaliniai: 1.Centrinė įstaiga, 2. 11 filialų apskričių centruose bei Mažeikių mieste registruoja nekilnojamąjį turtą ir teises į jį, teikia oficialią informaciją apie

nekilnojamąjį turtą ir savininkų teises į jį, kaupia kadastro ir registro duomenis, atlieka kadastrinius matavimus, turto vertinimą bei rinkos tyrimus, tvarko turto formavimo archyvus, organizuoja gyventojų aptarnavimo biurų darbą.

3. 35 gyventojų aptarnavimo biurai rajonų centruose bei miestuose registruoja nekilnojamąjį turtą ir teises į jį, išduoda nuosavybės ar naudojimo teisę įrodančius dokumentus, teikia informacines paslaugas nekilnojamojo turto savininkams ir naudotojams.

Registrų centras vykdo šią Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavestą veiklą: registruoja nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos bei juridinius faktus; teikia Nekilnojamojo turto registro duomenis bei kartografiniais būdais išreikštus duomenis; kaupia Nekilnojamojo turto registro duomenis ir dokumentų archyvą, atsako už jo saugumą, teikia vartotojams archyvinių duomenų išrašus bei dokumentų kopijas, atsako už teikiamų duomenų tikrumą; organizuoja ir atlieka nekilnojamojo turto rinkos tyrimus ir turto vertinimą; valstybės ir savivaldybių institucijų teikiamų duomenų pagrindu kaupia ir apdoroja administracinių vienetų, gyvenamųjų vietovių, gatvių, namų ir patalpų adresų, jų geografinių koordinačių duomenis; teisės aktų nustatyta tvarka teikia fiziniams ir juridiniams asmenims Adresų registro duomenis; kaupia Adresų registro duomenis ir dokumentų archyvą; registruoja ar Juridinių asmenų registro nuostatų nustatytais atvejais įtraukia į Juridinių asmenų registrą juridinius asmenis, jų duomenis ir steigimo dokumentus; skelbia juridinio asmens, filialų ar atstovybių duomenis ir informaciją; tvarko Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateiktus dokumentus, duomenis ir informaciją bei atlieka kitas Registro centro įstatuose nurodytas funkcijas. Pažymėtina, kad įstatuose nurodytas baigtinis Registrų centro funkcijų sąrašas.

Apibendrinant reikia pažymėti, kad Registrų centras yra kelių pagrindinių nacionalinių registrų tvarkytojas. Vienas iš svarbiausių Registrų centro uždavinių – registruoti duomenis, juos kaupti ir juos platinti, tinkamai aptarnauti klientus. Tinkamų paslaugų kokybę apibūdina tokie rodikliai, kaip orientavimasis į klientus, duomenų prieinamumas, informacijos kokybė ir jos pateikimo laikas. Registrų centras suinteresuotas teikti klientams geras ir efektyvias paslaugas bei patikimą informaciją, tobulinti sistemą ir paslaugas.

 Teritorinės Gyventojų registro tarnybos įstaigos . Gyventojų registro įstatyme [27] įtvirtinta, kad teritorinė registro tvarkymo įstaiga – vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos steigiamas (skiriamas) padalinys administraciniame vienete. Teritorinės Gyventojų registro tvarkymo įstaigos renka, kaupia, atnaujina Gyventojų registro duomenis; teikia juos registro duomenų centrinei bazei; šios bazės duomenų pagrindu teikia registro duomenis. [28]

   Hipotekos skyriai prie apylinkės teismų ir Centrinė hipotekos įstaiga. Hipoteka – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti. Jei suėjus nustatytam terminui skola hipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisę reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduodamas iš varžytinių ir iš gautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma arba įkeistas daiktas būtų perduotas jam administruoti. Hipoteka, neįregistruota Hipotekos registre, negalioja.

Išskirtinis Hipotekos registro struktūros bruožas yra ypatinga dvipakopė funkcinė sistema, užtikrinanti dvigubą svarbiausių registro duomenų įtvirtinimą bei vykdomosios ir teisminės valdžios sąveiką, nes Hipotekos registras susideda iš vietinių hipotekos registrų, tvarkomų hipotekos skyrių prie apylinkės teismų, ir centrinio hipotekos registro, tvarkomo Teisingumo ministerijos įgaliotos institucijos – Centrinės hipotekos įstaigos. Ir nors hipotekos skyriai prie apylinkės teismų steigiami Teismų įstatymo nustatyta tvarka ir laikomi sudedamąja teismų sistemos dalimi, tačiau konkrečius apylinkės teismus, kuriuose tokie skyriai bus steigiami, pasirenka, jų veiklos teritoriją (galinčią nesutapti su apylinkės teismo veiklos teritorija) nustato bei hipotekos teisėjus iš paskirtų apylinkės teismo teisėjų pareigoms skiria ir atleidžia vykdomosios valdžios atstovas (teisingumo ministras).[29] Naudoti teismų sistemą hipotekos sandorių teisiniam registravimui pasaulio valstybėse nėra nauja. Paprastai, siekiant, kad registracija būtų paprastesnė ir greitesnė, teisinė registracijos procedūra yra neteisminė (jurisdictio voluntaris), tačiau pati teisių registracijos sistema dažniausiai remiasi teismų nepriklausomumu, o registravimo darbus atlieka arba prižiūri teisminė valdžia. Pavyzdžiui, Vokietijoje, remiantis Civilinio kodekso 1115 straipsniu ir Žemės knygos tvarkymo tvarka apsauginės hipotekos (Buchhypothek) teisinę registraciją žemės knygose (Grundbuch) vykdo apylinkės teismai (Amtsgericht). Panaši padėtis yra ir Prancūzijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Slovėnijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Belgijoje ir Islandijoje. Lietuvos pasirinktas hipotekos modelis tikrai perėmė geriausią užsienio valstybių patirtį nagrinėjamoje srityje.[30]

Centrinį hipotekos registrą, kuriame kaupiama ir saugoma iš vietinių registrų gauta informacija apie visoje Lietuvoje įregistruotus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimo sandorius, tvarko Centrinė hipotekos įstaiga. Centrinė hipotekos įstaiga įsteigta 1997 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu[31].Centrinė hipotekos įstaiga taip pat tvarko testamentų registrą, turto areštų aktų registrą, vedybų sutarčių registrą, sutarčių registrą. Centrinė hipotekos įstaiga yra biudžetinė įstaiga. Jos steigėjas yra Teisingumo ministerija. Hipotekos registrą Centrinė hipotekos įstaiga prižiūri savarankiškai, tačiau atnaujinimo ar pertvarkymo darbams atlikti samdo privačias įmones.[32] Pažymėtina, kad užsienio ekspertai siūlė sujungti Centrinę hipotekos įstaigą ir Registrų centrą[33], tačiau hipotekos atstovai šiuo klausimu pažymėjo, jog jų įstaiga registruoja ne tik nekilnojamojo, bet ir kilnojamojo turto įkeitimo sandorius, be to, valdo dar keturis registrus, todėl vien remiantis argumentais, kad tai sutaupytų lėšų bei tokia sistema būtų patogesnė vartotojams, šias įstaigas sujungti be išsamesnių tyrimų nederėtų.

Pagrindinės Centrinės hipotekos įstaigos funkcijos, nurodytos Lietuvos Respublikos hipotekos registro nuostatuose[34] bei Centrinės hipotekos įstaigos nuostatuose[35] yra šios: Hipotekos registro duomenų, gautų iš hipotekos skyrių, kaupimas, jų atnaujinimas ir saugojimas; tvarkomų registrų duomenų apsaugos užtikrinimas, pasiūlymų, kaip tobulinti tvarkomų registrų duomenų apsaugą, Teisingumo ministerijai teikimas; hipotekos skyrių kompiuterinės ir programinės įrangos aptarnavimas, hipotekos registrų kompiuterinių duomenų bazių techninės priežiūros atlikimas; Hipotekos registro duomenų naudotojams teikimas, naudotojų registravimas, Hipotekos registro duomenų platinimo sistemos administravimas; centrinio hipotekos registro duomenų bazės archyvo tvarkymas bei kitų funkcijų atlikimas. Pažymėtina, kad Hipotekos registro nuostatuose Centrinės hipotekos įstaigos funkcijų sąrašas yra baigtinis, tačiau Centrinės hipotekos įstaigos nuostatuose, kuriuose jai priskirta kiek daugiau funkcijų arba tiesiog jos smulkiau išskaidytos, įtvirtinta, kad be jau išvardintų Centrinė hipotekos įstaiga vykdo ir kitas Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų nustatytas ar Teisingumo ministerijos priskirtas funkcijas.

Vietinius hipotekos registrus tvarko hipotekos skyriai prie apylinkių teismų. 1998 m. pradėjo veikti dešimt hipotekos skyrių apskričių centruose, po metų įsteigti dar penki hipotekos skyriai.[36] Informaciją apie įvykusius įkeitimo sandorius hipotekos skyriai perduoda centriniam registrui elektroniniu būdu kasdien. Duomenys apie įkeitimo sandorius platinami paštu, mokamu telefonu arba internetu

sudarius sutartį. Internetu paprastai naudojasi finansų įstaigos ir notarai. Hipotekos skyriai prie apylinkės teismų registruoja hipotekos, priverstinės hipotekos ir kilnojamojo daikto (turtinės teisės) įkeitimo, priverstinio įkeitimo sandorius bei pakeitimus Hipotekos registre; keičia Hipotekos registro duomenis; išregistruoja hipotekos ir įkeitimo sandorius; išduoda pažymėjimus apie hipotekos ir įkeitimo įregistravimą. Hipotekos teisėjas priima nutartis: areštuoti įkeistą nekilnojamąjį daiktą; už skolą įkeistą nekilnojamąjį daiktą parduoti iš varžytynių; už skolą įkeistą nekilnojamąjį daiktą perduoti kreditoriui administruoti; areštuoti įkeistą kilnojamąjį daiktą ir perduoti jį kreditoriui; perduoti kreditoriui teisę tvarkyti skolininko banko sąskaitą ar perleisti kreditoriui įkaito davėjo reikalavimus, kylančius iš įkeistos teisės ar reikalavimo dalį, atitinkančią skolinio įsipareigojimo dydį, jeigu skolinis įsipareigojimas mažesnis už reikalavimo teisę; paskirstyti kreditoriams lėšas, gautas priverstinai pardavus įkeistą daiktą.[37] Taigi hipotekos teisėjai atlieka priverstines išieškojimo iš įkeisto turto ne ginčo tvarka procedūras. Jie gali gauti visą bylos nagrinėjimui reikalingą informaciją apie skolininką, įkeistą turtą, įsipareigojimo dydį, kreditorius, kuriems skolininkas yra įsipareigojęs, bei kreditorių reikalavimo eiliškumą. Išieškojimo ne ginčo tvarka procedūra yra paprastesnė, greitesnė ir pigesnė šalims, nes nereikalingas žodinis bylos nagrinėjimas.[38]Apibendrinant paminėtina, kad Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę ir siekiant sudaryti palankias sąlygas vidaus ir užsienio investuotojams, buvo būtina sukurti efektyvią hipotekos sistemą, kuri užtikrintų kreditorių, įkaito davėjų ir trečiųjų asmenų teisių apsaugą, efektyvų išieškojimą iš įkeisto turto. Sukurtas Hipotekos registras yra ypatingas tuo, kad yra integruotas į teismų sistemą, jį tvarko hipotekos skyriai prie apylinkės teismų ir Centrinė hipotekos įstaiga.

Kontroliniai klausimai: 1. Paaiškinkite registro tvarkymo įstaigos sąvoką ir pakomentuokite jos funkcijas; 2. Kokias žinote vadovaujančiasias registro tvarkymo įstaigas Lietuvoje? 3. Kokios yra hipotekos skyrių prie apylinkės teismų ir centrinės hipotekos įstaigos funkcijos?

[1] Bakaveckas A., Dziegoraitis A., Dziegoraitienė A. ir kt. Lietuvos administracinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius, 2005. P. 211-212.[2] Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas//Valstybės žinios.1996.Nr.86-2043;2000.Nr.47-1345.[3] De Soto H. The Mystery of Capital: Why Capitalism Triumphs in the West and Fails Everywhere Else. London: Bantam Press,

2000. P. 12.[4] Feder G. The Intricacies of Land Markets – Why the World Bank Succeeds in Economic Reform through Land Registration and

Tenure Security. http://pdf.wri.org/ref/feder_02_the_intricacies.pdf. (2006-11-07).[5] Andrijauskas K. Lietuvos registrų kūrimas – patikima investicija. http://www.ivpk.lt/main-aktual.php?cat=61&n=1. (2006-11-

16).[6] Gasilionis A., Kasperavičius R. Nekilnojamojo turto administravimas. Vilnius: Technika, 2006. P. 92- 93.[7] Population Registration in Sweden. The Swedish Tax Administration. www.aceproject.org/ero-en/topics/voter-

registration /vry_swe1.pdf .[8] Guide to the Norwegian Tax Administration. The Directorate of Taxes. http://www.skatteetaten.no/Templates/Brosjyre.aspx?

id=7406&epslanguage=NO&chapter=7416.[9] Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas//Valstybės žinios.1996.Nr.86-2043;[10] Valstybės registrų ir duomenų bazių dabartinės situacijos studija: analizė ir vertinimas. Informacinės visuomenės plėtros

komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius, 2001. http://www.ivpk.lt/dokumentai/Registru_analize.pdf.[11] Tarptautinių žodžių žodynas / sudarytojai Bendorienė A., Bogušienė V., Dagytė E. ir kt. Vilnius: Alma littera, 2004. P. 475.[12] Valstybės registrų ir duomenų bazių dabartinės situacijos studija: analizė ir vertinimas. Informacinės visuomenės plėtros

komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius, 2001. http://www.ivpk.lt/dokumentai/Registru_analize.pdf.[13] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 22 d. nutarimas Nr. 1332 „Dėl valstybės registrų integralios sistemos

kūrimo strategijos patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2002, Nr. 83-3599.[14] Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas // Valstybės žinios. 2004, Nr. 124-4488.[15] Valstybės registrų reformos studija. Laisvosios rinkos institutas. Vilnius, 2005.

http://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/valstybes_registru_reformos_galimybiu_studija/1535.[16] Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 454 “Dėl Gyventojų registro tarnybos prie

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2000, Nr. 107-3397.[17] Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. 355 “Dėl Lietuvos Respublikos vidaus

reikalų ministerijos Informacinės politikos departamento nuostatų patvirtinimo“. http://www.vrm.lt/index.php?id=218.[18] Valstybės registrų reformos studija. Laisvosios rinkos institutas. Vilnius, 2005.

http://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/valstybes_registru_reformos_galimybiu_studija/1535. .[19] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 1346 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų registro

nuostatų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2000, Nr. 96-3034.[20] Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas // Valstybės žinios. 2004, Nr. 124-4488.[21] Euro Registers Forum 2001.  http://www3.lrs.lt/pls/inter/ivpk_print.doc_view?key=164927.[22] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 13 d. nutarimas Nr. 244 „Dėl Teisinės informacijos centro prie

Teisingumo ministerijos steigimo“ // Valstybės žinios. 1993, Nr. 13-326.[23] Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. http://www.tm.lt/?item=paval&id=1171. [24] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 742 „Dėl Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir

registro valstybės įmonės įsteigimo“ // Valstybės žinios. 1997, Nr. 67-1689.[25] Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. http://www.tm.lt/?item=paval&id=1822.[26] Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymas Nr. 1R-301 „Dėl valstybės įmonės Registrų centro

įstatų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2004, Nr. 180-6673.[27] Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymas // Valstybės žinios. 1992, Nr. 5-78.[28] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 1346 „Dėl Lietuvos Respublikos Gyventojų registro

nuostatų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2000, Nr. 96-3034.[29] Juodka R. Veiklą pradeda naujieji registrai // Justitia. 2001, Nr. 6, P. 2.

[30] Juodka R. Veiklą pradeda naujieji registrai // Justitia. 2001, Nr. 6, P. 2.[31] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 12 d. nutarimas Nr. 991 „Dėl Lietuvos Respublikos hipotekos registro

steigimo įstatymo įgyvendinimo“ // Valstybės žinios. 1997, Nr. 85-2144.[32] Valstybės registrų reformos studija. Laisvosios rinkos institutas. Vilnius, 2005.

http://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/valstybes_registru_reformos_galimybiu_studija/1535.[33] Žeimantas V. V. Užvirė kova dėl hipotekos registro // Verslo žinių priedas „Karjera ir vadyba“, 2004 lapkr. 18, Nr. 44.[34] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. 1246 “Dėl Lietuvos Respublikos hipotekos registro

nuostatų patvirtinimo” // Valstybės žinios. 2001, Nr. 90-3173.[35] Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. gegužės 15 d. įsakymas Nr. 149 „Dėl Centrinės hipotekos įstaigos nuostatų

patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2003, Nr. 50-2233.[36] Baronas A. Hipotekos registrui – penkeri. www.lhr.lt/LimoL/Docs/Hipotekos_registrui_5_metai.doc.[37] Centrinė hipotekos įstaiga. http://www.lhr.lt/index.php?-1463139210. (2006-11-11).[38] Centrinės hipotekos įstaigos 2005 m. veiklos apžvalga. http://www.lhr.lt/chi_ataskaita_2005.pdf.

4.Tema. Administracinės prievartos priemonių taikymo procesas ĮVADAS Temos tikslas  - supažindinti studentus su administracinės prievartos priemonių taikymo proceso ypatumais, išugdyti

gebėjimus savarankiškai analizuoti šios srties klausimus.

1. Administracinė teisinė prievarta valstybinio valdymo įgyvendinimo metodų sistemoje Prieš pradedant analizuoti administracinių prievartos priemonių taikymo procesą, būtina įsigilinti į valstybinio valdymo

įgyvendinimo metodų ir jų tarpusavio sąveikos ypatumus.  Valstybinio valdymo įgyvendinimo metodai [1]

Valstybinio valdymo įgyvendinimo metodai – tai vykdomosios valdžios institucijų ir įstaigų (valstybės tarnautojų) tiesioginio valdingo poveikio valdymo objektams (valdomiesiems) būdai ir priemonės

  

Įtikinėjimas

Skatinimas

Prievarta

Teisinio švietimo, kitokio aiškinamojo poveikio priemonės

Netiesioginio, ekonominio poveikio priemonės

Tiesioginio administraci-nio poveikio priemonės (nurodymas, komanda ir pan.)

Prevencinės (įspėjančiojo) poveikio priemonės

Kardomojo poveikio ir administra-cinio proceso užtikrinimo priemonės

Administraci-nės atsakomybės priemonės

Tarnybinės ir materialinės atsakomybės priemonės

Administracinės prievartos priemonių taikymo procesas

Administracinės atsakomybės priemonių (administracinių nuobaudų) taikymas

Prevencinių ir kardomųjų administracinės prievartos priemonių taikymas

Tarnybinės ir materialinės atsakomybės priemonių taikymas

 Valstybės valdymas – tai valstybinio valdymo subjekto betarpiškas, kryptingas poveikis valdymo objektui. Šiame procese

praktiškai įgyvendinami valstybės valdymo tikslai, uždaviniai ir funkcijos. Viso to siekiama tam tikra būdų, priemonių sistema, per kurią pasireiškia valdžios poveikis, valdymo funkcijų dinamiškumas. Paminėti būdai, priemonės sudaro valstybinio valdymo metodus. Kalbėdami apie valstybinio valdymo metodus mes kalbame apie tai, kaip įgyvendinamas valstybinis valdymas, kaip praktiškai užtikrinamos jo funkcijos, kaip, galų gale, valdymo subjektas priverčia valdymo objektą paklusti.

Prievartą galima apibūdinti kaip pavaldinio valios paneigimą ir išorinę įtaką jo elgesiui. Jeigu komanda neįvykdoma, taikomos moralinio, turtinio, organizacinio, fizinio poveikio priemonės.

Prievarta valstybės valdymo srityje yra daugiau pagalbinė priemonė, nors taikoma pakankamai dažnai. Kuo aukštesnis visuomenės teisinis, kultūrinis išprusimas, tuo mažiau vietos tenka prievartos priemonėms. Prievarta taikoma tik tada ir tik tiek, kiek įtikinėjimo, skatinimo priemonės nebuvo veiksmingos.

Taigi administracinės prievartos taikymo paskirtis, visų pirma, yra apsaugoti teisinę tvarką, apsaugoti tas teisines vertybes, kurios įtvirtintos teisės normose ir ginamos valstybės. Jeigu teisinė tvarka pažeista, administracinės prievartos paskirtis – atkurti teisių ir pareigų pusiausvyrą, prievartine teisės pažeidėjo elgesio korekcija priversti jį laikytis nustatytos žmonių bendruomenėje tvarkos.

Administracinė teisinė prievarta - tai savarankiška valstybės teisinės prievartos rūšis, kurią sudaro administracinės teisės normomis nustatytos tam tikros teisinio, psichinio, fizinio, turtinio ar organizacinio poveikio priemonės, kurias taikydami vykdomosios valdžios subjektai siekia paveikti žmogaus sąmonę ir elgesį, jam padarius neteisėtą veiką ar kilus objektyviai galimoms tam tikroms nepalankioms viešojo ir asmens saugumo užtikrinimo aplinkybėms, kai būtina užkirsti kelią neteisėtos veikos padarymą sąlygojantiems veiksniams.

Administracinės teisinės prievartos turinį sudaro tam tikrų, įstatymais nustatytų administracinio teisinio poveikio priemonių taikymas konkretiems fiziniams ir juridiniams asmenims.

Pagrindiniai administracinės teisinės prievartos tikslai ir uždaviniai: 1) nutraukti teisės pažeidimą (kardomoji funkcija); 2) nubausti pažeidėją (auklėjamoji funkcija);3) pašalinti teisės pažeidimų padarymo prielaidas – priežastis ir sąlygas (prevencinė ar įspėjamoji funkcija);4) užtikrinti pažeistų teisių gynimą ir žalos kompensavimą (atstatančioji funkcija);5) užtikrinti valstybės institucijų nenutrūkstamą funkcionavimą (organizacinė funkcija).Kontroliniai klausimai: 1.      Kokius žinote valstybinio valdymo įgyvendinimo metodus? 2.      Į kokias rūšis galima suskirstyti administracinių prievartos priemonių taikymo procesą? 3.      Paaiškinkite administracinės teisinės prievartos sąvoką? 4.      Kokie yra pagrindiniai administracinės teisinės prievartos tikslai ir uždaviniai?    1.1. Administracinės prievartos priemonių rūšys  Administracinės prievartos priemonės, pagal visuomeninių santykių valstybiniame valdyme gynimo būdą, tiesioginę

administracinės prievartos priemonių naudojimo paskirtį ir pagrindus klasifikuojamos į tokias grupes:1. Administracines prevencines (įspėjamąsias) priemones. Jos yra dvejopos:a) taikomos kai teisės pažeidimas dar nepadarytas, bet siekiama iš anksto užkirsti jam ar jo padariniams kelią. Pavyzdžiui,

kompetentingos valstybės institucijos pareigūnai gavę pranešimą apie konkrečioje žmonių buvimo vietoje padėtą sprogmenį, siekiant išvengti galimų žalingų pasekmių (žmonių aukų, turto sunaikinimo ar sugadinimo, aplinkos užteršimo ir pan.), iš tos vietos privalo kuo skubiau evakuoti žmones net ir prieš jų valią, bei atlikti tos vietos patikrinimą, o nustačius pavojaus šaltinį – imtis priemonių jo nukenksminimui.

b) taikomos ypatingomis aplinkybėmis – stichinių nelaimių, gaisrų, epidemijų, katastrofų ir panašiais atvejais. Pavyzdžiui, policijos pareigūnas, siekdamas kuo skubiau nugabenti į artimiausią medicinos įstaigą autoįvykio metu sunkiai sužeistą asmenį – išgelbėti žmogaus gyvybę, prievartos būdu paima ir panaudoja kito asmens privačią transporto priemonę.

2. Administracines kardomąsias priemones. Tai tokios administracinės prievartos priemonės, kurios naudojamos tuomet, kai daromas ar tiriamas pažeidimas, sprendžiamas administracinės atsakomybės klausimas. Šios administracinės prievartos priemonių grupės taikymo pagrindiniai tikslai yra pašalinti visuomenei gręsiantį tiesioginį pavojų – nutraukti daromą teisės pažeidimą, sudaryti sąlygas, užtikrinančias teisės pažeidimo ištyrimą bei pažeidėjo patraukimą administracinėn atsakomybėn. Administracinės kardomosios priemonės gali būti:

a) Procesinės administracinės kardomosios priemonės – tai administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės, įtvirtintos LR ATPK. Jos taikomos tik įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolams, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose. LR ATPK numato šias administracines kardomąsias priemones:

1) pažeidėjo pristatymas (263 str.)2) administracinis sulaikymas (265-267 str.),3) asmens apžiūra ir daiktų patikrinimas (268 str.),4) daiktų ir dokumentų paėmimas (269 str.),5) priverstinis transporto priemonės nuvežimas (269 str. 7 d.),6) transporto priemonės važiuoklės užblokavimas specialiu įtaisu (269 str. 7 d.),7) vairuotojo nušalinimas nuo transporto priemonių vairavimo ir patikrinimas neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo narkotinių

priemonių nustatyti (270 str.).8) administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atvesdinimas (272 str. 2 d.).b) Neprocesinėmis administracinės kardomosios priemonės - taikituose įstatymuose numatytos panašios paskirties kaip ir

minėtos priemonės. Pavyzdžiui, Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnyje, kuriame reglamentuotos bendrosios policijos pareigūno teisės, šalia nurodytųjų ATPK kardomųjų priemonių, policijos pareigūnai turi teisę esant tarnybiniam būtinumui nemokamai naudotis fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančiomis ryšių priemonėmis, laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ar patalpą, sustabdyti vykdomus darbus, apriboti ar uždrausti transporto eismą, jei kyla pavojus gamtai, viešajai tvarkai, asmens ar valstybės saugumui, panaudoti fizinės prievartos priemones (kovinius imtynių veiksmus, specialiąsias priemones, šaunamąjį ginklą ir kt.).

Vadinasi, visą administracinės prievartos priemones taikančių kompetentingų subjektų veiklą, visų pirma, galima suskirstyti į dvi dideles grupes. Pirmąją grupę sudarytų administracinių nuobaudų padarius administracinės teisės pažeidimus skyrimas, antrąją – kitų administracinės prievartos priemonių taikymas. Atitinkamai galima išskirti ir analogiškas administracinės prievartos priemonių taikymo proceso rūšis, nepamirštant ir to, kad prie šio proceso galima priskirti ir tarnybinės bei materialinės atsakomybės taikymo procesą.

Kontroliniai klausimai: 1.      Kokias žinote administracinės prievartos priemonių rūšis? 2.      Paaiškinkite, kai suprantate prevencines prievartos priemones. Pateikite pavyzdžių.  3.      Paaiškinkite, kuo skiriasi procesinės kardomosios priemonės nuo neprocesinių.

  1.2. Administracinės atsakomybės taikymo pareigūnams ypatumai  Taikant administracinę atsakomybę pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (ATPK) už didelę dalį pažeidimų yra

numatyta skirtinga paprasto trauktino atsakomybėn asmens ir pareigūno atsakomybė. Taip nustatyta jau ATPK bendrojoje dalyje, 24 straipsnyje, nustatant minimalius ir maksimalius baudų dydžius : fiziniams asmenims skiriama bauda negali būti mažesnė kaip 10 litų ir didesnė kaip 1000 litų, o pareigūnams – ne mažesnė nei 20 litų ir ne didesnė nei 2000 litų. Už atskirų rūšių pažeidimus įstatymas leidžia skirti ir didesnes baudas.

Taigi, administracinės teisės pažeidimų subjektais gali būti tiek paprasti fiziniai asmenys, tiek ir pareigūnai . Be bendrųjų administracinės teisės pažeidimo subjekto požymių, pareigūnams būdingi papildomi požymiai, kuriuos nurodo specialiosios ATPK normos. Pareigūnų administracinės atsakomybės ypatumus reglamentuoja ATPK 14 straipsnis. Jame sakoma: “Pareigūnais šiame kodekse laikomi tokie asmenys, kurie nuolat ar laikinai vykdo valdžios atstovų funkcijas, taip pat kurie valstybinės ar kitų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ar organizacijose nuolat ar laikinai eina tarnybą, susijusią su organizacinių-tvarkymo ar administracinių-ūkinių pareigų vykdymu, arba kurie tokias pareigas eina minėtose įmonėse, įstaigose ar organizacijose pagal įgaliojimą.”

Sistemiškai analizuojant šį apibrėžimą galima išskirti tokius pagrindinius pareigūnų požymius :                      1) pareigūnai – tai asmenys, kurie vykdo valdžios atstovų funkcijas;                       2) pareigūnai – tai asmenys, kurie įvairiose įmonėse, įstaigose, organizacijose eina tarnybą, susijusią su a)      organizacinių-tvarkymo arba b)      administracinių-ūkinių pareigų vykdymu.                       Valdžios atstovų funkcijas vykdančiais laikomi asmenys, turintys teisę ir pareigą duoti įsakymus, nurodymus, išleisti

potvarkius, privalomus tiek pavaldiniams (jei tokių yra), tiek kitiems asmenims, su kuriais jie nėra susiję tarnybiniais ryšiais. Prie valdžios atstovų priskiriami teisėjai, prokurorai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, policininkai, muitininkai, valstybės kontrolieriai, mokesčių inspektoriai ir pan. Visi šie asmenys turi valdinius įgalinimus, kurie užtikrinami valstybės prievartos priemonėmis (t.y. asmenys, nevykdantys valdžios atstovų teisėtų reikalavimų, gali būti traukiami atsakomybėn). Asmenys, dirbantys valstybės valdžios ir valdymo, teisėsaugos, kontrolės, priežiūros institucijose, bet neturintys valdinių įgaliojimų, nėra valdžios atstovai-pareigūnai (pvz., sekretorės, mašininkės, kurjeriai ir kitas techninis pagalbinis personalas).

                      Organizacinės-tvarkymo pareigos – tai vadovavimas visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų ar jų padalinių veiklai (visai ar atskiroms sritims), šios veiklos planavimas ir kontroliavimas, taip pat darbuotojų priėmimo, perkėlimo, atleidimo funkcijų vykdymas, technologinio proceso organizavimas ir kt. Prie pareigūnų, atliekančių tokias pareigas, priskirtini visų rūšių įmonių – individualių (personalinių), akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių, valstybės įmonių, žemės ūkio bendrovių ir t.t. – vadovai. Tai šių įmonių direktoriai, ir jų pavaduotojai, prezidentai, valdybų pirmininkai ir nariai, tarybų pirmininkai ir nariai, administratoriai ir pan. Šiai asmenų kategorijai priklauso ir kitų įstaigų, organizacijų vadovai (rektoriai ir prorektoriai, dekanai, prodekanai, mokyklų direktoriai, jų pavaduotojai, ligoninių vyriausieji gydytojai ir pan.). Organizacines-tvarkymo pareigas vykdančiais taip pat laikomi asmenys, esantys paminėtų įmonių, įstaigų, organizacijų struktūrinių padalinių vadovais (valdybų, skyrių, barų, grandžių vedėjai, viršininkai ir t.t.).

                      Administracinės ūkinės pareigos – tai turto valdymas, tvarkymas ar disponavimas juo, materialinių vertybių apsaugos, perdavimo, realizavimo, kontrolės organizavimas ir pan. Tokias pareigas atlieka įmonių, įstaigų, organizacijų vadovų pavaduotojai ūkio, administracijos ir kitiems reikalams, sandėlių vedėjai, materialinio, techninio ir kitokio aprūpinimo skyrių viršininkai, vyriausieji buhalteriai, vyriausieji finansininkai ir pan.

                      Pagal minėto LR ATPK 14 str. 2 d., Pareigūnai administracinėn atsakomybėn traukiami už administracinius teisės pažeidimus, susijusius su jų pareigų vykdymu, taip pat už pažeidimus, susijusius su nesilaikymu nustatytų valdymo tvarkos, valstybinės ir viešosios tvarkos, aplinkos, gyventojų sveikatos apsaugos bei kitų taisyklių, kurių laikymąsi užtikrinti yra jų tarnybinė pareiga.”

                      Tai reiškia, kad pareigūnai gali būti administracinės teisės pažeidimų subjektais, pirma , tada, kai jų padaryti teisės pažeidimai yra tiesiogiai susiję su tarnybinių pareigų vykdymu, jie savo tiesioginiais veiksmais arba neveikimu padaro teisės pažeidimus. Pavyzdžiui, ATPK 518 straipsnyje sakoma: “Informacijos apie aplinkos apsaugos būklę ar gamtos išteklių naudojimą nepateikimas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat tokios informacijos nuslėpimas arba iškraipymas, – užtraukia baudą pareigūnams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų.”

Antra , pareigūnai gali tapti administracinės teisės pažeidimų subjektais ir tada, kai jie eidami savo tarnybines pareigas neužtikrina tam tikros tvarkos, nustatytų taisyklių (valdymo tvarkos, valstybinės ir viešosios tvarkos, aplinkos apsaugos, gyventojų sveikatos apsaugos srityje ir kt.) laikymosi. Pavyzdžiui, už sanitarinių ir higienos taisyklių pažeidimą viešojo maitinimo įmonėje (valgykloje) turi būti traukiami administracinėn atsakomybėn ne virėjai, padavėjai, valytojai, dėl kurių aplaidumo nesilaikoma švaros, sanitarijos ir higienos reikalavimų, o baudžiamas administracine nuobauda šios įmonės vadovas (vedėjas, direktorius, administratorius), kuris čia neužtikrino reikiamos tvarkos, nepareikalavo iš pavaldžių asmenų laikytis tam tikrų taisyklių.

         Būtina pastebėti, jog kai kuriems valstybės tarnautojams administracinė atsakomybė už padarytus administracinius nusižengimus iš viso netaikoma. Teisėjai, prokurorai, nors ir būdami valstybės tarnautojai (jų tarnybą reglamentuoja kiti įstatymai, nei Valstybės tarnybos įstatymas), už padarytus administracinius nusižengimus pagal ATPK neatsako. Jeigu tokie asmenys padaro administracinį nusižengimą, byla perduodama atitinkamoms institucijoms kurios taiko drausminę (tarnybinę) atsakomybę.: pvz., dėl teisėjų –Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, kurią nagrinėja teisėjų Garbės teismas (Lietuvos Respublikos  Teismų įstatymo 84 str. 6 d.); dėl prokurorų – generaliniam prokurorui drausminei bylai iškelti (Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 5 d. : Prokurorui negali būti Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka taikomas administracinis sulaikymas, asmens apžiūra, daiktų patikrinimas, daiktų bei dokumentų poėmis, prokuroras negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. Jei prokuroro padaryta veika turi administracinio teisės pažeidimo požymių, dokumentai perduodami generaliniam prokurorui, kad šis atliktų tarnybinį patikrinimą dėl tarnybinio nusižengimo ar prokuroro vardą žeminančio poelgio).

Taigi, kaip matome, tam tikrais atvejais tarnybinės atsakomybės pagrindu tampa ne tarnybinis nusižengimas, o administracinis teisės pažeidimas.

Kontroliniai klausimai: 1.      Paaiškinkite, kuo skiriasi pareigūnų administracinė atsakomybė nuo paprastų fizinių asmenų atsakomybės?

2.      Paaiškinkite, kaip suprantate pareigūno sąvoką Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimųĮkodekso prasme.

3.   Pakomentuokite, kaip už administracinius teisės pažeidimus atsako teisėjai ir prokurorai. [1] Schemos paimtos iš šio šaltinio: Šedbaras S. „Bendrojo administracinio proceso teisinis reglamentavimas Lietuvos

Respublikoje: problemos ir sprendimai. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S).

5. Tema. TARNYBINĖS IR MATERIALINĖS ATSAKOMYBĖS TAIKYMO PROCESAS ĮVADASTemos tikslas – supažindinti studentus su pagrindinėmis tarnybinės ir materialinės atsakomybės taikymo nuostatomis,

išugdyti gebėjimą analizuotinagrinėjamos srities problemas.

1. Tarnybinė ir materialinė atsakomybė kaip savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys

2. Tarnybinės atsakomybės taikymo principai Išvertus iš lotynų kalbos, žodis „principium“ reiškia – pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis. Principai-pagrindinės idėjos, kuriomis

remiantis turi būti sudaryta ir funkcionuoti atitinkama vastybės valdymo sistema. „Kilmės požiūriu teisės principas dažniausiai pasireiškia kaip teisinė idėja, kuri nėra įtvirtinta konkrečioje teisės normoje ir egzistuoja kaip teisinės doktrinos sudedamoji dalis. <...>Bet teisės principai egzistuoja <...> ir teisės normos pavidalu.“[1]

Derėtų pažymėti, kad principai, reglamentuojantys tarnybinės atsakomybės klausimus, nėra atskirai išskirti kokiame nors teisės akte. Tačiau analizuojant teisės normas, reglamentuojančias tarnybinę atsakomybę, galima išskirti tam tikrus esminius tarnybinės atsakomybės taikymo principus.

Būtina pastebėti, kad taikant tarnybinę atsakomybę, galioja tiek visi bendrieji teisės principai, tiek šakiniai ir tarpšakiniai pricipai. Išskirsime pačius svarbiausius.

 2.1. Proporcingumo principas   Proporcingumas įvardina pagrindinę teisingumo koncepciją, sustiprinančią individualių teisių apsaugą. Galima būtų teigti,

kad šio principo esmė yra ta, kad, esant galimybei taikyti vieną iš kelių atsakomybės priemonių, turėtų būti pasirenkama pažeidimo sunkumą ir pavojingumą atitinkanti priemonė.

Šis principas reikalauja, kad naudojamos priemonės atitiktų tą tikslą, kurio jomis siekiama. Nuobaudos turi būti proporcingos pažeidimo sunkumui.  Šiuo tikslu dauguma teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinės atsakomybės taikymą, nustato jog už sunkesnius pažeidimus turi būti taikomos griežtesnės sankcijos.

Pvz. „ Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo bei į Korupcijos prevencijos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.“ (LR Valstybės tarnybos įstatymo 29str. 2d.)

Šio principo kontekste numatomos skirtingos sankcijos už įvairius pažeidimus: „Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų:

1) pastaba;2) papeikimas;3) griežtas papeikimas;4) atleidimas iš pareigųTarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį

nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas..“

Kaip matome, įstatymų leidėjas šias nuobaudas išdėstė pagal griežtumą – nuo pačios švelniausios iki griežčiausios. Vadinasi, nuobaudos turi būti diferencijuojamos pagal tai, koks tarnybinis nusižengimas buvo padarytas ir jei nusižengimas nėra šiurkštus, asmeniui negalima taikyti pačios griežčiausios nuobaudos. Atitinkamai už šiurkštų tarnybinį nusižengimą negalima skirti, pavyzdžiui, pastabos.

 2.2. Operatyvumo principas  Operatyvumas suprantamas kaip tam tikrų veiksmų neatidėliotinas atlikimas. Taigi, nuobauda valstybės tarnautojui turi

būti skiriama per kuo trumpiausią laiką. Be jokios abejonės, dėl proceso operatyvumo negalima aukoti kitų principų: teisės būti išklausytam, teisės į tinkamą procesą ir t.t. Būtina siekti proceso operatyvumo ir kt. principų pusiausvyros.

Pvz. „Tarnybinė nuobauda skiriama tuoj pat paaiškėjus  tarnybiniam nusižengimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai  turintis  teisę  skirti  nuobaudą  vadovas  sužinojo apie tarnybinį nusižengimą, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos ar atostogavo.

Negalima  skirti tarnybinės nuobaudos  praėjus   vieneriems metams   nuo  tos  dienos,  kai  tarnybinis  nusižengimas  buvo padarytas.  “.( LR tarnybos kalėjimų departamente prie LR teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymas, faktiškai analogiškas reglamentavimas įtvirtintas ir STT statute bei kituose tarnybinę atsakomybę reglamentuojančiuose teisės aktuose)

Už   įstaigos   personalo  tvarkymą  atsakingas  asmuo  <....> tarnybinį nusižengimą  gali  tirti  ne  ilgiau  kaip  10  darbo  dienų  nuo įpareigojimo  pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo dienos <...>  Tarnybinio nusižengimo   tyrimo  laikas  pratęsiamas  valstybės  tarnautojo, įtariamo  padarius tarnybinį nusižengimą, laikinojo nedarbingumo, komandiruotės ir atostogų laikui. (LR Vyriausybės nutarimas dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 9 str.)

Operatyvumo bei proporcingumo principai neatsiejamai susiję tarpusavyje ir yra nuobaudos tikslingumo principo efektyvaus veikimo tarnybinės atsakomybės taikymo procese garantai bei sudedamosios dalys.

 2.3. Įstatymo negaliojimo atgal principas (Lex retro non agit)  Šio principo tikslas yra užtikrinti, kad jokia valstybės valdžios institucijų patvirtinta priemonė nebus taikoma

atitinkamiems subjektams, kol šie apie ją nesužinos. Jei pažeidimas buvo padarytas tuo metu, kai teisės normos dar nebuvo, asmeniui negali už tokią veiką, kuri buvo padaryta praeityje, remiantis tada galiojusiais įstatymais, kilti atsakomybė dabar, kai tokia norma atsirado.

  2.4. Teisės būti išklausytam principas Asmuo, gindamasis pats, turi teisę būti išklausytas prieš skiriant jam nuobaudą, kuri vienaip ar kitaip įtakoja jo teisinį

statusą. Šiuo atveju, būtina sąlyga, kad jam turi būti pranešta apie kaltinimus anksčiau nei bus pareikalauta išdėstyti savo gynybos argumentus, taigi šis principas yra glaudžiai susijęs su informavimo principu ir laikytinas teisingumo principo sudėtine dalimi.

Išklausymo procedūros realizavimo būdai gali būti įvairūs. Dažniausiai taikomas žodinis išklausymo procesas, susijųsių įrodymų priėmimas, supažindinimas su pateiktais įrodymais, liudytojų apklausimas, galimybė pateikti raštiškus paaiškinimus.

Pvz. „.  Prieš  skiriant  tarnybinę  nuobaudą,  reikalaujama, kad pareigūnas pasiaiškintų raštu.”(LR tarnybos kalėjimų departamente prie LR teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymas. Tą pačią nuostatą rasime ir tarnybos LR muitinėje statute).

  2.5. Apsaugos nuo kaltinimo prieš save principas   Visais atvejais įtariamojo  padarius bet kokį teisės pažeidimą suinteresuotumas paneigti savo kaltę padaro jį ypatingu

dalyviu procese. Vienas iš principų draudžiančių versti liudyti prieš save yra pagrįstas šiuolaikiniu žmogaus teisių ir demokratijos supratimu. Lietuvoje jis įtvirtintas Konstitucijoje. Privalu užtikrinti įtariamam pažeidimo padarymu asmeniui teisines ir faktines galimybes aktyviai dalyvauti tyrimo procese. Ir nors įtariamasis paprastai geriausiai žino teisės pažeidimo aplinkybes tačiau jis neturi intereso, neprivalo ir negali būti verčiamas dalyvauti savęs paties kaltinimo procese.

Pvz.“ Tarnybos   pareigūnas,   įtariamas   padaręs     tarnybinį nusižengimą,  gali pateikti rašytinį paaiškinimą dėl   tarnybinio nusižengimo.   Jeigu  tarnybos  pareigūnas  paaiškinimo   raštu nepateikia, surašomas aktas“.  (LR STT statutas).

Tiesa, kituose statutuose vartojamas terminas „privalo“, tačiau aiškinant šiuos teisės aktus sistemiškai ir atkreipiant dėmesį į kitų straipsnių nuostatas matyti, kad iš esmės jokio privalomumo nėra, nes atsisakius pateikti pasiaiškinimą raštu, nekyla jokių tiesioginių neigiamų pasekmių, tiesiog surašomas aktas.

  2.6. Informavimo principas (teisės žinoti kuo esi kaltinamas principas)   Už   įstaigos   personalo  tvarkymą  atsakingas  <...> per 3 darbo dienas  nuo  įpareigojimo  pradėti  tarnybinio nusižengimo tyrimą

gavimo  dienos  <...> surašo pranešimą   apie   tarnybinį   nusižengimą <...>.  Šiuo  pranešimu  jis pasirašytinai  informuoja valstybės tarnautoją, įtariamą padarius tarnybinį  nusižengimą,  kad  pradėtas šio tarnybinio nusižengimo tyrimas, ir kartu pateikia nurodytam valstybės tarnautojui turimą informaciją   apie   tarnybinį   nusižengimą.   Jeigu   valstybės tarnautojas   pranešime   nepasirašo,   kad  šį  pranešimą  gavo, surašomas  aktas,  kurį  pasirašo  už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas  asmuo  ir  du  įstaigos  valstybės tarnautojai. (LR Vyriausybės nutarimas dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių patvirtinimo 7 str.).Pasibaigus tyrimui, Valstybės    tarnautoją   į  pareigas  priėmęs  asmuo  priima atitinkamu teisės aktu įformintą sprendimą (pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, kad jis nusižengimo nepadarė ir pan.) ir su šiuo sprendimu valstybės tarnautojas  supažindinamas  pasirašytinai  ne  vėliau  kaip kitą darbo  dieną  po  jo  pasirašymo,  o  jeigu  šį  sprendimą priėmė Lietuvos  Respublikos  Vyriausybė  ar  savivaldybės  taryba, - ne vėliau  kaip  kitą  dieną  po  jo  įsigaliojimo. (LR Vyriausybės nutarimas dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių patvirtinimo 11, 12 str.)

2.7. Įstatymo viršenybės principas  Pagal įstatymo viršenybės principą, valstybės tarnautojams gali būti skiriamos tik  Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos

įstatymo <...> nustatytos  tarnybinės nuobaudos“ ( LR Vyriausybės nutarimas dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos patvirtinimo 2 str.);

  2.8. Non bis in idem principas (negalima bausti du kartus už tą patį pažeidimą)   Šis principas siejamas su Konstitucijos 31 str 5d. nuostata, jog „niekas negali būti baudžiamamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“.Pvz.“Už vieną nusižengimą taikoma tik viena tarnybinė nuobauda“(LR Valstybės tarnybos įstatymas 30str. 3d. ir kt.)-tačiau gali

būti taikoma administracinė, baudžiamoji, civilinė atsakomybė. Tai reiškia, jog nelaikoma nubaudimu už tą pati pažeidimą du kartus tokie atvejai, kada asmeniui pritaikomos skirtingos atsakomybės rūšys, pvz. baudžiamoji atsakomybė ir tarnybinė atsakomybė. Taip yra todėl, kad neteisėta veika suponuoja ne tik tiesioginę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę), tačiau ir įtakoją jo, kaip valstybės tarnautojo, statusą. Štai, pavyzdžiui, absurdiškai atrodytų situacija, jeigu valstybės tarnautojas, teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, negalėtų būti patrauktas ir tarnybinėn atsakomybėn. Priešingai – nusikaltimo padarymas dažniausiai suponuoja situaciją, kad valtybės tarnautojas apskritai negali eiti pareigų valstybės tarnyboje.

  2.9. Teisinio aiškumo ir teisėtų lūkesčių principai  Teisinis aiškumas gali būti apibūdinamas kaip valstybės valdžios institucijų pareiga užtikrinti, kad teisės normos turinys bus

suprantamos tiems, kuriems jos yra taikomos ir šie galės pagrįstai numatyti jų buvimą, bei suprasti jų turinį ir taikymo būdą. Teisės normos turi būti konkrečios, aiškios ir suprantamos pareigūnams bei jas taikančiai institucijai.

                      Vienas iš teisėtų lūkesčių principo garantų yra įstatymo negaliojimo atgal principo laikymasis.

Jei teisinė sistema asmenį įtikina, kad jis pasieks tam tikrų rezultatų, jei veiks vadovaudamasis nustatytomis normomis, šie lūkesciai turi būti apsaugoti. Tačiau tokie lūkesčiai privalo būti teisėti ir pagrįsti, jais neturi būti piktnaudžiaujama.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas  2001 07 12d.  nutarime yra konstatavęs,  kad  „pagal  šį  principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos   tvarkos  ir nepažeidžiant  Konstitucijos  principų  bei  normų,  būtina inter alia  laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis  negalima  paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių“.

 2.10. Teisės į gynybą principas    Valstybės tarnautojas turi teisę tarnybinės atsakomybės taikymo procese gintis tiek pats, tiek per atstovą. Teisės aktai nustato

valstybės tarnautojui galimybė bnaudotis teisininko paslaugomis. Šis principas savo ruožtu veda prie dviejų išvestinių principų:a) teisininkas turi teisę peržiūrėti visus su klausimu susijusius dokumentus; b) bendravimas tarp teisininko ir kliento yra konfidencialus.Pvz.“ Valstybės tarnautojui, įtariamam padarius nusižengimą, nuobaudų skyrimo procedūroje gali atstovauti advokatas ar kitas

įgaliotas asmuo“. 2.11. Galimybės apskųsti tarnybinės nuobaudos paskyrimą principas  Kiekvienam asmeniui, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas, pripažįstantis jį padarius tam tikrą teisės pažeidimą ir

paskiriant nuobaudą, turi būti numatyta galimybė toki sprendimą apskųsti. Šis principas veikia drauge su tarnybinės nuobaudos skyrimo motyvuotumo principu. Motyvai svarbūs tiek realizuojant tikslingumo principą, kad nubaustas pareigūnas aiškiai suvoktų, kodėl ir už kokius veiksmus sulaukė neigiamų teisinių pasekmių, tiek skundą nagrinėjančiam pareigūnui ar institucijai, kuriam svarbu žinoti, kokiomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis remiantis paskirta tarnybinė nuobauda.

Pvz. „Pareigūnas, nesutinkantis su paskirta tarnybine nuobauda, ją gali   skųsti  Kalėjimų  departamento  direktoriui, Teisingumo ministerijos vadovybei bei teismui“ (LR tarnybos kalėjimų departamente prie LR teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymas) 

  2.12. Atsakymybės individualizavimo principas   Prof. A. Vaišvilos teigimu, šis principas skamba taip – „niekas neturi kentėti už kitą, tik pats už save“[2]. Tačiau pastebėtina, kad

tarnybinės atsakomybės kontekste jis nėra beatodairiškai taikomas visa apimtimi: „Tarnybos  pareigūnas asmeniškai atsako už savo,  taip   pat pagal  įgaliojimų  ir  kompetencijos  ribas  už  jam  pavaldžių

pareigūnų veikas ir sprendimus bei jų padarinius“.(LR finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymas). Vadinasi, valstybės tarnautojas gali tam tikrais atvejais atsakyti ir už kitų asmenų veikas (veikimą ar neveikimą), kurių veiklą kontroliuoti yra jo tiesioginė pareiga. Kita vertus, nebūtų teisinga teigti, jog šiuo atveju kyla atsakomybė be kaltės ir tokiu būdu pažeidžiamas vienas esminių teisės principų. Reikėtų akcentuoti, kad tokiu atveju, aukštesniam pagal hierarchiją pareigūnui tarnybinė atsakomybė taikoma ne už jo pavaldinių padarytus pažeidimus, o už neveikimą (netinkamą priežiūros ir kontrolės funkcijos vykdymą arba visišką nevykdymą), kurio pasekoje pavaldūs pareigūnai ir padarė tam tikrus pažeidimus.  

2.13. Nekaltumo prezumpcijos principas  Apie šį principą kalba Lietuvos Respublikos Konstitucija. Asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo

nustatyta tvarka. Tarnybinės atsakomybės taikymo procese šis principas turi tam tikrų specifiškumų, todėl neturi būti suprantamas tiesmukiškai. Tai siejama su valstybės tarnybos įstatymo numatytu nušalinimo institutu. Tačiau pastebėtina, kad pareigūna nušalinus nuo pareigų tyrimo metu, tai nelaikytina nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, nes šiuo veiksmu nesiekiama konstatuoti jo kaltės. Tai laikytina kardomąja ar prevencine priemone, kurios tikslas - užkirsti kelią galimam pažeidimui bei garantuoti išsamų ir objektyvų pažeidimo tyrimą. Šiuo atveju prioritetas teikiamas viešojo intereso apsaugos principui (individo interesas negali būti iškeltas virš visos visuomenės intereso). Tačiau iš esmės, nekaltumo prezumpcijos principas yra vienas pagrindinių tarnybinės atsakomybės taikymo principų. Tai reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodomas įstatymo nustatyta tvarka. Minėta išimtis dėl nušalinimo galimybės kompensuojama valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinta nuostata, kad pasibaigus tyrimui ir nustačius, kad valstybės tarnautojas nepadarė veikos, kurios padarymu buvo itariamas, jis grąžinamas į pareigas ir jam išmokamas atlyginimas už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį.

  Kontroliniai klausimai: 1.      Kokius žinote tarnybinės atsakomybės taikymo principus? 2.       Pakomentuokite nekaltumo prezumpcijos principą valstybės tarnybos įstatymo kontekste; 3.      Ką reiškia proporcingumo principas taikant tarnybinė atsakomybę? 4.      Paaiškinkite teisės būti išklausytam principo turinį tarnybinės atsakomybės kontekste. [1] Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000. P 125[2] Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000.P 130.

6 TEMA. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOS TYRIMAS 6.1. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos bendra charakteristika. Teisės aktai, reglamentuojantys administracinės teisės

pažeidimų bylų teiseną.6.2. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos stadijos.6.3. Įrodymai administracinės teisės pažeidimų bylų teisenoje.6.4. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos terminai.6.5. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos dalyviai, jų teisės ir pareigos.6.6. Administracinės teisės pažeidimo bylos tyrimo pradėjimo vados, pagrindas ir procesinis įforminimas.6.7. Institucijos (pareigūnai), įgaliotos pradėti ir atlikti tyrimą administracinės teisės pažeidimo byloje.

6.8. Tyrimo administracinės teisės pažeidimo byloje rezultatų procesinis įforminimas ir bylos perdavimas nagrinėti. Administracinės teisės pažeidimo protokolo ar kito tyrimo rezultatų įforminimo procesinio dokumento surašymo tvarka ir turinys.

6.9. Atvejai, kada administracinės teisės pažeidimo protokolas nesurašomas.6.1. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS BENDRA CHARAKTERISTIKA. TEISĖS AKTAI,

REGLAMENTUOJANTYS ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENĄ.  Teisinėje literatūroje teisena – tai procesinėmis normomis reglamentuota kokių nors valstybinių institucijų , valstybės pareigūnų

veiklos kompetencijai priskirtų bylų nagrinėjimo tvarka. Procesinę teiseną sudaro trys tarpusavyje susiję elementai: 1) procesiniai teisiniai santykiai;   2) procesinis įrodinėjimas;3)

procesiniai aktai – dokumentai, Teisena  suprantama kaip konkretaus proceso dalis,  procesinės sistemos rūšis; tvarkinga procesinių veiksmų seka, kurioje siekiama subjektinių teisių gynimo ir teisinių pasekmių įgyvendinimo.

 Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso264 straipsnyje įtvirtinti  Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos tikslai:

Lietuvos Respublikos įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolams, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose.

Teisiškai reglamentuojama administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimo, jų nagrinėjimo, administracinių nuobaudų ir kitų administracinio poveikio priemonių taikymo teisės pažeidėjams procesinė tvarka padeda sėkmingai įgyvendinti administracinės atsakomybės uždavinius, užtikrinti teisėtumą administracinių teisės pažeidimų bylose, traukiamų atsakomybėn ir kitų asmenų, dalyvaujančių šiose bylose, teisių apsaugą. Todėl valstybės institucijos ir jų pareigūnai turi tiksliais laikytis įstatymų ir visus proceso veiksmus tiriant administracinių teisės pažeidimų bylas atlikti taip, kad užtikrintų teisėtumą ir nepažeistų asmens teisių.

        Tokia įstatymų nustatyta bei reglamentuojama administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimo, jų nagrinėjimo ir administracinių nuobaudų bei kitų administracinio poveikio priemonių taikymo teisės pažeidėjams proceso tvarka įstatymuose ir teisės literatūroje  vadinama administracinių teisės pažeidimų bylų teisena.

         Mokslininkai administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną apibrėžia sekančiai:1. S.S.Studenikinas ir dar keletas mokslininkų teigia, kad “administracinė teisena – tai visuma nustatytų procesinių taisyklių, kurių

pagrindu įgyvendinama vykdomoji tvarkomoji veikla”.[1] 2.  J.M. Kozlovas, V.D.Sorokinas, A.E.Lunevas “administracinė teisena – tai administracinių teisės normų įgyvendinimo tvarka,

skirta ją vykdantiems subjektams”.[2] Pagal D.N.Bachrachą “ administracinė teisena, kaip administracinio proceso (jurisdikcinio administracinio proceso) dalis – tai

ypatinga administracinė veikla bendrų ir specialių procesinių normų pagalba sprendžianti apibrėžtos kategorijos bylas”.[3] Ši samprata regis priimtiniausia, jos pagrindu galima būtų pateikti tokią administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos apibrėžimą.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena – tai administracinių procesinių teisės normų reglamentuota valstybės pareigūnų veikla sprendžiant administracinių teisės pažeidimų bylas ir esant teisiniam pagrindui skiriant administracines nuobaudas.

 Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena gali būti skiriama pagal veiklos subjektus (pvz.: teismo, policijos kitų pareigūnų), pagal bylų kategorijas priklausomai nuo teisės pažeidimo objekto (pvz.: pažeidimų, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką, nustatytą valdymo tvarką ir  kt.).

Priklausomai nuo procesinės veiklos apimties ir sudėtingumo , D.N.Bachrachas išskiria tokias administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos rūšis:

1. Pagreitinta teisena (pavyzdžiui, kai bauda skiriama ir paimama pažeidimo padarymo vietoje; šiuo atveju visos teisenos stadijos tarsi susilieja į vieną visumą ).

2. Įprasta teisena . Šia teisena dažniausiai sprendžiamos administracinių teisės pažeidimų bylos. Kiekvienoje stadijoje išspręsti uždaviniai įforminami atitinkamu procesiniu dokumentu (pvz., policijos nuovados pareigūnų nustatytas pažeidimas, kuriuo sutrikdyta viešoji rimtis, surašant protokolą ir vadovo nutarimu skiriant baudą).

3. Ypatingoji teisena . Pavyzdžiu galėtų būti administracinių teisės pažeidimų bylos dėl nedidelio chuliganizmo, smulkiosios vagystės, kontrabandos ir kt. (nagrinėjant šio pobūdžio bylas nustatyti specialūs terminai, numatytas pažeidėjo atvesdinimas į bylos nagrinėjimą ir pan.)..

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos sampratos turinio ypatumai:1)         administracinių teisės pažeidimų bylų teisena yra sudėtinga įstatymų nustatyta kompetetingų valstybės institucijų (jų

pareigūnų) procesinio pobūdžio veikla, skirta tirti ir nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas, vykdyti šiose bylose priimtus sprendimus;

2)         administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai būdinga tai, kad jos proceso veiksmus atlieka įstatymų įgaliotos vykdomosios institucijos bei jų pareigūnai, taip pat rajonų (miestų) apylinkių teismai ir administraciniai teismai;

3)         galiojantys įstatymai nustato tvirtas šios teisenos teisėtumo ir asmenų, dalyvaujančių bylų procese, teisių apsaugos garantijas. Ypatingą reikšmę teisėtumui ir asmenų teisėms administracinių teisės pažeidimų bylose užtikrinti turi įstatymų įtvirtinta procesinė teisė į gynybą bei teisė apskųsti priimtus byloje sprendimus, taip pat įrodymai, kuriuos surinkti ir įvertinti privalo kompetetingi pareigūnai ir teismas, tiriantys ir nagrinėjantys administracines teisės pažeidimų bylas;

4)         Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato dar vieną naują sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo administracinių teisės pažeidimų bylose garantiją – šių bylų teisenos atnaujinimą;

5)         Kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisena sėkmingai įgyvendintų savo uždavinius, įstatymai numato jos užtikrinimo priemones;

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena turi sudėtingą struktūrą. Ją sudaro viena paskui kitą nuosekliai einančios stadijos. Kiekviena teisenos stadija susideda iš tam tikrų giminingų proceso veiksmų, kuriuos nustato ATPK ir Administracinių bylų teisenos įstatymo normos.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena grindžiama tam tikrais principais. Lotynų kalbos žodis principium – pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis. Mokslinėje literatūroje žodis “principas” reiškia kurios nors teorijos, koncepcijos, mokslinės, praktinės veiklos pagrindinę idėją, nuostatą, pradmenį, veikimo normą, taisyklę, kuria vadovaujamasi sprendžiant tam tikrus uždavinius, tvarkant reikalus.

A.Vaišvila teigia, jog teisės principai – tai “svarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdai, arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidaląir būtų humanizuojami ir demokratizuojami ‘‘.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai – tai valstybinės santvarkos sąlygoti ir įstatymų įtvirtinti vadovaujantys pradai, pagrindinės nuostatos, išreiškiančios socialinę šios teisenos kaip teisinio reiškinio prigimtį, jos demokratinį pobūdį ir nustatančios valstybės institucijų, jų pareigūnų, traukiančių administracinėn atsakomybėn kaltus asmenis, organizacijos ir veiklos pagrindus.

Teisiniais principais pagrįsta administracinių teisės pažeidimų bylų teisena užtikrina optimalią valdymo institucijų, jų pareigūnų ir teismų veiklos tvarką ir kryptingumą bei asmenų teisių apsaugą administracinių teisės pažeidimų bylose.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai įtvirtinti įstatymuose – ATPK ir Administracinių bylų teisenos įstatyme. Kai kurie šie principai ryškiai išreikšti ir konkrečiai apibrėžti atskirose įstatymų nuostatuose, reglamentuojajančiose administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną. Kiti teisenos principai yra numatyti bendrose įstatymų nuostatose, kuriose šie principai glaudžiai siejasi su administracinės atsakomybės ir administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniais, jos paskirtimi, ypatumais, ATPK bendrosios dalies normomis ir t.t. Kitaip tariant, jie formuluojami apibendrinant tam tikrą teisės normų grupę, išskiriant tas normas jungiančią idėją.

 A.Vaišvila teigia, jog teisės principai egzistuoja ne tik kaip tam tikros teisinės idėjos, bet ir teisės normų pavidalu. Tokių normų pagrindu formuojasi konkretūs žmonių santykiai, kuriais įgyvendinami šie principai. Tai reiškia, kad teisinė idėja, įtvirtinta teisės normose, tampa privaloma, ja reikia vadovautis. Šis teiginys taikytinas ir toms teisės idėjoms, kurios įtvirtintos administracinės teisės normų ir tampa administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principais.

Vadovaujantis administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principais, sėkmingai įgyvendinami šios teisenos uždaviniai, užtikrinamas teisėtumas ir asmens teisių apsauga administracinių teisės pažeidimų bylose, plėtojami demokratiniai teisingumo pagrindai, aktyvinama kova kova su teisės pažeidimais. Teisenos principais turi būti pagrįsti visi proceso veiksmai, atliekami administracinių teisės pažeidimų bylose. Šių principų reikalavimais taip pat turi būti įgyvendinamos asmenų, dalyvaujančių teisenoje, teisės ir pareigos.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai, išreikšdami teisėtumo, asmens teisių apsaugos esmę, skatina toliau tobulinti šios teisenos įstatymus, nukreipia juos kovai su teisės pažeidimais stiprinti. Svarbiausia šių principų savybė yra jų teisinis pobūdis – visi jie įtvirtinti įstatymuose. Juos numato ATPK ir Administracinių bylų teisenos įstatymas.

Atsižvelgiant į galiojančius įstatymus ir išreiskštas specialioje literatūroje kai kurių autorių nuomones, galima teigti, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisena grindžiama šiais principais: teisėtumo; visų piliečių lygybės įstatymui ir institucijai (pareigūnui), nagrinėjančiai administracinio teisės pažeidimo bylą; objektyvumo; nekaltumo prezumpcijos; teisingumą administracinių teisės pažeidimų bylose vykdo tik teismas; teisė į gynybą; bylų procesas vyksta lietuvių kalba; viešumo; operatyvumo.

 Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principų sistema  turi daug teorinės ir praktinės reikšmės. Šių principų sistema nėra paprasta jų suma. Ši sistema – tai vieninga tarpusavyje organiškai susijusių ir vienas kitą sąlygojančių, bei papildančių principų visuma.

Reikia pabrėžti, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai yra visi vienodai svarbūs, nes kiekvienas jų išreiškia tokią teisenos esmės dalį, be kurios negalima tinkamai išspręsti šios teisenos uždavinių. Teisenos principų sistema yra vieninga glaudžiai tarpusavyje susijusių vienodai svarbių pradų šiame procese, grandis. Šių principų turinys ir veikimo ribos skiriasi. Pažeidus vieną teisenos principą, neišvengiamai pažeidžiami ir kiti, o tai neleidžia sėkmingai įgyvendinti įstatyme suformuluotų šios teisenos uždavinių. Todėl teisėtumo administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje užtikrinimas primygtinai reikalauja nenukrypstamai laikytis kiekvieno jos principo ir nuosekliai jį realizuoti visose teisenos stadijose, visų jos veiksmų procese.

Vertinant pagrindinius administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principus galima teigti:1)         administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai – tai valstybinės santvarkos bei jos teisės sistemos sąlygoti ir

įstatymais įtvirtinti vadovaujantys pradai, pagrindinės nuostatos, teisinės idėjos, kurios išreiškia socialinę šios teisenos kaip teisinio reiškinio prigimtį, jos demokratinį pobūdį ir uždavinius, nustato valstybinių institucijų (pareigūnų), tiriančių bei nagrinėjančių administracinių teisės pažeidimų bylas, veiklos pagrindus ir asmenų, dalyvaujančių šiose bylose, teisių apsaugą;

2)         administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai įtvirtinti ATPK ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatose, todėl jais pagrįstų teisės normų laikymasis besąlygiškai privalomas institucijoms (pareigūnams), tiriančioms administracinių teėisės pažeidimų bylas;

3)         administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principų sistemą sudaro:  Teisės ir įstatymo viršenybės ; visų piliečių lygybės įstatymui; Lex retro non agit (teisės negaliojimo atgal principas) ; informavimo ; operatyvumo  (operatyvumas suprantamas kaip tam tikrų veiksmų neatidėliotinas atlikimas); objektyvumo; apsaugos nuo kaltinimo prieš save principas; nekaltumo prezumpcijos; Audi alteram partem ( teisės būti išklausytam principas); teisingumo, kurį administracinių teisės pažeidimų bylose vykdo tik teismas; teisės į gynybą; valstybinės – lietuvių kalbos; viešumo;  Teisinio aiškumo ir teisėtų lūkesčių principai (Teisės normos turi būti konkrečios, aiškios ir suprantamos pareigūnams , jas taikančiai institucijai bei fiziniams ir juridiniams asmenims.Jei teisinė sistema asmenį įtikina, kad jis pasieks tam tikrų rezultatų, jei veiks vadovaudamasis nustatytomis normomis, šie lūkesciai turi būti apsaugoti. Tačiau tokie lūkesčiai privalo būti teisėti ir pagrįsti, jais neturi būti piktnaudžiaujama).

4)         nurodytų principų sistema – tai tarpusavyje organiškai susijusių ir vienas kitą sąlygojančių principų visuma, kuria pagrįsta kiekviena administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos dalis, visi šios teisenos veiksmai, proceso dalyvių teisės ir pareigos;

5)         visi administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai yra svarbūs, būtini, nes nesilaikant bent vieno iš jų, kartu pažeidžiami ir kiti, o pirmiausia – teisėtumo principas;

6)         atsižvelgiant į nurodytų principų reikalavimus, tobulinami įstatymai ir jų taikymo praktika kovojant su administraciniais teisės pažeidimais.

 Nereikėtų absoliutinti teisės principų reikšmės ir jų taikymo. Be to, tam tikrais atvejais, galima ir principų konkurencija ar net priešprieša. Pavyzdžiui, be ribojimų įgyvendinant proceso viešumo principą būtų pažeidžiamas asmens privataus gyvenimo  neliečiamumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 22 straipsnyje.

 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla Nr.3966 – 01 pagal A.G. skundą, kuriame pažeidėjas teigė, kad jis neturėjo galimybės tinkamai pasirengti gynybai, nes administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl darbo įstatymų pažeidimo buvo surašytas ir nuobauda paskirta tą pačią dieną. Taigi šiuo atveju iškilo teisės į gynybą ir operatyvumo principų konkurencija. Teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, be kitų argumentų nurodė, kad protokolas buvo surašytas praėjus kelioms dienoms po pažeidimo fakto nustatymo, todėl pažeidėjas, žinodamas bylos aplinkybes ir esmę turėjo pakankamai laiko pasiruošti gynybai.    

Iškilus teisenos principų konkurencijai ar konfliktui būtina rasti pusiausvyrą, nes negalima iškelti vieno principo, ignoruojant ar pažeidžiant kitą. Esant principų konkurencijai, reikia vadovautis principų subordinacijos, hierarchijos kriterijais, remtis protingumo bei teisingumo, asmenų lygiateisiškumo principais. 

 Mokslininkai pagrindžia, kad tik nuoseklus visų proceso principų taikymas atitinka demokratinę teisenos prigimtį ir leidžia geriausiu būdu įgyvendinti teisenos tikslus.

 Teisės aktai, reglamentuojantys administracinės teisės pažeidimų bylų teiseną  Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos pagrindus, jos uždavinius, pagrindinius principus,  procesinius veiksmus, juos

atliekančius subjektus, jų ir kitų asmenų, dalyvaujančių administracinių teisės pažeidimų bylose, teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau – ATPK) ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos  įstatymas (toliau – Administracinių bylų teisenos įstatymas).

