Download pdf - KARO ARCHYVAS

GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA

ISSN1392–6489

KARO ARCHYVAS

XXII

Vilnius, 2007

2

„Karo archyvas“ – tęstinis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro leidinys

Mokslinis redaktorius ir sudarytojas

plk. ltn. dr. Gintautas SURGAILIS,Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Redaktorių kolegijos nariai:

prof. habil. dr. Algirdas AŽUBALIS, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija,

prof. habil. dr. Gžegošas BLAŠČYKAS (Grzegosz Blaszczyk), Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas (Lenkijos Respublika),

doc. dr. Pranas JANAUSKAS, Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitarinių mokslų fakultetas,

dr. Erikas JEKABSONAS (Ēriks Jēkabsons),Latvijos universitetas,

doc. dr. Vytautas LESČIUS,

dr. Valdas RAKUTIS, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija,

prof. habil. dr. Valdemaras REZMERIS (Waldemar Rezmer), Mikalojaus Koperniko universitetas (Torūnė, Lenkijos Respublika),

dr. Rimantas ZIZAS, Lietuvos istorijos institutas.

Stilistė Loreta BarauskienėViršelio dailininkė Inga DambrauskienėMaketavo Laima Adlytė

© Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2007

�

TURINYS

Baltų karyBos ankstyvajame geležies amžiuje (v–i a. pr. kr.) Bruožai(Dr. Manvydas VITKŪNAS, vilniaus universitetas) ..................................................5

karas ir taika radvilų Biržų kunigaikštystėje Xvi a. paBaigoje – Xvii a. viduryje(Deimantas KARVELIS, Vilniaus pedagoginis universitetas, lietuvos istorijos katedra) ...........................................................................................�4

lietuvos nuostoliai 1812 m. kare(Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS, Lietuvos karo akademija, lietuvos istorijos institutas) ........................................................................................89

lietuviai latvių šaulių daliniuose, latvijos kariuomenėje ir latvių daliniuose, veikusiuose vokieČių kariuomenėje (1915–1945 m.)(Dr. Ēriks JĒKABSONS, Latvijos universitetas) ........................................................111

lietuvos kariuomenės karininkų skautiška veikla 1918 – 1940 m.(Giedrius GLOBYS) .....................................................................................................131

lenkų provokaCijos neutralioje Zonoje 1921–1923 metais(Doc. dr. Vytautas LESČIUS) ......................................................................................15�

karo padėties klausimas lietuvos seimuose (1919–1927 m. )(Modestas KUODYS, vytauto didžiojo universitetas) ..............................................219

raudonosios armijos 16–oji lietuviškoji šaulių diviZija: kelias nuo suFormavimo iki katastroFos prie aleksejevkos (1941 – 1943 m. vasaris – kovas)(Dr. Rimantas ZIZAS, lietuvos istorijos institutas) ..................................................291

lietuvos liaudies armijos reorganiZavimo į 29–ąjį teritorinį raudonosios armijos šaulių pulką istorija 1940–1941 m.(Aleksandr ČAPENKO, istorijos mokslų kandidatas, murmansko valstybinio pedagoginio universiteto visuotinės istorijos katedros docentas) ..........................�5�

dokumentai pasakoja:lietuvos kariuomenės vyriausiojo štaBo viršininko plk. k. škirpos lietuvos kariuomenės vystymo planas(Dr. Jonas VAIČENONIS, vytauto didžiojo karo muziejus)....................................364

4

PARTIcuLARITés De L’ART MILITAIRe BALTe à L’ÂGe Du feR RécenT (V-I s. AV. J.c.)Dr. Manvydas VITKŪNAS, université de vilnius .....................................................419

LA GueRRe eT LA PAIx DAns LA PRIncIPAuTé De BIRŽAI. (fIn xVIe –MILIeu xVIIe sIècLes)Dr. Deimantas KARVELIS, université pédagogique de vilnius .............................420

PeRTes De LA LITuAnIe PenDAnTLA GueRRe De 1812Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS, académie militaire de la lituanie, institut d’histoire .........................................................................................................422

Les LITuAnIens DAns Les unITés De cHAsseuRs LeTTons, DAns Les foRces ARMées LeTTonnes eT DAns Les unITés LeTonnes Au seIn De L’ARMée ALLeMAnDe (1915-1945)Dr. Eriks JEKABSONS, université de la lettonie ...................................................424

Les offIcIeRs Des foRces ARMées LITuAnIennes eT Le MouVeMenT scouT en 1918-1940Giedrius GLOBYS, université de šiauliai .................................................................425

PRoVocATIons PoLonAIses DAns LA zone neuTRe en 1921-1923Dr. Vytautas LESČIUS ................................................................................................426

éTAT De GueRRe en quesTIon Au seIMAs (PARLeMenT) (1919-1927)Modestas KUODYS, université vytautas le grand de kaunas ...............................428

LA 16e DIVIsIon LITuAnIenne De cHAsseuRs (šAuLIAI) De L’ARMée RouGe: LA VoIe De foRMATIon Jusqu’à LA cATAsTRoPHe PRès D’ALeKseJeVKA (féVRIeR-MARs 1941-1943)Dr. Rimantas ZIZAS, institut de l’histoire de lituanie ...........................................4�0

RefoRMATIon Des foRces ARMées LITuAnIennes Au coRPs MILITAIRe TeRRIToRIAL De L’ARMée RouGeA. ČEPENKO ..............................................................................................................4�2

SOMMAIRE

5

Baltų karyBos ankstyvajame geležies amžiuje (v–i a. pr. kr.) Bruožai

Dr. Manvydas VITKŪNASVilniaus universitetas

Įvadas

šio straipsnio tikslas – aptarti baltų karybos bruožus ankstyvajame gele-žies amžiuje, remiantis archeologinių tyrinėjimų (visų pirma vykdytų dabartinėje Lietuvos teritorijoje) duomenimis.

Chronologija ir periodizacija. Ankstyvasis geležies amžius – seniausias geležies amžiaus periodas. Tradiciškai Lietuvos archeologijoje ankstyvasis ge-ležies amžius laikytas trečiuoju ankstyvųjų metalų laikotarpio periodu (po se-nojo ir naujojo bronzos amžiaus1, atitinkamai xVI–xII a. ir xI–VI a. pr. Kr.)2. naujausioje Lietuvos archeologinėje literatūroje ankstyvasis metalų laikotarpis skiriamas į keturis periodus – ankstyvąjį, vidurinįjį ir vėlyvąjį bronzos amžius bei ankstyvąjį geležies amžių3. Lietuvos teritorijoje ankstyvasis geležies amžius yra V–I a. pr. Kr. Po jo seka dar trys geležies amžiaus periodai – senasis (I–IV a.), vidurinysis (V–Ix) ir vėlyvasis (x–xII a./xIII a. pr.) geležies amžius.

Latvijoje ankstyvasis geležies amžius, kaip ir Lietuvoje, yra V–I a. pr. Kr.4Baltarusijoje geležies amžius skiriamas į du periodus – ankstyvąjį geležies amžių (VII/VI a. pr. Kr. – IV a.) ir vėlyvąjį (V–VIII a.). šiaurės rytų Lenkijoje, baltų gyventose žemėse, ankstyvasis geležies amžius yra V a. pr. Kr. – I a.5 Dabartinės Baltarusijos teritorijos pietinėje dalyje, Polesėje, pirmieji geležiniai dirbiniai pa-sirodė VII/VI a. pr. Kr.6 Lenkijos teritorijoje seniausi geležiniai dirbiniai pasirodė

1 senesnėje archeologinėje literatūroje buvo įsigalėjęs klaidingas „žalvario amžiaus“ pavadinimas, dalies autorių naudojamas ligi šiol. – plg. merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // karo archyvas. t. XX. vilnius, 2005, p. 8–49. 2 kulikauskas p. žalvario amžius, bronzos amžius // tarybų lietuvos enciklopedija. t. 4. vilnius, 1988, p. 636.� lietuvos istorija. i tomas. akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. vilnius, 2005.4 latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001. 5 antoniewicz j. Bałtowie zachodni. pojezierze – olsztyn – Białystok, 1979.6 aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1993, c. 250.

Dr. Manvydas VITKŪNAS

6

dar anksčiau – VIII–VII a. pr. Kr.7 Rusijos europinėje dalyje ankstyvojo gele-žies amžiaus pradžia apibendrintai laikomas I tūkstm. pr. Kr. vidurys, o pabaiga – IV–V a.8

Tyrimų problematika. Ankstyvojo geležies amžiaus problematika Lietu-vos archeologijos moksle aptarta bene mažiausiai, lyginant su kitomis proistorės epochomis. Pripažįstama, kad xx a. moksliniuose tyrinėjimuose į šį laikotar-pį buvo kreipiama labai mažai dėmesio. Todėl dažnai apie ankstyvojo geležies amžiaus ypatumus galima kalbėti tik remiantis kaimyninių šalių archeologijos mokslo pasiekimais9. Rytiniame baltų genčių areale ankstyvojo geležies amžiaus paminklų archeologinė medžiaga dažniausiai nagrinėjama kartu su senojo gele-žies amžiaus (pagal Lietuvoje priimtą periodizaciją) medžiaga. Tai labai apsun-kina I tūkstm. pr. Kr. antrosios pusės medžiagos išskyrimą. Lietuvoje, o iš dalies ir kaimyniniuose kraštuose ankstyvasis geležies amžius kol kas lieka tarsi „balta dėmė“ tarp geriau ištirto vėlyvojo bronzos amžiaus ir nepalyginamai geriau ištir-to senojo geležies amžiaus.

specializuotų studijų, skirtų ankstyvojo geležies amžiaus baltų karybai, Lietu-voje iki šiol nebuvo. Galbūt šis straipsnis bent iš dalies padės užpildyti šią spragą.

Bendrieji laikotarpio bruožai. Tiksliai nustatyti ankstyvojo geležies am-žiaus pradžią Lietuvos teritorijoje bei kaimyniniuose regionuose gana sunku, nes trūksta su tikslia data geležinių dirbinių. Į Lietuvos teritoriją seniausi įvežtiniai geležiniai dirbiniai pateko apie I tūkstm. pr. Kr. vidurį, ir ankstyvojo geležies amžiaus pradžia laikomas V a., nors spėjama, kad seniausi geležiniai dirbiniai galėjo būti atgabenti ir kiek anksčiau – VII–VI a. pr. Kr.10 Manoma, kad visą ankstyvąjį geležies amžių buvo naudojami dirbiniai iš įvežtinės geležies. esmi-nis lūžis, kai metalinius dirbinius žmonės galėjo gaminti iš vietinės žaliavos, įvyko tik senojo geležies amžiaus pradžioje.

Ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvos teritorijoje dažniausiai gyventa įtvirtintose gyvenvietėse – piliakalniuose, stulpinės konstrukcijos pastatuose. nedidelės patalpos viduryje iškastoje duobutėje buvo židinys. Židinio kraštai buvo sustiprinami moliu ir akmenimis. Gyvenvietėse randama daug naminių gy-vūnų kaulų, o to laikotarpio žemdirbystės pėdsakai dar menki (maža trinamųjų

7 dąbrowski j. Zabytki metalowe epoki brązu między dolną Wysłą a niemnem. Wrocław – W–wa – kraków, 1968, p. 142–144.8 Мартынов А.И. Археология. Москва, 2000, с. 245–248.9 lietuvos istorija. i tomas. akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. vilnius, 2005, p. 323.10 Григалавичене Э., Мяркявичюс А. Древнеишие металлические изделия в Литве. Вильнюс, 1980, с. 38.

7

BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI

girnų). Todėl manoma, kad svarbiausias to meto verslas buvo gyvulininkystė. Gyvenvietėse randama dar nemažai akmeninių kirvių, kaulinių strėlių antgalių ir smeigtukų. Tai liudija, kad geležies turėta labai nedaug, dažnai naudoti kauliniai ir akmeniniai įrankiai, netgi kauliniai papuošalai. Gaminti moliniai lipdomieji puodai turėjo lygų, brūkšniuotą ir grublėtą paviršių11.

europoje ankstyvajame geležies amžiuje būta reikšmingų įvykių. europos kultūrinei raidai didelę įtaką darė antikinis pasaulis. Vakarų ir Vidurio europoje susiformavo labai reikšminga keltų kultūra, dariusi įtaką aplinkinėms tautoms ir gentims. Keltai gana anksti išmoko gaminti geležį ir tapo jos eksportuotojais. Tikėtina, kad kai kurie keltų įtakos elementai pasiekė ir baltų žemes.

Manytume, kad didžiausią įtaką baltams darė latenizuotos, t. y. keltų įtaką patyrusios, centrinės europos bei, iš dalies, skandinavijos kultūros. Latenizuo-tų kultūrų (pavyzdžiui, germanų genčių) arealas buvo svarbus baltams europos regionas. Germanų ir baltų pasaulius sieja daug bendrų bruožų. Germanų, kaip ir baltų, pasaulyje žemdirbystė plito gana lėtai. Germanų srityse netgi galima įžvelgti panašumų su baltų sritimis: maži žemdirbystės pajėgumai, aiškiai militarizuotas kasdienis gyvenimas (baltų bendruomenės priverstos kurtis piliakalniuose, germa-nai stato įtvirtintas sodybas), gentis skiria tarpgentinės dykros, materialinė kultū-ra artima (stulpinės konstrukcijos pastatai, atviri ugniakurai, panašūs ginkluotės, darbo įrankių tipai). Veikiausiai panaši buvo ir visuomenės struktūra12. Didesnę germanų pažangą lėmė tai, jog jie turėjo šalimais rimtus mokytojus – iš pradžių keltus, vėliau romėnus. Baltai buvo toliau nuo kultūrinės pažangos sklaidos centrų nei germanai, tad ir žinios bei patirtis iki jų ateidavo per tarpininkus13.

Lenkijos teritorijoje ankstyvajame geležies amžiuje gyvavo Lužitėnų kultū-ra, kurios palikimo dalimi yra Biskupino archeologinis kompleksas. Lenkijos pa-maryje ankstyvajame geležies amžiuje susiformavo Pamario kultūra (lenkiškoje istoriografijoje dar vadinama kapų dėžėse (grobów skrzynkowych), o lietuviškoje istoriografijoje – Veidinių urnų kultūra). Pabrėžiama didelė keltų bei skandinavi-jos kultūrų įtaka Pamario kultūrai14. M. Gimbutienė šią kultūrą laiko baltiška15.

11 tautavičius a. geležies amžius istorinėse baltų žemėse // Baltų archeologija, 1994 nr. 3, p. 3.12 jovaiša e., kalonaitis a. Baltai ir antika // istorija. t. XliXl. v., 2001, p.46 – 55; michelbertas m., vitkūnas m. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (i–iv a.) bruožai // karo archyvas. t. Xviii. v., 2003, p. 51–54.13 vitkūnas m. Baltų vieta barbarų pasaulio tipologijoje (m. ščiukino „septynių pasaulių“ teorijos plėtotės link) // lietuvos istorijos studijos. t. 17. vilnius, 2003, p. 31.14 lietuvos istorija. i tomas. akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. vilnius, 2005, p. 311.15 gimbutienė m. Baltai priešistoriniais laikais. vilnius, 1985, p. 78–85.


8

nuo Vengrijos iki pat Kinijos aptariamuoju laikotarpiu egzistavo labai margas ir platus klajoklių genčių regionas, kurio gyventojus vienijo klajokliškas arba pusiau klajokliškas gyvenimo būdas ir vertimasis gyvulininkyste. Į šiaurę nuo Juodosios jūros esančiose stepėse klajojo karinga ir ekspansyvi skitų gentis, neabejotinai kon-taktavusi su baltų gentimis. Ypač dažni buvo skitų ir pietinių baltų genčių kontaktai.

Į šiaurę nuo baltų gyveno ugro–suomių gentys. Iš ugro–suomių genčių to-liausiai pažengusios, vis dažniau metalą naudojančios vakaruose buvo estų ir suomių, o rytuose – Kamos baseino gentys. Mišrioje baltiškai ugro – suomiškoje Djakovo kultūroje bronzinių, o vėliau – ir geležinių dirbinių gausu. Tuo tarpu vidurinė ugro–suomių arealo dalis dar prieš du tūkstančius metų gyveno neolito sąlygomis, kai kurios iš jų vietinių genčių netgi nežinojo žemdirbystės16.

Manoma, kad apie V a. pr. Kr. ar kiek anksčiau plačiame areale nuo Vyslos žemupio vakaruose iki okos aukštupio rytuose (1 pav.) baltų prokalbė ėmė skilti ir ilgainiui susidarė atskirų genčių tarmės. Tikėtina, kad šį skilimą bei genčių forma-vimosi pradžią atspindi ir to laikotarpio archeologinių kultūrų įvairovė. Buvusiuose Rytprūsiuose bei Lietuvos ir iš dalies vakarinės Latvijos pajūryje susidarė Vakarų baltų pilkapių kultūra. Jai būdingas mirusiųjų deginimo paprotys. sudegintų mirusių-jų palaikai buvo supilami į molinius puodus – urnas arba užkasami tiesiog duobutėje pilkapyje. Kartais urnos buvo apdedamos keliais akmenimis, iš akmenų sukraunama dėžė arba rentinys. Kapuose įkapių nedaug arba visai nėra. Paskutiniais šimtmečiais prieš Kristų ėmė plisti paprotys pilkapiuose laidoti ir nesudegintus mirusiuosius. Jų kapuose daugiau žalvarinių, o kartais – ir geležinių papuošalų. svarbiausi tokie pil-kapynai Lietuvos teritorijoje yra Ėgliškiai ir Kurmaičiai greta Kretingos. Ankstyvojo geležies amžiaus gyvenviečių Lietuvos pajūryje nėra tyrinėtos17.

Rytinėje Lietuvos dalyje ir iš dalies užnemunėje, taip pat Vakarų ir Vidurio Baltarusijoje, Latvijos rytinėje ir centrinėje dalyje egzistavo brūkšniuotosios kerami-kos kultūra. šios kultūros lokalinių grupių yra ir Žemaitijoje. šiai kultūrai būdingos įtvirtintos bendruomeninės gyvenvietės – piliakalniai su antžeminės konstrukcijos pastatais, šildomais atvirais židiniais, ir lipdyta brūkšniuotoji keramika. Laidojimo paminklų liko labai mažai. Mirusieji ankstyvajame geležies amžiuje laidoti sudeginti kapinynuose (duobutėse, urnose arba apkrauti akmenų krūsnimis)18.

Į rytus nuo brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo gyveno kitos baltų

16 vitkūnas m. Baltų vieta barbarų pasaulio tipologijoje (m. ščiukino „septynių pasaulių“ teorijos plėtotės link) // lietuvos istorijos studijos. t. 17. vilnius, 2003, p. 32.17 grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 239–242.18 luchtanas a. Brūkšniuotosios keramikos kultūra // visuotinė lietuvių enciklopedija. t. iii. vilnius, 2003, p. 529.

9


1 pa

v. B

alta

i IV

–III

a. p

r. K

r. (

žem

ėlap

is iš

leid

inio

: Vis

uotin

ė Li

etuv

ių e

ncik

lope

dija

. T. I

I. V

ilniu

s, 2

002,

p. 5

17).


10

gentys, palikusios kelių archeologinių kultūrų paminklus – Dniepro–Dauguvos, Milogrado, Juchnovo, okos aukštupio. Kai kurios iš šių kultūrų siejamos su an-tikinių autorių minimomis gentimis: Dniepro–Dauguvos – su androfagais, Milo-grado – su neurais, Juchnovo – su budinais.

Ginklai

Metalų gavybos įtaka ginkluotės raidai. Ginkluotės raidos aspektu anksty-vasis geležies amžius plačiame to laikmečio baltų genčių areale – pakankamai savita proistorės epocha. Tai – tarsi grįžimas į akmens amžių tame laikmetyje, kai Vidurio, o juo labiau – Pietų ar Vakarų europos gyventojai įvaldė geležies ga-mybos ir geležinių dirbinių gamybos technologijas. Tuo metu, kai už kelių tūks-tančių ar vos kelių šimtų kilometrų gyvenę žmonės gamino geležinius ginklus, baltai teturėjo labai nedaug tokių įvežtinių ginklų. Kas dar labiau krinta į akis – šiuo laikotarpiu aiškiai sumažėjo ir bronzinių ginklų, baltų žemėse išplitusių bronzos amžiuje. Ginkluotės arsenale vyraujančią padėtį toliau (ir dar ryškiau nei ankstesniame bronzos amžiuje) užima kauliniai bei akmeniniai ginklai. Anksty-vajame geležies amžiuje absoliuti dauguma ginklų baltų areale buvo pagaminti ne iš metalo. Kaip liudija dirbinių, rastų rytinėje Lietuvos dalyje ir datuojamų I tūkstm. pr. Kr., analizė, metaliniai dirbiniai tesudarė apie 2,4 % visų tyrinėjimų metu aptiktų radinių. Tai – keli įmoviniai kirviai, papuošalai ir jų nuolaužos19.

Visame Rytų Baltijos regione ankstyvajame geležies amžiuje bronzos im-portas smarkiai sumažėjo. Jos netgi mažiau nei ankstyvajame geležies amžiuje. Bronza ir toliau koncentruojasi sembos pusiasalyje bei Vakarų baltų pilkapių kultūros areale. Bronzos panaudojimo lygį atskiruose baltiškuose regionuose aiškiai iliustruoja bronzinių radinių disproporcijos atskiruose regionuose: brūkš-niuotosios keramikos kultūros areale ir Dniepro–Dauguvos kultūros areale bron-zinių dirbinių atitinkamai 21 ir 28 kartus mažiau nei Vakarų baltų pilkapių kultū-ros areale. Bronzinių ginklų labiau nuo jūros nutolusiose žemėse randama labai nedaug. Pavyzdžiui, kirvių rasta tik 21, iš jų tik vienas ne iš buvusių Rytprūsių. strėlių antgalių (26 vnt.) pagausėja Milogrado kultūros regione prie Dniepro. Manoma, kad tai lėmė skitų–sarmatų genčių įtaka. Taigi akivaizdu, kad anksty-vajame geležies amžiuje bronziniai ginklai kur kas labiau buvo paplitę pajūrio zonoje nei žemyninėje baltų arealo dalyje. Anot bronzos plitimą rytiniame Balti-

19 Лухтан А.Б. Восточная Литва в i тысячелетии до н. э. Автореферат дисертации на соискание ученой степени кандидата исторических наук. Москва, 1990, с. 14.

11


jos regione iki Kristaus nagrinėjusių A. Luchtano ir R. V. sidrio, sunku pasakyti, kas sutrukdė prekybą ir metalo tiekimą į Rytų Baltijos regioną, nes tai galėjo lemti keli faktoriai. Pasikeitė politinė ir etninė situacija Rytų europoje: klajo-kliškos skitų–sarmatų gentys atkirto baltiškąjį regioną nuo Karpatų kalnuose bu-vusių metalo žaliavos šaltinių ir Viduržemio jūros rinkos. Kita priežastis galėjo būti platus geležies naudojimas centrinėje europoje – tai sumenkino bronzos reikšmę. Vidurio ir Vakarų europos gentys įžengė į išvystytą geležies amžių, tuo tarpu Rytinio Baltijos regiono žmonės gerokai atsiliko nuo šio didžiąją eu-ropos dalį apėmusio proceso ir tik pamažu pradėjo susipažinti su geležimi nuo paskutiniųjų amžių prieš Kristų. Dar viena priežastis – gerokai sumažėjusi gin-taro paklausa Vidurio ir Pietų europoje (nuo VI a. pr. Kr. etrurijoje ir nuo IV a. pr. Kr. Alpių regione, šiaurinėje Balkanų pusiasalio dalyje bei šiaurės Italijoje). A. Luchtano ir R. V. sidrio apžvelgtame areale ankstyvajame geležies amžiuje bronziniai ginklai tesudarė vos 9 proc. visų bronzinių dirbinių. Tačiau rytiniame Baltijos regione bronzinių ginklų neišstūmė ir geležiniai, nes pastarieji tada buvo ypač reti. Atvirkščiai, metalinių ginklų „spragą“ užpildė akmeniniai kirviai bei ietigaliai ir strėlių antgaliai iš kaulo ir rago, gerai žinomi iš tyrinėtų to laikotarpio įtvirtintų gyvenviečių20.

Dniepro–Dauguvos kultūros areale ypatingai svarbią vietą užėmė kailiniai bei raginiai darbo įrankiai ir ginklai. Tik pačioje I tūkstm. pr. Kr. pabaigoje pra-dėta naudoti daugiau geležinių dirbinių, o kaulinių ginklų kiekis smarkiai su-mažėja, o kai kurie per visą ankstyvąjį geležies amžių žinoti ginkluotės tipai apskritai išnyksta21.

Metaliniai ginklai buvo reti, brangūs ir veikiausiai simbolizuojantys aukštesnę jį turinčio kario (vado) padėtį bei apskritai skirti simbolizuoti karių pranašumą prieš eilinius bendruomenininkus. Taip pat būtina pastebėti, kad dalis ginklų (visų pirma lankai su strėlėmis bei ietys) buvo ne tik kovos, bet ir medžioklės priemonė.

Kirviai. Ankstyvajame geležies amžiuje vieni svarbiausių įrankių buvo kirviai, kurių absoliuti dauguma pagaminti iš akmens. Kol kas nėra galimybių išskirti būtent ankstyvajam geležies amžiui būdingus kirvius: jų formos menkai kito per visą ankstyvųjų metalų laikotarpį, dalis žinomos dar akmens amžiuje. Dažniausiai aptinkami paprasti įtveriamieji kirviai (2 pav.). e. Grigalavičienė atkreipia dėmesį, jog sokiškių bei kai kuriuose kituose piliakalniuose tokių kir-vių daug daugiau nei kito tipo kirvių – pentinių su išgręžtomis skylėmis kotui

20 luchtanas a., sidrys r. v. Bronzos plitimas rytiniame pabaltijo regione iki kristaus // archeologia lituana. t. i. vilnius, 1999, p. 26–28, 35.21 aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. t. 2. Мiнск, 1999, c. 188.


12

2 pav. Akmeniniai įtveriamieji kirviai, rasti Sokiškių piliakalnyje (Ignalinos r.).

3 pav. Akmeniniai pentiniai kirviai, rasti Nevieriškės piliakalnyje (Švenčionių r.).

(3 pav.). Abiejų tipų kirviai yra labai įvairaus dydžio: įtveriamieji – iki 12 cm, pentiniai – iki 20 cm ilgio.

Akmeniniai kirviai buvo pakankamai universalūs darbo įrankiai bei arti-mosios kovos ginklai. Gal tik patys masyviausi pentiniai kirviai labiau tinkami medžio darbams nei kovai.

Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnyje Gorani22 (Горани) vieto-vėje Baltarusijoje, smurgainių r., rastas nedidelio raginio kirvio ruošinys23.

Lietuvos archeologinėje medžiagoje neturime metalinių kirvių, kuriuos be abejonės būtų galima skirti ankstyvajam geležies amžiui. Tačiau radiniai iš kai-myninių kraštų rodo, jog Rytų Baltijos regione ankstyvajame geležies amžiuje kurį laiką dar gyvavo bronzos amžiui būdingų kirvių gamybos tradicija. Lietu-voje greta kitų tipų bronzinių kirvių rasta keliasdešimt įmovinių kirvių, daugelis jų turėjo nedideles ąseles. Visi šie kirviai priskirti vėlyvajam bronzos amžiui24. Tačiau labai tikėtina, kad tokie kirviai galėjo būti naudojami ir ankstyvajame ge-ležies amžiuje. Lenkų archeologės L. okulič–Kozarynos (Ł. okulicz–Kozaryn)

22 gorani piliakalnis datuojamas i tūkstm. pr. kr. – iv a.2� Звяруго Я. Г. Исследования Гораньского городища // lietuvos archeologija. t. 9. vilnius, 1992, p. 99.24 grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 155–159.

13


nuomone, bent dalis vakarų baltų areale rastų kirvių su ąselėmis skirtini anks-tyvajam geležies amžiui. Anot archeologės, ankstyvajame geležies amžiuje ir

toliau sėkmingai veikė bronzinių gaminių dirb-tuvės vakarų baltų žemėse, visų pirma – sembos pusiasalyje. Įmovinių kirvelių su ąselėmis ga-mintojai ne tik tęsė iš vėlyvojo geležies amžiaus perimtą tradiciją, bet ir praturtino šiuos dirbinius naujais technologiniais sumanymais25.

Latvijoje rasti du geležiniai įmoviniai kirviai su ąselėmis, grubiai atkartojantys bronzinių kirvių formas (4 pav.). Panašių kirvių rasta ugro–suomių genčių areale – estijoje, suomijoje, Rusijos šiau-rės vakaruose26. Tačiau kiti ankstyvajam geležies amžiui skiriami geležiniai įmoviniai kirviai ąselių jau neturi ir įgauną formą, būdingą ir senojo ge-ležies amžiaus kirviams. Lietuvoje senajam gele-žies amžiui priskiriamų geležinių įmovinių kirvių rasta per du šimtus27. Latvijoje pavieniai tokie kir-viai priskiriami ir ankstyvajam geležies amžiui28. Baltarusijoje brūkšniuotosios keramikos kultūros areale vienas toks kirvis, žymi laikotarpį apie Kristaus gimimą, rastas Gorodiščės (Гарадзішча) piliakalnyje prie Minsko29.

Baltarusijoje, Rusijoje, estijoje ir Latvi-joje rasta pavienių siauraašmenių geležinių kirvių, smarkiai platėjančia pentimi. Latvijos archeologai strazdės (strazdē) vietovėje rastą kirvį priskiria ankstyvajam geležies amžiui30. Tam pačiam laikotarpiui priskiriami ir Dnie-pro – Dauguvos kultūros areale rasti analogiš-

25 okulicz–kozaryn Ł. dzieje prusów. Wrocław, 1997, p. 80.26 latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001, p. 175–176, pav. 134: 1, 4.27 michelbertas m. senasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1986, p. 160.28 latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001, p. 175–176, pav. 134:3.29 Медведев А. М. Беларуское Понеманье в раннем железном веке. Минск, 1996, с. 30, 150, рис. 46:1.�0 latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001, p. 175–176, pav. 134:5.

4 pav.Geležiniai įmoviniai kirviai su ąselėmis, grubiai atkartojan-tys bronzinių kirvių formas, rasti Latvijos teritorijoje.


14

ki kirviai31. Tokie kirviai dėl savo formos, pritaikytos medžio skėlimui, ir masyvumo laikytini ne ginklais, bet darbo įrankiais.

unikalus radinys baltų žemėse – neabejotinai kovinis geležinis siauraašme-nis kirvis užapvalinta pentimi (5 pav.), rastas cholmeco (Холмец) piliakalnyje

Rusijos smolensko srityje. šis piliakalnis priskiriamas Dniepro–Dauguvos kultūrai. Piliakalnyje aptiktas kirvis analogiškas randamiems skitų, aptariamuoju laikotar-piu klajojusių eurazijos stepėse, kapuose randamiems kirviams32.

Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, kaimyniniuose kraštuose ankstyvajam ge-ležies amžiui priskiriamų metalinių kirvių yra, o Lietuvos teritorija, remiantis ligšioli-nių archeologinių tyrimų duomenimis, lieka tarsi „sala“, kurioje naudoti tik akmeniniai kirviai. Tačiau manyti, jog čia apskritai ne-naudoti metaliniai kirviai, būtų nelogiška – veikiausiai tokį vaizdą lemia ne visiškai tiksli dalies bronzinių, o galbūt ir geležinių kirvių (kaip ir kitų metalinių dirbinių) data. Galbūt ateityje Lietuvoje bus patikslinta šių dirbinių chronologija. Tačiau akivaiz-du, jog metaliniai kirviai to meto baltų že-mėse buvo naudojami dar gana retai, ypač nuo prekybos kelių bei kontaktinių zonų su kitais etnosais nutolusioje centrinėje baltų arealo dalyje – brūkšniuotosios keramikos kultūros teritorijoje.

Akmeninės buožės. Vėlyvojo bronzos amžiaus bei ankstyvojo geležies amžiaus piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose aptinkama pavienių akmeninių buožių. Lietuvos teritorijoje tokių daugiakampių, daugmaž 7–8 cm skersmens buožių su skylėmis viduryje rasta narkūnų (ute-

31 Шмидт Е.А. Племена верховьев Днепра до образования древнерусского государства. Москва, 1992, с. 84–85, 177, таб. 19:1–3.�2 Шмидт Е.А. Племена верховьев Днепра до образования древнерусского государства. Москва, 1992, с. 86, 176, таб. 18:1.

5 pav. Kovos geležinis siauraašme-nis kirvis suapvalinta pentimi, rastas Cholmeco (Холмец) piliakalnyje Rusijos Smolensko srityje.

15


nos r.) (6 pav.), nevieriškių (švenčionių r.), Ve-likuškių (zarasų r.) piliakalniuose33. Veikiausiai tai buvo artimosios kovos ginklai, tačiau tikėti-na, kad kariai tokias buožes išmokdavo ir taikliai svaidyti į priešą. Buožės ir akmeniniai kirviai iš esmės atliko tą pačią funkciją – buvo smogiama-sis, o prireikus – ir svaidomasis ginklas.

Durklai ir peiliai. Lietuvos archeologi-niuose paminkluose rasta keliasdešimt kauli-nių durklų, priskiriamų bronzos ir ankstyvajam geležies amžiui. Kai kurie jų – gana masyvūs,

18–25 cm ilgio. Dalis durklų turė-jo papildomas kaulines ir ragines rankenas, kurios kartais buvo orna-mentuojamos griovelių bei rantelių kompozicijomis. Tačiau dažniausiai randami ilgi, ylas primenantys nu-smailinti kauliniai durklai (7 pav.). Dviejų sokiškių piliakalnyje rastų tokių gana primityvių durklų ilgis siekė 17,5 cm.34 Kaulinių durklų gana gausu ir Latvijos, Baltarusijos bei kitų aplinkinių kraštų baltiškuo-se piliakalniuose.

Kauliniai durklai buvo vieni svarbiausių artimosios kovos ginklų, taip pat naudoti medžioklės metu pribaigiant sužeistą žvėrį. Iš bron-zos amžiaus Lietuvoje žinomi keli bronziniai nevietinės kilmės durklai, veikiausiai įvežti iš skandinavijos.

�� volkaitė – kulikauskienė r. narkūnų didžiojo piliakalnio tyrinėjimų rezultatai (apatinis kultūrinis sluoksnis) // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 23; grigalavičienė e. nevieriškės piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 65, pav. 10:1; grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 146.�4 grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 112, p. p. 114 pav. 11–12.

6 pav. Akmeninė buožė, rasta Narkūnų piliakalnyje (Utenos r.)

7 pav. Kauliniai strėlių antgaliai, ietigaliai ir durklai, rasti Sokiškių piliakalnyje (Ignalinos r.)


16

Ankstyvojo geležies amžiaus sluoks-niuose panašių durklų nerasta.

Iš kaulo ir rago buvo gamina-mi ne tik durklai, bet ir peiliai. so-kiškių piliakalnyje rasti du trumpi (iki 7 cm ilgio) plokščia nugarėle, tiesiais ir aštriais ašmenimis peiliai bei keli peiliai, pagaminti iš šon-kaulių, išaštrintais ašmenimis, pri-menantys žalvarinius peilius35. Taip pat aptikti keli vėlyvajam bronzos amžiui priskiriami bei neaiškios chronologijos bronziniai peiliai36.

Kalavijai. Jau ankstyvajame bronzos amžiuje iš centrinės ar šiaurės europos į Lietuvą pateko bronzinių kalavijų. Daugiausia tokių kalavijų ir jų nuolaužų rasta vakari-

nėje Lietuvos dalyje. skandinaviškos kilmės kalavijų rasta ir į šiaurę nuo Lietuvos – estijoje bei suomijoje.37 švedijoje randami vėlyvojo bronzos amžiaus durklai savo forma primena kalavijus. Tokie yra ir kai kurie Lietuvoje rasti durklai38.

Ankstyvajam geležies amžiui priskiriamų kalavijų Lietuvoje neturime. Gal-būt kalavijo dalimi laikytinas neaiškus geležinio kalavijo ar masyvaus peilio ašmenų galas, rastas Ėgliškių pilkapyno (Kretingos r.) pilkapio nr. 3 sampilo pagrinde. Ankstyviausius geležinius dirbinius, aptiktus Ėgliškių pilkapyje, tyri-nėjimų autorė e. Grigalavičienė priskiria 300 – 200 m. pr. Kr.39

Mozūrijos ežerų regione, Rumijos (Rumia) kapinyne, I a. pr. Kr. priskiriamam kario kape, rastas geležinis kalavijas (8 pav.). Tame pačiame kape taip pat rastas gele-

�5 grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. p. 111, pav. 14–16, p. 112.36 Григалавичене Э., Мяркявичюс А. Древнеишие металлические изделия в Литве. Вильнюс, 1980, с. 48.�7 grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 159–161.38 Григалавичене Э., Мяркявичюс А. Древнеишие металлические изделия в Литве. Виль-нюс, 1980, с. 46.�9 grigalavičienė e. egliškių pilkapiai // lietuvos archeologija. t. 1. vilnius, 1979, p. 37, pav. 10:25:15.

8 pav. Rumijos kapinyne (Mozūrijos ežerų regio-nas) palaidoto kario įkapės – molinis indas, gele-žinis sulankstytas kalavijas ir geležinis ietigalis.

17


žinis ietigalis ir molinis indas. Kalavijas ritualiniais tikslais buvo sulankstytas40. Kalavijai ankstyvajame geležies amžiuje baltų žemėse buvo retas ginklas. Dau-

giau jų (visų pirma – prūsų žemėse) pradėta naudoti senajame geležies amžiuje41.Ietys. Aptariamuoju laikotarpiu baltų žemėse medžioklei ir karybai visų

pirma buvo naudojamos lengvos svaidomosios ietys. sunkių smogiamųjų iečių atsiradimą, remiantis tyrimų duomenimis, galima priskirti tik laikotarpiu apie Kristaus gimimą.

Lietuvos bei Latvijos teritorijoje nėra rasta ankstyvajam geležies amžiui priskiriamų geležinių ar bronzinių ietigalių. Iš ankstesnio laikotarpio – vėlyvojo bronzos amžiaus – Lietuvoje turima keliolika, daugiausia atsitiktinai rastų bron-zinių ietigalių. Daugiau jų aptikta buv. Rytprūsių teritorijoje. Manoma, kad čia kai kurių tipų bronziniai ietigaliai buvo gaminami pagal iš skandinavijos pate-kusius pavyzdžius42. Per dešimt įmovinių bronzinių ietigalių, taip pat priskiriamų bronzos amžiui, rasta Latvijoje43. Lietuvos bei Latvijos teritorijoje rasti bronzos amžiaus ietigaliai veikiausiai buvo įvežtiniai. Panašu, jog bent jau dabartinės Lietuvos ir Latvijos teritorijoje ietys su metaliniais antgaliais aptariamuoju lai-kotarpiu buvo naudojamos labai retai.

Kaulinių įmovinių ietigalių, pagamintų iš vamzdinių kaulų, rasta su anksty-vuoju geležies amžiumi siejamuose piliakalniuose. Kaip pavyzdį galima pateikti radinius iš sokiškių piliakalnio (Rokiškio r.) (7 pav.). Paprasčiausi iki 12–14 cm ilgio ietigaliai buvo pagaminti iš įstrižai nuskeltų vamzdinių kaulų. Taip pat rasta pavienių dailių ietigalių, tyrinėjimų autorės nuomone, pagamintų pagal žalvarinių ietigalių pavyzdį. Vieno ietigalio fragmentas leidžia rekonstruoti visą itin dailaus ietigalio platėjančia plunksna vaizdą44. sokiškių piliakalnyje vyravo 8–10 cm ilgio, 1,0–1,2 cm skersmens įmovomis kauliniai ietigaliai. Tačiau būta ir masyvesnių – daugmaž 15 cm ilgio ir 1,8 cm skersmens ietigalių45.

Kaulinių ietigalių Lietuvos teritorijoje taip pat rasta ankstyvajam geležies amžiui priskiriamų Moškėnų, Petrešiūnų (abu Rokiškio r.) bei kai kuriuose ki-

40 Z przeszłości pomorza Wschodniego. Wrocław – Warszawa – kraków, 1962, p. 49.41 michelbertas m., vitkūnas m. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (i – iv a.) bruožai // karo archyvas. t. Xviii. vilnius, 2003, p. 8–50.42 grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 160–162.4� latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001, p. 170–171.44 grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 89–137; griga-lavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 109, pav. 59:4; grigala-vičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 109, pav. 59:4.45 grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 27–28.


18

tuose piliakalniuose. Kai kurių ietigalių viename įmovos šone buvo padarytos skylutės vinutei (veikiausiai taip pat kaulinei).

Kauliniai ietigaliai, jų gamybai skirtus kaulus nuskėlus pakankamai smailu kampu ir tinkamai nušlifavus, buvo pakankamai aštrūs, kad būtų galima sumedžio-ti žvėrį bei sužeisti ar net nužudyti žmogų. Tačiau šie ietigaliai, o drauge ir ietys nebuvo masyvūs ir veikiausiai naudoti visų pirma kaip svaidomasis ginklas.

Iškelta prielaida, jog kauliniai ietigaliai pagaminti aiškiai sekant metali-nių ietigalių forma, ir spėta, kad piliakalnių gyventojai ankstyvajame geležies amžiuje turėjo ir metalinių ietigalių, kurių trūko, todėl ginkluotės arsenalą teko papildyti ietimis su kauliniais ietigaliais46. su šia prielaida nesinorėtų visiškai sutikti. sekimą metalinių ietigalių formomis galime įžvelgti tik keliuose ietiga-liuose, visų pirma – minėtame ietigalyje iš sokiškių piliakalnio bei ietigaliuose iš Dūkštelių piliakalnio (Ignalinos r.). šiame piliakalnyje vieną iš rastų kaulinių ietigalių gaminęs meistras išties stengėsi pamėgdžioti metalinį ietigalį. Ietiga-lio įkotėje yra skylutė tvirtinimo vinutei47. Manytume, jog daugumos kaulinių ietigalių formą lėmė visų pirma ne sekimas metaliniais pavyzdžiais, bet pačios medžiagos – vamzdinių kaulų – struktūra.

sunku pasakyti, ar ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvos teritorijoje nau-doti bronziniai ietigaliai. Geležiniai ietigaliai taip pat pasirodė tik pačioje laiko-tarpio pabaigoje arba tik senojo geležies amžiaus pradžioje. Baltarusijos teritori-joje, Vileikos r., geležinis įmovinis ietigalis (ilgis – apie 22 cm, plotis – 1,4 cm) rastas brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriamame Malyškų (Малышки) piliakalnyje. šis ietigalis priskiriamas erų sandūrai ir turi kelis analogus zaru-bincų kultūrai priskiriamame Čaplino kapinyne pietinėje Baltarusijoje48. Tame pačiame piliakalnyje rastos dviejų svaidomųjų iečių geležinės įmovos ir vienas svaidomosios ieties antgalis, tačiau šie radiniai jau I–II a. Taigi nemuno aukš-tupio baseine iki šiol rasti ankstyviausi iečių antgaliai priskiriami tik laikotarpiu apie Kristaus gimimą. A. Jegoreičenka su tam tikromis išlygomis dviašmenius svaidomųjų iečių antgalius, rastus brūkšniuotosios keramikos kultūros areale, priskiria laikotarpiu apie Kristaus gimimą49.

Mozūrijos ežerų regione, Rumijos (Rumia) kapinyne, I a. pr. Kr. kario kape rastas geležinis ietigalis ištęsto rombo formos plunksna su iškilia briauna per

46 kulikauskas p., kulikauskienė r., tautavičius a. lietuvos archeologijos bruožai. vilnius, 1961, p. 122.47 krzywicki l. grodziska górno–litewskie. 1. grodzisko w duksztach // pamiętnik Fizyograficzny. t. 22. dz. 5. Warszawa, 1914, pav. iv:20.48 Медведев А.М. Беларуское Понеманье в раннем железном веке. Минск, 1996, с. 30, 150, рис. 46:1.49 Егорейченко А.А. Культуры штрихованой керамики. Минск, 2006, с. 83.

19


vidurį (8 pav.)50. A. Jegoreičenko teigimu, ietigalių su iškiliomis briaunomis pri-skyrimas yra komplikuotas, nes panašūs ietigaliai plačiame baltų kultūrų area-le priskiriami labai įvairiai. Klajoklių skitų areale tokie ietigaliai atsirado V–III a. pr. Kr. Baltų areale jie buvo išplitę bent iki I tūkstm. vidurio. Baltarusijos teritorijoje tokių ietigalių rasta brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiria-muose Azdiatičių (Аздятичи), Ivanės (Ивань), Kaščeličių (Кащеличи), Malyš-kų (Малышки), svidno (Свидно) piliakalniuose, taip pat Dniepro–Dauguvos kultūrai priskiriamame Burakovo (Бураково) piliakalnyje, zarubincų kultūros Čaplino (Чаплино) kapinyne. Panašu, jog daugelis minimų ietigalių gali būti skirtini tik erų ribai arba pirmiesiems amžiams po Kristaus.

Lankai ir strėlės. Geležies amžiaus strėles, rastas Lietuvos teritorijoje, yra išsamiai aptaręs V. Kazakevičius. Kaulinių strėlių antgalių (7 pav.) archeologas savo darbe neaptarė, o ankstyviausius geležinius antgalius skyrė II a.51

Lietuvos teritorijoje rastus kaulinius ir raginius bronzos bei ankstyvojo gele-žies amžiaus strėlių antgalius apibendrinusi e. Grigalavičienė skiria septynias jų grupes: 1. Antgaliai rombo formos plunksna su dviem užbarzdomis; 2. Antgaliai su viena užbarzda; 3. Apvalaus pjūvio antgaliai nusmailintomis plunksnomis ir įtva-romis; 4. Antgaliai plokščia plunksna; 5. Antgaliai, padaryti pagal titnaginių strėlių antgalių pavyzdžius; 6. Antgaliai, padaryti iš paprastų kaulo skelčių, nusmailinus įtvaros galą, nesuteikiant jiems įprastų gražių formų; 7. Įmoviniai antgaliai, pada-ryti iš vamzdinio kaulo, įstrižai nupjovus, nusmailinus ir užaštrinus galą52.

Pateikta kaulinių strėlių antgalių tipologinė schema laikytina viso labo pirmi-ne, orientacine. Detali kaulinių antgalių tipologija ir chronologija – atskiro tyrimo uždavinys. Kai kurie strėlių antgaliai yra netipiškų formų – jas padiktavo atsitikti-niai antgalius gaminusio meistro atlikti kaulo pjovimo ar kirtimo veiksmai. Tokių strėlių antgalių pavyzdžiais galėtų būti kai kurie sokiškių piliakalnio radiniai53.

Ankstyvajam geležies amžiui priskiriami numanomi skitiškos kilmės (sie-jami su klajoklių skitų gentimis, aptariamuoju laikotarpiu klajojusiomis eurazi-jos stepėse) bronziniai strėlių antgaliai, rasti Merkinėje ir šalia Druskininkų54. Pateikiamas ir kita šių ietigalių data, priskiriant juos bronzos amžiaus pabaigai

50 Z przeszłości pomorza Wschodniego. Wrocław – Warszawa – kraków, 1962, p. 49.51 Егорейченко А.А. Культуры штрихованой керамики. Минск, 2006, с. 82–83.52 kazakevičius v. geležies amžiaus strėlės lietuvoje (ii–Xii/Xiii a.). vilnius, 2004.5� grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 113–115.54 grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 114, pav. 20:3, 5.


20

– VII–VI a. pr. Kr.55 Pietinėje Baltarusijos dalyje randami dvisparniai ir trispar-niai bronziniai strėlių antgaliai laikomi kontaktų su skitais liudijimu ir priski-riami 4–3 a. pr. Kr.56 Dniepro – Dauguvos kultūros areale taip pat rasta keletas geležinių strėlių antgalių, kuriuos A. Mitrofanovas laiko esant skitiškos kilmės ir priskiria III a. pr. Kr.57

Apsauginė ginkluotė. Lietuvos teritorijoje ankstyvajam geležies amžiui (kaip ir visu ankstyvuoju metalų laikotarpiu) priskiriamos apsauginės ginkluotės – skydų, šalmų, šarvų nėra rasta. Tačiau negalime teigti, jog apsauginė ginkluotė išvis nebuvo naudojama, juolab kad įvairiuose europos regionuose ji žinoma jau bronzos amžiuje58. senajame geležies amžiuje apsauginė ginkluotė jau plačiai žinoma baltų žemėse. Visų pirma tai skydai. skydų umbų bei kitų skydo detalių gausiausiai randama vakarinėse baltų žemėse. Tuo tarpu rytinėje baltų arealo dalyje, mišrios baltų ir ugro–suomių Djakovo kultūros objektuose rasta spėjamų šarvų plokštelių59. Ant kai kurių bronzos amžiaus pabaigos ir ankstyvojo geležies amžiaus pirmosios pusės Pamario kultūros urnų iš Vyslos žemupio baseino pa-vaizduoti kariai su skydais60.

Fortifikacija

Ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvoje jau egzistavo pakankamai tankus pi-liakalnių tinklas. Archeologas G. zabiela yra argumentuotai apžvelgęs ir įvertinęs piliakalnių raidą Lietuvoje iki Kristaus gimimo. Leisime sau pateikti kelias plačias citatas iš z. Baubonio ir G. zabielos sudaryto „Lietuvos piliakalnių atlaso“61 įvadinės dalies (toliau citatos iš šio leidinio nurodomos gulsčiu šriftu – M.V.), juolab tai – vie-ni konceptualiausių pastarojo meto tekstų, skirtų ankstyvųjų piliakalnių raidai:

„Lietuvos piliakalnių atsiradimą šiek tiek veikė skitų ir keltų įtvirtinimų rai-

55 lietuvos istorija. i tomas. akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. vilnius, 2005, p. 310.56 merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // karo archyvas. t. XX. vilnius, 2005, p. 17.57 aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1993, c. 590.58 Митрофанов А.Г. Железный век средней Белоруссии (vii–vi вв. до н. э. – viii в. н. э.). Минск, 1978, с. 38.59 Harding a. the Bronze age // european prehistory. a survey. new york, Boston, dordrecht, lon-don, moscow, 2002, p. 316–317; merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // karo archyvas. t. XX. vilnius, 2005, p. 17.60 michelbertas m., vitkūnas m. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (i – iv a.) bruožai // karo archyvas. t. Xviii. vilnius, 2003, p. 16–51.61 gimbutienė m. Baltai priešistoriniais laikais. vilnius, 1985, p. 78.

21


da. Kadangi abi tautos su Lietuvos teritorijoje gyvenusiomis gentimis nesiriboja, jų kultūrinė įtaka persidavė per tarpininkus. Toks tarpininkas tarp keltų ir baltų buvo lužitėnų kultūra. Centrinėje Lenkijoje dažniausiai lygiose vietose, apsau-gotose ežerų vandenų, rastas šios kultūros liekanas VIII – VI a. pr. Kr. įrengtos nemažos įtvirtintos gyvenvietės. Bene garsiausia iš jų yra Biskupinas, iš dalies ty-rinėta ir pagal tyrinėjimų rezultatus atkur-ta. Joje medžio įtvirtinimai juosė tankiai užstatytą plotą. Skitų kultūros tarpininkas yra Milogrado kultūra, gyvavusi VII – III a. pr. Kr. Ukrainos šiaurinėje ir Baltaru-sijos pietinėje dalyse. Jos 2–10 ha ploto piliakalniai įrengti kranto kyšuliuose, nuo lauko pusės įtvirtinti 1,5–3 m aukščio py-limais bei jų išorinėje pusėje iškastais 1 m gylio grioviais. I tūkstm. pr. Kr. Lietuvoje jau buvo įtvirtinimų, kuriuos galime laikyti ankstyviausiais piliakalniais. Išsiskiria du jų regionai – Vakarų ir Rytų Lietuva. Rytų Lietuvoje piliakalniams įrengti naudo-tos atskirų kalvų viršūnės. Šių piliakalnių forma yra maksimaliai pritaikyta prie esamo reljefo. Žmogaus rankų paliesti būna tik aikštelės kraštai, kur suformuotas plokštesnis jos kraštas ir 1–2 m aukštyje nuo aikštelės statesnis šlaitas. Aikštelės – šlaito riboje įrengiamos medinės tvoros (9 pav.), kurios neretai būdavo dvigu-bos. Pačioje aikštelėje stovėjo padrikai išsidėstę pastatai. Bendruomenės nebuvo didelės, jas sudariusios vos kelios šeimos, tad tokių piliakalnių aikštelės paprastai nebuvo didesnės nei 30 m skersmens. Pastebimi tokių ankstyvųjų piliakalnių sa-votiško sutankėjimo regionai, kuomet atstumai tarp atskirų piliakalnių siekia kelis šimtus metrų – porą kilometrų (Parsvėto ežero krantai Ignalinos r., Žąsinų ežero apylinkės Švenčionių r.). Ar tai tankaus apgyvendinimo, ar skirtingos piliakalnių chronologijos pasekmė, tebėra neaišku [...].

Ankstyvieji Rytų Lietuvos piliakalniai priklauso brūkšniuotosios keramikos kultūrai [..]. Įtvirtintos gyvenvietės pavyzdžiu iš Rytų Lietuvos galėtų būti nar-kūnų piliakalnis (utenos r.). Archeologinių tyrinėjimų duomenys parodė, jog kal-voje, ilgainiui tapusioje piliakalniu, pirmieji gyventojai pasirodė dar II tūkstm. pr. Kr. pabaigoje. Tuo metu ryškesnių vietovės pertvarkymų nepastebėta. Daugiausia pastatų buvo aikštelės pakraščiuose. Ilgainiui gyventojų skaičius augo, pradėti apgyvendinti vis didesni piliakalnio aikštelės plotai. I tūkstm. pr. Kr. pirmojoje pusėje pastatų atsiranda ir piliakalnio aikštelės viduryje, o pati gyvenvietė (10, 11

9 pav. Vertikalių rąstų tvora pilia-kalnio aikštelės pakraščiuose.

22

pav.) pradedama stiprinti dirbtinėmis kliūtimis. Manoma, kad iš to laiko yra likę ver-tikalių kuolų, perpintų šakomis, apdrėbtomis moliu, ir sutvirtintų akmenimis, pėdsa-kai. Ankstyvajame geležies amžiuje atsiranda ir įtvirtinimų iš žemių – nesaugiausioje šiaurinėje kalvos pusėje kasamas gynybinis griovys ir įrengiamas pylimas62.

Kitas ankstyviausių Lietuvos piliakalnių regionas yra Vakarų Lietuva. Čia ankstyviausi piliakalniai įrengti krantų kyšuliuose arba aukštumų viršūnėse

62 lietuvos piliakalniai. atlasas (sud. Z. Baubonis ir g. Zabiela). t. i. vilnius, 2005, p. 15.

10 pav. Įtvirtintos gyvenvietės Narkūnų piliakalnyje (Utenos r.) rekonstrukcija

11 pav. Pastato Narkūnų piliakalnyje (Utenos r.) rekonstrukcija


2�


(Dapšiai, Mažeikių r.; Daubariai, Mažeikių r.; Imbarė, Kretingos r.; Kurmai-čiai, Kretingos r.). Jų apatiniuose kultūrinio sluoksnio horizontuose rasta tik labai plačios chronologijos dirbinių: lipdytos lygios, brūkšniuotos ir neryškiai grublėtos keramikos, titnaginių grandukų, grąžtelių, kirvelių, akmeninių kaplių, trintuvų, molinių svarelių. Neturint gamtamokslinių datų, šie piliakalniai datuo-jami I tūkst. pr. Kr. antrąja puse63.

sauginių piliakalnyje (šiaulių r.), kurio data I tūkstm. pr. Kr. pabaiga, pi-liakalnio aikštelės pakraščius juose medinė tvora iš kas 1,5–2,5 m į žemę įkastų pušinių 15–20 cm storio rąstų, kurie laikė tarp jų sudėtus horizontalius rąstus. Rąstai, saugant juos nuo padegimo, iš dalies ir nuo vėjo, buvo apdrėbti moliu. už pirmos tvoros daugmaž per metrą atstumu ėjo antra tvora. Piliakalnio aikšte-lėje stovėjo nedideli pastatai (12 pav.). Anot piliakalnį tyrinėjusio V. Daugudžio, gamtos natūraliai labiau apsaugotose piliakalnio vietose būta ir viengubų me-

dinių sienų. Medinės sienos papildomai buvo sustipri-namos akmenimis. Kartais būdavo statomos ir dvi-gubos sienos. Tarpus tarp dvigubų sienų, tyrinėtojo nuomone, veikiausiai dengė stogas. Kartais tarpas tarp dvigubų sienų buvo visiškai užpildomas akmenimis, taip gaunant itin tvirtą gynybinį statinį64.

Vakarų Latvijoje ankstyviausias Paplakos, Liepojos r., piliakalnis datuotas I tūkstm. pr. Kr. viduriu ir antrąja puse. Prie šių piliakalnių greičiausiai tenka priskirti ir daugiau pajūrio ruože žinomus negausius iš akmenų krautus įtvirtini-mus, įrengtus beveik lygiose vietose (Auksūdis, Kretingos r., Jakai, Klaipėdos r.). Čia iš akmenų krautuose pylimuose buvo įrengtos stulpinės konstrukcijos me-dines gynybines sienos. Ankstyva šių akmeninių įtvirtinimų chronologija rodo tai, kad kai kada šių įtvirtinimų liekanos aptinkamos pačiuose ankstyviausiuose pylimų sluoksniuose (Įpiltis, Mosėdis Skuodo r.), o jiems artimiausios analogi-jos žinomos iš Skandinavijos bei šiaures rytinio Pabaltijo, kur iš akmenų krauti

63 grigalavičienė e. narkūnų didžiojo piliakalnio tyrinėjimų rezultatai (apatinis kultūrinis sluoksnis) // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 41–42, pav. 67.64 lietuvos piliakalniai. atlasas (sud. Z. Baubonis ir g. Zabiela). t. i. vilnius, 2005, p. 15.

12 pav. Įtvirtinimų Sauginių piliakalnyje (Šiaulių r.) rekonstrukcija.


24

įtvirtinimai pasirodė apie 1300 m. pr. Kr.Žiediniai iš akmenų ir žemių įrengti vakarų Lietuvos įtvirtinimai iki šiol

labai mažai tyrinėti, neaiški tikslesnė jų chronologija. Jakų piliakalnis įrengtas lygioje vietoje, vėlesniais laikais labai apardytas žemės darbų metu. Piliakalnio skersmuo – daugmaž 45 m. Aikštelę juosia 17–20 m pločio pylimas, kurio pieti-niame pakraštyje žymūs buvusio įvažiavimo pėdsakai. nedidelės apimties arche-ologinių tyrinėjimų metu rasta stulpaviečių, degėsių, molio tinko, keramikos šu-kių65. Tai – labai įdomus archeologinis objektas. Tikėtina, kad ir kitose Lietuvos vietose pavyktų rasti panašių įtvirtinimų. Jie galėjo būti pastatyti bendruomenių, kurios gyveno lygumose ir dėl atitinkamų gamtinių sąlygų neturėjo galimybės įrengti piliakalnio natūralioje kalvoje.

Pagal įtvirtinimus išsiskiria keli brūkšniuotosios keramikos kultūros pilia-kalnių tipai, kurie greičiausiai yra chronologiškai ir funkciškai skirtingi. Vieną grupę sudaro jau minėti nedideli piliakalniai kalvų viršūnėse be ryškiau išreikštų įtvirtinimų (Armališkės, Utenos r., Betiškės, Zarasų r., Gugiai, Zarasu r., Avil-čiai, Molėtų r., Malkestas, Molėtų r., Paseirninkai, Lazdijų r.). Juose buvo plo-nas kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta akmeninių kirvių. Tokie piliakalniai iki šiol beveik netyrinėti, tik labai suardytame Bikūnų antrajame piliakalnyje rasta akmeninio kirvio išgrąža bei lipdyta šukė. Šių piliakalnių papėdėse aiškesnių gyvenviečių liekanų neaptikta.

Kitai grupei priklauso piliakalniai nemažomis (40–80 m skersmens) pailgo-mis keturkampėmis ar ovaliomis aikštelėmis (Antilgė, Utenos r., Mineikiškės, Za-rasų r., Jaurelis, Utenos r., Šišponiškės, Zarasų r.) be žymesnių įtvirtinimų. Kaip rodo tyrinėjimai, šie piliakalniai buvo stambesnių bendruomenių gyvenamosios vietos. Jų įtvirtinimus sudarė tik dvigubos medinės tvoros aikštelės pakraščiuose (Nevieriškė, Švenčionių r., Narkūnai). Tai ilgiau gyvavę piliakalniai su storesniu kultūriniu sluoksniu, kartais pridengtu vėlesnių epochų palikimo, todėl jo dalis išliko iki mūsų dienų.

sokiškių piliakalnis (Ignalinos r.) pergyveno kelis savo raidos etapus, pra-dedant vėlyvuoju bronzos amžiumi ir baigiant senuoju geležies amžiumi (nuo III tūkstm. pr. Kr. pabaigos iki pirmųjų amžių po Kristaus). Maždaug VIII–III a. pr. Kr., vėlyvojo bronzos amžiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus sandūroje, piliakalnis buvo toliau tvirtinamas. Iš pirmųjų fortifikacijos darbų, atliktų dar bronzos amžiuje, liko apsauginis 3–5 m pločio, 1,1–2 m gylio griovys, o už jo vidinėje aikštelės pusėje – apie 0,7 m aukščio bei iki 2 m pločio pylimėlis bei

65 daugudis v. senoji medinė statyba lietuvoje. vilnius, 1982, p. 15–19, pav. 2, 3, 4.

25


dar vienas negilus griovys. Įtvirtinimus papildė medinės užtvaros. Bronzos am-žiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus sandūroje gyventojai toliau aukštino pylimą smėliu bei moliu. Piliakalnio aikštelėje stovėjo stulpinės konstrukcijos pastatai. Labiausiai piliakalnis pertvarkytas paskutiniaisiais ankstyvojo geležies amžiaus ir pirmaisiais senojo geležies amžiaus šimtmečiais. Atlikti dideli žemės darbai, piliakalnio šlaitai padaryti statesni, įrengtos terasos. Iš kalvos nuolaidžiais šlai-tais jis tapo aukštu, stačiais šlaitais, sunkiai prieinamu piliakalniu66.

„Trečiai grupei priklauso tiek kalvų viršūnėse, tiek ir krantų kyšuliuose įrengti 30–80 m dydžio piliakalniai daugiausia keturkampėmis aikštelėmis, kraš-tuose sutvirtinti pylimais (Dryžiai, Utenos r., Paūdronis, Šalčininkų r., Suginčiai, Molėtų r.). Šie piliakalniai neretai turi ir papildomas įtvirtinimų (griovių – py-limų) linijas šlaituose (Zokoriai, Zarasų r., Barčiai, Varėnos r., Pakainiai), pa-prastai virtusias terasomis. Tai bene geriausiai pažįstami ir daugiausia tyrinėti brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniai. Jie naudoti gana ilgą laiką, gy-nybiniai įtvirtinimai ne kartą rekonstruoti, plėsti ir stiprinti (Sokiškiai, Ignalinos r., Velikuškės, Zarasų r.). Šie piliakalniai pergyveno brūkšniuotosios keramikos kultūros žlugimo laikus ir gyvavo iki I tūkstm. vidurio. Jų papėdėse yra nemažos gyvenvietės, siekiančios iki 6 ha plotą (Sokiškiai).

Atskiras ankstyvųjų piliakalnių tipas yra nedidelių kalvų viršūnėse įrengti maži piliakalniai apvaliomis, iki 20 m skersmens aikštelėmis, apjuosti 2–3 įvirti-nimų žiedais. Paprastai pirmas pylimų žiedas juosia aikšte1ę, 3–4 m žemiau jos pastatytuose šlaituose iškastas griovys, kurio išorėje supiltas pylimas (Jašiškis, Anykščių r., Obonys, Kupiškio r., Puziniškis, Ignalinos r.). Kai kada žemiau pir-mosios įtvirtinimų linijos šlaituose dar įrengta antroji (Ažubalis, Ignalinos r., Tolimėnai, Ignalinos raj.; Biekaučyzna, Zarasų raj., Strakšiškė, (Ignalinos raj. Šie piliakalniai netyrinėti, aiškesnių papėdžių gyvenviečių neturi.

Atskira labai negausi brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių rūšis yra didžiuliai (0,5–3 ha) piliakalniai – gyvenvietės, turintys tik natūralius įtvirti-nimus. Paprastai tai statūs šlaitai, papėdėje juosiami vandens (Jonėnai, Molėtų r., Šinkūnai, Ukmergės raj., Velikuškės II, Zarasų r., Kalviai, Utenos r., Aviliai, Zarasų r.). Tai tiesiog didžiulės silpnai įtvirtintos gyvenvietės. Tiek šie piliakal-niai, tiek ir gausios brūkšniuotosios keramikos kultūros papėdžių gyvenvietės lieka beveik netyrinėtos. <...>

Pagrindinius brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių bruožus at-kartoja ir kitų Lietuvos vietų piliakalniai. Kadangi jie beveik netyrinėti, nega-

66 Banytė r., žulkus v. jakų klaipėdos rajone žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai // archeologi-niai tyrinėjimai lietuvoje 1992 ir 1993 metais. vilnius, 1994, p. 39 – 43.


26

lime kalbėti nei apie tikslesnę jų chronologiją, nei apie kultūrinį priklausymą. Vakarų Lietuvoje žinomos negausios Pilalės – nedidelės kalvelės upių slėniuose, neturinčios piliakalnių bruožų ir šiame atlase [iš kurio paimta citata – M.V.] ne-pristatomos. Tuo tarpu Vakarų Lietuvoje žinoma ir nedidelių neįtvirtintų (Veite-liai, Skuodo raj.), ir didesnių įtvirtintų (Kurmaičiai, Kretingos r.), ir mažų labai smarkiai įtvirtintų piliakalnių“ 67.

Dar vienas itin įdomus įtvirtintų gyvenviečių tipas, būdingas ankstyvojo geležies amžiaus baltams, – gyvenvietės ant vandens. Bene plačiausiai žinomas tokio pobūdžio objektas – ožyšo (orzysz) gyvenvietė (13 pav.) Mozūrijos ežerų

regione Lenkijoje. ežero seklumoje, netoli kranto, iš rąstų keliais aukštais buvo suklota medžio rąstų kons-trukcija, sutvirtinta į ežero dugną sukaltais ąžuoliniais poliais – savotiška medinė sala, kurią juosė statmenų rąstelių siena. su krantu šia dirbtinę salą jungė tiltas. saloje, užėmusioje 2–3 arų plotą, stovėjo keli stulpinės konstrukcijos pastatai. L. okulič – Kozaryn teigimu, taip didžiulėmis pastango-mis, naudojant milžiniškas darbo sąnaudas, įrengta sala saugojo jos gyvento-jus nuo svetimų žmonių ir žvėrių68. Iš dalies galima būtų sutikti su tokiu teigi-niu. Tačiau dirbtinės salos privalumai išnykdavo, vos spustelėjus dideliems šal-čiams ir ežerui užšalus.

67 grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 92–101.68 lietuvos piliakalniai. atlasas (sud. Z. Baubonis ir g. Zabiela). t. i. vilnius, 2005, p. 14–16.

13 pav. Polinės Ožyšo gyvenvietės likučiai

27


Kita gyvenvietė ant vandens Mozūrijos ežerų regione, tyrinėta Maltainių (Moltajny) vietovėje. Kaip ir ožyšo gyvenvietė, Maltainių gyvenvietė skiriama V a. pr. Kr. ir priskiriama Vakarų baltų pilkapių kultūrai. Maltainių gyvenvietė buvo daugmaž kvadrato formos, 22 x 20 m dydžio69. Gana panašiai buvo įrengta, tik keliolika kartų didesnė daugmaž vienalaikė Biskupino gyvenvietė Lenkijoje, priskiriama Lužitėnų kultūrai.

Labai įdomūs radiniai ir iš Luokesų ežero (Molėtų r.), kur grupė Lietuvos archeologų prieš keletą metų aptiko dviejų polinių gyvenviečių pėdsakus. Pir-moji gyvenvietė aptikta šiaurinėje ežero dalyje. Iš polių išsidėstymo matyti, kad gyvenvietė pusapvalio plano. centrinėje 30x35 m dydžio gyvenvietės dalyje būta gyvenamųjų būstų. Manoma, kad gyvenamąjį kompleksą galėjo sudaryti iki dešimties pastatų. Gyvenvietę dar juosė polių tvora iš į ežero dugną sukaltų dviejų polių eilių. Tokia tvora galėjo svariai padidinti gyvenvietės gynybines ga-limybes ne tik vasarą, bet ir ežerui užšalus. Luokesų gyvenvietė priskiriama II tūkstm. pr. Kr.70 „arba vėlyvojo geležies amžiaus pabaiga“ – ankstyvojo geležies amžiaus pradžia71. Brūkšniuotosios keramikos kultūros teritorijoje rastos Luoke-sų gyvenvietės bei „medinės salos“ iš Mozūrijos ežeryno rodo, jog baltų genčių areale greta piliakalnių buvo ir įtvirtinimų vandenyje, tačiau jų tyrimai dar tik dabar bus plačiau aptariami.

Susisiekimas

Žirgų naudojimas. Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje greta kitų na-minių gyvulių auginti ir arkliai. Rytų Lietuvos piliakalnių kultūriniuose sluoks-niuose jų kaulai sudaro 5–15 % visų kaulų. Arklių mėsa naudota maistui – tai liudija rasti dažniausiai suskaldyti arklių kaulai72. Tiesa, sunku pasakyti, kiek arkliai buvo reikšmingi kaip naminiai gyvuliai, nes bent dalį rastų arklių kaulų gali sudaryti sumedžiotų laukinių arklių – tarpanų – kaulai.

Ant kai kurių bronzos amžiaus pabaigos ir ankstyvojo geležies amžiaus

69 gackowski W. osiedlie navodne z mołtajn, gm. Barciany. Wstępne wwniki analiz przyrodniczych (próba rekonstrukcji zabudowy) // Ziemie polskie we Wczesnej epoce żelaza i ich powiązania z intymi terenami. rzesów, 1992, p. 353–355.70 Baubonis Z., kraniauskas r., kvedaravičius m. luokesų ežero senovės gyvenvietės povandeni-niai archeologiniai tyrinėjimai // archeologiniai tyrinėjimai lietuvoje 2000 metais. vilnius, 2002, p. 229–231.71 lietuvos istorija. i tomas. akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. vilnius, 2005, p. 314.72 grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 99.


28

pirmosios pusės Pamario kultūros urnų iš Vyslos žemupio baseino pavaizduoti ne tik žirgai, bet ir spėjami raiteliai, o ant Grabove rastos urnos – dvie-jų arklių tempiamas vežimas (14 pav.)73. skandina-vijoje rasti vėlyvajam bronzos amžiui priskiriami uolų raižiniai, kuriuose vaizduojami dviračiai ir keturračiai vežimai, tempiami dviejų žirgų74.

Vakarų baltų areale žirgai jau naudoti ne tik jo-jimui, bet ir vežimų tempimui. Tuo tarpu kitose baltų žemėse žirgais jau jota, tačiau žirgo aprangos detalių ir raite-lio reikmenų rasta itin mažai. Baudėjose (Prienų r.) tvenkiny-je aptiktas ankstyvajam geležies amžiui priskiriamas bronzinių dirbinių lobis – įvijinis smeig-tukas, dvi įvijinės apyrankės ir trys apskritos plokštelės75. šios plokštelės laikomos žirgo ap-rangos detalėmis76. Petrešiūnų piliakalnyje (Rokiškio r.) rastas kaulinis kamanų laužtukas. Panašių dirbinių aptikta Latvijos ir Baltarusijos pilia-kalniuose77.

svarbus kokybinis žirgų naudojimo jojimui požymis yra pentinų išplitimas. Rytų baltų areale pentinai plačiau žinomi tik nuo senojo geležies amžiaus78. Tik zarubincų kultūros areale, pietinėje Baltarusijoje, aptinkami seniausi pentinai, priskirtini laikotarpiui apie Kristaus gimimą79.

natūralu, kad intensyvesnio žirgų naudojimo jojimui ar net vežimų tem-pimui pėdsakų randama vakarinėse ir pietinėse baltų žemėse. Čia gyvenusios

7� gimbutienė m. Baltai priešistoriniais laikais. vilnius, 1985, p. 78–82, pav. 47.74 merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // karo archyvas. t. XX. vilnius, 2005, p. 17.75 kulikauskas p., kulikauskienė r., tautavičius a. lietuvos archeologijos bruožai. vilnius, 1961, p. 138–139, pav. 87.76 grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 99.77 rimantienė r. lietuva iki kristaus. vilnius, 1995, p. 117.78 Егорейченко А. А. Культуры штрихованой керамики. Минск, 2006, с. 84.79 Археалогiя Беларусi. Т. 2. Мiнск, 1999, c. 250.

14 pav. Grabove (Lenkija) rasta Pamario kultūros antropomorfinė urna, ant kurios pavaizduotas dvie-jų arklių tempiamas keturratis vežimas

29


gentys su visuomenėmis, kuriose žirgai buvo plačiai naudojami (Pamario kultūra – su germanais, zarubincų kultūra – su skitais). Žirgų reikšmė karybai ir susisie-kimui tolydžio augo. Akivaizdu, kad baltai vis labiau mokėsi jodinėti žirgais, ir raiteliai darėsi vis reikšmingesnis karybos elementas. Tuo tarpu vežimų reikšmė karyboje kelia abejonių. Kovos vežimai efektyvūs atviroje vietovėje, tuo tarpu visas baltų gyvenamas arealas buvo itin miškingas. Pamario kultūros žmonės šiuos vežimus galėjo naudoti visų pirma kaip genčių vadų prabangos, valdžios simbolį.

Laivyba. susisiekimui taikiais ir kariniais tikslais reikšminga buvo laivy-ba. Deja, kol kas apie vidaus vandenyse ir jūroje ankstyvajame geležies am-žiuje naudotus luotus bei laivus galime spęsti tik pagal gretimoms proistorės epochoms skiriamus radinius bei ankstyvojo geležies amžiaus laivus iš gretimų nebaltiškų regionų.

Luotų, ankstyvajam geležies amžiui, Lietuvoje neturime. Tačiau rasta luotų tiek iš ankstyvesnių, tiek iš vėlyvesnių epochų80. sprendžiant pagal chronologiš-kai artimiausius bronzos ir senojo geležies amžiaus luotus, ankstyvajame gele-žies amžiuje naudoti luotai galėjo būti 4–8 m ilgio, nors jau bronzos amžiuje būta ir itin masyvių, net 15 m ilgio luotų. Kartais keli luotai buvo sujungiami šonais. Taip gaunama ne itin manevringa, bet stabili krovinių bei žmonių gabenimui skirta susisiekimo vandeniu priemonė.

Žinių apie ankstyvajame geležies amžiuje Baltijos jūroje naudotus laivus suteikia unikalus radinys Danijos Also saloje. Čia durpyne rastas IV a. pr. Kr. datuojamas 19 metrų ilgio laivas, jame tilpo apie 20 žmonių. Laivas buvo paau-kotas kartu su jame sudėtais ginklais, priklausiusiais 21–22 kariams81. Panašius laivus galėjo statytis ir pajūryje gyvenusios baltų gentys.

Karinė organizacija. Karinių konfliktų pėdsakai

Ankstyvojo geležies amžiaus karinė organizacija neatsiejamai susijusi su to meto visuomenės organizacija. Dar II tūkstm. pr. Kr. viduryje, yrant patriar-chalinėms šeimoms, dalis atsiskyrusių šeimų paliko neįtvirtintas gyvenvietes ir,

80 kuncienė o. susisiekimo vandeniu priemonės lietuvoje iki Xiii a. // lietuvos tsr mokslų akade-mijos darbai. serija a., 1975 t. 2 (51), p. 51–59; perminas k. priešistoriniai luotai lietuvoje // praeities puslapiai: archeologija, kultūra, visuomenė. klaipėda, 2005, p. 223–250.81 randsborg k. scandinavian armies. military organization before viking age // archeologia Balti-ca. t. 2. vilnius, 1997, p. 105.


�0

ieškodamos saugių vietų, įsikūrė gamtos apsaugotose aukštumose. Manoma, kad piliakalniuose gyveno giminingos šeimos, turėjusios bendrus protėvius. Piliakal-niuose veikiausiai gyvendavo 60–100 žmonių. Piliakalnyje klostėsi nauji eko-nominiai ir socialiniai santykiai. Pagrindinis ūkinis vienetas buvo šeimos ben-druomenė, kuri naudojosi bendrais žemdirbystės, medžioklės, žvejybos plotais, turėjo bendras gyvulių bandas. sutelkę jėgas, gyventojai gebėjo geriau įtvirtinti piliakalnį, saugoti jį ir gintis. Kai kurie šeimos nariai, be bendrų darbų, dar papil-domai rinko maistą, gamino aprangą, kitus reikmenis. Dalis gyventojų dirbo dar-bus, kurie reikalavo specifinių žinių ir pasirengimo. Pamažu jie tapo puodžiais, žalvarinių ir geležinių dirbinių gamintojais. Iš jų vėliau išaugo amatininkai. Pa-laikyti ryšiai ir su tolimesnių piliakalnių gyventojais. Ilgainiui, didėjant gyven-tojų skaičiui, dalis gyventojų atsiskirdavo ir išsikeldavo į naujus piliakalnius, gyvenvietes šalia piliakalnių arba atskiras atviras gyvenvietes82.

Įsikūrimas piliakalniuose liudija, kad tarp bendruomenių daugėjo konflik-tų. Tai iš dalies sietina su atskirų bendruomenių santykiniu turtėjimu. Jis galėjo ryškėti dėl prekybos arba vietinės metalurgijos keliu gautų metalinių dirbinių turėjimo arba neturėjimo. Metaliniai darbo įrankiai dirbiniai palengvindavo įvai-rius darbus, metaliniai ginklai ir papuošalai buvo prestižo daiktai, kurie negalėjo nemasinti svetimų bendruomenių plėšikiškų išpuolių. Be abejo, greta metalinių dirbinių geidžiamas grobis buvo ir kitos materialinės vertybės – gyvuliai, maisto atsargos. Labai tikėtina, kad geidžiamas grobis buvo ir belaisviai, visų pirma – metalurgijos ir kalvystės meistrai.

Karinių konfliktų buvimą liudija ne tik sparti fortifikacijos pažanga, bet ir gana dažni gaisrų pėdsakai piliakalniuose. Jie sietini visų pirma su kariniais ant-puoliais, nors, be abejo, būta ir buitinio pobūdžio gaisrų.

Priešams užpuolus piliakalnį, jo ginti stodavo visi pajėgūs tai daryti gy-ventojai. Kitas klausimas, kokios pajėgos buvo sutelkiamos puolamiesiems žy-giams, kokia buvo to meto karinė organizacija. Kai kurių vakarų šalių autorių (A. Hardingo, K. Kristianseno) nuomone, jau bronzos amžiuje egzistavo karių visuomenė, kurioje vyravo karinis elitas, o karyba buvo neatskiriama sudedamoji kasdienio gyvenimo dalis ir priemonė, leidžianti atskiriems individams įgyti ati-tinkamą statusą ir galimybę valdyti kitus. Manoma, kad ir Lietuvoje bei visame Baltijos regione vyko panašūs procesai. Remiantis archeologinių tyrinėjimų duo-menimis, teigiama, kad jau vėlyvajame bronzos amžiuje kai kurios bendruome-nės turėjo pusiau profesionalių karių būrius. Greta tokių bendruomenių, mano-

82 grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 96–97.

31


ma, egzistavo ir neturtingos bendruomenės, kuriose nebuvo pusiau profesionalių karių, ir šių bendruomenių vyrai turėjo patys apsiginti83. su pastaruoju archeo-logo A. Merkevičiaus teiginiu būtų sunku sutikti: labai abejotina, kad baltų že-mėse galėjo egzistuoti bendruomenės su pusiau profesionalių karių būriais ir be jų. Karinių antpuolių grėsmė buvo akivaizdi visame baltų gyvenamame areale. Karybai esant neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi, kiekvienas suaugęs ir ginklą gebantis naudoti vyras neišvengiamai buvo pusiau profesionalus karys, o prabangūs ginklai liudijo ne didesnį jų savininkų profesionalumą, bet buvo prestižiniai daiktai, simbolizuojantys turtingumą.

Manytume, jog aptariamuoju laikotarpiu pusiau profesionalių karių būriai baltų žemėse jau formavosi, tačiau jie dar nebuvo pasiekę profesionalios kariau-nos lygio, kai kariauna, pavaldi vadui, iš esmės gyvena vien tik iš karybos. spren-džiant iš vienalaikių germanų genčių karybos tyrimų bei vėlesnio laikotarpio – senojo geležies amžiaus – baltų ir germanų genčių karybos tyrimų, ankstyvajame geležies amžiuje baltų žemėse egzistavo karinė demokratija. Profesionalių karių sluoksnis dar nebuvo susiformavęs, karines pajėgas sudarydavo eiliniai bendruo-menininkai, vadovaujami autoritetingų vyresniųjų – renkamų vadų. Vadų įtaka ir autoritetas visų pirma reiškėsi ne turtu, bet asmeninėmis savybėmis – drąsa, ko-vingumu, organizacinėmis savybėmis, gebėjimu valdyti įvairius ginklus. senojo geležies amžiaus kapuose greta ginklų randami ir darbo įrankiai, o tai liudija, jog čia palaidoti eiliniai bendruomenės nariai, imdavę ginklą į rankas kilus pavojui arba plėšiamųjų žygių metu84.

Labai sunku apibūdinti ankstyvojo geležies amžiaus karių ginkluotės kom-pleksus. Kapų tirta labai mažai, ginklų juose rasta itin mažai. Remiantis bron-zos amžiaus kapų medžiaga, galime spėti, jog vadų ginklas (turintis ir svarbaus simbolio reikšmę) buvo kalavijas. Pavyzdžiui, Rytprūsiuose, Rantavoje tirtas pilkapis, kuriame palaidotas vyras, be kitų prabangių įkapių (stiklo ir gintaro ka-rolių, žalvarinės apyrankės ir smeigtuko), turėjo ir du ginklus – kalaviją ir kovos kirvį85. Tai – išskirtinis, valdovo, kapas. Bronzinius, o vėliau geležinius kovos kirvius bei kalavijus turėjo tink nedaugelis karių – vadų. eiliniai bendruomeni-ninkai dažniausiai ginkluodavosi kur kas paprastesniais ginklais – ietimis su kau-liniais ir raginiais ietigaliais, durklais, akmeniniais kirviais, buožėmis, lankais

83 merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // karo archyvas. t. XX. vilnius, 2005, p. 23–24.84 michelbertas m., vitkūnas m. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (i – iv a.) bruožai // karo archyvas. t. Xviii. vilnius, 2003, p. 59–62.85 gimbutienė m. Baltai priešistoriniais laikais. vilnius, 1985, p. 70–71, pav. 35.


�2

ir strėlėmis. Tai, kaip mažai rasta metalinių ginklų, lyginant su pagamintais iš akmens, kaulo, rago, liudija, jog metaliniai ginklai buvo didelė retenybė ir negali būti laikomi išskirtiniu pusiau profesionalių ar profesionalių karių būrių egzis-tavimo požymiu. Tai – turto, atskirų vadų galios simboliai, neturėję kokybinės įtakos karinių konfliktų eigai.

Karinių konfliktų būta ne tik tarp atskirų baltų bendruomenių, bet ir su iš-orės priešais. Pietines baltų gentis puldinėjo klajokliai skitai. Jų ginkluotės fra-gmentų rasta netgi toli šiaurėje – Lietuvos teritorijoje netoli Druskininkų rasta skitiškų strėlių antgalių. Vargu ar skitai galėjo prasiveržti taip toli į šiaurę – šie antgaliai tikriausiai pateko į Lietuvos teritoriją kaip prekės. Tuo tarpu kur kas labiau skitai niokojo pietinius baltų arealo pakraščius – Milogrado ir Juchnovo kultūrų teritoriją.

Tikriausiai karinių konfliktų grėsmė ir vakarines baltų gentis skatino kurti sunkiau pasiekiamus įtvirtinimus, pavyzdžiui, gyvenvietes dirbtinėse salose.

Paprastai daugiau sužinoti apie praeities žmonių konfliktus, patirtas trau-mas padeda ir antropologiniai tyrimai. negausūs ankstyvojo geležies amžiaus laidojimo paminklai šiuo atžvilgiu nėra informatyvūs: paplitus mirusiųjų degini-mo papročiui, Lietuvos teritorijoje iš šio laikotarpio antropologinės medžiagos beveik nėra86.

sparti fortifikacijos raida leidžia teigti, jog ankstyvasis geležies amžius buvo iš tiesų didelės karinių antpuolių grėsmės laikas. Tai skatino atskiras ben-druomenes skirti ženklius žmogiškuosius išteklius gynybos poreikiams tenkinti. Turtėjant atskiroms bendruomenėms, laipsniškai išsiskyrė pusiau profesionalių karių sluoksnis, kurio vienu iš pagrindinių (atskirais atvejais galbūt netgi pagrin-diniu užsiėmimu) tapo karyba.

Išvados

1. Ankstyvasis geležies amžius pasižymėjo karinio pobūdžio konfliktų gau-sa. Tai liudija gausūs fortifikacinių įrenginių pėdsakai. Pakankamai tvirtų pilia-kalnių, gyvenviečių dirbtinėse salose įrengimas reikalavo didelių darbo sąnaudų. Tai liudija buvus pakankamai rimtą pavojų, kad atskiros bendruomenės gali būti užpultos kitų giminingų bendruomenių narių ar netgi svetimų etnosų karių.

2. Ankstyvajame geležies amžiuje baltų žemėse buvo tęsiamos ankstesnio

86 jankauskas r. lietuvos gyventojų antropologija: nuo seniausių laikų iki Xiii a. // istorija. t. XliX l. vilnius, 2001, p. 40.

��


periodo – vėlyvojo geležies amžiaus – fortifikacijos tradicijos. Greta stipriomis medžio ir akmenų užtvaromis sustiprintų piliakalnių egzistavo ir didelės, palygin-ti silpnai įtvirtintos, gyvenvietės piliakalniuose. Tai lėmė tuo metu bendruomenei kilusios grėsmės mastas bei bendruomenės ūkinis ir gynybinis pajėgumas.

3. Pagrindiniai baltų genčių karių ginklai ankstyvajame geležies amžiuje buvo ietys kauliniais ir raginiais antgaliais, durklai, lankai ir strėlės, akmeniniai kirviai ir buožės. Itin reti ir brangūs ginklai buvo bronziniai bei geležiniai kirviai ir kalavijai. Metalinių ginklų naudota labai mažai. Metaliniai ginklai buvo išskir-tinės vadų padėties simboliai.

4. Žirgai ankstyvajame geležies amžiuje jau naudoti jojimui. Vakarų baltų gentys šiuo metu jau galėjo turėti vežimų, tačiau jų reikšmė karyboje abejotina. susisiekimui vandeniu naudoti luotai. Pajūryje gyvenusios bendruomenės, tikė-tina (remiantis analogijomis kaimyniniuose regionuose), jau turėjo ir plaukioji-mui atviroje jūroje tinkamų laivų.

5. Baltų bendruomenėse ankstyvajame geležies amžiuje jau būta pusiau profesionalių karių būrių. Profesionalių karių sluoksnis dar nebuvo išsiskyręs. Gynyba buvo visų bendruomenės narių rūpestis.

6. Karinių konfliktų pasitaikydavo tarp etiškai artimų baltiškų bendruo-menių. Baltų arealo pakraščiuose gyvenusios gentys susidurdavo ir su svetimų etnosų kariai. Pietinės baltų gentys patirdavo klajoklių skitų antpuolius.

�4�4

karas ir taika radvilų Biržų kunigaikštystėje Xvi a.

paBaigoje – Xvii a. viduryjeDeimantas KARVELIS

Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuvos istorijos katedra

Įvadas

naujųjų amžių Lietuvos karybos istoriografija gali pasigirti daugeliu darbų, na-grinėjančių xVI–xVII a. LDK karus, etmonų vaidmenį juose, atskirus žymesnius mūšius, pašauktinių prievolių veikimą, diplomatiją ir pan. Tačiau stinga tyrinėjimų, analizuojančių karo įtaką pačiai to meto visuomenei, ypač vietinei. šiame tekste vienos konkrečios ordinacinės valdos Radvilų Biržų kunigaikštystės (toliau–BK), gyvavusios 1547–1811 m., pavyzdžiu, remiantis gausiais iki šiol istoriografijoje ne-naudotais archyviniais šaltiniais1, liečiami klausimai, iki šiol mokslinėje literatūroje nagrinėti menkai arba išvis nenagrinėti, potencialiai praplečiantys karybos istori-kos problemų klausimyną. Galbūt per daug pretenzingai tolstojiškai suformuluotu straipsnio pavadinimu tiesiog siekiama nukreipti skaitytojo akis į sunkiai šaltiniuose apčiuopiamą, tačiau labai įdomų aspektą – lokalinės dvaro visuomenės egzistenciją karo ir taikos metu, kurias savo ruožtu naujaisiais amžiais taip pat ne visuomet įma-noma radikaliai atskirti. Be abejo, šis tekstas nepretenduoja į visų šaltiniuose atspin-dimų klausimų pristatymą, bet konkrečiai apima tuos, apie kuriuos istoriografija gali pasakyti mažiausiai: xVI–xVII a. privačios didikų kariuomenės komplektavimas, dalyvavimas karo veiksmuose; bastioninių pilių karinis funkcionalumas; svetim-šalių karininkų vaidmuo LDK karinėse pajėgose; dvaro visuomenės elgsena karo metu; xVII a. pradžios švedmečio empirika šiaurės Lietuvoje ir pan. Tekstu iš dalies siekiama parodyti, jog istorinių šaltinių empirika atskirais atvejais leidžia atskleisti xVI–xVII a. lokalios karo istorijos puslapius.

Kadangi pasirinkta konkreti Radvilų valda – Biržų kunigaikštystė, galima

1 ypač informatyviais laikytini radvilų giminės fondas vyriausiajame senųjų aktų archyve varšuvoje bei radvilų dvaro dokumentai, saugomi a. dubrovskio kolekcijoje rusijos mokslų akademijos bibli-otekoje peterburge.

�5

KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE

buvo pasitelkti tik vadinamąją „biržietiškąją“ lenkų ir lietuvių istoriografiją, tei-kiančią informacijos apie Biržų–Dubingių šakos Radvilas, Biržų pilį. Joje teko ieškoti nedidelių epizodų karybos tematika. Tarp tyrinėjimų išsiskiria s. Pinkaus darbai, pateikiantys detalią, plačiai archyvine medžiaga dokumentuotą pilies sta-tybos ir restauravimo istoriją2. svarbu tai, jog Pinkui, skirtingai nei kitiems anks-čiau apie Biržų pilį rašiusiems autoriams3, labiau rūpėjo ne pilies architektūriniai ir urbanistiniai dalykai, bet ją kūrę, statę, joje gyvenę žmonės – lokali visuomenė. Iš lenkų istorikų šiuo pavyzdžiu pasekė T. Vasilevskis, pirminių šaltinių duome-nimis paryškinęs Pinkaus nagrinėtą pilies restauracijos istoriją xVII a. pirmoje pusėje4, bei H. Visneris, remdamasis Radvilų korespondencija, rašęs apie pilies statybinius darbus xVII a. pradžioje5. nemažai dėmesio Biržų pilies statybos istorijai kitų valstybės tvirtovių kontekste skirta monumentalioje B. Dybašio mo-nografijoje6. Autorius Radvilų Biržų ir slucko pilis pasirinko kaip klasikinius privačios fortifikacijos pavyzdžius. Vertingi studijos epizodai, pateikiantys Biržų pilies statybos xVII a. pirmoje pusėje socialinį kontekstą (didiko iniciatyvos, lokalios visuomenės vaidmens apibūdinimas). M. Jučo darbe, nagrinėjančiame ne tik pilies, bet ir svarbių miesto komunikacinių struktūrų (rotušės, mokyklos, gatvių tinklo, gynybinės sienos) raidą, pateikiama naujos šaltinių medžiagos apie xVI–xVII a. vidurio laikotarpį7. Paminėtini I. švereikaitės ir n. Kitkausko dar-bai. Pirmasis skirtas pilies statybos ir egzistencijos istorijai 1586–1704 m.8, antra-sis – pilies olandiškojo fortifikacinių elementų atspindžiams 1640–1669 m.9 Tie-sa, pastarajame darbe autorius iš esmės remiasi xVII a. antrosios pusės ir xVIII a. medžiaga bei archeologinių tyrinėjimų duomenimis, todėl temos atskleidimas iki 1655 m. nėra didelis. nedidelis A. Baublio straipsnis reprezentuoja mėginimą

2 pinkus s., Biržų pilis, Lietuvos pilys, Vilnius, 1971, p. 245-276; idem, Biržų pilis, vilnius, 1986.� Ciechanowiecki a., Z dziejów budowy zamku w Birzach, Kwartalnik Architektury i Urbanistyki, 1959, t. 4, Z. 1-2, s. 43-66.4 Wasilewski t., Budowa zamku i rezydencji radziwiłłów w Birżach w latach 1586-1654, Podlug nieba i zwyczaju polskiego, Warszawa, 1988, s. 263-272.5 Wisner H., Wojsko litewskie i połowy Xvii wieku,cz. ii, Studia i Materiały do Historii Wosjkowości, t. XX, 1976, s. 14-20.6 dybaś B., Fortece Rzeczypospolitej. Studium z dziejów budowy fortyfikacji stałych w państwie polsko-litewskim w XVII wieku, toruń, 1998.7 jučas m, kai kurie Biržų pilies ir senamiesčio istorijos metmenys, Architektūros paminklai, 1972, t. 2, p. 28-45.8 švereikaitė i., Biržų pilis Xvi a. pab.–Xviii a. pr., (diplomis darbas; vad. e. gudavičius), vilnius, 1978, VUB RS, f. 85, b. 1985, l. 1-77.9 kitkauskas n., Biržų antrosios pilies pylimai, fosa, redutas, tiltas, Architektūros paminklai, 1975, t. iii, p. 136-156.

Deimantas KARVELIS

3636

remiantis esama istoriografija konceptualizuoti Biržų pilies ir miesto visuomeni-nį centralumą10. Pilies ir miesto ir istoriografinę medžiagą papildo archeologinių tyrimų empirika. J. Genys analizavo xVI–xVII a. dvaro ir pilies koklių auten-tiškumo ir chronologijos, pilies teritorijoje buvusių pastatų funkcionalumo klau-simus11. Biržų–Dubingių šakos Radvilų giminės tyrinėjimai pasižymi tam tikru paradoksu. Turime tyrinėjimų apie ankstesnio laikotarpio Radvilų latifundijas12, o Radvilos Perkūno, Kristupo II, Jonušo ir Boguslavo Radvilų biografų studijose teskirtas menkas dėmesys šių didikų valdoms bei jų lokalioms visuomenėms, taigi ir BK, apibūdinti. Taip yra turbūt todėl, kad pastarųjų tyrinėtojų analizės epicentre – politinė, karinė, religinė, visuomeninė išvardytų asmenybių veikla, kurios rekonstrukcijai rašytiniai šaltiniai yra gerokai iškalbingesni13. Apie xVI a. pab. – xVII a. špitolę ir Biržuose dirbusius dvaro gydytojus yra rašęs A. Bagdo-navičius14, Kristupo II numizmatikos kolekciją, saugotą Biržų pilyje, V. Ruzas15, žydų etnokonfesinę grupę xVII a. antroje pusėje – xVIII a., Radvilų Biržuose – J. Bardachas16. Biržinianos istoriografinė apžvalga leidžia konstatuoti tam ti-kras BK istorijos spragas: stinga darbų, apibūdinančių kompaktišką BK socios-truktūrą bei atskiras jos dalis. šio klausimo kontekste patenkinama situacija tik kalbant apie valdos elitą – Radvilas; tarp BK institucijų labiausiai tyrinėta Biržų pilis, jos architektūrinė raida, šiek tiek miestas, tuo tarpu tokie vientisiniai insti-tuciniai dariniai, kaip dvaras, bažnyčia, smuklė, iš esmės netyrinėti; publikuotų tyrinėjimų yra nepakanka xVI–xVII a. BK analizei; BK istorija Livonijos karų

10 Baublys a., Biržų tvirtovė ir miestas – lietuvos dk protestantų mecenatų kunigaikščių radvilų rezidencija (Xvi–Xvii a.), Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis, vilnius, 1994, p. 138-148.11 genys j., Herbiniai Biržų kokliai, Kultūros paminklai, T. 1, vilnius, 1994, p. 96-101; idem., 1984-1985 m. archeologinių kasinėjimų Biržų pilyje rezultatai, Architektūros paminklai, t. 11, vilnius, 1988, p. 45-51.12 malczewska m., Latyfundium Radziwiłłów w XV do połowy XVI wieku, Warszawa, 1985; ragauskienė r., M. Radvila Rudasis (apie 1515-1584)–XVI a. LDK didikas. daktaro disertacijos santrauka, vilnius, 2000, p. 19-22.13 kotlubaj e., Życie Janusza Radziwiłła, Wilno i Witebsk, 1859; Wisner H., Krzysztof II Radziwiłł (1585-1640), Warszawa, 1969 (daktaro disertacijos mašinraštis; varšuvos universitetas, nr. Xia. 1094); idem, religijnośc i tolerancja k. radziwiłła, Zapiski Historyczne, 1995, Z. 1, p. 25-37; idem, kampania inflancka k. radziwiłła w latach 1617-1618, ZH, 1970, Z. 1, p. 9-35; idem, Wojna polsko–szwedzka w inflantach 1621-1622, ZH, 1991, Z. 4, p. 45-69; visneris H., Jonušas Radvila, vilnius, 2000; radziwiłł B., Autobiografia, Warszawa, 1979; Polski Sł ownik Biograficzny, 1987, t. 30, Z. 1-3 (radziwiłłowie); kotlubajus e., Radvilos, vilnius, 1995 ir kt.14 Bagdonavičius a., iš Biržų medicinos istorijos, Mokslas ir gyvenimas, 1990, nr. 6, p. 12-13.15 ruzas v., kristupo ii radvilos numizmatikos kolekcija Biržuose, Voruta, 1993, nr. 16, p. 7.16 Bardach j., Żydzi w Birzach radziwiłłowskich w Xvii-Xviii wieku, Przegląd Historyczny, 1990, Z. 1-2, p. 199-220.

�7


kontekste tebelieka „terra incognita“.Bastioninės pilies valstybinė reikšmė ir santykis su Radvilomis. Radvilų

pilis Biržuose buvo išskirtinė institucija tiek šiauriniuose LDK pavietuose, tiek BK, kadangi abiejuose arealuose neturėjo į ją panašių analogų. Bastioninės tvir-tovės buvimas Radvilų dvarui, Biržų miestui ir visai vietinei BK visuomenei sa-vaime kūrė savitą ryšių tinklą. Prieš konkretizuojant pastarojo skirtingus aspektus, pastebėsime, kad su pilimi susijusių ryšių apraiškų galima ieškoti keliuose metme-nyse ar jų tarpusavio samplaikoje. „Ėmiausi restauruoti Biržų pilį ne tik savo valia, bet visos mūsų giminės, besivadinančios šia vieta, valia. Taip pat pačios tėvynės valia. Nes labai svarbu, kad pasienis būtų fortifikuotas kuo geriau ir apsaugotas nuo priešo“17. šiuose 1637 m. Kristupo II Radvilos pasakytuose žodžiuose matyti trys Biržų pilies reikšmės, kurių žinojimas padeda ieškoti dėl pilies atsiradusių ry-šių pobūdžio: asmeninė konkretaus Radvilos, visos Radvilų giminės ir valstybinė. šios reikšmės tyrinėtojui sufleruoja bent tris socialines aplinkas, kuriose galima tirti pilies komunikatyvumą: valdos savininkas ir BK, bendra Radvilų latifundijų sistema bei LDK. Verta išsiaiškinti, kokia iš tikrųjų buvo Biržų pilies valstybės ir giminės įtaka, siekiant nepervertinti jos centriškumo ir pamatyti kai kuriuos ne vietinės kilmės BK lokalios visuomenės ryšių variklius.

Žinoma, jog privačios tvirtovės, priklausiusios stambioms didikų giminėms, buvo glaudžiai susijusios su jų po visą valstybę išsibarsčiusių valdų komplek-sais18. ne išimtis Biržų–Dubingių Radvilų giminė. Biržų pilis buvo ne vienintelė šiai Radvilų giminės šakai priklausiusi tvirtovė, tačiau vienintelė jos bastioninė pilis etninėje Lietuvoje. svarbu nustatyti, kokių ryšių pagrindu su visomis Biržų Radvilų valdomis funkcionavo, buvo statoma ir ginama Biržų pilis bei kokius BK visuomenės ryšius ji kūrė, palaikė ir atspindėjo. Tai struktūriškai sąlygoja skirtingus pilies istorijos paveikslus: pilis taikos metu; pilies statybiniai ir restau-raciniai darbai19; pilis karo metu. Galop Biržų pilis buvo šiaurinės Lietuvos for-tifikacinės sistemos strateginiu centru, viso pasienio apsaugos atraminiu tašku. Kalbamu laikotarpiu ji išsiskyrė ne tik ypatinga strategine padėtimi, bet, amži-ninkų žodžiais tariant, ir viena stipriausių ar ne pačia stipriausia LDK fortifika-

17 1637. v. 20. Biržai. k. radvila B. radvilos valdų administratoriams, Archiwum Główny Akt Dawnych, Dział Radziwiłłowski (toliau–AR), Biržų pilies statybos knyga (toliau –KBB), l. 8v.18 dybaś B., Fortece Rzeczypospolitej. Studium z dziejów budowy fortyfikacji stałych w państwie polsko–litewskim w XVII wieku, toruń, 1998, s. 110.19 pastarieji čia nebus nagrinėjami, kadangi tam skirtas atskiras autoriaus tekstas – žr. karvelis d., Biržų pilies statyba Xvi a. pab.–Xvii a. p.p. socialinės komunikacijos požiūriu, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, t. liv, 2002, p. 70-86.

Deimantas KARVELIS

3838

cinių sistemų20. ši privati pilis, be abejonės, buvo valstybės reikšmės. 1590 m. seimo konstitucijoje buvo konstatuota, jog „visi, kurie nori išlaikyti savo pilis, turi jas aprūpinti žmonėmis, ginkluote ir maistu, kad galėtų atsilaikyti prieš prie-šą. Kas negalėtų ar nenorėtų to daryti, to pilis metui atėjus turi būti palikta arba sudeginta, o amunicija ir patrankos išvežtos“21. sprendimas tarsi sakyte sakė, jog egzistuoja valstybei savininkų ir jų valstybinės sąmonės. Radvilos ir lokaliu BK visuomenė Biržų piliai sukūrė kitokį likimą, nei išsakyta minėtoje seimo konstitucijoje. Įdomus sutapimas, jog kaip tik maždaug tuo metu prasidėjo Biržų pilies statybos, restauravimo, renovavimo bei pilies visuomenės gyvavimo isto-rija. Pilis buvo šiauriniai vartai į LDK iš Kuršo ir Livonijos. 1625 m. Vilniaus vaivada Leonas sapiega rašė: „Labai gailiuosi Biržų apsupties, nes žinau, kaip daug nuo jų priklauso. Jei priešas juos užimtų, atsivertų jam vartai į LDK“22. Patys Radvilos taip pat puikiai suvokė pilies reikšmę. Radvila Perkūnas būtent todėl statė šią bastioninę tvirtovę. xVII a. pirmosios pusės Livonijos karo atmos-feroje „pilies tėvas“ laiške, adresuotame nežinomam Kuoknesės pilies įgulos ka-rininkui, siūlė, nepavykus apginti Kuoknesės, visiems pasitraukti į jo Biržų pilį ir joje apsistoti, tvirtindamas, jog „jokia kita vieta Lietuvoje arti Livonijos sienų nėra geriau aprūpinama, nei Biržai“23. nuo pat pradžių pilis buvo fortifikaciškai funkcionali ir tinkamai paruošta atlaikyti didelės kariuomenės šturmą. Radvila Perkūnas, ragindamas kavalerijos būrius Livonijoje, reikalui esant, ramiai atsi-traukti į Biržų pilį, tvirtino, jog priešui prieiga prie pilies yra tik iš vienos pusės („nuo senosios bažnyčios“), tad „nors ir didžiausia kariuomenė pultų, lengvai apginsite pilies artilerijos dėka tą prieigą“24. Žodžiai „noriu su Dievo pagalba restauruoti mano Biržų pilį, ir tai ne savo, bet labiau viešam reikalui“ ar„nuo Biržų pilies nemažai priklauso Respublikos šlovė ir Lietuvos saugumas“ buvo tipiški Kristupo II instrukcijose ir laiškuose. Kristupo II nuostatos, jog „Biržų praradimas prilygtų visoms Livonijos pilims“, ar tai, jog „nors pilis yra mano

20 „Bey den Liffländischen Gränzen gegen Semigallien und nicht weit von Radziwiliszki gelegen sambt Dubinki der Herzogen von Radziwil gehörig. Es wird dieser Ort von theils vor die furnembste Vestung in Lithauen (…), m. Zeillerum, newe Beschreibung des konigreichs polen und grossherzogthums lithauen, 1663, s. 63.21 o slużbie wojennej włościan za dawnej polski, Przegląd Poznański, 1846, t. iii, s. 107; Volumina Legum, t. ii, 1859, petersburg, s. 309-310.22 1625. viii. 29. mogiliovas. l. sapiega k. radvilai, Archiwum Domu Radziwiłłów, s. 277.2� 1601. iii. 2. varšuva. k. radvila nežinomam asmeniui, Rusijos Nacionalinė Biblioteka Peterburge (toliau–RNB), f. 971, ap. 2, Col. Aut.152, l. 77.24 1601. iii. 3. varšuva. k. radvila dembinskiui ir kt. husarų bei kazokų rotmistrams, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/1, nr. 78.

�9


bajoriška tvirtovė, tačiau labai reikalinga Respublikai“, nelaikytume metafora ar perdėtu pilies sureikšminimu25. Boguslavas Radvila, į kurio latifundijų siste-mą iki 1640 m. BK neįėjo, Biržus laikė svarbiu „giminėslizdu“, prie kurio iški-limo norėjo prisidėti. Vėliau valdovas Jonas Kazimieras Vaza nedviprasmiškai jam aiškino, jog LDK kraštų, ypač Žemaitijos saugumas, tiesiogiai susijęs su Biržų tvirtovės išlaikymu26. Jonušas Radvila suvokė, jog karo atveju Biržų pilis bus pirmasis objektas, ginantis Lietuvą iš šiaurės, tad jos praradimas „pradžiu-gintų ir užsienio, ir vidaus priešus“27. strategiškai Biržų pilis buvo svarbi ne tik BK ir LDK apsaugos, bet taip pat Livonijos ir Kuršo kontekste. A. šapoka teisus, teigdamas, jog švedai siekė užimti Biržus ir kitas strategiškai patogias vietoves (veikiausiai kalbama apie nemunėlio Radviliškio ir Čedasų pilaites) ne tik dėl invazijos į LDK gilumą, bet dėl minėtų taškų svarbos, pridengiant Kuršą ir Karaliaučių nuo galimo Maskvos puolimo28. Pilies strateginis vaidmuo Kuršo pasienyje buvo gerai suvokiamas ir vėliau29.

Labiausiai valstybinę pilies reikšmę iliustruoja nevienkartiniai Kristupo II Radvilos mėginimai seimuose gauti valstybės finansinę paramą Biržų pilies aprūpinimui Livonijos karo metais. 1617 m. tai jam nepavyko. Valdovas Žygi-mantas Vaza pareiškė, kad Radvilos pakankamai turtingi išlaikyti tvirtovę savo lėšomis30. Vėlesniuose seimuose priimti nutarimai dėl finansinės kompensacijos LDK lauko etmonui Kristupui II Radvilai, aišku, lietė Biržų pilies išlaikymą. nors konstitucijose tiesiogiai nebuvo minima ši tvirtovė, tačiau aktų kontekstas nedviprasmiškai tai rodo. 1622 m. Kristupas II išsiuntinėjo laiškus į priešseimi-nius seimelius, prašydamas pagalbos Biržų pilies gynybai31. 1623 m. seimas, nekonkretizuodamas sumos, nusprendė apmokėti Radvilai išlaidas, kurias jis patyrė Livonijos kampanijos metu, tačiau realiai Radvila kompensacijos nesu-laukė, kadangi 1626 m. ši nuostata seime buvo pakartota. Daugelio seimelių

25 1625. vii. 22. sluckas. k. radvila m. kuncevičiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 47.26 1637. v. 19. Biržai. B. radvila savo valdų ekonomams, KBB, l. 8; „mając tedy condi securitatem kraiów żmudzkich, osobliwie fortecy birżańskiej“, 1659.i.8.gdanskas. j.k.vaza B.radvilai, RNB, f.971, ap.2, aut. 65, l. 33. 27 1617. Xii. 17. Frankfurtas prie oderio. j. radvila k. radvila, Zakład narodowy biblioteki im Ossolińskich we Wroclawiu, nr. 1851/I, l. 41.28 šapoka a., 1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655-1656 metais, vilnius, 1990, p. 45-46.29 Birże, Historisch-politisch-geographischer Atlas der ganzen Welt oder grosses und vollständiges geographisch und kritisches Lexikon, leipzig, 1744, s. 954.�0 Wisner H., kampania inflancka krzysztofa radziwiłła w latach 1617-1618, Zapiski Historyczne, 1980, Z. 1, s. 26-27.31 kraushar a., Dzieje Krzysztofa z Arciszewa (…), 1893, t. 1, s. 78.