 Tai įtvirtinta ATPK 2 straipsnyje: Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų. Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų yra šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai dėl

administracinių teisės pažeidimų. Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų, kol jie nustatyta tvarka neįtraukti į šį kodeksą, Lietuvos

Respublikos teritorijoje taikomi tiesiogiai. Straipsnio pakeitimai: Nr. I-2589, 1992.05.26, Žin., 1992, Nr.21-610  ATPKIV skyrius pavadintas “Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena”. Šio skyriaus nuostatos nustato teisenos uždavinius,

apibrėžia jos pagrindinius principus, numato svarbiausius procesinius veiksmus ir jų atlikimo tvarką, taip pat teisenos užtikrinimo priemones ir jų taikymo pagrindus. Šiame kodekso skyriuje apibrėžti valstybinių institucijų įgaliojimai atliekant proceso veiksmus administracinių teisės pažeidimų bylose, taip pat nustatyta teisinė procesinė padėtis asmenų, dalyvaujančių šiose bylose. Nurodytos aplinkybės, kurioms esant administracinių teisės pažeidimų bylų teisena negali būti pradėta, o pradėjus, ji turi būti nutraukta. Įtvirtintos ir kitos svarbios teisenos nuostatos.

ATPK V-ojo skyriaus nuostatos,  įtvirtina valstybės institucijų (pareigūnų) procesinius veiksmus, kurie glaudžiai susiję su kitais ATPK IV-jame skyriuje numatytais procesiniais veiksmais ir sudaro vientisą sistemą skirtą įgyvendinti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos  uždavinius. Kodekso V-jame skyriuje įtvirtintos teisės normos nustato nutarimų dėl skirtų administracinių nuobaudų vykdymo, kai kurių nuobaudų pakeitimo vienos kita tvarką  reguliuoja ir kitus procesinio pobūdžio santykius.

        Taigi administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos turinys neapsiriboja vien tik ATPK IV-ojo skyriaus nuostatomis. Šios teisenos samprata aprėpia ir tas teisės normas bei jomis nustatytus procesinius veiksmus, kurie numatyti ir kodekso V-jame skyriuje. Be to sisteminiu požiūriu susiję ATPK I skyriaus bendrosios nuostatos, bei atitinkamai ir kt. ATPK skirsnių nuostatos.

Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato bendrąją įvairių administracinių bylų nagrinėjimo administraciniuose teimuose procesinę tvarką ir kai kuriuos atskirų bylų kategorijų nagrinėjimo ypatumus. Šis įstatymas taip pat nustato ir administracinių teisės pažeidimų bylų, kuriose apskųsti priimti nutarimai, nagrinėjimo tvarką. Tokių bylų nagrinėjimo administraciniuose teismuose procesinė tvarka yra pakankamai reglamentuota ir yra sudėtinė administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos dalis.

Reikia pažymėti ,kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje   procesinių santykių teisiniams pagrindams priskiriama  Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir laisvių konvecija, CPK, Viešojo administravimo įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas, kt. teisės aktai susiję su administracinės prievartos priemonių taikymu.

[1] Студеникин С.С. Социалистическая система государственного управления и вопрос придмета советского административного права. Москва: Изд. АН СССР, 1949. С.44.

[2] Козлов Ю.М. Придмет советского административного права. Москва, МГУ, 1967. С.90.Сорокин В.Д. Проблемы  административного процеса. Москва, 1962. С.65.Лунев А.Е. Вопросы административного процесса. Москва: Правоведение, 1962. №.2. С.12.[3] Бахрах Д.Н. Административное право. Москва: НОРМА, 2001. С.147.

6.2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS STADIJOS Bendrojoje teisės teorijoje teisinio proceso stadijos sąvoka nėra išbaigtai ir vienareikšmiškai paaiškinta, todėl daugelio teisės

teoretikų pateiktos teisinio proceso stadijos sampratos daugiau ar mažiau viena nuo kitos skiriasi. Vieni autoriai stadiją supranta kaip procesinių veiksmų arba procesinių santykių, suvienytų artimiausiam tikslui pasiekti, visumą. Kiti – kaip įstatymu nustatytą bylos tyrimo eigą, treti – paeiliui besikeičiančius savarankiškus etapus, turinčius apibrėžtus tikslus ir užduotis, ir pan. Stengiantis suvokti teisinio proceso skirstymą į tam tikras sudedamąsias jo dalis-stadijas reikia atkreipti dėmesį į kriterijus, apsprendžiančius kiekvienos stadijos savarankiškumą:

1) konkretūs uždaviniai ir funkcijos, būdingi tik vienai stadijai;2) tam tikrų aplinkybių ratas, juridinių faktų, betarpiškai užtikrinančių perėjimą iš vienos stadijos į kitą, sistema;3) proceso dalyvių statuso specifika;4) atliekamų veiksmų specifika;5) galutinių rezultatų, įtvirtintų atinkamame procesiniame akte (dokumente) ypatumai.Teisinėje literatūroje dažniausiai išskiriamos trys teisinio proceso stadijos :1) faktinių bylos aplinkybių nustatymas, prie kurio priskiriami veiksmai, susiję su faktinių duomenų analize, jų pilnumo ir

pakankamumo įrodymu; 2) teisės normos atranka ir analizė, kur veiksmai yra susiję su teisės normos analize, jos teisinės galios nustatymu ir t.t.; 3) bylos išnagrinėjimas, išreikštas tam tikrame teisiniame akte. Šių trijų teisinio proceso stadijų išskyrimas bendrateoriniu aspektu yra bandymas apibendrinti visus teisinius procesus, išskiriant jų

sudedamąsias dalis – stadijas.Skirtingi autoriai nevienodai skiria administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas. Rusų mokslininkas A. Agapovas

“priklausomai nuo asmenų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo metodų skiria dvi pagrindines administracinių teisės pažeidimų bylų

teisenos stadijas – procedūrų ir vykdymo” [1] . Procedūrų stadijoje atliekami procesiniai veiksmai, kuriais sukuriamos sąlygos administracinės nuobaudos skyrimui. Vykdymo stadija apima nutarimo priėmimą ir jo vykdymą.

Tačiau  toks skirstymas nėra pakankamai tikslus ir iš esmės neatskleidžia visų teisenos stadijų. Be to, autorius be anksčiau paminėtų, skiria dar ir laisvanorišką bei priverstinę administracinės nuobaudos skyrimo stadijas. Jos skiriamos atsižvelgiant į tai, ar pažeidėjas paskirtą baudą sumoka gera valia, ar nutarimas nukreipiamas priverstiniam baudos išieškojimui. Regis toks stadijų išskyrimas yra nevisiškai pagrįstas, nes laisvanoriškas ar priverstinis nuobaudos realizavimas yra tik nutarimo įvykdymo būdai.

Kiti gi autoriai (A. Alechinas, A.Karmolickis, J.Kozlovas, B.Gabričidze, A.G.Černiavskis) mano, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisena susideda iš penkių stadijų:

        1) bylos iškėlimo;         2) bylos nagrinėjimo;         3) nutarimo priėmimo;         4) nutarimo apskundimo;         5) nutarimo vykdymo [2] . 3 Trečiosios grupės autoriai (D.Bachrachas, L.Popovas, D.Ovsenko, B.Rosinskis, V.Vlasenkovas ir kt.) skiria keturias

administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas: “administracinį tyrimą, bylos nagrinėjimą, nutarimo peržiūrėjimą ir nutarimo įvykdymą” [3] .

Lietuvos Respublikos ATPK teisenos stadijos tiesiogiai neužfiksuotos. Kodekso IV skyriuje, kuris skirtas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai, jos taip pat neįvardintos. Jos yra atitinkamų administracinių – procesinių normų loginės analizės rezultatas. Taigi, analizuodamas paminėtų autorių nuomone, bei ATPK nuostatomis doc. Dr. S. Šedbaras pateikia administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas ir etapus:

1. Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo ir tyrimo stadija: 1.1 bylos iškėlimo etapas;1.2 faktinių bylos aplinkybių nustatymo etapas;1.3 procesinis tyrimo rezultatų įforminimo etapas;1.4 medžiagos perdavimo pagal žinybingumą etapas.2. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo stadija:2.1 pasiruošimo nagrinėti bylą etapas;2.2 surinktos medžiagos ir bylos aplinkybių analizės etapas, t.y. bylos nagrinėjimas iš esmės;2.3 nutarimo priėmimo etapas;2.4 nutarimo nuorašo įteikimo etapas.3. Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo stadija: 3.1 skundo padavimo etapas;3.2 nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo etapas;3.3 sprendimo dėl nutarimo priėmimo ir paskelbimo etapas.4. Nutarimo vykdymo stadija, t.y. paskirtos administracinės nuobaudos vykdymas: 4.1 nutarimo nukreipimo vykdymui etapas;4.2 betarpiško nutarimo vykdymo etapas.Pirmoji, antroji ir ketvirtoji stadijos laikytinos pagrindinėmis, kadangi jos aiškiai išreikštos ir egzistuoja visada (vykdymo stadijos

gali ir nebūti jei teisena nutraukiama), o trečioji – fakultatyvine, nes ji gali būti, o gali ir nebūti. Tai priklauso nuo atitinkamo subjekto (asmens, nubausto administracine nuobauda, nukentėjusiojo ir kt) pageidavimų.

 [1] Агапов А.Б. Административная ответсвенность. Москва: Статут, 2000. С.234.[2] Алехин А.П., Кармолицкий А.А., Козлов Ю.М. Административное право Российской Федераций. Москва, 1997. С.316.Габричидзе Б.Н., Чернявский А.Г. Административное право Российской Федераций. Москва, 2001. С.299.[3] Бахрах Д.Н. Административное право. Москва: НОРМА, 2001. С.244.Россинский Б.В. Административное право. Вопросы и ответы. Москва: ЮНИТИДАНА, 2000. С.222.Освянко Д.М. Административное право. Москва: Юрист, 1997. С.141.

6.3. ĮRODYMAI ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOJE Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai įgyvendinami  teisinėmis įrodinėjimo priemonėmis, kurių

pagalba fiksuojami, patikrinami ir įvertinami įrodymai apie padarytą administracinį teisės pažeidimą. Įrodymų samprata pateikta ATPK 256 str.: Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys,

kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

       Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo

įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitais dokumentais.

Įrodymams galima priskirti šiuos požymius: Tai tam tikros žinios apie faktus, kurie sudaro įrodinėjimo dalyką; Tai iš įstatymo nustatytų įrodinėjimo priemonių gauta informacija — įrodymų leistinumas; Jais remdamasis, teismas patvirtina, jog yra bylai reikšmingos aplinkybės — įrodymų sąsajumas; Tai įstatymų nustatyta tvarka gauta, surinkta, pateikta, ištirta ir įvertinta informacija.[1] Teorijoje įrodymai suprantami nevienodai. Vieni autoriai įrodymus pripažįsta tik kaip informaciją, kurią savyje turi įrodinėjimo

priemonės — daiktai, dokumentai, vaizdiniai, išlikę žmonių atmintyje ir pan.; tuo tarpu kiti juos sutapatina su įrodinėjimo priemonėmis ir visus teismui pateiktus objektus ir dokumentus pripažįsta įrodymais. Toks įrodymų, kaip faktų, suvokimas yra nepagrįstas, kadangi faktai yra tikrovės reiškiniai, o įrodymai — žinios apie juos. Žmogaus mąstyme atsispindi ne patys faktai ar įvykiai, bet jų vaizdiniai, informacija apie

juos.[2] Asmenų ir daiktų sugebėjimas atspindėti informaciją daro juos žinių apie faktus turėtojais, todėl jų pateikti duomenys bus įrodinėjimo priemonės turinys, arba įrodymai.

Nagrinėjant įrodymų sampratą administracinių teisės pažeidimų bylose, visų pirma reikėtų pažymėti, kad įrodymai kartu apima tiek pačius faktus, tiek tų faktų šaltinius. Įrodymų supratimas tik kaip pačių faktų ar tik kaip šaltinių nėra pagrįstas. Taigi, įrodymai, tai faktiniai duomenys, esantys įstatymo nurodytuose šaltiniuose.

Iš įrodymų sąvokos išplaukia dvi būtinos jos savybės – tai įrodymų leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas rodo jų tinkamumą naudoti įrodinėjimo procese, todėl, kad jie yra gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių.

Leistinumas kelia įrodymams tam tikrus reikalavimus. Visų pirma, įrodymais gali būti tik tokie faktiniai duomenys, kurie yra užfiksuoti viename iš ATPK 256 str.2d. nurodytų šaltinių (pvz., nukentėjusiojo paaiškinimas, eksperto išvada ir pan.). Be to turi būti žinoma informacijos kilmė ir galimybė ją patikrinti. Būtina laikytis visų procesinės formos reikalavimų, kurie garantuoja informacijos tikrumą ir fiksavimo visapusiškumą (pvz., administracinių teisės pažeidimų protokolai turi būti surašomi griežtai laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų).

Įrodymų liečiamumas – tai jų turinio ir administracinio teisės pažeidimo byloje įrodinėtinų aplinkybių ar kitų duomenų, turinčių reikšmės teisingai bylą išspręsti, ryšys.

Įrodymų leistinumo ir liečiamumo klausimo sprendimas yra įrodymų įvertinimo sudedamoji dalis. Jis prasideda jau renkant įrodymus ir tęsiasi per visas teisenos stadijas, iki byloje priimamas galutinis sprendimas.

Įrodymams keliami šie jų leistinumo reikalavimai: Įrodymais gali būti tik tie faktiniai duomenys, kurie užfiksuoti viename iš ATPK arba ABTĮ išvardintų šaltinių. Faktiniai

duomenys, kurie nors ir patvirtina arba paneigia byloje įrodinėtinas aplinkybes, bet nėra gauti įstatymo nustatytomis priemonėmis[3], negali būti laikomi įrodymais.

Gautų duomenų patikimumas gali būti patikrintas įstatymuose numatytomis priemonėmis. Todėl nepriimtini, pavyzdžiui, anoniminiai pranešimai, kurių informacijos šaltinis nėra žinomas, kuriuose nenurodyta informacijos kilmė ir pan., kadangi jų patikimumas negali būti patikrintas.

Duomenys buvo gauti teisėtais būdais: o Laikytasi specialių įrodymų rinkimo ir informacijos fiksavimo taisyklių[4]; o Buvo laikomasi procesinės formos reikalavimų, garantuojančių informacijos tikrumą[5] ir fiksavimo visapusiškumą. Laikoma, kad duomenys negali būti pripažinti įrodymais tuomet, kai juos gaunant buvo naudojamas smurtas, neleistina prievarta,

proceso veiksmas buvo atliktas nesilaikant jo atlikimo tvarkos, proceso veiksmo rezultatai buvo netinkamai užfiksuoti.[6] Pažeidus įrodymų leistinumo reikalavimą, įrodymas negali būti pripažintas leistinu remtis teisme. Tai vadinamoji nuodingo

medžio vaisiaus doktrina, pagal kurią duomenys, gauti pažeidžiant nustatytą jų gavimo tvarką, negali būti leistini. Taip pat neleistini teisme ir išvestiniai įrodymai, kylantys iš šios neteisėtai gautos informacijos. Todėl nuodingo medžio vaisiai turi būti atmesti kaip neteisėtai gauti duomenys nepaisant jų įrodomosios vertės, nebent bylos faktai patvirtina, kad galima sušvelninti duomenų neteisėtumo faktą iki tokio lygio, kad jie bus pripažinti teisėtai gautais.[7] Tačiau įrodymas negali būti pripažintas neleistinu tik todėl, kad kiti su šiuo įrodymu susiję įrodymai buvo gauti neteisėtais būdais. Dėl to, pavyzdžiui, pažeidus apklausos atlikimo tvarką, joje gauti parodymai nebus pripažinti įrodymais, bet tokios apklausos metu paaiškėję kiti įrodymų šaltiniai, iš kurių gauti duomenys bus teisėti ir naudotini įrodinėjimo procese.

Įrodymų sąsajumo reikalavimo esmė — jų turinio ir įrodinėtinų aplinkybių ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, ryšys. Kaip teisingai pastebi kai kurie autoriai, sąsajumo taisyklė svarbi nustatant visas reikšmingas bylos aplinkybes, atmetant aplinkybes, neturinčias ryšio su byla.[8] Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą) <...>. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes.[9]

Įrodymai laikomi susiję su byla, jeigu duomenis galima panaudoti bent vienam iš šių tikslų: Aplinkybėms, sudarančioms įrodinėjimo dalyką, nustatyti; Tarpiniams faktams išsiaiškinti; Kitiems įrodymams nustatyti ir surasti, jų visapusiškumui ir tikrumui patikrinti.[10] Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, jog įrodymų leistinumas ir sąsajumas yra glaudžiai susijusios sąvokos, kurios nulemia

įrodymų priimtinumo klausimą. Sprendžiant, ar įrodymas yra priimtinas, reikia atsakyti į šiuos klausimus: Ar įrodymas gautas teisėtais būdais? Jei taip, įrodymas leistinas. Ar tikėtina, kad bus pagrįstas įrodomojo fakto didesnis ar mažesnis tikrumas negu jis būtų be šio įrodymo? Jei taip,

įrodymas susijęs. Ar jo įrodomąją galią atsveria neteisingo bylos išsprendimo, įvykių supainiojimo, teismo suklaidinimo, laiko švaistymo ar

nesibaigiančios įrodymų grandinės grėsmė? Jei ne, įrodymas susijęs.[11]  Įrodymų klasifikacija galima įvairiais pagrindais:·           Pagal įrodymų santykį su įrodomuoju faktu skiriami tiesioginiai ir netiesioginiai :o Tiesioginiais įrodymais pagrindžiamas konkretus įrodinėjimo dalykui priklausantis faktas. Tiesioginiai įrodymai yra

duomenys, kurie leidžia tiesiogiai nustatyti įrodinėtinas aplinkybes, tam nenaudojant tarpinių grandžių. Tiesioginiais įrodymais laikomi, pavyzdžiui, įvykį tiesiogiai mačiusio liudytojo, kuris teigia matęs, kaip asmuo padarė teisės pažeidimą, parodymai.

o Netiesioginiai įrodymai — tai duomenys, kurie patys savaime nepatvirtina ir nepaneigia įrodinėjimo dalyku esančių aplinkybių, tačiau jomis remiantis galima tokias aplinkybes nustatyti. Taigi netiesioginiai įrodymai įrodomąjį faktą gali įrodyti tik kartu su kitais įrodymais, kadangi netiesioginiai įrodymai suponuoja tik prielaidą, kad įrodomasis faktas egzistavo arba neegzistavo.[12] Tačiau tai nereiškia, jog tiesioginiai įrodymai yra pranašesni už netiesioginius.

·           Pagal informacijos atsiradimo pobūdį įrodymai skirstomi į pirminius ir išvestinius: o Pirminiai įrodymai yra tie duomenys, kurie atsiranda tiesiogiai iš įrodomojo fakto. Pirminiai įrodymai atspindi faktą be

jokių tarpinių duomenų šaltinių — pavyzdžiui, įrodomąjį faktą perdavęs asmuo tiesiogiai jį suvokė savo juslėmis arba tiesioginis įvykio atspindys egzistuoja materialiuose objektuose.

o Išvestiniai įrodymai atsiranda ne tiesiogiai iš įrodomojo fakto, bet iš kitų su juo susijusių šaltinių. Tokie įrodymai yra parodymai apie dalykus, girdėtus iš kitų asmenų[13], dokumentų nuorašai ir kt. Nors įstatymas nenumato, jog pirminiai įrodymai yra pranašesni už išvestinius, vis dėlto juose gali nebebūti išsamių duomenų apie faktą, didėja informacijos iškraipymo galimybė.

·           Pagal informacijos atsiradimo šaltinį ir atspindėjimo būdą skiriami asmeniniai, daiktiniai ir mišrūs: o Asmeniniais įrodymais vadinami įrodymai, kurių šaltinis yra žmogus, ir jo sąmonėje informacija yra užfiksuota ir

perduodama žodžiu arba raštu. Asmeniniais įrodymais laikytini duomenys, kilę iš asmenų paaiškinimų ir parodymų, procesinių veiksmų protokolų, laiškų, pareiškimų ir pan.[14]

o Daiktiniais įrodymais laikomi įrodymai, kurių duomenys išlikę materialiuose objektuose. Daiktinių įrodymų esmę sudaro bylai svarbios informacijos atspindys materialiuose objektuose. Daiktiniais įrodymais pripažįstami teisės pažeidimo įrankiai ar priemonės, taip pat daiktai, ant kurių išliko teisės pažeidimo pėdsakų: pirštų atspaudai, pėdsakai, dėmės ir pan. Dokumentai gali būti rašytiniai ir daiktiniai įrodymų šaltiniai. Rašytiniais įrodymų šaltiniais jie laikomi tada, kai įrodomąją reikšmę turi jų rašytinio teksto turinys. Daiktiniais įrodymais dokumentai laikomi, kai jie yra teisės pažeidimo dalykas arba įrankis, priemonė.[15]

o Mišrūs įrodymai yra tokie įrodymai, kurie atsiranda iš fizinio asmens, tačiau informacija apie įrodomąjį faktą fiksuojama daiktuose ar dokumentuose. Mišriu įrodymu laikytina eksperto išvada, nes duomenys apie įrodomąjį faktą atsiranda eksperto sąmonėje, ir užfiksuojami eksperto išvadoje — rašytiniame dokumente.[16]

·           Pagal santykį su kaltinimo versija įrodymai yra kaltinantys ir teisinantys:o Kaltinantys įrodymai — tai įrodymai, patvirtinantys asmens padarytą teisės pažeidimą arba turintys duomenų, kurie gali

pasunkinti teisės pažeidėjo atsakomybę. o Teisinantys įrodymai visiškai ar iš dalies paneigia kaltinančias aplinkybes, taip pat įrodo teisės pažeidėjo mažesnę kaltę,

patvirtina jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.[17]  Administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje dažniausiai taikomi tiesioginiai įrodymai.Įrodymai į pirminius ir išvestinius skirstomi atsižvelgiant į jų informacijos šaltinių pirmumą. Pirminiais įrodymai laikomi

tada, kada tiriamąjį faktą jį perdavęs asmuo tiesiogiai suvokė savo jutimo organais arba tai yra tiesioginis įvykio atspindys materialiniuose objektuose (pvz.,mačiusio įvykį asmens paaiškinimai, dokumento originalas ir pan.). Išvestiniais laikomi įrodymai, gauti iš kito šaltinio (pirminio, antrinio ir t.t.), pvz., parodymai apie dalykus, girdėtus iš kitų asmenų, dokumentų nuorašai ir pan.

Vienas reikšmingesnių yra  įrodymų skirstymas į asmeninius ir daiktinius. Jis pagrįstas tuo, kad administracinio teisės pažeidimo įvykis atsispindi jame dalyvavusių ir jį mačiusių žmonių sąmonėje  arba materialinėje aplinkoje.

Prie asmeninių priskiriami tokie įrodymai, kurių informacija būna išlikusi žmonių sąmonėje ir perduota žodžiu arba raštu. Juos tikslinga panagrinėti kiek plačiau.

1. Pirmą asmeninių įrodymų grupę sudaro liudytojų parodymai, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimai. Praktikoje iškyla problemų aiškinantis šio įrodymo fiksavimo bei panaudojimo tvarką. 2000 05 31 Apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus muitų bylų (ATPK 237 str.), išnagrinėtų apygardų administraciniuose teismuose, apžvalgoje ir teisės taikymo rekomendacijose nurodoma, kad įstatymas reikalauja liudytojų apklausos administracinių bylų nagrinėjimo metu ir tik tuomet jų parodymai gali būti vertinami, kaip įrodymai, gauti laikantis ATPK 256 str. reikalavimų. Todėl administracinio teisės pažeidimo tyrimo stadijoje iš liudytojų priimti paaiškinimai nelaikytini liudytojų parodymais. Ši nuomonė grindžiama ATPK 276 str. nuostatomis, kur sakoma, kad liudytojas, kaip asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės, privalo atvykti ir duoti teisingus bei visapusiškus parodymus  apie jam žinomas aplinkybes bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) šaukiamas. Žodžių junginys “bylą nagrinėjančio organo (pareigūno)” teisinės jo reikšmės vertinimo aspektu suprantamas, kaip nuoroda į proceso stadiją. Darytina išvada, jog teisė ir pareiga apklausti liudytojus tenka organui ar pareigūnui, kuriam administracinio teisės pažeidimo byla perduota nagrinėti. Tačiau tokiu atveju neaišku, kokiame dokumente turėtų būti fiksuojami liudytojo parodymai.

 Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas, tos pačios prigimties reiškinius pavadino skirtingais vardais. Pažeidimą padaręs asmuo, nukentėjusysis, liudytojas – tai asmenys, galintys pateikti reikšmingus bylai faktus, tačiau nukentėjusiojo ir teisės pažeidėjo žinios apie administracinį teisės pažeidimą fiksuojami jų paaiškinimuose, o liudytojo – jo parodymuose, kurių fiksavimas iš esmės nereglamentuotas. Tai į administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną įneša painiavos.

Reikėtų pažymėti ir tai, kad praktika šiuo klausimu tiek administraciniuose teismuose, tiek pareigūnams nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas nėra vienoda. Jei kalbėsime apie policijos pareigūnų nagrinėjamas bylas, tai jose sutinkami liudytojų paaiškinimai (praktiškai visada bylos nagrinėjamos dalyvaujant tik pažeidėjui ir remiamasi liudytojų paaiškinimais, kaip vienu iš įrodymų). Bylas nagrinėjant apylinkių teismuose liudytojų paaiškinimais taip pat grindžiamas sprendimas, kaip vienu iš įrodymų. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vienose bylose liudytojų paaiškinimai nelaikomi įrodymais (administracinio teisės pažeidimo byla Nr.3935

– 01 ir kt.), o kitose, dažniausiai kai teismo nutarimas pakankamai motyvuotas, nors ir paremtas liudytojų paaiškinimais, apie tai nieko neužsimenama (adm.byla Nr.39910 – 01).

2000 09 19 įstatymu Nr.VIII – 1931 ATPK 256 straipsnis buvo papildytas 3 dalimi. Jame nurodoma, kad įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą ngrinėjantis organas (pareigūnas). Nors šis papildymas  skirtas spręsti su ekspertizės skyrimu susijusias problemas, tačiau jo konstrukcija (žodžiai “įrodymus renka”) diskutuotina: ,, įrodymus surinkti, tame tarpe ir užfiksuoti liudytojų parodymus, gali pareigūnas, turintis teisęs surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą jau bylos iškėlimo stadijoje‘‘. Kaip matyti šio straipsnio nuostatos nesutampa jau su anksčiau išnagrinėto 276 straipsnio nuostatomis.

Taigi, šiuos klausimus ATPK reglamentuoja nenuosekliai, todėl būtina detaliau reglamentuoti šių įrodymų rinkimo ir fiksavimo tvarką, kas padėtų išvengti procese iškylančių problemų. Pareigūno, turinčio teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, jau bylos iškėlimo stadijoje, tinkamai ir išsamiai užfiksuoti liudytojo paaiškinimai turėtų būti pripažįstami tinkamu įrodymu, o liudytojai į bylos nagrinėjimą būtų kviečiami tik tuomet, kai tie paaiškinimai neišsamūs ar prieštaringai arba teismo ar pareigūno šaukimu, kai jie mano tai esant būtinu. Tai atitiktų  galiojančią praktiką, be to  būtų įgyvendinti proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir efektyvumo principai.

 2. Pagal ATPK 256 str. įrodymais laikytini daiktų ir dokumentų paėmimo protokolai, kuriuose fiksuojami administracinio teisės pažeidimo bylos tyrime atlikti pareigūno veiksmų rezultatai. Prie tokių įrodymų taip pat reikėtų priskirti ir asmens administracinio sulaikymo protokolą, daiktų ir dokumentų apžiūros protokolą, nes juose taip pat fiksuojami pareigūnų suvokti veiksmų, taikant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones, rezultatai. Nors ATPK 256 str.2d. konkrečiai paminėtų protokolų, kaip įrodinėjimo

priemonių, neįvardina, tačiau jų panaudojimas nebūtų problematiškas, traktuojant juos, kaip “kitus dokumentus”. Be to įrodymu laikomas ir administracinio teisės pažeidimo protokolas.

3. Prie asmeninių įrodymų priskiriami eksperto išvada ir specialisto paaiškinimai. Šie asmenys procese dalyvauja tuomet, kai atsiranda specialių žinių poreikis. Jau anksčiau paminėtu įstatymu papildžius ATPK 256 straipsnį 3 dalimi numatyta, kad skirti ekspertą ar specialistą gali pareigūnas, turintis teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas). Bet nepapildyta ATPK 277 str.1dalis, kurioje sakoma, kad ekspertą skiria bylą nagrinėjantis pareigūnas. Nonsensu galima pavadinti ir tai, kad įstatymų leidėjas ATPK 20 skirsnyje, kuriame pateikiamas asmenų, dalyvaujančių administracinių teisės pažeidimų bylų procese, sąrašas, specialisto, kaip proceso dalyvio nenurodo, nors specialisto paaiškinimai laikytini įrodymais.

Tačiau eksperto ir specialisto skyrimo tvarkos ATPK nereglamentuoja. Neaišku, koks procesinis dokumentas (nutarimas, protokolas ir pan.), turėtų būti rašomas skiriant ekspertą ar specialistą. Tai atliekama prašymo ar siuntimo forma. Taigi, būtina įstatyme numatyti eksperto ar specialisto skyrimo procesines taisykles, nurodant koks dokumentas šiuo atveju turėtų būti surašomas. 

Eksperto ir specialisto išvados reikalingos nustatant asmens girtumą, skiedinį pripažistant nedenatūruoto etilo alkoholio ir vandens mišiniu ir pan. Nors ATPK 256 str.3d. įrodinėjimo priemone laikomi specialisto paaiškinimai, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 03 15 nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.3934 –01 atmetė pareiškėjo skundą (teismas, skyręs nuobaudą, kaip įrodymu rėmėsi specialisto išvada, o ne paaiškinimais), pripažindamas specialisto išvadą tinkamu įrodymu, nors tokia forma įstatymo konkrečiai ir nenumatyta.

4. Iš įstatyme pateikto priemonių, kuriomis nustatomi faktiniai duomenys, sąrašo, matyti, kad jis nėra baigtinis. Be konkrečiai nurodytose priemonėse, įrodymai gali būti užfiksuoti ir ”kituose dokumentuose”. Tai gali būti pažymos ir kt. dokumentai.

 Praktikoje buvo diskutuojama ir nebuvo vieningos aiškios nuomonės, kokią įrodomąją reikšmę turi policijos pareigūnų, dalyvavusių nustatant pažeidimą, tarnybiniai pranešimai. Vieni teismai, tame tarpe ir Kauno apygardos administracinis teismas, šiuos tarnybinius pareigūnų pranešimus vertino kaip įrodymus administracinio teisės pažeidimo byloje ir esant skundui į teismo posėdį kviesdavo tik siekiant detalizuoti jų parodymus ar pašalinti prieštaravimus, kiti gi traktavo, kad tokie policijos pareigūnai privalo būti betarpiškai apklausti teisminio nagrinėjimo metu ir visais atvejais šaukdavo juos į teismo posėdį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konsultacijoje nurodė, kad ATPK 256 str.2d. prasme, pareigūnų tarnybiniai pranešimai vertintini kaip “... kitokie dokumentai” ir yra įrodymai.

Dažniausiai pareigūnas, stebėjęs administracinį teisės pažeidimą, tai fiksuoja tarnybiniame pranešime, o vėliau surašo administracinio teisės pažeidimo protokolą (tiek vienas, tiek kitas laikomi įrodymais). Baudžiamajame procese šios rūšies įrodymai neleidžiami, nes pareigūnas, stebėjęs nusikaltimą, automatiškai tampa liudytoju. Pasak D.Bachracho “ tokio pobūdžio įrodymų naudojimas administraciniame jurisdikciniame procese užtikrina jo operatyvumą”[18].

Daiktinių įrodymų sąvokos ATPK nepateikia. Analizuodamas ATPK 26 straipsnį, galima pateikti tokį daiktinių įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje apibrėžimą: daiktiniai įrodymai – tai daiktai, kurie buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankiais,  arba kurie buvo tiesioginiais administracinio teisės pažeidimo objektais, taip pat pajamos, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu.

Administracinio teisės pažeidimo įrankiu laikomi bet kurie materialūs objektai, kurie buvo panaudoti administraciniui teisės pažeidimui įvykdyti (pvz., šaunamasis ginklas ir kiti medžioklės įrankiai, kuriais medžiojama pažeidžiant nustatytas taisykles, žūklės įrankiai, transporto priemonės kontrabandai gabenti ir pan.).

 Administracinio teisės pažeidimo tiesioginiai objektai – tai visi daiktai, į kuriuos tiesiogiai buvo nukreipta pažeidėjo padaryta veika (pvz., maisto produktai pasisavinti iš parduotuvės vagystės būdu (ATPK 50 str.), gyvūnai, nušauti neteisėtai medžiojant ir pan.).

Pajamos, gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu yra pinigai ir vertybės, kurie nebuvo administracinio teisės pažeidimo tiesioginiu objektu, bet teisės pažeidėjas juos įgijo realizavęs neteisėtai įgytą turtą (pvz., parduoda pagrobtus daiktus ir kt.).

Panagrinėkime  dokumentų, kaip daiktinių įrodymų ypatumus. Procese surašyti įvairūs protokolai ir kiti dokumentai yra savarankiškos įrodymų rūšys. Tačiau tam tikromis sąlygomis dokumentai gali būti pripažįstami ir daiktiniais įrodymais. “Atribojant šias skirtingas įrodymų rūšis  lemiamą reikšmę turi įrodomosios informacijos įtvirtinimo ir perdavimo būdas”[19].

Dokumentai bylai svarbią informaciją perduoda aprašymo būdu, t.y. dokumento autoriaus sąmonėje atsispindėję faktiniai duomenys čia fiksuojami rašto kalba ar kitais sutartiniais simboliais. Šiuo atveju įrodomąją reikšmę turi dokumento tekstas, jo turinys. Daiktiniai įrodymai tiesiogiai atspindi administracinio teisės pažeidimo aplinkybes, jų įrodomąją informaciją perduoda materialus (daiktinis) tam tikrų įvykių ar reiškinių atspindys, o ne jų aprašymas. Pavyzdžiui, asmens pasas yra asmens dokumentas, patvirtinantis asmens tapatybę, tačiau jį tyčia sugadinus jis taps daiktiniu įrodymu administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 203 str. 3d., kuris numato atsakomybę už tyčinį paso sugadinimą, byloje.

ATPK 269 str. sakoma, kad sulaikymo, asmens apžiūros  ar daiktų patikrinimo metu rasti daiktai ir dokumentai, kurie yra teisės pažeidimo įrankis arba tiesioginis objektas paimami. Jų paėmimo atveju surašomas paėmimo protokolas arba tai įrašoma administracinio teisės pažeidimo, asmens apžiūros, daiktų patikrinimo ar administracinio sulaikymo protokoluose. Taigi, galima daryti išvadą, kad daiktinių įrodymų paėmimo faktas fiksuojamas paminėtuose protokoluose. Paimti daiktiniai įrodymai turi būti saugomi iki bylos išnagrinėjimo. Tačiau praktika rodo, kad   nevisada laikomasi šio reikalavimo.  Klaipėdos apygardos administracinio teismo išnagrinėtje byloje Nr.11 – 140/2001, patenkinęs pareiškėjo skundą ir nutraukęs administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 107 2 str., teismas konstatavo, kad pareigūno vizualinis, o ne specialisto aguonų priskyrimas prie aliejinių negali būti objektyvus, todėl laikytinas neįrodytu ir kadangi byloje rastų aguonų nėra išlikę, todėl nustatyti ar jos aliejinės nebeįmanoma, vadinasi nebegalimas ir jų priklausymo prie aliejinių nustatymas.

 Apibendrinant įrodymų sampratą administracinių teisės pažeidimų bylose, galima daryti išvadą, kad dažnai įrodymų rinkimo ir fiksavimo tvarka ATPK  reglamentuojama nepakankamai  kas sukelia problemas praktiškai taikant teisės normas. Lyginant su baudžiamuoju ar civiliniu procesu ši problema akivaizdi. Šiuose procesuose įrodymai, jų rinkimo ir fiksavimo tvarka reglamentuota konkrečiau ir išsamiau .

Įrodymai administraciniame, baudžiamajame ir civiliniame procesuose. Panašumai ir skirtumai. 

  AP BP CP

Įrodymo sąvoka Bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės

Įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei

pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

    

atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. 

Įrodymų leistinumas

Duomenys gauti iš įstatymo numatytų šaltinių ir įstatymų nustatyta tvarka.Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjant bylą apeliaciniame teisme gali būti pateikiami nauji įrodymai. Jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Baigiamojoje kalboje negalima remtis įrodymais, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje. Pritaikydamas kitą baudžiamąjį įstatymą arba paskirdamas naują bausmę, teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, remiasi pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais.

Jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai pateikęs šį įrodymą asmuo gali prašyti teismą nelaikyti įrodymo įrodinėjimo priemone ir išspręsti bylą remiantis kitais įrodymais. Jei tokio prašymo nėra, teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus. Jeigu teismas padaro išvadą, kad įrodymas yra suklastotas, jis nepripažįsta jo įrodymu.Bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis.Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, negali būti įrodymais civilinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Kai teismas apeliacinėje byloje pripažįsta, kad yra būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas, vadovaudamasis CPK 314 str., juos pripažįsta galimus priimti ir tirti. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Įrodymų rūšys Administracinio teisės pažeidimo protokolas, nuotraukos, garso, vaizdo įrašai, liudytojų parodymai, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimai, eksperto išvada, specialisto paaiškinimai, daiktiniai įrodymai, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolas, apklausa, kitokie dokumentai.

Daiktai, dokumentai, apklausa, ekspertų išvados, akistata.

Šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai, ekspertų išvados, nuotraukos, vaizdo, garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. 

Apklausos dalyviai

Visi asmenys, turintys žinių apie faktines bylos aplinkybes: pažeidėjai, nukentėjusieji, liudytojai, specialistai, ekspertai.

Liudytojas, nukentėjusysis (kaip liudytojas), įtariamasis, kaltinamasis, specialistas, ekspertas.

Šalys ir tretieji asmenys, liudytojai, ekspertai.

Įrodymų teikimas

Proceso šalys ir kiti proceso dalyviai (administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, nukentėjusysis).

Įtariamasis, kaltinamasis, privatus kaltintojas, atstovas pagal įstatymą, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis

Šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. 

ieškovas, civilinis atsakovas, jų atstovai, bet koks fizinis ar juridinis asmuo.

Įrodymų rinkimas, išreikalavimas

Pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas), teismas.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teismas.

Teismas.

Įrodymų įvertinimas

Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teisingumo, protingumo kriterijais ir teisine sąmone.

Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. 

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. 

Įrodinėjimo pareiga

Bylą tiriančiam pareigūnui, organui. Prokurorui. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai

Aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti. Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Faktai, kurie pagal įstatymą preziumuojami kaip nustatyti, nagrinėjant bylą neįrodinėjami. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

  Nereikia įrodinėti aplinkybių teismo pripažintų visiems žinomomis; nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai); asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai); preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka; kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais.

Įrodymų galia Įstatymų nustatyta tvarka surinktų ir užfiksuotų įrodymų įrodomoji galia išlieka visose proceso stadijose ir jie iš naujo paprastai neperžiūrimi.

  Jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas.

Liudytojais negali būti

Atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo eidami atstovo ar gynėjo pareigas; asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių bylai reikšmės aplinkybių arba duoti apie jas teisingų parodymų; dvasininkai apie aplinkybes, kurias sužinojo per tikinčiojo išpažintį.

Asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus; asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką; teisėjas – apie teismo pasitarimų kambario paslaptį; įtariamojo, kaltinamojo, išteisintojo ar nuteistojo gynėjas, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovai – dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo atlikdami gynėjo arba atstovo pareigas; dvasininkai – dėl to, kas jiems buvo patikėta per išpažintį; viešosios informacijos rengėjai, platintojai, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkai, žurnalistai – dėl to,

Atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo, kai jie ėjo atstovo ar gynėjo pareigas; asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių reikšmės bylai aplinkybių arba duoti apie jas teisingų parodymų; dvasininkai – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo tikinčiojo išpažinties metu; medikai – apie aplinkybes, sudarančias jų profesinę paslaptį; kiti įstatymų nustatyti asmenys.

kas pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą sudaro informacijos šaltinio paslaptį, išskyrus atvejus, kai šie asmenys patys sutinka duoti parodymus.

Eksperto išvada Teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas.

Privaloma. Eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje.

Atsisakymas priimti įrodymą

Privaloma ištirti visus įrodymus. Privaloma ištirti visus įrodymus. Teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą.

Sutrumpintas įrodymų tyrimas

  Jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 str. reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu 273str. 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems.

 

Papildomi, nauji įrodymai

Atidėti bylos nagrinėjimą teismas turi teisę, kai negalima nagrinėti bylos tame teismo posėdyje dėl to, kad būtina išreikalauti naujus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų.

Įrodymų tyrimo metu prokuroras gali prašyti leisti jam pateikti papildomus įrodymus atliekant proceso veiksmus. Teismas, patenkindamas šį prokuroro prašymą, padaro bylos nagrinėjimo teisme pertrauką.

Atidėti bylos nagrinėjimą teismas turi teisę, kai negalima nagrinėti bylos tame teismo posėdyje dėl to, kad būtina išreikalauti naujus įrodymus.

Įrodymų tyrimo atnaujinimas

  Jeigu baigiamąsias kalbas pasakę asmenys arba kaltinamasis paskutiniu žodžiu praneša apie naujas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, teismas nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva gali atnaujinti įrodymų tyrimą. Teismas, nuosprendžio priėmimo metu nustatęs, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, gali atnaujinti įrodymų tyrimą BPK 295 str. nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą.

Jeigu teismas baigiamųjų kalbų metu ar sprendimų priėmimo kambaryje pripažįsta, jog yra reikalinga nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

 Įrodymų įvertinimas yra būtina įrodinėjimo proceso dalis. Tai mąstymo procesas, kurio metu teisiškai įvertinamas gautų ir

pateiktų duomenų leistinumas, sąsajumas, tikrumas ir pakankamumas. Pagal ATPK 257 straipsnį, „Organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir

objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone.“ Tai reiškia, kad įrodymus vertinančios institucijos ar pareigūno teisė ir pareiga yra i) įvertinti įrodymus nesaistomam jokių formalių taisyklių apie įrodymų reikšmę; ii) vertinimo

procesą užbaigti kategoriškomis išvadomis, neleidžiančiomis abejoti jų teisingumu.[20] Vertinimas pagal vidinį įsitikinimą reiškia, kad kitų pareigūnų ar institucijų įrodymų įvertinimas nėra privalomas įrodymus vertinančiai institucijai ar pareigūnui. Vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą ir negali būti sutapatinamas su vidine nuojauta, intuicija ar laisve vertinti įrodymus pagal savo asmeninius norus. Vidinis įsitikinimas susiformuoja institucijai ar pareigūnui kruopščiai išanalizavus ir atskirai patikrinus gautus duomenis, palyginus juos su informacija, gauta iš kitų šaltinių.

Reikalavimas vadovautis įstatymu reiškia, kad vidinis įsitikinimas turi formuotis atsižvelgiant į procesines taisykles ir materialinės teisės normas. Tai yra reikalavimas, kad sprendimas konkrečioje byloje būtų nulemtas tik neabejotinai patikimos, teisėtais būdais gautos informacijos ir konkrečių duomenų, o ne prielaidų.[21]

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Taigi visi pateikiami duomenys yra lygiaverčiai ir neturi pranašumo vienas prieš kitą, kuris lemtų vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tokia nuostata rodo, kad institucijos ar pareigūnai visus įrodymus turi įvertinti bendra tvarka. Todėl negalima iš anksto įvertinti, pavyzdžiui, tiesioginius ir pirminius įrodymus kaip turinčius didesnę įrodomąją galią negu netiesioginiai ir išvestiniai įrodymai. Kita vertus, ATPK tokia nuostata nėra įtvirtinta, taigi kyla klausimas, ar institucijai ar pareigūnui vertinant įrodymus vieni įrodymai yra reikšmingesni negu kiti. Vis dėlto ATPK nenustato įrodymų sąrašo, kurie būtų vertingesni nei kiti, kaip civiliniame procese.

[1] Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. 2 tomas. P. 606.[2] Rinkevičius J. Procesiniai įrodinėjimo baudžiamosiose bylose pagrindai. Vilnius, 1990. P. 16.[3] Administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 pareiškėjas A. S. teigė, jog „garso ir vaizdo įrašas gali būti įrodymas byloje, kai yra

daromas įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 57 str. 5 d.), todėl įrašas, kuriame yra užfiksuoti liudytojo N. P. paaiškinimai, negali būti laikomas įrodymu ABTĮ 57 straipsnio prasme. <...> Teismas nurodė, jog garso ir vaizdo įrašas gali būti įrodymas byloje, kai jis buvo daromas įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 57 str. 5 d.). Operatyvinis garso ir vaizdo įrašas, peržiūrėtas apeliacinės instancijos teisme, atitinka <...> įrodinėjimo priemonėms keliamus įstatymo reikalavimus. <...> Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnyje nustatyta:

„1. Įslaptinta operatyvinė informacija įstatymų nustatyta tvarka gali būti išslaptinama ir panaudojama baudžiamajame procese. <...>2. Įstatymų nustatytais atvejais įslaptinta operatyvinė informacija gali būti panaudojama kitiems tikslams.“Operatyvinės veiklos uždavinys yra ir valstybės paslapčių apsauga, todėl šiuo atveju operatyvinė apklausa (garso ir vaizdo įrašas)

atitinka pagrindinius reikalavimus, keliamus operatyvinei veiklai, siekiant užtikrinti valstybės paslapčių apsaugą, ir gali būti panaudota šiems tikslams. Dėl to operatyvinis garso ir vaizdo įrašas yra tinkamas įrodymas pagal ABTĮ 57 straipsnį, sprendžiant ginčą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo.“

[4] Baudžiamoje byloje Nr. 2K-49/2006 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, jog „apylinkės teismas, išteisindamas E. M. <...>, rėmėsi [tuo, kad] pagrindinis kaltinimo ir apeliacinės instancijos teismo argumentas, lėmęs E. M. pripažinimą kaltu dėl vagystės iš M. buto, yra jo piršto atspaudas, kuris, pagal specialisto išvadą, buvo surastas M. bute. Tačiau piršto atspaudo paėmimas įvykio vietos apžiūros metu nėra įformintas taip, kad nekeltų abejonių ir pašalintų klaidos ar atsitiktinumo galimybę užfiksuojant įvykio vietos apžiūros duomenis bei panaudojant gautus duomenis specialisto išvadai gauti. Kolegija iš esmės sutinka su apylinkės teismo argumentais dėl trūkumų įforminant įvykio vietos apžiūros duomenis ir mano, jog procesinio veiksmo trūkumai kelia pagrįstų abejonių ir gautų duomenų patikimumu. Todėl abejotini duomenys negali būti patikimas įrodymas, pagrindžiantis nuteistojo kaltę ir paneigiantis jo alibi.“

[5] Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A10-256-05 konstatavo, jog „duomenys, pateikti neatlikus jų tikrumą patvirtinančių veiksmų, laikytini netinkamais įrodymais: „<...> surinkta informacija patvirtina, jog į pareiškėjo sąskaitą <...> buvo pervesta 6 231,85 JAV dolerių <...>. Pagrindinis pareiškėjo pateiktas dokumentas, kuriuo jis siekia paneigti tai, jog į jo sąskaitą pervesti pinigai yra jo pajamos, yra <...> buhalterinė pažyma (b.1. 19-20). Tačiau ji negali būti pripažinta bylos įrodymu. Šis dokumentas yra išduotas užsienyje, tačiau nėra legalizuotas ar patvirtintas supaprastinta tvarka, numatyta 1961 metų Hagos konvencijoje dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo, ir todėl negali būti laikomas tinkamu bei patikimu įrodymu.“

[6] Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras. 1 tomas. P. 46-47.[7] JAV Aukščiausiojo Teismo byloje United States v. Ceccolini (1978) nagrinėjamas nuodingo medžio vaisiaus klausimas:

policijos pareigūnas, kalbėdamasis su Hennessey, dirbančia atsakovo parduotuvėje, ant kasos aparato pastebėjo gulintį voką su pinigais. Nematant Hennessey, jis pažiūrėjo, kas yra voko viduje. Jame pareigūnas rado ne tik pinigus, bet ir lošimo kvitus. Pareigūnas padėjo voką atgal ir nesakydamas, ką rado, paklausė Hennessey, kieno tas vokas. Ji atsakė, kad vokas priklausė atsakovui — parduotuvės savininkui Ceccolini. Pareigūnas pranešė apie surastą voką FTB, kurie po keturių mėnesių apklausė Hennessey nepranešdami apie incidentą su policijos pareigūnu. Praėjus šešiems mėnesiams, atsakovas teisme pareiškė, jog jis niekada neturėjo lošimo kvitų savo parduotuvėje, tačiau Hennessey davė priešingus parodymus, ir Ceccolini buvo apkaltintas priesaikos sulaužymu. Hennessey teisme liudijo prieš atsakovą, bet pripažinus jį kaltu, apygardos teismas panaikino Hennessey parodymus. Apeliacinis teismas patvirtino, jog „kelias nuo pripažintos nekonstitucine kratos iki parodymų buvo tiesus ir nepertraukiamas.“ Teisėjas Marshall savo atskirojoje nuomonėje vaizdžiai teigia, kad „žodiniai įrodymai, kaip ir fiziniai (daiktiniai) įrodymai, gali būti nuodingo medžio vaisiais. <...> Netikiu, kad tas pats medis, kurio šaknys slypi nekonstitucinėje kratoje ar poėmyje, gali turėti dviejų skirtingų rūšių vaisius, kurių vieni gali būti lengviau atmetami kaip neteisėti remiantis Ketvirtąja pataisa [nei kiti].“ // http://caselaw.lp.findlaw.com/scripts/getcase.pl?navby=case&court=us&vol=435&invol=268.

[8] Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. 2 tomas. P. 609.[9] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 3K-3-129/2005

byloje I. Zdanovič v. UAB “Pagirių komunalininkas”.[10] Rinkevičius J. Procesiniai įrodinėjimo baudžiamosiose bylose pagrindai. Vilnius, 1990. P. 18.[11] Faigman D. L. Federal Rules of Evidence Map: 2003-2004. St. Paul, Minnesota, 2003.[12] Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. 2 tomas. P. 617.[13] Parodymų apie faktus, girdėtus iš kitų asmenų — nuogirdų, gandų — vertinimo teorija yra ypač išplėtota bendrosios teisės

sistemoje. Nuogirdos (hearsay) yra teiginys, kuris pareikštas ne teisme žodžiu arba veiksmais ir kuriuo tiesiogiai ar numanomai pareiškiama, jog teismas turėtų patikėti šiuo teiginiu, nes jis yra teisingas. Įprastai nuogirdomis paremti įrodymai neleistini, tačiau yra išimčių: i) gandai yra susiję su konkrečiu įvykiu, taip pat su inkriminuojamu teisės pažeidimu; ii) nuogirdos yra susijusios su teiginį pareiškusio asmens psichine būsena, emocijomis ar fizine būkle; iii) jeigu tai yra asmens padaryti pareiškimai prieš mirštant. Plačiau žr., pavyzdžiui, Spencer J., Spencer M. Evidence: 2005-2006. Oxford, 2005. P. 86-124.

[14] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 “Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo

civilines bylas” 4 punktu išaiškino, kad „tais atvejais, kai žinios yra paskleistos dokumentuose, aktuose, charakteristikose, reikalinio ir asmeninio susirašinėjimo raštuose, laiškuose ar paskleistos kitu materialiniu būdu, tai paskleidimo faktas įrodomas rašytiniais įrodymais; teismui pateikiami šių įrodymų originalai.“

[15] Petkevičius P. Administracinių teisės pažeidimų teisena. Vilnius, 2003. P. 76.[16] Civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2001 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog „eksperto išvada yra vienas iš įrodymų

<...>. Eksperto išvada gaunama išaiškinant klausimus, kuriems atsakyti reikia specialiųjų žinių. <...> Eksperto išvada kaip įrodymas <...> [yra tik] teismo <...> paskirto tyrimo išdavoje gauta išvada, kurią pateikia teismo ekspertu paskirtas asmuo, pritaikęs specialias žinias. Teisminio nagrinėjimo eigoje gali būti naudojami kaip įrodymai rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio — gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias. Tai turto įvertinimo, defektų nustatymo, įrengimų ir mechanizmų ištyrimo ar kitokie aktai, kurie yra surašyti atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų po ištyrimo. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį <...>, tai, nepaisant jo tiriamojo-mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu — eksperto išvada <...>. Toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, numatytą procesinio įstatymo, — rašytinį įrodymą,— kadangi jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Dėl to nepagrįsti <...> argumentai, kuriais atsisakyta vertinti draudiko pateiktą iki teismo atliktą ekspertizės aktą kaip įrodymą.“

[17] Pavyzdžiui, baudžiamoje byloje Nr. 2K-49/2006 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad „apylinkės teismas, išteisindamas E. M. <...>, rėmėsi faktu, kad pagal pamokų lankymo žurnalą E. M. buvo mokykloje ir, atsižvelgiant į vagystės padarymo laiką, <...> neturėjo realios galimybės atvykti iš mokyklos į nusikaltimo vietą. Tai, kad E. M. galėjo būti nepažymėtas žurnale ar iš pamokų galėjo nuvykti automobiliu į nusikaltimo vietą, yra ne faktai, o prielaidos, kurias apylinkės teismas pagrįstai vertino kaltinamojo naudai.“

[18] Бахрах Д.Н. Административное право. Москва: БЕК, 1993. С.240. [19] Rinkevičius J. Daiktiniai įrodymai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1996. P.11.  [20] Rinkevičius J. Procesiniai įrodinėjimo baudžiamosiose bylose pagrindai. Vilnius, 1990. P. 39.[21] Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 2K-49/2006 konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų

vertinimo taisykles, savo sprendimą pagrįsdamas prielaidomis, o ne faktais: „teismas, <...> vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuteistojo alibi paneigė ne konkrečiais ir kategoriškais duomenimis, o tikėtinais samprotavimais dėl galimų klaidų, žymint pamokų lankymą, taip pat dėl galimo kaltinamojo atvykimo iš pamokų į nusikaltimo vietą automobiliu. Toks bylos duomenų vertinimas yra ydingas, nes, kaip jau buvo minėta, konkretūs duomenys gali būti paneigiami tik įrodžius jų klaidingumą kitais konkrečiais duomenimis, o ne samprotavimais ir prielaidomis.“

6.4. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS TERMINAIATPK 8 straipsniyje įtvirtintos Įstatymų dėl atsakomybės už administracinius teisės pažeidimus galiojimo nuostatos: Asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, atsako pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo padarymo metu ir

padarymo vietoje. Aktai, švelninantys arba panaikinantys administracinę atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, turi atgalinio veikimo

galią, t. y. taikomi skiriant nuobaudas už teisės pažeidimus, padarytus prieš šių aktų išleidimą, taip pat paskirtoms nuobaudoms, kurios nėra įvykdytos. Dėl paskirtos administracinės nuobaudos, kuri nėra įvykdyta, peržiūrėjimo suinteresuotas asmuo pareiškimu kreipiasi į organą (pareigūną), priėmusį nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Aktai, nustatantys arba sugriežtinantys atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, neturi atgalinio veikimo galios.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena vykdoma pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu ir nagrinėjimo vietoje.

Straipsnio pakeitimai: Nr. VIII-1543, 00.02.17, Žin., 2000, Nr.22-552 (00.03.15)

6.5. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS DALYVIAI, JŲ TEISĖS IR PAREIGOSAdministraciniai teisiniai santykiai, o tuo pačiu ir administraciniai procesiniai teisiniai santykiai, pasižymi įvairiapusiškumu. Šis

įvairiapusiškumas, visų pirma pasireiškia šių santykių subjektų įvairove.Dauguma autorių (J.Kozlovas, J.Tichomirovas, A.Alechinas, A.Agapovas ir kt.) savo darbuose administracinių teisės pažeidimų

bylų teisenos subjektų plačiau nenagrinėja, jų neklasifikuoja. Daugiau dėmesio tam skiria D.Bachrachas. Jis nepateikia klasifikavimo kriterijų, tačiau teisenoje dalyvaujančius subjektus skirsto į “subjektus, turinčius viešą interesą, subjektus, turinčius privatų interesą, asmenis ir organus, atliekančius pagalbinį vaidmenį procese ir kitus, dalyvaujančius vykdymo procese”[1].

1.Taigi, pirmąją grupę sudaro subjektai, ginantys viešąjį interesą. Tai kompetetingi pareigūnai, kuriems suteikta teisė priimti valdingus aktus, surašyti procesinius dokumentus, nuspręsti bylos eigą bei priimti sprendimą byloje. Tai taip vadinami lyderiaujantys subjektai, kurie įvardinti ATPK 216 straipsnyje. Čia nurodoma, kad administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja:

1) administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų;2) savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai;3) rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai);4) policija, valstybinės inspekcijos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgalioti organai (pareigūnai). ATPK 255 straipsnyje įtvirtintos prokuroro teisės administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje .Prokuroras turi teisę pareiškimu

ar nutarimu kreiptis į rajono (miesto) apylinkės teismą iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą dėl veikų, numatytų šio kodekso 187 (1)

straipsnyje, taip pat turi teisę iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą, kai buvo atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą ar baudžiamoji byla buvo nutraukta, dalyvauti teisme nagrinėjant tokias administracinių teisės pažeidimų bylas, pareikšti prašymus ir apskųsti šiose bylose priimtus nutarimus.

Viso administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja per 49 skirtingos institucijos ir jų pareigūnai (ATPK 221 – 2477 straipsniai).2. Subjektų, turinčių privatų interesą byloje, ratui priskiriamas asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn, nukentėjusysis ir

jų įstatyminiai bei įgaliotieji atstovai. Nuo pirmosios grupės subjektų jie skiriasi tuo, kad procese neturi valdingų įgalinimų.Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens statusas procese yra numatytas ATPK 272 straipsnyje. Jame nustatytos jo teisės ir

pareigos. Tinkamai įgyvendinant šias teises realizuojami teisės į gynybą, kalbos ir kiti proceso principai. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus,

pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą, naudotis teisine  advokato ar kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam

prilyginamą išsilavinimą, pagalba; kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nemoka lietuvių kalbos; apskųsti nutarimą byloje. Šiame straipsnyje įtvirtinta viena iš pagrindinių proceso nuostatų, t.y., kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant  administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Šiuo reikalavimu siekiama tinkamo teisės į gynybą įgyvendinimo. Taip pat ir baudžiamojo proceso bei civilinio proceso kodeksuose įtvirtintos normos, reikalaujančios bylas nagrinėti dalyvaujant teisiamajam bei atsakovui.

Administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje šis reikalavimas įgyvendinamas pakankamai sunkiai. Dažniausiai pažeidėjai į administracinės bylos nagrinėjimą neatvyksta, todėl gal tik apie 3 – 5 procentus bylų išnagrinėjama dalyvaujant asmeniui, traukiamam administracinėn atsakomybėn. Šiuo atveju naudojamasi įstatymo suteikiama išimtimi, leidžiančia bylą išnagrinėti be asmens tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą ir jeigu negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Asmuo supažindinamas surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą ir jame savo parašu patvirtina, kad jam žinoma apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą (pvz., policijos pareigūnas surašo adm. teisės pažeidimo protokolą 2001 12 10 ir dalyje, kurioje rašomas pažeidėjo paaiškinimas nurodo, kad byla bus nagrinėjama 2001 12 12  15 val., pažymi policijos įstaigos pavadinimą ir adresą; neatvykus pažeidėjui, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant). Taigi, tokia praktika yra Kauno miesto policijos įstaigose, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nutarimas, priimtas nedalyvaujant pažeidėjui, kai jam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą negali būti laikomas teisėtu ir todėl naikintinas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 03 20 nutartis adm. byloje Nr.3832-01).

Tačiau reikia pažymėti, kad nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas (dėl pažeidimų, numatytų ATPK 50 str. ”Smulkusis svetimo turto pagrobimas”,174 str. ”Nedidelis chuliganizmas” ir kitų, nurodytų ATPK 272 str. 3d.) administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas yra privalomas. Tam, kad užtikrinti jo dalyvavimą, numatytas netgi atvesdinimas policijos pagalba. Jei pagal policijos ar teisėjo šaukimą administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo vengia atvykti ar būti policijos atvesdinamas, administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

 Ši nuostata įstatymo leidėjo suformuluota nepakankamai tiksliai. Aiškinant normą pagal loginę jos stuktūrą išeitų, kad įstatyme numatyta alternatyva (žodelis “ar”), t.y. byla nagrinėjama, nedalyvaujant pažeidėjui, kai jis vengia atvykti pagal šaukimą ir jei nebuvo priimtas sprendimas jį atvesdinti, o kitu atveju nagrinėjama kai vengiama atvesdinimo. Tačiau 272 str.3d. kontekste toks normos aiškinimas būtų netikslus. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas, 2001 03 16 nutarimi adm.byloje Nr.380 7 – 2001, panaikino nutarimą ir grąžino bylą pagal ATPK 187 str.2d. nagrinėti iš naujo bei nurodė, kad pažeidėjo dalyvavimas nagrinėjant šią bylą yra privalomas, o kai jis vengia atvykti pagal šaukimą būtina jį atvesdinti ir jei jis vengia būti atvesdinamas, tik tada galima išnagrinėti pastarajam nedalyvaujant. Taigi, būtinas abiejų šių sąlygų buvimas, o ne vienos iš jų, kad sprendimas būtų pripažintas teisėtu ir pagrįstu, nors ir buvo priimtas pažeidėjui nedalyvaujant.

Nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala (ATPK 273 str.1d.). Panaši nukentėjusiojo samprata ir baudžiamajame procese (BPK 60str.1d.), tik žala padaryta nusikaltimu. Nukentėjusysis turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą naudotis teisine pagalba; apskųsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje.

LVAT Konsultacija. Pagal ATPK 273 str. nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala. Šiame straipsnyje nustatytos nukentėjusiojo teisės: susipažinti su bylos medžiaga, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus, nagrinėjant bylą, naudotis teisine advokato pagalba, apskųsti nutarimą. Jei nukentėjusiajam gali būti žinomos kokios nors byloje nustatytinos aplinkybės, jis gali būti apklaustas kaip liudytojas. Pagal ATPK 256 str. nukentėjusiojo paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonės, kuriomis remiantis įstatymo nustatyta tvarka gali būti įrodomas administracinio teisės pažeidimo padarymas. Rengdamasi nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą institucija (pareigūnas) turi išsiaiškinti, ar pranešta asmenims, dalyvaujantiems nagrinėjant bylą, prie kurių priskirtinas ir nukentėjusysis, apie jos nagrinėjimo laiką ir vietą (ATPK 280 str. 3 p.). ATPK 283 str. nustato administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo tvarką. Šiame straipsnyje nurodyta, kad kolegialios institucijos posėdžio pirmininkas arba bylą nagrinėjantis pareigūnas išaiškina dalyvaujantiems nagrinėjant bylą asmenims jų teises. Be to, posėdyje išsprendžiami prašymai, išklausomi dalyvaujantys nagrinėjant bylą asmenys ir ištiriami įrodymai.

Vertinant šias įstatymo normas darytina išvada, jog nukentėjusiajam privalo būti pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjus nepranešus nukentėjusiajam būtų pažeista jo teisė dalyvauti nagrinėjant bylą ir būtų nepasiekti administracinių teisės pažeidimų teisenos tikslai: visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. Todėl šių įstatymo nuostatų pažeidimas, esant nukentėjusiojo skundui, gali būti pagrindas pripažinti nutarimą neteisėtu. 2001 m. spalio 5 d., Nr. 122 Biuletenis Nr. 2, p. 317

Jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir nukentėjusysis yra nepilnamečiai arba dėl savo fizinių ar psichinių trūkumų negali patys pasinaudoti savo teisėmis, tai jų interesams turi teisę atstovauti jų įstatyminiai atstovai (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai).

Viena iš svarbiausių teisės į gynybą principo pagrindų – tai teisė naudotis įgalioto teisininko pagalba. Iki 2001 06 07 įstatymu Nr.IX – 365 padarytų 275 straipsnio pakeitimų, asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn, taip pat ir nukentėjusysis, galėjo naudotis tik advokato pagalba. Minėtu įstatymu dabar suteikta teisė naudotis ne tik advokato, bet ir kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį ar jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba. Be abejonės, tuo proceso dalyviams suteikta dar didesnė galimybė realizuoti savo teises, tačiau kaip rodo praktika, teisine pagalba dažniausiai nesinaudojama.

Panagrinėkime įgaliotų atstovų teises. ATPK 275 str. 2d. sakoma, kad įgaliotas atstovas turi teisę susipažinti su visa bylos medžiaga, dalyvauti nagrinėjant bylą; pareikšti prašymus; apskųsti nutarimą byloje. Advokatų įgaliojimai patvirtinami advokatų kontoros išduodamu orderiu, o kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą – notaro patvirtintu įgaliojimu arba pavedimo sutartimi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr.65511 – 01 2001 04 04 nutarimu atsisakė priimti advokato paduotą skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje ir nutarime nurodė, kad advokatas yra specialus teisminio nagrinėjimo proceso subjektas. Jo procesinės teisių, šių teisių įforminimo ir kiti profesinės veiklos klausimai yra reglamentuoti atskiru – Advokatūros įstatymu. Šio įstatymo 43 str. 1d. nurodoma, kad įgalinimai įforminami orderiu arba pasirašyta sutartimi (49 str.). Teismas konstatavo, kad orderiai atstovauti interesus visuose Lietuvos Respublikos teismuose, negali būti laikomi dokumentais, suteikiančiais teisę apskųsti teismo nutartis, nutarimus, jei juose nėra aptarta ši teisė.

LVAT Konsultacija. ATPK 272 str. kalbama apie administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisę naudotis advokato pagalba, o ATPK 275 str. – apie dalyvaujančio nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą advokato teises. Apie galimybę naudotis

kitų įgaliotų asmenų teisine pagalba ATPK neužsimenama. Iš to darytina išvada, jog pagal ATPK teisinės gynybos funkciją administracinių teisės pažeidimų bylose gali vykdyti tik advokatai (jų padėjėjai). 2000 m. rugsėjo 22 d., Nr. 4–94 Biuletenis Nr. 1, p. 330

Dėl atstovų pagal pavedimą administracinėse bylose Klausimas: Ar gali būti proceso šalių atstovais pagal pavedimą administracinėse bylose Administracinių bylų teisenos įstatymo 49

straipsnio 3 dalyje įvardinti kiti asmenys, nenurodyti Civilinio proceso kodekso 56 straipsnio l dalyje (pvz., fiziniai asmenys, turintys įstatymo nustatyta tvarka išduotą ir notarine tvarka įformintą įgaliojimą)?

LVAT Konsultacija: Administracinių bylų teisenos įstatymo l straipsnio 2 dalis numato, kad, nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat Civilinio proceso kodekso normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo.Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 3 dalis nustato, jog įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme paprastai būna advokatai. Advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo orderiu arba su klientu pasirašyta sutartimi. Kitų atstovų įgaliojimai turi būti nurodyti įgaliojime, išduotame ir įformintame Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.Administracinių bylų teisenos įstatymas tiesiogiai nukreipia į Civilinio proceso kodeksą tik dėl kitų atstovų įgaliojimo išdavimo ir įforminimo tvarkos. Tiesioginės nuorodos į šį teisės aktą sprendžiant, kas yra kiti atstovai pagal pavedimą administracinėse bylose, Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra. Pastarasis įstatymas nenumato jokių ribojimų atstovui pagal pavedimą, todėl kitais atstovais, be advokatų ar advokatų padėjėjų, administracinėse bylose gali būti visi asmenys, kurių įgaliojimai nurodyti įgaliojime, išduotame ir įformintame Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso normos, reglamentuojančios atstovavimą pagal pavedimą, administraciniame procese netaikytinos.

2003 m. gegužės 15 d. Nr. 02-04-10 Biuletenis Nr. 4,  p. 437 3. Liudytojai, ekspertai, specialistai, vertėjai, kviestiniai – tai asmenys, atliekantys pagalbinį vaidmenį procese. Vieni (liudytojai,

ekspertai) suteikia informacijos apie bylos faktus, tuo padėdami išaiškinti objektyvią tiesą. Kiti (vertėjai, kviestiniai) gi reikalingi įtvirtinant įrodymus, užtikrinant būtinas teisenos sąlygas.Administracinio teisės pažeidimo byloje liudytoju gali būti šaukiamas bet kuris asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės. Bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) šaukimu liudytojas privalo atvykti nurodytu laiku, duoti teisingus parodymus; pranešti visa, kas jam žinoma byloje, ir atsakyti į jam duodamus klausimus (ATPK 276 str.).

ATPK 276 str. 2d. nustatyta, kad liudytojas privalo atsakyti į jam užduodamus klausimus. Tuo tarpu kam suteikta teisė juos užduoti, galutinai nėra aišku. Suprantama, jog tokia teisė preziumuojama pareigūnui, privalančiam išaiškinti aplinkybes, nustatytinas nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Gi kitų asmenų, dalyvaujančių administracinių teisės pažeidimų bylų procese, teisė užduoti liudytojui klausimus tiesiogiai nenustatyta (ATPK 272, 273, 274, 275 str.). Taigi, jei įstatymą vertinti visiškai formaliai, tai nei vienas proceso dalyvių (išskyrus eksperto klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką) klausti liudytojo teisės neturi. Tačiau toks vertinimas būtų akivaizdžiai ydingas ir prieštarautų normų, reguliuojančių administracinių bylų teiseną, tikslams; laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei išspręsti ją tiksliai pagal įstatymą. Tam, kad visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas reikšmingas bylai aplinkybes, šiems reikalavimams turi atitikti ir liudytojų apklausa, t.y. turi būti visapusiška, pilna bei objektyvi, o tai galima pasiekti tik garantuojant pažeidėjui, nukentėjusiajam bei jų atstovams teisę aktyviai dalyvauti liudytojų apklausoje.

Ekspertas administracinio teisės pažeidimo byloje skiriamas tuomet, kai reikalingos specialios žinios arba kai reikalinga paaiškinti pateiktą prie protokolo ekspertizės aktą. Sprendimas šaukti ekspertą yra privalomas įmonės, įstaigos arba organizacijos, kur dirba šaukiamas dalyvauti byloje kaip ekspertas asmuo, vadovui. Eksperto teisės ir pareigos nustatytos ATPK 277 str. Ekspertas turi teisę:

1) susipažinti su bylos medžiaga, liečiančia ekspertizės dalyką;2) pareikšti prašymus, kad jam būtų pateikta papildoma medžiaga, reikalinga išvadai duoti;3)  administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) leidimu duoti traukiamam atsakomybėn asneniui,

nukentėjusiajam, liudytojams klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką;4) dalyvauti nagrinėjant bylą.Taip pat ekspertas privalo atvykti pagal šaukimą ir duoti objektyvią išvadą jam pateiktais klausimais.LVAT Konsultacija. ATPK tiesiogiai nereglamentuoja pareigūnų, įgaliotų surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus,

teisės skirti ekspertizę ar gauti specialisto išvadą. Tačiau ATPK 277 str. 1 d. sakoma, kad ekspertą skiria administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas) tuo atveju, kai reikalingos specialios žinios arba kai reikalinga paaiškinti pateiktą prie protokolo ekspertizės aktą. Naudojant sisteminį ir teleologinį teisės aiškinimą, darytina išvada, kad tais atvejais, kai administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui būtina nustatyti, ar konkretūs daiktai yra administracinio teisės pažeidimo objektas, pareigūnas, surašęs daiktų paėmimo protokolą, turi teisę paskirti ekspertą ar kreiptis į ekspertinę įstaigą, prašydamas atlikti ekspertizę arba duoti specialisto išvadą. Nustačius, kad daiktai nėra administracinio teisės pažeidimo objektas, jie nedelsiant turi būti grąžinti asmeniui, iš kurio buvo paimti. Nustačius, kad daiktai yra administracinio teisės pažeidimo objektas, surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuris, vadovaujantis ATPK 261 str. 1 d., ne vėliau kaip per 3 dienas nuo jo surašymo momento pasiunčiamas organui (pareigūnui), įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, jei įstatymo nenustatytas kitoks protokolo pasiuntimo terminas.

 2000 m. rugsėjo 22 d., Nr. 4–93 Biuletenis Nr. 1, p. 330 Vertėjas skiriamas pareigūno, nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą. Tačiau neaišku, ką turėtų daryti pareigūnas,

turintis teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, kai jau administracinio teisės pažeidimo tyrimo stadijoje būtų reikalingas vertėjas. Išeitų, kad teisės skirti vertėjo jis neturi, todėl tiriant pažeidimą būtų pažeistas suprantama kalba procese principas.

Kviestinių dalyvavimas numatytas taikant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones.Nagrinėjant apie byloje dalyvaujančius asmenis, nereikėtų pamiršti, kad pastarieji gali ir netinkamai vykdyti nustatytas pareigas. Tai

atvejai, kai perduodama klaidinga informacija apie bylos faktines aplinkybes, naikinami ar slepiami įrodymai, vengiama duoti parodymus ir pan. Tiek baudžiamajame procese (BPK 312 str.), tiek civiliniame procese (CPK 190 str.), liudytojai, prieš juos apklausiant, įspėjami dėl atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus, baudžiamajame procese – ir nukentėjusysis. Tačiau ATPK jokia tvarka nenumatyta, todėl neaišku, ar liudytojai, nukentėjusysis, ekspertas, vertėjas turi būti įspėjami dėl atsakomybės už netinkamą procesinių pareigų vykdymą. ATPK ypatingojoje dalyje įtvirtinta norma, numatanti atsakomybę už melagingų parodymų teikimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Pagal ATPK 1872 straipsnį už melagingų parodymų, specialisto paaiškinimų bei ekspertizės išvadų davimą, vengimą ar atsisakymą duoti parodymus, melagingą vertimą, įkalčių arba įrodymų naikinimą bei jų slėpimą, naudojimąsi negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, melagingo pareiškimo arba kitokios apgavystės padarymas administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trijų tūstančių litų.

  LVAT Konsultacija. ATPK 1872 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už melagingų parodymų, specialisto

paaiškinimų ar ekspertizės išvadų davimą, vengimą ar atsisakymą duoti parodymus, melagingą vertimą, įkalčių arba įrodymų naikinimą bei jų slėpimą, naudojimąsi negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, melagingo pareiškimo arba kitokios apgavystės padarymą administracinio teisės pažeidimo byloje.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 59 straipsnio 2 dalis nustato, jog už žinomai melagingų liudytojo parodymų, eksperto ar revizoriaus melagingos išvados, specialisto melagingo paaiškinimo ar išvados davimą, žinomai neteisingą vertėjo vertimą asmenys atsako Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka. Apie tai liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas pasirašytinai įspėjami bylą nagrinėjančio teisėjo ar teismo.Taigi įgaliota institucija (pareigūnas), apylinkės teismo teisėjas, nagrinėdami administracinio teisės pažeidimo bylas, apygardos administracinio teismo teisėjas bei Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdami skundus administracinio teisės pažeidimo byloje, apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą liudytoją (vertėją, specialistą) turi įspėti pagal administracinę atsakomybę už minėtas veikas numatantį ATPK 187 2

straipsnį.2002 m. balandžio 5 d., Nr. 12.2–K Biuletenis Nr. 3, p. 258 Taigi, siekiant įgyvendinti vieną iš svarbiausių teisenos uždavinių – nustatyti objektyvią tiesą byloje, tislinga įspėti proceso

dalyvius (liudytojus, ekspertus, specialistus, nukentėjusiuosius) dėl melagingų parodymų teikimo, kas užtikrintų teisingų duomenų gavimą administracinio teisės pažeidimo byloje.

ATPK 272 str. nuostatas matyti, kad duoti paaiškinimus yra asmens traukiamo atsakomybėn teisė, o ne pareiga, todėl už melagingus parodymus, atsisakymą ar vengimą duoti paaiškinimus jis negali būti įspėjamas ir baudžiamas. Priešingu atveju būtų grubiai pažeistas teisės į gynybą procese principas. Bet jeigu pažeidėjas pasinaudoja negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, t.y. pateikia neteisingus duomenis apie save administracinio teisės pažeidimo byloje, tai negali būti vertinama, kaip gynyba ir todėl už tai turėtų būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1872 str. Galima tegti, kad tokiais veiksmais asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn daro naują administracinį teisės pažeidimą, kuriuo dažnai gali būti padaryta žala kitų asmenų interesams.

Kad tokiais veiksmais padaroma žalos rodo ir praktika. 1999 05 20 Kauno miesto Žaliakalnio policijos nuovados pareigūnai sulaikė asmenį, kuris turėjo, kaip nustatė ekspertas, nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinį. Pažeidėjui už ATPK 1772 str.1d. pažeidimą buvo skirta 500 litų baudą, o skiedinys sunaikintas. Kadangi bauda nebuvo sumokėta, nutarimas buvo nusiųstas antstolių kontorai dėl priverstinio baudos išieškojimo. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad protokolas buvo surašytas ir nuobauda skirta ne tam asmeniui, nes pažeidėjas pateikė savo brolio invalidumo pažymėjimą taip suklaidindamas pareigūnus. Pasirodo, pažeidėjo brolis buvo verslininkas ir anstoliai vykdydami nutarimą areštavo jo sąskaitas bankuose dėl ko šis patyrė nuostolių. Tą pačią dieną nuovados vadovo nutarimu, ankstesnis nutarimas buvo panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta bei apie tai nedelsiant informuoti antstoliai. Asmeniui, pateikusiam savo brolio dokumentą, buvo surašytas protokolas ir pagal ATPK 1872 str. bei Kauno miesto apylinkės teismas skyrė baudą. Analogiški sprendimai,t.y. skirtos administracinės nuobaudos, buvo priimti ir kitose administracinių teisės pažeidimų bylose, kuriose pažeidėjai melavo savo anketinius duomenis ar pateikė kito asmens dokumentus.

Taigi, galima būtų padaryti išvadą, kad dėl atsakomybės už melagingų parodymų teikimą administracinio teisės pažeidimo byloje asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn neturėtų būti įspėjamas ir už tai atsakyti, tačiau pasinaudojęs kito asmens dokumentais ar kitaip pateikęs melagingus duomenis apie save turėtų būti baudžiamas pagal ATPK 1872 straipsnį.

4. Šiai grupei priskiriami asmenys ir pareigūnai, dalyvaujantys nutarimo vykdymo procese. Tai teismo antstoliai priverstinai išieškantys paskirtą baudą, visuomeninės organizacijos, darbdaviai, tarpininkaujantys sutrumpinant specialiosios teisės atėmimo terminus ir pan.

Reikia pažymėti, kad asmenys, dalyvaujantys procese yra procesinių teisinių santykių subjektai, kurie pagal savo prigimtį artimi vertikalių administracinių santykių subjektams, kur viena pusė atlieka valdymo ir atitinkamas valdžios įgaliojimų funkcijas, o kita patiria pirmosios grupės valdantįjį poveikį. Tokiu būdu kalbame apie būtinojo, specialaus (lyderiaujančio) subjekto buvimą procesiniuose teisiniuose santykiuose. Tačiau nežiūrint į valdantįjį procesinių teisinių santykių charakterį, jų subjektai tarpusavyje susiję koreliaciniais ryšiais. Pvz., subjektyviąją procesinę teisę atitinka procesinė būtinybė; procesinius įgalinimus – procesinė būtinybė arba teisinė atsakomybė ir pan. Todėl procesinių teisinių santykių turinį lemia procesinis teisinis subjektiškumas. Lyderiaujančio subjekto teisinis subjektiškumas neatskiriamai susijęs su žinybingumu.

[1] Бахрах Д.Н. Административное право. Москва: НОРМА, 2001. С.236.Бахрах Д.Н. Административное право. Москва: БЕК, 1993. С.240.Бахрах Д.Н., Ренов Э.Н. Производство по делам об административных правонарушениях. Москва: Знание, 1989. С.15.

6.6. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOS TYRIMO PRADĖJIMO VADOS, PAGRINDAS IR PROCESINIS ĮFORMINIMAS.

 Administracinis tyrimas ir administracinio teisės pažeidimo bylos pradėjimas  yra pradinė administracinių teisės pažeidimų bylų

teisenos stadija. Šioje stadijoje atliekami procesiniai veiksmai, kuriais siekiama nustatyti  aplinkybes sąlygojusias administracinio teisės pažeidimo padarymą , bei nustatyti pažeidimą padariusį asmenį,   surašyti protokolus, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos administracinės bylos.

Teisinėje literatūroje pažymima, jog Administracinio teisės pažeidimo byla pradedama esant vadai ir pagrindui.Pagrindas – tai asmens veika, turinti administracinio teisės pažeidimo požymių. Pagrindas gali būti faktinis ir formalus. Faktiniu atveju teisena nepradedama vien todėl, kad faktiniai duomenys apie pažeidimą netampa žinomi pareigūnams, turintiems

teisę ją pradėti.Formaliuoju – pareigūnai, gavę informacijos apie tai, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas, atlieka procesinius veiksmus,

kurie sukuria procesinius teisinius santykius. Teisenai pradėti būtina, kad informacija apie padarytą administracinį teisės pažeidimą taptų žinoma  pareigūnams.Vada – tai informacija apie teisės pažeidimą, betarpiškas pareigūnų, atliekančių administracinę priežiūrą kontaktas su teisės

pažeidimu ir pažeidėju:1. Piliečių skundai bei pareiškimai (tiek žodiniai, tiek rašytiniai), žiniasklaidos paskelbta informacija, liudytojų, nukentėjusiųjų

pranešimai, įmonių, įstaigų ir kitų juridinių asmenų informacija.2. Asmens, padariusio administracinį teisės pažeidimą, prisipažinimas.

3. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą arba jo nutraukimas, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių.

Nutraukus ikiteisminį tyrimą Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka yra galimas asmens patraukimas administracinėn atsakomybėn, tačiau tik tuo atveju, kai nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių nebuvimo, gali būti konstatuota, jog veikoje, dėl kurios ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Jei ikiteisminis tyrimas nutraukiamas dėl subjektyviojo požymio – kaltės nebuvimo, tokia situacija paprastai yra negalima – negali būti taip, kad baužiamosios teisės požiūriu kaltės nėra, t. y. asmuo nei suvokia veikos priešingumo teisei ir negali numatyti pavojingų padarinių kilimo, nei siekia pažeisti įstatymo saugomų teisinių gėrių, o administracinio teisės pažeidimo sudėtyje kaltės požymis tokioje pačioje veikoje yra nustatomas. Kol nėra panaikintas prokuroro nutarimas arba Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka priimti teismo nutartis ar nuosprendis, kuriuose konstatuotas kaltės požymio nebuvimas, nėra galima asmens nei baudžiamoji, nei administracinė atsakomybė. Tokioje situacijoje traukiant atsakomybėn administracine tvarka būtų pažeidžiamas ir netraukimo atsakomybėn du kartus už tą patį (non bis in idem) principas.

(LVAT Administracinė byla Nr. N12-537-2005)  4. Policijos pareigūnų, taip pat kitų institucijų pareigūnų, vykdančių administracinę priežiūrą, betarpiškas administracinio teisės

pažeidimo fakto nustatymas.Apie administracinio teisės pažeidimo bylos pradėjimą galima kalbėti tik kaip apie psichinį, valinį aktą, kuris nėra fiksuojamas

išoriškai. Administracinio tyrimo  metu  pareigūnas  ATPK 256 str. įstatymo leistinom priemonėm įtvirtintomis ATPK 256 str. fiksuoja įrodymų rinkimą . Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimą juridine prasme galima laikyti procesiniu veiksmu, kuris kartu yra ir juridinis faktas, ko pasekoje kyla konkretūs administraciniai – procesiniai santykiai. O tai reiškia, kad administracinis teisės pažeidimas – tai yra juridinis faktas administracinės bylos iškėlimui”[1].

       ATPK 250 str. įtvirtintos aplinkybės, darančios  administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną negalimą. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta:

       1) kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties;       2) kai asmeniui, padariusiam priešingą teisei veikimą arba neveikimą nėra sukakę šešiolikos metų amžiaus;       3) kai padaręs priešingą teisei veikimą arba neveikimą asmuo yra nepakaltinamumo būsenoje;       4) kai asmuo veikė būtinojo reikalingumo arba būtinosios ginties atveju;Administracinių teisės pažeidimų kodekso 17 straipsnis numato, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris,

kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose norminiuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklëje. Todėl negalima laikyti administraciniu teisės pažeidimu veikos, kuri padaryta siekiant išvengti pavojaus žmonių gyvybei ir sveikatai ir kuria padarytoji žala yra mažesnė negu išvengtoji žala.

(Apeliacinės instancijos teismo Administracinė byla Nr. 1237/2001)        5) kai priimamas amnestijos aktas, jeigu jis panaikina administracinės nuobaudos skyrimą;       6) kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas; Dėl  ATPK 210 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

po 2004 m. gegužės 1 d. Kontrabandos padarytos iki 2004 m. gegužės 1 d. priešingumas teisei yranepanaikintas, tačiau atsižvelgus į Lietuvos Respublikoje tiesiogiai taikomą 1983 m. kovo 28d. Europos Bendrijos Tarybos reglamentą Nr. 918/83, kuriuo muitai dėl pinigų EuroposSąjungos valstybių narių piliečiams nėra nustatyti, nuo Lietuvos Respublikos įstojimo įEuropos Sąjungą yra kitaip vertintinas kontrabandos, kaip administracinio teisės pažeidimo,pavojingumas. Vykimas per Europos Sąjungos vidinę sieną, nepateikiant muitinės kontroleipinigų, – nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą momento – prarado savopavojingumą

 (LVAT Administracinės bylos Nr. N9–961–2004, Nr. N 9–962–2004)         7) kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia ATPK 35 str. numatyti terminai;       8) kai dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atžvilgiu yra priimtas įgalioto organo (pareigūno)

nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, taip pat jeigu dėl to pažeidimo iškelta baudžiamoji byla;

       9) jeigu mirė asmuo, kurio atžvilgiu buvo pradėta bylos teisena.ATPK 251 str. įtvirtinta administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimą dėl kitų aplinkybių.     Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 9 straipsnio 2 dalį administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus

teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Taigi pažeidimai, kurie užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nėra administracinių teisės pažeidimų kodekso reguliavimo dalykas. Todėl tais atvejais, kai nustatoma, jog padarytas pažeidimas atitinka nusikaltimo sudėtį, pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 251 straipsnį administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukiama ir medžiaga perduodama institucijoms, vykdančioms baudžiamąjį persekiojimą. Tokiais atvejais bylos administraciniame teisme nagrinėjimo ribas sudaro procesinio veiksmo – bylos nutraukimo patikrinimas teisėtumo aspektu, bet ne pažeidėjo padarytos veikos pagrįstumo revizavimas. (Administracinė byla Nr. 1098/2001)

Administracinių teisės pažeidimų teisenos pradžia laikoma nuo  informacijos apie padarytą administracinį teisės pažeidimą gavimo momento, ar  pareigūnų užfiksuoto administracinio teisės pažeidimo.

       Antrasis šios stadijos etapas –  faktinių bylos aplinkybių nustatymas. Tiriant bylas turi būti išaiškintos trijų grupių faktinės aplinkybės:

       1) turinčios tiesioginę reikšmę sprendimui dėl teisės pažeidimo sudėties buvimo ar nebuvimo;       2) esančios už pažeidimo sudėties ribų, tačiau turinčios reikšmės atsakomybės individualizavimui;       3) parodančios priežastis ir sąlygas, padedančias padaryti administracinius teisės pažeidimus.       Pirmiausiai būtina išsiaiškinti ar buvo padaryta veika ir koks jos priešingumas teisei, t.y. ar ji yra administracinis teisės

pažeidimas. Tam reikalinga administracinio teisės pažeidimo sudėties (objekto, objektyviosios pusės, subjekto ir sujektyviosios pusės) elementų vieninga visuma. “Pažeidimo vietos, laiko ir būdo nustatymas būtinas kiekvienoje byloje”[2]. Praktiškai objektyviosios pusės požymių išaiškinimas yra pagrindas pripažinti, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Kita vertus, nesant asmens, padariusio pažeidimą, kaltės, administracinė atsakomybė negalima.

 Administracinė atsakomybė pagal ATPK 62 (2)  straipsnį taikoma už savavališkai iškirstų medžių ir krūmų, augusių miško žemėje, ištraukimą arba išvežimą (be leidimo). Šio straipsnio dispozicija įpareigoja administracinę atsakomybę taikančią instituciją įrodyti ne tik

medžių ar krūmų ištraukimo arba išvežimo faktą, bet ir tai, kad medžius ir krūmus išvežęs ar ištraukęs asmuo suvokė, jog išvežami ar ištraukiami medžiai ar krūmai yra iškirsti savavališkai. Tik įrodžius šią aplinkybę gali būti įrodyta asmens kaltė, kuri yra privalomas administracinio teisės pažeidimo sudėties elementas. Tiek tyčia, tiek ir neatsargumas, kaip kaltės formos, apibūdinamos per intelektualųjį ir valinį momentus. Intelektualusis momentas – tai suvokimas ar galėjimas suvokti veikos priešingumą teisei. Valinis momentas – galėjimas rinktis elgesio variantą. Asmens kaltės intelektualusis momentas gali būti įrodinėjamas ne norminių aktų analize, o duomenimis, leidžiančiais daryti išvadą, jog asmuo suvokė (tyčinės kaltės atveju) ar bent galėjo suvokti (neatsargumo atveju) veikos pavojingumą, bet vis tiek tą veiką darė.( LVAT Administracinė byla Nr. N12–816–2004.)

        Aplinkybių, svarbių atsakomybės individualizavimui, nustatymas reikšmingas tuo, kad užtikrina teisingos administracinės

nuobaudos parinkimą.Dėl ATPK 214 (10) straipsnyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėties Administracinis teisės pažeidimas,

numatytas ATPK 214(10) straipsnyje, išoriškaidėl savo formos ir turinio ypatumų gali būti panašus į pažeidimų daugetą (t. y.tokią teisinę situaciją, kai vienas asmuo padaro dvi veikas, kurios atitinka dviejųar daugiau administracinių teisės pažeidimų sudėties požymius, dėl kuriųneišnykusios teisinės pasekmės ir nėra kliūčių asmenį patraukti administracinėnatsakomybėn). Tais atvejais, kai pažeidėjo veika yra nukreipta į vieningą  objektą, pažeidimą padaro tas pats subjektas, padaryta veika atitinka ATPK214(10) straipsnio vienoje iš dalių numatytą administracinio teisės pažeidimosudėtį ir veikai būdingas vienalaikiškumas, vertintina, kad pažeidėjas padarėvieną teisės pažeidimą. (LVAT Administracinė byla Nr. N3-351-2005.)

       III etapas. Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo ir tyrimo stadija pasižymi tuo, kad praktiškai tik joje renkami ir fiksuojami įrodymai ATPK 256, 257str.. Dažniausiai šioje stadijoje taikomos ir administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės įtvirtintos  ATPK 263, 264 str.

       ATPK tiksliai nenustato laiko, per kurį turi būti atliktas tyrimas. Reikia vadovautis bendru principu, kad tyrimas turi būti atliktas nepažeidžiant patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminų, nurodytų ATPK 35 str.: t.y. ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui – per 6 mėnesius nuo paaiškėjimo dienos, arba kai kuriais atvejais nuo jo nustatymo dienos. Kai atsisakoma kelti baudžiamąją bylą arba ji nutraukiama, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo priimto tokio sprendimo dienos. Tam tikrais atvejais šiuos terminus leidžiama pratęsti iki vienerių metų.

       Reikėtų pabrėžti, kad administracinio tyrimo stadijoje labai svarbu nustatyti bylos tyrimo ribas. Būtina surinkti ir užfiksuoti tik tuos įrodymus, kurie susiję su faktinėmis bylos aplinkybėmis, ir leidžia nustatyti objektyvią tiesą byloje.

       Oficiali administracinio teisės pažeidimo bylos išraiška – tai administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas. Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas fiksuoja bylos tyrimo pabaigą ir yra tas pagrindinis procesinis dokumentas, apie kurį sukasi visa bylos medžiaga.

       Administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas , kai nustatomas  administracinis teisės pažeidimas ir jį padaręs asmuo,  išskyrus atvejus, kurie tiesiogiai nurodyti  ATPK 262 straipsnyje. Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nurodyti atvėjai, kai galima pagreitinta teisena. Be to numatytos ir kitos būtinos sąlygos:

       1) bauda turi būti sumokama teisės aktų nustatyta tvarka; 2) pažeidėjas turi neginčyti jam paskirtos baudos už pažeidimą paskyrimo.

       Taigi, visų anksčiau paminėtų sąlygų (kai kurių išimtinai priklausančių nuo pažeidėjo valios) buvimas yra būtinas, nes priešingu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas ir teisena vyksta įprasta tvarka.

       Tam tikrais atvejais administracinio teisės pažeidimo protokolas nesurašomas nepriklausomai nuo pažeidėjo valios.  Tai įtvirtinta ATPK 262 str. 7 ir 8 dalyse:

       1. Kai administracinę bylą iškelia teismas, teisėjas, taip pat prokuroras atsisakius kelti baudžiamąją bylą arba ją nutraukus, jeigu yra administracinio teisės pažeidimo požymių.( Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 04 18 nutartimi adm. byloje Nr. 329 4-01 panaikino apyl. teismo nutarimą skirti administracinę nuobaudą dėl kontrabandos, nes teismas, nutraukęs baudžiamąją bylą, iškart skyrė administracinę nuobaudą, nepriimdamas nutarimo iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad toks nutarimas skirti nuobaudą neiškėlus administracinio teisės pažeidimo bylos, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.)

       2. Kai padaromi pažeidimai, numatyti ATPK 505, 506, 2143 straipsniuose. Šiais atvejais administracinio teisės pažeidimo byla pradedama akcininko, žemės ūkio bendrovės nario ar kreditoriaus, visuomenės informavimo priemonės atstovo ar žurnalisto pareiškimu. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, ir šiuo atveju, teisėjas, gavęs tokį pareiškimą, turėtų priimti nutarimą iškelti administracinę bylą[3].

[1] Алехин А.П., Кармолицкий А.А., Козлов Ю.М. Административное право Российской Федераций. Москва, 1997. С.316.[2] Бахрах Д.Н., Ренов Э.Н. Производство по делам об административных правонарушениях. Москва: Знание, 1989. С.38.[3] Administracinių teismų praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr.1. Vilnius, 2001. P.333

6.7. INSTITUCIJOS (PAREIGŪNAI), ĮGALIOTOS PRADĖTI IR ATLIKTI TYRIMĄ ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE

 Administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja daug skirtingų valstybės institucijų ir jų pareigūnų. Todėl kai padaromas

administracinis teisės pažeidimas visada labai svarbu nustatyti, kokios institucijos kompetencijai priklauso nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, t.y. kieno jurisdikcijos jis yra. Atsakyti į šį klausimą padeda žinybingumo institutas. Žinybingumas nusakomas kaip teisės normų, nustatančių įvairių jurisdikcinių organų kompetenciją nagrinėti ir spręsti konkrečias bylas, visuma. Reiktų pažymėti, kad kompetencija ir žinybingumas – netapačios sąvokos. Kompetencija yra tam tikros institucijos teisių ir pareigų visuma. Žinybingumas yra tik dalis kompetencijos, būtent tas jos aspektas, kuris susijęs su teisės taikymu sprendžiant konkrečias bylas, t.y. jurisdikcine veikla. Taigi, administracinio teisės pažeidimo bylos žinybingumui nustatyti reikia nustatyti instituciją, turinčią teisę ją nagrinėti.

             Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena dažnai pasižymi tuo, kad vienos institucijos pareigūnai tiria bylą, kiti – ją nagrinėja ir priima nutarimą ir pan. Todėl iš dalies galima kalbėti apie atskirų proceso stadijų žinybingumą (pvz., ATPK nustato pareigūnus, turinčius teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą). Teisė surašyti protokolą suteikta ne visiems pareigūnams, o tik tiems, kurie įvardinti ATPK 2591 straipsnyje. Šiandien tokius įgaliojimus turi per 49  institucijų pareigūnai. Jų sąrašas pateiktas ir detalizuotas nurodant konkrečius straipsnius. Kadangi administracinės komisijos ir teismai protokolų nesurašo, tai jų nagrinėjamose bylose

administracinių teisės pažeidimų protokolus pavesta surašyti kitiems organams ir pareigūnams. ATPK 259 1str.2d. teigiama, kad kitų organų (išskyrus išvardintus 1 dalyje) kompetencijai priskirtose nagrinėti bylose, protokolus surašo tų organų, kurie nagrinėja bylą, pareigūnai. Kiti pareigūnai tose bylose protokolų surašyti negali, ir pastebėję pažeidimą privalo įgalioto organo atstovą ar persiųsti gautą medžiagą pagal žinybingumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas dar 1996 m. gruodžio 30d. nutarimu Nr.46 aprobavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1996 11 07 nutartį, kuria konstatuota, kad tik įstatymų įgalioto asmens surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas yra pagrindas paskirti administracinę nuobaudą. Nutarime nurodyta, kad protokolas, surašytas asmens, neturinčio tam teisės, yra niekinis ir nepatvirtina administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl tokiais atvejais, teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta.

Rūšinis, teritorinis ir pareigybinis žinybingumas – tai skirtingi žinybingumo lygiai, kurie nuosekliai keičia vienas kitą. Nustačius instituciją, kuri turi teisę nagrinėti bylą, teritorinio žinybingumo pagalba nustatoma kuri konkrečiai institucija, o pareigybinio – kuris tos institucijos pareigūnas.                

Taigi, rūšinį žinybingumą įtvirtinančios teisės normos nustato, kuri valstybės institucija kompetetinga nagrinėti tos kategorijos bylas. ATPK 221 – 2477 straipsniuose nurodytos valstybės institucijos, kurios turi teisę nagrinėti tam tikros kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylas. Dažniausiai joms priskiriamos bylos dėl administracinių teisės pažeidimų, kurie įvykdomi toje srityje, kurioje ši institucija atlieka valstybinio valdymo ir kontrolės funkcijas. Pavyzdžiui, Valstybės kontrolė nagrinėja administracinių teisės pažeidimų, susijusių su biudžeto asignavimų paskirstymo ir panaudojimo, viešojo pirkimo tvarkos pažeidimais (2251 str.), Valstybinės priešgaisrinės priežiūros organai  - su priešgaisrinės saugos taisyklių ir kitų priešgaisrinę saugą reglamentuojančių norminių aktų pažeidimu (226 str.), Lietuvos metrologijos inspekcija – su matavimo priemonių, priskirtų valstybinei metrologinei kontrolei, gamybos, prekybos jomis, nuomos, priežiūros ir kt. pažeidimu (2412 str.), bylas ir pan. Tačiau yra institucijų, kurioms priskiriamų bylų žinybingumas nėra ribojamas kokia nors viena valdymo sritimi. Tai teismai, administracinės komisijos ir policija (pvz., teismai nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką, nustatytą valdymo tvarką, nuosavybę, taip dėl pažeidimų sveikatos apsaugos, prekybos ir kitose srityse).

          Rūšinis žinybingumas dažniausiai įtvirtinamas vienareikšmiškai, t.y. tam tikros kategorijos bylas įstatymas suteikia teisę nagrinėti tik vienai institucijai. Tačiau galimas ir alternatyvusis rūšinis žinybingumas. Pavyzdžiui, administracinių teisės pažeidimų bylas dėl nedidelio chuliganizmo turi teisę nagrinėti teismai ir policija, bylos dėl administracinių teisės pažeidimų pagal ATPK 110, 161, 178 ir kitus straipsnius, žinybingos policijai ir administracinėms komisijoms ir pan. ATPK visiškai nereglamentuoja, kokiais atvejais ir kuri institucija konkrečiai turėtų nagrinėti bylą esant alternatyviajam rūšiniam žinybingumui. Praktikoje tai sprendžiama atsižvelgiant į administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybes,

bylos sudėtingumą (pvz., bylą dėl nedidelio chuliganizmo policijos pareigūnai dažniausiai perduoda nagrinėti teismui kai tikėtina, kad teimas, atsižvelgdamas į keletos sunkinančių aplinkybių buvimą, gali skirti administracinį areštą ir pan.).

                      Išsprendus rūšinio žinybingumo klausimą, būtina išsiaiškinti kokia konkrečiai institucija turi teisę nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą. Tai padaroma teritorinio žinybingumo pagalba. Šie klausimai reguliuojami ATPK 281 straipsnyje. Šio straipsnio 1-je dalyje įtvirtintas bendrasis teritorinio žinybingumo principas, kuris nustato, kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama pagal pažeidimo padarymo vietą. Taigi, Kaune įvykdyto administracinio teisės pažeidimo byla bus nagrinėjama šio miesto institucijų (pareigūnų), Vilniuje – Vilniaus ir t.t.

Tačiau kitose minėto straipsnio dalyse nustatytos šio bendrojo principo išimtys kai kurių kategorijų byloms, taip pat pagal tai, kokia institucija nagrinėja administracinio teisės pažeidimo bylą.

ATPK 281 str. 2-je dalyje numatyta, kad kai kurios administracinių teisės pažeidimų transporte bylos (119, 122 – 130 str. ir kt.) gali būti nagrinėjamos pagal pažeidimų padarymo vietą, pažeidėjo gyvenamąją vietą arba pagal transporto priemonių įskaitos vietą. 3-je dalyje įtvirtinta tik viena alternatyva, kai administracinių teisės pažeidimų bylos pagal ATPK 166, 167, 177 ir 178 (išskyrus šio straipsnio 4-ąją dalį) straipsnius gali būti nagrinėjamos ir pagal pažeidėjo gyvenamąją vietą. ATPK nereglamentuoja alternatyvų taikymo taisyklių, tačiau manyčiau, kad sprendžiant teritorinio žinybingumo klausimą, būtina atsižvelgti į teisenos uždavinius ir priimti tokį sprendimą, kuris užtikrintų pilnutinį, visapusišką ir objektyvų bylos išnagrinėjimą.

Reikėtų pažymėti ir tai, kad nereti atvejai, kai pažeidimus padaro asmenys, atvykę iš kitų miestų, o įstatymas išimčių tos kategorijos byloms nenustato (pvz., įvykdomas smulkusis svetimo turto pagrobimas, pasipriešinama policijos pareigūnui ir t.t.). Todėl tampa problematiška įgyvendinti ATPK nuostatas, reikalaujančias bylas nagrinėti dalyvaujant pažeidėjui, ir ypatingai tais atvejais, kai pažeidėjo dalyvavimas yra privalomas (272 str.2d.).

Kai kurių administracinių teisės pažeidimų bylų žinybingumas nustatomas pagal organo (pareigūno), įgalioto nagrinėti šias bylas, buvimo vietą. Tai bylos, numatytos ATPK 281 str.4d.

Administracinės komisijos, savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai, administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja pagal pažeidėjo gyvenamąją vietą. Pagal pažeidėjo gyvenamąją vietą taip pat nagrinėjamos administracinių teisės pažeidimų bylos, kai atsakomybėn traukiami nepilnamečiai, jų tėvai ar juos atstojantys asmenys.

Pareigybinio žinybingumo taisyklės nustato, kurie (kokias pareigas užimantys) konkrečios institucijos pareigūnai turi teisę nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas. ATPK 225 – 2477 straipsniuose nurodomi pareigūnai, turintys teisę institucijų vardu nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas. Pavyzdžiui, policijos vardu nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas turi teisę policijos komisariatų, nuovadų vadovai, už kelių eismo taisyklių pažeidimus – policijos vyriausiasis komisaras, vyresnysis komisaras, komisarai, komisarai inspektoriai, vyresnieji inspektoriai, tačiau tik tie, kuriems pavesta atitinkamų taisyklių priežiūra ir pan. (ATPK 225 str. 2d. 1ir 2 punktai).

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad žinybingumo taisyklių nesilaikymas, kai nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje priima institucija (pareigūnas), neturėjusi teisės jos nagrinėti, yra pagrindas priimtą sprendimą byloje panaikinti.

Taigi, administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja skirtingi subjektai. Vieni subjektai ir sukurti tam, kad nagrinėtų administracinių teisės pažeidimų bylas (pvz., administracinės komisijos), kiti gi jurisdikcinius įgalinimus vykdo šalia savo pagrindinių funkcijų (pvz., savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai), trečiųjų subjektų veikloje, dažniausiai atliekančių kontrolės funkcijas, administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimas užima pakankamai svarbią vietą (pvz., policijos, įvairių inspekcijų).

Tačiau reikia pažymėti, kad šie subjektai tarpusavyje nėra susiję, ta prasme, kad jų veiklos nekontroliuoja ir nekoordinuoja kuri nors viena institucija. Todėl labai dažnai, tiek mokslininkai, tiek praktikai svarsto ar nevertėtų sukurti institucijos arba pavesti vienai institucijai (pvz., teismui, administracinėms komisijoms) nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas. Tokie pamąstymai buvo ypač girdimi ir

Lietuvoje 1999-aisiais, kai buvo kuriama administracinių teismų sistema. Dauguma praktikų, turiu omenyje policijos pareigūnus, tikėjosi, kad administracinių teisės pažeidimų bylos bus žinybingos tik administraciniams teismams, tačiau taip neatsitiko, ir manyčiau visiškai pagrįstai.

Kai kurių mokslininkų  nuomone, suteikti teisę nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas tik vienai institucijai būtų netikslinga dėl kelių priežasčių. Visų pirma, dėl tokios sistemos nukentėtų teisenos operatyvumas. Akivaizdu, kad administracinių teisės pažeidimų yra padaroma daugiausiai, todėl daug laiko būtų sugaišta persiunčiant dokumentus, kviečiant pažeidėjus ir pan. Be to, pareigūnai, tyrę administracinį teisės pažeidimą, būtų priversti dalyvauti nagrinėjant bylas, dėl ko dažnai negalėtų vykdyti savo tiesioginių pareigų. Kita vertus, kai kurių administracinių teisės pažeidimų specifika, kai reikalingos specialios žinios, (pvz., pažeidimai ryšių, finansų, prekybos ir kitose srityse) leidžia abejoti, kad visais atvejais administracinių teisės pažeidimų bylos būtų išnagrinėtos kvalifikuotai. Nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, specialistų, liudytojų kvietimas, dokumentų analizavimas, pareikalautų nemažų laiko ir materialinių sąnaudų. Dėl šios nuomonės tikslinga diskutuoti, nes neturėtų būti ignoruojamas nešališko proceso principas.

6.8. TYRIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE REZULTATŲ PROCESINIS ĮFORMINIMAS IR BYLOS PERDAVIMAS NAGRINĖTI. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO PROTOKOLO AR KITO TYRIMO REZULTATŲ ĮFORMINIMO PROCESINIO DOKUMENTO SURAŠYMO TVARKA IR TURINYS.

 Administracinio teisės pažeidimo protokolas – tai procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas ,,kaltinimas‘‘  administracinio

teisės pažeidimo padarymu ir fiksuojami nustatyti įrodymai. Iš to darytina išvada, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas yra administracinio tyrimo pabaiga.  Administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos bylos nagrinėjimo ribos, t.y. byla nagrinėjama tik dėl pažeidimo, kuris buvo nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole. Organo (pareigūno), nagrinėjančio bylą, teisė pakeisti nuorodą į materialinės teisės normą nereiškia teisės pripažinti asmenį kaltu kito administracinio teisės pažeidimo, nenurodyto protokole, padarymu.

Oficiali administracinio teisės pažeidimo bylos išraiška – tai administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas. Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas fiksuoja bylos tyrimo pabaigą ir yra tas pagrindinis procesinis dokumentas, apie kurį sukasi visa bylos medžiaga.

ATPK 260 str. įtvirtina būtinus administracinio teisės pažeidimo protokolo turiniui keliamus reikalavimus. Minėto straipsnio 1 dalyje tarp kitų reikalavimų nurodomos žinios apie pažeidėjo asmenybę, pažeidimo padarymo vieta, laikas ir esmė ir kt. Šių reikalavimų pagrindu darytina išvada, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas, kai:

       1) nustatytas administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas (vieta, laikas, esmė);       2) žinomas pažeidimą padaręs asmuo;       3) galima konstatuoti būtinus administracinio teisės pažeidimo požymius. Duomenis, kuriuos būtina nurodyti protokole, galima suskirstyti į tris grupes:       1. Duomenys, liečiantys teisės pažeidimo padarymo aplinkybes – vieta, laikas, pažeidimo esmė. Protokole turi būti nurodytos

tos aplinkybės, kurios liudija apie pažeidimą ir jo charakterį; nurodytas konkretus ATPK straipsnis ar kitas teisės aktas, numatantis atsakomybę už tą pažeidimą; jei paimami neteisėtai įgyti, laikomi, naudojami, gabenami daiktai ar vairuotojo pažymėjimas, - apie tai pažymima protokole. Reikia pažymėti, kad tik tikslus veikos kvalifikavimas ir tikslus, konkretus ir visapusiškas visų pažeidimo aplinkybių aprašymas garantuoja  tolimesnę teisinio proceso eigą ir pažeidėjui taikyti administracinės atsakomybės priemones.

       Praktikoje akivaizdžios kvalifikavimo problemos, susijusios su pakartotinumu. Neretai ATPK straipsnių 2-ose dalyse numatyta griežtesnė administracinė atsakomybė, kai asmeniui jau buvo skirta administracinė nuobauda už tą patį pažeidimą. Todėl teisingas veikos kvalifikavimas priklauso nuo to, ar pareigūnas žino apie anksčiau padarytą pažeidimą.   Lietuvoje nėra vieningos registrų sistemos,  apie padarytus administracinius teisės pažeidimus. Todėl kai kuriais atvejais išlieka tikimybė, kad atvykusio iš kito Respublikos miesto asmens padarytas pažeidimas bus neteisingai kvalifikuotas. Kai kurie duomenys sisteminami  įstaigų lokaliniuose duomenų registruose.  Praktikoje ne visada atsižvelgiama į ATPK 36str., kvalifikuojant veiką, neatsižvelgiama į nuobaudos įvykdymą, nors įstatymas pakartotinumą sieja būtent su nuobaudos įvykdymu. Kai kuriais atvejais nuobaudos įvykdymas gali sutapti su pažeidimo padarymo diena.

       2. Duomenys, apibūdinantys pažeidėjo asmenybę: pavardė, vardas, amžius, užsiėmimas, turtinė padėtis, gyvenamoji vieta ir darbovietė, asmenybę liudijantys dokumentai. Pažeidėjo asmenybės nustatymas turi probleminių ypatumų. Dauguma už pažeidimus pristatytų į policijos įstaigas asmenų, neturi jokių dokumentų, neretai meluoja duomenis apie save ir pan. Pasitaiko atvejų, kai pažeidėjai (ypatingai tie, kurie sistemingai vykdo smulkias vagystes iš parduotuvių) prisistato savo pažįstamų ar giminaičių vardu. Todėl siekiant išvengti panašių situacijų,tislinga prie bylos pridėti asmenų dokumentų su fotonuotrauka kopijas ir kt.

       3. Duomenys, susiję su administracinio teisės pažeidimo protokolo forma: jo surašymo vieta ir data, pareigūno, surašiusio protokolą pavardė ir pareigos, liudytojų ir nukentėjusiųjų, jeigu jų yra, pavardės ir adresai.

Protokolą turi pasirašyti jį surašęs asmuo ir pažeidėjas, taip pat jei yra liudytojų ar nukentėjusiųjų, protokolą gali pasirašyti ir šie asmenys, bet to daryti neprivalo. Teisė atsisakyti pasirašyti protokolą suteikta ir teisės pažeidimą padariusiam asmeniui. Apie tai turi būti pažymima protokole. Protokole pažymima ir kai pažeidimą padaręs asmuo atsisako suteikti žinias apie savo asmenybę.

       Pagal ATPK 260 str.4d. surašant protokolą, pažeidėjui turi būti išaiškintos jo teisės ir pareigos ir apie tai pažymima protokole jo parašu. Bet kaip rodo praktika, pareigūnai paprastai to nedaro, liepdami pažeidėjui tik pasirašyti nurodytoje vietoje.

       Pažymėtina, kad įgalioti pareigūnai, surašydami administracinių teisės pažeidimų protokolus, naudoja tam specialiai parengtus protokolų blankus.

Administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas dviem egzemplioriais; vienas protokolo egzempliorius nedelsiant įteikiamas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui.

Kokia yra procesinio dokumento – administracinio teisės pažeidimo protokolo – reikšmė?LVAT Konsultacija. ATPK 259 str. 1 d. sakoma, kad dėl padaryto administracinio

teisės pažeidimo tam įgaliotas pareigūnas (...) surašo protokolą. ATPK 260 str. įtvirtina būtinus administracinio teisės pažeidimo protokolo turiniui keliamus reikalavimus. Minėto straipsnio 1 dalyje tarp kitų reikalavimų nurodomos žinios apie pažeidėjo asmenybę, administracinio teisės pažeidimo padarymo vieta, laikas ir esmė, ATPK straipsnis, straipsnio dalis ar kitas numatantis atsakomybę už šį pažeidimą teisės aktas, kurio reikalavimus pažeidė asmuo. Minėtų normų pagrindu darytina išvada, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas, kai:

1) nustatytas administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas (vieta, laikas, esmė);2) žinomas pažeidimą padaręs asmuo;

3) galima konstatuoti būtinus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus.Neretai administracinio teisės pažeidimo protokolas vertinamas kaip procesinis dokumentas, kuriuo pradedama administracinė byla. Tačiau tai ne vienintelė, o kartais ir ne ta šio dokumento paskirtis. Štai pagal įstatymo reikalavimus, keliamus protokolo turiniui (ATPK 260 str.), galima teigti, jog tai procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu ir fiksuojami nustatyti įrodymai. Taigi įstatymas protokolui suteikia specifines funkcijas, dėl kurių jis įgyja bent dvejopą reikšmę: procesinio dokumento, kuriame formuluojamas kaltinimas; dokumento, kuriame fiksuojami nustatyti įrodymai bei kitos aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą (ATPK 256 str. 2 d.).

Atkreiptinas dėmesys į ATPK 284 str. 2 d., kurioje numatyta organo (pareigūno), nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą, teisė pakeisti nuorodą į ATPK straipsnį, jo dalį ar kitą teisės aktą, jei administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant ATPK straipsnį, jo dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą. Ši norma leidžia teigti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos: byla nagrinėjama tik dėl to pažeidimo, kuris buvo nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole. Organo (pareigūno), nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą, teisė pakeisti nuorodą į materialinės teisės normą nereiškia teisės pripažinti asmenį kaltu kito administracinio teisės pažeidimo, nenurodyto administracinio teisės pažeidimo protokole, padarymu.

2000 m. rugsėjo 22 d., Nr. 4–93 Biuletenis Nr. 1, p. 328 IV bylos iškėlimo ir tyrimo stadijos etapas . ATPK 261 str. nustato protokolo ar medžiagos pasiuntimą . Medžiaga perduodama

tada, kai pareigūnas, tyręs bylą, pats neturi teisės jos nagrinėti arba mano, kad būtina medžiagą perduoti kitoms valstybės institucijoms. Vykdant ATPK 7str. reikalavimus prieš perduodant protokolą ir surinktą medžiagą, pareigūno vadovas privalo patikrinti patraukimo administracinėn atsakomybėn pagrįstumą, bylos įforminimo teisingumą, surinktų įrodymų pakankamumą. Pastebėjęs kokius nors pažeidimus, vadovas turi užtikrinti  trūkumų pašalinimą tyrimo medžiagoje. Tačiau, pareigūnas gali suklysti vertindamas veikos priešingumą teisei ir surašyti protokolą, nesant apskritai administracinio teisės pažeidimo įvykio ar sudėties.  Priimti sprendimą nepradėti teisenos, o pradėtą teiseną nutraukti gali tik turintis teisę bylą nagrinėti organas ar pareigūnas.

ATPK 261 str. reikalauja, kad protokolas turi būti persiųstas ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo surašymo momento. ATPK reikalauja motyvuotai perduoti bylos nagrinėjimą  įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą organui (pareigūnui).

  Paskutiniame šios stadijos etape patikrinama tyrimo ir surašyto protokolo kokybė, išsprendžiamas klausimas, kur siųsti bylą, atliekamas bylos persiuntimas.

6.9. ATVEJAI, KADA ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO PROTOKOLAS NESURAŠOMAS ATPK įtvirtintos teisinės aplinkybės (sąlygos), kada protokolas nesurašomas:1.            Protokolas nesurašomas, kai bauda skiriama ir paimama, o įspėjimas įforminamas teisės pažeidimo vietoje, padarius

administracinius teisės pažeidimus, numatytus šio kodekso 42, 51(2)–51(4), 51(6), 51(7), 52(1), 55, 56, 56(1), 57–78 straipsniuose, 81 straipsnio pirmojoje dalyje, 82–84, 86–91(7), 109 straipsniuose, 111 straipsnio penktojoje dalyje, 112 straipsnyje, 113 straipsnio ketvirtojoje dalyje, 116(2) straipsnio antrojoje dalyje, 118 straipsnyje, 119 straipsnio pirmojoje dalyje, 120, 121 straipsniuose, 122 straipsnio antrojoje dalyje, 136 straipsnio trečiojoje dalyje, 137 straipsnyje, 138, 140, 141 straipsniuose, 142 straipsnio pirmojoje – penktojoje dalyse, 165 (3), 185(4), 192, 205 straipsniuose.

2.            Protokolas nesurašomas tais atvejais, kai asmuo neginčija padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo ir jam skiriama ne didesnė kaip dviejų šimtų litų bauda (82 straipsnis, 123 straipsnio pirmoji dalis, 124 straipsnio pirmoji, antroji ir trečioji dalys, 124(1)

straipsnio pirmoji, antroji, trečioji, ketvirtoji ir šeštoji dalys, 131 straipsnio pirmoji ir penktoji dalys, 132(1) ir 134 straipsniai).3.            Protokolas nesurašomas tais atvejais, kai asmuo neginčija padaryto pažeidimo ir jam skiriama ne didesnė kaip dviejų

šimtų litų bauda (136 straipsnio trečioji dalis, 137 straipsnis, 142 (2), 142(3), 142(4) straipsniai), taip pat kai užsienio valstybių vairuotojui visa skiriama bauda paimama pažeidimo padarymo vietoje (136 straipsnio trečioji dalis, 142 straipsnio šeštoji dalis, 142(2), 142(4), 145,148 straipsniai).

4.            Protokolas nesurašomas padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus šio kodekso 110, 161, 162, 166, 167, 185(1) straipsniuose, kai baudą skiria tam įgalioti policijos pareigūnai, jeigu bauda neviršija vieno šimto litų.

5.            Protokolas nesurašomas tais atvejais, kai asmuo neginčija padaryto pažeidimo ir jam skiriama ne didesnė kaip vieno šimto litų bauda (163(13) straipsnio pirmoji ir trečioji dalys, 189 straipsnio pirmoji dalis).

6.      Protokolas nesurašomas, kai administracinę bylą iškelia teismas, teisėjas, taip pat prokuroras atsisakius kelti baudžiamąją bylą arba nutraukus baudžiamąją bylą, jeigu yra administracinio teisės pažeidimo požymių.

7.            Protokolas nesurašomas padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus šio kodekso 50(5), 50(6), 214(3)

straipsniuose. Administracinio teisės pažeidimo byla dėl šio kodekso 50(5), 50(6) straipsniuose nurodytų pažeidimų pradedama atitinkamai akcininko, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) nario ar kreditoriaus pareiškimu, kuriame turi būti išvardyti asmenys, traukiami administracinėn atsakomybėn užakcininkų, žemės ūkio bendrovių, kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) narių ar kreditorių teisių pažeidimus. Administracinio teisės pažeidimo byla dėl šio kodekso 214(3) straipsnyje numatytų pažeidimų pradedama visuomenės informavimo priemonės atstovo ar žurnalisto pareiškimu.

KONTROLINIAI KLAUSIMAI1. Kokie procesinės teisenos turinio elementai? 2. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai? 3. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos samprata? 4. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos klasifikavimas? 5. Kokiais principais grindžiama administracinių teisės pažeidimų bylų teisena? 6. Teisiniai pagrindai skirti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos tikslams pasiekti? 7. Teisinio proceso stadijos samprata? 8. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijos ir etapai? 9. Kokie požymiai apibudina įrodymus, įrodymų samprata ir rūšys? 10. Procesinių santykių terminai administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje ir šių santykių dalyviai? 11. Administracinio teisės pažeidimo bylos pradėjimo pagrindai? 12. Administracinis tyrimo ir administracinio teisės pažeidimo bylos pradėjimo reikšmė?

13. Kokiais atvejais administracinis tyrimas nepradedamas? 14. Kas ir kokia tvarka sprendžia jeigu mirė asmuo, kurio atžvilgiu buvo pradėta bylos teisena? 15. Koks sprendimas priimamas tais atvejais, kai nustatoma, jog padarytas pažeidimas atitinka nusikaltimo sudėtį? 16. Ar yra galimas asmens patraukimas administracinėn atsakomybėn, jei ikiteisminis tyrimas nutraukiamas dėl subjektyviojo

požymio – kaltės nebuvimo? 17. Kada asmeniui traukiamam  administracinėn atsakomybėn turi būti išaiškintos jo teisės ir pareigos? 18. Kokios byloje yra  administracinio tyrimo ribos? 19. Administracinės bylos pradėjimo terminai? 20. Koks sprendimas galimas kai pareigūnas  suklysta vertindamas veikos priešingumą  administracinei teisei?

7 TEMA. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOS NAGRINĖJIMASĮ V A D A S  Tema skirta pažinti Administracinės teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ypatumus, žinoti institucijas (pareigūnus), įgaliotas

nagrinėti administracinės teisės pažeidimo bylą. Suvokti ir įsisavinti tyrimo administracinės teisės pažeidimo byloje rezultatų procesinį įforminimo vertinimo  , bei kitus procesinius reikalavimus . Ši tema tiesiogiai susijusi su  kitomis administracinių teisės pažeidimų teisenos temomis. Ši tema, ją loginiu-sisteminiu požiūriu nagrinėjant kartu su kitomis proceso teisės bei materialiosios teisės administracinės teisės ir proceso dalyko temomis, padės įsisavinti teorines ir praktines žinias apie  procesinėmis normomis reglamentuotą  valstybinių institucijų , valstybės pareigūnų veiklą skirtą, kad laiku ir teisingai  būtų nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose.

7.1. Institucijos (pareigūnai), įgaliotos nagrinėti administracinės teisės pažeidimų bylas.7.2. Pasiruošimas nagrinėti administracinės teisės pažeidimo bylą. Bylos nagrinėjimo vieta, tvarka ir terminai.7.3. Nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje turinys ir struktūra. Nutarimų administracinės teisės pažeidimų bylose rūšys.

Nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje paskelbimas ir jo nuorašo įteikimas, bei pagrindiniai vykdymo ypatumai

7.1. INSTITUCIJOS (PAREIGŪNAI), ĮGALIOTOS NAGRINĖTI ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLAS Persiuntus protokolą ir medžiagą įgaliotai nagrinėti  institucijai, prasideda antra administracinių tesės pažeidimų bylų teisenos

stadija – “Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas”, kuri reglamentuojama ATPK Dvidešimt pirmame skirsnyje.Prieš nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) privalo pasiruošti bylos nagrinėjimui.  ATPK 280

str. nustatyta tvarka organas (pareigūnas) patikrina ir įvertina bylos medžiagą . Surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, išplaukia bylos žinybingumas, nes protokole nurodoma jo surašymo vieta bei

ATPK straipsnis, kurį pažeidė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo.Bylų žinybingumas priklauso nuo dviejų faktorių: teritorinio (kur pažeidimas padarytas) ir nuo to, kokiai valdymo sričiai jis

priklauso (aplinkos apsaugos pažeidimą nagrinės aplinkos apsaugos institucijos).Kiekvieno organo (pareigūno) kompetencija, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, yra apibrėžta administracinių

teisės pažeidimų kodekse, ATPK  šešioliktame skirsnyje. Organas (pareigūnas) negali nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylų už pažeidimus, numatytus  ATPK straipsniuose neturint tam teisinių įgaliojimų.

Įstatyme  numatyta, kad vienos institucijos pareigūnai, priklausomai nuo jų pareigų, gali nagrinėti tik tam tikros rūšies administracinių teisės pažeidimų bylas. Doc. Dr. S.Šedbaras nagrinėdamas administracinės atsakomybės aspektus pastebi: Pvz.: Praktikoje galima įžvelgti, kad kuo aukštesnes pareigas užima pareigūnas, tuo didesnę baudą jis gali skirti. Įstatymų leidėjas   parodo tai, kad kuo griežtesnė sankcija, tuo sudėtingesnė administracinio teisės pažeidimo byla, todėl jos nagrinėjimas patikimas aukštesnės kvalifikacijos specialistui. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento vardu nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas turi teisę jo direktorius ir pavaduotojai. Jie gali skirti įspėjimą ar baudą iki dviejų tūkstančių litų. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento vyriausieji valstybiniai inspektoriai ir teritorinių padalinių vadovai vadovaujantis ATPK 2462 str., nagrinėdami administracinių teisės pažeidimų bylas, gali skirti įspėjimą arba baudą iki tūkstančio litų. Aukščiau minėtos institucijos vyresnieji valstybiniai inspektoriai, nagrinėdami administracinių teisės pažeidimų bylas, gali skirti įspėjimą arba baudą iki penkių šimtų litų. Kultūros vertybių apsaugos departamento vyresnieji inspektoriai baudas, iki vieno šimto litų, gali paimti pažeidimo padarymo vietoje.

 Administracinio teisės pažeidimo bylos turi būti išnagrinėtos per penkiolika dienų nuo tos dienos, kai kompetetingas organas (pareigūnas) gavo administracinio teisės pažeidimo protokolą. Šio nuostatos  įtvirtintos ATPK 282 str. 1d.. Kai kurioms administracinių teisės pažeidimų byloms įstatymų leidėjas yra numatęs, trumpesnį nei penkiolikos dienų terminą, t.y. specialieji administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo terminai ATPK 282 str. 2d. pvz.:administracinio teisės pažeidimo byla dėl nedidelio chuliganizmo turi būti išnagrinėta per vieną parą nuo administracinės teisės pažeidimo protokolo gavimo dienos ir t.t.

Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti ir kitokius administracinių teisės pažeidimų bylų terminus.Administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos  pagal pažeidimo padarymo vietą.  Šias ir kitas nuostatas susijusias su bylos

nagrinėjimo vieta įtvirtina ATPK 281 str.LVAT konsultacija Dėl pažeidimo, numatyto ATPK 2021 straipsnyje, padarymo vietos : Klausimas. Kuris teismas turi

nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą pagal pažeidimą, numatytą ATPK 2021 straipsnyje, kai administracinio teisės pažeidimo protokolas yra surašomas už privačių interesų deklaracijos nepateikimą Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai? Ką šiuo atveju reikia laikyti administracinio teisės pažeidimo padarymo vieta pagal ATPK 281 straipsnį? ATPK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama pagal jo padarymo vietą. ATPK 2021

straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimą. Kai šis pažeidimas objektyviai pasireiškia neveikimu, tai yra privačių interesų deklaracijos nepateikimu, šio pažeidimo padarymo vieta laikytina institucijos, kuriai pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnį asmuo privalėjo pateikti privačių interesų deklaraciją, buvimo vieta.

2002 m. spalio 15 d., Nr. 16.1–K Biuletenis Nr. 3, p. 259

7.2. PASIRUOŠIMAS NAGRINĖTI ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLĄ. BYLOS NAGRINĖJIMO VIETA, TVARKA IR TERMINAI. APLINKYBĖS, IŠAIŠKINTINOS NAGRINĖJANT BYLĄ

 Pasiruošimo etape išsprendžiama daug svarbių klausimų, kurie turi užtikrinti tolesnį sėkmingą bylos nagrinėjimą ir galutinį jos

išsprendimą, laikantis visų administracinės teisės principų.  ATPK 280 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai skirti pasiruošimui nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą. Ruošdamasis nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) išaiškina ir išsprendžia šiuos klausimus:

1.Ar tas pareigūnas, kuris gavo bylą yra kompetetingas ją nagrinėti, t.y. ar byla jam žinybinga ;2. Ar teisingai surašytas protokolas ir kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga;LVAT Konsultacija: 1. ATPK 280 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad ruošdamasis nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą

organas (pareigūnas) išaiškina, ar teisingai surašytas protokolas ir kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga.ATPK nereglamentuoja, kokių veiksmų turi imtis įgaliotas nagrinėti bylą organas, nustatęs, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas netinkamai, netinkamai parengta kita pažeidimo medžiaga, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis šias aplinkybes turi aiškintis pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje, darytina prielaida, kad nustačius minėtus pažeidimus turi būti grąžinama pažeidimo medžiaga protokolą surašiusiai institucijai papildyti (pataisyti) protokolą ir kitą medžiagą. Tačiau pažymėtina ir tai, kad pagal ATPK 256 straipsnio 3 dalį įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas), t.y. įrodymų rinkimo administracinio teisės pažeidimo byloje pareiga nustatyta ne tik protokolą surašiusiam pareigūnui, bet ir bylą nagrinėjančiam organui (pareigūnui).Todėl manytina, kad bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas) administracinio teisės pažeidimo medžiagą institucijai, surašiusiai protokolą, turėtų grąžinti tais atvejais, kai pateiktoji administracinio teisės pažeidimo medžiaga turi akivaizdžių trūkumų, dėl kurių negalima nustatyti pažeidimo esmės: pažeidimo padarymo vietos, laiko, būdo, pažeidimą padariusio subjekto, pažeidimo sudėtį kvalifikuojančių aplinkybių.

2002 m. vasario 4 d., Nr. 5–K Biuletenis Nr. 3, p.253Teismų praktikos analizė rodo, kad pasitaiko atvejų, kai teismai nustato, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl ATPK

413 straipsnyje numatyto teisės pažeidimo padarymo yra surašytas nesilaikant įstatymo reikalavimų. Teismų praktika tokiais atvejais yra dvejopa:

1. Teismas pasirengimo nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą stadijoje grąžina bylą protokolą surašiusiai institucijai protokolo trūkumams pašalinti. Pavyzdžiui:

 Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 20 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A-1-225-13/2004 nutarė bylą

grąžinti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai administracinio teisės pažeidimo protokolo administracinio teisės pažeidimo protokolo šio nutarimo aprašomojoje dalyje pažymėtiems trūkumams, nurodytiems šio nutarimo aprašomojoje dalyje, pašalinti bei surinkti ir pateikti papildomus faktinius duomenis. Byloje administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 413 straipsnio 1 dalį buvo surašytas uždarosios akcinės bendrovės personalo vadovei d. J. Teismas nurodė, kad protokole turi būti tiksliai suformuluota pažeidimo esmė, jo padarymo vieta ir laikas. Tuo tarpu dėl d. J. surašytame protokole apsiribota operatyvaus patikrinimo metu nustatytų aplinkybių aprašymu, o ATPK 413 straipsnio l dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymas d. J. arba kokiam nors kitam asmeniui neinkriminuotas. Be to, byloje nesurinkti ir būtini jos išsprendimui faktiniai duomenys: dokumentai, patvirtinantys tai, kad d.  J. eina personalo vadovės pareigas, dokumentai, nustatantys šias pareigas einančio asmens įgalinimus, dokumentai, patvirtinantys, kam priklauso kavinė, kurioje dirbo darbuotojai. Teismas vertino, kad tokie įstatymo pažeidimai ne tik atima teismui galimybę patikrinti pareikštą kaltinimą, bet ir suvaržo pažeidėjos teisę į gynybą. Teismas priėjo prie išvados, kad byla nėra parengta nagrinėti teisme, todėl ją grąžino protokolą surašiusiai institucijai protokolo trūkumams pašalinti.

 2. Teismas bylą nagrinėja iš esmės ir bylą nutraukia, kaip bylos nutraukimo pagrindą nurodydamas tai, kad administracinio teisės

pažeidimo protokolas surašytas netinkamai. Pavyzdžiui: Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. liepos 22 d. nutarimu išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-1-123-14/2004

uždarosios akcinės bendrovės direktoriui A. M. administracinę bylą dėl ATPK 413 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymo nutraukė. Teismas konstatavo, kad A. M. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas neatitinka ATPK 260 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, „nes nėra tiksliai suformuluotas pats administracinis teisės pažeidimas“, iš protokolo turinio nėra aišku, apie kokį pažeidimą yra kalbama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis atkreipia teismų dėmesį į tai, kad apylinkės teismas, rengdamasis nagrinėti bylą, pagal ATPK 280 straipsnį privalo išspręsti, ar teisingai surašytas protokolas ir kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, įvertinti ar išreikalauti reikalingą papildomą medžiagą, taip pat tai, ar tenkintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, nukentėjusiojo, jų atstovų pagal įstatymą, advokatų ar kitų įgaliotų atstovų prašymai. Šios teisės normos suponuoja, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas ir bylos medžiagos išsamumas turi būti įvertinamas jau pasirengimo nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą stadijoje. Šioje stadijoje nustačius trūkumų, trukdančių administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimui, bylos nagrinėjimo iš esmės stadija neturėtų prasidėti, nes ji nėra skirta administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumams šalinti. Teismas, nustatęs, kad protokolas yra surašytas netinkamai – nenurodyti esminiai nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties požymiai, yra kitų esminių protokolo ar bylos medžiagos trūkumų, kliudančių bylą nagrinėti teisme, turėtų grąžinti bylą protokolą surašiusiai institucijai administracinio teisės pažeidimo protokolui patikslinti arba papildomai tirti priklausomai nuo bylos aplinkybių. Grąžindamas administracinio teisės pažeidimo bylą, apylinkės teismas priima motyvuotą nutartį, kurioje nurodo nustatytus trūkumus, trukdančius nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą teisme. Įstatymo nenumatyta, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumai yra pagrindas nutraukti administracinę bylą.

 Atkreiptinas teismų dėmesys į tai, kad apylinkės teismas, kaip bylą nagrinėjantis organas, taip pat yra įpareigotas rinkti įrodymus (ATPK 256 straipsnio 3 dalis). Dėl to esant protingai galimybei surinkti įrodymus, kai byla perduota teismui, toks bylos grąžinimas institucijai, surašiusiai administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl neišsamaus tyrimo, yra negalimas. Pavyzdžiui:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A-1-168-07/2003 2003 m. rugsėjo 29 d. nutarimu nutarė L. B. administracinę bylą grąžinti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Teismas nurodė, kad protokole nurodytas netikslus adresas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį

skundą, 2004 m. vasario 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. N9-219-04) nurodė: nustačius, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas netinkamai, netinkamai parengta kita bylos medžiaga, administracinio teisės pažeidimo protokolas kartu su kita pažeidimo medžiaga gali būti grąžinti protokolą surašiusiai institucijai papildyti ar pataisyti. Tačiau pažymėtina ir tai, kad ATPK 248 straipsnyje numatyti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai, tarp jų ir uždavinys laiku išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes ir išspręsti jas tiksliai pagal įstatymus, yra keliami tiek asmenims, įgaliotiems surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, tiek administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėjantiems organams. ATPK 256 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas). Taigi galiojantys įstatymai administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam organui numato aktyvią poziciją minėtame procese. Atsižvelgus į šias įstatymo nuostatas taip pat darytina išvada, kad bylą nagrinėjantis organas administracinio teisės pažeidimo medžiagą institucijai, surašiusiai administracinio teisės pažeidimo protokolą, turėtų grąžinti tik tais atvejais, kai pateikta administracinio teisės pažeidimo medžiaga turi akivaizdžių trūkumų, dėl kurių negalima nustatyti pažeidimo esmės: pažeidimo padarymo vietos, laiko, būdo, pažeidimą padariusio subjekto, pažeidimo sudėtį kvalifikuojančių aplinkybių. Darytina išvada, kad L. B yra pakeitęs savo gyvenamąją vietą, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama kaip administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumas, dėl kurio negalima nustatyti pažeidimo esmės, tad ši aplinkybė negali būti vertinama ir kaip pagrindas grąžinti administracinio teisės pažeidimo protokolą bei bylos medžiagą protokolą surašiusiai institucijai. Minėta aplinkybė vertintina tik kaip procesinė kliūtis nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, kuri gali būti pašalinta aktyviais administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančio organo veiksmais (užklausiant atitinkamas institucijas apie traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens gyvenamąją, darbo vietą).

2. Dėl pažeidimo kvalifikacijos pakeitimo nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Klausimai. Ar turi teisę muitinės pareigūnas, nagrinėjantis muitinės kompetencijai priskirtą administracinio teisės pažeidimo bylą, pakeisti protokole neteisingai nurodytą teisės pažeidimo kvalifikaciją (straipsnio dalį), jei pažeidimo esmė nustatyta teisingai?Konsultacija. ATPK 284 straipsnio 2 dalis numato, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, turi teisę pakeisti nuorodą į šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už šį pažeidimą, jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikytina ir administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam muitinės pareigūnui.

2004 m. sausio 15 d. Nr. 02-04-22. Biuletenis Nr. 5, p. 260.doc. Dr. S. Šedbaras teigia, kad nors šiame kodekso straipsnyje nenurodyta, tačiau institucija ar pareigūnas turėtų būtinai išsiaiškinti

dar vieną aplinkybę – ar protokolą surašė tam įgaliotas pareigūnas. LAT Senatas 1996 m. gruodžio 30 d. nutarimu aprobuodamas Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1996 m. lapkričio 7 d. nutartį, konstatavo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas, surašytas asmens, neturinčios tam teisės, yra niekinis ir nepatvirtina administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Todėl, vadovaujantis LR ATPK 250 str. 1 punktu, administracinio teisės pažeidimo bylos procesas negali būti pradėtas, o pradėjus turi būti nutrauktas[1].

              3. Ar pranešta asmenims, dalyvaujantiems nagrinėjant bylą, apie jos nagrinėjimo laiką ir vietą. ATPK nedetalizuoja, kaip turi būti pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą.