Deimantas KARVELIS

4040

dėmesio Radvilų Biržų piliai nederėtų aiškinti vien šios giminės politine įtaka tuose seimeliuose, taip teigiant perdėtą pilies sureikšminimą valstybiniu mas-tu. Pirma, Biržų Radvilų įtaka nepastebima daugelyje Karūnos seimelių, ku-rie taip pat pabrėžė pilies svarbą. Kita vertus, pats valdovas Žygimantas Vaza 1626 m. pradžioje inicijavo Biržų pilies temos svarstymą seimeliuose: „Raginu būsimuose seimeliuose aptarinėti Livonijos klausimą [...], nes priešas užėmė Biržų pilį ir nusiaubė artimiausius valsčius“32. 1627-1628 m. seimai šį klausimą atidėjo33. Ypač aktyviai Biržų pilies klausimą siekta pakelti seimeliuose. Vienas Radvilos dvariškis rašė: „apie Biržus esu tos nuomonės, jog iki seimo Lietuvos ir Karūnos, bet ypač Lietuvos, seimeliuose reikia stengtis priimti tokius punk-tus, kad gynyba nebūtų pradėta tol, kol ta pilis nebus gerai aprūpinta karaliaus įsakymu už Respublikos pinigus, nes nuo tos pilies priklauso visos Lietuvos sau-gumas“34. Jau 1625 m. pabaigoje Vilniaus, Trakų ir ukmergės seimeliai kėlė klausimą dėl to, jog Kristupui II iš valstybės lėšų būtų sumokėta kompensacija už tai, jog, prarasdamas Biržus ir savo privačiomis karinėmis pajėgomis nus-tumdamas švedus už Dauguvos, išgelbėjo Vilnių35. 1625-1628 m. Kristupo II pastangas gauti finansinę paramą atstatyti piliai po švedų okupacijos parėmė net šiaurinėms LDK sienoms tolimų Palenkės pavietų, kuriuose buvo nemažai Biržų – Dubingių Radvilų valdų arba kuriuose pastebima Kristupo II politinė įtaka, ba-jorija. Tai atsispindi Bielsko, Briansko, Mielniko, Gardino, Drohičino seimelių instrukcijose bei tų kraštų bajorijos laiškuose Kristupui II36. slonimo seimelis 1627 m. nors nesutiko su Kristupo II Radvilos prašymu surengti paviete piniginę rinkliavą Biržų piliai, tačiau išsiuntė laišką Vilniaus vaivadai L. sapiegai, reika-laudami, kad šis pasirūpintų sustiprinti pilies gynybą žmonėmis37. Volkovysko seimelis ragino, remiantis seimo konstitucija, realiai atlyginti nuostolius Kristu-pui II, o Biržų pilį vėl paversti „gerai ir labai naudinga Respublikos tvirtove“38. Pagrindinės LDK tvirtovės įgulos finansavimui iš valstybės iždo tuo metu pritarė

�2 1626. i. 27. varšva. ž. vazos universalas, AR, dz. ii, nr. 926.�� 1623 m.– „zapłata expens na expeditią inflancką (...), który pewne wydatki de suo uczynił”, 1626 m.– „na wojsko jako na insze potrzeby woienne wydał”, vl, 1859, t. iii, s. 220, 239, 265, 280.�4 rnB, f. 971, ap.2, aut. 115, l. 95.�5 1625. Xii. 16. vilniaus, trakų, ukmergės seimelių instrukcijos, AR, dz. ii, nr. 935, 936, 937.36 Bagińska e., rekrutacja klienteli radziwiłowskiej na podlasiu w Xvii w., Białostocczyzna, 1998, nr. 1, s. 10, 14; augustyniak u., podlaska klientela krzysztofa ii radziwiłła, Drobna szlachta podlaska z XVI-XIX w., Białystok, 1991, s. 103, 111.�7 1627. Xi. 3. dzieventkovas. a. pšeclavskis k. radvilai, AR, dz. v, t. 289, nr. 12483.38 1627. Xii. 1. volkovysko seimelio instrukcija, AR, dz. ii, nr. 981.

41


svarbūs Karūnos seimeliai – Prošovicų, šredzko, zatorų. Vilniaus ir Ašmenos seimeliai instrukcijose konstatavo, jog Kristupas II Radvila už savo kariuomenės naudojimą valstybės reikalams turėtų gauti finansinę kompensaciją, o nesant to-kiai galimybei, bent derėtų etmono valdoms (BK pirmiausia) taikyti mokesčių lengvatas. upytės seimelio atstovai, turbūt geriausiai informuoti apie tai, kiek Radvilai kainavo švedmetis, prašydami karaliaus padengti Radvilos ekspedicijos išlaidas, pažymėjo ne tik Biržų pilies ir arsenalo nuostolius, bet ir BK teritori-jos nualinimą. Teigta, jog ką tik praėjęs švedmetis parodė, jog netekus tokios pilies LDK sostinė Vilnius, Kaunas ir kiti miestai kenčia nuolatinį pavojų. Lydos seimelis lyriškai gyrė Radvilos nuopelnus: „Savo gimtojoje Biržų kunigaikštystėje sulaikė didžiulę kariuomenę ir visą LDK bei mus su žmonomis, vaikais ir valdo-mis ramybėje apsaugojo ir priešui plėšti neatidavė“. ukmergės seimelio tvirtin-imu, Radvilos šiaurinis forpostas tapo svarbiausiu veiksniu, kurio dėka priešas buvo išstumtas iš Lietuvos ir Kuršo už Dauguvos ir taip išgelbėtas Vilnius. nau-garduko seimelyje fiksuota nuostata skirti dalį pavieto mokesčių sumos Radvilai, jei tik bus priimta atitinkama seimo konstitucija. Minsko ir Žemaitijos seimeliai, išvardydami visą sąrašą Radvilos nuopelnų (etmono veikla, pinigai, asmeninis ryžtas, privačios valdos) bei išgelbėtus Kauną ir Vilnių, siūlė atleisti jo valdas nuo kaištinio mokesčio. Trakų seimelis siūlė ne tik atlygintiRadvilai nuostolius, patirtus dėl pilies atidavimo švedams, bet tvirtovę aprūpinti amunicija, patranko-mis ir žmonėmis bei viešai padėkoti Radvilai seime. savo lojalumą Radvilai ir jo Biržų pilies valstybinės reikšmės suvokimą instrukcijomis taip pat paliu-dijo Kauno, oršos, opatovo, Livonijos seimeliai39. 1628 m. upytės ir Gardino pavietų seimelių instrukcijose Biržų pilies aprūpinimo klausimas tiesiogiai su-valstybintas: pažyma, jog ji buvo pagrindinis LDK pasienio forpostas, užtikrinęs Vilniaus, Kauno ir kitų artimesnių miestų saugumą, ir teigiama, jog ši pilis turi būti išlaikoma valstybės lėšomis40. Bielsko, Kulmo, Prošovicų seimeliai Biržų pilies svorį dar labiau globalizavo, pabrėždami „Radvilos ir jo Biržų pilies nuo-pelnus Respublikai“41. Tie nuopelnai nebuvo laužti iš piršto. Visa Livonijos karo istorija leido Kristupui II pasiremti tuo kaip argumentu, teigiant, jog valstybei

�9 „ale folwarki wszystkie wniwecz obrocone”, išrašai iš 1625-1629 m. seimelių instrukcijų; instrukcija kauno pavieto pasiuntiniui a. masalskiui ir kt., RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr.158, 272; 1627. iX. 28, 1628. vi. 5. trakų seimelio instrukcijos, AR, dz. ii, nr. 979, 996; 1628. vi. 5. upytės seimelio instrukcija, AR, dz. ii, nr. 998; 1628. vi. 6. kauno seimelio instrukcija, AR, dz. ii, nr. 1001.40 1628. vi. 5. upytės seimelio instrukcija,AR, dz. II, t. 7, nr. 998, l. 4; 1628. vi. 5. gardino seimelio instrukcija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, Vilnius, 2001, p. 339-340.41 1628. vi. 5. Bielsko, prošovic ų, vieluno seimelių instrukcijos, AR, dz. II, t. 7, nr. 1000; 1011; 1014.

Deimantas KARVELIS

4242

„per daugiau kaip dvidešimt metų padarė pakankamai, tačiau [...] toliau vien tik savo jėgomis [...] pilies ginti nebegali“42. Tik 1631 m. seimas skyrė Kristupui II 22 000 auksinų kompensaciją už patirtus nuostolius švedų okupacijos metais43. 1634 m. ukmergės pavieto seimelis konstatavo, jog regiono saugumui reikia įtvirtinti ir aprūpinti geromis įgulomis pasienio pilis. Pirmoje vietoje šalia Mint-aujos, Dyneburgo ir Bauskės pilių minėti Biržai44.

Kokie veiksniai lėmė aktyvų pačių Radvilų dalyvavimą pilies istorijoje? Pilies kompleksinės struktūros (rezidencinių rūmų architektoninė sintezė su fortifikaciniais elementais) ypatumai bei individualus Radvilų santykis su BK, kurį aptarėme, leistų kalbėti apie genealoginį, gynybinį, valstybinį ir, žinoma, reprezentacinį veiksnius. Pilis Biržų–Dubingių šakos Radviloms kalbamu lai-kotarpiu reiškė ne tik tėvonijos latifundinį centrą, ne tik Biržų kunigaikštystės apsauginį–fortifikacinį židinį, bet atliko ir didikų giminės reprezentacinę funkciją. Tai buvo tipiška tarp Lenkijos–Lietuvos didikų, išgalėjusių savo rezidencinius dvarus tankiai aptverti įvairiais fortifikaciniais elementais: grioviais, pylimais, statinių tvoromis, pakeliamaisiais tiltais, vartais45. Radvilų rezidenciniai rūmai buvo integrali ir neatskiriama pilies komplekso detalė. Viskas buvo suprojek-tuota taip, kad kiekviena smulkiausia fortifikacinių įrenginių detalė galėtų būti naudojama pilies gynybai. Tai pasakytina ir apie rūmus, turėjusiu tapti tvir-ta užkarda vakarinės pilies sienos gynėjams. Kadangi iš vakarų ir šiaurės pilį juosė širvenos ežeras, buvo mažai tikėtina, kad pavojus piliai gali grėsti iš ežero pusės. Pietinėje ir rytinėje pusėje rūmai turėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį. Be to, gynėjai, dengiami rūmų, sunkiosios artilerijos ugnimi lengvai galėjo pasiekti rytinius ir šiaurinius bastionus, puolamus priešo46. Biržų pilis atliko abi pagrin-dines naujųjų amžių pilims būdingas funkcijas – rezidencinę–gyvenamąją ir gynybinę47. Radvilų kartografas Juzefas naronovičius–naronskis savo klasiki-niame veikale teigė, jog „magnatai statė tvirtoves ne tiek dėl valstybės karinių poreikių, kiek dėl savo šlovės ir pompastikos“48. Manytume, jog kalbant apie Biržų pilį minėtus du didikų fortifikacinės veiklos motyvus, kalbant apie priorite-tus, derėtų sukeisti vietomis. Biržų pilies gynybinė funkcija pranoko rezidencinę

42 1628. naugardukas. k. radvilos raštas seimeliams, AR, dz. II, t. 7, nr. 1013.4� „Na różne wydatki wojenne”, vl, 1859, t. iii, p. 324.44 1634. Xii. 14. ukmergės seimelio instrukcija, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 152, l. 145-146.45 markowski F., Polskie dwory zwyczajne i obronne XVI-XIX w., lwów, 1935, s. 21-24.46 švereikaitė i., Biržų pilis XVI a. pab.–XVIII a.pr., 1978, p. 41-42, VUB RS, f. 85, b. 1085.47 Encyklopedia techniki wojskowej, Warszawa, 1978, s. 195.48 naronowicz–naroński j., Budownictwo wojenne, s. 48.

4�


ir administracinę. Pilies erdvinė struktūra tai patvirtina. Biržų pilies rūmai buvo palyginti nedideli ir nepasižymėjo įmantriu architektoniniu dizainu. Pastatai pilies teritorijoje (ceikhauzas, provianthauzas (maisto sandėlis), arklidės) buvo tipiškesni tvirtovei nei rezidencijai. Platus vidinis kiemas taip pat buvo labiau susijęs su komunikacijos pilies viduje užtikrinimu nei rezidenciniais poreikiais49. Karinės, o ne rezidencinės funkcijos dominavimą liudija ne tik pilies komplek-so struktūra ir pilies vieta Livonijos karų peripetijose, bet ir faktas, jog Biržų Radvilų fortifikacinių aspiracijų nepastebime kitose jų valdose etninėje Lietu-voje, pavyzdžiui, Kėdainiuose, Dubingiuose, svėdasuose ar Alantoje, kur buvo dideli rezidenciniai dvarai ir nemaža evangelinių lokalinių visuomenių koncen-tracija, todėl strateginės pilies buvimas buvo specifinis BK visuomenės bruožas, skiriantis ją nuo kitų lokaliu visuomenių didikų latifundijose. savo ruožtu tokio objekto buvimas negalėjo neveikti sociumo ryšių ar net kurti jų. Manytume, jog pilies komunikatyvumo kryptis tiesiogiai lėmė jos funkcijų pobūdis. šis aspektas formuoja tirtiną pilies istorijos klausimyną: kaip ir kiek pilies administracinė, karinė, socialinė–ekonominė, rezidencinė funkcijos kūrė, sąlygojo ir keitė lo-kalios visuomenės ryšius, kokį pilies centriškumą tie ryšiai atskleidžia. svarbus klausimas taip pat ir pilies visuomenės vieta BK socialinėje struktūroje ir fakto-riai, lėmę jos komunikatyvumo ribas. Pilies, kaip socialinės komunikacijos in-stitucijos, nagrinėjimas, be to, leidžia pažvelgti į tai, kaip lokalios visuomenės gyvenimui ir jo dinamikai įtaką darė nekasdieniai, komunikacinę situaciją labai intensyvinantys veiksniai – karas ir generalinė statyba, kūrę visiškai kitokį ryšių paveikslą nei kasdienybė.

Pilis – administracinis centras. Pilis buvo ne tik apsauga nuo išorės priešų, bet pirmiausia įrankis palaikyti stabilumą lokalioje visuomenėje taikos metu50. Čia susiduriame su administracine pilies funkcija. Pilies centriškumas BK lokalioje visuomenėje pirmiausia pasireiškė tuo, jog joje dažnai rezidavo ir gyveno pagrin-dinis kunigaikštystės pareigūnas – Biržų seniūnas. šis urėdininkas retai gyveno Biržų dvare (palivarke), nes administravo ne tik šį, bet visus BK dvarus, be to, jis turėjo nemenką valdžią miesto magistratui. Biržų seniūno administracinių funkcijų platumas lėmė ne tik aktyvų pastarojo važinėjimą po BK, bet ir tai, jog į pilį įvai-riais reikalais atvykdavo visų BK socialinės struktūros dalių atstovai, dažniausiai – bajorai. BK Papilio, salamiesčio, n. Radviliškio, saločių urėdininkai, tiesiogiai pavaldūs Biržų seniūnui, visus žemėvaldinius klausimus spręsdavo su juo pilyje.

49 dybaś B., twierdza czy rezydencja ? militarne znaczenie siedzib magnackich w Xvii wieku, Rezy-dencje w średniowieczu i czasach nowożytnych, red. e. opaliński, Warszawa, 2001, s. 76-77.50 dybaś B., Fortece.(…), s. 55.

Deimantas KARVELIS

4444

Pilyje minėtas urėdininkas atlikdavo svarbiausias savo funkcijas. Pilyje buvo atlie-kamos finansinio atsiskaitymo operacijos, susijusios su valdų užstatymu, pardavi-mu, grynųjų pinigų skolinimu51, činšo pinigų surinkimu52, mokami jurgeltai ne tik pilies žmonėms, bet ir dvaro klientams, dvasininkams53, siuntinėjami pasiuntiniai su korespondencija ir įvairiais pavedimais, sudarinėjami valdų inventoriai ir t. t.

Pilis – karinis centras. Lenkų fortifikacijos tyrinėtojas Andrzejus sowa yra pastebėjęs, jog, be subjektyvių faktorių, xVII a. pilių reikšmę koregavo ir objektyvūs veiksniai: karo veiksmų dažnumas ir atitinkamos teritorijos visuome-nės struktūros ypatumai54. Tai reikštų, jog, norint konstatuoti tikrą, o ne teorinį konkrečios pilies militarinį centriškumą, reikia nustatyti jos funkcionalumą vy-kusių karų metu ir visuomenės, kurios gyvenamajame areale ji stovėjo, santykį su pilimi taikos metu. Biržų pilies kontekste šie samprotavimai kelia tokius na-grinėtinus klausimus: 1) koks buvo pilies vaidmuo Livonijos kare? 2) kokius BK visuomenės ryšius kūrė militarinė pilies paskirtis ir kaip juos keitė karo veiksmų situacija? Abu minėti klausimai verčia kalbėti apie vieną dar neaptartą BK so-ciostruktūros dalį – pilies visuomenę55. Profesionalių kareivių (karininkų) terpė ar kasta Lietuvoje buvo negausi arba, taikliu Visnerio pastebėjimu, jos iš viso nebuvo, nes xVII a. I pusėje LDK nebuvo didesnių privačių kariuomenių ar nuo-latinių valstybinių pajėgų, žmonės, siekę atsiduoti karo amatui, turėdavo emi-

51 k. radvila įsipareigojo Biržų pilyje sumokėti k. tynkauzui 1500 auksinų už pagervės palivarką, 1623. VIII. 8. Biržai. Pagervės palivarko perdavimo aktas, lenkijos mokslų akademijos biblioteka kro-kuvoje (toliau–pan), nr. 6158, l. 12; j. radvila įsipareigojo iš j. sesvegeno pasiskolintus 2000 auksinų grąžinti Biržų pilyje, 1647. X. 27. Papilys. Palivarko BK užstatymo aktas, pan, nr. 6149, l. 3.52 „Oddając ten czynsz do rąk urzędnika zamku birżańskiego”, 1590. Xi. 18. Biržai. k. radvilos miško palivarko suteikimo vokiečiui H. skibai raštas, MAB RS, f. 25, b. 167, l.196-197; “powinien płacię (…) na urzędzie birżeńskim”, 1604. iii. 7. Biržai. k. patrikoskio raštas dėl užusienio suteikimo j. Byčkovs-kiui, MAB RS, f. 148, b. 3, l. 10; “pobory poselskie (…) vybrawszy od poddanych (….) przez ręcę starosty Birżańskiego oddawaę powinien”, 1642. i. 2. Biržai. j. radvilos panemunės palivarko užstatymo o. miunsteriui raštas, MAB RS, f. 25, b. 167, l. 73-74.5� saločių valdos kiemėnų bajoras j. grabovskis jurgelto vykdavo pas Biržų seniūną, 1628. XII. 28. Bir-žai. K. Radvilos raštas J. Grabovskiui, maB rs, f. 25, b. 167, l. 204; „płacąc rzemiesłnikom, kościelnim, piechocie jurgielty“, 1624. iv. 24. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.54 sowa a, rola zamków wojewodzta krakowskiego w Xvii wieku (do 1660 roku), Studia Historyczne, 1977, z. 4, s. 541.55 pretenzingas skaitytojas galėtų pastebėti, jog tokio socialinio darinio niekada nebuvo. iš dalies pri-pažindami tokios definicijos dirbtinumą (kaip, beje, nemaža istorinių terminų yra dirbtiniai, niekada nevartoti pirminiuose šaltiniuose ir į mokslinę apyvartą įvesti tik patogumo dėlei, pvz., baltai, didikai ir kt. arba neadekvatūs atvejai, kai Xviii a. sąvokos aparatas mėginamas pritaikyti Xvi-Xvii a. šaltinių raidei) visgi teigtume, jog veikianti bastioninė pilis savitai telkė tam tikrą vietinės visuomenės dalį, kur kas didesnę, nei vien tik pilies įgula, kurios gyvensena ir kasdienybė siejosi tik su pilimi. Čia svarbus ne atskiros definicijos autentiškumas, bet autentiško pilies žmonių gyvenimo būdo suvokimas, mėginimas išsiaiškinti veiksnius, kurie pilies areale jungė žmones.

45


gruoti56. BK socialinių grupių kontekste ji nebuvo aptarinėjama dėl kelių svarių priežasčių. Pirma, tai labai maža ir socialiai bei etniškai nestabili grupė57. Antra, neprasminga atskirai ieškoti šios grupės komunikatyvumo horizontų, nes jie vi-siškai sutapo su pilies egzistencijos ribomis. Pilies visuomenės taip pat negalima identifikuoti vien su pilies įgula, kadangi įgula sudarė tik vieną, tiesa, svarbiau-sią, jos dalį. Kitą jos dalį sudarė vadinamieji pilies žmonės (ludzie zamkowe), turėję menką santykį su karyba ir pritraukti į pilį laikinai dėl savo profesinės paskirties (valstiečiai, pilies amatininkai, miestiečiai). Įgulos ryšiai nebuvo na-grinėjami BK visuomenėje, nes visa lokalios visuomenės dalis, susijusi su ka-ryba, apibūdintina kaip profesinė – ne kaip luominė grupė. Be to, profesionalių kareivių ir karininkų dalis įguloje buvo menka. H. Visnerio teigimu, Biržų pilies įgulą sudarė žemionys, rinktiniai ir lauko kariuomenės komandiruoti daliniai. nuolatinės ir stiprios įgulos, anot jo, pilis neturėjo58. šie tyrinėtojo teiginiai rei-kalautų bent trijų korekcijų. Pirma, pilies įgulos branduolį sudarė samdyti, pasto-vų jurgeltą gaunantys ir pilies administracijai pavaldūs profesionalūs karininkai ir pėstininkai, sugebantys naudoti rankinius ir artilerinius šaunamuosius ginklus. Antra, Visnerio paminėtos kitos žmonių grupės įgulos dalimi laikytinos tik sąly-giškai, kaip jos papildymas, pritrauktas į pilį ordinariniais (prievolių veiksnys) ir ekstraordinariniais (karo pavojaus veiksnys) atvejais. Trečia, „pilies dvasia“59 buvo gyva tiek taikos metu, tiek karo veiksmams vykstant Livonijos teritorijoje, ar jiems persimetant į BK. Radvilos suvokė, jog jų valdos (BK) saugumas didžia dalimi priklauso nuo pilies pajėgumo, o pastarasis tiesiogiai susijęs su stipria įgula. Be abjejo, Radviloms nebuvo naujiena A. freitago išsakytas tvirtinimas, jog pilis, neturinti pakankamo skaičiaus įgulos, kelia didesnį nesaugumą, nei ta pilis apskritai neegzistuotų60. Tezė kalba ne tik apie įgulos faktoriaus svarbą, bet ir apie gynybinės tvirtovės traukos krūvį. Pilis, net ir apleista, traukė jei ne savus, tai bent priešus. Todėl Radvilos ypač rūpinosi, kad Biržų, kaip ir slucko pilyje, būtų stipri įgula, pasirengusi gynybai, kad visas pilies žmonių kontingentas būtų

56 Wisner H., Wojsko litewskie (…), 1973, cz. i, s. 75-76.57 Biržų pilies visuomenės heterogeniškumas buvo įprastas to meto pilims. štai netoli buvusios kuoknesės pilies aktyviąją visuomenės dalį sudarė svetimšaliai vengrai, rinktiniai, „senieji pilies žmonės“ bei bajorai žemionys, 1600. Kuoknesės pilies inventorius, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.321/1, nr. 68.58 Wisner H., Wojsko litewskie w Xvii w., cz. ii, SMHW, 1976, t. XX, s. 20.59 Xvii a. pirmosios pusės fortifikacijos teoretikai pilį laikė kūnu, kurio gyvavimui reikalinga gyva dvasia, t. y. nuolatinė įgula, gyvenanti pilyje. – Dybaś B., Fortece (…). s. 59.60 Zarębska t., Początki polskiego piśiennictwa urbanistycznego, Warszawa, 1975, s. 305.

Deimantas KARVELIS

4646

paklusnus administracijai61. Pilies rūmuose buvo atskiros patalpos gyventi įgulos komendantui ir pėstininkams su savo vyresniaisiais62. nors pilį nuo miesto skyrė aukštas pylimas, tačiau jis nereiškė pilies gyventojų, taigi ir kareivių izoliacijos nuo miestiečių. Izoliacija, savo ruožtu sunkinusi artimesnę įgulos komunikaciją su miestiečiais, buvo juridinė. Pilis turėjo savo jurisdikciją, kurios vertikali hie-rarchinė schema iki xVII a. vidurio buvo tokia: Radvila, BK seniūnas, pilininkas (horodničius), karininkai, kareiviai, amatininkai, pilies valsčiaus valstiečiai. Po tvano schema pasikeitė taip, jog pilininko urėdas išnyko, o atsirado įtakinga pi-lies komendanto pareigybė, savo reikšmingumu nenusileidžianti BK seniūno ir Biržų vaito urėdams. Pilininkas buvo pavaldus BK seniūnui ir taikos metu vykdė įvairius su pilies ūkiu susijusius pavedimus, t. y. atliko tarsi pilies ūkvedžio funk-cijas63. Jurgeltų sąrašuose nuolat minimas tarp kitų amatininkų64. Greičiausiai jis buvo tas tarpininkas, kuris realizavo BK valstiečių prievoles piliai. Pilininkas važinėjo po įvairius BK dvarus (n. Radviliškį, salamiestį), susitikinėjo su jų val-dytojais ir rūpinosi, kad jaučiai, skirti pilies darbams (taikos metu dažniausiai tai buvo malkų vežimas žiemai), kartu su juos prižiūrinčiais valstiečiais būtų laiku siunčiami į pilį65. Keičiantis pilininkams, senasis, remdamasis inventoriais, nau-jajam perduodavo visas pilies kontaktų su valdiniais gijas. Radvila šį urėdą laikė labai svarbiu pilies vidaus tvarką užtikrinančiu veiksniu. Pilininku paprastai tap-davo koks nors vietinis bajoras, būtinai mokantis vokiečių kalbą, kadangi įgulos kareiviai ir karininkai dažniausiai buvo svetimšaliai66. Įgulos narių gyvensenos komunikatyvumas tiesiogiai priklausė nuo jų profesinių funkcijų, militarinio gy-venimo būdo, kuris neprogramuotų ir atsitiktinių ryšių su kitais BK sociumo da-lyviais galimybę ribojo. Pilyje kareiviai artimiausiai kontaktavo su karininkais, kurie jiems ne tik vadovavo, bet ir mokė karo meno paslapčių67. eiliniai įgulos kareiviai retai išeidavo iš pilies. Taikos metu jie dažniausiai eidavo pilies sargy-bą. Vartų pastate nuolat buvo keletas kareivių, kurių funkcija buvo ryte ir vakare

61 1621. viii. 16. k. radvilos instrukcija tarnams, AR, dz. XI, nr. 37, l. 180.62 „Mieszkanie burgrafowi (…), mieszkanie dla piechoty i starszych ich”, kBB, l. 42v.63 „Horodniczy co porządku zamku i budynków przestrzega“, naronowicz–naroński j., Budownictwo (...), s. 57.64 1615. Biržai. pilies klientų ir amatininkų jurgeltai, PAN, nr. 4335, l. 78-78v.65 1598. Xii. 9. Biržai. j. sicinskis k. i radvilai, AR, dz. V, t. 384, nr. 15523.66 „Sam widzę, że bez ustawicznego horodniczego w zamku niemoże bądz dobry porządek”, 1638. iv. ? mogiliovas. k. radvila j. penkalskiui, KBB, l. 69v; 1638. vii. 3. Biržai. k. radvila j. penkalskiui, MAB RS, f. 148, b. 4, l. 101-10; „Biez horodniczego barzo złe w zamku”, 1638.viii. 16. Zabludovas. k. radvila j. penkalskis, KBB, l. 78v.67 Chabielski m., Sposob do ukazania obrony (…), kraków, 1615, Wypisy żródłowe do historii polskiej sztuki wojennej, Z. 8, opr. T. Nowak, Warszawa, 1961, s. 40-41.

47


atidarinėti ir uždarinėti vartus, o po dešimtos valandos vakaro budėti ir saugoti68. už pilies ribų kareiviai atsidurdavo, kai kartu su valstiečiais, atliekančiais pasto-tes, veždavo į pilį ar iš jos cekhauzo inventorių, kurį reikėjo prižiūrėti ir saugoti. Be nuolatinės įgulos pilis buvo tik keletą kartų. 1648–1650 m., visiems įgulos karininkams ir kareiviams dalyvaujant J. Radvilos ukrainos kampanijoje, pilies sargybą ėjo Biržų miestiečiai, 1653 m. Jonušas Radvila, H. Visnerio spėjimu, įgulą ketino sudaryti iš šiaulių rinktinių69.

šaltiniai neatskleidžia pilies įgulos gausumo Radvilos Perkūno patronato laikais (1589–1603 m.). Po tėvo mirties Kristupas II „Livonijos pasienyje šalia Biržų savo lėšomis beveik visuomet laikė“ po kelis šimtus kareivių „ginti sienoms ir tenykštiems gyventojams“70. Aišku, ne visi jie priklausė pilies įgulai. Įgulos skai-čių koregavo Biržų dvaro finansinės galimybės, kurių ne visada pakako užtikrinti reikiamą provianto, algos kareiviams, aprangos kiekį. 1627 m. M. Piuro Biržuo-se sumokėjo už mėnesį pėstininkams, tačiau įspėjo Radvilą, kad daugiau nebebus kuo mokėti71. Karo metu įgula išaugdavo, lyginant su taikos metu72. štai 1601 m. gresiant švedų agresijai įgulą sudarė 250 žmonių. sunku pasakyti, kiek jų buvo įprastos įgulos kareivių, nes prie jų tuo metu prisijungė dalis miestiečių bei samdi-nių iš šalies73. 1622 m. rugpjūtį pilyje buvo 64 kareiviai, 1625 m. – 80 rinktinių ir 30 žemionių74. Apskritai pilies įgulos skaičius niekada neatitiko to meto teoretikų (D. Speckle, P. Sardi, A. Freytag, A. Cellarius) siūlymų. Pagal jų skaičiavimus, atsižvelgiant į pylimo perimetro ilgį, bastionų skaičių ir patrankų pilyje kiekį, tokia tvirtovė kaip Biržų turėjo turėti ne mažesnę kaip 2000 žmonių įgulą75. Pilies xVII a. pirmosios pusės istorija rodo, jog geriausiais laikais įgulos skaičius buvo apie dešimt kartų mažesnis už idealųjį, o blogiausiais – šimtą kartų.

Pilies įgulos pėstininkų ir privačios Radvilų kavalerijos (husarų, kazokų, dragūnų) karininkai buvo išskirtinė ir ryšių prasme nekomunikabiliausia BK

68 1631. X. 20. Biržai. k. radvilos instrukcija klientams, BNIA, f. 694, ap. 3, b.6, l. 131.69 1648, 1650 m. j. radvilos instrukcijos Biržų magistratui, Lietuvos Nacionalinis Muziejus (toliau–LNM), R–4005, l. 15v-16; Wisner H., Jonušas Radvila (…), p. 191.70 1629. ii. 19. varšuva. k. radvilos kalba seime, „Spisek orleański“, s. 283.71 1627. v. 15. vilnius, m. piuro k. radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.72 Xvii a. pirmoje pusėje valstybinio mąsto tvirtovėse taikos metu įgulą paprastai sudarydavo 20-50 kareivių, A. Sowa, Rola zamków województwa (…), s. 550.7� Herbst s., kampania letnia 1601, Przegląd historyczno–wojskowy, 1931, t. IV, s. 205.74 „Na piechotę zamku birżańskiego 200 złotych na osób 64”, 1622. viii. 8. Biržai. k. skrobovičius k. arciševskiui, AR, dz. V, t.359, nr. 14507; 75 dybaś B., Fortece.(…), s. 59-60.

Deimantas KARVELIS

4848

visuomenės dalis, kadangi jais dažniausiai būdavo nevietiniai, beveik neturėję asmeninių ryšių su BK ir Radvilų dvaru plačiąja prasme. Jų įsiliejimą į vietinę visuomenę ypač skatino patys Radvilos. Kristupas II ir Jonušas Radvilos prakti-kavo žemių BK dalijimą jų privačioje kariuomenėje tarnaujantiems karininkams. Tai nebuvo atsilyginimas nukaršusiems klientams už ištikimybę – greičiau di-dikai siekė sustiprinti BK gynybinę situaciją. Prisimenant BK žemionių vangų dalyvavimą Radvilų karinėse programose, karininkų nusėdimas BK, ypač dali-jant jiems palivarkus strategiškai svarbiame pasienyje ties nemunėliu, buvo tarsi garantija, jog reikiamu momentu karinė pagalba ne tik bus suteikta, bet ji bus kvalifikuota. Kita vertus, karininkas, gyvenantis BK, reiškė dar tris pozityvius veiksnius. Viena, mažėjo poreikis samdyti karinius klientus iš svetur, antra – po-tencialiai karininkas buvo figūra, užtikrinanti pėstininkų priežiūrą ir pritraukimą į pilį, trečia – karininkui, turinčiam valdelę BK, nereikėjo mokėti jurgelto grynai-siais. Jurgeltą gaudavo tik įguloje tarnaujantis ir pilyje gyvenantis karininkas76. Lokalizuoti karininką savo kunigaikštystėje Radvilos siekė įvairiais būdais: ne karo metu, t. y. neturėdami ypatingo poreikio gryniems pinigams, skolindavosi juos iš karininkų ir užstatydavo kokią nors valdą, o pasibaigus sutartam termi-nui ne grąžindavo pinigus, bet pratęsdavo karininko teises į tą žemę „iki gyvos galvos“, suteikdavo svarbius BK urėdus (pvz., T. Dyvijus buvo Biržų miesto vaitu; D. Vechmanas – n. Radviliškio urėdininku, vėliau – pilies komendantu; B. zakševskis – pilies komendantu). Kartais iniciatyva buvo iš karininko pu-sės. štai 1620 m. kapitonas G. ceridonas, žymus Livonijos kampanijos dalyvis, prašė Radvilos „aprūpinti būstu ir duona iki gyvos galvos, būtent, suteikti BK palivarką prie Nemunėlio, kur anksčiau gyveno žemionis Misievičius“77. Radvi-lų kurta pilies įgulos pėstininkų išlaikymo sistema, kurioje ryškus siekis, kad šie žmonės „nusėstų“ BK visuomenėje, lėmė, jog pilies įgulos funkcionalumas buvo tik privatus. Valstybiniams reikalams įgula tarnavo nebent tuo atveju, jog pati pilis LDK pasienyje Livonijos karų metu įgaudavo valstybinę reikšmę. šal-tiniuose nėra užfiksuota duomenų, jog Biržų įgula kada nors būtų panaudota ne pagal paskirtį, t. y. ne Radvilų giminės karinėms ir ūkinėms programoms, ar būtų kėlusi pavojų apylinkių gyventojams, skirtingai nei taip nutikdavo kitose pilyse. štai 1636 m. Kristupas II, turėdamas žinių apie jam, kaip etmonui, pavaldžios Dyneburgo pilies įgulos naudojimą kažkieno privatiems reikalams, iš Biržų rašė

76 1648 m. – „P. Capitanowi Bołtowi 200 zł (…) Zakrzewskiemu burgrabi 60 (…) feltwebliowi 96”, 1654 m.– „Oberszterowi 300”, maB rs, f. 148, b. 3, l. 121-122.77 1620. ?g. Ceridonas k. radvilai, AR, dz. V, t. 43, nr. 1881. Ceridonas kristupo ii klientu buvo bent nuo 1617 m., 1617.IX.3. Diunamundė. G. Ceridonas K. Radvilai, rnB, f. 971, ap. 2, Col.aut. nr. 116, l. 31.

49


du laiškus Dyneburgo pilies kapitonui, griežtai nurodydamas imtis priemonių, kad „kareiviai, gaunantys algą iš Respublikos, tarnautų tik Respublikai, bet ne privačiai“ ir kad „pėstininkai, skirti saugoti tenykštę vietą, nedarytų kaimyninių valdų valstiečiams didžiulių skriaudų78“.

Karininkų žemėvalda Biržų kunigaikštystėje XVII a. I p.79

Vardas/pavardė Valdos pavadinimas Metai Suteikimo forma

Kapitonas Teofilis Boltas

Talkūnų km. ir Panemu-nio pal. N. Radviliškio valdoje;Kievliškių km. ? valdoje;

1640-1650

1632

užstatymas

Leno teise

Kapitonas Ditrichas Plėjeris, vėliau – rinktinių poručikas

Poleidiškių pal. Papilio valdoje; Krikščiūnų km. Papilio valdoje;Pošerokščių pal. Biržųvaldoje

1637

1644

1647-1655

užstatymas

Leno teise

Leno teise

Kapitonas Gabrielis Ceridonas

Panemunio pal. N. Ra-dviliškio valdoje 1622-1641 užstatymas

Majoras Dovydas Vechmanas

Bliūdžių km. N. Radvi-liškio valdoje;Pauperių km. Biržų valdoje

1650-1655

1643

Leno teise

Leno teise

Kapitonas Jonas Vechmanas

Panemunio pal. ir Astra-vo pal. prie pilies 1655 Leno teise

Majoras Eigirdas ? valda 1650 Leno teise

78 1636. Xi. 10. Biržai. k. radvila j. Berkui (du laiškai), RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut 242, l. 84.79 į lentelę neįtraukti žemionys, karo metu tarnavę dragūnų ir pėstininkų poručnikais, vėliavininkais. įtraukti tik tie karininkai, kurie tiesiogiai buvo susiję su pilies įgula. maB rs, f. 31, b. 842; f. 25, b. 167, l. 51-58, 61-64, 73-80, 85, 88, 105-106, 108-111, 152, 206; lvia, f. sa, nr. 15195, l. 256v; nr. 15196, l. 732; f. 716, ap. 3, b. 3, l. 40v; b. 1374, l. 1v; 1645 m. j. naronovičiaus–naronskio Bk žemėlapis; Bnia, f. 694, ap. 4, b. 1879, l. 3v; b. 1900, l. 74; Instrukcijos (…), p. 20; šaltiniuose minima gerokai daugiau karininkų, gavusių žemėvaldą iš radvilų. jų duomenys į lentelę neįtraukti, nes ne visada įma-noma įvardinti ir lokalizuoti jų laikytą valdą: F. Hanas, diterlofas, p. ronas, F. mėjeris, m. slepščas, j. slepščas, k. šostas ir kt.

Deimantas KARVELIS

5050

Kapitonas Petras de la Noe Rališkių pal. ? valdoje 1653 užstatymas

Majoras Kristupas Viberkas

Panemunio pal. ? valdoje;Hermaniškių pal. ? N. Radviliškio valdoje

1651

1654

užstatymas

užstatymas

Kapitonas Tomas Dyvijus

Kraulaičių užusienis Kilučių km., sližių km., Biržų valdoje

1631-1654 Leno teise

Kapitonas Šompenpilas

svirplėnų užusienis, Biržų valdoje 1631 Leno teise

Svetimšaliai BK karinėje struktūroje. BK, kaip būdinga visai Respubli-kai, xVII a. pirmoje pusėje itin vertinti svetimšaliai karininkai, kuriems buvo įprasta po karinių kampanijų apsigyventi LDK. Livonijos, Kuršo, rečiau Prūsi-jos bajorų, tapusių karininkais, integravimasis į lokalią visuomenę buvo įprastas reiškinys80. Tiesa, svetimšalio sąvoka yra gana kebli, daugeliu atvejų netiksli, kalbant apie karinės aplinkos žmones. štai Kuršo ir Livonijos gyventojai buvo svetimšaliai, nors ir gyveno leninėje ATR teritorijoje. Problemą komplikuoja faktas, jog daugelis jų tuo pat metu buvo LDK piliečiai, nes pasienio pavietuose (Žemaitija, upytė, ukmergė) nuo 1607 m. galėjo turėti ir turėjo žemes (perkant ar įsigyjant vedybų keliu) ir dalyvaudavo šių regionų seimeliuose81. svetimšaliai pėstininkai, sudarę pilies įgulos branduolį, nepriklausomai nuo tautybės, papras-tai vadinti vokiečių pėstininkais (piechota niemiecka), nors jais būdavo ne tik Kuršo ir Livonijos vokiečiai82, bet ir prancūzai bei anglosaksai. Paminėtinas pas-tarųjų epizodas BK karinėje struktūroje. svetimšaliai pėstininkai Respublikoje pirmą kartą pastebimi stepono Batoro laikais. nors jų niekada nebuvo daug,

80 Wisner H., Wojsko litewskie (…), cz. i, s. 79-80. 81 rachuba a., oficerowie cudzoziemskiego autoramentu w armii Wielkiego księstwa litewskiego w latach 1648-1667, Od armii komputowej do narodowej (XVI-XX w.), red. karpus Z., toruń, 1998, s. 58-62; idem., armia Wielkiego księstwa litewskiego jako czynnik unifikacji narodwej i kulturowej, Przegląd Historyczny, 1997, Z. 2, s. 238.82 Funeralinėje to meto literatūroje skaitome, jog 1641 m. svėdasuose laidojant kristupą ii radvilą, dalyvavo „vokiečių raitelių kornetas, kurį, pagerbdamas savo etmono laidotuves, kaip senas pulkininkas atsivedė Vendeno (dab. Cėsys) kaštelionas, jo malonybė ponas Korfas. Jis buvo sudarytas iš Kuršo bajorų, daugiausia karininkų, kurie velionio vadovaujami, tarnavo kariuomenėje. Juos vedė rotmistras ponas Sakenas. Žirgų buvo 100.”

51


tačiau buvo labai vertingi kaip puikūs šauliai. Kristupas II Radvila škotų, airių ir anglų samdinių panaudojimu buvo novatorius ne tik BK, bet ir visoje LDK. Tam jį greičiausiai paskatino Gustavo Adolfo pavyzdys, kuris švedų kariuomenę re-formavo olandišku būdu, t. y. pritraukdamas svetimšalius samdinius83. Pavyzdžiu galėjo būti ir škotų vėliavų naudojimas Karūnos kariuomenės sudėtyje 1601 m. Livonijoje84. Iš šaltinių galima spręsti, jog ne anksčiau nei 1612 m. buvo pradėtas svetimšalių šaudymas ir jų dislokavimas BK. Radvilos klientas K. skrobovičius rašė patronui apie 300 škotų, anglų ir vokiečių kareivių Rygoje, iš kurių dalį mėgino pasamdyti. Teigė, jog svetimšaliai nesutiko vykti į BK, negavę grynųjų. Vis dėlto už nedidelį užstatą jam pavyko pasamdyti 50 kareivių85. H. Visnerio teigimu, šis verbavimas turėjo būti skirtas Kristupo II žygiui prieš Maskvą, kuris tuo metu neįvyko, o tolesnis samdinių likimas nežinomas. Trys pėstininkų būriai, vadovaujami anglų Arturo Astono (300 žm.) ir Jano Donovajaus (120 žm.) bei airio Jokūbo Butlerio (300 žm.), tarnavo Kristupo II kariuomenėje nuo 1621 m. ir dalyvavo Mintaujos pilį užimant86. 1626 m. pabaigoje prie Vendeno Astono ir Donovajaus daliniai pateko į švedų nelaisvę87. Gana ilgai Kristupui II ir Jonušui tarnavę Butleris (1627 m.) ir Donovajus (1654 m.) Radvilų protekcijos dėka už savo karinius nuopelnus gavo Respublikos indygenatą, taip pat valdų88. šaltiniai liudija, jog airiai ir anglai ne kartą buvo dislokuojami Biržuose89. Livonijos karo Radvilos finansiniuose dokumentuose užfiksuota, kad 1622 m. kovo mėn. barz-daskučiui Dovydui90 Biržuose buvo sumokėta 300 auksinų už „sergančių airių ir

83 nowak t., Wimmer j., Historia oręża polskiego 963-1795, Warszawa, 1981, s. 316, 350.84 du škotų pėstininkų būriai po 300 kareivių, Wisner H., Kircholm 1605, Warszawa, 1987, s. 69-70.85 „starałem się ze wszystkich miar moich, abym mógł o nich (…) zaciągnąę i na włośę wywieśę“, 1612. v. 5. papilys. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.86 1620-1625 m. k. radvilos korespondencijos kopijos, Lenkijos nacionalinė biblioteka Varšuvoje (to-liau–BN), rkps. 87, l. 449.87 napiersky g. l. , Bödeckers Chronik Livlöndischer und Rigascher Ereignisse 1593-1638, riga,1890, s. 97.88 Borowy W., anglicy, szkoci i irlandczycy w wojsku polskim za Zygmunta iii, Studia z dziejów kultury polskiej, Warszawa, 1949, s. 310-311; vl, t. iv, 1859, s. 219. pritartume r. ragauskienės spėjimui, jog panemunio valdelė, kurią laikė Butleriai, buv Bk. 1637 m. a. Butlerytė, dėkodama kristupui ii už pa-ramą po vyro mirties, užsiminė, jog valdos jai suteikimo raštą turi jos brolis. pastaruoju laikytume ne g. v. Butlerį, bet kapitoną jokūbą Butlerį, karinės karjeros pabaigoje turėjusį valdą prie smolensko pilies, Ragauskienė R., Karališkojo Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a., Vilnius, 2004, p. 109; 1646. iii. 22. varšuva. vladislovo vazos raštas majorui j. Berkui, LM, 121, l.54-54v89 pastebėsime, kad karinio turinio šaltiniuose sąvoka Biržai kartais reikšdavo Bk, miestą, tačiau daž-niausiai – pilį.90 kristupo ii radvilos dvaro gydytojas dovydas detelevesas.

Deimantas KARVELIS

5252

kitų svetimšalių gydymą“91. Balandį Biržų pilyje tarp anglų pėstininkų dėl mais-to stygiaus ir algų nemokėjimo tvyrojo maišto atmosfera. Kai kurie pėstininkai bėgo iš pilies ir parsidavinėjo švedams. Tikriausiai taip buvo dėl vėluojančių grynųjų pinigų už tarnybą mokėjimo. Pėstininkai nenorėjo imti dalies pinigų, reikalaudami sumokėti visą atitarnautą sumą bei sutartą už tarnybą į priekį iš viso už 7 mėnesius92. Gegužės mėnesį iš kunigaikščio dvaro iždo airių pėstininkams išmokėta 2000 auksinų, tai leistų spėti tuo metu Biržuose buvus ne mažiau kaip 200–250 airių kareivių. Astono anglų pulkui pinigai sumokėti tik 1623 m. pava-sarį. Kapitonas gavo 2000 auksinų į rankas Varšuvoje seimo sesijos išvakarėse93. 1625 m. liepos mėnesį Kristupas II pavedė Jonui Vechmanui kartu su ukmergės pavieto bajorais Livonijoje pasamdyti 50 „svetimšalių dragūnų su gera ginkluo-te“, tvirtino, jog „mūsų kraštuose sunku rasti svetimšalių, todėl tenka samdyti iš toli“94. 1625 m. rugpjūtį, prieš pat švedų okupaciją, Biržų seniūnas užverbavo 20 anglų ir škotų, kurių apgyvendinti pilyje nesiryžo, ir, davęs jiems prievaizdą, išsiuntė į aplinkinius kaimus. Po savaitės „parsidavėlių“ (tai buvo dezertyravę švedų kariuomenės kareiviai) jau buvo 40: „Jie nori tarnauti Jūsų Šviesybei ir prašo paskirti jiems kapitoną. Jūsų Šviesybės prašo, kad kapitonas būtų anglų tautybės“95. Rugpjūčio pabaigoje pilies gynybai tapus kritiška, Kristupas II per J. Donovajų mėgino pasamdyti net 300 svetimšalių pėstininkų96. Tiek pasamdyti nepavyko. Rugsėjį etmono karinėje stovykloje buvo 73 Donovajaus vadovauja-mi pėstininkai. Donovajaus būrys Biržuose neužsibuvo: 1627 m. išlaisvinus pilį, jo dalinys jau dalyvavo Dyneburgo pilies gynyboje97.

Anglosaksų buvimą Biržuose liudija ir archeologinių kasinėjimų metu pi-lies teritorijoje rastos xVII a. pirmosios pusės škotiškos monetos98. epizodinis karinio pobūdžio anglosaksų lankymasis, negrįstas prekybinėmis ar religinėmis

91 lvia, f. 716, ap. 3, b. 11, l. 54v.92 1622. v. 6; v. 18. Biržai. k. radvila k. naruševičiui (du laiškai), SWP, s. 199; RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/2, nr. 34.9� lvia, f. 716, ap. 3, b. 11, l. 56; 1623. i. 3. vilnius. k. radvilos raštas, RNB, f. 971, ap. 2, aut. 115, l. 81.94 1625. vii. 17. rubieževičiai. k. radvilos raštai rotmistrams, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/2, nr. 45, 46.95 „aby mieli Capitana nacyi swojej Anglika”, 1625. viii. 2, viii. 7. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.96 „26 Augusta do P. Donowaiowi dał list przypowiedni”, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/2, nr. 66. 97 rnB, f. 971, ap. 2, aut.321/2, nr. 67, l. 50-51; “Donowaiową piechotę nadgoniłem na przewozie pod Dynemborkiem”, 1627. iX. 23. druja. a. goiževskis j. sapiegai, MAB RS, f. 139, b. 1151.98 genys j., tyrinėjimai Biržų pilyje, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1984 ir 1985 metais, Vilnius, 1986, p. 88.

5�


priežastimis, BK, skirtingai nei Radvilų Kėdainiuose99, xVII a. pirmoje pusėje nesukūrė prielaidų atsirasti vietos škotų bendruomenei. s. Alexan-drovičiaus tvirtinimas, jog škotų Biržuose buvo daug, gerokai perdėtas100. svetimšalių dezertyrų–parsidavėlių paslaugomis Kristupas II, nepaisant val-dovo priekaištų, naudojosi ne tik Biržų okupacijos metu, tačiau ir 1627–1628 m.101 svetimšalių karininkų samda, be karybos amato kvalifikacijos priva-lumo, turėjo ir savų minusų. Iškilus didesnio karinės tarnybos apmokėjimo galimybei, tokie kareiviai lengvai galėjo perbėgti į priešo stovyklą, be to, užsieniečius buvo sunkiau kontroliuoti: ne visada, gavę pinigus, nustatytu metu atvykdavo į karinę stovyklą. etmono teigimu, „su svetimšaliais buvo sunkiau“ susitarti nei su kitais102.

Lokali visuomenė ir Livonijos karai. šios temos akiratyje kiltų tokie klau-simai: 1) nustatyti, kokias Biržų pilies centriškumo puses išryškino Livonijos karas; 2) paaiškinti, kaip BK lokalios visuomenės gyvenimą ir egzistavusių ry-šių sistemą keitė karo veiksmai Livonijoje bei BK teritorijoje; 3) naujų šaltinių duomenimis paryškinti 1625–1627 m. švedmečio BK fragmentą, atskleidžiant pilies okupacijos veiksnio įtaką visuomenės komunikatyvumo pokyčiams. Lo-kalios visuomenės poreikiai buvo tiesiogiai susiję su gynybiniais Biržų pilies poreikiais. Radvila gynybinę pilies motyvaciją nusakė taip: – „tai pasienio pilis ir miestas“103. Dėl jos į savo strateginės reikšmės Biržų pilis ir n. Radviliškio pilaitė104 turėjo saugoti Lietuvą, taigi ir BK, nuo švedų pavojaus. Lenkų istori-ografija teigia, jog šio uždavinio pilis niekada neįvykdė. BK militarine prasme buvo tarpinė Livonijos karų orbitoje besisukanti valda, o pilis – jos strateginis centras. Pilies karinė reikšmė įžvelgtina jau vien dėl Livonijos karų, kuriuos tak-tikos prasme galima vadinti karais dėl pilių, pobūdžio. Pilis buvo kaip LDK ka-

99 žirgulis r., škotų bendruomenė kėdainiuose 1630-1750 m., Lietuvos muziejų rinkiniai, kėdainiai, 2002, p. 23-27.100 alexandrowicz s., Zaludnienie miasteczek litwy i Białorusi w Xvi i pierwszej połowie Xvii w., Roczniki Dziejów Społecznych i Gospodarczych, 1965, t. 27, s. 47.101 „Spisek orleański” (…), s. 115.102 štai garsusis prancūzų kapitonas g. Ceridonas laikinai netgi buvo išmestas iš tarnybos, nes pa-ėmęs pinigus pėstininkų samdymui, neatvyko į kariuomenę, RNB, f. 971, ap.2, aut.115, l.113; „koło cudzoziemskich ludzi chodzę pilno, ale z tymi trudniejsza sprawa“,1626.vi.4. prie anykščių. k.radvila smolensko vaivados sūnui, op.cit.,l. 151.103 1636. v. 24. k. radvilos raštas miestui, MAB RS, f. 25,b. 167, l. 282.104 tai buvo nedidelė pilaitė šalia miestelio prie pačios ldk–kuršo sienos. jos buvimą patvirtina kar-tografiniai (j. naronskio Bk žemėlapis) ir rašytiniai šaltiniai – „w Radziwiłłowie ostrożek poprawię”, 1624. iv. 24. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t.359, nr. 14507.

Deimantas KARVELIS

5454

riuomenės koncentracijos punktas bei pradinė žygių bazė. Livonijos karas buvo veiksnys, sunkinęs prekybinę kraštų komunikaciją ir tuo pat metu kūręs kitokias kontaktų bei susidūrimų galimybes. Iš Biržų Radvila Perkūnas 1599 m. puolė Kuoknesę, kur ir išgarsėjo kaip karvedys105. Iš Biržų pilies ir n.Radviliškio 1600 m. Radvila laiškais teikė strateginius nurodymus kavalerijos rotmistrams Livo-nijoje dėl pulkų judėjimo krypčių, karo vadovybės subordinacijos, naujų pulkų verbavimo bei karinių surašymų, dalijosi su kitais gauta karine informacija ir pan.106 Kariuomenių judėjimas BK teritorijoje buvo intensyvus 1601 m. vasarą. Pasienio gynybos organizavimui vadovavo Kristupo I dvariškis, Biržų seniūnas Jonas sicinskis. Jis rūpinosi ir Biržų fortifikacija, ant pilies pylimų sutraukė visas turimas patrankas, padidino įgulos skaičių. n. Radviliškyje dislokavo 300 ka-reivių būrį, kuris vengdamas švedų atsitraukė į Plonėnus. švedai jau tais metais ketino užimti Biržų pilį107. Padėtis vėl paaštrėjo 1604 m. sicinskis prašė Radvilos sustiprinti BK apsaugą, argumentuodamas tuo, jog anksčiau dėl dėmesio Biržų gynybai priešas niekada negalėjo įsiveržti į šį kraštą. Pranešė, jog švedai jau sudegino keletą BK kaimų n. Radviliškio valdoje ir rengiasi žygiuoti į Biržus108. 1605 m. J. K. chodkevičius Biržų pilyje buvo dislokavęs savo karines pajėgas, su kuriomis išžygiavo link Kircholmo109. chodkevičius su trimis tūkstančiais Biržų pilyje surinktų karių patraukė link Rygos padėti apsuptiems miestiečiams. Po salaspilio pergalės ir Rygos išvadavimo vėl grįžo į Biržų pilį ir iš jos išsiuntė tolesnius karinius įsakymus. Būtent iš Biržų jis išsiuntė laišką švedų generolui Mansfeldui, derėdamasis dėl apsikeitimo belaisviais, paimtais salaspilio mūšyje. Biržų pilyje jis taip pat gavo karaliaus laišką iš Krokuvos, kurio data spalio 12 d., kaip atsakymą į pranešimą apie pasiektą pergalę. 1608 m. Diunamundės pilies gynyboje dalyvavo ir BK žemionys. Biržų seniūnas teigė, jog mūšyje jų žuvo 15, o keliasdešimt švedai paėmė į nelaisvę. švedai, paėmę Diunamundę ir Kuo-knesę, artėjo prie Biržų. Generolas Mansfeldas skleidė žinias, jog per 4 savaites

105 ruškys p., Biržų pilis ir jos apylinkės, Mūsų senovė, 1921, Kaunas, Kn. 1., p. 149; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, vilnius, 2001, p. 171-172.106 1600. viii. 12. Biržai. k. radvilos raštas rotmistrams j. Chžanovskiui ir kt., įsakant nedelsiant su kuopomis atvykti į parnavos pilį; Xi. 15. Biržai. k. radvila valdovo rotmistrams apie pavaldumą dorpato kaštelionui m. lenkui; Xii. 1. n. radviliškis. k. radvila a. Zavišai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.321/1, nr. 45, 50, 64.107 Herbst s., kampania letnia 1601, Przegląd historyczno–wojskowy, 1931, t. iv, p. 205-206.108 “Jakobyscie to miejsce albo Xięstwo Birzanskie (…) moglo znowu opatrzyc za czasu tak zywnoscią wszelaką jako i gotowoscią”, 1604. iii. 15. Biržai. j. sicinskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 384б, nr. 15523.109 g. manteufel, Birze litewskie, Slownik geograficzny (…), p. 236; k. tyszkiewicz, Wiadomosc (…), p. 151.

55


ketina pasiekti Vilnių. Kelias į LDK sostinę, aišku, turėjo eiti per Biržus110. Kris-tupas II organizavo gynybą, remdamasis savo, brolio Jonušo ir negausių pavieto vėliavų jėgomis111. 1609 m. chodkevičius vėl grįžo į Biržų pilį, kur buvo įspėtas žvalgų apie švedų žygį iš Parnavos į Diunamundę, tad jis staiga su savo kariuo-mene užėmė ištuštėjusią Parnavą112.

svarbiu veiksniu karo aplinkoje buvo BK kaimynystė su Kuršo ir Žiemga-los kunigaikštyste (toliau – KŽK). Karo nuostoliai ir kariuomenių judėjimai darė įtaką kaimo gyvenimo organizacijos ryšių ardymui, žmonių judėjimui, stipriai jį dinamizuodami113. Karo metu siena tarp BK ir KŽK tartum neegzistuodavo, militarinė kariuomenių ir migracinė civilių gyventojų dinamika vyko abiejomis kryptimis, nors dažnesnė – iš BK į Kuršą. Kartais pastaroji įgaudavo kraštutinių formų ir sukeldavo kuršiečių nepasitenkinimą. 1601 m. Kuršo kunigaikštis skun-dėsi Žygimantui Vazai Kristupo I klientų ir kareivių, besidislokavusių tuo metu Kuoknesės pilyje, veiksmais. Jis rašė, kad šie „labai dažnai iš Biržų ir kitų pilių siuntinėja žmones į jo žemes gauti maisto, (…) puldinėja vietinių bajorų namus, valdas, atima arklius, gyvulius ir viską, ką randa, plėšia bažnyčias, degina dva-rus ir kaimus, kankina ir žudo valstiečius, ir tiek pridarė, jog ir svetimoje žemėje priešas vargu ar galėtų padaryti daugiau“. Kitas anoniminis šaltinis taip pat tvirtina, kad 1601 m. rudenį įsiveržus J. zamoiskio ir K. Radvilos kariuomenėms krašte tarp Daugpilio ir Bauskės „neliko net šuns, nekalbant apie žmones“114. Leo-nas sapiega pranešė Radvilai valdovo nurodymą, kad šis uždraustų savo tarnams tai daryti115. Tuo tarpu Radvila plėšikavimais kaltino kuršiečius, kunigaikščiui fridrichui Ketleriui rašydamas apie tai, jog pirkliams, vežantiems kariuomenei proviantą, ar pasiuntiniams, gabenantiems korespondenciją per Kuršą, beveik neįmanoma to padaryti saugiai, kadangi „Kuršo kunigaikščio pavaldiniai juos puldinėja, žudo, nenorėdami jų praleisti“116. Matyt, teisios ir tuo pat metu netei-sios buvo abi pusės. Karo veiksmų zonoje judančioms ir save išsilaikančioms ka-riuomenėms buvo tiesiog neįmanoma susilaikyti nuo prievartinio provianto rin-kimo, kuris greit virsdavo paprasčiausiu plėšikavimu, į kurį įsitraukdavo ir vietos

110 1608. viii. 23. Biržai. k. patrikoskis k. radvilai, Biblioteka zakladu (…), rkps. 2284/II; H. Wisner, kirchholm 1605, Warszawa, 1987, p. 122.111 sWp, p. 289.112 m. Balinski, starozytna polska (…), p. 455; k. tyszkiewicz, Wiadomosc (…), p. 154-155.113 a. Bues, stosunki kurlandii z rzecząpospolitą u schylku Xvi i Xvii w., ZH, 1998, t. 63, Z. 1, p. 51.114 Дорошенко В.В., Очерки по аграрной истории Латвии в Xvii веке, Рига, 1960, c. 143-144.115 1601. X. 28. prie stropo pilies. l. sapiega k. radvilai, Archiwum domu Sapiehów, t. 1,lwów, 1892, p. 301.116 1601. v. 28. stovykla prie kuoknesės. k. radvila F. ketleriui, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/1, nr. 101.

Deimantas KARVELIS

5656

gyventojai. Radvila Perkūnas, kaip etmonas, tai puikiai suprato. štai tais pačiais 1601 m. gavęs iš vieno Kuršo bajoro Jono Verkelio skundą dėl to, kad Respu-blikos kariuomenė nuolat niokoja jo valdą, išleido aplinkraštį Livonijoje esančių dalinių karininkams, įsakydamas šiems prižiūrėti, kad Verkelio pavaldiniai ga-lėtų gyventi saugiai ir ūkininkauti117. nemažai aiškumo tam klausimui suteikė išsamus, su faktais ir svarstymais Radvilos perkūno laiškas fridrichui Ketleriui. 1601 m. į Radvilą kreipėsi Kuršo kunigaikščio pavadiniai, skųsdamiesi prievarta, plėšimais ir vagystėmis, kurias jie patyrė iš Kuoknesės pilies apsupties dalyvių. Taip pat jie konkrečiai kaltino Radvilos pavaldinius, kai kuriuos Biržų žemionis tuo, jog praėjusią žiemą jie slėpė savo namuose švedų kareivius bei teikė jiems maistą. Į Kuršo kunigaikščio raginimus nubausti Radvilos „namų žmones“ (t. y. upytės pavieto valdų gyventojus) Kristupas I atsakė negalįs savo galiomis pasiekti kaltininkų, kadangi šiuo metu jie tarnauja ne su jo, bet su karaliaus vė-liava. Be to, pridūrė, jog paskutiniu jam žinomu atveju kaip tik biržiečiai buvo apiplėšti kuršiečių: keliasdešimt biržiečių buvo pasiųsti iš karaliaus stovyklos atvežti provianto atsargų. Per kelias dienas daugelis buvo užmušti, visas provian-tas atimtas. Radvila prašė Kuršo hercogą nubausti kaltuosius, išsakė spėjimą, jog kuršiečiams nuostolių galėjo pridaryti nebūtinai Radvilos pavaldiniai, betas kitas „iš už Lietuvos sienos“. Kita vertus, patikino Ketlerį, jog jei ateityje Bir-žų pavaldiniai pridarys kuršiečiams kokių nuostolių, jis imsis kuo greitesnio tei-singumo įvykdymo, nes trokšta „kaip ir anksčiau, taip ir dabar geros ir ramios kaimynystės“118. Kad konfliktų tarp kareivių ir vietinių gyventojų būta ir vėliau, rodo 1621 m. Kristupo II susitarimas su Kuršo kunigaikščiu fridrichu, šalia kitų klausimų numatantis bausmes „plėšikaujantiems kareiviams“119. Koks alinantis būdavo tais laikais kareivių plėšikavimas, gerai atskleidžia 1621 m. ATR karei-vių padarytų nuostolių Kuršo kunigaikščio Bauskės valdoje sąrašai: fiksuota, jog visų pulkų kareiviai atiminėjo avis, jaučius, naminius paukščius, šieną, avižas, grūdus, karves, arklius, maisto produktus, alų, midų, net bites. Antpuoliai vyk-davo arba kariuomenei apsistojus šalia dvarelių ir kaimų, arba užpuolus staiga iš karinės stovyklos. Viename iš skundų minėti Biržų Radvilų kliento K. Arciševs-kio kareivių „žygdarbiai“. Pastarieji, 4 savaites stovėdami viename kaime, kuria-me buvo 16 ūkininkų, paėmė daug maisto ir drabužių. „Po šio dalinio pasitrauki-mo atvyko kitas būrys, gerai pažįstantis Arciševskio pulką, ir paėmė 12 arklių, 17

117 1601. vi. 28. kuoknesė. k. radvilos raštas karininkams, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/1, nr. 111.118 1601. vi. ? ? k. radvila F. ketleriui, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/1, nr. 114.119 H. Wisner, Wojna polsko–szwedzka w inflantach 1621-1622, ZH, 1991, Z. 4, p. 61.

57


karvių. […] Visa tai jie paėmė užpuldami naktį. Kalbama, jog tai buvo Ceridono (Radvilos klientas G. ceridonas) dalinys“120. Dažniausiai Kuršo kunigaikščiai laikydavosi neutralios arba LDK palankios pozicijos, leisdami Respublikos ka-rinėms pajėgoms (kurias šiame regione dažnai reprezentavo Biržų Radvilų pri-vatūs būriai) laisvai judėti po Kuršo teritoriją121 ar net pranešinėdami Radviloms karines žinias bei padėdami kariškai122. Pasitaikydavo ir kolaboracijos su švedais atvejų (pvz., hercogo Vilhelmo 1617 m.) ar atsargaus vengimo paremti bet kurią pusę (fridrichas 1621 m.)123.

Didikai, ir ne tik Radvilos, turintys valdų šiaurės Lietuvoje, puikiai suvokė vietos gyventojų–pavaldinių apsaugojimo nuo svetimų kariuomenių siautėjimo reikšmę. 1611 m. J. Valavičiui susirašinėjant su Kristupu II dėl kaištinio mokesčio surinkimo sunkumų pastarojo valdose, paaiškėjo, jog to priežastis – dažni kariuomenių siautėjimai, varginę ir pavaldinius, ir mokes-čių rinkėjus124. BK gyventojai, ypač gyvenantys pasienyje (n. Radviliškio ir saločių valdose), nuolat jautė karinio įsiveržimo grėsmę. šaltiniai kalba apie švedų įsiveržimą ir žemionių dvarelių Panemunėje nusiaubimą 1614 m.125 Radvila pats nevengdavo pasislėpti pilyje. štai 1617 m. išsiuntęs ka-riuomenės dalį į Livonijos pasienį, dėl geresnio įvykių supratimo, pasiliko Biržuose, iš čia susirašinėjo su etmonu L. sapiega ir Vilniaus vyskupu e. Valavičiumi126. 1617–1618 m. ne kartą grįždavo iš Livonijos į Biržų pilį127. 1617 m. vasarą Biržuose rinkosi Radvilos karo pajėgos, pasirengusios žy-giuoti į Rygą. Henrikas Visneris daro prielaidą, kad dėl Livonijos nualinimo norėdamas aprūpinti kariuomenę Kristupas II turėjo remtis savo jėgomis128. Kadangi kariuomenės surašymas vyko Biržuose, proviantą pristatyti pir-

120 1621. Xii. 28. Bauskės valdai kareivių padarytų nuostolių inventories, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/2, nr. 26.121 „transitus wolny wojsku naszemu będzie”, 1635. vii. 27. Brodnica. vladislovas iv vaza k. radvi-lai, A. Grabowski, Wladyslawa IV listy i inne pisma urzędowe, Krakow, 1845, p. 128-129.122 a. tyla, lietuva ir livonija (…), p. 68, 75, 90, 93, 181.123 a. tyla, lietuva ir livonija (…), p.142-143.124 1611. vii. 29. alanta. k. radvila j. valavičiui, RNB, f. 971, ap. 2, col. Aut. 242, l. 3.125 „Poglądając zwlaszcza na terazniejsze spustoszenie od nieprzyjaciela”, 1614. iX. 11. Biržai. k. radvi-los raštasdėl palivarko suteikimo onai omieciankai, LVIA, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 14.126 1617. vii. 30; viii. 5; viii. 11. Biržai. k. radvila l. sapiegai, BN, rkps. 77, l. 109-119; 1617. viii. 5; viii. 11. Biržai. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 303.127 g. l. napiersky, Bodeckers Chronik livlandischer und rigascher ereignisse 1593-1638, riga, 1890, p. 62-64.128 H. Wisner, kampania inflancka krzysztofa radziwilla w latach 1617-1618, ZH, 1980, Z. 1, p. 20-21.

Deimantas KARVELIS

5858

miausia turėjo BK gyventojai. Jėgų likučius (150 žemionių ir 300 raitelių, atvykusių Radvilos kvietimu iš ukmergės pavieto) dislokavo n. Radviliškio apylinkėse129. 1619 m. į Biržų valdą buvo įsiveržusi V. farensbacho130 ka-riuomenė. Radvilos teigimu, ferensbachas pasiuntė savo žmones plėšti BK valstiečių palei Rygos vieškelį. Radvilos kazokai vijosi agresorius, bet tie pasitraukė į Auceną Kurše. Pavyko tik paimti vieną į nelaisvę ir vieną užmuš-ti. Po kelių dienų apie 50 ferensbacho raitelių vėl įsiveržė į BK, sudegino Heverto Vechmano dvarelį (turbūt Drabūnus, buvusius prie Kuršo sienos) ir naktį, pasinaudodami papirktų pilies amatininkų pagalba, mėgino užimti Biržų pilį. farensbacho gauja buvo labai marga tautiniu atžvilgiu: švedai, Li-vonijos ir Vestfalijos vokiečiai, estai, Podolės ir Kulmo lenkai, prancūzai131. Įgula sumušė avantiūristus, paėmė į nelaisvę tris švedus, išaiškino išdavikus tarp pilies žmonių132. 1621 m. pavasarį, prieš švedams užimant Rygą, vienas Rygos magistrato tarėjų Johanas ulrichas susirašinėjo su Biržų seniūnu Jonu Daugėla striška, pateikdamas karščiausią informaciją apie karinius veiks-mus133. 1621 m. rugpjūtį, kai švedai užėmė Rygą, Radvila laukė Biržuose, kol atvyks rezervinės vėliavos, ir siuntinėjo universalus į artimiausius pavietus. Iš ten išvyko į n. Radviliškį, o po to į Kuršą134. BK bajorai žemionys rinkosi į karinius surašymus ir dalyvavo žygiuose su upytės ir ukmergės pavietų vėliavomis135. Biržų pilyje Radvila praleido 1622 m. balandį, gydydamas pa-šlijusią sveikatą ir gausiai susirašinėdamas su valdovu ir senatoriais136. Pilyje tuo metu buvo dvaro gydytojas Matas, kurio paslaugomis naudojosi ir kiti. Pavyzdžiui, Radvila siūlė K. Arciševskiui atvykti gydytis į Biržus137. univer-

129 H. Wisner, krzysztof ii (…), p. 29-30, 39, 50, 58, 64, 68.130 volmaras Ferensbachas, tauruso ir rujeno valdų livonijoje seniūnas…131 1619. X. 12. Przyznawanie slug i raitarow W. Farensbacha, ar, dz. Xi, nr. 35, l. 57-59; 1619. X. 9, X. 14. Biržai. k. radvila a. s. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.242, l. 15-16.132 1619. vi. 13. vilnius. k. radvila l. sapiegai, BN, rkps. 77, l. 134; 1619. X. 23. Biržai. k. radvila s. pukštai, AR, dz. IV, kop. 305; 1619. v. 13, vilnius; k. radvila valdovui, AR, dz. XI, nr. 35, l. 153. plačiau radvilos konfliktas su Farensbachu aprašytas H. visnerio, H. Wisner,Krzysztof II (…), p.70-74.133 H. Wisner, Wojna polsko–szwedzka w inflantach 1621-1622, ZH, 1991, Z. 4, p. 47.134 1620-1625 m. k. radvilos korespondencijos kopijos, BN, rkps.87, l. 72-75.135 1621. X. 7. stovykla. k. radvilos instrukcija upytės pavieto pasiuntiniams, RNB, f. 971, ap. 2, aut.115, l. 67.136 ar, dz. iv, ks. 1a, l. 160v-174, 278; dz. iv, kop. 308-309.137 1622. iX. 10. Biržai. k. radvila k. arciševskiui, AR, dz. IV, kop.309.

59


salams ir korespondencijai pristatyti naudoti Biržų ir Papilio pasiuntiniai138. Mintaujos pilies apsupties metu į nelaisvę paimti švedai, latviai ir kiti belais-viai buvo gabenami į Biržų pilį139. Rugpjūtį patikėjęs žvalgų priežiūrą K. Ar-ciševskiui grįžo į Biržus. Grįžo, jau žinodamas, kad švedai prieš du mėnesius sudegino n. Radviliškį140. Rugpjūčio 26 d. su savo pėstininkais Kristupas II atvyko į n. Radviliškį, kur rugsėjo 4 d. įvyko LDK pašauktinių kariuomenės surašymas. 1622 m. pabaigoje Biržų pilyje tarp pėstininkų dėl vėluojančių jurgeltų mokėjimo buvo bepradedąs kilti maištas. Kristupui II kareiviams išdalijus grynųjų pinigų likučius ir pavykus nuraminti kai kuriuos karininkus, neramumai baigėsi. Radvila sėdėjo pilyje, laukdamas atvežant pinigų kariuo-menei, siekiant išvengti naujo maišto141.

nuo pražygiuojančių kariuomenių veiksmų kentėjo ne tik BK valstiečiai, tačiau ir vietos bajorai, mėginę ginti savo turtą. Išliko vieno vokiečio, kariavusio Livonijoje ir tiesiogiai susirašinėjusio su Biržų seniūnu ir Radvila, laiškas, atskleidžiantis privataus turtingo asmens elgseną lokalios visuomenės visuotinio pasimetimo ir karo atmosfero-je. Vilhelmas Barberijus, beje, kariavęs Livonijoje nuo 1622 m., netekęs 7000 auksinų vertės turto, vylėsi išsaugoti nuosavybės (galvijai, arkliai, buities daiktai) likutį, pa-slėpdamas jį netoli Biržų142 pas vieną savo pavaldinį, tačiau niekas iš vietinių nesutiko suteikti pastato, dėl to jam teko trauktis į Vyžuonas, o iš ten – į Kėdainius, kur palikus žmoną ir vaikus reikėjo sunkiai ieškoti prasimaitinimo šaltinių143. Karo aplinkoje BK bajorai rizikavo prarasti ne tik nuosavybę144, bet ir ją patvirtinančius dokumentus, kurie antpuolių metu sudegdavo arba švedų būdavo tiesiog atimami145.

Pilis ir provianto apytaka. Pilis buvo ne tik kariuomenės146, bet ir jos pro-vianto telkimo centras. Provianto momentas pilies istorijoje rodė komunikacinį jos centriškumą ne tik vietinės visuomenės, bet ir LDK interesų Livonijoje at-

138 „Przyszlo pisanie od P. Cerydona przez poslanca birzanskiego”, “poslaly się uniwersaly do wszystkich chorągwi przez poslance popielskie”, ar, dz. iv, ks. 1a., l. 254-256.139 Bnia, f. 694, ap. 2, b. 456, l. 54v, 55v.140 H. Wisner, krzysztof ii (…), s. 125; “przyjechal P. Zielinski z Birz (…) i powiedzial, ze szwedowie Radziwillow spalili”, Bn, rkps. 525; “majętnosc moje Radziwiliszki, gdzie mi kilkanascie chalup spalili”, 1622. vi. 2. Biržai. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 308.141 1622. Xii. 12. Biržai. k. radvila j. valavičiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 119, l. 154.142 turbūt šližių kaime, kur po švedmečio jis turėjo 10 valakų palivarką, LVIA, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 40v.143 1625. viii. 18. kėdainiai. v. Barberijus k. radvilai, AR, dz. V, t. 9, nr. 371; 1639 m. gavo atr indygenatą, LM, 113, l. 442-443v.144 „Budowanie spalili szwedowie”, lvia, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 40v.145 maB rs, f. 25, b. 166, l. 15; b. 167, l. 167-168.146 B. dundulis, švedų feodalų įsiveržimai į lietuvą Xvii-Xviii a., vilnius, 1977, p. 23, 25.

Deimantas KARVELIS

6060

žvilgiu. Kita vertus, provianto veiksnys ne mažiau nei pati įgula lėmė pilies pri-klausomybės, išsaugojimo ir funkcionalumo klausimą. xVII a. pirmosios pusės karų realijos parodė, jog tvirtovės, kad ir laikinai, buvo netenkama dėl žmonių arba dėl provianto stygiaus147. Pilies aprūpinimo proviantu šaltiniai buvo trys: 1. Pilies dirbamos žemės eksploatavimas (tai reiškė, jog pilis turėjo jai priklau-somos dirbamos žemės plotus, pajamos iš kurių ėjo pilies poreikiams); Kris-tupas I, pastatęs Biržų pilį ir supirkinėdamas iš upytės pavieto bajorų žemę, pasirūpino, kad jos dalis būtų skirta pastoviam pilies aprūpinimui proviantu ir darbo jėga. xVI a. pabaigoje šaltiniai mini piliai priklausiusius Rimgailių, Ba-čuncų kaimus, taip pat žemes Likėnų ir Voišucevičių laukuose148. šiuo provianto šaltiniu rūpinosi Biržų seniūnas149. 2. Provianto pristatymas iš kitų valdų. šis būdas nebuvo reguliarus ir vykdavo užnerio valdų administracijos pavedimu. Konkrečios valdos, pavyzdžiui, Papilio, urėdininkas gaudavo pristatytinų į pilį maisto produktų sąrašą ir imdavosi jo realizavimo150. Tai vykdavo tada, kai pilies palivarko derlius ar provianto atsargos pilyje būdavo nepakankami. Jei pilies poreikių nesugebėdavo patenkinti BK valdos, užnerio pareigūnas problemos iš-sprendimo ieškodavo kituose dvaruose. 1627 m. negaunant paspirties iš aplinki-nių Biržams dvarų, išskyrus nedidelio Panemunės dvaro, grūdų piliai pristatymas suorganizuotas iš Vyžuonų, upytės naujamiesčio, šetekšnų151. 3. Maisto atsargų pirkimas už grynuosius Rygoje. Minėtinas ir pilies provianthauzo komunikacinis vaidmuo Livonijos kare. Kariuomenės aprūpinimas maistu buvo vienas esminių sėkmės veiksnių. 1601 m. Biržų seniūno J. sisinckio pulkai, kovoję prie Kuokne-sės, pritrūkę maisto atsargų, siųsdavo gurguoles į Biržus. sicinskis rašė Radvilai, kad pasiekti gurguolėms Biržus, vykstant per Kuršą, gana sudėtinga, nes priešas „žiauriai užmušinėja mūsų žmones keliuose“152. Kristupas II apskritai manė, jog per laiką galima išspręsti bet kokią karinę problemą, tačiau „nėra išsigelbėjimo

147 „Aby prowiantem i ludzmi podlug potrzeby opatrowal Birzom (…) aby od defectum zywnosci więcej się niedostala nieprzyjacielskie”, 1659. i. 8. gdanskas. j.k. vaza B. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, aut. 65, l. 33.148 1596-1598. sprawy przykupna poddanych gruntow do zamku birzanskiego, AR, dz. XXVII, nr. 25.149 „Zasiewam pasznią (…) zamkową; (…) staram się, aby zamek bez zywnosci nie byl”, 1623. v. 11. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.150 „Zywnosc do zamku wedlug rejestru do P. Piora poslal”, 1621. vii. 2. papilys. B. makarskis k. rad-vilai, AR, dz. V, t. 191, nr. 9098.151 1627. ii. 21. Balninkai. m. piuro k. radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.152 „40 człowieka dla żywności jachało do Birż w jednej gromadzie, zabito ich 30 w jednym miejscu, a 10 ledwie uciekło“, 1601. v. 13. stovykla prie kuoknesės. j. sicinskis k. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/1, nr. 91.

61


trūkstant maisto, jeigu tuo anksčiau nepasirūpinta“153. Biržų pilis tapo svarbiu LDK kariuomenės provianto kaupimo, sandėliavimo ir paskirstymo punktu.

1622 m. buvo įsteigtas LDK provianto (prowiantmistrz) vadovo urėdas. Pir-muoju į šį urėdą buvo paskirtas valdovo sekretorius stanislovas Brolnickis. Jo rūpestis buvo aprūpinti proviantu LDK kariuomenę, esančią Livonijoje. Brolnic-kis organizavo maisto pirkimą Kaune, Karaliaučiuje, taip pat Polocko ir Vitebsko pavietuose, iš kur atsargos gabentos į Biržų pilį. Čia provianto, pirkto ir gabento už LDK iždo lėšas, prižiūrėtoju buvo Mikalojus Bielikovičius. Maisto produktai pirkti ir BK, nes Bielikovičius turėjo įgaliojimus tai daryti „kelyje, vykdamas į Biržus ir ten gyvendamas“154, o pilies provianto atsargos naudotos visų LDK ka-riuomenės dalinių šiauriniame pasienyje poreikiams. 1622 m. iš Biržų Kristupas II vyko į n. Radviliškį susitikti su J. Valavičiumi. Vienu svarbiausių susitikime svarstytų klausimų buvo provianto klausimas155. Todėl Biržų pilis kartu su Kuo-knesės ir Dyneburgo pilimis dėl savo strateginės padėties (nedidelio atstumo iki karo veiksmų arealo) ir gynybinio patikimumo bei pastarųjų nulemto proviant-hauzo funkcionalumo buvo svarbus LDK kariuomenės gyvybingumo Livoni-joje veiksnys156. Kartais pilies provianthauzas būdavo reikalingas ir vietiniams gyventojams, dėl sutrikusios karo metu prekybinės komunikacijos negalintiems įsigyti būtinų maisto produktų. Tokiu atvejo pilis suvaidindavo netgi savotiško prekybos centro vaidmenį157. Pažymėtina ir tai, jog provianto sistemos funkci-onavime dalyvavo ir BK areale gyvenantys valdovo valdų laikytojai. etmonas Kristupas II įpareigojo pastaruosius, gyvenančius BK geografinėje erdvėje ar tie-siog Biržų pilies prieigose remti jo kariuomenę maistu, patikindamas, jog drauge jie bus ginami nuo švedų plėšikavimų158.

1625–1627 m. švedmetis Biržų kunigaikštystėje. Vienas xVII a. pirmo-sios pusės Livonijos karo epizodui – 1625–1627 m. švedmečiui Radvilų Biržų kunigaikštystėje – reikia atskiro pristatymo dėl kelių priežasčių. Pirma, jis savi-tai atskleidžia pilies okupacijos veiksnio įtaką vietinei dvaro visuomenei. Kita

153 1622. vi. 13. Biržai. k. radvila žygimantui iii vazai, SWP, p. 207.154 1622. v. 19. s. Brolnickio instrukcija m. Bielikovičiui, AR, dz. IV, Ks. 1a., l. 190.155 1622. iX. 27. ? j. valavičius k. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.119, l. 150.156 H. Wisner, prowiantmistrz w Wielkim księstwie litewskim 1621-1622, Między Wschodem a Zacho-dem. Rzeczpospolita XVI-XVIII w., Warszawa, 1993, s 87-92.157 Biržų seniūnas vietiniams valstiečiams pilyje pardavė 46 statines druskos, 1623. II. 23. Biržai. M. Piuro K. Radvilai, ar, dz. v, t. 269, nr. 11728.158 1625. Xi. 10. stovykla. k. radvila valdovo dvarų Biržų apylinkėse laikytojams, RNB, f. 971, ap. 2, col. Aut. 321/2, nr. 77.

Deimantas KARVELIS

6262

vertus, 1625–1627 m. Livonijos karo epizodas ypatingas LDK užsienio politikos ir karų istorijoje. 1625 m. švedų kariuomenės įsiveržimas į etninę Lietuvą (kon-krečiai į BK) buvo pirmasis svetimšalių ekspansijos aktas nuo 1435 m. Pabaisko mūšio, kai Livonijos ordino kariuomenė žygiavo per LDK. surasti nauji šaltiniai įgalina rekonstruoti ne tik švedmečio šiaurės Lietuvoje karines aplinkybes, bet labiau paaiškina lokalios visuomenės elgsenos xVII a. karų akistatoje ypatu-mus, paryškina Biržų pilies fortifikacinės istorijos nežinomus puslapius, įgalina tiksliau rekonstruoti LDK kariuomenės komplektavimo klausimus, galop leidžia pratęsti monumentalius A. šapokos ir A. Tylos tyrinėjimus, skirtus švedų fakto-riui xVII a. pirmosios pusės bei vidurio karuose.

Pilies reikšmė ir jos gynybos organizacija 1625 m. švedų kariuomenės tendencija veržtis į LDK per Biržus darė Biržų pilies išsaugojimo klausimą vienu esminių, kalbant apie šiaurinių LDK sienų saugumą. Kristupo II manymu, Kuo-knesė ir Biržai buvo du svarbiausi centrai strateginio saugumo prasme: Kuoknesė – visai Livonijai ir Dauguvos baseino teritorijai, o Biržai – visiems LDK užnerio pavietams bei pačiam Vilniui. Pradžioje Radvila planavo išsaugoti abi minėtas pilis, įsakydamas šiaulių rinktinius siųsti į Kuoknesę, o upytės – į Biržus. Tuo atveju, jei Kuoknesės apginti nepavyktų ar pėstininkai negalėtų laiku jos pasiek-ti, rotmistrą perspėjo visus ir šiaulių, ir upytės rinktinius – nukreipti į Biržus ir pavesti vietos seniūno dispozicijai. Vėlesni įvykiai patvirtino, jog būtent taip ir atsitiko. Kristupas II laiške rotmistrui išskyrė tris Biržų pilies karinės reikšmės aspektus: 1) arsenalo, kuriame buvo saugomos ir valdovo, ir Radvilos patrankos, svarba; 2) gausios provianto atsargos vietiniuose sandėliuose (receptaculum), sukauptos valdovo daliniams, besikaunantiems Livonijoje; 3) pilis kaip priedan-ga žmonėms, vykstantiems į Livoniją. Anot Radvilos, jei net visi šie aspektai išnyktų, pilis vis tiek „turi būti užpildyta Respublikos žmonėmis, nes neįmanoma įveikti visuotinio priešo privačiomis jėgomis“159. Tam Radvila siekė surinkti kuo daugiau žmonių aplinkiniuose pavietuose – ukmergės, upytės, Kauno bei Že-maitijoje, ypač orientuodamasis į valdovo stalo dvarus, siekdamas surinkti kuo daugiau rinktinių „Respublikos sienų ir pilių gynybai“160. Biržų seniūnui buvo pavesta surinkti visus kareivius, esančius Biržuose ir jų apylinkėse. Jam netgi pa-tikėta jurisdikcija vietos totorių atžvilgiu161. Majorui J. Vechmanui buvo pavykę

159 1625. vii. 22. sluckas. k. radvila rotmistrui m. kuncevičiui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l. 130-131; RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 47.160 1625. vii. 25. rubeževičiai. k. radvila valdovo dvarų seniūnams ir laikytojams, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 49.161 1625. viii. 9. ivania. k. radvila m. korfui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l. 138.

63


surinkti 200 raitelių, tačiau jie buvo nukreipti į Livoniją, tik nedidelė jų dalis liko Anykščiuose proviantui surinkti162. Kristupo II pavedimu kapitonui šypempilui buvo skirtos lėšos pasamdyti 120, eigirdui – 150, Donovajui ir ceridonui – po 120 svetimšalių kareivių163. strateginę BK reikšmę rodė projektas 1625 m. su-rengti paliaubų derybas su švedais pusiaukelėje tarp Pasvalio ir Biržų, tik vėliau pasirinktas zelborkas164.

Pačius Biržus žinios apie švedų veržimąsi pasiekė 1625 m. liepą. Infor-macija BK pasiekdavo per Radvilos susirašinėjimą su Kuršo kunigaikščiu bei Bauskės ir Biržų seniūnų tarpusavio epistolinę komunikaciją. Be to, žinias apie švedų kariuomenės judėjimą Radvilai laiškais teikė Vendeno kaštelionas165. Bir-žų seniūnas ėmėsi kraštutinių priemonių siekdamas užtikrinti pilies saugumą: laiškuose prašė Radvilos papildyti įgulą slucko kunigaikštystės pėstininkais ir kazokais, į įvairias vietas išsiuntinėjo pilies kapitonus (ceridoną, Donovajų, ei-girdą) pasamdyti kareivių, tvirtino pilies pylimų sistemą, visas arsenale esan-čias patrankas sutraukė ant pylimų, toliau vyko mūrijimo darbai, rūpinosi pilies malkų rezervo papildymu, palapinėmis, valstiečiais. Kapitonams nepavykus pasamdyti nė vieno kareivio (eigirdas mėgino verbuoti net Kaune, Jurbarke), seniūnas prašė Radvilos, kad šis organizuotų rinktinių surinkimą kitose valdose. Biržų seniūno pastangos sustiprinti BK gynybą, apeliuojant į kitų Radvilų valdų paramą, buvo racionalios ir rėmėsi 1621 m. Kistupo II instrukcija dvariškiams, kurią jis išleido, išvykdamas į Livonijos kampaniją. Ji numatė, jog karinio pavo-jaus atveju lietuviško ir rusiško trakto latifundijos, būdamos saugios, turi padėti toms, kurios patiria priešų antpuolį166. 1625 m. situacijoje tai reiškė, jog BK, kuri priklausė Lietuvos ir Palenkės Biržų–Dubingių Radvilų giminės dvarų traktui ir kuriai grėsė švedų pavojus, turėjo sulaukti pagalbos iš Rusios–Panemunės trakto valdų – slucko ir Kopyliaus kunigaikštysčių, Koidanovo, Liubčios, Bielicos, Ja-šiūnų, Deliatyčių. Kristupas II atsižvelgė į Biržų seniūno prašymus ir liepos pa-baigoje net keturis kartus siuntė universalus slucko ir Kopyliaus kunigaikštysčių

162 1625. viii. 8. ivania. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.163 1625. vii. 17. rubeževičiai. k. radvila nežinomam adresatui, RNB, f. 971, ap. 2, Col.aut.321/2, nr.45, 46164 H. Wisner, Wojna inflancka 1625-1629, Studia i Materiały do Historii Wojskowości, t. Xvi, cz. i, Warszawa, 1970, s.43.165 1625. vii. 4 – X. 28. įvykių livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66.166 „Gdzieby tez na jeden trakt ciężki jaki gwałt przypadł, a drugi niebezpieczenstwa prozenbył, tedy i z Rusi do Litwy i z Litwy do Rusi jedni drugim zadaniem znaę od starszych przybywaę powinni”, 1621. viii. 16. k. radvilos instrukcija tarnams, AR, dz. XI, nr. 37, l. 180.

Deimantas KARVELIS

6464

bajorams žemionims, nurodydamas būti pasiruošusiems žygiuoti į Livoniją167. 40 Papilio dvare dislokuotų raitelių, vadovaujamų kapitono Misevičiaus, tuo metu saugojo vieškelius, vedančius į pilį, Biržų kazokai, vadovaujami Vechmano, ne-munėlio Radviliškyje prižiūrėjo pasienį, dvaro klientas Grabovskis su Radvilos universalais vyko rinkti upytės pavieto totorių, kapitono Juršos pėstininkų būrys pasiųstas į Biržus168. Per trumpą laiką pilies gynybos pajėgos ženkliai išaugo – nuo 80 iki 300–400 žmonių169. Prie jų reiktų pridėti nežinomą skaičių BK žemionių, kurie švedų pavojaus akivaizdoje bėgo slėptis į pilį. Vien salamiesčio valdos Klingių kaimo činšiniai žemionys, anot inventoriaus, „visi buvo pirmo-je apsuptyje, o po to visi kartu su […] gyvuliais buvo išsiųsti į Alantą“170. šis skaičius galėjo būti nepalyginamai didesnis, jei trys Kristupo II prašymai LDK iždininkui K. naruševičiui suteikti konvokacijos patvirtintas sumas kareivių ver-bavimui nebūtų blokuoti valdovo zigmanto III. Valdovas ne kartą karo metu neigiamai atsakė į Radvilos prašymus papildyti Biržų pilies įgulą LDK kariuo-menės daliniais171.

Pilies praradimas. 1625 m. rugpjūčio 5 d. švedų daliniai pirmą kartą pa-sirodė prie Biržų pilies, tačiau įgulos buvo sumušti. Rugpjūčio 7 d., paėmę ne-munėlio Radviliškį, apie 8000 švedų kareivių, vadovaujamų franso fon Torno, apgulė Biržų pilį. Diena anksčiau pilį pasiekė slucko pilies arsenalo patrankinin-kai. Kad švedai neturėtų kur apsistoti, Biržų seniūnas K. skrobovičius padegė miestą ir dvarą. švedai, neįstengę paimti pilies, rugpjūčio 10 d. vėl pasitraukė į nemunėlio Radviliškį. Rugpjūčio 16 d. Vechmano tarnas Radvilai pranešė apie švedų pasitraukimą nuo pilies, todėl etmonas rūpinosi kuo greičiau papildyti pilies įgulos kontingentą ir parako atsargas, įsakė G. ceridono pulkui žygiuoti į Biržus172. Pagalbos prašymai paremti pėstininkais, adresuoti didžiajam LDK etmonui L. sapiegai, taip pat ir Kristupui II, rezultatų nedavė. nemunėlio Radvi-liškyje švedai fortifikavo savo stovyklą ir ruošėsi kitam Biržų šturmui, tikėda-

167 1625. vii. 4 – X. 28. įvykių livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66.168 op. cit ; 1625. vii. 16, vii. 24, viii. 2. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507; 169 pradžioje pilies įgulą plačiąja prasme sudarė apie 80 žmonių (įskaitant bajorus ir rinktinius), vėliau – juršos pėstininkai, 10 eigirdo dragūnų, 30 žemionių, 80 rinktinių, pilies įgulos pėstininkai (piechota polska i niemiecka), 90 – 150 eigirdo samdinių, 40 parsidavėlių anglų ir škotų, 50-100 skrobovičiaus surinktų kazokų. keliasdešimt vokiečių eigirdui pavyko pasamdyti subačiuje, 1625. VIII. 3. Anykščiai. J. Vechmanas K. Radvilai, ar, dz. v, t. 421, nr. 17075.170 1631 m. Bk žemionių inventorius, MAB RS, f. 25, b. 166, l. 15-16.171 H. Wisner, Wojna inflancka 1625-1629, SMHW, 1970, t. XVI, cz. I, p.50, 55.172 1625. vii. 4 – X. 28. įvykių livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66.

65


miesi netgi sulaukti atvykstant paties Gustavo Adolfo173. Čia švedai laukė artile-rijos pastiprinimo. Rugpjūčio 20 d. valstietis iš nemunėlio Radviliškio, pasiekęs Radvilos dalinių stovyklą prie Kupiškio, pranešė, jog švedus patrankos jau pasie-kė174. Radvila rugpjūčio 27 d. laiške husarų vėliavos rotmistrui rašė, jog švedai vėl apgulė pilį, apsirūpinę ne tik kariuomene, bet ir patrankomis, baiminosi, kad piliai negavus reikiamos pagalbos iš Biržų švedai „lengvai išplatins savo galią į Lietuvą“. Tomis dienomis siekta pritraukti į BK kuo daugiau pulkų, ypač ka-valerijos, baiminantis, kad, praradus pilį, švedai galės alinti „visas artimiausias žemes ir pavietus“175. 6 sienas griaunančių patrankų atgabenimas įgalino švedus pradėti reguliarų, jau antrąjį pilies puolimą176. Tuo metu švedai išties apgulė Bir-žus, prieš tai patyrę karinį susidūrimą su Vechmano būriais, sudeginę Vabalninką ir Pasvalį. Vechmanas atsiuntė Radvilai du sugautus švedų belaisvius. Rugpjūčio 28–29 d. pilies gynėjai gavo paskutinę pagalbą – Vechmano kazokų pulkas įžen-gė į pilį, taip pat Žukovieckio žemionių būrys, stancevičiaus rinktiniai, sosnovs-kio dalinys, be to, laukta atvykstančių sielco valdos žemionių pulko177. Po antros apgulties artilerinio šturmo (post acerrimum oppugnationem) rugpjūčio 29 d. – rugsėjo 5 d. švedai pilį paėmė. Dera pastebėti, kad švedų kariuomenė, judė-dama link pilies, pakeliui žudė valstiečius, degino dvarus ir kaimus. Vechmanas rašė, jog švedai, sudeginę vieną kaimą prie Biržų, miške sugavo keletą valstiečių ir ten pat nukankinę pakorė178. Apsupę pilį švedai išsidėstė trimis fortifikuotmis, redutais su patrankomis įtvirtintomis stovyklomis ir pradėjo puolimą. šaudymas iš abiejų pusių buvo toks pašėlęs, jog Radvila šį pilies šturmą prilygino Rygos šturmui. švedų taktikoje vietos atrado netgi vietiniams Biržų valstiečiams, ku-riuos jie „pagonišku būdu prievarta varė kariuomenės priešakyje“179. Trys šve-dų mėginimai paimti pilį, puolant per pylimus, baigėsi nesėkmingai. nors dau-giau kaip šimtui kareivių pavyko užlipti ant pylimo, tačiau „iš Dievo malonės

173 „nieprzyjaciel w moich Radziwiliszkach leży okopem i szancami obóz swoy ufortificowawszy, na Birże moie jeszcze się przegraza”, 1625. viii. 25. dubingiai. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313; 1625. viii. 22. Biržų pilis. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507; “nieprzyjaciel z potęgą, z armatą do Bierż się gotuie”, 1625. viii. 20. kupiškis. j. vechmanas k..radvilai, AR, dz. V, t. 421, nr. 17075.174 1625. viii. 21 stovykla prie kupiškio j. vechmanas k..radvilai, AR, dz. V, t. 421, nr. 17075.175 1625. viii. 27. dubingiai. k. radvila j. svolinskiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 60; 1625. iX. 4. stovykla prie anykščių, k. radvila j. rostovskiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 65.176 H. Wisner, Wojna inflancka 1625-1629, SMHW, 1970, t. XVI, cz. I, p. 46.177 1625. vii. 4 – X. 28. įvykių livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66.178 1625. viii. 21.stovykla prie kupiškio j. vechmanas k..radvilai, AR, dz. V, t. 421, nr. 17075.179 1626. iX. 3. stovykla prie anykščių. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.

Deimantas KARVELIS

6666

visi buvo numušti“. Pilies įgula priešinosi labai narsiai, nepaisant to, jog švedai apšaudė pilį, pasistatę patrankas prie pat vandens griovio, o pilyje staiga įgulos kareiviai ėmė mirti nuo ligų. Maru juos užkrėtė keliasdešimt rotmistro Kunce-vičiaus atvestų šiaulių ir upytės rinktinių, kurie, marui plintant, buvo išvaryti iš pilies. Biržų seniūno žodžiais tariant, „nuo ligų įgula kentėjo daugiau, nei nuo priešo“180. stebėtina, bet ir tokiomis aplinkybėmis įgula dar sugebėjo imti švedų žvalgus į nelaisvę, atmušinėti švedų kareivius nuo lauko pylimų ir netgi rengti išpuolius prieš švedų stovyklą. Vieno išpuolio metu pavyko atimti švedų patranką181. Vėliau Kristupas II bus teisus, teigdamas, jog Biržų pilį švedams buvo paimti sunkiausia (du šturmai per penkias savaites), kad „priešas kitus miestus ir pilis, nors labiau įtvirtintus, kurie gėdingai atidarinėjo vartus, užė-mė greičiau“182.

Radvilos teigimu, pilis krito dėl trijų priežasčių. Pirma, intensyvėjantis šve-dų artilerijos šaudymas „kulkomis, sviediniais ir įvairiais degančiais apskriti-mais“ darėsi nebepakeliamas ir grėsė pilies padegimu. Antra, pilyje esantiems žmonėms ir arkliams problemą kėlė senkančios vandens atsargos griovyje bei maras. Trečia, beje, ir svarbiausia, kad švedams pavyko iš dviejų pusių pasikasti po pylimu ir užminuoti pilį. Tai buvo bene vienintelis šansas užimti pilį. Pilies bastioninė fortifikacija (tvirtovę gynė kelios bastėjos bei kaip „ugnies bokšto“ funkciją atliekantis centrinių vartų pastatas) darė pilį sunkiai pasiekiamą, puolant įprastine artilerijos ugnimi ar pėstininkų šturmu. Tai, beje, vėliau patvirtino ir ilgas užblokuotos švedų įgulos laikymasis pilyje. Pilies gynėjams buvo pasiūly-ta patiems apžiūrėti užminuotas vietas ir įsitikinti gynybos beprasmiškumu. Po derybų įgula nusprendė pasiduoti ir, „nesant vilties apsiginti, geriau išsaugoti bent savo gyvybes Respublikos labui“183. negausiai pilies įgulai su išskleisto-mis vėliavomis, rankiniais ginklais ir asmeniniais daiktais buvo leista saugiai pasitraukti184. Radvila neabejojo, kad jeigu ne maras ir užminavimas, įgula būtų išsilaikiusi nepalyginamai ilgiau. Be to, „Biržai yra tokia pilis, kurios apgulčiai reikia mažiausiai 2000 žmonių, norint ją užimti; aš negalėjau surinkti tiek bajo-

180 nuo maro mirus 6 rinktiniams, dar 22 buvo išvaryti už pilies, 1625. VIII. 22. Biržų pilis. K. Skrobovičius K. Radvilai, ar, dz. v, t. 359, nr. 14507.181 1625. iX. 6. stovykla prie anykščių. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.182 1627. iX. 29. koidanovas. k. radvilos instrukcija s. kurošui į seimą, “Spisek orleański” w latach 1626-1628, opr. augustyniak u., sokolowski W., Warszawa, 1990,.s.201.183 1625. b. d. ir b. v. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l.132-133.184 tyla a., Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, vilnius, 1987, p. 179; s. pinkus, Biržų pilis, vilnius, 1986, p. 15.

67


rų, kiek netikėtai surinko priešas“, – teigė jis185. Pilies praradimo aplinkybes detaliai paryškina penkių amžininkų liudijimai,

užrašyti iškart 1625 m. pabaigoje, – Biržų seniūno ir kelių įgulos kapitonų, su-dariusių įgulos vadovybę ir apklausiamų Radvilos stovykloje. Rankraštinis do-kumentas pavadintas „Tyrimas apie Biržų pilies atidavimą“186. Turinio struktūra leidžia laikyti jį memuaristikos bruožų turinčiu tekstu, surašytu greičiausiai ko-kio nors Kristupo II Radvilos dvaro sekretoriaus. Didesnę jo dalį sudaro Biržų seniūno Kristupo skrobovičiaus pasakojimas. Anot jo, pilies įgula gana vėlai sužinojo apie didžiulės švedų kariuomenės žygį, užėmus Kuoknesę ir kitas pi-lis, į Lietuvą. Rugpjūčio 8 d. 5000 švedų kariuomenė nuo neretos pasuko link Biržų. Pradžioje švedai ketino įkurti stovyklą prie Parovėjos vieškelio, po to su keliais raitelių kornetais įsiveržė į miestą ir įsitaisė prie miesto pylimų šalia pi-lies. Tuo metu švedus užpuolė 20 Vechmano ir 20 eigirdo kazokų, įvyko susišau-dymas, keletas raitelių buvo užmušti, o belaisvių paimti nepavyko. Dar rugsėjo4 d. etmonas rašė skrobovičiui, jog ketina su eigirdo daliniu prasiveržti į pilį.Matydamas, kad švedai ketina įsitvirtinti mieste, skrobovičius įsakė padegti Bir-žus. Tai pastebėję švedai atsiuntė trimitininką siūlydami Biržų seniūnui susitikti su švedijos karaliumi Gustavu Adolfu. skrobovičius pats nevyko, bet pasiuntė kapitonus Voidatą ir Vechmaną derėtis su švedų generolu grafu fon Turnu, tačiau susitarta nebuvo. Kitą dieną Gustavas įsakė į nelaisvę paimtam Parovėjos dvaro paseniūniui aprodyti švedų kariuomenei visas pilies prieigas. Įgulos kareiviai tarp švedų atpažino patį karalių ir ėmė šaudyti iš kelių patrankų į jį, tačiau Gusta-vas spėjo atsitraukti link Biržų dvaro palivarko. Iš pilies imta dar aktyviau šaudy-ti patrankomis į švedų stovyklos pusę. švedų pėstininkai pradėjo kasti apkasus, vis dėlto tądien jų žuvo nemažai.

Trečią apgulties dieną, sekmadienį, Gustavas vėl pasiūlė pasiduoti. skrobo-vičius iš jo gavo atskirą raštą, tačiau į jį atsakė kaip ir anksčiau – jog pasiduoti įgula neketina. Tuomet švedų kariuomenė patraukė prie nemunėlio Radviliškio ir įkūrė stovyklą. Rugpjūčio 30 d. švedai grįžo prie pilies ir pradėjo antrąjį štur-mą. Puolantieji turėjo net 58 vėliavas (kuopas). Įgula narsiai gynėsi, buvo matyti, kaip kai kuriems švedų vėliavininkams iš rankų krinta vėliavos. skrobovičiaus teigimu, švedai atsitraukė prie miesto žydų kapinaičių, kur anksčiau buvo įkūrę stovyklą. Tądien švedai ėmė statyti tiltą per upę link miesto, kiti užėmė refor-matų bažnyčią ir dislokavo ten pėstininkus, treti prie pylimo iš dviejų pusių ėmė

185 1627. iX. 29. koidanovas. k. radvilos instrukcija s. kurošui į seimą, “Spisek orleanski”, s. 201.186 1625 m. inquisitia o podaniu zamku Birz, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 154.

Deimantas KARVELIS

6868

kasti tunelius. Vakare įgula staiga iš pilies išleido 40 pėstininkų, vadovaujamų majoro eigirdo, kurie nužudė 12 švedų, vieną paėmė į nelaisvę, likusius nuvijo už bažnyčios. naktį švedai atgabeno iš stovyklos patrankas ir įtvirtino jas prie apkasų. Vieną švedų patranką pilies įgula pašovė, kartu su ja ir kelis švedus, ji gulėjo lauke niekieno nejudinama. nepaisant to, švedams pavyko 4 patrankas pastatyti, nukreipiant į pilies rūmų pusę ten, kur buvo Radvilienės apartamentai, o dar dvi – ant apkasų nuo miesto pusės. Tarp bažnyčios ir miesto ant kalvelės pastatė dar dvi patrankas. Pradėję šaudyti artilerijos ugnimi švedai sugriovė di-dįjį pilies bokštą. Palei pylimą ir vandens griovį, einant nuo reformatų mokyklos iki plytinės, dislokavo 4 būrius ir ėmė pilti naują, antrinį, pylimą, skirtą gynybai, jei staiga užpultų pasala iš lauko ar pilies. Biržų seniūno įsakymu iš pilies pasi-traukė maru užsikrėtę šiaulių pėstininkai, be to, nemažą dalį įgulos tuo metu su-darė sergantys kareiviai. Matydamas silpstančias įgulos galimybes skrobovičius nusprendė pasiduoti švedams.

Per tris dienas jis su pilies įgulos likučiais nukako į karinę Radvilos stovyklą prie Anykščių187.Kapitonas J. Donovajus, paklaustas apie pilies paėmimo aplinky-bes, akcentavo įgulos kiekybinį menkumą ginant tokią didelę pilį. Jis tvirtino, jog švedų pakastų pylimų negalėjo apginti toks mažas žmonių skaičius, žmonių trūko ir ant pilies mūrų. net neturėta su kuo rengti rezultatyvių išpuolių, kad būtų trukdo-ma priešui atlikti inžinerinius darbus. Be to, įgula ne visada žinojo priešų veiksmų planus, ypač per vėlai sužinota apie užminuotus pylimus. Donovajus pastebėjo, kad įgula, nors ir pasidavė, tačiau išsaugojo gyvybes ir neprisiekė švedams, bet pasitraukė iš pilies. Kapitonas egertas paliudijo, jog ne kartą yra buvęs pilių ap-suptyse ir ne kartą pats puolė tvirtoves, tačiau Biržų atveju nematė būdo apginti tokios, jo manymu, silpnos pilies prieš tokį galingą priešą, kurį dėl pilies gynėjų stygiaus teko prileisti prie pačių mūrų. Kapitonas syamrothas teigė, jog įgula nesi-tikėjo, kad švedai prieis taip arti prie pilies ir taip įžūliai pradės kastis po pylimais ir mūrais, „kad galės mėtyti į pilies gynėjus akmenimis“. net ir pastebėjus švedų inžinerinius planus, įgula neturėjo su kuo organizuoti kontrveiksmų: nebuvo nei instrumentų, nei žmonių, sugebančių tai daryti. Be to įgulai tai buvo trigubai dides-nis uždavinys: būtų tekę kastis per visą pylimą ir žemiau švedų, o tam būtų reikėję daryti net keturias perkasas. sakė, jog įgula galėjo išsilaikyti dar kelias valandas, bet patirtų didelių nuostolių. Kapitonas Jurša pridūrė, jog įgula visiškai neturėjo poilsio valandėlių, todėl paprasčiausiai išseko. Galop teigė, kad ir ta kariuomenė, kuri buvo Kristupo II stovykloje, nebūtų ilgiau pasipriešinusi švedams.

187 rnB, f. 971, ap. 2, aut.321/2, nr. 66.

69


Rugsėjo 7 d., gavęs žinią apie pilies netektį, Radvila iškart parašė keliems valstybės dignitoriams. negausūs Radvilos būriai, pradžioje apsistoję Papily-je188, jau rugsėjo 8 d. dislokavosi prie Anykščių, iš kur stebėjo Biržų apgultį. Anykščių pasirinkimas saugojo tuo metu Lietuvą nuo švedų veržimosi, tačiau neužtikrino pagalbos Biržų įgulai. Pirma, ši stovykla buvo pakankamai toli nuo Biržų, antra, tuo metu Radvilai trūko pinigų samdyti kareiviams, trečia, ne visos jo vėliavos spėjo atvykti į dislokacijos vietą, ketvirta – veiksmus kaustė sugautų švedų žvalgų informacija apie artėjančios švedų kariuomenės, sudarytos iš pro-fesionalių samdinių svetimšalių (čekų, vengrų, prancūzų, olandų, anglų, škotų ir kt.), skaičių (duomenys įvairavo nuo 10 000 iki 15 000 rudenį ir iki 30 000 1626 m. pavasarį)189. Iš Anykščių Radvila dar mėgino rinkti papildomus kariuome-nės dalinius, rašydamas universalus į įvairius pavietus, ypač esančius netoli BK. Kauno pavieto rotmistrui, kaip ir kitiems prieš mėnesį, rašė, jog, praradus Biržus, „priešas lengvai galės užpulti visas artimiausias žemes ir pavietus“, kvietė kuo greičiau su savo pulkais atvykti į stovyklą prie Anykščių, „nes priešo gaujas galėsime sugėdinti tik tada, kai būsime krūvoje“190. Galop neatvykstant aplin-kinių pavietų pajėgoms ir nesurenkant planuotų 1500 žmonių, Radvila 1625 m. rugsėjį realiai net nemėgino paremti pilies gynėjų191. Vienintelė išimtis, nors ir nepadariusi lemiamos įtakos pilies likimui, buvo Čedasų mūšis, kuriame Derpto pakamarės Gedeono Rajeckio vadovaujami ukmergės pavieto pašauktinių dali-niai sumušė 100 švedų būrį, ketinusį vykti į pilies apgultį192.

Kai rugsėjo antroje pusėje Anykščiuose ir svėdasuose susirinko beveik 3000 karių, Biržų pilyje jau šeimininkavo švedai193. Gustavo Adolfo būriai tris paras buvo išsidėstę apkasuose ir nedrįso lįsti iš pilies teritorijos. Radvilos daliniams atsitraukus link svėdasų, švedų kariuomenės pagrindinės pajėgos pajudėjo link Kuršo ir užėmė Bauskę. Pilies prieigose švedai paliko nema-žus provianto, patrankų sviedinių, vežimų rezervus ir net sergančius kareivius.

188 H. Wisner, Wojna inflancka (…), p. 51.189 1625. iX. 8. stovykla prie anykščių, k. radvila vilniaus vyskupui e. valavičiui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l.134-135. radvila netgi rašė, jog švedų samdinių kariuomenėje tarp pėstininkų apskritai nėra švedų, AR, dz. IV, kop. 314.190 1625. iX. 4. stovykla prie anykščių. k. radvila j. rostovskiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 65.191 „powiaty się do mnie nie gromadziły i dotąd nie gromadzą”, 1625. iX. 8. stovykla prie anykščių, k. radvila vilniaus vyskupui e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314.192 1625. iX. 8. stovykla prie anykščių, k. radvila vilniaus vyskupui e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314.193 a. tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 182.