 Praktikoje, vienai atvejais nagrinėjimo laikas ir vieta nurodoma administracinio teisės pažeidimo protokole, ir pažeidėjas apie tai supažindinamas pasirašytinai.

Dėl ATPK 272 straipsnio taikymo LVAT konsultacija: Klausimai. Vadovaujantis ATPK 272 straipsniu, traukiamam administracinėn atsakomybėn asmeniui yra būtina pranešti apie bylos

nagrinėjimo vietą ir laiką, o nagrinėjant tam tikrų administracinių teisės pažeidimų bylas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas yra privalomas. Kaip turėtų elgtis teismas, gavęs administracines bylas, kuriose nurodoma, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, arba kai nėra galimybės jam pranešti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ar atvesdinti, nes administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu adresu asmuo negyvena, o jo buvimo vieta nežinoma? Ar šiuo atveju galima pripažinti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo vengia atvykti? ATPK 35 straipsnio 3 dalis numato, kad administracinės nuobaudos skyrimo terminai gali būti pratęsiami, bet ne ilgiau kaip 1 metams. Kokia tvarka ir kaip turėtų būti išnagrinėta administracinė byla, jeigu ir po 1 metų pažeidėjo buvimo vieta nėra nustatyta?

Konsultacija. ATPK 272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Nesant šio asmens, byla gali būti išnagrinėta tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ir jeigu iš jo negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą (ATPK 272 straipsnis). Faktas, jog traukiamas atsakomybėn asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu adresu nerandamas, nes jis ten negyvena, ir teismas dėl to neturi galimybės jam pranešti apie posėdį, nėra kodekse numatytas pagrindas pripažinti, jog asmuo vengia atvykti, ir išnagrinėti bylą tokiam asmeniui nedalyvaujant. Tačiau tokia faktinė situacija, apibrėžiama kaip procesinė kliūtis bylai išnagrinėti, pagal ATPK 35 straipsnio 3 dalį yra teisinis pagrindas administracinių nuobaudų skyrimo terminams pratęsti, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams. Šiam terminui pasibaigus, atsiranda aplinkybės, darančios administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną negalimą, todėl byla turi būti nutraukiama (ATPK 250 straipsnio 7 punktas). Administracinių teisės pažeidimų kodekse įtvirtintas administracinių teisės pažeidimo bylų teisenos reglamentavimas yra abstraktaus pobūdžio, apibrėžiantis tik pagrindines procesines taisykles. Todėl manoma, jog, siekiant įgyvendinti kodekse nustatytus administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinius (ATPK 248 straipsnis), administracinių bylų iškėlimo stadijoje pagal kompetenciją veikiantys pareigūnai, įvertinę administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu nustatytas konkrečias aplinkybes: asmuo, traukiamas atsakomybėn, pareiškia neturįs nuolatinės gyvenamosios vietos, vengia ją nurodyti ar objektyviai akivaizdūs požymiai liudija asmens asocialią gyvenseną ir pan., – turi, esant kodekse numatytoms sąlygoms, taikyti administracinį sulaikymą, o kitais atvejais – teisėtomis priemonėmis užtikrinti, kad teisės pažeidėjai apie bylos nagrinėjimą būtų informuojami jų supažindinimo su protokolu metu. Valstybės institucijų bendradarbiavimo teisėtvarkos bei teisėtumo užtikrinimo srityje principus atitiktų ir tokia praktika, kai pažeidėjai į teismus vyktų nedelsiant po protokolo surašymo, t.y. atliekant procesinius veiksmus, numatytus ATPK 261 straipsnyje.

2002 m. lapkričio 26 d., Nr. 20 K Biuletenis Nr. 3, p. 262  Kitais atvejais pranešimo apie bylos nagrinėjimą klausimai sprendžiami pagal ABTI ir CPK nuostatas. ATPK 2 straipsnyje

įtvrtinta, jog Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų yra šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų.

  Kitiems  teisenos dalyviams (nukentėjusiajam, liudytojams ir kt.) kaip rodo

praktika, dažniausiai apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą nepranešama, išskyrus atvejus, kai byla yra sudėtinga ir tyrimo metu surinktuose dokumentuose įžvelgtini prieštaravimai ir pan. Tačiau, tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai  dėl įvairių priežasčių (pvz., nenoras bendrauti su policija, papildomos atvykimo išlaidos, darbas ir kt.) į bylos nagrinėjimą atvyksta labai retai.

Dėl nukentėjusiojo dalyvavimo nagrinėjant administracinę bylą LVAT Konsultacija. Pagal ATPK 273 str. nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala. Šiame straipsnyje nustatytos nukentėjusiojo teisės: susipažinti su bylos medžiaga, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus, nagrinėjant bylą, naudotis teisine advokato pagalba, apskųsti nutarimą. Jei nukentėjusiajam gali būti žinomos kokios nors byloje nustatytinos aplinkybės, jis gali būti apklaustas kaip liudytojas.Pagal ATPK 256 str. nukentėjusiojo paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonės, kuriomis remiantis įstatymo nustatyta tvarka gali būti įrodomas administracinio teisės pažeidimo padarymas.

Rengdamasi nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą institucija (pareigūnas) turi išsiaiškinti, ar pranešta asmenims, dalyvaujantiems nagrinėjant bylą, prie kurių priskirtinas ir nukentėjusysis, apie jos nagrinėjimo laiką ir vietą (ATPK 280 str. 3 p.).ATPK 283 str. nustato administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo tvarką. Šiame straipsnyje nurodyta, kad kolegialios institucijos posėdžio pirmininkas arba bylą nagrinėjantis pareigūnas išaiškina dalyvaujantiems nagrinėjant bylą asmenims jų teises. Be to, posėdyje išsprendžiami prašymai, išklausomi dalyvaujantys nagrinėjant bylą asmenys ir ištiriami įrodymai.

Vertinant šias įstatymo normas darytina išvada, jog nukentėjusiajam privalo būti pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjus nepranešus nukentėjusiajam būtų pažeista jo teisė dalyvauti nagrinėjant bylą ir būtų nepasiekti administracinių teisės pažeidimų teisenos tikslai: visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. Todėl šių įstatymo nuostatų pažeidimas, esant nukentėjusiojo skundui, gali būti pagrindas pripažinti nutarimą neteisėtu.

2001 m. spalio 5 d., Nr. 122 Biuletenis Nr. 2, p. 317Dėl dokumentų įteikimo administracinėse bylose asmenims, gyvenantiems užsienyje LVAT Konsultacija: Jeigu asmuo, kuriam reikia įteikti teismo šaukimą, pranešimą ar kitą teismo dokumentą, t. y. adresatas, yra

užsienio valstybėje, tai valstybės suvereniteto principas šio veiksmo teismui pačiam atlikti neleidžia. Tačiau aplinkybė, kad adresatas yra užsienio valstybėje, neatleidžia teismo nuo pareigos tinkamai įteikti asmeniui teismo dokumentus.

Svarbiausias tarptautinės teisės dokumentas, reglamentuojantis teismo šaukimų, pranešimų ir kitų teismo dokumentų įteikimo tvarką yra 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje (toliau tekste - Konvencija), kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2000 m. gegužės 9 d. įstatymu Nr. VIII - 1670. Tačiau Konvencija taikoma išimtinai tik nagrinėjant civilines ir komercines bylas, kadangi tokią jos taikymo apimtį nustato Konvencijos l straipsnis. Įrodymų surinkimui ar dokumentų įteikimui valstybėje, su kuria Lietuva yra sudariusi teisinės pagalbos sutartį, gali būti taikomos teisinės pagalbos sutarties nuostatos. Praktiškai visos galiojančios bei rengiamos Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos ir teisinių santykių sutartys reglamentuoja bendradarbiavimą civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, tačiau nė viena iš jų neapima teisinio bendradarbiavimo administracinėse bylose, todėl ir šiuo atveju sutartimis reglamentuojamų teisinių santykių apimtis neturėtų būti aiškinama plečiamai. Kadangi nei Konvencija, nei teisinės pagalbos ir teisinių santykių sutartys, jei jose nesusitarta dėl teisinės pagalbos administracinėse bylose, nesuformuoja teisinio pagrindo kreiptis į kompetentingas užsienio valstybių institucijas, teismo dokumentai administracinėse bylose užsienio valstybėse gyvenantiems asmenims turėtų būti siunčiami tik diplomatiniais kanalais. Teismas ar kita institucija, nagrinėjanti administracinę bylą, turi siųsti prašymą suteikti teisinę pagalbą ir visus reikiamus dokumentus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, ji -Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, o ši per Lietuvos diplomatines ar konsulines įstaigas atitinkamoje užsienio valstybėje perduoda juos atitinkamai užsienio valstybės institucijai vykdyti abipusiškumo principu.

2003 m. sausio 10 d. Nr. 30-K Biuletenis Nr. 4,  p. 428 Administracinio teisės peidimo bylos nagrinėjimo metu paaiškinimuose ar kituose procesiniuose dokumentuose įtvirtintus liudytojų

parodymus reikėtų pripažinti tinkamais įrodymais, kas užtikrintų bylos nagrinėjimo operatyvumą, efektyvumą ir ekonomiškumą. Be abejonės, visais atvejais nukentėjusysis informuojamas apie bylos nagrinėjimo rezultatus.

LVAT Konsultacija. ATPK 272 str. numatyta, kad ATP byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Nesant šio asmens, byla gali būti išnagrinėta tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą ir jeiguišjonegautasprašymasatidėtibylosnagrinėjimą.ABTĮ 123 str. 1 d. minimas pranešimas apie teismo posėdžio laiką ir vietą ATP bylose. Iš šių įstatymų nuostatų darytina išvada, kad ATPK nuostata apie šaukimo išsiuntimą taikytina tuomet, kai ATP byla atitinkamo pareigūno (organo) arba teismo nagrinėjama pirmą kartą, kai įstatymo numatytų subjektų dalyvavimas reikalingas tam, kad būtų išaiškintos visos bylos aplinkybės. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos tvarka apygardų administraciniuose teismuose ir tikrinant jau paskirtos administracinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, pagal ABTĮ 123 str. 1 d. skundą padavusiam asmeniui ir administracinę nuobaudą paskyrusiai institucijai (pareigūnui) tik praneština apie teismo posėdžio laiką ir vietą, šaukimas nebesiųstinas.

2001 m. vasario 15 d. Biuletenis Nr. 1, p. 3314. Ar reikia išreikalauti papildomą medžiagą. Jei organas, nagrinėjantis bylą mato, kad surinkti ne visi įrodymai, nepadarytos

reikiamos ekspertizės, nėra būtinų dokumentų, be kurių negalima bylos teisingai išspręsti, jis prieš pradėdamas nagrinėti bylą, turi surinkti trūkstamą medžiagą pats, arba grąžinti ją tyrusiam pareigūnui papildyti.

              5. Ar tenkintini, ar atmestini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, nukentėjusiojo, jų atstovų pagal įstatymą, advokatų ar kitų įgaliotų atstovų prašymai. Prašymai gali būti įvairūs: iškviesti liudytojus, paskirti vertėją, atlikti ekspertizę, išreikalauti dokumentus ir kt. Kai bylą nagrinėja kolegialus organas, prašymų svarstymo rezultatai fiksuojami posėdžio protokole. Tačiau, ATPK visiškai nenurodo, kokiame procesiniame dokumente turi būti išspręsti šie klausimai, kai byla nagrinėjama vienasmeniškai, o dažniausiai taip ir yra. Manyčiau, kad atmesti prašymą būtų galima tik priėmus motyvuotą nutarimą.

  Išsprendus visus šiuos klausimus galima pereiti prie kito bylos nagrinėjimo etapo-bylos nagrinėjimo iš esmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad nagrinėjant administracinio teisės

pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes: „Pagal ATPK 248 straipsnį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir

objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 straipsnio l dalis nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar ATP protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų įvertinimas yra pagrįstas visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų ATPK 284 straipsnio l dalyje nurodytų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (ATPK

257 straipsnis). Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas“[2].

  ATPK 283 str. Nustatyta,  jog byla nagrinėti pradedama paskelbiant kolegialaus organo sudėtį ar pristatant tą bylą nagrinėjantį pareigūną.

  Kolegialaus organo posėdžio pirmininkas arba bylą nagrinėjantis pareigūnas paskelbia, kokia byla bus nagrinėjama, kas traukiamas administracinėn atsakomybėn, išaiškina dalyvaujantiems nagrinėjant bylą asmenims jų teises ir pareigas. Po to paskelbiamas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Posėdyje išsprendžiami prašymai, išklausomi dalyvaujantys nagrinėjant bylą asmenys ir ištiriami įrodymai.

 Nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, kolegialus organas rašo protokolą, kuriame nurodoma:1) posėdžio data ir vieta;2) bylą nagrinėjančio organo pavadinimas ir sudėtis;3) nagrinėjamos bylos turinys;4) žinios apie asmenų, turinčių dalyvauti nagrinėjant bylą, atvykimą;5) asmenų, dalyvaujančių nagrinėjant bylą, paaiškinimai, jų prašymai ir šių prašymų svarstymo rezultatai;6) dokumentai ir daiktiniai įrodymai, ištirti nagrinėjant bylą;7) žinios apie priimto nutarimo paskelbimą ir jo apskundimo tvarkos bei terminų išaiškinimą.          Kolegialaus organo posėdžio protokolą pasirašo posėdžio pirmininkas ir sekretorius. Administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama vadovaujantis visų piliečių lygybe prieš įstatymą ir nagrinėjantį bylą organą

(pareigūną) nepriklausomai nuo kilmės, socialinės ir turtinės padėties, rasinio ir nacionalinio priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių.

Lietuvos Respublikoje administracinių teisės pažeidimų bylų procesas vyksta lietuvių kalba. Dalyvaujančiam byloje asmeniui, nemokančiam lietuvių kalbos, užtikrinama teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis.

               Organas (pareigūnas), įgaliotas surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą arba nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, turi teisę nuspręsti pridėti prie bylos ne lietuvių kalba surašytus dokumentus. Tokiu atveju, nagrinėjant bylą, jeigu prireikia, turi būti užtikrintas dokumentų vertimas į lietuvių kalbą.

Administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama viešai. Siekiant didinti auklėjamąjį ir prevencinį administracinių teisės pažeidimų bylų proceso vaidmenį, tokios bylos gali būti nagrinėjamos tiesiogiai darbo kolektyvuose, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens mokymosi arba gyvenamojoje vietoje.

 Šiame etape tiriama ir vertinama faktinė situacija, atrenkama ir analizuojama taikoma teisės norma. Nagrinėjant bylą būtina išsiaiškinti ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu ir trauktinas atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

ATPK 257 straipsnyje įtvirtinta, jog bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas) turi įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Pareigūnas, nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, turi atsižvelgti į pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes (ne tik nustatytas įstatymų), vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais.

LVAT praktika Dėl teisės ištaisyti administracinio teisės pažeidimo protokolo klaidas ir pakeisti kaltinimo turinį. Dėl veikų, kuriomis gali būti padaromas ATPK 1723 straipsnyje nurodytas administracinis teisės pažeidimas

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 284 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra skirta tiems atvejams, kai organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą ir priimdamas galutinį sprendimą byloje siekia ištaisyti administracinio teisės pažeidimo protokolo klaidas, pakeisdamas asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, veikos kvalifikaciją galutiniu byloje priimamu sprendimu. Ši teis ės norma nesudaro galimybės teismui savo iniciatyva papildyti kaltinimą asmeniui, traukiamam administracinėn atsakomybėn, naujomis esminėmis faktinėmis veikos aplinkybėmis, o taip pat pripažinti kaltu padarius administracinį pažeidimą, nurodant naujus esminius administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 284 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama kaip suteikianti teismui teisę savo iniciatyva pakeisti administracinio teisės pažeidimo protokolo ir jame suformuluoto kaltinimo turinį, ir todėl perduoti bylą nagrinėti kitai institucijai. Šios funkcijos Administracinių teisės pažeidimų kodekso yra pavestos institucijoms, įgaliotoms surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus. Teismas, nustatęs, jog administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas konkretus ATPK straipsnis ar jo dalis neatitinka administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio ar bylos aplinkybių, ir tai kliudo teismui nagrinėti bylą, turi vertinti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas yra su esminiais trūkumais, kliudančiais bylą nagrinėti teisme, ir privalėtų grąžinti bylą protokolą surašiusiai institucijai, kad būtų pašalinti trūkumai. Paprastai protokolo trūkumais, kliudančiais bylą nagrinėti teisme, turi būti pripažįstami tokie atvejai, kai teismui priėmus nutarimą, asmens veika būtų kvalifikuojama nurodant naujas, nei nurodyta administracinio teisės pažeidimo protokole, esmines faktines veikos aplinkybes, ar naujus esminius administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius. ATPK 1723 straipsnis numato administracinę atsakomybę už valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą apskaičiavimo bei mokėjimo klausimais nevykdymą, taip pat trukdymą įgyvendinti kitas jų teises. Šio straipsnio dispozicijoje nustatytos dvi alternatyvios veikos, kurių atlikimas užtraukia sankcijoje nustatytą baudą, tai: pirma, valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą apskaičiavimo bei mokėjimo klausimais nevykdymas; antra, trukdymas įgyvendinti kitas valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų teises. Bet kurios šios veikos atlikimas gali užtraukti administracinę atsakomybę.

Administracinė byla Nr. N3-444/2006Organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, turi teisę pakeisti nuorodą į šio kodekso straipsnį,

straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už šį pažeidimą, jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą administracinį teisės pažeidimą. .

Dr. S. Šedbaras teigia, jog pastaroji nuostata reiškia, kad institucijai ar pareigūnui, nagrinėjantiems administracinio teisės pažeidimo bylą, nustačius, jog administracinės teisės pažeidimo protokole išdėstytos ne tos faktinės aplinkybės, kurios paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, bylą nagrinėjantis subjektas paties kaltinimo esmės ir apimties, išdėstytos protokole, keisti ar pildyti negali. Tokiu atveju

institucija ar pareigūnas gali priimti tik vieną nutarimą – nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą.Tačiau tai nereiškia, kad pažeidėjas išvengs atsakomybės. Pareigūnai, įgalioti atlikti tyrimą tokios kategorijos byloje, gali atlikti

papildomą tyrimą ir surašyti naują administracinės teisės pažeidimo protokolą, jei tik nesuėjo terminai, numatyti ATPK 35 str.

LVAT praktika D ėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių užtikrinimo esant pažeidimų, padarytų ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje

Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos tvarka leidžia pašalinti visas klaidas, kurios buvo padarytos užtikrinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje. Jei nagrinėjant bylą teisme šio asmens teisės užtikrinamos ir teismas tinkamai išnagrinėja bylą, pirmosios instancijos teismo sprendimas vien tik dėl pažeidimų, padarytų ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje, negali būti naikinamas.

Administracinė byla Nr. 29 - 03 Administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos per penkiolika dienų nuo tos dienos, kai turintis teisę nagrinėti bylą organas

(pareigūnas) gauna administracinio teisės pažeidimo protokolą ir kitą bylos medžiagą (ATPK 282 str.1d.). Už kai kuriuos pažeidimus numatyti trumpesni bylos nagrinėjimo terminai – para, trys, penkios, septynios dienos (ATPK 282 str.2d).

 Bylos dažnai neišnagrinėjamos per nustatytus sutrumpintus terminus ir dėl objektyvių priežasčių. ATPK 282 str.3d. įtvirtintos sąlygos, kurių buvimas leidžia pratęsti bylos nagrinėjimo terminus, bet ne ilgiau, nei numatyta ATPK 35 str., kuris reglamentuoja administracinės nuobaudos skyrimo terminus tais atvejais, kai asmuo vengia administracinės atsakomybės, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga arba kai dėl pažeidimo tyrimo arba kitų objektyvių priežasčių neįmanoma nustatytais terminais išnagrinėti bylos.

LVAT Konsultacija. ATPK 287 straipsnyje nustatyta, kad išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą organas (pareigūnas) priima nutarimą. Atskirais procesiniais klausimais, kai byla neišsprendžiama iš esmės, teismai paprastai priima nutartis. Todėl ir apylinkės teismo teisėjas atskirus procesinius veiksmus turėtų įforminti nutartimi.

2002 m. vasario 4 d., Nr. 5–K Biuletenis Nr. 3, p. 254ATPK 282 str. 5d. nustatyta, kad kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, terminai pradedami

skaičiuoti iš naujo nuo apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ši nuostata atkartota ir ATPK 35 str.4d. Tačiau įstatymu tiesiogiai neaptarti tie atvejai, kai institucijų ar pareigūnų, įgaliotų nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas, priimti nutarimai panaikinami apygardų administracinio teismo nutartimi ir grąžinami papildomam bylos aplinkybių tyrimui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 10 05 konsultacijoje Nr.128 nurodoma, kad tuo atveju institucija negali išspręsti pažeidėjo atsakomybės klausimo dėl būtinumo byloje atlikti tyrimą, t.y. atsiranda sąlygos, numatytos ATPK 35 str.3d., todėl terminas nepradedamas skaičiuoti iš naujo ir turi būti spredžiamas nuobaudos skyrimo termino pratęsimo klausimas.

 [1] Šedbaras S. Administracinė atsakomybė, Vilnius, “Justitia”, P 276.[2] Administracinių teismų praktika 2. P. 292-293.

7.3. NUTARIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE TURINYS IR STRUKTŪRA. NUTARIMŲ ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLOSE RŪŠYS. NUTARIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE PASKELBIMAS IR JO NUORAŠO ĮTEIKIMAS

 ATPK 286 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) priima

nutarimą byloje. Pagal ATPK 286 straipsnio 2 dalį nutarime turi būti: nutarimą priėmusio organo (pareigūno) pavadinimas, bylos nagrinėjimo data, žinios apie asmenį, kurio byla nagrinėjama, žinios apie kitus byloje dalyvaujančius asmenis, bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymas ir motyvuotas jų įvertinimas, ATPK straipsnio, straipsnio dalies ar kito teisės akto, numatančio atsakomybę už šį pažeidimą, kurio reikalavimus pažeidė asmuo, nurodymas, byloje priimtas sprendimas.

Atkreiptinas teismų dėmesys į tai, kad 2004 m. sausio 29 d. įstatymu Nr. IX-1995[1] ankstesnė šios teisės normos redakcija buvo papildyta žodžiais „ir motyvuotas jų įvertinimas“. Taigi įstatymų leidėjas šiuo pakeitimu akcentavo, kad nutarime bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės turi būti ne tik išdėstomos, bet ir motyvuotai įvertinamos, t. y. nutarimai administracinio teisės pažeidimo byloje turi būti tinkamai motyvuojami.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į būtinybę nutarimus tinkamai motyvuoti:„Institucija, nagrinėjanti administracinę bylą, privalo vykdyti ATPK 257 straipsnio reikalavimus ir surinkti visumą įrodymų, kurių

pagrindu konstatuojamos arba paneigiamos neteisėtos veikos aplinkybės, įrodymus, reikšmingus skiriant nuobaudą, liečiančius pažeidėjo asmenį. Atkreiptinas teismų dėmesys į tai, kad nutarimas pripažįstamas pagrįstu tik tada, jei išvados padarytos visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus ir įvertinus visas bylai svarbias faktines aplinkybes“ [2] ; „būtina teismų daromas išvadas pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma“ [3] .

Nutarimo priėmimo, paskelbimo ir nutarimo nuorašo įteikimo tvarka nustatyta ATPK dvidešimt antrame skirsnyje. ATPK 287 straipsnyje nurodytos nutarimų rūšys:Išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) priima vieną iš  nutarimų: skirti administracinę nuobaudą; nutraukti bylą; motyvuotai perduoti bylos nagrinėjimą kitam įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą organui

(pareigūnui). Įstatymo leidėjas šiame straipsnyje įtvirtino reikalavimus, kad nutarimas nutraukti bylą gali būti priimamas esant vienai iš

aplinkybių, numatytų šio kodekso 250 ir 251 straipsniuose.LVAT Konsultacija: kiekvienoje atskirai nagrinėjamoje byloje dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo sprendimas turi būti

priimamas savarankiškai, išsiaiškinus visas reikšmingas bylos aplinkybes ir įvertinus toje byloje surinktus įrodymus. Kiekvieno administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės klausimas turi būti sprendžiamas individualiai ir todėl yra įmanoma situacija, kad nelegalaus darbdavio ir darbuotojo bylose bus priimami skirtingi sprendimai, pavyzdžiui, vieno atžvilgiu byla bus nutraukiama, o kitas pripažįstamas kaltu. Vienoje byloje priimtas nutarimas ir tos bylos teismo posėdžio protokolas, nagrinėjant kitą bylą, laikytini dokumentais, atitinkančiais Administracinių teisės pažeidimų kodekso 256 straipsnyje nustatytus įrodymų požymius.

2003 m. sausio 22 d. Nr. 02-04-01 Biuletenis Nr. 4,  p. 423  Praktikai ir mokslininkai teigia, jg dažniausiai priimamas nutarimas skirti administracinę nuobaudą. ATPK II skyriuje įtvirtintos nuostatos  reglamentuojančios administracinės atsakomybės priemonių taikymą .

Įstatymo leidėjas ATPK 30-302 straipsniuose,  imperatyviai nustato nuobaudų skyrimo taisykles. Pvz..: skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuobauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Tiek baudos mažinimas, tiek didinimas turi būti motyvuojami nutarime.

Tačiau administracinėje praktikoje   atskirais atvejais iškyla neaiškumų dėl normų taikymo. Todėl reikia vadovautis LVAT formuojama praktika:

 LVAT praktika dėl vienarūšio teisės pažeidimo ATPK 32 str. 1 d. 5 p. taikymo prasme:Klausimas. Koks teisės pažeidimas laikytinas sunkinančiu atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 32 str. 1 d.

5 p.: ar bet koks administracinis teisės pažeidimas pagal bet kokį ATPK straipsnį; ar pažeidimas, esantis tame pačiame ATPK skirsnyje, ar pažeidimas, numatytas tame pačiames traipsnyje? Konsultacija. ATPK 32 str. išvardytos atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą sunkinančios aplinkybės. Šio straipsnio 1 d. 5 p. nurodyta, kad sunkinanti aplinkybė yra pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda. Administraciniai teisės pažeidimai kodekse pagal rūšis suskirstyti į skirsnius, todėl vienarūšiais pažeidimais ATPK 32 str. 1 d. 5 p. prasme laikytini pažeidimai, numatyti to paties ATPK skirsnio straipsniuose.

2001 m. gruodžio 12 d., Nr. 137 Biuletenis Nr. 2, p. 323 LVAT praktika Dėl nuobaudų skyrimo esant administracinių teisės pažeidimų sutapčiai ATPK 33 straipsnio 2 dalyje yra numatytas nuobaudų skyrimas esant administracinių teisės pažeidimų sutapčiai. Teisės teorijoje ir

praktikoje yra išskiriamos dvi nusikaltimų sutapties rūšys: idealioji sutaptis (tai atvejis, kai pažeidėjas viena veika tuo pačiu metu padaro du pažeidimus, numatytus skirtingose ATPK normose) ir realioji sutaptis (tai atvejis, kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais, skirtingu metu padaro du ar daugiau pažeidimų, numatytų skirtinguose ATPK straipsniuose ir nei už vieną iš jų jam dar nebuvo paskirta administracinė nuobauda)

Bet kuriuo atveju skiriant nuobaudą už kelis pažeidimus turi būti atskirai įvertinamas ir kvalifikuojamas kiekvienas iš padarytų pažeidimų, nurodoma už jį pagal ATPK numatytas bendrąsias nuobaudų skyrimo taisykles skirtina nuobauda ir tik tada paskiriama galutinė nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose.

Administracinė byla Nr. N9-663-2005.( Administracinių teismų praktika Nr. 7) Taip pat būtina laikytis principo, kad už vieną pažeidimą gali būti paskirta tik viena pagrindinė arba viena pagrindinė ir viena

papildoma nuobauda. Kai vienas asmuo padaro du ar daugiau administracinių teisės pažeidimų, nuobauda skiriama už kiekvieną pažeidimą atskirai. Tačiau, jei tas pats pareigūnas nagrinėja kelias vieno asmens administracinių teisės pažeidimų bylas, galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį  iš padarytųjų pažeidimų, ribose. Tokiu atveju prie pagrindinės nuobaudos gali būti prijungiama  viena iš papildomų nuobaudų, numatytų straipsniuose dėl atsakomybės už bet kurį padarytą administracinį teisės pažeidimą.

LVAT  Konsultacija. 1) ATPK 33 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu asmuo padarė kelis administracinius teisės pažeidimus, kurių bylas nagrinėja tas pats organas (pareigūnas), galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose. Šioje normoje numatytas nuobaudų skyrimas esant administracinių teisės pažeidimų sutapčiai. Tokiais atvejais taikomas nuobaudų subendrinimas, kuris gali būti atliekamas sudėjimo būdu, t.y. nuobaudų, numatytų už kiekvieną iš padarytų pažeidimų, sudėjimas pilnai ar iš dalies, arba taikant nuobaudų apėmimo principą, t.y. griežtesne nuobauda apimant švelnesnę nuobaudą. Nuobaudų subendrinimo būdą turi parinkti bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas), atsižvelgdamas į nuobaudos individualizavimo principą.Pažymėtina, kad bet kuriuo atveju skiriant nuobaudą už kelis pažeidimus turi būti atskirai įvertinamas (nustatant visas pažeidimo padarymo aplinkybes, surinkus ir įvertinus visus tas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus) ir kvalifikuojamas kiekvienas iš padarytų pažeidimų, nurodoma už jį pagal ATPK numatytas bendrąsias nuobaudų skyrimo taisykles skirtina nuobauda, ir tik tada paskiriama galutinė nuobauda taikant minėtus subendrinimoprincipus;2) ATPK 33 str. 2 d. nurodyta, kad nuobauda skiriama sankcijos, numatytos už sunkesnįjį pažeidimą, ribose, t.y. konkrečiai neapibrėžta, kad tokiais atvejais turi būti skiriama už sunkesnįjį pažeidimą numatyta griežčiausia nuobauda. Todėl skiriant nuobaudą pagal minėtą normą, t.y už sunkesnį pažeidimą numatytos sankcijos ribose, turi būti vadovaujamasi ATPK nustatytomis bendrosiomis nuobaudų skyrimo taisyklėmis (ATPK 30 str.); 3) administracinėje teisėje galioja principas, kad nuobauda turi būti proporcinga padaryto pažeidimo sunkumui, t.y. jo pavojingumui, todėl ATPK numatytų pažeidimų sunkumas gali būti įvertinamas pagal už juos numatytas sankcijas, t.y. kuo griežtesnė sankcija, tuo sunkesnis (pavojingesnis) yra pažeidimas; 4) skiriant nuobaudas už kelių administracinių teisės pažeidimų padarymą nepilnamečiams taip pat turi būti vadovaujamasi ATPK 33 str. Nustatytais principais, atsižvelgiant į ATPK numatytas specialiąsias nuobaudų skyrimo nepilnamečiams taisykles (211 str.).

2001 m. spalio 15 d., Nr. 123 Biuletenis Nr. 2, p. 320 Konsultacija. 2001 m. gegužės 7 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tikrindamas ATPK 1302 straipsnio

atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodė, kad ATPK 1302 straipsnyje yra nustatyta tik papildoma sankcija už paskutinį Kelių eismo taisyklių pažeidimą, o ne savarankiškas administracinis teisės pažeidimas. Konstitucinis Teismas taip pasisakė dėl 1994 m. liepos 18 d. ATPK 1302 straipsnio redakcijos. Šiuo metu galiojanti 2000 m. vasario 17 d. ATPK 1302 straipsnio redakcija pagal teisinio reguliavimo turinį klausime pateiktu aspektu dėl administracinės nuobaudos skyrimo taisyklių nuo ankstesnės šio straipsnio redakcijos iš esmės nesiskiria, todėl darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo nutarimas taikytinas ir kalbant apie galiojančią ATPK redakciją. Kadangi ATPK 130 2 straipsnis numato ne savarankišką administracinį teisės pažeidimą, o tik papildomą sankciją už paskutinį pažeidimą, skiriant nuobaudą, numatytą ATPK 1302 straipsnyje, ATPK 33 straipsnio nuostatos netaikytinos. ATPK 33 straipsnis reglamentuoja administracinių nuobaudų skyrimą, padarius kelis administracinius teisės pažeidimus, o nagrinėjamoje situacijoje (klausime pateiktoje) turi būti priimamas sprendimas dėl kelių nuobaudų taikymo už vieną administracinį teisės pažeidimą. Tais atvejais, kai vairuotojas, padarydamas paskutinį pažeidimą surenka dešimt ir daugiau balų, jam turi būti skiriama pagrindinė nuobauda pagal ATPK straipsnį ar jo dalį, numatantį sankciją už tą pažeidimą, bei papildoma nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas pagal ATPK 1302 straipsnį. Nuobaudų subendrinimo taisyklės šioje situacijoje negali būti taikomos. Tiek pagrindinės, tiek papildomos nuobaudos skyrimas šiuo atveju yra privalomas. Neskirti bet kurios iš šių nuobaudų ar visai neskirti jokios nuobaudos galima tik išskirtiniais atvejais, taikant ATPK 301 straipsnį.

2002 m. lapkričio 5 d., Nr. 23.1–K Biuletenis Nr.3, p. 261LVAT  praktika dėl ATPK 127 straipsnio ir 1302 straipsnio taikymo:

Klausimas: Ar Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 straipsnyje vartojama sąvoka „asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones", apima ir asmenis, neturinčius teisės vairuoti tos kategorijos priemones? ATPK 128 ir 129 straipsniuose šios sąvokos išskirtos.

Konsultacija: Tarp ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų yra siekis, kad pats teisės pažeidėjas nepadarytų naujų teisės pažeidimų. ATPK 27 straipsnyje numatyta nuobaudos rūšis - teisės vairuoti transporto priemones atėmimas - skirta tam, kad teisės pažeidėjas nebegalėtų padaryti naujų teisės pažeidimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu. Siame straipsnyje neišskiriamos transporto priemonių, kurias gali būti uždrausta vairuoti, kategorijos. Todėl darytina išvada, kad sąvoka „asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones" apima asmenis, kurie neturi teisės vairuoti bet kokios rūšies transporto priemones. Jei Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnyje numatytą administracinio teisės pažeidimą padaro asmuo, turintis teisę vairuoti kitos kategorijos transporto priemonę negu tą, kurią vairuodamas padarė teisės pažeidimą, jam gali būti skiriama administracinė nuobauda -atėmimas teisės vairuoti transporto priemones. Klausimas: Ar paskyrus nuobaudą pagal ATPK 1302 straipsnį, tie balai, kuriais buvo įvertinti pažeidimai ir už kurių surinkimą buvo paskirta nuobauda, išnyksta, ar jie gali būti įskaičiuojami iš naujo, jei asmuo, pasibaigus nuobaudos terminui (pavyzdžiui, 9 mėnesiams), bet nepraėjus vieneriems metams, vėl padaro pažeidimus, už kuriuos skiriami baudos balai? Ar tokiu atveju nebūtų pažeidžiamas principas non bis in idem?

Konsultacija: Paskyrus nuobaudą pagal ATPK 1302 straipsnį, iš naujo pagal šį straipsnį asmenys gali būti baudžiami tuo atveju, jei per vienerius metus yra padarė du ir daugiau pažeidimų, numatytų šio kodekso 124 straipsnio antrojoje, trečiojoje, ketvirtojoje ir penktojoje dalyse, 124(1) straipsnio pirmojoje, trečiojoje ir penktojoje dalyse, 125 straipsnyje, už kuriuos skiriamų balų suma yra dešimt ir daugiau. Baudos balai, kurie jau buvo įskaityti paskiriant ankstesne, nuobaudą, nebeskaičiuojami

Klausimas: Pagal kokį ATPK straipsnį turėtų būti kvalifikuojami asmens veiksmai, kai jis neblaivus valdo transporto priemonę, pažymėtą ženklu „M" ir šalia sėdi blaivus asmuo, kuris moko vairuoti? Ar atsakomybė už bet kokius Kelių eismo taisyklių pažeidimus tenka tik mokytojui (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 14 straipsnio 5 dalis), ar ir mokiniui?

Konsultacija: Kelių eismo taisyklių 27.1. punktas nustato, kad mokyti vairuoti leidžiama, jeigu mokinys moka šias taisykles ir laikosi jų reikalavimų. Todėl atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimus tenka ne tik mokytojui, bet ir mokiniui. Klausime nurodytu atveju neblaivus transporto priemonę vairavęs asmuo (mokinys) gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 126 straipsnį.

2003 m. sausio 10 d. Nr. 28-K Biuletenis Nr. 4,  p. 419 Organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, pažeidėjo

asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes (ne tik nustatytas įstatymų), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos (ATPK 301 str.). Aplinkybių, kurių pagrindu mažinama, švelninama ar neskiriama nuobauda, buvimas turi būti įrodytas (pvz., sunki materialinė būklė patvirtinta pažyma apie darbo užmokestį ar gaunamą bedarbio pašalpą ir pan.). Toks sprendimas turi būti motyvuotas ir sankcionuotas apylinkės teismo teisėjo.

LVAT praktika. “ATPK 301 str. taikantis organas esant šiame straipsnyje  numatytoms aplinkybėms, leidžiančioms paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos nėra suvaržomas galimybe sumažinti tik pagrindinę ar tik papildomą administracinę nuobaudą”.

 Administracinių teismų praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr.1. Vilnius, 2001. P.93LVAT Konsultacija. ATPK 301 str. 1 d. nurodoma, kad institucija (pareigūnas), nagrinėjanti administracinės teisės pažeidimų

bylas, atsižvelgdama į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Tais atvejais, kai ATPK 301 str. nuostatas taiko institucija (pareigūnas), jis kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti ir kreiptis į apylinkės teismo teisėją prašydamas sankcijos (žr. Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus 1999 m. gruodžio 28 d. konsultaciją „Dėl ATPK301str.taikymo”). ATPK 301 str. 1 d. nuostatas taiko ir teismai, nagrinėdami administracinių teisės pažeidimų bylas. ABTĮ 124 str. 1 d. nustatytos sprendimų, kuriuos gali priimti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą dėl skundo, paduoto dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose, rūšys, tarp kurių (ABTĮ 124 str. 1 d. 5 p.) numatyta, jog teismas gali pakeisti nutarimą, paskiriant švelnesnę nuobaudą arba nusprendžiant neskirti administracinės nuobaudos. Tokio paties sprendimo priėmimo galimybė numatyta nagrinėjant šios kategorijos bylas apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 144 str. 3 d. 4 p.). Skiriant mažesnę nei sankcijoje numatyta baudą ar švelnesnę nuobaudą arba visai jos neskiriant, pareiškėjo padėtis nebloginama, jo teisės ir interesai nepažeidžiami. Galimybė taikyti ATPK 301 str. priklauso nuo įstatyme numatytų pagrindų buvimo ir nesiejama su prašymo taikyti švelnesnę nei įstatyme numatyta sankcija buvimu, todėl šio straipsnio taikymas galimas ir nesant pareiškėjo prašymo švelninti administracinę nuobaudą.

2001 m. birželio 21 d., Nr. 90 Biuletenis Nr. 2, p. 309 Konsultacija. ATPK 301 str. institucijoms (pareigūnams), nagrinėjančioms administracinio teisės pažeidimo bylą, suteikia teisę

atsižvelgiant į ATPK nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei kitas įstatymų nenurodytas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

ATPK 1302 straipsnyje numato, jog pakartotinis Kelių eismo taisyklių pažeidimas, t.y. padarymas per vienerius metus dviejų ir daugiau pažeidimų, numatytų ATPK 124 str. 2, 3, 4 ir 5 d., 1241 str. 1, 3 ir 5 d., 125 str., už kuriuos skiriamų balų suma yra dešimt ir daugiau, užtraukia transporto priemonių vairuotojams teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo devynių mėnesių iki vienerių metų. Prie šio straipsnio esančioje pastaboje nurodyta, jog skiriant administracinę nuobaudą pažeidimas kartu įvertinamas balais bei pateikiamų nurodytų straipsnių dalyse numatytų pažeidimų įvertinimas balais. ATPK 1302 str. pastaboje numatytų balų atžvilgiu ATPK 301 str. nuostatos netaikytinos, kadangi minėtas straipsnis institucijoms (pareigūnams), nagrinėjančioms administracinio teisės pažeidimo bylą, suteikia teisę, konstatavus įstatyme nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei kitų įstatymų nenurodytų aplinkybių buvimą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, paskirti mažesnę nei sankcijoje numatyta minimali arba švelnesnę nei numatyta sankcijoje nuobaudą, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Administracinių nuobaudų rūšys numatytos ATPK 21 str. 1 d., o 130 2 str. pastaboje numatyti balai administracine nuobauda nelaikytini. Darytina išvada, jog ATPK 301 str. nuostatų taikymas galimas tik 1302 str. sankcijoje numatytos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo nuo devynių mėnesių iki vienerių metų – atžvilgiu.

2001 m. spalio 5 d., Nr. 122 Biuletenis Nr. 2, p. 318Teismų praktika: D ėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių bylose, kuriose gali būti skiriama

administracinė nuobauda, savo griežtumu prilygstanti kriminalinei bausmei. Nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, kuriose

gali būti skiriamaadministracinė nuobauda, savo griežtumu prilygstanti kriminalinei bausmei, administracinėnatsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti suteikiamos iš esmės tokios pačios teisės kaip ir, kaltinamajam baudžiamojoje byloje, taip pat ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje garantuojama teisė apklausti kaltinančius

parodymus duodančius liudytojus.Administracinė byla Nr. 259 – 03Nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą surašomas, kai medžiaga perduodama ikiteisminio tyrimo subjektams

arba medžiaga perduodama spręsti drausminės atsakomybės klausimą, taip pat, kai nustatytos aplinkybės, kurios daro administracinę teiseną negalimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad nustačius, jog yra pasibaigę ATPK 35 straipsnyje nustatyti administracinės nuobaudos skyrimo terminai, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradedama, o pradėtoji turi būti nutraukiama, remiantis ATPK 250 straipsnio 7 punktu. Kadangi administracinės nuobaudos skyrimo termino suėjimas administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną daro negalimą, tai byloje po tokios aplinkybės nustatymo negali būti sprendžiamas administracinio teisės pažeidimo padarymo ar nepadarymo klausimas. Procesą nutraukus bet kokiu pagrindu administracinėn atsakomybėn trauktas asmuo laikomas nekaltu, nes dėl jo nėra priimtas ir negali būti priimamas bei įsiteisėti nutarimas skirti administracinę nuobaudą. Tokioje situacijoje bet kokios išvados apie pažeidimo padarymo faktą yra beprasmės, nes asmuo nei gali būti pripažįstamas kaltu, nei nusprendžiama, kad jis neatliko draudžiamos veikos. Be to, tokių išvadų įprasta tvarka nėra galimybės patikrinti, nes procesas yra negalimas.

 Išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, Organas ( pareigūnas) surašo nutarimą ( naudojami nustatyto pavyzdžio blankai),  kuriam keliami tam tikri reikalavimai, įtvirtinti ATPK 286 str.

 Vertinant šio straipsnio nuostatas, nutarimo turinį galima suskirstyti į tris dalis: 1) įžanginę; 2) aprašomąją-motyvuojamąją; 3) rezoliucinę [4] .

Įžanginėje nutarimo dalyje nurodoma nutarimą priėmusio organo (pareigūno) pavadinimas, bylos nagrinėjimo data, žinios apie asmenį, kurio byla nagrinėjama.

Aprašomojoje – motyvuojamojoje dalyje išdėstoma veika, kuri pripažįstama įrodyta, nurodant asmenį ir konkrečias veikos aplinkybes – padarymo vietą, laiką, būdą, kaltės pobūdį, pažeidimo motyvus. Išdėstomi įrodymai ir išvados dėl nustatytų faktinių aplinkybių, priimamų sprendimų formulavimas ir pagrindimas. Kvalifikuojama veika, nurodant straipsnį ir jo dalį, nurodomos nustatytos sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, taip pat, kaip spręstina dėl paimtų daiktų bei dokumentų.

Rezoliucinėje dalyje nurodomas pažeidėjo vardas ir pavardė, sprendimas dėl pripažinimo asmenį padarius pažeidimą, numatytą atitinkamame ATPK straipsnyje, jo dalyje, punkte arba kitame teisės akte, paskirtos nuobaudos rūšis ir dydis, sprendimas dėl paimtų daiktų bei dokumentų. Nutarime taip pat turi būti nurodyta apskundimo tvarka ir terminai.

Nutarimas turi būti pasirašytas nagrinėjusio bylą pareigūno ar kolegialaus organo pirmininko ir sekretoriaus.ATPK 288 straipsnio nuostatos įtvirtina administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo stadijos paskutinį etapą – nutarimo

paskelbimą ir nuorašo įteikimą . Nutarimas skelbiamas tuojau pat, baigus bylos nagrinėjimą. Nutarimo nuorašas per tris dienas įteikiamas arba išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio nutarimas priimtas, organui, kurio

pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusiajam. Nutarimo nuorašas įteikiamas pasirašytinai. Jeigu nutarimo nuorašas išsiunčiamas, tai įrašoma byloje. Bylose dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų šio kodekso 176 straipsnyje ir 196 straipsnio pirmojoje ir antrojoje

dalyse, dėl asmens, kuriam šaunamasis ginklas, taip pat šaudmenys patikėti ryšium su tarnybinių pareigų ėjimu arba įmonės, įstaigos, organizacijos perduoti laikinai naudotis, nutarimo nuorašas išsiunčiamas atitinkamai įmonei, įstaigai arba organizacijai susipažinti ir policijos įstaigai, kad būtų apsvarstytas klausimas dėl uždraudimo šiam asmeniui naudotis šaunamuoju ginklu.

LVAT pažymi , jog šiame straipsnyje numatyta pareiga išsiųsti priimto ir neįsiteisėjusio nutarimo nuorašą yra svarbi priimtų nutarimų administracinio teisės pažeidimo byloje teisėtumo ir pagrįstumo užtikrinimo garantija. Valstybės nustatytos ir jos įgaliotų institucijų taikomos prievartos priemonės negali būti nemotyvuotos. Dėl to net ir paskelbus priimtą nutarimą iš karto po jo priėmimo, administracinio teisės pažeidimo byloje dalyvaujantiems asmenims turi būti sudaryta galimybė susipažinti su konkrečiais asmens patraukimo administracinėn atsakomybės arba atsisakymo taikyti administracinę sankciją argumentais ir įsitikinti priimto sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu. Proceso dalyviai turi būti informuoti apie priimtą sprendimą – ši sąlyga yra būtina administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisės į gynybą įgyvendinimui, administracinį teisės pažeidimą padariusių asmenų išaiškinimui ir nubaudimui. Nutarimo nuorašo neišsiuntamas ATPK 288 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu tiek administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, tiek administracinį persekiojimą vykdančiai institucijai ar nukentėjusiajam yra rimta kliūtis byloje dalyvaujantiems asmenims pasinaudoti apeliacijos teise. Dėl tos priežasties pasitaikanti teismų praktika, kai nutarimo nuorašas neįteikiamas ir nesiunčiamas, arba išsiunčiamas jau įsiteisėjusio nutarimo nuorašas, arba nutarimo nuorašas siunčiamas ne administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusiai institucijai, o su konkrečia byla neturinčiai nieko bendra institucijai, yra nepriimtina. Pavyzdžiui:

Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-1-03-03/200 nutarimą priėmė 2004 m. balandžio 26 d. Nutarimo nuorašą organui, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, teismas išsiuntė 2004 m. birželio 15 d., o administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nutarimo nuorašas nebuvo siunčiamas.

Kauno rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 6 d. nutarimu administracinę bylą Nr. A-1-83-01/04 dėlATPK 413 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymo laikinai einančiai uždarosios akcinės bendrovės direktorės pareigas R. V. nutraukė. Teismo nutarimo nuorašas 2004 m. birželio 30 d. išsiųstas Kauno rajono policijos komisariatui, nors administracinio teisės pažeidimo protokolą šioje byloje surašė Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnas. Administracinėn atsakomybėn patraukiamam asmeniui nutarimo nuorašas nebuvo siunčiamas.

  Įstatymo leidėjas siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams, ATPK 290 str. nustatė, jog išnagrinėjęs bylą pareigūnas gali pateikti

pasiūlymus įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams ir kitiems pareigūnams pašalinti priežastis ir sąlygas, kurios padeda daryti pažeidimus. Šie asmenys privalo per vieną mėnesį pranešti, kokių imtasi priemonių

           ATPK Dvidešimt trečiame skirsnyje ir ABTĮ Aštuonioliktame skirsnyje įtvirtintos nuostatos dėl skundų administracinių teisės pažeidimų bylose      

Nutarimo vykdymas – baigiamoji administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadija. Nutarimo vykdymo esmė ta, kad yra praktiškai realizuojamos administracinės nuobaudos. Mokslininkai teigia jog vykdymo procese pažeidėjas turi pajusti neigiamas asmeninio, moralinio ar materialinio pobūdžio pasekmes. Tai turi auklėti ne tik pažeidėją, bet ir kitus piliečius, priversti juos ateityje nedaryti pažeidimų. Šie uždaviniai bus įgyvendinti, o administracinė nuobauda bus veiksminga tik tuomet, kai ji bus vykdoma laiku, teisingai ir realiai. Tačiau, kaip rodo praktika, tai padaryti ne visada pavyksta.

Nutarimų skirti administracines nuobaudas vykdymas reglamentuojamas ATPK V-me skyriuje .       Nutarimą skirti administracinę nuobaudą privalo vykdyti valstybės institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos, pareigūnai ir piliečiai (ATPK 303 str.).                  Nutarimas skirti administracinę nuobaudą turi būti vykdomas nuo jo priėmimo momento. Apygardos administracinių teismų nutarimai ir nutartys vykdomi tik po to, kai jie įsiteisėja. Apeliacinės instancijos teismo sprendimai – nuo priėmimo momento. Kaip jau buvo minėta anksčiau, skundo padavimas sustabdo vykdymo procesą, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, o jis tęsiamas po to, jei skundas lieka nepatenkintas

Esant aplinkybių (suserga pažeidėjas ar jo šeimos nariai, įvyksta nelaimingas atsitikimas ir pan.), dėl kurių nedelsiant įvykdyti nutarimą negalima, jį priėmusi institucija (pareigūnas) pagal asmens, dėl kurio priimtas nutarimas, pareiškimą gali atidėti nutarimo vykdymą iki vieno mėnesio. Tačiau vėl gi neaišku, koks procesinis dokumentas tokiu atveju turėtų būti priimtas.

ATPK 307 str. įtvirtina atvejus ir aplinkybes, kuriems esant nutarimo vykdymas nutraukiamas:1) kai pažeidimą padaro nepakaltinamas asmuo;2) kai priimamas amnestijos aktas, jeigu jis panaikina administracinės nuobaudos skyrimą;3) kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas;4) kai miršta asmuo, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas.Nutrauktas vykdymo procesas negali būti pradėtas iš naujo. ATPK numato nutarimų skirti administracinę nuobaudą vykdymo

senatį. ATPK 308 str. įtvirtina nuostatą, pagal kurią nutarimas negali būti vykdomas, jeigu jis nebuvo perduotas vykdyti per tris mėnesius

nuo priėmimo dienos. Praleidus šį terminą, vėliau nutarimo vykdyti jau nebegalima. Toks vykdymo senaties reglamentavimas iš esmės sudaro visas sąlygas nutarimą įvykdyti, tačiau kita vertus, dėl  nutarimų vykdymo termino nebuvimas tampa jų savalaikio vykdymo problema .

ATPK numato tik vienintelės administracinės nuobaudos – administracinio arešto vienerių metų vykdymo senatį. Reikia pabrėžti, kad senatis taikoma ir tuomet, kai bauda pakeičiama administraciniu areštu.

Senaties terminas sustabdomas jei buvo paduotas skundas – iki jo išnagrinėjimo, o vykdymą atidėjus – iki termino, kuriam vykdymas atidėtas, pabaigos.

Klausimus, susijusius su nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymu, sprendžia nutarimą priėmusi institucija (pareigūnas). Taip pat ši institucija privalo kontroliuoti nutarimo vykdymą.                  

ATPK 309 str. 3d numato galimybę paduoti skundą dėl nutarimą vykdančių pareigūnų veiksmų pagal ATPK 292 str., 296 ir 297str. reikalavimus.

 [1] Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30-1, 35, 51, 124-1, 209, 214-14, 214-16, 214-17, 214-18, 224,

225-2, 239, 241-3, 242, 254, 259, 259-1, 260, 261, 262, 263, 265, 266, 267, 269, 281, 286, 288, 320, 329, 330 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 51-14, 51-15, 51-16, 51-17, 98-1, 214-23 straipsniais įstatymas. Žin., 2004, Nr. 25-763.

[2] Administracinių teismų praktika 1. P. 305.[3] Administracinių teismų praktika 1. P. 314.[4] Šedbaras S. Administracinė atsakomybė. Vilnius, Justitia, 2005. P. 289-290KONTROLINIAI KLAUSIMAI 1. Kas gali nagrinėti Administracinių teisės pažeidimų bylas ?  2. Administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamo vieta ? 3. Kaip nustatyti ar Administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas teisingai? 4. Kaip informuojami  byloje dalyvaujantys asmenys apie bylos nagrinėjimą? 5. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes? 6. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių užtikrinimas esant pažeidimų, padarytų ikiteisminėje

administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje? 7. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės bylose, kuriose gali būti skiriama administracinė nuobauda, savo

griežtumu prilygstanti kriminalinei bausmei? 8. Nutarimų rūšys? 9. Nutarimo paskelbimas ir nutarimo nuorašo įteikimas? 10. Kas  gali apskusti  nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje?

8. NETEISMINIS ADMINISTRACINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMAS Įvadas  Šios temos tikslas – suteikti studijuojantiems žinių apie administracinio ginčo sampratą, administracinių ginčų neteisminį

nagrinėjimą, supažindinti su kvaziteismo samprata ir rūšimis. Išstudijavę šią temą susipažins su pagrindinėmis institucijomis, nagrinėjančiomis administracinius ginčus – Mokestinių ginčų komisija ir administracinių ginčų komisijomis bei su Lietuvos ombudsmeno institucijomis – Seimo, Vaiko teisių apsaugos bei Lygių galimybių kontrolieriais.

8.1. ADMINISTRACINIO GINČO DOKTRININĖ IR ĮSTATYMINĖ SAMPRATA Teisiškai reikšmingas socialinis bendravimas, institucijų veikla palaikoma teisės normų įgyvendinimo arba, kitaip sakant, teisinės

tvarkos užtikrinimo pagalba. Joks pastovus socialinis bendravimas, kuriuo yra įgyvendinami tam tikrų socialinių grupių interesai, negali plėstis be teisės normų, formuojančių ir tvarkančių bendravimo dalyvių – socialinio junginio narių – elgesį. Tais atvejais, kuomet teisės

normos neveikia arba netinkamai veikia, kuomet teisinių santykių dalyviai nesilaiko teisės normų įpareigojimų ir taip yra pažeidžiama teisinė tvarka – kyla konfliktai, vadinami teisiniais ginčais .

Administraciniai ginčai yra tokie teisiniai konfliktai, kurie kyla iš viešosios teisės reguliuojamų teisinių santykių. Siekiant sukonkretinti, reikėtų pastebėti, jog administraciniai ginčai kyla iš administracinio pobūdžio teisinių santykių, kurie pasižymi tuo, jog jie susiklosto valstybės institucijų vykdomojoje-tvarkomojoje veikloje, kitaip sakant, administravime. Viena iš administracinio teisinio santykio šalių, kaip taisyklė, yra valstybės vykdomoji institucija arba tokia institucija, kuriai yra suteikti viešojo valdymo ir vidaus administravimo įgalinimai.[1] Be to, administraciniams teisiniams santykiams būdingas pavaldumo ryšys tarp jo dalyvių, kuris gali būti dvejopas: organizacinis, egzistuojantis tam tikros sistemos viduje, ir administracinis, kuomet organizacinio ryšio tarp šalių nėra.

ABTĮ 2 str. 17 d. administraciniai ginčai apibrėžiami kaip: asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais; konfliktai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų; tarnautojų ginčai su administracija. Tarnybiniais ginčais yra laikomi valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo

įgaliojimus, ginčai su administracija, susiję su tarnautojo statuso įgijimu, pasikeitimu ar praradimu ir drausminio poveikio priemonių taikymu, rinkimų ginčai. Administracinius ginčus būtina skirti nuo mokestinių ginčų, t. y. ginčų tarp mokesčio mokėtojo (arba mokestį išskaičiuojančio

asmens) ir mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno dėl mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) patikrinimo akto, mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) (ABTĮ 2 str. 18 d.).

Literatūroje išskiriamos kelios nuomonės dėl ginčo sampratos. Ginču vadinama konkreti skundžiama veika, arba procesinis administracinis teisinis santykis, arba procesine tvarka pateiktas reikalavimas, arba aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus.

Išskiriami materialiniai ir procesiniai ginčo sampratos aspektai.Materialiniu požiūriu ginčas yra tuomet, kai yra mažiausiai dviejų asmenų priešingi interesai ir skirtingi požiūriai.Procesiniu požiūriu ginčas yra tada, kai kreipiamasi į teismą pagal tam tikras nustatytas procesines taisykles.Vadovaujantis ABTĮ 3 str. 1 d., teismas sprendžia tik ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Todėl analizuojant

administracinio ginčo sąvoką būtina apibūdinti ginčo dėl teisės, arba teisinio ginčo sampratą. Literatūroje nesama vieningos nuomonės, kas yra ginčas dėl teisės. Kad atsakyti į klausimą, kas yra ginčas dėl teisės, būtina

nustatyti tokio ginčo požymius. Teorijoje yra išskiriami tokie ginčo dėl teisės požymiai:1)             ginčas dėl teisės taikymo;2)             ginčas tiek dėl subjektyviosios, tiek dėl objektyviosios teisės taikymo;3)             ginčas dėl veikos teisėtumo ir pagrįstumo.Be to, pabrėžtina, kad administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl teisės, kurie susiklosto viešojo ar vidaus administravimo

srityje.  Kontroliniai klausimai: 1. Kaip administracinis ginčas apibrėžiamas teisinėje literatūroje? 2. Kokios administracinio ginčo sąvokos nustatytos teisės aktuose? 3. Apibūdinkite teisinio ginčo sampratos materialinį aspektą. 4. Apibūdinkite teisinio ginčo sampratos procesinį. 5. Kokie išskiriami ginčo dėl teisės požymiai? [1] A.Andriuškevičius. Probleminiai administracinio teisinio reguliavimo dalyko klausimai. Teisė, mokslo darbai, Vilnius, 2002,

Nr. 42, psl. 11

8.2. NETEISMINIO ADMINISTRACINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO PROCESO SAMPRATA, TIKSLAI IR SUBJEKTAI Prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas)

gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.Administracinius ginčus neteismine tvarka gali nagrinėti:1) viešojo administravimo institucijos (remdamosi Viešojo administravimo ir kitais įstatymais) bei2) specialios administracinių ginčų neteisminio nagrinėjimo institucijos – administracinių ginčų komisijos, Mokestinių ginčų

komisija, kitos komisijos (remdamosi Administracinių ginčų komisijų, Administracinių bylų teisenos, Mokesčių administravimo ir kitais įstatymais).

Galimybė administracinį ginčą pirma išnagrinėti neteismine tvarka yra grindžiama keliomis aplinkybėmis:1) didesni teismų sistemos išlaikymo kaštai;2) asmenims tenka didesnės teismo išlaidos;3) teismo procesas yra lėtesnis, formalesnis;4) administracinių institucijų darbuotojai turi specialiųjų žinių, kurių dažnai stokoja teisėjai ir kurios būtinos administraciniam

ginčui išnagrinėti;5) administracija įgyvendina kontrolės (priežiūros) ir tyrimo funkcijas, pavyzdžiui, administracija turi teisę savo iniciatyva pradėti

persekioti teisės pažeidėją, turo tarpu patys teismai tokios teisės neturi;6) ir pan.J. Paužaitė-Kulvinskienė išskiria šiuos administracinio ginčo nagrinėjimo teisminio ir neteisminio procesų skirtumus:1) formaliuoju požiūriu. Ikiteisminio nagrinėjimo subjektas organizaciniu atžvilgiu priklauso vykdomosios valdžios subjektų

sistemai, o ne teisminei valdžiai. Jo priklausymas vykdomajai valdžiai lemia, kad jis įgyvendina viešuosius interesus, kurie yra šios valdžios šakos tikslas. Teismas vadovaujasi vieninteliu tikslu – įgyvendinti teisingumą.

2) materialiuoju požiūriu. Skiriasi ginčo sprendimo tikslai: ikiteisminio nagrinėjimo tikslas – konkretinti materialinius administracinius teisinius santykius, tačiau teisingumo funkcija neįgyvendinama. Praktiškai ginčų ikiteisminio nagrinėjimo tvarka, nors ir vadinama procesu, tačiau pagal savo pobūdį yra specifinė viešojo administravimo veikla, o teisminio nagrinėjimo metu įgyvendinamas teisingumas kaip specifinė teisminės valdžios funkcija;

3) procesiniu požiūriu. Teisminis procesas kitaip sureguliuotas, griežčiau, daugiau procesinių garantijų ir t. t.4) funkciniu požiūriu. Administracinio teisminio proceso funkcijos yra dvi:a. žmogaus teisių gynimas;b. viešosios valdžios veiklos teisėtumo kontrolė.Ikiteisminio nagrinėjimo metu skiriamos net trys funkcijos:a. viešosios administracijos savikontrolė;b. teismo krūvio mažinimas;c. žmogaus teisių gynimas[1].  Kontroliniai klausimai: 1. Kokios institucijos gali nagrinėti administracinius ginčus neteismine tvarka? 2. Kokie yra administracinių ginčų nagrinėjimo neteismine tvarka privalumai? 3. Kokie išskiriami administracinio ginčo nagrinėjimo teisminio ir neteisminio procesų skirtumai? [1] Paužaitė-Kulvinskienė J. Administracinė justicija: teorija ir praktika. Monografija. – Vilnius: Justitia, 2005. P. 38-39.

8.3. KVAZITEISMO SAMPRATA IR RŪŠYS Žodis ,,kvazi“ – tai sudurtinių žodžių pirmasis dėmuo, reiškiantis: tariamas, netikras, beveiks toks. ,,Kvazi“ nurodo tam tikrą

konkrečių reiškinio savybių ar ypatybių panašumą ar vienodumą.,,Kvazi“ nėra labai aiškus, tiksliai apibrėžiantis žodis. Jis rodo panašumą, be to, daro prielaidą, jog tarp dviejų objektų egzistuoja

nedidelis skirtumas. Teisinėje kalboje šis terminas yra vartojamas siekiant parodyti, kad vienas dalykas ar reiškinys tam tikromis savybėmis yra panašus į kitą dalyką ar reiškinį, sukuriu yra lyginamas, tačiau tarp tų dalykų ar reiškinių taip pat yra esminis ir svarbus skirtumas (-ai).

Žodis ,,kvazi“ neigia identiškumo idėją, tačiau suponuoja stiprią išorinę analogiją, išryškindamas nuomonę, kad lyginamų dalykų ar reiškinių sampratos yra gana panašios, todėl tie dalykai ar reiškiniai gali būti priskiriami vienai reiškinių grupei, prilygsta vieni kitiems“[1].

,,Reikia pažymėti, kad tarp daugelio politinius sprendimus priimančių institucijų ir tarp tradicinių teismų yra atsiradusios tam tikros hibridinės institucijos , dažnai vadinamos tribunolais arba administraciniais tribunolais, komisijomis ir pan., kuriuos ginčus sprendžia nebūtinai vien tik teisėjai. Tokios institucijos ne tik atlieka tam tikrų administracinių ginčų sprendimo funkcijas, bet savo veikla kartais daro įtaką valdžios veiklos krypties, strategijos formavimui, taip pat atlieka tokias funkcijas  kaip įvairių leidimų, licencijų, patentų išdavimas, patvirtinimas ir aprobavimas. Šios institucijos iš esmės turi arbitro kompetncią: jos gali nagrinėti, spręsti ginčus ir kartu šios institucijos yra tarsi teismai, nes jos daro tiesioginę įtaką asmens teisėms ir pareigoms“[2].

Kvaziteismų rūšys: o Pagal užimamą padėtį valstybės institucijų sistemoje: susiję su vykdomąja valdžia; parlamentinės kontrolės įstaigos. o Pagal atliekamas funkcijas: vienintelė funkcija yra administracinių ginčų sprendimas; administracinių ginčų sprendimas yra tik viena iš daugelio atliekamų funkcijų. o Pagal sprendžiamų ginčų pobūdį: sprendžia visų rūšių administracinius ginčus; sprendžia tik tam tikros rūšies ginčus. o Pagal priimamų sprendimų pobūdį: priimami sprendimai yra privalomi visoms įstaigoms ir piliečiams; priimami rekomendacinio pobūdžio sprendimai. o Pagal sprendimo apskundimo galimybę: rekomendaciniai sprendimai paprastai neskundžiami (kita vertus, Seimo kontrolieriaus sprendimai skundžiami); privalomi sprendimai gali būti skundžiami teismui, aukštesniajam kvazi-teismui, atitinkamos srities ministrui; sprendimai neskundžiami. o Pagal neteisminio proceso privalomumą: Privalomas (mokestinių ginčų nagrinėjimas); Neprivalomas (skundo nagrinėjimas administracinių ginčų komisijoje). o Pagal kvaziteismo vaidmenį procese: Aktyvus (dauguma); Pasyvus. o Pagal bylų nagrinėjimo viešumą: Bylas nagrinėja viešai (dauguma); Bylas nagrinėjas uždarame posėdyje. o Pagal sprendimo paskelbimą: Skelbia viešai; Vieši neskelbiami. o Pagal sprendimo motyvavimą: Privalo motyvuoti; Neprivalo motyvuoti. o Kvaziteismo sudėtis: Sudaro profesionalūs teisininkai; Kitų sričių specialistai; Mišrios;

Visuomeniniais pagrindais.  Kontroliniai klausimai: 1.      Kokios institucijos vadinamos kvaziteismais?2.      Kaip kvaziteismai klasifikuojami? [1] Pranevičienė B. Kvaziteismai administracijos kontrolės sistemoje: monografija. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos

centras, 2003. P. 74.[2] Ten pat.

8.4. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ KOMISIJŲ SISTEMA, PASKIRTIS, SUDARYMAS, TEISINĖ PADĖTIS, KOMPETENCIJA

Lietuvoje egzistuoja dvi administracinių ginčų nagrinėjimo komisijų rūšys: bendrosios ir specializuotos.  Pagrindinė specializuota komisija – Mokestinių ginčų komisija, atliekanti privalomą ikiteisminį mokestinių ginčų nagrinėjimą. Prie bendrųjų komisijos priskirtinos administracinių ginčų komisijos. Administracinius ginčus ne teismo tvarka nagrinėja savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos, apskričių administracinių ginčų komisijos ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija.

Mokesčių administravimo subjektų sprendimai ar veiksmai (neveikimas) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų klausimais, išskyrus mokestinius ginčus , gali būti skundžiami pasirinktinai: Mokestinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui. Mokestinių ginčų būtiną išankstinį nagrinėjimą ne teismo tvarka nustato mokesčių įstatymai.

Administracinių ginčų sistemą, sudarymo tvarką ir kompetenciją reglamentuoja:1) Administracinių ginčų komisijų įstatymas;2) Administracinių bylų teisenos įstatymas;3) Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1999-05-04 nutarimu Nr. 533. 8.4.1. Savivaldybių ir apskričių administracinių ginčų komisijų steigimas ir darbo tvarka Savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija sudaroma 4 metams savivaldybės tarybos sprendimu iš 5 narių, iš kurių

bent pirmininkas ir sekretorius turi turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Komisijos narių kandidatūras, iš jų komisijos pirmininko ir pirmininko pavaduotojo kandidatūras, savivaldybės tarybai teikia savivaldybės meras.

Apskrities administracinių ginčų komisija sudaroma 4 metams iš 5 narių, turinčių aukštąjį teisinį išsilavinimą. Komisijos narius, iš jų komisijos pirmininką ir pirmininko pavaduotoją, skiria Vyriausybė. Komisijos narių, komisijos pirmininko ir pirmininko pavaduotojo kandidatūras Vyriausybei teikia regiono plėtros taryba.

Komisijos pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir nariai turi teisę atsistatydinti. Motyvuotu teikimu regiono plėtros taryba gali siūlyti Vyriausybei, o savivaldybės meras – savivaldybės tarybai atleisti atitinkamos komisijos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ar narį prieš laiką ir vietoj jų teikti naujas kandidatūras.

Apskrities administracinių ginčų komisijos nariais jų sutikimu gali būti valstybės tarnautojai, taip pat šio statuso neturintys asmenys. Valstybės tarnautojams už darbą komisijoje nemokama, o kitiems komisijos nariams atlyginama Vyriausybės nustatyta tvarka.

Savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją techniškai aptarnauja savivaldybės administracija. Apskrities administracinių ginčų komisiją aptarnauja apskrities viršininko administracija. Komisijos technines funkcijas (skundų registravimas, raštvedyba, susirašinėjimas ir kt.) atlieka apskrities viršininko paskirtas valstybės tarnautojas. Jis kartu yra ir atsakingasis komisijos sekretorius.

Komisijos posėdžiai vyksta iš anksto nustatytomis savaitės dienomis. Prireikus organizuojami išvažiuojamieji posėdžiai į savivaldybes.

Už savo darbą savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija kartą per metus atsiskaito savivaldybės tarybai, taip pat yra atsakinga savivaldybės merui, o apskrities administracinių ginčų komisija kartą per metus atsiskaito regiono plėtros tarybai, taip pat yra atsakinga Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai.

  8.4.2. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijų steigimas ir darbo tvarka Vyriausioji administracinių ginčų komisija yra juridinis asmuo, išlaikomas iš valstybės biudžeto. Vyriausiąją administracinių ginčų

komisiją 4 metams iš 5 narių sudaro Vyriausybė. Komisijos nariai privalo turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Narių kandidatūras, iš jų ir pirmininko kandidatūrą, Vyriausybei teikia teisingumo ministras.

Komisijos pirmininkas ir nariai turi teisę atsistatydinti. Komisijos pirmininkas ir nariai Vyriausybės sprendimu gali būti atleisti ir pirma laiko. Tokiu atveju teisingumo ministras Vyriausybei teikia naujas kandidatūras.

Komisijos pirmininko ir narių darbas komisijoje laikytinas darbu pagrindinėje darbovietėje ir apmokamas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, priėmimo į darbą tvarką, darbo užmokesčio jiems mokėjimo tvarką ir sąlygas nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kiti įstatymai ir teisės aktai.

Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos posėdžiai vyksta iš anksto nustatytomis savaitės dienomis.Vyriausioji administracinių ginčų komisija už savo darbą kartą per metus atsiskaito Vyriausybei.

   Veiklos

laikotarpis

Sudaro Atsiskaito Atsakinga Narių skaičius

Teisinis statusas

Narius teikia

Išsilavinimas

Pirmininko

Pavaduotojo

Sekretoriaus

Narių

Vyriausioji AGK

4 m. Vyriausybė Vyriausybei   5   Teisingumo ministras

Teisinis Nėra Nėra Teisinis

Apskričių 4 m. Vyriausybė Regiono Vyriausiajai 5 ·        Regiono Teisinis Teisinis Atsakingais Teisinis

AGK plėtros tarybai

AGK Valstybės tarnautojai (už darbą komisijoje nemokama)·        Kiti (mokama Vyriausybės nustatyta tvarka)

plėtros taryba

sekretorius

Savivaldybių visuomeninė AGK

4 m. Savivaldybės taryba

Savivaldybės tarybai

Savivaldybės merui

5   Savivaldybės meras

Teisinis Nenustatytas

Teisinis Nenustatytas

   8.4.3. Administracinių ginčų komisijų kompetencija Savivaldybės visuomeninei administracinių ginčų komisijai skundas gali būti paduodamas dėl savivaldybės viešojo administravimo

subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo), apskrities administracinių ginčų komisijai – dėl apskrityje esančių teritorinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar veiksmų

(neveikimo), dėl apskrities teritorijoje esančių savivaldybių administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar

veiksmų (neveikimo).  Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai gali būti paduotas skundas (prašymas) dėl individualių administracinių aktų ar

veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis valstybinio administravimo subjektas.

 Komisija nagrinėja skundus dėl priimtų  

 

Vyriausioji AGK    ·     Individualių administracinių aktų·     Veiksmų·     Neveikimo 

Centrinio valstybinio administravimo subjektų  

Apskričių AGK ·      Apskrityje esančiųteritorinio valstybinio administravimo subjektų·      Apskrityje esančių savivaldybių viešojo administravimo subjektų

 

Savivaldybių visuomeninė AGK

Savivaldybių viešojo administravimo subjektų 

 Administracinių ginčų komisijos nesprendžia ginčų : nurodytų ABTĮ 16 straipsnyje  16 straipsnis. Bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai1. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų

bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.2. Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko,

Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu.

3. Bylas dėl administracinių teisės pažeidimų pirmąja instancija pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą nagrinėja apylinkių teismai. Šio kodekso numatytas atskiras administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja ir kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos (pareigūnai).

  nurodytų ABTĮ 18 straipsnio 2 ir 3 dalyse 18 straipsnis. Apygardos administracinio teismo kompetencija nurodytų ABTĮ 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse 19 straipsnis. Vilniaus apygardos administracinio teismo papildoma kompetencija nurodytų ABTĮ 20 straipsnio 1 dalyje 20 straipsnis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija dėl mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų ir rinkliavų Plačiau apie administracinių ginčų komisijas žr.: 1. Pranevičienė B. Kvaziteismai administracijos kontrolės sistemoje: monografija. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos

centras, 2003.2. Bilak D. A. administracinė justicija Lietuvoje: vertinimas. – Vilnius, 2003.Kontroliniai klausimai ir užduotys:

1.  Užpildykite lentelę:

   Veiklos

laikotarpis Sudaro Atsiskaito Atsakinga Narių

skaičius Teisinis statusas

Narius teikia

Išsilavinimas

Pirmininko Pavaduotojo Sekretoriaus Narių

Vyriausioji AGK                      

Apskričių AGK                      

Savivaldybių visuomeninė AGK

                     

 2.  Užpildykite lentelę:

 Komisija nagrinėja skundus dėl priimtų  

 

Vyriausioji AGK  ·      ·      ·      

   

Apskričių AGK ·       ·       

 

Savivaldybių visuomeninė AGK    

 3.   Kokių ginčų nenagrinėja administracinių ginčų komisijos?

8.5. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO TERMINAISkundas (prašymas) administracinių ginčų komisijai turi būti paduotas ne vėliau kaip:1)      per vieną mėnesį nuo: skundžiamo administracinio akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo ar pranešimo apie administracijos (tarnautojo) veiksmus (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos arba 2)      per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi reikalavimo įvykdymo terminas;3)      per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi klausimui išspręsti nustatytas laikas, kai administracija (tarnautojas) nevykdo savo

pareigų ar vilkina priimti sprendimąAdministracinių ginčų komisijai paduotas skundas (prašymas) turi būti ne teismo tvarka išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo priimtas

ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo skundo gavimo.Prireikus motyvuotu komisijos sprendimu bendras skundo nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas dar keturiolikai dienų.Visi administracinių ginčų komisijoje gautieji skundai (prašymai) turi būti įregistruoti skundų (prašymų) registravimo žurnale ir

kompiuteryje. Kiekvienam skundui (prašymui) pradedama atskira byla. Skundo (prašymo) registravimo numeris laikomas skundo (prašymo) bylos numeriu.

Pradėtosios skundų (prašymų) bylos nedelsiant perduodamos komisijos pirmininkui. Komisijos pirmininkas išnagrinėja ir sprendžia šiuos klausimus:

ar priklauso šios komisijos kompetencijai nagrinėti gautą skundą (prašymą); ar gautas skundas (prašymas) paduotas nepraleidus nustatyto skundo (prašymo) padavimo termino; ar skundas (prašymas) atitinka ABTĮ nustatytus reikalavimus; ar būtina reikalauti papildomos medžiagos; kuriuos asmenis reikia kviesti į posėdį; kada ir kur nagrinėti skundą (prašymą). Komisijos pirmininkas paveda vienam iš komisijos narių ištirti skundą (prašymą) ir pateikti jį nagrinėti komisijos posėdžiui.

Komisijos narys, tirdamas skundą (prašymą), gali pasitelkti atitinkamai savivaldybių institucijų, apskrities viršininko administracijos valstybės tarnautojus, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis, taip pat ekspertus, kad jie pateiktų išvadą dėl skundo (prašymo).

Administracinių ginčų komisija turi teisę reikalauti iš viešojo administravimo subjekto, priėmusio ginčijamą individualų administracinį aktą ar įvykdžiusio skundžiamą veiką, dokumentų, medžiagos ir informacijos, susijusių su posėdžiui rengiamu klausimu, taip pat gauti raštu ar žodžiu valstybės tarnautojų paaiškinimus dėl ginčo dalyko.

Komisijos reikalaujama medžiaga ar dokumentų kopijos turi būti jai perduoti ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo reikalavimo gavimo dienos, jeigu pati komisija nenustato kito termino. Prireikus komisija terminą gali pratęsti.

Prireikus komisijos nariai ar jų įgalioti asmenys gali tirti skundą (prašymą) vietoje. Kontroliniai klausimai: 1. Kokie yra kreipimosi į administracinių ginčų komisijas terminai?2. Per kokį terminą administracinių ginčų komisija privalo išspręsti skundą?3. Kokius klausimus privalo išspręsti administracinių ginčų komisijos pirmininkas nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą?4. Kokias teises turi administracinių ginčų komisijos narys, tiriantis skundą?

8.6. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ KOMISIJŲ SPRENDIMAI, JŲ APSKUNDIMO TVARKA IR TERMINAIAdministracinių ginčų komisija sprendimą dėl ginčo paprastai priima bendru sutarimu dalyvaujant ne mažiau kaip 3 komisijos

nariams. Kai bendro sutarimo nėra, sprendimas laikomas priimtu, kai už jį balsavo dauguma posėdyje dalyvavusiųjų.Administracinių ginčų komisija, nagrinėdama skundus (prašymus), nei turtinės žalos, nei ginčo šalių turėtų išlaidų atlyginimo

klausimų nesprendžia.Administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi skundą (prašymą) priima vieną iš šių sprendimų:1) atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą;2) įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį komisijos nurodymą;3) įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per komisijos nustatytą laiką priimti sprendimą dėl šio subjekto atsisakymo ar

vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus;4) nutraukti bylą kaip nežinybingą.Administracinių ginčų komisijos sprendimas išsiunčiamas vykdyti kitą dieną po priėmimo. Viešojo administravimo subjektas

privalo sprendimą įvykdyti per jame nurodytą laiką, o jeigu laikas nenurodytas, - per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos.Skundo padavimas administraciniam teismui sustabdo administracinių ginčų komisijos sprendimo vykdymą. Vykdytojui turi būti

pranešta apie sprendimo apskundimą.Jeigu viešojo administravimo subjektas per nustatytą terminą neįvykdo administracinių ginčų komisijos sprendimo, pareiškėjas turi

teisę kreiptis į atitinkamą administracinį teismą su prašymu užtikrinti sprendimo vykdymą.Ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos sprendimu, turi teisę skųsti tą sprendimą atitinkamam apygardos

administraciniam teismui. Savivaldybės ir apskrities administracinių ginčų komisijų sprendimas per 20 dienų nuo jo gavimo dienos gali būti apskųstas atitinkamos apygardos administraciniam teismui. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas per 20 dienų nuo jo gavimo dienos –  Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

  Kontroliniai klausimai: 1. Kokį sprendimą gali priimti administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi skundą? 2. Administracinių ginčų komisijų sprendimų vykdymo tvarka ir terminai. 3. Kuriam teismui gali būti apskųsti administracinių ginčų komisijų sprendimai?

8.7. MOKESTINIŲ GINČŲ SAMPRATA IR ESMĖ Mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto

tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

 Plačiau apie mokestinio ginčo sampratą žr.: Strazdienė A. Kai kurie probleminiai mokestinio ginčo sąvokos aspektai // Teisė,

2004, Nr. 51.

8.8. SUBJEKTAI, NAGRINĖJANTYS MOKESTINIUS GINČUS NETEISMINE TVARKA Mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Mokestiniams

ginčams Mokesčių administravimo įstatymas nustato privalomą ikiteisminę jų nagrinėjimo procedūrą. Tačiau ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Tad mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija (toliau – ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos) ir teismas.

 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

     

Vilniaus apygardos administracinis teismas

     

    Mokestinių ginčų komisija  

       

Centrinis mokesčių administratorius   Centrinis mokesčių administratorius

     

Vietos mokesčių administratorius    

                 

 8.8.1 . Mokestinių ginčų komisija Mokestinių ginčų komisija yra viešasis juridinis asmuo, išlaikomas iš valstybės biudžeto, kurios tikslas – objektyviai išnagrinėti

mokesčių mokėtojo skundą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.Komisiją sudaro Komisijos pirmininkas ir kiti Komisijos nariai. Bendrą Komisijos narių skaičių nustato ir Komisijos nuostatus

tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Komisijos nariai skiriami šešeriems metams . Komisijos narius skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė finansų ministro ir teisingumo ministro bendru teikimu. Komisijos nariu gali būti skiriamas:

Lietuvos Respublikos pilietis, nepriekaištingos reputacijos asmuo, turintis finansų, teisės ar ekonomikos magistro kvalifikacinį laipsnį arba jį atitinkantį aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip trejų metų darbo stažą mokesčių, muitų ar įmonių teisės srityje. Komisijos narių darbas Komisijoje laikytinas darbu pagrindinėje darbovietėje ir apmokamas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės

pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka . Komisijos narys pareigas gali eiti tik Komisijoje, taip pat dirbti mokslinį arba pedagoginį darbą. Pasibaigus įgaliojimų laikui, Komisijos nariai savo pareigas eina tol, kol paskiriami nauji nariai.

Komisijos funkcijoms atlikti sudaroma valstybės tarnautojų ir darbuotojų administracija . Jos struktūrą ir pareigybių sąrašą, neviršydamas lėšų, patvirtintų darbo užmokesčiui, tvirtina Komisijos pirmininkas. Komisijos valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, priėmimo į darbą tvarką, darbo užmokesčio jiems mokėjimo tvarką ir sąlygas nustato Valstybės tarnybos įstatymas, Darbo kodeksas, kiti įstatymai ir teisės aktai.

 8.8.2. Ikiteisminių mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų kompetencija Mokestiniai ginčai – ginčai tarp mokesčio mokėtojo (arba mokestį išskaičiuojančio asmens) ir mokesčio administratoriaus ar jo

pareigūno dėl: mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) patikrinimo akto, mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo). Centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių

administratoriaus.Mokestinių ginčų komisija nagrinėja:1) mokestinius ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus;2) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus dėl centrinio mokesčių administratoriaus

sprendimų, priimtų išnagrinėjus mokesčių mokėtojų skundus dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų;3) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus, kai centrinis mokesčių administratorius per

Mokesčių administravimo įstatymo nustatytus terminus nepriėmė sprendimo dėl mokestinio ginčo.  Kontroliniai klausimai: 1. Kokios institucijos nagrinėja mokestinius ginčus neteismine tvarka? 2. Kokia jų kompetencija?

8.9. IKITEISMINIO MOKESTINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO TVARKA 8.9.1. Skundo dėl mokestinio ginčo padavimo terminas Skundas centriniam mokesčių administratoriui turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų po to, kai mokesčių

mokėtojui buvo įteiktas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas, kurį mokesčių mokėtojas skundžia.Skundas Mokestinių ginčų komisijai turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų: o nuo centrinio mokesčių administratoriaus skundžiamo sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui arba o nuo termino sprendimui dėl mokestinio ginčo priimti pasibaigimo dienos. Mokesčių mokėtojui, praleidusiam skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti

institucija pripažįsta svarbiomis, šis terminas minėtos institucijos sprendimu gali būti atnaujintas. Kartu su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas. Minėtas prašymas turi būti išnagrinėtas per skundui, paduodamam dėl mokestinio ginčo, išnagrinėti nustatytą terminą.

Priėmus sprendimą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, skundo dėl mokestinio ginčo išnagrinėjimo terminai skaičiuojami nuo minėto sprendimo priėmimo dienos.

Jeigu skundo padavimo terminas yra praleistas ir mokesčių mokėtojas skundo padavimo termino neprašo atnaujinti, taip pat kai toks prašymas yra nepatenkinamas, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam mokesčių mokėtojui.

Kai priimamas sprendimas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, sustabdomas ginčijamų ir iki šio sprendimo priėmimo dienos dar neišieškotų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinis išieškojimas. Išieškojimo sustabdymas nėra kliūtis paskirti bet kokią mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę, nustatytą Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnyje, ar pagrindas ją naikinti.

Ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, kuriuo nepatenkinamas prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, gali būti apskųstas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

 8.9.2. Skundo padavimas Skunde, paduodamame mokestiniame ginče, turi būti nurodyta:1) mokesčių mokėtojo pavadinimas (vardas, pavardė), identifikacinis numeris (kodas), adresas;2) skundžiamas sprendimas, jo surašymo data;3) aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai;4) skundo pareiškėjo reikalavimas.Skundas turi būti pasirašytas mokesčių mokėtojo (jo atstovo).Mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus , kuriais grindžia savo

nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai:

apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus.

Skundą gavusi ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija privalo patikrinti, ar skundas atitinka Mokesčių administravimo įstatyme nurodytus reikalavimus. Nustačiusi, kad skundas neatitinka šių reikalavimų, ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija priima sprendimą ir nustato skundą padavusiam mokesčių mokėtojui 15 dienų terminą trūkumams pašalinti . Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo dienos, kai mokesčių mokėtojui minėtas sprendimas buvo įteiktas.

Jeigu mokesčių mokėtojas per nustatytą 15 dienų terminą įvykdo sprendime nurodytus reikalavimus, skundas nagrinėjamas ir laikomas paduotu pradinio jo pateikimo dieną, o skundo dėl mokestinio ginčo išnagrinėjimo terminai pradedami skaičiuoti nuo reikalavimų įvykdymo dienos. Nurodytų reikalavimų laiku neįvykdžius, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį pateikusiam mokesčių mokėtojui.

Tuo atveju, jei mokesčių mokėtojas nepašalina trūkumų, tačiau jo skunde yra kitų reikalavimų, pagrįstų skunde nurodytomis aplinkybėmis ir įrodymais, skundas mokesčių mokėtojui negrąžinamas ir ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija privalo išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą dėl nurodytų reikalavimų. Šiuo atveju skundo dėl mokestinio ginčo išnagrinėjimo terminai skaičiuojami nuo kitos dienos, kai pasibaigia nustatytas trūkumų pašalinimo terminas.

Klaidingas ar kitoks skundo pavadinimas nėra trūkumas, dėl kurio skundas būtų nenagrinėjamas.Šios nuostatos taikomos tik skundams, pateikiamiems ikiteisminėms mokestinius ginčus nagrinėjančioms institucijoms. Skundo dėl

mokestinio ginčo, kai jis paduodamas teismui, turinio reikalavimus nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas. 8.9.3. Skundo dėl mokestinio ginčo nagrinėjimas centriniame mokesčių administratoriuje Skundas dėl mokestinio ginčo centriniam mokesčių administratoriui paduodamas per vietos mokesčių administratorių , kurio

sprendimas yra skundžiamas. Vietos mokesčių administratorius gautą mokesčių mokėtojo skundą ir jam nagrinėti reikiamą medžiagą per 3 darbo dienas privalo nusiųsti centriniam mokesčių administratoriui.

Centrinis mokesčių administratorius turi priimti sprendimą dėl skundo dėl mokestinio ginčo per 30 dienų nuo jo gavimo dienos . Šis terminas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęstas iki 60 dienų , jeigu skundui nagrinėti reikia papildomo tyrimo. Apie tai turi būti raštu pranešta skundą padavusiam mokesčių mokėtojui.

Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų:

1) patvirtina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;2) panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;3) iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;4) pakeičia vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;5) paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.Sprendime turi būti nurodyta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti priimtą sprendimą Mokestinių ginčų komisijai arba teismui ir tokio

apskundimo terminai. 8.9.4. Skundo dėl mokestinio ginčo nagrinėjimas Mokestinių ginčų komisijoje Skundas dėl mokestinio ginčo Mokestinių ginčų komisijai paduodamas per centrinį mokesčių administratorių , kuris per 3 darbo

dienas nuo skundo gavimo dienos parengia mokestinio ginčo bylą ir perduoda ją Mokestinių ginčų komisijai. Mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius turi teisę Mokestinių ginčų komisijoje susipažinti su byloje esančia medžiaga.

Mokestinių ginčų komisija sprendimą dėl skundo dėl mokestinio ginčo priima per 60 dienų nuo skundo gavimo dienos . Mokesčių mokėtojo prašymu šis terminas Mokestinių ginčų komisijos sprendimu gali būti sutrumpinamas iki 30 dienų . Apie tai turi būti raštu pranešta skundą padavusiam mokesčių mokėtojui bei centriniam mokesčių administratoriui.

Komisija skundus nagrinėja, sprendimus priima ir surašo lietuvių kalba . Mokesčių mokėtojai, nemokantys lietuvių kalbos, Komisijos posėdžio metu turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis. Už vertėjo paslaugas mokama iš Komisijai patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų. Mokesčių mokėtojas, norėdamas Komisijos posėdžio metu naudotis vertėjo paslaugomis, Komisijai turi pateikti prašymą raštu ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki nustatytos posėdžio datos.

Dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami išversti (nustatyta tvarka patvirtinus vertimą) į lietuvių kalbą.Skundai nagrinėjami Komisijos posėdžiuose . Komisijos posėdžiuose taip pat nagrinėjami mokesčių mokėtojų prašymai:o atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, o atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą, o gali būti nagrinėjami ir kiti mokesčių mokėtojų prašymai. Komisijos posėdžiai rengiami posėdžio darbotvarkėje nustatyta tvarka Komisijos posėdžių salėje, posėdžiams pirmininkauja

Komisijos pirmininkas. Komisijos posėdžiai yra uždari . Kiti asmenys, išskyrus nurodytus Darbo reglamento 26 punkte (mokesčių mokėtojas (jo atstovas), mokesčių administratoriaus atstovai), gali dalyvauti Komisijos posėdyje tik esant mokesčių mokėtojo , kurio skundas nagrinėjamas Komisijos posėdyje, rašytiniam sutikimui ir Komisijai leidus .

Komisijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip trys Komisijos nariai (įskaitant Komisijos pirmininką).Komisijos narys negali dalyvauti nagrinėjant mokestinį ginčą ir turi būti nušalintas (nusišalinti) , jeigu jis:o yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, o su mokestinio ginčo šalimis yra susijęs šeimos, artimos giminystės ar svainystės ryšiais, o yra buvęs įmonės, dalyvaujančios mokestiniame ginče, darbuotojas ir nuo darbo santykių pasikeitimo praėjo mažiau kaip

treji metai, o yra kitokių aplinkybių, kurios gali turėti įtakos Komisijos nario nešališkumui. Apie tai Komisijos narys privalo informuoti Komisiją. Nušalinimą taip pat gali pareikšti mokestiniame ginče dalyvaujantys

asmenys. Nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti skundą Komisijos posėdyje. Komisija dėl savo nario (narių) nušalinimo priima protokolinį sprendimą.

Į Komisijos posėdį kviečiami mokesčių mokėtojas (jo atstovai) bei mokesčių administratoriaus atstovai. Komisijos posėdyje dalyvauja posėdžio sekretorius, taip pat turi teisę dalyvauti vertėjas, Komisijos specialistai, dalyvavę rengiant bylą nagrinėti Komisijos posėdyje, ekspertai. Jeigu į posėdį neatvyko mokestinio ginčo šalys , skundas gali būti nagrinėjamas joms nedalyvaujant. Kai iki skundo nagrinėjimo Komisijos posėdyje pradžios Komisijoje yra gautas šių asmenų prašymas atidėti skundo nagrinėjimą dėl priežasčių, kurias Komisija pripažįsta svarbiomis, Komisija turi teisę skundo nagrinėjimą atidėti. Jeigu į Komisijos posėdį neatvyko vertėjas ar ekspertas,

Komisija, išklausiusi posėdyje dalyvaujančių mokestinio ginčo šalių nuomonę dėl galimumo nagrinėti skundą be neatvykusių vertėjų ar ekspertų, priima sprendimą skundą nagrinėti jiems nedalyvaujant arba skundo nagrinėjimą atidėti.

Komisijai nusprendus skundo nagrinėjimą atidėti, apie paskirtą naują posėdžio laiką mokestiniame ginče dalyvaujantys asmenys bei kviečiamas vertėjas ar ekspertas informuojami Darbo reglamente nustatyta tvarka.

Prieš pradedant nagrinėti mokesčių mokėtojo skundą Komisijos posėdyje, posėdžių sekretorius patikrina atvykusių asmenų tapatybę ir jų įgaliojimus patvirtinančius dokumentus .

Komisijos posėdį pradeda Komisijos pirmininkas ir praneša, kieno skundas bus nagrinėjamas. Posėdžių sekretorius praneša, kas dalyvauja nagrinėjant mokesčių mokėtojo skundą. Posėdžio pradžioje išsprendžiami šalių prašymai, pareikšti nušalinimai Komisijos nariams, taip pat galimybė nagrinėti skundą neatvykus ginčo šalims, vertėjui ar ekspertui. Jeigu Komisijos posėdyje dalyvauja vertėjas ar ekspertas, šie pasirašytinai įspėjami dėl atsakomybės už slaptos informacijos, susijusios su mokesčių mokėtoju, paskleidimą. Paskui išklausomas Komisijos nario pranešimas apie mokesčių mokėtojo skundą. Po Komisijos nario pranešimo paaiškinimus dėl nagrinėjamo skundo gali pateikti mokesčių mokėtojas ir jo atstovas, po to – mokesčių administratoriaus atstovai ir ekspertai (specialistai). Komisijos nariai Komisijos posėdyje dalyvaujantiems asmenims turi teisę užduoti klausimus, susijusius su nagrinėjamu skundu. Ištyrus skundo mokestiniame ginče esmę, Komisijos pirmininkas paskelbia skundo nagrinėjimo pabaigą.

Jeigu per posėdžio darbotvarkėje nustatytą laiką mokesčių mokėtojo skundas neišnagrinėjamas, Komisija turi teisę skundo nagrinėjimą perkelti į kitą posėdį, apie tai mokestinio ginčo šalis informuojant Darbo reglamente nustatyta tvarka.

Komisijos posėdžiai protokoluojami . Komisijos posėdžių protokolus rašo Komisijos posėdžių sekretorius. Komisijos posėdžio protokole nurodoma posėdžio vieta ir data, posėdžio pradžios ir pabaigos laikas, posėdyje dalyvaujančių asmenų vardai ir pavardės, nagrinėjamo skundo esmė ir posėdyje dalyvaujančių asmenų pasisakymai, Komisijos pirmininko reikalavimu – jo nurodymai dėl posėdžio tvarkos, Komisijos nario reikalavimu – asmeninė jo nuomonė dėl svarstomo klausimo, priimti sprendimai ir balsavimo rezultatai. Priimtas sprendimas ir balsavimo rezultatai, nurodant kaip balsavo kiekvienas Komisijos narys, taip pat Komisijos nario atskiroji nuomonė dėl priimto sprendimo įrašomi į Komisijos posėdžio protokolo priedą. Protokolo priedas nerašomas, jeigu už priimtą sprendimą balsavo visi Komisijos nariai, dalyvavę Komisijos posėdyje ir priimant sprendimą.

Komisijos posėdžio protokolas ir jo priedas surašomi ir pasirašomi per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo pasitarimų kambaryje dienos, bet ne vėliau kaip per 30 dienų nuo Komisijos posėdžio dienos. Komisijos posėdžio protokolą ir jo priedą pasirašo Komisijos pirmininkas ir posėdžio sekretorius bei vizuoja Komisijos nariai, kurie dalyvavo priimant sprendimą.

Procesinius klausimus Komisija išsprendžia protokoliniais sprendimais. Komisijos posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti ir jiems tirti Komisija gali daryti garso įrašą, taip pat naudoti ir kitas technines

priemones. Kitiems asmenims draudžiama Komisijos posėdžio metu filmuoti, fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus bei naudoti kitas technines priemones.

Visi asmenys, dalyvaujantys nagrinėjant mokestinį ginčą Komisijos posėdyje, privalo paklusti Komisijos pirmininko nurodymams dėl posėdžio tvarkos. Asmenį, kuris mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pažeidžia Komisijos posėdžio tvarką, Komisijos pirmininkas įspėja. Jei po pareikšto įspėjimo šis asmuo ir toliau pažeidžia posėdžio tvarką, Komisijos protokoliniu sprendimu asmuo gali būti pašalinamas iš posėdžių salės arba Komisija atideda mokestinio ginčo nagrinėjimą. Apie paskirtą naują posėdžio laiką Komisija praneša mokestiniame ginče dalyvaujantiems asmenims raštu.

Mokesčių mokėtojo sutikimu Komisija turi teisę nuspręsti skundą nagrinėti į Komisijos posėdį nekviečiant ginčo šalių ir joms nedalyvaujant , jeigu tai netrukdo objektyviai išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Sutikimas Komisijai turi būti pareikštas raštu iki skundo įtraukimo į Komisijos posėdžio darbotvarkę dienos. Apie priimtą sprendimą skundą nagrinėti į Komisijos posėdį nekviečiant ginčo šalių ir joms nedalyvaujant Komisija raštu praneša skundą padavusiam mokesčių mokėtojui bei centriniam mokesčių administratoriui.

Mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius Mokesčių administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais bei tvarka gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio . Mokestinio ginčo šalims pasirašius minėtą susitarimą iki Komisijos sprendimo dėl skundo mokestiniame ginče priėmimo, Komisija priima sprendimą nutraukti skundo (ar jo dalies) mokestiniame ginče nagrinėjimą. Mokestinio ginčo šalių susitarimo patvirtintas nuorašas pridedamas prie mokestinio ginčo bylos. Komisijai priėmus sprendimą nutraukti skundo dalies mokestiniame ginče nagrinėjimą, Komisija išnagrinėja mokestinį ginčą likusioje mokesčių mokėtojo skundo dalyje ir priima vieną iš Mokesčių administravimo įstatyme ar Komisijos nuostatuose nurodytų sprendimų.

Informacija apie mokesčių mokėtoją , kurią Komisijos nariai, Komisijos valstybės tarnautojai bei darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, sužino vykdydami savo funkcijas, yra laikoma paslaptyje, išskyrus Mokesčių administravimo įstatyme nustatytus atvejus. Kiekvienas šiame punkte nurodytas asmuo, prieš pradėdamas eiti pareigas Komisijoje, pasirašytinai supažindinamas su informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumu bei atsakomybe už neteisėtą informacijos apie mokesčių mokėtoją paskleidimą. Informacija gali būti paskleista rašytiniu mokesčių mokėtojo sutikimu.

Komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčių mokėtojo skundo, neatsižvelgia ir nevertina tų mokesčių mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui, išskyrus atvejus, kai apie jų negalimumą pateikti buvo nurodyta mokesčių mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui. Jeigu mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius Komisijai pateikia kokios nors papildomos medžiagos ar įrodymų iki sprendimo dėl mokesčių mokėtojo skundo priėmimo dienos, jie prijungiami prie mokestinio ginčo bylos. Vėliau pateikta medžiaga ar įrodymai grąžinami juos pateikusiam mokesčių mokėtojui ar mokesčių administratoriui.

Komisijos sprendimai priimami pasitarimų kambaryje. Priimant sprendimą pasitarimų kambaryje, mokestinio ginčo šalys nedalyvauja. Pasitarimų kambaryje dalyvauja tik Komisijos nariai, kurie nagrinėjo mokestinį ginčą Komisijos posėdyje. Komisijos sprendimai priimami Komisijos narių balsų dauguma, kiekvienam Komisijos nariui turint po vieną balsą. Balso teisė negali būti perduota. Balsams pasidalijus po lygiai, priimamas tas sprendimas, už kurį balsavo Komisijos pirmininkas, o jei šio nėra – už kurį balsavo laikinai jį pavaduojantis Komisijos narys. Balsus skaičiuoja ir balsavimo rezultatus skelbia Komisijos pirmininkas.

Komisijos sprendime turi būti nurodyti jo priėmimo motyvai ir pagrindai, taip pat mokesčių mokėtojo teisė apskųsti priimtą sprendimą. Komisijos sprendimas įforminamas raštu Komisijos blanke ir patvirtinamas Komisijos antspaudu. Komisijos sprendimus pasirašo Komisijos pirmininkas ir nariai, kurie nagrinėjo mokesčių mokėtojo skundą Komisijos posėdyje ir dalyvavo priimant sprendimą pasitarimų kambaryje.

Komisijos priimto sprendimo mokestiniame ginče patvirtintas nuorašas įteikiamas mokesčių mokėtojui ir centriniam mokesčių administratoriui bei segamas į mokesčių mokėtojo skundo bylą. Komisijos priimto sprendimo mokestiniame ginče originalas segamas į atskirą bylą ir saugomas Komisijos archyve.

Mokestinių ginčų komisija priima vieną iš šių sprendimų:1) patvirtina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;2) panaikina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;3) iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;4) pakeičia centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;5) perduoda skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.  8.9.5. Sprendimo dėl mokestinio ginčo privalomumas Praėjus sprendimo dėl mokestinio ginčo apskundimo terminams, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų

komisijos priimtą sprendimą privalo vykdyti ginčo šalys, taip pat su ginču susiję tretieji asmenys. 8.9.6. Apskundimas teismui Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl

mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui.Apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau

tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

Skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo įteikimo dienos.

Skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dėl mokestinio ginčo nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme .

Centrinis mokesčių administratorius Mokestinių ginčų komisijos sprendimą teismui, taip pat teismo sprendimą aukštesnės instancijos teismui skundžia atsižvelgdamas į finansų ministro patvirtintus sprendimų dėl mokestinių ginčų apskundimo ekonominio tikslingumo kriterijus .

 8.9.7. Mokestinių ginčų bylų proceso atnaujinimas Mokestinio ginčo bylos, kurioje vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų

komisijos sprendimas nustatytu terminu nebuvo apskųstas, procesas gali būti atnaujintas Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Procesas gali būti atnaujinamas, kai:1) naujai paaiškėja esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo

metu;2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai

neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas;3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos asmenų veikos nagrinėjant mokestinį ginčą;4) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas ar nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti skundžiamą

sprendimą;5) mokesčių mokėtojas buvo neveiksnus ir nebuvo atstovaujamas atstovo pagal įstatymą;6) mokestinį ginčą išnagrinėjo neteisėtos sudėties Mokestinių ginčų komisija;7) pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos

priimti neteisėtą sprendimą;8) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas šis sprendimas;9) būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką.Prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti mokesčių mokėtojas.Prašymas dėl proceso atnaujinimo paduodamas centriniam mokesčių administratoriui (kai jo arba vietos mokesčių administratoriaus

sprendimas mokestinio ginčo byloje buvo galutinis) ar Mokestinių ginčų komisijai, kai galutinį sprendimą mokestinio ginčo byloje priėmė ši institucija.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos. Prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos praėjo daugiau kaip 5 metai.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma: 1) mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos pavadinimas;2) mokesčių mokėtojo pavadinimas (vardas, pavardė), identifikacinis numeris (kodas), adresas;3) sprendimą priėmusios institucijos pavadinimas;4) nustatytu terminu neapskųsto institucijos sprendimo esmė ir proceso atnaujinimo pagrindas;5) proceso atnaujinimo motyvai;6) aplinkybės, kuriomis grindžiamas šio straipsnio 5 dalyje nurodytų terminų skaičiavimas;7) prašymo esmė;8) prašymo surašymo vieta, data, mokesčių mokėtojo parašas.Prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridedami proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiantys įrodymai , taip pat

nustatytu terminu neapskųsto mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo nuorašas.Tais atvejais, kai centrinis mokesčių administratorius ar Mokestinių ginčų komisija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymų nustatyti

terminai paduoti prašymą arba prašymas nepagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, centrinis mokesčių administratorius ar Mokestinių ginčų komisija sprendimu atsisako atnaujinti procesą.

Jeigu prašymas paduotas nepraleidus įstatymų nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, centrinis mokesčių administratorius ar Mokestinių ginčų komisija priima sprendimą dėl proceso atnaujinimo. Atnaujinus procesą, mokestinis ginčas nagrinėjamas iš naujo sprendimą dėl proceso atnaujinimo priėmusioje institucijoje pagal bendras taisykles taisykles.

  Kontroliniai klausimai: 1. Kokie yra skundo dėl mokestinio ginčo padavimo terminai? 2. Koks yra skundo dėl mokestinio ginčo turinys? Įrodymų pateikimas ir priėmimas. 3. Kokie yra skundo nagrinėjimo centriniame mokesčių administratoriuje terminai? 4. Kokius sprendimus gali priimti centrinis mokesčių administratorius? 5. Kokie yra skundo nagrinėjimo Mokestinių ginčų komisijoje terminai? 6. Išvardinkite skundo nagrinėjimo Mokestinių ginčų komisijoje etapus. 7. Kam ir kokia tvarka gali būti apskundžiamas centrinio mokesčio administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos

sprendimai? 8. Kokioms sąlygoms esant ir kokia tvarka gali būti atnaujinamas mokestinių ginčų bylos procesas?

8.10. SKUNDŲ DĖL RINKIMŲ IR REFERENDUMO ĮSTATYMŲ PAŽEIDIMO NETEISMINIS NAGRINĖJIMAS Vyriausioji rinkimų komisija nagrinėja skundus ir priima sprendimus dėl miestų, rajonų referendumo komisijų, apylinkių

referendumo komisijų sprendimų:1. dėl apylinkių referendumo komisijų sprendimų ir veiksmų,2. dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų,3. svarsto savo apylinkės piliečių ir referendumo stebėtojų skundus dėl referendumo rengimo, balsavimo organizavimo, balsų

skaičiavimo, balsų skaičiavimo protokolų surašymo ir priima sprendimus,4. dėl referendumo komisijų sprendimų, kurie buvo priimti iki balsavimo pabaigos.Grupės nariai, partijos, taip pat jų atstovai ir stebėtojai referendumo komisijų sprendimus, kurie buvo priimti iki balsavimo

pabaigos, gali apskųsti:1. apylinkių referendumo komisijų – miestų, rajonų referendumo komisijai;2. miestų, rajonų referendumo komisijų – Vyriausiajai rinkimų komisijai;3. Vyriausiosios rinkimų komisijos – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.Vyriausioji rinkimų komisija skundus turi išnagrinėti per 48 valandas. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai, priimti

nagrinėjant skundus, ar kita jos veika per 5 dienas po sprendimo priėmimo ar nuo laiko, kai turėjo būti priimtas sprendimas, bet ne vėliau kaip iki balsavimo referendume pabaigos, gali būti apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo padavimo. Į šį terminą įskaitomos ir ne darbo dienos. Teismo sprendimas įsiteisėja nuo paskelbimo.

Skundai, paduoti nesilaikant Rinkimų įstatymu nustatytos tvarkos, nenagrinėjami ir persiunčiami tai referendumo komisijai, kuri privalo juos nagrinėti. Apylinkės referendumo komisija, miesto, rajono referendumo komisija negali persiųsti Vyriausiajai rinkimų komisijai nagrinėti jų kompetencijai priklausančių nagrinėti ir neišnagrinėtų skundų.

Skundai dėl rinkėjų sąrašų. Pilietis arba partijos atstovas skundus dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų, dėl kurių jis Rinkimų įstatymo nustatyta tvarka nėra įrašytas į rinkėjų sąrašą arba yra įrašytas į kelis rinkėjų sąrašus, gali pateikti apylinkės referendumo komisijai likus ne mažiau kaip 7 dienoms iki balsavimo referendume dienos. Apylinkės referendumo komisija skundą privalo išnagrinėti ir sprendimą priimti tuoj pat arba ne vėliau kaip per 2 dienas nuo jo gavimo, jeigu iki balsavimo referendume dienos liko daugiau kaip 10 dienų [1] .

Apylinkės referendumo komisijos sprendimas per 3 dienas gali būti apskųstas atitinkamos apygardos administraciniam teismui, o šis skundą išnagrinėja per 2 dienas. Teismo sprendimas įsiteisėja nuo paskelbimo ir yra galutinis. Praleidus nustatytus terminus pastaboms ir skundams pateikti, pastabos ir skundai nenagrinėjami.

Apie gautus skundus ir pagal teismo sprendimus rinkėjų sąrašuose padarytus pataisymus apylinkių referendumo komisijos praneša miesto, rajono referendumo komisijai, o ši – Vyriausiajai rinkimų komisijai per kiek įmanoma trumpesnį laiką, bet ne vėliau kaip per 12 valandų.

Balsų skaičiavimo referendumo apylinkėje protokolų apskundimas. Referendumo apylinkės balsų skaičiavimo protokolą pasirašo apylinkės referendumo komisijos pirmininkas ir nariai. Po to protokolą pasirašo stebėtojai. Jų pastabos, komisijos narių nuomonės pridedamos prie protokolo ir yra neatskiriama jo dalis.

Grupės nariai, partijos, taip pat jų atstovai ir stebėtojai referendumo apylinkės balsųskaičiavimo protokolą per 24 valandas nuo jo surašymo turi teisę apskųsti miesto, rajono referendumo komisijai. Ši skundą turi išnagrinėti per 24 valandas nuo jo gavimo momento.

Balsų skaičiavimo miesto, rajono referendumo komisijoje apskundimas. Miesto, rajono referendumo komisija balsus pradeda skaičiuoti po to, kai iš visų referendumo apylinkių:

1.      gauna visus balsų skaičiavimo protokolus,2.      kitus referendumo dokumentus.3.      išnagrinėja visus skundusdėl apylinkių referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų.Miestų, rajonų balsų skaičiavimo protokolų apskundimas. Grupės nariai, partijos, taip pat jų atstovai ir stebėtojai turi teisę

balsų skaičiavimo protokolą per 24 valandas nuo jo surašymo apskųsti Vyriausiajai rinkimų komisijai. Vyriausioji rinkimų komisija šį skundą turi išnagrinėti per 24 valandas nuo jo gavimo.

Referendumo rezultatų nustatymo tvarka. Vyriausioji rinkimų komisija pradėti nustatyti referendumo rezultatus gali tik po to, kai:

1.  gauna visų miestų ir rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolus,2.  kitus Referendumo įstatymo 70 straipsnyje nurodytus dokumentus,3.  išnagrinėja visus skundusdėl miestų, rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų.Vyriausioji rinkimų komisija, nagrinėdama Referendumo įstatymo nustatyta tvarka paduotus skundus, gali:1.  perskaičiuoti referendumo biuletenius,2.  nustačiusi skaičiavimo klaidas, pataisyti įrašus balsų skaičiavimo protokoluose.

Vyriausioji rinkimų komisija dėl balsų skaičiavimo protokoluose rastų klaidų negali pripažinti negaliojančiais miestų, rajonų, apylinkių referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų .

Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo dėl galutinių rezultatų apskundimas. Grupė, partija ir jų atstovai prie Vyriausiosios rinkimų komisijos Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą dėl galutinių rezultatų ne vėliau kaip per 2 dienas nuo šių rezultatų oficialaus paskelbimo dienos turi teisę apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo padavimo. Teismo sprendimas įsiteisėja nuo paskelbimo.

Referendumo dokumentų saugojimas. Pasibaigus referendumui, Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 4 mėnesius po to, kai baigėsi Referendumo įstatymo nustatytas terminas skundams dėl jos sprendimų išnagrinėti, valstybės archyvui perduoda nuolat saugoti referendumo apylinkių, miestų, rajonų referendumo komisijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos protokolus.

  Kontroliniai klausimai: 1. Kokios institucijos ir kokia tvarka nagrinėja skundus dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimų? [1] Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis.

8.11. SKUNDŲ NAGRINĖJIMAS SEIMO KONTROLIERIŲ ĮSTAIGOJE Seimo kontrolieriai tiria pareiškėjų skundus dėl: pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje. Seimo kontrolieriai netiria: Respublikos Prezidento veiklos, Seimo narių veiklos, Ministro Pirmininko veiklos, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos, valstybės kontrolieriaus veiklos, Konstitucinio Teismo veiklos, kitų teismų teisėjų veiklos, savivaldybių tarybų (kaip kolegialių institucijų) veiklos, prokurorų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo ( tačiau tiria skundus dėl prokurorų,

ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ir laisves), skundų dėl darbo teisinių santykių, netikrina teismų priimtų sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo. Į Seimo kontrolierių su skundu turi teisę kreiptis: 1) Pareiškėjas tiesiogiai – jeigu jo skundą atitinka dvi sąlygas: skundas paduodamas dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, jei mano, kad tuo buvo pažeistos jo teisės ir laisvės. 2) Pareiškėjas per Seimo narį  – jeigu jo skundas atitinka Seimo kontrolierių įstatymo 14 str. reikalavimus.Tyrimą Seimo kontrolierius gali pradėti ir savo iniciatyva: jeigu skundas gautas žodžiu, telefonu arba Seimo kontrolierius pats nustatė pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeistų žmogaus teisių ir laisvių

požymių iš visuomenės informavimo priemonių bei iš kitų šaltinių. Skundai paprastai paduodami raštu. Skunde nurodoma:1) adresatas – Seimo kontrolierių įstaiga (Seimo kontrolierius);2) pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas) ir adresas (buveinė);3) skundžiamų pareigūnų vardai, pavardės ir pareigos, institucija ar įstaiga, kurioje jie dirba;4) skundžiamo sprendimo arba skundžiamos veikos apibūdinimas, jos padarymo laikas ir aplinkybės;5) suformuluotas prašymas Seimo kontrolieriui;6) skundo surašymo data ir pareiškėjo parašas.Prie skundo gali būti pridedama: 1) ginčijamo sprendimo nuorašas;2) turimi įrodymai ar jų aprašymas.Pažymėtina, kad nurodytų skundo formos nesilaikymas ar rekvizitų nenurodymas negali būti pagrindas atsisakyti tirti skundą,

išskyrus: anoniminius skundus (kita vertus, Seimo kontrolierius gali nuspręsti tirti anoniminį skundą), atvejus, kai neįmanoma pradėti tyrimo dėl duomenų trūkumo, o pareiškėjas Seimo kontrolieriaus prašymu jų nepateikia, atvejus, kai skundo tekstas yra neįskaitomas. Skundų padavimo terminas Skundams paduoti nustatomas vienerių metų terminas nuo skundžiamų veiksmų padarymo ar skundžiamo sprendimo priėmimo.Skundai, paduoti praėjus šiam terminui, netiriami, jeigu Seimo kontrolierius nenusprendžia kitaip.Atsisakymas nagrinėti skundą Seimo kontrolierius ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, apie

tai informuodamas pareiškėją,jeigu:1) padaro išvadą, kad skundo dalykas yra mažareikšmis;2) skundas paduotas praėjus 1 metų terminui;3) skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Seimo kontrolieriaus kompetencijai;

4) skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas arba yra nagrinėjamas teisme;5) dėl skundo dalyko yra priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą;6) padaro išvadą, kad skundą nagrinėti tikslinga kitoje institucijoje ar įstaigoje.Jeigu priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą, turi būti nurodyti atsisakymo jį nagrinėti pagrindai. Tais atvejais, kai

skundas nepriskirtas Seimo kontrolierių kompetencijai, atsisakyme nagrinėti nurodoma, į kokią instituciją ar įstaigą tuo klausimu galėtų kreiptis pareiškėjas.

Skundą ištyrus, pakartotinai paduotas skundas netiriamas, išskyrus atvejus, kai nurodoma naujų aplinkybių ar pateikiama naujų faktų. Jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja teise kreiptis į Seimo kontrolierių, Seimo kontrolieriaus sprendimu susirašinėjimas su tokiu pareiškėju gali būti nutrauktas.

Jeigu skundo tyrimo metu paaiškėja aplinkybės, dėl kurių turėjo būti atsisakyta nagrinėti skundą, skundo tyrimas nutraukiamas.Jeigu gaunamas pareiškėjo prašymas netirti skundo, Seimo kontrolierius gali tyrimą nutraukti. Seimo kontrolierius gali pradėti

tyrimą savo iniciatyva.Skundo ištyrimo terminai Skundas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyta per 3 mėnesius nuo skundo gavimo dienos, išskyrus atvejus, kai dėl skunde

nurodytų aplinkybių sudėtingumo, informacijos gausos ar skundžiamų veiksmų tęstinio pobūdžio būtina skundo tyrimą pratęsti . Apie Seimo kontrolieriaus sprendimą pratęsti skundo tyrimo terminą informuojamas pareiškėjas. Skundai turi būti ištirti per įmanomai trumpiausią laiką .

Seimo kontrolieriaus teisės Seimo kontrolierius, vykdydamas savo pareigas, turi teisę:1) reikalauti nedelsiant pateikti informaciją, medžiagą ir dokumentus, būtinus savo funkcijoms atlikti, įstatymų nustatyta tvarka

susipažinti su valstybės, tarnybos, komercinę ar banko paslaptį sudarančiais dokumentais, taip pat dokumentais, kuriuose yra informacijos apie įstatymų saugomus asmens duomenis. Prireikus įgyvendinti šią teisę, pasitelkiami policijos pareigūnai ir surašomas atitinkamas aktas apie dokumentų paėmimą;

2) įeiti į institucijų ir įstaigų (įmonių, tarnybų ar organizacijų) patalpas, o į patalpas, kuriose ištisą parą laikomi asmenys, – bet kuriuo paros metu, ir nekliudomai matytis bei kalbėtis su jose esančiais asmenimis. Į institucijų ir įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja tarnybos statutai, teritoriją ir patalpas įeinama lydint šių institucijų ir įstaigų pareigūnams;

3) reikalauti, kad pareigūnai, kurių veikla tiriama, pasiaiškintų raštu ar žodžiu;4) apklausti pareigūnus ir kitus asmenis;5) dalyvauti Seimo, Vyriausybės, kitų valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų posėdžiuose, kai svarstomi klausimai, susiję

su Seimo kontrolierių veikla ar Seimo kontrolieriaus tiriamu dalyku;6) pasitelkti Vyriausybės įstaigų, taip pat ministerijų, apskričių bei savivaldybių pareigūnus, apskričių viršininkų administracijų ir

savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigūnus bei ekspertus;7) informuoti Seimą, Vyriausybę bei kitas valstybės institucijas ir įstaigas ar atitinkamos savivaldybės tarybą apie šiurkščius

įstatymų pažeidimus arba įstatymų ar kitų teisės aktų trūkumus, prieštaravimus ar spragas;8) siūlyti Seimui, Vyriausybei, kitoms valstybės ar savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kad būtų pakeisti įstatymai ar kiti

norminiai teisės aktai, varžantys žmogaus teises ir laisves;9) surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl Seimo kontrolieriaus reikalavimų nevykdymo ar kitokio trukdymo Seimo

kontrolieriui įgyvendinti jam suteiktas teises;10) kreiptis į administracinį teismą prašydamas ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar

Vyriausybės nutarimą;11) siūlyti Seimui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams;12) perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui, kai aptinkami nusikalstamos veikos požymiai;13) kreiptis į teismą dėl kaltų piktnaudžiavimu ar biurokratizmu pareigūnų atleidimo iš einamų pareigų (per 1 mėnesį nuo pažymos

surašymo);14) siūlyti kolegialiai institucijai ar pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka panaikinti, sustabdyti ar pakeisti įstatymams bei kitiems

teisės aktams prieštaraujančius sprendimus ar siūlyti priimti sprendimus, kurie nepriimti dėl piktnaudžiavimo ar biurokratizmo;15) siūlyti kolegialiai institucijai, įstaigos vadovui ar aukštesniajai pagal pavaldumą institucijai ir įstaigai skirti nusižengusiems

pareigūnams tarnybines (drausmines) nuobaudas;16) siūlyti prokurorui kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo;17) atkreipti pareigūnų dėmesį į aplaidumą darbe, įstatymų ar kitų teisės aktų nesilaikymą, tarnybinės etikos pažeidimą,

piktnaudžiavimą, biurokratizmą ar žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus ir siūlyti imtis priemonių, kad būtų pašalinti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, jų priežastys ir sąlygos;

18) siūlyti, kad įstatymų nustatyta tvarka būtų atlyginta turtinė ir neturtinė žala, kurią patyrė pareiškėjas dėl pareigūnų padarytų pažeidimų;

19) pranešti Seimui, Respublikos Prezidentui ar Ministrui Pirmininkui apie ministrų ar kitų Seimui, Respublikos Prezidentui ar Vyriausybei atskaitingų pareigūnų  padarytus pažeidimus;

20) siūlyti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai įvertinti, ar pareigūnas nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo;

21) netirdamas Seimo kontrolieriaus kompetencijai nepriskirto skundo iš esmės, gali teikti siūlymus ar pastabas atitinkamoms institucijoms ir įstaigoms dėl viešojo administravimo gerinimo, kad nebūtų pažeidinėjamos žmogaus teisės ir laisvės.

Seimo kontrolierių reikalavimų privalomumas Pareigūnai privalo Seimo kontrolierių reikalavimu nedelsdami pateikti jiems informaciją, dokumentus ir kitą medžiagą, būtinus jų

funkcijoms atlikti.Nagrinėdamas skundą, Seimo kontrolierius turi teisę kreiptis į pareigūną, kurio veikla nagrinėjama, prašydamas šį pasiaiškinti per

nustatytą terminą. Jeigu pasiaiškinimas nepateikiamas, Seimo kontrolierius turi teisę kreiptis į aukštesnįjį pareigūną (kolegialią instituciją) ir šis privalo užtikrinti, kad pasiaiškinimas būtų pateiktas arba pats paaiškinti per Seimo kontrolieriaus nustatytą terminą.

Seimo kontrolieriaus siūlymą (rekomendaciją) privalo nagrinėti institucija ir įstaiga ar pareigūnas, kuriems toks siūlymas (rekomendacija) adresuojamas, ir apie nagrinėjimo rezultatus informuoti Seimo kontrolierių.

Asmenys, trukdantys Seimo kontrolieriui atlikti savo pareigas, atsako įstatymų nustatyta tvarka.Skundo tyrimas Seimo kontrolierius ištiria skunde nurodytas aplinkybes ir surašo pažymą.Pažymoje nurodoma: tyrimo metu nustatytos aplinkybės, surinkti įrodymai bei pareigūno veikos juridinis įvertinimas. Pažymą pasirašo Seimo kontrolierius.Seimo kontrolieriaus pažyma pateikiama: pareiškėjui, gali būti pateikiama – institucijos ar įstaigos, kurioje buvo atliekamas tyrimas, vadovui ar pareigūnui, kurio veiksmai buvo

tiriami, prireikus – ir aukštesnės pagal pavaldumą institucijos ar įstaigos vadovui, taip pat kitoms institucijoms ar įstaigoms. Seimo kontrolieriaus sprendimai Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą, priima sprendimą:1) pripažinti skundą pagrįstu; 2) atmesti skundą;3) nutraukti skundo tyrimą.Laikas, per kurį buvo tirtas skundas, neįskaitomas į įstatymų nustatytą senaties terminą tarnybinei (drausminei) nuobaudai

skirti.   Kontroliniai klausimai: 1. Kokia Seimo kontrolierių kompetencija? 2. Kokių skundų Seimo kontrolieriai netyria? 3. Kokia tvarka kreipiamasi į Seimo kontrolierius? 4. Koks nustatytas terminas skundams paduoti? 5. Kokiais atvejais Seimo kontrolieriai turi teisę atsisakyti tirti skundą? 6. Kokie yra skundo ištyrimo terminai? 7. Kokias teises turi Seimo kontrolieriai? 8. Seimo kontrolierių priimami sprendimai ir jų teisinė galia

8.12. SKUNDŲ NAGRINĖJIMAS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS KONTROLIERIAUS ĮSTAIGOJE Į vaiko teisių apsaugos kontrolierių turi teisę kreiptis kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, įmonė, neturinti juridinio asmens teisių,

kai manoma, kad:1) fizinis ar juridinis asmuo, įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, pažeidė Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 3

straipsnyje nurodytų teisės aktų nuostatas;2) kitais atvejais, kai yra manoma, kad pažeidžiamos vaiko teisės ar jo teisėti interesai.Vaikas į vaiko teisių apsaugos kontrolierių gali kreiptis ir pats.  8.12.1. Skundo pateikimo ir priėmimo tvarkaSkundas vaiko teisių apsaugos kontrolieriui pateikiamas raštu arba žodžiu ir registruojamas vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus

įstaigoje bei pradedamas jo tyrimas.Gavęs skundą žodžiu arba pastebėjęs vaiko teisių ar jo teisėtų interesų pažeidimo požymius, vaiko teisių apsaugos kontrolierius,

manydamas, kad pateikta informacija ar pastebėti požymiai yra teisingi, gali pradėti tyrimą savo iniciatyva .Anoniminiai skundai nenagrinėjami, jeigu vaiko teisių apsaugos kontrolierius nenusprendžia kitaip.Pareiškėjo prašymu jo pavardė, vardas tolesniame skundo tyrime neskelbiami.  8.12.2. Skundo pateikimo terminai Skundams pateikti nustatomas 3 metų nuo skundžiamųjų veiksmų padarymo terminas.Skundai, pateikti praleidus šį terminą, nenagrinėjami, jeigu vaiko teisių apsaugos kontrolierius nenusprendžia kitaip.  8.12.3. Skundo turinys Skunde nurodoma (vaikui kreipiantis į vaiko teisių apsaugos kontrolierių raštu, šie reikalavimai netaikomi):1) adresatas - vaiko teisių apsaugos kontrolierius;2) pareiškėjo vardas, pavardė, pavadinimas ir adresas;3) apskundžiamų juridinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, pavadinimai ar apskundžiamų asmenų vardai,

pavardės ir pareigos, įstaiga, kurioje jie dirba;4) skundžiamojo sprendimo pavadinimas ir priėmimo data arba skundžiamųjų veiksmų (neveikimo) apibūdinimas, jų padarymo

laikas ir aplinkybės;5) prašymas vaiko teisių apsaugos kontrolieriui;6) pridedamų dokumentų sąrašas;7) skundo surašymo data ir pareiškėjo parašas.Prie skundo gali būti pridedama: 1) skundžiamojo sprendimo nuorašas;2) turimi įrodymai ar jų aprašymas;3) siūlomų apklausti asmenų sąrašas, nurodant jų adresus ir kokias aplinkybes ar  informaciją jie gali patvirtinti. 

8.12.4. Skundo nagrinėjimo terminai Vaiko teisių apsaugos kontrolierius skundą išnagrinėja ir atsako pareiškėjui per  mėnesį nuo skundo gavimo dienos .Prireikus skundo nagrinėjimo metu atlikti papildomą tyrimą (gauti dokumentus, paaiškinimus, apklausti suinteresuotus asmenis),

vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimu šis terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip iki 6 mėnesių .  8.12.5. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus priimami sprendimai Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, išnagrinėjęs skundą, priima vieną iš šių sprendimų:1) perduoti skundą kitai institucijai;2) pareikšti ieškinį teisme;3) aptikus nusikaltimo požymių, perduoti medžiagą atitinkamoms institucijoms;4) įspėti asmenis, pažeidusius vaiko teises ar jo teisėtus interesus;5) įstaigai, įregistravusiai instituciją, susijusią su vaiko teisių apsauga, kuri savo veikla pažeidė vaiko teises ar jo teisėtus interesus,

arba institucijos steigėjui teikti siūlymą svarstyti klausimą dėl institucijos tolesnės veiklos tikslingumo;6) siūlyti tikrinamų institucijų ar jų aukštesniųjų institucijų vadovams, kad jie skirtų drausmines nuobaudas asmenims, kaltiems dėl

vaiko teises ar jo teisėtus interesus ginančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimų;7) siūlyti įstatymų nustatyta tvarka pakeisti arba panaikinti įstatymams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims bei kitiems

teisės aktams prieštaraujančius sprendimus;8) nustačius tikrinamų fizinių ar juridinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, veiklos trūkumų ar įstatymų

pažeidimų, dėl kurių yra pažeidžiamos vaiko teisės ir jo teisėti interesai, pažeidėjus įspėti ir pagal savo kompetenciją siūlyti fiziniams asmenims, įmonėms, neturinčioms juridinio asmens teisių, ar juridinių asmenų vadovams pašalinti pažeidimus;

9) atmesti skundą, kai nepasitvirtina jame nurodyti pažeidimai.  8.12.6. Atsisakymo nagrinėti skundą pagrindai Vaiko teisių apsaugos kontrolierius atsisako nagrinėti skundą ir ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos apie

tai informuoja pareiškėją ir asmenį, kurio sprendimas ar veiksmai (neveikimas) skundžiami, raštu, jeigu:1) skundo dalykas neatitinka Vaiko teisų apsaugos kontrolieriaus įstatymo 19 straipsnyje išvardytų pagrindų;2) skundas paduotas praėjus 3 metų terminui, jeigu vaiko teisių apsaugos kontrolierius nenusprendžia, kad skundas gali būti

nagrinėjamas;3) skundo dalykas priklauso kitų valstybės valdžios ar valdymo ir kontrolės institucijų kompetencijai;4) dėl to paties skundo dalyko yra iškelta baudžiamoji byla, vyksta parengtinis tyrimas, teisminis nagrinėjimas ar yra priimtas

procesinis sprendimas nutraukti bylą arba skundas jau buvo išnagrinėtas teisme ar kitoje kontrolės institucijoje.Atsisakius nagrinėti skundą, pareiškėjui nurodomi atsisakymo pagrindai.Tais atvejais, kai skundo dalykas nepriklauso vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus kompetencijai, skundas per 10 darbo dienų nuo jo

gavimo dienos grąžinamas pareiškėjui  ir nurodoma institucija, į kurią jis pats galėtų kreiptis tuo klausimu, arba pranešama, kuriai institucijai skundas yra perduotas.

Pakartotinai dėl to paties skundo dalyko paduotas skundas nenagrinėjamas.Skundo tyrimo metu išaiškėjus čia nurodytoms aplinkybėms arba jeigu pareiškėjas nepateikia vaiko teisių apsaugos kontrolieriui

duomenų, be kurių neįmanoma pradėti skundo tyrimo, skundas paliekamas nenagrinėtas.    8.12.7 Skundo tyrimo rezultatų įforminimas Atlikus skundo tyrimą, visi jo metu surinkti įrodymai, asmenų veiksmų ar neveikimo juridiniai įvertinimai bei tyrimo

metu išaiškintos aplinkybės surašomos pažymoje. Pažymą pasirašo vaiko teisių apsaugos kontrolierius arba jo pavedimu - vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pavaduotojas.Su tyrimo rezultatais supažindinamas skundo pareiškėjas, fizinis ar juridinis asmuo, įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, kurių

veiksmai (neveikimas) buvo tiriami, išsiunčiant arba įteikiant jiems pažymos nuorašus.  Kontroliniai klausimai: 1. Kas turi teisę kreiptis į Vaiko teisių apsaugos kontrolierių? 2. Kokius skundus tyria Vaiko teisių apsaugos kontrolierius? 3. Kokia skundo pateikimo ir tyrimo tvarka? 4. Kokie skundo pateikimo ir nagrinėjimo terminai? 5. Kokius sprendimus turi teisę priimti Vaiko teisių apsaugos kontrolierius?

8.13. SKUNDŲ NAGRINĖJIMAS LYGIŲ GALIMYBIŲ KONTROLIERIAUS ĮSTAIGOJE Kiekvienas fizinis ir juridinis asmuo turi teisę pateikti Lygių galimybių kontrolieriui skundą dėl lygių teisių pažeidimo. Skundai

teikiami raštu.Jeigu skundas gautas žodžiu ar telefonu arba jeigu moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius nustatė lygių teisių pažeidimo

požymius iš spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių ar kitokių šaltinių, jis gali pradėti tyrimą savo iniciatyva.Anoniminiai skundai nenagrinėjami, jeigu moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius nenusprendžia kitaip.  

8.13.1. Skundų padavimo terminas Skundą galima paduoti per 3 mėnesius nuo skundžiamų veiksmų padarymo.Skundai, paduoti praėjus šiam terminui, nenagrinėjami, jeigu moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius nenusprendžia kitaip. 8.13.2. Atsisakymas nagrinėti skundą Lygių galimybių kontrolierius atsisako nagrinėti skundą ir ne vėliau kaip per 15 dienų grąžina jį pareiškėjui, jeigu:

1) neįmanoma pradėti tyrimo dėl duomenų trūkumo, o pareiškėjas lygių galimybių kontrolieriaus prašymu nepateikia reikiamų duomenų;

2) skundas paduotas praėjus nustatytam terminui;3) skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriskirtas lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai;4) skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas, yra nagrinėjamas teisme arba pagal įstatymus turi būti nagrinėjamas teisme;5) dėl skunde keliamo dalyko yra priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą.Jeigu skundo tyrimo metu išaiškėja šios aplinkybės arba jeigu pareiškėjas nepateikia duomenų, be kurių neįmanoma pradėti skundo

tyrimo, skundas paliekamas nenagrinėtas.Jeigu pareiškėjui skundas grąžinamas, turi būti nurodyti atsisakymo jį nagrinėti pagrindai. Tais atvejais, kai skundas nepriklauso

lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, atsisakyme nagrinėti nurodoma, į kokią instituciją tuo klausimu galėtų kreiptis pareiškėjas.Po ištyrimo pakartotinai paduotas skundas nenagrinėjamas, išskyrus atvejus, kai nurodomos naujos aplinkybės ar pateikiami nauji

faktai.  8.13.3. Skundo ištyrimo terminai Skundas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyta per vieną mėnesį nuo skundo gavimo dienos. Prireikus, lygių galimybių

kontrolierius tyrimo terminą gali pratęsti iki dviejų mėnesių. Apie tai turi būti informuojamas pareiškėjas. 8.13.4. Skundo tyrimo eiga Tirdamas skundą, lygių galimybių kontrolierius išsiaiškina:1) skunde minimų sprendimų ar skundžiamų veiksmų buvimo ar nebuvimo faktą;2) kuo remiantis ir kokiomis aplinkybėmis sprendimai arba veiksmai padaryti;3) ar skunde minimi sprendimai arba veiksmai prieštarauja įstatymams bei kitiems teisės aktams;4) kas padarė pažeidimą, dėl kokių priežasčių (ar tikslų) tai padaryta, koks pažeidimų mastas, kaip pažeidimą padariusieji asmenys

aiškina savo veiksmus;5) kokie faktai ar įrodymai patvirtina padarytąjį teisės aktų pažeidimą.Jeigu lygių galimybių kontrolierius dėl giminystės ryšių ar kitų svarbių priežasčių negali bešališkai nagrinėti konkretaus skundo, jis

paveda skundą tirti vienam iš savo tarnybos darbuotojų.Baigus nagrinėti skundą, parašoma pažyma, kurioje nurodoma tyrimo metu nustatytos aplinkybės, surinkti įrodymai bei veiksmų

juridinis įvertinimas. Pažymą pasirašo lygių galimybių kontrolierius.Su tyrimo rezultatais supažindinamas skundo autorius, institucijos, kurioje buvo atliekamas tyrimas, vadovas ir asmuo, kurio

veiksmai buvo tiriami. Jiems išsiunčiami arba įteikiami pažymos nuorašai.  8.13.5. Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimai Atlikęs tyrimą, lygių galimybių kontrolierius gali priimti sprendimą:1) perduoti tyrimo medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui, jeigu nustatomi nusikalstamos veikos požymiai;2) kreiptis į atitinkamą asmenį ar instituciją ir siūlyti nutraukti lygias teises pažeidžiančius veiksmus ar panaikinti su tuo susijusį

aktą;3) nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas;4) atmesti skundą, jeigu nepasitvirtino jame nurodyti pažeidimai;5) nutraukti tyrimą, jeigu pareiškėjas skundą atsiima arba kai trūksta objektyvių duomenų apie padarytą pažeidimą;6) įspėti dėl padaryto pažeidimo;7) laikinai sustabdyti tyrimą, jei asmuo, kurio skundas ar apskundžiami veiksmai tiriami, serga arba yra išvykęs. 8.13.6. Žalos atlyginimas Asmuo, patyręs diskriminaciją dėl lyties ar seksualinį priekabiavimą, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę

žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. 8.13.7. Lygių galimybių kontrolieriaus reikalavimų privalomumas Valdžios ir valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos lygių galimybių kontrolieriaus reikalavimu privalo nedelsdamos

pateikti jam informaciją, dokumentus ir medžiagą, būtinus kontrolieriaus funkcijoms atlikti.Tirdamas skundą, lygių galimybių kontrolierius turi teisę kreiptis į asmenį, kurio veiksmai nagrinėjami, ir reikalauti paaiškinimo.

Tokį paaiškinimą asmuo privalo pateikti per 10 darbo dienų.Asmenys, trukdantys lygių galimybių kontrolieriui atlikti pareigas, atsako pagal įstatymus. Kontroliniai klausimai: 1. Kas turi teisę kreiptis į Lygių galimybių kontrolierių? 2. Kokia yra Lygių galimybių kontrolieriaus kompetencija? 3. Kokia skundo pateikimo ir tyrimo tvarka? 4. Kokie skundo pateikimo ir nagrinėjimo terminai? 5. Kokius sprendimus turi teisę priimti Lygių galimybių kontrolierius?9. TEISMO (TEISĖJO) VAIDMUO, UŽTIKRINANT ADMINISTRACINIŲ TEISĖS AKTŲ IR VEIKSMŲ TEISĖTUMĄĮvadas  Šios temos tikslas – supažindinti su teismų vaidmeniu užtikrinant administracinių teisės aktų ir viešojo administravimo

subjektų veiksmų teisėtumą.