Deimantas KARVELIS

7070

Dera pastebėti, jog būtent tuo metu švedai išgabeno iš pilies arsenalo didžiąją patrankų dalį. Vėliau jas keturiais kariniais laivais ketino plukdyti į švediją, tačiau audra visus juos nuskandino Kuršo pakrantėje. Patrankas švedams pa-vyko ištraukti, tačiau laivų – ne194. Pilies netektis sukėlė didelę BK gyventojų paniką, jiems užkirto kelią į uždauguvį ir teoriškai atvėrė švedams kelią į Vil-nių ir Kauną. Aleksandras Gosievskis 1626 m. Kristupui II rašė: „Kol Biržai bus priešo rankose, tol pavojuje bus ne tik Kaunas, bet ir Vilnius“195. Vilniaus vyskupui Kristupas II rašė, jog švedai, pavertę Biržus „savo rezidencija (domi-cilium), lengvai įsiverš į tėvynės vidų“196. Apie švedų ketinimą žygiuoti į Vil-nių, užėmus Biržus, tarsi sutartinai liudijo visi šnipai, sugauti švedų žvalgai ar parsidavę kareiviai197. sklido kalbos, jog švedams į pagalbą BK juda generolo Pontuso vadovaujama kariuomenė, užėmusi Derptą. Radvila suvokė, jog vien savo privačių būrių pagalba negali sustabdyti tokios karinės jėgos ir dėl pilies netekties kaltino valdovą ir etmoną sapiegą. Valdovas zigmantas III, priešin-gai, nepagrįstai įtarinėjo Radvilą susitarus su švedais ir atidavus jiems Biržų tvirtovę. Radvila kaltintas, jog negynė Biržų ir nemėgino atsiimti pilies tyčia, keršydamas valdovui už nesuteiktą didžiojo etmono urėdą198.

Lokali BK visuomenėir švedmetis. Vietiniai BK gyventojai kentėjo ne tik nuo Biržų pilyje įsitvirtinusios švedų įgulos, bet nuo dažnų abiejų kariuomenių judėjimų ir karo veiksmų BK teritorijoje. Į miškus Biržų valstiečiai bėgo dar besiartinant švedų kariuomenei199. Anot amžininko, „visus žmones apėmė tokia didelė baimė, kad pradedant Daugpiliukelyje į Rokiškį, Panemunę, Pandėlį visi išbėgiojo, 10 mylių spinduliu namuose nerasi nė vieno valstiečio“200. Žemaitijos teisėjas Jurgis Gruževskis iš nemunėlio Radviliškio Radvilai rašė apie tokius pačius dalykus: „Daug bajorų namų, miestų ir miestelių, kaimų ištuštėję“201. 1625 m. rugpjūtį kapitonas M. Korfas rašė Radvilai apie visos BK niokojimą,

194 1625. iX – 1626. i. stovyklos dienoraštis; 1625. iX. 25. ? Flemingo Clauso, švedų viceadmirolo uni-versalas domesnesto (kuršas) valstiečiams dėl švedų laivų, audros išmestų ant kranto, išsaugojimo, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 69, 157.195 H. Wisner, Wojna inflancka (…), s. 80.196 1625. viii. 27. dubingiai. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.197 1625. iX. 3. stovykla prie anykščių, k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.198 „spisek orleanski” w latach 1626-1628, opr. u. augustyniak, W. sokolowski, Warszawa, 1990, p. 37, 201.199 1625. viii. 2. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.200 1625. viii. 3. anykščiai. j. vechmanas k. radvila, AR, dz. V, t. 421, nr.17075.201 H. Wisner, Wojna inflancka 1625 (…), s. 52.

71


pabrėždamas, jog tai yra didžiulis nuostolis valstybei. šį teiginį autorius laiške pabraukė202. Tuo metu švedai siaubė kaimus prie Čedasų, Panemunės ir patį Pa-nemunės miestelį, pirmiausia grobdami gyvulius, o žmonių neliesdami. Papilio seniūnas, matydamas tokią pat Papilio valdos perspektyvą besiartinant švedams, Biržų seniūno prašė gynybiniams reikalams atsiųsti parako ir alavo203. Priartėję prie Biržų, švedai paėmė visus gyvulius Ageniškyje ir aplinkiniuose kaimuose, sudegino Papilio dvarą, nužudė Papilio paseniūnį ir Ageniškio tijūną204. Dėl to saugumo sumetimais iš Biržų, Papilio, salamiesčio dvarų galvijai buvo genami į šetekšną ir toliau į Alantą, Vyžuonas pas vietinius bajorus žemionis, ypač olan-diški galvijai205.

Karo veiksmų pavojus sąlygojo tam tikrus dvarų ūkinės veiklos pertvarky-mus, ypač kalbant apie galvijų apsaugą. Tai vyko visais Livonijos karo etapais. štai 1601 m. pavasarį švedai, iš Kuršo pasiekę Biržų pilies prieigas, sudegino Radvilos Perkūno valdos kaimų (aišku, BK)206. 1603 m. šaltinyje minimas dva-riškis, atsakingas už užnerio valdų galvijų bandų – nemunėlio Radviliškio ir Parovėjos dvarų kumeliukų – gynimą į Alantos dvarą. Alantos urėdininkas įpa-reigojamas deramai rūpintis jų išlaikymu207. 1624 m. gyvuliai iš n. Radviliškio dvaro varomi gilyn į BK208. samdyti latvių valstiečiai nuolat pranešdavo švedų kariuomenės judėjimo tempą ir kryptį, tad pavojaus atveju, t. y. švedams judant per Rokiškį link Vyžuonų, Radvilos dvariškiai buvo pasiruošę organizuoti gy-vulių gynimą toliau į Dubingių dvarą209.1625 m. rugsėjo 2 d. švedai sudegino salamiestį, Kupiškį ir daugelį aplinkinių kaimų210.

Kad švedai nualino visus BK miestelius netiesiogiai, rodo 1625 spalio 20 d. Kristupo II raštas, kviečiantis Žeimelio, Pasvalio, Kėdainių, upytės naujamies-čio miestiečius vežti savo prekes į Kurše esančią karinę stovyklą, neminint jame

202 1625. viii. 13. b. v. m. korfas k. radvilai, AR, dz. V, t. 160, nr. 7232, l. 27. 20� 1625. viii. 2. papilys. B. makarskis k. skrobovičiui, AR, dz. V, t. 191, nr. 9098.204 1625. viii. 7. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507; 1625. viii. 14. ivania. k. radvila vilniaus vaivadai, SWP, p. 509..205 1625. viii. 11. dubingiai. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313; maB rs, f. 25, b. 166, l. 16v.206 1601. v. 28. vilnius. p. progulbickio raštas, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.150, l.8.207 1603. vii. 23. jezierničiai. k. radvila j. piotrovičiui, AR, dz. IV, kop. 295, l. 194.208 1624. iv. 24. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.209 1626. vii. 30. vyžuonos. k. tynkauzas k. radvilai, AR, dz. V, t. 410, nr. 16636.210 1625. iX. 3. stovykla prie anykščių, k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.

Deimantas KARVELIS

7272

geografiškai artimesnių BK miestelių211. 1626 m. upytės pavieto seimelio ins-trukcijoje rašoma apie dvarų, miestelių ir kaimų plėšimą, deginimą bei valdinių vargą, sukeltą kariuomenių savivalės ir bado212. BK gyventojus alino ir LDK ka-riuomenės plėšikavimai. 1626 m. pabaigoje oršos seniūno A. sapiegos ir Polocko kašteliono M. zenovičiaus daliniai apiplėšė vietinius gyventojus, Biržų seniūnas surašęs padarytus nuostolius ir klausęs Radvilos, kaip pasielgti toliau213. etmonas prašė apsaugoti jo valdas nuo kareivių plėšikavimo, tvirtindamas, jog priešingu atveju galvoti apie Biržų pilies susigrąžinimą nėra šansų214. Radvila buvo teisus, vienam valdovo pareigūnui rašydamas, jog jo užnerio valdas, taigi ir BK, nualino ne tik priešas, bet ir savieji. Toks atvejis nebuvo vienintelis ar atsitiktinis. LDK ka-riuomenės „šeimininkavimo“ BK gyventojų atžvilgiu faktų buvo pasitaikę ir anks-čiau. 1605 m. tuometinis Biržų seniūnas s. Voinovskis Radvilos pavedimu kartu su upytės pavieto paseniūniu suregistravo kareivių padarytų nuostolių Biržų valdose faktus. Iš jų aiškėja, jog labiausiai kariuomenė savivaliavo teritorijose palei vieš-kelį, vedantį į Livoniją. Rašte minima Aleksandro chodkevičiaus kuopa, penkias dienas dislokacijos vietoje atiminėjusi grūdus iš Biržų valdos valstiečių, Borni-kovskio kuopa, kurios „žygdarbiai“ Papilio valdoje ir žemionių prie nemunėlio dvareliuose pasireiškė valstiečių puldinėjimu, grūdų, arklių, jaučių atiminėjimu. Minėtus veiksmus Voinovskis įvardijo kaip ne tokį didelį nuostolį, lyginant su kitų per BK judančių dalinių elgsena215. 1622 m. Radvila skundėsi kancleriui, jog LDK kariuomenės vėliavos neskuba vykti į Livoniją, bet plėšia jo valdinius, „atiminė-dami maistą kasdieninėmis stacijomis ir išpirkomis“216. BK teritorijos nusiaubimo ir valdinių išžudymo faktą jau 1626 m. seime Varšuvoje iškėlė Radvilos dvariškis slucko seniūnas stanislovas Bučinskis217.

Vietinių gyventojų plėšimai karo veiksmų metu pirmiausia buvo susiję su kariuomenės apsirūpinimo proviantu klausimu. Didžiule Radvilos padalinių pro-blema tuo metu buvo apsirūpinimas proviantu. 1625 m. rugsėjį Kristupo II Radvi-

211 a. tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 182.212 a. tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 186-187.213 1626. Xii. 12. stovykla prie Biržų. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.214 „Wszystkie moje patrimonium z Birżami wniwecz poszło (…), jestem jak w jakiej prasie ustawicznego żału względem dóbr moich zawilejskich, i od nieprzyjaciela i od swoich zgubionym”,1626. ? . k. radvila valdovo urėdininkui (?), SWP, s. 571; 1626. vi. 9. anykščiai. a. k. gosievskis k. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 116, l. 120.215 1605. ii. 10. Biržai. s. voinovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 445, nr. 17733.216 1622. i. 27. mintauja. k. radvila l. sapiegai, SWP, s. 147.217 1626. ii. 14. varšuva. s. Bučinskis k. radvilai, “Spisek orleanski”, s. 120.

7�


los raštas valdovo stalo dvarų administratoriams atskleidžia kai kurias provianto rinkimo karo veiksmų ir kariuomenių žygių maršrutų teritorijoje išsidėsčiusiose valdose aplinkybes. Kristupas II, pripažindamas BK gynybos vėlavimą, pastebė-jo, jog vienas svarbiausių veiksnių buvo prastas kariuomenės aprūpinimas maistu. Didikas teigė, jog kariuomenė pradžioje turėjo tik „iš savų valsčių pasiimtą duoną ir negalėjo gauti jos iš niekur kitur“. etmonas ragino valdovo dvarus prisijungti aprūpinant LDK kariuomenę maistu, atliekant tai tvarkingai, kiekvienai vėliavai pateikus etmono parengtus universalus, taip išvengiant savavališko savos kariuo-menės, juo labiau – švedų, plėšikavimo. Ilgainiui siekta išvengti savavališko ka-riuomenės plėšikavimo ir taip organizuoti tvarkingą provianto surinkimą kiekvie-nai vėliavai, „kad pavaldiniai būtų kuo mažiau apsunkinti“218.

Švedai Biržų pilyje. Dėl maro BK švedai rugsėjo pabaigoje nuo Biržų pa-sitraukė, palikdami pilyje savo įgulą, sudarytą iš dviejų pėstininkų kuopų (apie 300 žmonių). nors švedai Biržus tuo metu traktavo jau kaip švedijos karalystės ribą, realiai BK jie nekontroliavo, jų įgula pilyje faktiškai tapo įkalinta. nuolati-niai Radvilos kariuomenės dalinių puldinėjimai ir švedų belaisvių grobimas tai patvirtino. švedų įgulą pilyje Radvilos nurodymu iškart blokavo fiodoro Žuko-vieckio kazokų vėliava (karinio surašymo duomenimis, ją sudarė 202 kazokai)219ir atskyrė nuo pagrindinių švedų pajėgų, esančių Livonijoje ir Kurše. Įgula dėl blokados laikėsi sunkiai, pastotės iš Rygos jos nepasiekdavo. Blokados metu asmeninės Kristupo II pajėgos (pavietų bajorai dar nebuvo susijungę su lauko etmono daliniais) nuolat puldinėjo švedus prie Biržų, grobė į nelaisvę sargybi-nius, gyvulius, maisto gurguoles, prie Pasvalio sumušė paties Gustavo Adolfo vėliavą, ėjusią į pagalbą Biržų įgulai, ėmė 42 belaisvius.

švedų puldinėjimas, siekiant paimti belaisvių, buvo dažniausia Radvilos būrių, dislokuotų Anykščiuose bei pačios pilies prieigose, veiklos forma. Jau rugsėjo mėnesį, iškart po pilies praradimo, Radvilos dvaro ataskaitose skaito-me: „Rugsėjo 10 d. kunigaikštis išsiuntė į Biržus Kinskį ir Lovčyckį patruliuoti; Rugsėjo 11 d. į patruliavimą patraukė Vechmanas su savo vėliava; Rugsėjo 12 d. Kinskis ir Lovčyckis grįžo, atvedė 4 belaisvius; Rugsėjo 13 d. Vechmanas at-vedė tris belaisvius (…)“220. Dera pastebėti, kad piliai blokuoti, pulti Radvila turėjo pakankamai pajėgų. Anykščiuose dislokuotoje kariuomenės struktūroje

218 dokumente minimos šios valdos : tverės seniūnija, žemaitijos kaltinėnai, raudžiūnai, paširvin-tys, 1625. IX. 20. stovykla prie Svėdasų. K. Radvilos raštas valdovo stalo dvarų urėdininkams, rnB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 112.219 1625. iX. 10. anykščiai. k. radvilos kariuomenės surašymas, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 67.220 1625. vii. 4 – X. 28. įvykių livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66.

Deimantas KARVELIS

7474

buvo daugiau nei 2700 žmonių, tarp kurių net 154 perbėgėliai (Livonijos vokie-čiai arba švedų belaisviai). Pačią pilį švedai sutvirtino iki tol šiuose kraštuose „nematytomis struktūromis […], fortifikuodami savo stovyklą pylimu, apkasais ir redutais, sustiprindami laufgrabais ir baterijomis ir visas prieigas prie pilies šancais“221. Tarp griovio ir pylimo švedai pastatė fortą, kuriuo vežė į pilį vandenį ir vedžiojo girdyti arklius. Pavyko netgi perimti Biržų įgulos vado (stathalter) Kroico (Kreutz) laiškus, rašytus Gustavui ir kitiems, atskleidusius įgulos padėtį. švedai prašė pakeisti juos kitais žmonėmis, skundėsi Radvilos kazokų išpuoliais, dėstė apie eilinių kareivių nenorą ginti pilį, neturint naujos aprangos ir negau-nant atlyginimo, pranešė apie įgulos gretų retėjimą dėl maro. Tik jėgų papildymo stygius neleido, anot Radvilos, išnaudoti šio „tinkamo meto atgauti Biržus“222. Kristupas II suvokė, jog net paėmus Biržus būtų neįmanoma „apginti pilį akimis, be kariuomenės“223.

Rugsėjo antroje pusėje švedai įsidrąsinę išginė iš pilies pasiganyti didelę bandą galvijų. Viskas baigėsi tuo, jog Žukovieckio vadovaujama Radvilos pa-likta pasala atėmė visus gyvulius, buvusius „pagrindine pilies maisto viltimi“ ir paėmė į nelaisvę keliolika švedų224. Kitų šaltinių teigimu, Žukovieckio būriai, atžygiavę nuo subačiaus, išsivarė nuo pilies kelis šimtus galvijų ir pagavo sep-tynis belaisvius. Pats Kristupas II tomis dienomis taip pat dalyvavo puldinėjant švedų įgulą. Jo būriai sudegino vieną švedų įtvirtintą stovyklą, prie pilies paėmė vieną belaisvį. Po to kunigaikščio daliniai pasitraukė nuo Biržų Bauskės kryptimi ir įsikūrė netoli Pasvalio225. Radvilai niekaip nesisekė surinkti didesnių karinių pajėgų, net ir verbuojant svetimšalius samdinius, nors 1625 m. rudenį tam buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Prancūzų kapitonas ir Radvilos klientas nuo 1621 m. G. ceridonas, dar vasarą gavęs rankpinigius kareiviams verbuoti, nepakluso nevienkartiniams patrono nurodymams atvykti į Biržų pilį ar į stovyklą, pats sa-vavališkai rinko stacijas iš vietos gyventojų, iš BK gyventojų surinktą proviantą pardavinėjo ir siuntė į savo dvarą, puldinėjo bajorų dvarus, atiminėjo arklius, „niekino etmono universalus“, galop ketino pereiti tarnauti švedams. spalio 20 d. Radvila įsakė ceridonui atvykti į jo stovyklą, antraip grasino pritaikysiąs jam

221.1625. iX. 30. b. v. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314.222 1625. X. 20. b. v. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314; 1625. Xi. 10. k. radvila valdovui, SWP, s. 526-527.22� 1625. Xi. 16. stovykla. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314.224 SWP, p. 533.225 1625. vii. 4 – X. 28. įvykių livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66.

75


atsakomybę, fiksuotą kariniuose artikuluose226.Radvila vylėsi surinkti didelę kariuomenę, nes organizavo provianto rinki-

mą labai plačiame areale, išsiuntinėjo universalus daugelio valdų, daugiausiai valstybinių, administratoriams – Joniškio, Kėdainių, Žagarės, šiaulių, Pasvalio, Mintaujos, Linkuvos, naujamiesčio, Panevėžio, Žeimelio. etmonas rūpinosi net savo patruliuojančiais būriais, kurių tikslas buvo įrenginėti slaptas stovyklas Bir-žų pilies prieigose, gaudyti švedų belaisvius, neleisti švedų įgulai rengti žygių po BK apylinkes. Todėl prašė BK valdas turinčių valdovo bajorų, kad šie netrukdytų tokiems būriams, „tarnaujantiems ne privačiam tikslui, bet valdovui ir Respubli-kai“, rinkti provianto227.

f. Žukovieckis tuo metu siūlė Radvilai pilies atgavimo planą, aktyviai įtrau-kiant į tai vietinius valstiečius. Pastarieji bet kuriuo atveju jau buvo naudojami pilies apgultyje, t. y. žemės darbams, įrenginėjant stovyklavietę aplink Biržus, vadovaujant inžinieriui228. siūlyta surinkti kuo didesnius valstiečių būrius, tarp jų ir keletą pėstininkų ir 1–2 savaites aršiai atakuoti pilį, „neduodant esantiems pilyje miegoti“. Pats Žukovieckis nuo Kėdainių pasiuntė prie Biržų 50 raitelių, ir tik Biržų mieste, valsčiuje ir pačioje pilyje siautėjantis maras prigesino jų įkarštį, nors jie buvo tiek priartėję prie pilies, jog mesdami akmenis galėjo pasiekti pilies rūmų langus. Žukovieckio siūlyta taktika taip ir liko tik laiške, Biržų valstiečiai išgarsėjo ne pilies šturmu, bet ištuštėjusių palivarkų plėšimu. švedai tuo metu sveikus kareivius įkurdino Astrave, o pilį saugoti paliko mirštantiems. švedų įgula pilyje buvo taip apsupta ir spaudžiama, kad negalėjo „išlįsti be nuosto-lių“229. spalio 29 d. švedijos kancleris atsiuntė pas Kristupą II Kuršo bajorą R. Grotuzą, beje, vėliau tapusį BK saločių valdos seniūnu, paimtą į nelaisvę jo paties namuose, o per jį – du laiškus, kuriuose dėkojo už svetingą švedų pasiun-tinių priėmimą derybų metu bei prašė paleisti švedų belaisvius. Kartu su Grotuzu atvyko švedų trimitininkas, per kurį Radvila ir išsiuntė savo atsakymą. Vėliau derėtis dėl belaisvių paleidimo švedai atsiuntė dar vieną savo patikėtinį, buvusį Rygos magistrato narį J. ulrichą, anksčiau susirašinėdavusį su Biržų seniūnu J. D. striška. Veikiausiai belaisvių klausimu susitarti nepavyko, nes lapkričio mėnesį Radvila suintensyvino pilies apgultį bei naujų belaisvių gaudynes visoje

226 1625. X. 13. ? k. radvila g. Ceridonui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 73.227 1625. X. 20. stovykla prie ekmuižės. k. radvila joniškio miestiečiams; 1625. Xi. 10. stovykla. k. radvila karaliaus valdų Biržų apylinkėse laikytojams, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr.74, 77.228 H. Wisner, Wojna inflancka (…), s. 60; SWP, s. 541.229 1625. b. d. damianai. t. žukovieckis k. radvilai, AR, dz. V, t. 481, nr. 19014; 1625. Xi. 13. stovykla. k. radvila m. korfui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 96, l. 69.

Deimantas KARVELIS

7676

šiaurės Lietuvoje (žr. priedą). K. Tynkauzas siuntė Radvilai Vyžuonų ir Alantos valdų prieigose sugautų belaisvių sąrašą. Iš laiško aiškėja, jog keletą pabėgusių švedų belaisvių užmušė vietos valstiečiai, o likę sugauti bėgliai buvo sukausty-ti230. Prie pilies buvo pastatyti keturi įtvirtinimai, iš kurių puldinėti švedai. Tam etmonas netgi skyrė inžinierių ir Biržų valstiečių darbams atlikti. Lapkričio 12 d. pavyko sugauti latvį, iš pilies nešusį švedų karininkų laiškus į Rygą. Iš jo suži-nota, kas vyksta pilyje. Radvilai pavyko dovanomis patraukti latvį ir įkalbinti jį nunešti minėtus laiškus į Rygą, o su švedų atsakymais grįžti į Radvilos stovyklą. Lapkričio 13 d. iš Biržų etmonui pranešta, jog švedų įgula, pastebėjusi statant pasalos įtvirtinimus, mėgino eiti į derybas, po to ėmė aktyviai šaudyti iš pabūklų, siekdami trukdyti inžineriniams darbams.

Gruodį iš Livonijos ir Kuršo BK ėmė pasiekti žinios apie galimą kelių tūks-tančių švedų kariuomenės žygį į Bauskės arba Biržų pilis, siekiant aprūpinti jose sėdinčias švedų įgulas. Gruodžio 12 d. Radvila išvyko į ukmergės seimelį. Jam vykstant pro pilį, švedai surengė išpuolį, įvyko susirėmimas, keli švedai buvo nušauti, vienas paimtas į nelaisvę, likusieji – įvyti atgal į pilį231. 1626 m. pra-džioje lietuviams pavyko sučiupti vieną švedų dezertyrą, pabėgusį iš pilies, kuris atskleidė įgulos padėtį. Pilyje tuo metu beveik nebebuvo parako, dagčių, drus-kos, malkų, trūko alaus, silkių, lašinių, sviesto, „be ko gyventi jie nebuvo pratę“, rūbai nusidėvėję ir pan. Tarp įgulos pėstininkų tvyrojo pasidavimo nuotaikos, kurios labai neramino švedų karininkus ir žadino viltį Radvilai savo kariuomenės pastangomis susigrąžinti pilį232. sausį Radvila susilpnino Biržų apgultį, kadangi švedų įgula jau beveik du mėnesius derėjosi dėl pasidavimo. Radvilos pavedimu derybomis rūpinosi kapitonas M. Korfas233. Minėtose darybose Korfui talkino smolensko vaivados sūnus, kuris Radvilos pavedimu turėjo švedus įtikinti, jog jis turįs papildomų karinių pajėgų ir kad racionaliausia būtų užleisti Radvilai Biržų pilį. Tačiau sudaryti kokią nors konkrečią sutartį nedalyvaujant jam Ra-dvila draudė, nurodydamas Korfui vilkinti jos pasirašymą tol, kol etmonas pats neatvykusiąs į BK234. Padėtį sunkino LDK kariuomenėje prasidėję susiskaldy-

2�0 1625. Xi. 13. vyžuonos. k. tynkauzas k. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 116, l. 71.231 1625. iX - 1626. i. stovyklos dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 157.2�2 1626. pradžia ? k. radvila m. korfui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 96, l. 64.2�� 1626. i. 19. stovykla. k. radvila pinsko pavieto bajorams, AR, dz. IV, kop. 31; sWp, s. 542; „nie-przepominaj WM Birż moich, ażebys się przez to wytargowaę mogły“, 1626. v. 2. vilnius. k. radvila m. korfui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 131.2�4 „Bez mego consensus warownie ta sprawa zawarta byę nie może, iżem ja zawsze niebywał poslednim do promonowania pokoiu”, 1626. v. 2. vilnius. k. radvila smolensko vaivados sūnui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut.115, l. 131.

77


mai, apylinkėse siautėjantis maras235 ir prie BK artėjanti 4000 švedų kariuomenė, vadovaujama generolo Pontuso.

sausio 19 d. LDK maršalkos Jono sapiegos universalas ukmergės pavie-to bajorams atskleidžia kai kurias tų dienų aplinkybes. negausi LDK kariuo-menė (apie 1500 žmonių) dislokavosi prie Rokiškio, ketindama sulaikyti artė-jančią keliolikos tūkstančių švedų kariuomenę. sapiegos teigimu, tai buvo tas pats, kas „gesinti liepsnojančią ugnį lašeliu vandens“. Tačiau žvalgų teikiama informacija leido manyti, kad švedai ketina atkirsti Biržų pilį, ją sudeginti ir žygiuoti gilyn į Lietuvą Žemaitijos kryptimi. Tokia žinia vertė veikti nedelsiant. Pavieto bajorai buvo kviečiami atvykti ir papildyti LDK kariuomenės gretas236. Pats Radvila buvo šiek tiek pasimetęs. „Pats su maža saujele žmonių šen bei ten jodinėju, nenulipdamas nuo arklio ir varginu priešą“, – rašė LDK kancleriui A. s. Radvilai237. Kristupo II žvalgų duomenimis švedų planai Biržų atžvilgiu buvo kontraversiški. Vienų teigimu, Pontusas ketino pasiekti Biržus, kad geriau aprūpinti įgulą. Kitų žiniomis, kad sugriautų šią pasienio tvirtovę. Teisesni buvo pirmieji, nes sausio pabaigoje pilies įgula buvo aprūpinta maistu, naujais karei-viais. Labiausiai nuo šios milžiniškos kariuomenės žygio vėl nukentėjo BK vals-tiečiai. Kristupas II rašė, kad Pontusas „visą savo rūstybę mano valdose išliejo ant valdinių […], sudegino keletą kaimų, nepasigailėdamas abiejų lyčių žmonių, įsakydamas žudyti net mažus vaikus“.

Radvilos įsakymu pulkininkas sėjus ir poručnikas Karmanovskis su savo būriais užpuolė dalį švedų prie pat Biržų pilies ir „raiti kapojo kardais už tai, kad nekrikščioniškai žudė apylinkių valstiečius“238. švedai išties žiauriai elgė-si su BK valstiečiais. Vienas švedų įgulos vadų Jonas Heringas kaltintas, kad suluošino ir pakorė daug Radvilos valstiečių, už ką „Dievas jį paralyžiavo“239. Tomis dienomis dar ne kartą Biržų ir Parovėjos apylinkėse buvo gaudomi švedų belaisviai240. Jie suteikė nemažai informacijos apie švedų kariuomenės judėjimą

2�5 „W moich Birżach mrą praesidiary”, 1626. vi. 4. prie anykščių. k. radvila vilniaus vyskupui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 150.236 1626. i. 19. rokiškis. j. s. sapiega ukmergės pavieto bajorams, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 133, l. 144.2�7 1626. i. 21. stovykla prie nemunėlio. k. radvila a. s. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr.102.238 1626. i. 27. b. v. k. radvila nežinomam adresatui, AR, dz. IV, kop. 314.2�9 1626.viii. 25. stovykla prie Biržų. a. snarskis k. radvilai, AR, dz. V, nr. 14701.240 apskritai pabrėžtinas pozityvus k. radvilos elgesys su švedų belaisviais, kuriuos siekta perver-buoti. to priežasčių galima įžvelgti keletą: karinis pragmatizmas, siekiant sustiprinti savo dalinius ir išvengti švedų kariuomenės papildymo; radvilos humaniškumas; siekis mainų būdu išlaisvinti saviš-kius, patekusius į nelaisvę, ir kt.

Deimantas KARVELIS

7878

BK teritorijoje. švedų kariuomenė sausio pabaigoje buvo apsistojusi dviejuose BK kaimuose kelių kilometrų nuo Biržų atstumu šalia n. Radviliškio vieškelio. Belaisvis negalėjo nurodyti kaimų pavadinimų, tačiau detaliai nupasakojo įspū-dingų švedų pajėgų, atžygiavusių nuo Valmuižės, sudėtį. Jas sudarė 28–32 kuo-pos, kuriose buvo ir 125 škotų pėstininkai, 6 lauko patrankos. sausio 25 d., vieno Biržų malūnininko žiniomis, švedai rogėmis iš pilies nugabeno 20 patrankų į stovyklą, be to, siekdami atsigriebti už prarastus žmones, patys su keliolika raite-lių kornetų „užpuolė ir padegė kelis Jo Kunigaikštiškos Šviesybės (t. y. Radvilos) kaimus, o žmones sumetė į ugnį“241.

Parėmęs pilies įgulą vasario pradžioje Pontusas su savo kariuomene patrau-kė link saločių ir šalia jų įkūrė stovyklą. Radvilos pavedimu naktimis J. Vech-mano kazokų būriai rengė pasalas, apsunkindami švedų judėjimą. Radvilos bū-riai tuo metu dislokavosi Linkuvoje, kurią etmonas laikė puikia strategine vieta esamomis aplinkybėmis, iš kur vienodai greitai buvo įmanoma pasiekti Bauskę, Biržus, Pasvalį, Žeimelį ir Joniškį242. Pilies blokada nebuvo visiška, nes švedų įgula dažnai rengė išpuolius ir plėšė apylinkių gyventojus. Kaspero Kosmovskio teigimu, „valstiečiai nebenori paklusti ir dirbti, ir ketina su viskuo eiti į Lietuvą (t. y. palikti BK teritoriją)243“.

švedų įgulos padėtis ir toliau buvo sunki, tačiau pėstininkų stygius, taip pat nesėkmingi bandymai užverbuoti svetimšalius kareivius, tai rodo, kad Kristupo II Radvilos kariuomenėje nesugebėta pasinaudoti susidariusia palankia proga244. Kristupas II Biržams atgauti į kovą pasiuntė savo privačios kariuomenės bū-rius, už ką jam dėkojo A. K. Gosievskis, tačiau raginimų pulti pilį, kurioje, jo žiniomis, beliko tik 50 švedų kareivių, ir pažadų būsimuose seimeliuose ir seime kalbėti apie kompensacijos Radvilai sumokėjimą nepakako. Pats Gosievskis tuo metu negalėjo padėti pilį apgulant, nes susidūrė su karinės drausmės problemo-mis jam pavaldžiuose pulkuose, besidislokavusiuose prie Anykščių. Karininkai vienas po kito paliko jo stovyklą. Beje, ne viename laiške Radvilai Gosievskis šalia valstybinio Biržų pilies veiksnio minėjo ir privatų Radvilų motyvą, pilies

241 1626. i. 25. švedų belaisvių, sugautų prie parovėjos, apklausos aktas, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/2, nr.105.242 1626. ii. 2. stovykla prie mūšos; ii. 4. gailėnai; ii. 5. linkuva, k. radvila ldk vėliavininkui p. pacui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 115-117.24� 1626. vii. 8. stovykla prie anemburko k. kosmovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 163, nr. 7448.244 1626. vi. 4. prie anykščių, vi. 12. k. radvila m. korfui ir smolensko vaivadai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 96, l. 65; aut. 115, l.151.

79


aprūpinimą gausia įgula siedamas su BK teritorijos saugumu245. 1626 m. rugpjūtį iš Livonijos Biržų atgavimui (o recuperowaniu Birz) buvo pasiųsta 400 raitelių, tarp jų 100 pavieto totorių. Be jų, prie Biržų jau buvo dislokuota 200 raitelių, 4 pėstininkų vėliavos, turėjusios apie 500 kareivių246. Tokių pajėgų užteko visiškai pilies blokadai, tačiau nepakako pilies šturmui. Turint žinių apie švedų ketinimą sustiprinti pilies apsaugą, prie Biržų pasiųsta papildomai 7 vėliavos (6 totorių). Be to, Kristupas II įsakė vienai savo husarų vėliavai, vykstančiai į smolensko vaivados stovyklą, apsisukti ir grįžti atgal prie Biržų247. Pilies apgulties metu nuolat buvo rengiamos pasalos, siekiant paimti į nelaisvę įgulos kareivių. Ra-dvilos pajėgos įsitvirtino miesto perkasose ir liuteronų bažnyčioje. švedai, tai pastebėję, šaudė į bažnyčią iš patrankų, užmušė keletą rinktinių248.

1626 m. pabaigoje įgulos padėtis tapo kritiška: visiškai išseko maisto atsar-gos, šieno rezervai, malkų stygius buvo toks aktualus, jog švedai dalimis ėmė deginti liuteronų bažnyčią ir medines trobeles, kurias patys buvo pastatę pilies teritorijoje. Pilyje tuo metu buvo ne daugiau kaip 200 pėstininkų. Paradoksalu, tačiau, nepaisant sunkios įgulos padėties, paimti pilį beveik nebuvo jokių šansų, kadangi „nebuvo su kuo, nebent patys pasiduotų ar išmirtų badu“249. Iš tikrųjų puolančiųjų stovykloje buvo nedaug pėstininkų ir tik vienas kapitonas. Biržų se-niūnas prašė Radvilos atsiųsti Korfą, Krečkovskį, sosnovskį ir kitus karininkus bei vokiečių pėstininkų papildymą. Problema buvo ir svetimšalių parsidavėlių dezertyravimas. skrobovičius siuntė Radvilai pėstininkų ir kazokų sudėties re-jestrus, pranešė apie 6 pabėgusius vengrus ir jų gaudymą250. skaudus faktorius buvo BK žemionių nenoras prisidėti prie pilies atgaivinimo ir karinės prievolės vengimas. Vieni bajorai bėgo nepasiekę karinės stovyklos, kiti atvykdavo, bet, išgirdę apie besiartinantį švedų pastiprinimą, pasitraukdavo, majoro M. Korfo vėliava atvyko be savo vado. skrobovičiui pasiuntus šauklius į Panemunę, kur gyveno anksčiau karinėje Radvilų klientūroje garsėjusi Vechmanų giminė, šie pranešė, jog minėtos valdos bajorai „neturi noro tarnauti ir nėra pasiruošę mū-

245 „dla ostrzeżenia Incursyi nieprzyjacielskiej do przyległych wsi tamecznych“, „(...) abym dóbr WXM od szarpania żołnierskich ochraniał“, 1626. vi. 4., vi. 9. anykščiai. a. k. gosievskis k. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, aut. 116, l.111-112, 120; 1626. vi. stovykla prie anykščių. karininkų raštas dėl išsiskirsty-mo į namus, RNB, f. 971, ap. 2, aut. 96, l. 10. 246 1626. viii. 8. stovykla prie anemburko. k. kosmovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 163, nr. 7448, l. 25, 29.247 „Wiadomośc, iz nieprzyjaciel chce czatę potężną pod Bierże uczynię”, 1626. viii. 27. stovykla prie jaunamuižės. k. kosmovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 163, nr. 7448, l. 43.248 1626. Xii. 3. stovykla prie Biržų. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.249 1626. Xii. 12. stovykla prie Biržų. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.250 1626. Xii. 12. stovykla prie Biržų. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.

Deimantas KARVELIS

8080

šiams nei husarų, nei kazokų kuopose“. skrobovičius su nedideliu pėstininkų būriu be įtvirtinimų stovyklavo Kilučiuose prie Biržų, Korfo būrys Panemunėje. Radvilos dvariškis M. Piuro kartu su Biržų seniūnu registravo pėstininkus, dau-gelis kurių sirgo, ir mokėjo jiems jurgeltą251. Papildymas iš zabludovo rinktas labai sunkiai. Ilgame kelyje iš zabludovo į Biržus pėstininkai išsibėgiojo, net kazokai, gavę pinigus, savavališkai paliko stovyklą. Radvilos klientas Dovydas Božymovskis, apsilankęs stovykloje prie Biržų, konstatavo, kad Biržų seniūnui norint rezultatyviai tęsti apgultį, reikalingi vokiečių pėstininkai, karuose patyrę žemionys ir kelios lengvosios patrankos252. Vis sunkiau darėsi grobti belaisvius, nes švedai toliau už pilies vartų nebeišeidavo253.

Biržų seniūnas skrobovičius organizavo gerą pilies apgultį. Pagrindinė jo stovykla buvo viename kaime už širvenos ežero, iš kurios dieną naktį buvo pri-žiūrima, jog niekas nepatektų į pilį ir niekas neišeitų. Liuteronų bažnyčioje buvo dislokuota pėstininkų pasala, tiesiogiai saugojusi pagrindinius pilies vartus. švedai patrankų ugnimi privertė pėstininkų pasalą iš bažnyčios pasišalinti. Radvilos sto-vyklos kareiviams stokojant maisto, buvo išsiųsti universalai į ukmergę ir Anykš-čius. Proviantas pristatytas tik iš ukmergės. Radvilos stovykla provianto problemą sprendė vietinių valstiečių sąskaita. salamiesčio valdos, turbūt mažiausiai nuken-tėjusios nuo švedų, valstiečiai buvo raginami tiekti maisto produktus „savo kariuo-menei, ginsiančiai jų gyvybes ir namus nuo priešo išpuolių iš pilies ar karaliaus kareivių plėšikavimo“. Įdomu tai, kad švedų įgulą pilyje, salamiesčio paseniūnio, kuris buvo patekęs į nelaisvę ir pabėgo, liudijimu, sudarė vien tik švedai ir nė vieno vokiečio. švedų kapitonai laikėsi nuostatos nepasiduoti tol, kol liks bent kokios maisto atsargos. Metų pabaigoje pilyje vis daugėjo sergančių ir mirštančių, pradėti pjauti ir valgyti paliegę arkliai, kurių beliko mažiau nei 10254. Greitu pilies atga-vimu Radvilos stovykloje jau niekas neabejojo. švedų įgulai dar tebesant pilyje, Kristupas II savo klientams (skrobovičiui, Piuro, Korfui) jau dalijo nurodymus, kaip elgtis atgavus pilį. Minėti dvariškiai turėjo prižiūrėti, kad pasitraukianti įgula nieko neišneštų iš pilies, surašyti detalų pilies inventorių, iki Radvilos atvykimo į Biržus sulaikyti visus pilyje buvusius žmones, nepriklausiusius švedų įgulai, ne-siaiškinant, kurie iš jų išdavikai, o kurie ištikimi Radvilai. Ypatingai akcentuotas pilies sustiprinimo poreikis tiek fortifikacine, tiek įgulos prasme. Įgulos papildy-

251 1626. Xii. 3. vilnius. s. svirskis k. radvilai; 1626. Xii. 21. Balninkai. m. piuro k. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 116, l. 124-126, 129-130.252 1626. Xii. 26. stovykla prie Biržų. d. Božymovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 28, nr. 1268.25� 1627. i. 1. stovykla prie Biržų. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.254 1626. Xii. 26. stovykla prie Biržų. d. Božymovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 28, nr. 1268.

81


mui turėjo būti sutraukti bajorai iš Radvilos valdų upytės ir ukmergės pavietuose, atsisakius nuostatos priimti į pilį žmones iš kitur. Pilis vėl turėjo tapti BK lokalinę visuomenę konsoliduojančiu, saugančiu faktoriumi. Radvila rašė, jog „net valstie-čiai taps paklusnesni, išgirdę, kad pilis grįžta mums“255.

Pilį kartu su buvusiomis joje patrankomis Radvilos atgavo 1627 m. sausio 26 d. pagal sausio 19 d. Baldenmuižės paliaubų sutartį. LDK buvo nemažai abe-jojančių šios sutarties naudingumu, manyta, jog Biržų susigrąžinimas yra vie-nintelis teigiamas jos aspektas, beje, patys švedai pripažino, jog Biržų pilies ati-davimas mainais už Liauduonos pilį yra nuostolingai nelygiavertis256. Vis dėlto lokaliai BK visuomenei sutartis neabejotinai buvo pozityvi, nes suteikė galimybę atstatyti karo veiksmų pakirstus regioninius ryšius. Pirma, pilies susigrąžinimas vėl leido jaustis saugiai, antra – sutartis, nutraukusi karinius veiksmus Žemaitijo-je, šiaurės Lietuvoje, Žiemgaloje, Livonijos dalyje, garantavo prekybos laisvės atnaujinimą šiame regione257.

Atgavus pilį. Atgavus pilį, Biržų seniūnas įvykdė Radvilos nurodymą dėl pilies įgulos, sudarydamas ją tik iš Radvilos pėstininkų. smolensko vaivados siūlymas palikti pilyje pėstininkų būrį su dviem rotmistrais nebuvo priimtas. Že-mionys, grįžtantys į pilį, taip pat nebuvo įleidžiami258. Valdiniai, ypač Biržų vals-čiaus buvo taip nualinti karo, jog, anot skrobovičiaus, „neturėdami nei kuino, nei jokio daikto, neturi kuo pradėti atstatymą“. o nuskurdusių valstiečių naudojimas vežti medieną palivarkams atstatyti tuo metu būtų išvis nepateisinamas, todėl Radvila prašytas atsiųsti pastočių iš kitų valdų, kurių karo veiksmai nepalietė. Pinigai įgulos kareivių algoms tuo metu taip pat ėjo ne iš BK valdų. BK dvarų gyvuliai buvo grąžinami į kunigaikštystę. Biržų, naradavo, Parovėjos, Pagervės, n. Radviliškio dvarų gyvuliai laikinai buvo patalpinti Papilyje259.

1627 m. pabaigoje pilies aprūpinimo klausimas seime svarstytas dar ne-buvo. Kadangi pilį saugojo negausi Radvilos įgula (1627 m. kovą ją sudarė tik 20 kareivių), be to, po švedų išėjimo ji liko apgriauta, be artilerijos, nerimas dėl

255 1627. i. 20. minskas. k. radvilos laiškai k. skrobovičiui, m. piuro, m. korfui, Baltarusijos Nacio-nalinis Istorijos Archyvas, f. 694, ap. 3, b. 6, l. 16-17v.256 1627. iv. 6. orlė. s. kurošas k. radvilai, AR, dz. V, t. 173, nr. 8080; 1627. ? ? m. Beženskis k. rad-vilai, AR, dz. V, t. 17, nr. 637, cz. III, l. 19.257 H. Wisner, rozejm w Baldenmojzie (1627), Lietuva ir jos kaimynai. Nuo normanų iki Napoleono, Vilnius, 2001, p. 271-272; a. tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 191..258 1627. ii. 4. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.259 lėšos įgulai 1627 m. pradžioje ėjo iš upytės naujamiesčio dvaro pajamų, 1627. II. 4. Biržai, III. 16. Vyžuonos. K. Skrobovičius K. Radvilai, ar, dz. v, t. 359, nr. 14507.

Deimantas KARVELIS

8282

galimo naujo jos praradimo per visus 1627–1629 m. buvo pagrįstas260. 1627 m. viduryje etmonas L. sapiega dėl vėl gresiančio švedų įsiveržimo žadėjo atsiųsti į Biržų pilį 300 pėstininkų, 200 kazokų. Be to, pilyje nuo rugpjūčio mėn. buvo dislokuotas kapitono šaniavskio pėstininkų būrys. Žadėtam pastiprinimui neat-vykstant, šaniavskio būriui pasitraukus sutikti gabenamos artilerijos, o BK bei kitų upytės pavieto žemionių nepavykstant pritraukti pilies gynybai, jos situacija vėl tapo kritiška. Juo labiau, kad tuo metu švedai persikėlė per Dauguvą, priartėjo prie sienos, užpuolė ir sumušė Biržų kazokų stovyklą. šaniavskio daliniui sugrį-žus į pilį, padėtis stabilizavosi tik iš dalies, nes kareiviai, negaudami atlyginimų daugiau kaip pusmetį, dėvėdami nutriušusią uniformą, buvo prie maišto ribos. Gyvuliai iš Parovėjos dvaro ganyklų prevenciniais tikslais nuginti į salamiestį, kol žinios apie švedų kariuomenės judėjimą negarantuos deramo saugumo261. 1628 m. kovo pradžioje šaniavskio pėstininkai iš pilies išbėgiojo, pats rotmistras taip pat išvyko. Biržų seniūnas pranešė Radvilai, jog smolensko vaivada padėti piliai atsisakė, o pats su 20 pėstininkų įgula nežinąs ką daryti. Klausė, ar Radvila nuspręs pasielgti su pilimi pagal ankstesnį savo sumanymą – išvežti patrankas ir laikinai palikti tvirtovę (turbūt prisimintas 1625 m. atvejis). Pasvalyje skrobovi-čius buvo susitikęs su Vilniaus vaivada, tačiau šis taip pat atsisakė duoti žmonių pilies apsaugai. Balandžio viduryje pilyje buvo apie 60 pėstininkų. Pilies įgulai žmonių labai trūko. Karinėje–epistolinėje informacijoje Kristupui II Radvilai apie „ne pagal poreikius aprūpintas pasienio pilis, kuriose stinga pėstininkų“ greta Bauskės ir Dyneburgo tvirtovių nuolat minėti Biržai262.

Paskutinės švedų grėsmės apraiškos pastebimos 1629 m. švedų baimė buvo tokia didelė, jog n. Radviliškio valdos bajorai ir valstiečiai masiškai traukėsi į Biržus, o užnerio urėdininkas rūpinosi pilies apsauga galimo pavojaus atveju263. 1629 m. viduryje BK dvarai ėmė pamažu grįžti prie ankstesnio gyvenimo ritmo. švedmečio rezultatas buvo BK valstiečių išsibarstymas ir nuskurdimas, savo ruožtu nulėmęs dvarų ūkininkavimo stagnaciją. Žvelgiant regioniniu žvilgsniu ir pasikliaunant patikima užnerio dvarų urėdininko informacija, galima teigti, kad labiausiai nuo karo nukentėjo Biržų, Papilio ir salamiesčio valdos, t. y. BK,

260 1627. Xii. ? s. Bučinskis k. radvilai, “Spisek orleanski”, s. 227; a. tyla, lietuva ir livonija (…), p. 199-200..261 1627. viii. 12; viii. 19; viii. 23; Xi. 27; Xii. 9; Xii. 23; 1628. ii. 15. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.262 1628. vi. 17, Xii. 29. elkmuižė. m. korfas k. radvilai, RNB,f. 971, ap. 2, Col. aut. 96, l. 53-55.263 1628. iii. 15; v. 15; Xii. 13; 1629. X. 9. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507; 1629. i. 30 salamiestis; iii. 22. Balninkai. m. piuro k. radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.

83


o mažiausiai Vyžuonos, Alanta ir Dubingiai264.

Išvados

1. Biržų pilies kuriamą pobūdį pirmiausia lėmė tai, jog ji buvo vienintelė vals-tybinės reikšmės BK institucija. Tą pripažino valdovai Vazos, valstybės dignito-riai, įvairių LDK ir Lenkijos pavietų bajorai, patys Radvilos, švedai. Dėl ypatingos strateginės padėties ir su tuo susijusios valstybės teritorijos gynybinės funkcijos (šiaurinių LDK sienų, Žemaitijos, net visos Lietuvos, įskaitant Vilnių, apsauga nuo švedų; Kuršo ir Livonijos apsauga nuo rusų) ši tvirtovė praaugo lokalios instituci-jos ir lokalių privačios valdos ryšių ribas. xVII a. 3–4 dešimtmetyje Biržų pilies aprūpinimo valstybės lėšomis bei žmonėmis (iki karo ir karo metu) ar finansinės kompensacijos Radviloms už patirtus pilies eksploatavimo nuostolius sprendžiant valstybės reikalus (po karo) ne kartą figūravo seimuose ir seimeliuose (Biržų pi-lies klausimą pavyko aptikti net 24-ių seimelių instrukcijose). Minėtas asmeninis Biržų–Dubingių Radvilų santykis su savo valda, t. y. dažnas lankymasis BK ir tie-sioginis rezidencinės–reprezentacinės pilies ir jos rūmų paskirties kūrimas, reiškė aktyvų asmeninį didikų interesą. Valstybinio ir privataus interesų koegzistencija bei pilies funkcijų įvairovė lėmė ryšių, kuriuos kūrė ir kuriuose dalyvavo pilies vi-suomenė ir visa BK visuomenė, savitumus. Taikos ir karo metų kontekstuose ryšių pobūdis pilies socialinėje erdvėje šiek tiek skyrėsi.

2. Pilis taikos metuBK pirmiausia buvo administracinis centras. Joje gyve-no ir veikė Radvilų valdžią ir stabilumą valdoje užtikrinantys klientūriniai ir ka-riniai svertai (užnerio valdų ir BK seniūnas; dvariškiai; pilies įgula). Kita vertus, kaip valdžios realizavimo vieta ir simbolis pilis traukė beveik visas lokalios vi-suomenės grupes, negyvenusias pačioje pilyje: bajorus ir dvaro klientus (karinė tarnyba; žemėvaldos tvarkymo įteisinimo procedūros; korespondencijos prista-tymas; jurgeltų išmokėjimas; lokalių BK dvarų administravimo reikalų tvarky-mas; mokesčių mokėjimas), miestiečius (karinė tarnyba; jurgeltų išmokėjimas), žydus (finansinės operacijos), totorius (karinė tarnyba), valstiečius (inventorių surašymas). Pilies gynybinė paskirtis ir karinė trauka, dariusi ją kariniu centru, suformavo savitą lokalios visuomenės dalį – pilies visuomenę. Pastaroji buvo skirta saugoti, ginti, aptarnauti ir aprūpinti pilį. Pilies visuomenė buvo socia-liai ir tautiškai eklektiškas ir ypač margas sociumas, nes susidarė išorinių (pilies

264 1629. iv. 26. salamiestis. m. piuro k. radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.

Deimantas KARVELIS

8484

įgula) ir vidinių BK (pilies žmonės: amatininkai ir rinktiniai) ryšių dėka. Pilies įgula (profesionalūs karininkai ir pėstininkai) formuota samdos, o pilies žmo-nės daugiau burti prievolių pagrindu (išskyrus cekhauzo samdytus amatininkus). Įgulos gyvenimas tiek taikos, tiek karo metu metu buvo pakankamai uždaras ir nekomunikatyvus kitų BK visuomenės grupių atžvilgiu. Tą lėmė ne tiek atskira pilies jurisdikcija nuo miesto jurisdikcijos (kareivių pavaldumas karininkams; karinių artikulų galiojimas pilies teritorijoje; pilininko urėdo egzistavimas), kiek profesinė įgulos paskirtis, beveik nesudariusi progų eiliniams kareiviams išeiti už pilies teritorijos ribų. Pilininkas atliko ryšių tarp pilies savininko, pilies įgulos ir pilies žmonių tarpininko vaidmenį. nedidelis nuolatinės įgulos narių skaičius (20–80 žmonių) taikos metu aiškintinas finansiniais jos išlaikymo sunkumais bei suvokimu, kad netikslinga laikyti daug dykinėjančio karinio personalo. Taikos metu įgulos kareiviai tik ėjo pilies sargybą ir kartais dalyvaudavo cekhauzo in-ventoriaus pervežimo darbuose, kurių metu susidurdavo su valstiečiais. Karinės disciplinos veiksnys objektyviai ribojo platesnių kareivių kontaktų su kitų luo-mų atstovais galimybes. Įgulos ir privačios Radvilų kavalerijos karininkai turėjo daugiau socialinio bendravimo sąlygų, nes didikai, ypač Kristupas II ir Jonušas, siekdami užtikrinti valdos saugumą, siekė jų integravimosi lokalioje visuome-nėje. Karininkai buvo įliejami į dvaro/kaimo visuomenę: jiems netoli pilies arba Kuršo pasienyje dalijami palivarkai (užstato ar leno teise), suteikinėjant svarbius BK urėdus (Biržų vaito; pilininko; lokalinių valdų administratoriaus). šaltiniuo-se aptikta keliasdešimt karininkų, turėjusių žemėvaldą BK. Didžioji jų dalis buvo svetimšaliai: vokiečiai (Boltas; Vechmanai; Plėjeris; Viberkas), prancūzai (ceri-donas; de la noe). Pilies visuomenės dalimi taip pat buvo arsenalo personalas, sudarytas iš cekvarto (urėdas atsirado xVII a. 3 deš.), patrankininkų ir amati-ninkų. Pradžioje arsenalu rūpinosi Biržų dvaro klientai, vėliau cekvartais (kari-ninkui prilygstanti pareigybė) ar artileristais samdyti artilerijoje nusimanantys žmonės, dažniausiai vokiečiai iš Prūsijos (frichtsrichtas; štrėvelis; Pliateris).

3. svarbus lokalinės visuomenės gyvenimo aspektas, turėjęs įtakos gyve-nimo būdo pokyčiams, taigi ir ryšiams, buvo karas. Išskirtini trys periodai, kai Livonijos karo veiksmai tiesiogiai lietė BK teritoriją ar Biržų pilies visuomenę (1600–1601, 1617–1618, 1621–1622, 1625–1627 m.), nors dėl įvairių karinių ekscesų bei nuolat cirkuliuojančios informacijos apie švedų ir rusų kariuome-nių judėjimus kaimyninėse teritorijose, formavusios nuolatinio pavojaus jausmą, teigtina, kad BK visuomenė visą xVII a. pirmąją pusę gyveno karo būklės jaus-mu. šioje karinėje kasdienybėje Biržų pilis daugeliu aspektų buvo kaip sociali-nės komunikacijos ir ją sąlygojančios karinės veiklos epicentras. Pilis ne kartą

85


buvo tapusi karine būstine, iš kurios etmonai (J. K. chodkevičius, Kristupas I ir Kristupas II Radvila) vadovavo LDK kariuomenės veiksmams Livonijoje. šia prasme pilis buvo korespondencinės informacijos, kurią labai intensyvino karo veiksnys, centru. 2. Pilis atliko tarpinės karinės bazės, kurioje vykdavo kariniai surašymai, apsistodavo LDK kariuomenės daliniai funkciją. 3. Pilyje saugoti karo belaisviai (švedai, vokiečiai, latviai, estai). 4. Pilis buvo provianto telki-mo ir paskirstymo regione centras. Provianto, skirto pilies visuomenei išlaikyti, šaltiniai buvo trys: pajamos ir derlius iš piliai priklausančių palivarkų; rezervai, atsiunčiami iš kitų Radvilų valdų; provianto pirkimas už BK dvarų lėšas Rygoje. Karo metu pilis buvo ir kaip LDK kariuomenės provianthauzas, už LDK iždo lėšas aprūpinantis stovyklų gurguoles. 5. Pilis saugojo vietinę visuomenę nuo potencialių karinių pavojų (švedų; valdovo bajorų – žemionių; įvairių plėšikau-jančių gaujų), ji tam ir buvo pastatyta, kad užtikrintų BK visuomenės funkcio-nuojančių ryšių stabilumą ir nepažeidžiamumą; karo metu joje slėpdavosi pi-lies visuomenei nepriklausę BK gyventojai – bajorai–žemionys, miestiečiai. 6. Išskirtinis pilies arsenalo komunikacinis vaidmuo. Pilies cekhauzas buvo bene svarbiausia pilies struktūrinė dalis, turėjusi ne tik karinės, bet ir reprezentacinę reikšmę (pilies svečių lankymosi vieta; magistrato archyvo saugojimo karo metu vieta; patrankų naudojimo elekcinio seimo metu galimybė). Livonijos karo metu arsenalo inventorius ir įranga buvo naudojama ne tik BK gynybai, bet gerokai platesniu mastu – kaip bene svarbiausia LDK kariuomenės ginkluotės rezervinė bazė (daugkartinis Radvilų patrankų ir muškietų naudojimas Kuršo ir Livonijos pilių mūšiuose; šaudmenų ir parako rezervų tiekimas; į karo veiksmų zoną gabe-namos karinės amunicijos ir ginkluotės priežiūra).

Karo metu po BK judėjo daug didesnis žmonių srautas nei taikos metu. Tarp šių žmonių karinės veiklos vykdymo ir savo saugumo užtikrinimo pagrindu dalyvavo ir BK gyventojai. Be to, vyko nuolatinė abipusė Kuršo ir BK gyvento-jų migracija, priklausomai nuo kariuomenių judėjimo maršrutų. BK valstiečiai LDK kariuomenei turėjo pristatyti proviantą, atlikti transporto patarnavimus. Biržų dvaro gydytojai (Matas (Vorbek Letovas ??), Dovydas Detelevesas) pilyje gydė Livonijos kampanijoje sužeistus kareivius. BK bajorai–žemionys vežiojo karinę korespondenciją ir kazokų bei dragūnų kavalerijos sudėtyje tiesiogiai da-lyvavo kariniuose veiksmuose.

Karo situacija lokaliai visuomenei ne tik kūrė naujų ryšių progas, bet veikė senuosius. Ypač BK visuomenę vargino įvairių karinių formuočių (švedų, Kur-šo kunigaikščių pavaldinių, LDK dalinių, Radvilų asmeninių dalinių) veiksmai regione, pasireiškę įvairiomis negatyviomis formomis: teisėtu provianto rinki-

Deimantas KARVELIS

8686

mu, prievartiniu jo atiminėjimu, tiesioginiu plėšikavimu, valstiečių žudymu. Tai aštrino konfliktus tarp kareivių ir vietinių gyventojų. Labiausiai nuo įsiveržimų kentėjo n. Radviliškio valdos gyventojai, gyvenę prie pat Kuršo sienos, Biržų ir Papilio pavaldiniai, gyvenę netoli pilies. Pažymėtina, kad BK valstiečiai taip pat patys taip pat neatsisakydavo pagundos plėšti ištuštėjusių palivarkų. Karas ardė nusistovėjusius prekybinius ryšius: iš pirklių ir valstiečių, mėginančių vykdyti įprastines keliones į Rygą, buvo atiminėjamos prekės, Biržuose ir BK mieste-liuose nebevyko mugės, nefunkcionavo turgūs. Tačiau karo metu reikšdavosi prekybiniai kontaktai, nebūdingi BK taikos metui: pilis tapdavo bene vienintele vieta, kur BK gyventojai galėjo realizuoti savo produkciją ir taip bent iš dalies atkurti prekybinius ryšius; į provianto telkimo pilyje procesą buvo įtraukiami BK geografinėje erdvėje gyvenančių valdovo valdų laikytojai; laikinais prekybiniais centrais tapdavo mobilios karo stovyklos.

Karo faktorius bent laikinai keitė pilies visuomenės sociostruktūrą, pratur-tindamas pilies karininkų spektrą anglosaksais: airiais (Butleris), anglais ir ško-tais (Astonas, Donovajus). 1612–1655 m. aštriausiais Livonijos karo momentais ne kartą pilyje buvo dislokuojama iki kelių šimtų samdytų anglosaksų pėstinin-kų. Pastariesiems paprastai vadovaudavo jų tautybės karininkai. Tokie kariniai daliniai nepasižymėjo drausme, buvo neprognozuojami, bet kada galėjo pereiti į švedų pusę, dažnai dezertyruodavo, jų kontaktai su vietiniais gyventojais buvo minimalūs, o buvimas BK tęsdavosi tol, kol budavo patenkinamas jų veiklos pragmatinis motyvas – grynųjų pinigų gavimas už karinę tarnybą.

1625–1627 m. švedmečiu BK tapo karščiausių karo veiksmų zona, situ-acija keitėsi tiesiog dienomis. BK realiai niekas nekontroliavo, nors tą daryti siekė ir švedai, ir Kristupas II Radvila. 1625 m. iškilus švedų totalinio įsiveržimo grėsmei, pilies gynybai buvo telkiami ne tik BK gyventojai. Kristupas II Radvi-la, siekdamas apsaugoti Biržų pilį, mėgino pritraukti į BK kuo daugiau karinės aplinkos žmonių iš už BK ribų (surinkti valstiečius–rinktinius ir bajorus–žemio-nis upytės, ukmergės, Kauno pavietuose ir Žemaitijoje esančiuose valdovo stalo dvaruose, Radvilų slucko ir Kopyliaus kunigaikštystėse; padidinti svetimšalių–samdinių pėstininkų skaičių). Dėl valdovo zigmanto Vazos abejingo valstybinio požiūrio į šiaurinių LDK sienų ir Biržų pilies saugumą teigtina, kad tik Kristupo II lėšų ir klientūrinės dvaro sistemos organizuotumo dėka pavyko gynybai su-telkti BK visuomenę ir pritraukti nedideles papildomas pajėgas bei apginti pilį nuo 8000 švedų kariuomenės pirmosios apsupties metu (rugpjūčio 5–10 d.). Dėl daugelio nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių (maro protrūkis tarp įgulos ka-rių; papildomų švedų artilerijos rezervų atgabenimas; per didelė kiekybinė švedų

87


ir pilies gynėjų disproporcija; informacijos apie švedų veiksmus stygius; įgulos išsekimas) antrasis pilies šturmas (rugpjūčio 29 d. – rugsėjo 5 d.) švedams pavy-ko. Rugsėjo viduryje Radvilos būriams atkirtus pagrindines pajėgas nuo švedų įgulos, prasidėjo daugiau kaip metus trukusi Biržų pilies atgavimo epopėja. Pilis buvo blokuojama, siekiant išsekinti švedų įgulą nuolatiniais smulkiais puldinė-jimais, belaisvių grobimu, maisto stygiumi. Pajėgų visapusiškam šturmui nepa-kako. Be to, visą laiką vyko nuolatinės derybos su švedais belaisvių apsikeitimo ir įgulos galimo pasidavimo klausimais. 1626 m. pradžioje įgula gavo papildymo rezervus ir blokada nebebuvo totali.

BK gyventojų dalyvavimas atgaunant pilį buvo nevienodas. Vienu svar-biausių apgulties prižiūrėtojų, nuolat informavusių Radvilą, buvo BK seniūnas K. skrobovičius. Didžioji dalis BK bajorų–žemionių, nuolat kviečiamų papildy-ti kazokiškos kavalerijos gretas, vengė atlikti prievolę „savo“ piliai. Kariniams veiksmams planuota netgi panaudoti Biržų valstiečius, įmaišant juos tarp pėsti-ninkų. Vis dėlto pastarieji labiau naudoti inžineriniams darbamse, statant pilies prieigose fortifikacinius pasalos įtvirtinimus.

Pilis atgauta 1627 m. pradžioje, iki pat 1629 m. BK visuomenės gyvenimas nebuvo stabilus: nualintas dvarų ūkis atsigavo lėtai ir tik ryšių su kitomis Ra-dvilų valdomis, kurių nepalietė karo veiksmai (valstiečių pastotės; lėšos įgulos išlaikymui); karo išbarstyti BK valstiečiai neskubėjo grįžti į savo kaimus; pilis su menka įgula nebegalėjo garantuoti saugumo naujo švedų įsiveržimo atveju. 1625–1627 m. įvykiai ir pilies šeimininkų kaita pademonstravo taikos metu sun-kiai suvokiamą faktą, jog pats pilies valdymas dar nebūtinai garantuoja įtaką vi-sai BK. Pilies funkcionalumas lokalios visuomenės ryšių kontrolės prasme buvo įmanomas tik turint pakankamai gausias karines pajėgas.

švedų kariuomenės judėjimas vietos gyventojams pirmiausia turėjo psicho-loginę įtaką: kėlė paniką, vertė gyventojus bėgti į miškus arba pilį, palikti savo ūkius. nuo švedų ypač kentėjo BK valstiečiai. šaltiniuose nemažai žinių apie jų kankinimus, žudymus, ypač žeminanti aplinkybė, kuomet žmonės, varomi kariuo-menės priešakyje šturmuojant pilį, atlikdavo „patrankų mėsos“ vaidmenį, sodybų deginimą ištisais kaimais, neaplenkiant taip pat dvarų ir jų urėdininkų. Dalis bajorų prarasdavo ne tik nuosavybę, bet ir teises į žemę patvirtinančius dokumentus, kurie arba sudegdavo, arba juos atimdavo švedai, kai kuriuos švedai vertė kolaboruoti, pereinant į jų pusę ar vežiojant jų karinę korespondenciją, tarpininkaujant derybose ar belaisvių mainuose. švedų įgula, netgi blokuota Biržų pilyje, 1626 m. sugebėjo surengti ne vieną BK apylinkių valstiečius alinantį išpuolį.

Karo akistata vertė lokalios visuomenės dalyvius (dvarų administraciją, ba-

Deimantas KARVELIS

8888

jorus ir valstiečius) rūpintis tam tikrais ūkinės veiklos pertvarkymais. siekiant apsaugoti naminių gyvulių, ypač olandiškų, išteklius, visų BK valdų (išskyrus saločius) bandos organizuotai gintos į kitus Radvilų užnerio dvarus, buvusius atokiau nuo karo veiksmų zonos (Vyžuonas, Alantą, šetekšnas, kartais siekiant net Dubingius). Tą atliekantiems BK valstiečiams karas sudarydavo progą susi-tikti su tų regionų valstiečiais, į kuriuos taikos metu nebuvo nukreipta jų pastočių prievolė. Karo „dėka“ BK gyventojai galėjo susitikti ir su įvairiausių europos regionų (Vokietijos, švedijos, Portugalijos, škotijos, Prūsijos, nyderlandų) at-stovais, kurie kaip karo belaisviai, buvo sugaunami ir laikomi stovyklose BK teritorijoje. Tarp neva švedų belaisvių buvo nemažai Kuršo ir Livonijos vokiečių, latvių, estų.

` 2006 m. gegužės 9 d.

89

lietuvos nuostoliai 1812 m. kareDr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS

Lietuvos karo akademija, Lietuvos istorijos institutas

Įvadas

1812 m. Prancūzijai ir Rusijai, dviem karinėms galybėms europoje, nuspren-dus išsiaiškinti tarpusavio prieštaravimus karinės jėgos priemonėmis, Lietuva pusę metų buvo įtraukta į karinių veiksmų zoną. napoleoną ir Didžiąją Armiją Lietuvos gyventojai sutiko palankiai, vertindami juos kaip išvaduotojus iš Rusijos imperijos, o Lietuvos laikinosios valdžios sukūrimas padidino prancūzų šalininkų gretas bei dar labiau sustiprino valstybingumo atkūrimą. Lietuva, kaip ir tikėjosi prancūzų impe-ratorius, tapo sajungininke, kuri turėjo visų pirma pasirūpinti toli į Rusijos gilumą nužygiavusios Didžiosios Armijos gyvybiniais poreikiais – maistu ir pašarais, taip pat tikėtasi konkrečios karinės paramos. Lietuvos laikinoji valdžia savo pastangas sutelkė į žmogiškųjų resursų mobilizaciją ir stengėsi efektyviai išnaudoti neturtingo krašto ūkinį potencialą, kad galėtų sėkmingai įgyvendinti iškeltus uždavinius. Pasi-stengti derėjo, juolab kad tautos sugebėjimą susitelkti ir spręsti iškilusius iššūkius napoleonas vertino kaip subrendusios valstybingumui tautos vieną iš svarbiausių bruožų. Tokią politikos aksiomą arba požiūrį į buvusios valstybės atkūrimą, jis išdės-tė Vilniuje susirinkusiems Lietuvos ir Lenkijos politikams.

Per visą karo laikotarpį Lietuva užėmė itin svarbią strateginę poziciją na-poleono karinėje politikoje: čia buvo įkurta svarbiausia užnugario karinė bazė, iš kurios nusitiesė Didžiajai Armijai gyvybiškai svarbi komunikacinė arterija. Galima sakyti, kad Lietuvos gyventojai pajuto karo, o, tiksliau sakant, visus su karo veiksmais susijusius sunkumus.

straipsnyje nagrinėjami Lietuvos gyventojų prancūzmečiu patirti nuostoliai dėl Didžiosos Armijos savivalės, maisto, pašaro ir transporto rekvizicijų, išau-gusios mokesčių naštos, karinių abiejų priešininkų susidūrimų, taip pat dėmesys sutelkiamas į civilių gyventojų aukas bei siekiama nustatyti Lietuvos reguliario-sios iš karo nuostolių įvertinimo komisijos vadinamosios „Generalinės lentelės“ apie gyventojų patirtus nuostolius dėl 1812 m. Rusijos kariuomenės ir Didžiosios Armijos neteisėtai įvykdytų rekvizicijų ir kitokių savivaliavimo veiksmų suži-nome, kad Vilniaus gubernijos nuostoliai sudarė – 12 815 790 rb. sidabru, o

Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS

9090

Gardino gubernijos – 8 141 261 rb. sidabru1. nuostolių suma gerokai išaugo suskaičiavus oficialių rekvizicijų finansinę išraišką, o, tiksliau sakant, Vilniaus gubernijai skaičiuojama 19 273, 007 rb sidabru, atitinkamai Gardino – 32 535, 616 rb. sidabru, Minsko – 34, 186.976 rb. sidabru, Baltstogės – 777.321 rb. sida-bru2. Kokie pagrindiniai veiksniai nulėmė Lietuvos gyventojų patirtus didžiulius materialinius nuostolius?

Didžiosios Armijos savivalės pasekmės

Karo pradžioje Lietuvos teritorijoje nevyko didesnių priešininkų susidūrimų, net-gi stambiausi miestai – gubernijų centrai, gynybiniu požiūriu svarbūs objektai – buvo atiduoti be mūšio. Tegalime paminėti vos kelis priešininkų didesnius susidūrimų ties Miru ir Kobrinu bei daugybę epizodinių ariergardų susidūrimų, pavyzdžiui, Vilniaus departamente vienintelis susidūrimas vyko ties ukmerge. Taigi gyventojai nepatyrė didesnių nuostolių, išskyrus Kobrino miestiečius, kai sudegė 548 namai. Kita vertus, Rusijos kariuomenė, skubiai atsitraukdama, pirmiausia stengėsi sunaikinti karinės pa-skirties objektus: maisto ir pašaro, amuncijos sandėlius bei tiltus per upes3. Todėl Lietu-vos gyventojų patirtus pirmuosius didelius nuostolius dera sieti su Didžiosios Armijos veiksmais, kadangi pirmosiomis karo dienomis susiklostė komplikuota situacija, kai dėl spartaus žygiavimo ji atitrūko nuo maisto gurguolių ir didžiulės karinės pajėgos (per 400 000 karių) buvo priverstos pačios apsirūpinti maisto produktais ir pašaru arkliams. Pirmoji maisto gurguolė pasiekė Kauną tik liepos 8 d.4

Didžiausius nuostolius patyrė Vilniaus gubernija, kadangi per josios teri-

1 karo nuostolių įvertinimo komisija, veikusi 1813 03 02–1816 12 23 laikotarpiu, registravo vilniaus, minsko, gardino ir Baltstogės gubernijų, t. y. lietuvos laikinosios vyriausybės komisijai 4 paval-džių departamentų, gyventojų patirtus nuostolius: sudeginti ir sugriauti dūmai bei įvairios paskir-ties pastatai, sunaikinti pasėliai, pagrobti naminiai gyvuliai ir judamas turtas, taip pat nugaišę nuo ligų gyvuliai. komisija atskirai surinko duomenis apie rusijos kariuomenės vykdytas rekvizicijas ir savivaliavimus. Генеральная табель no. 318, 319, Виленский Временик (Акты и документы архива Виленского, Ковенского и Гроднеского Генерал–Губернаторского управления, относяшеюся к истории 1812–1813 г. г.), кн. 5, ч. 2, Вильна, 1913, с. 275; iwaszkiewicz j. rejes-tracja i indemnizacja strat wojenych na litwie po roku 1812, likwidacja skutków wojny w dziedzinie stosunków prawnych i ekonomicznych w polsce, Warszawa, 1917, s. 132–146.2 iwaszkiewicz j., Litwa w roku 1812, kraków, 1912, s. 321; � Орловский Е., Гродненская старина, ч. 1, Гродна, 1910, с. 23; Хрептович – Бутенев К., Заметка о военных действиях в 1812 году в местностях Новогруцкого и Ошмянского уездов, Санкт – Петербург, 1911, с. 14; dundulis B. lietuva napoleono agresijos metais (1807–1812), vilnius, 1981, p. 64; Бескровный Л. Г. Отечественная война 1812 года, Москва, 1962, с. 277, 281, 283.4kukiel m., Wojna 1812 roku, kraków, 1937, t. 1, s. 363.

LIETUVOS NUOSTOLIAI 1812 M. KARE

91

toriją pirmosiomis karo dienomis žygiavo pagrindinė napoleono vadovaujama armija (apie 220 tūkst. karių). Labiausiai nukentėjo vietovės prie pagrindinių traktų, esančių Kauno, Vilniaus, Trakų, užnerio (švenčionių) apskrityse. Kari-niai daliniai masiškai vykdė savavališkas rekvizicijas: nuganydavo ir ištrypdavo pasėlius, paimdavo iš gyventojų maisto produktus, grūdus, naminius gyvulius, o gyvenamuosius namus nusiaubdavo, šie veiksmai dažniausiai peraugdavo į atvirą plėšikavimą, dvaro ir valstiečių trobesių padeginėjimus, taip pat pasi-taikydavo atvejų, kai gyventojai buvo tiesiog sušaudomi. napoleono gvardija apiplėšė Kauną ir jo apylinkes, o Rumšiškės, Žiežmariai, Vievis ir kitos vie-tovės prie Kauno–Vilniaus kelio buvo beveik visiškai sudegintos ir sugriautos. Karo pradžioje Vilniaus gubernijoje mažiausiai nukentėjo tik Žemaitija, kadangi 10-ojo korpuso vadas maršalas etienas Makdonaldas sugebėjo užtikrinti deramą tvarką daliniuose ir juos aprūpinti maistu ir pašaru, gyventojams buvo išduodami atitinkami dokumentai – „bonai“, liudijantys rekvizicijos faktą bei rekvizuotų priemonių kiekį5.

Tokie veiksmai pirmosiomis karo dienomis liudijo apie sparčiai įsivyraujan-čias dezorganizacijos ir demoralizacijos tendencijas napoleono vadovaujamos armijos gretose ir darė neigiamą įtaką itin palankiai nusiteikusiems vietiniams gyventojams, kurie, baimindamiesi dėl savo gyvybės ir turto, buvo priversti slėptis miškuose. Kiekvienai gausiai kariuomenei, taip pat ir Didžiajai Armijai, apsirūpinimas maisto produktais karo metu sukeldavo daugybę problemų, kurias pagal įprastinę praktiką ji spręsdavo pasinaudodama užimto krašto ištekliais6. Tačiau šiuo atveju, kaip prisimena tų įvykių amžininkas faberas du fauras, dai-lininkas, kurio uždavinys piešti karo vaizdus žygio metu, „reikalingo maisto pa-rūpinimas iš krašto, pro kurį žygiuojama, jokiame karo žygyje nebuvo toks daž-nas ir niekuomet nebuvo palydimas tokių sunkinančių aplinkybių tiek kariams, tiek ir krašto gyventojams, kaip šiame kare“7. Kita vertus, nederėtų užmiršti ir kitos priežasties, sąlygojusios tokius karių savivaliavimus: Lietuva jiems buvo kraštas, kuriame reikėjo susikauti su priešu. netgi ir napoleonas Vilkaviškyje paskelbtame kreipimesi į armiją painiojosi: skelbė antrojo karo dėl Lenkijos

5 dundulis B., Napoleón et la Lituanie en 1812, paris, 1941, p. 115, 117–118; dundulis B. lietuva na-poleono agresijos metais, p. 59, 111.6 Bielecki r. Wielka armia, Warszawa, 1995, p. 359–360.7 dailininkas nupiešė lietuvos valstiečio apiplėšimo sceną vilniaus apylinkėse. 1812 m. birželio 29 d. Christian Wilhem von Faber du Faur ir jo 1812 metų karo veiksmų lietuvoje vaizdai. reklaitis p. prarastosios lietuvos pėdsakų beieškant, vilnius, 1999, p. 298–299, 304.


9292

pradžią ir čia pat teritoriją anapus nemuno vadino priešo kraštu8.Taigi dėl tokio elgesio karo pradžioje Lietuvos gyventojams tapo nebe-

aišku, kaip atskirti rekviziciją nuo plėšimo ir prievartos, kadangi ribos tarp šių veiksmų buvo visiškai išsitrynusios. Tokie karinių dalinių priešiški veiksmai prieš vietinius gyventojus, anot istoriko Danielius Beavua, parodantys „ dvi-gubą „išvaduotojo“ veidą“, tebesitęsė, kadangi paskui pagrindines jėgas traukė kiti daliniai, kurie žygiuodami tais pačiais traktais ieškojo maisto ir pašaro pas jau apiplėštus gyventojus9.

Tokią išvadą patvirtina Lietuvos laikinosios valdžios institucijų dokumen-tacija. Vilniaus departamento Trakų apskrities paprefektis Juozapas Petrikovskis nuolatos gaudavo pranešimų apie apiplėštas ir sudegintas gyvenvietes, neteisėtas rekvizijas ir kitokius pražygiuojančių dalinių nusižengimus. Ašmenos apskrities vadovas Ignas Žaba pirmuosius įspūdžius, patirtus pražygiavus Didžiajai Armi-jai, rašte Lietuvos laikinajai vyriausybės komisijai (toliau – LLVK) aprašė tokiais žodžiais: „Tą metą lydėjo įvykiai, kuriuos sunku netgi aprašyti ir įsivaizduoti“10. Apie analogiškas situacijas savo pranešimuose Laikinajai vyriausybei raportavo užnerio (švenčionių) ir ukmergės apskričių vadovai11. Kaip rodo šaltinai, tuo metu gyventojų saugumo nepavyko užtikrinti netgi artimiausiose Vilniaus apy-linkėse, štai tik keletas konkrečių faktų: visiškai nusiaubtas Verkių dvaras, be to, sudeginta dalis valstiečių namų, fabijoniškių kaime nušautas ūkininko sūnus, laisvai šeimininkauta Trinapolio vienuolyne, apiplėštas bajoro Juozapo eismon-to namas Markučiuose (savininkas nuostolius įvertino 4 000 rb. sidabru), taip pat nušienauti dvaro ir valstiečių pasėliai. Tiesą pasakius, kai kuriems atkakliau-siems, pasiskundus armijos vadovybei, pavyko gauti vienkartines kompenscijas, tačiau tokių būta vos vienas kitas12.

Gardino departamentui, pro kurio teritoriją žygiavo Vestfalijos karaliaus Že-

8 pugačiauskas v. napoleono administracija lietuvoje, vilnius, 1998, p. 38–39.9 Beauvois d. les français à vilna en 1812. l’epoque napoléoniene et les slaves, prace slawistyczne, Wrocław, 1982, t. 24, s. 64.10 trakų apskrities paprefekčio j. petrikovskio 1812 07 25 raštas llvk, lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – lvia), f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 112–113; ašmenos apskrities parprefekčio 1812 07 10 raštas llvk. ten pat, l. 287.11 užnerio ir ukmergės apskričių paprefekčių 1812 06 raštai llvk. ten pat, l. 103, 148, 168.12 pavyzdžiui, už sudegintą lūšnelę savininkui sumokėta 100 frankų. Письмо Виленского помещика Эйсмонта о пребывании Наполеона в Вильне в 1812 году, Военский К. Акты, документы и материалы для политической и бытовой истории 1812 года, Санкт–Петербург, 1909, Т. 1, с. 416–417; vilniaus apskrities gyventojų raštai 1812 07 08, 16 raštai, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 25, 27–30, 33.


9�

romo vadovaujami daliniai, galima sakyti, pasisekė labiau, smarkiai nukentėjo tik kai kurių vietovių gyventojai, pavyzdžiui, Berštų kaimą apiplėšė iš Merkinės atvy-kęs prancūzų dalinys, o liepos 24 d. Lydos apskritį nusiaubė generolo Dominyko Vandamo vadovaujamas dalinys. Tačiau bene daugiausia nuostolių patyrė ščiučino gyventojai, netikėtai užpulti vestfaliečių dalinio (3 nušauti, 2 sužeisti, kelios de-šimtys sumuštų, o namai apiplėšti). Tokių lokalių savivalės pavyzdžių, turimais duomenimis, dargi fiksuojame Gardino ir naugarduko apskrityse, tačiau šis reiški-nys neįgavo tokio masinio pobūdžio kaip minėtose Vilniaus departamento apskri-tyse. Tokį nuosaikesnį dalinių elgesį galima paaiškinti elementaria priežastimi: per Gardino departamentą pražygiavo vos 80 tūkst. karių, o štai Vilniaus – tris kartus daugiau. Kita vertus, apie trečdalį šių pajėgų sudarė 5-asis korpusas, suformuotas tik iš lenkų karių, vadovaujamų kunigaikščio Jozefo Poniatovskio13.

Minsko departamente pirmosiomis karo savaitėmis Didžiosios Armijos dalinių savivaliavimo mastai taip pat nepasiekė tokio masinio pobūdžio kaip Vilniaus departamente. Tai sąlygojo keletas palankių aplinkybių. 1-ojo korpu-so vadas maršalas nikolia Davu, atsiskyręs nuo pagrindinių pajėgų ir užėmęs Minską, liepos 8 d. sugebėjo priversti pavaldinius griežtai laikytis karinės draus-mės, o nepaklusnius baudė griežtomis priemonėmis: 13 karių, pagautų grobiant prekes vienoje iš Minsko parduotuvių, buvo viešai sušaudyti. Kita vertus, Davu viešuose kreipimuose į savo pavaldinius priminė, kad jie užėmė ne priešų, bet sąjungininkų kraštą. Tokia vadovybės griežta ir aiški pozicija drausmino eilinius karius. ne mažiau svarbu ir tai, kad Minske Davu lengvai sprendė dalinių maisto aprūpinimo problemą, kadangi galėjo pasinaudoti rusų kariuomenės sandėliuose paliktomis maisto ir pašaro atsargomis (duonos pakako 5 dienoms) bei pasinau-doti jų paliktomis kepyklomis. Paskubomis besitraukiantys rusų daliniai nesu-gebėjo jų sunaikinti, kaip tai atsitiko Vilniuje14. Tiesa, kur kas labiau nukentėjo Vileikos, Disnos, Borisovo apskritys, nes pro tas Didžiosios Armijos pagrindinės pajėgos žygiavo iš Vilniaus į Vitebską ir smolenską15. Iš keturių departamentų,

13 Историческая записка о событиях в Гроднеской губернии в 1812 году, Военский К. min., veik, p. 442.14 Цяплова В. А, Кахaноcкi А. Г, Грыбко i. Л, Гiсторыя Беларуci XiX cт., Мiнцк, 2004, c. 46; Краснянский В. Г. Минский департемент Великого Княжества Литовского (эпизод из иcтoрии войны 1812 г., Санкт–Петербург, 1902, с. 6, 23; iwaszkiewicz j. litwa w roku 1812, s. 87–88.15 Записка Минского Губернатора от 31 мая 1838 г. о состоянии губернии в 1812 году, Военский К. min., veik, p. 461–462; О беглых француских солдат, Акты, издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов. Документы и материалы, относящиеся к истории Отечественной войны 1812 г. Вильна, 1912, Т. 37, с. 232; О грабежах в окресностяхь г. Докшиць французкими войсками. ten pat, c. 224 – 225; Об ограблении помещиков и крестянь Бeрезинского кантона итальянскими войсками. ten pat, c. 213–232.


9494

pavaldžių LLVK, mažiausiai nuostolių patyrė Baltstogės departamentas, išsidės-tęs gerokai atokiau nuo karinių veiksmų zonos

Platus nukentėjusių vietovių sąrašas liudija masinį Didžiosios Armijos da-linių savivaliavimą bei pirmuosius didžiulius materialinius nuostolius, patirtus vietinių gyventojų. Tačiau didžiausias skriaudas gyventojai patyrė dėl marodie-rių, dezertyrų ir tiesiog dėl įvairiausių priežasčių nuo savo dalinių atsilikusių ka-rių kriminalinio elgesio. šis reiškinys liepos mėn. įgavo visuotinį nekontroliuoja-mą pobūdį, be to, būtent jiems galima drąsiai priskirti kaltę dėl civilių gyventojų žudymo, todėl tikslinga tai aptarti išsamiai. Jau pirmosiomis napoleono armijos buvimo Lietuvoje, išskyrus Žemaitiją, dienomis civilių gyventojų saugumui kilo realus pavojus dėl pavienių ir susijungusių į būrius dezertyrų bei marodierių užpuolimų, kai buvo atvirai žudomi žmonės, plėšiamas dvarininkų ir valstiečių turtas, deginami namai, atimami gyvuliai ir t. t. Didžiausią mastą tokia kriminali-nė veikla įgavo Trakų apskrityje, kur liepos mėn viduryje, anot paprefekčio Juo-zapo Petrikovskio, galėjo būti iki 1000 atsilikusių karių, apsijungusių į įvairaus dydžio gaujas ir nuolatos terorizijuojančių gyventojus: sudeginta keletas dvarų, keliolika kaimų ir smuklių, nužydyta dešimtys žmonių16.

Liepos 14–22 d. Trakų apskrityje buvo areštuota 90 Didžiosios Armijos ma-rodierių, dezertyrų ir atsilikėlių. suimtųjų sarašas, kuriame nurodyti pagrindiniai duomenys (vardas, pavardė, kariuomenės rūšis, pulko ir būrio numeris bei trum-pai aprašytos suėmimo aplinkybės) suteikia nemažai papildomos informacijos. Paiaškėjo, kad nedisciplinuotumu pasižymėjo įvairių Didžiosios Armijos dalinių kariai, tačiau daugausia suimtųjų sudarė italų kariai, ypač generolo Dominyko Pino vadovaujamos divizijos, kurie nedidelėmis grupelėmis, niekieno netrukdo-mi, sugebėdavo klajoti po apskritį dvi tris savaites. Dalis iš jų netgi neturėjo nei ginklų (iš 78 suimtų tik 20 turėjo šaunamąjį ginklą), nei amunicijos ir netgi apsi-rengę skarmalais bei basi. Didžiąją daugumą sudarė marodieriai, sugauti įvykio vietoje, dažniausiai vietinių gyventojų pastangomis, arba lenkų generolo Vincen-to Krasinskio gvardijos kariai, nors Trakuose ir apskrityje tvarką turėjo prižiūrėti karinio komendanto Veberio vadovaujamas būrys17.

Ypatingai plačai marodieriai veikė Ašmenos apskrityje, kur ištisą liepos

16 dundulis B. napoléon et la lituanie en 1812, paris, 1941, p. 117; trakų apskrities paprefekčio 1812 07 14 raštas llvk, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 261. 17 napoleonas siekdamas atstatyti drausmę karių gretose ir pažaboti marodierių siautėjimą lietuvos miestuose įkūrė judriąsias kolonas ir karo teismų komisijas. dundulis B. lietuva napoleono agresijos metais, p. 112; marodierių ir atsilikėlių, suimtų trakų apskrityje 1812 06 14 – 22 sąrašai. lvia, f1532, ap1, b. 7, l. 109–110, 261–264.


95

mėnesį siaubė dvarus, pasitaikydavo atvejų, kad žudė bajorus ir valstiečius, ku-rie negalėjo deramai pasipriešinti šaunamaisiais ginklais apsiginklavusiems sa-vivaliautojams. Apskrities gyventojų pastangos pasipriešinti neteisėtiems karių veiksmams kartais duodavo netikėtų rezultatų: vietinės valdžios areštuotus 27 marodierius, pagautus plėšimo metu, pražygiuojanti karinė komanda išlaisvino ir netgi leido susidoroti su juos sulaikusiais asmenimis18. Tiesa, derėtų dar pridurti, kad kai kurie apskrities gyventojai pasistengė pasinaudoti tokia nestabilia situ-acija, pavyzdžiui, Daniušavos palivarke gyvenantis bajoras Jonas narkevičius su savo ekonomu Juozapu falkovskiu ir dar keletu bajorų priglaudė ginkluotų marodierių gaują ir kartu su ja užpuldinėjo Brindiškių, Gruodžių palivarkus19.

napoleono armijos „kriminalinių veiksmų“ zona apėmė prie pagrindinių link Rusijos vedančių traktų esančias Vilniaus, užnerio ir ukmergės apskritis20. Analogiška situacija susiformavo Gardino departamente, Lydos apskrityje, ku-rios miškingose vietovėse gyventojus persekiojo marodierių, susibūrusių po 4–20 žmonių, gaujos21. Minsko departamente labiausiai nuo marodierių siautė-jimo nukentėjo Borisovo apskritis, per kurios teritoriją vyko intensyvus karinių dalinių judėjimas traktu į smolenską. Tik rugpjūčio 12 d. Minsko departamento gubernatorius generolas Mikalojus Bronikovskis laikraštyje Tymczasowa gazeta Minska pranešė apie pasibaigusią kovą su marodieriais22. Kalbėdami apie maro-dierių ir dezertyrų įvykdytas civilių gyventojų žudynes, deja, negalime operuoti tiksliais skaičiais, tačiau, remiantis turimais šaltiniais, galima teigti, kad galėjo būti nužudyta apie du šimtus žmonių.

Reikia pabrėžti, kad Didžiosios Armijos savivaliavimų problema išliko ak-tuali per visą karo laikotarpį, kadangi per LLVK pavaldžią teritoriją nusidriekė pagrindinė komunikacinė arterija, jungianti į Rusijos gilumą nužygiavusią napo-leono armiją. šiuo keliu nuolatos vyko intensyvus judėjimas: žygiavo papildomi kariniai daliniai, keliavo gurguolės su maistu, karine amunicija ir ginklais, čia

18 ašmenos apskrities paprefekturos 1812 07 22 raštas llvk. ten pat, l. 127–128. 19 jokūbo lokuvickio, adomo ir vinco voinovičių 1812 07 06 prašymas ašmenos paprefektūrai. ten pat, l. 120. 20 vilniaus apskrities gyventojo stanislovo jasinskio 1812 07 25 prašymas llvk. ten pat, l. 33; ukmergės paprefekčio 1812 07 28 raštas vdak, Ten pat, l. 169; užnerio apskrities piliečio švento-žerskio raštas. ten pat, l. 156.21 iwaszkiewicz. j. litwa w roku 1812, s. 152.22 Корнейчик Е. Белорусский народ в Отечественной войне 1812 года, Минск, 1962, с. 44; О разорении жителей Березинского кантона французкими мародерами с которыми иногда соединились крестьяне, Акты, уздаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов, c. 273–274; tymczasowa gazeta minska, 1812, nr. 8.


9696

taip pat veikė pagrindiniai ir tarpiniai maisto ir pašaro etapų sandėliai. savo ruož-tu papildoma arterija, jungianti Tilžę ir Rygą, ėjo per Žemaitiją.

Lietuvos laikinosios valdžios įvairių lygių institucijų dokumentacijoje (ypač Vilniaus departamento) surandame nemažai pranešimų, fiksuojančių pra-žygiuojančių dalinių savivaliavimo faktus ir gyventojų patirtus nuostolius. Vėlgi labiausiai nukentėjo tos vietovės, per kurias vyko intensyviausias kariuomenės judėjimas arba ilgesniam ar trumpesniam laikui buvo apsistoję kariniai daliniai. Vilniaus departamente didžiausias skriaudas patyrė Vilniaus, Ašmenos, Trakų apskričių miestelių ir kaimų gyventojai. Vilniaus apylinkėse (Rūkainiuose, Pane-riuose, Rastinėnuose, sudervėje, Medininkuose) daliniai dažnai elgdavosi vien savo nuožiūra, o, tiksliau sakant, be akivaizdžios būtinybės: nors Vilniuje sandė-liuose netrūko nei maisto, nei pašaro, atvirai smurtavo ir plėšė gyventojų turtą. Medininkų valstiečiai pražygiavus Didžiosios Armijos daliniams ir po marodie-rių siautėjimo prarado daug naminių gyvulių (paimti jaučiai, karvės ir arkliai) bei neteko pagrindinio turto – 19 namų. Patekę į tokią keblią padėtį valstiečiai prašėsi valdžios atsižvelgti į nelaimes ir vienus metus atleisti nuo mokesčių23.

savo ruožtu Trakų apskrities gyventojai skaičiavo nuostolius, patirtus dėl Merkinėje dislokuoto karinio būrio vado majoro de Kusteno veiksmų, kuris ne-sitenkino vien tik oficialiomis rekvizicijomis, bet vykdė ekspedicijas į aplinkines vietoves (ypač nukentėjo Varėnos dvaras ir aplinkiniai kaimai) bei reikalavo iš gyventojų piniginių rinkliavų. Tokį elgesį vietinė valdžia tiksliai įvardijo kaip „neformalų apiplėšimą“. Kitose Vilniaus departamento apskrityse, esančiose atokiau nuo pagrindinių karinių dalinių judėjimo maršrutų, tokių atvejų pasitai-kydavo gerokai mažiau24.

Žemaitijos gyventojai tiesiogiai susidūrė su karinių dalinių savavališkais veiksmais, kai paskui 10-ąjį korpusą žygiavo papildomi daliniai, daugiausia iš Prūsijos, ypatingai pasižymėjo generolo Hermano Deandelso divizijos ka-riai25. Rugpjūčio 30 d. divizijos kariai įvykdė Veliuonos dvaro ir valstiečių,

2� spalio 3 d. sudeginti medininkų klebonijos pastatai, atimti arkliai, be to, du kartus apiplėšta baž-nyčia. medininkų parapijos kunigo pranciškaus ulinskio 1812 10 14 raštas llvk, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 67; vilniaus apskrities paprefektūros 1812 09–11 dokumentacija, Ten pat, l. 70–76, 89–94; medininkų valstiečių 1812 10 13 prašymas vilniaus departamento administraciniai komisijai. ten pat, b. 15, l. 158; ašmenos apskrities paprefektūros 1812 09 18–19, 10 04, 16 dokumentacija, Ten pat, b. 7, l. 130, 137, 140, 143.24 trakų apskrities paprefektūros 1812 07 18–28, 08 25, 31 dokumentacija, Ten pat, l. 112 – 115, 274; užnerio apskrityje 57 -ojo pėstininkų pulko kariai dėl neaiškių priežasčių sudegino (išliko tik klebono namas ir karčema) slabados gyvenvietę polocko trakte. pranciškaus paškevičiaus 1812 09 31 prašymas užnerio apskrities paprefektūrai, Ten pat, b. 13, l. 400.25 pugačiauskas v. napoleono administracija lietuvoje, p. 100–101.


97

anot dvaro valdytojo, „iki tol negirdėtą apiplėšimą“: nuostolių suma dvarui buvo 2 826, 21 auksinas, o valstiečiams – 11 524, 14 auksinų. Batakių vals-čiaus žemvaldžiai ir valstiečiai įvertino savo nuostolius – 2 559 auksinų suma. Tačiau labiausiai nepasisekė Vilkijos miestelio, dvaro ir gretimų kaimų gy-ventojams, kurie nuostolius įvertino net 30 180 auksinų suma. Tokia padėtis privertė Raseinių apskrities valdžią pažadėti mokesčių lengvatas labiausiai nu-kentėjusiems gyventojams26. Beje, Vilkijos ir jos apylinkių gyventojai kentėjo ir vėliau, kadangi miestelyje buvo numatytas tarpinis depo trakte tarp Jurbarko ir Kauno, bei kelio, ateinančio iš Raseinių, tačiau nepasirūpinta įkurti maisto ir pašaro sandėlio, tad pražygiuojantys kariniai daliniai apsistodavo gyventojų namuose po 3–4 kareivius ir reikalavo visapusiško išlaikymo27.

Dėl intensyvaus pražygiuojančių dalinių srauto nemažų nuostolių patyrė ir Minsko departamento gyventojai, ypač Borisovo apskrities: čia sudeginta 12 kaimų, o etapų sandėliai dažnai buvo paprasčiausiai išgrobstomi, iš gyventojų karinės ko-mandos jėga atiminėjo maisto produktus ir pašarus, skirtus Borisovo sandėliui28.

Gardino departamente karinių dalinių savivalė, turimais duomenimis, neįgavo plataus masto. Čia fiksuojame tik pavienius savavališkų rekvizicijų atvejus atskirose Lydos, naugarduko, Volkovysko apskričių vietovėse, kurias epizodiškai vykdė 7-asis saksų karių korpusas vadovaujamas generolo Žano Renjė, ir 8-asis, vestfaliečių korpu-sas, vadovaujamas minėto generolo Vandamo, turintis ypatingą tokios veiklos patirtį29.

Apginti gyventojų nuo dalinių savivaliavimo apskričių valdžia neturėjo di-desnių galimybių: į josios pastabas paprasčiausiai nebuvo atsižvelgiama, o jai pavaldi žandarmerija buvo per menka jėga. Tik reguliariosios kariuomenės pul-kams retkarčiais pavykdavo sutramdyti ir apginti gyventojus nuo įsismarkavusių

26 jonas mikša prarado avį, kiaulę, grūdus, šieną, 2 kepures, vežimą, vašką ir druskos atsargas, iš viso už 142 auksinus ir 6 grašius. tačiau labiausiai nukentėjo malūninkas, netekęs ne tik maisto produktų atsargų, bet ir namų apyvokos daiktų (sidabrinių stalo įrankių drabužių ir kitokio turto) už 386 auksi-nus ir 90 grašių. veliuonos dvaro ir gyventojų nuostolių, patirtų dėl deandels divizijos savivaliavimo, suvestinė, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 13, l. 3–7; Batakių valsčiaus nuostolių sąrašas, ten pat, l. 91; vilkijos nuostolių sarašas. ten pat, l. 107–110.27 kazimiero dambrovičiaus 1812 09 20 raštas raseinių paprefektūrai. ten pat, b. 13, l. 106. 28 Краснянский Г. Город Борисов и Борисовский уезд в Отечественную войну 1812 года, Гродно, 1914, с. 7, 33, 38; oб отнятии французами провианта у местного обивателя, Акты, издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов, т. 37, с. 206–207; Жалоба еврея Бульфа Двиркихда у которого взято 12 лошадей русскими и 26 французами. ten pat, p. 211. 29 vestfaliečiai „bloga šlove“ pasižymėjo 1809 m. kare lenkijoje kališo departamente. Złotkowski d. miasta departamentu kaliskiego w okresie księstwa Warszawskiego, Częstochowa, 2001, s. 51; Историческая записка, Военский К. min., veik, p. 442–443.


9898

Didžiosios Armijos karių30. Akivaizdu, kad toks karinių dalinių elgesys gerokai sumažino palankiai nusiteikusių gyventojų gretas.

Karo pabaigoje Lietuvos gyventojų dar laukė papildomi išbandymai, kurie sietini su Didžiosios Armijos atsitraukimo tragiškomis aplinkybėmis. Iš Rusijos grįžtantys demoralizuoti, pakrikę, karo ir žiemos sunkumų išvarginti daliniai, tiksliau sakant, jų likučiai, bei iš paskos jiems besivelkantys atsilikėliai siaubė pakeliui esančias vietoves, ieškodami maisto ir šiltos pastogės. Taigi labiausiai nukentėjo Borisovo, Molodečno, smurgainių, Vilniaus ir Kauno vietovių gyven-tojai, ypač mažesnių gyvenviečių. Jas, pasak amžininko, dažniausiai ištikdavo toks likimas: „naktis buvo šalta ir kitą dieną beveik visi kaimelio trobesiai išnyko sukūrenti laužavietėse“31. Analogiškas likimas ištiko Borisovo miestą32.

Vilniuje buvo sugriauta, apiplėšta ir sudeginta trečdalis viso namų fondo33. Panaši situacija susiklostė ir Kaune, nors jį pasiekė mažesnis skaičius Didžio-sios Armijos karių. Aleksandro Ružancovo duomenimis, Kaune pastatų fondas patyrė įvairaus pobūdžio nuostolių: suniokota 26,3 proc. mūrinių ir 16,8 proc. medinių namų, taip pat 5 vienuolynai bei 5 bažnyčios. Taigi beveik pusė namų, t. y. iš 271 namų nukentėjo 11434. šiuo atveju vėlgi labiausiai pasisekė šiaulių ir Telšių apskričių gyventojams, kadangi Makdonaldo korpuso daliniai traukėsi tvarkinga rikiuote, be didesnės panikos, o maistu dažniausiai apsirūpindavo iš sukauptų atsargų etapų sandėliuose35.

Didžiosios Armijos masinės savivalės rezultatus tiesiogiai galima susie-ti su nužydytų ir dingusių be žinios civilių gyventojų, apiplėštų bei sugriautų ir sudegintų rūmų ir dvarų, valstiečių dūmų, sunaikintų pasėlių, miestiečių gy-venamųjų namų, o taip pat bažnyčių, vienuolynų bei ūkinės paskirties statinių (malūnų, smuklių, duonos kepyklų, bravorų, sandėlių, arklidžių, krautuvių ir t.

�0 ašmenos apskrities paprefektūros 1812 11 16 raštas, lvia, f. 1535, ap. 1, b. 7, l. 143; užnerio aps-krities paprefektūros 1812 12 01 raštas. ten pat, l. 160–161.31 pasitraukimas per lietuvą. paskutiniai Christian Wilhelm von Faber du Faur 1812 metų karo žygio vaizdai lietuvoje. reklaitis p. min., veik, p. 311. �2 Краснянский Г. min., veik, p. 57.�� vilniaus miesto nekilnojamojo turto nuostolių, patirtų per prancūzmetį, suvestinė, lvia, f. 937, ap. 1, b. 165, l. 26–30.�4 publikuojamas kauno miesto visuomeninių, gyvenamųjų ir kitokios paskirties namų, nukentėjusių prancūzmečiu sąrašas. ružancovas a. gaisrai kaune 1812 metais (prancūzmečiu), savivaldybė, 1930, nr. 4, p. 22–24; Ведомость сколько в городе Ковне клашторов, церквей, домов..... Декабря 29–го дня 1812 года, Виленский Временик, книга 5, ч. 1, с. 224; Рахманин С. Наполеон i и великая армия в Ковенской губернии, Ковно, 1908, с. 18–19. �5 rekvizicijų, vykdytų napoleonmečiu šiaulių apskrityje, sąrašas, lvia, f. 392, ap. 1, b. 23, l. 201.


99

t.) statistika. Kadangi „Generalinėje lentelėje“ yra suregistruoti duomenys apie abiejų priešininkų įvykdytus neteisėtus veiksmus prieš vietinius gyventojus, dėl tokios bendros statistikos neįmanoma tiksliai suskaičiuoti Didžiosios Armijos savivaliavimo padarytų nuostolių, tačiau komisijos darbo protokoluose abiejų armijų padaryti „nusižengimai“ fiksuojami atskirai. Juose, be abejonės, gerokai didesnis vaidmuo tenka Didžiajai Armijai. Tai ypač atsispindi sudegintų ir api-plėštų pastatų statistikoje, tačiau vėlgi reikia pastebėti, kad nemažai šių nuostolių dera priskirti karo pabaigai, t. y. vertintinas ir kaip abiejų priešininkų susidūrimų rezultatas. Pavyzdžiui, Baltupių palivarką niokojo ne tik pracūzų daliniai, betgi ir rusų kazokai, sudeginę malūną ir tris valstiečių kiemus, о Vidžius spalio 31 d. užpuolę kazokai sudegino 79 namus, 22 krautuves bei šieno ir grūdų sandėlius. Baltstogės miesto 1812 m. karo nuostoliai, komisijos vertinimu, sudarė 15 861 rb. sidabru ir 21 kapeikas, iš kurių Didžiajai Armijai priskirtina 13 041 rb. 62 kap. sidabru suma, o Rusijos kariuomenei 2 819 rb. 59 kap. sidabru suma36.

Ašmenos apkrities gyventojai, remiantis minėtos komisijos surinktais duome-nimis, patyrė didžiausius nuostolius: sudeginti 2 189 (tarp jų 3 bažnyčios, 2 rūmai), apiplėšti 21 pastatas. Vilniaus apskrityje sudeginta 830, apiplėštas 281 pastatas (daugiausia 207 valstiečių dūmai). Breslaujos apskrityje sudeginta 519 (iš jų dau-giau kaip pusė – 217 valstiečių gyvenamieji namai ir ūkiniai trobesiai), apiplėšti 157 pastatai. Mažiausiai nukentėjo upytės apskritis, atitinkamai 19 ir 11 pastatų. Iš viso Vilniaus departamente sudeginti 3 rūmai, 5 bažnyčios, 3 klebonijos, 1 cerkvė, 230 dvarininkų ir bajorų gyvenamųjų namų, 103 miestiečių gyvenamosios patal-pos, 67 palivarkai, 906 valstiečių dūmai ir 226 valstiečių gyveniamieji trobesiai bei daugiau kaip 2000 ūkinės paskirties objektų, o apiplėšta – 137037.

Gardino departamento apskričių nuostolių statistika byloja, kad gyventojai patyrė gerokai mažesnių nuostolių, o labiausiai nukentėjo Volkovysko apskritis, kurioje sudegė 151 gyvenamasis namas ir apie 1000 įvairios paskirties pastatų, tačiau Lydos apskrityje sudeginti vos 34 gyvenamieji namai ir 48 kitos paskirties pastatai bei apiplėšta vos 21 sodyba38. Minsko ir Baltstogės departamentų duo-menų nepavyko rasti.

Taigi galima teigti, kad Didžiosios Armijos vykdyta savivaliavimo prakti-

36 iwaszkiewicz. j. rejestra i indemnizacja strat wojenych na litwie po roku 1812, tabl. iii, s. 146. prancūzų padaryti nuostoliai Baltupiams įvertinti 4 194 rb. sidabru, o rusų kazokų 411 rb. sidabru ir 99 kap. Baltupių palivarko nuostolių suvestinė. ten pat, f. 392, ap. 1, b. 3029, l. 25; vidžių municipaliteto 1812 11 18 raštas llvk. ten pat, f. 1532, ap.1, b. 7, l. 166. �7 Генеральная табель nr. 318, Виленский Временик, т. 2, c. 275. 38 Генеральная табель nr. 319. ten pat, t. 2, p. 376.


100100

ka tapo vienu iš svarbiausių veiksnių, nulėmusių Lietuvos gyventojų didžiulius nuostolius: pirma, civilių gyventojų žudynės, antra, materialinė žala praradus pagrindinius pragyvenimo šaltinius, taigi žmonės buvo priversti kęsti nepriteklių ir balansuoti ties skurdo riba.

Rekvizicijų našta

Antruoju svariu veiksniu, pareikalavusiu iš gyventojų didelių materialinių išlaidų, galima drąsiai įvardyti karo rekvizicijas. Kaip žinoma, Rusijos karinė vadovybė rekvizicijų iš gyventojų būdu prieš pat karą sukaupė didžiulius maisto ir pašaro sandėlius. Pirmosiomis karo savaitėmis Lietuvos gyventojai susidūrė su realiais sunkumais, kuriuos nulėmė ne tik daugiatūkstantinės napoleono armijos masinis savivaliavimas, bet ir skubios rekvizicijos stokojant maisto ir pašaro39. Armijos aprūpinimas maistu ir pašarais išliko aktualia problema per visą karo laikotarpį. napoleonas tai sprendė vietinių gyventojų sąskaita skelbdamas gau-sias rekvizicijas, kurių adminstravimu rūpinosi Lietuvos Laikinoji Vyriausybė bei prancūzų civilinė ir karinė administracija Lietuvoje. Akivaizdu, kad visų re-kvizicijų nebeįmanoma suskaičiuoti dėl jų gausos, o atskirais atvejais duomenų trūkumo, todėl dėmesį sukoncentruosime į didžiausias, kurios leis susidaryti re-alų vaizdą apie rekvizuotų produktų apimtį ir mastą.

Tokių svarbiausių rekvizicijų, paskelbtų napoleono ir LLVK įsakais, yra ke-turios. Pirmoji – įsakyta skubiai aprūpinti sandėlius, įkurtus Vilniuje ir kitose vieto-vėse, maistu ir pašaru bei surinkti 2000 arklių, skirtų lengvajai kavalerijai, artilerijai ir transporto vežimams traukti, taip pat nurodyta įvykdyti kontribuciją iš Žemaiti-jos (t. y. nuo 20 dūmų derėjo pristatyti po 1 arklį) į Kauną vėlgi dviem tūkstančiams arklių, skirtų artilerijai ir karinės amunicijos ekipažams. Tai reiškė, kad gyventojai privalėjo pristatyti grūdų atsargas, pasiliekant tik asmeninėms reikmėms po nedi-deles kruopų ir miltų atsargas. Minsko departamente tokios rekvizicijos pavyzdys

�9 pirmosiomis karo dienomis iš vietinių gyentojų buvo pareikalauta išmaitinti: napoleonas vilniuje pareikalavo 100 000 maisto davinių, makdonaldas nurodė raseiniuose išmaitinti apie 40 000 karių, o telšiuose 600 000 davinių džiūvėsių, 300 statinių degtinės, 1500 alaus, 20 statinių acto, po 50 000 davinių avižų, šieno ir šiaudų, 600 jaučių, 400 vežimų. įsakas dėl panašaus dydžio rekvizicijų pasiekė ir šiaulių apskrities valdžią. maršalas udino ukmergės apskrityje liepė surinkti maistą 45 000 karių, kurie galėtų maitintis 15 dienų, vestfalijos karalius žeromas gardine pareikalavo 500 000 maisto por-cijų davinių. tiesą pasakius, neaišku, kiek pavyko surinkti. dundulis B. lietuva napoleono agresijos metais, p. 52, 111; iwaszkiewicz j. litwa w roku 1812, s 236; Орловский Е. Гродненская губерния в 1812 году, Гродно, 1912, с. 25; le maréchal macdonald, revue Histoire de l’armée, paris, 1971, no. 2, p. 59.


101

– liepos 25 d. Iš Borisovo apskrities, turinčios 46 950 gyventojus, pareikalauta 2306 statinių miltų, 415 kviečių, 4604 avižų, 5216 pūdų šieno ir šiaudų, 14 526 gorčius degtinės, 1725 jaučių40. Gardino departamente 6 pagrindinių bei 3 rezer-vinių magazinų Gardine, Lydoje, naugarduke aprūpinimui pagal prancūzų karo komisaro Barthomeufo įsaką turėjo būti sukaupta kiekviename ne mažiau kaip po 2000 maisto atsargų daviniams ir pašaro norma 700–800 arkliams41.

Antroji – naujojo derliaus pyliava, vadinamasis „savanoriškas paaukojimas“, kuris turėjo būti įvykdytas iki spalio 1 d., privalu surinkti tokį kiekį: 24 232 statines rugių, tiek pat avižų, 1376 statines grikių arba kitų kruopų, po 128 644 pūdų (1 pūdas –16,4 kg) šieno ir šiaudų. Dėl gero derliaus ši rekvizicija buvo beveik įvykdyta.

Trečioji – rugsėjo 1 d. napoleono paskelbta rekvizicija, pagal kurią 4 departamen-tams derėjo pristatyti po 600 000 centnerių rugių ir avižų, po 15 000 šiaudų ir šieno ir 30 000 jaučių į rezervinius sandėlius. Išimtis taikoma tik valstiečiams daržininkams, bežemiams bei nukentėjusių dūmų šeimininkams. Rekvizicijos vykdymo terminas – 3 mėn. grūdams ir pašarui, 6 mėn jaučiams surinkti. Ji nebuvo iki galo įvykdyta.

Ketvirtoji didžiulių rekvizicijų banga nusirito per kraštą, kai napoleonas įsakė kuo skubiau sukaupti dideles maisto, pašaro (maždaug 4 žiemos mėnesių laikotarpiui po 100 000 – 120 000 maisto davinių vienai dienai) ir kuro atsargas Vilniuje, kadangi tikėjosi be didelių nuostolių pasiekti miestą ir čia, atrėmus prie-šą, sėkmingai peržiemoti. sprendžiant iš Prancūzijos užsienio reikalų ministro H. B. Marė pranešimo atvykusiam į Medininkus napoleonui, pasiektas rezulta-tas buvo gerokai kuklesnis: Vilniaus sandėliuose pavyko sukaupti atsargų, kurių pakaktų 100 000 karių 40 dienų42.Taigi gyventojai vienu metu privalėjo vykdyti kelias maisto ir pašaro rekvizicijas.

Kita vertus, reikia turėti omenyje ir tai, kad būta daugybė kitų mažesnių įvai-raus pobūdžio rekvizicijų kariniams poreikiams tenkinti, inicijuotų vietinių laiki-nosios valdžios institucijų arba prancūzų intendantų, tepaminėsime tik keletą: spa-lio mėnesį prancūzai reikalavo papildomai 1000 arklių kavalerijai, karo ligoninėms Vilniuje pristatyti 2875 jaučius, vėliau dargi surinkti 2 gorčius grūdų nuo kiekvieno dūmo iš 6 apskričių, o nuo kiekvienos daryklos po 15 gorčių degtinės43. Yra žino-

40 Корнейчик Е. min., veik, p. 51.41 Историяеская записка, Военский К. min., veik, p. 438.42 iwaszkiewicz j. litwa w roku 1812, s. 300, 302.4� llvk paskirstė taip: 775 – vilniaus departamentui, 600 – tiekėjui micheliui, 1500 – gardino, mins-ko ir Baltstogės departamentams). l’etat de requisitions mises sur les districts du departament de Wilno, pour livrer des boeufs pour les hopitaux de la grand armée à Wilna, lvia, f. 1532 ap. 1, b. 14, l. 234–235; dundulis B. lietuva napoleono agresijos metais, p. 113.


102102

ma, kad napoleonmečiu šiaulių apskrities valdžią pasiekė apie 17 prancūzų karinės ir Lietuvos laikinosios valdžios įsakų dėl įvairaus pobūdžio rekvizicijų44.

Aiškinantis rekvizicijų apimtį gelbsti Vilniaus centrinio sandėlio statistiniai duomenys, kuriuose pateikiami gautų ir išduotų grūdų, miltų, degtinės, jaučių, šiau-dų, šieno kiekis, – buvo surinkta rekvizicijų būdu iš Vilniaus departamento apskričių bei naugarduko, Lydos, Baltstogės apskričių. Taigi čia buvo kaupiamos pirmos būti-nybės, strateginės, atsargos, skirtos napoleono kariniams daliniams maitinti, taip pat išduodamos Vilniaus municipalitetui, kuris naudojo produktus (labiausiai naudota mėsa ir dėgtinė) karo ligoninėse.Iki naujojo derliaus sandėlio direktoriaus Puzynos žiniaraštyje užfiksuotas didžiausias pašarų ir jaučių priėmimo ir išdavimo kiekis45.

Per laikotarpį nuo liepos 10 d. iki spalio 9 d. sandėlyje buvo atgabenta re-kvizicijų iš 14 apskričių: 1605 jaučiai ir 19 avių, 2659 statinės rugių, 11 kviečių, 221 miežių, 769 avižų, 26 grikių, 1085 statinės ruginių miltų, 34 kruopų, 6027 gorčiai degtinės. Visa tai buvo išduota, išskyrus jaučius (liko 757). Didžiausią paklausą turėjo rugiai ir avižos (išdavimo norma vidutiniškai iki 100 statinių per dieną) bei pašarai, kurie sandėlyje niekada neužsilikdavo. Intensyviai gyventojai rekvizicijas vežė į Vilnių spalio mėn., o lapkričio mėn. sandėlio maisto produktų ir pašaro apyvarta gerokai sulėtėjo, paskutinė išdavimo diena – gruodžio 6 d.46

ši statistika liudija apie didžiulę maisto, pašaro ir kitų rekvizicijų apimtį, tenkančią gyventojų ūkiams. Laikinoji valdžia, siekdama patenkinti karinius po-reikius, buvo priversta rekvizicines prievoles taikyti dvarininkams ir bajorams. Ryškiausias pavyzdys – pyliavos rekvizicija, kurios vykdymas buvo paskirstytas po lygiai žemės savininkams ir valstiečių ūkiams taip: rugiai ir avižos po 100 litrų (2 osminas, t. y. po 8 ketvirčius Vilniaus statinės – 407 litrai), šieno ir šiaudų po 2 pūdus, kruopų ir žirnių po 2 gorčius. Tačiau pagrindinė rekvizicijų našta atiteko valstiečių kiemams, atleidžiant nuo pagrindinių rekvizicijų tik bežemius bei sugriautų ar sudegintų dūmų valstiečius.

Liepos mėnesį, remiantis šiaulių apskrities pavyzdžiu, kiekvienas dūmas turėjo pristatyti 62 pūdus šieno, rugsėjį – 5 gorčius miltų ( 1 lietuviškas gorčius – 2,75 litro), 13,3 gorčiaus avižų, 2 pūdus ir 15 svarų (1 svaras – 370 g.) šieno ir šiaudų, po septintadalį kvortos (1 kvorta – 1,4 litro) degtinės ir nuo 12 dūmų po

44 rekvizicijų, vykdytų napoleonmečiu, šiaulių apskrityje sąrašas, lvia, f. 392, ap. 1, b. 23, l. 200–201.45 rugsėjo mėn. pirmosiomis savaitėmis sandėlyje tebuvo vos 210 statinių rugių, po 8 statines miežių ir kviečių bei apie 100 jaučių. naugarduko, lydos, gardino, Baltstogės ir volkovysko apskritys tiekė tik jaučius. vilniaus centrinio magazino statistiniai duomenys. ten pat, f. 1532, ap. 1, b. 11, l. 85, 96–117.46 vilniaus departamento gyventojai rekvizicijas vežė iki pat prancūzų sugrįžimo, o gruodžio 6 d. javų likutis sudarė 3598 statines. ten pat, l. 140–142, 190–193.


103

1 jautį. spalio mėn. pradžioje karo ligoninėms VDAK pareikalavo 2 gorčių (1 gorčius – 3 litrai) kviečių, vėliau pristatyti į etapų sandėlius Alytuje ir Merkinėje nuo kiekvieno dūmo po 156 litrų miltų, 250 litrų avižų, šieno 22 pūdus, o nuo 6 dūmų 1 jautį. Kaip matyti iš šios statistikos, rekvizicijos valstiečių ūkiui buvo sunki našta, pavydžiui, rekvizuojamo šieno kiekis prilygo 4 karvių išlaikymui47.

Karo nuostolių statitiska liudija, kad Vilniaus departamente naminių gy-vulių nuostoliai, įskaitant ir prievarta atimtus, siekė 30 % – 60 % nuo bendro gyvulių skaičiaus, pavyzdžiui, kas antras kiemas prarodo po jautį, o Ašmenos ir Vilniaus apskrityse šie rodikliai siekė apie 1,3 jaučio. Panaši situacija susiklos-tė Gardino departamento apskrityse48. Taigi kraštą nuo didesnių bėdų išgelbėjo 1813 m. geras derlius, o Vilniuje nuo rudens duona ir kiti maisto produktai buvo pradėti pardavinėti ikikarinėmis kainomis49.

Vilniaus, turinčio Didžiosios Armijos svarbiausios užnugario karinės bazės bei politinio ir administracinio centro statusą, gyventojams teko vykdyti specifi-nes prievoles, pavyzdžiui, išlaikyti prancūzų karinės ir administracinės valdžios aukštus pareigūnus, teikti pastotes, išlaikyti karo ligonines (įrengti patalpas, ap-rūpinti inventoriumi, pasirūpinti jo išlaikymu)50.

Be to, reikia pastebėti, kad gyventojams begales rūpesčių sukėlė transpor-tavimo rekvizicijos. surinkti maisto produktai ir pašarai turėjo būti operatyviai pristatomi į apskričių, Vilniaus ir Kauno centrinius ir netgi kitų departamentų sandėlius. šiam sunkiam darbui atlikti reikėjo nemažo skaičiaus arklių, jaučių ir vežimų, o žmonės buvo priversti ilgam palikti savo ūkius. Padėtį blogino dau-gybė faktorių: arklių stoka, blogi keliai, dažni atvejai, kai transporto priemones karinė valdžia užlaikydavo arba tiesiog atimdavo ir priversdavo vykdyti kari-

47 žr. nuor. 44; suskaičiuota, kad vienai karvei reikėjo 18 pūdų šieno. jučas m. Baudžiavos irimas lietuvoje, vilnius, 1972, p. 115.48 karo nuostolių skaičiavimo komisijos duomenimis, vilniaus departamento gyventojai (115 796 kiemai) patyrė tokius nuostolius: 99 605 arkliai, 61 183 jaučiai, 13 590 karvių, 224 166 avys, 120 961 kiaulės. pavyzdžiui Breslaujos apskrities gyventojai neteko 61 % arklių, 53 % jaučių, 58 % karvių ir 54 % kaiulių. gardino departamento (89 953 kiemai) neteko 32 209 arklių, 70 297 jaučių, 129 038 karvių, 165 641 avių, 72 417 kiaulių. Генеральная табель, nr. 318, 319, Виленский Временник, кн. 5, ч. 2, c. 275, Hedemann o. Historia powiatu Brasławskiego, Wilno, 1930, s. 158; vilniaus departamen-to kiemų skaičius nurodytas pagal 1795 m. liustracijos duomenis, kadangi ,,generalinėje lentelėje“ ukmergės ir šiaulių apskrities kiemai nėra suskaičiuoti. vilniaus gubernijos 1795 m. kiemų liustraci-jos duomenys, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 6, l. 6. 49 Frankas j. atsiminimai apie vilnių, vilnius, 2001, p. 419.50 jurginis j, merkys v, tautavičius a. vilniaus miesto istorija, vilnius, 1968, p. 231. plačiau apie miestiečiams skirtas rekvizicijas žr. v. pugačiauskas. napoleonas ir vilnius: karinio gyvenimo kasdie-nybės bruožai, vilnius, 2004, p. 45–51.


104104

nio transportavimo užduotis. Ypatingai sunki našta ši rekvizicija buvo Žemaiti-jos, upytės apskrities valstiečiams, kadangi jie vykdė papildomus rekvizicinius įsipareigijimus – tiek laikinosios valdžios, tiek Makdonaldo ar jam pavaldžių dalinių vadų įsakus dėl maisto produktų, pašaro ir transportavimo rekvizicijų. Dar daugiau nuo rugpjūčio 12 d. iki spalio vidurio jie aptarnavo artilerijos (130 pabūklų) ir amunicijos pervežimo į Rygą rekviziciją, kuriai įvykdyti prireikė ne daug laiko, bet ir apie 5000 arklių51. Taigi pervežimo rekvizicijos apimčių būta tokių, kad kiekvieno ūkio šeimininkas, turintis arklį arba jautį ir vežimą, buvo priverstas vykdyti prievolę po keletą kartų.

Laikinosios Vyriausybės Maisto ir magazinų komitetas, vadovaujamas sta-nislavo soltano, tiesiogiai atsakingo už rekvizicijas, prancūzų valdžios nurody-mu, sukūrė ištisą „magazinų“ tinklą. svarbiausiuose traktuose veikė centriniai etapų sandėliai, papildomi tarpiniai „magazinai“, išdėstyti maždaug per vienos dienos žygiavimo atstumą, bei jau minėti rezerviniai sandėliai52.

Tiesą pasakius, didžiosios daugumos rekvizicijų reikiamo kiekio įvykdymas buvo sunkiai įmanomas dėl gausybės įvairaus pobūdžio priežasčių. Pirmoji ir, ga-lima sakyti, pagrindinė – napoleono armijos poreikiai gerokai viršijo ūkinį krašto potencialą, tiksliau sakant, gyventojų ūkio galimybės pateikti papildomą, didesnį maisto produktų kiekį buvo itin ribotos, beje, tai pastebėjo ir napoleono adminis-tracijos Lietuvoje pareigūnai. Apie tai liudija valstiečių atsisakymai vykdyti maisto produktų pristatymą ir mokėti mokesčius, laikinosios valdžios institucijų raginimai skelbiami bažnyčiose, dėl rekvizicijų vykdymo atsakomybės, bei rekvizicijų išieš-

51 oб изготовлении 12 000 подвод для перевозки амуниции из Сморгонь в Оршу, Военский К. min., veik, p. 186; Савицкий В. Упитсний уезд в период французкой оккупации (1812), lietuvos tsr aukštųjų mokyklų mokslo darbai (toliau – ammd), istorija, 1978, t. Xviii, sąs 2, p. 70–71; dundulis n. napoléon et la lituanie en 1812, p. 225–226; pugačiauskas v. napoleono admi-nistracija lietuvoje, p. 107, 110. artilerijai traukti 2 dūmai privalėjo paskirti dviem arkliais traukiamą vežimą. rekvizicijų, vykdytų napoleonmečiu, šiaulių apskrityje sąrašas, lvia, f. 392, ap. 1, b. 23, l. 200–201.52 napoleono nurodymu vilniaus departamente pirmieji sandėliai pradėjo veikti kauno–vilniaus trakte (vievyje, žiežmariuose, rykantuose), pačiame vilniuje, taip pat merkinėje ir alytuje speci-alios paskirties artilerijos parko, kavalerijos ir karinių ekipažų sandėliai. pastarųjų vietovių magazi-nams produktus privalėjo tiekti ne tik vilniaus, bet ir gardino departamentas, o atskirais atvejais ir varšuvos kunigaikštystės lomžos magazinų tinklas veikė ir žemaitijoje apskričių centruose ir prie pagrindinių traktų įsikūrusiose vietovėse. kelyje iš vilniaus į ašmeną tarpiniai magazinai veikė me-dininkuose ir smurgainyse. minsko departamente, mūsų žiniomis, centriniai magazinai veikė mins-ke, Borisove, vileikoje, igumene ir kitose mažesnėse gyvenvietėse. lvia, f. 1532, ap. 1, b. 157–158; dundulis B. napoléon et la lituanie en 1812, p. 285–286; dundulis B. lietuva napoleono agresijos metais p. 112, 115; О сборе в магазины фуража, Акты, издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов, т. 37, c. 202; kорнейчик Е. min., veik, p. 51.


105

kojimas pasitelkus karinę jėgą53. Paminėsime ir dar keletą konkrečių pavyzdžių: 1811 m. grūdinių kultūrų nederlius, rusų kariuomenės prieš pat karą vykdytos re-kvizicijos, vėliau rekvizicijų transportavimo sunkumai dėl jaučių ir arklių stokos.

Keblią situaciją švelnino tik naujojo derliaus pyliavos bei Vyriausybės su-daryti kontraktai su paskui armiją žygiuojančiais tiekėjais, vietiniais bei užsie-nio pirkliais, kurie galėjo operatyviai pristatyti reikiamą maisto kiekį ir pašaro atsargų iš vietovių, neįtrauktų į karo zoną. Tačiau tam reikėjo sukaupti nemažus finansinius išteklius, savaime suprantama, įprastinių ir naujai įvedamų mokesčių būdu, pavyzdžiui, vien pirkliui Micheletui už 1000 statinių rugių pristatymą de-rėjo sumokėti per du mėnesius pagal suderintą grafiką, iš viso 16 000 rb. sidabru. Ypač dažnai laikinoji Vyriausybė ir Vilniaus departamento administracinė komi-sija naudojosi tiekėjų paslaugomis iki naujojo derliaus54.

nuo rudens Lietuvos gyventojai privalėjo išlaikyti ir laipsniškai besikurian-čios Lietuvos reguliariosios kariuomenės pulkus. Laikinoji Lietuvos Vyriausybė spalio 5 d. paskelbė tvarką, pagal kurią lietuviški daliniai aprūpinami maisto produktais iš Didžiajai Armijai skirtų sandėlių. Tais atvejais, jeigu dalinio dislo-kacijos vietoje nėra maisto sandėlio, ji įpareigojo vietinę valdžią įkurti naujus, kaip ir pasirūpinti dalinių aprūpinimu, kai jie keičia dislokacijos vietą55. Iki to momento, kaip rodo 17–ojo kavalerijos pulko, vadovaujamo pulkininko Myko-lo Tiškevičiaus, pavyzdys, kai kariai savavališkai rekvizavo Kupiškio miestelio gyventojus atimdami iš jų maisto produktus, pašarus bei vežimus su arkliais, lietuviški reguliariosios kariuomenės daliniai kaskart buvo priversti prasimai-tinti savo jėgomis56. Kauno municipalitetas 21 Lietuvos kariuomenės pėstininkų pulko bataljoną (860 žmonių), apsistojusį miesto prieigose, turėjo aprūpinti rei-

5� laikinosios komisijos raštas vilniaus departamento administracijai dėl priemonių prancūzų kariuo-menei aprūpinti, lietuvos tsr istorijos šaltiniai. vilnius, 1955, t. 1, p. 403; Савицкий В. Волнения крестьян в Упитском уезде в 1812 г., ammd, istorija, vilnius, 1964, t. 7, p. 165; generolas Bro-nikovskis viename iš savo kreipimęsi grasino, kad gyventojams nevykdantiems nustatytų rekvizicijų į minsko centrinį sandėlį, bus atsiusta kareivių pastotė. Обявление генерала Брониковского o неакуратной доставке продoволствия, Военский К. min., veik, p. 381, 463–464;54 laikinoji vyriausybė patenkino vilniaus departamento administracijos komisijos prašymą suda-ryti sutartis su tiekėjais dėl avižų pirkimo. llvk 1812 09 08 posėdžio nutarimas. rusijos valstybinis senųjų aktų archyvas, f. 12, b. 262, l, 22; llvk prekybinių sutarčių 1812 08 protokolai, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 410, 425; vdak prekybinių sutarčių 1812 06–09 protokolai. ten pat, b. 11, l. 320, 322, 336, 360, 392.55 Правила о продоволствии Литовского войска, Военский К. min., veik, p. 196.56 kupiškio dvaro valdytojo 1812 09 03 raštas ukmergės apskrities paprefekčiui, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 172


106106

kmenimis, skirtais ruošti maistui lauko sąlygomis57.Be minėtų šių pagrindinių rekvizijų, Lietuvos gyventojai vykdė ir kitokius

darbus, bene daugiausiai žmonių prancūzų karinės valdžios pageidavimu dirbo fortifikacinių įrengimų darbų Vilniuje ir Kaune. šiuose miestuose vasaros ir rudens mėnesiais apkasų kasimo darbus Kaune (šančiuose) dirbo iki 1200 gyventojų58. Kaip žinoma, Vilniuje, dešiniajame neries krante, prancūzai įrenginėjo dviejų lini-jų gynybinę poziciją, skirtą artilerijai ir kariams, čia dirbo šimtai žmonių iš Ašme-nos, Trakų, ukmergės ir Vilniaus apskričių. 100 žmonių savo ruožtu kasė apkasus nemenčinėje59. Vilniaus apskrities valstiečiams dažnai teko palikti savo ūkius, ka-dangi buvo varomi plukdyti sielių nerimi bei traukti botų su maisto atsargomis60. Taigi napoleonmečiu Lietuvos gyventojus užgulė sunki rekvizicijų našta, kai vienu metu reikėjo vykdyti daugybę įvairaus pobūdžio ir didžiulės apimties rekvizicijų, dažniausiais viršijančių jų ūkių potencialias galimybes.

Mokesčiai: įprastiniai ir specialieji

Laikinosios Vyriausybės galimybės aprūpinti Didžiosios Armijos bei šalies kasdieninius poreikius smarkiai padidėjus karinėms išlaidoms (Lietuvos regu-liariosios kariuomenės dalinių formavimas) pirmiausiai rėmėsi finansiniais iš-tekliais, surenkamais mokesčių pavidalu. Tačiau prabėgus vos vienam mėnesiui finansų komitetas nusprendė realizuoti radikalius ir netradicinius būdus, siekiant skubiai papildyti tuščią biudžetą. Tai reiškė, kad mokestinė bazė išplečiama ir neapmokestintų luomų sąskaita. svarbiausias buvo vadinamasis asmeninis „vien-kartinės aukos“ mokestis, kurį privalėjo mokėti visi gyventojai, nepriklausomai nuo luomo, tikybos, tautybės, suskirstyti į 11 kategorijų. Mažiausias fiksuotas mokestis siekė vos 15 grašių, kuriuos privalėjo sumokėti valstiečiai, neturintys savo pajamų ir bernai, o didžiausias mokestis – 500 auksinų suma – buvo paskir-tas dvarų, turinčių 1000 kiemų, savininkams arba nuomotojams, taip pat nefik-

57 majoro kozickio 1812 10 20 raštas kauno municipalitetui. ružancovas a. iš kauno miesto valdy-bos archyvo 1812–1813 metų bylų, karo archyvas, kaunas, 1928, t. 4, p. 103.58 kauno apskrities paprefektūros 1812 09 02, 10 raštai vdak, lvia, f. 1532, ap. 1,.b. 14, l. 420–423. 59 Fortifikaciniai darbai tęsėsi nuo liepos mėnesio iki vėlyvo rudens ir įprastai vienu metu dirbo apie 800 žmonių. vilniaus apskrities paprefektūros 1812 08 25, 10 20, 27 raštai. ten pat, l. 401, 410, 413; pugačiauskas v. napoleonas ir vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės bruožai, p. 32–33.60 rugsėjo menesį 100 žmonių traukė 23 botus nerimi iš kernavės į vilnių. vilniaus apskrities papre-fektūros 1812 08–09 raštai. lvia, f. 1532, ap. 1, b. 9, l. 394, 399, 411.


107

suotam mokesčiui priskirti „kapitalistai“ atskaičiuojant 1/7 dalį kapitalo pajamų61.Lietuvos laikinoji valdžia, įvesdama šį mokestį, planavo papildomai su-

rinkti apie 3–4 milijonus auksinų, tačiau nepavyko aptikti tikslių duomenų, kiek pinigų įplaukė į iždą, aišku viena, kad nuolatinių rekvizicijų ir savivaliautojų nualintame krašte didžiulė pinigų suma negalėjo būti surinkta operatyviai, be to, buvo numatytas ilgas vienų metų surinkimo laikotarpis. Kita vertus, surinkta suma neišsprendė pinigų stygiaus problemos ir napoleonas buvo privertas skirti 500 000 frankų sumą Lietuvos kariniams daliniams formuoti62.

finansinių lėšų trūkumas privertė Vyriausybę žengti dar vieną žingsnį ir apmokestinti specialiuoju mokesčiu tik dvasininkų luomą, tiksliau sakant, gauti papildomų pajamų atgaivinant 1789 m. Abejų Tautų Respublikos seimo priimtą vadinamąjį bažnytinį mokestį, susidedantį iš dviejų dalių: fiksuotos sumos ir 5 % nuo gaunamų pajamų per 4 metus pagal nustatytas 9 kategorijas. Pirmajai priskirti metropolitai ir achivyskupai turėjo sumokėti 1000 auksinų ir 5 %, 6–ąją, gausiaisią, kategoriją sudarė parapijų kunigai, kurie, priklausomai nuo metinių pajamų sumos, privalėjo sumokėti po 10, 30, 100 arba 250 auksinų ir po 5 %, į paskutinę kategoriją pateko vienuolynai, kuriems tebuvo skirtas tik 5 % mokes-tis. Manoma, kad surinkta suma buvo nedidelė63.

Vilniaus miesto municipalitetas, turėdamas savivaldos teisę, iždo deficito problemas sprendė savaip – priverstine tvarka pasiskolindamas iš turtingiausių miestiečių nuo 1000 iki 6000 auksinų, priklausomai nuo jų metinių pajamų. Tokiu būdu pavyko surinkti 112 333 iš planuotų 130 000 auksinų64. Taigi šiai gy-ventojų grupei derėjo mokėti valstybinių ir vietinių mokesčių dvigubą naštą. Rei-kia pastebėti, kad būta nemažai specialių mokesčių visiems gyventojų luomams, susijusių su kavalerijos ir pėstininkų formavimo poreikiais: už nepristatytus ar-klius kavalerijos pulkui, raitelių uniformai (surinkta trečdalis numatytos sumos), dvarams, neturintiems nustatyto valstiečių dūmų skaičiaus, nuo kurio renkamas

61 dvarų, turinčių 2–15 kiemų, – 8 auks., 40 kiemų – 10 auks., nuo 40 iki 80 kiemų – 30 auks., nuo 80 iki 250 – 60 auks., nuo 250 iki 480 – 100 auks., nuo 480 iki 1000 – 300 auks., o nuo 1 000 kiemų – 500 auks. savininkai ir nuomotojai. Bežemiai bajorai – 4 auks., valstiečiai činšininkai – 2 auks., lažininkai – 1 auks. amatininkai meistrai – 4 arba 10 auks., priklausomai nuo kategorijos, o pirkliai – nuo 30 auks. parapijų klebonai, vikarai – 10 auks. 1812 m. rugpjūčio 12 d. ldk laikinosios vyriausybės komi-sijos nutarimas dėl rinkimo nuo visų lietuvos gyventojų mokesčių, pavadintų „asmenine vienkartine auka“, lietuvos tsr istorijos šaltiniai, t. 1, p. 400–403.62 iwaszkiewicz. j. litwa w roku 1812, s. 192–193. 63 Постановление Комиссии Временого Правительсва Великого Княжества Литовского об обложении духовенства благотворительним сбором, Военский К. min., veik., p. 197–192.64 pugačiauskas v. napoleonas ir vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės bruožai, p. 54–55.


108108

rekrutas, žydams ir kitiems asmenims, kuriems anksčiau buvo netaikoma rekrutų prievolė, pagalvės – pradiniam rekruto išlaikymui, išimtinai miestiečiams – žan-darmerijos ir tautinės gvardijos išlaikymui65. Taigi gyventojai, slegiami rekvizi-cijų naštos, atsidūrė sudėtingesnėje situacijoje, kadangi derėjo surasti lėšų ne tik įprastiniams, bet ir specialiesiems mokesčiams.

Kariniuose susidūrimuose patirti nuostoliai

Lietuvos reguliariosios kariuomenės ir atskirų dalinių formavimas, kaip ži-nome, iki karo nebuvo visiškai baigtas, o joje galėjo tarnauti apie 17 000 karių. nustatyti tikslų Lietuvos kariuomenės karių žuvusių, sužeistų ir paimtų į nelaisvę skaičių yra sudėtinga, kadangi disponuojame negausiais ir nepakankamai tiksliais duomeninis. Didžiulėjė teritorijoje išmėtyti, menkai apginkluoti ir apmokyti Lietu-vos pulkai kartu su Didžiosios Armijos daliniais dalyvavo 4 didesniuose susirėmi-muose. Pirmasis nuo rusų gvardijos nukentėjo lengvosios kavalerijos pulkas, vado-vaujamas brigados generolo Jono Kanopkos, kurį spalio 19 d. slonime sutriuškino rusų generolo P. Čiaplico dalinys. sprendžiant iš generolo Pranciškaus Koseckio korespondencijos, 70 žuvo arba sbuvo užeista, generolas Kanopka su 13 karininkų ir 253 kariais pateko į nelaisvę, likusieji sugebėjo atsitraukti66.

Antrajame mūšyje didesnių nuostolių patyrė 3 pulkai: pulkininko stanisla-vo Čapskio 22-asis pėstininkų pulkas, ne iki galo sukomplektuotas ir savo greto-se turintis apie 1500 karių, 18-asis ulonų pulkas (apie 940 raitelių) ir pulkininko Juozapo Kosakovskio pėsčiųjų šaulių pulkas, sudarytas iš dviejų batalionų (634 kariai), dalyvavo mūšyje prie Koidanovo patyrė didelių nuostolių. Tačiau žuvu-sių, sužeistų ir patekusių į nelaisvę skaičius lieka neaiškus. Trečiasis susidūrimas su užgrūdintais mūšiuose rusų daliniais įvyko ties Berezina, kuriame dalyvavo anksčiau paminėti daliniai bei 19-asis ulonų pulkas, taip pat Minsko departamen-to žandarmerija. Tesužinome, kad šaulių menkos pajėgos buvo visiškai sunai-kintos, o žandarai neteko 9 karininkų. Apie patirtus nuostolius galima spręsti tik remiantis žiniomis apie pulkų sudėtį jiems traukiantis iš Lietuvos: 18-ajame pės-

65 iwaszkiewicz. j. litwa w roku 1812, s. 164, 178, 196–197; o взыскании с обывaтелей после 15 сентября за каждого преставленого рекрута по 21 рублю, вместе положених 7 рублей, Акты, издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов, т. 37, с. 320.66 tyszkiewicz j. Historia 17 pułku ułanów na tłe wojsk litewskich 1812–1814, gdynia, 2004, s. 9; Charkiewicz W. rok 1812 w powiecie slonimskim, slonim, 1936, s. 16–17; dundulis B. lietuva napo-leono agresijos metais, p. 108.


109

tininkų pulke tebuvo18 karininkų, 48 puskarininkai ir eiliniai, 18-ajame ulonų – 112, 19-ajame ulonų – apie 100 karių, yra duomenų, kad didesnioji dalis karių išsibėgiojo. Ketvirtasis susidūrimas, pareikalavęs aukų, įvyko Vilniuje, prie Auš-ros vartų, gruodžio mėn 9 ir 10 d. Žuvo 6 3-iojo jėgėrių bataliono karininkai bei Lietuvos totorių eskadronas – pulko vadas pulkininkas Murza Achmatovičius, 10 karininkų ir 80 eilinių67. nederėtų pamiršti ir lietuvių, įstojusių į Didžiosios Armijos dalinius, pavyzdžiui, 120-asis pėstininkų pulkas ir Ilyrijos pulkas, kurie dislokacijos Vilniuje, o vėliau Minske metu gavo napoleono leidimą papildyti savo gretas po 500 vietinių rekrutų, tačiau apie surinktų karių skaičių ir galimas netektis neturime kokrečių duomenų68.

Remiantis turimais duomenimis, galime teigti, kad žuvusių ir sužeistų mū-šiuose skaičius galėjo svyruoti nuo 1000 iki 2000 karių, dar daugiau pateko į nelaisvę. Galima teigti, kad didžioji dauguma karių (iš 17 000 karių, įvairiais skaičiavimais, už Lietuvos ribų pasitraukė nuo 3402 iki 4500 karių) nebenorė-dami kariauti už Lietuvos ribų ir apimti panikos tiesiog išsivaikščiojo: kitaip paaiškinti, kodėl daliniuose, kurie nedalyvavo mūšiuose, nebeliko karių, būtų pakankamai keblu. Tokia padėtis susiklostė 4 pėstininkų pulkuose: 18-ajame iš 1650 karių nebeliko pusės, 19-ajame iš beveik 2000 pasiliko tik 22 karininkai ir 17 eilinių, 20-ajame ir 21-ajame laisvai pasitraukusių buvo mažiau, tačiau taip pat skaičiuojama šimtais. naugarduke dislokuoto 19 ulonų pulko karių, apimtų panikos dėl rusų dalinių grėsmės, taip pat išsibėgiojo69.

Pabaigoje derėtų aptarti bendrą žuvusių civilių gyventojų skaičių. Tiesą pa-sakius, susiduriame su didelėmis problemomis dėl šaltinių stokos ir ypač dėl jų nepatikimumo. Istorinėje literatūroje nepagrįstai teigiama, remiantis „Generali-nėje lentelėje“ pateiktais duomenimis, kad Vilniaus departamente žuvo ir din-go apie 47 774 vyrų, o Gardino departamente – 37 69970. Iš anksčiau aptartos medžiagos paaiškėjo, kad nuostoliai turėjo būti gerokai mažesni. Dera atkreipti

67 glemža l. lietuviški kariniai daliniai prancūzijos kariuomenėje, karo archyvas, t. Xviii, vilnius, 2003, p. 154, 156, 165–166; gembarzewski B. Wojsko polskie księstwo Warszawskie 1807–1814 r. Wars-zawa, 1905, t. 1, s. 81; notice historique sur les armements qui lieu en lituanie pendant l’occupation française, Военский К, min., veik, p. 419–422; dundulis B, lietuva napoleono agresijos metais, p. 109; kukiel m. Wojna 1812 roku, t. 2, s. 471.68 dundulis B. napoléon et la lituanie en 1812, p. 213, 28969 yra duomenų, kad 19-ojo pėstininkų pulko kariai galutinai išsibėgiojo po susidūrimo su kazokais ties vilniumi. kukiel m. dzieje wojska polskiego w dobie napoleońskiej 1795–1815, Warszawa, 1920, t. 2, s. 161; glemža l. min., veik, p. 154, 165–166. į šį skaičių neįtraukti nuostoliai, kuriuos patyrė lietuviški kariniai daliniai, pasitraukę už lietuvos ribų ir dalyvavę 1813–1814 metų karinėse kampanijose.70 dundulis B. lietuva napoleono agresijos metais, p. 117; iwaszkiewicz j. regestracja i indemniza-cija strat wojenych na litwie w roku 1812, s. 140.


110110

dėmesį į keletą esminių aplinkybių. Pirma, susipažinus su minėtos komisijos protokolais paaiškėja, kad liustratoriai skaičiavo ir civilių gyventojų mirtis ne tik 1812 m. antroje pusėje, bet ir 1813 m., t. y. kai mirtingumas Lietuvos Vyriau-sybei pavaldžiose teritorijose buvo pasiekęs aukštą lygį dėl po karo išplitusios šiltinės epidemijos. Antra, į šį skaičių pateko asmenys, prancūzmečiu paimti į rekrutus, mirę natūralia mirtimi bei laikinai pasitraukę iš savo gyvenamųjų vie-tovių. Tokį laisvai traktuojamą rusų liustratorių skaičiavimo metodikos panaudo-jimą paliudija gausybė faktografinių duomenų71. Taigi remiantis šiuo dokumentu neįmanoma pateikti netgi preliminaraus žuvusių, mirusių ir dingusių be žinios civilių gyventojų skaičiaus.

Baigiamosios pastabos

1812 m. kare Lietuva patyrė nemažų nuostolių dėl Rusijos kariuomenės re-kvizicijų, priešininkų karinių veiksmų, o ypač Didžiosios Armijos savivaliavimo bei didžiulės rekvizicijų naštos, užgulusios kiekvieno gyventojo pečius. Karo padariniai, skaičiuojant vien tik aritmetinę materialinę nuostolių išraišką, galima sakyti, stipriai sulėtino Lietuvos, po valstybės padalijimo nesuspėjusios atsigauti ekonomiškai ir morališkai, plėtotę: žemės ūkis, pagrindinis krašto ekonominio potencialo variklis, prarado apie 50 % iki karo turėtų pajėgumų. Dvarai ir vals-tiečiai pristigo traukiamosios jėgos, miestai, miesteliai ir kaimai buvo smarkiai nuniokoti, dalis pastatų sudeginta. nuskurdusiems gyventojams prireikė nema-žai laiko vien tiktai savo jėgomis atstatyti sugriautus ūkius. Minėti įvykiai, taip pat civilių gyventojų aukos bei karių žūtys mūšiuose ar mirtys dėl šiltinės bei kitų ligų turėjo įtakos šalies demografinės situacijos blogėjimui.

Įteikta 2006 m. Lapkričio 21 d.

71 pateikiame kelis klasikinius pavyzdžius: šiaulių mieste iš 1115 gyventojų tebuvo likę 451, iš kurių potenciali dauguma sugrįžo po karo. aukštadvaryje iš 119 vyrų ir 80 moterų napoleonmečiu ir pokari-niu laikotarpiu, 19 mirė nuo šiltinės, 3 pasitraukė dėl neaiškių priežasčių, 2 paimti į rekrutus. upytės apskrities liustracijos raštai, lvia, f. 529, ap. 1, l. 1–2; lydos apskrities liustracijos raštai. ten pat, b. 842, l. 1–3, 5, 6; naugarduko apskrities liustracijos raštas. ten pat, b. 845, l. 3; volkovysko apskrities liustracijos raštas. ten pat, b. 2153, l. 1–2, 5, 20–21; 1812 m. sunaikintų namų ir dingusių gyventojų skaičius. iš vilniaus civilinio gubernatoriaus d. n. Bantyš–kamenskio pranešimo, lietuvos tsr is-torijos šaltiniai, t. 1, p. 404.

111

Vertimas iš latvių kalbos

lietuviai latvių šaulių daliniuose, latvijos kariuomenėje ir latvių daliniuose, veikusiuose vokieČių

kariuomenėje (1915–1945 m.)

Dr. Ēriks JĒKABSONSLatvijos universitetas

Dabartinėje Latvijos teritorijoje 19–ojo šimtmečio pabaigoje ir 20–ojo pradžio-je lietuvių gerokai padidėjo. Pirmiausia tai įvyko didžiuosiuose pramonės centruose – Rygoje ir Liepojoje, į tuos miestus traukė lietuvių tautybės darbininkai iš Kauno gubernijos. Tačiau padidėjo ir kaimuose gyvenančių lietuvių skaičius, ypač Kuršo – Kauno gubernijos pasienio valsčiuose. Per 1897 m. gyventojų surašymą Latvijos teritorijoje buvo 24 507 lietuviai, o 1913 m. vien Rygoje jų jau gyveno 34 982. Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus nepriklausomoms Baltijos valstybėms Latvijoje 1925 m. buvo 23 193 lietuviai, 1930 m. – 25 885, o 1935 m. – 22 843, jie labai har-moningai įsiliejo į visas valstybines ir visuomeninio gyvenimo sritis, kartu išlaiky-dami ir savo nacionalinį identitetą, sudarydami Latvijos valstybei lojalią, santykiškai didelę tautinę mažumą. Gana aktyviai Latvijos lietuviai dalyvavo ir 1915–1920 m. vykusiuose kariniuose–politiniuose procesuose bei valstybės gynimo veikloje iki pat Baltijos valstybių okupacijos 1940 m. Vokiečių okupacijos metu Latvijoje gyvenan-čių lietuvių skaičius reikšmingai nepadidėjo ir 1943 m. jų buvo 24 0941. Tad sovietų ir vokiečių okupacijos metu Latvijos lietuviai buvo priversti įsitraukti į visus karinius procesus, be kita ko, atlikti karinę tarnybą latvių karinių pajėgų dalyse.

Pirmasis pasaulinis karas

Jau pirmosiomis Pirmojo pasaulinio karo dienomis į kariuomenę buvo mo-

1 smulkiau žr.: jēkabsons Ē. lietuviai latvijoje. – rīga, 2003. – 11.–14., 53.–57., 99. lpp.

Dr. Ēriks JĒKABSONS

112112

bilizuoti arba savanoriškai įstojo daugelis Latvijos lietuvių. Pavyzdžiui, 1914 m. pabaigoje latvių žurnale „Varavīksne“ („Vaivorykštė“) buvo išspausdinta fo-tografija, kurioje matyti į nelaisvę patekęs vokiečių karys kartu su praporščiku (jaunesniuoju karininku) J. Jeselioniu iš Liepojos2. Karo metais daugelis Latvi-jos lietuvių savanoriškai ėjo į karo tarnybą latvių šaulių batalionuose (paskiau – pulkuose), kovojusiuose Rygos fronte. Pavyzdžiui, 1916 m. vasarą septyniuose aktyviai veikiančiuose (fronto) batalionuose tarp šaulių ir puskarininkių lietuvių buvo 174 (1,6 proc.), tačiau čia neįskaičiuoti 8–ajame Valmieros ir Latvių šau-lių atsargos batalione buvę lietuviai3. Buvęs 3–ojo Kuršo latvių šaulių bataliono būrio vadas J. Kalniņš vėliau prisiminė, kad 1915 m. vasarą, batalionui formuo-jantis Vecmilgravyje (prie Rygos), į jį, be savanorių latvių, įstojo ir nedidelis pro-centas „vietinių svetimtaučių“ – daugiausia estų ir lietuvių, taip pat lenkų, rusų ir vokiečių4. Labai simboliška, kad tarp trijų pirmųjų Rygos fronte (1915 m. spalio 12 d.) žuvusių latvių šaulių dalinių karių (iš 1–ojo Daugavgrivos latvių šaulių bataliono), kurie spalio 15 d., dalyvaujant maždaug šimtui tūkstančių žmonių, iškilmingai iš Rygos Latvių draugijos namų buvo palydėti į paskutinę kelionę – Brolių kapines Rygoje (jie buvo pirmieji ten palaidoti), buvo ir lietuvis savanoris Jonas Gavenas5. Vis dėlto nagrinėjant šaulių anketas matyti, kad palyginti daug buvo ir tokių lietuvių, kurie iš Lietuvos į Latviją atvyko kaip pabėgėliai. Kad ir tokie pavyzdžiai: 1–ajame Daugavgrivos („Dauguvos žiočių“) latvių šaulių ba-talione tarnavo savanoriai lietuviai Juzefas Davginovičius (iš šiaulių valsčiaus), Benediktas Dreimanis, Benediktas Dvarickis, 2–ajame Rygos batalione – Jonas Bauzeris (darbininkas iš Rygos, šiame mieste ir gimęs), Kazimieras stasiulis (iš Telšių apskrities), Vladislovas sveikatas (iš Lašų valsčiaus), Pranas servetko (iš Panevėžio apskrities), Motiejus slavinskas (gimęs zarasų apskrityje, iš Talino), osipas sudnikas (iš Malinovkos valsčiaus Daugpilio apskrityje), jaunesnysis ka-rininkas Kazimieras savgunas (iš Jelgavos), 3–ajame Kuršo batalione – Liudvi-kas Vorocinskas (iš šaulių), 5–ajame Žiemgalos batalione – Antanas Kristonai-tis (iš Aknystės valsčiaus), Petras Krivinskas (kalvis iš Misos valsčiaus, anketą užpildęs latvių kalba), Kazimieras Kudulis (iš Radviliškio), 6–ajame Tukumo batalione – Jonas Gatulis (iš Žagarės), Kazimieras Gudas (iš Kauno guberni-

2 varavīksne. – 1914. – nr. 14. – 1. lpp.� Bērziņš V. latvių šauliai – drama ir tragedija. – rīga, 1995. – 245. lpp.4 kalniņš j. 3. kuršo latvių šaulių bataliono raida// latvių šauliai. – 1935. – nr. 1. – 12. lpp.5 latvių šaulių batalionai. eskizai ir epizodai/ sudarė līgotņu jēkabs. – pēterpils, 1916. – 50.–55. lpp.; latvių šauliai. latvių senųjų šaulių istorinių dokumentų ir atsiminimų rinkinys. – 1. sēj. – rīga, 1935. – 60. lpp.; latvių šauliai amžinybės šviesoje/ red. j. goldmanis, e. mednis. – strēlnieks, 1953. – 225. lpp.

LIETUVIAI LATVIŲ ŠAULIŲ DALINIUOSE, LATVIJOS KARIUOMENĖJE IR LATVIŲ DALINIUOSE, VEIKUSIUOSE VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE (1915–1945 M.)

113

jos), Jokūbas Gelažnikas (iš Biržų valsčiaus Panevėžio apskrityje, vienintelis reformatas), Andronas Varna (iš Kauno gubernijos), Vincentas Vesulis (iš Ry-gos), Klementas strukaitis (iš sesavos valsčiaus), 7–ajame Bauskės batalione – Aleksandras Koterekis (iš šiaulių apskrities), Jurgis Kononovas (Daugpilyje gimęs rygietis), osipas Konovaičikas (iš Karsavos valsčiaus), Kazimieras Pučka (iš Panevėžio apskrities)6 ir t. t. Dar viena ypatybė, kuri šiuos lietuvių karius skyrė nuo pagrindinių latvių šaulių batalionų karių, yra tai, kad tarp jų buvo gana daug neraštingų.

Lietuvių buvo ir tarp latvių šaulių dalių karininkų (pavyzdžiui, 8–ojo Val-mieros šaulių pulko poručikas, rygietis Valentinas šimoliūnas7 ir kt.). Lietuvis, kolegijos asesorius (kapitono laipsnį atitinkantis civilinės tarnybos laipsnis, kuris Rusijos armijoje buvo suteikiamas ir karo gydytojams) Dominikas Bukontas 1915 m. gruodį paskirtas 6–ojo Tukumo latvių šaulių bataliono vyriausiuoju gydytoju (apskritai šiame batalione jo sudarymo pabaigoje 1915 m. buvo 47 lietuviai, arba 2,5 proc. iš bendro karių skaičiaus)8. savo ruožtu Rokiškio apskrityje gimęs Pe-tras Kubiliūnas, baigęs realinę mokyklą Rygoje, o prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą – Vilniaus karo mokyklą, buvo bataliono vadas 2–ajame Rygos latvių šaulių pulke. už parodytą narsą kautynėse per Kalėdas prie Ložmetējkalno („Kulkosvaidžių kal-no“) jam vėliau, jau kaip Lietuvos kariuomenės karininkui, suteiktas III laipsnio Lačplėsio Karo ordinas9. 1894 m. Panevėžio apskrities Ruosų sodžiuje gimęs ir Jelgavos realinę mokyklą baigęs 5–ojo Žiemgalos latvių šaulių pulko paporučikis Mašuchno žuvo 1917 m. gruodžio 24 d. (pagal senąjį kalendorių), vesdamas savo karius į ataką pirmąją garsiųjų Kalėdų kautynių dieną. Latvių spauda apie jį rašė: „Lietuvis. Ir tikras latvis – šaunus, karštakraujis kovotojas, kuris suprato, kad jo Lietuva turi daug bendrų sopulių su Latvija, tiek senovėje, tiek dabar. stengdama-sis būti artimas latviams, jis itin puikiai buvo išmokęs latvių kalbą.“ Žuvęs karinin-kas palaidotas latvių karių Brolių kapinėse Rygoje10.

Įdomu tai, kad 1940 m. vasarą, jau įvykus valstybės okupacijai, naujai pa-skirtam politiniam Latvijos kariuomenės vadui Bruno Kalniniui, kaip patarėjas (faktiškai – kontroliuotojas), buvo atsiųstas lietuvis, sovietų sąjungos pasienio

6 latvijos valstybės istorijos archyvas (toliau: lvva), 5434. f., (latvių šaulių batalionų organizacinis komitetas – savanoriškai arba jų įgaliotų asmenų užpildytos anketos), 1. apr., 689. l., 725., 739., 769., 835., 848., 861., 862., 863., 869. l. 7 lvva, 5601. f., (armijos štabo asmeninių bylų kolekcija), 1. apr., 6265. l., 4. lp.8 latvių šauliai. – 11 sąsiuvin. – rīga, 1937. – 1067., 1072. lpp.9 lačplėsio karo ordino kavalieriai. Biografinis žodynas. – rīga, 1995. – 258.–259., 275. lpp.10 līdums. – 1917. – 3. janv.


114114

apsaugos karinių pajėgų pulkininkas Baltrušaitis, kuris prieš tai tarnavo sovietų sąjungos – Latvijos pasienyje ir mokėjo latvių kalbą. Regis, kad ją buvo išmokęs Pirmojo pasaulinio karo metu (galimas daiktas, ir Rusijos Pilietinio karo metu), tarnaudamas latvių šaulių daliniuose11.

Raudonieji latvių šauliai

nors kol kas dar trūksta išsamesnės informacijos apie lietuvius, tarnavusius sovietinėje Latvių šaulių divizijoje per Rusijos Pilietinį karą, vis dėlto galima su didesniu ar mažesniu tikrumu teigti, kad lietuviai joje tarnavo. šiuo metu rimtai persvarstoma latvių šaulių raida Rusijos Pilietiniame kare, laužant sovietmečiu įsišaknijusį stereotipą, kad „raudonieji“ latvių šauliai Rusijoje kovėsi pirmiausiai ideologinių motyvų vedini. Yra pakankamai daug liudijimų, kad jų veiksmus labiausiai lėmė tai, kad nebuvo galimybės grįžti į Latviją, grynai nacionaliniai motyvai, kaip ir ypatingos Rusijos Pilietinio karo aplinkybės, dėl kurių latviams buvo daug saugiau būti savo aplinkoje, savajame latvių karinių pajėgų dalinyje.

Yra žinoma, kad lietuvių buvo ir tarp latvių šaulių dalinių vadų. Pavyz-džiui, buvęs 3–ojo Kuršo latvių šaulių pulko praporščikas (pulke – nuo 1917 m. vasario) eduardas Kriščiūnas vadovavo latvių šaulių pulkui 1919 m. rudenį vykusiose kautynėse su Dono kazokais prie carycino, kur su visa štabo sudėtimi pateko į nelaisvę ir buvo užkapoti kardais12. savo ruožtu lietuvis, buvęs cari-nės Rusijos armijos generolas majoras, vėliau – Lietuvos kariuomenės generolas Antanas Martusevičius nuo 1919 m. kovo 27 d. iki spalio 20 d. (atšauktas iš pareigų) buvo latvių šaulių divizijos (iki 1919 m. vasaros – sovietų Latvijos armijos 1–osios divizijos) vadas, vadovavęs jai kautynėse tiek Latvijos teritori-joje, tiek Pietų Rusijoje. 1919 m. liepą, kai divizija po atsitraukimo iš Latvijos buvo pervadinta į 53–ąją šaulių diviziją, jis kartu su štabo viršininku ir komisaru prašė išsaugoti seną pavadinimą, gerai suprasdamas, kokią negatyvią reakciją tai sukels tarp šaulių (prašymas buvo patenkintas asmeniškai įsikišus Leninui). Kautynėse su Denikino armija prie oriolo 1919 m. rudenį divizija įėjo į 14–ąją armiją, kuriai vadovavo lietuvis Jeronimas uborevičius, pokalbyje su divizijos

11 latvių karys antrojo pasaulinio karo metu. dokumentų ir atsiminimų rinkinys/ red. o. Freivalds. – 1. sēj. – vasteras, 1970. – 147., 149. lpp.; kalniņš B. lemtinga 1940 metų vasara// latvijas vēstnesis. – 1999. – 12. maijs.12 lapainis p. atsitiktinumo karys. „…mažesnės blogybės pusėje“// laukų gyvenimas. – 1990. – nr. 6. – 12. lpp.


115

štabo viršininku K. švedu jis pasakęs: „Manyje teka toks pats kraujas kaip ir latvių. Aš žinau latvių šaulių nuopelnus ir jų žygdarbius“. Kaip jau minėta, A. Martusevičius vadovavo divizijai iki 1919 m. spalio 20 d., smogiamosios grupės (ir kaip jos vadas) sudėtyje įvesdamas ją į Denikino armijai lemtingas oriolo – Kromo kautynes. oriolas buvo paimtas tiesiogiai spalio 20 d., tačiau A. Mar-tusevičius buvo atšauktas iš pareigų remiantis divizijos patirtais gyvosios jėgos nuostoliais13. Vėliau A. Martusevičius grįžo į Lietuvą.

Nepriklausomybės karas

nepriklausomybės kare Latvijos kariuomenės gretose kovojo palyginti daug lietuvių tautybės karių. Daugelis kautynėse buvo sužeisti. Pavyzdžiui, kautynėse su bermontininkais 1919 m. lapkritį buvo sužeistas 8–ojo Daugpilio pėstininkų pulko kareivis lietuvis Bronislovas saugūnas14. 1919 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos diplomatinė atstovybė paprašė Latvijos karinių įstaigų daugiau nebeimti į karo tarnybą Lietuvos piliečių ir atleisti jau pašauktus. Vasarą ir rudenį daugelis La-tvijos kariuomenės karininkų ir karių buvo paleisti iš kariuomenės kaip Lietuvos piliečiai: Artilerijos atsargos vyresnysis leitenantas nevronis, Vidžemės divizi-jos ryšių komandos viršininkas vyresnysis leitenantas Juozas Bilevičius (gimęs 1894 metais Rygoje, kur baigė realinę mokyklą, 1916 m. pabaigė Čugujevo karo mokyklą, Rusijos armijas poručikas, iš Latvijos kariuomenės atleistas 1919 m. rugpjūčio 24 d., į Lietuvos kariuomenę įstojo rugsėjo 20 d.), 5–ojo cėsių pėsti-ninkų pulko vyresnysis leitenantas ir kuopos vadas Jonas Bytautas (gimęs 1894 m. Liepojoje, 1916 m. baigė Žitomiro praporščikų mokyklą, tarnavo 7–ajame suomių šaulių pulke, 1919 m. – generolo s. Bulak–Balachovičiaus būryje n. Ju-deničo armijoje, iš Latvijos kariuomenės paleistas 1919 m. spalio 27 d., paliekant rikiuotėje iki lapkričio 24 d., dalyvavo kautynėse su bermontininkais, lapkričio 24 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, kurioje tarnavo iki 1923 m., turėjo kapitono laipsnį; 1923 m. liepos 10 d. nužudytas, kai vyko atostogų į Latviją) ir kiti. štai aviacijos grupėje tarnavęs jūrų leitenantas Jazepas (Juozas) Andžejevs-kis (Andzejauskas) iš kariuomenės paleistas 1919 m. spalį (gimęs 1887 m. liepos

13 Bērziņš v. latvių šauliai – drama ir tragedija. – 187., 203. lpp.; primakovs v. raudonųjų kazokų ir latvių šaulių reidai denikino armijos užnugaryje. (1919 m. spalis–lapkritis)// pp spalio pergalės. raš-tai ir atsiminimai apie latvijos komunistų kovą didžiosios spalio socialistinės revoliucijos ir pilietinio karo metu 1917–1919 m. – rīga, 1967. – 289. lpp. 14 8. daugpilio pėstininkų pulko istorija/ pareng. j. liepiņš. – Cēsis, 1930. – 138. lpp.


116116

16 d. zarasų apskrityje, kitomis žiniomis – Rygoje, baigęs Mangalių tolimojo plaukiojimo jūrų mokyklą, 1916–1918 m. tarnavo laivo vado padėjėju ir šturma-nu ledlaužyje „sampo“ ir kreiseryje „Rusj“, 1919 m. birželio 6 d. buvo paskirtas į Latvijos kariuomenės Aviacijos grupę kaip motorlaivio vadas; iš kariuomenės paleistas spalio 4 d., po šešių dienų mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir iki 1920 m. sausio 7 d. joje tarnavo, o perkeltas į Lietuvą liko gyventi Latvijoje; mirė 1938 m.)15. Dėl santykiškai didelio skaičiaus asmenų, kurie norėjo būti paleisti iš kariuomenės remdamiesi užsienio atstovybės išduotu pasu, 1920 m. sausio pra-džioje Latvijos kariuomenės vyriausiojo vado štabas išleido įsakymą, pagal kurį galėjo būti paleisti tiktai Lietuvos, estijos ir Lenkijos piliečiai (tas apskritai buvo draudžiama ukrainos Liaudies Respublikos ir Baltarusijos Liaudies Respublikos piliečių atžvilgiu dėl nenustatytos tų šalių padėties ir dažnų daugelio Latvijos piliečių mėginimų išsisukti nuo karinės tarnybos), tačiau tiktai tokiu atveju, jeigu jie gali pateikti pilietybę liudijančius dokumentus, išduotus prieš jų mobilizavi-mą į Latvijos kariuomenę. Jeigu dokumentai buvo įgyti jau būnant Latvijos ka-riuomenės gretose arba asmenys buvo įstoję į kariuomenę savanoriškai, jie buvo „paliekami tarnauti bendrųjų nuostatų pagrindu“16. Toks griežtumas buvo susijęs su būtinybe tuo metu (Latgalos išlaisvinimo pradžia) išlaikyti didelį kariuomenės kovinį pajėgumą, vėliau paleidimo sąlygos buvo sušvelnintos.

Pavieniai Lietuvos piliečiai buvo paleidžiami ir toliau, pavyzdžiui, ilgus metus Liepojoje gyvenęs 5–ojo cėsių pėstininkų pulko felčeris, pirmiau minė-to 5–ojo cėsių pėstininkų pulko vyresniojo leitenanto Jono Bytauto vyresnysis brolis Alfonsas Bytautas (gimęs 1892 m. šiaulių apskrityje, baigęs Liepojos ni-kolajaus gimnaziją, Rusijos armijoje – nuo 1913 m., karo ligoninės vaistinės vedėjas, 1919 m. tarnavęs n. Judeničo armijos šventojo Jurgio kavalierių šaulių partizanų padalinyje, 1919 m. balandžio 22 d. buvo paskirtas tarnauti Latvijos Laikinosios Vyriausybės ginkluotųjų pajėgų šiaurės Latvijos brigados Rezervo batalione, nuo birželio 5 d. – šiaurės Latvijos Partizanų pulko tvarstymo punkto vedėju, nuo rugsėjo – pulko felčeriu, o atleistas iš kariuomenės 1920 m. rugpjū-čio 30 d. kaip Lietuvos pilietis); paleisti buvo ir 9–ojo Rėzeknės pėstininkų pulko vyresnieji leitenantai Jazepas Jodenukis ir Jonas Levinas (1920 m. balandį) bei kiti. Keli lietuvių tautybės kariai net nesulaukė įsakymo dėl atleidimo iš kariuo-menės ir savavališkai pasitraukė iš savųjų karinių pajėgų dalinių, pavyzdžiui,

15 lvva, 5601. f., 2. apr., 48. l., 1.–8. lp.; armijos vyriausiojo vado įsakymai 1919 metais// lvva mokslinė biblioteka; lietuvos kariuomenes karininkai 1918–1953 m. – ii tomas. – vilnius, 2002. – 65, 179, 185 p.16 lvva, 1501. f. (1–asis raitininkų pulkas), 1. apr., 49. l., 41. lp.


117

prieš tai kautynėse sužeistas 8–ojo Daugpilio pėstininkų pulko kareivis Povilas šeinauskas, kuris 1919 m. gruodį buvo pateikęs prašymą perkelti jį į Lietuvos kariuomenę (dezertyravo 1920 m. sausį), ir 13–ojo Tukumo pėstininkų pulko (buvusio Vokiečių landesvero) kareivis Antonas Rozaliūnas (1920 m. balandį)17.

Labai įdomi yra lietuvio (taip nurodyta dokumentuose) stanislavo Kaspa-rovičiaus tarnyba. Kauno gubernijos Krošo mieste 1885 m. spalio 24 d. gimęs ir katalikų bendruomenės mokykloje išsilavinimą įgijęs liepojietis, trijų šventojo Jurgio kryžių kavalierius, Rusijos armijos 5–ojo husarų pulko ir nuo 1917 m. 1–ojo lenkų ulonų pulko puskarininkis; po lenkų dalinių išformavimo 1918 m. birželį grįžo į Liepoją, dirbo Liepojos–Romnų geležinkelyje. 1919 m. vasario 28 d. įstojo į 1–ąjį Atskiro latvių (Kalpako) bataliono Raitininkų būrį kaip vyresny-sis seržantas ir dalyvavo kautynėse su bolševikais Kurše. Vėliau kovėsi 1–ajame Kuršo ir galiausiai 4–ajame Žiemgalos atskirajame eskadrone (jau užimdamas karininko vietą). 1921 m. balandį jis už kovinius nuopelnus buvo paaukštintas – gavo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas naujai sudaryto Raitininkų pulko būrio vadu, tačiau netrukus po to (1921 m. gruodžio 21 d.) dezertyravo18, greičiausiai persikėlė į Lietuvą.

Dar 1936 m. Lietuvoje gyvenę buvę liepojiečiai, škodoje gyvenantys bro-liai Kostas (Konstantinas) Kubilovičius ir Voldemaras Kubilovičius, per Latvijos konsulatą šiauliuose ir karinį atašė Kaune pateikė Latvijos Gerovės ministerijai ir Armijos štabui prašymus skirti jiems atitinkamus Latvijos apdovanojimus už dalyvavimą nepriklausomybės kare. K. Kubilovičius 1919 m. rudenį, kai Ber-monto karinės pajėgos pradėjo pulti Liepoją, savanoriškai įstojo į geležinkelio kuopą, o vėliau buvo paskirtas į 11–ąjį Duobelės pėstininkų pulką ir dalyvavo kautynėse su bermontininkais Liepojos kulkosvaidininkų būrio sudėtyje, o 1920 m. pavasarį kartu su pulku buvo nusiųstas į sovietų Rusijos frontą prie Drysos. Iš kariuomenės paleistas 1920 m. rudenį po taikos sutarties sudarymo vienas iš pirmųjų, nes K. Kubilovičius buvo gimęs 1901 m. savo ruožtu vyresnysis jo brolis (gimęs 1895 m.) V. Kubilovičius 1919 m. Liepojoje taip pat savanoriškai įstojo į Latvijos kariuomenės Latgalos Papildu batalioną, kuris tam tikrą laiką buvo Ventspilyje, o vėliau kartu su broliu tarnavo 11–ajame Duobelės pėstinin-kų pulke Liepojoje ir Latgalos fronte. Po nepriklausomybės kovų abu grįžo į Lietuvą. V. Kubilovičius 1936 m. vasarį rašė: „Būdamas Latvijoje, Liepojoje,

17 kariuomenės vyriausiojo vado įsakymai. 1919// lvva mokslinė biblioteka; lvva, 5601. f., 1. apr., 780. l., 4. lp.; 1468. f., (karo ministerijos sekretariatas) 1. apr., 138. l., 14. lp.; 3601. f. (kariuomenės vyriausiojo vado štabas), 1. apr., 251. l., 3.–4., 19. lp. 18 lvva, 5601.f., 1. apr., 2862. l., 1.–8. lp.


118118

ir matydamas sunkią Latvijos valstybės padėtį ir tai, kad priešas vėl puola jauną Latvijos valstybę, norėdamas ją okupuoti ir sunaikinti, nepaisydamas visko, kas man buvo brangu – savo žmonos ir vaikų, savo senų tėvų, savanoriškai įstojau į jauną Latvijos kariuomenę ir stovėjau už Latvijos tautos išlaisvinimą, iki kol Latvija tapo laisva nuo visų priešų“. savo ruožtu K. Kubilovičius rašė: „Prie Latvijos išlaisvinimo aš, būdamas dar jaunų metų ir matydamas, kad mano tėvy-nei Latvijai ir vėl artinasi sunki priešų okupacija, prisidėjau nežiūrėdamas viso savo gyvenimo ir nepagailėdamas savo tėvų, įstojau į gretas kaip savanoris, kad gelbėčiau savo gimtinę – Latviją. stovėjau valstybės sargybos poste iki tol, kol Latvija tapo laisva nuo priešų. Kadangi esu lietuvis ir mano tėvas vyko į Lietuvą, tai aš išvykau kartu, ir dabar esu Lietuvos pilietis“. Latvijos konsulas šiauliuose ir Kariuomenės štabas atsiliepė ir apdovanojos abu Latvijos Išlaisvinimo kovų jubiliejaus atminimo medaliu19.

Įdomu tai, kad bandymų užmegzti latvių ir lietuvių karinio pobūdžio ben-dradarbiavimą buvo ir Rusijoje Pilietinio karo metu. Pavyzdžiui, 1919 m. gegu-žės 6 d. bolševikų nekontroliuojamoje teritorijoje buvusi sibiro ir uralo Latvių nacionalinė taryba savo posėdyje omske išnagrinėjo vietos lietuvių civilių ir karininių darbininkų pateiktą prašymą leisti į naujas kuriamas latvių karinių pa-jėgų dalis (Imantos pulką ir Troicko batalioną) stoti ir lietuviams. Buvo nuspręsta kreiptis į Prancūzijos karinę misiją sibire ir Tolimuosiuose Rytuose (generolą Žanėną), kuriai pavaldus buvo latvių padalinys, su prašymu apsvarstyti šį pasiū-lymą. Kol kas nežinoma, kaip toliau klostėsi tas reikalas, tačiau reikšmingas yra jau pats faktas20.

Lačplėsio Karo ordino kavalieriai – lietuviai 21

Mažiausiai aštuoni vietos lietuviai už Latvijos nepriklausomybės karo kau-tynėse parodytą didvyriškumą buvo apdovanoti aukščiausiu Latvijos kariniu ap-dovanojimu – Lačplėsio Karo ordinu (III laipsnio).

Ilūkstės apskrities Prodės valsčiuje 1896 m. kovo 18 d. gimęs 3–ojo Jelgavos

19 lvva, 2574. f. užsienio reikalų ministerijos politinis–ekonominis departamentas), 3. apr., 1736. l., 3. –18. lp.20 lvva, 5965. f. (latvijos vyriausybės atstovas sibire ir tolimuosiuose rytuose), 1. apr., 7. l., 16. lp.21 tolesnis aprašas apie lietuvius – lačplėsio karo ordino kavalierius, sudarytas remiantis: lvva, 1304.f. (lačplėsio karo ordino taryba) medžiaga (ordino kavalierių asmeninės bylos); lačplėsio karo ordino kavalieriai. Biografinis žodynas. – rīga, 1995.


119

pėstininkų pulko kapralas Pavelas Masūlis Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo 38–ajame Turkestano šaulių pulke Vakarų fronte. Į Latvijos kariuomenėje pašauk-tas 1919 m. birželį, tarnavo Aukštutinio Kuršo partizanų pulke, kuris vienu metu operatyviai buvo pavaldus Lietuvos kariuomenės vadovybei ir dalyvavo kautynėse su bolševikais Ilūkstės apskrityje. Vėliau partizanai buvo priskirti 3–ajam Jelgavos pėstininkų pulkui ir jo sudėtyje 1919 m. rudenį dalyvavo kautynėse su Bermonto karinėmis pajėgomis. Pulkui persekiojant bermontininkus ir įėjus į Lietuvos terito-riją, lapkričio 20 d. Žeimėje kapralas Masūlis su grupe savanoriškai atsidūrė prie-šo užnugaryje, apsupo vokiečių žandarų užimtą namą, su rankine granata nutildė priešo kulkosvaidžius ir padėjo paimti į nelaisvę vokiečius, atėmęs iš jų kulkos-vaidžius. Vėliau dalyvavo Latgalos išlaisvinimo kovose. Iš kariuomenės paleistas 1921 m. kovą, paskui ūkininkavo Prodės valsčiuje, 1944–1957 m. kalintas sovietų kalėjime. Mirė Prodės valsčiuje 1972 m. vasarą.

Jelgavoje 1900 m. vasario 8 d. vasarį gimęs Kazimieras Pavilaitis savano-riškai įstojo Rusijos armiją jau 1915 m. ir dalyvavo kautynėse Karpatuose bei Rumunijos fronte (apdovanotas šventojo Jurgio kryžiumi IV laipsnio ir šventojo Jurgio IV laipsnio medaliu). Į Latvijos Laikinosios Vyriausybės ginkluotąsias pajėgas savanoriškai įstojo 1918 m. gruodžio 20 d. ir tarnavo Atskirame Raiti-ninkų būryje, vėliau – 1–ojoje baterijoje ir 1–ajame ginkluotame divizione kaip šarvuotojo automobilio „Kurzemnieks“ artileristas. Bermontininkams pradėjus Rygos puolimą 1919 m. spalio 8 d. nepaprastai sunkiomis aplinkybėmis užmez-gė šarvuotojo automobilio ryšį su 9–uoju Rėzeknės pėstininkų pulku, pagelbėjo užimant Dzilnų dvarą. Vėliau, lapkričio 17 d., buvo kontūzytas, dar dalyvavo Latgalos išlaisvinimo kovose, gavo seržanto laipsnį. Iš kariuomenės paleistas 1921 m., dirbo elektros mechaniku Rygoje. Mirė 1977 m. balandžio 30 d.

Panevėžyje 1894 m. sausio 19 d. gimęs Vitoldas Pupeiko buvo liepojietis, Rusijos armijoje tarnavęs nuo 1913 m., o prasidėjus karui pakeltas į praporšči-kus. Kautynėse Rytų Prūsijoje 1914 m. rugsėjį 113–ojo pėstininkų pulko sudėtyje buvo sužeistas ir pateko į vokiečių nelaisvę. 1918 m. pabaigoje grįžęs iš nelais-vės, 1919 m. sausio 19 d. Liepojoje savanoriškai įstojo Latvijos Laikinosios Vy-riausybės ginkluotųjų pajėgų 1–ąją nepriklausomybės kuopą ir dalyvavo visose kautynėse Kurše ir Žiemgaloje su sovietų Latvijos armija. Kautynėse prie Aunų smuklės 1919 m. kovo 12 d. jis kartu su antruoju karininku po priešo ugnimi apėjo jo pozicijas ir netikėtai apšaudę priešininkus išvijo juos, taip sudarydami galimybę užimti jų pozicijas per visą liniją. Kovo 22 d. kautynėse prie Kalncie-mo buvo sužeistas į ranką, tačiau kovėsi toliau, bet buvo priverstas pasitraukti iš kovos gretų netekęs daug kraujo. Buvo paaukštintas ir gavo vyresniojo leitenan-


120120

to laipsnį, 1920 m. dalyvavo kautynėse, vykusiose Latgaloje, 12–ojo Bauskės pėstininkų pulko sudėtyje. 1921 m. rugsėjį buvo atleistas ir persikėlė gyventi į Lietuvą, kur tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tolesnis likimas nežinomas.

Lietuvoje, Kilimskos [?] valsčiuje (Latvijos pasienyje), 1892 m. rugpjūčio 15 d. gimęs Pavelas Paliūnas (taip pat – Paleliunis) Rusijos armijoje tarnavo nuo 1913 m., karo metu kautynėse būdamas 29–ojo sibiro šaulių pulko sudėtyje pelnė IV laipsnio šventojo Jurgio kryžių, o 1916 m. pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios grįžo 1918 m. pabaigoje. Į Latvijos kariuomenę pašauktas 1919 m. birželį, paskirtas į Malienos batalioną ir vėliau paaukštintas iki seržanto. Latgaloje 1919 m. lapkričio 25 d. vykusiose kautynėse jis pirmasis Berzpilio valsčiuje užpuolė priešo sargybą ir paėmė į nelaisvę aštuonis Raudonosios armijos karius. Po to, kai 1922 m. buvo paleistas iš kariuomenės, ūkininkavo saikavos valsčiuje, kur mirė 1975 m. rugsėjo 10 d.

Grobinėje 1897 m. gruodžio 12 d. gimęs Antonas Grizis Latvijos kariuome-nės 8–ajame Daugpilio pėstininkų pulke tarnavo nuo 1919 m., 1920 m. sausio 13 d., kautynėse su Raudonąja armija Latgaloje prie Gorkų sodžiaus, puolimo metu grandininis A. Grizis ėjo visų karių priešakyje, savu pavyzdžiu įkvėpdamas kitus, labai prisidėjo prie sodžiaus paėmimo. Paleistas iš kariuomenės 1921 m. persikėlė gyventi į Lietuvą, apie tolesnį likimą žinių trūksta.

Jelgavoje 1900 m. gimęs mechaniko mokinys Peteris Mirovičius 1919 m. kovo mėn. savanoriškai įstojo į Latvijos Laikinosios Vyriausybės ginkluotąsias pajėgas ir vėliau tarnavo 9–ajame Rėzeknės pėstininkų pulke, dalyvavo visose kautynėse, kuriose kovėsi pulkas. Kautynėse su Raudonąja armija 1920 m. sau-sio 28 d. Latgaloje, prie Ploskų sodžiaus, su automatu nusigavo į priešo užnugarį ir apšaudė sodžių, kuriame buvo priešo pulko štabas. Tai sukėlė priešo pajėgose didelę sumaištį ir latvių daliniai įgijo galimybę judėti į priekį. Mirė nuo sužeidi-mo 1920 m. lapkričio 11 d. Kuršo divizijos lazarete.

Kauno gubernijoje 1897 m. gruodžio 10 d. gimęs osipas Bartaševičius nuo 1916 m. tarnavo Rusijos armijoje. Į Latvijos kariuomenę pašauktas 1919 m. bir-želio 15 d. ir paskirtas 4–ajame Valmieros pėstininkų pulke kaip kapralas. Kovėsi su Bermonto karinėmis pajėgomis 1919 m. lapkričio 22 d. emburgo–Iecavos kelyje, vadovavo 6 karių grupei, kurios užduotis buvo nutildyti du priešo kulkos-vaidžius. nepaisydamas smarkios ugnies užduotį atliko, sunaikinto priešo būrį ir atėmė kulkosvaidžius, iš kurių tuojau pat atidengė ugnį į bermontininkų kovos liniją. Paleistas iš kariuomenės 1921 m. pavasarį, jis ūkininkavo saikavos vals-čiuje. Mirė 1929 m. gruodžio 31 d., palaidotas Rygos Brolių kapinėse.

Ypač drąsus yra Rygoje gimusio (gimimo data nežinoma) ir Jelgavos gim-


121

naziją 1915 m. baigusio 7–ojo siguldos pėstininkų pulko vyresniojo leitenanto Aleksandro Jodikaišo žygdarbis. 1915 m. jis buvo mobilizuotas į Rusijos armiją, o 1916 m., baigęs Pavelo karo mokyklą Petrograde, dalyvavo kautynėse Galici-joje. 1917 m. paaukštintas, tapo paporučikiu. už kovos nuopelnus apdovanotas IV laipsnio šventojo Jurgio kryžiumi psnio ir dviem ordinais. Į Latvijos kariuo-menę įstojo savanoriškai 1919 m. rugpjūtį ir rudenį aktyviai dalyvavo kautynėse su Bermonto karinėmis pajėgomis. spalio 16 d. Rygoje, uždauguvyje, cemento fabriko rajone, jis, kaip būrio vadas, bataliono priešakinėse pozicijose „su ypa-tinga narsa atmušė kelis priešo kontrpuolimus, dengė dešinįjį bataliono sparną, taip suteikdamas galimybę mūsų pajėgoms susijungti ir išlaikyti užimtas pozici-jas, tačiau pats tose kautynėse buvo smarkiai sužeistas ir mirė didvyrio mirtimi“. Jo, kaip ordino kavalieriaus, šeimai, vykstant agrarinei reformai, buvo skirtas naujas ūkis Ancės valsčiuje Kurše, prie Ventspilio.

ordiną gavo ir Robertas Grigaitis, šaltkalvis, gimęs 1887 m. rugpjūčio 8 d. senuosiuose Dubultuose (Rygos Jūrmala), ir nors jo dokumentuose nebuvo nuro-dyta tautybė lietuvis, tačiau neabejotinai jis buvo bent jau lietuvių kilmės. Į Latvi-jos kariuomenę pašauktas 1919 m. birželį Valmieroje, tarnavo 6–ajame Rygos pės-tininkų pulke. Kautynėse su bermontininkais 1919 m. spalio 14 d., pulko 2–ajam batalionui keliantis per Dauguvą prie Jumpravos dvaro, karys R. Grigaitis kartu su seržantu ir grandininiu Aunapū (estų tautybės) savanoriškai pirmieji įsiveržė į priekį, išmušė iš kraštinių pozicijų vokiečių postinius ir sulaikė juos, suteikdami galimybę batalionui forsuoti upę. Išleistas į atsargą 1920 m. rugsėjį, dirbo vairuoto-ju mechaniku. 1940 m. pasikeitė pavardę į „Aivars“. Tolesnis likimas nežinomas.

Taikos metas

Ir po nepriklausomybės kovų Latvijos kariuomenėje tarnavo palyginti daug lietuvių. 1926 m. vasarį Latvijos kariuomenėje tarp privalomosios karinės tarnybos karių lietuvių buvo 241, kartu jie sudarė 1,21 proc. visų iš 19 857 tos kategorijos karių22. Lietuvių buvo ir tarp viršlaikinės tarnybos karių, pavyzdžiui, Raitininkų pulke 1927 m. jie sudarė 0,8 proc., 1928 m. – 1,6 proc. tos kategorijos karių23.

Gana daug lietuvių tarnavo profesionaliais karininkais – Latvijos kariuo-menės karininkais. Aukščiausią tarnybos laipsnį iš jų pasiekė 1898 m. Rygoje

22 Bērziņš V., Bambals A. latvijos kariuomenė. – rīga, 1991. – 58. lpp.2� raitininkų pulkas dešimtais egzistavimo metais. trumpa istorinė apžvalga pulko 10 metų jubiliejaus proga. 1919. 5. vii – 1929. 5. vii. – rīga, 1929. – 44. lpp.


122122

gimęs Peteris Praškevičius (jis buvo kilęs iš Kauno gubernijos valstiečių), baigęs gimnaziją. 1919 m. spalio 1 d. savanoriškai įstojo į Latvijos kariuomenę ir buvo Latvijos Karo ligoninės vaistinės felčeris. Po to, kai išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminą, 1920 m. buvo paaukštintas ir gavo farmacininko–leitenanto laipsnį. nuo 1921 m. buvo Rygos Karo ligoninės farmacijos instruktorius, o nuo 1923 m. – ligoninės vaistinės buhalteris. 1928 m. gavo farmacininko–kapitono tarnybos laipsnį, 1929 m. sutvarkė pirotechnikos išbandymus ir nuo 1930 m. tarnavo Pa-grindiniame artilerijos sandėlyje kaip ypatingųjų užduočių karininkas. Tuo pačiu metu jo pareigos buvo pervadintos į administracinio kapitono. 1931 m. perkeltas į Artilerijos laboratoriją kaip sandėlio vedėjas (1939 m. laboratorija pervadinta į Kariuomenės 22–ąją dirbtuvę). netrukus po šalies okupacijos, 1940 m. liepą, jis buvo paaukštintas – gavo administracijos pulkininko–leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas 22–osios dirbtuvės viršininku. Paleistas iš kariuomenės 1940 m. spalį apsigyveno Rygoje, o vokiečių okupacijos metu buvo chemijos ir farmacijos fa-briko „saga“ direktorius Rygoje. 1944 m. su pabėgėliais pasitraukė į Vokietiją ir 1948 metais iš špakenbergo pabėgėlių stovyklos išvyko į Kanadą. Apie tolesnį jo likimą žinių nėra. Buvo apdovanotas Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu24.

1900 m. kovo 18 d. Rygoje gimęs Levas Trinko25 1920–1924 m., prieš įstoda-mas į Latvijos kariuomenės Raitininkų pulką Daugpilyje, tarnavo Lietuvos kariuo-menėje (jis buvo vienintelis Latvijos kariuomenės vadas, baigęs Lietuvos kariuo-menės Karo mokyklą). 1920 m. lapkričio 15 d. stojo tarnauti į Lietuvos kariuomenę ir 1921 m. gegužę įstojo į Karo mokyklos Raitininkų būrį, mokyklą baigė tų pačių metų gruodį ir buvo paskirtas leitenantu į 1–ąjį Raitininkų pulką. Vis dėlto jau 1922 m. sausį jis buvo perkeltas į 1–ąjį husarų pulką, kuriame tarnavo kaip jaunesnysis karininkas. 1923 m. birželį L. Trinko priskirtas į Geležinkelių batalioną, o1924 m. sausį išleistas į atsargą. Greičiausiai tai buvo susiję su Latvijos pilietybės pri-ėmimu, nes jau vasarį jis buvo Latvijoje, tada ir pašauktas į Latvijos kariuomenę, paskirtas į Raitininkų pulką jaunesniuoju karininku. 1925 m. L. Trinko sėkmingai baigė karininkų kursus, 1926 m. buvo paaukštintas ir tapo vyresniuoju leitenantu, o 1927–1928 m. komandiruotas į Prancūziją, kur sėkmingai baigė somiros kava-lerijos mokyklą. Grįžęs į pulką buvo paskirtas kulkosvaidininkų eskadrono vadu, 1929 m. pakeltas į kapitonus. Pulko vadas Trinko atestacijoje 1930 m. rašė: „Labai nesugyvenamo būdo. Laisvalaikiu verčia karines knygas iš prancūzų kalbos. Per daug jautrus. Geras, paliktinas pareigose.“ 1932 m. kapitonas Trinko savo paties

24 lvva, 5601. f., 1. apr., 5045. l.25 galimas daiktas, kad vardo ir pavardės lietuviska rašyba latvijoje buvo pakeista, nes dokumentuo-se aiškiai nurodyta: tautybė – lietuvis, tikėjimas – katalikas.


123

pageidavimu buvo paskirtas į Vidžemės artilerijos pulką Rygoje, vėliau – į Armijas štabą, tačiau 1934 m. jis neišlaikė artilerijos karininko žinių patikrinimo ir buvo iš-siųstas atgal į Raitininkų pulką, kur neilgą laiką ėjo būrio vado pareigas, o 1935 m. pavasarį buvo atleistas iš tarnybos. Tada apsigyveno Rygoje (žmona buvo latvė), kur, nepatikrintomis žiniomis, dar gyveno po Antrojo pasaulinio karo26.

Kauno gubernijoje 1894 m. rugsėjo 13 d. gimęs, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rygoje gyvenęs Valentinas šimoliūnas buvo pašauktas į Rusijos armiją dar 1915 m. pradžioje. Baigęs oranienbaumo praporščikų mokyklą dalyvavo kau-tynėse Karpatuose, kur dėl dviejų gautų sužeidimų buvo paaukštintas į papo-ručikius ir apdovanotas (iš viso buvo gavęs keturis Rusijos ordinus). 1916 m. rugsėjį savo paties pageidavimu perkeltas į latvių šaulių dalinius Rygos fronte. Jis tarnavo 8–ojoje Valmieros latvių šaulių pulko kulkosvaidininkų komandoje – iš pradžių kaip jaunesnysis karininkas, paskui buvo paaukštintas ir tapo poruči-ku, o 1917 m. rugsėjį paskirtas kulkosvaidininkų komandos viršininku. netrukus po to V. šimoliūnas pateko į vokiečių nelaisvę. Iš jos grįžo paleistas jau 1918 m. sausį ir patraukė į savo namus salacoje, kur vokiečių okupacijos metu užsiėmė prekyba. Po sovietų valdžios įsigalėjimo 1919 m. pradžioje jis liko ten pat ir kovo mėnesį buvo mobilizuotas į sovietinę Latvijos kariuomenę. Kaip 18–ojo sovietų Latvijos pulko ūkio dalies reikalų vedėjas ir vėliau kulkosvaidininkų ko-mandos karininkas, jis išvyko į frontą Lietuvoje, kur birželio 10 d. savanoriškai perėjo į lenkų karinių pajėgų pusę, nutylėdamas tai belaisvių stovykloje. Lenkai jį iš stovyklos kartu su daugeliu latvių išlaisvino 1920 m. sausį ir V. šimoliūnas iš karto grįžo į Latviją, kur buvo paskirtas į Latvijos kariuomenės 7–ojo sigul-dos pėstininkų pulką kaip vyresnysis leitenantas, einantis jaunesniojo karininko pareigas (pulkas kovojo Latgalos fronte prieš Raudonąją armiją). nuo 1921 m. pabaigos jis ėjo kuopos vado pareigas, o 1922 m. perkeltas į 9–ąjį Rėzeknės pėstininkų pulką kaip vadas, vėliau kuopos vadas, 1927 m. lapkritį pakeltas į ka-pitonus. 1929 m. apdovanotas Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu (jis buvo gavęs ir Latvijos išlaisvinimo karo atminimo ženklą bei Latvijos išlaisvinimo kovų 10 metų jubiliejaus atminimo medalį). 1933 m. pabaigoje dėl kaltinimų įvykdžius nusikaltimą V. šimoliūnas perkeltas į 8–ąjį Daugpilio pėstininkų pulką, kur buvo paskirtas būrio vadu. Kaltinimas nepasitvirtino, tačiau 1935 m. balandį kapitonas V. šimoliūnas buvo atleistas iš tarnybos paliekant jam teisę vilkėti uniformą, įsi-kūrė jis cėsių apskrityje (žmona buvo latvė)27. Tolesnis likimas nežinomas.

26 lvva, 5601. f., 1. apr., 6607. l., 1.–29. lp.27 lvva, 5601. f., 1. apr., 6265. l., 1.–39. lp.


124124

Rygos Karo ligoninėje tarnavo gydytojas kapitonas Vikentijus norgello, kurio dokumentuose ketvirtajame dešimtmetyje buvo įrašyta, tautybė „lietuvis“; konjunktūros veikiamas ją pasikeitė į palankesnę „latvio“ tautybę (V. norgello buvo ir latvių studentų korporacijos „Lettonia“ filisteris). Gimęs 1899 m. kovo 27 d. Rygoje, jis 1919 m. gegužės 22 d. (Rygos išlaisvinimo iš sovietų karinių pa-jėgų dieną) savanoriškai įstojo Latvijos Laikinosios Vyriausybės Ginkluotąsias pajėgas ir paskirtas kareiviu į 3–ąjį atskirą batalioną, o šiek tiek vėliau, kurian-tis vieningajai Latvijos kariuomenei, – į 3–ojo Jelgavos pėstininkų pulko kul-kosvaidininkų kuopą. nuo 1920 m. pradžios tarnavo cėsių apskrities ir miesto komendantūroje, o jau vasarį buvo perkeltas į 1–ąjį Ginkluotąjį divizioną, kovą – į Ginkluotąjį automobilių divizioną, kuriame tarnavo kaip jaunesnysis, vėliau – kaip vyresnysis raštininkas. Baigiantis kautynėms už Laisvę ir kariuomenei po truputį pereinant prie taikos meto etatų sąrašo, 1921 m. vasarį V. norgello buvo išleistas į atsargą. Jis pradėjo studijas Latvijos universiteto Medicinos fakulte-te, metu dirbdo vyriausiosios Geležinkelių valdybos kontoros darbuotoju. 1926 m. pradžioje V. norgello paskirtas į veikiančią tarnybą Vyriausiajame artilerijos sandėlyje kaip vyresnysis medicinos felčeris. 1928 m. pabaigoje baigė studijas universitete, 1929 m. buvo paaukštintas – tapo gydytoju–leitenantu ir buvo pa-skirtas dirbti Vyriausiojo artilerijos sandėlio gydytoju. 1931 m. rugpjūtį perkeltas į 4–ąjį Valmieros pėstininkų pulką kaip gydytojas, o lapkritį paaukštintas ir tapo gydytoju–vyresniuoju leitenantu. 1932–1935 m. V. norgello buvo pasiųstas į il-galaikes komandiruotes – į 6–ąjį Rygos pėstininkų pulką, Rygos karo ligoninę ir Arsenalą, o 1935 m. spalį perkeltas į Rygos karo ligoninę kaip ordinatorius. 1936 m. pabaigoje buvo paaukštintas, tapo gydytoju–kapitonu. Po šalies okupacijos 1940 m. vasarą V. norgello rudenį išėjo į atsargą ir gyveno Rygoje. 1944 m. jis su šeimai (žmona latve ir trimis vaikais) su pabėgėliais pasitraukė į Vokietiją, iš ten persikėlė į JAV. Mirė 1988 m. spalio 9 d. Pietų Dakotoje. Buvo apdovanotas Trijų žvaigždžių ordinu II pakopos garbės ženklu, Latvijos išlaisvinimo karo atminimo ženklu ir Latvijos išlaisvinimo kovų 10 metų jubiliejaus atminimo medaliu28.

1900 m. rugpjūčio 2 d. Jelgavoje gimęs lietuvis (tiesa, ir jis, panašiai kaip V. norgello, nuo antros ketvirtojo dešimtmečio pusės dokumentuose nurodydavo, kad yra latvis) Aleksandras felicjanas Bolšaitis buvo baigęs gimnaziją narvoje ir 1920 m. sausio 23 d. savanoriškai įstojo į Latvijos kariuomenę. neilgą lai-ką tarnavo Vidžemės divizijos papildu batalione, po to buvo perkeltas į sienos apsaugos tarnybą (tarnavo jaunesniuoju raštininku), o 1920 m. rugsėjį pradėjo

28 lvva, 5601. f., 1. apr., 4488. l., 1.–49. lp.


125

mokytis Karo mokyklos Raitininkų būryje. Po dvejų metų baigė ją I laipsniu, buvo paskirtas leitenantu į Raitininkų pulką Daugpilyje, kuriame vyko jo tolesnė karinė tarnyba. Iš pradžių – būrio vadas, 1925 m. paaukštintas, jam suteiktas vy-resniojo leitenanto laipsnis, nuo 1926 m. – pulko adjutanto padėjėjas, nuo 1928 m. – eskadrono vado padėjėjas. 1929 m. lapkritį jis buvo paaukštintas ir gavo kapitono tarnybos laipsnį, o ir nuo kitų metų pradėjo eiti eskadrono vado parei-gas. už gerą tarnybą apdovanotas Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu, kelis kartus pasiekė gerų rezultatų tarptautinėse jojimo varžybose. 1939 m. kapitonas Bolšai-tis perkeltas tarnauti į Vidžemės divizijos valdybą Rygoje ir paskirtas divizijos eskadrono vadu. Tuo pačiu metu jis ėjo ir divizijos štabo viršininko pareigas. Po šalies okupacijos 1940 m. rugsėjį iš Latvijos kariuomenės pervestas į jos pa-grindu kuriamą Raudonosios armijos 24–ąjį teritorinį šaulių korpusą 181–osios divizijos 186–ajame šaulių pulke, kur ėjo cheminės tarnybos viršininko pareigas. 1941 m. birželio 14 d. karinių pajėgų vasaros stovykloje kartu su dar keliais šimtais latvių karininkų buvo suimtas ir išvežtas į norilsko „bausmės“ stovyklą. Čia 1942 m. gegužės 15 d. A. Bolšaitis, kaip „Latvijos kariuomenės karininkas ir antisovietinis elementas“, buvo nuteistas 10 metų kalėti. 1942 m. lapkričio 19 d. pakeliui iš norilsko į Taišetą mirė. Latvijoje likusi šeima (žmona latvė ir du vai-kai) 1944 m. su pabėgėliais atsidūrė Vokietijoje, iš ten vėliau persikėlė į JAV 29.

1909 m. vasario 21 d. Rygoje gimęs Rygos Lietuvių gimnazijos pirmosios (1927 m.) laidos absolventas Janis Izidorius Budris 1929 m. baigė Latvijos ka-riuomenės Karo mokyklą ir tarnavo kaip karininkas iš pradžių 11–ajame Duo-beles pėstininkų pulke Daugpilyje, o nuo 1930 m. – Aviacijos pulke, kur baigė karo aviacijos mokyklą. 1932 m. buvo paaukštintas ir gavo vyresniojo leitenanto laipsnį, tapo lakūnu (1939 m. jam oficialiai suteiktas karo lakūno vardas). Taip pat ir šis karininkas, būdams neabejotinai lietuvis, greičiausiai konjunktūros su-metimais, 1936 m. pradžioje perėjo iš katalikybės į liuteronybę (įšventino ka-riuomenės pastorius), o 1937 m. pakeitė savo tautybę ir tapo latviu. Tuo pačiu metu jis tęsė aktyvią veiklą lietuvių visuomeninėse organizacijose, kas aiškiai paliudija formalų to pakeitimo pobūdį. Vyresnybės nepasitikėjimą apskritai tole-rantiškoje Latvijos visuomenėje karininkas užsitarnavo dėl savo gyvenimo drau-gės pasirinkimo. Jo 1939 m. atestacijoje rašoma: „Mėgsta susitikinėti su žmonė-mis ir atvirai rodytis su savo žmona, kuri pagal tautybę yra žydė, o tai vyresnįjį leitenantą Budrį diskreditavo kitų karių ir visuomenės akyse. nusiteikimas vals-tybės atžvilgiu ir laikysena nekelia pasitikėjimo“. Aviacijos pulko karo lakūnas

29 ten pat, 855. l., 1.–29. lp.


126126

J. Budris buvo mirtinai sužeistas per karinio lėktuvo katastrofą ir mirė 1940 m. sausio 24 d. Rygos miesto 2–ojoje ligoninėje30.

Labai įdomi ir sudėtinga yra 1902 m. spalio 14 d. Rygoje gimusio lietu-vio Janio Lepinio biografija. Jis, dar penkiolikmetis, Pirmojo pasaulinio karo metu 1917 m. sausio 1 d. savanoriškai įstojo į latvių šaulius ir iki spalio tarnavo 1–ajame Daugavgrivos latvių šaulių pulke. 1919 m. balandžio 24 d., kada Janio Baložo vadovaujama 1–oji Latvių atskiroji brigada kartu su vokiečiais dar kovėsi su sovietine Latvijos armija Kurše, J. Lepinis įstojo į ją ir buvo paskirtas tarnauti štabe kaip kareivis. Vasarą, kuriantis vieningajai Latvijos kariuomenei, jis liko tarnauti Rygoje Kuršo divizijos štabe, o 1920 m. kovą buvo atleistas kaip nepil-nametis. Vis dėlto jaunuolis jau buvo pasirinkęs savo profesiją ir tų pačių metų rudenį įstojo į Karo mokyklą, Artilerijos skyrių, kurią baigė po dvejų metų, 1922 m. rugsėjį, pradėdamas karininko, būrio vado tarnybą Žiemgalos artilerijos pulke Daugpilyje. 1925 m. savo paties pageidavimu perkeltas į Artilerijos instruktorių bateriją cėsyje (1931 m. šis padalinys buvo pervadintas į Atskirą artilerijos divi-zioną), kur jis nuo 1929 m. ėjo instruktorių kursų viršininko pareigas. nuo 1936 m. vasaros P. Lepinis vėl tarnavo Žiemgalos artilerijos pulke, 1939 m. pabaigoje buvo paaukštintas ir tapo kapitonu – baterijos vadu. už deramą tarnybą buvo ap-dovanotas Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu. Paskui įvyko valstybės okupacija, remiantis Latvijos kariuomenės baze buvo suformuotas 24–asis teritorinis šaulių korpusas. 1940 m. spalį kapitonas J. Lepinis paskirtas į korpuso 624–ąjį haubicų artilerijos pulką baterijos vadu. 1941 m. birželio 14 d. represuoti keli šimtai kor-puso karininkų. Likusieji prasidėjus vokiečių ir sovietų karui dezertyravo arba buvo atleisti kaip neįtikę sovietų valdžiai. Tiktai atskiri karininkai, daugiausiai – tiesiogiai iš artilerijos dalinių, buvo priversti su savo daliniais atsitraukti per Latvijos sieną. Tarp jų buvo ir J. Lepinis. Jis dalyvavo kautynėse 1941 m. vasarą ir rudenį, o po 24–ojo korpuso išformavimo buvo įtrauktas į Raudonosios armi-jos naujai formuojamas latvių dalis. Jis buvo 43–osios latvių gvardijos divizijos 94–ojo artilerijos pulko vado pavaduotojas ir po to – 130–ojo latvių šaulių korpu-so artilerijos pulko vado pavaduotojas. Buvęs Latvijos kariuomenės karininkas J. Lepinis krito „didvyrio mirtimi“ kautynėse su vokiečių karinėmis pajėgomis 1943 m. žiemą Rusijoje31. Ir šio žmogaus gyvenime atsispindi tragiški latvių ir lietuvių tautų likimai Antrojo pasaulinio karo metais.

Žinoma, kiek lietuvių trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje veikė ir parami-

�0 ten pat, 1030. l., 3.–34. lp.31 lvva, 5601. f., 1. apr., 3696. l., 2.–26. lp.; savčenko v. 24–ojo šaulių korpuso likimas//sovietų la-tvijos komunistas. – 1989. – nr. 2. – 69. lpp.


127

litaristinėje Gynėjų („Aizsargų“) organizacijoje, nors procentiniu atžvilgiu jų buvo mažiau negu lenkų ir estų. Pavyzdžiui, 1937 m. sausio 1 d. šioje organizacijoje iš viso buvo 41 lietuvis vyras ir 15 lietuvių moterų (daugiausiai – 11 lietuvių vyrų ir trys lietuvės moterys – buvo 12–ajame Ilūkstės karinių gynėjų („aizsargų“) pulke, taip pat trys lietuviai ir šešios lietuvės tarnavo Geležinkelių karinių gynėjų („aizsargų“) pulke, keturi lietuviai ir 2 lietuvės – 15–ajame Liepojos, šeši lietuviai – 16–ajame Jel-gavos, keturi – 19–ajame Jaunosios Latgalos, du lietuviai ir viena lietuvė – 4–ajame Jakabpilio, po du lietuvius – 3–ajame Ludzos, 5–ajame Rygos, 18–ajame Daugpilio karinių gynėjų („aizsargų“) pulke ir t. t.)32. Palyginti su caro valdžios metais, gerokai mažiau lietuvių tarnavo Latvijos policijoje, vis dėlto jų buvo. Aukščiausias parei-gas iš jų neabejotinai ėjo Jazepas (Juozas) Dobelinskis, kuris buvo gimęs 1879 m. Žagarės valsčiuje, 1893 m. baigė šiaulių apskrities mokyklą ir nuo 1899 m. dirbo raštininku Rygos policijoje. Pirmojo pasaulinio karo metu nuo 1915 m. buvo būrio prižiūrėtojas, nuo 1916 m. – policijos prievaizdas Rygoje, o 1917 m. trumpą laiką tarnavo kariuomenėje. Vokiečių karinėms pajėgoms užėmus Rygą 1917 m. rugsėjį J. Dobelinskis liko mieste ir nuo to laiko tarnavo okupacinės valdžios įstaigų „Kripo“ policijoje pareigūnu. 1919 m. liepos 15 d. stojo į tarnybą Latvijos valstybės policijoje kaip Geležinkelių policijos II klasės (nuo rugpjūčio mėn. – I) prižiūrėtojas. 1920–1922 m. J. Dobelinskis buvo Geležinkelių policijos Rygos būrio viršininko padėjėjas, 1922–1925 m. Geležinkelių policijos Daugpilio būrio sienos apsaugos kontrolierius Žiemgalos stotyje (prie Lenkijos sienos), o 1925–1927 m. – Indros stotyje (netoli nuo sienos su sssR). 1927 m. paskirtas Daugpilio prefektūros II poskyrio viršininku ir tas pareigas ėjo iki 1932 m., kol buvo atleistas iš pareigų policijoje. 1940 m. rug-pjūtį, kai valstybė jau buvo okupuota, J. Dobelinskis okupacinės valdžios įstaigoms pateikė prašymą priimti į darbą milicijoje, tačiau nežinoma, ar į jo prašymą buvo atsižvelgta. Tolesnis J. Dobelinskio likimas kol kas nežinomas33.

Latvių daliniai, veikę vokiečių kariuomenėje (1941–1945 m.)

Daugelis Latvijoje gyvenusių lietuvių jau pirmosiomis vokiečių ir sovietų karo dienomis įsijungė į latvių partizanų, kovojusių prieš sovietus, judėjimą (pa-vyzdžiui, Petras Butvilavičius snėpelės valsčiuje, kuris karo pabaigoje veikė ir vokiečių organizuotoje latvių diversantų – „Miško kačių“ organizacijoje Kurše,

�2 lvva, 1640. f. (aizsargu štābs), 1. apr., 657. l., 2. lp.�� lvva, 5604. f. ( policijos darbuotojų asmeninės bylos), 1. apr., 1453. l., 1.–12. lp.


128128

už tai po karo sovietų valdžia jį įkalino ir nuteisė)34.santykiškai daug lietuvių tautybės asmenų, buvusių Latvijos piliečių (o

kartkartėmis – ir Latvijoje apsistojusių buvusių Lietuvos piliečių), turėjo paklusti mobilizacijai į latvių „savanoriškąjį“ ss legioną. Tarp jų buvo visų visuomenės sluoksnių atstovų. 1943 m. birželį į legioną pašauktas Aknystos lietuvių tautinės mokyklos vedėjas, buvęs Rygos lietuvių gimnazijos absolventas Jonas šeškėnas, o 1944 m. pradžioje – Rygos lietuvių gimnazijos mokytojai. Tie, kurie buvo atlikę tarnybą Latvijos kariuomenėje ir įgiję joje instruktoriaus tarnybinį laipsnį, ir le-gione tarnavo su juo, pavyzdžiui, lietuvis iš Demenės valsčiaus Jazepas Kliaderis 1944 m. buvo 4–ojo latvių pasienio apsaugos pulko unteršarfiureris (puskarinin-kis). Apskritai,ž galima daryti išvadą, kad latvių legione lietuvių buvo palyginti daug35. Kurše gyvenę ar apsistoję lietuviai buvo mobilizuoti į legioną dar 1945 m. pavasarį (iki pat Vokietijos kapituliacijos gegužės mėn.). Taip pat Liepojoje buvo mobilizuotas darbininkas iš Grobinės valsčiaus Julianas Petrikas, Ravos valsčiaus ūkininkas Leonas Dučmanis, Popės valsčiaus ūkininkas Andrievs Apa-navičius (dar gegužės 4 d.) ir daugelis kitų36. Kaip ir latvių atveju, tai buvo labai jauni vaikinai, pavyzdžiui, Rygoje 1926 m. gimęs Bronislovas noreika. Ir dar matyti, kad pasitaikė atvejų, kai į latvių legioną buvo šaukiami lietuviai, kurie net nebuvo Latvijos piliečiai, o pateko į Latviją jau vokiečių okupacijos metu. Pavyzdžiui, nuo 1943 m. spalio į legioną buvo įrašytas Albertas noreika (gimęs 1924 m. Lietuvoje), jo motina Marija šiuo metu dar gyvena Rygoje37 ir t. t.

Lietuvių ar bent jau lietuviškos kilmės asmenų buvo ir tarp latvių policijos bei legiono padalinių karių, gavusių apdovanojimus. Pavyzdžiui, 1943 m. rugsėjį už nuopelnus kautynėse Geležinio Kryžiaus II laipsnio ordiną gavo 15–osios ss divizijos grandininis Jonas Palelionis (gimęs 1921 m.), 1944 m. sausį – 1–ojo Rygos policijas pulko grandininis Leonardas nikolaitis (gimęs 1915 m.), Kurše 1944 m. lapkritį – 19–osios ss divizijos 44–ojo grenadierių pulko grandininis Jonas Petkūnas (gimęs 1922 m. Aknystos valsčiuje), 1945 m. sausio 3 d. – 19–osios divizijos 43–ojo grenadierių pulko seržantas Petras Miliūnas, grandininiai eduardas Vataitis ir eduardas Voitekūnas38.

�4 lva, 1986. f. (1941 m. suimtų ir nuteistų asmenų baudžiamosios bylos), 1. apr., 42 553. l.�5 lvva, p–951. (švietimo ir kultūros generalinės direkcijos mokyklų departamentas) f., 1. apr., 118. l., 39. lp.; p–180. (ss karinių pajėgų „ostland“ aprūpinimo tarnybos karininkas) f., 5. apr., 634. l., 44. lp.; 290. l., 9. lp.36 lvva, p–71. (latvių ss legionas) f., 1. apr., 21. l., 2.–73. lp.�7 lvva, į latvių legioną paskirtų karinių asmenų kartoteka. 38 sietiņš u. i. apie žemę, kurią mylime... latvių geležinio kryžiaus kavalieriai. – rīga, 2005. –179.,


129

Po Antrojo pasaulinio karo labai daug lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių Latvi-joje buvo suimti ir teisiami tiesiogiai už tarnybą įvairiose latvių karinėse formuotėse, pavyzdžiui, tai buvo Petras Markevičius (gimęs 1896 m. Panevėžio apskrityje, areštuo-tas 1944 m. gruodį, tarnavęs latvių savigynos daliniuose 1941 m., „išvykęs su karinių gynėjų grupe į estiją kovoti su Raudonąja armija“), Antanas Markevičius (gimęs 1921 m. Rygoje, areštuotas 1945 m. lapkritį, „tarnavęs 19–ojoje ss divizijoje“), Benediktas Rupšis (gimęs 1908 m. Rygoje, areštuotas 1945 m. sausį; ketvirtajame dešimtmetyje Rygoje aktyviai veikė kraštutinių dešiniųjų pažiūrų latvių nacionalistinėje organizaci-joje „Pērkonkrusts“ („Perkūno kryžius“), karo metu V. Arajo vadovaujamos Latvių sD komandos narys), Antanas šimkūnas (gimęs 1904 m. Lietuvoje, areštuotas 1945 m. sausį, karinis gynėjas („aizsargas“) Raudos valsčiuje), Jonas Balčiūnas (gimęs 1915 metais Bauskėje, areštuotas 1950 m., vyresnysis policininkas Rygos apskrityje, vėliau – latvių legione, 1945 m. balandį Rusmanio kovinės grupės sudėtyje iš Vokietijos at-vykęs Kurše 19–osios divizijos papildymui), Martinas Balčiūnas (gimęs 1924 m. Kur-menės valsčiuje, areštuotas 1949 m., 15–osios ss divizijos karys), Juozas Bieliūnas (gimęs 1895 m. elkšnių valsčiuje, areštuotas 1945 m. vasarį, latvių savigynos padalinio narys), Petras Janulaitis (gimęs 1927 m. Rygoje, areštuotas 1945 m. gegužę, Kurše vokiečių sudaryto latvių diversantų dalinio „ss Jagdverband ostland“ narys, permestas per fronto liniją į sovietų karinių pajėgų užnugarį), Josifas Kazlas (gimęs 1887 m. Lie-tuvoje, nuo 1934 m. buvęs karinis gynėjas („aizsargas“), karo metu tarnavo latvių poli-cijoje) ir kt. 39 Labai daug lietuvių buvo tarp latvių legiono dalinių žuvusių ir be žinios dingusių karių, pavyzdžiui, kareiviai Arturas Anckaitis, Michailas Kozelius, Voldema-ras Lukašunas, Vladislavas Markevičius, stanislovas Markūnas, Alfonsas ir Donatas Misiūnai, Antanas Pranckūnas, Justinas skavarauskis, Justas Voitekūnas, stanislovas Voitekūnas, Pranas Tarbunas, grandininis Alfredas Andrejaitis, kapralas edmundas Mackaitis ir daugelis kitų (visi čia paminėti buvo dažniausiai gimę 1918–1924 m. ir žuvę 1944–1945 m. abiejų latvių ss divizijos, policijos arba sienų apsaugos pulkų su-dėtyje)40. Lietuviai arba lietuvių kilmės asmenys tarnavo ir latvių policijas daliniuose, pavyzdžiui, 1943 m. gegužę nuo sužeidimų, patirtų per susidūrimą su „banditais“, mirė Geležinkelių policijos policininkas Albertas Mikalaitis41.

stebinantis lietuvių skaičius buvo Vokietijos kautynių erdvėje 1944–1945 m. atsidūrusioje 15–osios divizijos 1–ojo latvių statybos ir rezervo bataliono 4–ojo-

185., 192., 195, 248., 257. lpp. �9 nuo nkvd iki kgB. politiniai procesai latvijoje. – 47., 49., 54., 69., 299., 345., 487., 663., 749. lpp.40 latvių karys antrojo pasaulinio karo metu. – 10 tomas. – kritę ir be žinios dingę latvių kariai. – toronto, 1989.41 tēvija. – 1943. – 1. jūn.


130130

je kuopoje. Jau po kapituliacijos, būdami Vakarų viešojoje belaisvių stovykloje, keli iš jų pateikė vokiečių kalba parašytus prašymus leisti grįžti į „tarybų armijos užimtą Lietuvos sritį“. Tai buvo otto Martinaitis (gimęs Vokietijoje, Rytų Prūsijo-je, Tilžės apskrityje), Karolis Bervingis (savarankiškai ir ypatingai pažymėdavęs, kad yra „lietuvis“), Adamas Kalvaitis, Arturas šinteningas (jūrininkas iš Krakiškių Tilžės apskrityje, Rytų Prūsija), Mykolas Bakšas (iš Klaipėdos apygardos), Karlas Gailis (Gaül; iš Klaipėdos apskrities, galimas daiktas, kuršių kilmės), Martinas šichnšnelis (iš Rytų Prūsijos), Maksas Katlunas (iš Rytų Prūsijos), buvęs folkštur-mistas Mykolas Kvauka (iš Klaipėdos krašto), Kristupas Augustinas (iš Kretingos apskrities), Martinas Pinkis (iš nidos, galimas daiktas, kuršis), Richardas Gailius, Heinrichas šmitas, Hansas Libukas (visi – iš Klaipėdos apskrities), 1928 m. gimęs jūrininkas Vilius frėzė (iš Klaipėdos). Ir nė vienas jų nebuvo gimęs Latvijoje, visi – Lietuvoje arba Rytų Prūsijoje, daug iš jų prašė leidimo išvykti į Klaipėdą. Pagal amžių visi jie buvo pagyvenę (kai kurie gimę dar 19–ojo amžiaus dešimtajame de-šimtmetyje) arba labai jauni (jauniausias – gimęs 1928 m.), o tai leidžia manyti, kad tai buvo lietuvių tautybės vietos gyventojai, kurie vokiečių kariuomenei traukiantis iš Klaipėdos krašto ir Rytprūsių patraukė kartu, o vėliau, jau artėjant karo pabaigai, buvo paskirti į pagalbinį to latvių legiono padalinį42. Kadangi Latvių legiono pada-linių karių, grįžusių iš Vakarų sąjungininkų belaisvių stovyklų į sovietų okupuotą gimtinę, lyginamasis svoris labai mažas, galima manyti, kad lietuvių karių ir tame padalinyje buvo daugiau, o kiti iš jų tiesiog apsisprendė likti Vakaruose.

***Reikia padaryti išvadą, kad latvių šaulių daliniuose Pirmojo pasaulinio karo

metu ir Latvijos kariuomenėje 1918–1940 m. tarnavo palyginti didelis lietuvių skaičius ir daugelis iš jų buvo karininkai. Aštuoni lietuviai už parodytą didvy-riškumą Latvijos kariuomenės sudėtyje 1918–1920 m. nepriklausomybės karo metu buvo apdovanoti Lačplėsio Karo ordinu. Keli lietuvių tautybės karininkai Latvijos kariuomenės gretose pasiekė gana aukštus tarnybos laipsnius ir pareigas, tai aiškiai rodo, kad lietuvių tautinė mažuma aktyviai dalyvavo ir šioje Latvijos valstybės gyvenimo srityje. Vokiečių okupacijos metais Latvijoje gyvenantys lietuviai tarnavo ir latvių policijos daliniuose, o nuo 1943 m. – latvių legione, kartu su latvių tauta išgyvendami ir tą labai tragišką Latvijos istorijos laikotarpį.

Vertimas tikras. LR BK 235 str. turinys vertėjai žinomas.

42 latvijos okupacijos muziejaus fondai.

131

lietuvos kariuomenės karininkų skautiška veikla 1918 – 1940 m.

Giedrius GLOBYS

„skautizmo atsiradimas ir išsivystymas yra vienas iš žymiausių įvykių ne tik jaunimo gyvenime, bet ir visuotinėje pedagogikos istorijoje1“. Prof. st. šalkauskis.

skautų organizacijos idėja gimė tuomet, kai Anglų – būrų karo2 metu Pietų Afrikoje išbandytus žvalgų (angl. scout) metodus britų generolas Robertas Baden – Povelis (Robert Baden – Powell) 1907 m. išbandė vaikų stovykloje Brownsee saloje. Metais vėliau išleidęs knygą „skautybė berniukams“3 jis padėjo ideologinius ir organizacinius pagrindus jau beveik šimtmetį skaičiuojančiam pasauliniam skautų sąjūdžiui. 19 – 20 amžių sandūroje europoje ieškota naujų pedagoginių metodų, kurtos įvairios sportinės – patriotinės organizacijos, todėl skautybė čia rado puikią dirvą, kiekvienoje šalyje įgaudama savitų bruožų. Lenkų skautų kūrėjas Andžejus Malkovskis (Andrzej Małkowski) apie skautybę yra pasakęs: „Harcerystė – tai skautybė su nepriklausomybe (lenk. harcerstwo to skauting plus Niepodległośę)4. Daugumą skautų organizacijų įkūrė ir joms vadovavo karininkai. Lenkijoje – Andžejus Malkowskis, Rusijoje – olegas Pantiuchovas, Latvijoje – Karlis Gopertas, Lietuvoje – Petras Jurgėla.

Lietuvos skautai su kariuomene susiję labai artimai. skautijos kūrėjai buvo karininkai, tiksliau, skautų vadovai tapo savanoriais ir karininkais, kadangi ofici-ali lietuvių skautų įkūrimo data yra 1918 m. lapkričio 1 d., taigi Lietuvos kariuo-menė beveik mėnesiu „jaunesnė“. Trys iš keturių skautų organizacijos vadovų – vyriausiųjų skautininkų – buvo karininkai5. Daug karininkų buvo skautų vado-vai arba prisidėjo prie skautų veiklos rėmimo. skautų organizacijos raidą galima skirti į du laikotarpius, kurių riba būtų 1930 m., kuomet savarankišką visuome-ninę organizaciją tautininkų valdžia suvalstybino. Karininkija buvo pagrindinė tautininkų režimo atrama, todėl, norėdami išryškinti karininkų vaidmenį skautų

1 šalkauskis.st., skautai ir pasaulėžiūra, Čikaga, 1953, p. 23.2 didžiosios Britanijos 1899–1902 m. karas pietų afrikoje su orane ir transvalio respublikomis.� Baden – powell r. scouting for boys. london, 1908.4 Metoda harcerska a hufiec // czuwaj. 1997, nr. 11, s. 18.5 Vsevolodas šenbergas1922–1925 m., Mikas Kalmantas – 1925–1930 m. ir Juozas šarauskas 1930–1940 m.