9.1. VYKDOMOSIOS VALDŽIOS TEISMINĖ KONTROLĖ IR JOS ĮGYVENDINIMO FORMOS 

Teisminė valdžia – neatskiriamas teisinės valstybės elementas. Teisminę valdžią apibūdina ne tik teisingumo vykdymas, bet ir gebėjimas aktyviai paveikti vykdomosios valdžios veiksmus. Teismo nepriklausomumas yra vykdomosios valdžios teisminės kontrolės garantija. Savo veiklos procese teismai įgyvendina kontrolinę funkciją, tikrindami valstybinio administravimo subjektų bei pareigūnų išleistų teisės aktų ir veiksmų teisėtumą. Pagal prof. M.Römerį teismo kontrolė skirstoma į :

-     atsitiktinę (quasi) – esmė jos ta, kad klausimas apie valdžios akto teisėtumą iškyla atsitiktiniu būdu, tiek kiek akto teisėtumas susijęs su sprendžiama byla;

-     tikslią – ji betarpiškai skiriama valdžios organų darbų teisėtumui tikrinti.Analizuojant administracinės justicijos ribas, iškyla problema kokius administracinius aktus galime skųsti teismui ir kokių teisių

teismas turi administracinėms institucijoms ar pareigūnams. Egzistuoja visuotinio bylų priklausomumo teismui principas, kai galima skųsti bet koki administracinį aktą, tiek individualų, tiek bendro pobūdžio teisės aktą, ir kai įstatymu išvardijami konkretūs skundžiami teismui administraciniai aktai. Visi kiti nesantys sąraše negali būti skundžiami.

Teismo kontrolė skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę . Tiesioginė pasireiškia teismui nagrinėjant skundus, pareiškimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo. Netiesioginė kontrolė – nagrinėjant civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas, kai teisėtumo klausimas iškyla jei tai turi įtakos sprendžiant pagrindinį klausimą, susijusį su nagrinėjama teismo byla.

Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja baudžiamąsias, civilines ir administracinių teisės pažeidimų bylas. Teismas, nagrinėdamas civilines, baudžiamąsias ir administracinių teisės pažeidimų bylas, nustatęs teisėtumo pažeidimą tam tikros įstaigos, įmonės, institucijos veikloje turi teisę priimti atskirąją nutartį. Institucija per vieną mėnesį privalo pranešti teismui apie priemones, kurių imtasi šiems pažeidimams pašalinti. Atskiroji nutartis yra teismo reakcija teisine forma dėl teisėtumo pažeidimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių garantas yra teismas, nes jam Konstitucijos 109 straipsnyje patikėta vykdyti teisingumą. Teisminė valdžia - neatskiriamas teisinės valstybės elementas. Būdama stipri ir nepriklausoma, ji yra visų teisių garantas ir turi būti pasiruošusi tų teisių gynimui, kas jas bepažeistų. Teismas, įgyvendindamas teisingumą, taip pat vykdo kontrolines valstybinio valdymo veiklos teisėtumo funkcijas. Teisminę valdžią charakterizuoja ne tik teisingumo vykdymas, bet ir gebėjimas aktyviai paveikti vykdomosios valdžios veiksmus. Teismo nepriklausomumas yra vykdomosios valdžios teisminės kontrolės garantija. Savo veiklos procese teismai įgyvendina kontrolinę funkciją, tikrindami valstybinio administravimo subjektų bei pareigūnų išleistų teisės aktų ir veiksmų teisėtumą. Konstitucijos normų viršenybę, neginčijamą jų prioritetą, palyginti su kitomis teisės normomis, užtikrina Konstitucinis Teismas. Teisminė įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimo konstitucijai kontrolė neabejotinai yra teisinės valstybės prielaida ir sąlyga.

Teismo kontrolės klausimus, minėta, nagrinėjo prof. M. Römeris ir skirstė ją į atsitiktinę quasi -kontrolę ir tikslią teismo kontrolę. Atsitiktinės quasi - kontrolės esmė yra ta, kad klausimas apie valdžios akto teisėtumą iškyla atsitiktiniu būdu, tiek, kiek akto teisėtumas susijęs su sprendžiama byla. Savaime šis valdžios aktas nėra skundžiamas. Teismas šiuo atveju netaiko jokių sankcijų to akto “neteisei”. Tiksli teismo kontrolė, pasak prof. M. Römerio, betarpiškai skiriama valdžios organų darbų teisėtumui tikrinti. Šio metodo elementas - neteisės valdžios akte konstatavimas ir tos neteisės tam tikromis sankcijomis sudraudimas. Teismo veikimo pagrindą sudaro ginčas dėl akto teisėtumo. Teismas išsprendžia skundą teisės akto teisėtumo atžvilgiu, sudraudžia neteisę, panaikindamas aktą savo sprendimu. ,,Tas valdžios darbams teismas, kuris vykdo tikslią civilinio ir baudžiamojo teismo darbų teisėtumo kontrolę, vadinamas kasaciniu teismu. Tas valdžios darbams teismas, kuris vykdo tikslią administracijos organų darbų teisėtumo kontrolę, vadinamas administraciniu teismu. Tas valdžios darbams teismas, kuris vykdo tikslią įstatymų leidėjo darbų teisėtumo kontrolę, vadinamas konstituciniu  teismu”[1].

Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, prof. M. Römerio įsivaizduojama teismo kontrolė yra tiksli Lietuvos teismų sistemos veiklos kopija. Kaip pastebėjo prof. M. Römeris, ,,visi teismo organai yra pagrindiniai ir jokios vyresnybės neturi”, ir ,,joks kitas organas, neišskiriant teisingumo ministerio, kuris stovi administracijos viršūnėje, ir neišskiriant aukštesniosios instancijos teismų, negali kištis į šį teismo darbą nei nurodymais ar įsakymais iš anksto, nei priežiūra ir sankcijomis”[2]. Teisminei valdžiai būdinga specifinė teisingumo funkcijos vykdymo kontrolės sistema. Ši kontrolė gali būti tik teisinė: kontroliuojama, ar teismo sprendimai yra teisėti, ar jie atitinka materialinės ir procesinės teisės normas. Ši kontrolė gali būti tik vidinė: žemesniojo teismo sprendimą gali pakeisti ar panaikinti tik aukštesnė (apeliacinė ar kasacinė) teisminė institucija. Lietuvos Respublikos teismų teisminę veiklą prižiūri Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra kasacinės instancijos teismas, nagrinėjantis bylas dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įsiteisėjusių nuosprendžių, sprendimų, nutarčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus sprendimus, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu.

Teismų galimybė kontroliuoti vykdomąją valdžią pripažįstama beveik visose šalyse. Tačiau vykdomajai valdžiai taikomos teisminės kontrolės formos labai skiriasi. Teismas yra sukurtas teisiniams ginčams spręsti, nesvarbu tarp kokių šalių įvyko teisinis ginčas. Nė vienas kontrolės būdas nėra taip pritaikytas ginčams spręsti, kaip teismo procesas. Teismas kontrolines funkcijas vykdo posėdyje nagrinėdamas baudžiamąsias, civilines, administracines bylas. Taigi, asmenų teisė į teisminę gynybą yra tik viena iš teismo kontrolės formų.

Skirtingai nuo kitų kontrolės ir priežiūros institucijų veiklos, teismui nėra būdingas nuolatinis bei sistemingas valdymo institucijų, jų pareigūnų, įstaigų, įmonių, kitų valstybinių ir visuomeninių organizacijų teisėtumo tikrinimas. Teismo kontrolė skiriasi nuo valstybinio valdymo institucijų atliekamos kontrolės tuo, kad teismai tikrina valdymo akto teisėtumą, o administracinės valdžios subjektai dažnai tikrina ir veiksmų teisėtumą bei tikslingumą. Valstybinio valdymo institucijų kontrolės subjektai turi plačias galimybes reaguoti į teisėtumo pažeidimus, o teismai gali tik panaikinti arba pakeisti neteisėtą aktą, priteisti žalą, priimti atskirąją nutartį arba iškelti baudžiamąją bylą. Valstybinio valdymo veiklos teisėtumo tikrinimo teismas nedaro valdymo institucijų ir kitų objektų buvimo vietose. Teismai vykdo išorinę valstybinio valdymo institucijų kontrolę, kai tuo tarpu egzistuoja įvairios organizacinės teisinės vidinės kontrolės formos tarp pavaldžių valstybinio valdymo institucijų ar pačios institucijos viduje. Teisminės kontrolės, kaip būdo, užtikrinančio teisėtumą valdymo procese, esmę sudaro:

Teisinis vykdomosios valdžios, pareigūnų veiksmų ir sprendimų įvertinimas; Teisėtumo pažeidimų, apribojusių piliečių teises ir teisėtus interesus, išaiškinimas; Sąlygų ir priežasčių, sukėlusių teisėtumo pažeidimus, išaiškinimas; Priemonių atkurti pažeistas teises ir teisėtus interesus, taikymas; Kaltų asmenų patraukimas atsakomybėn. Administracinės teisės literatūroje nurodomos  tokios  teisminės  kontrolės  formos: ,,1) piliečių skundų dėl pareigūnų ir valstybinio

valdymo institucijų priimtų sprendimų ir veiksmų, pažeidusių jų teises ir laisves, nagrinėjimas; 2) organizacijų skundų  nagrinėjimas; 3) skundų  dėl valstybinio valdymo institucijų priimtų teisės aktų pripažinimo neteisėtais, nagrinėjimas; 4) turinčių reikšmę bylos išsprendimui nagrinėjant baudžiamąsias, civilines, administracines  bylas,  valstybinio  valdymo institucijų  teisės  aktų  teisėtumo  tikrinimas;  5) skundų dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, nagrinėjimas; 6) parengtinio tyrimo kokybės patikrinimas nagrinėjant baudžiamąsias

bylas; 7) valstybinio valdymo institucijų, organizacijų ir pareigūnų veiklos teisėtumo ir disciplinos patikrinimas nagrinėjant civilines, baudžiamąsias, administracines bylas”[3].

Teismų galimybė kontroliuoti vykdomąją valdžią pripažįstama beveik visose šalyse. Pasaulyje  egzistuoja  penkių  formų  viešosios  administracijos  veiksmus  kontroliuojantys teismai: bendrieji teismai, bendrieji vidaus specializacijos teismai, savarankiška administracinių teismų sistema šalia bendrųjų teismų sistemos, prancūzų modelis - tam tikras viešosios administracijos ir teismo “hibridas”, kvaziteismai (administraciniai tribunolai), kurie savo procesine veikla panašūs į teismus, bet jų sprendimai gali būti skundžiami bendriesiems teismams. Bendra visoms šalims yra tai, kad teismo veikla, kai jis nagrinėja piliečių ir vykdomosios valdžios organų ar pareigūnų ginčus, vadinama administracine justicija:

Viena iš šalių viešasis asmuo - administracinė institucija ar pareigūnas; Teisminio nagrinėjimo dalykas yra iš viešosios teisės reguliuojamų santykių kilęs ginčas (administracinių, finansinių,

konstitucinių ir pan.); Tai ne tik piliečio ir vykdomosios valdžios ginčo išsprendimas, bet ir vykdomosios valdžios veiksmų teisėtumo

patikrinimas. Administracinės justicijos įgyvendinimo formos yra bendroji ir specialioji administracinė justicija. Bendrosios administracinės

justicijos valstybėse (Didžiojoje Britanijoje, JAV, Rusijoje, Airijoje ir kt.) piliečių ir vykdomosios valdžios ginčus nagrinėja bendrieji teismai, specialiųjų administracinių teismų nėra. Šios formos šalininkai aiškina, kad nėra jokio reikalo teikti privilegiją vykdomajai valdžiai ir kurti specialius administracinius teismus. Specialiosios administracinės justicijos valstybėse veikia specialiųjų administracinių teismų sistema (Prancūzijoje, Švedijoje, Graikijoje, Italijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, Suomijoje, Portugalijoje, Ispanijoje). Manoma, kad administracinių teismų kontrolė detalesnė, operatyvesnė ir nuoseklesnė, nei bendrosios kompetencijos teismų kontrolė administracijai: ”Administracija labiau pasitiki administraciniais teismais, nei bendraisiais, nes jie labiau nusimano institucijos veikloje”.[4] Administracinių teismų specializacija valdymo klausimais padeda jiems įsigilinti į nagrinėjamų bylų esmę, priimti kvalifikuotus sprendimus. Prof. M. Römeris manė, kad tam tikro valdžios akto teisėtumas ar neteisėtumas jo taikymo atžvilgiu turi būti pavedamas spręsti ne kiekvienam, bet tik administraciniam teismui, “nes šių klausimų sukoncentravimas viename teismo organe neduos galimumo pasireikšti įvairioms nevienodoms akto teisėtumo ar neteisėtumo interpretacijoms”.[5] Be to, yra nuomonių, kad administraciniai teismai, nagrinėdami bylas, užima aktyvesnę poziciją, nei bendrieji teismai. Teisme gali susidurti paprasto piliečio ir galingos institucijos interesai, todėl teismas privalo padėti privačiam asmeniui, įpareigodamas administraciją pateikti būtinus dokumentus ir netgi atlikti specialų tyrimą. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, praktikuojamos teisėjų komandiruotės į tam tikrą įstaigą, instituciją susipažinti su jų darbu. Kitų specialistų nuomone, glaudūs administracijos ir teismo ryšiai gali turėti neigiamos įtakos teismo objektyvumui ir nepriklausomumui.

Teismai kai kuriose valstybėse (JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kt.) užima stiprią poziciją valdžių sistemoje. Teisė teismams kontroliuoti administracijos institucijų veiklą yra numatyta JAV Konstitucijos 3 str. 2 d.: ,,Teisminė valdžia išplėsta visiems ginčams, kurių viena šalis yra JAV”. Teismo vykdomosios valdžios kontrolės tikslas yra privačių asmenų teisių apsauga. Teismai yra paskutinė instancija, sprendžiant visus ginčus dėl teisės. Jie įvertina asmenų, valstybės pareigūnų veiksmus, sprendžia, ar administracija neviršijo savo įgaliojimų ir ar nepiktnaudžiauja valdžia.

 Kas turi teisę kreiptis į teismą dėl administracijos veiksmų? Tai yra bet kurio suinteresuoto asmens teisė. Teismai vadovaujasi nuostata, kad niekas nesiruošia gaišti laiko ir eikvoti pinigų dėl paprasto smalsumo. Ir jei asmuo ar net užsienietis kreipėsi į teismą, vadinasi, administracijos veikla jį kaip nors “užkliudė”. Jei teismas turi pagrindą abejoti administracijos veiksmų teisėtumu, vadovaudamasis bendrosios teisės ir teisingumo principais laiko savo pareiga priimti skundą ir teisiškai įvertinti skundžiamus veiksmus (pvz., Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kt.). Teismų kontrolė administracijai neginčytina šiais atvejais: ”kai institucija viršija savo valdžios įgaliojimus, kai institucija veikia savo įgaliojimų ribose, bet neteisingai taiko teisės normą”[6].

Ypatingo dėmesio sulaukia administracijos valdžios viršijimo apskundimas. Tai yra efektyviausia teismo kontrolė administracijai. Kas turi teisę paduoti skundą dėl valdžios viršijimo? Tai gali būti konkretus pilietis, pavyzdžiui, atleistas iš tarnybos pareigūnas. Kitu atveju – piliečių grupė, kuriuos liečia administracijos veikla, (pvz., statomo namo kaimynai) ir trečia – mokesčių mokėtojas. Ir galų gale administracijos veikla gali liesti visus ar beveik visus šalies gyventojus, pavyzdžiui, priimant naujas kelių eismo taisykles ar sąlygas pravesti referendumą. Šiais atvejais bet kuris pilietis gali paduoti ieškinį. Skundėju gali būti fizinis ir juridinis asmuo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad “asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą”. Teisė į teisminę gynybą egzistuoja, tačiau ja naudojasi ne visi. Jai realizuoti neužtenka žinoti, kas yra teisė, bet reikia ir žinoti, kaip ja reikia naudotis, turėti atitinkamas finansines galimybes ir laiko. ”Teismo garantija yra ne tiktai valstybės gynėjo teisė traukti atsakomybėn kiekvieną valdininką už nusikalstamus darbus, padarytus tarnybos pareigas einant, bet ir kiekvieno piliečio teisė paduoti ieškinį, reikalauti, kad teismas pripažintų administracinio organo veikimą neteisėtą.”[7] Šiandien visiems akivaizdu, kad teismai nagrinėja bylas ne itin operatyviai ir greitai. Pareiškėjui tenka sugaišti daug laiko ir patirti teismų sprendimų vykdymo proceso organizacijos nesklandumų. Administracinės justicijos atsiradimas Lietuvoje sulaukė valstybės valdžios šakų bei visuomenės pripažinimo, nes dabar piliečiai, įstaigos bei organizacijos gali plačiai naudotis teise į teisminę gynybą dėl neteisėtų valstybinio administravimo subjektų veiksmų.

Turint galvoje valdžių padalijimo principą, logiška būtų paklausti, ar teismas turi teisę kištis į vykdomosios valdžios reikalus?Analizuojant administracinės justicijos ribas, iškyla problema, kokius administracinius aktus galima skųsti teismui ir kokių teisių

teismas turi administracinėms institucijoms ar pareigūnams. Egzistuoja visuotinio bylų priklausomumo teismui principas, kai galima skųsti bet kokį administracinį aktą, tiek individualų, tiek bendro pobūdžio teisės aktą, ir sąrašo principas, kai įstatyme išvardijami konkretūs skundžiami teismui administraciniai aktai. Visi kiti nesantys sąraše negali būti skundžiami. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nėra įstatymo, kuriame būtų išvardinti visi atvejai, dėl kurių teismai gali įsikišti į administracijos veiklą. Kokie administracijos veiksmai gali būti teismui skundžiami,  sprendžia patys teismai, remdamiesi išimtine teise kontroliuoti administraciją. Bet koks neteisėtas administracijos veiksmas gali būti teismo panaikintas.

Administraciniai teismai ( pvz., Prancūzijoje ) nagrinėja mažareikšmes (dėl pensijų, žalos atlyginimo) ir stambias politines bylas, tikrina ir eilinius administracijos aktus, ir paties Prezidento. Teismo vykdoma veikla liečia visas visuomenės gyvenimo sferas: politinę, ekonominę, socialinę, kultūrinę, moralinę. Teismas įgalioja administraciją pašalinti visas neigiamas pasekmes, atstatyti pažeistas teises, atlyginti nuostolius.

 Teismo kontrolė skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Tiesioginė kontrolė pasireiškia teismui nagrinėjant skundus, pareiškimus dėl  valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, o netiesioginė kontrolė - nagrinėjant civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas, kai teisėtumo klausimas iškyla, jei tai turi įtakos sprendžiant pagrindinį klausimą, susijusį su nagrinėjama teismo byla ir jis išsprendžiamas greta. Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas. Civilinio proceso

tvarka teismai nagrinėja bylas, kuriose jie privalo duoti teisinę išvadą dėl vykdomosios valdžios instucijų veiklos bei jų išleistų teisės aktų (pvz., Rusijoje). Nagrinėdami šias ir kitas bylas, teismai, vadovaudamiesi įstatymu, tikrina vykdomosios valdžios institucijų veiksmų pagrįstumą, teisėtumą, jų leidžiamų teisės aktų teisėtumą, taip vykdydami jų veiklos kontrolę. Teismai priima sprendimą pažeistoms piliečių teisėms atsatatyti. Nagrinėdamas baudžiamąsias bylas, o ypač tas, kurios susijusios su pareigūnų nusikaltimais, teismai išnagrinėja bylą iš teisėtumo pozicijos ir duoda teisinę išvadą pareigūnų, kaip valdymo aparato darbuotojų, veiksmams įvertinti. Teismo kontrolę valdymo srityje (pvz., Rusijoje) įgyvendina arbitražiniai teismai. Ekonominių ginčų bylos, kylančios iš administracinių teisinių santykių, priklauso arbitražinių teismų kompetencijai. Arbitražiniai teismai turi teisę reikalauti iš pareigūnų ir institucijų būtinų dokumentų, jų ištyrimui skirti ekspertizes, nes jie gali būti rašytiniais įrodymais ginčui išspręsti. Tuo pačiu jie kontroliuoja vykdomosios valdžios institucijų teisės aktų pagrįstumą ir teisėtumą.

Teismas, nagrinėdamas civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas, nustatęs teisėtumo pažeidimų tam tikros įstaigos, įmonės, institucijos veikloje, turi teisę priimti atskirąją nutartį (Rusijoje, Lietuvoje). Institucija per vieną mėnesį privalo pranešti teismui apie taikytas priemones dėl atkreiptų įstatymo pažeidimo faktų bei padėjusių jiems atsirasti priežasčių ir sąlygų pašalinimo. Atskiroji nutartis yra teismo reakcija teisine forma dėl teisėtumo pažeidimų. Būtinais atvejais teismai imasi priemonių patraukti kaltus asmenis. Teismai taip pat nagrinėja piliečių (fizinių ir juridinių asmenų) skundus dėl administracinės nuobaudos paskyrimo. Piliečiai gali kreiptis į teismą skundu dėl vykdomosios valdžios institucijos veiklos, pareigūnų veiksmų, kuriais buvo pažeistos piliečių teisės ir laisvės. Nustatęs skundų pagrįstumą, teismas pripažįsta veiksmą (sprendimą) neteisėtu, panaikina taikytas atsakomybės priemones. Tokiu būdu, nagrinėdamas piliečių skundus ir priimdamas dėl jų sprendimus, teismas vykdo vykdomosios valdžios ir pareigūnų veiklos kontrolę.

Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismai (rajonų ar miestų apylinkės teismai), nagrinėdami jo kompetencijai priskirtas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 224 straipsnyje (toliau - ATPK) administracinių teisės pažeidimų bylas tikrina, ar jos pagrįstai iškeltos, ar teisėti valstybinio valdymo institucijų  ir pareigūnų veiksmai. Lietuvos Respublikos administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl priimtų valstybinio administravimo subjektų, savivaldybių administravimo subjektų, viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų aktų ir veiksmų teisėtumo ir kt.. Nagrinėdami skundus dėl administracinės teisės pažeidimo, administraciniai teismai patikrina valstybės institucijų, pareigūnų veiklos teisėtumą. Teisėtumo kontrolė negali apsiriboti tik materialine teise. Teismas turi patikrinti, ar administracinė institucija, ar pareigūnas, spręsdami klausimą, nepažeidė ir procesinės teisės normų reikalavimų.

Teismai gali kontroliuoti ne tik teisinius ir faktinius administracinės institucijos veiklos aspektus, bet ir vertinti jos veiklą tikslingumo, pagrįstumo, racionalumo ar protingumo aspektais (Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, JAV). Kitose šalyse teismo įgyvendinama vykdomosios valdžios kontrolė apsiriboja tik administracinio akto teisėtumo patikrinimu. Teismas negali tikrinti administracinių institucijų ar pareigūnų veiksmų tikslingumo, racionalumo ir protingumo. Teisės gynimo būdų gerokai mažiau. Teismui suteikiama teisė administracinį aktą pripažinti neteisėtu ir dėl to negaliojančiu (Graikijoje, Belgijoje, Turkijoje).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis skelbia: “Teisėjai ir teismai vykdydami teisingumą yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo”. Konstitucinės nuostatos užprogramavo pačią aukščiausią teismų pareigą ir atsakomybę – laikytis ne tik įstatymo raidės, bet ir jo esmės. Lietuvos Respublikos administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje ir “nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas”[8]. Administraciniai teismai vykdo valstybės institucijų aktų teisėtumo kontrolę, tačiau, neįvertinus institucijos veiklos tikslingumo, pagrįstumo ir racionalumo,  ribojama teismų galimybė veiksmingai ginti asmens teises nuo valstybės savivalės.

Teisinga procedūra – tai esminis teisingumo principas. Teismai turi laikytis pagrindinių procesinės teisės reikalavimų. Niekas negali būti teisėju savo byloje ir niekas negali būti nuteistas neišklausytas, kiekvienas turi teisę gintis. Suinteresuoti asmenys privalo būti išklausyti, jiems turi būti tinkamai pranešta. Teismų procese vadovaujamasi rungtyniškumo principu, dalyvauja dvi pusės: ieškovas ir atsakovas, kurie iškelia argumentus ir teikia įrodymus. Visi teismo sprendimai priimami kolegialiai, yra griežtai nustatytos formos, privalo būti pagrįsti bylos faktine medžiaga ir teismo taikyta teisės norma. Įsigaliojęs teismo sprendimas turi įstatymo galią visiems piliečiams ir organizacijoms. Be visų anksčiau išvardintų bendrų teismams procesinių taisyklių, taikomos tik administracinei teisenai būdingos taisyklės ( pvz., Prancūzijoje). Pirmiausia, ieškininio pareiškimo padavimas nesustabdo administracinio proceso. Jis gali būti pristabdytas tik pagal ieškovo pareiškimą ir tik  tada, jei iki sprendimo priėmimo institucija gali patirti neatsatatomą žalą ir rimtas pasekmes. Administracinių teismų padėtis specifinė ir tuo, kad retai teismas savo sprendimu neįgalioja administraciją ką nors atlikti. Teismas paprastai nurodo, kokios ir kieno yra teisės ir pareigos, kas teisus, o kas kaltas. Administracija privalo pati padaryti išvadą, rasti priimtiną sau laiką ir būdą įvykdyti teismo nutarimą. Teismas stengiasi nesikišti į administracijos nepriklausomumą ir paprastai administracija vykdo teismo sprendimus. Bet jei atkakliai sprendimas nevykdomas, teismas gali pareikalauti išmokėti delspinigius už kiekvieną praleistą dieną .

Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau - ABTĮ) nustatyta, kad teismas savo iniciatyva arba proceso dalyvių prašymu gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Šiomis priemonėmis gali būti uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, laikinas ginčijamo akto galiojimo sustabdymas, išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas. Jei minėtų reikalavimų nesilaikoma, kaltiems asmenims skiriama bauda (ABTĮ 71 str.6 d.).

Lyginant bendrosios ir specialiosios administracinės justicijos įgyvendinimo formas įvairiose valstybėse, bandyta pabrėžti vienos ar kitos formos privalumus. Tačiau, autorės nuomone, kokia bebūtų administracinės justicijos įgyvendinimo forma, visų pirma svarbiausia yra pačios valstybės požiūris į žmogaus teisių apsaugą, susiklosčiusios demokratinės tradicijos ir sukurtas efektyvus mechanizmas pažeistoms teisėms ginti. Aptariamose valstybėse (Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, JAV) teisinių sistemų formavimosi tradicijos siekia šimtmečius. Nereikėtų pamiršti, kad mūsų teisinė sistema buvo sukurta sovietmečiu, kai teismai buvo neatsiejami nuo vykdomosios valdžios, todėl teismų nepriklausomumo principas yra vienas svarbiausių įgyvendinant teismo kontrolines funkcijas valstybiniame valdyme. Administracinės justicijos įkūrimas Lietuvoje neabejotinai reikšmingas ir svarbus žingsnis kuriant teisinę valstybę. Autorės nuomone, administraciniai teismai, vykdydami valstybės institucijų aktų teisėtumo kontrolę, turėtų įvertinti institucijos veiklos tikslingumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes tada teismai veiksmingiau gintų asmens teises nuo valstybės savivalės.

Savo veiklos procese teismai efektyviai kontroliuoja vykdomąją valdžią. Teismai nagrinėja baudžiamąsias, civilines, administracines bylas ir vadovaudamiesi materialinės bei procesinės teisės normų reikalavimais, tikrina valstybinio valdymo subjektų bei pareigūnų išleistų teisės aktų ir veiksmų teisėtumą.

Teismas, nagrinėdamas civilines, baudžiamąsias, administracines bylas, turi teisę priimti atskirąją nutartį, padaręs išvadą, kad pareigūnai, įmonės, įstaigos, organizacijos bei piliečiai pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas. Atskirąja nutartimi informuodamas valdžios ar valdymo institucijas, teismas atkreipia dėmesį į byloje nustatytus įstatymo pažeidimo faktus, į priežastis ir sąlygas, padėjusias kilti

pažeidimui, ir reikalauja imtis atitinkamų priemonių. Atskiroji nutartis baudžiamosiose bylose gali būti priimta, kai teismas nustato piliečių teisių bei kitus įstatymų pažeidimus, padarytus atliekant kvotą arba parengtinį tardymą. Remdamasis teisminio nagrinėjimo medžiaga, teismas turi teisę priimti atskirąją nutartį ir kitais atvejais, jeigu pripažįsta tai reikalinga.

Įsiteisėjusi teismo atskiroji nutartis siunčiama vykdyti atitinkamai įmonei, įstaigai ir organizacijai, kuri ne vėliau kaip per vieną mėnesį turi imtis reikalingų priemonių dėl atskirosios nutarties, ir apie rezultatus pranešti nutartį priėmusiam teismui. Atskiroji nutartis turi būti pagrįsta ir teisėta, priimta remiantis teismo posėdyje išsamiai ištirtomis bylos aplinkybėmis. Atskirosios nutarties paskelbimas turi ir auklėjamąjį poveikį.

  Kontroliniai klausimai: 1. Kai teismo vykdoma kontrolę klasifikuoja prof. M. Romeris? 2. Kokia teismo kontrolė laikytina tiesiogine? 3. Kokia teismo kontrolė laikytina netiesiogine? 4. Kokie yra teismo vykdomos kontrolės ypatumai? 5. Kokios yra teisminės kontrolės formos?

9.2. APYLINKĖS TEISMO (TEISĖJO) KOMPETENCIJA TAIKANT ADMINISTRACINĖS PRIEVARTOS PRIEMONES

 Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismai (rajonų ir miestų apylinkės teismai) nagrinėdami jų kompetencijai

priskirtas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 224 straipsnio administracinių teisės pažeidimų bylas aiškina, ar jos pagrįstai iškeltos, ar teisėti valstybės valdymo institucijų  ir pareigūnų veiksmai.

Kaip teismai, nagrinėdami administracinės teisės pažeidimų bylas, kontroliuoja vykdomąją valdžią?Teismas kontrolines funkcijas vykdo nagrinėdamas administracinės teisės pažeidimų bylas ir tikrindamas materialinės bei

procesinės teisės normų laikymosi aspektus: ar pagrįstai iškelta administracinės teisės pažeidimo byla, ar administracinės teisės pažeidimo protokolas ir kita administracinės teisės pažeidimo bylos medžiaga surašyti pagal įstatymo reikalavimus ir kompetentingo asmens, ar teisėti valstybinio valdymo institucijų ir pareigūnų veiksmai, taikant kitas administracinės teisinės prievartos priemones (atliekant administracinį sulaikymą, asmens apžiūrą, daiktų patikrinimą ir daiktų bei dokumentų paėmimą). Teismas visas šias aplinkybes tikrina pagal administracinėje byloje esančią medžiagą. Nagrinėjantis bylą teismas, nustatęs priežastis ir sąlygas, padėjusias padaryti administracinius teisės pažeidimus, gali pasiūlyti įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams ir kitiems pareigūnams imtis priemonių, kad būtų pašalintos tos priežastys ir sąlygos. Šie asmenys per vieną mėnesį nuo pasiūlymo gavimo dienos privalo pranešti teismui, kokių imtasi priemonių.

ATPK 301 str. 1 d. nurodoma, kad institucija (pareigūnas), nagrinėjanti administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdama į aplinkybes, nurodytas  ATPK 30 str.   2 d., taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali, arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Tais atvejais, kai ATPK 301 str. nuostatas taiko institucija (pareigūnas), kiekvieną sprendimą privaloma motyvuoti ir kreiptis į apylinkės teisėją, prašant sankcijos. Teismas, išnagrinėjęs gautą medžiagą, pažeidėjo padėtį nustatytas lengvinančias ir įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, gali sankcionuoti arba nesankcionuoti institucijos ar pareigūno sprendimo (nutarimo). Taip patikrinama, ar objektyviai, pilnai ir visapusiškai buvo atsižvelgta į visus įstatymo reikalavimus, skiriant nuobaudą.

Apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kartu apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas skundą, vykdo kontrolinę funkciją, patikrindamas, ar nuobauda paskirta pagal įstatymus ir ar ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, taip pat ar buvo laikomasi nustatytos administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos.

Teismai, nagrinėdami administracinės teisės pažeidimų bylas, tikrina materialinės bei procesinės normų laikymosi aspektus ir taip atlieka vykdomosios valdžios kontrolę. Jeigu teismas nustato, kad nutarimą priėmė organas (pareigūnas), neturintis teisės spręsti tokią bylą, toks nutarimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti kompetentingam organui (pareigūnui). Jei teismas nustato, kad asmeniui buvo neteisėtai pritaikyta nuobauda ir tuo padaryta žala, ši žala jam atlyginama. Nutarimą panaikinus ir nutraukus administracinės teisės pažeidimo bylą, asmeniui grąžinamos išieškotos sumos, paimti ir konfiskuoti daiktai, panaikinami kiti apribojimai.

  Kontrolinis klausimas: Kaip teismai, nagrinėdami administracinės teisės pažeidimų bylas, kontroliuoja vykdomąją valdžią?

9.3. BENDROSIOS KOMPETENCIJOS TEISMO GALIOS VALSTYBINIO VALDYMO TEISMINĖS KONTROLĖS SRITYJE

 Pagrindinė bendrosios kompetencijos teismų užduotis vykdant viešojo administravimo subjektų veiklos kontrolę susijusi su

civilinių, baudžiamųjų ir administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimu. Tad bendrosios kompetencijos teismų vykdomos viešojo administravimo subjektų veiklos kontrolės sritys yra šios:

1) bendrosios kompetencijos teismų kontrolinės funkcijos nagrinėjant baudžiamąsias bylas.2) bendrosios kompetencijos teismų kontrolinės funkcijos nagrinėjant civilines bylas.  Teismų įstatyme įtvirtinta svarbi bendrosios

kompetencijos teismų kompetencijos nuostata, numatanti, jog bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami civilinę bylą, kartu gali priimti sprendimą ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo, t. y. patikrinti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį sprendimą.

3) bendrosios kompetencijos teismų kontrolinės funkcijos nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas (žr. 9.2 skyrių).

9.4. KONSTITUCINIO TEISMO VAIDMUO UŽTIKRINANT VALSTYBINIO VALDYMO SRITIES TEISĖS AKTŲ TEISĖTUMĄ

 Konstitucinė kontrolė, vykdoma įvairiose šalyse, skiriasi pagal objektą, formą, rūšis, procedūras ir pasekmes.

Tradiciniai konstitucinės kontrolės objektai yra :1.         tesės normų konstitucingumas;2.         įstatymų dėl konstitucijos pakeitimų konstitucingumas;3.         tarptautinės sutartys;4.         teisės taikymo aktų konstitucingumas;5.         ginčai dėl kompetencijos tarp valstybės ir jos regionų;6.         žmogaus teisių ir laisvių apsauga;7.         rinkimų ir referendumų tesėtumas;8.         pareigūnų politinės atsakomybės ir nušalinimo nuo pareigų klausimai9.         politinių partijų ir politinių susivienijimų konstitucingumas10.     Konstitucijos interpretavimas.Konstitucinė kontrolė, t. y. įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimo Konstitucijai tikrinimas, reiškia tam tikrą intervenciją į įstatymo

leidėjo veiklą. Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai teisės aktai ar įstatymai netenka galios.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės. Įgyvendinama vėlesnioji

konstitucinė priežiūra, t. y. jau priimtų ir įsigaliojusių įstatymų bei teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo kontrolė.Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą.Konstitucijoje įtvirtinta aukščiausia politinė tautos galia, t. y. tautos suverenitetas. Tai reiškia, kad konstitucinėse normose

įtvirtinamos aukščiausios galios taisyklės, kurios yra privalomos visiems. Tačiau yra ir kita reiškinio kokybė. Pasirodo, kad nors konstitucija ir yra aukščiausiosios galios aktas ir jai visi turi paklusti, tačiau pačiai konstitucijai apsaugoti turi egzistuoti teisinis mechanizmas. Ši problema išaiškėjo tada, kai konstitucija pradėjo iš tikrųjų veikti ir daryti poveikį visuomeniniams santykiams.

Yra du konstitucinės kontrolės modeliai: amerikiečių modelis, grindžiamas konkrečia įstatymų ir administracinių aktų atitikimo konstitucijai kontrole vykstant teismo procesui (be JAV, šį modelį perėmė Kanada, Indija, Australija, Airija, Japonija, daugelis Lotynų Amerikos valstybių, Šveicarija, Skandinavijos valstybės) ir austrų (europinis kontinentinis) modelis. Jo esmė yra įstatymų konstitucingumo kontrolė esant ypatingam procesui, kai ją atlieka specialus konstitucinis teismas.

Nagrinėjant konstitucinės kontrolės procedūras, svarbus klausimas yra subjektų ratas, kurie gali kreiptis į konstitucinę kontrolę vykdančią instituciją. Įvairiose užsienio šalyse šis ratas yra skirtingas. Dažniausiai įstatymų leidėjas numato tokias subjektų rūšis: aukščiausiosios valstybės institucijos (Prezidentas, Vyriausybė, Parlamentas), administracinių vienetų valdžia (savivaldybės, federacijos subjektai, teismai ir kitos teisėsaugos institucijos). Vienose valstybėse, pvz. Austrijoje, subjektų ratas platus, kitose valstybėse iniciatyvos teisę turi tik aukščiausios valdžios institucijos. Amerikietiškojo modelio valstybėse prie subjektų priskiriami fiziniai ir juridiniai asmenys.

Kalbant apie konstitucinės kontrolės formas reikėtų pažymėti, kad išankstinė arba preventyvinė forma būdinga Prancūzijai. Klasikinio amerikietiško modelio valstybės, išskyrus Suomiją, išankstinės formos neturi. Čia būdinga konkreti kontrolė. Labiausiai paplitusi konsultacinė kontrolės forma, nes svarbu yra sužinoti, ar įstatymo projektas neprieštarauja Konstitucijai. Europietiškojo modelio valstybėms labiau būdinga vėlesnioji kontrolė.

Konstitucinio Teismo sprendimai dėl akto konstitucingumo taip pat skiriasi pagal prigimtį ir teisines pasekmes. Jei Konstitucinis Teismas priima sprendimą įgyvendindamas savo konsultacines funkcijas, tai ir sprendimas yra konsultacinio pobūdžio, neprivalomas. Visais kitais atvejais sprendimas turi privalomą pobūdį. Reikėtų išskirti, kad bendrųjų teismų sprendimai privalomi tik abiem ginčo pusėms. Bet bendrosios teisės tradicijos šalyse aukščiausios teisminės institucijos sprendimai privalomi žemesniems teismams. Šis principas įtvirtintas daugelyje amerikietiškojo tipo valstybių. Europietiškojo tipo Konstitucinių teismų sprendimai yra privalomi.

Įstatymo konstitucingumo tikrinimo koncepcija Lietuvoje buvo kuriama remiantis dviejų tradicijų – civilinės teisės ir bendrosios teisės – idėjomis. Tai atsispindėjo 1990-1992 metais parengtuose Konstitucijos ir kituose teisės aktų dėl konstitucinės justicijos projektuose. J.Žilio nuomone, konstitucinės kontrolės formos pasirinkimą, laikantis europinės tradicijos, sąlygojo šios priežastys: ”Pozityviosios teisės teorijos populiarumas Europoje; siekimas izoliuoti bendrosios kompetencijos teismus nuo politinio proceso; specializuotų teismų tradicija Europoje”[1].

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės. Įgyvendinama vėlesnioji konstitucinė priežiūra, t.y. jau priimtų ir įsigaliojusių įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumas bei teisėtumas. Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucijoje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos  tarptautinės sutartys  neprieštarauja  Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Prašymą ištirti teisės akto konstitucingumą ar teisėtumą Konstituciniam Teismui turi teisę paduoti : 1) dėl įstatymo ar kito Seimo priimto akto – Vyriausybė, ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė ir teismai; 2) dėl Respublikos Prezidento akto – ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai; 3) dėl Vyriausybės akto – ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė, teismai ir Respublikos Prezidentas.

Pagal Konstituciją įstatymas arba kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai.

 

Kontrolinis klausimas: Koks yra Konstitucinio Teismo vaidmuo užtikrinant valstybinio valdymo srities teisės aktų teisėtumą?

10. ADMINISTRACINIAI TEISMAI IR JŲ KOMPETENCIJAĮvadas  Šios temos tikslas – suteikti studijuojantiems žinių apie Lietuvos administracinių teismų sistemą ir jų kompetenciją. Išstudijavę šią

temą susipažins su administracinių teismų kūrimo Lietuvoje istorija, išstudijuos administracinių teismų kompetenciją.

10.1. ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ SISTEMA IR JOS RAIDA

 Konstitucinės nuostatos dėl administracinių teismų sukūrimo buvo pradėtos įgyvendinti tik 1999 m. 1999-01-14 priimto Teismų

įstatymo 9 str. 2 d. buvo nurodyta, kad ,,administracines bylas nagrinėja specializuoti administraciniai teismai, turintys šią sistemą: apygardų administraciniai teismai (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių); Aukštesnysis administracinis teismas; Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius.“ Teismų įstatymo 181 straipsnyje buvo nustatyta, kad administracinių teismų kompetenciją nustato Administracinių bylų teisenos

įstatymas. Įgyvendinant šias normas buvo priimtas Administracinių teismų įsteigimo įstatymas, kurio 6 str. nustatyta, kad administraciniai teismai pradeda veikti nuo 1999 m. gegužės 3 d.

Kalbant apie įsteigtų administracinių teismų kompetenciją pažymėtina, kad buvo du tiek pirmosios instancijos teismai (apygardų administraciniai teismai ir Aukštesnysis administracinis teismas), tiek apeliacinės instancijos teismai (Aukštesnysis administracinis teismas ir Apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius). Esant dviem galutinėms apeliacinėms instancijoms, Apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriui buvo ypač sudėtinga užtikrinti vienodos  administracinių teismų praktikos formuotojo funkciją, kadangi apeliacine tvarka Aukštesniajame administraciniame teisme išnagrinėtos bylos jo net nepasiekdavo.

Šiuo administracinių teismų steigimo etapu nebuvo suformuota instituciniu požiūriu savarankiška specializuota administracinių teismų sistema, o buvo pasirinktas tarpinis modelis arba ,,bandomoji“ administracinių teismų sistema, iš dalies priklausoma tiek instituciniu, tiek procesiniu atžvilgiu nuo bendrosios kompetencijos teismų.

Nuo 2001 sausio 1 d. įsigaliojo Administracinių bylų teisenos įstatymo 2, 3, 4, 5, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo buvo sukurta nauja dvipakopė administracinių teismų sistema: panaikintas Aukštesnysis administracinis teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius, palikti penki apygardų teismai ir įsteigtas vyriausiasis administracinis teismas.

  Kontroliniai klausimai: 1. Kada Lietuvoje buvo įkurti administraciniai teismai ir kokia buvo jų sistema? 2. Kokie buvo pirmosios administracinių teismų sistemos trūkumai? 3. Kokia administracinių teismų sistema veikia šiuo metu?10.2. ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ VEIKLOS ORGANIZAVIMAS Teisingumą administracinėse bylose vykdo tik teismai, vadovaudamiesi visų asmenų lygybe įstatymui ir teismui, nepaisant lyties,

rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių

Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato:

o ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, o ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, o ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.  10.2.1 . Įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas Vykdydamas teisingumą teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas

ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai.

Administracinių bylų procesas vyksta pagal administracinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu.

Jeigu yra prieštaravimas tarp ABTĮ normų ir kitų įstatymų (išskyrus specialiuosius įstatymus), teismas turi vadovautis ABTĮ normomis.

Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

 10.2.2 . Teisėjų ir teismų nepriklausomumas Vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų. Teisėjai ir teismai sprendžia administracines

bylas remdamiesi įstatymais ir tokiomis sąlygomis, kurios nesudaro galimybių teisėjus veikti iš šalies.Valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar

fizinių asmenų kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymų nustatytą atsakomybę.Mitingai, piketai ir kitokie veiksmai arčiau negu 75 metrai iki teismo pastato ir teisme, kuriais siekiama paveikti teisėją ar teismą,

laikomi kišimusi į teisėjo arba teismo veiklą ir yra draudžiami.Kai kišamasi į teisingumą vykdančių teismo ar teisėjo veiklą, teismas ar teisėjas turi reaguoti įstatymų nustatyta tvarka. 10.2.3 . Bylų nagrinėjimo teisme viešumas Administraciniuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Į teismo posėdžių salę neįleidžiami jaunesni kaip šešiolikos metų

asmenys, jeigu jie nėra proceso dalyviai arba liudytojai.Teismo posėdis gali būti uždaras dviem atvejais: žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti,

jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį. Dėl to teismas priima motyvuotą nutartį. Uždarame teismo posėdyje gali būti proceso dalyviai, o reikiamais atvejais – ir liudytojai,

specialistai, ekspertai, vertėjai.Bylų nagrinėjimo teisme viešumo principas netaikomas ir tais atvejais, kai pagal įstatymą skundai ar bylos nagrinėjamos rašytinio

proceso tvarka. 10.2.4 . Teismo proceso kalba Administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba.Dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti.Bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą dokumentą teismo posėdyje gali

išversti vertėjas.Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Už vertėjo paslaugas mokama iš

valstybės biudžeto. 10.2.5 . Teisių ir pareigų išaiškinimas proceso dalyviams Teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo

pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Štai administracinėje byloje Nr.A2 - 997 – 06 pareiškėjo skundas buvo atmestas tuo pagrindu, kad buvo pareikštas netinkamam

atsakovui: reikalavimai dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, turėjo būti reiškiami valstybei, o pareiškėjas atsakovu nurodė Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos komisariato Pasų poskyrį. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo pasiūlyta pakeisti atsakovą, tačiau nebuvo išaiškintos atsakovo nepakeitimo pasekmės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išanalizavęs Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 7 d. posėdžio protokolą, nustatė, kad buvo teiraujamasi pareiškėjo nuomonės dėl netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu, ir kad pareiškėjas nesutiko keisti atsakovo. Tačiau pareiškėjui nebuvo išaiškintos šio procesinio veiksmo neatlikimo pasekmės - kad jo skundas vien dėl to gali būti atmestas. Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pareiškėjui buvo išaiškinta žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo tvarka, tačiau teismo posėdžio protokolas to nepatvirtina. Todėl kolegija pripažino, kad pareiškėjui nebuvo išaiškintos atsakovo nepakeitimo pasekmės. Kadangi teismas neįvykdė pareigos, numatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje, ir tai turėjo įtakos bylos baigčiai, teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LVAT 2006 m. birželio 1 d. nutartis).

 10.2.6 . Techninių priemonių naudojimas teisme Teismo posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti ir tirti teismas gali naudoti bet kokias technines priemones.Proceso šalys savo procesinėms teisėms įgyvendinti gali daryti garso įrašą teismo posėdžiui užfiksuoti. Apie daromą garso įrašą

proceso šalys privalo informuoti teismą.Kitiems asmenims draudžiama teismo posėdžio metu filmuoti, fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus ir naudoti kitas technines

priemones.Asmenims, pažeidusiems draudimą naudoti technines priemones teismo posėdžio metu, taikoma įstatymų numatyta atsakomybė. 10.2.7 . Bylos medžiagos viešumas Išnagrinėtos administracinės bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, yra

vieša ir su ja gali susipažinti suinteresuoti asmenys, įskaitant ir byloje nedalyvavusius asmenis. Tokią teisę šie asmenys įgyja, kai sprendimas byloje arba nutartis nutraukti bylą ar pareiškimą palikti nenagrinėtą įsiteisėja.

Priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą byloje arba nutartį nutraukti bylą ar pareiškimą palikti nenagrinėtą arba gavęs prašymą susipažinti su bylos medžiaga, teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė ar komercinė paslaptis. Dėl tokios teismo nutarties gali būti duodamas atskirasis skundas.

Norėdamas susipažinti su išnagrinėtos bylos medžiaga, asmuo pateikia nustatytos formos prašymą, jame nurodo savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ir asmens kodą. Susipažinimo su išnagrinėtos bylos medžiaga tvarką nustato Teisingumo ministerija ir Lietuvos archyvų departamentas.

  10.2.8 . Vienodos teismų praktikos formavimas Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas, kris skelbia: plenarinės sesijos priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, trijų teisėjų kolegijų ir išplėstinių penkių teisėjų kolegijų priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, kurių paskelbimui

pritarė dauguma šio teismo teisėjų, visus sprendimus dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir

kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus privalo atsižvelgti teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat analizuoja administracinių teismų praktiką įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo klausimais ir teikia rekomendacinius išaiškinimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas susipažindamas su administracinių teismų praktika bei kitomis formomis gali konsultuoti šių teismų teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo bei taikymo klausimais.

Vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos teisminių institucijų išaiškinimais, analizuoja ir apibendrina administracinių teismų praktiką taikant Europos Sąjungos teisės normas ir teikia rekomendacijas dėl Lietuvos administracinių

teismų ir Europos Sąjungos teisminių institucijų bendradarbiavimo užtikrinant vienodą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimą ir taikymą Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas leidžia biuletenį „Administracinių teismų praktika“. 10.2.9 . Teismo sprendimo, nutarimo ir nutarties privalomumas Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams,

įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Sprendimo, nutarimo ir nutarties privalomumas neatima iš suinteresuotų asmenų teisės kreiptis į teismą, kad būtų apgintos teisės ir įstatymų saugomi interesai, dėl kurių ginčas nėra teismo išnagrinėtas ir išspręstas.  

 Kontroliniai klausimai: 1. Ką vertina administracinis teismas nagrinėdamas ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) pagrįstumą ir

teisėtumą? 2. Kokio pagrindinės įstatymo taikymo taisyklės nagrinėjant administracines bylas? 3. Paaiškinkite pagrindinius administracinių bylų nagrinėjimo ir teismo veiklos organizavimo principus: teisėjų ir teismų

nepriklausomumas; bylų nagrinėjimo teisme viešumas; teismo proceso kalba; teisių ir pareigų išaiškinimas proceso dalyviams; techninių priemonių naudojimas teisme; bylos medžiagos viešumas; vienodos teismų praktikos formavimas; teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties privalomumas.

10.3. APYGARDOS ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ NAGRINĖJAMO BYLOS10.3.1 . Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:1) valstybinio administravimo subjektų: priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 2) savivaldybių administravimo subjektų: priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 3) turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos

institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis);

4) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų;

5) tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus);

6) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;

7) Seimo kontrolieriaus kreipimosi (pareiškimo) dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;8) ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus

civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams;9) rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo;10) nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo;11) viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir

veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

12) visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo;

13) užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundų dėl pabėgėlio statuso.

Įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos. 10.3. 2 . Bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai Administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų: Konstitucinio Teismo kompetencijai, bendrosios kompetencijos, kitiems specializuotiems teismams. Administracinių teismų kompetencijai taip pat nepriskiriama tirti: Respublikos Prezidento veiklos, Seimo veiklos, Seimo narių veiklos,  Ministro Pirmininko veiklos, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos,  Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos,  kitų teismų teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo

vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu.

Bylas dėl administracinių teisės pažeidimų pirmąja instancija pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą nagrinėja apylinkių teismai. Šio kodekso numatytas atskiras administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja ir kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos (pareigūnai).

 10.3. 3 .  Apygardos administracinio teismo kompetencija Apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, priskirtoms administraciniams teismams

(10.3.1 skyrius), kai pareiškėjas ar atsakovas yra teritorinis valstybinio administravimo ar savivaldybių administravimo subjektas, išskyrus bylas dėl:

1) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;

2) Seimo kontrolieriaus kreipimosi (pareiškimo) dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;3) viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir

veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

4) visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo.

Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja šias bylas:

1) dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo;2) pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra teritoriniai valstybiniai administravimo

subjektai;3) pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus dėl vietos savivaldos institucijų ir jų pareigūnų aktų, prieštaraujančių Konstitucijai ir

įstatymams, dėl įstatymų ir Vyriausybės sprendimų nevykdymo, dėl aktų ar veiksmų, pažeidžiančių gyventojų ir organizacijų teises, teisėtumo;

4) dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai teritorinių valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis);

5) tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba ar jos tarnautojas ir jeigu Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitokios atitinkamų ginčų sprendimo tvarkos;

6) pagal pareiškimus, kai kyla ginčai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo (šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 7 punktas), išskyrus atvejus, kai viena iš ginčo šalių yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba;

7) pagal skundus dėl valstybės institucijų (pareigūnų) nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose;8) pagal skundus dėl apylinkės rinkimų komisijos sprendimo arba apylinkės referendumo komisijos sprendimo dėl rinkėjų sąraše ar

piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų;9) pagal prašymus užtikrinti administracinių ginčų komisijų sprendimų vykdymą.Apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl savivaldybių ir apskričių

administracinių ginčų komisijų, o įstatymų numatytais atvejais ir dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų.

  Kontroliniai klausimai: 1. Kokios bylos priskirtos administracinių teismų kompetencijai? 2. Kokios bylos nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai? 3. Kokia yra apygardos administracinio teismo kompetencija?

10.4. VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PAPILDOMA (SPECIALI) KOMPETENCIJABe bendrosios kompetencijos (10.3.3 skyrius) Vilniaus apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administraciniams

teismams priskirtoms byloms (10.3.1 skyrius), kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis administravimo subjektas, išskyrus bylas :1) dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo,2) dėl viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir

veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, Vilniaus apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja šias bylas:

1) dėl Seimo kontrolieriaus kreipimosi (pareiškimo) dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;2) pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra centriniai valstybinio administravimo subjektai;3) dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai centrinės administravimo institucijos, įstaigos,

tarnybos ar jos tarnautojo, einančio tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis);

4) tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, ir kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, tarnyba ar jos tarnautojas, jeigu Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitokios atitinkamų ginčų sprendimo tvarkos;

5) pagal skundus dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;

6) pagal pareiškimus, kai kyla ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar administracinius santykius reglamentuojančių įstatymų pažeidimo (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 7 punktas), kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, įstaiga ar tarnyba;

7) pagal užsieniečių skundus dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundus dėl pabėgėlio statuso;

8) pagal prašymus užtikrinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimų vykdymą.Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl Vyriausiosios

administracinių ginčų komisijos, Mokestinių ginčų komisijos, o įstatymų numatytais atvejais ir dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų.

 Kontroliniai klausimai: Kokia yra Vilniaus apygardos administracinio teismo papildoma kompetencija?

10.5. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO KOMPETENCIJALietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra:1) apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo administraciniai teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, įskaitant bylas dėl

administracinių teisės pažeidimų;2) apeliacinė instancija administracinių teisės pažeidimų byloms, kurias išnagrinėjo apylinkių teismai;3) vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo

subjektai, teisėtumo, taip pat ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms byloms;4) galutinė instancija byloms pagal skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie

priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai;5) galutinė instancija administracinių bylų priskyrimo atitinkamiems teismams klausimais.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėja prašymus dėl proceso atnaujinimo administracinėse bylose, įskaitant ir

administracinių teisės pažeidimų bylas, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atlieka ir kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas. Kontroliniai klausimai: Kokia yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija?

10.6. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ PRISKYRIMAS TEISMAMSJeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti – ne teismo institucijų

kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.Jeigu yra abejonė ar galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo, ginčas nagrinėjamas teisme.Kai byloje yra keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o kiti –

kitų apygardų administraciniams teismams, byla turi būti nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme.Kai byloje atsakovai yra keli administravimo subjektai, esantys skirtingų teismų teritorinėje jurisdikcijoje, bylos priskirtinumo

klausimas sprendžiamas pagal aukštesniojo administravimo subjekto buveinę. Tais atvejais, kai administravimo subjektai yra lygiaverčiai savo teisine padėtimi, teismą, kuriame bus nagrinėjama byla, turi teisę pasirinkti pareiškėjas.

  Kontroliniai klausimai: Kokios pagrindinės administracinių bylų priskyrimo teismams taisyklės?

10.7. GINČŲ DĖL TEISMINGUMO SPRENDIMASBendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo ginčus dėl teismingumo rašytinio proceso tvarka sprendžia speciali

teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją.

Bendrosios kompetencijos teismai motyvuotus prašymus ar nutartis spręsti teismingumo klausimus paduoda per Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, administraciniai teismai – per Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Specialios teisėjų kolegijos posėdžiams pirmininkauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Sprendimas priimamas bendru sutarimu arba kolegijos narių balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia kolegijos posėdžio pirmininko balsas. Nutartis dėl bylos teismingumo neskundžiama.

 Kontroliniai klausimai: Kas ir kokia tvarka nagrinėja ginčus dėl teismingumo?

11. ADMINISTRACINĖS BYLOS IŠKĖLIMAS TEISME IR PASIRUOŠIMAS JĄ NAGRINĖTIĮvadasŠios temos tikslas – susipažinti su administracinės bylos iškelimo teisme ir pasiruošimo ją nagrinėti stadijomis.

11.1. SKUNDO (PRAŠYMO) TEISĖVadovaujantis ABTĮ 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų

apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kita vertus, ABTĮ 22 str. 1 d. nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja.Teismas imasi nagrinėti administracinę bylą:1) pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą;

2) pagal įstatymų nustatytų institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimąsi dėl kitų asmenų teisių gynimo;3) pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų

ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo;4) pagal vietos savivaldos įstaigų kreipimąsi dėl savivaldybių teisių viešojo administravimo srityje gynimo;5) įstatymų nustatytais atvejais pagal viešojo administravimo subjektų kreipimąsi dėl administracinių ginčų sprendimo.Įstatymo numatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai

išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. Kitais atvejais skundas (prašymas) gali būti paduodamas pasirinktinai: administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui. Su skundu (prašymu) į administracinį teismą tiesiogiai kreipiamasi ABTĮ 18 str. 2 d. ir 19 str. 2 d. numatytais atvejais.

Skundas (prašymas) gali būti siunčiamas paštu. Ši taisyklė netaikoma paduodant skundą (prašymą) dėl ginčų, numatytų ABTĮ 18 str. 2 d. 8 p. (dėl apylinkės rinkimų komisijos sprendimo arba apylinkės referendumo komisijos sprendimo dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų) ir 20 str. 1 d. 4 p. (dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai). Jeigu skundas (prašymas) siunčiamas faksimiliniu laišku, ne vėliau kaip per tris dienas teismui turi būti pateiktas skundo (prašymo) originalas.

 Kontroliniai klausimai: 1. Kam suteikta skundo (prašymo) teisė? 2. Kuo remdamasis administracinis teismas imasi nagrinėti administracinę bylą? 3. Kokia tvarka ir kam paduodamas skundas?

11.2. REIKALAVIMUI SKUNDUI (PRAŠYMUI) Skundai (prašymai) paduodami raštu nurodant:1) komisijos ar teismo, kuriam skundas (prašymas) paduodamas, pavadinimas;2) pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė), taip pat atstovo, jeigu jis yra,

vardas, pavardė ir adresas;3) tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), pareigos arba institucijos

(administravimo subjekto) pavadinimas, buveinė;4) trečiųjų suinteresuotų asmenų vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas, jeigu žinomas), gyvenamoji vieta (buveinė);5) konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data;6) aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir

gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta;7) pareiškėjo reikalavimas;8) pridedamų dokumentų sąrašas;9) skundo (prašymo) surašymo vieta ir data.Skundą (prašymą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Prie atstovo paduodamo skundo (prašymo) turi būti pridedamas įgaliojimas ar

kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus.Prie skundo (prašymo) pridedami šie priedai: skundžiamas aktas; jei skundas (prašymas) buvo nagrinėtas administracinių ginčų komisijoje ar kitoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo

tvarka institucijoje, – atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar institucijos sprendimas; jei būtina, – dokumentas, patvirtinantis reikalavimų ar prieštaravimų skundžiamai institucijai, įstaigai, tarnybai įteikimo

datą; dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus; žyminio mokesčio kvitas (jeigu pagal ABTĮ žyminis mokestis turi būti mokamas) arba motyvuotas prašymas atleisti nuo

žyminio mokesčio. Skundo (prašymo) su priedais egzempliorių (kopijų) turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų

egzempliorius teisme.  Kontroliniai klausimai: 1. Kas nurodoma skunde? 2. Kokie priedai pridedami prie skundo?

11.3. KREIPIMOSI Į ADMINISTRACINĮ TEISMĄ TVARKA IR BYLOS IŠKĖLIMO PROCESINIAI DOKUMENTAI. SKUNDO (PRAŠYMO) TRŪKUMŲ ŠALINIMAS

Skundas (prašymas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo ar vidaus administravimo subjekto, kurio teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) yra skundžiami, buveinė.

Gavus teisme skundą (prašymą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per septynias dienas priimdamas nutartį .

Jeigu skundas (prašymas) neatitinka formos it turinio reikalavimų (ABTĮ 23 str.), prie jo nepridėti priedai (ABTĮ 24 str.) ar nesumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 39 str.), nutartimi nustatomas terminas šiems trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Dėl nutarties grąžinti skundą (prašymą) pareiškėjui gali būti paduodamas atskirasis skundas.

Administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu:1) skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų;2) byla nepriskirtina tam teismui;3) pareiškėjas nesilaikė bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos;

4) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo);

5) teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu;6) skundą (prašymą) paduoda neveiksnus asmuo;7) skundą (prašymą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo;8) praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.Nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą) teismo pirmininkas ar teisėjas privalo nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui

kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą (prašymą). Nutartyje taip pat turi būti nurodymas grąžinti žyminį mokestį tais atvejais, kai paduodant skundą (prašymą) toks mokestis buvo sumokėtas. Teismo pirmininko ar teisėjo nutarties atsisakyti priimti skundą (prašymą) nuorašas ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties priėmimo įteikiamas arba pasiunčiamas pareiškėjui. Dėl teismo pirmininko ar teisėjo nutarties atsisakyti priimti skundą (prašymą) gali būti duodamas atskirasis skundas. Įsiteisėjus nutarčiai, skundas (prašymas) grąžinamas pareiškėjui.

Jeigu skunde (prašyme) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį ar nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą aktą, veiksmą arba atsisakymą ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo paduodamas skundas, teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą), kurioje nurodoma, kas įtraukiamas administracinės bylos proceso šalimi kaip atsakovas (atsakovai) ar (ir) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje.

  Kontroliniai klausimai: 1. Kuriam administraciniam teismui paduodamas skundas? 2. Kas laikoma skundo trukumu? 3. Kaip šie trukumai pašalinami? 4. Kokiais atvejais atsisakoma priimti skundą?

11.4. SKUNDO (PRAŠYMO) PATEIKIMO TERMINAI, PRALEISTO TERMINO ATNAUJINIMAS 11.4.1 . Skundo (prašymo) padavimas administraciniam teismui dėl komisijos sprendimo Atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą

išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su šių institucijų sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

Tais atvejais, kai administracinių ginčų komisija ar kita išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija nustatytu laiku skundo (prašymo) neišnagrinėja, asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, skundą (prašymą) dėl pažeistos teisės gali paduoti administraciniam teismui per du mėnesius nuo dienos , iki kurios turėjo būti priimtas sprendimas.

Apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia.

 11.4.2 . Kiti skundų (prašymų) padavimo administraciniam teismui terminai Jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas: per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą)

įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Terminai pareiškimams, kuriuose prašoma ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą, administraciniam teismui paduoti

nenustatomi. 11.4.3 . Praleisto termino atnaujinimas Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas

praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra šių aplinkybių : skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų; byla nepriskirtina tam teismui; pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos; yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba

teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo); teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu;skundą (prašymą) paduoda

neveiksnus asmuo; skundą (prašymą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.

Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas).Prašymą atnaujinti terminą skundui (prašymui) paduoti išnagrinėja teismo pirmininkas, teisėjas ar teismo pirmininko sudaryta

teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka per dešimt dienų nuo prašymo teismui su priežastis patvirtinančiais įrodymais pateikimo. Dėl nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti praleistą terminą skundui (prašymui) paduoti, pareiškėjas gali duoti atskirąjį skundą. Įsiteisėjus nutarčiai atsisakyti atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, skundas grąžinamas pareiškėjui.

Atnaujinęs skundo (prašymo) padavimo terminą, administracinis teismas išsprendžia skundo (prašymo) priėmimo klausimą ir ABTĮ nustatyta tvarka sprendžia bylą iš esmės.

 Kontroliniai klausimai:

1. Kokie yra skundo padavimo administraciniam teismui dėl administracinių ginčų komisijos sprendimo terminai? 2. Kokie yra kiti skundo padavimo terminai? 3. Praleisto termino atnaujinimo sąlygos ir tvarka.

11.5. TEISMO IŠLAIDOS IR JŲ ATLYGINIMAS 11.5.1 . Žyminis mokestis Skundai (prašymai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas žyminis mokestis, kurį sudaro

100 litų už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, arba 50 litų už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo.Tačiau įstatymas nustato išimtis iš šios taisyklės, kai skundai (prašymai) žyminiu mokesčiu neapmokestinami (ABTĮ 40 str.) ir kai

administracinis teismas atleidžia nuo žyminio mokesčio (ABTĮ 41 str.).Žyminiu mokesčiu neapmokestinami: I. skundai (prašymai) dėl (taip pat apeliaciniai skundai dėl administracinių teismų sprendimų dėl šių skundų (prašymų): 1) viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus;2) pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti;3) rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimų;4) valstybės ir savivaldybių tarnautojų kreipimųsi, kai tai susiję su tarnybos teisiniais santykiais;5) mokesčių administratorių bei jų pareigūnų kreipimųsi dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą išieškojimo, taip pat jų kreipimųsi

dėl mokestinių ginčų; pareigūnų kreipimųsi dėl rinkliavų išieškojimo;6) valstybės ir savivaldybės kontrolės pareigūnų kreipimųsi dėl neteisėtai gautų pajamų ir neteisėtai panaudotų dotacijų, subsidijų

bei asignavimų išieškojimo į valstybės ar savivaldybių biudžetus;7) prokurorų, administravimo subjektų, valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimųsi įstatymų

nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo, taip pat įstatymų nustatytų valdžios institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimųsi dėl kitų asmenų teisių gynimo;

8) Seimo kontrolierių pareiškimų pagal Seimo kontrolierių įstatymą;9) Vyriausybės atstovo kreipimosi dėl savivaldybių institucijų, įstaigų, tarnybų priimtų aktų bei tarnautojų neteisėtų veiksmų;10) administracinių nuobaudų paskyrimo (nepaskyrimo);11) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai, valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ar jos

tarnautojo, einančio tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo;12) kiti viešojo administravimo subjektų kreipimaisi į administracinį teismą, kurie tiesiogiai susiję su jų atliekamomis viešojo

administravimo funkcijomis.II. proceso šalių atskirieji skundai, III. ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų subjektų pareiškimai, kai prašoma ištirti norminio administracinio ar kito

bendro pobūdžio akto teisėtumą.Tačiau ir visais šiais atvejais teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į

teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį.Atleidimas nuo žyminio mokesčio Administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti

juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais.

Žyminio mokesčio grąžinimas Sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami:1) kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą;2) kai pareiškėjas skundą (prašymą) atsiima;3) kai atsisakoma priimti skundą (prašymą) ar pareiškimą arba jie grąžinami pareiškėjui;4) bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme arba kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio

sprendimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti;5) skundą (prašymą) palikus nenagrinėtą, kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio nagrinėjimo

ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti;6) skundą (prašymą) palikus nenagrinėtą, kai skundą (prašymą) pateikė neveiksnus asmuo arba neįgaliotas vesti bylą asmuo;7) kai atsisakoma priimti teismui paduotą apeliacinį skundą.Žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas paduotas teismui

ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimta teisėjo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą ar jį grąžinti, taip pat teismo nutartis nutraukti bylą ar pareiškimą palikti nenagrinėtą. Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis, tai šis terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos.

  11.5.2 . Proceso šalių išlaidų atlyginimas (ABTĮ 44 str.) Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės , jie turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas

geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui.Kai sprendimas priimtas atsakovo naudai , jis turi teisę reikalauti atlyginti:

išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje išlaidas už laiką, kol vyko procesas, bei dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų

atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.  11.5. 3. Kitos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos (ABTĮ 43 str.) Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos:1) sumos, išmokėtos liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms;2) išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimo laiko ir vietos paskelbimu spaudoje.Sumas, išmokėtinas liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms, į kiekvienam teismui atidaromą specialią

sąskaitą banke pagal teismo buvimo vietą iš anksto įmoka ta šalis, kuri pareiškė atitinkamą prašymą.Jeigu nurodytus prašymus pareiškė abi šalys arba jeigu liudytojai, specialistai ir ekspertai šaukiami ar ekspertizė daroma teismo

iniciatyva, tai reikalaujamas sumas įmoka proceso šalys lygiomis dalimis.Administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti

juos nuo sumų, susijusių su bylos nagrinėjimu, įmokėjimo į teismo specialią sąskaitą. Prašymas atleisti nuo tokių sumų įmokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais. Nuo sumų įmokėjimo gali būti atleidžiama ir nukentėjusioji šalis.

Sumas, priklausančias liudytojams, specialistams ir ekspertams, teismas išmoka, jiems atlikus savo pareigas, iš teismo specialios sąskaitos, o vertėjams – iš tam skirtų biudžeto lėšų.

Šalių neįmokėtos sumos, išmokėtinos kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos į teismo specialią sąskaitą iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas, arba iš proceso šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui.

 11.5.4 . Sprendimo dėl išlaidų atlyginimo priėmimas (ABTĮ 45 str) Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl

išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kitais atvejais prašymą dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

Pirmosios instancijos teismo nutartis dėl išlaidų atlyginimo per septynias dienas nuo paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 Kontroliniai klausimai: 1. Kokio dydžio žyminiu mokesčiu apmokestinami skundai administraciniame teisme? 2. Kokiais atvejais skundai žyminiu mokesčiu neapmokestinami? 3. Kokiais atvejais ir tvarka asmuo gali būti atleistas nuo žyminio mokesčio? 4. Kokiais atvejais ir tvarka žyminis mokestis grąžinamas? 5. Į kokių išlaidų atlyginimą turi teisę ginčo šalis, laimėjusi bylą? 6. Kokios išlaidos priskiriamo prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu? 7. Kokia tvarka priimamas sprendimas dėl išlaidų atlyginimo?