Giedrius GLOBYS

132132

organizacijoje, atkreipsime dėmesį ir į teisinius bei ideologinius tautininkų poli-tikos aspektus skautų atžvilgiu.

Tyrimo objektas – skautų veikloje dalyvavę Lietuvos kariuomenės karininkai.straipsnio tikslas – išanalizuoti ir įvertinti Lietuvos karininkų dalyvavimą

skautiškoje veikloje.uždaviniai:– apžvelgti Lietuvos skautijos ištakas;– apžvelgti teisinius ir politinius veiksnius, sąlygojusius skautų veiklą;– apibrėžti ir įvertinti kiekybinį ir kokybinį karininkų dalyvavimą skautiš-

koje veikloje.šaltiniai ir literatūra šiems klausimams nagrinėti skirstomi į tris grupes: 1)

archyviniai dokumentai ir periodika; 2) skautų įkūrėjo kpt. Jurgėlos tekstai; 3) istorikų darbai, skirti Lietuvos kariuomenei.

Rašant darbą naudotasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondais – 576–uoju, kuriame saugomi Lietuvos skautų sąjungos dokumentai, ir 930–uoju, kuriame saugomos asmeninės karininkų bylos. Abiejuose fonduose esantys do-kumentai apima 20 amžiaus trečią ir ketvirtą dešimtmečius. Dauguma karinin-kų bylų – tarnybos lapai, atestacijos – tyrinėtojų ne kartą naudotos, tačiau apie skautišką karininkų veiklą duomenų jose labai maža. skautų archyvas palygi-nus mažai tyrinėtas. Tuntininkų ataskaitos ir kiti dokumentai yra pakankamai informatyvūs ir atspindi skautų organizacijos vienetų veiklą, kurioje dalyvavo ir Lietuvos kariuomenės karininkai. Taip pat naudotasi gausia tarpukario skautiška (Skautų aidas) ir kariška (Kardas, Kario kalendorius, Mūsų žinynas) periodika bei kita pagalbine literatūra.

skautų įkūrėjo Jurgėlos tekstus galima skirti į dvi dalis. Pirmoji – jo pasi-sakymai tarpukario skautiškoje ir kariškoje periodikoje bei atskiromis knygomis išėję leidiniai, skirti praktinei skautų ir jų vadovų veiklai6. šie tekstai svarbūs, kadangi juose atsiskleidžia Jurgėlos požiūris į skautybės ir karininkijos santykį. Kita dalis – JAV išleista knyga „Lietuviškoji skautija“7. Knyga svarbi skautų istorijos tyrimams ir vertinga ne tik dėl pateikiamų faktų gausos, sistemingo jų dėstymo, bet ir dėl to, jog tai vienintelė tokio pobūdžio studija, parašyta svar-

6 Jurgelevičius P. lietuvos ateitis. kaunas, 1925; Jurgelevičius P. Piliečių auklėjimo mokykla – skauty-bė. kaunas, 1920; Jurgelevičius P. skautystė: vadovėlis jaunuomenei. kaunas, 1925; Jurgelevičius P. skautų tarnavimas tėvynei, kaunas. 1927; Jurgelevičius p. skautų vadovas, kaunas. 1929. Vyr. ltn. P. Jurgelevičius. skautų tarnyba valstybės saugumui // Mūsų žinynas, Kaunas, 1927, t. 12, nr. 27, p. 208; Kpt. P.Jurgelevičius, skautai // Kario kalendorius 1930 Vytauto Didžiojo metams, Kaunas, 1930, p. 231.7 Jurgėla P. Lietuviškoji skautija. Bruklinas, 1975.

LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 M.

133

biausių įvykių dalyvavusio skautų įkūrėjo. Tačiau knygoje pasitaiko ir netikslu-mų, dažniausiai cituojant tarpukario periodiką. Knygai pasirodžius, autoriui, be padėkų ir pagyrimų, priekaištauta dėl faktų ir detalių kolekcionavimo bei perne-lyg teigiamo praeities vaizdavimo8.

Tarpukario Lietuvos kariuomenei ir karininkijai skirtų darbų nuolat gausė-ja, juose dažniausiai nagrinėjami pagrindiniai kariuomenės veiklos aspektai ar tiesiog trumpai, enciklopedine forma, nors ir su tam tikrais trūkumais bei netiks-lumais pristatomos karininkų biografijos9. Tiriamai temai artima dr. Jono Vaiče-nonio monografija10, skirta kariuomenės vidaus veiklai, įtakai Lietuvos politi-niam gyvenimui bei kariuomenės įvaizdžiui visuomenėje aptarti. Tačiau knygoje nepakankamai nagrinėjama visuomeninė karininkų veikla.

svarbios kelios pastabos dėl pavardžių rašybos. Tekste bus vartojami abu Perto Jurgėlos pavardės variantai: cituojant šaltinius – senasis „Jurgelevičius“, kalbant apie jį – sulietuvintas „Jurgėla“. Taip pat bus vartojami ir Miko (Mykolo) Kalmanto (Kalmantavičiaus) pavardės variantai.

Lietuvių skautų ištakos

Mintis įkurti lietuvių skautus dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą vienu metu kilo skirtingose vietose gyvenusiems lietuvių išeiviams. Peterburge gyvenęs dr. Jurgis Alekna, susipažinęs su rusų skautų veikla, šia idėja pasidalijo su būsi-mu pirmuoju vyriausiuoju skautininku Vsevolodu šenbergu, su kuriuo vėliau inicijavo skautų paspirties (rėmimo) draugijos įkūrimą. Lietuvių skautų įkūrėju tradiciškai laikomas Petras Jurgėla su skautybe susipažino panašiu metu, taip pat Rusijoje, skautaudamas lenkų ir ukrainiečių draugovėse ir netrukus pats pradėjo burti lietuvių skautų grupeles. Po karo grįžę į Lietuvą šenbergas ir Jurgėla tapo savanoriais, vėliau karininkais, o dr. Jurgis Alekna – minėtos draugijos pirmi-ninku11. nors ir tikslas, ir interesai buvo bendri, tačiau abu karininkai nebuvo bičiuliai, tai atsispindėjo ir jų skautiškuose atsiminimuose12. šenbergas, rašyda-

8 http://www.arka.lt/kuprionis/jk_skautu_vadovui_lietuviskoji_skautija.html9 Lietuvos kariuomenės karininkai: 1918–1953. Vilnius, t. 1, 2001 m., t. 2, 2003, t. 3, 2003 m., t. 4, 2004 m. t. 5, 2005 m..10 Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenė valstybinio ir politinio gyvenimo verpetuose. Versus aureus. 2004.11 dr. Jurgis Alekna buvo Lietuvos banko valdybos nariu ir antrojo ministrų kabineto Vidaus reikalų vice-ministru.12 šenbergas v. skautybė Lietuvoje ir dr. Alekna // skautų aidas, 1938, nr. 4, p. 79

Giedrius GLOBYS

134134

mas apie skautų organizacijos steigimą, akcentavo skautų paspirties (rėmimo) draugijos svarbą, o Jurgėla, nemenkindamas draugijos reikšmės, daugiau dėme-sio skyrė darbui su vaikais atpasakoti. šios pozicijos taip pat laikėsi ir kitas atsi-minimus rašęs Vyriausiasis skautininkas Jonas Kuprionis13.

skautų idėjos sklaida Lietuvoje priklausė ne tik nuo objektyvių prielaidų, bet ir nuo konkrečių asmenybių bei jų aplinkos, todėl verta plačiau apžvelgti lietuvių skautų įkūrėjo Petro Jurgėlos skautišką biografiją. Jurgėla gimė 1901 m. rugsėjo 30 d. JAV. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis su tėvais atvyko į Lietuvą, ta-čiau prasidėjus karo veiksmams Jurgėlų šeima buvo priversta išvykti į Taganrogą (ši aplinkybė vėliau taps labai svarbi)14. Ten Jurgėla įstojo į lenkų skautų T. Kos-ciuškos draugovę15. Lenkų skautai, pasak Jurgėlos, buvo patriotiškai nusiteikę, drausmingi, žvalūs ir apsukrūs, turėjo savo himną, patriotines dainas, sistemingo darbo programą ir patirtį, buvo labiau organizuoti, todėl jis pasirinko juos, o ne rusų skautus. Draugovėje Jurgėla ėjo skiltininko pareigas, studijavo lenkų ir rusų literatūrą apie skautybę, kaupė vadovavimo patirtį. Kilus konfliktui dėl jo lietu-viškų pažiūrų, 1916 m. gegužės 4 d. Jurgėla perėjo į 121–ąją ukrainiečių skautų draugovę, kurioje vėliau gavo paskautininkio ir skautininko laipsnius.

1917 m. rugpjūtį Jurgėla įstojo į Martyno Yčo vadovaujamą gimnaziją Voroneže. Ten atsirado keletas norinčių skautauti jaunuolių ateitininkų. Kosto Vaitkaus padedamas pagal lenkišką „szkola harcerza“ ir rusišką „skautybę ber-niukams“ Jurgėla ruošė juos būti skautų vadovais16. Tos pačios gimnazijos moki-nys, būsimasis diplomatas stasys Lozoraitis jau buvo lenkų draugovės adjutantas ir turėjo paskautininkio laipsnį, tačiau nei jis, nei kitose draugovėse skautavę lietuviai į naujos draugovės darbą neįsijungė. Rusijoje prasidėjus revoliucijai, besikurianti draugovė pakriko. Iš Voronežo grįžęs į Taganrogą Jurgėla toliau va-dovavo 121–ajai rusų – ukrainiečių draugovei ir įkūrė negausią lietuvių skautų skiltį, kuri veikė iki kitų metų rugpjūčio. 1918 m. rudenį Peterburge kunigas Vladas Mažonas ir eduardas Petrelevičius Rovne taip pat buvo įkūrę ir globojo lietuvių skautų skiltis.

Pagal lenkų harcerų ir kitus matytus pavyzdžius kurdamas lietuvių skautus, Pe-tras Jurgėla iš pradžių juos pavadino vyčiais17. organizacijos ženklu taip pat buvo

13 http://www.arka.lt/kuprionis/jk_skautu_vadovui_lietuviskoji_skautija.html14 Lietuvių skautijos pradžia (žodis paties kūrėjo) // skautų aidas, 1933, nr. 11, p. 3.15 Jurgėla P. Ten pat. p. 20.16 Lietuvių skautijos pradžia (žodis paties kūrėjo) // skautų aidas, 1933, nr. 11, p.3.17 P. Jurgėla. Ten pat. p. 21.


135

pasirinktas vytis. Terminas „vytis“ gyvavo iki 1918 m., 1918 – 1922 m. vartoti abu terminai ir galiausiai apsistota prie „skauto“. Kuriant lietuvių skautų terminologiją, Jurgėlai daug padėjo Jonas Jablonskis, kuris „kaldindamas“ savo naujadarus nau-dojosi lenkiškais terminais: družyna – draugovė, družynowy – draugininkas, czuwaj– budėk18. Apie glaudų Jurgėlos ir lenkų skautų ryšį liudija ir jo Lietuvos skautų sąjungai 1930 m. paaukotos knygos: iš 55 pavadinimų knygų 28 yra lenkų ir 2 rusų kalba. Kitos 25 – anglų skautų periodinio leidinio „Boy scout Diary“19 numeriai.

Iki I Pasaulinio karo pabaigos ir Rusijos revoliucijų metu už Lietuvos ribų buvo įsikūrę keturi lietuvių skautų vienetai, turėję apie 45 narius. Pridėjus kitur vienetuose veikusius lietuvių skautus, Jurgėlos teigimu, apie 50 lietuvaičių buvo susipažinę su skautybe20.

1918 m. rudenį Jurgėla grįžo į Vilnių ir įstojo į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Lapkričio 1 d. moksleivių ateitininkų susirinkime jis perskaitė pranešimą apie skautų veiklą, po kurio atsirado 12 jaunuolių, norinčių tapti skautais. Vienam Jur-gėlai buvo per sunku mokytis ir tuo pačiu metu vadovauti draugovėms, organi-zuoti skiltininkų kursus bei versti metodinę literatūrą. Greit jis sulaukė pagalbos. Vieną dieną pas jį atėjo „šaunus jaunuolis su lenkų paskautininkio uniforma ir ženklais ir prisistatė: Izydor edward Krewnicki – Krewnajtys“21. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo Izidorius Kraunaitis, lenkų gimnazijos mokinys ir skautas nuo 1915 m. Vėliau kartu su Aloyzu Valušiu jie tapo didžiausiais lietuvių skautų kū-rėjo pagalbininkais.

1919 m. sausio pradžioje, dar prieš Lietuvos kariuomenės puolimą, bolše-vikų okupuotame Vilniuje buvo suorganizuotas Tėvynės Tarnybos būrys, kurį sudarė Izidorius Kraunaitis, Aloyzas Valušis, Mikas Kukutis, Antanas Mačiuika ir kiti vyresni 15 – 19 m. skautai22. Būrys slapta specialiai mokėsi žvalgybos ir signalizavimo, kad galėtų padėti Lietuvos kariuomenei. Lenkams okupavus Vilnių visi vyresni skautai tapo savanoriais ar karininkais ir tapo tikrais savo srities profesionalais. Jurgėlos teigimu, apie dvidešimt buvusių Vilniaus skautų tapo karininkais23.

1919 m. kovo mėnesį Kaune veikė Kosto Vaitkaus vasario mėnesį įkurta

18 Ten pat. p. 26.19 Petro Jurgelevičiaus paaukotų knygų sąrašas // LcVA, f. 576, ap. b. 56. l. 9.20 Jurgėla P. Ten pat. p. 22.21 Ten pat. p. 27.22 Ten pat. p. 32.2� Ten pat. p. 39.

Giedrius GLOBYS

136136

skiltis ir skautininko Vsevolodo šenbergo įkurta žydų skautų draugovė. Atvykęs Jurgėla perėmė lietuvių skautų skiltį, ją apmokė ir išplėtė iki draugovės. Buvo sudarytas tunto štabas, kuriame Jurgėla atstovavo „tautinei lietuvių mažumai“, nes dauguma štabo narių buvo ne lietuviai. skautų rėmimo draugijos pirminin-ku buvo išrinktas daktaras Juozas Alekna, kuris vėliau tapo pirmuoju Lietuvos skautų šefu.

Jurgėlos asmeninė, daugiausia iš lenkų gauta skautiška patirtis padėjo jam padėti metodinius ir idėjinius skautų sąjūdžio pamatus. 1920–1929 m. jis para-šė pagrindines lietuvių skautams reikalingas knygas24, tačiau prie organizacijos struktūros kūrimo jis prisidėjo mažai. Kodėl nuo maždaug 1925 m. Jurgėla nuto-lo nuo skautiškos veiklos, vienareikšmiškai atsakyti negalima. Pasikeitusios šei-myninės, visuomeninės ir profesinės aplinkybės nulėmė apsisprendimą išvykti, tačiau tolimesnė veikla25 parodė, kad jis liko idealistas ir Lietuvos patriotas.

Skautų veiklos teisiniai ir politiniai veiksniai

Karininkų dalyvavimą skautiškoje veikloje reguliavo du teisiniai aktai. Tai 1926 m. krašto apsaugos ministro įsakymo nr. 27 penktasis paragrafas26 ir 1927 m. Įsakymo kariuomenei nr. 35 septintasis paragrafas27. Abiejų įsakymų turi-nys labai panašus: kariams leidžiama dalyvauti šaulių ir skautų veikloje pirmu atveju leidus divizijos vadui, antru – atskiros dalies vadui. Kodėl praėjus vos metams reikėjo pakartoti įsakymą su praktiškai identišku turiniu? Po perversmo tautininkų vyriausybei rūpėjo formuoti sau palankią visuomeninių ir statutinių organizacijų struktūrą. Dr. Vaičenonio monografijoje teigiama28, kad tautininkų ir kariuomenės kuriama pakopinė sKAuTo – KARIo – šAuLIo ir paraleliai esančio JAunALIeTuVIo organizacijų struktūra, per kurią pilietis maksimaliai priartėjo prie kariuomenės, buvo pradėta kurti būtent šiais įsakymais. Pastarą-jį teiginį patvirtintų kita visuomeninė karininkų veikla. 1925 m. buvo įsteigta

24 Jurgelevičius P. lietuvos ateitis. kaunas, 1925; Jurgelevičius P. Piliečių auklėjimo mokykla – skautybė. kaunas, 1920; Jurgelevičius P. skautystė: vadovėlis jaunuomenei. kaunas, 1925; Jurgelevičius P. skautų tarnavimas tėvynei, kaunas. 1927; Jurgelevičius p. skautų vadovas, kaunas. 1929.25 JAV P. Jurgėla buvo stepono Dariaus ir stasio Girėno skrydžio organizavimo komiteto sekretoriumi, vėliau išleido knyga „sparnuoti lietuviai“ (Čikaga, 1935 m.), dalyvavo įvairių lietuviško organizacijų veikloje.26 1926 m. vasario 27 d. Krašto apsaugos ministro įsakymas nr. 27, § 527 1927 kovo 5 d. Įsakymas kariuomenei nr. 35, § 7.28 Vaičenonis J. Ten pat. p. 138.


137

Karo mokslų draugija, kuri rūpinosi kariniu moksleivių ruošimu. nuo 1927 m. į jos veiklą įsijungė karininkai Izidorius Kraunaitis, Antanas Mačiuika ir Petras Jurgėla. Draugijos nariai skaitė paskaitas, siekė Tėvynės gynimo idėją puoselėti mokyklose. 1929 m. draugija priėmė kpt. Martyno Pauros ir gydytojo kpt. An-tano Jurgelionio paruoštą kariško jaunimo auklėjimo programą, kuriai mokyklų programose buvo skirta viena valanda per savaitę29.

Dar vienas tautininkų žingsnis savo įtakai stiprinti jaunimo politikos srityje buvo 1928 m. lapkričio 1 d. švietimo ministro Konstantino šakenio išleistos tai-syklės30, reguliavusios skautų ir jaunųjų šaulių veiklą mokyklose. Jomis remiantis mokyklose galėjo veikti tik šios dvi organizacijos. norėdamas dar labiau išplėsti savo įtaką ir susilpninti politinių konkurentų pozicijas, Antanas smetona 1930 m. spalio 1 d. išleido Lietuvos skautų sąjungos įstatymą31, kuriuo suvalstybino skautų organizaciją ir uždraudė mokyklose kitų jaunimo organizacijų veiklą, o pats pasiskelbė trečiuoju Lietuvos skautų sąjungos šefu po dr. J. Aleknos ir Alek-sandro stulginskio. stiprindamas savo įtaką nuo 1935 m. jis tapo ir vyriausiuoju sąjungos vadu, drauge ir sąjungos tarybos garbės primininku32.

smetonos globa nuo ankstesniųjų skyrėsi tuo, jog skautų organizacija buvo remiama ne valstybės vadovo institucijos autoritetu, bet tiesioginiu jos admi-nistravimu ir finansavimu. skautų suvalstybinimas buvo apgalvotas Lietuvos vidaus politikos žingsnis, turintis nemažai precedentų pasaulio skautų organiza-cijų praktikoje. Trečiajame dešimtmetyje Anglijos, JAV, Danijos, Rumunijos, net siamo33 skautų organizacijas globojo princai, hercogai, karaliai, prezidentai34. Kokius skautus, vadovo nuomone, turėjo išugdyti organizacija?

Apibrėždamas svarbiausius Lietuvos jaunimo uždavinius, valstybės Prezi-dentas pabrėžė galimybę naudotis sąlygomis, kurias suteikia valdžia, visuomenė ir tėvai. Taip pat jaunimas, ypač skautai, galėjo prisidėti prie gamtos apsaugos“35. Ryšys su gamta, jos tausojimas pabrėžti jau pačioje skautų ideologijoje, todėl šis teiginys lyg nieko naujo ir nepasako. Tačiau jo išskyrimas, pripažinimas svarbiu kalba apie pakankamai siaurą organizacijos paskirties suvokimą.

Lietuvių skautams buvo keliamas lietuviško tautinio identiteto paieškos už-

29 Jurgėla P. Ten pat. p. 558.�0 Taisyklės šaulių ir skautų veiklai mokyklose reguliuoti // skautų aidas, 1928, nr. 11. p. 8.31 lietuvos skautų sąjungos įstatymas // vyriausybės žinios, 1930 spalio 2 d.nr. 338, eil. nr. 2321.�2 lietuvos skautų įstatymas // vyriausybės žinios, 1930 spalio 2 d nr. 338, eil. nr. 2321.�� Dabartinis Tailandas.�4mačiuika a. skautų patrono šv. Jurgio šventė Kaune. // skautų aidas, 1925, nr.23, p. 8.�5 Pas J.e. Respublikos Prezidentą – mūsų šefą. // skautų aidas, 1932, nr. 1, p. 1.

Giedrius GLOBYS

138138

davinys. skautų brolijos vadovams reikėjo „rasti, aptikti ir auklėti lietuvių būdą“36. Koks gi tas „lietuvio būdas“? A. smetonos nuomone, vienalytei ir „tebeatgimstan-čiai“ Lietuvos visuomenei, kurios pradžia ir pagrindas yra žemdirbiai, skautai buvo reikalingi kaip gerų manierų mokykla ūkininkų vaikams37. Tai buvo „savitai pride-rinta“ ir „lietuvio būdą“ atitinkanti skautybė. Valstybės vadovas ir skautų šefas jau-nimo auklėjimo organizacijai kėlė dar vieną uždavinį – būti tėvynės patriotais38.

Daugiau aiškumo smetonos „lietuviškojo skauto“ vizijai suteikia jo nuomo-nė apie „skautų vadą“ – 1933 m. išleistą lietuvių skautų vadovų pagalbinę kny-gą. Pripažindamas, kad knyga buvo reikalinga mokyklai ir auklėtojams, smetona išvardija ir jos trūkumus: joje nebuvo „išdėstyta lietuviškai tautiško pagrindo, kuriuo tektų derinti jo skelbiamieji dėsniai“39. „Tautiškas pagrindas“ – Lietuvos istorija. Kauno skautai vyčiai vienu metu bandė įgyvendinti šią nuostatą. Deja, „straipsniuose ir viešose kalbose nuolat linksniuojami senovės Lietuvos kuni-gaikščių vardai nepadarė organizaciją lietuviškesnę...“40.

Kiti lietuvių skautų bruožai, Prezidento akimis, yra paklusnumas41, optimiz-mas, kova su blogiu42. Kalbėdamas apie organizaciją, jis pabrėžė paties vado-vavimo svarbą: „[...] auklėjamasis jaunimas turės subrendęs auklėti kitus, turės kam šiaip ar taip vadovauti, o vadovybė kiekvienai organizacijai ir kiekvienai tautai yra svarbiausias daiktas. Kur vadovybė stipri, ten ir tauta stipri43“. Čia iš-ryškėjo dar vienas lietuvių skautų paskirties aspektas – jie buvo būsimieji vadai.

Iš smetonos pasisakymų galima susidaryti nuomonę, kad skautų organiza-cijos paskirtis buvo moralaus, lojalaus savo valstybei ir vyriausybei, lietuviško, lietuvybę suprantant kaip savo praeities išmanymą, piliečio ugdymas. Tariant „Dievui, Tėvynei ir artimui“ mintyje turėta „Dievui, „tautai“ ir artimui“. Į skau-tus buvo žiūrima kaip į ateities vadovus, savotišką pamainą.

Reikėtų įvardyti ir keletą socialinių skautų judėjimo plitimo veiksnių. Visų pirma tai visuomeninių jaunimo organizacijų tradicija. skautų atsiradimo metu Lietuvoje jau veikė keletas jaunimo organizacijų: „Aušrininkai“, „Ateitininkų federacija“, „Lietuvos jaunimo sąjunga“, „Pavasarininkų federacija“, kurios

36 smetona A. Pasakyta parašyta. Kaunas, 1992, p. 151.�7 Ten pat. Tautos vadas taro skautams, p. 137.38 Ten pat. skautizmo prasmė, p. 152.39 Ten pat. skautų vadovams, p. 146.40 Mūsų skautų vyčių rūpesčiai. // skautų aidas, 1934, nr. 20, p. 18.41 smetona A. Pasakyta parašyta. p. 141.42 Ten pat. Patrono dieną, p. 133.43 Ten pat. skautizmo prasmė, p. 152.


139

buvo susijusios su atitinkamomis politinėmis partijomis. skautai iki 1930 m. su-valstybinimo politinių globėjų neturėjo, jiems reikėjo bendradarbiauti, o vėliau konkuruoti su kitomis jaunimo organizacijomis.

20 a. pirmojoje pusėje Lietuva buvo palyginus mažai urbanizuotas kraštas, todėl skautų propaguojamas gyvenimas gamtoje44 nebuvo didelė naujovė ar labai patrauklus užsiėmimas45. skautų idėjos – savęs lavinimas ruošiantis kovai su blogiu, pagalba artimui – labiausiai traukė ir žavėjo piemenavimo ir naktigonės mokyklas išėjusius kaimo jaunuolius. Dauguma didžiųjų miestų gyventojų buvo ne lietuvių tautybės: 7 % valstybės gyventojų sudarė žydai, kurie po 1930 m. Lss įstatymo buvo prijungti prie lietuvių skautų organizacijos ir 1931 m. sudarė apie 49 % visų Lietuvos skautų46.

Karininkai skautybėje

Tarpukario periodikoje nemažai diskutuota ir agituota už karininkų dalyva-vimą visuomeninėje veikloje ir darbą su vaikais. Rekomenduota ją vykdyti tauti-ninkams palankiose ir jų remiamose šaulių ir skautų organizacijose47. Morališkai remtas karininkų darbas švietimo sistemoje, apgailestaujant, kad tuo metu jis nebuvo pakankamai plačiai išplėtotas ir karininkai neturi savotiškos „antros spe-cialybės“ – mokytojo, nors, pasak kai kurių autorių, jie tą darbą tiesiogiai dirba, pavyzdžiui, mokydami beraščius šauktinius48. Taip pat dėstoma, jog turėdami šį „atsarginį variantą“ karininkai jaustųsi labiau užtikrinti dėl savo ateities ir galėtų geriau atlikti tiesiogines pareigas. šie argumentai sustiprinami užsienio valsty-bių, kad ir Vokietijos, pavyzdžiais. Apskritai teigiama nuostata, kad karininkas turi būti visuomeniškai aktyvus ir ypač išnaudoti savo socialinio statuso teikiamą kapitalą dirbdamas su jaunimu. skautų organizacija kariuomenei buvo pristato-ma patriotiškai militariniu aspektu: „skautija yra riteriška, patriotiška, pusiau

44 Čečeta V. Jaunuomenės auklėjimas gamtoje // skautų aidas, 1927, nr.5, p. 6.45 negalima teigti, kad urbanizacijos lygis buvo lemiama aplinkybė skautų judėjimo plėtimuisi, tačiau pavyzdžiui Latvijoje, kur skautai susikūrė panašiu metu, kaip ir Lietuvoje (rusų skautai – 1917 m., latvių –1921 m.) 1924 m. buvo 121 vadovas ir 2958 skautai, o Lietuvoje tais pačiais metais 13 vadovų ir 1147 skautai.46 skautų apskaitos 1931 vasario 11d. duomenys, LcVA, f. 576, ap. 5, b. 185, l. 2.47 nedzinskas, Kariuomenė, šauliai, skautai // Kardas, 1937, nr. 22, p. 518.48 K.M., Karininkas ir mokytojas // Kardas, 1934, nr. 29, p. 545. Plačiau: Ažubalis A., Kazlauskaitė – Markelienė R. Lietuvos kariuomenės kareivių išsilavinimo ir kultūros lygio kėlimas (1919 – 1928 m.) // Karo archyvas, 2003, t. xVIII

Giedrius GLOBYS

140140

kariška jaunimo auklėjimo organizacija [...]; skauto idealas yra karys – pilietis, kuris nuolat tarnauja savo Tėvynei“49, o karininkai dėl žinių, etinių ir patriotinių vertybių nurodomi kaip geriausi skautų vadovai50.

skautiškoje veikloje dalyvavusius ar prie jos prisidėjusius karininkus gali-ma skirstyti į dvi grupes: priklausiusius organizacijai, aktyviai skautavusius ir tu-rėjusius skautų organizacijoje įvairių pareigų ir prie skautų veiklos prisidėjusius tik fragmentiškai, dalyvavusius joje neintensyviai.

Daugiausia su skautais dirbo ir labiausiai jiems nusipelnė skautų kūrėjas Petras Jurgėla, jo padėjėjai Izidorius Kraunaitis, Aloyzas Valušis, nuo pat pradžios su skautais dirbęs aviacijos pulkininkas Vsevolodas šenbergas, pulkininkas Mykolas Kalmantas, pulkininkas Juozas šarauskas. Apžvelgsime jų kariškas ir skautiškas biografijas.

Pervertus skautų įkūrėjo Jurgėlos tarnybos lapus ir asmens bylą, jo biografi-ja, iki tol pažįstama iš skautiškos pusės, tapo išsamesnė ir pilna netikėtų posūkių. Pavyzdžiui, tarnybos lapuose yra įrašas, kad Petras Jurgėla 1919 kovo 18 d. re-gistracijos biuro paskirtas į 2 husarų eskadroną, iš kurio balandžio 16 d. pabėgo. Vėliau laikomas ne pabėgusiu, bet perkeltu į žvalgybos skyrių51. nesusipratimas buvo atsiradęs dėl karo valdininkų laiku neperduotų dokumentų.

skautų įkūrėją, kaip kariškį, jo viršininkai apibūdino labai prieštaringai. At-sargos majoras Jonas Martynas Laurinaitis 1927 m. atestacijoje jį pristatė kaip rikiuotėje mažai tarnavusį, tačiau gerai ir sąžiningai savo darbą atliekantį ne-periodinių leidinių redaktorių, taisantį atskirų leidinių kalbą ir korektūrą, tarp jų ir Mūsų žinyną. Pasak Laurinaičio, Jurgėla „buvo dažnai kilnojamas. Tokios nepalankios aplinkybės buvo jį kiek neigiamai paveikusios. Karo mokslo valdy-boje rado sau tinkamo pastovaus darbo. Todėl jo dvasia atsigavo, būdas pradeda tvirtėti. Myli mūsų Lietuvą, brangina mūsų tautos kalbą, tuos idealus stengiasi platinti ir mūsų kariuomenėj. savo vietai labai tinka“52.

Iš tiesų per savo daugiau negu dešimties metų karinės tarnybos laiką Jurgėla pakeitė keliolika tarnybos vietų. Įvairūs jo viršininkai skirtingai interpretavo šį faktą. 1926 m. atestacijoje apie skautų kūrėją parašyta: „Prigimties gana gabus, skaito daug, bet gaunasi […] nesistemingo blaškymosi nuo vieno klausimo prie kito, mėgsta kartais […] klausimus, kuriuose mažai nusimano. Daugiau frazės,

49 Kap. P.Jurgelevičius, skautai // Kario kalendorius 1930 Vytauto Didžiojo metams, Kaunas, 1930, p. 231.50 Vyr. ltn. P. Jurgelevičius. skautų tarnyba valstybės saugumui // Mūsų žinynas, Kaunas, 1927, t. 12, nr. 27, p. 208.51 Karo mokslo valdybos vyr. leitenanto Petro Jurgėlos tarnybos lapai // LcVA, f. 930, ap. 5, b. 1114, l. 14.52 Karo mokslo valdyba atestacija 1927 m. svetimų kalbu vertėjas vyr. ltn. P. Jurgėla // LcVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l. 10.


141

negu konkretaus darbo žmogus. sunku suvokti, ar dėl savo būdo savybių, ar dėl kitų priežasčių dažnai keičia tarnybos vieta. Mėgsta rašyti, bet ne visada jam prieinamais klausimais. Darbo disciplinos ir sistemos neturi. Geras rikiuotes sta-žas būtų jam gera mokykla visais atvejais […]. etatinė vieta – kalbų vertėjas, bet dirba kitą darbą“53 (parašas neįskaitomas). Vyresnysis karininkas neatkreipė dėmesio, kad po 1919 m. kovo – gegužės mėnesiais kautynėse su bolševikais ties Kaišiadorimis, Žąsliais ir Vieviu patirtų sužeidimų54 Jurgėla buvo paskir-tas nerikiuotės karininku. „Didelis patriotas. Lietuvių kalbą moka gerai. Pavestą darbą atlieka rūpestingai. Geras šeimynos narys. Blaivus. Įstaigoje galėtų užimti aukštesnę vietą“55, – taip 1925 m. apie Jurgėlą rašė kpt. Andrius Pridotkas. „Lie-tuvis, mandagus, drausmingas, inteligentiškas, nelabai tvirtos sveikatos, todėl tinkamas nesunkiam darbui ir tokios rūšies darbą galėtų dirbti ir aukštesnę vieta užimdamas“56, –1923 m. atestacijoje rašė inžinierius Bronius šulcas.

Daug griežčiau skautų kūrėjo karinę tarnybą įvertino drausmės bataliono vadas vyr. ltn. Jonas niauronis: „Leitenantas Jurgelevičius tarnybos jokios tinka-mai nežino: pastangų papildymui trūkumų jokių nededa, nes jo galvoje kitoniš-kos svajonės [...]. Išsilavinimo dėl karininko turėtų užtektinai, bet darbo jokio. Būdamas dar visai jaunu daug pridaro neleistinų dalykų, kaip tarpe kariškių, taip ir tarpe civilių gyventojų. Išauklėti iš jo karininką – darbininką vilties beveik nėra. sveikatos silpnos. Politinė ištikimybė dar nesubrendus“57. Kokios buvo tos „kitoniškos svajonės“? Tuo metu Jurgėla labai intensyviai dirbo su skautais, vertė ir rašė jiems metodinę literatūrą. Tokia jauno karininko veikla jo vyresniesiems kolegoms neatrodė, švelniai tariant, verta dėmesio. Tačiau patį negatyviausią įvertinimą Jurgėla iš savo vadų gavo 1920 m.: „[...] karinę tarnybą (rikiuotę, sta-tutą) žino silpnai. Visai nesugeba veikti savarankiškai. Lietuvių kalbą žino gerai. Tarnybą atlieka silpnai, be iniciatyvos ir buvo baustas. Mėgsta išgerti. neener-gingas, gan bailus, mėgsta pameluoti. sveikata vidutinė. Komendantūroje, kaip administracinėje įstaigoje – netinka. Rikiuotėje galėtų priprasti. Atitiktų štabams pildyti kanceliarijos reikalų“58. Pastebimas sutapimas – prasčiausi atsiliepimai

5� Ten pat. l. 12.54 Karo mokslo valdybos vyr. leitenanto Petro Jurgėlos tarnybos lapai // LcVA, f. 930, ap. 5, b. 1114, l. 18.55 Karo mokslo skyriaus atestacija. Leidiniu redaktoriaus padėjėjas Petras Jurgėla // LcVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l. 14.56 Ten pat. l. 18.57 Ten pat. l. 2058 ežerėnų (nuo 1906 iki 1926 m. taip buvo vadinami zarasai / Kviklys B. Mūsų Lietuva, t. 1, Vilnius, 1989, p. 554) miesto ir apskrities Komendanturos komendanto padėjėjo leitenanto P. Jurgėlos atestacija už 1920 metus // LcVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l.22

Giedrius GLOBYS

142142

Jurgėlos atestacijose yra iš 1920 – 1925 m. laikotarpio, kuomet jis labai inten-syviai dalyvavo skautų veikloje. Galime daryti išvadą, kad visuomeninė jauno skautų vado veikla neimponavo jo vyresniems kolegoms. Taip pat galime daryti prielaidą, kad patriotiškai nusiteikęs jaunuolis, skautų vadovas, įstojo savanoriu į kariuomenę, tačiau ten savęs nerealizavo ir visą energiją atidavė tam, kuo buvo užsiėmęs iki kariuomenės, – skautiškai veiklai.

Pats Jurgėla viename savo raporte, kuriuo prašo jį perkelti iš aviacijos val-dybos į kitą dalinį, mini ir tokį epizodą, kuomet atvykęs į naują tarnybos vietą – Aviacijos valdybą buvo labai nedraugiškai ir nemaloniai jos viršininko, laikinai šias pareigas ėjusio vyr. ltn. Vsevolodo šenbergo, sutiktas. „Adjutantas atsakė: „Viršininkas sakė, jog jam nesudaro jokio malonumo matytis su vyr. leit. Jurge-levičium“59. Tokio kolegos ir brolio60 elgesio priežastis Jurgėla aiškino jo ir šen-bergo prieš keletą metų „privatiškam gyvenime“ turėtais asmeniniais santykiais, kurie vėliau nutrūko. „Kadangi vyr. ltn. V. šenbergas įeina aviacijos vadovybes sudėtin ir, be to, dar šį mėnesį pradės vadovauti Av. Parkui ir turint galvoj anks-čiau minėtą precedentą, drąsiai tat galima numatyti nemalonias mano tarnybos perspektyvas artimoj ateity“61, – rašė Jurgėla, prašydamas jį perkelti į kitą dali-nį. Kas buvo „asmeniniai santykiai praeityje“, po kurių tarp abiejų karininkų ir skautų vadovų atsirado didelė antipatija, tiksliai pasakyti negalima, tačiau labai didelė tikimybė, kad tai buvo bendra, o kartu ir skirtinga skautiška veikla.

Kaip matome, Petrui Jurgėlai tarnyba Lietuvos kariuomenėje nebuvo sklandi ir sėkminga. 1927 m. rugpjūčio 1 d. už ištarnautą laiką jis buvo paaukštintas – suteiktas pėstininkų kapitono laipsnis62. Paties prašymu 1930 m. birželio 16 d., kaip JAV pilie-tis, paleistas iš Lietuvos kariuomenes63 ir 1931 m. pavasarį išvyko į JAV.

Buvo dar viena šeimyninė aplinkybė, paskatinusi Jurgėlą emigruoti. Po ne-priklausomybės kovų jo tėvai apsistojo Varėnoje, kuri iki 1923 m. pergyveno kelias lietuvių ir lenkų okupacijas. Pasiilgusi ramesnio gyvenimo, 1924 m. vasarą visa Jurgėlos šeima grįžo į JAV ir 1926 m. atsiuntė reikalingus dokumentus, įrodančius jo JAV pilietybę64, dėl ko jis vėliau prašė paleisti jį iš Lietuvos kariuomenes.

59 Aviacijos parko vyr. ltn. P. Jurgelevičiaus raportas aviacijos parko vado padėjėjui (slaptai, asmeniškai) // LcVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l. 74.60 skautai vienas kitą vadina „broliu“ ir „sese“ pabrėždami organizacijos demokratiškumą ir narių lygybę.61 Aviacijos parko vyr. ltn. P. Jurgelevičiaus raportas aviacijos parko vado padėjėjui /slaptai, asmeniškai/ // LcVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l. 74.62 Ten pat. l. 8.63 Ten pat. l. 16.64 Ten pat. l. 33.


143

Kiti ilgesnį laiką skautų organizacijoje dirbę ir atsakingose pareigose buvę karininkai buvo Mykolas Kalmantas, Vsevolodas šenbergas, Aloyzas Valušis ir Izidorius Kraunaitis. Jų asmenybės ir karinė bei visuomeninė veikla yra pakan-kamai žinomos, tad norėjosi pasidomėti, kaip jų tarnybos dokumentuose atsi-spindėjo priklausomybė skautų organizacijai.

Kpt. Mykolas Kalmantas 1924–1925 m. buvo vieno stipriausių Lietuvoje šiaulių tunto tuntininku, 1925–1930 m. – vyriausiuoju skautininku65. Į vyriau-siąjį skautų štabą pasikvietęs Lietuvos universitete studijavusius studentus skau-tus jis pagyvino organizacijos veiklą. Plk. Kalmanto 1937 m. atestacijos grafoje „netarnybiniai reikalai ir visuomenine veikla“ minimos Lietuvos skautų sąjun-ga, Lietuviams užsienyje remti draugija, Lietuvos – suomijos draugija66, tačiau 1938 m. atestacijoje jokios visuomeninės organizacijos nenurodytos.

Vsevolodas šenbergas buvo vienas iš skautų Lietuvoje kūrėjų, 1919 m. dalyvavo steigiant Lietuvos skautų paspirties draugiją, 1922 m. buvo Kauno tunto tuntininku bei laikinojo Vyriausiojo skautų štabo viršininku, 1922 – 1925 m. buvo vyriausiuoju skautininku, 1931 – 1934 m. vėl vadovavo Kauno tuntui. Tačiau 1938 m. atestacijos dokumentuose rašoma, kad jis „organizacijoms ne-priklauso, bet kaip buvęs skautas remia ir palaiko“67. Keista, kad kalbėta būtuoju laiku, kadangi šenbergas niekada nenutraukė ryšių su skautais, net ir po Antrojo pasaulinio karo išvykęs į JAV. Kitų metų atestacijų pastabose rašyta, kad jis „ka-rininkų nelabai mėgiamas“68, ir pabrėžiama „stoka takto“69. šis bruožas iš dalies paaiškina jo konfliktiškus santykius su Jurgėla.

Vienas pirmųjų skautų vadovų, Tėvynės tarnybos būrio ir Lietuvos skautų rėmimo draugijos narys, 1922–1925 Vyriausiojo skautų štabo bendrosios dalies vedėjas, skautininkas nuo 1923 m., 1931–1933 m. Vyriausiojo skautų štabo už-sienio dalies vedėjas, 1932 m. apdovanotas Lelijos ordinu gen. štabo pulkininkas Aloyzas Valušis, atestacijose70 apibūdinamas kaip sąžiningas, doras, griežtas, mandagus, sumanus, drausmingas. „Kupinas gerų norų ir pasiryžimų, tik ne vi-sada užsibrėžtą tikslą sugeba pasiekti. Darbe trūksta sistemos – blaškosi. Gerai išauklėtas, mandagus“71, – rašė generalinio štabo plk. ltn. Juozas Bačkus. Apie

65 Jurgėla P. Ten pat. p. 151.66 plk. M. Kalmanto 1937 m. atestacija // LcVA, f. 930, ap. 2k, b. 25, l.91.67 Vsevolodo. šenbergo 1938 metų atestacija // LcVA, f. 930, ap. 5, b. 2645, l. 14.68 Ten pat, l. 17, 19.69 Ten pat, l. 22.70 Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija 1938 m. // LcVA, f. 930, ap. 2v, b. 101, l.71 Ten pat, l.25, 26.

Giedrius GLOBYS

144144

priklausymą draugijoms informacijos nėra. Galbūt dėl to, kad tuo metu keitėsi karininkų atestacijos blankai ir naujuosiuose tokios grafos nebuvo.

Dauguma Aloyzo Valušio vadų pabrėžė jo darbštumą, gerą profesinį pa-sirengimą, ūkiškumą. „Visuomet drausmingas, gerai išsilavinęs, energingas ir džentelmenas. Kaip tarnyboje, taip ir liuosu laiku elgiasi gerai ir esti pavyzdžiu kitiems. užimamai vietai pilnai atitinka“72, – 1925 m. rašė majoras Teodoras en-gmanas. Majoras Povilas Plechavičius keleriais metais anksčiau apibūdina taip pat gerai, tik lakoniškiau: „Kavalerijos tarnybą žino gerai. uždėtas pareigas at-lieka labai gerai. Kaip tarnyboje, taip ir liuosu laiku elgiasi gerai ir esti pavyzdžiu kitiems savo drausmingumu ir mandagumu. sveikas. užimamai vietai pilnai atitinka“73. 1919 m. kartu su Izidorium Kraunaičiu Aloyzas Valušis baigė Karo mokyklą Kaune, buvo vienas iš užsienio karo mokyklų absolventų; 1926 m. bai-gė saint–cyro kavalerijos mokyklą „ecole d‘Application de cavalerie saumur“ Prancūzijoje ir 1931 m.Karo Akademiją „ecole de Guerre“ Belgijoje74.

Teigiamai rašoma ir apie kitus karininkus – skautus, tačiau būtent Valušio dokumentuose yra gana daug nesutapimų. Tarnybos lapuose rašoma, kad 1933 m. rugpjūčio 1–20 d. jis „buvo išvykęs skautų reikalais į Vengriją ir Palangą“75, tačiau nė vienoje atestacijoje tarp „netarnybinių reikalų ir visuomeninės veiklos“ skautai neminimi. Tuo tarpu Valušis buvo Gyvuliams globoti draugijos narys, Lietuvių – prancūzų draugijos narys 1935–1938 m.76, bet 1939 m. atestacijose teigiama, kad jis jokiai organizacijai nebepriklausė77.

Valušio tarnybos lapuose yra daug duomenų pasikeitimų. Yra įrašų, kurie išspausdinti mašinėle, tačiau vėliau rašalu išbraukti ir į vėlesnius nuorašus ne-pateko. Pavyzdžiui, įrašai apie komandiruotę į Kauną „parvežimui kardų“ arba komandiruotės tarnybos reikalais į Panevėžį, Virbalį ar Klaipėdą. Vienas iš iš-brauktų punktų yra toks: „1924 m. rugpjūčio 06–30 d. buvo išvykęs į tarptautinę skautininkų konferenciją Danijoje“78. 1927 m. atestacijoje šis įrašas dar buvo79, tačiau į vėlesnius nuorašus taip pat nepateko. Galime daryti prielaidą, kad tokia

72 Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija už 1925 m. // LcVA, f. 930, ap. 5, b. 2972 l.32.7� Ten pat, l.3574 Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija už 1938 m. // LcVA, f. 930, ap. 2v, b. 101, l. 66.75 Ten pat, l. 1476 Ten pat. l. 19, l. 22, l. 24.77 Ten pat, l. 18.78 Kpt. Aloyzo Valušio tarnybos lapas (data nenurodyta, paskutinis įrašas 1929 m. vasario 9 d.) // lCva,f. 930, ap. 5, b. 2972, l. 17v.79Kpt. Aloyzo Valušio tarnybos lapas // lCva, f. 930, ap. 5, b. 2972, l. 12v.


145

tarnybos duomenų korekcija galėjo būti susijusi su pokyčiais asmeniniame gyve-nime ir suartėjimu su smetonos aplinka. 1927 m. rugsėjo 10 d. Kauno katedroje Valušis vedė Mariją–Danutę smetonaitę80. net menkiausia duomenų korekcija netaikyta kitiems aukštiems karininkams, pavyzdžiui, plk. Vsevolodas šenber-gas tik kelioms dienoms buvo atvykęs į tautinę stovyklą, bet tai vis tiek užfik-suota tarnybos lape81.

Karinio ir diplomatinio pasirengimo įvertinimo viršūne galėtume laikyti kari-ninko skyrimą į aukštas ir atsakingas pareigas. Žinoma, kad Valušis buvo pirmasis Lietuvos karo atašė Lenkijoje. 1939 m. atestacijoje šis jo pageidavimas jau buvo deklaruotas, o priklausomybė visuomeninėms organizacijoms „išnykusi“82.

Plk. Juozo šarausko vaidmuo skautų organizacijoje taip pat labai reikšmin-gas. Pagrįstai galima tegti, kad būtent jis buvo skautų suvalstybinimo „archi-tektas“. nuo 1924 m. jis kaip karininkas – visuomenininkas dalyvavo Lietuvos skautų rėmimo draugijos veikloje. Tais pačiais metais įsijungė ir į šaulių sąjun-gos veiklą. 1929–1930 m. jis buvo Lietuvos skautų rėmimo draugijos vicepirmi-ninku. Jurgėlos teigimu83, būtent šios draugijos iniciatyva buvo priimtas Lietuvos skautų sąjungos įstatymas. šį teiginį patvirtintų ir tai, kad po 1930 m. skautų suvalstybinimo iki 1940 m.. šarauskas buvo vyriausiuoju Lietuvos skautų są-jungos skautininku. 1933 m. jis dalyvavo pasaulinėje skautų stovykloje (jambo-ree) Vengrijoje, organizavo tais pačiais metais įvykusį pasaulio skautų įkūrėjo vizitą Lietuvoje ir 1938 m. vykusią Tautinę skautų stovyklą, kurioje dalyvavo apie 2000 skautų. Trečiajame dešimtmetyje plk. J. šarauskas dirbo kariuomenės operacijų skyriaus viršininku, ypatingųjų reikalų karininku susisiekimo skyriu-je, buvo įstojęs į Lietuvos universiteto Teisių skyrių, kurio dėl pašlijusios svei-katos nebaigė84. 1928 m. jis buvo išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos centro val-dybos nariu, suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. nuo 1929 m. iki sovietinės okupacijos jis dirbo kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininku. Matome, kad užimdamas aukštas pareigas kariuomenės štabe ir būdamas skautų organizacijos vadovu šarauskas savo veikla patvirtino anksčiau minėtą teiginį apie visuomenės ir kariuomenės suartinimą.

Pirminių šarausko karinės tarnybos dokumentų rasti nepavyko, išskyrus Lie-

80 Kpt. Aloyzo Valušio tarnybos lapas, prierašas prie krikšto liudijimo // lCva, f. 930, ap. 5, b. 2972, l. 82.81 Plk.Vsevolodo šenbergo tarnybos lapas // lCva, f.930, ap. 5, b. 2645, l. 4.82 Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija už 1939 m. // lCva, f. 930, ap. 2v, b. 101, l. 50.83 Jurgėla P. Ten pat. p. 301.84 Markūnas A. savanoris, šaulys, skautas, muziejininkas, raudonojo teroro auka – pulkininkas Juozas ša-rauskas // Kauno laikas. 1994, nr. 13 (806), p. 4.

Giedrius GLOBYS

146146

tuvos kariuomenės likvidavimo laikotarpiu rašytą autobiografiją, kurioje skautai įvardyti kaip „pedagoginė jaunimo organizacija“. Tačiau dokumento sudarymo laikas, aplinkybės ir forma (rašyta ranka, rusiškai, ant darbininkų ir valstiečių rau-donosios armijos (RKKA) blankų) neleidžia jo naudoti kaip patikimo šaltinio.

A. Markūno straipsnyje85 teigiama, kad šarauskas buvo apdovanotas skautų „Geležinio vilko86“ ordinu. Tai gana dažnai pasitaikanti aukščiausiojo skautiško apdovanojimo pavadinimo klaida. Tarpukariu šis apdovanojimas vadinosi „Ge-dimino vilko“ ordinu. Jį pradėjo teikti lietuvių skautai išeivijoje87.

Karininkų dalyvavimą skautiškoje veikloje galima įvertinti ir statistiškai. Iš maždaug šimto trisdešimties vadovų, iki 1930 m. imtinai pakeltų iki skautininko laipsnio, buvo septyni karininkai. 1913–1917 m. skautininkais tapo Petras Jurgėla, Izidorius Kraunaitis, Vsevolodas šenbergas; 1920–1930 m. – ltn. Kostas Vaitkus, ltn. Antanas Mačiuika, ltn. Aloyzas Valušis, kpt. Mikas Kalmantas, ltn. stepas Žu-kaitis, ltn. Juozas Bačkys, 1930 m. – vienintelis Juozas šarauskas. Tačiau 1931 m., kitais metais po organizacijos suvalstybinimo, – iš karto septyni karininkai: tapo skautininkais ltn. Antanas Jonaitis, kpt. Mikas Kukutis, j. ltn. Antanas Levinas, ltn. Juozas navikas, ltn. Kazys Petrulaitis, ltn. Juozas Puknys, kpt. feliksas Tiškus, iš jų tik kpt. M. Kukutis ir kpt. f. Tiškus anksčiau aktyviai dalyvavo skautiškoje vei-kloje. Toks netolygus karininkų skaičiaus augimas leidžia daryti prielaidą, kad po 1930 m. karininkai buvo skatinami aktyviau dalyvauti skautiškoje veikloje.

1917–1940 m. skautininko laipsnis buvo suteiktas apie keturiems šimtams vado-vų, iš jų apie dvidešimt penkiems karininkams. Jei pridėsime dar apie du šimtus skau-čių vadovių, matysime, kad karininkų tarp visų skautų vadovų buvo tikrai nedaug.

Vienas iš skautiškos veiklos bei nuopelnų pripažinimo ženklų – skautiški apdovanojimai. Aukščiausiu Lietuvos skautų apdovanojimu, Gedimino vilkoor-dinu88, buvo apdovanota 18 asmenų, iš jų šeši užsieniečiai: gen. Robertas Baden – Povelis, latvių skautų kūrėjas gen. Karlis Gopertas, dažnai Lietuvoje lankęsis britų generolas A. Burtas. Iš lietuvių skautų vadovų karininkų ordinas buvo įteik-tas skautų įkūrėjui, visiems vyriausiems skautininkams ir Lietuvos kariuomenės

85 ten pat.86 Iki 1925 m. apdovanojimas vadinosi Sidabrinio garbės vilko ordinu, 1925–1940 – Gedimino vilko ordi-nu; išeivijoje aukščiausias skautiškas apdovanojimas vadintas Geležinio vilko ordinu. Aukščiausias Latvi-jos skautų apdovanojimas vadinosi Pilkojo vilko ordinu. Plačiau: Kavaliauskas V. už nuopelnus Lietuvai. Vilnius, 2001, p. 436.87 Kavaliauskas V. estijos, Latvijos ir Lietuvos ordinai ir medaliai 1918–1940 m. Vilnius, 1997, p. 65.88 vilko simbolio, kaip apdovanojimo, naudojimo tradicija prasidėjo nuo skautų sukūrimo. Aukščiausias britų skautų apdovanojimas – sidabrinis vilkas, įsteigtas 1909 m. http://www.pinetreeweb.com/bp–honours–sil-ver–wolf.htm


147

vadui: 1920 m. – Petrui Jurgėlai, 1925 m. – Vsevolodui šenbergui, 1932 m. – Mikui Kalmantui, Juozui šarauskui, 1935 m. – plk. stasiui Raštikiui. Lietuvos kariuomenės karininkams skirtame leidinyje89 šis Jurgėlos apdovanojimas nemi-nimas. Taip pat labai glaustai apibūdinama ir jo skautiška veikla.

Jurgėlos duomenimis, ordinu Už nuopelnus 1928 – 1940 m. buvo apdovanoti apie 250 skautų vadovų, iš jų tik vienas karininkas – 1931 m. ltn. Antanas Petrauskas. Tuo pačiu laikotarpiu Lelijos ordinu apdovanoti 8690 asmenys, iš jų 8 karininkai. Abu ordinai teikiami už darbą vidutinio ir aukščiausio lygio vadovais. 1920–1940 m. Svastikos ordinu91, kuris buvo teikiamas už nuopelnus skautijai, nebūnant jos nariu arba kaip ypatingos skautiškos padėkos ženklas, apdovanoti 108 asmenys, iš jų 28 karininkai92 (Priedas nr. 1). Tarp aukščiausiais skautiškais apdovanojimais (Gedi-mino vilko, svastikos, Lelijos ordinais) pagerbtų asmenų kariškių buvo santykiškai daugiau, negu tarp apdovanotų žemesniais (už nuopelnus) garbės ženklais.

Palyginę iki skautininko laipsnio paaukštintų ir garbės ženklais apdovanotų karininkų ir civilių santykį matome, kad iš maždaug keturių šimtų vadovų dvide-šimt penki buvo karininkai, o iš maždaug šimto aštuonių apdovanotųjų karininkų buvo dvidešimt aštuoni. Palyginus su kitais vadovais, karininkai skautiškais ap-dovanojimais buvo pagerbiami gerokai dažniau.

Ar skyrėsi karininkų motyvacija dirbti su vaikais iki skautų organizacijos suvalstybinimo ir po jo? stojančiųjų pareiškimuose ir autobiografijose išdėstyti sprendimo motyvai. 1927 m. rugsėjo 23 d. 5–ojo DLK Kęstučio pulko 1–os kul-kosvaidininkų kuopos leitenantas Jokūbas Liaudinskis savo curriculum vitae rašo: „Ir šiandien tebeturiu skautiškąjį idealizmą. Mielu noru atiduočiau savo šventadie-nius ir šiaip laisvas nuo tarnybos valandas mūsų mažiesiems skautams“93. 1934 m. gegužės 1 d. Albinas Reneckas savo sprendimą grindė visai kitokiais argumentais: „Jau nuo seno ėmiau stebėti politinį gyvenimą. Likimas lėmė, kad susidraugavau su bendro likimo daukantiečiais, kaip tik tais, kurie irgi aštrūs politikai. Perėjau per šiokį tokį ateitininkų raugą. susidūriau pagaliau su skautais, apie kuriuos jau anks-čiau galvojau. šie man labiau patiko ir atatiko mane. Į juos ir įstojau pernai žiemą, 1–ąją skautų vyčių draugovę V. Kudirkos būrelį kuriame ir dabar esu”94. negalima

89 Lietuvos kariuomenės karininkai: 1918–1953. Vilnius, 2004, t. 4, p. 268.90 v. kavaliausko teigimu – 88 asmenys. Kavaliauskas V. už nuopelnus Lietuvai. Vilnius, 2001, p. 442.91 1925–1928 m. apdovanojimas vadintas Baltosios svastikos ordinu. Kavaliauskas V. Ten pat. p. 444.92 Jurgėla P. Ten pat. p. 99 – 103.9� 5–ojo DLK Keistučio pulko, 1–os kulkosvaidininkų kuopos ltn. Liaudinskio Jokūbo curiculum vitae // LcVA, f. 576, ap. 5, b. 184, l. 9.94 Albino Renecko curriculum vitae. 1934 m. gegužės 1 d. // LcVA, f. 576. ap. 1. b. 242. l. 40–41.

Giedrius GLOBYS

148148

teigti, kad po suvalstybinimo organizacijoje idealistus pakeitė vieni pragmatikai, tačiau pastarųjų gerokai padaugėjo. Tautininkų opozicija formavo nuomonę, kad tapti skautų vadovu reiškė būti karjeristu95.

Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Lietuvos skautų sąjungoje įvykusių reformų metu nemažai didelių teritorinių vienetų vadų pareigas užėmė aukšti karininkai. 1935 m. iš dvidešimt šešių Lietuvos skautų sąjungos tuntų penkiems vadovavo karininkai96: Biržų tuntui – plk. ltn. Kleofas Vytautas Michalauskas, Kauno rajono tuntui – ats. plk. Povilas Budrevičius, Kauno pilies tuntui (pastarąjį reikėtų skirti nuo Kauno rajono tunto: jam minėtu laikotarpiu vadovavo mjr. Aleksandras Ar-dickas ir Vsevolodas šenbergas) – j. ltn. Vytautas Pečiūra, Klaipėdos tuntui – kpt. Mikas Kukutis, Vilkaviškio rajono tuntui – plk. ltn. Vincas Matulionis. Plk. ltn. K. V. Michalauskas 1927–1933 m. buvo Mažeikių, o nuo 1933 iki 1940 m. – Biržų apskrities komendantu. Plk. ltn. V. Matulionis 1927–1929 m. buvo Trakų, 1929–1940 m. – ukmergės apskrities komendantu97. 1932–1933 m., būdamas Vilkaviš-kio tunto tuntininku, vadovavo ir Vilkaviškio šaulių rinktinei. Abu tuntininkai 1933 m. už nuopelnus skautų organizacijai buvo apdovanoti svastikos ordinais.

1935–1936 m. Lietuvos skautų sąjunga pagal naują statutą buvo padalyta į keturiolika rajonų, apėmusių juose veikusius dvidešimt penkis tuntus. Kauno, Klaipėdos, Raseinių, ukmergės, Vilkaviškio rajonų vadais tapo aukšti Lietuvos kariuomenės karininkai98. Rajonų vadai globojo savo rajone veikiančius skautus, prižiūrėjo skautiškų vienetų darbą, tarpininkavo tarp rajono ir įvairių įstaigų.

Kaip minėjome, gana dažnai karininkai skautus rėmė ne tiesioginiu savo da-lyvavimu skautiškoje veikloje, bet remdami juos organizaciniais ir materialiniais ištekliais, įvairiu inventoriumi. Pavyzdžiui, ukmergės tuntui 1931 m. sausio mėn. ltn. Juozas Puknys suorganizavo vadovų kursus. Pirmojo pėstininkų DLK Gedimi-no pulko vadai skolino stovykloms reikalingą karišką inventorių99. Tokių pavyz-džių galima pateikti ir daugiau. Apžvelgsime ketvirtojo dešimtmečio viduryje vei-kusių kelių skautiškų vienetų situaciją, jų santykius su kariuomene ir visuomene.

95 utenos tunto 1933 m. veiklos apžvalga // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l. 78.96 1935 m. Lietuvos skautų sąjungos tuntininkai ir jų adresai // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135 l.2.97 Vaičenonis J. Karo komendantųrų veikla Lietuvoje 1927 – 1940 m. // Karo archyvas. Vilnius, 2003, t. 18, p. 283, 286, 290, 292.98 kauno – ats. plk. povilas Budrevičius, nuo 1939 m. – plk. izidorius kraunaitis; klaipėdos – gen. št. plk. juozas laskoronskis, 1936–1937 m. – gen. št. plk. antanas Breimelis; marijampolės – gen. št. plk. antanas gaušas, 1937 m. ir 1939–1940 m. plk. ltn. e reikenis; raseinių – plk. ltn. juozas šepetys; šiaulių – nuo 1938 m. – gen. ltn. mikas rėklaitis; ukmergės – gen. št. plk. leonas gustaitis; vilkaviškio –1938 m. – pkl. vincas matulionis; Jurgėla P. Ten pat. p. 270.99 Jurgėla P. Ten pat. p. 162.


149

Alytuje skautai įsikūrė 1924 m. pavasarį, tuntas buvo įsteigtas tų pačių metų ru-denį. Po suvalstybinimo skautų veikla sustiprėjo, skautus rėmė gimnazijos vadovybė ir ulonų pulkas, tačiau tarp vadovų kareivių ar karininkų nebuvo100. 1933 m. tuntinin-ko Karolio Dineikos iniciatyva su Lietuvos kunigaikštienės Birutės ulonų pulko pa-galba įkurta pirmoji Lietuvoje skautų šimtinė su trisdešimčia narių101. sekdami geru pavyzdžiu skautų – raitelių vienetai 1937 m. buvo įkurti Prienuose ir Tauragėje102.

Kėdainiuose skautai įsikūrė 1922 m., tačiau geriausius savo gyvavimo lai-kus išgyveno kuomet Dotnuvos Akademijoje mokėsi būsimasis vyr. skautininkas Jonas Kuprionis. Po skautų suvalstybinimo jis iš skautų veiklos pasitraukė, o kartu su juo nemažai ir kitų aktyvių skautų vadovų. 1931 m. tarp vadų buvo vienas karininkas – ltn. Antanas Maksimavičius, Trečiasis pėstininkų pulkas sko-lino stovyklinį inventorių ir leido naudotis orkestru103. 1932–1933 m. tarp skautų rėmėjų buvo prokuroro padėjėjas, mokyklų inspektorius, mokytojai ir karinin-kai104. 1935 m. vadijoje dirbo du pulkininkai leitenantai (mokslo ir propagandos skyriaus vedėju dirbo plk. ltn. Bronius Pečiulis, o stovyklų ir iškylų instrukto-riumi buvo plk. ltn. Alfonsas šklėrius), trys gimnazijos mokytojai, trys mokyklų inspektoriai, du pradinių klasių mokytojai. Rėmėjai rėmė pinigais, pašnekesiais, patalpomis, pulkas duodavo stovyklai inventorių ir orkestrą nemokamai105. Beje, Jurgėlos teigimu, minėti karininkai vadijoje dirbo nuo 1931 m., o 1931 – 1935 m. tuntui vadovavo atsargos kapitonas Pranas Baranauskas106.

Tauragėje, kur skautai savo veiklą pradėjo 1927 m., stovėjo Geležinio Vilko dragūnų pulkas, skautų ir kariuomenės bendradarbiavimo nebuvo. Po suvalstybi-nimo skautų buvo tik keturiasdešimt aštuoni, suaugusių vadovų ir rėmėjų nebu-vo, santykiai su visuomene šalti. situacija nesikeitė ir 1931 – 1933 m.107 Tik 1933 m., atslūgus kunigų agitacijai, pradėjo grįžti dėl jos išstoję skautukai108. 1934 m. pabaigoje atlikti vadovavimo praktikos atvažiavo skautų vadovų kursų sta-žuotojai – mokytojai ir karininkai. skautai patys organizavo įvairius minėjimus, rinkliavas nepasiturintiems, gražino ir tvarkė viešas aplinkas ir taip pelnė visuo-

100 Alytaus tunto veikimo apyskaita už 1930–35m. // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135 l. 9.101 Ten pat. l. 11.102 Jurgėla P. Ten pat. p. 228.103 Kėdainių tunto veikimo apyskaita už 1930–35m. // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l. 38.104 Ten pat. l. 40.105 Ten pat. l. 42.106 P.Jurgėla, Ten pat. p. 123.107 Tauragės rajono tunto Lss vyriausio skautininko raportas // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l. 53, l. 55, l. 57108 Ten pat. l. 58.

Giedrius GLOBYS

150150

menės simpatijas109. Galima daryti prielaidą, jog draugiškų santykių tarp skautų ir kariuomenės nebuvo dėl tarp karininkų vyravusių antivyriausybinių nuotaikų, kurios vėliau atsiskleidė 1934 m. pučo metu.

utenoje skautai veikė nuo 1921 m., tuntas buvo įkurtas 1930 m. gruodžio mėnesį. nors karininkai tunto veikloje ir nedalyvavo, vaizdingas tunto būklės aprašymas parodo bendrą ketvirtojo dešimtmečio pirmos pusės skautų situaciją. 1931 m. skautai iš esmės veikė mokinių pastangomis, nei pedagogai, nei visuomenė jiems nepadėjo. Visi vado-vai iki draugininkų imtinai buvo moksleiviai, tunto štabe – skautiškų patirčių neturėję mokytojai110. nors utenos skautai su kariuomene nebendradarbiavo, bendram skautų padėties iliustravimui pacituosime tuntininko, prokuroro padėjėjo e. Vojevodskio rašy-tą raportą: „1932 m. pradėjęs visuose vietovėse prigyti jaunųjų skautų judėjimas buvo žiauriai nuslopintas dvasiškijos propagandos dėka. ne tik jaunųjų skautų judėjimas ne-pagyvėjo, bet visiškai likvidavosi, nes visame tunte teliko viso tik 8 paukštytės ir nei vieno vilkiuko. [...] sunaikinti utenos tunte jaunųjų skautų judėjimą buvo pavartotos neteisingos, nekatalikiškos, nekrikščioniškos priemonės. Jos dvasiškijai pavyko. Visų konkrečių faktų neminėsiu, jie skautų vadovybei žinomi. Dėl tos pačios priežasties iš 18 skautų vienetų liko 6. [...] Viso iš kovos fronto už kilnią skautybės idėją mano tunte 1932 metais išmušta 23 vyčiai 25 vilkiukai, 40 paukštyčių, 13 skaučių ir 137 skautai, viso 238. Žydų (skautų – G. G.) padaugėjo nuo 74 iki113. Inteligentija ir valdininkija stojo skautų ginti111. 1933 m. utenoje skautų negausėjo. „Primaldautus mokytojus ko-legos vadina karjeristais, o kunigai – masonais. 1933 m. Palangos sąskrydis teigiamai paveikė, atirado 5 vadovai, kurie netgi kursus baigė“.112 Tais pačiais metais nuo tunto buvo atskirta žydų draugovė. 1934 m. rėmėjai rėmė materialiai, visuomenė – moraliai, ateidama į laužus, šventes. „santykiai su tautiškąja visuomene geri, bet su vadinama opozicine, „katalikiškaja“ visuomene ir dvasiškija blogi ne dėl pačių skautų kaltės. Ta padėtis, kurią reikia aukščiausiai skautų vadovybei bent kartą sunormuoti, nes skautų auklėjimas dėl to labai kenčia“.113

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje spaudoje pagausėjo straipsnių, akcenta-vusių skautų pareigą ginti Lietuvą. 12–16 metų skautai buvo mokomi priešche-minės ir priešlėktuvinės apsaugos114, studentų–skautų korporacija „Vytis“ rengė

109 Ten pat. l.61.110 utenos tunto 1931 m. veiklos apžvalga, // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l.74.111 Ten pat. l. 76.112 Ten pat. l. 78.113 Ten pat. l. 81.114 šenbergas V. svarbi pareiga Tėvynei. skautai organizuoja krašto gynimo pagalbą // skautų aidas, 1938, nr. 8, p. 164; Margasis vėžlys. Ką darysime lėktuvų puolimo metu? // skautų aidas, 1939, nr. 2, p. 29.


151

kariškai tematikai skirtas paskaitas ir diskusijas, pavyzdžiui, 1938 m. vasario 13 d. gen. št. kpt. Juozas navikas skaitė paskaitą „skautybė ir kariuomenė“, kurioje pabrėžė, kad „geri skautai visuomet būna geri kariai, viršininkų branginami“115. 1938 m. skautų vadovų suvažiavime, dėkodamas už jų darbą, visokeriopą para-mą skautams, užtikrino ir kariuomenės vadas stasys Raštikis116.

Išvados

Apibendrinant karininkų dalyvavimą skautiškoje veikloje 1918 – 1940 m. galima padaryti tokias išvadas:

1. Lietuvos kariuomenės karininkai dalyvavo skautų organizacijos kūri-me, nemažai skautų ir skautų vadovų tapo karininkais.

2. Iki tautininkų perversmo atskiri karininkai savo iniciatyva dalyvavo skautiškoje veikloje, tačiau valstybės politikos dėl karininkų dalyvavimo visuo-meninėje veikloje nebuvo. Tarnybiniuose karininkų dokumentuose skautiška veikla buvo fiksuojama fragmentiškai. skautų įkūrėjas kpt. Petras Jurgėla kari-nėje tarnyboje savo vadų buvo vertinamas prieštaringai, jo skautiška veikla buvo laikoma karininkui netinkamu užsiėmimu.

3. Po 1926 m. tautininkų perversmo vykdant kariuomenės ir visuomenės suartinimo politiką aukšti karininkai buvo skiriami į aukščiausius Lietuvos skau-tų sąjungos postus ir gerokai dažniau negu civiliai vadovai buvo apdovanojami aukščiausiais skautiškais apdovanojimais

4. nepaisant tautininkų ir kariuomenės vadų skatinamos kariuomenės ir skautų suartinimo politikos, skautiškų vienetų ir karininkų bei karinių dalinių ben-dradarbiavimas dažnai priklausė ne nuo bendrų politinių tikslų, bet nuo konkrečių asmenybių veiklos.

Įteikta 2006 m. gegužės 6 d.

115 studentų skautų korporacijos vytis diskusija “skautybė ir kariuomenė“ // skautų aidas, 1938, nr. 4, p. 84.116 Raštikis st. Dirbkime ne sau, bet visos mūsų tėvynės labui. Kalba pasakyta skautų vadovų sukaktuviniame suvažiavime1938 m. spalio 31 d. // Trimitas, 1938, p. 1051.

Giedrius GLOBYS

152152

Priedas nr. 1.

Skautiškais ordinais apdovanoti Lietuvos kariuomenės karininkai117

Lelijos ordinu apdovanoti

Metai Pavardė

1928 ltn. Paulius Labanauskas, ltn. Bronius Michelevičius, plk. ltn Vsevolodas šenbergas

1931 plk. ltn. Mikas Kalmantas, plk. ltn. Juozas šarauskas

1934 kpt. Mikas Kukutis

1940 mjr. Vincas Mikalauskas

svastikos ordinu

Metai Pavardė1920 j. ltn. Petras Jurgėla1928 gen. Pranas Tamašauskas1931 gen. Teodoras Daukantas, gen. Vladas nagevičius

1933kpt. steponas Darius (po mirties), lakūnas stasys Girėnas (po mirties), kpt. Ignatavičius, kpt. Leonas Juozapaitis, plk. ltn. Vytautas Michalauskas, plk. ltn. Jonas Puodžiūnas, plk. Pranas saladžius

1934 plk. ltn. Mykolas Jašinskas, kpt. Petras Kamarauskas

1935

ats. kpt. Pranas Baranauskas, ats. plk. Paulius Budrevičius, gen. ltn. Julius Čaplikas, plk. Pertas Genys, plk. ltn. Antanas Michelevičius, plk. ltn. Petras Murnikas, kpt. Juozas Rinkevičius, plk. Aleksandras svilas, ltn. feliksas Vaitkus

1937 gen. ltn. Mikas Rėklaitis

1940 Plk. ltn. Kazys Babickas, plk. ltn. Jokūbas Baubliauskas, mjr. Vytautas Mikalauskas, mjr. Aleksandras Ružancovas, plk. Alfonsas šklėrius

117 Jurgėla P. Lietuviškoji skautija. p. 99–103.

153

lenkų provokaCijos neutralioje Zonoje 1921–1923 metais

Doc. dr. Vytautas LESČIUS

Įvadas

Apgynusi krašto nepriklausomybę 1918–1920 m. kovose, lietuvių tauta ti-kėjosi nukreipti visas savo jėgas taikiam kuriamajam darbui, tolesniam valsty-bingumo stiprinimui. Tokioms viltims išsipildyti tam tikrą pagrindą suteikė 1920 m. lapkričio 29 d. Kaune, dalyvaujant keturiems Tautų sąjungos karinės kontro-lės komisijos nariams, Lietuvos ir Lenkijos atstovų pasirašyta paliaubų sutartis dėl karo veiksmų nutraukimo ir neutralios zonos tarp abiejų kaimyninių šalių kariuomenių nustatymo. šis susitarimas dėl neutralios zonos buvo svarbus bent jau tuo, jog jis rodė lenkų vykdytos Vilniaus ir jo krašto okupacijos laikinumą.

Tačiau lenkų valdžia, ir toliau Lietuvą laikydama tik laikinąja valstybe, šio susitarimo nesilaikė ir, kaip ankstesniais atvejais, taip ir šį kartą beveik nuo pat pirmos dienos jį pažeidinėjo. neutrali zona tapo „niekieno žemė“, kurioje dau-gumą gyventojų sudarė lietuviai, nors tam tikra jų dalis buvo nutautėjusi. Abi pusės – ir lenkai, ir lietuviai – stengėsi neutralios zonos gyventojų simpatijas patraukti savo pusėn. Lenkai savo priešininkus minėtoje zonoje ėmė įvairiais būdais terorizuoti. netrukus jų plėšikavimai, nepaklusnių gyventojų žudymai, o vėliau netoli minėtos zonos buvusių lietuvių kariuomenės sargybų puldinėjimai įgavo sistemingą pobūdį.

Per laiką, vis labiau ėmė ryškėti lenkų siekiai ne tik įsitvirtinti visoje neutra-lioje zonoje nuo Vokietijos pasienio ties Vištyčio ežeru iki Latvijos sienos, bet ir užgrobti Kapčiamiestį, širvintas, Giedraičius ir kitas Lietuvos vietoves. Tokiais atvejais į karinius veiksmus įsitraukdavo ir Lietuvos partizanai, šauliai, milicija, o kartais net ir atskiri kariuomenės daliniai. Todėl neatsitiktinai padėtį neutralioje zonoje ir toliau atidžiai stebėjo Tautų sąjungos karinė kontrolės komisija.

neutrali zona tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių, egzistavusi nuo 1920 m. pabaigos iki 1923 m. pavasario, ir su ja susiję tolesni politiniai įvykiai bei kariniai veiksmai iki šiol tebėra viena iš vadinamųjų „baltųjų dėmių“ mūsų isto-riografijoje. Pirmąją informaciją apie padėtį minėtoje zonoje pateikė tuometinė periodinė spauda – tiek karinė, tiek pasaulietinė. Tačiau joje randame tik trumpų fragmentinių žinių apie vadinamųjų lenkų partizanų (neretai jų kareivių, per-

154154


rengtų civiliniais drabužiais) plėšikavimus, nepalankiai jų atžvilgiu nusiteikusių vietinių gyventojų, inteligentų terorizavimą, žudynes, lietuvių sargybų užpuldi-nėjimus pasienyje ir pan.

Tuometinė lenkų valdžia, visokiais būdais didindama įtampą neutralioje zonoje, siekė išprovokuoti lietuvių kariuomenės atsakomuosius veiksmus ir, Tautų sąjungai apkaltinusi ją tariamu paliaubų susitarimo nesilaikymu, pasiųsti į Lietuvos gilumą Vilniaus krašte sutelktas stambias ginkluotąsias pajėgas. Tai suvokdama Lietuvos karinė vadovybė nesileido provokuojama ir elgėsi labai apdairiai. Kariuomenės dalims griežčiausiai buvo draudžiama įžengti į neutra-lios zonos teritoriją. Tik vėliau, lenkų provokacijoms neutralioje zonoje įgavus platų mastą ir iškilus grėsmei prarasti kai kurias vietoves (širvintas, Giedraičius, Kapčiamiestį ir kt.), Lietuvos karinė vadovybė išimtiniais atvejais, laikydamiesi didžiausios paslapties, sutiko, kad tam tikri pasienyje buvusių karinių dalių pa-tikimi kariai–savanoriai, pasivadinę neutralios zonos gyventojais partizanais ir persirengę civiliais rūbais, padėtų vietinei milicijai bei šauliams atremti dažnus lenkų puldinėjimus. Tokie faktai buvo žinomi tik keliems aukščiausiems valsty-bės veikėjams bei kariuomenės vadovybei ir į tuometinę spaudą negalėjo patekti, tad ilgą laiką tai buvo paslaptis. Ir tik po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje atsi-dūrę kai kurie tų praeities įvykių dalyviai ar liudininkai, nors daug ką pamiršę ir, negalėdami pasinaudoti mūsų archyvuose esančia gausia šios pakraipos medžia-ga, karinėje spaudoje paskelbė kai kurias kovų dėl neutralios zonos nuotrupas. Jų galima rasti JAV ėjusiame mėnesiniame žurnale „Karys“.

Tiesa, išeivijoje pasirodė ir tokių publikacijų apie įvykius neutralioje zono-je, kurie nebuvo įslaptinti ir Lietuvos visuomenei daugiau ar mažiau buvo žino-mi, bet ikitolinėje spaudoje atgarsio nesusilaukė. Vienas iš tokių gana reikšmingų įvykių neutralioje zonoje buvo lenkų išprovokuotos ir Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos „palaimintos“ kautynės su mūsų kariuomenės daliniais dėl Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruožo 1923 m. vasario 15–23 d., pasibaigusios lietuvių nesėkme. Pasirėmęs neutralios zonos Molių kaimo gyventojo J. Valicko, vėliau atsidūrusio JAV, parašytais prisiminimais, straipsnį apie jas paskelbė žino-mas karo istorikas K. Ališauskas1. Po keleto metų šią medžiagą gerokai sutrum-pinęs savo knygoje paskelbė ir kitas karo dalykų Lietuvoje žinovas dr. A. Rukša2. nepaisant jų pastangų ir gerų norų atskleisti skaitytojui skaudžių praeities įvykių vaizdą, o tai padaryti buvo neįmanoma neturint galimybių disponuoti reikiama

1 k. ališauskas, kautynės prie valkininkų ir rūdiškių geležinkelio ruožo 1923 m. vasario 15–23 d., Karys,.niujorkas, 1972, nr. 9, p. 297–299; nr. 10, p. 325–327.2 dr. a. rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, Cleveland, 1982, p. 404–411.

155

LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS

dokumentine medžiaga.Pasibaigus sovietinei okupacijai ir mūsų visuomenėje akivaizdžiai augant su-

sidomėjimui ne taip jau tolima savo krašto praeitimi, tautos pastangomis apginti sunkiai iškovotą laisvę ir nepriklausomybę, tyrinėtojų žvilgsnis, be kitų klausimų, pagrįstai nukrypsta ir į mus dominančią problemą – tolesnius kaimyninių šalių – Lietuvos ir Lenkijos – santykius, nepriklausomybės kovoms pasibaigus.

Vienas iš pirmųjų autorių, panaudojusių Lietuvos kariuomenės generalinio štabo operacijų skyriaus keletą dokumentų apie neutralią zoną, turėjusią ryšį su jos širvintų ruožu, ir fragmentiškai apibūdinęs tiek grobikiškus lenkų veiksmus širvintų krašte, tiek lietuvių partizanų atsakomuosius veiksmus, yra literatūros ty-rinėtojas ir istorikas Juozas Lebionka, 2000 m. paskelbęs straipsnį kraštotyriniame leidinyje „širvintos“3. šiame nedidelės apimties straipsnyje sudėtos minėto gene-ralinio štabo dokumentų ištraukos, tačiau nedaug vietos skirta jų analizei.

1920 m. pabaigoje – 1921 m. pradžioje bei vasarą lenkų vykdytos provo-kacijos prieš vietinius Pietų suvalkijos gyventojus ir ten dislokuotos lietuvių IV pėst. divizijos (vadas – plk. ltn. K. Ladyga) atskirų kariuomenės dalių sargybas bei lietuvių partizanų ir karių atsakomieji veiksmai trumpai apžvelgti Vidmanto Jankausko 2004 m. išleistoje knygoje4.

Tais pačiais metais spaudoje pasirodė ir Vygando Vareikio straipsnis, skirtas Lietuvos šaulių partizaninei veiklai pasienyje 1920–1923 m. aptarti5. neabejoti-na, jog jame pateikta medžiaga padeda skaitytojui geriau suprasti tiek tuo metu sudėtingus kaimyninių šalių santykius, tiek ir Lietuvos šaulių vaidmenį ginant savo krašto interesus. Pažymint autoriaus atliktą darbą, tenka apgailestauti, jog neišvengta nemažų trūkumų. Dėl faktų medžiagos trūkumo atskiros straipsnio dalys gana paviršutiniškos. Pasigendama ir panaudotos medžiagos analizės. Per-nelyg kuklios ir straipsnio išvados. straipsnyje neišvengta ir dalykinių netikslu-mų, pavyzdžiui, straipsnyje netiksliai nusakytos vadinamosios lenkų partizanų „Varviškės savivaldos“ likvidavimo, neutralios zonos komendanto partizanų vado Virbalio–sartono žuvimo aplinkybės, data bei vieta ir kt.

2004 m. tame pačiame leidinyje „Darbai ir dienos“ išspausdintas ir Balsto-gės universiteto istoriko Voiciecho slešinskio (Wojciech Śleszyński) straipsnis „Abipus demarkacinės linijos“. nuo pat pirmojo sakinio skaitytoją nemaloniai

� j. lebionka, širvintos neutralios zonos metais, Širvintos, vilnius, 2000, p. 198–209.4 v. jankauskas, Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose, vilnius, 2004, p. 291–300.5 v. vareikis, pasienio incidentai. lietuvos šaulių partizaninė veikla, Darbai ir dienos, t. 40, kaunas, 2004, p. 109–128.

156156


nustebina tai, jog, pradėdamas nagrinėti minėtą temą, autorius nė žodžiu neuž-simena apie pačią priežastį 1920 m. spalio 7 d. su lenkais pasirašytos suvalkų sutarties ir jau kitą dieną klastingai sulaužytą ir tuometinių lenkų valdančiųjų sluoksnių inspiruotą gen. L. Želigovskio avantiūros prieš Lietuvą. Autorius klai-dingai tvirtina, jog kariniuose veiksmuose su lietuviais kovojusi tik vadinamo-sios „Vidurinės Lietuvos“ kariuomenė, kai faktiškai gen. L. Želigovskio „su-kilėliams“ nuolat buvo siunčiami kovotojai iš Galicijos, Poznanės, Varšuvos ir kt. sričių, iš Lenkijos teikiama karo medžiaga, įskaitant net šarvuočius, taip pat parama maistu, amunicija ir kt.

straipsnyje (p. 101) autorius teigia, jog „Lenkijos valstybinėse institucijose rastuose dokumentuose yra daugybė pavyzdžių, patvirtinančių nutarimo (suprask – 1920 m. lapkričio 29 d. protokolo – V. L.) pažeidimus iš lietuvių pusės“. Tačiau autorius tendencingai nutyli, jog pirmieji neutralios zonos pažeidėjai buvo kaip tik lenkai ir kad jų provokacijos greitai įgavo sistemingą ir platų pobūdį ir platų mastą. Joje dalyvavo ne tik vadinamieji lenkų partizanai, įvairių karinių organi-zacijų, kurių veikla buvo aiškiai nukreipta prieš Lietuvą, nariai, bet gana dažnai ir civiliais rūbais perrengtos kariuomenės dalys. Jų metu buvo plėšiami, įvairiais mokesčiais bei prievolėmis apdedami, terorizuojami ir žudomi nepaklusnūs vie-tiniai gyventojai, lietuvių inteligentai, užpuldinėjamos neutralios zonos pasieny-je buvusios lietuvių karių sargybos ir kt.

Iš straipsnio medžiagos matyti, jog autorius nesiorientuoja kai kuriuose to meto lemtinguose įvykiuose. Antai jis teigia (p. 105), jog 1920 m. lapkričio mėn. lietuvių partizanų daliniai (?) neutralumo ruože (?) siaubė lenkų gyvenamas vieto-ves (?). Tai iš piršto išlaužti teiginiai. Rašydamas pasirinktąja tema, autorius priva-lėjo žinoti, jog jo minimu laikotarpiu kaip tik vyko ne lietuvių partizanų dalinių, o Lietuvos ginkluotųjų pajėgų karinės puolamosios operacijos prieš želigovskinin-kus ties širvintomis, Giedraičiais ir Musninkais. šie patyrė gėdingą pralaimėjimą, buvo verčiami trauktis iš okupuotos Lietuvos teritorijos ir tik įsikišus Tautų sąjun-gos karinei komisijai tolesni kariniai veiksmai jų naudai buvo sustabdyti. Jokio autoriaus minimo neutralumo ruožo tuo metu dar išvis nebuvo.

straipsnyje yra ir daugiau netikslumų, neobjektyvaus vertinimo atvejų, ne-retai nukrypstant į smulkius, menkaverčius faktus. o apskritai šiame straipsnyje lyg raudona gija dominuoja mintis, jog viskas, ką lenkai tuo metu darė okupuo-toje Lietuvos dalyje, buvę visais aspektais teisinga. su tokiais teiginiais, aišku, negalima sutikti.

Tenka apgailestauti, jog prestižinio leidinio „Darbai ir dienos“ redakcinė kolegija bei Vytauto Didžiojo universiteto istorikai be jokių komentarų išspaus-

157


dino jame tokį neobjektyvų ir tendencingą straipsnį. Manytume, jog tokios pu-blikacijos neprisidės prie normalaus abiejų šalių istorikų bendradarbiavimo bei gerėjančių santykių tarp abiejų tautų plėtojimo.

šiuo straipsniu, pasirėmus gausia archyvine medžiaga, vyriausybiniais do-kumentais, periodine spauda ir kitais šaltiniais, ir siekiama atskleisti tuometinės lenkų valdžios bei jų karinės vadovybės agresyvius planus ir veiksmus, taip pat ir Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos dviveidišką politiką Lietuvos atžvil-giu bei mūsų vyriausybės, jos karinių pajėgų bei visuomenės pastangas išsaugoti krašto suverenumą, apginti jo teritorinį vientisumą.

1. Neutrali zona ir tolesni lietuvių–lenkų santykiai

Taip jau susiklostė, kad nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. va-sario 16 d. Lietuvai teko atlaikyti sunkų išbandymą – tiek diplomatiniu keliu, tiek ginklo jėga, šalia kitų kaimynų atremti ir priešiškai nusistačiusios šalies – Len-kijos – valdančiųjų sluoksnių agresyvius užmojus. Tuometiniai lenkų politikai bei valstybės vadovai niekaip nenorėjo pripažinti tautinio lietuvių kita kryptimi vykusios raidos, nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo ir, spręsdami teritorinius ginčus, anksčiau ar vėliau, susiklosčius palankiai situacijai, planavo ją pavergti. Pasinaudoję Antantės šalių, visų pirma Prancūzijos, nuolaidžiavimu, lenkai vykdė „įvykusių faktų“ politiką ir užiminėjo vieną po kitos lietuviškas teritorijas. siekdami grobikiškų tikslų ir pasinaudodami savo ginkluotos jėgos persvara, lenkai nepaisė net Antantės šalių Vyriausiosios tarybos nutiestų abiejų šalių (lietuvių ir lenkų) kariuomenes skiriančių kelių demarkacijos linijų.

Kaip jau minėjome, nepriklausomybės kovoms pasibaigus, tarp lietuvių ir lenkų kariuomenių nuo Vokietijos pasienio ties Vištyčio ežeru iki sienos su Lat-vija ties Kurzumo dvaru netoli Daugpilio (455 km pločio ruože) nusistovėjo 3 neutralios zonos (suvalkijoje, Vilniaus bei švenčionių srityse) ir demarkacijos linija Varėnos srityje.

Pirmoji neutrali zona suvalkijoje Tautų sąjungos kontrolės komisijos buvo nustatyta suvalkuose dar 1920 m. spalio 5 d. Ji susidarė iš dviejų po 6 km plo-čio juostų, buvusių abipus vadinamosios curzono linijos, kuri, pradedant nuo Vokietijos sienos, ėjo iki Pirmojo pasaulinio karo buvusios suvalkų apskrities šiaurine riba; toliau į pietus, palikus Punską Lenkijos pusėje, iki Galaduso eže-ro šiaurės vakarų kraštutinio punkto; po to išilgai minėto ežero 2 km atstumu į šiaurę nuo Žagarių; toliau lygiagrečiai ežerų, esančių tarp Žagarių ir Beržininkų,

158158


2 km atstumu nuo jų; po to kirto vieškelį tarp Beržininkų ir Kapčiamiesčio; nuo jo į pietus iki Juodosios Ančios upės, iki punkto, esančio už 2,5 km į rytus nuo Želvos; toliau minėta upe iki studiankos; toliau į rytus iki Igorkos upelio ir juo pro Varviškes iki intako į nemuną ir šia upe iki uciechos kaimo (10 km į pietus nuo Merkinės). šioje zonoje negalėjo būti jokių karinių pajėgų, tačiau buvo leista veikti civilinei administracijai6.

Varėnos srityje neutrali zona nebuvo nustatyta. Joje veikė demarkacijos lini-ja, kuri buvo nubrėžta dviem etapais. nuo uciechos kaimo pietuose iki tilto per Dereznios upelį, perkertantį Vilniaus–Gardino geležinkelį, demarkacijos linija buvo nustatyta dar suvalkų sutartimi 1920 m. spalio 7 d. Ji ėjo Gravės upeliu, įtekančiu į nemuną iki perkertant Merkinės–Ratnyčios plentą; toliau tiesia linija iki skruoblio upelio intako į nemuną, palikus salavarčių kaimą lietuviams, o Maledubno kaimą – lenkams; po to Dereznios upeliu, perkertant Vilniaus–Varė-nos geležinkelį, maždaug 2 km į šiaurės rytus nuo Varėnos geležinkelio stoties.

nuo Dereznios tilto iki Jakėnų kaimo demarkacijos linija buvo nustatyta Tau-tų sąjungos kontrolės komisijos, pasiūlius Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Tautų sąjungos ir Lenkų departamento direktoriui Ig. Jonynui 1921 m. liepos 4 d. Ji ėjo nuo Dereznios tilto į šiaurę per tris 122 m aukštumas, paliekant minėtąjį tiltą bei aukštumas lietuvių pusėje; po to Merkio upe iki tos vietos, kur Dolupio upelis įteka į Merkį, o toliau Dolupio upeliu iki Jakėnų kaimo. Taigi išilgai visos demar-kacijos linijos nuo uciechos kaimo iki Jakėnų kaimo neutralios zonos nebuvo7.

Antroji neutrali zona buvo nustatyta Vilniaus srityje tarp lietuvių kariuome-nės ir gen. L. Želigovskio vadovaujamos lenkų kariuomenės 1920 m. lapkričio 29 d. Joje jokios demarkacijos linijos nebuvo.

Iš lietuvių pusės minėta zona ėjo per šias vietoves: Jakėnai–strielčiškės–Ka-lėnai–spenglininkai–Kolonija–Panašiškės–zuklijai–saviškės–spindžius–strė-va–stareinė–Daugirdiškės–Kovaičiai–navapolis–218 aukštuma–Katališkės–229 aukštuma–189 aukštuma–seibu–tonys–Malūnėlis – geležinkelio tiltas ant Bra-žuolės (kairysis krantas) – Amerinis–Paliesė – kairysis neries upės krantas ligi Valiukiškių–Vičiūnai–Daubariškis–užušiliai–Pasiekos–Rimučiai–šniponys–Akmeniai–Antaninava–Kiemeliai–Ūlyčėlė–Pajuodžiai–Juodiškiai–Giedraičių ežero vakarų krantas ir šiaurės krantas – Jančiūrai–Miežoniai–Asvejos ežero

6 lietuvos užsienio reikalų ministerijos tautų sąjungos ir lenkų departamento direktoriaus ig. jony-no 1922 05 31 d. raštas nr. 13706 krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministrams dėl neutralių zonų su lenkais, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 374, l. 85.7 ten pat, l. 87; l. e. genštabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus 1923 03 01 trum-pos žinios apie neutralią zoną tarp lenkų ir lietuvių kariuomenių, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 64.

159


šiaurės krantas iki Alkos–Baluošų ežero šiaurės krantas – Labaišiškiai–Joniškis.Iš lenkų pusės: Degsnės–Tiltai–Žėronys–Rūdiškių stotis–obeliai–Jalo-

vė–178 aukštuma–kelias iš 178 aukštumos į senąjį Malūną–Gojus–seimėnai–į šiaurę nuo aukštumos 171–Alsakiai (palei aukštumą 201) – Kunigaikštinė–Du-buklė–Miciūnai–Lazdėnai–Josteliūnai–Bražuolė–surmonys – dešinysis neries krantas iki Padvarių – Pakalnės–sibirka–Plikiškės–Jauniūnai–Birkos–Kvak-šiai–Miegučiai–nugarai–narūniškės–Burkila–Jokubonys–skindariškės–Kaido-nėliai–Pakirniai–Merionys–Padubingė–Maciūniškės–Arnionys8.

Lietuvių ir lenkų kariuomenių atsitraukimas į nurodytas linijas turėjo įvykti iki 1920 m. gruodžio 3 d. 12 val. Iš tiesų viskas taip ir įvyko, išskyrus tai, kad iš lietuvių pusėje palikto Joniškio miestelio lenkai pasitraukė tik po mėnesio.

Tautų sąjungos karinė kontrolės komisija bandė nustatyti ir trečiąją neutra-lią zoną švenčionių srityje. Ji nurodė tokias sienas:

1. Iš lietuvių pusės: Joniškis, Garšvėnai, Žeimeliai, Lakaja, Rašia, Pakry-žė, Paminėlė, Labanoras, Palabažys, nojudini, Laromiesije, Belozki, Varniškės, Minčia, Jakėnai, Pratkūnai, salakas, Padvarinė, Vilkiškiai, Grebeniškės, Beran-kiškės, zarasai.

2. Iš lenkų pusės: Arnionys, Pravatkos rytinis krantas iki Pravalo ežero, Maldžiū-nai, Rutovčizna, Baranava, Antaliedė, Berniūnai, Linkiškės, Palūšė, kelias iš Palūšės į Kazačizną, Meiliūnai, Alejūnai, Karačiūna, smalvos, Dulkiškė, Mateikiškės9.

ši neutrali zona buvo nustatyta be lietuvių sutikimo ir pritarimo, todėl Lie-tuvos vyriausybė ją užprotestavo, kadangi, remiantis suvalkų sutartimi, šioje sri-tyje ji turėjo būti nužymėta bendru lietuvių ir lenkų susitarimu. Tokia kontrolės komisijos nustatyta neutrali zona šioje srityje neturėjo juridinio pagrindo, nors faktiškai ir egzistavo.

Tarp lietuvių ir lenkų kariuomenių nustačius minėtą neutralią zoną, visų pirma buvo tikėtasi ir tam tikro įtampos atoslūgio Lietuvos ir Lenkijos tarpvals-tybiniuose santykiuose. neišvengiamai reikėjo imtis ir skubaus atkuriamojo darbo, likviduojant Pirmojo pasaulinio karo, vokiečių okupacijos ir užsitęsusių nepriklausomybės kovų metu patirtus nuostolius. o jie vos pradėjusiai laisvą gyvenimą lietuvių tautai buvo išties dideli.

Kovos dėl laisvės pareikalavo ne tik daug aukų, bet ir didelių materialinių nuostolių. Karinės vadovybės sudaryta komisija, pirmininkaujama gen. L. Ra-dus–zenkavičiaus, surinkusi duomenis iš visų respublikos ministerijų, apskai-

8 lietuvos užsienio reikalų ministerijos tautų sąjungos..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 374, l. 86.9 ten pat.

160160


čiavo, jog tie nuostoliai vien kovų su želigovskininkais metu provizoriškai siekė apie 96354182,84 Lt.10 šiems nuostoliams likviduoti reikėjo ne tik Lietuvos va-dovybės, bet ir visos tautos didelių pastangų.

Tuo tarpu Lietuvos karinę vadovybę ir toliau neramino iš kitos neutralios zonos pusės ateinančios žinios apie tolesnius agresyvius lenkų užmojus mūsų krašto atžvilgiu – išprovokuoti susirėmimus minėtoje zonoje, suverčiant visą kaltę už tai lietuviams, ir tuo pretekstu mesti prieš Lietuvą stambias ginkluotas pajėgas. Žvalgybos duomenimis, 1921 m. pradžioje lietuvių fronte nuo Vokieti-jos iki Latvijos sienos buvo sutelktos 6 lenkų divizijos: I, II ir III legionų, I ir II lietuvių–baltgudžių ir xVIII pėstininkų bei trijų kavalerijos brigadų dalys. Be to, Lydoje dar buvo dislokuotos VII ir Ix pėst. divizijos. Iš viso jose buvo apie 24000 pėstininkų ir 3000 raitelių11. Lenkų karinė vadovybė Lietuvos pasienyje vykdė dažnus savo karinių pajėgų pergrupavimus.

Lietuvos karinė vadovybė atidžiai stebėjo lenkų kariuomenės veiksmus neutralios zonos pasienyje ir rengėsi bet kokiems galimiems priešiškiems ant-puoliams. 1921 m. pradžioje neutralios zonos pasienį ir demarkacijos liniją sau-gojo I, III ir IV pėst. divizijos.

IV pėst. divizija (vadas – plk. ltn. K. Ladyga), kurią sudarė x, xI ir xII pėst. pulkai, IV art. pulkas ir I raitelių pulko du eskadronai, saugojo barą nuo Vokieti-jos sienos ties Vištyčio ežeru iki Jakėnų kaimo. Divizijos štabas buvo Alytuje.

III pėst. diviziją (vadas – mjr. Ig. Musteikis) sudarė III, VI ir Ix pėst. pulkai, III art. pulkas ir I raitelių pulko I eskadronas. Ji saugojo barą nuo Jakėnų iki Va-liukiškių kaimo prie neries upės. Divizijos štabas buvo Kaišiadoryse.

I pėst. divizijos (vadas – gen. ltn. s. nastopka) sudėtyje buvo I, IV ir VII pėst. pulkai, I art. pulkas ir III raitelių pulko I eskadronas. Divizija saugojo barą nuo Valiukiškių kaimo iki Latvijos sienos ties Kurzumo dvaru. Divizijos štabas buvo ukmergėje12.

Kalbamuoju laikotarpiu Lietuvos–Lenkijos santykiuose ir drauge neutralio-je zonoje augo įtampa dėl šių šalių delegacijų nesutarimų derybose, kurios, tarpi-ninkaujant Tautų sąjungai, 1921 m. balandžio 20 d. prasidėjo Briuselyje. Lietu-vos delegacija savo memorandumuose išdėstė teisinius, istorinius, etnografinius ir ekonominius motyvus bei moralinę Vilniaus reikšmę Lietuvai ir reikalavo, kad

10 želigovskininkų padaryti nuostoliai lietuvai nuo 1920 m. spalio 1 d. iki lapkričio 21 d. imtinai, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 576, l. 422.11 lietuvių armijos vado gen. s. žukausko 1921 04 27 direktyva kariuomenei nr. 2, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 277, l. 8. 12 ten pat, l. 9.

161


Lenkija vykdytų suvalkų sutartį ir grąžintų Vilnių ir jo sritį. Dėl suktos lenkų delegacijos pozicijos derybos užsitęsė. Tautų sąjungos atstovų siūlomi projektai buvo rengiami ne lygybės tarp abiejų šalių principu, o suteikiant tik privilegijas Lenkijai. Tai vėliau teisingai pažymėjo žymus lenkų istorikas P. Losovskis, teig-damas, jog „lenkai ėjo kovoti ne dėl pavergtųjų laisvės, bet dėl to, kad jie norėjo būti ponais ir valdovais kaimynystėje esančiose valstybėse“13.

Blogėjant abiejų šalių tarpusavio santykiams ir lenkų kariams bei įvairiems provokatoriams vis dažniau pažeidinėjant neutralią zoną, užpuldinėjant pasienyje buvusias lietuvių sargybas bei plėšiant vietinius gyventojus, armijos vadas gen. s. Žukauskas 1921 m. balandžio 27 d. slaptoje direktyvoje kariuomenei nr. 2 įsakė visoms kariuomenės dalims pasilikti nurodytose vietose, energingai rengtis kovai, tačiau jokiu būdu nepasiduoti lenkų provokaciniams išsišokimams. Prasi-dėjus galimam lenkų kariuomenės puolimui, IV pėst. divizijai įsakyta, palikus ne daugiau kaip tris batalionus jai pavestos demarkacijos linijos stebėjimui, su visa artilerija ir vienu kavalerijos eskadronu greitai susikoncentruoti Mauručių–Gu-delių–Prienų rajone. Divizijos vadovybei nurodyta imtis visų priemonių, siekiant išlaikyti savo rankose tiltą ties Prienais. Kito eskadrono stiprios raitelių užtvaros turėjo stebėti priėjimus prie Vilkaviškio, Marijampolės ir Balbieriškio.

III pėst. divizija, lenkų puolimo atveju palikusi ties demarkacijos linija ne daugiau kaip du batalionus priešo veiksmams sekti, su artilerija ir kavalerijos eskadronu turėjo greitai susikoncentruoti Kaišiadorių rajone ir ginti priėjimus prie Kauno miesto tarp nemuno ir neries upių.

I pėst. divizijai, demarkacijos linijai saugoti palikusiai taip pat ne daugiau kaip du batalionus, su artilerija ir raitelių eskadronu nurodyta greitai susikoncen-truoti Veprių–Deltuvos–ukmergės rajone.

II raitelių pulkas (vadas – plk. Pr. Jackevičius), greitai susikoncentravęs Kurklių–Kavarsko–Anykščių rajone, turėjo žvalgyti Molėtų–utenos ir Kamajų link. susitelkęs minėtuose rajonuose, pulkas turėjo užmegzti ryšius su I pėst. divizija ir pereiti jos vadovybės žinion. Kauno įgula (viršininkas – gen. ltn. Br. skomskis, 4 batalionai, 2 baterijos, pusė eskadrono) turėjo būti pasirengusi ko-voms ir laukti tolesnių nurodymų. Kariuomenės rezervui (vadas – plk. ltn. M. Velykis, 8 batalionai, 3 baterijos ir I raitelių pulko I eskadronas), gerai pasiren-gusiam, susitelkti Kėdainių–Žeimių–šėtos rajone14.

Divizijų vadai turėjo nedelsdami parengti savo veiksmų planus, gerai tarpu-

13 p. lossowski, Stosunki polsko–litewskie w latach 1918–1920, Warszawa, 1966, s. 370–371.14 armijos vado gen. s. žukausko 1921 m. balandžio 27 d. slapta direktyva..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 277, l. 8.

162162


savyje sutarti, atidžiai stebėti tarp divizijų esamus intervalus. Išsiaiškinus priešo svarbiausio puolimo kryptį, tuojau pereiti į kontrantpuolį, dar labiau sukoncen-truojant divizijas joms nurodytuose rajonuose.

siekiant išvengti galimų didelių nuostolių, armijos vadas įsakė vykdyti įvairių karinių sandėlių ir įstaigų atsargų evakuaciją iš Kauno į šiaulius bei Ma-žeikius, pasiliekant vietoje tik tai, kas būtinai reikalinga kariuomenės kovoms. Priešui veržiantis į teritorijos gilumą, nurodyta susprogdinti visus geležinkelių ir kitus didelius tiltus, kad nepatektų į priešo rankas, traukiantis kariuomenei už linijos Kaunas–Jonava–ukmergė15.

ši direktyva buvo valstybinės svarbos slaptas dokumentas, su kurio turiniu buvo supažindinti tik aukštieji karo vadai.

Panašaus turinio įsakymus pavaldžioms karinėms dalims paskelbė ir visų divizijų vadai. Generalinio štabo viršininkas gen. ltn. M. Katchė, turėdamas in-formaciją apie lenkų rengimąsi agresyviems veiksmams prieš Lietuvą, taip pat perspėjo visų keturių pėstininkų ir I raitelių divizijos vadus patikrinti pasiren-gimą galimoms kovoms, įsakydamas griežtai laikyti neutralios zonos liniją ir neįsitraukti į aktyvius veiksmus, kuriuos lenkai galėtų vertinti kaip lietuvių ka-riuomenės iššūkį. Jiems buvo nurodyta perimti savo žinion visas jų rajonuose buvusias šaulių organizacijas ir iš anksto užkirsti kelią visokiems savavališkiems jų išsišokimams, neleidžiant 10 km atstumu nuo neutralios zonos linijos jokių ginkluotų veiksmų iš šaulių ir partizanų pusės. už šio įsakymo nevykdymą ir provokacinius veiksmus šauliams buvo grasinama karo lauko teismu16.

savo ruožtu krašto apsaugos ministras prof. J. šimkus, paneigdamas Tautų sąjungos atstovo Bergeros tvirtinimą, jog gen. L. Želigovskis Vilniaus krašte teturįs iš viso tik 12000 karių ir nekeliąs pavojaus Lietuvai, 1921 m. birželio 21 d. informavo užsienio reikalų ministrą, jog lietuviai „turi reikalą ne su Želigovs-kio kariuomene, bet su reguliariosiomis lenkų armijos dalimis, kuriose yra apie 65000 pėstininkų, 8000 raitelių ir 200 patrankų. Be to, „Vidurinės Lietuvos“ teri-torijoje buvo priskaitoma dar daug civiliais rūbais persirengusių kareivių“17.

Tokios lenkų pajėgos grėsė tuometinei Lietuvai, nepriklausomybės kovoms vos tik pasibaigus. nepaisant 1920 m. pabaigoje nustatytos minėtos neutralios zonos, faktiškai jau tų pačių metų paskutinėmis dienomis pradėta juos pažeidi-

15 ten pat.16 l. e. generalinio štabo viršininko p. gen. ltn. m. katchės 1921 04 15 slaptas ir skubus įsakymas nr. 445 pėstininkų ir raitelių divizijų vadams, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 278, l. 7.17 krašto apsaugos ministro prof. j. šimkaus ir l. e. generalinio štabo viršininko p. gen. ltn. m. katchės 1921 06 21 slaptas raštas nr. 980 užsienio reikalų ministrui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 309, l. 244.

163


nėti, o nuo 1921 m. pradžios veiksmai tapo dažni ir pavojingi.

2. Lenkų karinių organizacijų priešiška Lietuvai veikla

Aptariamuoju laikotarpiu Lenkijoje veikė daug karinio pobūdžio organi-zacijų, glaudžiai susijusių tiek su valdžios aparato, tiek ir su kariuomenės va-dovybės veikla. Viena iš pagrindinių tokių organizacijų buvo „Krašto apsaugos sąjunga“ („z. B. K.“ – „związek Bezpeczenstwa Kraju“). Tiesioginis jos tiks-las buvo saugoti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų. šiai Varšuvoje įsikūrusiai organizacijai vadovavo patyrę karininkai. Apygardose veikė šios organizacijos skyriai, kiekviename iš jų buvo „Vyriausioji vadovybė“ („Glówna Komanda“) su viršininku priešakyje. Apygardos valdžios atstovas („Delegat žondu“), priklau-somai nuo politinės padėties vietoje, šios organizacijos vadovams skelbė įvairius įsakymus bei nurodymus18.

okupavę žymią Lietuvos teritorijos dalį, lenkai ir joje pradėjo kurti įvairių tokių karinio pobūdžio organizacijų tinklą. Toms organizacijoms buvo iškeltas uždavinys – okupuotame krašte vesti kuo plačiausią ir Lenkijai palankiausią agi-taciją ir, svarbiausia, ruoštis karui ir neįsileisti lietuvių kariuomenės tuo atveju, jeigu lenkų kariuomenė būtų priversta pasitraukti iš užgrobtos teritorijos; taipgi įvairiomis priemonėmis stengtis siaurinti Lietuvos valstybės sienas, kol galų gale bus okupuota visa Lietuva. šiam tikslui pasiekti paties gen. L. Želigovskio ini-ciatyva jo kariuomenės vyriausiojo štabo defenzyvos skyrius 1921 m. gegužės mėn. tas organizacijas sujungė į vieną didelę karinę organizaciją, kuri taip pat pasivadino „z. B. K.“. oficialiai jai vadovavo kpt. Ignas Bobrovskis – Vyriau-siasis komendantas (Komendant Glówny). Jo štabas įsikūrė Vilniuje, Kaukazo g. nr. 2 (buv. Pagirių geležinkelių valdybos rūmuose). štabe buvo šie skyriai: 1) rikiuotės (viršininkas – R. Kavalecas, iš Kauno kalėjimo pabėgęs peoviakas), 2) organizacijos, 3) techninis su ginklų sandėliu, 4) propagandos su biblioteka, 5) ūkio, 6) raštinė ir 7) instruktorių mokykla19.

Visa Vilniaus krašto teritorija buvo suskirstyta į apygardas („okręg“), kurios atitiko administracines apskritis, o apygardos – į nuovadas („obwod“) kiekvieno valsčiaus teritorijoje. Apygardos priešakyje buvo jos inspektorius, o nuovadų virši-

18 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 12 14 slaptas pranešimas nr. 121 i pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.19 generalinio štabo žvalgų dalies viršininko žinių santrauka apie lenkų organizaciją „Z. B. k.“ iki 1921 m. rugpjūčio 5 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 301, l. 320.

164164


ninkais – vyresnieji instruktoriai. Jiems į pagalbą buvo skiriama po 2–3 jaunesniuo-sius instruktorius. Kiekvienoje nuovadoje buvo kariuomenės kuopa iš trijų pėsti-ninkų ir vieno kulkosvaidininkų būrių. Būriuose buvo po 3 sekcijas (skyrius).

Vilniaus krašto teritorija buvo padalyta į 5 apygardas: 1) Vilniaus miesto, 2) Vilniaus–šiaurinė (viršininkas sukienickis (sukienycky), padėjėjas edmundas urbanovičius (edmunt urbanovič)), veikusi Vilniaus–Trakų apskrityse, 3) Vil-niaus–Pietinė (veikė Breslaujos apskrityje), 4) švenčionių ir 5) Ašmenos apskri-tyje. Kiekvienoje iš jų buvo ne mažiau kaip 8 nuovados.