11.6. PASIRUOŠIMAS ADMINISTRACINĖS BYLOS NAGRINĖJIMUIPasiruošimas administracinės bylos teisminiam nagrinėjimui yra viena iš svarbiausių administracinių bylų teisenos stadijų. Ji yra

teisenos operatyvumo garantas, lemia teisingą bylos išnagrinėjimą, jos pagalba yra aiškiai atribojama pasiruošimo teisminiam nagrinėjimui ir teisminio nagrinėjimo paskirtis.

Pasiruošimo teisminiam nagrinėjimui esmė – visų šalių reikalavimų ir atsikirtimų, aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų nurodymas ir pateikimas, taip pat teismui kylančių neaiškumų šalinimas įgyvendinant savo pareigą išaiškinti. Tuo tarpu vykstant teisminiam nagrinėjimui turi būti tik tiriami ir vertinami ruošiantis nagrinėti bylą teisme nurodyti įrodymai ir jais remiantis priimamas sprendimas. Tad tinkamas pasirengimas teišminam nagrinėjimui sudaro palankias galimybes išnagrinėti bylą jau pirmame teismo posėdyje.

Lyginant pasiruošimo administracinės bylos teisminiam nagrinėjimui stadijos teisinį reglamentavimą su analogiškos pasirengimo civilinės bylos teisminiam nagrinėjimui stadijos teisiniu reglamentavimu pažymėtina, kad civilinio proceso teisės literatūroje pripažįstama, kad ši stadija yra viena iš svarbiausių naujojo civilinio proceso dalių ir sritis, kuri buvo labiausiai reformuota. Tuo tarpu administracinio proceso teisės mokslinėje literatūroje pagrįstai yra nurodoma, kad pasirengimo nagrinėti administracinę byla stadija yra nepakankamai reglamentuota. Yra nurodomi tokie trūkumai:

neužtikrintas šalių apsikeitimas procesine medžiaga iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios; nereglamentuota, kokia forma teismas rengiasi nagrinėti administracinę bylą; nenumatyta galimybė sudaryti taikos sutartį ir kt. Administracinio proceso stadijų paskirtis – išvengti administracinės bylos nagrinėjimo chaotiškumo ir sistemiškai bei nuosekliai,

taip pat kiek įmanoma greičiau  pasiekti civilinio proceso tikslus. Todėl pasiruošimas teisminiam nagrinėjimui, kaip ir visas procesas, turi būti nuoseklus ir logiškai tvarkingas.

ABTĮ nustato, kad pasiruošimas administracinių bylų nagrinėjimui teisme paprastai turi būti baigtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo skundo (prašymo) priėmimo dienos. Naujajame CPK iš esmės atsisakyta pasirengimo teisminiam nagrinėjimui terminų, išskyrus nedideles išimtis nedispozityvių bylų atvejų (CPK 413, 421 str.), senajame CPK šiai stadijai buvo skirtos septynios dienos.

Pasirengimą teisminiam nagrinėjimui sudaro gana daug procesinių veiksmų, kuriuos turi atlikti tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys. Civilinio proceso teisėje visi šie veiksmai, atsižvelgiant į tam tikrus tarpinius tikslus, yra skirstomi į tris grupes, kurios atitinkamai sudaro tris pagrindines teisminio nagrinėjimo dalis:

1. įžanginė (jos tikslas – sudaryti teismui sąlygas iš pat pradžių nukreipti ginčo nagrinėjimą tinkama linkme, kartu išvengiant šalutinių, antraeilių klausimų nagrinėjimo, ir sudaryti palankias sąlygas tinkamai pasirinkti geriausią pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formą);

2. pagrindinė (jos tikslas – galutinai išsiaiškinti šalių nuomonę ginčijamais klausimais, atskleisti turimus įrodymus ir pašalinti teismui kylančius neaiškumus įgyvendinant savo pareigą išaiškinti);

3. baigiamoji (jos tikslas – įtvirtinti procesinius rezultatus, kurių pasiekta pagrindinėje dalyje, t. y. galutinai apibrėžti ir procesine tvarka įtvirtinti šalių nuomonę ginčijamais klausimais).

Kalbant apie pasiruošimo teisminiam nagrinėjimui formas turima galvoje tik antroji, t. y. pagrindinė šios stadijos dalis, kuri gali vykti raštu arba žodžiu:

1. rašytis pasirengimas teisminiam nagrinėjimui vyksta šalims apsikeičiant paruošiamaisiais procesiniais dokumentais;2. žodinis pasirengimas teisminiam nagrinėjimui vyksta parengiamajame teismo posėdyje įgyvendinant žodinio bylos nagrinėjimo

principą, t. y. teismui tiesiogiai žodžiu bendraujant su byloje dalyvaujančiais asmenimis.  11.6.1 . Pasiruošimas administracinių bylų nagrinėjimui teisme Teismo pirmininkas ar teisėjas, nutartimi priėmęs skundą (prašymą), prireikus išsprendžia šiuos būtinus pasiruošimo bylos

nagrinėjimui teisme klausimus (ABTĮ 68 str.): imasi priemonių reikalavimui užtikrinti; Teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti:1)      uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus;2)      išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas;3)      ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip kitą dieną po jo gavimo, nepranešdamas

atsakovui ir kitiems proceso dalyviams. Jeigu toks prašymas paduodamas kartu su skundu (prašymu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip kitą dieną po skundo (prašymo) priėmimo. Dėl reikalavimo užtikrinimo teismas arba teisėjas priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą.

Dėl teismo nutarčių reikalavimo užtikrinimo klausimais gali būti duodamas atskirasis skundas. Atskirojo skundo dėl nutarties užtikrinti reikalavimą padavimas nesustabdo nutarties vykdymo ir bylos nagrinėjimo.

Teismo nutartis užtikrinti reikalavimą skubiai vykdoma. Nutartis pakeisti vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę kita arba panaikinti reikalavimo užtikrinimą vykdoma pasibaigus terminui toms nutartims apskųsti, o jeigu skundas paduotas, – priėmus nutartį atmesti skundą. Nutartys vykdomos teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.

Jeigu reikalavimo užtikrinimo priemonės pažeidžiamos, kaltiems asmenims teismo nutartimi skiriama iki 1000 litų bauda. įpareigoja pareiškėją pateikti įrodymus ar pateikti papildomų paaiškinimų raštu dėl keliamų reikalavimų ir nustato

įvykdymo terminą; išsiunčia trečiajam suinteresuotam asmeniui bei atsakovui skundo (prašymo) nuorašus ir pareikalauja iš atsakovo per

nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų, raštu pateikti teismui atsiliepimą; Teismo pirmininkas ar teisėjas nusiunčia atsakovui skundo (prašymo) nuorašą, o reikiamais atvejais – ir pridėtų prie jo dokumentų

nuorašus, taip pat nustato terminą, per kurį atsakovas raštu privalo pateikti teismui savo atsiliepimą į skundą (prašymą) ir pateikti tiek atsiliepimo nuorašų, kiek yra byloje pareiškėjų.

Atsiliepime atsakovas nurodo, sutinka ar nesutinka su skundo (prašymo) reikalavimais, taip pat ar dalyvaus bylą nagrinėjant teismo posėdyje.

Jeigu yra pakankamai laiko iki bylos nagrinėjimo pradžios, pareiškėjui nusiunčiamas gautas iš atsakovo rašytinio atsiliepimo nuorašas.

  šalių prašymu išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tiems įrodymams gauti; nusprendžia dėl specialistų iškvietimo ar ekspertizės darymo; atlieka kitus veiksmus, reikalingus pasiruošiant nagrinėti bylą. Nutartis, reikalingas pasiruošti bylos nagrinėjimui teisme, teismo pirmininkas ar teisėjas priima nepranešęs proceso dalyviams,

išskyrus atvejus, kai sprendžiamas ekspertizės skyrimo klausimas.Teisėjo reikalaujama medžiaga ar dokumentai turi būti perduoti teismui ne vėliau kaip per tris darbo dienas, jeigu teisėjas nenustato

kito termino.Laikydamas, kad nėra kliūčių bylai nagrinėti, teisėjas siūlo teismo pirmininkui skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Pirmininko

priimtoje nutartyje nurodoma:1)      kolegijos sudėtis, jos pirmininkas;2)      posėdžio laikas ir vieta;3)      pavedimas išsiųsti šaukimus dalyvaujantiems byloje asmenims arba kitaip pranešti apie posėdį;4)      pavedimas išsiųsti atsakovams ar tretiesiems suinteresuotiems asmenims skundo (prašymo) nuorašus ir kitus dokumentus,

jeigu jie nebuvo išsiųsti ruošiantis bylą nagrinėti;5)      kiti pavedimai, būtini bylai išnagrinėti laiku.Bylose, kurioms numatytas vienasmenis nagrinėjimas, šiuos veiksmus, išskyrus nurodytą 1 punkte, atlieka bylą nagrinėjantis

teisėjas. Kitais atvejais 3–5 punktuose numatytus veiksmus gali atlikti ir bylą posėdžiui rengiantis teisėjas.

11.6.2 . Bylų sujungimas ir išskyrimas Bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali bylas sujungti

į vieną bylą, nustatęs, kad: tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba

skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo). Kai byloje yra daugiau kaip vienas reikalavimas, prireikus teismas kai kuriuos iš jų gali išskirti į atskirą bylą (bylas). Kontroliniai klausimai: 1. Kokia yra pasiruošimas administracinės bylos teisminiam nagrinėjimui stadijos esmė ir reikšmė? 2. Kokius pasiruošimo bylos nagrinėjimui teisme klausimus turi išspręsti teisėjas, nutartimi primęs skundą? 3. Kokiais atvejais ir tvarka sujungiamos administracinės bylos? 4. Kokiais atvejais ir tvarka išskiriama administracinė byla?

12. ADMINISTRACINĖS BYLOS PROCESO DALYVIAIĮvadas Šios temos tikslas – susipažinti su administracinės bylos proceso dalyvių teisiniu statusu.

12.1. ADMINISTRACINĖS BYLOS PROCESO ŠALYS Skiriamos trys sąvokos: administracinės bylos proceso dalyviai, administracinės bylos proceso šalys ir administracinės bylos

(ginčo) šalys. Pirmoji sąvoka yra plačiausia.Administracinės bylos proceso dalyviais laikomi (ABTĮ 48 str.):1.      Administracinės bylos proceso šalys:1.1.      administracinės bylos (ginčo) šalys:1.1.1.          pareiškėjas.1.1.2.          atsakovas,1.2.      tretieji suinteresuoti asmenys (t. y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos).2.      Administracinės bylos proceso šalių atstovai,3.      Prokuroras, administravimo subjektas, valstybės institucija, įstaiga, organizacija, tarnyba ir fiziniai asmenys, ginantys

valstybės, savivaldybės ir asmenų teises.  12.1.1. Pareiškėjas   Pareiškėju gali būti: Kiekvienas suinteresuotas subjektas (ABTĮ 5 str. 1 d.); Prokuroras, administravimo subjektas, valstybės institucija, įstaiga, organizacija, tarnyba ir fiziniai asmenys, ginantys

valstybės, savivaldybės ir asmenų teises. Pareiškėjas turi teisę:  teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga, teismo (teisėjo) leidimu, savo lėšomis daryti jų kopijas bei išrašus, atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką Būtina skirti skundo patikslinimą ar pakeitimą nuo naujo skundo. Štai administracinėje byloje Nr. A15 – 716/2006 teismas

pareiškėjo pateiktus 2005-08-08 ir 2005-10-03 skundo papildymus laikė nauju skundu, nes pareiškėjas juose iškėlė visiškai naujus reikalavimus, taip pat nurodė naujus atsakovus. Šiuose skunduose keliami reikalavimai sudarė kitos bylos nagrinėjimo dalyką, skundo papildymai neatitiko ABTĮ 52 str. numatyto patikslinto skundo instituto esmės, kadangi juose buvo keičiamas skundo pagrindas ir dalykas, todėl jie šioje byloje negalėjo būti priimti ir nagrinėjami kartu su 2005-07-22 teismui pateiktu skundu [1] .

  atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Subjektų,

ginančių viešąjį interesą, valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, atsisakymas savo paduoto pareiškimo neatima iš asmens, kurio teisėms bei įstatymo saugomiems interesams ginti paduotas pareiškimas, teisės reikalauti, kad teismas išnagrinėtų bylą iš esmės. Pažymėtina, kad teismas gali nepriimti paduoto pareiškimo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus.

pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir naudotis kitomis ABTĮ numatytomis teisėmis.  

12.1.2. Atsakovas  Atsakovo teisės: teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga,

teismo (teisėjo) leidimu, savo lėšomis daryti jų kopijas bei išrašus, pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir naudotis kitomis ABTĮ numatytomis teisėmis.   12.1.3. Procesinis teisių perėmimas  Tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos

reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), teismas privalo tą šalį pakeisti jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.

Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo dalyvavimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, vietoj kurio dalyvauja teisių perėmėjas.

 Panagrinėkime vieną atvejį iš teismų praktikos [2] . Administracinėje byloje Nr.A2 – 1029/06 buvo ginčijamas Molėtų rajono

Alantos apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės asmeniniam ūkiui skyrimo. Ši institucija nebeegzistuoja, todėl kilo klausimas dėl to, kas turėtų būti atsakovas aptariamoje byloje.

Pagal savo pobūdį sprendimas dėl žemės asmeniniam ūkiui skyrimo yra susijęs su funkcijų žemėtvarkos, žemės reformos ir žemės ūkio klausimais vykdymu, o tokias funkcijas 1995 metais iš savivaldybių perėmė ir iki šiol vykdo apskrities viršininkų administracijos (Apskrities valdymo įstatymo 5, 9 straipsniai (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis), įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo įgyvendinimo“ 2 straipsnis). Tačiau tai, jog minėtas funkcijas šiuo metu vykdo apskrities viršininkų administracijos, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog atsakovas byloje dėl apylinkės tarybos sprendimo dėl žemės asmeniniam ūkiui skyrimo panaikinimo turi būti apskrities viršininko administracija. Sprendimas tokiu atveju yra priimtas savivaldybės institucijos, todėl sprendimą priėmusi savivaldybės institucija ir yra atsakinga už tokį sprendimą. Kadangi atitinkamos savivaldybės (apylinkės), kaip asmenys, yra pasibaigusios (nebeegzistuoja), todėl atsakomybę dėl šių savivaldybių (apylinkių) priimtų sprendimų turi prisiimti asmenys, kurie tęsia pasibaigusių savivaldybių (apylinkių) veiklą, t. y. atitinkamų rajonų savivaldybės (nagrinėjamos bylos atveju - Molėtų rajono savivaldybė).

Tokiu būdu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad atsakovas šioje byloje turi būti ne Utenos apskrities viršininko administracija, o Molėtų rajono savivaldybė. Kadangi pareiškėjas prašymą pareiškė Utenos apskrities viršininko administracijai ir nesutiko pakeisti šį atsakovą tinkamu atsakovu (Molėtų rajono savivaldybe), todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnis).

Apeliantų argumentus, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo pakeitimo klausimas nebuvo tinkamai aptartas, nebuvo išklausyta proceso dalyvių nuomonė, o pareiškėjo atstovas, neduodamas sutikimo pakeisti atsakovą, suklydo, LVAT atmetė, nes, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, atsakovo pakeitimo klausimas teismo posėdyje buvo aptartas, visi posėdyje dalyvavę asmenys išreiškė savo nuomones šiuo klausimu, o pareiškėjo atstovas aiškiai nurodė, kad nesutinka, jog atsakovas būtų pakeistas. Pareiškėjo atstovas atstovavo teisinei institucijai (prokuratūrai), todėl teigti, kad jis galėjo nesuprasti savo atliekamų procesinių veiksmų reikšmės, nėra jokio pagrindo.

Todėl, ar buvo padaryta kokių nors pažeidimų, skiriant asmeninio ūkio žemę G. J., nagrinėjamu atveju, nurodė LVAT, neturi būti vertinama. Šie klausimai galėtų būti vertinami, tik byloje dalyvaujant tinkamam atsakovui. Pareiškėjas nesutiko netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu ir toks jo nesutikimas yra įstatyminis pagrindas atmesti jo prašymą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnis).

  Kontroliniai klausimai: 1.      Kas yra laikomas administracinės bylos proceso dalyviais?2.      Kas gali būti pareiškėju administracinėje byloje?3.      Kokias teises turi pareiškėjas?4.      Kokias teises turi atsakovas?5.      Kokia procesinių teisių perėmimo instituto esmė? [1] LVAT 2006 m. sausio 11 d. nutartis.[2] LVAT 2006 m. birželio 13 d. nutartis.

12.2. KITI ADMINISTRACINĖS BYLOS PROCESO DALYVIAITretieji suinteresuoti asmenys   Trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės: teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga, teismo (teisėjo) leidimu, savo lėšomis daryti jų kopijas bei išrašus, pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams,

duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir naudotis kitomis ABTĮ numatytomis teisėmis.  Administracinėje byloje Nr. A 10 – 487/2006 LVAT konstatavo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra

reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Muitinės departamentą atlyginti žalą, yra nepagrįstas, nes tikrasis jų reikalavimas yra reikalavimas dėl darbo užmokesčio priteisimo. Darbo užmokestį pareiškėjams mokėjo ne Muitinės departamentas, o Klaipėdos teritorinė muitinė. Todėl Klaipėdos teritorinė muitinė turėtų būti tinkamas atsakovas šioje byloje. Tuo tarpu Klaipėdos teritorinė muitinė byloje įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o teismo sprendimas tretiesiems suinteresuotiems asmenims negali nustatyti pareigų. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skundai paduoti netinkamam atsakovui, turėjo pasiūlyti pareiškėjams pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu (LR ABTĮ 54 str.). To nepadarius, apeliacinės instancijos teismas negali priimti sprendimo, kuris įpareigotų trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu byloje esantį dalyvį išmokėti pareiškėjams darbo užmokesčio dalį. Dėl šio procesinio pažeidimo pareiškėjų apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas. Skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria atmesti apeliantų skundai, panaikintina ir byla dėl jų reikalavimų grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo [1] .

  Kontroliniai klausimai: Kokias teises turi tretieji suinteresuoti asmenys?[1] LVAT 2006 m. liepos 28 d. nutartis

12.3. NETINKAMOS ŠALIES PAKEITIMASJei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba

netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis.

Administracinėje byloje Nr.A2 – 997/06 pareiškėjo skundas atmestas tuo pagrindu, kad buvo pareikštas netinkamam atsakovui: reikalavimai dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, turi būti reiškiami valstybei, o pareiškėjas atsakovu nurodė Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos komisariato Pasų poskyrį. Pareiškėjas nurodo, kad jam buvo pasiūlyta pakeisti atsakovą, tačiau nebuvo išaiškintos atsakovo nepakeitimo pasekmės.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnis nustato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises.

Iš Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 7 d. posėdžio protokolo matyti, kad buvo teiraujamasi pareiškėjo nuomonės dėl netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu, ir kad pareiškėjas nesutiko keisti atsakovo. Tačiau pareiškėjui nebuvo išaiškintos šio procesinio veiksmo neatlikimo pasekmės- kad jo skundas vien dėl to gali būti atmestas. Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjui buvo išaiškinta žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo tvarka, tačiau teismo posėdžio protokolas to nepatvirtina. Todėl kolegija pripažįsta, kad pareiškėjui nebuvo išaiškintos atsakovo nepakeitimo pasekmės. Kadangi teismas neįvykdė pareigos, numatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje, ir tai turėjo įtakos bylos baigčiai, teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo [1] .

  Kontroliniai klausimai: Kokios yra pagrindinės netinkamos šalies pakeitimo taisyklės?[1] LVAT 2006 m. birželio 1 d. nutartis.

12.4. ATSTOVAVIMO ADMINISTRACINIAME TEISME SĄVOKA IR RŪŠYSProceso šalys savo interesus teisme gali ginti pačios arba per atstovus. Pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti

šioje byloje atstovų. Valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos turi teisę pasitelkti suinteresuotų aukštesnių valstybės institucijų atstovų.Atstovai yra klasifikuojami į atstovus pagal įstatymą ir į atstovus pagal pavedimą (įgaliotuosius).Atstovais pagal įstatymą laikomi: tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai, jeigu proceso šalis yra nepilnametis ar neįgalus asmuo, atitinkamų institucijų, įstaigų, tarnybų, įmonių, organizacijų vadovai, įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais atvejais – ir kiti darbuotojai, veikiantys neviršydami įgaliojimų, suteiktų remiantis

įstatymu ar kitais teisės aktais. Šie asmenys pateikia teismui dokumentus, patvirtinančius jų pareigas. nutartį priėmęs teisėjas (arba teisėjų kolegijos pirmininkas), kai į administracinį teismą kreipiasi teismas.. Įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme paprastai būna advokatai. Advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami

advokato arba advokato padėjėjo orderiu arba su klientu pasirašyta sutartimi. Kitų atstovų įgaliojimai turi būti nurodyti įgaliojime, išduotame ir įformintame Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

   Kontroliniai klausimai: 1.      Kas administracinėje byloje laikomas atstovu pagal įstatymą?2.      Kas administracinėje byloje gali būti atstovu pagal pavedimą?

12.5. ATSTOVO PROCESINĖ TEISINĖ PADĖTIS Atstovo pagal įstatymą ir atstovo pagal pavedimą įgaliojimai skiriasi.

Atstovai pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso atstovaujamiesiems; kartu čia taikomi apribojimai, kuriuos numato įstatymas. Atstovai pagal įstatymą gali pavesti bylą vesti teisme kitam asmeniui, jų pasirinktam atstovu.

Atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus:

1) bylos perdavimą kitam teismui ar institucijai;2) visišką ar dalinį skundo (prašymo) reikalavimų atsisakymą;3) skundo (prašymo) reikalavimų pripažinimą;4) skundo (prašymo) pagrindo ar dalyko pakeitimą;5) teismo sprendimo ar nutarties apskundimą;6) įgaliojimų perdavimą kitam asmeniui (per įgaliojimą);7) vykdomojo rašto gavimą ir jo pateikimą išieškoti;8) priteistų pinigų gavimą.Įgaliojimas atlikti kiekvieną iš šių veiksmų turi būti specialiai aptartas atstovo įgaliojime.Kontroliniai klausimai: Kokia yra atstovų pagal įstatymą procesinė teisinė padėtis?Kokia yra atstovų pagal pavedimą procesinė teisinė padėtis?

12.6. ADVOKATAI (ADVOKATO PADĖJĖJAI) ADMINISTRACINĖS BYLOS PROCESE Minėta, administracinės bylos procese įgaliotais (pagal pavedimą) atstovais paprastai būna advokatai. Tačiau advokatų padėjėjams

ABTĮ nenustato jokių atstovavimo administracinės bylos procese ribojimų.Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis, jų skaičius Lietuvos Respublikoje neribojamas. Advokato

teisę teikti teisines paslaugas gali riboti tik įstatymai.Kiekvienas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų ar gintų jo interesus.

Advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokato veikla nėra komercinė ūkinė.Advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, restruktūrizavimo, turto ir palikimo

administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru, tarpininku, taikintoju ar teisės ekspertu, kai sprendžiami komerciniai ginčai. Advokatas gali būti juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo nariu, tačiau už tai negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus tantjemas. Teisę teikti

Advokatas turi teisę teikti teisines paslaugas nemokamai, t. y. teikti teisinę pagalbą, taip pat  pasirinkti teisės sritį, kurioje jis teikia teisines paslaugas (advokato specializacija).

Kalbant apie advokatų vietą administraciniame procese būtina paminėti pagrindinius jų veiklos principus (Advokatūros įstatymo 5 str.):

1) advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas;2) advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas ir sąžininga konkurencija;3) advokatų veiklos teisėtumas;4) kliento paslapties neatskleidimas;5) lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas;6) nepriekaištingas elgesys.Būtina paminėti Advokatūros įstatymo 25 str. nustatytus advokato veiklos apribojimus: Advokatas neturi teisės būti atstovu ar gynėju byloje, iškeltoje jo tėvams (įtėviams), sutuoktiniui (partneriui), vaikams

(įvaikiams), broliams ir seserims. Advokatas, kuris yra ar buvo byloje vienos šalies atstovas arba gynėjas, negali būti šioje byloje kitos šalies atstovu ar

gynėju. Advokatas negali būti atstovu ar gynėju byloje, kurioje jis dalyvavo kaip teisėjas, arbitras, prokuroras, ikiteisminio tyrimo

pareigūnas, privatus kaltintojas. Advokatas negali būti atstovu ar gynėju teisme ar ikiteisminio tyrimo įstaigose, kuriose teisėjais ar ikiteisminio tyrimo

pareigūnais dirba jo sutuoktinis (partneris), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys. Advokatų tarybos pirmininkas, advokatų tarybos pirmininko pavaduotojas, jei už darbą einant šias pareigas yra nustatytas

atlyginimas, negali būti atstovu ar gynėju teisme, ikiteisminio tyrimo įstaigose, valstybės ar savivaldybių institucijose bei įstaigose. Advokato padėjėjas yra fizinis asmuo, kuris Advokatūros įstatymo nustatyta tvarka yra įrašytas į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą

ir rengiasi advokato veiklai. Advokato padėjėjas turi visas Advokatūros įstatyme numatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje bei proceso įstatymuose nustatytus apribojimus. Advokato padėjėjas turi teisę atstovauti kliento interesams teismuose tik tuo atveju, kai yra rašytinis advokato (praktikos vadovo) leidimas atstovauti konkrečioje byloje, o kitose institucijose – rašytiniu advokato (praktikos vadovo) sutikimu. Advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios.

Advokatas privalo:1) sąžiningai atlikti savo pareigas. Advokatas privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei

pilietiškai;2) savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų;3) saugoti advokato veiklos metu jam patikėtą informaciją ir jos neatskleisti;4) teismo posėdžio metu dėvėti mantiją;5) nuolat tobulinti profesinę kvalifikaciją. Advokatų profesinės kvalifikacijos tobulinimą organizuoja Lietuvos advokatūra šios

nustatyta tvarka;6) Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo nustatyta tvarka saugoti advokato veiklos dokumentus.Tik dėl svarbių priežasčių advokatas gali atsisakyti teikti teisines paslaugas ir nesudaryti sutarties. Svarbiomis priežastimis

laikomas advokatų veiklos principų pažeidimas, advokato užimtumas, patirties trūkumas ar kitos priežastys, dėl kurių advokatas negali

tinkamai suteikti teisines paslaugas. Apie atsisakymą teikti teisines paslaugas ir tokio atsisakymo motyvus advokatas privalo nedelsdamas pranešti klientui.

Advokato veiklos apribojimai. Advokatui draudžiama reklamuoti advokato veiklą. Leidžiama tokia informacija, kai duomenys apie advokatą ar advokatų profesinę bendriją yra nurodomi informaciniuose ir kitokiuose leidiniuose, oficialiuose blankuose, vizitinėse kortelėse, ant reprezentacinių daiktų, taip pat kai advokatas ar advokatų profesinė bendrija įstatymų nustatyta tvarka nurodomi kaip paramos davėjai. Kitus informacijos apie advokatą ar advokatų profesinę bendriją pateikimo būdus nustato Lietuvos advokatūra, suderinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, negali dalyvauti operatyvinėje veikloje, dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus darbą Lietuvos advokatūroje ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę veiklą, taip pat Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiklą.

Advokatas, kuriam Advokatų garbės teismo sprendimu laikinai uždrausta advokato veikla, gali eiti kitas mokamas pareigas ar vykdyti kitą veiklą.

Advokatas, vykdydamas advokato veiklą, turi teisę: 1) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmingoms teisinėms paslaugoms teikti reikalingą valstybės ir savivaldybių

institucijų turimą ar kontroliuojamą informaciją, dokumentus, jų nuorašus arba motyvuotą atsisakymą juos pateikti. Advokato kreipimesi turi būti pateikti duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu;

2) savarankiškai rinkti teisinėms paslaugoms teikti reikalingus duomenis, kuriuos advokatas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis, t. y. gauti iš asmenų reikalingus dokumentus ar jų nuorašus, ar kitokią teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją. Advokato kreipimesi turi būti pateikti duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu. Asmenys, pateikę advokatui reikalingus duomenis, turi teisę į būtinų tokios informacijos pateikimo sąnaudų kompensavimą, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus;

3) susipažinti su teismų ir kitų institucijų, nagrinėjančių ginčus ir skundus, praktika, taip pat ir su priimtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutartimis ir bylų medžiaga. Jeigu ginčas ar skundas buvo nagrinėjamas uždarame teismo posėdyje, pateikiama susipažinti tik ta bylos medžiaga, kurioje nėra duomenų, dėl kurių skundas ar ginčas buvo nagrinėjamas uždarame teismo posėdyje;

4) daryti bylos, kurioje jis yra atstovas ar gynėjas, dokumentų kopijas, išskyrus bylas, kurios nagrinėtinos uždarame teismo posėdyje;

5) tvirtinti bylai nagrinėti teisme reikalingų rašytinių įrodymų nuorašus. Nuorašų tvirtinimo ir registravimo tvarką nustato Lietuvos advokatūra, suderinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija;

6) naudotis kitomis įstatymų numatytomis teisėmis, susijusiomis su advokato veikla.Advokato teisė susitikti su klientu. Kliudyti advokatui be pašalinių susitikti su klientu yra draudžiama.Advokato ir jo kliento

susitikimo duomenys negali būti panaudoti kaip įrodymai.Advokato veiklos garantijos. Advokatas negali būti šaukiamas kaip liudytojas ar teikti paaiškinimus dėl aplinkybių, kurias sužinojo

atlikdamas savo profesines pareigas.Atliekantys savo profesines pareigas advokatai negali būti tapatinami su savo klientais ir jų bylomis.Draudžiama apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriuose yra jo veiklos duomenų, tikrinti pašto

siuntas, klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir kitokį susižinojimą ar veiksmus, išskyrus atvejus, kai advokatas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Šis leidimas taikomas tik su pareikštais įtarimais ar kaltinimais susijusiems dokumentams.

Krata ar poėmis advokato, įrašyto į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, darbo vietoje, gyvenamosiose patalpose, transporto priemonėje, asmens krata, dokumentų, pašto siuntos apžiūra, patikrinimas ar poėmis gali būti atliekami tik dalyvaujant Lietuvos advokatūros advokatų tarybos nariui arba jos įgaliotam advokatui. Lietuvos advokatūra privalo patvirtinti ir pateikti suinteresuotoms institucijoms Lietuvos advokatūros įgaliotų advokatų sąrašą. Dalyvaujantis Lietuvos advokatūros advokatų tarybos narys arba jos įgaliotas advokatas turi užtikrinti, kad nebūtų paimti dokumentai, nesusiję su advokatui pareikštais įtarimais ar kaltinimais.

Draudžiama viešai arba slaptai susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija ir ją naudoti kaip įrodymą. Advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis bei pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys.

Kad advokatas tapo įtariamuoju ar kaltinamuoju arba kad atlikti proceso veiksmai, turi būti pranešta Lietuvos advokatūrai.Teisinių paslaugų įforminimas ir apmokėjimas. Klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių

paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Šių sutarčių apskaita tvarkoma ir jos saugomos advokato darbo vietoje ar advokatų profesinės bendrijos buveinėje.

Atlikdamas pavedimus pagal susitarimą ar paskyrimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašą, advokato orderį baudžiamajame procese arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo.

Advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį.Nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir

patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes.Advokato veiklos išlaidos apmokamos iš advokato užmokesčio už pagal sutartį suteiktas teisines paslaugas ir iš atlyginimo už

suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.Advokatas kliento vardu ir iš kliento lėšų turi teisę mokėti žyminį mokestį, valstybės rinkliavas ar kitas įmokas, susijusias su

teisinių paslaugų suteikimu. Laikinai advokatų saugomos, bet kitiems asmenims priklausančios lėšos, apskaitomos atskirai ir laikomos advokatų depozitinėse sąskaitose. Išieškoti iš šiose sąskaitose esančių lėšų pagal advokato prievoles draudžiama.

Ginčai dėl teisinių paslaugų teikimo. Kai kyla kliento ir advokato ginčas dėl teisinių paslaugų, klientas turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą. Klientų ir advokatų ginčus dėl teisinių paslaugų Lietuvos advokatūroje nagrinėja Lietuvos advokatūros advokatų taryba ar jos sudarytas organas. Šie ginčai nagrinėjami Lietuvos advokatūros advokatų tarybos nustatyta tvarka, suderinta su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Lietuvos advokatūros advokatų taryba ar jos sudarytas organas turi teisę priimti rekomendacinius sprendimus.

   Kontroliniai klausimai: Kokios yra advokatų pagrindinės funkcijos ir šių funkcijų tinkamo vykdymo garantijos?

13. ADMINISTRACINĖS BYLOS NAGRINĖJIMAS PIRMOSIOS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIAME TEISMEĮvadas Šios temos tikslas – suteikti studijuojantiems žinių apie administracinių ginčų nagrinėjimo pirmosios instancijos administraciniuose

teismuose pagrindinius principus bei taisykles.

13.1. BYLOS SKYRIMO NAGRINĖTI TEISMO POSĖDYJE TVARKATeismo pirmininkas ar teisėjas, nutartimi priėmęs skundą (prašymą), prireikus išsprendžia šiuos būtinus pasiruošimo bylos

nagrinėjimui teisme klausimus:1) imasi priemonių reikalavimui užtikrinti;2) įpareigoja pareiškėją pateikti įrodymus ar pateikti papildomų paaiškinimų raštu dėl keliamų reikalavimų ir nustato įvykdymo

terminą;3) išsiunčia trečiajam suinteresuotam asmeniui bei atsakovui skundo (prašymo) nuorašus ir pareikalauja iš atsakovo per nurodytą

terminą, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų, raštu pateikti teismui atsiliepimą;4) šalių prašymu išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tiems įrodymams gauti;5) nusprendžia dėl specialistų iškvietimo ar ekspertizės darymo;6) atlieka kitus veiksmus, reikalingus pasiruošiant nagrinėti bylą.Nutartis, reikalingas pasiruošti bylos nagrinėjimui teisme, teismo pirmininkas ar teisėjas priima nepranešęs proceso dalyviams,

išskyrus atvejus, kai sprendžiamas ekspertizės skyrimo klausimas.Teisėjo reikalaujama medžiaga ar dokumentai turi būti perduoti teismui ne vėliau kaip per tris darbo dienas, jeigu teisėjas nenustato

kito termino.Laikydamas, kad nėra kliūčių bylai nagrinėti, teisėjas siūlo teismo pirmininkui skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Pirmininko

priimtoje nutartyje nurodoma:1) kolegijos sudėtis, jos pirmininkas;2) posėdžio laikas ir vieta;3) pavedimas išsiųsti šaukimus dalyvaujantiems byloje asmenims arba kitaip pranešti apie posėdį;4) pavedimas išsiųsti atsakovams ar tretiesiems suinteresuotiems asmenims skundo (prašymo) nuorašus ir kitus dokumentus, jeigu

jie nebuvo išsiųsti ruošiantis bylą nagrinėti;5) kiti pavedimai, būtini bylai išnagrinėti laiku. Kontroliniai klausimai: 1.      Kokia tvarka administracinė byla skiriama nagrinėti teismo posėdyje?2.      Koks procesinis dokumentas ir kokios turinio priimamas skiriant bylą nagrinėti teismo posėdyje?

13.2. TEISMO ŠAUKIMAI IR PRANEŠIMAI Byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta

šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje. Bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

Proceso dalyviams ir atstovams teismo šaukimais ir pranešimais pranešama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą. Teismo šaukimais taip pat šaukiami į teismą liudytojai, specialistai, ekspertai ir vertėjai.

Jeigu įstatymai nenustato kitaip, proceso dalyviams ir atstovams šaukimas turi būti įteikiamas ne vėliau kaip prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos. Bylose dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo, taip pat bylose dėl skundų ar ginčų, kuriems nagrinėti įstatymas nustato specialius terminus, šaukimai proceso šalims gali būti įteikti prieš vieną dieną iki posėdžio pradžios.

Asmeniui, kuriam pranešama arba kuris šaukiamas, šaukimas pristatomas į oficialiai deklaruotą jo gyvenamąją vietą arba pasiunčiamas į jo darbovietę. Administravimo subjektui pranešama į jo buveinę. Proceso dalyvių prašymu ir lėšomis teismas gali apie paskirtos bylos nagrinėjimo laiką ir vietą paskelbti spaudoje. Prireikus teismas tai daro savo iniciatyva. Teismui nutarus, skelbimas turi būti išspausdintas vietiniame (regioniniame) ar (ir) šalies laikraštyje pagal šaukiamo asmens gyvenamąją vietą (buveinę) ne vėliau kaip likus septynioms dienoms iki bylos nagrinėjimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad proceso dalyviams yra pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Skelbimo išspausdinimo diena laikoma šaukimo minėtiems asmenims įteikimo diena.

Atidėjus bylos nagrinėjimą ir kartu paskiriant kitą teismo posėdžio laiką ir vietą, apie tai pasirašytinai paskelbiama atvykusiems asmenims. Kitiems proceso dalyviams, taip pat atidėjus bylos nagrinėjimą nepaskiriant kito teismo posėdžio laiko ir vietos, apie posėdį gali būti pranešama teismo pranešimais be grąžintinos teismui pranešimo atplėšiamosios dalies, kurioje adresatas pasirašo, kad pranešimas įteiktas. Pranešimo turinys turi atitikti šaukimo rekvizitus. Pranešimo nuorašas paliekamas byloje. Pranešimai pristatomi paštu ar per kurjerius. Šiuo atveju pranešimo išsiuntimas prilyginamas šaukimo įteikimui ir laikoma, kad minėtiems proceso dalyviams pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą.

Šaukime nurodoma:1) adresato pavadinimas arba asmens vardas, pavardė, adresas;2) teismo pavadinimas ir tikslus adresas;3) teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo vieta ir laikas;4) bylos, kurioje dalyvauti adresatas šaukiamas, pavadinimas;5) šaukiamojo procesinė padėtis;6) kad proceso dalyviai privalo pateikti visus savo turimus byloje įrodymus;7) kad asmuo, priėmęs šaukimą ryšium su adresato nebuvimu, privalo atsiradus galimybei įteikti jį adresatui;8) neatvykimo pasekmės (ABTĮ 59, 78, 84 ir 103 straipsniai).Po šaukimo teksto raštu nurodomos proceso šalių pagrindinės procesinės teisės ir pareigos. Šaukimo įteikimas reiškia, kad

atitinkamai proceso šaliai yra išaiškintos jos procesinės teisės.

Šaukimai pristatomi paštu ar per kurjerius. Įteikimo adresatui laikas pažymimas įteikiamame šaukime ir grąžintinoje teismui šaukimo atplėšiamojoje dalyje, kurioje adresatas pasirašo, kad šaukimą gavo.

Jeigu proceso dalyvis sutinka, teisėjas gali duoti jam šaukimą, kad jį įteiktų kitam asmeniui, kuriam pranešama ar kuris šaukiamas dalyvauti byloje. Asmuo, kuriam teisėjas paveda įteikti šaukimą, privalo grąžinti teismui šaukimo atplėšiamąją dalį, kurioje adresatas pasirašo, kad šaukimą gavo.

Proceso šalims suinteresuotos šalies prašymu ir jos lėšomis gali būti pranešama arba tie asmenys gali būti šaukiami ir telefonograma ar telegrama. Jos jiems įteikiamos pasirašytinai. Šaukimas taip pat gali būti siunčiamas ir faksimiliniu laišku. Asmuo, priėmęs faksimilinį laišką, privalo esant galimybei nedelsdamas įteikti jį adresatui.

Šaukimas asmeniui įteikiamas jam pačiam pasirašytinai. Šaukimas, adresuotas įmonei, įstaigai, organizacijai, įteikiamas vadovui ar kitam darbuotojui. Gavęs šaukimą asmuo pasirašo.

Jeigu pristatantis šaukimą asmuo gyvenamojoje vietoje arba darbo vietoje neranda asmens, kuriam pranešama ar kuris šaukiamas dalyvauti byloje, tai šaukimas įteikiamas kuriam nors iš gyvenančių kartu su juo suaugusių šeimos narių, o jeigu jų nėra, – butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos seniūnui (jo pavaduotojui) ar darbovietės administracijai. Šiais atvejais priėmęs šaukimą asmuo privalo pasirašydamas, kad gavo šaukimą, nurodyti savo vardą, pavardę, taip pat savo ryšį su adresatu arba einamas pareigas. Priėmęs šaukimą asmuo privalo, esant galimybei, nedelsdamas įteikti jį adresatui.

Šaukimo atplėšiamoji dalis su adresato parašu ar pranešimas apie šaukimo įteikimą grąžinamas teismui. Jeigu faktinė šaukiamo asmens buvimo vieta nežinoma, teismas pradeda nagrinėti bylą, gavus teisme šaukimą su užrašu, patvirtinančiu, kad jį gavo paskutinės žinomos šaukiamo asmens gyvenamosios vietos butų eksploatavimo organizacija arba seniūnijos seniūnas (jo pavaduotojas).

Atsisakymo priimti šaukimą pasekmės Adresatui atsisakius priimti šaukimą, jį pristatantis asmuo atitinkamai pažymi šaukime, ir tas šaukimas grąžinamas teismui. Žymą,

kad adresatas atsisakė priimti šaukimą, ir atsisakymo motyvus patvirtina įteikiantis šaukimą asmuo.Adresato atsisakymas priimti šaukimą prilyginamas šaukimo jam įteikimui.Pareiga pranešti apie adreso pasikeitimą bylos proceso metu Proceso dalyviai ir atstovai privalo pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą bylos proceso metu. Nesant tokio pranešimo,

šaukimas siunčiamas paskutiniu teismui žinomu adresu arba oficialiai deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ar į buveinę ir laikomas įteiktu, nors adresatas tuo adresu nebegyventų ar būtų pakeitęs savo buveinę.

Už įpareigojimo pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą bylos proceso metu nevykdymą, jeigu dėl nepranešimo buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, teismas turi teisę proceso dalyviams ir atstovams skirti baudą iki 200 litų.

 Kontroliniai klausimai: 1. Kokiu būdu proceso šalims pranešama apie posėdžio laiką ir vietą? 2. Kokie šaukimo įteikimo terminai? 3. Kokios šaukimų pristatymo ir įteikimo taisyklės? 4. Kokias pasekmes sukelia atsisakymas priimti šaukimą? 5. Kokias pasekmes sukelia  pareigos pranešti apie adreso pasikeitimą bylos proceso metu nevykdymas?

13.3. BYLOS, NAGRINĖJAMOS VIENO TEISĖJO IR TEISĖJŲ KOLEGIJŲ. KOLEGIJŲ RŪŠYS Administraciniuose teismuose bylas, numatytas ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 ( dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos,

padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo ), 5 ( dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus ) ir 9 ( dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo ) punktuose, išskyrus skundus dėl apylinkės teismo nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose, nagrinėja vienas teisėjas, o kitas bylas – trijų teisėjų kolegija . Kai kuriais atvejais teismo pirmininko nutartimi gali būti sudaroma teisėjų kolegija ir tokioms byloms nagrinėti, kurioms numatytas vienasmenis nagrinėjimas.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija . Sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai . Teismo plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai teismo teisėjų.

Teisėjų kolegijos sudėtį sudaro, jos pirmininką ir teisėją pranešėją skiria administracinio teismo pirmininkas.Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą (nutarimą, nutartį) išsprendžiant bylą iš esmės, negali

dalyvauti nagrinėjant tą bylą nei apeliacinės instancijos teisme, nei pakartotinai tą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ši taisyklė netaikoma, kai Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme sudaroma išplėstinė teisėjų kolegija arba byla perduodama nagrinėti teismo plenarinei sesijai.

Bylas posėdžiui rengia ir atskirus procesinius veiksmus atlieka vienas teisėjas teismo vardu. Klausimus, kuriuos teisėjas turi teisę išspręsti vienas, taip pat gali spręsti teisėjų kolegija arba teismo plenarinė sesija.

 Kontroliniai klausimai: 1. Kokios yra teisėjų kolegijų rūšys administraciniuose teismuose? 2. Kas sudaro teisėjų kolegijos sudėtį? 3. Kokios pagrindinės teisėjų kolegijų sudarymo taisyklės?

13.4. TEISMO POSĖDŽIO TVARKATeismui įeinant, teismo tvarkdarys ar teismo posėdžio sekretorius paskelbia: „Teismas eina, prašom stoti“. Visi esantieji posėdžių

salėje atsistoja, paskui posėdžio pirmininko kvietimu sėda į savo vietas. Visi proceso dalyviai į teismą kreipiasi ir parodymus bei paaiškinimus duoda stovėdami.

Teismo posėdį pradeda posėdžio pirmininkas ir praneša, kokia byla bus nagrinėjama.

Teismo posėdžio sekretorius praneša, kas atvyko į teismo posėdį. Teismas nustato atvykusiųjų tapatybę, patikrina pareigūnų ir atstovų įgaliojimus. Jei kas nors iš šalių (jų atstovų) neatvyksta, teismo posėdžio sekretorius informuoja, ar jiems buvo tinkamai pranešta apie posėdžio vietą ir laiką, o teismas nusprendžia, ar galima be jų nagrinėti bylą.

Teismo posėdžio pirmininkas paskelbia teismo sudėtį, praneša, kas yra teismo posėdžių sekretorius, kas yra specialistas, ekspertas, vertėjas, ir išaiškina proceso dalyviams jų teisę pareikšti nušalinimus, taip pat kitas procesines jų teises ir pareigas, jeigu jos nebuvo išaiškintos anksčiau.

Jeigu teismo posėdyje dalyvauja vertėjas, specialistas ar ekspertas, posėdžio pirmininkas išaiškina jų pareigas ir administracinę bei baudžiamąją atsakomybę už žinomai melagingą vertimą ar žinomai melagingos išvados davimą. Dėl to iš vertėjo, specialisto ar eksperto paimamas rašytinis pasižadėjimas. Teismas taip pat išsprendžia šalių (jų atstovų) prašymus. Iš posėdžių salės pašalinami iki apklausos atvykę liudytojai.

Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas teisėjo pranešimu, kuriame nurodomas ginčo dalykas, pagrindai, ginčo ribos bei kitos esminės bylos aplinkybės. Po to žodis suteikiamas pareiškėjui (pareiškėjams), atsakovui (atsakovams), trečiajam suinteresuotam asmeniui (asmenims) ir (ar) jų atstovams. Kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės. Šalims (jų atstovams) gali būti užduodami klausimai: pirma klausimus užduoda teisėjas (teisėjai), po to – kitos šalys (jų atstovai). Po šalių pasisakymų ištiriami kiti įrodymai: išklausomi liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai. Prieš liudytojui duodant parodymus, posėdžio pirmininkas nustato jo asmens tapatybę ir įspėja jį dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus. Iš liudytojo paimamas atitinkamas rašytinis pasižadėjimas ir pridedamas prie posėdžio protokolo. Prieš baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės, išsprendžiami nauji šalių prašymai.

Teisminiai ginčai susideda iš pareiškėjo (pareiškėjų), atsakovo (atsakovų), trečiojo suinteresuoto asmens (asmenų) ar jų atstovų pasisakymų su konkrečiais galutiniais skundo (prašymo) reikalavimas ir atsikirtimais į jį. Kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės.

Pasisakiusios šalys (jų atstovai) dar kartą gali pasinaudoti replikos teise.Jeigu teisminių ginčų metu paaiškėja naujų aplinkybių, kurias reikia ištirti, teismas gali priimti nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą

iš esmės. Po to teisminiai ginčai vyksta ta pačia tvarka.Po teisminių ginčų teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo (nutarimo, nutarties). Apie tai posėdžio pirmininkas

paskelbia esantiesiems posėdžių salėje.  Kontrolinis klausimas: Kokie pagrindiniai teismo posėdžio etapai, kokia jų paskirtis?

13.5. ĮRODYMAI ADMINISTRACINIŲ BYLŲ NAGRINĖJIMO PROCESE IR JŲ RŪŠYS 13.5.1 . Įrodymų samprata ir jų rūšys Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas

įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais, kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus

išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų

įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.Įstatymų nustatyta tvarka surinktų ir užfiksuotų įrodymų įrodomoji galia išlieka visose proceso stadijose ir jie iš naujo paprastai

neperžiūrimi.Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios . Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą

visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

 13.5.2 . Neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai Aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti.Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas

administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.Faktai, kurie pagal įstatymą preziumuojami kaip nustatyti, nagrinėjant bylą neįrodinėjami. Tokios prezumpcijos gali būti

paneigiamos bendra tvarka.Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens,

kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. 13.5.3 . Liudytojas Šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus. Teismui nusprendus, liudytojas gali būti

apklausiamas savo buvimo vietoje.Asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai

aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti.

Negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudytojai:1) atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo eidami atstovo ar gynėjo

pareigas;2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių bylai reikšmės aplinkybių arba duoti apie jas

teisingų parodymų;3) dvasininkai apie aplinkybes, kurias sužinojo per tikinčiojo išpažintį. 13.5.4 . Specialistas Specialistas kviečiamas tais atvejais, kai nagrinėjant administracinę bylą teisme reikia specialių žinių dokumentams, daiktams ar

veiksmams ištirti bei įvertinti.Specialisto paaiškinimai surašomi atskirame dokumente jį pasirašant arba įrašomi į teismo posėdžio protokolą. Pastaruoju atveju

specialistas turi teisę susipažinti su protokolo turiniu, pareikšti savo pastabas raštu jas pasirašant.  13.5.5 . Ekspertas ir jo išvada Jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar

teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertizės įstaigai.Klausimus, kuriais reikalaujama eksperto išvados, turi teisę pateikti teismui kiekvienas proceso dalyvis, tačiau galutinai juos nustato

teismas ar teisėjas.Eksperto išvada pateikiama raštu ekspertizės akte. Jeigu byloje yra paskirti keli ekspertai, tai bendrą išvadą pasirašo tie iš jų, kurie

ją prieina. Nesutinkantys su jais ekspertai savo išvadą surašo skyrium.Eksperto išvada teismui neprivaloma. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. 13.5.6 . Specialisto ir eksperto teisės Jeigu tai reikalinga paaiškinimams ar išvadai duoti, specialistas ir ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, būti teismui

nagrinėjant bylą, užduoti proceso šalims, liudytojams klausimų, prašyti teismą pateikti jam papildomą medžiagą.Specialistas ir ekspertas turi teisę atsisakyti duoti paaiškinimus ar išvadą, jeigu laiko, kad pateiktoji medžiaga yra nepakankama

paaiškinimams ar išvadai duoti arba kad jam pateiktas klausimas peržengia specialių jo žinių ribas. 13.5.7 . Teisminiai pavedimai Prireikus surinkti įrodymus kitame mieste arba rajone, nagrinėjantis bylą teismas paveda atitinkamam teismui atlikti tam tikrus

procesinius veiksmus. Jeigu įrodymai yra užsienio valstybėje, bylą nagrinėjantis teismas pavedimą užsienio valstybės teismui siunčia per Teisingumo ministeriją Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka.

Nutartyje dėl teisminio pavedimo trumpai išdėstoma nagrinėjamos bylos esmė, nurodomos aplinkybės, kurias reikia išaiškinti, įrodymai, kuriuos turi surinkti vykdantis pavedimą teismas. Ši nutartis yra privaloma teismui, kuriam ji adresuojama, ir turi būti įvykdyta ne vėliau kaip per dešimt dienų.

Teisminis pavedimas įvykdomas teismo posėdyje. Bylos proceso dalyviams pranešama apie posėdžio vietą ir laiką, tačiau jų neatvykimas nekliudo įvykdyti pavedimo.

Protokolai ir visa vykdant pavedimą surinkta medžiaga nedelsiant pasiunčiama nagrinėjančiam bylą teismui.  13.5.8 . Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumas Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo ištirti byloje įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų

parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.Pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu ir esant nepasikeitusiai teisėjų sudėčiai. Jeigu atidėjus bylos nagrinėjimą

proceso metu bent vienas iš teisėjų pakeičiamas, byla turi būti nagrinėjama nuo pat pradžios, tačiau teisme apklausti liudytojai iš naujo į posėdį paprastai nešaukiami.

Bylos nagrinėjimas teisme vyksta nepertraukiamai, išskyrus poilsiui skiriamą laiką. Kol byla nebaigta nagrinėti ar bylos svarstymas nėra sustabdytas ar atidėtas, tos sudėties teismas neturi teisės nagrinėti kitų bylų.

Jeigu bylos nagrinėjimas neužbaigiamas pradėtame posėdyje, kitas teismo posėdis pradedamas nuo to procesinio veiksmo, iki kurio vyko ankstesnis teismo posėdis, jeigu proceso šalims apie teismo posėdžius buvo tinkamai pranešta.

Tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, t. y. laikydamasis ABTĮ 137 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos.

13.5.9 . Visapusiškas ir objektyvus bylos aplinkybių ištyrimas Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir

visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kontroliniai klausimai: 1. Kas laikytina įrodymu administracinių bylų nagrinėjimo procese? 2. Ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje? 3. Kas turi teisę teikti įrodymus? 4. Kokios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės? 5. Kokios aplinkybės ir faktai neįrodinėtinos? 6. Kokios yra įrodymų rūšys? 7. Kokia teisminių pavedimų atlikimo tvarka? 8. Koks bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principo turinys? 9. Visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo principo turinys?

13.6. TEISMO POSĖDŽIO PROTOKOLAS Kiekviename administracinio teismo posėdyje, išskyrus posėdžius rašytinio proceso tvarka, rašomas protokolas, kuriame nurodoma:1) teismo posėdžio data ir vieta;2) teismo posėdžio pradžios ir pabaigos laikas;3) nagrinėjančio bylą teismo pavadinimas ir sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, administracinėje byloje dalyvaujantys asmenys,

taip pat ar šie asmenys atvyko, o jei kas nors neatvyko, – ar buvo jiems tinkamai pranešta apie posėdžio vietą ir laiką;4) ginčo dalykas;5) kad proceso dalyviams išaiškintos jų teisės ir pareigos;6) bylos proceso dalyvių prašymai ir pareiškimai;7) posėdžio pirmininko patvarkymai ir teismo nutartys, priimtos neišeinant į pasitarimų kambarį;8) kad teisėjas pranešėjas padarė pranešimą apie bylą;9) kas iš proceso dalyvių kalbėjo teismo posėdyje;10) teismo posėdyje naujai pateikti įrodymai (šalių, kitų proceso dalyvių paaiškinimai ir parodymai, kiti ABTĮ 57 straipsnyje

išvardyti įrodymai), jeigu jie nebuvo pateikti ar surinkti ruošiantis nagrinėjimui teisme;11) teismo posėdžio metu ištirti rašytiniai, daiktiniai ir kiti įrodymai ir šalių pareiškimai dėl jų;12) trumpas teisminių ginčų ir replikų turinys;13) kad priimtas sprendimas, nutarimas ar nutartis yra perskaityti ir išaiškinta apskundimo tvarka bei terminai.Jeigu dokumentas buvo verčiamas į lietuvių kalbą teismo posėdyje (ABTĮ 9 str. 3 d.), toks vertimas užrašomas posėdžio protokole

ir vertėjo pasirašomas.Protokolas turi būti baigtas rašyti ir posėdžio pirmininko arba jo pavedimu teisėjo pranešėjo bei teismo posėdžio sekretoriaus

pasirašytas (nurodant pasirašymo datą) ne vėliau kaip per tris darbo dienas po teismo posėdžio pabaigos.Šalys turi teisę susipažinti su protokolu ir per tris darbo dienas po protokolo pasirašymo pateikti bylą nagrinėjusiam teismui pastabų

raštu dėl protokolo.Pastabas dėl protokolo išnagrinėja bylą nagrinėjęs teisėjas arba teisėjų kolegijos pirmininkas. Jeigu jie su pastabomis sutinka, tai jas

patvirtina ir nurodo pridėti prie protokolo. Jeigu bylą nagrinėjęs teisėjas nesutinka su pateiktomis pastabomis, tai jas atmeta ir priima motyvuotą nutartį. Jeigu su pastabomis nesutinka teisėjų kolegijos pirmininkas, sutikimo ar nesutikimo su jomis klausimą priimdama nutartį išsprendžia bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija, o kai ta pati kolegija negali susirinkti, – klausimas išsprendžiamas dalyvaujant daugumai bylą nagrinėjusios kolegijos narių. Pastabos dėl protokolo turi būti išnagrinėjamos per tris dienas nuo jų gavimo teisme dienos paprastai rašytinio proceso tvarka. Visais atvejais pastabos dėl protokolo pridedamos prie bylos.

Gali būti rašomas ir ne teismo posėdyje atliekamo atskiro procesinio veiksmo protokolas.  Kontroliniai klausimai: 1. Kas nurodoma teismo posėdžio protokole? 2. Teismo posėdžio protokolo surašymo terminai. 3. Šalių teisė susipažinti su protokolu.

13.7. ADMINISTRACINIO TEISMO PRIIMAMI PROCESINIAI SPRENDIMAI, JŲ RŪŠYS 13.7.1 . Sprendimo priėmimas Administracinis teismas sprendimą dėl iš esmės išnagrinėtos bylos priima pasitarimų kambaryje teisėjų balsų dauguma. Teisėjai

neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti, taip pat paskelbti nuomonių, pareikštų besitariant pasitarimų kambaryje. Posėdžio pirmininkas balsuoja paskutinis. Priimtą sprendimą pasirašo visi posėdyje dalyvavę teisėjai.

Teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti raštu savo atskirą nuomonę. Ši viešai neskelbiama, bet pridedama prie bylos.

Kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, teismas sprendime gali surašyti sutrumpintus motyvus nurodydamas: teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi.

Bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir kitose sudėtingose bylose sprendimas gali būti priimtas bei paskelbtas ir ne tą pačią dieną, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų baigus nagrinėti bylą. Kada bus skelbiamas sprendimas, pranešama bylos šalims ir apie tai pažymima teismo posėdžio protokole. Kol rengiamas sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. Sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant.

Administracinio teismo sprendimas priimamas ir paskelbiamas Lietuvos Respublikos vardu. 1 3.7.2 . Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios

bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies.

Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. 13.7.3 . Sprendimo turinys Teismo sprendimas susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių.Įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma: 1) sprendimo priėmimo laikas ir vieta;2) sprendimą priėmusio teismo pavadinimas;3) teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti proceso dalyviai;4) ginčo dalykas.Aprašomojoje sprendimo dalyje nurodoma:

1) pareiškėjo reikalavimai;2) atsakovo atsikirtimai;3) kitų proceso dalyvių paaiškinimai.Motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės;2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados;3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus;4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.Rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo išvada prašymą patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto reikalavimo turinį, arba prašymą atmesti;2) teismo išlaidų paskirstymas;3) sprendimo apskundimo terminas ir tvarka. 13.7.4 . Sprendimų rūšys Išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų:1) atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą;2) patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą

pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą;3) patenkinti skundą (prašymą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti

Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą;4) patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu;5) patenkinti skundą (prašymą) ir priteisti atlyginti turtinę ar moralinę žalą fiziniam asmeniui ar organizacijai, padarytą valstybės ar

vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

 13.7.5 . Skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai Skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra:1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams;2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas;3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų

aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.Skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais. 13.7.6 . Sprendimas bylose dėl vilkinimo ar neveikimo Bylose dėl administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo, ar vilkinimo spręsti reikalus administracinis teismas savo

sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

 13.7.7 . Teismo sprendimas užtikrinti administracinės ginčų komisijos sprendimo vykdymą Tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi į administracinį teismą su prašymu užtikrinti administracinių ginčų komisijos priimto

sprendimo vykdymą, teismas išreikalauja iš atitinkamos komisijos medžiagą, kurios pagrindu buvo priimtas sprendimas, ir rašytinio proceso tvarka patikrina jo teisėtumą. Jeigu teismas nustato, kad administracinių ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas, tai priima sprendimą panaikinti komisijos sprendimą ir pats išsprendžia bylą iš esmės ABTĮ nustatyta tvarka.

Jeigu teismas nustato, kad komisijos sprendimas yra teisėtas, tai priima sprendimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką įvykdyti administracinių ginčų komisijos sprendimą. Tokio teismo sprendimo vykdymui užtikrinti taikomos ABTĮ 97 straipsnio nuostatos.

 13.7.8 . Akto panaikinimo teisinės pasekmės Skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo

padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama.

 13.7.9 . Teismo sprendimo klaidų ištaisymas ir sprendimo išaiškinimas Paskelbus byloje sprendimą, priėmęs sprendimą teismas neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti.Kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar bylos šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar

aiškias aritmetines klaidas. Ištaisymų klausimas išsprendžiamas nepranešus šalims, priimant nutartį. Dėl tokios teismo nutarties gali būti duodamas atskirasis skundas.

Kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Sprendimui išaiškinti skiriamas teismo posėdis ir apie tai pranešama bylos šalims. Tačiau šių neatvykimas į posėdį nekliudo išnagrinėti sprendimo išaiškinimo klausimą. Teismo nutartį dėl sprendimo išaiškinimo galima apskųsti atskiruoju skundu.

 13.7.10 . Papildomas sprendimas Teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą:1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas;2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo

susilaikyti.Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Papildomą sprendimą teismas priima, išnagrinėjęs klausimą teismo posėdyje. Proceso dalyviams pranešama apie posėdžio laiką ir vietą. Papildomo sprendimo nuorašai išsiunčiami šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, jeigu jie nedalyvavo teismo posėdyje.

Papildomas sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo jo priėmimo dienos.Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl papildomo sprendimo priėmimo, gali būti duodamas atskirasis skundas.  Kontroliniai klausimai: 4. Kokia teismo sprendimo priėmimo tvarka? 5. Koks yra teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų turinys? 6. Teismo sprendimo turinys, jo sudėtinės dalys? 7. Kokių rūšių sprendimus gali priimti administracinis teismas? 8. Kokie yra skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai? 9. Teismo sprendimas, užtikrinantis administracinių ginčų komisijos sprendimo vykdymą. 10. Kokios yra skundžiamo akto panaikinimo teisinės pasekmės? 11. Kokia yra teismo sprendimo klaidų ištaisymo ir sprendimo išaiškinimo tvarka? 12. Kokiais atvejais teismas gali priimti papildomą sprendimą? 13. Kokia tvarka priimamas teismo papildomas sprendimas?14. Kokia tvarka nagrinėjamos pastabos dėl posėdžio protokolo?

13.8. SPRENDIMO PASKELBIMAS IR ĮTEIKIMAS (IŠSIUNTIMAS) ŠALIMS13.8.1 . Teismo sprendimų nuorašų išsiuntimas Jeigu įstatymas nenustato kitaip, per tris dienas nuo sprendimo surašymo dienos bylos šalims ir tretiesiems suinteresuotiems

asmenims, kurie nedalyvavo teismo posėdyje, išsiunčiami administracinio teismo sprendimo nuorašai. Esant rašytiniam prašymui, sprendimo nuorašai išsiunčiami ir posėdyje dalyvavusioms proceso šalims.

  13.8.2 . Sprendimo įsiteisėjimas Neapskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimai įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui.Apskųstas apeliacine tvarka sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą.Teismo sprendimas, priimtas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, įsiteisėja nuo naujo sprendimo priėmimo dienos.Sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių

reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.  Kontroliniai klausimai: 1.      Kokia tvarka ir kam išsiunčiami teismo sprendimų nuorašai?2.      Kokie yra teismo sprendimų įsiteisėjimo terminai?

13.9. TEISMO NUTARTYSPirmosios instancijos teismas atskirais klausimais, kurių byla neišsprendžia iš esmės, priima nutartis. Teismas priima nutartis

pasitarimų kambaryje ABTĮ nustatyta tvarka. Jas pasirašo visi posėdyje dalyvavę teisėjai.Išsprendęs nesudėtingus klausimus, teismas gali priimti nutartį pasitaręs vietoje, neišeidamas į pasitarimų kambarį. Tokia nutartis

įrašoma į teismo posėdžio protokolą.Priimtos nutartys perskaitomos balsu.Nutartyje turi būti nurodoma: 1) nutarties priėmimo laikas ir vieta;2) teismo pavadinimas, teismo sudėtis, taip pat teismo posėdžio sekretorius, jeigu nutartis priimama žodinio proceso tvarka;3) proceso dalyviai ir ginčo dalykas;4) klausimas, kuriuo priimama nutartis;5) motyvai, kuriais teismas priėjo savo išvadas, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi;6) teismo nutarimas;7) nutarties apskundimo tvarka ir terminas.Nutartyje, kurią teismas priima neišeidamas į pasitarimų kambarį, turi būti duomenys, išvardyti 4, 5 ir 6 punktuose. 13.9.1 . Nutarčių išsiuntimas proceso šalims Bylos šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, neatvykusiems į teismo posėdį, išsiunčiami teismo nutarties nutraukti ar

sustabdyti bylą, palikti skundą (prašymą) nenagrinėtą ar perduoti bylą pagal jos priskirtinumą atitinkamam teismui nuorašai. Nutarties nuorašai išsiunčiami ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties priėmimo dienos.

 13.9.2 .  Atskirosios nutartys Jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos bei

asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, tai priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Apie priimtas priemones dėl atskirosios nutarties teismui atsakoma per vieną mėnesį. 13.9.3 . Teismo veiksmai, kai nagrinėjant administracinę bylą nustatomi nusikalstamos veikos požymiai Jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių,

apie tai praneša prokurorui. Šiais atvejais teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, arba išnagrinėja administracinę bylą iš esmės, arba sustabdo bylą, jeigu negalima jos išnagrinėti, kol bus išspręsta baudžiamoji byla.

  Kontroliniai klausimai:

1.      Kokiais atvejais administracinis teismas gali priimti nutartį?2.      Kas turi būti nurodyta nutartyje?3.      Kam ir kokia tvarka išsiunčiamo teismo nutartys?4.      Kokiais atvejais teismas gali priimti atskirtąją nutartį?5.      Kokias teisines pasekmes sukelia atskirosios nutarties priėmimas?6.      Kokių veiksmų turi imtis administracinis teismas, kuris nagrinėdamas administracinę bylą nustatė nusikalstamos veikos

požymių

13.10. ATSKIRŲ BYLŲ KATEGORIJŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI 13.10.1 . Pareiškimai ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą Abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą Su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės

norminį aktą, turi teisę kreiptis: Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, Valstybės kontrolės pareigūnai, apskričių viršininkai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, taip pat prokurorai. Minėti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti konkrečios visuomeninės organizacijos,

bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio akto teisėtumą.Kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar

Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.

Prie pareiškimo ištirti norminio administracinio ar kito bendro pobūdžio akto teisėtumą turi būti pridėtos skundžiamo akto, taip pat įstatymo ar Vyriausybės norminio akto, kuriam prieštarauja skundžiamas administracinis aktas, kopijos.

Prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla Prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą,

turi teisę ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje[1] nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Šiuo atveju administracinis teismas nutartimi išsprendžia prašymo priėmimo klausimą. Teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu:

1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla;2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto;3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto;4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.Kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio

administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą. Įsiteisėjus administracinio teismo sprendimui, kuriuo išspręstas norminio administracinio akto teisėtumo klausimas, atitinkamas administracinis teismas nutartimi atnaujina sustabdytos individualios bylos nagrinėjimą ir sprendžia ją iš esmės.

Kitais atvejais bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą dėl norminio akto, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas atnaujina sustabdytos individualios bylos nagrinėjimą.

Bylos dėl norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjimas Bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias ABTĮ nustatytas proceso taisykles.ABTĮ 137 straipsnyje[2] numatytais atvejais, taip pat kai bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo nusprendžia pradėti pats

administracinis teismas ryšium su nagrinėjama individualia byla, byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Teismo sprendimas dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą Išnagrinėjęs bylą dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, administracinis teismas priima vieną iš šių

sprendimų:1) skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti teisėtu ir prašymą dėl jo panaikinimo atmesti;2) skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir

laikyti jį panaikintu.Administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, grąžina atitinkamam teismui atsiųstą

sustabdytąją bylą ir išsiunčia priimto sprendimo nuorašą.Norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisinės pasekmės Norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo

paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.Administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo

sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.Prireikus administracinis teismas gali sustabdyti pripažinto neteisėtu norminio administracinio akto (ar jo dalies) galiojimą iki

teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.  Teismo sprendimo skelbimas

Administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbiamas „Valstybės žiniose“, taip pat turi būti skelbiamas ir kitame spaudos leidinyje, kuriame oficialiai toks aktas buvo paskelbtas. Teismo sprendime gali būti nurodytas ir kitas leidinys, kuriame turi būti paskelbtas teismo sprendimas.

Administracinio teismo sprendimo skelbimo išlaidas apmoka institucija, įstaiga, tarnyba, įmonė, organizacija, kurios administracinis aktas (ar jo dalis) buvo pripažintas neteisėtu. Prireikus skelbimo išlaidos išieškomos remiantis teismo nutartimi, priimta po sprendimo paskelbimo.