Vilniaus miestas buvo padalintas į 8 nuovadas – Antakalnio, šnipiškių, Žvėry-no, nowy swiat (?), šv. stepono, užupio ir naujamiesčio. Vilniaus–šiaurinėje apy-gardoje buvo Pabradės, Maišiagalos, nemenčinės, Riešės, Lentvario, naujųjų Trakų, Rūdiškių ir Rūdninkų nuovados. Vilniaus–Pietinė apygarda suskirstyta į Bistryčios, Varnionių, Mickūnų, Rykantų, Rudaminos, šumsko, Turgelių ir salininkų nuovadas. švenčionių ir Ašmenos apskrityse nuovadų būstinių nepavyko nustatyti.

Kiekvienoje nuovadoje buvo apie 100 tikrųjų narių, kurie visi buvo gin-kluoti. Kiekvienam šautuvui buvo skiriama po 40 šovinių, o kiekvienam nariui – po 2–3 granatas. Ginklai į rankas nebuvo išduodami, bet laikomi nuovadų san-dėliuose. Visi tikrieji nariai buvo ginkluoti prancūziškais šautuvais.

1921 m. vasarą minėtose apygardose buvo 4000 tikrųjų narių, 4000–5000 kandidatų ir apie 500 civilių rūbais perrengtų lenkų kareivių.

„z. B. K.“ organizacijos karinį veiklos pobūdį patvirtina ir tas faktas, jog jos skelbiami įsakymai buvo visiškai analogiški gen. L. Želigovskio įsaky-mams kariuomenei20.

1922 m. pabaigoje „z. B. K.“ organizacija pasivadino „Pakraščių apsaugos sąjunga“ („związek Bezpeczenstwa Kresów“). šios organizacijos Vilniaus apy-gardos („Wilenszczizny“) vyriausioji vadovybė tebebuvo Vilniuje, objezdowa g. nr. 2. Viršininku buvo kapitonas, slapyvardžiu „Bialy“. Jo padėjėjais dirbo poručikai Korsakas (Korsak) ir urbanovičius (urbanowicz). Valdžios atstovu prie Vilniaus apygardos buvo Romanovskis (Romanowski). Be minėtų karinin-kų, šios organizacijos priešakyje buvo iš Lietuvos pabėgę lenkų dvarininkai ir į juos panašūs avantiūristai. Į šią organizaciją įsijungė atleisti lenkų kariuomenės kariai, bedarbiai, kuriuos nedarbas ir badas vertė stoti į partizanus. Taigi buvo priimta daug buvusių kalinių, kuriuos lenkų valdžia paleido į laisvę su sąlyga, jei jie stosią į partizanų eiles21.

20 ten pat.21 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 12 14 slaptas pranešimas i pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.

165


ši karinė organizacija visais atžvilgiais buvo lenkų valdžios remiama ir jos lėšomis išlaikoma. Be to, ji gaudavo materialinę paramą ir iš kitų panašių organi-zacijų, kaip antai: „Lenkų laisvės organizacija“ („P. o. W“ – „Polska organiza-cja Wolnosci“), „Pakraščių gynimo komitetas“ („K. o. K.“ – „Komitet obrony Kresów“), „Vilniaus savigynos komitetas“ („K. s. W.“ – „Komitet samoobrony Wilno“), „Kauno žemės politinis komitetas“ („K. P. z. K.“ – „Komitet Politycz-ny ziemi Kowienskiej“) ir t. t.

Minima „z. B. K.“ organizacija veikė tik Vilniaus ir švenčionių rajonuose. Apie partizanų organizaciją, veikusią suvalkų ir Gardino rajonuose, tikrų žinių nerasta. Vienur ji vadinosi „šaulių sąjunga“ („z. s.“ – „związek strelców“), kitoje vietoje – „suvalkų žemės pakraščių gynimo vadovybė“ („D. o. K. z. s.“ – „Dowódstwo obrony Kresów ziemi suwalskiej“). Tačiau nustatyta, jog ir šių rajonų partizanų organizacija gaudavo ginklus ir išlaikymą iš „z. B. K.“22.

Minėtojo lenkų valdžios atstovo prie Vilniaus apygardos Romanovskio įsaky-mu ir nurodymais „z. B. K.“ organizacijai pačioje neutralioje zonoje suorganizuoti lenkų partizanų būrius, kurie pavadinti „neutralios zonos lenkų milicija“ („M. L. P. n.“ – „Milicja Ludowa Pasu neutralnego“). siekiant suklaidinti Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos atstovus, stebėjusius padėtį neutralioje zonoje, buvo tei-giama, jog tai neva pačių vietos gyventojų suorganizuota ir savarankiškai veikianti milicija tvarkai palaikyti. Tačiau faktiškai neutralioje zonoje veikę partizanų būriai buvo pavaldūs „z. B. K.“ organizacijai ir toliau iš jos gavo ginklų ir išlaikymą.

šios vadinamosios milicijos tikslas buvo išstumti iš neutralios zonos lietu-viams palankią miliciją, išprovokuoti Lietuvos kariuomenės veiksmus su lenkų ginkluotosiomis pajėgomis, įtikinti vietos gyventojus, kad ne tik neutrali zona, bet ir teritorija iki šventosios upės turi priklausyti Lenkijai, įvykdyti Lietuvoje sukilimą, kuriuo pasinaudojus nuversti tuometinę vyriausybę ir jos vietoje pasta-tyti kitą, palankią Lenkijai, ir kt.23

Visa neutrali zona, išskyrus suvalkų ir Gardino rajonus, buvo padalyta į va-dinamąsias apygardas („okręg“). Tokių apygardų buvo šešios, būtent: širvintų, Giedraičių, Joniškio, Trakų, Rūdiškių ir smalvų. Kiekvienos apygardos partiza-nai priklausė 6 draugijoms („družyn“): I, II, III, IV, kulkosvaidžių ir štabo.

neutralios zonos policininkai (partizanai) buvo skirstomi į dvi rūšis: samdo-muosius ir vietinius gyventojus – garbės („honorowyje“). samdomieji gaudavo visą lenkų kareivio išlaikymą ir 30000 lenkų markių per mėnesį. Ginklais ir šovi-

22 lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 40–41.2� l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 12 14 slaptas pranešimas i pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.

166166


niais juos aprūpindavo artimiausios lenkų kariuomenės dalys. Garbės partizanai, daugiausiai vietos gyventojai, gaudavo vien ginklų. ne vietos gyventojams, ta-pusiems neutralios zonos partizanais, „z. B. K.“ išduodavo liudijimus kaip vietos gyventojams. Kiekvienoje apygardoje samdytų partizanų galėjo būti ne daugiau kaip 120 žmonių, tuo tarpu garbės (vietinių) skaičius nebuvo ribojamas24.

1923 m. pradžioje „z. B. K.“ organizacijos vyriausioji vadovybė, susiraši-nėdama su „M. L. P. n.“, pasirašinėdavo vėl nauju pavadinimu „neutralios zo-nos milicijos vyriausioji vadovybė“ („n. K. M. z. P. n.“ – „naczelna Komenda Milicji Pasu neutralnego“), tačiau nenurodydama savo būstinės. šioje organiza-cijoje veikė šie skyriai: operatyvinis–informacijų, konspiracinis, ūkio, juridinis ir kultūros–švietimo. Tiek šios organizacijos vadovybė, tiek ir kiekviena apygar-da leido savo operatyvinius įsakymus. neutralios zonos milicijai (partizanams) buvo išleistas specialus drausmės statutas. Jame, be kita ko, buvo skelbiama, jog visi neutralios zonos gyventojai už nusižengimus bus baudžiami.

Iš lietuvių žvalgybai patekusių dokumentų matyti, jog neutralios zonos apy-gardų komendantai ir toliau organizavo Lietuvos teritorijoje žvalgybą ir nustaty-tu laiku pranešinėjo „n. K. M. z. P. n.“ apie mūsų kariuomenės bei šaulių grupių dislokaciją, teikė kuo smulkiausių žinių apie Lietuvos politinę bei ekonominę padėtį. Tarp neutralios zonos gyventojų lenkų partizanai vykdė smarkią agitaciją už jų prisijungimą prie Lenkijos. Iš kai kurių dokumentų matyti, kad lenkai ruo-šėsi netrukus užimti visą neutralią zoną ir net skverbtis į Lietuvos gilumą. Tuo metu okupuotoje Lietuvos dalyje ir neutralioje zonoje jau buvo apie 6000 lenkų partizanų. Aktyviausiai lenkų partizanų grupės savo veiklą plėtė širvintų rajone (Avižonių k.) ir suvalkijoje (Varviškių k.)25.

3. Lenkų provokacijos Pietų Lietuvoje

Kaip jau minėjome, Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos 1920 m. spalio 5 d. nutarimu suvalkijoje tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių buvo nu-statyta 12 km pločio neutrali zona. šią maždaug 172 km ilgio juostą saugojo IV pėst. divizija, kuriai nuo 1920 m. spalio 14 d. vadovavo plk. ltn. K. Ladyga, 1921 m. gruodžio 12 d. jį laikinai pakeitė III pėst. DLK Vytauto pulko vadas mjr. A.

24 lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 25.25 ten pat, l. 42.

167


Jakaitis, o 1922 m. kovo 16 d. vadovybę perėmė plk. ltn. K. Žukas26.1921 m. pradžioje divizijoje buvo 124 karininkai, 21 karo valdininkas, 7 gydyto-

jai ir 5366 kareiviai. Jos sudėtyje buvęs x pėst. Marijampolės pulkas saugojo barą nuo Vištyčio ežero iki Galinių kaimo imtinai; xI pėst. Vilniaus pulkas – nuo Galinių kaimo imtinai iki Liškiavos bažnytkaimio imtinai, o xII pėst. Kauno pulkas – nuo Liškiavos imtinai iki Jakėnų kaimo imtinai. Tačiau faktiškai iš visų trijų IV pėst. divizijos pulkų paskirtus barus saugojo tik po vieną batalioną. Likusios minėtų pulkų dalys ir artilerija stovėjo kareivinėse – Marijampolėje ir Alytuje, čia buvo įsikūręs ir divizijos štabas27.

Divizijos saugojamame bare tebuvo 62 negausios sargybos. Jos buvo pasta-tytos tik tose vietose, kur vyko didesnis žmonių judėjimas arba, kilus kariniams konfliktams su lenkais, tikėtinos priešo veržimosi kryptys. Didinti sargybų ir ka-reivių skaičiaus jose vadovybė negalėjo, nes dėl sunkios krašto ekonominės–fi-nansinės padėties kalbamuoju laikotarpiu vyriausybė buvo priversta itin mažinti bendrą kariuomenės skaičių. Pagal naujai įvedamus etatus pulkuose vietoj anks-tesnių trijų batalionų liko po du. Todėl sienai saugoti kiekvienai kuopai buvo skiriami 30–40 km pločio barai28. Antai xII pėst. pulko V kuopa, kurioje 1922 m. tebuvo 71 rikiuotės ir 23 ne rikiuotės kareiviai, Merkinės rajone saugojo 25 km pločio barą. Jame buvo 7 lauko sargybos 3–8 km atstumu viena nuo kitos. Kuo-pai teko paruošti 3 užtvaras, kurių kiekvienoje turėta patrulius tik iš 4–7 karių. Be to, dar du patruliai po 3 žmones turėjo palaikyti ryšį tarp sargybų. Merkinės miestelyje buvęs kuopos vadas, teturėdamas 4 patrulius ir 21 ne rikiuotės karį, lenkų užpuolimo atveju miestelio jokiu būdu nebūtų apgynęs, nes tą patį barą kitoje zonos pusėje saugojo net visas lenkų batalionas29.

negausūs Lietuvos kariuomenės daliniai neutralios zonos gyventojų nega-lėjo apginti dar ir todėl, kadangi, kaip jau minėjome, Tautų sąjungos sprendimu jie neturėjo teisės net į ją įžengti. Todėl lenkų skriaudžiami vietos gyventojai visas viltis dėjo į lietuvių miliciją ir šaulius. Tačiau daugelyje Lietuvos vietovių žmonės gyveno labai neturtingai, itin opi buvo maisto problema, todėl dėl didelių produktų kainų ir mažo atlyginimo surinkti reikiamą milicininkų skaičių buvo sunku. negausūs buvo ir šaulių būriai, silpna jų veikla. neretai tarp kariuomenės,

26 1921 m. įsakymai lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l. 369; 1922 m. įsakymai lietuvos kariuomenei, ten pat, b. 47, l. 101.27 iv pėst. divizijos štabo 1922 03 22 d. raštas nr. 62 krašto apsaugos ministerijos generalinio štabo operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 363, l. 42, 57.28 l. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. i. griciaus 1922 12 01 pareiškimas nr. 1422 krašto apsau-gos ministrui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 354, l. 120.29 lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 24–25.

168168


milicijos ir šaulių nebuvo reikiamų kontaktų ir bendrų veiksmų suderinimo. Lenkai tokia padėtimi greit pasinaudojo. Jau 1920 m. pabaigoje jie ne kartą pažeidė neu-tralią zoną, plėšikaudami prieš gyventojus ir puldinėdami lietuvių sargybas. Laikui bėgant, tie užpuolimai tapo nuolatiniai. Antai 1921 m. kovo 21 d. iš Punsko atvykęs 300 lenkų kareivių būrys užpuolė Kreivėnų kaimo gyventojus. Juos apiplėšę ir su-sišaudę su mūsų šauliais, pasitraukė30. Liepos 30 d. raiti lenkų žandarai, palaikomi pėstininkų ir apsiginklavusių civilių, puolė į šiaurę nuo Punsko neutralioje zonoje šiapus curzono linijos buvusius Vaičiuliškių, Tromboliškių, Trompolės ir Giluičių kaimus, apiplėšė juose gyvenusius žmones, atėmė arklius ir kt.31 Tokie plėšimai ir net gyventojų žudymai tapo dažnai pasikartojančiu reiškiniu.

1921 m. vasarą suvalkų rajone lenkai ėmė sparčiai organizuoti partiza-nus. Žvalgybos duomenimis, jų tikslas buvo suorganizuoti iki 7000 žmonių ir jų jėgomis pasistūmėti 10 km į priekį nuo lenkų užimamos linijos. Partizanų organizavimo darbas buvo patikėtas iš kariuomenės paleistiems lenkų karinin-kams ir kareiviams. Buvo steigiami ginklų sandėliai, miškuose vykdomi slapti partizanų apmokymai32.

Lenkų partizanams užėmus keletą Lietuvos kaimų pietuose, prieš gyven-tojus buvo panaudojamas smurtas, lietuvių valdžiai ištikimi žmonės verčiami pasirašyti, jog jie norį prisijungti prie Lenkijos, o atsisakiusieji tai daryti bau-džiami kontribucijomis, gyvulių rekvizicijomis ir kitomis priemonėmis33. Vietos gyventojams buvo įsakoma nemokėti Lietuvos valdžiai mokesčių, neleisti nau-jokų į kariuomenę, reikalauta įvairiausių duoklių. nepaklusę lenkams ir lietuvių valdžiai lojalūs žmonės buvo visaip terorizuojami, plėšiamas jų turtas, o neretai žiauriausiu būdu nužudomi. 1922 m. spalio 7 d. lenkų karininkų vadovaujama kuopa neutralioje zonoje užpuolė Guronių kaimą. Daugelis iš jų buvo karinėmis uniformomis persirengę partizanai, ginkluoti šautuvais, granatomis ir kulkosvai-džiu. užpuolimo metu buvo nužudyti 3 lietuvių milicininkai, sužeisti milicijos viršininkas ir 1 milicininkas. Be to, susirėmimo metu buvo užmušti 1 vyras ir 1 moteris, o keletas žmonių sužeisti. Kaimas buvo apiplėštas34. Tų pačių metų lap-

�0 iv pėst. divizijos vado plk. ltn. k. ladygos 1921 03 21 telefonograma nr. 98 armijos vadui, užsienio šalių misijoms ir užsienio reikalų ministerijai, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 304, l. 76.31 generalinio štabo viršininko pirmojo padėjėjo mjr. a. Zubrio 1921 07 31 raštas nr. 1259 krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministerijoms, tautų sąjungos atstovams, ten pat, l. 238.�2 generalinio štabo viršininko pirmojo padėjėjo mjr. a. Zubrio 1921 07 18 raštas krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrams, ten pat, b. 309, l. 296.�� vietinės kariuomenės brigados vado mjr. a. merkio 1922 06 16 slaptas raštas nr. 181 generalinio štabo viršininkui, ten pat, b. 367, l. 38.�4 santykiai su lenkais 1921–1923 metais, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 543, l. 39–40.

169


kričio 9 d. lenkų partizanai, užpuolę neutralioje zonoje buvusį Liubavo miestelį (šiapus curzono linijos), nužudė 2 lietuvius milicininkus ir 3 vietos inteligen-tus35. Be to, visokiais būdais buvo žeminama Lietuvos valdžia, kuri neva greit suirsianti, o neutrali zona pereisianti lenkų globon.

Lenkų teroras ir agitacija veikė gyventojus. Iki tol palankūs lietuvių valdžiai ir energingai kovoję prieš lenkus, vietos gyventojai, nejausdami iš savo valdžios rea-lios paramos, ėmė silpti, linkti lenkų pusėn ir slapta net mokėti jiems mokesčius.

susiklosčius tokiai padėčiai, krašto apsaugos ministras mjr. B. sližys 1922 m. gruodžio 12 d. slaptame rašte Ministrų kabineto pirmininkui teigė, jog „ne-sustiprinus suvalkijoje mūsų administracijos, demoralizuotos daugybe žiaurių lenkų veiksmų, neparėmus vietinių mums prijaučiančių gyventojų, mes visai nustosime neutralios zonos ir lenkai ten galutinai įsiviešpataus“36. siekiant iš-vengti tokių nemalonių pasekmių, ministras nurodė, jog: 1) būtina sustiprinti suvalkijoje miliciją, aprūpinti visais galimais pėstininkų ginklais, kad ji visiškai būtų pasirengusi aktyviai gintis nuo lenkų užpuldinėjimų; 2) padėti Lietuvai lo-jaliems neutralios zonos gyventojams susiorganizuoti į grynai karinius būrius, skirti jiems ginklų bei apmokymų instruktorių ir 3) skirti tam reikalui lėšų pagal pridedamą sąmatą37.

nesulaukę Lietuvos valdžios reikiamos paramos, pietų Lietuvos gyventojai patys ėmė organizuotis ir ieškoti užtarimo Tautų sąjungoje. sužinoję iš spau-dos, jog netrukus po neutralią zoną važinės Tautų sąjungos komisija, neva, ža-danti nustatyti naują demarkacijos liniją, 1922 m. rugsėjo 15 d. suvalkų apskr. Andriejavo valsčiaus 11–os kaimų (Andriejavo, sodželkų, Maidano, Jeziorkų, Kaciolkų, selmentkos, Krysavo, Arišejenkos, Ingielio, Jakenavo ir smalnyčios) gyventojai savo rašte griežtai pareikalavo, kad minėti kaimai būtų priskirti Lietu-vai, nes juose gyvena tikri Lietuvos piliečiai. Jie skundėsi, kad jau treji metai esą paskirti į neutralią zoną, kurioje jiems iš lenkų teko patirti didžiausių sunkumų: mušimų, suėmimų, duoti pastotes įvairiems darbams dirbti, mokėti nepakeliamas duokles ir t. t. Be to, lenkai suvaržę gyventojų teises, lietuvybę. šį reikalavimą pasirašė minėtų 11 kaimų 2267 gyventojai38.

Dar anksčiau, 1922 m. rugpjūčio 30 d., panašų reikalavimą minėtai komi-

�5 ten pat.36 krašto apsaugos ministro mjr. inž. B. sližio 1922 12 12 slaptas raštas nr. 1458 ministrų kabineto pirmininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 380, l. 163.�7 ten pat.38 suvalkų apskr. andriejavo valsč. gyventojų 1922 09 15 reikalavimai tautų sąjungos komisijai, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 367, l. 127.

170170


sijai pasirašė neutralios zonos 19–os kaimų (Garniabūdžio, naujakaimio, Ža-liosios, Budziskos, sabaliavo, Volkoviznos, Kamenkos, salaperangio, Pasiekų, sapsalio, Kazlavo, šarkio, senabūdžio, Reketijos, santakos, Trikaičių, Aguonio, Paliubavės, Grumodiškių) 94 įgaliotiniai už 602 gyventojus39. Panašius reikala-vimus buvo parašę ir keleto kitų kaimų gyventojai40.

Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos atstovas ispanas P. saura su tos komisijos sekretoriumi serbu s. Lasičiumi 1923 m. rugsėjo–spalio mėn. be ap-saugos neišdrįso pasirodyti neutralioje zonoje, kurioje jiems buvo pavesta ištirti padėtį. Jiems buvo baugu lankyti tos pačios Tautų sąjungos kontrolės komisijos nustatytą neutralią zoną41. Vis dėlto susipažinęs su realia padėtimi vietoje, P. sau-ra Tautų sąjungos posėdyje vėliau pareiškė, jog 300 tūkst. gyventojų turinčioje neutralioje zonoje padėtis nepakenčiama: tarp lietuvių ir lenkų nuolat vyksta su-sirėmimai ir lietuviai su lenkais niekad nesusitaikys42.

Į šį reikalą įsikišo Tautų sąjungos Taryba. 1923 m. vasario 3 d. posėdyje ji rekomendacijos forma pasiūlė lietuvių ir lenkų vyriausybėms dėl neutralios zonos tarp abiejų valstybių padalijimo ir jos administravimo, išvedant tarp jų administra-cinę liniją. Lenkai su tuo sutiko. Tuo tarpu Lietuvos Vyriausybė, laikydamasi prin-cipo neįsileisti į teritorinius sandėrius su Lenkija, šiai Tautų sąjungos rekomen-dacijai nepritarė ir siūlė bylą perduoti nuolatiniam Tarptautiniam teismui. Tačiau Tautų sąjungos Taryba vengė Tarptautinio teismo ir minėtos bylos jam spręsti ne-perdavė. Dar daugiau. Ambasadorių konferencija, Lenkijos Vyriausybės prašoma, visai neatsiklaususi Lietuvos, tų pačių metų kovo 15 d. pripažino Lenkijos sienas su Lietuva pagal Tautų sąjungos atstovo, anksčiau minėto ispano P. sauros, 1922 m. apsilankiusio Lietuvoje, pateiktą atliktų darbų ataskaitą ir jo nustatytą demarka-cijos liniją. Tuo tarpu Lietuvos Vyriausybės atstovai Paryžiuje įteikė Ambasadorių konferencijai griežtą protestą ir minėto nutarimo nepriėmė43.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija 1923 m. vasario 12 d. pranešė Krašto apsaugos ministerijai, jog Lietuvos Vyriausybė pasiliko prie savo senojo nusista-tymo, kad neutrali zona, kokia ji buvo nustatyta Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos, privalo pasilikti neliečiama, kol abi pusės, pasirašiusios 1920 m. lapkri-čio 29 d. protokolą, nuspręs bendru susitarimu ją panaikinti. Todėl, vadovaujantis

�9 ten pat, l. 128.40 ten pat, l. 129–132.41 v. j. neitralėj zonoje, Karys, 1922 12 13, nr. 49, p. 581.42 lietuva ir užsieniai, Karys, 1923, nr. 7, p. 85.4� p. klimas, Iš mano atsiminimų, vilnius, 1979, p. 378–379.

171


protokolo dėsniais, toje zonoje negali būti jokios kariuomenės. užsienio reikalų ministerija paprašė atitinkamų nurodymų, kad Lietuvos kariuomenė pasiliktų savo senose pozicijose, kurios buvo nustatytos pagal 1920 m. lapkričio 29 d. protokolą Kaune44. Vadovaudamasis tuo kariuomenės vadas nurodė IV pėst. divizijos vadui jo saugomame bare be kariuomenės pagalbos iki vasario 15 d. išvaryti lenkus iš visų vietų, kurias jie buvo užėmę į šiaurė nuo curzono linijos lietuvių pusėje45.

Tačiau lenkai 1923 m. vasario 17–20 d. eilinį kartą pažeidė neutralią zoną ir į jos teritoriją įvedė savo kariuomenę. ši užėmė keletą kaimų ruože nuo Vokieti-jos sienos iki nemuno upės tiek lenkų, tiek ir lietuvių pusėje nuo curzono linijos. užimdami neutralią zoną, lenkai platino gyventojams lapelius, kuriuose buvo teigiama, jog Lenkija užimanti Tautų sąjungos Tarybos šių metų vasario 3 d. jai paskirtąjį plotą ir kad vietos gyventojai lietuviai lojaliai sutiksią lenkų valdžią. šie lapeliai buvo parengti Vilniuje46.

nuo to laiko suvalkijoje lenkų partizanų vykdyto taikių gyventojų ir neu-tralios zonos pasienyje buvusių lietuvių karinių sargybų apšaudymai tapo nuo-latiniai. Partizanai jau veikė ne kaip „neutralios zonos lenkų milicija“ („M. L. P. n.“), bet titulavo save vietos gyventojais sukilėliais, nenorinčiais pripažinti Lietuvos valdžios. šių „sukilėlių“ būrius sudarė buvę neutralios zonos lenkų mi-licininkai, užverbuoti vietos gyventojai ir nuolat siunčiami parašai iš Vilniaus ir Lenkijos. Jiems vadovavo lenkų karininkai. operatyviniu atžvilgiu šios lenkų partizanų grupės ir toliau buvo priklausomos nuo „z. B. K.“ organizacijos. Jų tikslas buvo ir toliau pulti lietuvių kariuomenės sargybas, terorizuoti jas ir pri-versti vietos gyventojus jungtis prie Lenkijos47.

1923 m. pradžioje suvalkijos pietuose IV pėst. divizijos saugomame bare veikė trys stiprios lenkų partizanų organizacijos: 1. „suvalkų rajono šaulių ratelių sąjunga“ („związek kólka strzelskiego suwalskiego rajonu“) – Liubavo–Punsko rajone. štabas buvo įsikūręs suvalkuose. Vyriausiasis šių partizanų vadas buvo poručnikas Mirskis (Mirski). 2. Dar 1922 m. spalio mėn. pradžioje iš suvalkų į sopockynę atvykusi 200 partizanų grupė, veikusi jos apylinkėse. 3. Varviškių kaime, nemuno ir Igorkos upių santakoje, neutralios zonos lietuvių pusėje, įsi-tvirtinusi lenkų partizanų karinė organizacija „Varviškės savivalda“ („samorząd

44 užsienio reikalų ministerijos 1923 02 12 raštas nr. 2418 krašto apsaugos ministerijai, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 79–80.45 kariuomenės vado 1923 02 14 skubus ir slaptas įsakymas nr. 194 iv pėst. divizijos vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 42.46 iv pėst. divizijos štabo 1923 03 02 slaptas raštas nr. 34, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 148.47 lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 133.

172172


Warwiszki“). Ją sudarė pabėgę iš Lietuvos lenkų dvarininkai, atvykėliai iš Vil-niaus, silezijos bei kitų Lenkijos vietų, įvairūs avantiūristai, atleisti kareiviai, sulenkėję aplinkinių kaimų gyventojai. ši lenkų organizacija suorganizavo savo vadinamąją Varviškės savivaldą, skelbėsi esanti nepriklausoma nuo Lietuvos ir Lenkijos ir siekianti prijungti Lietuvą prie „Vidurinės Lietuvos“. Ji turėjo savo vadą ir naudojo lenkišką antspaudą. Varviškėse buvo sudarytas gerai ginkluotas partizanų būrys, kuriame buvo apie 350 žmonių, ginkluotų šautuvais, granato-mis, turėjęs 5 kulkosvaidžius bei 1 minosvaidį48; kitur minimas net 700 partizanų skaičius49. ši vietovė tapo visos Pietų Lietuvos lenkų teroristų centru neutralioje zonoje. Jame įsitvirtinę lenkų partizanai užpuolinėjoir plėšė gyventojus plačiame Druskininkų–Beržininkų miestelių fronte. Tų užpuolimų metu buvo nužudyta daug nekaltų lietuvių gyventojų.

nebepakęsdami daugkartinių lenkų plėšikavimo ir terorizavimo atvejų, Varviškių apylinkės gyventojai kreipėsi į karinę vadovybę pagalbos. IV pėst. di-vizijos vadas plk. ltn. K. Žukas ryžosi jiems padėti, pasiųsdamas 150 kareivių minėtai gaujai likviduoti. Informavęs apie savo sumanymą kariuomenės vadą ir gavęs jo pritarimą, paprašė atsiųsti 100 komplektų civilinių rūbų kariams per-rengti50. Pritaręs tokiam IV pėst. divizijos vado plk. ltn. Žuko veiksmui, ka-riuomenės vadas gen. ltn. J. stanaitis įsakė palaikant artimą kontaktą su Vidaus reikalų ministerijos atstovais ir iš jų gauti reikiamą rūbų kiekį51.

Prieš lenkų partizanus į Varviškes buvo pasiųstas Alytuje apsistojęs xI pėst. pulko I batalionas. I kuopai vadovavo vyr. ltn. A. Borchertas, II – kpt. Vl. šče-panavičius, III – vyr. ltn. Vl. opulskis, I kulkosvaidžių kuopai – vyr. ltn. e. Be-rentas. Batalionas Varviškių kryptimi išžygiavo 1923 m. kovo 22 d. ir sutemus pasiekė neutralią zoną. Visą laiką teko žygiuoti miškais. Buvo numatyta Varviš-kes pasiekti ir apsupti vos pradėjus aušti. Pakelėje buvusios sodybos šeimininkui buvo įsakyta nuvesti batalioną į numatytą kaimą. Batalionas visą laiką žygiavo vora. Dar nepriėjus Varviškių, pasigirdo šūvis kaip pavojaus ženklas. Priėjus ar-čiau prie kaimo, pasipylė lenkų partizanų šautuvų ir automatinių ginklų ugnis. Batalionas išsiskleidė į grandinę ir sugulė. Auštant buvo matyti, kaip iš kaimo

48 1923 m. kovo 15 d. žvalgybos daviniai varėnos rajone, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 151; lenkų partizanai 1923 m. vasario mėn., lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 73.49 dr. a. rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, p. 403.50 e. iv pėst. divizijos vado p. plk. ltn. k. žuko 1923 01 23 telefonograma nr. 57 kariuomenės vadui,.LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 37.51 l. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. i. griciaus 1923 01 24 pranešimas plk. ltn. k. žukui, ten pat.

173


trobų partizanai bėga į apkasus. Taigi lietuvių kariams nematomiems prieiti kaimo nepavyko. nepaisant smarkaus lenkų šaudymo, po keleto minučių ltn. J. Gotlybas atsistojęs sušuko kariams: „Pirmyn!“. Juo pasekė kiti kuopų vadai bei puskarininkiai. Pradėjus puolimą, po atkaklaus susišaudymo partizanai vienas po kito šoko iš apkasų ir leidosi bėgti nemuno link. Taigi kovo 23 d. 5 val. 30 min. lenkų partizanai iš Varviškių ir Bugiedos kaimų buvo pašalinti. Kautynių metu visas Varviškių kaimas su partizanų ginklų sandėliu ir kitais pastatais buvo sude-gintas. Priešas paliko apie 150 šautuvų. Kadangi kaime nebuvo vežimų grobiui išvežti, šautuvai buvo sudeginti. Apie 30 partizanų buvo nukauta, o kiti pabėgo pas lenkus už demarkacinės linijos ir už nemuno.

Iš lietuvių pusės du karininkai (ltn. A. urbelis ir ltn. A. Beras) buvo nukauti, o vyr. ltn. Vl. opulskis sužeistas. Be to, buvo nukauti 2 kareiviai, o dar 2 sužeisti, 4 kareiviai dingo be žinios52. Taip buvo sunaikintas banditų lizdas, turėjęs politinį tikslą – prijungti Varviškių apylinkes prie Lenkijos.

Kariuomenės vadas gen. ltn. J. stanaitis nebuvo patenkintas Varviškės ka-rinės operacijos eiga. Iš IV pėst. divizijos štabo 1923 m. kovo 23 d. gautoje te-lefonogramoje yra tokio turinio rezoliucija: „Veikimas ne visai tikęs. Dėl kokių priežasčių sudeginti šautuvai? Telegrama turėjo būti šifruota. Pranešti smulkiau, išguldant priežastis sudeginimo šautuvų, prapuolimo be žinios kareivių“ ir t. t.53

Kovo 25 d. pati lenkų kariuomenė nuginklavo atbėgusius Varviškės parti-zanus ir jų ginklus perdavė 42 batalionui. Lietuvių tautybės partizanai (apie 150 žmonių) buvo paleisti iš partizanų organizacijos, apie 20 žmonių suimti ir užda-ryti į suvalkų kalėjimą, apie 100 ukrainiečių tautybės žmonių laikomi sargybos priežiūroje sopockyno miestelyje54.

Tačiau lenkų puldinėjimai prieš lietuvių kariuomenės sargybas ir toliau ne-siliovė. Per 1923 m. kovo mėn. jie įvykdė 23 tokius stambesnius užpuolimus neutralioje zonoje. Lenkų partizanų skaičius būriuose svyravo nuo kelių dešim-čių iki kelių šimtų. Pagrindinis tikslas ir toliau buvo plėšti ir įsitvirtinti neutralios zonos lietuvių pusėje55.

Lietuvos visuomenę ypač sukrėtė 1923 m. kovo 19 d. įvykis Alytaus apskr.,

52 iv pėst. divizijos štabo 1923 03 23 telefonograma nr. 220 kariuomenės generaliniam štabui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 153–154; dr. a. rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, p. 403–404; ats. ltn. j. gotlybas, varviškės ekspedicija, Karo archyvas, t. iX, kaunas, 1938, p. 239–240.5� lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 159.54 ten pat.55 l. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus pranešimas nr. 418, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 120.

174174


Paliepių k., šiapus demarkacijos linijos. Tą dieną lenkų kariai, perrengti civiliais rūbais, užpuolė minėtą kaimą ir nuožmiausiu būdu kardais užkapojo ten buvusią lietuvių sargybą, išniekino gynėjų lavonus, nukirsdami kojas, pirštus, bjauriau-siai sudaužydami jų galvas.

Alytaus m. ir apskrities gyventojai, susirinkę palaidoti žuvusiųjų karių, pa-reiškė griežčiausią protestą dėl tokio lenkų elgesio ir pareikalavo iš valdžios, kad: 1) būtų apsaugota gyventojų ramybė ir gyvybė, 2) būtų apsaugotas žmonių turtas, 3) būtų atitaisyta sumindžiota Tautos garbė, 4) kad tam reikalui būtų pa-naudotos visos valdžios ir visuomenės fizinės ir moralinės priemonės.

Protesto dalyviai pasižadėjo šiuo atveju visomis išgalėmis remti visas vyriau-sybės pastangas ir, reikalui esant, stoti į tėvynės gynėjų eiles. Dėl tokio nuožmaus lietuvių karių nužudymo jie nutarė kreiptis į visą kultūringąjį pasaulį, tikėdamiesi dėl solidaraus protesto prieš nesiliaujantį lenkų karių žvėriškumą. Demonstrantų įgalioti protesto rezoliuciją pasirašė V. Runta, dr. s. Jonavičius ir J. stankevičius56.

1923 m. kovo mėn. pabaigoje Lietuvos vyriausybėje ir kariuomenės vadovy-bėje buvo svarstomas klausimas dėl tolesnio kariuomenės skaičiaus mažinimo ir valstybės sienų apsaugos pertvarkymo. Buvo numatyta I, II ir III pėst. divizijas nuo pasienio atitraukti į krašto gilumą, o visą valstybės sieną pavesti saugoti vien IV pėst. divizijai ir I bei II pasienio pulkams. Tokį sprendimą lėmė sunki valstybės fi-nansinė–ekonominė padėtis ir būtinybė po ilgai užsitęsusių kovų rimtai susirūpinti tinkamu kariuomenės parengimu pagal jos paskirtį. Lietuvos Vyriausybės posė-dyje buvo parengtas pasienio sargybų sutvarkymo įstatymo projektas. Jame buvo numatyta išformuoti IV pėst. diviziją ir II pasienio pulką, jų vietoje suformuoti pa-sienio sargybų diviziją, kurią pavesti Vidaus reikalų ministerijos žinion, minėtoje divizijoje nustatyti 3 metų kareivių tarnybą ir ją prilyginti karo tarnybai.

su šiuo projektu 1923 m. balandžio 20 d. buvo supažindintas būsimosios pasienio sargybų divizijos vadas plk. ltn. K. Žukas. Kariuomenės vadas gen. ltn. J. stanaitis įsakė jam iš anksto pasirūpinti, kad, paskelbus numatytą įsakymą, šis galėtų tuojau jam pavestos divizijos karius aprengti pasienio dalims nustatyta uniforma57. Pagal būsimosios divizijos dalių reikalavimu krašto apsaugos minis-tro įsakymu buvo pasirūpinta reikalinga medžiaga ir nustatyta nauja uniforma (pakeisti trikampiai, įsiuvai ir t. t.)58.

56 alytaus m. ir apskr. piliečių demonstracijos protesto rezoliucija, Karys, 1923 04 19, nr. 16, p. 197.57 l. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. i. griciaus 1923 04 20 slaptas pranešimas nr. 501 iv pėst. divizijos vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 408, l. 34.58 l. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. i. griciaus 1923 04 22 slaptas operatyvinis pranešimas nr. 509 kariuomenės intendantui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 408, l. 35.

175


Reaguodamas į besiklostančią naują padėtį, IV pėst. divizijos vadas plk. ltn. K. Žukas 1923 m. balandžio 22 d. paskelbė operatyvinį įsakymą nr. 2 dėl baro apsaugos sutvarkymo:

1) x pėst. pulkui ne mažiau kaip 6 kuopomis saugoti barą nuo Vokietijos sienos iki Kapčiamiesčio imtinai; kitos pulko dalys ir štabas – Kalvarijos miesto rajone;

2) xII pėst. pulkui taip pat ne mažiau kaip 6 kuopomis saugoti barą nuo Kapčiamiesčio miestelio iki Perlojos miestelio imtinai; likusioms pulko dalims ir štabui įsikurti Alytuje;

3) Baltgudžių kuopai saugoti barą nuo Perlojos miestelio iki Kalėnų kaimo imtinai, kitos kuopos dalys – Varėnos miestelio – Bobriškių kaimo rajone, kuo-pos štabas – Bobriškių kaime;

4) xI pėst. pulkui, ne mažiau kaip 6 kuopomis, nuo Kalėnų kaimo imtinai iki neries upės, likusios pulko dalys – Kaišiadorių stoties rajone; pulko štabas – Kaišiadorių geležinkelio stotyje59.

1923 m. pavasarį politinė padėtis Lietuvoje buvo įtempta. Kovo 12 d. pa-leidus Pirmąjį seimą, rinkimai į Antrąjį buvo paskirti tų metų gegužės 12–13 d. Juose galėjo dalyvauti ir kariuomenė, balsuodama kartu su visais piliečiais tose rinkimų apylinkėse, kuriose ji buvo dislokuota60.

Priešiškos Lietuvos valstybingumui jėgos, tarp jų ir lenkų politiniai sluoksniai bei jų agentai, išvystė itin smarkią priešišką agitaciją, kuri griovė žymesnių asme-nų, partijų ir paties seimo autoritetą ir pasitikėjimą visuomenėje. Melagingoms žinioms, kurias lenkų agentai skleidė tarp pafrontės gyventojų, išaiškinti kariuo-menės vadas gen. ltn. J. stanaitis leido valstybinio nusistatymo šauliams su divizijų vadų leidimu raginti pafrontės gyventojus aktyviai dalyvauti seimo rinkimuose61.

šiuo atsakingu laikotarpiu neliko nuošaly ir kariuomenė, ypač buvusi paf-rontėje. siekdama ją apsaugoti nuo priešiškos agitacijos poveikio, vadovybė lei-do tiek tose vietose, kur buvo paskelbta karo padėtis, tiek ir ten, kur jos nebuvo, organizuoti ikirinkiminius susirinkimus, aiškinant rinkimų į seimą reikšmę Lie-tuvai ir priešiškų jėgų ketinimus jos atžvilgiu62. Dėl sudėtingos politinės padėties kariuomenės vadovybė balandžio mėn. pabaigoje vienam mėnesiui net atidėjo

59 iv pėst. divizijos vado plk. ltn. k. žuko 1923 04 22 operatyvinis įsakymas nr. 2 dėl baro apsaugos sutvarkymo, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 169–170.60 1923 04 07 įsakymas kariuomenei nr. 64 dėl seimo rinkimų, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 163.61 ten pat.62 generalinio štabo 1923 04 19 telefonogramos nr. nr. 375, 432 ir 496 i, iii ir iv pėst. divizijų bei vietinės kariuomenės brigados vadams, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 166.

176176


numatytą 10000 kareivių paleidimą iš kariuomenės63.Dėl šių įvykių Lietuvos karinei vadovybei iškilo ir kitų rimtų problemų.

nors, kaip jau minėjome anksčiau, Lietuvos Vyriausybė ir nepripažino Ambasa-dorių konferencijos 1923 m. kovo 15 d. nutarimo dėl neutralios zonos panaikini-mo ir administracijos linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatymo, tačiau realiame gyvenime su įvykusiu faktu teko skaitytis. Buvusios neutralios zonos gyventojų padėtis dėl priešo pastangomis suorganizuotų partizanų grupių arba tiesiog pa-prastų plėšikų gaujų vykdyto nuolatinio terorizavimo reikalavo imtis rimtų ap-saugos priemonių. Kadangi, kaip minėjome, tuo metu Lietuvos kariuomenė buvo smarkiai mažinama, nutarta nevilkinti numatytos sienų apsaugos patikėjimo Vi-daus reikalų ministerijai. 1923 m. gegužės 2 d. IV pėst. divizija buvo performuo-ta į pasienio diviziją. Į jos sudėtį įėjo I pasienio pulkas, o x pėst. Marijampolės, xI pėst. Vilniaus ir xII pėst. Kauno pulkai tapo atitinkamai II, III ir IV–uoju pasienio pulkais. Iki tol veikęs II pasienio pulkas buvo išformuotas64.

Tačiau ši divizija, būdama dar tik besikurianti, negausi, menkai ginkluota bei aprūpinta, greitai perimti visos Lietuvos sienų (iš viso 1325 km, iš jų prieš lenkus – apie 460 km) apsaugos negalėjo. Todėl palikus I pasienio pulką Vokieti-jos pasienyje, likusieji trys pulkai turėjo perimti sienos apsaugą prieš lenkus nuo Vokietijos sienos iki neries upės ties Valiukiškių kaimu. Tai turėjo būti įvykdyta iki 1923 m. gegužės 15 d.65 faktiškai tai buvo padaryta viena diena anksčiau – tų metų gegužės 14 d.66

Lenkai iš neutralios zonos lietuvių pusės daugumos vietų pasitraukė nesi-priešindami. Tačiau štai suvalkijoje jie laikė užėmę eglynės, Gilušių, senųjų Alksnėnų, Burokų, Beržininkų kaimus, Dušnicos kaimą ir palivarką, Majerio Alnų, Volmerio Alnų, Rakelėkų, Paliesio kaimus, tiltą per Igorkos upelį ties to paties pavadinimo palivarku, Vievio rajone lenkai turėjo užėmę Viluniškių dvarą, malūną į rytus nuo Ausintiškių kaimo.

Minėtojo eglynės kaimo šiaurinę dalį gegužės 14 d. taip pat užėmė lietu-vių pasienio sargybų dalys. Tačiau pietinėje kaimo dalyje pasiliko lenkai. Tame kaime, be lenkų pasienio sargybos, pasirodė ir jų milicija. Gegužės 18 d. į šį kaimą atvyko lenkų komisija, kuri pareiškė lietuvių pasienio baro viršininkui,

63 ten pat, l. 163.64 1923 m. įsakymai lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 15, l. 110.65 vidaus reikalų ministro 1923 05 07 operatyvinis įsakymas nr. 1 pasienio sargybų divizijai dėl neu-tralios zonos, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 181.66 l. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus padėties ir įvykių neutra-lioje zonoje bei pafrontėje santrauka už 1923 m. gegužės mėn., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 137–138.

177


jog eglynės kaimas turi priklausyti lenkams ir kad lietuviai iki gegužės 19 d. 24 val. iš jo pasitrauktų, antraip grasino kaimą užimti jėga. Pareiškusi šiuos savo reikalavimus, lenkų komisija išvyko.

Gegužės 20 d. anksti rytą lenkų kariuomenės dalys puolė eglynės kaimą. Mūšis tęsėsi apie 3 valandas. Lietuvių sargyba buvo priversta kaimą palikti. Ta-čiau lenkai turėjo žymių nuostolių: 12 jų kareivių buvo nukauti, o 4 sužeisti. Lietuvių 1 karininkas ir 3 kareiviai buvo sužeisti, 1 kareivis nukautas ir 1 dingo be žinios67. Po šių kautynių lenkai eglynės kaime išsikasė apkasus ir budriai sekė lietuvių sargybas, bijodami jų antpuolio.

1923 m. liepos mėn. pradžioje visi anksčiau buvę lenkų pasienio batalionai („straž graniczna“) buvo išformuoti ir sienų apsauga buvo perduota samdomai pasienio policijai. ši savo barą saugojo labai budriai: vienas sargybinis turėjo matyti kitą, tarp jų nuolat judėjo patruliai68.

1923 m. rudenį dar ne visi lietuviai belaisviai iš Lenkijos buvo paleisti. Lietuvoje taip pat dar buvo lenkų belaisvių. su Lenkijos Raudonuoju kryžiumi buvo susitarta jais apsikeisti tų metų spalio 16 d. Lenkijos užimtoje Lietuvos dalyje cipliškėse, į pietus nuo suvalkų Kalvarijos. Lietuviai į cipliškes pasiuntė 32 lenkų belaisvių partiją. Visi jie buvo sveiki, gerai aprengti žieminiais rūbais ir naujais batais. Tuo tarpu atvežti 35 lietuviai belaisviai buvo suvargę, be žieminių rūbų, apsisiautę lengvomis antklodėmis, be baltinių, suplyšusiais rūbais ir batais, iš kurių išlindę nuogi kojų pirštai. Lietuvių komisijai toks elgesys su lietuviais belaisviais paliko itin blogą įspūdį ir sukėlė pasipiktinimą69.

4. Kautynės su lenkais neutralios zonos Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruože 1923 m. vasario 15–23 d.

Kaip jau minėjome, po pasibaigusių kovų su želigovskininkais 1920 m. lap-kričio 29 d. tarp lietuvių ir lenkų kariuomenių buvo nustatyta 6 km pločio neu-trali zona – niekieno žemės juosta. Abi pusės turėjo atsitraukti maždaug po 3 km nuo paliaubų metu turėtų pozicijų. Tai buvo įvykdyta gruodžio 1–2 d. be jokių nesusipratimų ar ginkluotų susirėmimų.

67 v. j. padėtis neitralėj zonoje, Karys, 1923 05 24–31, nr. 21, p. 251; pasienio divizijos štabo 1923 05 20 telefonogramos nr. nr. 17 ir 24 generalinio štabo operacijų skyriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 185–186.68 lenkų pasienio apsaugos dalys 1923 08 01, ten pat, l. 216–217.69 generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko kpt. s. pundzevičiaus 1923 10 16 telefonograma nr. 1091 pasienio divizijos vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 416, l. 246.

178178


Lietuvos karinė vadovybė neutralios zonos barą nuo Jakėnų kaimo pietuose iki neries upės šiaurėje pavedė saugoti III pėst. divizijai (vadas – mjr. I. Mustei-kis, divizijos štabas – Kaišiadoryse). Divizijos dalys buvo dislokuotos daugelyje aplinkinių vietovių. Po lietuvių ir lenkų kariuomenių atsitraukimo nuo neutralios zonos Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruože buvęs tos divizijos VI pėst. pul-kas (vadas – plk. ltn. Pranas Tvaronas) įsitvirtino strielčiškių–Kaniukų–Kalėnų–spenglininkų–Gudakiemio–Panošiškių kaimų–spindžio ežero–strėvos–Daugir-diškių kaimų riboje. Pulko vadavietė buvo Kruonyje. Kairiąją baro dalį saugojo Ix pėst. pulko vienas batalionas, o į pietus nuo VI pėst. pulko IV pėst. divizijos daliniai70. Jie pasitraukė į Kurpiškių–Paakmenės kaimų ribą.

Tiek lenkų, tiek lietuvių kareivių maži daliniai įeidavo į neutralią zoną pasi-žvalgyti, bet greitai pasitraukdavo. susirėmimai tarp jų buvo retenybė, nes žval-gyti ir eiti į neutralią zoną buvo uždrausta.

Padėtis neutralioje zonoje buvo sudėtinga: vyko nuolatiniai žudymai ir api-plėšimai. Abi pusės – ir lenkai, ir lietuviai stengėsi neutralios zonos gyventojus patraukti savo pusėn. Minėtoje zonoje žymią gyventojų dalį sudarė lietuviai, ma-žumą – nutautėję lietuviai, lenkų šalininkai. Lenkai iš savo šalininkų organizavo Liaudies miliciją („Milicja Ludowa“), o lietuviai – šaulius ir partizanus. Tarp lietuvių ir lenkų šalininkų nuolat vyko kovos.

neutralios zonos gyventojai dažnai kreipdavosi paramos į Lietuvos Vyriau-sybę, tačiau ši nieko negalėjo daryti ir tik ragindavo gyventojus organizuotis ir patiems gintis. neretai į pagalbą gyventojams būdavo siunčiami šauliai.

nustatant neutraliąją zoną, į ją pateko dalis Gardino–Vilniaus geležinkelio (Varėnos–Rūdiškių ruožas). Anksčiau vykusių lietuvių–lenkų kovų metu geležin-kelio tiltas per Merkio upę netoli Pamerkio kaimo buvo susprogdintas. Kai kuriose geležinkelio vietose buvo susprogdinti pylimai ir išardyti bėgiai. Todėl lenkai nete-ko tiesioginio susisiekimo geležinkeliu tarp Gardino–Varėnos–Vilniaus. Pasikeitu-siomis aplinkybėmis jie buvo priversti palaikyti susisiekimą Gardino–Lydos–Vil-niaus geležinkelio ruožu, todėl turėjo nepatogumų ir nemažų nuostolių.

Lenkija stengėsi derėtis su Lietuva ir neutralios zonos ribą pakeisti taip, kad galėtų naudotis minėtu geležinkeliu. Tačiau Lietuva į derybas nesileido, moty-vuodama tuo, kad bet koks derėjimasis su Lenkija būtų esamos padėties pripaži-nimas, o drauge ir Vilniaus bei jo krašto pripažinimas Lenkijai.

Į šį reikalą įsikišo Tautų sąjungos Taryba. 1923 m. vasario 3 d. posėdyje ji rekomendacijos forma pasiūlė lietuvių ir lenkų vyriausybėms dėl neutralios

70 iii pėst. divizijos dalių išdėstymas bare, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 363, l. 51–52.

179


zonos tarp abiejų valstybių ir padalijimo jos administravimo, išvedant tarp jų administracinę liniją. Dalinant neutralią zoną pusiau, Gardino–Vilniaus gele-žinkelis Valkininkų–Rūdiškių ruože turėjo atitekti Lietuvai. Tuo tarpu Lenkija, priimdama Tautų sąjungos Tarybos rekomendaciją, reikalavo, kad geležinkelio ruožas tarp Valkininkų–Rūdiškių būtų priskirtas jai.

Lietuvos Vyriausybė, laikydamasi principo neįsileisti į teritorinius sandė-rius su Lenkija, šiai Tautų sąjungos rekomendacijai nepritarė. Kaip jau minėjo-me, Ambasadorių konferencija, Lenkijos Vyriausybės prašoma, 1923 m. kovo 15 d. pripažino Lenkijos sienas su Lietuva pagal Tautų sąjungos atstovo ispano P. sauros pateiktą jo atliktų darbų ataskaitą.

Tuo metu buvo patogus momentas lenkams aktyviai veikti siekiant Valki-ninkų–Rūdiškių geležinkelio ruožo priskyrimo. sausio 15 d. lietuvių sukilėliams užėmus Klaipėdą, Lietuva įsivėlė į tarptautinį ginčą, kuris užsitęsė iki 1923 m. vasario 19 d. europos politikoje tuo metu dominavusi Prancūzija simpatizavo Lenkijai ir ją palaikė. Lietuvos Vyriausybei tokiomis aplinkybėmis teko veikti labai apdairiai.

negavę Lietuvos Vyriausybės sutikimo, lenkai ryžosi Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruožą užimti jėga. Jau vasario 9 d. lenkai visame neutralios zonos plote ir ypač geležinkelio Rūdiškės–Varėna ruože ėmė koncentruoti savo jėgas. Tą dieną iš įvairių Lenkijos bei okupuotos Lietuvos dalies vietų į Vilnių buvo su-šaukta apie 3000 pėsčių ir raitų policininkų, kitą dieną lenkų „z. B. K.“ organiza-cija visoms savo apygardoms paskelbė slaptą įsakymą kuo greičiausiai įvykdyti narių mobilizaciją, kurie vasario 13 d. turėjo atvykti į Vilnių71. III pėst. divizijos štabo žiniomis, vasario 10 d. į Valkininkų miestelį atvyko 200 lenkų partizanų (xxI pėst. pulko kareivių, aprengtų civiliais rūbais); vasario 11 d. – dar 150 lenkų partizanų ir 4 ešelonai kareivių su artilerija, kurių tikslas buvo iki vasario 15 d. užimti geležinkelį Rūdiškės–Valkininkai Varėnos link72. Vasario 12 d. Vil-niuje jau buvo sugrupuota apie 1000 milicininkų, dauguma kurių perrengti lenkų karių uniformomis. Jie buvo apgyvendinti viešbučiuose, privačiuose ir užvažiuo-jamuose namuose, vadinamojoje „Krengelio salėje“ (netoli Didžiosios gatvės). Visi apginkluoti gerais šautuvais ir kulkosvaidžiais. Minėta milicija turėjo vasa-

71 gen. štabo žvalgybos skyriaus 1923 m. vasario 14 d. pranešimas nr. 2; iv pėst. divizijos štabo vasa-rio 14 d. telefonograma nr. 108; iii pėst. divizijos 1923 m. vasario 14 d. telefonograma nr. 186 gen. štabui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 89–90.72 iii pėst. divizijos štabo viršininko kpt. a. gepfnerio 1923 02 13 telefonograma nr. 179 gen. štabo operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 416, l. 37.

180180


rio 13–15 d. iš Vilniaus išvykti į Varėnos–Rūdiškių rajoną73. Tomis dienomis į Valkininkų rajoną iš Lydos buvo atsiųstas lenkų 76 pėst. pulkas, o į Merkinę – 77 pėst. pulkas ir artilerijos dalys. Į Gierojcie (?) kaimą atvyko lenkų vadinamasis „celny“ batalionas ir kitos pasienio dalys74.

Lenkų kontrolės stočių veikla neutralioje zonoje buvo sustabdyta, gyvento-jams leidimai pereiti ją neišduodami, sargybos sustiprintos. Vasario 13 d. buvo nukabinti telefono laidai Rudnios kaime (saugumo sumetimais). Iš „placovkų“ (sargybų) kareiviai išsiųsti kitur. Visas pasiruošimas puolimui buvo laikomas di-džiausioje paslaptyje. Kariuomenė buvo koncentruojama Varėnos stoties rajone75.

Lietuvos karo vadovybė atidžiai stebėjo lenkų veiksmus. 1923 m. vasario 14 d. kariuomenės vadas gen. ltn. J. stanaitis įsakė visų keturių pėstininkų ir ka-valerijos divizijų vadams bei šaulių sąjungos instruktoriui užtikrinti, kad kariuo-menė ir šauliai savo veiksmais nesudarytų Lenkijai formalaus preteksto paskelbti karą Lietuvai, drauge pabrėždamas, kad visiems – tiek kariams bei šauliams, tiek ir neutralios zonos gyventojams – turi rūpėti neleisti Lenkijai faktiškai užimti tų plotų, kuriuos jai tų metų vasario 3 d. sprendimu pavedė Tautų sąjungos Taryba. Minėtame įsakyme III pėst. divizijos vadui mjr. I. Musteikiui nurodyta neleisti lenkams naudotis Vilniaus–Gardino geležinkeliu. Kariuomenės vadas pabrėžė, kad apskritai krašto politika reikalauja sukelti visų vietos gyventojų pasipriešini-mą toje neutralios zonos dalyje Vilniaus krašte, kuri, pagal vasario 3 d. rezoliu-ciją, skiriama lenkams76.

Tą pačią dieną kariuomenės vado įsakymu III pėst. divizijos žinion buvo nukreiptas V pėst. pulkas, I husarų pulko du eskadronai ir V lauko baterija. At-sarginės kariuomenės dalys turėjo būti sukoncentruotos Aukštadvario rajone ir onuškio miestelyje. III pėst. divizijos vadui pakartotinai buvo nurodyta tuo atve-ju, jei lenkai užimtų neutralią zoną ir veržtųsi gilyn į mūsų teritoriją, imtis visų priemonių tą veržimąsi sustabdyti77.

III pėst. divizijos vadas mjr. I. Musteikis, supažindinęs jam pavaldžių dalių va-dus su lenkų planais užimti neutralią zoną ir veržtis toliau į krašto gilumą, įsakė:

7� i pėst. divizijos štabo viršininko kpt. s. skimundrio 1923 02 13 telefonograma nr. 9 gen. štabo ope-racijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 416, l. 38.74 lenkų užpuolimas neutralioje zonoje stočių valkininkai–rūdiškės, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 543, l. 47.75 iv pėst. divizijos štabo 1923 02 14 telefonogramos nr. 109 ir 141 gen. štabo operacijų skyriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 89–90.76 kam gen. štabo viršininko 1923 02 14 slaptas ir skubus operatyvinis raštas nr. 194 i, ii, iii ir iv pėst. ir i kavalerijos divizijų vadams bei šaulių s–gos instruktoriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 42.77 kariuomenės vado 1923 02 14 raštas nr. 206 iii pėst. divizijos vadui mjr. i. musteikiui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 87–88.

181


VI pėst. pulkui (vadas – plk. ltn. Pr. Tvaronas, du batalionai, VI ir Ix bate-rijos, I raitelių pulko vienas eskadronas) – sustiprinti sargybų budrumą saugoma-me bare nuo Jakėnų kaimo iki Daugirdiškių kaimo ir neleisti lenkams prasiveržti šiapus demarkacijos linijos;

Ix pėst. pulkui (vadas – kpt. Br. Girštautas, du batalionai) – likti saugoma-me bare nuo Daugirdiškių kaimo iki neries upės ties Valiukiškių kaimu ir taip pat jame nepraleisti galimo priešo pajėgų veržimosi;

V pėst. pulkui (vadas – plk. ltn. Vl. Reklaitis, trys batalionai) – vasario 15 d. 11 val. išvykti iš Kaišiadorių ir per Žiežmarius–užuguostį vasario 16 d. 13 val. nu-vykti į Aukštadvarį ir, prisilaikant atsargumo priemonių, būti divizijos atsargoje;

VII pėst. pulkui (vadas – plk. ltn. J. Čaplikas, du batalionai) – būti divizijos atsargoje.

Prie VI pėst. pulko priskirtos VI ir Ix baterijos. V baterija perduota V pėst. pulko vado žinion, o III ir sunkioji baterijos paliktos atsargoje. Divizijos štabas – Kaišiadorių geležinkelio stotyje. Intendantūros ir artilerijos sandėlis, evakuacijos punktas, automobilių būrys, I raitelių pulko vienas eskadronas ir minosvaidžių kuopa sutalpinti Žiežmarių dvare.

Divizijos vado plk. ltn. I. Musteikio pavaduotojai buvo plk. ltn. Pr. Tvaro-nas ir plk. ltn. J. Čaplikas78.

Vasario 15 d. IV pėst. divizijos vadas plk. ltn. K. Ladyga divizijos kairia-jam sparnui apsaugoti iš Alytaus į Varėnos–Bobriškių–Jakėnų rajoną išsiuntė xII pėst. pulko vieną pilnos sudėties batalioną, pionierių būrį, pusę raitų žvalgų komandos ir IV artilerijos pulko xI lauko bateriją. Be demarkacijos linijos gyni-mo, šioms pajėgoms įsakyta tuojau pradėti ardyti tiltus per Merkio upę ir visaip kliudyti lenkams prasiveržti į vakarus nuo demarkacijos linijos79.

Lenkų puolimo išvakarėse neutralios zonos apsaugoje buvo išsidėsčiusios šios VI pėst. pulko II bataliono (laikinai jam vadovavo V kuopos vadas ltn. Vyt. Buragas) pajėgos:

IV kuopa (vadas – vyr. ltn. P. Bobrauskas) – strielčiškių–Kalėnų–Kaniūkų kaimuose; kuopos vadavietė – Bytautonių kaime;

V kuopa (vadas – ltn. Vyt. Buragas) – spenglininkų–Gudakiemio–Panošiš-kių–spindžiaus kaimuose; kuopos vadavietė – samninkų kaime;

VI kuopa (vadas – vyr. ltn. V. G. (?)) – strėvos, Bagdanonių–Daugirdiškių kaimuose; kuopos vadavietė – Bagdanonių kaime.

78 1923 m. vasario 14 d. įsakymas nr. 1 iii pėst. divizijai, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 71–72.79 iv pėst. divizijos štabo 1923 02 15 telefonograma nr. 116 gen. štabo operacijų skyriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 93–94.

182182


Vienai kuopai teko saugoti apie 10 km pločio barą, tad sargybos buvo išdės-tytos retai, nes vientiso fronto nebuvo.

Pulko štabas, I ir III batalionai ir kiti pulko daliniai buvo išsidėstę Kruonio, Darsūniškio ir Lapainos kaimuose80. saugoti ir žvalgyti barą kariuomenei talki-ninkavo šauliai. šiame ruože veikė f. šemetos vadovaujamas šaulių būrys81.

Kaip minėjome, dar 1923 m. vasario mėn. pradžioje lenkai į Valkininkų–Rū-diškių rajoną buvo atsiuntę gausią kariuomenės dalį. Jau vasario 12 d. vadinamosios lenkų „partizanų“ pajėgos, sustiprintos 2 kulkosvaidžiais, puolė neutralioje zonoje 4 km į vakarus nuo Valkininkų miestelio esantį Pūčkarnių kaimą. Tačiau vietos lietuvių partizanams atkakliai pasipriešinantis lenkai turėjo pasitraukti. Vasario 14 d. popietę lenkai puolimą pakartojo ir minėtą kaimą užėmė. Tačiau vakare atkakliomis vietos gyventojų partizanų pastangomis jie iš Pūčkarnių buvo išvyti82 (žr. 1 schemą).

Vasario 15 d. 6 val. ryto prasidėjo lenkų reguliariosios kariuomenės dalių veržimasis į neutralią zoną Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio stočių ruože. Vie-tos grynai lietuviškų kaimų gyventojai partizanai priešą sutiko smarkia ugnimi. Tuo tarpu tuometinė lenkų spauda visam pasauliui skelbė, jog neutralios zonos gyventojai juos sutikę „entuziastingai“ (!). Po atkaklių mūšių 12 val. lenkams pavyko užimti Klepočių ir Vaikštenių kaimus83.

Tą pat dieną nuo 14 iki 18 val. lenkai didelėmis jėgomis (beveik 2 pėstinin-kų batalionai ir 1 raitelių eskadronas) puolė Leipūnų kaimą. Vietos partizanams smarkiai pasipriešinus, lenkai to kaimo užimti neįstengė. Kovų metu jie patyrė ir nemažų nuostolių: 4 kariai buvo nukauti, 6 sužeisti ir 2 pateko lietuvių nelaisvėn. Abu belaisviai buvo 31 „celny“ bataliono (pasienio apsaugos dalies – V. L.) III kuopos kareiviai. Vienas vietos gyventojas buvo lengvai sužeistas84.

smarkios kovos tarp lenkų kariuomenės ir lietuvių partizanų tą dieną vyko prie Pūčkarnių kaimo ir Leipūnų viensėdžio. Puldami gausiomis pajėgomis lenkai Pūč-karnių kaimą užėmė, nors ir buvo nukautas jų 1 karininkas, o 15 „celny“ bataliono kulkosvaidžių kuopos 1 kareivis pateko į nelaisvę. Lietuviai nuostolių nepatyrė.

Vis dėlto iki tos dienos vakaro lenkų kariuomenei minėtame ruože pavyko užim-ti šiuos punktus: geležinkelio liniją tarp Valkininkų ir Rūdiškių stočių, Karpiškių,

80 matas naujokas, kautynės su lenkais 1923 m. vasario 15–23 dienomis, Karys, niujorkas, 1975, nr. 6, p. 204.81 dr. a. rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, p. 407.82 v. j. lenkų lietuvos puolimas, Karys, 1923 02 22–28, nr. 8.83 ten pat.84 lenkų kariuomenės puolimas neutralios zonos valkininkų–rūdiškių geležinkelio stočių ruože va-sario 15 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 95.

183


1 schema. Valkininkų–Rūdiškių kautynės 1923 m. vasario 15–23 d.(iš kn. Dr. A. Rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. 3, cleveland, 1982)

184184


Kuklių, Pūčkarnių, Vaitakarčmio, Klepočių, Vaikštenių, Ąžuolijų kaimus, Leipūnų viensėdį ir Valkininkų geležinkelio stotį. šiose kovose lenkų partizanai nedalyvavo. Puolančios lenkų kariuomenės užnugaryje buvo lenkų baudžiamoji žandarmerija85.

Vasario 16 d. lenkų kariuomenė, verždamasi pirmyn į vakarus nuo Valkinin-kų–Rūdiškių geležinkelio linijos, 9 val. privertė mūsų partizanus pasitraukti iš Leipūnų kaimo ir prisiartino prie lietuvių kariuomenės sargybų neutralios zonos pasieny. Puldama gerokai didesnėmis jėgomis, lenkų kariuomenė per dieną mūsų kariuomenės sargybų linijoje užėmė Žilinų, Panošiškių, Jakėnų, strielčiškių, Ka-lėnų, spenglininkų, Daugėliškių, solomiankos, smalių kaimus. Lietuvių sargy-bos atsitraukė ties Kaniūkų–Damononių–Vergakiemių–Puodžių kaimų linija86. naktį iš vasario 16 į 17 d. lietuviai mėgino strielčiškius susigrąžinti, bet gausios lenkų kariuomenės pajėgos šį puolimą sustabdė87.

susiklosčius tokiai nepalankiai padėčiai, III pėst. divizijos vadas plk. ltn. I. Musteikis vasario 16 d. 23 val. įsakė VI pėst. pulko vadui plk. ltn. Pr. Tvaronui imtis visų priemonių buvusiai ankstesnei padėčiai atstatyti88. VI pėst. pulko vadas plk. ltn. Pr. Tvaronas, vykdydamas minėtą įsakymą, pakėlė ant kojų atsargoje buvusius I ir III batalionus. nepaisant šalčio, užpustytų kelių, abu minėti batalionai su pulko vado žinioje buvusia VI baterija itin greitai atskubėjo į onuškį, atlikdami 40 km žygį.

Tuo metu pulko IV ir V kuopų sargybos iš savo postų jau buvo pasitraukusios ir tik VI kuopa dar laikėsi užimtose pozicijose. susipažinęs su realia padėtimi vie-toje, plk. ltn. Pr. Tvaronas įsakė I bataliono vadui kpt. K. Mackevičiui, susitelkus Gruožninkuose, pulti ir užimti spenglininkų, Kaniūkų, Kalėnų, strielčiškių kai-mus. II bataliono vadu pulko vadas vietoj ltn. Vyt. Burago paskyrė kpt. J. Barkaus-ką. Bataliono puolimą turėjo paremti VI baterija. III bataliono vadui kpt. A. sinke-vičiui, įsakyta susitelkus samninkėliuose, pulti ir užimti Gudakiemio kaimą89.

Vykdydamos pulko vado įsakymą, vasario 17 d. VI pėst. pulko dalys dėjo daug pastangų ankstesniajam sargybų išdėstymui atstatyti. Tam buvo surengta keletas kontrpuolimų. Kai kuriuos iš jų rėmė artilerija. I kuopa puolė ir užėmė spenglininkus; II kuopa užėmė Kaniūkus, tačiau iš Kalėnų kaimo išvyti priešo nepavyko; III kuopa užėmė zakorius ir juose įsitvirtino; III bataliono daliniai

85 lenkų kariuomenės puolimas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 95–97.86 reliacija mūšių su lenkais 1923 02 14–23 rajone į vakarus nuo geležinkelio linijos valkininkai–rū-diškės, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 144.87 ten pat.88 iii pėst. divizijos štabo 1923 02 16 telefonograma nr. 202 vi pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 144.89 matas naujokas, kautynės su lenkais..., p. 205–206.

185


užėmė Gudakiemio kaimą. Tą dieną buvo surengta daug kontrpuolimų, kuriuos rėmė artilerija. smarkesni smūgiai buvo kreipti į smalių kaimą, kur buvo vie-nas priešo pėstininkų batalionas su kulkosvaidžiais, ir į gretimus solomiankos ir Daugėliškių kaimus. Iš pastarųjų dviejų kaimų priešas buvo išvytas. Lenkai, gavę pastiprinimą, išsilaikė tik smalių kaime90.

Puolant lenkus (vasario 17 d.) strielčiškių–Palielukio kaimų ruože, išryš-kėjo dideli artilerijos trūkumai. VI lengvoji baterija savo užduotį vykdė gerai, tačiau Ix lengvoji baterija (vokiškos patrankos) nesugebėjo laiku užimti pozicijų ir atidengti ugnies. 5 sviediniai krito visai kita kryptimi – 2–3 km į šalį nuo tai-kinio, kiti sviediniai krisdavo tai priešais, tai mūsų puolančios pėstininkų gran-dinės užnugaryje. Vasario 18 d. apie 15 val. dėl netikslaus Ix baterijos šaudymo Vergakiemio kaime sviediniais buvo sužeisti 2 mūsų kareiviai, iš kurių 1 mirė. Tarp stebėjimo punkto ir šios baterijos blogai veikė telefono ryšys. Iš vasario 18 d. iššautų 242 sviedinių 48 užtaisai visai nesuveikė, apie 15 proc. suplyšo tūtos ir apie 15 proc. sviedinių nepasiekė priešo pozicijų. Pulko vadui plk. ltn. Pr. Tvaro-nui sustabdžius Ix baterijos ugnį, strielčiškių kaimą atakavo vien tik pėstininkai ir jį užėmė91. Lenkai mūšiuose su lietuviais savo artilerijos niekur nenaudojo.

Kovų ties strielčiškiais metu į nelaisvę paimti 15 „celny“ bataliono IV kuo-pos 1 vadas ir 2 kareiviai. Vietos gyventojų pranešimais, vasario 17–18 d. lie-tuvių kontrpuolimo metu buvo nukauta 18 lenkų kareivių, o 45 buvo sužeisti. Mūsų VI pėst. pulko nuostoliai tomis dienomis: 3 nukauti, 11 sužeistų, 4 pateko nelaisvėn ir 8 kareiviai dingo be žinios92.

naktį iš vasario 17 į 18 d. mūsų kariuomenė atsiėmė iš lenkų smalius.Vasario 17 d. lenkai veržėsi ir kairiajame III pėst. divizijos sparne. Čia jiems

pavyko užimti mums skirtos neutralios zonos chvoščyznos, Jančiūnų ir Viliūniš-kių kaimus prie Vievio–Rykantų ruožo geležinkelio linijos. Po to puolė nuobariš-kių kaimą, bet buvo nuo jo nuvyti93. naktį iš vasario 18 į 19 d. lenkai pasitraukė iš chvoščyznos, Jančiūnų, Daniliškių, Viliūniškių kaimų ir apsistojo ties Tautų są-jungos Tarybos nustatyta linija. Tačiau iš Ausieniškių, Karageliškių ir Žarnavalkos neutralioje zonoje tarp geležinkelio, Vievio ir neries upės nepasitraukė94.

90 iii pėst. divizijos bare vasario 17 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 101.91 vi pėst. pulko vado plk. ltn. pr. tvarono 1923 02 19 slapta telefonograma nr. 103 iii pėst. divizijos vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 111.92 iii pėst. divizijos bare 1923 02 17–18 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 103–104.9� ten pat, l. 2.94 iii pėst. divizijos susirašinėjimas su gen. štabo operacijų skyriumi 1923 02 18, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 105.

186186


Vasario 19 d. 8 val. lenkai puolė į šiaurės vakarus nuo Valkininkų gele-žinkelio stoties esantį Palielukio kaimą ir jį užėmė. Tačiau po 3 valandų mūsų kariuomenė per VI pėst. pulko dalių kontrpuolimą jį atsikovojo95.

Vasario 21 d. 1 val. 30 min. IV pėst. divizijos dalys pietuose puolė lenkus, norėdami iš jų perimti Paakmenės kaimą. Puolime dalyvavo 85 kareiviai, 2 kari-ninkai su sunkiaisiais ir 4 su lengvaisiais kulkosvaidžiais. Tačiau lenkai, turėdami stipresnes pajėgas ir pritraukę rezervus, mūsų puolimą atrėmė. Lietuviai patyrė tokius nuostolius: 3 kareiviai sužeisti, 1 sužeistas pateko lenkams į nelaisvę, 5 dingo be žinios, netekta 1 lengvojo kulkosvaidžio. Lenkų 4 kareiviai nukauti.

Mūšio metu išeikvota 18000 šovinių ir panaudotos 22 granatos. Po 3 va-landas užtrukusio mūšio lietuvių dalys pasitraukė. Tą pačią dieną susirėmimai su lenkais įvyko ties Paručių ir Kamiankos kaimais96. Iš Valkininkų į Mielupių, Bortelių, Biekšų ir smalninkų kaimus buvo atsiųsta daugiau lenkų kareivių. Prie geležinkelio tilto ties Pamerkių kaimu pastatytos 2 patrankos97.

Po šių susirėmimų įtampa Varėnos–Valkininkų bare pamažu atslūgo. Vasario 23 d. lenkai pasitraukė iš Paakmenės, o dar po poros dienų paliko Kalėnų ir aplinki-nius kaimus. šiapus neutralios zonos nebeliko nė vienos lenkų užimtos vietovės.

Lenkai pirmieji užėmė jiems skirtas neutralios zonos vietoves ir pradėjo žymėti naują administracinę liniją, kuri Lietuvoje buvo vadinama demarkacine linija. Ją nuvedus, mūsų kariuomenės daliniai užėmė Lietuvai skirtą neutralios zonos dalį. Vėliau jie buvo pakeisti pasienio policija.

Taigi Pamerkio–Valkininkų–Rūdiškių rajone visa neutrali zona, taip pat ir Varėnos–Valkininkų–Rūdiškių geležinkelis atiteko lenkams. šio ruožo lenkų užimtoje zonoje beveik visi gyventojai buvo lietuviai.

ši demarkacijos linija išliko iki 1939 m. rugsėjo mėn.III pėst. divizijos štabo duomenimis, mūšių su lenkais Valkininkų–Rūdiškių

bare 1923 m. vasario 14–23 d. VI pėst. pulkas neteko 3 žmonių, 13 buvo sužeisti, 9 pateko nelaisvėn ir 1 karininkas su 2 kareiviais dingo be žinios. Paimta nelais-vėn 1 lenkų karininkas ir 9 kareiviai, o 4 kareiviai žuvo98. M. naujoko teigimu, ginant Lietuvos teritoriją, žuvo 8 VI pėst. pulko ir 2 IV pėst. divizijos (Alytaus įgulos) kareiviai99.

95 ten pat, l. 106.96 iv pėst. divizijos bare 1923 02 21, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 110–111.97 ten pat.98 l. e. iii pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. a. gepfnerio 1923 07 12 slaptas raštas nr. 236 gen. štabo operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 144.99 matas naujokas, kautynės su lenkais..., p. 207.

187


VI pėst. pulko kariai ir jo vadas plk. ltn. Pr. Tvaronas kovose parodė daug ryžto ir drąsos. 8 karininkai, tarp jų ir pulko vadas, bei apie 30 kareivių ir puska-rininkių buvo apdovanoti Vyčio Kryžiais100.

Aptarus 1923 m. vasario 18 d. sėkmingai pasibaigusias VI pėst. pulko ko-vas ties strielčiškėmis, paminėtinas dar vienas reikšmingas įvykis – incidentas su Anglijos karo atstovu prie Lenkijos Vyriausybės gen. A. carton de Wiart. Tą dieną III kuopos vadui kpt. P. soltanui su savo kariais užėmus strielčiškius ir juose įsitvirtinus, apie 16 val. iš neutralios zonos atvyko minėtas anglų generolas A. carton de Wiart, lydimas adjutanto mjr. e. H. Grandt ir dviejų lenkų karininkų – kpt. Dunin–Wasowicz ir kpt. Mirski. Jie ieškojo prieš tai čia su lietuviais ko-vojusios lenkų kuopos. Mūsų kariuomenės sargybos minėtus karininkus sulaikė ir pristatė kuopos vadui, buvusiam tuo metu zakorių kaime, kur jie pernakvo-jo. Rytojaus dieną anglų karininkai buvo pakviesti vykti į pulko štabą onuškio miestelyje. Anglų generolas kategoriškai atsisakė tai daryti, pareikšdamas, jog jeigu Lietuvos vadovybė su juo norinti pasimatyti, jis sutinkąs jos palaukti zako-rių kaime. Apie tai buvo pranešta onuškyje buvusiam VI pėst. pulko vadui plk. ltn. Pr. Tvaronui. šis, pasitaręs su III pėst. divizijos vadu plk. ltn. I. Musteikiu, per I bataliono vadą kpt. K. Mackevičių, o šis per III kuopos vadą kpt. P. soltaną pranešė generolui, jog, atsisakius vykti, jie į pulko štabą būsią pristatyti jėga. Va-sario 19 d. rytą gen. A. carton de Wiart su abiem lenkų karininkais, lydimi mūsų karininko Jasėno ir dviejų raitų žvalgų, apie 9 val. rogėmis atvyko į pulko štabą. Pristatant juos į štabą, fizinė jėga nebuvo panaudota, jie tik buvo nuginkluoti ir su užrištomis akimis. Minėtą misiją III pėst. divizijos vadas plk. ltn. I. Mustei-kis savo asmeniniu automobiliu atvežė į Kruonį, o ten buvo atsiųstas iš Kauno automobilis su kariuomenės vado gen. ltn. J. stanaičio adjutantu, kuris anglų karininkus priėmė ir su jais išvyko į Kauną. Čia jie buvo apgyvendinti „Rūtos“ viešbutyje. Vasario 20 d. įsikišus Anglijos atstovybei, jie buvo paleisti. Kitą die-ną abu anglų karininkai traukiniu per Virbalį išvyko iš Lietuvos101.

Apie anglų generolo ir jo palydovų sulaikymą užsienio (ypač anglų ir pran-cūzų) spaudoje buvo daug ir piktai rašoma. Anglijos Vyriausybė įteikė Lietuvos Vyriausybei notą ir pareikalavo pasiaiškinti. Lietuvos Vyriausybė dėl gen. A.

100 ten pat.101 iii kuopos vado kpt. p. soltano 1923 02 19 d. pranešimas i bataliono vadui nr. 21, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 46–47; vi pėst. pulko ltn. k. jasėno 1923 02 19 pareiškimas nr. 10 ii bataliono vadui, ten pat, l. 47–48; vi pėst. pulko vado plk. ltn. pr. tvarono 1923 02 21 pareiškimas nr. 10 iii pėst. divizijos vadui plk. ltn. i. musteikiui, ten pat, l. 43; l. e. gen. štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus 1923 03 01 paaiškinimas apie patekimą į lietuvos teritoriją anglų gen. a. Carton de Wiart ir mjr. e. H. grandt, ten pat, l. 62.

188188


carton de Wiart sulaikymo Anglijos Vyriausybės atsiprašė.Karo istorikas plk. ltn. K. Ališauskas vėliau išeivijos spaudoje gyrė anglų

generolą kaip tikrą anglų džentelmeną, apie jo sulaikymą niekam nieko nesa-kiusį102. Tačiau visiškai kitokio įvertinimo minėtas anglų generolas susilaukė išeivijos spaudoje iš plk. o. urbono. Jo teigimu, šis generolas buvęs „100% ar-šus lenkomanas“, gynęs vien tik lenkų interesus, kiekviena proga mėginęs lietu-vius įžeisti ir pažeminti. Generolo knygoje „Laiminga odisėja“ akivaizdžias jo simpatijos lenkams ir neapykanta lietuviams. Dar 1923 m. jis gavęs Lenkijoje išsinuomoti dvarą, už kurį nereikėjo lenkams mokėti nė vieno zloto nuomos. Ten išgyvenęs iki II pasaulinio karo. Knygoje minima, kad net pats Pilsudskis, pasikvietęs pas save šį generolą, padėkojo jam už tą didelį patarnavimą, kurį jis padaręs Lenkijai103.

5. Lenkų karinės akcijos neutralios zonos Širvintų–Giedraičių ruože

1921 m. pradžioje šį neutralios zonos barą nuo dešiniojo neries upės kranto ties Valiukiškių kaimu iki Latvijos sienos ties Kurzumo dvaru saugojo I pėst. divizija. nagrinėjamuoju laikotarpiu jai paeiliui vadovavo: gen. ltn. st. nastopka (1920 08 23–1921 07 29), gen. ltn. K. Kleščinskas (1921 07 29–1923 08 03), plk. P. Tamašauskas (IV pėst. pulko vadas), nuo 1923 08 03 tas pareigas ėjęs laikinai. Divizijos štabas buvo ukmergėje. Diviziją sudarė I, IV ir VII pėst. pulkai, IV ir x lauko baterijos, šarvuotas automobilis ir pionierių būrys. Prie divizijos dar buvo priskirtas III dragūnų „Geležinio Vilko“ pulko vienas eskadronas, kuris dislokuotas zarasuose104.

IV pėst. pulkas (vadas – kpt. J. Variakojis) saugojo barą nuo Valiukiškių iki Rimučių kaimo imtinai. Pulko štabas buvo Paširvinčio dvare. Pulkui buvo priskirta x lauko baterija, būriais suskirstyta Musninkų dvare ir Michailiškių vienkiemyje. Minėtą barą pulkas gynė vieno bataliono pajėgomis. Jo štabas buvo Musninkuose, kiti du batalionai buvo atsargoje: vienas Levainių dvaro rajone, o kitas Musninkuo-

102 k. ališauskas, kautynės prie valkininkų ir rūdiškių geležinkelio ruožo 1923 m. vasario 15–23 d., Karys, niujorkas, 1972, nr. 9, p. 327.103 o. urbonas, anglų generolo sulaikymas, Karys, niujorkas, 1973, nr. 4, p. 127.104 i pėst. divizijos štabo karo dienynas kovų su lenkais metu (1921–1922 m.), LCVA, f. 929, ap. 3, b. 337, l. 1.

189


se. Batalionai jiems patikėtą barą saugojo iš eilės, pasikeisdami105.Barą nuo Rimučių kaimo iki Giedraičių ežero vakarinio kranto saugojo I

pėst. pulkas (vadas – mjr. Vl. skorupskis). Jo štabas buvo Bartkūnų kaime, netoli ukmergės–širvintų plento. Pulkas barą taip pat saugojo vienu batalionu, kurio štabas buvo staškūniškyje. II batalionas buvo išsidėstęs Rubikonių kaimo apy-linkėje, o III – Bagaslaviškio miestelyje.

VII pėst. pulkas (vadas – plk. ltn. edv. Adamkevičius) ir jo štabas buvo ukmergėje. Čia buvo ir divizijos maisto, pašaro bei artilerijos sandėliai106.

1921 m. vasario 1 d. divizijos vado gen. ltn. st. nastopkos įsakymu IV ir VII pėst. pulkai apsikeitė vietomis – baro apsaugą perėmė VII pėst. pulkas. Be to, šio pulko vadui buvo įsakyta perimti savo žinion tilto per nerį ties Čiobiškiu apsaugą ir pastatyti ten nuolatinę sargybą107.

Priklausomai nuo nestabilios politinės situacijos ir neutralios zonos pasienyje vykstančių dažnų lenkų kariuomenės pergrupavimų ir jos veiksmų, lietuvių karinių dalių (batalionų, kuopų, sargybų) dislokacija taip pat dažnai buvo keičiama.

Vietoje lenkų spaudoje skelbiamos gen. L. Želigovskio kariuomenės demo-bilizacijos 1921 m. vasario mėn. pabaigoje pastebėtas jos mobilizavimas ir ragi-nimas kovų su lietuviais metu iš Lenkijos atvykusiems kariams pasilikti Vilniaus krašte savanoriais arba papildyti organizuojamos vietinės milicijos bei partizanų būrius. Vasario 22 d. bare prieš širvintas buvo išsidėstęs lenkų I Vilniaus pulkas, kurio štabas – Maišiagaloje. Čia buvo telkiamos vis naujos pėstininkų dalys. Bare prieš Giedraičius sutelktas xIII ulonų pulkas, kurio štabas buvo Paberžėje. Lenkų karinė vadovybė niekaip negalėjo atleisti lietuviams už patirtą gėdingą pralaimėjimą 1920 m. lapkričio mėn. pabaigoje ties širvintomis, Giedraičiais bei Musninkais ir, pasitaikius pirmai progai, siekė revanšo108.

Kaip jau minėjome, nuo 1920 m. pabaigos abiejų pusių (lietuvių ir lenkų) ka-riams buvo draudžiama peržengti neutraliąją zoną. Iš pradžių ir vieni, ir kiti šio reika-lavimo laikėsi. Tačiau jau 1921 m. pabaigoje lenkai nedidelėmis partizanų grupėmis ėmė vykdyti ne tik neutralios zonos gyventojų, bet ir jos pasienyje buvusių lietuvių lauko sargybinių, sargybų ir net užtvarų užpuldinėjimus ir apšaudymus. Toliau tie užpuldinėjimai įvairiose širvintų–Giedraičių rajono vietose vyko 2–3 kartus per sa-vaitę, juose neretai dalyvaudavo ir uniformuoti reguliariosios kariuomenės kariai.

105 ten pat.106 ten pat, l. 4.107 ten pat, l. 5, 9.108 ten pat, l. 7–8.

190190


Pirmas toks 15 ginkluotų lenkų kareivių apsilankymas neutralioje zonoje įvyko jau 1921 m. sausio 14 d. netoli širvintų esančiame Beržės kaime. Apiplėšę gyventojus, lenkai pasitraukė109. naktį iš vasario 3 d. į 4 d. į Viršuliškių dvarą atvykę lenkai ėmė šaudyti į Daubariškio kaime buvusias lietuvių sargybas. Dvie-jų lenkų kulkosvaidžių ugnis buvo atidengta ir iš Papiernios kaimo. Lenkai kurį laiką šeimininkavo minėtame Papiernios bei Paspėrių ir Meiliūnų kaimuose110.

Tuo metu netoli širvintų miestelio buvusiame Akmenių dvare stovėjo I pėst. pulko kuopa. Kovo 18 d. jos vadas, gavęs žinią, jog širvintų link artėja lenkų kareivių kuopa, pasiuntė 4 kareivius į miestelį žinios patikrinti. širvintose tie kareiviai lenkų buvo netikėtai užklupti, pateko nelaisvėn ir 3 vietoje sušau-dyti, vienam iš jų pavyko pasprukti. Tuo metu į pietus nuo širvintų miestelio sargyboje buvę VII pėst. pulko 2 kareiviai, išgirdę šaudymą, nuėjo pasižvalgyti. Jie irgi lenkų buvo suimti ir ties Kielių kaimu taip pat sušaudyti. Apiplėšę keletą miestelio gyventojų, lenkai pasitraukė. nužudyti lietuvių kariai kovo 19 d. buvo iškilmingai palaidoti ukmergės kapinėse111.

Kraupų nusikaltimą lenkai įvykdė tų metų kovo 22 d. Įtardami palankumu lie-tuviams, jie Jauniūnų kaime sušaudė kleboną kunigą Kazimierą Lajauską112 į Vilnių vykusį pirkti zibalų bažnyčiai liturginių daiktų. ši žinia sukrėtė Lietuvos visuomenę.

Lenkams į neutralios zonos pasienį širvintų–Giedraičių bare telkiant vis daugiau kariuomenės ir padažnėjus jų provokacijoms, generalinis štabas 1921 04 16 įsakė I, IV ir VII pėst. pulkų vadams griežčiau kontroliuoti savo karių, šaulių bei partizanų veiksmus, neleisti jiems peržengti neutralios zonos linijos, kad nesudarytų lenkų vadovybei preteksto imti prieš Lietuvą stambių puolamųjų veiksmų ir užgrobti jos naujų teritorijų. nusižengusius šiam įsakymui įsakyta perduoti karo lauko teismui113.

1921 m. gegužės 17–18 d. I pėst. divizijos dalių dislokacijoje įvyko tam tikrų pokyčių. I pėst. pulkas su I baterija, šarvuotu automobiliu ir automobilių būriu persikėlė į ukmergės rajoną ir perėmė iš jame buvusio IV pėst. pulko visas įgulas bei sargybas. Jis liko I pėst. divizijos rezerve. Iki tol šio pulko saugotą barą perėmė kpt. J. Variakojo vadovaujamas IV pėst. pulkas su IV lauko baterija114.

109 ten pat, l. 2.110 ten pat, l. 5.111 i pėst. divizijos vado gen. ltn. st. nastopkos 1921 03 20 telefonograma nr. 76 generalinio štabo viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 305, l. 49–50.112 i pėst. divizijos štabo karo dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 337, l. 11.113 ten pat, l. 14.114 ten pat, l. 22.

191


Tačiau tuo persitvarkymai I pėst. divizijos gyvenime nesiliovė. 1921 m. liepos 29 d. I pėst. divizijos vadą gen. ltn. st. nastopką paskyrus kariuomenės inspektoriumi, vadovavimą divizijai perėmė plk. K. Kleščinskas115. Rugsėjo 19 d. VII pėst. pulkas (vadas – plk. ltn. edv. Adamkevičius) buvo perkeltas į Žiež-marius III pėst. divizijos vadovybės žinion. Tuo tarpu į ukmergę I pėst. divizi-jos vadovybės žinion buvo atsiųstas iš III pėst. divizijos rezerve buvęs III pėst. pulkas (vadas – mjr. A. Jakaitis), kuris perėmė iš I pėst. pulko visas įgulos sar-gybas116. Iki tol saugotą VII pėst. pulko barą perėmė I pėst. pulkas (vadas – mjr. Vl. skorupskis). IV pėst. pulko vadą kpt. J. Variakojį dar rugsėjo 1 d. paskyrus eiti III pėst. divizijos štabo viršininko pareigas, vadovauti minėtam pulkui buvo paskirtas plk. P. Tamašauskas117.

Po visų šių pertvarkymų 1922 m. sausio 1 d. I pėst. divizijoje buvo I, III ir IV pėst. pulkai, I artilerijos pulko I, IV ir VII baterijos ir laikinai priskirtos ka-rinės dalys: II pionierių kuopa, I automobilių komanda ir šarvuotas automobilių būrys. Divizijos štabas su komandomis ir toliau liko ukmergėje. I pėst. pulkas saugojo barą nuo Valiukiškių kaimo prie neries iki Rimučių kaimo. Baras, kaip ir anksčiau, buvo saugomas vienu batalionu, kurio štabas buvo Paširvinčio dvare. Kuopų vadai buvo Kunigiškiuose, Musninkuose ir Lapšių dvare. Kitos pulko da-lys buvo atsargoje Gelvonų dvaro rajone. Pulko štabas irgi buvo Gelvonų dvare.

IV pėst. pulkas užėmė barą nuo Rimučių kaimo iki Giedraičių miestelio imti-nai. Jo štabas buvo šešuoliuose. Pulkas barą saugojo taip pat vienu batalionu, kurio štabas buvo staškūniškio kaime. Kuopų vadai buvo Akmenių, šešuolėlių, Marty-niškių kaimuose. Kitos pulko dalys buvo atsargoje šešuolių miestelio rajone.

III pėst. pulkas saugojo barą nuo Giedraičių iki sienos su Latvija. Barui ginti buvo skirtas taip pat vienas batalionas, kurio štabas buvo utenoje. Kuopų vadai buvo Molėtuose, Kuktiškėse ir Gateliuose. Pulko štabas ir kitos dalys, kaip minėjome anksčiau, buvo ukmergės mieste ir rajone118.

Lenkų karinė vadovybė, siekdama revanšo dėl anksčiau minėto pralaimė-jimo lietuviams 1920 m. pabaigoje, neutralioje zonoje išskirtinį dėmesį skyrė širvintų bei Giedraičių vietovėms ir bet kokiais būdais siekė jas užimti. šios vietovės lenkams buvo itin reikšmingos keliais aspektais: a) strateginiu – nuo stambaus širvintų miestelio iki Vilniaus tebuvo apie 50 km, o nuo Giedraičių – dar mažiau; b) abu miesteliai ir jų apylinkės buvo smarkiai sulenkinti ir dalis

115 1921 m. įsakymai lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l. 231.116 i pėst. divizijos štabo karo dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 337, l. 40.117 1921 m. įsakymai lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l. 266.118 i pėst. divizijos štabo karo dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 337, l. 59.

192192


jų gyventojų siekė prisijungimo prie Lenkijos. Be to, neutralios zonos teritori-joje – širvintose – buvo susikūrusi lietuviškoji valdžia – valsčiaus valdyba, kuri Tautų sąjungos kontrolės komisijos buvo įgaliota atlikti vietos administracijos ir teismo reikalus. Pastarasis faktas lenkus labai siutino.

Todėl neatsitiktinai jau 1921 m. gruodžio mėn. prieš lietuvių I pėst. divizi-jos saugomą barą lenkų karinė vadovybė sutelkė dideles karines pajėgas. Ypač daug buvo sukoncentruota kavalerijos. Vis dažniau uniformuoti lenkų kariai ėmė pulti lietuvių sargybas. Lietuviams palanki širvintų milicija, susiorganizavusi iš vietinių apylinkės jaunų vyrų, neįstengė viena širvintų miestelio ir jo gyventojų apginti. Pastebėję ar sužinoję apie besiartinančius lenkų partizanus, jie palikdavo miestelį, bėgdavo į Akmenius, kur buvo IV pėst. pulko kuopos karių rezervas su viršininku, ir prašydavo pagalbos. Tokiais atvejais lietuvių kariai patikrindavo gresiančio pavojaus mastą ir, jei leisdavo laikas ir įsitikindavo, jog lenkai tikrai artėja prie širvintų, atskirų sargybinių šautuvų ugnimi, dažniausiai iš tolokų dis-tancijų, juos apšaudydavo ir priversdavo pasitraukti.

Tuo metu širvintų milicijos organizavimu ir jos veikimu rūpinosi pats širvintų valsčiaus viršaitis Povilas Žukauskas ir jo pagalbininkai Petrauskas ir Gruzdys. Viršaitis itin sumaniai ir rūpestingai veikė lietuvių naudai ne tik organi-zuodamas miliciją, pildydamas fiktyvias knygas (bylas), reikalingas atsiskaityti Tautų sąjungos kontrolės komisijos nariams, bet ir palaikė glaudžius ryšius su IV pėst. pulko štabu ir baro viršininku. Atvykdamas kartas nuo karto į šešuolius, jis pranešdavo štabui apie sužinotus lenkų planus, bendrą padėtį širvintose ir apylinkėse. Lenkams pradėjus atkakliau miestelį puldinėti ir iškilus grėsmei jį prarasti, pageidaudavo būtinai suteikti ginkluotą karinę pagalbą jam apginti. Pul-ko vadovybė gerai suprato, jog lenkams užėmus širvintas ir juose įvedus savąją tvarką netoli esančiuose Akmenių ir šniponių kaimuose pulko sargybų padėtis būtų neįmanoma119. nuo to laiko lietuvių artimiausios sargybos buvo perspėja-mos ir turėjo galimybę suteikti širvintoms pagalbą, dažniausiai panaudodamos šautuvų ugnį ir priversdamos lenkus pasitraukti.

Tačiau vėliau, lenkams pradėjus puldinėti širvintas vis didėjančiomis pa-jėgomis ir iškilus pavojui netekti širvintų, ši ryšio priemonė neteko pirmykštės vertės, kol reikėjo ieškoti naujų sprendimų.

Apie pasunkėjusią padėtį buvo informuota karo vadovybė Kaune ir paprašyta sutikimo pulkui veikti lenkų pavyzdžiu, t. y. leisti saugoti ir ginti širvintas perreng-tiems civiliais rūbais kariams. Tačiau karo vadovybė, nors ir gerai suprato gresiantį

119 trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko partizanų neutralioje zonoje širvintų–giedraičių rajone 1922–1923 m. kautynių aprašymas, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 3.

193


širvintoms pavojų, peržengti neutralią zoną laikė rizikingu ir neleistinu dalyku. Ji motyvavo tuo, jog: 1) tai lenkams suteiktų pagrindą atvirai pulti žymiomis kari-nėmis pajėgomis ir užimti širvintas; 2) taip pasielgus, Tautų sąjungos kontrolės komisija Lietuvos valdžiai pridarytų daug nemalonumų. Be to, ir Lietuvos Vyriau-sybė niekada nebūtų nesutikusi sulaužyti Tautų sąjungos kontrolės komisijai duoto pasižadėjimo neleisti kariams peržengti neutralios zonos.

Tačiau pulkas, siekdamas žūtbūt išlaikyti širvintas ir Giedraičius savo ran-kose, pasiryžo jokiu būdu neįsileisti lenkų į šiuos miestelius. neturėdamas kitos galimybės tai atlikti, jis, remdamasis lenkų pavyzdžiu, griebėsi nelegalių prie-monių – prisiimdamas sau atsakomybę, savarankiškai, nepaisydamas Vyriausy-bės nusistatymo, įleido į neutralią zoną perrengtus civiliais rūbais savo karius. Taigi nuo 1922 m. gegužės 1 d. prasidėjo IV pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karių partizaninė veikla neutralioje zonoje120.

Pirmąjį partizanų būrelio branduolį sudarė IV pėst. pulko VII, VIII ir Ix pėstininkų ir II kulkosvaidžių kuopų kariai savanoriai, ginkluoti vienu lengvuoju kulkosvaidžiu. Tam būreliui vadovauti pasisiūlė ltn. Petras Inickas, pavaduotojas – ltn. Domas Kavaliauskas. Palikus kuopose visus tapatybę įrodančius dokumen-tus, kariams buvo išduoti fiktyvūs asmens liudijimai su širvintų valsčiaus viršaičio P. Žukausko ir raštvedžio J. Ūsavičiaus parašais, patvirtinti valsčiaus antspaudu. Juose buvo nurodyta, jog šie žmonės neutralios zonos įvairių kaimų gyventojai121.

šis partizanų būrelis savo tarnybą neutralioje zonoje vykdė gana sėkmingai, nors šių drąsuolių veikla buvo itin pavojinga ir daug sunkesnė negu atvirose kautynėse. Patekusieji vieni kitiems nelaisvėn, jie tuoj pat vietoje būdavo sušau-domi. Jiems ištisas naktis teko budėti saugant miestelį ir beveik kas antrą naktį atremti smulkius netikėtus lenkų puolimus, pasiskirstant į sargybas į rytus, pietus ar vakarus nuo širvintų, o būrelio branduoliui – miestelyje prie tilto. Poilsiui dienos metu dažniausiai pasilikdavo širvintos upės pakrantėje arba kartais dalis jų pasitraukdavo į Akmenius.

Tuo metu lenkų partizanai į neutralią zoną dažnai pasikviesdavo kariuome-nės dalis. Kariai čia ieškodavo maisto bei pašaro ir skleidė gandus, jog netrukus neutrali zona bus jų užimta. Rytinė neutralios zonos dalis buvo nuolatinėje lenkų partizanų („Milicja Ludowa Pasu neutralnego“) priežiūroje. neutralios zonos komendantu (neįgaliotu santarvininkų komisijos) savavališkai buvo pasiskelbęs Virbalis (buvęs Kauno miesto milicijos vadas, išdavikiškai perėjęs lenkų pusėn),

120 ten pat, l. 4.121 ten pat, l. 5.

194194


pasivadinęs sartonu. Jo štabas buvo Viršūniškių kaime. Lenkų partizanų užimta linija ėjo per Kernavę, Meiliūnų, Papiernios, Kantrimiškio, Avižonių, Ramaško-nių, Alionių kaimus, o Giedraičių rajone – Akmenos, Pustilkos kaimus. Kiek-viename iš šių kaimų stovėjo 5–10 ginkluotų partizanų grupės, vadovaujamos viršininkų. Dauguma partizanų buvo atsiųsti iš Vilniaus ir kt. dalių demobilizuoti kareiviai. Partizanai buvo gerai aprūpinti, jiems mokamas 25000–30000 lenkų markių atlyginimas per mėnesį. Grupės buvo gerai ginkluotos,. didesniosios tu-rėjo kulkosvaidžių. Jų komendantas Virbalis–sartonas aprūpindavo partizanus reikiamais dokumentais bei leidimais nuvykti į Vilnių. širvintų valsčiaus valdy-bos išduoti dokumentai čia negaliojo122.

širvintų ir Giedraičių miestelių gyventojai dėl nuolatinių partizanų susišau-dymų buvo be galo įbauginti. Jiems teko patirti daug moralinių bei materiali-nių skriaudų. susirėmimų metu tarp gyventojų būdavo užmuštų ir sužeistų. Jie maldavo mūsų partizanus ir pulko vadovybę neįsileisti lenkų į miestelius, bandė sulaikyti lenkų puolimus ir taikiu būdu. Antai 1922 m. gegužės 27 d. buvo su-kviestas širvintų miestelio ir apylinkių žymesnių asmenų susirinkimas, išrinkta komisija, į kurią įėjo širvintų bažnyčios kunigas Jonas novickis, stanislovas Kojala, Jonas Ūsavičius, Jonas Adomavičius, Juzefas siemanavičius ir kt., kuri turėjo derėtis su lenkų neutralios zonos komendantu Virbaliu–sartonu. Derybos nuėjo niekais, kadangi pastarasis išdidžiai ir ultimatyviai pareikalavo, kad lietu-vių partizanai ir milicija tuojau paliktų širvintas ir neutralią zoną, teigdamas, jog jis esąs paskirtasis jos viršininkas123.

Tačiau lenkai, negalėdami įveikti ir įsibrauti į širvintas, ruošėsi atkeršyti lietuvių partizanams, gerokai sustiprinę savo jėgas. 1922 m. naktį iš birželio 12 d. į 13 d. įvyko pirmosios iš žymesnių kautynių tarp mūsų partizanų ir lenkų neutralioje zonoje. Tą naktį ltn. D. Kavaliauskas su grupele partizanų budėjo širvintose. Į vakarus, pietus ir pietvakarius nuo širvintų miestelio sustatęs 5 pos-tus, pats su vienu eiliniu budėjo milicijos patalpose pietinėje miestelio dalyje. Ltn. P. Inickas su lietuviais partizanais budėjo Akmeniuose. Apie 1 val. pasigirdo pirmieji lenkų šūviai. Greit iš vakarų pusės pasirodė lenkų grandinė ginkluota lengvuoju kulkosvaidžiu, ji artinosi pamažu, apšaudydama žydų kapines, kur buvo lietuvių postas. netrukus pasirodė dar dvi lenkų grandinės su lengvaisiais kulkosvaidžiais, iš kurių viena slinko nuo Kielių kaimo, o kita – nuo Paširvin-čio dvaro pusės. Mūsų postų sargybiniai traukėsi į pietinę miestelio dalį, iš kur

122 i pėst. divizijos štabo viršininko kpt. j. lanskoronskio 1922 04 25 slaptas raštas nr. 27 i pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 17.123 trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 5–6.

195


apie 3 val. 30 min. pradėjo bendrai veikti prieš iš pietų atslenkančias grandines. Kovodami pietinėje dalyje mūsų partizanai tapo atkirsti nuo šiaurinės miestelio pusės, nes lenkų grandinė, slinkusi žydų kapinių link ir atstūmusi iš ten mūsų postą, įsiveržė į miestelį ties bažnyčia. Todėl ltn. D. Kavaliausko jėgos liko at-kirstos nuo savo rezervo ir lenkų apsuptos iš trijų pusių. Ltn. D. Kavaliauskas, pasinaudojęs tebesančia ankstyvo ryto tamsa, prasiveržė Rimučių kaimo link. Pasiekęs mišką sustojo ir pradėjo kontrpuolimą prieš lenkus, kurių grandinės jau buvo įsiveržusios ir užėmusios pietinę širvintų miestelio pusę. Tuo pat metu ltn. P. Inickas, padalijęs savo rezervą į dvi dalis, pradėjo puolimą. Viena grupė su lengvuoju kulkosvaidžiu, kuriai jis pats vadovavo, prisiartinusi prie širvintos upės pakraščiu, netikėtai atakavo lenkus iš rytų pusės. Antra grupė, vadovaujama jaun. psk. J. Dovydėno, puolė vieškeliu. Dabar jau lenkai mūsiškių buvo apsupti iš trijų pusių: iš vakarų juos supo ltn. D. Kavaliauskas, iš šiaurės – jaun. psk. J. Dovydėnas ir iš rytų ltn. P. Inickas su savo grupėmis spaudė lenkus.

Lenkai kontrpuolimo neatlaikė. nors jų vadai stengėsi sulaikyti savuosius šaukdami „Pirmyn, pirmyn!“ („naprzód, naprzód“), o kartais net lietuviškai „Va-lio!“, veikiausiai norėdami suklaidinti mūsiškius, tačiau visos trys susipainiojusios grupės paskubomis, atsišaudydamos, traukėsi pietų pusėn – Kielių kaimo link.

Iš 150 dalyvavusių kautynėse lenkų dauguma buvo uniformuoti ulonai. šiose kautynėse lenkų jėgos 5–6 kartus viršijo lietuvių jėgas. Lenkų nuostoliai, patikimų vietinių gyventojų žiniomis, buvo tokie: 3 nukauti, 3 sunkiai ir 8–10 lengvai sužeisti. Lietuvių – mirtinai sužeistas jaun. psk. J. Dovydėnas, kuris dar, nors ir sunkiai sužeistas, nušovė vieną lenką. su buvusiais partizanais milicinin-kas Aleksandras Molis pateko į lenkų nelaisvę ir buvo vietoje sušaudytas.

Kautynių metu gerokai nukentėjo ir širvintų miestelis: nukautas 1 žydų tau-tybės gyventojas, o keletas buvo lengvai sužeisti. Iš viso mūsų partizanų būrelio, veikusio labai drąsiai ir energingai, ypač verti pagarbos abu vadai – ltn. P. Inickas ir ltn. D. Kavaliauskas, jaun. psk. J. Dovydėnas, jaun. psk. Vaclovas Daukšys ir eil. stasys staškus ir kt.124

Kadangi šiose kautynėse IV pėst. pulkas turėjo nuostolių ( keletas karių užmušta ir sužeista), partizanų veikimo neutralioje zonoje paslapties nuo vado-vybės išlaikyti nebuvo galima. Teko su baime pranešti ir neramiai laukti karo va-dovybės bei Vyriausybės reagavimo. Tačiau iš abiejų buvo sulaukta visiško mo-ralinio pasitenkinimo ir pritarimo. Pats kariuomenės vadas gen. ltn. J. stanaitis ir generalinio štabo viršininkas gen. ltn. M. Katchė dalyvavo žuvusiųjų karžygių

124 1922 m. birželio 12–13 d. įvykių dėl širvintų aprašymas, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 399, l. 28.

196196


laidotuvėse ukmergėje ir ant jaun. psk. J. Dovydėno lavono krūtinės užsegė Vy-ties Kryžių. nuo tos dienos tiek Vyriausybės, tiek karo vadovybės nusistatymas dėl širvintų gynybos griežtai pasikeitė pulko naudai. Vyriausybės vardu buvo padėkota už atliktą vertingą žygį, pažadėtą patenkinti pulko pageidavimus, ne-kliudyta peržengti neutralios zonos. Kartu buvo įspėta ir toliau veikti kuo atsar-giausiai, kaip ir iki tol – be dokumentų ir uniformų. nuo tos dienos pulko vadui buvo leista padidinti partizanų skaičių iki 64 žmonių. Teigiamai buvo išspręstas klausimas ir dėl partizanų aprūpinimo maistu bei alga. Vyriausybės nutarimu nuo 1922 m. liepos 1 d. pulkas pagal įstatymą gavo teisę leisti partizanus neribotų atostogų, aprūpinti maistu iš pulko atsargų. Vidaus reikalų ministerija padidino ir jų algas: karininkams buvo mokama po 1500, o kareiviams – po 880 auksinų per mėnesį. IV pėst. pulkas privalėjo juos aprūpinti ginklais125.

Po anksčiau minėto pralaimėjimo lenkai nenurimo. Priešingai – agentų bei pabėgėlių iš neutralios zonos gyventojų pranešimais, lenkai ruošėsi naujam Lietu-vos puolimui. Birželio 25 d. Virbalis, nuvykęs į Vilnių ir pranešęs savo rėmėjams apie padėtį neutralioje zonoje, gavo specialius nurodymus tolesnei veiklai. Grįžęs iš Vilniaus jis reklamavo, jog į neutralią zoną atvyksią naujų jėgų, su kurių pagalba ne tik užimsią širvintas ir Giedraičius, bet išvysią lietuvius iš visos buv. Vilniaus gubernijos. Jiems, t. y. neutralios zonos gyventojams, padėsią ir pačios Lietuvos gyventojai, puldami lietuvius iš užnugario. Jis melagingai tvirtino, jog Vilniuje yra labai daug lietuvių karių, pabėgusių iš Lietuvos kariuomenės, kurie, nenorėdami Lietuvos valdžios ir jos tvarkos, nori grįžti į savo gimtąsias vietas126.

Tomis dienomis iš silezijos ir kt. Lenkijos kraštų į Vilnių vyko ešelonai ci-vilių žmonių, kurie buvo registruojami į tam tikras specialias knygas, jiems buvo skiriamas maistas ir algos. Birželio 26 d. atvykus tokiam 200 žmonių ešelonui iš silezijos, vienas iš atvykusiųjų pareiškė, jog jie tuojau eisią mušti lietuvių, su kuriais nebus net ko peštis, baigdamas žodžiais: „Dabar, kai mes atžygiuosim į lietuvių frontą, kai įkrėsim lietuviams, tai juos cholera griebs“ („teraz jak my pr-zydzym na litewski front, jak zasypim litwinow (...), to ich cholera wezmie“)127.

Liepos mėn. pradžioje lenkų partizanų judėjimas aktyvėjo ne tik neutralioje zonoje, bet ir mūsų karinių dalių užnugaryje. šių partizanų (vietinių gyventojų vadinamų plėšikais – V. L.) tikslas buvo užpulti vien tik atskiras mūsų kariuome-nės dalis ir jas apiplėšti (civilių asmenų jie nekliudė). Išplėštas valdiškas turtas,

125 trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 7.126 i pėst. divizijos štabo viršininko kpt. j. lanskoronskio 1922 07 04 santrauka paskutinių žinių apie lenkų veiksmus ir sumanymus nr. 53, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 29.127 ten pat.

197


arkliai ir kita buvo gabenama į neutralią zoną ir ten perduodama lenkams. Pasta-rieji tokiems plėšikams duodavo pinigines dovanas.

šie užnugariniai partizanai–plėšikai palaikė ryšius su neutralios zonos partizanais. Iš jų gaudavo atitinkamus nurodymus bei atlyginimus už atliktus „darbus“. Jų skaičius neviršijo 15–20 žmonių. Mūsų kariuomenės užnugaryje jie turėjo palankių asmenų, kurie juos slėpė ir teikė materialią pagalbą128.

Liepos 19–21 d. d. mūsų kariuomenės dalys Gelvonų apylinkės miškuose sugavo 11 tokių lenkų partizanų–plėšikų. Tardymo metu paaiškėjo, kad dar bir-želio mėn. juos suorganizavo neutralios zonos komendantas Virbalis–sartonas ir pasiuntėi į Gelvonų apylinkių miškus. šio būrio vadas buvo Jonas Grušeckis (Jan Gruszecki), kilęs iš ukmergės apskr. Gelvonų valsč. Budos kaimo. Jo pagal-bininku buvo Bonifacas Rimkevičius, kilęs iš Gelvonų valsč. Alekniškių kaimo. Tokių užfrontinių partizanų–plėšikų skaičius siekė iki 30 žmonių, tarp jų buvo kilusių iš Lenkijos ir buv. Minsko gubernijos vietovių. Maistą jie gaudavo iš vietinių gyventojų dažniausiai iš vietinių dvarininkų. Algą (15000 lenkų markių) ir ginklus iš neutralios zonos pristatydavo Virbalis–sartonas129.

neutralios zonos partizanai (virbalininkai) buvo skirstomi į dvi rūšis: rikiuo-tės ir ne rikiuotės. Rikiuotės partizanų, priklausančių Virbaliui, buvo apie 150 žmo-nių. Beveik visi jie buvo atsiųsti iš Lenkijos, atitarnavę kariuomenėje, dezertyrai iš sovietų Rusijos ir iš Lietuvos kilę buvę lenkų kareiviai, neturintys pragyvenimo šaltinio. Jiems buvo mokama 15000 lenkų markių alga ir suteiktas mundiravimas.

ne rikiuotės partizanai buvo iš vietinių gyventojų, nuolat gyvenusių savo kaimuose, kurie kartas nuo karto būdavo sušaukiami atlikti kokiai nors užduo-čiai. šiems partizanams taip pat buvo mokama 15000 lenkų markių mėnesinė alga ir duodami ginklai. Maisto ir drabužių jie negaudavo. širvintų–Giedraičių rajonuose tokių ne rikiuotės partizanų skaičius siekė apie 60 žmonių. Jie irgi buvo ginkluoti gerais ginklais. Virbalio–sartono teigimu, ginklais, pinigais, mundiravimu, batais. Kitais reikmenimis aprūpindavo Vilniaus „z. B. K.“ or-ganizacija. Be to, Virbalio–sartono žinioje buvo vienas ulonų eskadronas, tam tikras pėstininkų skaičius, kurie buvo Jauniūnų kaime ir su kuriais telefonu buvo palaikomas ryšys. Iškilus pavojui iš lietuvių pusės, kiekvieną akimirką buvo ga-lima išsikviesti reikiamą pagalbą. Lenkų partizanų tikslas ir toliau liko išvyti iš širvintų miestelio lietuvių miliciją, įtraukti lietuvius į lemiamą mūšį ir drauge su

128 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 07 10 dienos pranešimas i pėst. divizijos vadui nr. 58, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 49.129 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 07 23 dienos pranešimas nr. 69 i pėst. pulko vadui nr. 58,.ten pat, l. 51.

198198


užfrontiniais partizanais vyti juos iki šventosios upės. Virbalis–sartonas uždrau-dė vartoti žodį „partizanas“ (už tai net imta bausti dabokle): buvusieji partizanai nuo to laiko privalėjo vadintis neutralios zonos milicininkais („Milicja Ludowa Pasu neutralnego“)130.

neutralios zonos lenkų partizanų aktyvią veiklą drąsino ir skatino 1922 m. vasarą Vilniuje bei jo apylinkėse sutelktos stambios lenkų kariuomenės pajė-gos, kuriomis visada buvo galima pasiremti. Tuo metu čia veikė pilnos sudėties 19–oji ir 29–oji pėst. divizijos su dviem artilerijos pulkais, 4 ulonų pulkai (iš jų vienas švenčionių rajone), 3–ias pionierių pulkas ir 3–ias sunkiosios artilerijos pulkas. Prie neutralios zonos mūsų I pėst. divizijos saugomame bare dar buvo išdėstyti 5 atskiri batalionai, vadinami „colnyje baony“: 81–as – Maišiagalos, 29–asis – Pabradės, 42–asis – Kaltinėnų, 32–asis – Linkmenų ir 4–asis – Dūkšto rajonuose131.

1922 m. birželio 4 d. milicijos komendanto Virbalio–sartono įsakymu į Kantrimiškio kaimą buvo sušaukti visi neutraliosios zonos kaimų šaltyšiai nau-jam širvintų valsčiaus viršaičiui rinkti. Rinkimuose dalyvavo 15 šaltyšių. Viršai-čiu buvo išrinktas Virbalis–sartonas, o milicijos komendantu – jo pagalbininkas Dicas (Dic), kuris buvo kilęs iš Varšuvos132.

Toliau Vilniaus krašte augant kariuomenės skaičiui ir aktyvėjant nepaken-čiamai jų partizanų veiklai neutralioje zonoje, I pėst. divizijos, saugojančios 180 km pločio barą, padėtis darėsi itin sudėtinga. Ją dar labiau komplikavo vykdo-mas spartus Lietuvos kariuomenės skaičiaus mažinimas. nors pagal tuometinius etatus 3 pėst. pulkų I pėst. divizijoje turėjo būti 7950 karių, faktiškai joje tebuvo 5280 žmonių. Taigi trūko net 36 proc. žmonių. Minėtame bare buvo visi 3 batali-onai. Taigi vienas batalionas užėmė 60 km, o kuopa – 20 km pločio barą, o pagal lauko tarnybos statutą, norint tinkamai eiti apsaugos tarnybą, kuopa apsaugai galėjo užimti ne daugiau kaip 2 km.

suprantama, kad esant negausiam divizijos žmonių skaičiui, tokį ilgą barą, perkirstą miškais, pelkėmis ir kalvomis, apsaugoti buvo labai sunku. Gerai žinoda-mi mūsų negausių užtvarų išsidėstymą, lenkų partizanai ar jų kariai galėjo aktyviai veikti, pasirinkdami užpuolimui tą ar kitą sargybų postą, grupuoti savo jėgas tuo-met, kai lietuviai, stovėdami vietoje, pasyviai laukdavo netikėtų lenkų užpuolimų. fronte buvę kareiviai neturėjo nei poilsio, nei ramybės, girdėdami apie netikėtus

130 ten pat, l. 52.131 i pėst. divizijos štabo viršininko kpt. j. lanskoronskio 1922 07 17 slaptas dienos pranešimas nr. 61 i pėst. divizijos vadui,.ten pat, l. 50.132 ten pat.

199


lenkų užpuolimus ir patirtus nuostolius. Tai sąlygojo karių prastą nuotaiką.I pėst. divizijos vadas gen. št. gen. ltn. K. Kleščinskas, apibūdinęs tokią su-

sidariusią padėtį jo vadovaujamos divizijos bare, kariuomenės vadui gen. ltn. J. stanaičiui pasiūlė greičiau papildyti I pėst. divizijos sudėtį pagal nustatytus eta-tus, visus Lietuvos šaulius ir partizanus pasiųsti į neutralią zoną aktyviai veiklai, imtis atitinkamų diplomatinių žingsnių nenormaliai ir nepakenčiamai padėčiai išspręsti, neapsiribojant vien tik Tautų sąjungai siunčiamais informaciniai pra-nešimais apie įvykius fronte, kuriais nieko naudingo nepasiekiama, panaikinti neutralią zoną, siekiant išvengti nereikalingų aukų133.

Tačiau karo vadovybė dėl sudėtingos tuometinės politinės padėties ir finan-sinių ekonominių sunkumų padėti I pėst. divizijai mažai kuo tegalėjo. Tuo tarpu lenkai nerimo. 1922 m. rugpjūčio 22 d. dėl širvintų įvyko antros kautynės. Tos dienos 17 val. lenkų partizanai 3 grupėmis pradėjo širvintų puolimą. Viena 30 vyrų grupė su lengvuoju kulkosvaidžiu per Motiejūnų–Kazliškių kaimus slin-ko iš pietryčių, antra grupė (apie 60 vyrų) su bombosvaidžiu ir 2 sunkiaisiais kulkosvaidžiais per Paširvinčio dvarą iš pietų ir trečia grupė (40 vyrų) su vienu kulkosvaidžiu pasirodė nuo miško iš pietvakarių pusės. Iš pradžių lenkai, ypač jų vidurinioji grupė, palaikydama stiprią ugnį, atkakliai stūmėsi pirmyn. Lietu-viai, pastebėję lenkų silpnesnes sparno grupes, kulkosvaidžių ugnimi pradėjo jas atakuoti. šios be žymesnio pasipriešinimo ėmė trauktis atgal, pasiimdamos savo užmuštuosius ir sužeistuosius. Kitą dieną iš Kielių kaimo gyventojų sužinota, jog 4 lenkai buvo užmušti, o 3 sunkiai sužeisti. Lengvai sužeistų skaičiaus nustatyti nepavyko, nes tame kaime tik dalis jų buvo sutvarstyti. šiose kautynėse beveik pusė lenkų partizanų dalyvavo su ulonų uniforma.

Lietuvių nuostoliai buvo nežymūs: 1 nukautas ir 4 sužeisti. Be to, buvo su-žeisti 3 vietiniai gyventojai. šiose kautynėse ypač gerai kovėsi ltn. D. Kavaliaus-kas ir eiliniai kulkosvaidininkai: Jonas Jasiūnas, Jonas Leketa, Juozas Vaišnoras ir Juozas šulcas134.

Tą patį vakarą iš vietinių gyventojų buvo sužinota, jog puolimui vadovavęs Virbalis–sartonas iš Vilniaus gavo žmonių papildymą – apie 80 ulonų (areštuotų nusikaltėlių), kurie buvo apgyvendinti Ramaškonių kaime. Mūsų partizanai nutarė neleisti jiems ten apsigyventi ir pasiruošė tą pačią naktį įvykdyti puolimą. Taigi 1922 m. naktį iš rugpjūčio 22 d. į 23 d. įvyko trečios kautynės su lenkų partizanais.

šiam puolimui ltn. P. Inickas pasirinko tik 30 vyrų, ginkluotų 2 kulkosvai-

133 i pėst. divizijos vado gen. št. gen. ltn. k. kleščinsko 1922 07 27 slaptas pranešimas kariuomenės vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 354, l. 100.134 trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 8.

200200


džiais, ir apie 24 val. per Bajorus išvyko Ramaškonių kaimo link. Likus 1 km iki minėto kaimo, partizanai pasidalijo į dvi grupes. Pirma grupė, vadovaujama ltn. P. Inicko, turėjo pulti šiaurės vakarinę kaimo dalį, o antra, vadovaujama ltn. D. Kavaliausko – apeiti kaimą iš pietryčių ir tada pulti. Pagal sutartą ženklą abi grupės be šaudymo pradėjo artintis prie kaimo. Lenkai pastebėjo tik ltn. P. Inicko grupę ir pasirengė ją pulti. Lietuviai pasitiko juos šautuvų ir šompolinių granatų ugnimi. Tuo tarpu ltn. D. Kavaliauskas su savo grupe nepastebėtas prisiartino prie lenkų, į jų dešinįjį sparną atidengė ugnį iš šautuvų ir šompolinių granatų. Tas netikėtu-mas lenkų ulonus taip išgąsdino, jog jie, viską metę, bėgo iš kaimo, palikdami 9 nukautus. Tamsoje paskubomis buvo paimta 20 šautuvų. šiose kautynėse iš lenkų pusės dalyvavo vien tik ulonai. Iš vietinių lietuviams patikimų gyventojų praneši-mų sužinota, jog dauguma išvaikytų ulonų tą pat dieną išvažiavo atgal į Vilnių. Jie atvirai keikė Virbalį–sartoną, sakydami, jog jis tyčia suteikė jiems pirmą nakvynę Ramaškonių kaime, kad lietuviai galėtų juos įžeisti ir išniekinti. Po to lenkų parti-zanai nebemėgino apsigyventi šiame kaime iki pat neutralios zonos padalijimo135. Iš nedaugelio nukentėjusiųjų mūsiškių paminėtas netrukus nuo žaizdų miręs nar-sus, jau anksčiau gerai kovęsis eil. Aleksas Matėjaitis. šiame puolime ypatingai pasižymėjo partizanų vadai – ltn. P. Inickas ir ltn. D. Kavaliauskas, jaun. psk. Ka-zys zakarevičius, eil. stasys staškus, eil. filimonas orlovas, jaun. psk. Vaclovas Daukšys ir kt. Reaguodama į lietuvių ir lenkų valdžios bei neutralios zonos gyventojų nuolatinius skundus dėl nenormalios padėties krašte, 1922 m. rugsėjo 19 d. susipažinti su padėtimi vietoje į širvintas atvyko Tautų sąjungos kontrolės komisijos atstovai ispanas P. saura ir serbas Lasič, lydimi 4 lenkų milicininkų. Bū-dami vietoje, jie pasikalbėjo su bažnyčios klebonu kunigu J. novickiu, apžiūrėjo milicijos būstinę, kurioje rado 41 milicininką (likusieji lietuvių milicininkai jiems nesirodė). sužinoję apie atstovų atvykimą, pasikalbėti susirinko apie 400 širvintų miestelio gyventojų. Jie skundėsi, jog lenkai dažnai puldinėja širvintas, skriaudžia gyventojus, neleisdami jiems ramiai gyventi. Po šio susitikimo atstovas serbas La-sič darkyta rusų kalba pareiškė: „Bolše streliat ne budeš“136.

Iš širvintų atstovai nuvyko į Avižonių kaimą, kur tuo metu buvo įsikūręs Virbalio–sartono lenkų partizanų štabas. sužinojęs iš anksto apie Tautų sąjun-gos karinės kontrolės komisijos atstovų atvykimą, Virbalis–sartonas į visus ap-linkinius kaimus buvo išsiuntinėjęs įsakymus, kad visi gyventojai nuo 10 metų amžiaus susirinktų į Avižonis pasiskųsti Tautų sąjungos atstovams dėl lietuvių

135 ten pat, l. 8–9.136 l. e. generalinio štabo žvalgų dalies viršininko p. kpt. p. klimaičio 1922 09 25 slaptas pranešimas, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 60.

201


tariamai daromų skriaudų. Į susirinkimą atvyko apie 200 žmonių, tarp jų buvo daug neginkluotų lenkų partizanų. Jie skundėsi atstovams, kad lietuviai neįsilei-džia jų į širvintas, suiminėja ir kankina neutralios zonos gyventojus, ir pareiškė pasiryžimą kovoti tol, kol pasieksią šventosios upę. Į lenkų skundus Tautų są-jungos atstovai tą dieną ypatingo dėmesio nekreipė ir jiems pareiškė, jog atvyk-sią kitą kartą ir tuomet pradėsią visus skundus tirti137.

Po Tautų sąjungos kontrolės komisijos atstovų apsilankymo lenkų veiksmai neutralioje zonoje nesumažėjo, bet priešingai – ėmė įgauti dar didesnį mastą. Virbalio–sartono ir jo bendraminčių tikslas buvo, įvairinant puolimų variantus, žūtbūt užimti širvintas. Tokį stambesnį ketvirtą puolimą jie įvykdė 1922 m. lap-kričio 16 d. Jame dalyvavo per 100 žmonių su 3 kulkosvaidžiais, čia buvo ir iš Jauniūnų kaimo pakviestų kareivių.

Pasinaudoję ta aplinkybe, kad tai turgaus širvintose diena ir į miestelį vyko nemažai valstiečių, lenkai jų vežimuose paslėpė savo ginklus, taigi su valstiečių priedanga apie 40 partizanų prasiskverbė pro lietuvių sargybas ir iš užnugario pradėjo į jas šaudyti. Tuo pačiu metu daug didesnė lenkų grupė pradėjo širvintų puolimą iš vakarų pusės. Trečia jų grupė, buvusi pamiškėje į rytus nuo šniponių kaimo, į mūsų sargybas, buvusias tarp Akmenių ir šniponių, atidengė smarkią ugnį, siekdama neutralizuoti jų pagalbą lietuvių partizanams. Pastarieji kurį laiką buvo sumišę dėl tokio netikėto lenkų prasiveržimo į širvintas, tačiau greit spėjo susitelkti sutartinoje vietoje arti tilto, susitvarkė ir pradėjo kontrpuolimą, vydami lenkus, spėjusius užimti pietinę miestelio dalį. Lenkai neatlaikė lietuvių staigaus sutartinio puolimo ir, atsišaudydami bei pasigriebdami savo nukentėjusius parti-zanus, pasitraukė miškan į vakarų pusę. Jų nuostolių masto šį kartą nepavyko su-žinoti, bet, matant kaip jie nešė su savimi į mišką sužeistuosius, o kitus nusivežė vežimuose Kielių kaimo link, jie turėjo būti žymūs. Lietuvių pusėje buvo sužeisti 9 partizanai, iš kurių 2 sunkiai. Be to, buvo sužeistos 2 moterys ir 1 vyras – mies-telio gyventojai. šiose kautynėse ypatingai pasižymėjo ltn. Kazys Taruška, ltn. Jurgis Tumavičius, jaun. psk. Jonas snobaitis ir kt.138

netrukus iš patikimų vietinių gyventojų buvo sužinota, jog lenkai vėl stipri-na savo pajėgas ir artimiausiomis dienomis ruošiasi širvintų puolimą pakartoti. nelaukiant atsakymo iš karinės vadovybės Kaune, lietuvių partizanų jėgos buvo skubiai padidintos iki 100 žmonių, komandiruojant į širvintas ltn. J. Tumavičių,

137 ten pat.138 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 11 18 d. pranešimas nr. 107 i pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 62; trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 9.

202202


pasižymėjusį atremiant ankstesnį lenkų puolimą.Gyventojų pranešimai apie lenkų užmojus pasitvirtino. 1922 m. lapkričio 19

d. įvyko penktos stambesnės kautynės. Lenkai kaip visada laikėsi savo taktikos, puldami trimis grupėmis. šį kartą joms vadovavo uniformuoti karininkai. Tarp jų buvo ir Virbalio–sartono pagalbininkas milicijos komendantas karin. Dicas. Lenkų pirmoji grupė prisiartino prie širvintų iš šiaurės vakarų pusės, antroji – keliu nuo Kielių kaimo ir trečioji – mišku iš pietryčių. Visose grupėse, be šautuvų ir granatų, lenkai turėjo po 2 kulkosvaidžius. Dėl nakties tamsos susišaudymas vyko iš artimų distancijų. Vidurinioji lenkų grupė, būdama atviresnėje vietoje ir todėl patyrusi žymesnių nuostolių nuo lietuvių ugnies, bėgo atgal, palikdama savo užmuštuosius ir sužeistuosius, kad greičiau pasiektų dešinėje esantį mišką. Jų šiaurės vakarinė grupė po smarkių susišaudymų kelis sykius kartojo puolimą, bet, mūsiškių apmėtyta rankinėmis granatomis, kiekvieną sykį buvo verčiama pasitraukti atgal. Trečioji jų grupė pasitenkino vien tik šaudymu iš šautuvų ir kul-kosvaidžių. Lietuviams juos apmėčius granatomis, lenkai netvarkingai atsitraukė iki Avižonių. Lietuviai juos persekiojo iki sutemos, po to atsitraukė. Lietuviai ne-nukentėjo, tuo tarpu žuvo lenkų karininko pagalbininkas, daug lenkų sužeista139.

Taigi susirėmimai su lenkais darėsi vis aršesni, pajėgos vis didėjo. Palygin-ti nedidelis lietuvių partizanų būrys beveik pusmetį be pertraukos turėjo ne tik kiekvieną valandą eiti pavojingą tarnybą, bet ir patirti sunkiai įsivaizduojamą vargingą gyvenimą: naktimis budėti, išsiskirsčius į sargybų būrelius; reta naktis praeidavo be lenkų apšaudymų šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi. net ir dieną didžioji partizanų dalis turėdavo ilsėtis apsirengę. nebuvo galimybės jiems ir normaliai maitintis. Dėl tokių sąlygų net ir buvę sveiki vyrai, tapo liguisti. Tačiau pabaigos ir poilsio nesimatė: atėjo pranešimų iš anapus neutralios zonos, jog len-kai toliau didina savo karines jėgas prieš širvintas ir Giedraičius. Dalis tų jėgų jau apgyvendintos neutralios zonos kaimuose. Jų artimiausias tikslas – užimti širvintas ir Giedraičius, o po to ir nustumti lietuvius iki šventosios upės.

Iki 1922 m. lapkričio mėn. pabaigos lenkų partizanai širvintų–Giedraičių rajone buvo užėmę beveik visą neutralią zoną. Jų sargybos buvo Juodelių–ne-čionių–Alionių–Magūnų–Pikietos–Pašilių–Murovankos kaimuose. Lenkai ypač gerai jautėsi Giedraičių apylinkėse, kur, užimdami vieną kaimą po kito, nesutiko nė mažiausio vietinių gyventojų ir šaulių pasipriešinimo. Lenkų planuose buvo siekis artimiausiomis dienomis užimti Giedraičius. Jų gyventojai, ypač lietuviai,

139 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 11 22 d. slaptas pranešimas nr. 108 i pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 63; trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 10.

20�


jautėsi esą nepakenčiamoje padėtyje ir kiekvieną valandą buvo pasirengę bėgti iš miestelio. netoli Giedraičių buvo įsitvirtinę per 90 lenkų partizanų, kuriems vadovavo jų komendantas Černiavskis.

širvintų rajone kalbamuoju laikotarpiu buvo nuolat per 150 partizanų, ku-riems, kaip minėjome, vadovavo komendantas karin. Dicas. šie lenkų partizanai po kelių iš eilės širvintų puolimų gavę atitinkamą atkirtį, kuriam laikui aprimo. Plito žinios, jog Virbalis–sartonas ėmėsi žygių Vilniuje papildyti savo žmonių skaičių ir net gauti patranką, kad galėtų sėkmingiau pulti širvintas.

Lenkai neutralioje zonoje platino visokias brošiūras, kuriose buvo šmei-žiama Lietuvos valdžia, kariuomenė ir šauliai, siekiant parodyti gyventojams lietuvių nesugebėjimą valdyti, netvarką kariuomenėje, įrodinėjo, jog Lietuva ir ateityje negalės būti savarankiška valstybė ir todėl nėra reikalo su Lietuvos admi-nistracija ir partizanais palaikyti bet kokių santykių140.

susidariusiai padėčiai saugomame bare įvertinti ir tolesnei veiklai aptarti 1922 m. lapkričio 24 d. šešuolių miestelio liaudies mokykloje įvyko slaptas IV pėst. pulko karininkų susirinkimas. Tiek pulko vadovybė, tiek karininkai susi-klosčiusią padėtį pripažino esant nepaprastai rimtą ir sudėtingą. Lenkai, neatsi-sakydami savo agresyvių planų užimti širvintas ir Giedraičius, toliau didino savo pajėgas, vieną po kitos rengė provokacijas, smarkiai išvystė propagandinę veiklą tiek prieš Lietuvos Vyriausybę, tiek ir mūsų kariuomenę ir kt.

Pulko karininkai daug kalbėjo apie būtinybę pulkui gerai pasiruošti toms len-kų provokacijoms atremti ir jų planus suardyti. susirinkimo metu pulko karinin-kams buvo pranešta, jog Vyriausybė leido pulkui padidinti partizanų skaičių iki 200 žmonių, kartu skiriant kovoms su lenkais ir daugiau karininkų. Buvo aptarti ir partizanų tarnybos sunkumai bei būtinybė suteikti jiems daugiau privalumų. su-sirinkimui baigiantis, karininkų buvo paklausta, kas iš jų norėtų vykti į neutralią zoną ir pakeisti joje pervargusius karininkus P. Inicką ir D. Kavaliauską. Apie ¾ visų susirinkusių karininkų pakėlė rankas, tuo pareikšdami norą būti partizanais. Momentas buvo labai jaudinantis, labai pakilusi pasiryžimo nuotaika ginti savo žemes. Tarp norinčiųjų vykti į neutralią zoną ypač daug buvo jauniausių IV laidos leitenantų. Kartu buvo ir tokių, kurie pulke jau buvo užėmę garbingas adjutanto, žinių karininko, kuopos vado ir kt. pareigas. Tarp norinčiųjų buvo ir beveik visi Vyties Kryžiaus ordino kavalieriai, kai kurie tiesiog veržte veržėsi. Iš kareivių, norinčių tapti partizanais, batalionų vadai turėjo 3 kartus daugiau negu buvo reika-linga. Pranešus kariuomenės vadovybei Kaune apie susirinkimo rezultatus, buvo

140 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 11 25 d. slaptas pranešimas nr. 111 i pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 65.

204204


išreikštas didelis pasitenkinimas pulko veikla ir išsakyta padėka141.Po šio karininkų pasitarimo IV pėst. pulke atlikus daug organizacinių ir kitų

darbų, partizanų jėgos gerokai sustiprėjo. sužinoję apie lenkų planą didelėmis pajėgomis vėl pulti ir užimti širvintas, partizanai pasiryžo užbėgti įvykiams į priekį – patiems pulti lenkus, juos sumušti ir išvyti iš paties svarbiausiojo punkto neutralioje zonoje – Avižonių kaimo.

Lenkų jėgos tame kaime nuolat keitėsi. Iš patikimų šaltinių buvo gauta ži-nia, kad lenkų partizanų komendantas karin. Dicas už kyšių ėmimą buvo suimtas ir į jo vietą paskirtas naujas buvusio lenkų vadinto Kauno pėst. pulko karininkas, slapyvardžiu „Bial“. Jis 1922 m. gruodžio 11 d. atvyko į Avižonis kartu su 60 naujų ginkluotų lenkų partizanų. Po keleto dienų turėjo atvykti dar vienas gin-kluotas karininkų vadovaujamas 200 žmonių būrys142.

Avižonių kaimo puolimo operaciją suplanavo III kuopos vadas Benediktas svyla perėmęs vadovavimą iš ltn. P. snickio. 1923 m. naktį iš sausio 4 d. į 5 d. pra-sidėjo šeštos žymios kautynės su lenkais. Mūsų partizanai, apie 150 vyrų, puolimui pasidalijo į 3 grupes. Pirmajai vadovavo ltn. K. Taruška, antrajai – ltn. J. Tumavi-čius ir trečiajai – jaun. psk. J. snobaitis. Puolimas prasidėjo manevringu tripusiu Avižonių kaimo apsupimu. Lenkai pajuto apsuptį už 150 žingsnių, kada vienas ltn. J. Tumavičiaus žvalgų grupės karys, nejučiomis prisiartinęs prie lenkų sargybinio, jį nukovė. Budinčioji lenkų dalis bandė apsiginti, šaudydama iš bombosvaidžių ir kulkosvaidžių. Prie jų greit prisijungė ir vos pusiau apsirengti spėję kiti lenkų partizanai. susišaudymas buvo trumpas, bet labai smarkus. Mūsiškiai iš pradžių panaudojo šautuvų ugnį, bet, prisiartinę prie lenkų, apmėtė juos rankinėmis, šom-polinėmis ir bombosvaidžių granatomis. Dėl sprogstančių granatų nebuvo galima susikalbėti. Lenkai, apimti panikos, bėgo Kielių–Kantrimiškio kaimų link. Lenkų partizanai, buvę Juodelių kaime, bandė saviesiems pagelbėti, bet mūsų I grupė kulkosvaidžių ugnimi juos sulaikė ir privertė pasitraukti atgal.

Lenkai patyrė šiuos nuostolius: 12 nukautų, daugiau kaip 10 sužeistų, 3 pateko ne-laisvėn. Jie karo lauko teismo sprendimu buvo sušaudyti. Mūšio metu sudegė apie 16 gyventojų trobų. Buvo nukautų ir vietos gyventojų, kurių skaičius neišaiškintas. Kaime buvęs lenkų partizanų ginklų sandėlis buvo sudegintas, kadangi nebuvo laiko jam iš-kraustyti, nes buvo laukiama iš kitų kaimų susijungusių lenkų grupių kontrpuolimo. Į mūsų partizanų rankas pateko 2 bombosvaidžiai, 2 sunkieji „Maxim“ sistemos kulkos-vaidžiai, 60 šautuvų ir daug šovinių. Lietuvių nuostoliai – 2 nukauti ir 9 sužeisti.

141 trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 11.142 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 12 14 d. slaptas pranešimas nr. 121 iv pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.

205


8 val. ryto mūsų partizanai sugrįžo į širvintas. Jų nuotaika buvo gera. Tuo tarpu lenkų partizanai tik apie 15 val. pradėjo rinktis į Avižonių kaimą. Jų ir juos palaikiusiųjų vietos gyventojų ūpas visai dingo. Jie niekad nesitikėjo, kad lenkus lietuviai taip lengvai galėtų sutriuškinti. Po tokio patirto smūgio vietos gyvento-jai pradėjo tiek geruoju, tiek piktuoju priešintis lenkų partizanų apsigyvenimui jų namuose, norėdami išvengti panašių lietuvių partizanų puolimų143.

sėkmingas lietuvių partizanų puolimas Avižonių kaime sąlygojo lenkų ka-riuomenės koncentravimą neutralioje zonoje ir jos pasienyje, nes Virbalis–sarto-nas buvo pranešęs Vilniuje esančiai lenkų partizanų bei kariuomenės vadovybei, jog Avižonių kaimą puolusi lietuvių kariuomenė. Į neutralią zoną pasiųstos lenkų jėgos buvo grynai kariuomenės dalys, kurios, prisidengusios partizanų vardu, sausio 6 d. neutralioje zonoje užėmė Kielių, Avižonių, Ramaškonių, Alionių, Pagirių, Magūnų ir kitus kaimus. Į šį rajoną buvo įvesta apie 300–400 tariamų partizanų ir 30 raitelių būrys144.

Dalis lenkų partizanų rinkosi, organizavosi Kraujaleidžių kaime ir ruošėsi pulti Giedraičius. Tuo metu šiame miestelyje lietuvių partizanų jėgos buvo visai nežymios, nes iki tol čia nebuvo jaučiama rimto pavojaus. Lenkai greičiausiai nerodė didelių pastangų užimti Giedraičius, nes juose dauguma gyventojų kalbė-jo lietuviškai. nors aplinkiniuose kaimuose jie ir kalbėjo sudarkyta lenkų kalba, bet savo dvasia ir nusistatymu dauguma jų buvo palankūs Lietuvai.

Barą prieš Giedraičius saugojo IV pėst. pulko ltn. stasys eidukaitis su I kuopa. sužinojęs apie lenkų pasirengimą Kraujaleidžių kaime, jis pasirinko ke-liolika drąsesnių I kuopos vyrų, padalijo juos į dvi grupes, kurių vienai vadovavo pats, o kitą pavedė viršilai Vaciui sipavičiui. 1923 m. naktį iš sausio 10 d. į 11 d. prasidėjo septintosios kautynės prie Kraujaleidžių kaimo. Prisiartinę iš dviejų pusių, lietuviai netikėtai puolė lenkų sargybinius, apšaudydami ir mėtydami į juos granatas. nors lenkų ten būta keliskart daugiau, tačiau tamsoje, nežinodami tikrų lietuvių jėgų skaičiaus, netikėtai užpulti, jie panikuodami bėgo iš kaimo be jokio pasipriešinimo, palikdami vietoje dalį šautuvų, amunicijos ir 2 nukautuo-sius. Lietuviai nuostolių nepatyrė.

šį puolimą ltn. s. eidukaitis įvykdė savarankiškai ir savavališkai, net ne-

143 i pėst. divizijos štabo viršininko plk. ltn. j. laurinaičio 1923 01 05 d. slaptas pranešimas kariuo-menės vadui nr. 3, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 8; trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 11–12. tenka pažymėti, kad šiuose dviejuose dokumentuose kai kurie nurodyti skaičiai šiek tiek skiriasi – V. L.144 l. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus 1923 02 07 raštas nr. 166 užsienio reikalų ministerijos lenkų departamento direktoriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 13.

206206


pranešęs savo sumanymo tiesioginiam savo viršininkui. Pulko štabe tuojau buvo gauta žinia apie lenkams suduotą smūgį, bet neturėta tikrų žinių, kas tai įvykdė. Mat ltn. s. eidukaitis išsyk pabijojo pranešti vadovybei apie savo nors ir pasise-kusį, bet savavališką žygį. Tik trečią dieną, įvykdžius apklausą, buvo gauta tikrų žinių apie šį puolimą145.

1923 m. sausio mėn. pradžioje iš pulko žvalgų ir patikimų neutralios zonos gyventojų buvo sužinota, jog į pietus nuo širvintų visus kaimus užėmė reguliari lenkų kariuomenė. Kantrimiškio kaime įvyko slaptas lenkų karininkų pasitari-mas, kuriame dalyvavo aukštesnio rango kariškiai – majorai, kapitonai, poru-čnikai. Iš jų pasisakymų buvo galima spręsti, jog lenkai rimtai ruošiasi širvintų puolimui. Vienas iš karininkų pareiškė, jog jų vadovybė kliudanti partizanams kovoti su lietuviais, pastaruoju metu tarp vietinių gyventojų smukęs lenkų parti-zanų autoritetas, anksčiau į juos buvo žiūrima visai kitaip. susirinkime buvo pri-minta, kad jų neutralios zonos komendantas Virbalis ir sartonas, nors jau seniai išrinktas širvintų viršaičiu, tačiau niekaip negali į juos patekti ir pan.

Lietuvių partizanų vadovybė, visa tai žinodama, laukė lenkų partizanų, ypač jų vadų, keršto ir pasiruošė juos tinkamai pasitikti. Pulko vadovybė partizanų skaičių padidino iki 200 su 7 karininkais – nors ir jaunais, bet patyrusiais, drą-siais partizanų vadais priešakyje. Partizanams pagelbėti į Akmenius dar buvo nukreipta VI kuopa, kuri turėjo būti širvintiškių rezervu. Jai vadovauti buvo pa-skirtas jau anksčiau sėkmingai partizanams vadovavęs ltn. D. Kavaliauskas.

sėkmingai suduotas smūgis prie Kraujaleidžių kaimo pagreitino kitą lenkų puolimą, nes jau kitą naktį, t. y. 1923 m. iš sausio 11 d. į 12 d., įvyko aštuntosios mūsų partizanų kautynės su lenkais širvintose. Minėtos dienos vėlyvą vakarą, apie 22 val. 30 min., lietuvių partizanų slapukas, buvęs pamiškėje į pietus nuo Kabaldos kaimo, išgirdo iš Juodelių kaimo atjojančius lenkų raitelius. Po poros minučių buvo pastebėtas visas raitelių būrys, kuris, prijojęs kryžkelę, pasuko Motiejūnų kaimo link. Po 15 min. slapukas pastebėjo tuo pat keliu besiartinančią lenkų kuopą, o netrukus ir kitą, einančią iš kairės, pamiške. Lenkų kuopoms prisiartinus apie 150 žingsnių nuo mūsų slapukų, šie paleido į lenkus dvi šom-polines granatas ir leidosi bėgti į širvintas perspėti mūsiškių apie gresiantį pa-vojų. Praslinkus dar 20 minučių, priešais lietuvių sargybas pasirodė trys lenkų grandinės. Lietuvių partizanai buvo pasiruošę, prisileido lenkus kuo arčiausiai ir atidengė į juos smarkią šautuvų ir kulkosvaidžių ugnį. Lenkai sugulė ir iš abie-jų pusių prasidėjo smarkus susišaudymas, trukęs apie valandą. Lenkai, gulėda-

145 trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 12–13.

207


mi atviresnėje vietoje, daugiau kentėjo nuo lietuvių ugnies. Iš pradžių atskiri jų partizanai, o vėliau mažais būreliais lenkai pradėjo pakrikai trauktis į mišką. Jų viršininkų bandymas sulaikyti bėgančiuosius riksmu ir keiksmais nieko nepadė-jo. Tik miške susitvarkę lenkai puolimą pakartojo. šį kartą pasirodė ir nauja jų grandinė, išbėganti iš miško iš vakarų, nuo šniponių kaimo pusės, kurios tikslas buvo mūsiškius netikėtai užpulti, užimti šiaurinę širvintų dalį, drauge neutra-lizuojant šniponių ir Akmenių kaimuose buvusias mūsų jėgas. Tačiau lietuviai buvo pasiruošę ir ten jų laukė. Vos spėjus lenkų kuopos grandinėms pasiekti Koltinės–Žąsino keliuką, mūsų šniponių sargyba ir Akmenių kulkosvaidininkai pradėjo apšaudyti lenkus smarkia kryžmine ugnimi. Lenkai, nespėję net atidengti ugnies, buvo priversti greit ir netvarkingai trauktis atgal mišką. Jų sumanymas ir paruoštas manevras širvintoms užimti baigėsi visišku nepasisekimu. šį kartą atvirai veikusios lenkų reguliarios kariuomenės kuopos (ne mažiau nei batalio-nas) neįstengė įveikti mūsų partizanų ir patyrę nemenkų nuostolių buvo priversti pasitraukti. Lietuvių nuostoliai buvo nežymūs146.

Po keleto lenkų pralaimėjimų lietuviams kai kurių neutralios zonos kaimų gyventojai pasiuntė į Vilnių delegaciją, prašydami vadovybės arba atitraukti par-tizanus iš neutralios zonos, arba prijungti ją prie Lenkijos. savo prašymą moty-vavo tuo, jog gyventojų padėtis joje tapo nebepakenčiama.

Tačiau lenkų vadovybė visiškai nereagavo į gyventojų prašymą ir, be jau buvusių neutralioje zonoje kareivių, 1923 m. sausio 16 d. į Maišiagalos rajo-ną pasiuntė dar 3 pulkus – pėstininkų, kavalerijos ir artilerijos. sausio 20 d. į neutralios zonos pasienyje buvusį Pociūnų kaimą dar atvyko 85 pėst. pulko II batalionas, dalis 5 legionų pulko kareivių ir 23 ulonų pulko 25 raiteliai. Iš jų buvo sudaryta atskira partizanų grupė, kurioje buvo 5 karininkai ir 350 kareivių. Tos grupės vadu buvo paskirtas 5 legionų pulko karin. Buri. Jie buvo perrengti civiliniais drabužiais, surekvizuotais iš vietinių gyventojų. Iš kareivių buvo at-imti visi dokumentai ir įsakyta griežčiausiai laikytis paslapties. sausio 26 d. į Vilnių iš kitų vietovių buvo atsiųstos naujos lenkų kariuomenės dalys. Jos atvyko ešelonais naktimis. Kareiviai iš kareivinių nebuvo išleidžiami. Plito žinios, jog jų tikslas buvo užimti visą Vilniaus apskritį. ši kariuomenė tik laukė progos, kada reguliari Lietuvos kariuomenė įsitrauks į mūšį su lenkais147.

Kaip jau minėjome, 1923 m. vasario 3 d. Tautų sąjungos Taryba panaikino neutralią zoną. širvintos ir Giedraičiai buvo priskirti Lietuvai. Tuo labai džiau-

146 ten pat, l. 13–14.147 l. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus 1923 02 07 raštas nr. 166 užsienio reikalų ministerijos lenkų departamento direktoriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 12.

208208


gėsi visa Lietuva ir ypač vietiniai gyventojai, tikėdamiesi nuo tos dienos sulaukti ramaus gyvenimo ir nuolatinio pavojaus dėl lenkų puldinėjimų pabaigos. Tačiau ypač džiaugėsi ir didelį moralinį pasitenkinimą jautė IV pėst. pulko partizanai, atlikę tikrai karžygišką paslaugą savo tautai ir tėvynei, išlaikę savo rankose šir-vintas, atkakliai ir su pasiaukojimu gynę ne tik šį miestelį, bet ir aplinkines vie-toves nuo lenkų puolimų ir sužlugdę visas jų pastangas atplėšti nuo Lietuvos ir pasisavinti šią vietovę, kad vėliau įprastu metodu – su Tautų sąjungos kontrolės komisijos pagalba – priverstų mus taikstytis kaip su įvykusiu faktu.

šis neutralios zonos padalijimas tarp lenkų, ypač veikusių prieš lietuvius širvintų rajone, sukėlė didelį nepasitenkinimą ir neapykantą, kuri pasireiškė pa-skutiniu širvintų puolimu žymesnėmis kariuomenės ir partizanų jėgomis, vado-vaujant Virbaliui–sartonui, karin. Dicui ir kitiems.

šiam puolimui buvo itin kruopščiai ruoštasi. Tai buvo jaučiama likus kelioms dienoms iki jo. Apylinkės kaimų gyventojams buvo uždrausta važinėti į širvin-tas. Į kaimus atvyko daug lenkų kareivių ir partizanų. Jų puolamosios jėgos, kaip ir ankstesniais atvejais, buvo suskirstytos į tris grupes. Puolimo išvakarėse iš Juodelių, Kielių ir Kantrimiškio kaimų buvo suvaryta iki 25 valstiečių pastočių. Jau vasario 23 d. vakare dešinioji grupė prisiartino prie širvintų iš šiaurės–rytų pusės, užimdama miško pakraštį į šiaurę nuo Verbiliškių kaimo. ši grupė turėjo suderinti savo veiksmus su viduriniąja, ėjusia širvintos paupiu. Trečia grupė, sugulusi į roges, vyko keliu nuo Kielių kaimo, užimdama rytinį miško pakraštį. Vasario 24 d. rytą, dar tamsoje, priešakinės viduriniosios grupės dalys prisiartino prie Kabaldos kaimo ir puolė mūsų sargybas, išsidėsčiusias gyventojo Boreckio namuose. Taip prasidėjo devintosios, pačios aršiausios ir kruviniausios kautynės. Tuo pačiu metu pradėjo savo puolimą ir abi šoninės grupės, atidengdamos ugnį į miestelį. Po smarkios granatų kovos mūsų priešakinės sargybos buvo priverstos pasitraukti į miestelio gilumą. Lenkai, priėję bažnyčią, tuojau ėmė plėšti krautu-ves ir gyventojų namus. Į lietuvių partizanų sargybas Kabaldoje įmestos kelios lenkų granatos sužeidė namo savininko Boreckio dvi dukras. Įsiveržę į šį namą, lenkai nuo sužeistųjų nuplėšė šiltus rūbus (paltus). Iš viso apiplėšė 9 krautuves ir keletą privačių namų. Plėšimo metu Virbalis–sartonas, stovėdamas prie mieste-lio vaistinės, tik stebėjo įvykius148.

Kita lenkų dalis, nesutikdama žymesnio lietuvių partizanų pasipriešinimo, slinko pirmyn į šiaurinę miestelio dalį. Tuo tarpu lietuvių partizanai po 40–50 min., susirinkę prie tilto ir susitvarkę, šaukdami „Valio!“, atkakliai metėsi prieš

148 i pėst. divizijos štabo viršininko 1923 02 26 d. slaptas pranešimas nr. 23, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 57.

209


lenkus į kontrpuolimą. Prasidėjusios gatvės kautynės tęsėsi apie 2 valandas. Len-kai, prisiplėšę įvairaus turto, ėmė trauktis iš miestelio Kielių link. Tas gobšumas juos ir pražudė. Palikę miestelį ir atsidūrę atviroje vietoje, lenkai buvo priversti mesti ne tik turtą, bet ir šautuvus bei granatas ir netvarkingai bėgti. Lietuviai, juos šaudydami, vijosi iki pat Kielių kaimo. Visas kelias nuo širvintų iki Kielių kaimo buvo kraujuotas. Pakelėje gulėjo užmušti ir sužeisti žmonės. Ties Pašir-vinčio dvaru gulėjo nukautas pats neutralios zonos komendantas ir lenkų partiza-nų vadas Virbalis–sartonas. Kryžkelėje į Juodelių kaimą gulėjo nukautas lenkų karininkas greta su nukautais 6 kareiviais. Jie 12 val. buvo parvežti į širvintas.

Lietuviai, grįždami į miestelį, surinko visą išmėtytą turtą, šautuvus, karabi-nus, granatas. Turtas buvo grąžintas širvintų gyventojams. šis paskutinis žygis į širvintas lenkams labai brangiai kainavo. Vien užmuštų pakelyje į Kielių kaimą buvo suskaičiuota 21. Vietinių gyventojų teigimu, jų pas Kielių kaimo gyven-toją Kunigėlį buvę surinkta gerokai daugiau. 18 lenkų buvo sunkiai sužeisti, o lengvai sužeistų, manoma, buvo dar daugiau. Vėlesnėmis žiniomis, nukautieji ir sužeistieji buvo išvežti 5 automobiliais į Vilnių.

Lietuvių nuostoliai buvo nežymūs – 2 nukauti ir 4 sužeisti. Tarp nukautųjų buvo narsus, pasižymėjęs partizanas, mokomosios kuopos grandinis Tomas Ma-tijošaitis. sužeistas ir buvo jaunas, drąsus, vienas iš partizanų vadų ltn. Kazys Petkevičius. Kautynių pradžioje mūsų partizanai neteko 1 sunkiojo ir 1 lengvo-jo kulkosvaidžių. Iš vietos gyventojų buvo sunkiai sužeistos 3 moterys. šiose kautynėse daugiausia pasižymėjo leitenantai Kostas Dulksnys, Kazys Taruška, Jurgis Tumavičius, anksčiau minėtas Kazys Petkevičius ir daugelis eilinių parti-zanų, kovojusių drąsiai ir su dideliu įniršiu149.

Po šių kautynių labai įbauginti Kielių, Avižonių, Kantrimiškio ir kitų kaimų gyventojai su ašaromis prašė lenkų partizanų palikti kaimus. Vasario 24 d. susi-būrę Avižonių kaimo gyventojai su lazdomis juos išvijo iš savo trobų.

Po gauto smūgio lenkai be žymesnio lietuvių partizanų spaudimo buvo ver-čiami išsikraustyti iš Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos 1923 m. vasa-rio 3 d. nutarimu Lietuvai priskirtų kaimų. Jau kovo mėn. antrojoje pusėje iš visų tų kaimų širvintų–Giedraičių bare buvo išvyti. IV pėst. pulko partizanai pasijuto nebeturį ką veikti. Pulko vadovybė, norėdama juos grąžinti į pulką, kreipėsi į ka-rinę vadovybę. Tačiau ši, laikydamasi atsargumo ir pasitikėdama IV pėst. pulko partizanais, patį pulką nuo 1923 m. gegužės 1 d. perkėlė į Panevėžį, o partizanus kuriam laikui paliko širvintose. Tokiam karinės vadovybės nusistatymui dau-

149 ten pat; trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 16.

210210


giausiai įtakos turėjo ta aplinkybė, kad vietos gyventojai, nežiūrint jų tautybės, nenorėjo išleisti partizanų ir neperkalbamai prašė pulko vadovybės nepalikti jų kerštingų lenkų partizanų aukomis. Taigi IV pėst. pulko partizanai pasiliko šir-vintose ir savo užnugaryje turėjo jau minėtą barą, saugojantį kitą lietuvių pulką. Ir tik visiškai aprimus kovoms ir įsitikinus, jog lenkų puolimo sulaukti nebeteks, partizanai 1923 m. birželio 14 d. sugrįžo į savo pulką, įsikūrusį Panevėžyje150.

Tačiau iki to laiko I pėst. divizijos saugomame bare dar nebuvo ramu. Ats-kirose jo vietose perrengti lenkų reguliariosios kariuomenės būriai, prasiveržę į retai išdėstytų lietuvių sargybų užnugarį, puldinėjo tiek jas, tiek kuopų štabus. 1923 m. vasario 27 d. III pėst. pulko bare naktį apie 100 lenkų kareivių su 4 kulkosvaidžiais ir keliolika partizanų, vadovaujami 2 karininkų, prasiveržę į gilų užnugarį, puolė Molėtus. Įsiveržę į miestelį, lenkai suėmė lietuvių milicininkus, paėmė 10 arklių ir įvairaus turto. užpuolimo metu buvo sužeistas 1 lietuvių ka-reivis ir miestelio pašto viršininkas. Lenkams į nelaisvę pateko 8 kareiviai, ku-riuos lenkai, atsitraukdami į neutralios zonos pusę, nusivarė iki Kirneilio kaimo, kur juos nurengė ir paleido151.

Vasario mėn. pabaigoje prieš I pėst. divizijos sargybas veikė 5 partizanų gru-pės, išdėstytos širvintų, Giedraičių, Joniškio–Dubingių, švenčionių ir Dūkšto rajo-nuose. Kiekvienos grupės sudėtis – apie 150 žmonių, apginkluotų kulkosvaidžiais. už jų atsargoje buvo III raitelių brigada iš IV ir x ulonų pulkų – švenčionių rajone ir I legionų bei xIx lietuvių–baltgudžių divizijos – Vilniaus rajone.

siekdama užkirsti kelią lenkų plėšikavimams ir tokiai jų veiklai, I pėst. di-vizijos vadovybė vasario 28 d. įsakė Anykščiuose dislokuoto III dragūnų „Ge-ležinio vilko“ pulko vadui su jam pavaldžiais 4 eskadronais persikelti į uteną. Joje apsistojus pulko štabui ir vienam kulkosvaidžių eskadronui, kiti trys turėjo perimti iš III pėst. pulko III bataliono saugomą barą ir išsidėstyti Molėtuose, Kuktiškėse ir Gateliuose. Minėtas III batalionas (vadas – vyr. ltn. Davydovas, III, VII, VIII ir Ix kulkosvaidžių kuopos ir 8 raiteliai) operatyviniu atžvilgiu perėjo dragūnų pulko vadovybės žinion ir toliau vykdė baro priešakinę apsaugą152.

Tuo tarpu demarkacijos linijos nuo neries upės iki Latvijos sienos apsauga toliau liko patikėta I pėst. divizijai. Jos vado įsakymu I pėst. pulkas perėmė sau-goti iš III pėst. pulko barą nuo neries upės iki Giedraičių miestelio imtinai. Tuo tarpu III pėst. pulko vienas batalionas su štabu buvo perkeltas į Anykščių–Troš-

150 trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 16–17.151 i pėst. divizijos bare 1923 02 27, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 125.152 1923 02 28 slaptas operatyvinis įsakymas nr. 1 i pėst. divizijai, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 96.

211


kūnų rajoną, o kitas, užėmęs barą nuo Giedraičių miestelio iki Latvijos sienos, liko III dragūnų pulko vado žinioje153.

Lenkams įvedus savo administraciją jiems skirtoje neutraliosios zonos da-lyje, kariuomenės vadas gen. ltn. J. stanaitis įsakė tą pat padaryti dalims, uži-mančioms barą nuo neries upės ties Valiukiškių kaimu iki Latvijos sienos, vienu metu gegužės 23 d. pradedant žygiuoti ir iki gegužės 25 d. išsidėstyti Ambasado-rių konferencijos nustatytos sienos linijoje. užimant šią liniją, įsakyta vengti su-sidūrimų su lenkais, tačiau reikalauti, kad lenkai paliktų visus lietuviams priklau-sančius punktus. Vykdydami jiems iškeltą uždavinį, tiek dalių vadai, tiek ir visi kariai turėjo parodyti didelį taktą ir pavyzdingai elgtis su vietos gyventojais154. šis kariuomenės vado įsakymas buvo įvykdytas labai operatyviai. Jau gegužės 23 d. auštant I pėst. pulko dalys užėmė zoną nuo neries upės iki Aleksandriškių kaimo imtinai, o III dragūnų pulkas – likusią dalį nuo Aleksandriškių kaimo iki Latvijos sienos155. užimant neutralią zoną, didesnio lenkų kariuomenės pasiprie-šinimo, išskyrus susišaudymus su jų partizanais atskirose vietose, nebuvo.

Tų pat metų birželio 10 d. I pėst. pulko dalis minėtame bare, o birželio 12 d. – III dragūnų pulką pakeitė IV pasienio pulkas156.

Tuo Lietuvos kariuomenės misija, saugant valstybės sieną 1921–1923 metais, pasibaigė. Visa kariuomenė buvo sukoncentruota taikos meto stovėjimo vietose.

Išvados

1. Tautų sąjungos spaudimu Lenkijos Vyriausybės prisiimta atsakomybė už gen. L. Želigovskio karinę avantiūrą prieš Lietuvą, paliaubų sutarties Kau-ne 1920 m. lapkričio 29 d. su ja pasirašymas bei neutralios zonos tarp abiejų valstybių kariuomenių nustatymas neužtikrino tolesnių normalių tarpvalstybinių santykių vystymosi. užgautos ambicijos dėl gėdingo pralaimėjimo lietuviams ties širvintomis ir Giedraičiais, nenoras pripažinti tautinio lietuvių atskirumo bei jų savarankiškos, nepriklausomos valstybės funkcionavimo, Tautų sąjungos tei-

153 i pėst. divizijos vado 1923 05 04 operatyvinis įsakymas nr. 3 dėl baro apsaugos, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 177.154 generalinio štabo 1923 05 19 raštas nr. 620 i pėst. divizijos vadui dėl neutralios zonos užėmimo, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 185–186.155 i pėst. pulko 1923 05 23 d. telefonograma nr. 252 ir i pėst. divizijos štabo 1923 05 24 d. telefono-grama nr. 288 generaliniam štabui dėl neutraliosios zonos užėmimo, ten pat, l. 187.156 i pėst. divizijos štabo viršininko plk. ltn. j. laurinaičio 1923 06 12 d. telefonograma nr. 213 ir 1923 06 15 d. telefonograma nr. 221 generalinio štabo viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 135–136.

212212


kiamos Lenkijai privilegijos skatino tuometinius jos valdančiuosius sluoksnius ir toliau neatsisakyti agresyvių tikslų Lietuvos atžvilgiu.

2. Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos nustatyta neutralioji zona tapo pretekstu lenkams stiprinti joje savo įtaką, koncentruojant prie jos stambius kariuo-menės dalinius, kuriant įvairias karines organizacijas neva vietos gyventojams nuo lietuvių puldinėjimų ginti, o faktiškai provokuoti susirėmimus su jais ir minėtomis pajėgomis prisijungti ne tik neutralią zoną, bet ir naujas Lietuvos teritorijas. Tuo tiks-lu prieš Lietuvą buvo nukreiptos ir nežabotos propagandos bei agitacijos priemonės.

3. Lenkų provokaciniai veiksmai prieš lietuvius minėtoje zonoje vyko tri-mis pagrindinėmis kryptimis – suvalkijos pietuose, Valkininkų–Rūdiškių gele-žinkelio ruože ir širvintų–Giedraičių krašte. sistemingais, neretai ypač žiauriais puolimais ir plėšikavimais buvo siekiama palaužti vietinių gyventojų priešinimą-si ir prijungti prie Lenkijos daugelį vietovių, kurios lenkų planuose buvo dar iki suvalkų sutarties pasirašymo.

4. Lenkų seniai planuotą puolimą Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruože paspartino kelios aplinkybės: a) noras kuo greičiau turėti savo valdžioje minėtą ruožą, kad būtų galima nekliudomai naudotis geležinkelio linija Gardinas–Vilnius; b) Lietuvai nepalanki tarptautinė padėtis, susiklosčiusi 1923 m. pradžioje sukilė-liams užėmus Klaipėdos kraštą ir pastarosios vyriausybei įsivėlus į ginčą su An-tantės šalimis (visų pirma Prancūzija), kurios atvirai palaikė lenkus; c) turėta pati-kimos informacijos, jog minėto ruožo pasienį saugančios menkos lietuvių pajėgos neįstengsiančios ilgiau pasipriešinti gerai paruoštai lenkų karinei akcijai.

5. Tuometinės lenkų karinės vadovybės, jos inspiruojamų karinių organiza-cijų ir vadinamųjų partizanų (faktiškai – plėšikų gaujų) revanšiniai planai ir juos žiaurūs, teroristiniai veiksmai didžiausią mastą įgavo bene „karščiausiame“ neu-tralios zonos širvintų–Giedraičių ruože, neretai prasiskverbiant ir į tolimesnes Lietuvos kariuomenės kontroliuojamas teritorijas.

6. nors Lietuvos Vyriausybės balsas Tautų sąjungoje dėl anksčiau minėtų aplinkybių ir mažai buvo girdimas, tačiau ji visą laiką siekė parodyti pasauliui tuometinių Lenkijos valdančiųjų sluoksnių dviveidišką politiką, jų siekius ne tik sužlugdyti 1920 m. gruodžio 29 d. paliaubų susitarimą, bet ir agresyvius veiks-mus Lietuvos valstybingumo atžvilgiu. savo ruožtu neutralios zonos pasienyje dislokuotos negausios lietuvių ginkluotosios pajėgos, šauliai ir partizanai, vieti-nių gyventojų aktyviai remiami, iškilus pavojui teritoriniam valstybės vientisu-mui bei gyventojų saugumui, pasiaukojamai kovodami, atkakliai priešindamiesi, įstengė suduoti ryžtingą atkirtį.

213


1 priedas

IV pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karininkai–partizanų vadai, pasižymėję kovose su lenkais Širvintų–Giedraičių rajone 1922–1923 metais

1. Ltn. Petras Inickas – pirmasis partizanų vadas–savanoris. narsiai ir sė-kmingai vadovavo partizanams visose kautynėse, tiek ginant širvintas, tiek vyk-dant puolimus neutralioje zonoje nuo 1922 m. gegužės 1d. iki tų metų lapkričio mėn. pradžios. už savo žygius apdovanotas nebuvo, nes ankstesnių kovų metu jo krūtinę puošė du Vyties Kryžiaus ordinai.

2. Ltn. Domas Kavaliauskas – vienas iš pirmųjų pulko partizanų vadų ir ltn. P. Inicko pirmasis pavaduotojas. Dalyvavo ir vadovavo partizanų grupėms visose kovose nuo 1922 m. gegužės 1 d. iki tų metų pabaigos. už pasižymėjimus apdovanotas I rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu.

3. Ltn. Kazys Taruška. Perėmęs iš ltn. P. Inicko vadovavimą partizanams, pasižymėjo drąsa ir narsumu. Ypač atmintinas jo 1923 m. sausio mėn. 4–5 d. d. vadovavimas partizanams, puolant lenkų ulonus ir jų štabą Avižonių kaime bei sumušant lenkus širvintose 1923 m. sausio mėn. naktį iš 11 d. į 12 d.

Apdovanotas I rūšies 2 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu.

4. Ltn. Kostas Dulksnys. Pasižymėjo drąsa ir narsumu visose kautynėse su lenkais, vadovaudamas partizanų grupėms nuo 1923 m. sausio 1 d. iki partiza-nų veiklos pabaigos. Jis asmeniškai nukovė neutralios zonos komendantą, lenkų partizanų vadą Virbalį–sartoną.

5. Ltn. Kazys Petkevičius. Pasižymėjo visose kautynėse su lenkais nuo 1923 m. sausio 1 d. iki partizanų veiklos širvintose pabaigos. Ypatingą ištvermę paro-dė paskutinio mūšio su lenkais metu, kada, būdamas sunkiai sužeistas, nepaliko rikiuotės tol, kol lenkai nebuvo išvyti iš širvintų.


6. Ltn. Jurgis Tumavičius. nuo 1922 m. lapkričio 15 d. iki 1923 m. kovo 1 d. dalyvavo visose kautynėse su lenkais, vadovaudamas partizanų grupėms. savo asmeniška drąsa patraukdavo pavaldinius kovoti iki galutinės pergalės.

214214



7. Ltn. stasys eidukaitis. savo drąsia iniciatyva su keliolika drąsuolių pasi-žymėjo puldamas ir išvaikydamas lenkų partizanus iš Krivalaidžių kaimo 1923 m. sausio mėn. naktį iš 10 d. į 11 d. ir tuo sukliudė jų pasiruošimui pulti Giedraičius.


8. Ltn. Alfonsas Antanaitis. Vadovavo partizanų būriui Giedraičiuose, gin-damas miestelį nuo lenkų puldinėjimų nuo 1923 m. sausio 1 d. iki birželio 13 d.


9. Ltn. Benediktas svylas. Pasižymėjo puolant lenkų partizanus 1923 m. sausio mėn. naktį iš 4 d. į 5 d. Avižonių kaime, su keliais drąsuoliais iš nedidelio atstumo apmėtydamas lenkų kulkosvaidininkus rankinėmis granatomis, atėmė iš jų vieną sunkųjį kulkosvaidį ir padėjo iš minėto kaimo išvyti lenkus ir jų štabą.


IV pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko kareiviai–partizanai, pasi-žymėję 1922–1923 m. ginant Širvintų–Giedraičių rajoną nuo lenkų puldinė-jimų, apdovanoti I rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinais

1. Viršila Vacys sipavičius2. Jaun. pusk. Vaclovas Daukšys3. Jaun. pusk. Aleksandras Dovydėnas4. Jaun. pusk. Kazys zakarevičius5. Jaun. pusk. Jonas snobaitis6. Grandinis Tomas Matijošaitis7. eil. stasys staškus8. eil. ciprijonas Gutmanas9. eil. Antanas Kačinskas10. eil. Juozas Jočys11. eil. filimonas orlovas12. eil. Jonas Gedimonas13. eil. Motiejus Mikšys14. eil. stasys navickas

215


15. eil. Vincas navickas16. eil. Antanas šležas17. eil. felicijonas Gesevičius18. eil. Aleksas salagubovas19. eil. nesteras Kastelianovas20. eil. Petras užkurėnas21. eil. Kazys Kanopa22. eil. Vincas Kulikauskas23. eil. Petras Tenys24. eil. Gipas Kopanskis25. eil. Lukius Ivanovas26. eil. Juozas Dočkus27. eil. Jurgis Teledregeris28. eil. Jonas Račkauskas29. eil. Mečys sipavičius30. eil. Pranas Jasiūnas31. eil. Jonas Leketa32. eil. Juozas Vaišnoras33. eil. Juozas šulcas.

Širvintų miestelio ir jo apylinkių gyventojai, aktyviai talkininkavę or-ganizuojant miestelio gynybą nuo lenkų 1921–1923 metais, apdovanoti II rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinais

1. Povilas Žukauskas. Tarptautinės kontrolės komisijos paskirtas širvintų viršaičiu, palaikė glaudžius ryšius su artimiausiomis Lietuvos kariuomenės dalių sargybomis, kurias perspėdavo apie gresiantį lenkų pavojų. IV pėst. pulko karius–partizanus aprūpindavo fiktyviais dokumentais – asmens liudijimais, pakeičian-čiais pasus. Turėdamas sau patikimų žmonių tiek neutralioje zonoje, tiek ir lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje, sistemingai rinko žinias apie lenkų planus. svarbią informaciją IV pėst. pulko štabui į šešuolius pristatydavo pats asmeniškai.

2. Gruzdys (vardas nenustatytas). energingas širvintų milicijos organizato-rius ir veiklus jaunimo agitatorius. Artimiausias viršaičio P. Žukausko padėjėjas širvintas ginant nuo lenkų. Pradėjus veikti IV pėst. pulko partizanams, narsiai kovėsi jų eilėse prieš lenkus.

216216


3. Vytautas Petrauskas. Ilgą laiką vadovavo širvintų milicijai. sėkmingai organizavo pasipriešinimą lenkams iki IV pėst. pulko partizanų veiklos pradžios – 1922 m. gegužės 1 d. Drąsios ir aktyvios veiklos dėka lenkų agentų pastangos išvaikyti lietuviškos orientacijos miliciją širvintose ir jos vietoje įsteigti savąją nuėjo niekais. Jiems padedant, ryšiams su kariuomenės baro viršininku palaikyti milicijos patalpose buvo įrengtas slaptas kariškas telefonas.

4. Liba Mednikienė. Per savo patikimus bendrataučius, gyvenusius oku-puotos Lietuvos dalyje, rinkdavo ir suteikdavo Lietuvos partizanų vadams žinių apie lenkų sumanymus ir ruošimąsi kokiam nors žygiui. Kautynių metu ištikimai saugodavo paliktas jai stambias partizanų pinigų sumas, slapta laikomas šovinių ir granatų atsargas. Mūšių metu pati išduodavo partizanams šovinius ir granatas. Partizanų vadai jos bute turėjo prieglobstį ir štabą.

5. Malvina Kaušinytė. Iš savo pažįstamų surinkdavo ir perduodavo partiza-nams svarbių žinių apie lenkų judėjimą ir jų sumanymus. Dalis partizanų jos na-muose rasdavo prieglobstį. Kiek galėdama stengėsi aprūpinti partizanus maistu, rūpinosi jo kokybe.

6. skorupskas iš šniponių kaimo. nors ir nemokėjo kalbėti lietuviškai, bet buvo patriotiškai nusiteikęs lietuvių atžvulgiu, ir uoliai dirbo lietuvybės naudai. Pats asmeniškai ir per savo pažįstamus sekė lenkų judėjimą, aiškinosi jų suma-nymus ir viską perduodavo lietuvių partizanams arba šniponių kaime nuolat sto-vėjusiai sargybai. skorupskas lietuvių pasienio sargyboms buvo patikimiausias žvalgas ir slapukas.

7. Pliukšta iš Gavėnių kaimo. Dalyvavo visose lietuvių partizanų kautynėse su lenkais ir pasižymėjo narsumu. Kaip vietinis gyventojas, sėkmingai vykdė ir žvalgybas.

8. Ignas Jonukaitis iš Kielių kaimo. Kalbąs tik lenkiškai, gyvendamas tarp visiškai nutautėjusių valstiečių, išoriškai niekuo iš jų neišsiskyrė ir pelnė tiek jų, tiek lenkų karių iš neutralios zonos visišką pasitikėjimą. Dvasioje jausdamasis esąs lietuvis, slaptai ir uoliai per savo pasiuntinį viską pranešinėdavo lietuvių partizanų vadovybei.

(Duomenys iš LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 16–22)

217


Reziume

Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, lietuvių tauta tikėjosi imtis spartaus atkuriamojo darbo visose valstybės gyvenimo srityse. Atrodė, jog 1920 m. lapkri-čio 29 d. Kaune su lenkais pasirašyta paliaubų sutartis ir kartu tarp lietuvių ir lenkų kariuomenių nubrėžta neutrali zona tam suteikė juridinį pagrindą, juo labiau jog ją pasirašant dalyvavo ir Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos nariai.

Deja, ir šį kartą greitai teko nusivilti. Lenkų valdantieji sluoksniai ir toliau niekaip nenorėjo pripažinti nepriklausoma pasiskelbusios Lietuvos Valstybės ir, susiklosčius palankiai situacijai, neatsisakė planų ją pavergti. 1921 m. pradžioje lietuvių fronte nuo Vokietijos iki Latvijos sienos buvo sutelktos net 6 lenkų divi-zijos, o dar dvi dislokuotos Lydoje. Lenkų karinė vadovybė Lietuvos pasienyje vykdė dažnus savo karinių pajėgų pergrupavimus. Jos siekis buvo išprovokuo-ti susirėmimus neutralioje zonoje, suverčiant visą kaltę už tai lietuviams ir tuo pretekstu mesti prieš Lietuvą minėtas pajėgas, užimti ne tik neutralią zoną, bet prisijungti ir kitas teritorijas.

Lietuvos karinė vadovybė atidžiai stebėjo lenkų kariuomenės veiksmus ir ruošėsi bet kokiems galimiems priešiškiems antpuoliams. 1921 m. pradžioje neutralios zonos pasienį saugojo 3 lietuvių divizijos, o viena buvo rezerve.

Blogėjant abiejų šalių tarpusavio santykiams ir lenkų kariams bei įvairiems provokatoriams vis dažniau pažeidinėjant neutralią zoną, užpuldinėjant pasieny-je buvusias lietuvių sargybas bei plėšiant vietinius gyventojus, Lietuvos kariuo-menės vadovybė įsakė visoms kariuomenės dalims energingai rengtis galimai kovai, tačiau jokiu būdu nepasiduoti lenkų provokaciniams iššūkiams.

Be savo karinių pajėgų koncentravimo okupuotoje Lietuvos dalyje, lenkai joje pradėjo kurti įvairių karinio pobūdžio organizacijų tinklą. Joms buvo iškeltas už-davinys okupuotame krašte vesti kuo plačiausią ir Lenkijai palankiausią agitaciją prieš Lietuvą ir jos vadovybę. Tos organizacijos buvo aprūpinamos ginklais, lėšomis, karine amunicija. Jos iš neutralios zonos gyventojų tarpe telkė vadinamuosius lenkų partizanų būrius, kurie, remiami civiliais rūbais perrengtų reguliarios lenkų kariuo-menės dalinių, turėjo užimti visą neutralią zoną ir skverbtis į Lietuvos gilumą.

Padėtis neutralioje zonoje buvo sudėtinga: nuolat vyko žudymai ir apiplėšimai. Abi pusės – ir lenkai, ir lietuviai – stengėsi neutralios zonos gyventojus patraukti savo pusėn. Minėtoje zonoje žymią gyventojų dalį sudarė lietuviai, mažumą – nutautėję lietuviai, lenkų šalininkai. Tarp lietuvių ir lenkų šalininkų vyko nuolatinės kovos.

neutralios zonos gyventojai dažnai kreipdavosi paramos į Lietuvos Vyriau-sybę, tačiau ši nieko negalėjo daryti ir tik ragindavo gyventojus organizuotis ir

218218


patiems gintis. neretai į pagalbą gyventojams būdavo siunčiami šauliai.Lenkų provokaciniai veiksmai prieš lietuvius minėtoje zonoje vyko trimis

pagrindinėmis kryptimis – suvalkijos pietuose, Valkininkų–Rūdiškių geležinke-lio ruože ir širvintų–Giedraičių krašte. Pietų suvalkijoje lenkai net suorganiza-vo vadinamąją „Varviškės savivaldą“, kuri skelbėsi esanti nepriklausoma nuo Lietuvos ir siekianti prisijungti prie „Vidurinės Lietuvos“. nebepakentus lenkų partizanų savivaliavimo, prieš juos į Varviškes 1923 m. kovo 23 d. pasiųstas xI pėst. pulko I batalionas minėtą lenkų organizaciją likvidavo.

Dar nustatant neutraliąją zoną, dalis Gardino–Vilniaus geležinkelio (Varė-nos–Rūdiškių ruožas) pateko į neutralią zoną. Todėl lenkai neteko tiesioginio susisiekimo geležinkeliu tarp Gardino–Varėnos–Vilniaus. Lenkai žūtbūt siekė šį ruožą perimti savo žinion, tačiau lietuviai perleisti jo nesutiko. Į šį reikalą įsikišo Tautų sąjungos Taryba. negavę Lietuvos vyriausybės sutikimo, lenkai ryžosi minėtą ruožą užimti jėga. sutelkę stambias ginkluotas pajėgas, jie 1923 m. vasa-rio 15 d. pradėjo veržtis į neutralią zoną Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio stočių ruože. Lietuvių kariuomenės pajėgos toje vietovėje buvo menkos ir, nepaisant atkaklaus jų pasipriešinimo, po keleto dienų lenkai šį ruožą užėmė. šiame ruože lenkų užimtoje zonoje beveik visi gyventojai buvo lietuviai.

Lenkų karinė vadovybė, siekdama revanšo dėl pralaimėjimo lietuviams 1920 m. pabaigoje, neutralioje zonoje išskirtinį dėmesį skyrė širvintų bei Giedraičių vietovėms ir bet kokiais būdais siekė jas užimti. Todėl neatsitiktinai jau 1921 m. gruodžio mėn. prieš lietuvių I pėst. divizijos saugomą barą lenkų karinė vadovybė sutelkė ir nuolat laikė dideles karines pajėgas, ypač kavaleriją. Dažnai uniformuo-ti lenkų kariai užpuldavo neutralios zonos pasienyje buvusias lietuvių sargybas. Lietuviams palanki širvintų milicija, susiorganizavusi iš vietinių apylinkės jaunų vyrų, neįstengė viena apginti širvintų miestelio ir jo gyventojų. Lenkams pradėjus puldinėti širvintas vis gausesnėmis pajėgomis ir iškilus pavojui netekti širvintų, nutarta veikti lenkų pavyzdžiu, t. y. leisti saugoti ir ginti širvintas civiliais rūbais perrengtiems kariams. Taigi nuo 1922 m. gegužės 1 d. prasidėjo IV pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karių partizaninė veikla neutralioje zonoje.

Pažymėtina, jog IV pėst. pulko partizanai drauge su širvintų milicija ir šau-liais atliko tikrai didvyrišką darbą savo tautai ir tėvynei, išlaikė savo rankose širvintas, atkakliai ir su pasiaukojimu gynė ne tik šį miestelį, bet ir aplinkines vietoves nuo lenkų puolimų ir sužlugdė visas jų pastangas atplėšti nuo Lietuvos ir pasisavinti šį kraštą, suduodami priešui ryžtingą atkirtį.

219

karo padėties klausimas lietuvos seimuose (1919–1927 m. )

Modestas KUODYSVytauto Didžiojo universitetas

Įvadas

1918 m. savarankiško valstybingumo keliu pasukusi Lietuvos Respublika beveik du dešimtmečius gyveno nepaprastosios padėties sąlygomis: karo padėtis egzistavo tiek valstybei žengiant pirmuosius žingsnius parlamentinės demokra-tijos keliu, tiek nusigręžus nuo jos, po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. šiuo požiūriu ypač savitas ir problemiškas ankstyvasis, vadinamasis „seimokratijos“, laikotarpis (1920–1926 m.), kai karinei padėčiai stipriai ribojant piliečių visuo-meninę raišką, kūrėsi ir funkcionavo demokratinės institucijos. svarbiausia šių institucijų – visuotinu, tiesioginiu, slaptu balsavimu renkamas seimas – turė-jo lemiamą reikšmę sustabdant demokratinės konstitucijos garantuotų pilietinių teisių įgyvendinimą viešajame valstybės gyvenime. Taigi skirtingai nei autorita-rizmo laikotarpiu (1927–1940 m.), karo padėtis veikė teisėtai išrinktos, politinės tautos legitimaciją įgijusios valdžios valia. seimų laikotarpiu Lietuvos valstybė gyveno dvilypį vidaus gyvenimą, jungusį du diametraliai priešingas ir, atrody-tų, nesuderinamas būsenas – konstitucijoje įtvirtiną parlamentinę demokratinę santvarką ir sudėtingų vidaus bei išorės sąlygų nulemtą karo padėties režimą. Pasak teisės istoriko Mindaugo Maksimaičio, „nuolatinis nepaprastosios padė-ties naudojimas iškreipė žmogaus teisių įgyvendinimo praktiką, ir tai ypač trukdė atsiskleisti demokratijai, kurią nuoširdžiai norėta puoselėti 1922 m. Konstituci-ja“1. Ar motyvai, vertę palaikyti nepaprastąją padėtį, buvo pagrįsti ir realūs, ar valstybei visada grėsė toks pavojus, jog reikėjo nuolatos naudotis išimtinėmis karo meto priemonėmis ir ar jomis nebuvo piktnaudžiaujama, – tai dar viena labai komplikuotų bei problemiškų klausimų grupė, į kuriuos atsakyti sunku. suprantama, jog po 1926 m. perversmo karo padėtis visų pirma buvo naudingas autoritarinei vyriausybei, netoleruojančiai jokio politinio pliuralizmo ir kariškių pagalba siekiančiai kontroliuoti visuomenę bei išsilaikyti valdžioje. Tačiau seimų

1 m. maksimaitis, Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), vilnius, 2005, p. 136.

Modestas KUODYS

220220

laikotarpio situacijos taip vienareikšmiškai įvertinti nepavyktų: ji gerokai pai-nesnė ir sudėtingesnė. Didžiąją šio periodo dalį neprastąją padėtį palaikė teisėtai išrinkta valdžia, deklaruojanti demokratines vertybes, nors jų realiame gyveni-me ne visuomet paisyta. Tai leido kairiajai opozicijai ilgą laiką politiniame gy-venime dominavusį krikščionių demokratų bloką nuolatos kaltinti diktatūriniais užmojais bei piktnaudžiavimu karo padėties priemonėmis. Taigi karo padėties problema trečiojo dešimtmečio pradžios Lietuvoje drauge kelia ir klausimą, kiek apskritai šį parlamentarizmo tarpsnį galima vadinti demokratišku.

Mūsų tyrimo objektas – karo padėties klausimas Lietuvos seimuose – palies tik tam tikrus čia iškeltų problemų aspektus, juolab kad mes nesieksime pačios to laikotarpio karo padėties režimo analizės, o tik pažvelgsime į viešus šio reiškinio vertinimus ir su juo susijusius įstatymus leidžiančios institucijos sprendimus. Taigi šiame darbe mus domins to meto visuomenę pasiekdavusi viešoji informacija, vie-naip ar kitaip formavusi, o drauge ir atspindėjusi šios požiūrį į karo padėtį. seimų laikotarpio Lietuvoje svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus sprendė demo-kratiškai išrinkti tautos atstovai, reprezentuojantys pagrindines politines partijas ir visuomenės grupes, vykdavo nevaržomos diskusijos seime, o informacija apie tai per partinę spaudą pasiekdavo ir skaitančiąją piliečių dalį. šios aplinkybės bei pa-kankamas reikiamų šaltinių kiekis ir paskatino mus rinktis minėtą tyrimo kryptį.

šio straipsnio tikslas – analizuojant parlamentines diskusijas, to meto spaudą, atskleisti svarbiausių valstybės politinių partijų atstovų seime požiūrį į karo padėtį bei su ja susijusius reiškinius. Tikslui realizuoti išsikėlėme du užda-vinius: 1) išryškinti karo padėties šalininkų ir priešininkų pozicijas, analizuoti jų argumentus; 2) analizuoti karo padėties klausimo nagrinėjimą Lietuvos seimuo-se, parodyti, kokią įtaką tam turėjo seimų sudėties kaita.

Istoriografija. Karo padėties režimas prieškario Lietuvos Respublikoje – ma-žai, dažnai tik paviršutiniškai tyrinėta tema. Atskiro dėmesio lietuvių istoriografijoje nesulaukė ir parlamentinės diskusijos dėl karo padėties trečiojo dešimtmečio pirmo-joje pusėje. Tiesa, daugelyje veikalų ir straipsnių, skirtų šio periodo politinei istorijai, seimų darbui, karo padėties problema vienokiu ar kitokiu aspektu aptariama, tačiau giliau neanalizuojama. Todėl ieškodami informacijos apžvelgėme nemažą kiekį svarbiausios tarpukario Lietuvos politinei istorijai skirtos mokslinės literatūros.

Po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje pasirodė nemažai straipsnių ir knygų apie nepriklausomos Lietuvos politinį gyvenimą. Apie steigiamąjį seimą egzilio spaudoje plačiau rašyta, minint jo penkiasdešimtmetį 1970 m.2 Tuo metu Vanda

2 Z. ivinskis, lietuvos steigiamasis seimas//į laisvę, 1970 nr. 50; v. vaitiekūnas, lietuvos suverenumas steigiamajame seime, aidai, 1970, nr.10., ir kt.

KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)

221

Daugirdaitė – sruogienė3 parengė ir atskirą, kol kas vienintelę šios valstybės tei-sinius pagrindus kūrusios institucijos veiklos apžvalgai skirtą monografiją. Joje išanalizuoti svarbiausieji pirmosios demokratiškai išrinktos tautos atstovybės darbai, reikšmė, pateikta vertingos medžiagos apie pačius tautos atstovus. Pir-mieji valstybės kūrimosi žingsniai, parlamentarizmo pradžia detaliai atskleisti Prano Čepėno dvitomio „naujųjų laikų Lietuvos istorijos“ antrajame tome4. Visa prieškario Lietuvos politinė raida apžvelgiama istoriko Jono švobos5 knygoje „seiminė ir prezidentinė Lietuva“. Tačiau jam, kaip ir kitam tautininkams simpa-tizavusiam istorikui Aleksandrui Merkeliui6, būdingas tam tikras subjektyvumas vertinant kontraversiškus to laikmečio įvykius. socialdemokratų partijos veiklą prieškario valstybingumo metais savo knygoje atskleidė Juozas Vilčinskas7.

sovietmečiu paskelbta nemažai darbų, skirtų „buržuazinės“ Lietuvos vals-tybės istorijai. Juose daugiausia įrodinėtas „antiliaudinis“ tiek demokratiškai iš-rinktos8, tiek perversmininkų suformuotos valdžios pobūdis, plačiai vaizduota išsivaduojamoji „engiamųjų klasių kova“. orientuodamiesi į šias temines kryptis to meto istorikai daug dėmesio skyrė valdžios represinės politikos, su kuria glau-džiai susijusi ir karo padėtis, tyrimams. Tarp mus dominantį laikotarpį tyrinė-jusių autorių pirmiausia paminėtinas Juozas Bulavas9. stambiausios jo knygos „Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje“ viename skyriuje, pavadintame „Karinis – policinis režimas“, išsamiai nagrinėjamas karo padėties naudojimas visuomenės politinės raiškos kontrolei. Pilietinių laisvių varžymą, trečiojo dešimtmečio represinės politikos ypatybes bei karo padėties naudojimą jų įgyvendinimui savo tyrimuose plačiai analizavo Mindaugas Maksimaitis10 bei

� v. daugirdaitė – sruogienė, Steigiamasis seimas 1920 05 15 – 1922 10 07, new york, 1975.4 p. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija // t. 2, Chicago, 1986.5 j. švoba, Seiminė ir prezidentinė Lietuva / fotograf., leid./ vilnius, 1992.6 a.merkelis, Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, new york, 1964.7 j. vilčinskas, Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės, london, 1985.8 i. gricevičiūtė, Antiliaudinė krikščionių demokratų partijos politika Lietuvoje 1920 – 1926 m., vilnius, 1953.9 j. Bulavas j. Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, vilnius, 1956; Bulavas j. lietu-vos buržuazinės vyriausybės susidarymas ir veikla, kuriant valstybės aparatą // Buržuazinės valstybinės teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, vilnius, 1972.10 m. maksimaitis, administracinių ir teisminių priemonių taikymas slopinant revoliucinį judėjimą lietuvoje 1919–1926 m. // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, t.1, vilnius, 1963; m. maksimaitis, lietuvos laikinosios buržuazinės vyriausybės priemonės 1918–1919 m. proletarinei re-voliucijai slopinti // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai (konferencijos medžia-ga), vilnius, 1976. m. maksimaitis, „seimokratijos“ turinys ir klasinė esmė lietuvoje // Teisė, 1978, t.14; m. maksimaitis, „seimokratijos“ turinys ir klasinė esmė lietuvoje // Teisė, 1978, t.14, p.13–22.

Modestas KUODYS

222222

kiti 7–8 dešimtmečiais rašę teisės istorikai11. 1926 m. antrosios pusės politiniai įvykiai Lietuvoje detaliai nagrinėti eu-

siejaus Jacovskio12, eugenijaus Dirvelės13 monografijose. xx a. paskutiniajame dešimtmetyje, lietuvių istoriografijai nusikračius

ideologinių sovietmečio pančių, 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos istorijos tyrinėjimams susidarė palankios sąlygos: juos paskatino ne tik politinės konjunk-tūros pokyčiai, bet ir išaugęs visuomenės susidomėjimas. Deja, karo padėties reikšmė tarpukario Lietuvos valstybės ir visuomenės raidai atskirai nebuvo tyri-nėjama. Kita vertus, kariuomenės kūrimosi istorija, nepriklausomybės kovos su-laukė nemažai istorikų dėmesio. sistemingiausiai tai tyrinėjo Vytautas Lesčius14, parengęs keletą nemažos apimties studijų. Vis dėlto karo padėties problemos autorius giliau neanalizavo. Kitaip į kariuomenės vaidmenį Pirmojoje Lietuvos Respublikoje pažvelgė Jonas Vaičenonis15. savo monografijoje istorikas anali-zavo kariuomenės įtaką politiniams procesams, jos vietą valstybėje autoritarizmo laikotarpiu (1927–1940 m.). Čia detaliau nagrinėtas ir karo padėties teisinis ins-titutas bei su juo susiję reiškiniai, tačiau nepaprastosios padėties režimą trečiojo dešimtmečio pradžioje autorius aptarė tik fragmentiškai. Vertingos informacijos apie valstybės vidaus saugumo problemas radome Arvydo Anušausko knygoje „Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940 m.“16

Kol kas dar neparašytas stambesnis, visą dvidešimties metų prieškario Lietuvos valstybinio gyvenimo laikotarpį aprėpiantis apibendrinamojo pobūdžio veikalas. Tiesa, ano meto politiniai įvykiai gana išsamiai aptariami iškiliems valstybės veikė-jams skirtuose biografinio pobūdžio darbuose. seimų laikotarpis aptariamas Alfonso

11 o. Ruželytė, Konstitucinės žodžio ir spaudos laisvės buržuazinėje Lietuvoje ir tikrovė // Buržuazinės

valstybinės teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, Vilnius, 1972; o. Ruželytė, susirinkimų

laisvė ir jos suvaržymas darbo žmonėms buržuazinėje Lietuvoje // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje vals-

tybiniai teisiniai aspektai, (konferencijos medžiaga), Vilnius, 1976; V. Pavilionis, Antiliaudinė valdančių-

jų partijų politinio viešpatavimo ideologija ir jos pasireiškimas Lietuvos valstybės mechanizmo veikloje

(buržuaziniu demokratiniu laikotarpiu) // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai,

(konferencijos medžiaga), Vilnius, 1976;12 e. jacovskis, Uždangą nuplėšus... Gruodžio 17 d. fašistinis perversmas ir visiškas atstovavimo teisės likvidavimas Lietuvoje 1926–1940 m., vilnius, 1959.13 e. dirvelė, Klasių kova Lietuvoje 1926 metais, vilnius, 1961.14 v. lesčius, Lietuvos kariuomenė 1918–1920. vilnius, 1998; v. leščius, Lietuvos kariuomenė Nepri-klausomybės kovose 1918 –1920, vilnius, 2004.15 j. vaičenonis, Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose 1927–1970 m. vilnius, 2004.16 a. anušauskas, Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940 m. vilnius, 1993.


22�

eidinto knygose apie Antaną smetoną17, Kazį Grinių18, Aleksandrą stulginskį19, Liu-do Truskos veikale apie Antaną smetoną20, Gedimino Ilgūno monografijoje „Kazys Grinius“21. Kolektyvinime darbe „Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai“ pa-teikti žymiausių xx a. Lietuvos istorijos tyrinėtojų straipsniai apie ano meto vyriau-sybių vadovus, apžvelgiamos valstybės vidinio ir išorinio saugumo problemos, svar-biausi visų ministrų kabinetų darbai22. Pirmieji Lietuvos parlamentarizmo žingsniai atskleidžiami 2000 m. steigiamojo seimo aštuoniasdešimtmečiui skirtos mokslinės konferencijos medžiagos pagrindu parengtame straipsnių rinkinyje23.

Pažvelgti į Lietuvos politinę raidą xx a. trečiojo dešimtmečio pradžioje globalios politikos kontekste leido Vakarų šalių istorikų – Alfredo ericho sen-no24 ir Georgo von Raucho25 veikalai.

Kitą mums reikšmingos posovietinio laikotarpio mokslinės literatūros gru-pę sudaro teisės istorijai skirti tyrimai. šioje srityje per savo dar sovietmečiu pradėtą mokslinę karjerą daugiausiai nuveikė Mindaugas Maksimaitis – vienas iškiliausių ir produktyviausių tarpukario Lietuvos teisės ir valstybės konstituci-nės sąrangos tyrinėtojų26. 2003 m. pasirodžiusiame Lietuvos konstitucionalizmo raidai skirtame straipsnių rinkinyje, be kita ko, analizuotas ir demokratinių lais-vių atsispindėjimas pirmosiose Lietuvos valstybės konstitucijose27.

Darbe taip pat rėmėmės kitais atskirai įvairius karo padėties aspektus bei ypatingos baudžiamosios teisės klausimus nagrinėjusiais autoriais28.

17 a. eidintas, Antanas Smetona. Politinės biografijos bruožai, vilnius, 1990.18 a. e. eidintas, Kazys Grinius. Ministras pirmininkas ir prezidentas, vilnius, 1993.19 a. eidintas, Aleksandras Stulginskis: Lietuvos prezidentas – Gulago kankinys, vilnius, 1995.20 l. truska, Antanas Smetona ir jo laikai, vilnius, 1996.21 g. ilgūnas, Kazys.Grinius, vilnius, 2003.22 Z. Butkus, dr. k. grinius, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai /sud. r. Čepas/ vilnius, 1997; r. Čepas, ministras pirmininkas mykolas sleževičius // ten pat; s. jegelevičius, ernestas galvanaus-kas – lietuvos ūkio kūrėjas// ten pat.2� 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės, (konferencijos medžia-ga), vilnius, 2000.24 a. e. senn, Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, vilnius, 1992. 25 g. von rauch, The Baltic states: Estonia, Latvia, Lithuania. The years of independence 1917–1940, new york, 1995.26 m. maksimaitis, mažasis seimas – ryškus epizodas lietuvos parlamentarizmo raidoje // Jurisprudencija, t.17, vilnius, 2000; m. maksimaitis, Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), vilnius, 2005.27 Mūsų konstitucionalizmo raida /sud. a.v. Bartkutė, a. vaišnys/ vilnius, 2003.28 v.andriulis, Mirties bausmė Lietuvoje 1918–1940 // Pozicija, 1997, nr.2; m. apanavičius, kariniai teismai 1926–1940 metais // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos /sud. j. skirius, g. šapoka/ vilnius, 2001; s. vansevičius, Baudžiamosios teisės šaltiniai 1919–1940 metais // ten pat..

Modestas KUODYS

224224

Šaltiniai. Mūsų naudotus šaltinius sudaro kelios grupės: publikuoti dokumen-tai, to meto periodinė spauda ir teisės aktai bei jų komentarai. Pirmąją grupę apima steigiamojo29 bei kitų trijų vėlesnių seimų publikuotos stenogramos30 – tai pats svar-biausias mūsų tyrimo šaltinis. Jo analizė leido atskleisti pagrindinių Lietuvos partijų ir jų seimo frakcijų laikyseną karo padėties atžvilgiu, išryškinti parlamentinės kovos bruožus. Antroji grupė – periodinė spauda – papildo pirmąją. Prieškario Lietuvos spauda buvo partinė, todėl kiekvienas rimtesnis leidinys atstovavo tam tikrai politi-nei srovei, delsė jos požiūrius į valstybėje vykstančius procesus. svarbu tai, jog iki 1926 m. perversmo Lietuvos karo cenzūra buvo palyginti švelni (neleisdavo skelbti tik tam tikros su kariuomene susijusios informacijos), todėl trečiojo dešimtmečio periodiniai leidiniai beveik nevaržomai galėjo rašyti įvairiomis politinėmis temomis. ši aplinkybė didina minėtos šaltinių grupės vertę. Medžiagą darbui rinkome šiuose svarbiausių partijų laikraščiuose: Krikščionių demokratų bloko laikraščiuose Laisvė, Rytas; socialdemokratų Žiežirba, Socialdemokratas; valstiečių liaudininkų – Lietu-vos ūkininkas, Lietuvos žinios, tautininkų – Lietuvis.

Kita šaltinių grupė – teisiniai aktai, jų komentarai. Ją sudaro Vyriausybės žiniose paskelbti įstatymai bei įsakymai, atskirai išleisti teisinių dokumentų rin-kiniai31, taip pat tuometiniai teisinės sistemos ir konkrečių jos institutų analizei skirti darbai32. Jie leido nagrinėti karo padėties režimą, jo teisinę reglamentaciją. Iškalbingos informacijos apie seimų laikotarpio Lietuvos politinį gyvenimą ra-dome kai kurių anuometinių valstybės veikėjų prisiminimuose33.

1. Karo padėties režimas Lietuvoje 1919–1926 m.(teisinės raidos apžvalga)

Karo padėtis – tai teisinis institutas, tam tikra nepaprastosios padėties for-ma, įvedama valstybėje gresiant ar prasidėjus karui, vidiniams neramumams. Jo

29 Steigiamojo seimo darbai. 1920 – 1922, kaunas, 1922.�0 Seimo.stenogramos..Pirmasis.seimas. 1922 – 1923; Seimo stenogramos. Antrasis seimas. 1923 – 1926; Seimo stenogramos. Trečiasis seimas. 1926 – 1927.31. Karo baudžiamasis statutas. Priedėlis: Pulko teismo įstatai, kariuomenės teismo įstatai, Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai ir kiti aktai / sud. j. papečkys, kaunas, 1922.�2 Kariuomenės teismas 1919–1929, kaunas, 1929.�� purickis j. seimų laikai // Pirmas nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928 /fotograf. leid./ kaunas, 1990; grinius k. apie 1926 metų gruodžio 17–osios dienos perversmą // a. eidintas, Kazys.Grinius: ministras pirmininkas ir prezidentas, vilnius, 1993; r. skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, Chicago, 1961.


225

metu sustabdomos konstitucinės piliečių laisvės ir teisės, valstybė administruoja-ma karinių struktūrų, galioja specialios įvairias gyvenimo sferas reguliuojančios taisyklės bei veikia jų vykdymą prižiūrinčios institucijos. Visos šios priemonės skirtos parengti šalį gynybai, eliminuoti nelojalių piliečių ir priešo agentų ke-liamas grėsmes svetimos valstybės agresijos akivaizdoje arba įvesti tvarką bei stabilizuoti padėtį vidaus suirutės metu34. Karo padėties režimą reikėtų suprasti kaip nepaprastosios padėties nustatytos tvarkos įgyvendinimą, funkcionavimą ir vienokią ar kitokią kaitą tam tikru laikotarpiu.

Karo padėtis bei artima jam sustiprinta apsauga veikė beveik visą prieškario Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį (1919–1940 m.). Ji įvesta prabėgus vos metams po nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Tai sąlygojo sunki to meto valstybės padėtis, priešiškų jėgų ginkluota intervencija. Vėliau dėl skirtingų motyvų ir priežasčių nepaprastoji padėtis su nedidelėmis pertraukomis tapo nuolatine šios vos du dešimtmečius egzistavusios valstybės vidaus gyvenimo palydove.

Lietuvos Respublika kūrėsi labai sudėtingomis sąlygomis: kraštas buvo nualin-tas Pirmojo pasaulinio karo ir okupacinės kaizerinės Vokietijos kariuomenės, nemažai gyventojų virtę karo pabėgėliais. Dar didesnį pavojų naujos valstybės egzistencijai kėlė kiekybiškai gausesnės priešiškos išorės jėgos. Jau 1919 m. pradžioje, skelbda-ma Pasaulinės revoliucijos šūkius, į Lietuvos teritoriją įsiveržė bolševikinės Rusijos Raudonoji armija35. ne mažesnę grėsmę jaunai valstybei kėlė atsikūrusi Lenkija, iš Latvijos atėję bermontininkų būriai. Kovų dėl nepriklausomybės metu, beviltiškai trūkstant lėšų, valstybinio gyvenimo patyrimo ir žinių, kurtos šalies aukščiausios ir vietinės valdžios institucijos36. Daug kas daryta skubotai, be išankstinio pasirengimo, susidurta su galybe sunkumų įtvirtinant naująją valdžią37.

Karo padėties, kaip valstybės gynybos bei apsaugos nuo vidaus priešų priemo-nės, poreikis iškilo vos prasidėjus ką tik suformuotų Lietuvos kariuomenės dalinių kovoms su 1919 m. sausį įsiveržusiais Rusijos bolševikais. Tų pačių metų vasario 7 d. Mykolo sleževičiaus ministrų kabinetas priėmė laikinąjį įstatymą karo padė-ties režimui reguliuoti, pavadintą „Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais“38

�4 karo stovis // Lietuvių enciklopedija, t.11, Boston, 1957, p. 84.�5 v. lesčius, Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920, vilnius, 2004, p.34–38.36 žr. j. Bulavas, lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės susidarymas ir veikla kuriant valstybės ap-aratą, Buržuazinės valstybinės teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika. vilnius, 1972, p.35–71. �7 pirmieji valstybės kūrimo metai, sudėtinga krašto situacija detaliai ir vaizdžiai atsiskleidžia rapolo skipičio – teisininko, aktyvaus valstybininko, 1920 m. buvusio vidaus reikalų ministru, prisiminimuo-se. žr. r. skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, Chicago, 1961, p.40–41, 46–52, 57–64, 81–119. 38 ypatingi valstybės apsaugos įstatai // Laikinosios vyriausybės žinios (toliau – LVŽ), 1919 03 05 nr.4/42. .

Modestas KUODYS

226226

(toliau – YVAĮ), – tai po kelių dienų leido oficialiai įvesti karo padėtį39. Minėtus įs-tatus40 netrukus, kovo 5 d., pakartotinai priėmė Valstybės Taryba41. ši dviprasmiška situacija atspindėjo nuo pat metų pradžios besitęsiančią ir pirmaisiais mėnesiais ypač paaštrėjusią kovą aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose. Dešiniųjų dominuojama Valstybės Taryba dėl įtakos ir sprendimų viršenybės konfrontavo su kairiųjų atstovo – sleževičiaus pirmininkaujamu ministrų kabinetu. Valstybės Tarybos prezidiumas, nustumdamas į šalį Vyriausybę, siekė įtvirtinti savo teisę skelbti karo padėtį, kontroliuoti jo palaikymą. nesutarimai 1919 m. kovo 12 d. atvedė prie Vyriausybės krizės – naująjį kabinetą sudarė krikščionių demokratų žmogus Pranas Dovydaitis. Tačiau jis nepajėgė efektyviai veikti sudėtingoje situ-acijoje. Dėl to į ankstesnįjį postą grįžo sleževičius, prieš tai iš Valstybės Tarybos išsireikalavęs didesnių galių Vyriausybei42. Jo ryžtinga politika leido Lietuvai iš-gyventi vieną iš sudėtingiausių nepriklausomybės kovų etapų43.

Tokia visais atžvilgiais komplikuota 1919 m. Lietuvos valstybės padėtis lėmė tai, jog karo padėtis buvo įvesta skubotai, jos palaikymą reglamentuojantys teisiniai aktai bei atitinkamos institucijos nebuvo tinkamai parengti ar apskritai kurį laiką neegzistavo44. Be to, ir pati jos paskelbimo istorija turėjo nemažai kon-traversiškų detalių45. Kauno vyriausybės valdžia 1919 m. pirmoje pusėje veikė nedidelėje Lietuvos dalyje, todėl teritoriją, kurioje visą dvidešimtmetį egzistavo Pirmoji Respublika, karo padėtis realiai apėmė tik tų pačių metų rudenį46.

Karo padėties režimą reglamentavę YVAĮ per visą nepriklausomybės lai-

�9 ministrų kabinetas įvesti karo padėtį nutarė 1919 m. vasario 10 d. iš pradžių nepaprastoji padėtis turėjo veikti tik 30 km. juostoje palei fronto liniją. tačiau jau vasario 13 d. nauju įsakymu karo padėtis įvesta iš esmės visoje kauno vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje. žr. krašto apsaugos ministeri-jos karo stovio įvedimo įsakymai // LVŽ, 1919 03 05, nr.4/47, 4/48, 4/49.40 ypatingi valstybės apsaugos įstatai // LVŽ, 1919 04 04, nr. 5/55.41 m. maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, p. 80–81. 42 m. maksimaitis, lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės priemonės 1918–1919 m. proletarinei revoliucijai slopinti // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai (konferencijos me-džiaga), vilnius, 1976, p. 11–12. 4� r. Čepas, ministras pirmininkas mykolas sleževičius // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918–1940) /sud. r. Čepas/ vilnius, 1997, p. 84–85.44 skubotumas, nepasirengimas buvo ryškus kuriant visą valstybės teisinę bazę – tai ryškiai atsispindėjo net pirmųjų laikinųjų konstitucijų rengimo peripetijose. žr. s. jegelevičius, lietuvos laikinųjų konstitucijų ištakų klausimu // Mūsų konstitucionalizmo raida /sud. a. v. Bartkutė, a. vaišnys/ vilnius, 2003, p.37, 48. 45 pavyzdžiui, kauno savivaldybėje yvaį rankraštinis variantas buvo parengtas rusų kalba. plačiau žr. p. janauskas, lietuviškas lūžis. kalbų varžybos kauno savivaldybėje 1918–1928 metais // Darbai ir dienos, t.34, kaunas, 2003, p.35. 46 karo stovis // Lietuvių enciklopedija, t.11, Boston, 1957, p.84.


227

kotarpį buvo ne kartą papildomi. Tokių korekcijų daugiausia būta pirmaisiais valstybės gyvenimo metais. YVAĮ, kaip ir kiti anuometinės valstybės karo teisės aktai bei baudžiamasis kodeksas, buvo parengti ištisai arba iš dalies perimant carinės Rusijos teisinį paveldą47. YVAĮ sudarė 17 paragrafų, trumpai reglamen-tavusių karo padėties įvedimą, jo vykdymo mechanizmą, vykdytojų teises, baus-mes už nustatytos tvarkos pažeidimus48.

1919 m. balandžio 4 d. redakcijos „Įstatų“ paragrafas skelbė, kad „kiekviena Lie-tuvos apskritis arba jos įsakmiai nurodytos dalys, karo metu arba gresiant šalyje suirutės pavojui, Aukštojo Valstybės Tarybos prezidiumo gali būti paskelbtos karo stovyje. Karo metu, esant paskirtam Vyriausiajam karo vadui, karo padėtį veikiamos armijos srityje skelbia Vyriausiasis karo vadas“49. nepaprastosios padėties įvedimo tvarka numatyta re-miantis savita 1918–1919 m. sandūroje suprojektuota laikinąja aukščiausiosios Lietuvos valdžios struktūra50. Ginkluoto priešo užpuolimo atveju turėjo būti įsteigta Vyriausiojo karo vado pareigybė. suteikus vienam asmeniui plačias, diktatoriškas galias tikėtasi mo-bilizuoti valstybės gynybinius resursus ir efektyviai pasipriešinti agresijai. Maksimaitis dar sovietmečiu paskelbtame straipsnyje mini, jog 1918 m. gruodžio 20 d. karo vado diktatūros klausimą svarstė Vilniuje likę Valstybės Tarybos nariai51. Diktatoriumi buvo siūlomas sleževičius, tuo metu ėmęsis vadovauti Laikinajai Vyriausybei.

YVAĮ apibrėžta karo padėties įvedimo tvarka labai greitai paseno, atsiliko nuo nuolatos kintančių gyvenimo sąlygų. 1919 m. antrojoje pusėje jau iš es-mės nebeegzistavo institucijos, turėjusios skelbti šią nepaprastosios padėties formą. Aukštąjį Tarybos prezidiumą pakeitė Valstybės Prezidentas, Karo vadu buvo vadinamas kovojančios kariuomenės vadas, tačiau ta sąvoka jau neturėjo tos pirminės reikšmės, apie kurią galvota išleidžiant YVAĮ. nepaisant to, pir-masis paragrafas taip ir nebuvo pakeistas, todėl diskusijų dėl karo padėties metu vėlesniuose seimuose YVAĮ nevengta kritikuoti kaip užsilikusio anachronizmo52.

47 apie skirtingų šalių teisės sąveiką pirmosios lietuvos respublikos teisinėje sistemoje plačiau žr. m. maksimaitis, nacionalinės ir perimtos teisės koegzistencijos principai tarpukario lietuvoje // Lie-tuvos teisės tradicijos (konferencijos medžiaga), vilnius, 1997, p.138–154.48 žr. ypatingieji valstybės apsaugos įstatai, Karo baudžiamasis statutas su priedais /sud. j. papečkys/ kaunas, 1922, p.124–125.49 ten pat, p.124.50 pirmojoje 1919 kovo 5 d. yvaį redakcijoje teisė įvesti karo padėtį suteikta ministrų kabinetui, o antrojoje (balandžio 4 d.) – aukštajam valstybės tarybos prezidiumui arba vyriausiajam karo vadui. pastarasis yvaį variantas su papildymais ir veikė visą tarpukario laikotarpį. plg. yvaį // LVŽ, 1919 03 05 nr. 4/42; yvaį // LVŽ, 1919 04 04, nr. 5/55.51 m. maksimaitis, lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės priemonės 1918–1919 m. proletarinei revoliucijai slopinti // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, p.8.52 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 4.

Modestas KUODYS

228228

Dėl įvykusių pokyčių valdžios struktūroje apie karo padėties įvedimą arba at-šaukimą Lietuvoje 1919 m. balandžio birželio mėnesiais teisę paskelbti turėjo Prezidentas, nutarus Vyriausybei. 1920 m. birželio 12 d. Laikinoji Konstitucija taip pat suteikė jam tokią teisę (įstatymų skelbimo teisė), gavus steigiamojo seimo pritarimą ir Vyriausybės pasiūlymą. Be to, įvesti arba atšaukti karo padėtį buvo galima tik atskiru įstatymu53. šią tvarką iš esmės atkartojo 1922 m. rugpjū-čio 1 d. Lietuvos Konstitucija. Trisdešimt penktasis jos straipsnis numatė, kad nepaprastosios padėties įvedimas skelbiamas Prezidento aktu, pasiūlius Ministrų kabinetui bei pritarus seimui54.

Antrasis, trečiasis, ketvirtasis YVAĮ paragrafai reglamentavo karo komendantų skyrimą55, visuomenės informavimą, įvedant karo padėtį. Jie įpareigojo komendan-tus viešai paskelbti apie nepaprastosios padėties veikimą, supažindinti su nauja tvar-ka. Karo padėtis turėjo įsigalioti tuoj po paskelbimo, tik atokesniuose miesteliuose ir kaimuose – po dviejų dienų. Karo komendantams, tiesiogiai pavaldiems krašto apsaugos ministrui, suteikti dideli įgaliojimai, jiems talkinti įpareigota milicija (nuo 1924 m. policija), savivaldos ir kitos civilinės įstaigos (šeštasis ir septintasis para-grafai). Karo padėties metu suvaržomos pagrindinės konstitucinės piliečių teisės, nurodytos aštuntajame YVAĮ paragrafe. Jis karo komendantui numato teisę ištremti į kitą vietovę arba uždaryti į koncentracijos stovyklą56 asmenis, galinčius kelti pavojų visuomenės tvarkai arba kariuomenei; įpareigoti piliečius, kurių darbas naudingas valstybei, pasilikti tam tikrose vietose; daryti atskiras arba bendrąsias rekvizicijas; drausti pirkti, parduoti, išvežti arba įvežti tam tikras prekes, maisto produktus, pa-šarą; bausti už šaunamojo ginklo laikymą be leidimo. Atskiri paragrafai karo ko-mendantui suteikė teisę leisti arba drausti įvairaus pobūdžio susirinkimus, uždaryti pramonės ir prekybos įmones; savo nuožiūra sustabdyti laikraščių ir kitų spaudinių leidybą; sustabdyti civilinių įstaigų įsakymų vykdymą, bausti jų valdininkus. už įsakymų nevykdymą karo komendantai turėjo teisę skirti administracines bausmes: piniginę baudą (1919–1920 m. ji siekė 10 000 markių), areštą iki 3 mėnesių arba taikyti abi sankcijas. už kitus nusižengimus numatyta teisminė atsakomybė. 1919 m. pradžioje, kol dar nebuvo karo teismų, civiliai gyventojai turėjo būti teisiami apygar-

5� 1920 06 10 laikinoji lietuvos valstybės konstitucija, m. maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, p. 334–335.54 1922 08 01 lietuvos valstybės konstitucija, ten pat, p. 339.55 apie karo komendantūrų kūrimą lietuvoje žr. v. lesčius, Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 108–146.56 yvaį 8–ojo paragrafo pirmosios dalies papildymas, numatantis išsiuntimą į koncentracijos stovy-klą visam karo padėties laikotarpiui, steigiamojo seimo buvo priimtas 1920 m. spalio 13 d. žr. yvaį 8§ pakeitimas ir papildymas // VŽ, 1920 10 22, nr. 49/487.


229

dos teismuose, vėliau – Armijos (kariuomenės) ir karo lauko teismuose57. YVAĮ taip pat įteisino mirties bausmės skyrimą karo padėties metu. ši speciali nuostata atsirado ir 1920 m. Laikinojoje Konstitucijoje58, o vėliau mirties bausmės taikymo įstatyminis reglamentavimas dar labiau išsiplėtė59. Karo padėtis turėjo tiesioginę bei netiesioginę įtaką kitiems vienaip ar kitaip konstitucines piliečių teises apribojantiems įstatymams atsirasti bei jų pobūdžiui. Tiesiogiai jis darė įtaką sekvestro įstatymams, baudžiamo-jo statuto, baudžiamojo proceso įstatymo papildymams60. Kadangi trečiojo dešim-tmečio pirmojoje pusėje karo padėtis veikė ne visose valstybės dalyse, o valdantieji sluoksniai bent jau oficialiai žadėjo ilgainiui jos apskritai atsisakyti, iškilo būtinybė kompensuoti tam tikrų visuomenės kontrolės priemonių stoką. Todėl 1924–1925 m. seime priimti atitinkami spaudos, susirinkimų ir kitų įstatymų papildymai, sustiprin-tos apsaugos įstatymas.

1920 m. pradžioje, Lietuvos padėčiai sąlygiškai stabilizavusis, Vyriausybė ėmė rengtis steigiamojo seimo rinkimams. Dėl to imta svarstyti karo padėties panaikinimo klausimą – tai turėjo suteikti galimybes vykti demokratinei, karo meto priemonių nevaržomai rinkimų kampanijai. Istorikas sigitas Jagelevičius pastebėjo, jog šio sumanymo atsisakyti ministrų kabineto neprivertė net staiga susikomplikavusi vidaus situacija – 1920 m. vasario 22 d. įvykęs Panemunės įgulos kareivių maištas61. Kovo 1 d. Prezidentas pasirašė karo padėties atskiro-se Lietuvos dalyse atšaukimo aktą. nepaprastoji padėtis liko Kaune, daugelyje valsčių, besiribojančių su demarkacine linija, kariuomenėje, geležinkelių zonoje. nenustojo veikti kariniai teismai, karo cenzūra, tačiau įsakyme nurodyta karinei administracijai nedaryti kliūčių rinkimų kampanijai62. Tokia padėtis truko iki 1920 m. liepos 23 d., kai steigiamasis seimas specialiu įstatymu vėl įvedė karo

57 plačiau žr. j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // Kariuomenės teismas 1919–1929, p. 67–72; m. apanavičius, kariniai teismai 1926–1940 metais // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, p. 240–245.58 1920 06 10 laikinoji lietuvos valstybės konstitucija // m. maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, p. 335. 59 plačiau žr. e. vimeris, mirties bausmė // Kariuomenės teismas, p. 33–50; m. maksimaitis, admi-nistracinių ir teisminių priemonių taikymas slopinant revoliucinį judėjimą lietuvoje 1919–1926 m. // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, t.1, vilnius, 1963, p. 49–62; v. andriulis, Mirties.bausmė Lietuvoje 1918–1940 // Pozicija, 1997, nr.2. p. 10–12; s. vansevičius, Baudžiamosios teisės šaltiniai 1919–1940 metais // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, p. 212–217. 60 j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // kariuomenės teismas, p. 68–72. 61 s. jegelevičius. ernestas galvanauskas – lietuvos ūkio kūrėjas, Lietuvos Respublikos ministrai pir-mininkai (1918–1940), p. 170. 62 įsakymas karo stovui panaikinti //VŽ, 1920 03 04, nr. 20/255.

Modestas KUODYS

2�02�0

padėtį63. šį žingsnį žengti paskatino suaktyvėjusi bolševikų bei prolenkiškų ele-mentų veikla, taip pat padidėjęs išorinis pavojus dėl Lenkijos ir sovietų Rusijos karo veiksmų64. Dar anksčiau, liepos 13 d., karo padėtis įvesta Vilniaus krašte, sovietų Rusijos perduotame Lietuvai pagal taikos sutartį. Anuometinis Lietuvos kariuomenės teisininkas kpt. J. Matulevičius straipsnyje, skirtame nepaprasto-sios padėties raidai 1919–1929 m., pastebėjo, jog Vilniaus krašte karo padėtis buvo įvesta65 nesilaikant Laikinojoje Konstitucijoje nustatytos tvarkos, nes jį įvedė Ministrų kabinetas be seimo patvirtinimo66.