Institucija, įstaiga, tarnyba, įmonė ar organizacija, kurios norminis administracinis aktas (ar jo dalis) buvo pripažintas neteisėtu, pateikia atitinkamam administraciniam teismui spaudos leidinio numerį (egzempliorių), kuriame buvo paskelbtas administracinio teismo sprendimas dėl norminio akto.

  Kontroliniai klausimai: 1. Kas turi teisę pateikti prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą? 2. Kokia tvarka nagrinėjamos bylos dėl norminio administracinio akto teisėtumo? 3. Kokį sprendimą gali priimti teismas, išnagrinėjęs bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kokias teisines

pasekmes jis sukelia?  13.10.2 . Skundai dėl rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimų Skundo dėl rinkimų ar dalyvavimo referendume teisės atkūrimo padavimas Rinkėjas, politinės partijos, politinės ar visuomeninės organizacijos atstovas, nesutikdamas su apylinkės rinkimų komisijos

sprendimu arba apylinkės referendumo komisijos sprendimu, priimtu pagal jo skundą dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų, dėl kurių rinkėjas negali įgyvendinti savo teisės rinkti (neteisingai įrašytas į sąrašą arba išbrauktas iš sąrašo, taip pat kai sąraše netiksliai nurodyti duomenys apie rinkėją), gali apylinkės rinkimų komisijos ar apylinkės referendumo komisijos sprendimą apskųsti atitinkamos apygardos administraciniam teismui per rinkimų arba Referendumo įstatymuose numatytus terminus.

Jeigu kreipiamasi į teismą prieš tai nepateikus skundo apylinkės komisijai, teisėjas perduoda skundą atitinkamai komisijai ir apie tai praneša pareiškėjui.

Skundo dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų padavimasRespublikos Prezidento rinkimų įstatyme, Seimo rinkimų įstatyme, Referendumo įstatyme, taip pat Savivaldybių tarybų rinkimų

įstatyme numatyti asmenys šiuose įstatymuose nurodytais pagrindais ir per nurodytus terminus gali apskųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus.

Skundai paduodami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.Skundo dėl rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimo išnagrinėjimo terminai ir tvarkaSkundą dėl rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimo administracinis teismas išnagrinėja per rinkimų ir Referendumo

įstatymuose numatytus terminus.Skundą administracinis teismas nagrinėja pranešęs pareiškėjui ir atitinkamai rinkimų komisijai. Nurodytų asmenų neatvykimas į

teismo posėdį, jeigu jiems apie teismo posėdį buvo pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.Teismo sprendimas dėl rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimų Administracinio teismo sprendimas pagal skundą dėl rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimo įsiteisėja nuo paskelbimo.

Priėmus sprendimą, jo nuorašai nedelsiant nusiunčiami atitinkamai rinkimų komisijai ir pareiškėjui. Kontrolinis klausimas: Kokia tvarka paduodami ir nagrinėjami skundai dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo? 13.10.3 . Skundai dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose Skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo bylose padavimas Nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje gali apskųsti:o asmuo, dėl kurio jis priimtas, o institucija, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, o nukentėjęs asmuo. Jeigu įstatymai nenumato kitaip, skundas gali būti paduotas per dešimt dienų nuo nutarimo priėmimo dienos.Skundas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje paprastai paduodamas per nutarimą priėmusį apylinkės teismą ar

atitinkamai kitą valstybės instituciją (jos pareigūną), priėmusią nutarimą byloje. Jie per tris dienas skundą kartu su administracinio teisės pažeidimo byla išsiunčia atitinkamam teismui. Jeigu skundas paduodamas tiesiogiai teismui, šis išreikalauja atitinkamą administracinio teisės pažeidimo bylą iš teismo ar kitos institucijos, kuri nagrinėjo tą bylą, ir išsprendžia skundo priėmimo klausimą.

Skundo nagrinėjimo terminai pradedami skaičiuoti nuo tos dienos, kai teismas gauna administracinio teisės pažeidimo bylą.Jeigu skundas paduotas praleidus skundo padavimo terminą, prašymas dėl termino atnaujinimo nagrinėjamas bendra (ABTĮ 34 str.)

tvarka.Skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje nagrinėjimas Parengus bylą nagrinėti teisme, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama:o asmeniui, dėl kurio surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o nukentėjusiam asmeniui, o institucijai, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir o nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje priėmusiai institucijai (pareigūnui). Šių subjektų ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo pranešta ir nėra pagrindų atidėti bylos

nagrinėjimą, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.Nagrinėjant skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, bylos šalių procesinė padėtis nesikeičia.

Administracinių teisės pažeidimų bylas pagal skundus dėl administravimo subjektų (jų pareigūnų) priimtų nutarimų šiose bylose apygardos administraciniame teisme nagrinėja vienas teisėjas pirmosios instancijos teismo proceso tvarka, vadovaudamasis Administracinių teisės pažeidimų kodekso normomis, o prireikus ir ABTĮ.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl skundo, kuriuo apskųstas nutarimas administracinio teisės pažeidimo bylojeIšnagrinėjęs bylą dėl skundo, kuris paduotas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, pirmosios instancijos teismas

priima vieną iš šių sprendimų:1) palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti;2) panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti;3) panaikinti nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą remiantis teisės aktu, nustatančiu atsakomybę už padarytą teisės

pažeidimą. Toks sprendimas priimamas tais atvejais, kai teisės pažeidimo įvykis nekelia abejonių, teisės pažeidimo veika įrodyta, tačiau teismas nustato, kad buvo netinkamai pritaikytas įstatymas. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, turi teisę pakeisti teisės pažeidimo kvalifikavimą ir paskirti nuobaudą, atitinkančią pažeidimo kvalifikavimą;

4) panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą institucijai, įgaliotai surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą. Toks sprendimas priimamas tais atvejais, kai reikia atlikti papildomą bylos aplinkybių tyrimą ar kai dėl kitų priežasčių teismas nesiima pats keisti veikos kvalifikavimo;

5) pakeisti nutarimą, paskiriant švelnesnę nuobaudą arba nusprendžiant neskirti administracinės nuobaudos;6) jeigu pirmosios instancijos teismas nustato, kad nutarimą priėmė institucija (pareigūnas), neturinti teisės spręsti tokios bylos, toks

nutarimas panaikinamas ir bylą išsprendžia pats teismas.2, 3 ir 6 punktuose numatytais atvejais teismas priima nutarimą, o 1, 4 ir 5 punktuose numatytais atvejais – motyvuotą nutartį.Teismų nutarimai ir nutartys, kuriais baigiama nagrinėti administracinio teisės pažeidimo byla, įsiteisėja per dešimt dienų nuo

nutarimo ar nutarties paskelbimo.Teismo sprendimo išsiuntimas Administracinio teismo sprendimui įsiteisėjus, jo nuorašas kitą dieną išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio buvo priimtas nutarimas

administracinio teisės pažeidimo byloje, nukentėjusiam asmeniui jo prašymu, taip pat protokolą surašiusiai institucijai (pareigūnui) ir nutarimą priėmusiai institucijai (pareigūnui).

  Kontroliniai klausimai: 1. Kas turi teisę apskusti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje? 2. Kokia tvarka paduodamas ir nagrinėjamas toks skundas? 3. Kokį sprendimą gali priimti pirmosios instancijos administracinis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl nutarimo administracinio

teisės pažeidimo byloje?  [1] 22 straipsnis. Teisė paduoti skundą (prašymą) 1. Skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę

paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

[2] 137 straipsnis. Bylos nagrinėjimas ir sprendimas rašytinio proceso tvarka 1. Teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir teismui neišeinant į posėdžių

salę, gali išspręsti apeliacinį skundą, jeigu:1) pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, privalėjo atsisakyti jį priimti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos

teismas apeliacinį procesą nutraukia ir priima nutartį dėl sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo;2) konstatuoja, jog yra šio įstatymo 142 straipsnio 2 dalyje nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai.2. Rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjų kolegija nenusprendžia kitaip, taip pat nagrinėjamos bylos pagal skundus dėl teismų

nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose.3. Nagrinėjant apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, teismo posėdžio protokolas nerašomas, posėdžio forma yra laisva.

Teismo sprendimas ar nutartis išsiunčiama proceso šalims.4. Apeliacinės instancijos teismas rašytinio proceso tvarka bylą gali išspręsti ir tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei bylos šalys,

nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo tinkamai pranešta. Šios aplinkybės pažymimos teismo posėdžio protokole. Jame taip pat įrašomas teismo sprendimas nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Jį paskelbus teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo.

14. ADMINISTRACINIS PROCESAS ANTROSIOS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIAME TEISMEĮvadas Šios temos tikslas – susipažinti su administracinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme tvarka.

14.1. TEISĖ APSKŲSTI NEĮSITEISĖJUSĮ ADMINISTRACINIO TEISMO SPRENDIMĄApeliacinį skundą gali paduoti visi proceso dalyviai.Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacine tvarka gali būti skundžiami: Apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, - per keturiolika dienų nuo

sprendimo paskelbimo (ABTĮ 127 str. 1 d.). Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti,

jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (ABTĮ 127 str. 2 d.). Apylinkių teismų ir apygardų administracinių teismų nutarimai ir nutartys, priimti nagrinėjant administracinių teisės

pažeidimų bylas pirmąja instancija, - per dešimt dienų nuo nutarimo (nutarties) paskelbimo (ABTĮ 128 str.). Apeliaciniai skundai paduodami dviem būdais: tiesiog apeliacinės instancijos teismui, arba

per teismą, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiamas. Gavęs skundą, apeliacinės instancijos teismas išreikalauja administracinę bylą ir sprendžia skundo priėmimo klausimą. Prireikus apeliacinio skundo priėmimo klausimą apeliacinės instancijos teismas gali perduoti spręsti tam pirmosios instancijos teismui, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiami.

Asmenys, turintys teisę paduoti apeliacinį skundą, gali prisidėti prie paduoto apeliacinio skundo , paduodami rašytinį prašymą apeliacinės instancijos teismui. Toks prisidėjimas yra galimas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Jeigu prisidedama prie apeliacinio skundo, už pareiškimą dėl prisidėjimo žyminis mokestis neimamas. Pareiškime dėl prisidėjimo prie pareikšto apeliacinio skundo prisidedantys asmenys negali pareikšti savarankiškų reikalavimų ir apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų.

Jeigu atsisakoma priimti apeliacinį skundą, pareiškimas dėl prisidėjimo laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.Jeigu asmuo prisidėjo prie apeliacinio skundo, jis praranda teisę pareikšti savarankišką apeliacinį skundą.Apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę skundo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų. Rašytinis apelianto pareiškimas, kuriuo

atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir apelianto pasirašomas. Šiuo atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius.

Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės. Kontroliniai klausimai: 1.          Kokie apeliacinio skundo padavimo terminai?2.          Kokiu būdu paduodamas apeliacinis skundas?3.          Kas turi prisidėti prie apeliacinio skundo?4.          Kokia yra prisidėjimo prie apeliacinio skundo instituto esmė?5.          Teisė atsisakyti apeliacinio skundo, atsisakymo padariniai.

14.2. REIKALAVIMAI SKUNDUI DĖL PIRMOSIOS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIO TEISMO SPRENDIMOApeliaciniame skunde nurodoma (ABTĮ 130 str.):1) teismo, kuriam adresuojamas skundas, pavadinimas;2) apelianto pavadinimas ir adresas;3) kitų proceso dalyvių, išskyrus šalių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovus, pavadinimai ir adresai;4) skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą;5) ginčijami klausimai;6) įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo

juridinis pagrindas);7) apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas);8) įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes;9) pridedamų prie apeliacinio skundo dokumentų sąrašas.Kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami: skunde nurodyti įrodymai (jeigu apeliantas jų turi), duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis. Apeliacinio skundo su priedais egzempliorių (kopijų) turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų

egzempliorius teismo dokumentacijai.Apeliacinį skundą pasirašo: jį paduodantis asmuo, advokatas arba atstovas pagal įstatymą. Kai apeliacinį skundą paduoda advokatas, atstovas pagal įstatymą, įmonių ar institucijų vadovų įgalioti asmenys, prie jo turi būti

pridedamas dokumentas, įrodantis jį paduodančio asmens įgaliojimus.Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų , kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais

reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Kontroliniai klausimai: 1.          Kokie duomenys nurodomi apeliaciniame skunde?2.          Kas pridedama prie apeliacinio skundo?3.          Kas turi teisę pasirašyti apeliacinį skundą?4.          Kokių reikalavimų negalima kelti apeliaciniame skunde?

14.3. TEISMO POSĖDŽIŲ ANTROSIOS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIAME TEISME RŪŠYS Apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus ABTĮ  nustatytas

išimtis.  14.3.1 . Apeliacinio skundo priėmimas (ABTĮ 134 str.) Apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia teismo pirmininkas ar teisėjas ne vėliau kaip per tris dienas : nuo jo pateikimo pirmosios instancijos teismui, kai išreikalaujama administracinė byla, jei skundas paduodamas tiesiai apeliacinės instancijos teismui. Jeigu apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per

teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties grąžinti skundą pareiškėjui gali būti paduodamas atskirasis skundas.

Apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu:

1) skundas paduotas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atnaujinti arba toks prašymas nebuvo patenkintas;

2) skundą paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti;3) skundą paduoda įgaliojimų neturintis atstovas.Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti apeliacinį skundą gali būti paduotas atskirasis skundas. Atsisakymas

priimti apeliacinį skundą 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais nekliudo, nepažeidžiant apeliacinio skundo padavimo termino, vėl kreiptis su apeliaciniu skundu, jeigu trūkumai bus pašalinti.

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundą, per tris dienas išsiunčia bylą su gautu apeliaciniu skundu ir jo priedais apeliacinės instancijos teismui.

Kai apeliacinis skundas paduodamas apeliacinės instancijos teismui, motyvuotą nutartį atsisakyti priimti apeliacinį skundą priima apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija.

  14.3.2 . Pasirengimas nagrinėti bylą (ABTĮ 135 str) Teisėjas pranešėjas vienas atlieka veiksmus, reikalingus bylai nagrinėti.Apeliacinės instancijos teismas išsiunčia dalyvaujantiems apeliaciniame procese asmenims apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus,

reikalaudamas per keturiolika dienų raštu pateikti apeliacinės instancijos teismui išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą.Žodinio bylos nagrinėjimo atveju proceso dalyviai apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuojami pranešimais. Šių

asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo nagrinėti bylą.  14.3.3 . Bylos nagrinėjimo ribos Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir

pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė.Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.  14.3.4 . Bylos nagrinėjimas ir sprendimas rašytinio proceso tvarka Teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir teismui neišeinant į posėdžių salę,

gali išspręsti apeliacinį skundą, jeigu:1) pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, privalėjo atsisakyti jį priimti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos

teismas apeliacinį procesą nutraukia ir priima nutartį dėl sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo;2) konstatuoja, jog yra ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai.Rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjų kolegija nenusprendžia kitaip, taip pat nagrinėjamos bylos pagal skundus dėl teismų

nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose.Nagrinėjant apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, teismo posėdžio protokolas nerašomas, posėdžio forma yra laisva. Teismo

sprendimas ar nutartis išsiunčiama proceso šalims.Apeliacinės instancijos teismas rašytinio proceso tvarka bylą gali išspręsti ir tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei bylos šalys, nei

jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo tinkamai pranešta. Šios aplinkybės pažymimos teismo posėdžio protokole. Jame taip pat įrašomas teismo sprendimas nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Jį paskelbus teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo.

 14.3.5 . Bylos nagrinėjimas iš esmės (ABTĮ 138 str.) Bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme pradedamas kolegijos teisėjo pranešėjo pranešimu apie bylą. Jame

išdėstoma bylos esmė, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai, taip pat nauji įrodymai, jeigu jų yra pateikta.Žodinio bylos nagrinėjimo atveju po pranešimo apie bylą teismas išklauso proceso šalių bei kitų proceso dalyvių paaiškinimų.

Pirmas kalba apeliantas. Teismas įspėja proceso dalyvius, jeigu kalbų turinys neatitinka pateiktų procesinių dokumentų turinio.Jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai.

Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Žodinio bylos nagrinėjimo atveju, ištyrus įrodymus, proceso dalyviai turi teisę išdėstyti savo nuomonę baigiamosiose kalbose. Jeigu įrodymų tirti nereikėjo, baigiamosios kalbos prasideda po proceso šalių ir kitų proceso dalyvių paaiškinimų.

Žodinio bylos nagrinėjimo atveju teismo posėdyje rašomas protokolas, kuriame turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo momentai.

Protokolą pasirašo kolegijos pirmininkas arba jo pavedimu teisėjas pranešėjas ir teismo posėdžio sekretorius. Kontroliniai klausimai: 1.          Kokios pagrindinė apeliacinio skundo priėmimo taisyklės?2.          Kokiais atvejais apeliacinis skundas nepriimamas?3.          Kokie veiksmai atliekami pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje?4.          Kokios yra bylos nagrinėjimo ribos apeliaciniame teisme?5.          Kokiais atvejais byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka?6.          Kokios pagrindinės rašytinio proceso taisyklės?7.          Bylos nagrinėjimo iš esmės tvarka.

14.4. ANTROSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMAIŽodinio bylos nagrinėjimo atveju po proceso dalyvių baigiamųjų kalbų teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo ar

nutarties.Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjaspranešėjas paskelbia

sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus .

Išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą bei dydį, teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą apeliacine tvarka, motyvuota nutartimi ne ilgesniam kaip dešimties dienų terminui gali atidėti sprendimo ar nutarties priėmimą ir paskelbimą. Kol rengiamas sprendimas ar nutartis, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas.

Sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant.

Kontroliniai klausimai: Antrosios instancijos teismo sprendimų priėmimo tvarka.

14.5. ANTROSIOS INSTANCIJOS TEISMO TEISĖSApeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę (ABTĮ 140 str.):1) pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti;2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą;3) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą;4) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš

naujo;5) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba skundą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos ABTĮ 101

ir 103 straipsniuose nurodytos aplinkybės.2 punkte numatytu atveju priimamas teismo sprendimas, o 1, 3, 4 ir 5 punktuose numatytais atvejais – motyvuota teismo nutartis.Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui

nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str.), jeigu:1) sprendimas panaikinamas dėl ABTĮ 142 straipsnyje nurodytų pagrindų;2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų;3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.1 dalyje nurodytais atvejais apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jeigu naujas bylos nagrinėjimas pirmosios

instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą.Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios

pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.).Sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai: 1) byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio, rūšinio ar išimtinio teritorinio priskirtinumo atitinkantiems

teismams taisykles;2) pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų;3) pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėjo nepasirašytas arba jeigu sprendimą pasirašė ne tas teisėjas, kuris nurodytas

sprendime;4) pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą;5) sprendimas, nutartis yra be motyvų;6) byloje nėra teismo posėdžio protokolo, išskyrus atvejus, kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka;7) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie

teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą;8) nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo šiurkščiai pažeistos proceso kalbos taisyklės, ir asmuo, kurio teisės buvo

pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.Materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu

pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino (ABTĮ 143 str.). Bylos pagal skundus dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose paprastai nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegijai nusprendus, konkreti byla gali būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka dėl skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, administracinis teismas priima vieną iš šių

sprendimų:1) palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti;2) panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti;3) panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo tirti įgaliotai institucijai arba iš naujo nagrinėti teisme;4) pakeisti nutarimą, paskiriant švelnesnę nuobaudą arba nusprendžiant neskirti administracinės nuobaudos.2 punkte numatytais atvejais teismas priima nutarimą, o 1, 3 ir 4 punktuose numatytais atvejais – motyvuotą nutartį.Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami. Apeliacinės instancijos teismo atskiroji nutartis (ABTĮ 146 str.). Apeliacinės instancijos teismas ABTĮ 108 straipsnio

nustatytais atvejais gali priimti atskirąją nutartį. Apeliacinės instancijos teismas atskirąja nutartimi taip pat gali nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus teisės normų pažeidimus ar klaidas, kurie nėra pagrindas panaikinti sprendimą.

Apie priimtas priemones dėl atskirosios nutarties apeliacinės instancijos teismui atsakoma per vieną mėnesį . Kontroliniai klausimai: 1.          Kokias teises turi apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą?2.          Kokiais atvejais teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo?3.          Koks procesinės teisės normos pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti sprendimą?4.          Kokie  atvejai pripažįstami sprendimo negaliojimo pagrindais?5.          Koks materialinės teisės normos pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti sprendimą?6.          Kokia tvarka nagrinėjamos bylos pagal skundus dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose?7.          Kokis sprendimus gali priimti apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs skundą dėl nutarimo administracinio teisės

pažeidimo byloje?8.          Apeliacinės instancijos teismo sprendimų apskundimas kasacine tvarka?

14.6. ANTROSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMŲ IŠSIUNTIMAS ŠALIMSApeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, per dešimt dienų grąžina bylą kartu su priimtu sprendimu

(nutarimu, nutartimi) pirmosios instancijos teismui, kuris proceso šalių prašymu išsiunčia joms apeliacinės instancijos teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties nuorašus (kopijas).

 Kontroliniai klausimai: 1.          Kuris teismas proceso šalims išsiunčia apeliacinės instancijos teismo sprendimus?2.          Ar visoms proceso šalims išsiunčiami apeliacinės instancijos teismo sprendimai?

14.7. ATSKIRŲJŲ SKUNDŲ NAGRINĖJIMAS ANTROSIOS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIAME TEISMEAtskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus

ABTĮ numatytas išimtis.Pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui:1) ABTĮ nustatytais atvejais;2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.Atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, ne vėliau kaip per septynias dienas: ·        nuo nutarties paskelbimo ar·        nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos, jeigu skundžiama nutartis, įstatymo nustatyta tvarka priimta nagrinėjant bylą šalims

nedalyvaujant 14.7.1 . Atskirųjų skundų nagrinėjimo tvarka (ABTĮ 150 str.) Gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas (teisėjas) per tris dienas po jo gavimo:1) sutikdamas su atskiruoju skundu ir jei šis paduotas ne dėl nutarčių (nutarimų), priimtų ABTĮ 101 ir 103 straipsniuose numatytais

atvejais, be žodinio nagrinėjimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir išsiunčia priimtos šiuo klausimu nutarties nuorašą bylos proceso dalyviams;

2) nesutikdamas su atskiruoju skundu, nustatyta tvarka nusiunčia bylą su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui.Teismas atskirąjį skundą nagrinėja paprastai nekviesdamas bylos šalių . 14.7.2 . Apeliacinės instancijos teismo teisės (ABTĮ 151 str.) Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, turi teisę savo nutartimi:1) palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą;2) pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį iš dalies;3) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės;4) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo priėmimo (ABTĮ 152 str.).  Kontroliniai klausimai: 1.          Kas turi teisę pateikti atskirąjį skundą?2.          Kokios nutartys gali būti apskųsto atskiruoju skundu?3.          Kokia atskirųjų skundų padavimo tvarka ir terminai?4.          Kokia atskirųjų skundų nagrinėjimo tvarka?5.          Kokius sprendimus gali priimti teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą?

15 TEMA. NUTARIMO SKIRTI ADMINISTRACINĘ NUOBAUDĄ TEISĖTUMO PATIKRINIMAS15.1. Nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje apskundimo teisė, tvarka, terminai ir pasekmės.15.2. Skundo dėl nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje nagrinėjimas.15.3. Šalių teisės ir pareigos nagrinėjant skundą dėl nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje.15.4. Teismo sprendimų rūšys ir jų priėmimo pasekmės.              Į V A D A S  Tema skirta pažinti  Nutarimo skirti administracinę nuobaudą teisėtumo patikrinimo ypatumus rengiant ir priimant sprendimus

administracinių teisės pažeidimų bylose. Ši tema, ją loginiu-sisteminiu požiūriu nagrinėjant kartu su kitomis proceso teisės bei materialiosios teisės administracinės teisės ir proceso dalyko temomis, padės įsisavinti teorinių ir praktinių žinias apie   sprendimų administracinėse bylose apskundimo tvarką , terminus ir pasekmes, skundo nagrinėjimą, žinoti  ir teisinėmis priemonėmis ginti šalių teises ir pareigas.

15.1. NUTARIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE APSKUNDIMO TEISĖ, TVARKA, TERMINAI IR PASEKMĖS

                  ATPK Dvidešimt trečiame skirsnyje ir ABTĮ Aštuonioliktame skirsnyje įtvirtintos nuostatos dėl skundų administracinių teisės pažeidimų bylose.

                       ATPK 291 str. , ABTĮ 122 str.1d., ATPK 255 str. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje gali apskųsti asmuo, kurio atžvilgiu jis priimtas, organas, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą,   nukentėjusysis ir prokuroras.

Skundas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje paprastai paduodamas per nutarimą priėmusį apylinkės teismą ar atitinkamai kitą valstybės instituciją (jos pareigūną), priėmusią nutarimą byloje.

Jie per tris dienas skundą kartu su administracinio teisės pažeidimo byla išsiunčia atitinkamam teismui.

Jeigu skundas paduodamas tiesiogiai teismui, šis išreikalauja atitinkamą administracinio teisės pažeidimo bylą iš teismo ar kitos institucijos, kuri nagrinėjo tą bylą, ir išsprendžia skundo priėmimo klausimą.  Skundo nagrinėjimo terminai pradedami skaičiuoti nuo tos dienos, kai teismas gauna administracinio teisės pažeidimo bylą.

Jeigu skundas paduotas praleidus skundo padavimo terminą, prašymas dėl termino atnaujinimo nagrinėjamas administracinių bylų teisenos įstatymo įstatymo 34 straipsnyje nustatyta tvarka.   

Reikalavimai skundų formai ir turiniui įtvirtinti administracinių bylų teisenos įstatymo ,,23 straipsnyje. Skundo (prašymo) forma ir turinys :

1. Skundai (prašymai) administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui paduodami raštu.2. Skunde (prašyme) turi būti nurodyta:1) komisijos ar teismo, kuriam skundas (prašymas) paduodamas, pavadinimas;2) pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė), taip pat atstovo, jeigu jis yra,

vardas, pavardė ir adresas;3) tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), pareigos arba institucijos

(administravimo subjekto) pavadinimas, buveinė;4) trečiųjų suinteresuotų asmenų vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas, jeigu žinomas), gyvenamoji vieta (buveinė);5) konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data;6) aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir

gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta;7) pareiškėjo reikalavimas;8) pridedamų dokumentų sąrašas;9) skundo (prašymo) surašymo vieta ir data.3. Skundą (prašymą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Prie atstovo paduodamo skundo (prašymo) turi būti pridedamas įgaliojimas

ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus‘‘.Įstatymo leidėjas tai pat nustatė reikalavimus skundo  priedams:  ,,24 straipsnis. Skundo (prašymo) priedai 1. Prie skundo (prašymo) pridedami šie priedai: skundžiamas aktas; jei skundas (prašymas) buvo nagrinėtas administracinių ginčų

komisijoje ar kitoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, – atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar institucijos sprendimas; jei būtina, – dokumentas, patvirtinantis reikalavimų ar prieštaravimų skundžiamai institucijai, įstaigai, tarnybai įteikimo datą; dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus.

2. Išskyrus šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytus atvejus, prie skundo (prašymo) turi būti pridedamas žyminio mokesčio kvitas arba motyvuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio.

3. Skundo (prašymo) su priedais egzempliorių (kopijų) turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teisme.‘‘

          

LVAT praktika  Dėl non reformatio in peius principo taikymo administracinių teisės pažeidimų bylose: Administracinių teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių pagrindinių principų, kurių laikomasi baudžiamajame procese.

Tiek baudžiamajame, tiek administraciniame procese sprendžiama dėl įstatyme numatytų sankcijų taikymo, prieš tai nustačius, jog buvo padaryta įstatymo draudžiama veika. Procesas turi vykti garantuojant atsakomybėn traukiamam asmeniui įstatymuose bei tarptautiniuose aktuose numatytas teises. Viena iš tokio asmens teisių – skųsti jo manymu neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Skundą padavusiam asmeniui dėl to negali kilti jokių neigiamų pasekmių – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas negalėtų būti laikomas teisingu (sąžiningu) ir būtų pažeidžiamas kiekvienoje demokratinėje valstybėje draudimo reformatio in peius (keitimo į blogąją pusę) principas. Procese negali būti jokių staigmenų – teismo sprendime negali būti daromos sprendimą lemiančios išvados, apie kurių galimumą proceso dalyviams nebuvo žinoma ir

proceso metu dėl jų nebuvo ginčijamasi, nebuvo įrodinėjamas jų pagrįstumas ar nepagrįstumas. Traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens padėtis, priimant Administracinių  bylų teisenos įstatymo 124 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą sprendimą bet kokiu aspektu gali būti bloginama tik tuo atveju, jei to yra prašoma institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, ar nukentėjusiojo skunde. Iškilus būtinybei perkvalifikuoti veiką,  teismo proceso metu proceso dalyviams turi būti pranešama apie veikos perkvalifikavimo galimybę bei sudaromos sąlygos pareikšti nuomonę dėl veikos perkvalifikavimo pagrįstumo.

Administracinė byla Nr. N12–344–2004. Rajono (miesto) apylinkės teismo (teisėjo) nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti apskųstas Lietuvos

vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra apeliacinė instancija ir byloms, kurias išnagrinėjo apygardos administracinis teismas dėl skundų, paduotų dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose.

Skundas gali būti paduotas atitinkamam administraciniam teismui ar nusiųstas jam per  instituciją (pareigūną), apylinkės teismą, kuris priėmė nutarimą. Ši institucija, teismas, per tris dienas skundą kartu su byla turi nusiųsti atitinkamam administraciniam teismui.

Įstatymas nustato dešimties dienų terminą skundui paduoti nuo nutarimo priėmimo dienos. Jei terminas praleistas, jis gali būti pareiškėjo prašymu atnaujintas, tačiau tam būtinos svarbios priežastys (pvz., liga, nutarimo nuorašo negavimas ir pan.), patvirtintos įrodymais. Kiekvienu konkrečiu atveju ar priežastys svarbios sprendžia atitinkamas administracinis teismas. Tuo klausimu priimama nutartis.

Skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje padavimas turi tam tikras teisines pasekmes, t.y. sustabdo nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą, išskyrus nutarimus skirti įspėjimą ir administracinį areštą, taip pat tais atvejais, kai skiriama bauda paimama administracinio teisės pažeidimo padarymo vietoje. Administracinis areštas yra pati griežčiausia administracinė nuobauda ir nepagrįstai ją paskyrus gali būti padaryta didelė moralinė ir materialinė žala. Panagrinėkime praktinę situaciją: 2001 06 20 aštuoniolikmetei L.K. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo  protokolas už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo. Kauno miesto apylinkės teismas tos pačios dienos nutarimu, atsižvelgdamas, kad pažeidėja nedirbo ir turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas neturėjo, skyrė dviejų parų administracinį areštą. Tą pačią dieną pažeidėja padavė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, prašydama skirtą nuobaudą sušvelninti. Policijos pareigūnai, apie tai žinodami, nors ir neteisėtai, tačiau delsė įvykdyti apylinkės teismo nutarimą, kuris turėjo būti vykdomas tuoj po nutarimo priėmimo.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 07 11 nutartimi adm. byloje Nr.118311-

01 pareiškėjos skundą patenkimo ir apylinkės teismo nutarimu skirtą nuobaudą sušvelnino. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės dėl turtinės padėties nebuvo reikšmingos, o skirta nuobauda nepagrįstai griežta.

Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad visada egzistuoja nepagrįsto ir neteisėto nutarimo priėmimo tikimybė, manyčiau būtina įtvirtinti nuostatą, nenustatančią jokių išimčių iš bendro principo, kuris numato, kad skundo padavimas sustabdo nutarimo vykdymą. Be to ir išimtis, kai nutarimo vykdymas sustabdomas baudą paėmus pažeidimo padarymo vietoje nėra visai logiška, nes jo sustabdyti negalima jau vien todėl, kad nutarimas jau įvykdomas iki skundo padavimo (kažin ar apskritai praktikoje galimas toks atvejis, kai pažeidėjas sutinka su pažeidimu ir moka baudą ir čia pat paduoda skundą).       

15.2. SKUNDO DĖL NUTARIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE NAGRINĖJIMASIšsprendus skundo priėmimo klausimą prasideda kitas apskundimo stadijos etapas – skundo nagrinėjimas, t.y. nutarimo teisėtumo ir

pagrįstumo patikrinimas. Bylas dėl skundų, kurie paduoti dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose, priimtų administracinių komisijų, savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnų, policijos ir kitų tam įgaliotų institucijų (pareigūnų) pirmąja instancija nagrinėja apygardos administracinis teismas pagal nutarimą priėmusios institucijos (jos pareigūno) buvimo vietą. Šiuo metu veikia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apygardų administraciniai teismai. Konkrečios apygardos administracinio teismo veiklos teritorija sutampa su atitinkamo bendrosios kompetencijos apygardos teismo veiklos teritorija.

 Parengus bylą nagrinėti teisme, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama asmeniui, dėl kurio surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nukentėjusiam asmeniui, institucijai, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje priėmusiai institucijai (pareigūnui). ABTĮ 73 str., 74 str., 75str., 76 str., 77str.  nustatyta  Teismo šaukimų ir pranešimų tvarka ir pasekmės . Šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo pranešta ir nėra pagrindų atidėti bylos nagrinėjimą, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Kiti administracinių bylų nagrinėjimo ypatumai įtvirtinti ABTĮ II skyriuje : ,,Bendroji administracinių bylų teisena‘‘.

Apygardos administraciniame teisme bylas nagrinėja vienas teisėjas vadovaudamasis ATPK  ir ABTĮ normomis. Administracinių teisės pažeidimų bylas pagal skundus dėl administravimo subjektų (jų pareigūnų) priimtų nutarimų šiose bylose apygardos administraciniame teisme nagrinėja vienas teisėjas pirmosios instancijos teismo proceso tvarka, vadovaudamasis Administracinių teisės pažeidimų kodekso normomis, o prireikus ir administracinių bylų teisenos  įstatymu. (ABTĮ 123 str.).

 Teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tuo būdu, teismas turi įdėmiai išanalizuoti norminį, faktinį ir procesinį patraukimo atsakomybėn pagrindą, asmens kaltumą, įrodymus ir kitus klausimus. Kartu turi patikrinti ar nuobauda paskirta pagal įstatymus ir ar ją paskyręs pareigūnas, turėjo teisę spręsti tos kategorijos bylas, taip pat ar buvo laikomasi nustatytos administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. (ATPK 297 str.).

Panagrinėkime praktinę situaciją:,, ......  J. A. Aldonis apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 16 d. sprendimą

panaikinti, nes byla buvo išnagrinėta pažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normas. Teismas neatsižvelgė į byloje esančią Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialisto išvadą, kurioje aiškiai yra nurodytas eismo įvykio dalyvis, kuris pažeidė KET, ir kad būtent asmens, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, veiksmai sąlygojo eismo įvykio kilimą. Teismas pripažino liudytojos E. Mikučionienės parodymus objektyviais, netgi neatsižvelgdamas į tai, jog liudytoja tvirtino eismo įvykio detalių tiksliai neprisimenanti. Teismas vadovavosi tik šios liudytojos bei A. Saulėno paaiškinimais, nors jie ir neatitiko byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teigia, kad byloje yra E. Mikučionienės paaiškinimas (naujų aplinkybių teismo posėdžio metu ji nenurodė) ir specialistas vertino jos parodymus, atsižvelgdamas į juos, kaip ir į kitus įrodymus bei jų sąveiką. Teismas, neturėdamas kitų rašytinių įrodymų, nepaskyręs ekspertizės, vadovaudamasis vien abejotinais liudytojos parodymais, nusprendė, kad specialisto išvada neatitinka tikrovės. Autoavarijos vietos schemoje pažymėta susidūrimo vieta patvirtina specialisto išvadoje nurodomą teiginį, kad A. Saulėnas pradėjo posūkio manevrą tada, kuomet nukentėjęs jau buvo pradėjęs lenkimą ir judėjo priešingoje eismo juostoje. Pažymi, kad teismo nutarimas prieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 124 straipsnio 1 daliai. Šį įstatymo norma numato, kad teismas negalėjo nutarime remtis ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 124 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ir tuo pačiu metu 124 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Apelianto nuomone, buvo neteisingai nurodytas nutarimo pagrindas ir buvo pažeistos administracinės procesinės teisės normos.

A. Saulėnas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su J. A. Aldonio apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, kad J. A. Aldonio apelianto teiginiai neatitinka tikrovės.                         

Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a:Apeliacinis skundas netenkintinas. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena A. Saulėno atžvilgiu yra negalima dėl dviejų priežasčių: 1) byloje nesurinkta

pakankamai neabejotinų A. Saulėno kaltės įrodymų ir 2) yra suėję patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminai. Byloje yra surinkti prieštaringi įrodymai. Kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą asmuo gali būti pripažintas tik tuo atveju,

kai byloje surinkti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą apie asmens kaltę. Visos nepašalintos abejonės administracinio teisės pažeidimo byloje vertinamos traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

ATPK 35 straipsnis numato, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama per šešis mėnesius nuo pažeidimo padarymo. A. Saulėnui administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas dėl 2003 m. rugsėjo 12 d. įvykusio įvykio. Administracinė nuobauda dėl šio įvykio galėjo būti skiriama iki 2004 m. kovo 12 d. arba nuobaudos skyrimo terminas turėjo būti pratęsiamas. Administracinė nuobauda A. Saulėnui buvo paskirta 2004 m. kovo 26 d. Duomenų apie termino pratęsimą byloje nėra. Tai, kad byla Institucijai buvo grąžinta dar kartą tirti pirmosios instancijos teismo nutartimi, nuobaudos skyrimo termino neatnaujina. Šis terminas iš naujo pradedamas skaičiuoti tik ATPK 35 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju, t. y. kai anksčiau priimti sprendimai yra naikinami išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Apeliacine tvarka apskųstame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 16 d. nutarimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas įpareigojimas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybai spręsti klausimą dėl kalto asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn yra neteisėtas, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutarimas naikintinas. Dėl administracinės nuobaudos skyrimo terminų suėjimo nei A. Saulėnas, nei joks kitas asmuo negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Dėl šios priežasties Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba negali vykdyti pirmosios instancijos teismo įpareigojimo ir pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną kokio nors asmens atžvilgiu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegijan u t a r i a :                      Juozo Albino Aldonio apeliacinio skundo netenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 16 d. nutarimo dalį, kuria administracinio teisės pažeidimo byla

Algimanto Saulėno atžvilgiu yra nutraukta, palikti nepakeistą.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 16 d. nutarimo dalį, kuria Vilniaus miesto vyriausiojo policijos

komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba įpareigojama spręsti klausimą dėl kalto asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, panaikinti.

                       Nutartis neskundžiama.......   (   Administracinė byla Nr. N12 - 1297 - 04 )            Pažymėtina, jog visais atvejais būtina įdėmiai išanalizuoti norminį, faktinį ir procesinį patraukimo atsakomybėn pagrindą,

asmens kaltumą, įrodymus ir kitus klausimus. Įstatymo leidėjas ABTI devintame skirsnyje įtvirtino įrodymų sampratą:,,57 straipsnis. Įrodymai 1. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas

įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

2. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais.

3. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.

4. Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

5. Įstatymų nustatyta tvarka surinktų ir užfiksuotų įrodymų įrodomoji galia išlieka visose proceso stadijose ir jie iš naujo paprastai neperžiūrimi.

6. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.‘‘

Įrodymų samprata atskleidžia ,,kas byloje neturi būti įrodinėjama‘‘. ABTĮ58 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl neįrodinėtinų aplinkybių ir faktų: Aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti;  Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys; Faktai, kurie pagal įstatymą preziumuojami kaip nustatyti, nagrinėjant bylą neįrodinėjami. Tokios prezumpcijos gali būti paneigiamos bendra tvarka; Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

Skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje atitinkamas administracinis teismas turi išnagrinėti per dvidešimt dienų nuo bylos gavimo dienos (ATPK 296 str.).

Pažymėtina, kad kiekviena administracinė byla turi būti išnagrinėta nepažeidžiant Įstatymo leidėjo ABTĮ dešimtame skirsnyje nustatytų procesinių terminų.

15.3. ŠALIŲ TEISĖS IR PAREIGOS NAGRINĖJANT SKUNDĄ DĖL NUTARIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE

Reikia pažymėti, kad ABTĮ 123 str.2d. įtvirtina nuostatą, nustatančią, kad nagrinėjant skundą, šalių procesinė padėtis nesikeičia, t.y. šalys netampa pareiškėju ir atsakovu, tačiau lieka asmeniu, dėl kurio surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, institucija (pareigūnu), priėmusiu nutarimą, nukentėjusiuoju ir t.t. Bet nežiūrint to, nagrinėjant skundą teismine tvarka, tiek asmuo, tiek valdymo institucija turi vienodas teises ir pareigas, t.y. kiekvienas turi vienodas galimybes įrodyti savo pozicijos teisingumą ir paneigti kitos šalies reikalavimus. Kiti šalių procesiniai ypatumai įtvirtinti ABTĮ aštuonioliktame skirsnyje: ,,Administracinės bylos proceso dalyviai‘‘.

15.4. TEISMO SPRENDIMŲ RŪŠYS IR JŲ PRIĖMIMO PASEKMĖS  Išnagrinėjęs bylą dėl skundo, kuris paduotas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, pirmosios instancijos teismas

priima vieną iš šių sprendimų(ABTĮ 125 str.):1) palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti;2) panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti;3) panaikinti nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą remiantis teisės aktu, nustatančiu atsakomybę už padarytą teisės

pažeidimą. Toks sprendimas priimamas tais atvejais, kai teisės pažeidimo įvykis nekelia abejonių, pažeidimo veika įrodyta, tačiau teismas nustato, kad buvo netinkamai pritaikytas įstatymas. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, turi teisę pakeisti teisės pažeidimo kvalifikavimą ir paskirti nuobaudą, atitinkančią pažeidimo kvalifikavimą;

4) panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą institucijai, įgaliotai surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą. Toks sprendimas priimamas tais atvejais, kai reikia atlikti papildomą bylos aplinkybių tyrimą ar kai dėl kitų priežasčių teismas nesiima pats keisti veikos kvalifikavimo;

5) pakeisti nutarimą, paskiriant švelnesnę nuobaudą arba nusprendžiant neskirti administracinės nuobaudos;6) panaikinti nutarimą, jei nustatyta, kad jį priėmė institucija (pareigūnas), neturinti teisės spręsti tokios bylos. Tokiu atveju bylą

išsprendžia pats teismas.Vienais atvejais teismas priima nutarimą ( tai atvejai išvardinti antrame, trečiame ir šeštame punktuose), o kitais – motyvuotą

nutartį. Teismų nutarimai ir nutartys, kuriais baigiama nagrinėti administracinio teisės pažeidimo byla, įsiteisėja per dešimt dienų nuo nutarimo ar nutarties paskelbimo.

Administracinio teismo sprendimui įsiteisėjus, jo nuorašas kitą dieną išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio buvo priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, nukentėjusiam asmeniui jo prašymu, taip pat protokolą surašiusiai institucijai (pareigūnui) ir nutarimą priėmusiai institucijai (pareigūnui) (ABTĮ 125str.)

Apylinkių teismų ir apygardų administracinių teismų nutarimai ir nutartys priimti nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas apeliacine tvarka gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuriame skundai paprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka. Tačiau teisėjų kolegijai nusprendus, konkreti byla gali būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

          Panaikinus nutarimą nutraukiant administracinio teisės pažeidimo bylą, grąžinamos išieškotos pinigų sumos, konfiskuoti daiktai,

taip pat panaikinami kiti apribojimai (grąžinami vairuotojo pažymėjimas, medžiotojo bilietas ir pan.), susiję su anksčiau priimtu nutarimu. Negalint grąžinti daikto, atlyginama jo vertė pinigais. Neteisėtu administracinio arešto paskyrimu padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) atlyginama valstybės nepriklausomai nuo teismo kaltės (ATPK 301 str.2d., CK 6.272 str.).

Visais nurodytais atvejais teismas priima motyvuotą nutartį, išskyrus, kai byla nutraukiama (tokiu atveju priimamas nutarimas).ABTĮ III skyriuje reglamentuojamas bylų procesas apeliacinės instancijos teisme.Kontroliniai klausimai 1. Kam suteikta teisė apskūsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje? 2. Reikalavimai skundui? 3. Skundo pateikimo ir nagrinėjimo terminai? 4. Proceso dalyviai ir skundo dėl nutarimo administracinio pažeidimo byloje nagrinėjimo ypatumai? 5. Teismo sprendimo rūšys?

16. SPRENDIMO ADMINISTRACINĖJE BYLOJE IR NUTARIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE VYKDYMAS

Įvadas  Šios temos tikslas – susipažinti su sprendimo administracinėje byloje ir nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje vykdymo

tvarka ir pagrindinėmis taisyklėmis.

16.1. SPRENDIMŲ ADMINISTRACINĖSE BYLOSE VYKDYMO TVARKAo Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo skundas (prašymas) patenkinamas, jo nuorašas nusiunčiamas vykdyti administravimo

subjektui, kurio veiksmai ar neveikimas buvo apskųsti, taip pat pareiškėjui.  o Jeigu per penkiolika dienų ar teismo nustatytą terminą sprendimas neįvykdomas, pareiškėjo prašymu atitinkamas

administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą kartu nurodydamas jį vykdyti antstolių kontorai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

 o Neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo, taip pat teismo priteistų sumų ir nesumokėtų baudų išieškojimo

vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Minėtais atvejais vykdomieji dokumentai pareiškėjui išduodami teismo sprendimui įsiteisėjus.

 Kontrolinis klausimas: Kokia sprendimų administracinėse bylose vykdymo tvarka?

16.2. PAGRINDINĖS NUTARIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE VYKDYMO TAISYKLĖSNutarimą skirti administracinę nuobaudą privalo vykdyti valstybiniai ir visuomeniniai organai, įmonės, įstaigos organizacijos,

pareigūnai ir piliečiai. Nutarimas skirti administracinę nuobaudą turi būti vykdomas nuo jo priėmimo momento, jeigu kitaip nenustato ATPK ir kitokie Lietuvos Respublikos įstatymai.

Apskundus nutarimą skirti administracinę nuobaudą, šis nutarimas turi būti vykdomas po to, kai skundas lieka nepatenkintas, išskyrus nutarimus:

skirti įspėjimą, skirti administracinį areštą, tais atvejais, kai administracinio teisės pažeidimo padarymo vietoje skiriama ir imama bauda. Nutarimą skirti administracinę nuobaudą vykdyti nukreipia nutarimą priėmęs organas (pareigūnas). Tuo atveju, kai priimami keli

nutarimai skirti administracines nuobaudas vienam asmeniui, kiekvienas nutarimas vykdomas savarankiškai. Klausimus, susijusius su nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymu, sprendžia nutarimą priėmęs organas (pareigūnas). Nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo kontrolė pavedama nutarimą priėmusiam organui (pareigūnui).

Skundai dėl organų (pareigūnų), vykdančių nutarimus skirti administracines nuobaudas, veiksmų sprendžiami administracinių teismų (ATPK 292 str.), laikantis ATPK 296 ir 297 straipsnių bei ABTĮ reikalavimų.

 Kontrolinis klausimas: Koks pagrindinės nutarimo vykdymo taisyklės?

16.3. NUTARIMO SKIRTI ADMINISTRACINĘ NUOBAUDĄ VYKDYMO ATIDĖJIMAS IR NUTRAUKIMAS16.3.1 . Nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo atidėjimas (ATPK 306 str.) Esant aplinkybių, dėl kurių nedelsiant įvykdyti nutarimą skirti administracinį areštą ar baudą (išskyrus administracinio teisės

pažeidimo padarymo vietoje imamą baudą) negalima, priėmęs nutarimą organas (pareigūnas) pagal asmens, dėl kurio priimtas nutarimas, pareiškimą gali atidėti nutarimo vykdymą iki vieno mėnesio .

  16.3.2 . Nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo nutraukimas (ATPK 307 str.) Priėmęs nutarimą skirti administracinę nuobaudą organas (pareigūnas) nutarimo vykdymą nutraukia šiais atvejais:1) kai priešingą teisei veikimą ar neveikimą padaro nepakaltinamas asmuo;2) kai priimamas amnestijos aktas, jeigu jis panaikina administracinės nuobaudos skyrimą;3) kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas;4) kai miršta asmuo, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas.Nutrauktas vykdymo procesas negali būti pradėtas iš naujo.   Kontroliniai klausimai: 1.      Kokioms aplinkybėms esant gali būti atidėtas nutarimo skirti administracinį areštą ar baudą vykdymas?2.      Kas turi teisę atidėti nutarimo vykdymą ir kokiam terminui?3.      Kokiais atvejais gali būti nutrauktas nutarimo vykdymas?4.      Ar gali būti nutarimo vykdymo procesas pradėtas iš naujo?

16.4. NUTARIMO SKIRTI ADMINISTRACINĘ NUOBAUDĄ VYKDYMO TERMINAI (SENATIS) (ATPK 308 STR.)Negali būti vykdomas nutarimas skirti administracinę nuobaudą, jeigu jis nebuvo perduotas vykdyti per tris mėnesius nuo

priėmimo dienos . Jeigu nutarimo vykdymas sustabdytas sutinkamai su ATPK 295 straipsniu, senaties termino eiga sustabdoma iki skundo išnagrinėjimo. Sutinkamai su ATPK 306 straipsniu atidėjus nutarimo vykdymą, senaties termino eiga sustabdoma iki termino atidėjimo pabaigos.

Nutarimo dėl administracinio arešto vykdymo senatis - vieneri metai. Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti kitokius, ilgesnius nutarimų atskirų administracinių teisės pažeidimų rūšių bylose

vykdymo terminus. Kontrolinis klausimas: Kokie nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo terminai?

16.5. NUTARIMO SKIRTI BAUDĄ IR NUTARIMO SKIRTI ADMINISTRACINĮ AREŠTĄ VYKDYMO TVARKOS YPATUMAI

16.5.1 . Nutarimo skirti baudą įvykdymo terminai ir tvarka (ATPK 313 str.) Baudą pažeidėjas turi sumokėti ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo nutarimo skirti baudą įteikimo jam dienos, o apskundus

tokį nutarimą - ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos.Kai teisės pažeidimą padarę nepilnamečiai nuo šešiolikos iki aštuoniolikos metų amžiaus neturi savarankiškų pajamų, bauda

išieškoma iš tėvų arba juos atstojančių asmenų.Paskirtą baudą už administracinį teisės pažeidimą pažeidėjas sumoka banke, išskyrus baudą, kuri paimama teisės pažeidimo vietoje,

jeigu kitaip nenustato Lietuvos Respublikos įstatymai.Atsižvelgdamas į pažeidėjo turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą organas

(pareigūnas) gali paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti per laikotarpį iki dvejų metų , atsižvelgiant į paskirtos baudos dydį.  16.5.2 . Priverstinis nutarimo skirti baudą vykdymas (ATPK 314 str.) Jeigu pažeidėjas nesumoka baudos per ATPK 313 straipsnyje nustatytą terminą, nutarimą skirti baudą priėmęs organas (pareigūnas)

siunčia šį nutarimą pažeidėjo darbovietei, Valstybinio socialinio draudimo valdybos teritoriniam skyriui arba mokymo įstaigai išskaityti baudos sumą priverstinai iš pažeidėjo darbo užmokesčio ar kitokio uždarbio, pensijos ar stipendijos, vadovaudamasis CPK nustatytomis taisyklėmis.

Jeigu asmuo, kuriam paskirta bauda, nedirba arba jeigu baudos išieškoti iš pažeidėjo darbo užmokesčio ar kitokio uždarbio, pensijos ar stipendijos negalima dėl kitų priežasčių, baudą pagal organo (pareigūno) nutarimą skirti baudą išieško antstolis, nukreipdamas išieškojimą į pažeidėjo asmeninį turtą, taip pat į jo dalį bendrojoje nuosavybėje sutinkamai su CPK nustatytomis taisyklėmis. Jeigu nepilnametis neturi savo turto ar jo dalies bendrojoje nuosavybėje, bauda išieškoma iš jo tėvų ar juos atstojančių asmenų.

Baudos išieškojimas negali būti nukreiptas į turtą, į kurį sutinkamai su CPK išieškojimas negali būti nukreiptas pagal vykdomuosius dokumentus.

Jeigu nėra turto, į kurį gali būti nukreiptas baudos išieškojimas, apylinkės teismo (teisėjo) nutarimu bauda pažeidėjui sutikus gali būti pakeista nemokamais ne ilgesnės kaip 400 valandų trukmės viešaisiais darbais, skaičiuojant vieną nemokamų viešųjų darbų valandą už dešimt litų baudos. Nemokami viešieji darbai skiriami tik darbingiems asmenims. Pažeidėjui nesutikus, bauda gali būti pakeista ne ilgesniu kaip trisdešimties parų administraciniu areštu, skaičiuojant vieną arešto parą už dvidešimt litų baudos.

Jeigu pažeidėjas piktybiškai vengia atlikti nemokamus viešuosius darbus arba vengia sumokėti baudą ir neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas baudos išieškojimas, rajono (miesto) apylinkės teismo (apylinkės teismo teisėjo) nutarimu nemokami viešieji darbai ir bauda gali būti pakeisti administraciniu areštu iki trisdešimties parų ATPK nustatyta tvarka.

  16.5.3 . Nutarimo dėl administracinio arešto vykdymas (ATPK 336 str.) Nutarimą dėl administracinio arešto vykdo policijos įstaigos, tuojau pat po nutarimo priėmimo .Asmenys, kuriems paskirtas administracinis areštas, areštuoti laikomi policijos įstaigų nustatomose vietose. Vykdant nutarimą dėl

administracinio arešto, daroma areštuotųjų asmens apžiūra.Administracinio sulaikymo laikas įskaitomas į administracinio arešto terminą.Sąlyginis administracinio arešto vykdymo atidėjimas (ATPK 338(1) str.). Asmeniui, kuriam paskiriamas administracinis areštas

arba kuriam bauda pakeičiama administraciniu areštu ATPK 314 straipsnyje nustatyta tvarka, apylinkės teismas (teisėjas) tuo pačiu nutarimu, pažeidėjui sutinkant, gali atidėti administracinio arešto vykdymą nuo 1 iki 12 mėnesių.

Atidėdamas paskirto administracinio arešto vykdymą, teismas paskiria pažeidėjui atlikti nemokamų viešųjų darbų nuo 25 iki 400 valandų. Kartu teismas nustato laiką, per kurį asmuo privalo atlikti nemokamus viešuosius darbus.

Jei asmuo, kuriam administracinio arešto vykdymas atidėtas, atidėjimo laikotarpiu atliko teismo paskirtus nemokamus viešuosius darbus, įstaiga, kurios žinioje yra šių darbų vykdymas, surašo nutarimą užskaityti asmeniui administracinio arešto atlikimą.

Jei asmuo, kuriam administracinio arešto vykdymas atidėtas, atidėjimo laikotarpiu piktybiškai vengia atlikti nemokamus viešuosius darbus, teismas priima nutarimą panaikinti sąlyginį administracinio arešto vykdymo atidėjimą ir vykdyti ankstesniu nutarimu paskirtą nuobaudą.

Asmenų, kuriems paskirtas administracinis areštas, panaudojimas darbui (ATPK 339 str.). Asmenys, kuriems paskirtas administracinis areštas, nustatyta tvarka gali būti panaudojami fiziniam darbui.Organizuoti asmenų, kuriems paskirtas administracinis areštas, panaudojimą darbui pavedama savivaldybių vykdomosioms institucijoms.Asmenims, kuriems paskirtas administracinis areštas, arešto metu darbo užmokestis nuolatinėje darbovietėje nemokamas.

 Kontroliniai klausimai: 1. Per kokį terminą turi būti sumokėta bauda? 2. Kokia tvarka sumokama bauda? 3. Kokia tvarka ir kokiam terminui gali būti išdėstytas baudos mokėjimas? 4. Kokia tvarka vykdomas priverstinis baudos išieškojimas? 5. Kada pradedamas vykdyti nutarimas dėl administracinio arešto paskyrimo? 6. Sąlyginis administracinio arešto vykdymo atidėjimas.

16.6. NUTARIMO ATIMTI SPECIALIĄJĄ TEISĘ VYKDYMAS, TOKIOS NUOBAUDOS TERMINO SUTRUMPINIMO PAGRINDAI IR TVARKA

Nutarimą atimti teisę vairuoti transporto priemones vykdo ATPK 225 straipsnio antrosios dalies 2 punkte nurodyti policijos pareigūnai.

Nutarimą atimti teisę eiti tam tikras pareigas jūrų laive vykdo ATPK 228 straipsnio antrosios dalies 2 punkte nurodytų organų pareigūnai.

Nutarimą atimti teisę medžioti ar teisę užsiimti žvejyba vykdo ATPK 241 (4), 242 ir 244 straipsniuose nurodytų institucijų (organų) pareigūnai.

Nutarimą atimti teisę vairuoti vidaus vandenų transporto priemones vykdo ATPK 229, 242 ir 244 straipsniuose nurodytų organų pareigūnai.

Nutarimą atimti teisę skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu vykdo ATPK 231 straipsnyje nurodytų organų pareigūnai.

Nutarimą atimti teisę naudoti arba įvežti aparatūrą, įrenginius, radijo siuntimo arba radijo stebėsenos įrenginius, naudoti elektroninių ryšių išteklius, užsiimti radijo mėgėjų ar kitų radijo stočių naudotojų veikla vykdo ATPK 246 straipsnyje nurodytų organų pareigūnai.

 16.6.1 . Nutarimo atimti teisę vairuoti transporto priemones vykdymo tvarka (ATPK 326 str.) Nutarimas atimti teisę vairuoti transporto priemones vykdomas paimant vairuotojo pažymėjimą, jeigu vairuotojui atimta teisė

vairuoti visų rūšių transporto priemones.Jeigu vairuotojui atimta teisė vairuoti ne visų rūšių transporto priemones, vairuotojo pažymėjime pažymima, kokių rūšių transporto

priemones vairuoti jam atimta teisė.Jeigu vairuotojas, iš kurio atimta teisė vairuoti transporto priemonę, vengia atiduoti policijai vairuotojo pažymėjimą ir toliau ją

vairuoja atėmimo teisės vairuoti laikotarpiu, policijos pareigūnai gali pratęsti šios teisės atėmimą tam laikui, per kurį buvo neteisėtai naudotasi vairuotojo pažymėjimu.

Teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo ATPK 130(2) straipsnyje numatytais atvejais tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.

  16.6.2 . Nutarimo atimti teisę medžioti arba užsiimti žvejyba vykdymo tvarka (ATPK 327 str.) Nutarimas atimti teisę medžioti vykdomas paimant medžiotojo bilietą.Medžiotojo bilieto paėmimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.Nutarimas atimti teisę užsiimti žvejyba vykdomas nustatyta tvarka panaikinus žvejybos leidimą. 16.6.3 . Nutarimo atimti teisę vairuoti vidaus vandenų transporto priemones, skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti orlaivių

techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu, eiti tam tikras pareigas jūrų laive vykdymo tvarka (328 str.) Nutarimas atimti teisę vairuoti vidaus vandenų transporto priemones vykdomas paimant vidaus vandenų transporto specialisto

laipsnio diplomą arba kvalifikacijos liudijimą, arba laivavedžio pažymėjimą.Nutarimas atimti teisę eiti tam tikras pareigas jūrų laive vykdomas paimant jūrinio laipsnio diplomą ar kvalifikacijos liudijimą.Nutarimas atimti teisę skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu vykdomas paimant

licenciją.Vidaus vandenų transporto specialisto laipsnio diplomo, kvalifikacijos liudijimo, laivavedžio pažymėjimo, teisės skraidyti orlaivio

įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu licencijos, jūrinio laipsnio diplomo ir kvalifikacijos liudijimo paėmimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija.

  16.6.4 . Specialiosios teisės atėmimo termino sutrumpinimo pagrindai ir tvarka (ATPK 329 str.) Jeigu asmuo, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemonę, vidaus vandenų transporto priemonę arba teisė medžioti ar užsiimti

žvejyba, teisės atėmimo laikotarpiu nepadarė teisės pažeidimo, nuobaudą paskyręs organas (pareigūnas) gali, praėjus ne mažiau kaip pusei paskirtojo laiko, pagal visuomeninės organizacijos, darbdavio tarpininkavimą , o kai tokia teisė atimta už tai, kad asmuo padarė teisės

pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, – ir pagal Vyriausybės įgaliotų atlikti medicininę ir švietėjišką atestaciją institucijų pažymą sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo terminą.

 16.6.5 . Nutarimo atimti specialiąją teisę vykdymo terminų skaičiavimas (ATPK 330 str.) Transporto priemonių, laivų vairuotojai, orlaivio įgulos nariai, skrydžių vadovai ir asmenys, pažeidę medžioklės ar žvejybos

taisykles bei atliekantys orlaivių techninę priežiūrą, apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos .

Pasibaigus paskirtajam specialiosios teisės atėmimo terminui, taip pat jį sutrumpinus vadovaujantis ATPK 329 straipsniu, asmeniui, kuriam specialioji teisė atimta trumpesniam negu vienerių metų terminui, nustatyta tvarka grąžinami iš jo paimti dokumentai. Jei specialioji teisė atimta vieneriems metams ar ilgesniam laikui, iš asmens paimti dokumentai grąžinami tada, kai jis Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka išlaiko kvalifikacinius egzaminus.

Jeigu specialioji teisė buvo atimta už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, pasibaigus paskirtajam specialiosios teisės atėmimo terminui iš asmens paimti dokumentai grąžinami tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka po medicininės ir švietėjiškos atestacijos.

Pasibaigus paskirtam specialiosios teisės naudoti arba įvežti aparatūrą, įrenginius, radijo siuntimo arba radijo stebėsenos įrenginius, naudoti elektroninių ryšių išteklius, užsiimti radijo mėgėjų ar kitų radijo stočių naudotojų veikla atėmimo terminui, asmuo turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą dėl tokios teisės suteikimo.

 Kontroliniai klausimai: 1. Kokie subjektai vykdo nutarimą atimti specialiąją teisę? 2. Kokiu būdu vykdomas nutarimas atimti teisę vairuoti transporto priemones? 3. Kokiu būdu vykdomas nutarimas atimti teisę medžioti? 4. Kokie yra specialiosios teisės atėmimo termino sutrumpinimo pagrindai ir tvarka? 5. Kokia tvarka skaičiuojami nutarimo atimti specialiąją teisę vykdymo terminai?

16.7. NUTARIMO DALIES DĖL ŽALOS ATLYGINIMO VYKDYMASSutinkamai su ATPK 37 straipsniu priimto administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo dalis dėl turtinio nuostolio atlyginimo

vykdoma ATPK ir CPK nustatyta tvarka.Administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimas, kiek jis liečia turtinio nuostolio atlyginimą, yra vykdomasis dokumentas.Turtinį nuostolį pažeidėjas turi atlyginti ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo nutarimo jam įteikimo dienos (ATPK 288

straipsnis), o jeigu toks nutarimas apskundžiamas - ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo pranešimo, kad skundas nepatenkintas, dienos.Jeigu administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo dalis dėl turtinio nuostolio atlyginimo neįvykdoma per nustatytą laiką,

nutarimas siunčiamas nuostoliui išieškoti CPK numatyta vykdymo proceso tvarka. Kontroliniai klausimai: 1.          Kokia tvarka vykdoma nutarimo dalis dėl turtinio nuostolio atlyginimo?2.          Per kokį terminą pažeidėjas turi atlyginti turtinį nuostolį?17. ĮSITEISĖJUSIŲ TEISMŲ SPRENDIMŲ ADMINISTRACINĖSE BYLOSE PERŽIŪRĖJIMASĮžanga Šios temos tikslas – susipažinti su administracinių bylų proceso atnaujinimo instituto esme, proceso atnaujinimo pagrindais ir tvarka

bei administracinio teismo teisėmis nagrinėjant bylą dėl proceso atnaujinimo.

17.1. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ PROCESO ATNAUJINIMO ESMĖ IR PAGRINDAIBylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ nustatyta tvarka ir

esant šiems pagrindams (ABTĮ 153 str.):1) kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Europos

žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams;2) naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu;3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai

neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas;4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti nusikalstami šalių, kitų bylos proceso dalyvių ar jų atstovų veiksmai arba

nusikalstamos teisėjų veikos, padaryti nagrinėjant šią bylą;5) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą

ar nutartį;6) jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą;7) jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų;8) sprendimas ar nutartis yra be motyvų;9) jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas;10) jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti

įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį;11) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą;12) kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Kontrolinis klausimas: Kokie yra administracinės bylos proceso atnaujinimo pagrindai?

17.2. SUBJEKTAI, TURINTYS TEISĘ INICIJUOTI PROCESO ATNAUJINIMĄ

Prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti: bylos šalys bei jų atstovai pagal įstatymą, neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų

saugomus interesus, prokuroras bei viešojo administravimo subjektai, kad būtų apgintas viešasis interesas ar apgintos valstybės ir asmenų teisės

bei įstatymų saugomi interesai. Teikimą atnaujinti procesą turi teisę paduoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas: savo iniciatyva arba apygardos administracinio teismo pirmininko siūlymu. Kontroliniai klausimai: 1.         Kas turi teisę inicijuoti proceso atnaujinimą?2.         Kokia tvarka ir forma realizuojama ši teisė?

17.3. PRAŠYMO ATNAUJINTI PROCESĄ TURINYS, PATEIKIMO TVARKA IR TERMINAI Prašymas dėl proceso atnaujinimo pateikiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir žyminiu mokesčiu

neapmokestinamas.Jeigu byla, kurioje yra teisėjo pareikšta atskiroji nuomonė, nebuvo nagrinėjama apeliacine tvarka arba kai atskirąją nuomonę išdėstė

apeliacinio teismo teisėjas, tai sprendimui įsiteisėjus byla su atskirąja teisėjo nuomone perduodama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o jo pirmininkas nusprendžia, ar paduoti teikimą atnaujinti procesą.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai .

Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma: 1) teismo, kuriam prašymas paduodamas, pavadinimas;2) pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė);3) sprendimą (nutarimą, nutartį) priėmusio teismo pavadinimas;4) įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) esmė ir proceso atnaujinimo pagrindas;5) proceso atnaujinimo motyvai;6) aplinkybės, kuriomis grindžiamas ABTĮ 156 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas;7) subjekto prašymo esmė;8) prašymo surašymo vieta, data, pareiškėjo parašas.Prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridedami proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiantys įrodymai, taip pat

įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) nuorašas.Kai prašymą atnaujinti procesą pateikia atstovas, prie prašymo turi būti pridedamas dokumentas, įrodantis atstovo įgaliojimus. Kontroliniai klausimai: 1. Koks yra prašymo atnaujinti procesą turinys? 2. Kokia tvarka pateikiamas šis prašymas? 3. Kokie yra prašymo atnaujinti procesą pateikimo terminai?

17.4. PRAŠYMŲ ATNAUJINTI PROCESĄ NAGRINĖJIMASPrašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija

rašytinio proceso tvarka, nekviesdama į posėdį bylos proceso dalyvių.Nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis

pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prireikus teismas turi teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtais klausimais.

Tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama .

Jeigu prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas priima nutartį dėl proceso atnaujinimo, kurioje nurodo, koks teismas nagrinės bylą iš esmės. Prireikus kolegija gali sustabdyti skundžiamo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla. Nutartis dėl sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymo sustabdymo yra neskundžiama.

Kolegijai priėmus nutartį dėl proceso atnaujinimo, byla nagrinėti iš naujo paprastai perduodama tos pačios instancijos teismui, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiami.

Tais atvejais, kai skundžiami sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, byla nagrinėti iš naujo priimama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Skiriant bylą nagrinėti iš naujo, sudaromoje teisėjų kolegijoje negali dalyvauti teisėjas, dėl kurio sprendimo, nutarimo ar nutarties yra atnaujintas procesas, išskyrus Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Atnaujinus procesą , bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta pagal pirmosios instancijos teismo proceso taisykles, jeigu skundžiami įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą pirmąja instancija.

Jeigu skundžiami teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atnaujinus procesą bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta apeliacinio proceso tvarka.

 Kontroliniai klausimai: 1. Kas ir kokia tvarka nagrinėja prašymus atnaujinti procesą? 2. Kas ir kokia tvarka nagrinėja bylą atnaujinus procesą?

17.5. ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖS NAGRINĖJANT BYLĄ DĖL PROCESO ATNAUJINIMOKai atnaujinus procesą administracinis teismas išnagrinėja bylą iš naujo, tai priima vieną iš šių sprendimų:1) atmesti prašymą, o apskųstą teismo sprendimą, nutarimą ar nutartį palikti nepakeistą;2) pakeisti apskųstą sprendimą, nutarimą ar nutartį;3) panaikinti apskųstą sprendimą, nutarimą ar nutartį ir priimti naują sprendimą, nutarimą ar nutartį.1 punkte numatytu atveju priimama teismo nutartis, o 2 ir 3 punktuose numatytais atvejais – sprendimas, nutarimas ar nutartis.Administraciniam teismui priėmus naują sprendimą, kartu turi būti naikinami visi ankstesni teismų sprendimai, priimti išnagrinėtoje

byloje. Kontrolinis klausimas: Kokias teises turi administracinis teismas iš naujo išnagrinėjęs bylą po proceso atnaujinimo?