Karo padėties režimas sušvelnintas 1922 m. rugpjūčio 17d., kai nepaprastoji padėtis išliko tik sostinėje, palei demarkacinę liniją ir geležinkelių zonoje visoje respublikoje67. 1924–1925 m. Antrajame seime pradėjus svarstyti karo padėties panaikinimo klausimą, krikščionių demokratų blokas, turėdamas balsų daugumą, priėmė „sustiprintos apsaugos įstatymą“68. ši nepaprastosios padėties forma ne-daug kuo skyrėsi nuo karo padėties, nes čia visuomenės kontrolės funkcijos buvo suteiktos vidaus reikalų ministrui ir jam pavaldiems apskričių viršininkams. es-minis skirtumas – specifinės karo komendantų teisės, susijusios su kariuomenės aprūpinimu karo metu (sekvestras, rekvizicijos, produktų transportavimo, gamy-bos bei prekybos suvaržymai ir pan.). Tik karo komendantai galėjo siųsti asmenis į koncentracijos stovyklą (nors nuo 1923 m. tokia įstaiga Lietuvoje nebeveikė) bei tremti į konkrečias, savo nuožiūra parinktas vietoves. Tuo tarpu „sustiprin-tos apsaugos įstatymas“ leido perkeliamiems asmenims pasirinkti tremties vie-tą69. Minėtas įstatymas apskrities viršininkams taip pat suteikė teisę sustabdyti sąjungų, draugijų, bendrovių veiklą. Vis dėl to karo padėtis nustatė daugiau ir rimtesnių apribojimų, todėl laikytas griežčiausia nepaprastosios padėties forma. opozicijos pastangos 1925 m. priimti karo padėties panaikinimo įstatymą liko bevaisės: krikščionių demokratų blokas, turėdamas persvarą, sugebėjo sulaikyti jo pasirodymą, grąžindamas papildomoms redakcijoms į Teisių komisiją. Kitaip aplinkybės susiklostė po Trečiojo seimo rinkimų, kai Vyriausybę sudarė valstie-

63 įstatymas karo stoviui įvesti // VŽ, 1920 07 23, nr. 41/430.64 k. grinius, steigiamojo seimo metai // Aidai, 1970, nr.5, p. 204; v. lesčius, Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920, p. 288–300; a. e. senn, Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, p.162–163.65 lietuvos vyriausybės įsakymas, LVŽ, 1920 07 17, nr. 40/418.66 j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // Kariuomenės teismas, p. 57.67 įstatymo karo stoviui įvesti pakeitimas // VŽ, 1922 09 08, nr. 105/823. 68 sustiprintos apsaugos įstatymas // VŽ, 1925 06 13, nr. 194/1318.69 j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // Kariuomenės teismas, p. 60.


231

čių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų koalicija. Vienas svarbiausių naujosios valdžios priešrinkiminių šūkių buvo „krikščionių diktatūros“ padarinių likvidavimas, valstybės demokratizacija. Todėl jau 1926 m. liepos 2 d. paskelbta apie karo padėties panaikinimą visoje respublikoje, išskyrus 1 km. juostą išilgai demarkacinės linijos70. Tokia padėtis truko trumpiau nei pusmetį, iki 1926 m. gruodžio pabaigos, kai karo padėtį paskelbė perversmą įvykdžiusios jėgos71. šį kartą karo padėtis buvo įvesta pažeidžiant 1922 m. Konstitucijoje nustatytą tvar-ką – jį paskelbė perversmininkų iškeltas Prezidentas Antanas smetona naujojo Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro siūlymu, tačiau be seimo, kuriame jo politiniai priešininkai turėjo daugumą, pritarimo72. Įdomu tai, jog gruodžio 17 d. naktį išplatintose perversmininkų proklamacijose buvo nurodoma, kad Kauno mieste skelbiama apgulos padėtis, o likusioje valstybės dalyje – karo padėtis73. Minėtas kariuomenės teisininkas kpt. Matulevičius čia vėl pastebėjo teisinę ko-liziją: mat tokia nepaprastosios padėties forma, kaip apgulos padėtis, Lietuvoje nebuvo numatyta. Ją tikriausiai iš carinės Rusijos karo teisės knygų „pasiskoli-no“ prieškarinius metus menantys vyresnieji karininkai. Tačiau šis sprendimas jokių pasekmių neturėjo, nes klaida greitai pastebėta ir ištaisyta74.

Po perversmo įvesta griežčiausios formos karo padėtis egzistavo labai il-gai – iki 1938 m. pabaigos, kuomet Vokietijos spaudžiama Lietuvos Vyriausybė turėjo jį atšaukti75. Tačiau laisvesnės atmosferos visuomenė pajusti nesuspėjo: neilgai trukus, 1939 m. pradžioje, įvesta kita nepaprastosios padėties forma – su-stiprinta apsauga, veikusi iki sovietinės okupacijos 1940 m.

Karo padėtis Lietuvos valstybingumo pradžioje atsirado dėl objektyvių priežasčių: išorinių jėgų agresijos, priešiškų visuomenės sluoksnių aktyvios veiklos. Visos šios nepaprastosios padėties formos teikiamos priemonės turėjo nemažai reikšmės išsaugant ir įtvirtinant valstybingumą, ypač likviduojant užsie-nio jėgų organizuotus vidinius neramumus pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tačiau tuo pat metu išryškėjo ir neigiamos šio reiškinio pusės: karo komendantų savivalė, neteisminis susidorojimas su atsitiktiniais asmenimis ir pan. Ilgainiui valdantiesiems sluoksniams karo padėtis tapo veikiau visuomenės kontrolės nei valstybės gynybos nuo kaimyninių šalių priemone. ši tendencija ypač būdinga

70 karo stovio panaikinimo įstatymas //VŽ, 1926 07 02, nr. 242/1582.71 karo stovio įvedimo aktai // VŽ, 1926 12 20, nr. 242/158.72 j. Bulavas, Rinkimi ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, p. 88.73 1926 m. gruodžio 17 d. perversmininkų atsišaukimas // g. ilgūnas, Kazys.Grinius, p. 335.74 j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // kariuomenės teismas, p. 53.75 plačiau žr. j. vaičenonis, Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940), p. 86–90.

Modestas KUODYS

2�22�2

smetonos režimo laikotarpiui, kada kariuomenė tapo svarbiausia jo autoritarinės valdžios atrama.

2. Karo padėties klausimas Steigiamajame Seime

2.1. Idealistinė demokratija ar valstybės saugumas: opozicijos karo padėčiai formavimasis

1920 m. gegužės 15 d. į pirmąjį posėdį susirinko tiesiogiai, visuotinai, slap-tai išrinktas 112 narių steigiamasis seimas. Tai buvo pirmieji tikrai demokrati-niai rinkimai Lietuvos istorijoje. šis seimas turėjo baigti svarbiausiąjį valstybės kūrimo ir įtvirtinimo etapą – priimti Konstituciją, padėti būtiniausius valstybės politinės, socialinės ir ekonominės raidos pagrindus76. steigiamojo seimo darbų pradžia buvo kupina idealizmo, siekių įgyvendinti carinės priespaudos ir tautinio sąjūdžio metais brandintus demokratinės valstybės, visuomenės siekius77. Lais-vės, pacifizmo ir demokratijos idėjomis pokarinėje europoje gyveno daugelis kraštų78. Tokiu, pasak istoriko ir politologo Česlovo Laurinavičiaus, fetišizuotu tikėjimu demokratija ir rėmėsi visi tuo metu sparčiai plitę seimokratiniai reži-mai79. Tų laikų dvasią, žvelgdamas iš dešimtmečio perspektyvos, vienas anuo-metinių krikščionių demokratų veikėjų Juozas Purickis apibūdino taip: „Visą išganymą kiekvienas matė tik demokratijoj. Demokratija buvo alfa ir omega st. seimo politinės išminties. Demokratija buvo tarsi šventa dvasia, kuri turėjo ap-šviesti minias politine išmintimi ir suteikti joms politinio neklaidingumo dovaną. Ir nenuostabu, kad taip buvo. nusimetusi ilgų amžių pančius, nusimetusi rusų valdininkų ir sulenkėjusių dvarininkų jungą, tauta veržte veržėsi prie laisvės, kaip sustingęs, peršalęs žmogus prie ugnies“80.

Tačiau palyginti greitai valstybinio gyvenimo pradžios euforija ėmė blėsti: susidurta su naujais iššūkiais, vertusiais rinktis arba laviruoti tarp idealizmo ir

76 v. vaitiekūnas, lietuvos suverenumas steigiamajame seime // Aidai, 1970, nr. 10, p.456–461; Z. ivinskis, lietuvos steigiamasis seimas // Į laisvę, 1970 nr. 50, p. 3; p. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t.2, p. 675–680.77 apie tarpukario lietuvos partijų, politinio ir kultūrinio elito demokratijos sampratas plačiau žr. s. šiliauskas, Demokratijos refleksija Lietuvos politinėje mintyje (1918–1940), klaipėda, 2002. 78 m. rėmeris, Konstitucinės teisės paskaitos / fotografuot. leid./ vilnius, 1990, p. 142. 79 Č. laurinavičius, geopolitikos ir demokratijos dilema: moderniosios lietuvos užsienio politika ir steigiamasis seimas // 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės, p. 34. 80 j. purickis, seimų laikai // Pirmas nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928, p. 113.


2��

pragmatiškojo realizmo. Lietuvoje jau pirmaisiais steigiamojo seimo darbo metais išryškėjo aiški takoskyra tarp požiūrių į idealistinės demokratijos skelbiamų plačių pilietinių laisvių ir teisių institucionalizavimo valstybėje klausimą. susiformavo tarsi du blokai81, arba pozicija ir opozicija, kurių įtaka steigiamojo ir vėlesnių seimų lai-kotarpiu buvo nevienoda, tačiau kurie turėjo pakankamai aiškias ir daugeliu atvejų nesuderinamas nuomones pilietinių teisių ir laisvių plėtotės bei ją varžančių prie-monių (karo padėties ir kai kurių kontraversiškų įstatymų) atžvilgiu. Pirmąją gru-pę steigiamojo seimo laikotarpiu labiausiai ir ryškiausiai reprezentavo stipriausia opozicinė frakcija – Lietuvos socialdemokratai (LsDP), rinkimuose gavę 12 vietų. Jie per visą seimokratijos laikotarpį išliko nuosekliausiai, bet drauge radikaliausiai ir beatodairiškiausiai „pilnutinės demokratijos idealus“ gynusia politine jėga82. Pa-ramos savo siekiams LsDP dažnai rasdavo tarp Valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų (abi srovės turėjo 28 mandatus), nepartinių, tautinių mažumų atstovų. Antrąją stovyklą sudarė dešinįjį politinio spektro sparną užėmęs trilypio pavidalo Krikščionių demokratų blokas, jungiantis Lietuvos krikščionių demokra-tų partiją (LKDP), Darbo federaciją ir Ūkininkų sąjungą. Tai buvo gausiausia – 59 narių frakcija, turėjusi didžiausią įtaką politiniams sprendimams. šios dvasininkijos vadovaujamos ir Bažnyčios stipriai remiamos politinės jėgos požiūris į idealistinę, plačios demokratijos sampratą buvo gerokai konservatyvesnis. Krikščionių demo-kratų frakcija, nors ir pripažindama demokratijos svarbą, nestokojo kritiško požiūrio jos atžvilgiu, gynė valstybės teisę išorinės ar vidinės grėsmės akivaizdoje apriboti pilietines laisves. Pirmaisiais Lietuvos valstybingumo metais, susidarius krizinėms situacijoms, tokią poziciją šalies saugumo vardan paremdavo ir kitos steigiamojo seimo frakcijos, visų pirma koalicijos partneriai – valstiečiai ir liaudininkai.

socialdemokratai aiškią ir griežtą laikyseną prieš karo padėtį užėmė gero-kai anksčiau nei pateko į steigiamąjį seimą. Apskritai nuo pat Lietuvos tarybos laikų kairieji mėgo ryžtingai pareikšti savo skirtingą nuomonę, karštai oponuoti dešiniesiems, kaltindami juos „klerikaliniu reakcingumu“ ar monarchistinėmis simpatijomis. LsDP demokratinius šūkius siedavo su internacionalizmu bei ra-dikalia marksistine socialine programa. šių idėjų junginys atspindėjo savitą ir, žvelgiant į tuometinio gyvenimo kontekstą, labai kontraversišką požiūrį į Lie-

81 apie pagrindines lietuvos partijas, jų programas, dalyvavimą steigiamojo seimo darbe žr. v. pa-vilionis, antiliaudinė valdančiųjų politinio viešpatavimo ideologija ir jos pasireiškimas lietuvos vals-tybės mechanizmo veikloje (buržuaziniu demokratiniu laikotarpiu)// Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, (konferencijos medžiaga), vilnius, 1976, p. 23–62; a. jakubčionis, politi-nės partijos steigiamojo seimo rinkimuose, 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės, p. 15–24.82 j. vilčinskas, Lietuvos socialdemokratai kovoje dėl krašto nepriklausomybės, p. 130–131.

Modestas KUODYS

2�42�4

tuvos valstybę. Todėl LsDP sulaukdavo valdančiosios daugumos priekaištų ir kaltinimų dėl „bolševikinio“ pobūdžio kalbų ir veiklos, kurios, kritikų nuomone, labiau padeda ne valstybei, bet jos priešams, siekiantiems destabilizuoti padėtį.

nors socialdemokratai viešai ir smerkė rusiškąjį bolševizmą, smurtinę pro-letariato diktatūrą83, Rusijos imperialistinius siekius bei aiškiai pasisakė už Lie-tuvos nepriklausomybę, tačiau į savo valstybę jie vis dėlto žvelgė marksistų akimis. Tai jų poziciją darė labai dviprasmišką. Pavyzdžiu, L. Želigovskio ka-rinės akcijos metu 1920 m. LsDP spauda84 ir partijos centro komitetas ragino Lietuvos darbininkiją stoti savanoriais į kariuomenę ir visomis išgalėmis ginti Lietuvą, kartu nepamirštant, „kad ir sava klerikalė – buržuazinė valdžia ir vi-suomenė – buvo, yra ir bus darbininkų priešas, kad tik didelis pavojus verčia tą priešą laikinai taikytis ir gretimai eiti“85.

skandalingai pirmaisiais priešų spaudžiamos valstybės gyvavimo metais steigiamajame seime skambėdavo kai kurių socialdemokratų frakcijos atstovų kalbos apie Lietuvos kariuomenę, raginimai ją mažinti. Pavyzdžiui, Kazimieras Venclauskis86 1921 m. pradžioje šaulių sąjungą nesivaržydamas vadino pakilu-sia virš kariuomenės „baltąja gvardija“, skirta streikams malšinti87. o 1922 m. vasario mėnesį, svarstant karo mokyklos projektą, vienas minėtos frakcijos lyde-rių prof. Vincas Čepinskis88 piktinosi valstybės militarizacija. „Pas mus kai kurie mano, kad nėra militarizmo“, – teigė jis, – „daugelis karininkų, daugelis unifor-muotų žmonių gatvėse dar nereiškia, kad pas mus viešpatauja militarizmas. Bet aš turiu pasakyti, kad visų tų išorinė išvaizda ir, kas svarbiausia, jų elgesys aiškiai rodo, kad pas mus yra militarizmas ir militarizmas blogiausios rūšies, nes viskas, kas pas mus daroma, sulig kurpaliu ne Vakarų europos [...], bet sulig reakci-nės Rusijos kurpaliu“89. svarstant Konstitucijos dalį, skirtą valstybės gynybai, socialdemokratai pasisakė už kariuomenės organizavimą milicijos pagrindais90. Tokią poziciją rėmė ir savo kalboje labai aiškiai argumentavo nepartinis Jurgis Žitinevičius: „Mes žinome, kiek toji armija kaštuoja, ir argi galima bus ateityje

83 į mūsų skaitytojus // Socialdemokratas, 1919 09 11, p. 1; Bolševikų okupacijos pasekmės // Socialde-mokratas, 1920 07 29, p.1; teisybė apie rusus // Socialdemokratas, 1920 09 09, p.2.84 atmušti juos! // Socialdemokratas, 1922 10 21, p.1.85 lsd partijos Centro komitetas gynimosi reikalu // Socialdemokratas, 1920 10 28, p.1.86 apie k. venclauskį žr. Kazimieras Venclauskis, šiauliai, 2000.87 Steigiamojo seimo darbai, 1921 04 20, 82 pos., p. 22.88 apie v. Čepinskį žr. Z. mačionis, j. Čepinskis, Profesorius Vincas Čepinskis, vilnius, 1992.89 Steigiamojo seimo darbai, 1922 02 03, 167 pos., p. 12.90 ten pat, 1922 04 10, 196 pos., p. 111–112.


2�5

visą laiką laikyti tokią armiją, kaip ligi šiol turime, aš manau, kad armijos lai-kymas kenkia labai krašto atstatymui“. Jo teigimu, „laikymas nuolatinės didelės armijos tai yra noras turėt visuomet parengtą grūmojamąjį kumštį, ir toks milita-rizmas politiniu atžvilgiu yra nuolatinis pavojus. Dėl to ir reikėtų atsisakyti nuo to pavojaus ir sutvarkyti ginkluotąsias pajėgas milicijos pagrindais“91.

socialdemokratai nuolatos aršiai puolė valdančiąją daugumą, nepraleisda-mi nė menkiausios galimybės jai įgelti, kaltino diktatūriniais užmojais, teroru ir savivale. savo spaudoje dažnai nepaisydami sudėtingos valstybės tarptautinės ir vidinės padėties kairieji beatodairiškai kritikavo ir smerkė visas Vyriausybės taikomas karo padėties priemones, kėlė didžiausią triukšmą dėl kone kiekvieno tariamo ar net tikro vietinio bolševiko arešto, globojo už antivalstybinę veiklą nuteistus politinius kalinius92. Tą patį darė ir jų atstovai iš steigiamojo seimo tribūnos. Pavyzdžiui, prof. Vincas Čepinskis karo teismus viešai įvertino taip: „Ypatingi karo teismai ir karo metu nieko nepadeda kovojant su žvėriškumu. Juk tie lauko teismai tai nėra teismai, o yra tam tikros organizacijos, kad be teismo nužudytų žmogų, ar ką kitą padarytų, o po to uždėtų teismo antspaudą“93. social-demokratai taip pat mėgo prikaišioti dėl karo padėčiai skiriamų lėšų, kurios, anot jų, galėtų būti panaudojamos kultūros reikalams94.

ne tik vieši kai kurių LsDP frakcijos atstovų veiksmai bei pasisakymai, bet ir atkakli labai abejotinos reputacijos „darbininkijos atstovų“ gynyba,ž gana stipriai kompromitavo šią politinę srovę. Mat neretai atsitikdavo taip, kad LsDP frakcijai pateikus interpeliaciją ar paklausimą dėl įvykusių neva nekaltų asmenų areštų, VRM ir KAM atstovai sugebėdavo pagrįsti savo veiksmų teisėtumą, įro-dydami suimtųjų neginčijamus ryšius su LKP95. Krikščioniškųjų frakcijų nariai kartais labai sėkmingai ir argumentuotai atremdavo įsikarščiavusių socialdemo-kratų atakas dėl įvykusių areštų ar teisėsaugos institucijų veiksmų.

Per steigiamojo seimo metus socialdemokratai inicijavo, berods, 6 didesnio atgarsio sulaukusias interpeliacijas, susijusias su karo padėties keliamais suvar-žymais, įtariamų antivalstybine veikla areštais bei tardymo metu naudota fizine

91 Steigiamojo seimo darbai, 1922 04 10, 196 pos., p. 115.92 žr. amnestijos politkaliniams // Socialdemokratas, 1920 05 21, p.1; neatsakomingi // Socialdemo-kratas, 1920 09 16, p.1–2; k.v. [k. venclauskis] kaliniai negauna laikraščių, knygų // Socialdemokratas, 1921 02 17, p. 3; mėrūnas, areštai // Socialdemokratas, 1922 05 11, p. 2; k. venclauskis, kauno kalė-jime // Socialdemokratas, 1922 08 10, p.2.9� Steigiamojo seimo darbai, 1922 04 05, 193 pos., kaunas, 1922, p. 39.94 Steigiamojo seimo darbai, 1921 06 08, 102 pos., kaunas, 1922, p. 26.95 žr. Steigiamojo seimo darbai, 1921 05 24, 95 pos., kaunas, 1922, p. 64; Steigiamojo seimo darbai, 1922 05, 219, pos., p.8; Steigiamojo seimo darbai, 1922 08 5, 243, pos., p. 114–115.

Modestas KUODYS

236236

prievarta. Be to, atskiri šios frakcijos nariai dar pateikė mažiausiai 4 paklausi-mus, tiesiogiai susijusius su minėtomis problemomis. Vieną interpeliaciją dėl karo padėties ir cenzūros Vyriausybei pateikė socialistų liaudininkų demokratų atstovai. Taigi šioje srityje socialdemokratai absoliučiai pirmavo seimo statute numatytomis priemonėmis kovodami su krikščionių demokratų bloku. Apskritai dažnos ir kategoriškos socialdemokratų interpeliacijos erzino valdančiąją dau-gumą. Tai išryškėjo jau pačioje steigiamojo seimo veiklos pradžioje. 1920 m. birželį krikščionių demokratų atstovas Vytautas Bičiūnas šios partijos laikraštyje Laisvė piktinosi: „Manding, valstybiniai nusistačiusi visuomenė turėtų užklausti seimo daugumos: ar ilgai tęsis panašūs pasityčiojimai iš Lietuvos? Ar ilgai dar bus leista seime [...] spjaudyti veidan paeiliui kiekvienam vyriausybės atstovui, nepajėgiant išrodyti bent kokios kaltės ir ar galės egzistuoti Lietuvoj bent kokia žmoniškoji valdžia, jeigu ir ateityje kiekviename posėdyje seimas priiminės vis naujas interpeliacijas“96.

1921 m. gegužės 24 d., po kelių nepriimtų LsDP frakcijos interpeliacijų, pratęsdamas praėjusių posėdžių be galo aštrias diskusijas, krikščionių demokratų lyderis Mykolas Krupavičius pasakė turbūt vieną iš labiausiai socialdemokratus triuškinančių kalbų per visą steigiamojo seimo laikotarpį. Piktindamasis, jog, patyrę eilinę nesėkmę savo puolimo metu, socialdemokratai pasitraukė iš seimo komisijų, Krupavičius konstatavo, kad „[..] visą laiką socialdemokratų darbuo-tojai reiškė vieną dalyką – užtarimą ir saugojimą bolševikų agentų ir bolševikų tarnų“97. Atskleisdamas visą savo iškalbą toliau jis dėstė: „Aš darau išvadas iš faktų, kuriuos paskelbiau. Bolševikai, kaip mes gerai žinome, nori mus prievarta, teroru prijungti Rusijai tokiomis pat teisėmis, kaip esam buvę iš caro laikais. Mes eidami mūsų visuomenės reikalavimais, stojome į griežtą kovą su jais, tuo tarpu kai kita visuomenės dalis būtent socialdemokratai, daro antraip – stengiasi juos užstoti, išteisinti ir tokiu būdu padėti jiems dirbti. Bolševikai stovi už jūsų, ponai socialdemokratai pečių ir turėdami seimo 14 žmonių užtarytojais, drąsiai eina prie savo griovimo darbo, drąsiau ima verst mūsų nepriklausomybę, drąsiau rengiasi liet mūsų kraują tik dėl to, kad turi socialdemokratuose užtarėjų, bet ar jūs suprasit, kad jūs tuo pačiu rengiat didelę nelaimę Lietuvai? Jūs slėpdami tuos tamsius elementus už savo pečių, turėsit nešt ir atsakomybę už tą didelę nelaimę, kuri dėl to gali ištikt Lietuvą! Man rodos, socialdemokratams vis dėl to reikėjo pažiūrėt į savo sąžinę, jeigu ten yra tautinės sąžinės, pasilikęs bent

96 v. Bičiūnas, interpeliacijų interpeliacija // Laisvė, 1920 06 20, p.1.97 Steigiamojo seimo darbai, 1921 05 24, 95 pos., kaunas, 1922, p. 64.


2�7

trupučiukas...“98

Tai, jog trečiojo dešimtmečio pradžioje LKP aktyviai veikė vykdydama nurodymus iš Maskvos, steigiamojo seimo nariams posėdžių metu ne kartą tvir-tindavo atsakingi KAM ir VRM pareigūnai, apie tai nemažai informacijos turėjo Lietuvos slaptosios tarnybos99, galiausiai be galo atvirų, tiesiog akis badančių straipsnių šia tema netrūko ir spaudoje100.

LsDP neaiškius ryšius su LKP pasmerkdavo net Valstiečių sąjungos ir soci-alistų liaudininkų atstovai, kurie paprastai linko su jais solidarizuotis demokrati-jos ir socialinio teisingumo gynimo vardan. štai po audringų kelių interpeliacijų svarstymų 1921 m. gegužės pabaigoje steigiamajame seime Valstiečių sąjun-gos laikraštis Lietuvos ūkininkas apie socialdemokratus rašė: „Mes tai galime išaiškinti tiktai kaipo tam tikra aiškėjančia socialdemokratų kryptimi – vytis bolševikus, supilant į savą varžą tuos gaivalus, kurie bolševikija ir taikintis prie jų. Kitaip nebūtų galima suprasti socialdemokrato Venclauskio šaukimo kalbant seime žemės klausimu ir Rotušės salėje (Kaune) mitinge dėl įvedimo Lietuvoj tarybų valdžios (suprask bolševikų valdžios). Mūsų socialdemokratai dabar yra tokioj padėty, kad nuo vienų pabėgę (senų socialdemokratų, prie kurių nelimpa bolševikų mikrobai), kitų nepaviję (bolševikų) [...] Jie bijodami likti generolu be armijos pataikauja bolševikams, lenda į bolševikų profesinės sąjungos iš kur juos bolševikai veja, neatsižiūrint į tai, kad patys socialdemokratai viešai išeina su bolševikų programa101“.

Valdančiosios daugumos atstovai piktinosi socialdemokratų nuolatiniais bandymais diskredituoti Lietuvos saugumo tarnybas, jų viešu tapatinimu su ca-rinės Rusijos „ochranka“ ir žandarmerija. „Čia ne rusų žvalgyba“, – viename posėdyje atkirto kairiesiems M. Krupavičius. „Jei norit kariaut su rusų žvalgyba tai eikit į Maskvą, pas mus jos nėra. Mūsų žvalgyba tarnauja Lietuvos demokra-tinei respublikai. Kokie buvo rusų žvalgybos tikslai visiems aišku. Jie ėjo prieš mūsų politinius ir tautinius reikalus ir mes turėjome su rusų žvalgyba kovoti. o

98 ten pat, p. 65.99 a. anušauskas, Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940 m., vilnius, 1993, p. 49.100 s [stasys] kairys, iš kelionės įspūdžių // Lietuva, 1920 01 09, p. 2; paliūnas. vidaus reikalai // Laisvė, 1920 11 19, p.1; provokacija ar neišmanymas // Lietuva,1921 04 12, p. 1; mot. kelm. Bolševikų darbuotė // Laisvė, 1921 05 22, p. 2–3; mot. kelm. Bolševikų darbuotė lietuvoj. tarybų rusų atstovy-bė // Laisvė, 1921 06 19, p. 2; iš bolševikų darbuotės, Lietuva // 1921 07 26, p. 1; kazimieras skiautiš-kis, lietuvos darbininkų profesinės sąjungos ar rusijos šnipai? // Laisvė, 1922 09 21, p. 2; dabartinė komunistų taktika // Laisvė, 1922 10 03, p. 1. 101 Bl. Bl. keletas žodžių apie krikščionis demokratus ir socialdemokratus // Lietuvos ūkininkas, 1921 06 02–08, p. 2.

Modestas KUODYS

238238

dabartinė mūsų žvalgyba stovi mūsų politinio gyvenimo102“. LsDP laikysena, rengiant ir priimant nuolatinę Lietuvos Respublikos Kons-

tituciją103, taip pat leido oponentams kalbėti apie savotišką šios partijos veikėjų nihilizmą bei nesugebėjimą rasti kompromiso, sprendžiant svarbiausius valsty-bės gyvenimo klausimus.

Visa tai suteikdavo progą dešiniesiems socialdemokratus sieti su komu-nistais, siekiančiais Lietuvos užgrobimo104. Žinoma, tokie kategoriški kaltinimai dažniausiai išsprūsdavo karštų diskusijų metu, priešrinkiminėse kovose. LsDP autoritetą kėlė tik senieji jos nariai – žymūs tautinio atgimimo veikėjai. Tai, jog Rusijos bolševikų sukompromituotas marksizmas labai pakenkė Lietuvos so-cialistinės pakraipos politinėms srovėms, socialdemokratai puikiai suprato. Tai jie ne kartą pabrėžė savo spaudoje. „[...] Rusų komunistai mėgino socializmą vykdyti durtuvo jėga, ir už tuos mėginimus dabar labai brangiai turi atsimokėti Lietuvos darbininkai. Bolševikai laikinai išardė mūsų eiles, apardė organizacijas. skriaudas padarę mūsų kraštui jie davė progos visiems darbininkų priešams Lie-tuvoje primesti bolševizmą kiekvienam darbininkų reikalų kovotojui ir jį žlugdy-ti. Visas reakcijos malūnas [...] sukosi pastaruoju metu bolševikų varomu vande-niu“, – taip sovietų Rusijos invazijos pasekmes Lietuvos kairiesiems 1919 m. pabaigoje apibūdino Socialdemokratas105.

1920 m. pradžioje Vyriausybės nutarimą didžiojoje šalies dalyje atšaukti karo padėtį, kad būtų sudarytos palankios sąlygos rinkiminei agitacijai, socialde-mokratai sutiko skeptiškai ir kone priešiškai. 1920 m. balandžio 24 d. pagrin-dinis šios partijos laikraštis šį sprendimą įvertino taip: „šiandien karo padėtis yra panaikinta [...]. [Bet] karo cenzūra pasiliko ir jos pėdai vis dar galima aptikti laikraščių skiltyse, o ir šiaip karo padėties režimas keičiasi ir nyksta taip lėtai, kad kartais net nenumanu, kurian galan slenkame – ar pirmyn, ar atgal [...]. Karo padėties panaikinimą valdžia vilkino kiek tik galėjo. Įvairios baidyklės buvo traukiamos aikštėn, kad tik palaikyti komendantų režimą. [...] Pagaliau iš visų pusių spiriama ir grasinama valdžia turėjo karo padėtį panaikinti. [...] Panaikinti tai panaikino, bet dirbę karo padėties aparatas, įvairių rūšių ir ruožų komendan-

102 Steigiamojo seimo darbai, 1921 05 24, 95 pos., kaunas, 1922, p. 64.103 plačiau žr. a. žemaitytė– veilantienė, konstitucijos projekto komisijos nariai // Mūsų konstutu-cionalizmo. raida, p.57–60; a. kasperavičius, antanas tumėnas – konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas // ten pat p. 66–79; m. maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, p. 120–121.104 v. Bičiūnas, apie socialdemokratus // Laisvė, 1920 05 09, p. 1.105 į mūsų skaitytojus // Socialdemokratas, 1919 09 11, p. 1.


2�9

tūros liko savo vietose [...]“106. Karo padėtis bei jo palydovai – karo komendantai, milicija ir ypač žvalgyba

– socialdemokratų retorikoje jau steigiamojo seimo laikais tapo „krikščionių režimo“ simboliu, įkūnijančiu prievartą, savivalę ir tikrosios demokratijos už-gniaužimą. šis motyvas bei klasinė oponentų kilmė per visą seimų laikotarpį buvo pagrindinis LsDP ideologinės kovos ginklas. nors juo, žvelgiant į to meto sąlygas, galbūt ir piktnaudžiauta, bet reikia pripažinti, jog tokia, sakytume, so-cialinė kritika turėjo ir nemažai teigiamų bruožų. Karo padėties metu taikytos policinės valdymo priemonės, pilietinių teisių ignoravimas, didelės karo komen-dantų galios neišvengiamai sukurdavo nepageidautinų, visuomenę piktinančių reiškinių. Kad pirmaisiais nepriklausomybės metais nusikalstamos valdžios savivalės atvejų pasitaikydavo ne taip jau retai, rodo ir oficiali informacija. Pa-vyzdžiui, steigiamojo seimo skundų komisijos duomenimis, per pirmuosius parlamento darbo metus (iki 1921 m. sausio) buvo gauti 324 skundai, iš kurių daugiausiai skųstasi Vidaus reikalų ministerija (VRM) ir Krašto apsaugos minis-terija (KAM)107. Iš 60 skundų, tekusių VRM, 38 skųstasi milicijos veiksmais, 17 apskričių viršininkais. Iš kiek daugiau nei 60 skundų, tekusių KAM, 37 reikštas nepasitenkinimas kariuomene ir žvalgyba, o 12 – karo komendantais. Pristaty-damas ataskaitą, komisijos narys Valstiečių sąjungos atstovas Kazys Ralys pa-žymėjo: „Bet vieną reikia tik konstatuot, kad pas mūsų komendantus yra tas pats paprotys, koks buvo prie vokiečių , būtent naudotis [...] savo neapibrėžta jėga ir nesiskaityti su niekuo“108. Tų pačių 1921 m. pradžioje, svarstant VRM etatus, kairieji atstovai pažėrė kaltinimų ir kritikos laviną Lietuvos milicijai109. Tada Socialdemokratas rašė: „Mūsų milicija savo daugumoj yra pilnai pasekusi caro policiją: yra paperkama per dažnai stveriasi mušimo, nesupranta, kas tai yra demokratinės respublikos tvarka, nemoka piliečiams apsaugoti pilietinių teisių. Ji pati dažnai daro netvarką. Laužo įstatymus ir vaduojasi ne įstatymais bet savo nuožiūra110“. Pagerinti padėtį galėjo tik viešumas, kontrolė, reformos. Tam kaip tik ir padėjo opozicijos išryškinamos valstybės negerovės, apie kurias spaudoje rašyta labai dažnai.

Taigi socialdemokratai buvo svarbiausia politinė jėga, be išlygų smerkusi

106 Braido kailinius išvertę // Socialdemokratas, 1920 04 24, p. 1107 Steigiamojo seimo darbai, 1921 01 28, 58 pos., p. 564. 108 Ten pat109 Steigiamojo seimo darbai, 1921 02 10, 61 pos., p. 618–625.110 seimo ginčai dėl milicijos // Socialdemokratas, 1921 02 17, p. 2.

Modestas KUODYS

240240

ir kovojusi prieš karo padėtį bei jo sukurtą visuomenės kontrolės sistemą. Jų pastangos dažnai likdavo bevaisės: nė viena inicijuota interpeliacija nedavė sie-kiamų rezultatų. Visas jas sustabdė Krikščionių demokratų blokas, turėjęs balsų daugumą steigiamajame seime.

Kita politinė jėga, dažnai kritikavusi karo padėtį, buvo Valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų frakcija. Tik jų pozicija (o kas ne mažiau svarbu – ir jos reiškimo būdas) buvo gerokai nuosaikesnis. nors rinkimų į stei-giamąjį seimą laikotarpiu šių glaudžiai susijusių partijų atstovai aukščiausiu ide-alu laikė laisvę ir demokratiją111, tačiau įsijungusios į valstybinį darbą stengėsi įvertinti realias sąlygas ir grėsmes valstybei. štai Valstiečių sąjungos narys, Mi-nistras Pirmininkas Kazys Grinius, įtikintas krašto apsaugos ministro plk. Kons-tantino Žuko (taip pat artimo valstiečiams liaudininkams), pritarė karo padėties įvedimui 1920 m. liepos pabaigoje, nors šiam žingsniui ir priešinosi kiti kairieji, apeliuodami į liberalias Vyriausybės vadovo pažiūras112. Valstiečių ir liaudininkų neigiama pozicija karo padėties atžvilgiu pradėta garsiau reikšti 1922 m. pra-džioje, sugriuvus jų koalicijai su Krikščionių demokratų bloku113. Kaip tik po to ir buvo pateikta jų interpeliacija dėl karo padėties ir cenzūros.

Dešinieji aiškiausiai ir nuosekliausiai gynė specialių karo padėties priemo-nių svarbą valstybei, nuolat pabrėžė jai kylančius vidinius ir išorinius pavojus. Diskusijų metu krikščionių demokratų bloko atstovai pripažindavo, kad karo pa-dėtis neigiamai veikia visuomenę, sudaro sąlygas savivalei, tačiau tiek seimo tribūnoje, tiek spaudoje įrodinėjo, jog tai neišvengiama, būtina kaina, siekiant išsaugoti valstybingumą. Kartais tokie vieši pasvarstymai apie karo padėties ne-geroves būdavo dirbtini ir pakankamai abstraktūs. Pavyzdžiui, 1922 m. vasario 3 d. valdančiosios daugumos lyderis Krupavičius aiškino: „[...] dėl nenormalių gyvenimo sąlygų mums tenka laikyti karo padėtis. Karo padėtį kaip paprastai veikia ypatingi įstatymai, kurie teikia daug laisvės veikti atskiriems kariuomenės nariams. svarbu, kad ta laisvė būtų vartojama ne sauvalingai, bet vien tik krašto gerovę ir laisvę turint prieš akis. Renkant tad žmones į atsakingas vietas, ypač esančias toliau nuo centrinės valdžios, kur negali būti nuolatinės kontrolės ir priežiūros [...] privalo būti renkami iš sąžiningiausių karių tarpo, kad savo taktu, švelnumu ir protingu elgimosi nesunkintų ir be to sunkią žmonėms karo naštą,

111 j. žemdirbys, ko reikalaus valstiečių sąjunga steigiamajame seime?// Lietuvos ūkininkas, 1919 12 07, p. 3 – 4; 1919 12 21, p.4; lietuvos valstiečių sąjungos kuopų atstovų suvažiavimo, įvykusio kaune, vasario 15–16 d. 1920 m. protokolas // Lietuvos ūkininkas, 1920 02 22, p. 5.112 k. grinius, steigiamojo seimo metai // Aidai, 1970, nr. 5, p. 204.113 Z. Butkus, dr. k. grinius, Lietuvos respublikos ministrai primininkai, p. 247–248.


241

bet savo elgimosi ją lengvintų ir žadintų piliečius dar prie didesnių aukų tėvynės laisvei ginti114“.

Tačiau panašūs pasisakymai būdavo skirti daugiausiai tik pozityviai vieša-jai nuomonei formuoti. steigiamojo seimo darbo metai parodė, jog didžiausia Krikščionių demokratų frakcija nebuvo linkusi visiškai atsisakyti karo padėties net tuomet, kai valstybės padėtis neatrodė labai sudėtinga. Tokia laikysena leido kairiesiems dar aktyviau kritikuoti bandymus koncentruoti valdžią ir kontroliuoti politinius procesus.

2.2. Steigiamojo Seimo diskusijos dėl karo padėties

Rinkimų kampanijos laikotarpiu karo padėtis Lietuvoje buvo beveik panaikinta, išskyrus atskiras vietoves prie demarkacinės linijos. Bet susirinkusiam steigiamajam seimui gana greitai teko spręsti karo padėties grąžinimo klausimą. 1920 m. liepos pabaigoje užvirė karštos diskusijos dėl šios tuo metu labai aktualios problemos. Jos atskleidė svarbiausių seimo frakcijų pozicijas, išryškino jas formuojančius motyvus, kurie daugeliu atvejų liko labai panašūs per visą seimų laikotarpį. už būtinybę įves-ti karo padėtį aiškiausiai pasisakė krikščionys demokratai, teigę, jog Lietuvoje gausu „antivalstybinių gaivalų“, kurie kelia šaliai rimtą grėsmę, todėl su jais būtina ryžtingai kovoti, pasitelkiant visas priemones, net ir tas, kurių įgyvendinimui tektų sustabdy-ti Konstitucijos garantuotas laisves115. Juos palaikė koalicijos partneriai – Valstiečių sąjungos ir socialistų sąjungos atstovai, tad priimant įstatymą keblumų nekilo. 1920 m. liepos 23–ąją, karo padėties sugrąžinimo dieną, Krupavičius seime taip aiškino šio žingsnio priežastis ir aplinkybes: „Pavojaus rimtumą mato šiandien visos seimo frak-cijos nuo dešiniausios ligi kairiausios ir dėl to mes šiandien rodom vieną bendro darbo pagrindą; tas pagrindas – tai tėvynės gynimas, bet suradę vieną tikslą, nesugebam su-rasti vienos priemonės tam tikslui pasiekti. Karo padėtis pati savaime nėra pageidauja-ma, ji daug blogybių neša, stabdo normalę gyvenimo eigą, slopina žmonių laisvę. Bet kuomet kūne atsiranda pavojinga liga, kurios negalima pagydyti homeopatijos būdais, chirurgas imasi peilio ir dažnai pavojų pašalina. Karo padėtis yra toks pat peilis116“. LKDP lyderis įrodinėjo, jog nepaprastąją padėtį, esant reikalui, naudoja net demokra-

114 Steigiamojo seimo darbai, 1922 02 03, 170 pos., p. 45.115 l. kr. dem. Bloko pareiškimas į ministerių pirmininko dr. k. griniaus deklaraciją // Laisvė, 1920 07 01, p. 1.116 m. krupavičiaus kalba pasakyta st. seime liepos 23 d. karo stovio įvedimo reikalu // Laisvė, 1920 08 08, p. 1.

Modestas KUODYS

242242

tiškiausios valstybės, kad valstybiškai mąstanti Lietuvos visuomenė pati nori didesnės tvarkos. „Kas [1919 m.] buvo arčiau valdžios, tas gerai žino“, – pasakojo Krupavičius, – „kad Vyriausybės durys neužsidarydavo nuo įvairių Lietuvos kampelių delegacijų, važiavusių į Kauną su prašymais, kad besivėluojanti vyriausybė kuo greičiau įvestų karo stovį. nesant dar bendrų instrukcijų, Marijampolės komendantui jį įvedus, savo iniciatyva, gyventojai jį iš dėkingumo gėlėmis apibarstė ir jo vardą ligšiol su pagarba mini117“. Jis pateikė aiškius, bet gal ir kiek perdėtus motyvus, dėl kurių būtina įvesti karo padėtį: „Kuomet aplink mus siuva visur mūsų priešininkai, kuomet visur pilna valstybės išdavikų, kuomet pradėjo visti plėšikų gaujos, kuomet politinės atmainos pa-krypo ne mūsų naudon ir mūsų valstybinį gyvenimą dar labiau apsunkino, supainioji-mo – vienais žodžiais nieko nepadarysi [...]118“.

Prieš karo padėties grąžinimą atvirai stojo tik socialdemokratai, nors kai kurie jų neoficialiai pritarė Vyriausybės sprendimui. M. sleževičiui tai pagra-sinus vieno posėdžio metu, LsDP frakcijos narys V. Čepinskis to kategoriškai nepaneigė: „Kai kurie gal svyravo, bet frakcijoj ir seime buvo nusistatę prieš karo padėties įvedimą, ir Krašto apsaugos komisijos narys [Vladas] Požela, atėjęs į frakciją, sakė, kad komisijoj jis griežtai kalbėjęs prieš karo padėties įvedimą119“. Iš tiesų bent jau viešai frakcijos pozicija liko vieninga – visi kal-bėjusieji socialdemokratų atstovai kategoriškai laikėsi partijos požiūrio. staigus LsDP atstovų nuomonės pasikeitimas gerokai įsiutino krikščionis demokratus, jų laikraštis Laisvė tomis dienomis išspausdino be galo piktą straipsnį apie tai120. spaudoje socialdemokratai aiškino, kad, nors sovietų Rusijos ir Lenkijos karo veiksmai gali kliudyti Lietuvą, karo padėtis nuo to neapsaugos, o tik toliau trik-dys gyvenimą piliečiams. Viename straipsnių raginta labiau pasikliauti visuome-ne: „Geriausias apsigynimas, kiekvienos demokratingai tvarkomos šalies, tai jos liaudies griežtas pasiryžimas ginti savo laisvę, savo teisę savarankiškai vidujinį gyvenimą tvarkyti. Kad Lietuvos liaudis jau moka gintis ji parodė 19–ais me-tais, laukan gindama tuos pačius bolševikus, spirdama legionininkus suvalki-joj, kuldama bermontininkus, netenka abejoti, kad ir dabar Rusų pavojui iškilus, Lietuvos darbo žmonės, gal tik išskiriant Maskvos užlaikomus agentus, mokėtų sutikti krašto grobikus. Tik reikia tos jėgos sukelti, sutvarkyti ir vesti. Tik reikia liaudimi pasitikėti. Lietuvos darbininkams karo stovio įvedimas turi ypatingos

117 ten pat, p. 2118 ten pat, p. 2.119 Steigiamojo seimo darbai, 1920 09 15, 41 pos., p. 356.120 p. „šėtono galybė“// Laisvė, 1920 09 25, p. 1.


24�

reikšmės. Be abejo, darbininkų priešai skubinsis juo pasinaudoti suvaržymui jų organizacijų, susirinkimų, jų kovos už savo būvio pagerinimą. Kokie yra mūsų komendantai ir milicija, gana gavome patirti [Valstybės] Tarybos laikais121“.

nors LsDP reikalavimai seime pritarimo nesulaukė, ši frakcija ir toliau nenu-stojo aktyviai kelti karo padėties panaikinimo klausimą. 1920 m. rudenį socialde-mokratų atstovai kiekviena proga stengėsi apie tai priminti. Rugsėjo vidury, svars-tant ministrų kabineto deklaraciją, K. Venclauskis kalbėjo: „Mūsų krašte tebėra karo padėtis ir tuo suvaržyta pilietinė teisė [...] Rodos jau reikia aiškiai pasakyt, kad čia karo padėtis įvesta be reikalo. Visi organai: valstybiniai, savivaldybių ir admi-nistracijos veikia neblogai. Kam reikalinga pastatyt apskrityse karo komendantai [...] o kad viskas yra, kas reikalinga krašte valstybės funkcijoms atlikti, vis tik įvedama karo padėtis. Ir ką karo padėtis mums davė ? Kada buvo įvedama karo pa-dėtis, buvo manoma, kad tai padės kovai su priešvalstybiniais elementais, su spe-kuliacija, su plėšikais; bet pasirodo, kad nieko panašaus nėra. Karo komendantai, galbūt, mažai suprasdami valstybines pareigas, valdo pagal savo nuožiūras122“.

Paminėti karo padėties sukelti neigiami reiškiniai išprovokavo platesnį ak-tualių problemų įvardijimą bei aktyvesnes diskusijas. Ta proga žodžio paprašęs sleževičius, primindamas deklaracijos dalį apie atgautą Vilniaus kraštą, pasiūlė amnestuoti suklaidintus, nesąmoningai su Lietuvos priešais 1919–1920 m. kolabo-ravusius asmenis ir taip pakelti vyriausybės autoritetą bei mažinti visuomenės su-sipriešinimą. Jo poziciją palaikė ir žydų frakcijos atstovas š. Rozenbaumas: „Mes negalim ir neturim skirti savo piliečių į sūnus ir posūnius [...]mes turime dabot, kad krašte nebūtų priešingų gaivalų; bet kiekvienas gaivalas bus valstybei priešingas, jei valstybė bus jam priešinga123“. Rozembaumas taip pat apgailestavo, jog „dekla-racija nepatenkina demokratinių sluoksnių reikalavimo, nes neduoda atvaduotam [Vilniaus] kraštui apsisprendimo teisės, neduoda laidavimo pilietinių teisių vykini-mo, neteikia darbininkų klasei veikimo laisvės, nenurodo plano nedarbui prašalint, vykina savo nusistatymą, karo padėčia atsiremdama“124. Ragindamas mažinti vals-tybės ir visuomenės tarpusavio nepasitikėjimą, sleževičius nesiėmė kategoriškai smerkti karo padėties šalyje. Jie kvietė pirmiausiai apdairiai ir atsakingai įvertinti visas tokią valstybės padėtį lemiančias aplinkybes: „Taip gerbiamieji, karo padėtis tai joks smagumas, karo padėtis tai sunki našta. Ypač pas mus, kur trūksta dar-

121 vėl karo stovis // Socialdemokratas, 1922 07 29, p. 1.122 Steigiamojo seimo darbai, 1920 09 15, 41 pos., p. 349.123 Ten pat124 Steigiamojo seimo darbai, 1920 09 15, 44 pos., p. 355.

Modestas KUODYS

244244

buotojų, kur sunku gaut gerą komendantą, visuomet atsiranda blogumų, ir kaip tai dažnai būna, karo padėtis labai sunkiai varžo ramius žmones, žinomas daiktas, mes nė valandėlės negalėsim kęsti, kada pareis jos laikas. Karo padėtis buvo įvesta tada, kada susirinko steigiamasis seimas, ir po steigiamojo seimo langais pradėjo varyt agitaciją prieš seimą, kad jį reikia išvaikyt, kad Lietuvos valdžia yra buožių valdžia ir kitais bjauriausiais būdais šmeižė valdžią ir ardė valstybę. Karo padėtis buvo įvesta tada, kai lenkai grėsė pulti, kada buvo didelis pavojus ir iš rusų pusės. Tada tik buvo įvesta ta karo padėtis, tada ir mes reikalavom, kad ją įvestų. Drauge Krašto apsaugos komisijoj stovėjo už karo padėties įvedimą ir socialdemokratai, tik paskui, viešam seimo posėdy, jie buvo prieš karo padėties įvedimą. Ką mes ran-dam reikalingu, mes darom atvirai. Bet drauge mes viešai ir griežtai pasisakome, jog vos tik įvyks taika, tai karo padėtis tuoj turi būti panaikinta, nei valandai nebus jos ilgiau, negu ji bus reikalinga125“. Panaši pozicija atsispindėjo ir valstiečių bei liaudininkų spaudoje. Lietuvos ūkininkas skaitytojus apie karo padėties įvedimą informavo netgi su tam tikra optimizmo gaidele: „Apskritai karo stovis įvedamas ne geriems, bet blogiems. Geriems žmonėms karo stovio nėra daug ko bijoti. Vi-siems, kurie yra mūsų nepriklausomybės bei tvarkos šalininkais, karo stovio nėra ko bijotis, juo labiau, kad st. seimo išrinkta valdžia pamainė daugelį žmonėms įkyrėjusių karo komendantų, bei kitų valdininkų126“.

Iš pasisakymų seime bei straipsnių spaudoje matyti, jog socialistai liaudinin-kai demokratai ir Valstiečių sąjunga į tuometinę Lietuvos padėtį žvelgė gerokai at-sargiau, nors deklaratyviai ne mažiau nei socialdemokratai aukštino demokratines laisves. nuosaikų pritarimą griežtesnei vidaus politikos linijai didžiaja dalimi lėmė bendradarbiavimas su Krikščionių demokratų bloku koalicinėje Vyriausybėje.

seimo frakcijų pozicijos dėl karo padėties trumpam, bet pakankamai aiškiai suvienodėjo 1920 m. spalį L. Želigovskio karinės avantiūros akivaizdoje. Tuo metu kaip tik svarstytas YVAĮ papildymas, numatantis karo komendantams teisę įtariamus antivalstybine veikla asmenis prevencine tvarka izoliuoti koncentraci-jos stovykloje. Keliuose posėdžiuose aptariant šį klausimą, didesnių prieštaravi-mų nekilo127, nors vėliau koncentracijos stovyklos egzistavimo faktas nuolatos atsidurdavo rėksmingos socialdemokratų kritikos smaigalyje.

netrukus, 1920 m. spalio 22 d., dėl kilusios Kaunui grėsmės steigiamasis seimas buvo pakeistas laikina institucija – Mažuoju seimu, sudarytu iš seimo

125 Steigiamojo seimo darbai, 1920 09 15, 44 pos., p. 351.126 kar. rus. karo stovį įvedus // Lietuvos ūkininkas, 1920 08 01, p. 2.127 Steigiamojo seimo darbai, 1920 10 08, 49 pos., p. 457–458; ten pat, 50 pos., p. 464–467.


245

Primininko ir šešių atstovų128. Jis veikė iki 1921 m. sausio 17 d. Vėl atnaujinus normalų parlamentinį darbą, karo padėties klausimas kurį laiką nebuvo plačiau eskaluojamas. Tai tikriausiai lėmė neseniai pasibaigusių karo veiksmų prisimini-mai. Bet socialdemokratai ilgai tylėti nesirengė: tai vienur, tai kitur, įvairių dis-kusijų seime metu, vis mestelėdavo kandžių replikų „krikščionių režimo“ atžvil-giu. 1921 m. kovo pabaigoje, Socialdemokratas išspausdino straipsnį, kuriame jau be užuolankų agituota atšaukti karo padėtį129. Reikalavimas motyvuotas tuo, jog karo veiksmai seniai pasibaigė, kad nepaprastoji padėtis iš esmės neatlieka jokios apsaugos funkcijų, o yra darbininkų „valdymo“ priemonė įteisinanti val-džios savivalę. Tačiau tokiems siūlymams tuo metu pritariančių nei Vyriausy-bėje130, nei seime beveik neatsirado.

Tik baigiantis steigiamojo seimo kadencijai, 1922 m. pradžioje, karo padė-ties klausimas vėl tapo aktualus. Lietuvos vidaus ir tarptautinė padėtis tapo stabi-lesnė, be to, turėjo prasidėti nauja rinkimų kampanija, kurios sklandžiai eigai ne-paprastoji padėtis būtų buvusi nemaža kliūtimi. Todėl vėl, visų pirma opozicijos gretose, prabilta apie būtinybę užtikrinti aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisių realizavimą, panaikinant karo padėtį, kaip tai buvo padaryta 1920 m. pradžioje, prieš susirenkant steigiamajam seimui. šį kartą pakankamai aktyviai atšaukti nepaprastąją padėtį reikalavo valstiečiai ir liaudininkai, stoję opozicijon krikš-čionims demokratams. 1922 m. gegužės 19 d. socialistų liaudininkų demokratų lyderis Mykolas sleževičius labai aiškiai išdėstė savo frakcijos požiūrį: „Aš su-prantu, kol yra frontas su lenkais, kad pafrontėj panaikinti karo stovis būtų ne laikas ir jis tenai turi pasilikti. Mes žinome, kad kada buvo padėtis su lenkais dar sunkesnė – prieš rinkimus į steigiamąjį seimą – karo stovis visoj Lietuvoj ir tame pačiame Kaune buvo panaikintas ir buvo paliktas karo stovis tiktai 30 kilome-trų nuo fronto. o tuomet, reikia atsiminti frontas ėjo kur kas arčiau prie Kauno ir pavojus buvo nė kiek nemažesnis kaip dabar yra pavojus puolimo iš lenkų pusės. Tuomet vyriausybė rado galima panaikinti karo stovį visoj Lietuvoj, o plikti [..] tik pafrontėj 30 kilometrų nuo fronto. Aš manau, kad ir dabartiniu metu [...] galima būtų palikti karo stovis tik pafrontėje131“. sleževičius pažymėjo, kad „dabar daugiausia karo stovis atsiliepia į susirinkimus“, todėl tai esą labai trukdo

128 plačiau apie tai žr. v. daugirdaitė – sruogienė, Steigiamasis seimas 1920 05 15 – 1922 10 07, p.118–124; m. maksimaitis, mažasis seimas – ryškus epizodas lietuvos parlamentarizmo raidoje // Jurispru-dencija, t.17, vilnius, 2000, p.5–8.129 reikia pagalios pašalinti karo stovis // Socialdemokratas, 1921 03 17, p.1.130 a. eidintas, Kazys.Grinius, p. 68–69.131 Steigiamojo seimo darbai, 1922 05 19, 206 pos., p. 97.

Modestas KUODYS

246246

legalioms partijoms bendrauti su rinkėjais132. Jo nuomone, karo komendantai ir kiti valdžios atstovai turi pakankamai priemonių kovoti su antivalstybiniais agi-tatoriais, bet dažnai persekioja ne juos, o legalių opozicinių partijų organizacijas ir veikėjus. Liaudininkų lyderio kalbą su pritarimu sutiko socialdemokratai. Jų atstovas Vladas Požela buvo gerokai tiesmukesnis. Anot jo, „karo stovis duoda progos ir toliau komendantams nustatyti savo diktatūrą tokią, kokią jie turėjo ligi šiol“133. socialdemokratams antrino nepartinis J. Žitinevičius: „Iš tikrųjų karo stovis ramiems gyventojams be abejo kenkia ir kenks toliau, bet jis nekenkia to-kiems spekuliantams ir tiems, kuriems kaip tiktai buvo karo stovis taikomas, arba kitaip sakant, išleidžiant įstatymą apie karo stovį, buvo manoma, kad tuos visus spekuliantus bus galima suvaldyti. Karo stovis gali būti kai kam ir labai reika-lingas. Aišku mums iš to, sakysime kai kuriems komendantams, kad parodytų savo smarkumą ir taip pat milicininkams, kurie ačiū Dievui, atprato visokius mušimus vartoti, bet kada yra karo stovis, tai vis dėl to nors kumščiu į nugarą suduoda, sako, kad tai esąs karo stovis134“.

Diskusijas dar labiau paaštrino tos pačios dienos posėdyje LsDP frakcijos pateikta interpeliacija dėl milicijos veiksmų 1922 m. balandžio 27 d. vykusio geležinkeliečių streiko metu135.Tai buvo gana svarus kairiųjų argumentas karo padėties šalininkų nenaudai. Vis dėlto ši, kaip ir kitos su karo padėties problemo-mis susijusios socialdemokratų interpeliacijos, nebuvo priimtos.

1922 m. liepos 5 d. steigiamąjį seimą sudrebino dar viena tiesiogiai prieš karo padėtį ir cenzūrą nukreipta šį kartą – Valstiečių sąjungos ir socialistų liau-dininkų demokratų frakcijos inicijuota interpeliacija ministrų kabinetui. Jos at-siradimą sąlygojo pusmetį periodiškai pasikartojantys karo cenzūros išpuoliai prieš spaudą, daugiausiai prieš šios politinės srovės laikraštį Lietuvos žinios. Interpeliantai įrodinėjo, jog karo cenzoriai viršijo įgaliojimus ir išbraukė straips-nius, kurie nepažeidė esamų visuomenės informavimo apribojimų. esminė tų apribojimų sąlyga buvo tokia: karo padėties metu buvo draudžiama skelbti žinias apie kariuomenę – ne tik jos skaičių, kovinį pasirengimą ar dislokacijos vietą, bet ir neigiamą, demoralizuojančio pobūdžio, armijos kovinę dvasią pakertančią in-formaciją. Interpeliacijos iniciatoriai siekė įrodyti, jog atskirų karo komendantų savivalės paviešinimas nepriklauso tų draudžiamų duomenų kategorijai, kadangi

132 ten pat.133 ten pat, p. 98.134 ten pat, p. 99.135 ten pat, p. 101.


247

karo cenzūrą reglamentuojantys aktai aiškiai nenusakė, kokia informacija ardo „kariuomenės tvarką ir organizaciją“. Valstiečių ir liaudininkų atstovai įrodinėjo esą visiškai įsitikinę, jog straipsniuose nieko draudžiamo nebuvę, ir su didžiuliu įtūžiu (koks iki tol buvo būdingas tik socialdemokratams) užsipuolė visą karo padėties režimą palaikantį kariškių aparatą: „Kas yra tie žmonės? Tai daugiausia žmonės, neturį sveiko patriotizmo. Jų patriotizmas, tai tik momento užsidegimas ne dėl Tėvynės labo, bet užsidegimas dėl savo labo. Yra daug tokių karininkų, kurie mano, kad jie turėtų būti armijos vadais, ministeriais, leitenantais, pulki-ninkais, generolais, kurie mano ir jaučia savy napoleono pašaukimą. Jiems no-risi šiandien kautis, tik Dieve saugok, ne fronte, ne pirmose eilėse, bet vadovauti už fronto stovint [...] [jie] sukasi apie, pinigus, laipsnius, garbę. Tokie karininkai daugiausia pasižymi blogu elgimosi su kariais ir su žmonėmis ir yra gavę vardą „deržimordų“136. Interpeliacijos skuboto svarstymo atmosfera buvo itin įkaitu-si. nors tai buvo valstiečių liaudininkų interpeliacija, tačiau socialdemokratai taip pat nepraleido tokios palankios progos užsipulti valdančiąją daugumą. V. Čepinskis taip įsismarkavo, jog posėdžio pirmininkas kelissyk jį ramino137. Tos dienos posėdyje panašių emocijų protrūkių tarp opozicijos narių netrūko.

Į interpeliaciją, nors ji buvo adresuota visai Vyriausybei, sleževičiaus pasi-piktinimui, atsakinėjo KAM viceministras kpt. Juozas Papečkys – valstiečiams liaudininkams artimas pareigūnas. Jis įrodinėjo, kad cenzoriai daugeliu atvejų pasielgė teisingai, o į ginčytinus epizodus žadėjo pasigilinti atskirai. nesutiko jis ir su interpeliantų iškeltu karo padėties panaikinimo klausimu, nes, pasak jo, len-kų užpuolimo pavojus niekur nedingo138. Bet drauge pareigūnas pripažino, kad karo padėtis netolimoje ateityje galės būti panaikinta, nes jau paruoštas jį pakei-siančios „sustiprintos apsaugos“ įstatymo projektas. netrukus į diskusiją įsijun-gęs sleževičius pažėrė daug argumentų, kuriuos įtikinamai paneigti Vyriausybės ir valdančiosios daugumos atstovams turėjo būti išties sunku. „Žinau tik, kad ministerių kabinete civiliai jautė, jog karo stovis darosi sunkenybė, jog jis nieko nepadeda apsigynimui, juo labiau, kad tokiame mažame krašte, kaip Lietuva ga-lima greitai įvesti karo stovį“139, – teigė socialistų liaudininkų demokratų lyderis. Čia pat jis pridūrė: „[...] bet iš kitos pusės niekas nereikalauja, kad kariuomenė būtų nuginkluota ir laikoma taip kaip taikos metu. Mes nieko prieš neturime,

136 Steigiamojo seimo darbai, 1922 07 05, 219 pos., p.12.137 ten pat, p. 14.138 ten pat.139 ten pat, p. 15.

Modestas KUODYS

248248

kad kariuomenė pasiliktų karo stovyje, bet kam reikalingas karo stovis kraštui, kuriam jis tiek daug žalos atneša?140“. Į tai nebuvo aiškiai ir atvirai atsakyta. Tos dienos posėdyje taip pat nepavyko pasiekti, kad interpeliacija būtų svarstoma skubos tvarka. Prie jos nagrinėjimo sugrįžta po mėnesio, 1922 m. rugsėjo 14 d., kai sąlygos buvo jau pasikeitusios: rugpjūčio 17 d. priimtas „Įstatymas karo sto-viui įvesti pakeitimas“ sušvelnino karo padėties režimą nepaprastoji padėtis liko valstybės sostinėje, kariuomenėje, geležinkeliuose ir dešimtyje iš aštuoniolikos apskričių141. Valdančioji dauguma tikėjosi, kad problemos aktualumas sumažėjo. Tačiau interpeliantų lyderis sleževičius su tuo nesutiko, primindamas, kad karo spadėtis liko pačiame Kaune, „kur eina visi mūsų laikraščiai ir kur cenzūra kaip veikė, taip ir toliau veiks“142. seime vėl užvirė karšti ginčai. Juos kaitino dar ir tai, jog jau buvo prasidėjęs rinkimų kampanijos laikotarpis ir pasisakantieji ne-vengė neatsakingų, propagandinių pareiškimų. Daugiausia kalbėjo sleževičius, įrodinėdamas, kad spauda turi teisę atskleist atskirų karo komendantų savivalę ir nusižengimus, kad tokia informacija nėra draudžiama. „Karo cenzūra“, – aiškino jis, – „veda prie tokių dalykų, kad ji jau pradeda ginti atskirus asmenis, pradeda ginti kritišką tų asmenų, kurie yra kieno nors kritikuojami, kad yra draudžiama kritika tų darbų, kurie įvyko net prieš tris metus; karo cenzūra eina net prie to, kad gali būti pavojinga mums visiems143“. Vyriausybės vardu kaip ir anksčiau kalbėjo KAM viceministras J. Papečkys. Jis priekaištavo kairiesiems, jog šie nepritarė „sustiprintosios apsaugos“ įstatymo projektui, Baudžiamojo statuto pakeitimams, turėjusiems aiškiau reglamentuoti atsakomybę už neleistinos in-formacijos viešą skelbimą, sukonkretinti jos pobūdį144. Viceministras labai pla-čiai paaiškino Lietuvos karo cenzūros veikimo teisinius pagrindus, sykiu stipriai akcentuodamas cenzorių teisę drausti skelbti žinias, galinčias kariuomenei sukel-ti demoralizuojantį poveikį. Taigi vyriausybė visiškai nemanė atsižvelgti į sle-ževičiaus siūlomą iškilusios teisinės kolizijos aiškinimą dėl draudžiamo turinio informacijos skelbimo. Į ginčus įsitraukė ir krikščionių demokratų lyderis M. Krupavičius. Tarp interpeliacijoje paminėtų nuo cenzūros nukentėjusių laikraš-čių buvo ir LKDP Laisvė, tad šis valdančiosios daugumos atstovas šį kartą, kartu su opozicija ėmėsi „auklėti“ KAM pareigūnus. Tačiau tai buvo tik laikinas ir nesu-

140 ten pat.141 g. ilgūnas, Kazys.Grinius, p. 275.142 Steigiamojo seimo darbai, 1922 09 14, 246 pos., p. 39.143 ten pat, p. 41.144 Ten pat


249

derintas pozicijų suartėjimas – Krupavičius tuoj pat atseikėjo ne mažiau kritikos ir patiems socialdemokratams bei socialistams liaudininkams dėl įkyraus oponavimo vyriausybei. negana to, kalbos pabaigoje jis jau ėmė talkinti J. Papečkiui, įrodi-nėdamas, jog „kada valstybė serga ir kada tos varžančios priemonės visuomenei yra būtinos, kad išgelbėjus Lietuvai gyvybę, laisvę ir vidaus tvarką, tai nei vienas žmogus, kuris dar blaiviai gali mąstyti, su tokiu reikalavimu [jas panaikinti – M. K] nesutiks“ 145. Toliau seimo narys aiškino: „Mes pilnai sutinkam, kad labai blogo yra cenzūros srity; mes žinom, kad ten daug, kas ne taip daroma, kaip turėtų būti daroma, mes žinom, kad cenzoriai nieko neleis rašyti apie karininkų pasielgimus ir jų iškrėstus šposus, bet prieš valstybę rašyk kiek nori, kritikuok ir šmeižk seimą, šmeižk valdžią, ministerius ir t. t. apie tai galima rašyti.146“

Per steigiamojo seimo darbo metus buvo keletas atvejų, kai ir Krikščionių de-mokratų bloko nariai imdavo viešai piktintis karo padėties sukeltomis problemomis. Pavyzdžiui, tas pats Krupavičius 1922 m. spalio 3 d. įteikė paklausimą KAM dėl ke-lių neteisėtai nuo karo komendantų sankcijų nukentėjusių piliečių147. Visa tai neblogai parodo, jog nepaprastoji padėtis gerokai trikdė įprastą valstybės gyvenimą – paskelbti suvaržymai ir jų įgyvendinimas neretai buvo lydimi įvairių nesusipratimų, incidentų.

Karo padėties klausimas labai dažnai iškildavo rengiant nuolatinę Lietuvos Konstituciją. stiprias diskusijas sukėlė jos projekto straipsnis, numatantis sąlygas nepaprastajai padėčiai įvesti. opozicijai čia labiausiai užkliuvo formuluotės, kad karo padėtis įvedama „kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitokiems pavojin-giems neramumams“ paskutinis žodžių junginys. Abstrakti frazė „kitokiems pavo-jingiems neramumams“ ypač piktino socialdemokratus, kurie čia įžvelgė paslėptą siekį piktnaudžiauti nepaprastąja padėtimi, panaudojant ją prieš darbininkų strei-kus. Tai savo kalboje pažymėjo vienas iš senųjų LsDP narių, visų gerbiamas tauti-nio sąjūdžio veikėjas Kipras Bielinis: „Laike seimo darbuotės, mes turėjome gana daug tokių atsitikimų, kur administracija buvo greita paskelbti išimtiną karo padėtį. Aš turiu omeny geležinkeliečių streiką ir atsimenu, kaip visi tada sukruto, kad tas streikas lygus sukilimui, kad net reikalauta įvesti išimtiną padėtį.“148 Jis taip pat paragino atkreipti dėmesį ir į tai, kad minėta formuluotė iš esmės pateisintų jau tuo metu veikusią karo padėtį, kadangi nevykstant karo veiksmams ar sukilimams, ji gali būti palaikoma motyvuojant tai vien konkrečiai neapibrėžtų „pavojingų nera-

145 Steigiamojo seimo darbai. 1922 09 14, 246, pos., p. 44. 146 Ten pat147 Steigiamojo seimo darbai, 1922 10 03, 253, pos., p. 44.148 Steigiamojo seimo darbai, 1922 07 13, 223 pos., p.72–73.

Modestas KUODYS

250250

mumų“ pavojumi. Krikščionys demokratai nesutiko su kairiųjų siūlymu iš minėtos formuluotės išbraukti žodžius „kilus pavojingiems neramumams“. Anot atstovo Jono Valickio, tai būtų nelogiška, nes ginkluotas sukilimas esą dažniausiai įvyksta po tam tikros parengiamosios fazės – neramumų149.

socialdemokratai, taip pat valstiečiai ir liaudininkai, žydų frakcija akcenta-vo būtinybę nepaprastosios padėties įvedimo teisę perleisti įstatymų leidžiamajai (seimui), o ne vykdomajai (Prezidentui) valdžiai150. Kairieji siekė, kad karo pa-dėties paskelbimas būtų seimo Pirmininko prerogatyva – tai, pasak jų, padidintų šios pavojingos priemonės parlamentinę kontrolę. Tokie opozicijos pageidavimai nepateko į 1922 m. priimtą Konstituciją, kuri reglamentavo Prezidento151 teisę Vyriausybei pasiūlius paskelbti nepaprastąją padėtį, tačiau tam turėjo būti gautas ir seimo pritarimas152. Taigi seimokratijos principai neliko paneigti – įstatymų leidžiamosios valdžios reikšmė įteisinant tokį sprendimą buvo labai svari153.

Kita vertus, dar svarstant jo projektą liaudininkų atstovas Mykolas Marma nuogąstavo, jog Prezidentas gali paleisti seimą ir nesitarti su juo dėl karo padėties paskelbimo: „Kuriam laikui tas seimas bus paleistas ir kada bus sušauktas naujas – nežinia, bet aišku kad, bus kuris laikotarpis, kada seimo nebus ir kada visa val-džia priklausys prezidentui ir ministrų kabinetui. Jie galės leist visokius įsakymus įstatymo galia ir čia kaip tik mūsų ir kalbama prieš tai, kad jie negalėtų ištemt ant savotiško kurpalio pavojingų neramumų supratimo, kad dėl menkiausio dalyko reikėtų paleist seimą, suspenduoti konstitucines garantijas ir ilgą laiką naudotis konstitucinėmis teisėmis.“154 Tokios diktatūros pavojų opozicijos atstovai siekė eli-minuoti, siūlydami nustatyti kuo trumpesnį naujo seimo sušaukimo terminą.

Kitas netiesiogiai karo padėties klausimą lietęs Konstitucijos rengimo as-pektas buvo žmogaus teisių ir laisvių atsiskleidimas pagrindiniame valstybės įstatyme155. Kaip pažymėjo išeivijos teisininkas Konstantinas Račkauskas, šių demokratinių principų įgyvendinimo lygmuo Konstitucijoje geriausiai rodo jos

149 ten pat, p. 73.150 ten pat, p. 71.151 apie prezidento galias tarpukario lietuvos konstitucijose žr. k. šidlauskas, prezidentų konstituci-nės galios // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, p. 185–197. 152 1922 m. rugpjūčio 1 d. lietuvos respublikos konstitucija // m. maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, p. 339.153 j.B. laučka, 1922 m. konstitucijos kilmė ir jos principai // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, p. 172–185.154 Steigiamojo seimo darbai, 1922 07 13, 223 pos., p.76.155 plačiau žr. t. Birmontienė, žmogaus teisių ir laisvių koncepcija 1922 m. lietuvos valstybės konsti-tucijoje, Mūsų konstitucionalizmo raida, p.134–140.


251

dvasią ir leidėjų pasaulėžiūrą156. nepaisant to, jog kai kurios kairiųjų siūlomos šios srities pataisos nebuvo iki galo perkeltos į 1922 m. Konstituciją, jos demo-kratiškumu šiuolaikiniai teisės istorikai nė kiek neabejoja.

1922 m. vasaros pabaigoje steigiamasis seimas pradėjo svarstyti „susti-printos apsaugos“ įstatymo sumanymą. šią naują nepaprastosios padėties rūšį siekta paversti pereinamuoju etapu tarp karo padėties ir įprastos, taikos meto, valstybės būsenos. Ji turėjo apimti vienodai visą šalį ir būti reguliuojame ne KAM, bet VRM157. socialdemokratai su Požela priešakyje iškart pareiškė, kad „skirtumo bus labai maža, o gal susidėjusioms politinėms gyvenimo apystovoms ir praktikai, kuri jau gyvenimo yra nustatyta, to skirtumo nė nebus. Visos tos teisės, kurios buvo duotos komendantams, pereis apskričių viršininkams“158. Iš tiesų esminių skirtumų tarp šių nepaprastosios padėties formų beveik neturėjo būti – to neneigė ir valdančioji dauguma. Jų atstovas zigmas starkus pripažino: „skirtumas tik tas, kad vietoj karo administracijos Lietuvoj, įvedama civilinė administracija.“159 Kita vertus, jis pats neslėpė pageidavimo, kad tų skirtumų būtų daugiau ir kad naujoji padėtis taptų švelnesnė. negana to, starkus net ėmė raginti kolegas dėl artėjančių seimo rinkimų apskritai atšaukti karo padėtį.

socialistų liaudininkų atstovas Marma pareiškė, jog, jei sustiprinta apsauga mažai skirsis nuo karo padėties, tai nesą jokios prasmės ją įvesti. Be to, jis pridūrė, jog nepa-prastosios padėties vykdymą, geriau palikti karo komendantams, o ne apskričių virši-ninkams, nes pastarieji esti labai menko išsilavinimo, nedisciplinuoti ir stipriai paveikti neigiamų rusiškosios biurokratijos tradicijų160. Į pastarąjį pastebėjimą sureagavęs kraš-to apsaugos viceministras kpt. Papečkys replikavo: „Čia aš girdėjau tūlą pasakymą, kad pas mus kvepia Rusija. Aš nenorėčiau to užginti. Taip, – kvepia ir dar ilgai kvepės. Mes esame tokioje dvasioje augę, ten mokslą esam įgiję ir visą gyvenimo pobūdį esame suderinę su Rusijos gyvenimu – mes negreit atsikratysim to.“161 Pats KAM pareigūnas pripažino būtinybę keisti karo padėtį: „Pas mus buvo karo padėtis labai nenormali, ant greitųjų padaryta. Todėl yra reikalo tą žiaurią karo padėties formą susilpninti, įvesti vieton jos ką kitą. Jei mes priimsim šį įstatymo sumanymą dėl sustiprintos apsaugos padėties, tai ir galėsim panaikinti karo padėtį ir bus panaikinta visa juridinė karo padė-

156 k. račkauskas, Lietuvos konstitucinės teisės klausimais, new york, 1967, p. 66.157 Steigiamojo seimo darbai, 1922 08 03, 236 pos., p.63.158 ten pat.159 ten pat, p. 64.160 ten pat.161 ten pat.

Modestas KUODYS

252252

ties reikšmė.“162 nors viceministras pripažino, kad karo padėtis teikia daug problemų, ragino bent kol kas jos neatsisakyti, nes ji didina valstybės saugumą.

1922 m. rugpjūčio 17 d. vėl grįžta prie karo padėties įvedimo įstatymo pakeiti-mo svarstymų. nepaprastosios padėties klausimas kaip ir anksčiau daugiausia sietas su artėjančiais seimo rinkimais. Valdančioji dauguma nerodė didelio noro visiškai at-sisakyti ypatingųjų priemonių. Ji kaltino kairiuosius valstybinio mąstymo stoka, siekiu bet kokia kaina, pažadant neribotas laisves, patraukti rinkėjus. „Kai kurie sako, kad pas mus jokio karo nėra ir kad karo stovis visai nereikalingas. Jei pas mus neskamba kardai ir netraška šautuvai, tai dar nereiškia, kad pas mus karo nėra. Karas vedamas ne tik šautuvais, bet gali būti vedamas ir kitu būdu“163, – įrodinėjo Krikščionių demokratų bloko atstovai. Kairieji taip pat savo spaudoje sustiprino puolimą prieš dominuojančią frakciją, kaltindami ją siekiais bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje ir po rinkimų164.

Vis dėlto, pasibaigus karštoms diskusijoms, steigiamasis seimas savo darbus baigė sušvelnindamas karo padėties režimą. 1922 m. rugsėjo 8 d. įsigaliojęs spren-dimas atsirado ne be dešiniųjų valios. Padėtis tuo metu neatrodė labai komplikuota, o karo padėties sukelti suvaržymai bei problemos, kurias plačiai eskalavo opozi-cija, neigiamai veikė visuomenę. Krikščionių demokratų blokas, galvodamas apie artėjančius rinkimus, stengėsi atsikratyti kairiųjų jiems klijuojamos reakcionierių etiketės. Apskritai valdančiosios daugumos atstovai diskusijų dėl karo padėties steigiamajame seime metu gana subtiliai reikšdavo savo poziciją – vengdavo ties-mukai ginti nepaprastosios padėties režimą, pripažindavo jo neigiamas, puses, bet kartu sumaniai, pasitelkdami tinkamus ir moraliniu požiūriu nekvestionuojamus argumentus, įrodinėdavo griežtesnės vidaus politikos būtinybę.

3. Karo padėties klausimas Pirmajame (1922 11 13 – 1923 03 12) ir Antrajame (1923 06 05 – 1926 06 04) seimuose

3.1. Siekiai stiprinti visuomenės kontrolę Krikščionių demokratų bloko dominavimo laikotarpiu

1922 m. spalio rinkimai į Pirmąjį seimą nė vienai juose dalyvavusiai par-tijai nelėmė ryškios persvaros. 78 vietų seime Lietuvos krikščionių demokratų

162 ten pat.163 Steigiamojo seimo darbai, 1922 08 17, 242 pos., p. 97.164 krikšč. – demokratų diktatūra // Lietuvos žinios, 1922 03 23, p. 1.


25�

(LKD) blokas165 gavo 38 vietas, Valstiečių sąjunga ir socialistai liaudininkai de-mokratai – 20, socialdemokratai – 10166. nė viena politinė jėga neturėjo abso-liučios daugumos, leidusios sudaryti stabilią, palaikymą turinčią vyriausybę167. Krikščionims demokratams ir valstiečiams liaudininkams168 dėl ideologinių ir programinių skirtumų nepavyko konstruktyviai bendradarbiauti, todėl įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios darbas buvo iš esmės paralyžiuotas. 1923 m. kovo 13 d., matydamas seimo nepajėgumą efektyviai atlikti savo funkcijas, Prezidentas Aleksandras stulginskis specialiu dekretu jį paleido169.

nauji rinkimai 1923 m. gegužę atnešė Krikščionių demokratų blokui pergalę: rinkėjai jiems davė 40 vietų seime, tuo tarpu kai LVLs ir LsDP gavo mažiau – ati-tinkamai 16 ir 8 vietas170. Valstiečiai liaudininkai sutiko įeiti į nepartinio ernesto Galvanausko vadovaujamą vyriausybę, bet ši koalicija gyvavo tik metus171. Krikš-čionims demokratams tekusi balsų dauguma užtikrino tam tikrą politinio gyveni-mo stabilumą, leidusį seimui dirbti visą trejų metų kadenciją. Prasidėjo laikotar-pis, kuris Lietuvos istoriografijoje neretai įvardijamas kaip Krikščionių demokratų valdžios metai. Vienas labiausiai pabrėžiamų jo bruožų – tai pseudodemokratinių tendencijų įsivyravimas valstybės vidaus gyvenime. Vieni pirmųjų tai akcentavo lietuvių išeivijos istorikai – Aleksandras Merkelis172, Jonas švoba. Pastarasis pla-čiai cituojamas šiandienos istorikų kaip tik dėl to, kad bene kritiškiausiai įvertino Krikščionių demokratų laikotarpio diktatūrinio valdymo bruožus: nuolatinę karo

165 pirmojo ir vėlesnių seimų laikotarpiu krikščionys demokratai siekė viešai parodyti didesnį savo bloko narių – lkdp, Ūkininkų sąjungos ir darbo federacijos savarankiškumą, todėl taktiniais sumeti-mais vengė vartoti ankstesnį pavadinimą – „krikščionių demokratų blokas“. tai gerai matyti žvelgiant į seimų stenogramas. vis dėlto opozicija ir didesnioji dalis visuomenės visas tas tris krikščioniškąsias „partijas“ ir toliau vertino kaip vieną politinę organizaciją. žr. pvz. v. vijoklis [k. grinius] Mūsų klerikalai faktų šviesoje, kaunas, 1925, p. 7. 166 j. švoba, Seiminė ir prezidentinė Lietuva, p. 103–104.167 s. jegelevičius, ernestas galvanauskas – lietuvos ūkio kūrėjas, Lietuvos Respublikos ministrai primininkai, p. 190. 168 1922 m. gruodį vykusiame valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų kuopų atstovų su-važiavime buvo priimtas oficialus nutarimas suvienyti šias politines sroves į lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą (toliau – lvls). plačiau apie tai žr. v. pavilonis, antiliaudinė valdančiųjų partijų politinio viešpa-tavimo ideologija ir jos pasireiškimas Buržuazinės lietuvos valstybės mechanizmo veikloje (buržuaziniu demokratiniu laikotarpiu), Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, p. 34.169 Seimo.stenogramos..Pirmasis.seimas, 1923 03 13, 34 pos., p. 27.170 r. lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija, Vilnius, 1998, p. 74.171 s. jegelevičius, ernestas galvanauskas – lietuvos ūkio kūrėjas // Lietuvos Respublikos ministrai primininkai, p. 193–194.172 a. merkelis, Antanas Smetona, p. 303.

Modestas KUODYS

254254

padėtį, priekabią cenzūrą, žodžio, susirinkimų laisvės suvaržymus, katalikų Baž-nyčios hegemonijos protegavimą švietime ir viešajame valstybės gyvenime 173. Kita vertus, minėti autoriai buvo aiškiai politiškai angažuoti – abu simpatizavo tautininkams, todėl, žvelgdami į ilgamečius konkurentus krikščionis demokratus, kritikos nestokojo. Panašius vertinimus randame ir kairiosios orientacijos anuome-tinių valstybės veikėjų prisiminimuose. Buvęs Prezidentas, valstiečių liaudininkų atstovas K. Grinius, jau būdamas emigracijoje, šeštojo dešimtmečio pradžioje, vienam lietuvių žurnalistui apie krikdemų bloko dominavimo laikus pasakojo: „Krikščionims demokratams nesisekė įsigilinti į tikruosius demokratijos princi-pus. Ir tai visai nenuostabu, pasaulėžiūrinėms grupėms nepajėgiančioms atskleisti netolerancijos ir paniekos kitaip mąstantiems žmonėms, nėra įmanoma būti tikrais demokratais. Iki pat 1926 m. rinkimų Lietuvoje nebuvo prošvaistės kada žmonės būtų galėję atsikvėpti be karo stovio ar be sustiprintos apsiausties. Visą laiką veikė karo cenzūros, buvo varžomos žodžio ir sąžinės laisvės. Kunigai išėjo iš klebonijų į viešąjį gyvenimą, darydami įtakas ne tik savivaldybių, bet ir švietimo įstaigų veikime. Atsimenu buvo juokaujama, kad be kunigo gaspadinės pritarimo, netgi policininkas negali būti policininku.“174

Kur kas tendencingiau, tiksliau tariant, absoliučiai neigiamai krikščionių demokratų valdymą vaizdavo sovietinė istoriografija, apibūdindama jį kaip „klerikalų ir buržuazijos“ savivalės ar net diktatūros laikotarpį175.

LKDP bloko vyravimas Pirmosios Respublikos politiniame gyvenime buvo pakankamai ryškus jau steigiamojo seimo laikais. ši politinė jėga, turėdama ženklią atstovų daugumą, darė nemenką įtaką kuriamos valstybės įstatymų bazei, reformų turiniui. Pats galutinis 1922 m. Konstitucijos variantas, kaip pažymėjo Maksimaitis, buvo gerokai „sukrikdemintas“176. To meto opozicija, piktindama-si kariniais policiniais metodais tvarkomu šalies vidaus gyvenimu, parlamenti-nės kovos įkarštyje nevengdavo dešiniųjų kaltinti diktatūriniais užmojais. Tokių kaltinimų ypač padaugėjo rinkimų kampanijos į Pirmąjį seimą metu.

susirinkus Antrajam seimui, 1923 m. birželio 8 d., socialdemokratų frakcija įteikė interpeliaciją Vyriausybei, kurioje skundėsi, jog rinkimai praėjo nesklan-džiai, valdžia sąmoningai kenkė konkurentams. Pirmame interpeliacijos punkte teigta, kad karinės administracijos nurodymu milicija pafrontės zonoje bei prie

173 j. švoba, seiminė ir prezidentinė lietuva, p. 114–115.174 k. grinius, apie 1926 metų gruodžio 17–osios dienos perversmą // a. eidintas, Kazys.Grinius, p. 160. 175 žr. i. gricevičiūtė, Antiliaudinė krikščionių demokratų partijos politika Lietuvoje 1920 – 1926 m., vilnius, 1953; j. Bulavas, Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, p. 47–57. 176 m. maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, p. 116–122.


255

kariuomenės susitelkimo vietų labai trukdė socialdemokratų rinkimų agita-cijai, bet „valdančiosios partijos tuo parėdymu suvaržytos nebuvo“177. Toliau pareikštas protestas dėl „Darbininkų kuopų“ atstovų areštų, apkaltintų ryšiais su komunistais. Trečiojoje interpeliacijos dalyje LsDP atstovai išdėstė konkre-čius rinkimų pažeidimus: „Rinkimų metu piliečiai buvo valdžios terorizuojami, juos kratant, mušant, areštuojant ir surašant jų turtą. Taip Varėnoj buvo areštuota Lietuvos socialdemokratų partijos nariai: Adomas Andriulionis, Petras Andriu-lionis, Juozas šemelionis, Juozas Linkevičius ir Domas Kairevičius. Per tuos areštus atimta apie du šimtu mūsų atsišaukimų „Ko mes socialdemokratai eina-me į seimą“ ir įgaliojimas nuo partijos vardo dalyvauti seimo rinkimuose.“178Interpeliantai taip pat nurodė, jog prieš pat seimo rinkimus iš darbo buvo atleisti kai kurie valdininkai, simpatizavę socialdemokratams. Baigiamojoje dokumento dalyje jie pažymėjo, kad „valdžios smurtas ėjo sutartinai su bažnyčios smurtu [...]: visose bažnyčios prieš pat rinkimus dusyk buvo skaitomas vyskupų raštas su plačiais komentarais, o daugelyje bažnyčių ir be sąryšio su vyskupų raštu buvo atvirai grasinama [...]. Per išpažintį prisispytus buvo reikalaujama pasakyti už ką balsuota arba manoma balsuoti, o kaip bausmė buvo skiriama nedavimas nuodėmių išrišimo“179. Pirmasis interpeliantų vardu kalbėjo steponas Kairys180, jis su pasipiktinimu konstatavo, jog „nė vieno buvusiųjų seimų rinkimai nėjo tiek troškioje savivalybės atmosferoje“, nes „Pirmajame seime vyravusios politinės partijos pasiryžo pravesti tą rinkimų kampaniją savo tikslams realizuoti“181. To-liau jis aiškino: „Jei steigiamasis seimas renkant susirinkimai ir mitingai galima buvo kviesti palyginti visai laisvai, jei pirmojo seimo rinkimais karo stovio su-varžymai buvo modifikuoti ir suminkštinti, tai šiais paskutiniais rinkimais, pa-daryta viskas, kad net tos formalinės sąlygos [..] būtų kiek galima suvaržytos ir net paverstos trukdymo ir pašalinimo priemonėmis.“182 Apibendrindamas savo teiginius, Kairys pažymėjo, jog „praėjusieji rinkimai iškėlė dar vieną ypatybę, kurios nežinojo rinkimai į steigiamąjį seimą ir į Pirmąjį seimą. Būtent: mūsų karo vadovybė laikė galimu įsilaužti į rinkimų kampanijos eigą ir jos tvarką tokiu

177 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 08, p. 2.178 ten pat.179 ten pat., p. 3.180 apie s. kairį žr. j. stražinskas, Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas, kaunas, 1999; ilgūnas g. Steponas Kairys, vilnius, 2003. 181 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 08, p. 3.182 ten pat.

Modestas KUODYS

256256

būdu, kurio negali pateisinti ir neleidžia veikiantieji įstatymai“183. nors vidaus reikalų ministras Kazys oleka įrodinėjo, jog kai kurie interpeliacijoje pateikti faktai buvo perdėti, tačiau visiškai jų nepaneigė184. Tai, jog krikščionys demo-kratai visokeriopai, dažnai net neteisėtais būdais stengėsi išsilaikyti valdžioje, gausiai skelbta ir to meto socialdemokratų bei valstiečių liaudininkų spaudoje185. Pateikti faktai, jų vertinimai labai įvairūs – kartais rimtesni, kartais stipriai ten-dencingi, tačiau šiaip ar taip juose būta nemažai tiesos tuo atžvilgiu, jog val-dančioji dauguma išties gana plačiai naudojosi valdžia, nepaprastosios padėties teikiamomis priemonėmis ir Bažnyčios parama rinkimų kovoje su potencialiais konkurentais. Kad daugumą turintys dešinieji nebuvo linkę labai paisyti social-demokratų skundų, parodė balsavimas, kurio metu vien Krikščionių demokratų bloko balsais interpeliacija buvo atmesta.

savo valdžią krikščionys demokratai saugojo priešindamiesi ir atmesdami įvai-rias opozicijos iniciatyvas, orientuotas į demokratinių laisvių ir teisių raiškos didinimą, visuomenės kontrolės priemonių atsisakymą. Pavyzdžiui, 1923 m. birželio viduryje LsDP bandė į seimo dienotvarkę įtraukti amnestijos įstatymo projektą, turėjusį padėti atgauti laisvę daliai politinių kalinių ir koncentracijos stovyklos internuotųjų186. Inici-atorių vardu kalbėjęs Markauskas pažėrė daug kritikos dėl karo padėties metu vykdo-mų prevencinių areštų, komendantų savivalės, karo teismų ir jų sprendžiamų politinių bylų. Tačiau balsuojant karšta opozicijos atstovo kalba nepadėjo – krikdemų blokas pavyzdingai laikėsi partinės drausmės ir 37 balsais atmetė projektą.

Kita valdančiosios daugumos veiklos kryptis išsaugant savo dominavimą reiškėsi mėginimais plėsti ir „tobulinti“ viešąją visuomenės raišką ribojančią įs-tatyminę bazę. Tai buvo ypač svarbu ketinant ilgainiui atšaukti karo padėtį, įgiju-sią blogą reputaciją visuomenės akyse ir opozicijos nuolatos aršiai kritikuojamą. Todėl galvota apie galimas alternatyvias efektyvias antivalstybinių jėgų, taip pat ir nepageidaujamos legaliosios opozicijos veiklos kontrolės priemones.

Iš pradžių, kol dar dienotvarkėje neatsirado karo padėties atšaukimo įstaty-mas, imtasi pakoreguoti esamą nepaprastosios padėties režimą, papildant jį regla-mentuojančius YVAĮ. 1924 m. vasario pabaigoje valdančioji dauguma pateikė dvyliktojo įstatų paragrafo papildymą, kuris numatė platesnes karo komendantų teises prižiūrint spaudą. opozicija tai sutiko labai neigiamai. Valstiečių liaudinin-

183 ten pat.184 ten pat.185 k. valstietis [k. grinius?] rinkimų agitacijos laisvė // Lietuvos žinios, 1923 04 18, p.1; rinkimų laisvės varžymo dokumentai // Lietuvos žinios, 1923 04 18, p. 3. 186 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 16, 5 pos., p. 5.


257

kų atstovai įrodinėjo, jog esamos spaudos cenzūros priemonės pakankamai griež-tos, dėl jų ir taip esą dažnai kyla problemų, todėl bet kokie žingsniai žiniasklaidos atstovų atsakomybės didinimo linkme būtų be galo žalingi187. Kitame posėdyje YVAĮ papildymo projektą seimas dar pataisė – aiškiau pabrėžė karo komendanto teisę leisti privalomus įsakymus ir už jų nevykdymą bausti administraciniu areštu iki 3 mėnesių, bauda iki 5000 litų arba taikyti abi bausmes kartu. Čia pasiūlytas pakeitimas buvo daugiau redakcinio pobūdžio, nes piniginį baudos dydį pasisteng-ta pritaikyti prie pakitusios valstybės valiutos ir jos vertės.

1924 m. gegužės 6 d. į seimo dienotvarkę pagaliau pateko karo padėties panaikinimo klausimas. egzistavo du šiam tikslui parengti įstatymo projektai: vieną, ankstesnįjį ir radikalesnį, inicijavo LsDP frakcija, kitą, daugiau simbo-linį, – Vyriausybė. Valdančiosios daugumos atstovai dar Krašto apsaugos komi-sijoje prioritetą teikė pastarajam projektui, todėl jis ir buvo tos dienos posėdy-je pristatomas. Jo esmė labai paprasta – karo padėtis panaikinama, vietoje jos įvedama sustiprintos apsaugos padėtis. Tai jau bandyta padaryti dar steigiamo-jo seimo laikais, 1922 m. antrojoje pusėje, svarstant „sustiprintos apsaugos“ įstatymą. Kaip ir tada, numatomas karo padėties panaikinimas neturėjo atnešti didesnių permainų valstybės gyvenime, pagrindinis šio sumanymo tikslas buvo kiek sušvelninti nepaprastosios padėties režimą, pakelti valdžios ir kariuomenės autoritetą, padėti joms atsikratyti prastos reputacijos. Referentas Jonas stepo-navičius pristatė svarbiausias priežastis, paskatinusias kelti karo padėties atšau-kimo klausimą: „Motyvai, kurie kalba už panaikinimą karo stovio yra šie. Karo padėties kaipo toks, ir įstatymas, kuris per ilgai veikia, jau pasilieka nereikalin-gas. Iš antros pusės, tas karo stovis trukdo patį judėjimą mūsų krašte, lieka ypa-tingi teismai civiliniams žmonėms. Ir paskui svarbiausia, kad krašte karo stovio vykinimas atsieina kraštui apie pusantro milijono litų [...]“. „Motyvai kurie sako prieš karo stovį yra šie. sustiprintas stovis karšte, užsienyje ir bendrai europoje vykdomas Vidaus Reikalų ministerio, o ne Krašto apsaugos. Iš antros pusės, karo padėtį vykinimas krašte be galo išpučia Krašto apsaugos ministerijos sąmatą ir tas visas pareigas, kurios uždėtos buvo Krašto apsaugos ministerijai. Iš esmės imant [...] tos visos pareigos yra antraeilės.“188 Projekto rengėjai būtinybę karo stovį pakeisti sustiprinta apsauga aiškino vidinėmis ir išorinėmis priežastimis. Prie vidinių jie priskyrė finansines sąnaudas, KAM atitraukimą nuo policinių funkcijų vykdymo, antivalstybinių jėgų pavojus. Beje, pastarąjį referentas nu-

187 Seimo stenogramos, Antrasis seimas, 1923 02 26, 70 pos., p.4.188 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 3.

Modestas KUODYS

258258

sakė taip: „[...] dar yra komunistinis judėjimas ir judėjimas iš dešinės pusės189, tai tas judėjimas ne taip didelis kaip iš komunistų pusės ir ne taip baisus [...]190“. Išorinės priežastys daugiausiai sietos su svetimų valstybių keliama grėsme, taip pat su poreikiu pritraukti užsienio investicijas, kurioms karo padėtis, rengėjų nuomone, trukdė191.

opozicija karo padėties panaikinimo projektą sutiko nepalankiai. Ta proga laikraštyje Socialdemokratas buvo skelbiama: „Mūsų seimo dauguma – Ūkininkų sąjunga, krikščionys demokratai, Darbo federacija, ir net valstiečiai liaudininkai taip susigyveno su karo stoviu ir visokiomis nepaprastomis padėtimis, kad visi mato pavojų, pereiti į normalę padėtį. Ir dabar seime karo stovis panaikinimas svarstomas lygiagrečiai su įvedamu sustiprintos apsaugos [įstatymu]“192. social-demokratai be galo piktinosi, kad svarstomas ne jų parengtas įstatymas. Liuda Purėnienė kalboje pažymėjo, jog LsDP jau seniai buvo pateikusi du analogiškus karo padėties panaikinimo projektus – vieną Pirmojo, kitą Antrojo seimo dar-bo pradžioje193. Tačiau nė vienas jų dėl Krikščionių demokratų bloko pastangų nepateko į dienotvarkę. Posėdyje kalbėjęs Ūkininkų sąjungos atstovas eliziejus Draugelis atvirai pareiškė, kad opozicijos siūlomas įstatymas yra propagandi-nė „proklamacija“ ir visiškai neatitinkanti esamų sąlygų bei valstybės saugumo interesų194. Jis pabrėžė, kad Lietuvos vidaus padėtis tapo stabilesnė, komunistų veikla išsikvėpė, todėl karo padėtis tapo nebereikalinga, tačiau sykiu pridūrė, jog būtina palikti kai kurias nepaprastosios padėties priemones, galinčias užtikrinti efektyvų tvarkos palaikymą. Tokias priemones, anot jo, kaip tik ir numatė „susti-printos apsaugos“ įstatymas. Projektas buvo pripažintas svarstytinu, įtrauktas į darbotvarkę, tačiau prie jo sugrįžta labai negreit. 1924 m. liepos 22 d. LsDP frak-cijos narė Purėnienė, pateikdama savo siūlomą seimo darbotvarkės planą, viena-me pirmųjų jo punktų bandė įtraukti karo padėties panaikinimo klausimą, tačiau

189 prieš 1923 m. rinkimus į seimą lietuvoje pradėjo veikti ekstremistinių dešiniųjų radikalų grupė(s), savo kreipimuose prisistatanti fašistais. opozicija juos siejo su lkdp šalininkais ir taip pat vadino fašistais. minėtos grupės asmenys surengė daug išpuolių prieš kitataučių (daugiausia žydų) nekilno-jamąjį turtą, ištepliojo nelietuviškas iškabas degutu. dėl to seime pateiktas paklausimas žr. Seimo.stenogramos,.Pirmasis.seimas, 1923 02 20, p. 7. apie įvykius taip pat rašė spauda žr. k. valstietis. iš kur eina fašizmas ir ką jis reiškia // Lietuvos žinios. 1923.03.14, p. 1–2. kuodas. ar esama pas mus “fašizmo” // Lietuvos žinios. 1923.02.23, p.3. 190 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 3.191 Ten pat192 kademų apsaugos įstatymas // Socialdemokratas, 1924 05 21, p. 1.193 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 4.194 Ten pat


259

ši iniciatyva tarp nesulaukė valdančiosios daugumos parlamentarų pritarimo. Vėl prie karo padėties panaikinimo vėl sugrįžta tik 1925 m. spalio 27 d.

Antrasis sumanyto įstatymo skaitymas praėjo palyginti greitai ir sklandžiai. Val-dančiosios daugumos atstovas Draugelis vėl dėstė ankstesniąją krikščioniškųjų frakcijų poziciją, kad „karo stovis jau išsigimė ir neprivalo būti toliau toleruo-jamas“, bet „ypač šiuo momentu kariuomenė išvesti iš karo padėties, taip pat ir geležinkelius nėra jokio reikalo, nes kaip tik šiuo momentu amžinas ginčas su lenkais nėra nė kiek pagerėjęs, jis nėra išspręstas ir nematyti, kad be karo jis ga-lėtų būti išspręstas“195. opozicijos puolimas, skirtingai nei anksčiau, nebebuvo labai stiprus, tikriausiai dėl to, jog matydami, kad realiai nieko pakeisti nepa-vyks, ir valstiečiai liaudininkai, ir socialdemokratai pamažu linko susitaikyti su valdančiosios daugumos siūlomu karo padėties panaikinimo scenarijumi.

Trečiasis įstatymo skaitymas vėl įvyko po gana ilgos pertraukos – 1926 m. vasario 12 d. Čia parlamentiniai ginčiai pasiekė kulminaciją. Tam, žinoma, daug reikšmės turėjo artėjantys rinkimai: abi pusės švaistėsi kaltinimais, įrodi-nėjo savo tiesas ir susirūpinimą valstybės ir visuomenės interesais. Įnirtinga po-litinė kova truko net kelias dienas, o politinės kultūros požiūriu peržengė visas ribas: diskusijos ir ginčiai virsdavo atviru plūdimusi, asmeniniais įžeidinėjimais, neįrodomais kaltinimais. Pirmas posėdžio metu kalbėjo referentas Grinius, jis trumpai pristatė karo padėties motyvus, supažindino su kitų šalių praktika: „Apie tokio įstatymo reikalingumą nėra ką kalbėti. Karo padėtis iš tikrųjų tokį ilgą laiką negali būti pas mus. Tatai tęsiasi apie 7 metus ir gerų rezultatų nedavė [...], kitos šalys tokia ilga praktika nesivaduoja. Ir matyti diplomato Taleirano žodžiai, kad durtuvais galima viską padaryti, bet ant jų ilgai nesėdėsi, pasitvirtino dar kartą. Ir mes turime prieiti prie to, kad tas įstatymas būtų panaikintas. Jei mes paimsime praktiką kitų šalių, kaip estijos, kur buvo bolševikų pučas, tai tenai irgi karo stoviu naudotasi labai neilgai. Vokietijoje kada buvo Kapo pučas, irgi karo stovio įstatymais naudojosi neilgai, net Bulgarijoje diktatorius cankovas panaikino karo stovį. Rusija, tiesa, naudojosi sustiprinta apsauga labai ilgai. Ir pas mus toksai sustiprintos apsaugos įstatymas yra, jeigu reikalas bus, jį galima visada atnaujinti. Dabar policija pas mus yra ganėtinai sustiprinta, gali tas parei-gas, kurias ėjo komendantai, nešti ir nukrauti nuo armijos, ta pareigą, nuo kurios ji pati bėga ir kurios nenori. Ir tiesa, armijai labai ilgai nepritinka tas karo stovis. Iš kitos pusės būtų šiokių tokių sutaupymų, nes karo komendantų kanceliarijos būtų sumažintos. Tai visi šie dalykai veda prie to, kad tą įstatymą reikia priim-

195 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 10 27, 203 pos., p. 4.

Modestas KUODYS

260260

ti.“196 Baigęs pristatymą ir priminęs, jog įstatymas dviem skaitymais 1925 m. pabaigoje jau buvo aprobuotas, Grinius pasiūlė jį priimti be pataisymų. Tačiau seimo nariai greitai baigti prieš metus pradėto darbo visai nesiruošė – prasidėjo plačios diskusijos, užtrukusios kelias dienas. Krikščionių demokratų blokas ėmė įtikinėti, kad karo padėtį atšaukti dar ne laikas, nors ji jau ir esą atgyvenusi. Ak-tyviausias jų atstovas Draugelis aiškino, kad veikianti karo padėtis apima tik dalį Lietuvos, todėl didelių nepatogumų ramiems piliečiams nesuteikia, bet to, jos eg-zistavimas padeda užtikrinti vidinį valstybės stabilumą, neleidžia aktyviai veikti antivalstybinėms jėgoms. Kiti šio seimo nario argumentai buvo susiję su tarp-tautine Lietuvos politika. „Juk jeigu mūsų sostinė ir 1/3 teritorijos yra okupuota priešų, tad apie kokią čia normalinę padėtį galime kalbėti?“197, – kaip svarbiausią argumentą išdėstė Draugelis. Gąsdindamas Lenkijos grėsme, savo kalbą jis pa-kreipė taip, kad galutinė išvada tapo teiginys, jog panaikinti karo padėtį tolygu „savaime atsisakyti nuo Vilniaus ir jo teritorijos grąžinimo“198. Tuo, tikriausiai, tikėtasi, kad visas didžiąsias Lietuvos partijas ir visuomenę konsoliduojantis an-tilenkiškumas bei Vilniaus vadavimo motyvas padarys reikiamą įspūdį ir paveiks apsisprendimą. siekdamas sustiprinti išorinės grėsmės pojūtį, Draugelis plačiai samprotavo apie besiartinantį globalų karo konfliktą, taip pat apie įvairias ne-ginkluoto karo išraiškas – ekonominį spaudimą, propagandinę visuomenės de-moralizaciją ir pan., su kuriomis susiduria ar gali susidurti Lietuva199. Jis taip pat priminė 1920 m. taikos sutartį su sovietų Rusija, kurios įsipareigojimų pas-taroji vengė laikytis, 1924 m. komunistų pučą estijoje200, rodantį, kad bolševikų siekiai dominuoti Pabaltijyje lieka vis tie patys201. Taigi kalbėtojas išsakė visus įmanomus, dažnai hiperbolizuotus argumentus, kad tik sustiprintų savo pozicijos pagrįstumą ir reikšmę. Tačiau tokie dirbtini Draugelio pasažai opozicijai nepali-ko geidžiamo įspūdžio. Priešingai, jos atstovai daugelį jų labai nesunkiai atrėmė, nepamiršdami Ūkininkų sąjungos frakcijos nario apkaltinti kone šventvagiškais prasimanymais. socialdemokratas Jeronimas Plečkaitis apie karo padėties įtaką kovant su lenkais ironizuodamas dėstė: „[...] aš jūsų paklausiu, ar nuo karo stovio

196 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1926 02 12, 232 pos., p.1–2.197 ten pat, p.2.198 ten pat.199 ten pat, p.3.200 1924 m. gruodį komunistinis pučas estijoje buvo užgniaužtas efektyviai naudojantis karo padėties suteiktais dideliais karinės valdžios atstovų įgaliojimais. apie tai žr. g. von rauch, The baltic states: Estonia, Latvia, Lithuania. The years of independence 1917–1940, p.112–117. 201 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1926 02 12, 232 pos., p. 3.


261

kenčia lenkai, ar kenčia lietuviai? Juk karo stovis Lietuvoje spaudžia Lietuvos žmones, reiškia karo stovis bloga daro lietuviams ir karo stoviu jūs lenkų nenu-gąsdinsit. Kam ta bausmė mūsų gyventojams, jei lenkai kalti, kad Vilnių paėmė. Jei norite, kad mūsų karšto gyventojai turėtų bendrą tikslą išlaikyti mūsų krašto nepriklausomybę, tai nedarykite mūsų krašte katorgos režimo. Jūs laikote karo stovį, smaugiat visus, kurie mano kitaip, kaip jūs, ir šnekate apie tai, kad mes privalom be galo mylėti šitą režimą.“202 Kiti kalbėję valdančiosios daugumos atstovai savo pasisakymuose iš esmės vadovavosi atstovo Jono steponavičiaus visiems pasakyta skambia lotyniška sentencija, jog aukščiausias įstatymas vy-riausybei turi būti valstybės gerovė203. Toji gerovė, pasak jų, kaip tik ir reikalavo ypatingos karšto apsaugos – karo padėties. Ūkininkų sąjungos atstovas Jonas Vailokaitis karo padėties klausimą dar bandė susieti su svarbiausiais ir aktua-liausiais visuomenei ūkio reikalais. Jis karštai įrodinėjo, kad tokia nepaprastoji padėtis yra būtina, siekiant sėkmingai įvykdyti žemės reformą, ir „įvaryti tam tikros baimės tiems žmonėms, kurie nori su svetima kariuomene nuversti Lietu-vos tvarką“204. Anot Vailokaičio, kiekvienas doras lietuvis ūkininkas, paklaustas, ar Lietuvai reikalinga karo padėtis, atsakytų teigiamai.

LsDP frakcijos narys K. Bielinis tokį krikščionių demokratų suinteresuotumą žūtbūt išsaugoti nepaprastąją padėtį susiejo su artėjančiais rinkimais, aiškindamas, jog tai leistų valdžiai „lengviau suvesti sąskaitas su politiniais priešais“205. Visas de-šiniųjų kalbas apie karo padėtį, kaip valstybės gynimo priemonę, jis atvirai pavadino absurdiškomis, teigdamas, kad tik geresnis kariuomenės apginklavimas, disciplina, mobilizacijos reikalų sutvarkymas gali užtikrinti atsparumą išorinei agresijai.

Panašiai situacija klostėsi ir kitame, vasario 19 d., posėdyje, skirtame karo padėties panaikinimo įstatymo trečiajam skaitymui. Pirmininkaujantis, siekda-mas išvengti anksčiau buvusių ilgų, vienodų monologų, apribojo kalbėjimo tru-kmę iki 5 minučių. Tačiau tai diskusijų nenuramino: kairieji ir dešinieji, kad ir trumpiau kalbėdami, kategoriškai laikėsi savo pozicijų, jas grindė tais pačiais, gerokai hiperbolizuotais argumentais, plūdo vieni kitus. Dėl kilusio triukšmo ir nevaldomos padėties posėdis nutrauktas vos sulaukus pusiaudienio. Vasario 23 d. vėl sugrįžta prie nebaigto svarstyti klausimo. Posėdžio pradžioje pranešta, kad krikščionių demokratų atstovas Vilimas pasiūlė karo padėties panaikinimo pro-

202 ten pat, p. 5.20� ten pat, p. 8.204 Tent pat 205 ten pat, p.15.

Modestas KUODYS

262262

jektą grąžinti patobulinti Krašto apsaugos komisijai. Toks pasiūlymas motyvuo-tas tuo, jog projekte nėra paaiškinta, kaip bus elgiamasi su ypatingais įstatymais, numatančiais baudžiamąją atsakomybę už antivalstybinius nusikaltimus, baudžia-mus mirties bausme, nustojus veikti karo padėčiai206. Taigi atrodė, kad iki galo neišspręstas karo teismų klausimas. Tačiau opozicija tokius pasiūlymus įvertino tik kaip mėginimą vilkinti laiką ir žūtbūt sustabdyti įstatymo priėmimą. Referen-tas Grinius dar kartą ėmėsi įrodinėti būtinybę panaikinti karo padėtį, įtikinamai atremdamas jo šalininkų per kelis posėdžius pažertus įvairiausius argumentus. Jis pabrėžė, kad 1920 m., būdamas Ministru Pirmininku, pats sutiko paskelbti karo padėtį, nes tam būta svarių priežasčių, bet 1926 m. padėtis jau iš esmės pasikeitusi, todėl būtini visai kitokie sprendimai207. Toliau Grinius ragino atkreipti dėmesį į tai, jog karo padėtis kariuomenėje įteisina labai žiaurias bausmes kareiviams už nežy-mius nusižengimus, o civilius skubos tvarka teisia kariniai teismai. Visa tai, pasak jo, teisingumo vykdymą pavertė labai nehumanišku procesu, griaunančiu piliečių pasitikėjimą valstybe. Grinius paneigė ir įrodinėjimus, jog karo padėtis naudin-ga ūkininkams. Valstiečių liaudininkų lyderis pateikė tokį pavyzdį: „Kada norima įsteigti kokia nors ekonominė bendrovė, tai reikia labai daug laiko sugaišti, norint išgauti leidimą.“208 o geležinkeliams, Griniaus nuomone, taikyta karo padėtis tik dėl to, kad pavyktų užkirsti kelią geležinkeliečių streikams. Visi šie pakankamai pagrįsti teiginiai nepadėjo žengti paskutinio žingsnio, kurio trūko iki karo padėties panaikinimo. 41 balsu prieš 36 seimas nusprendė grąžinti projektą redaguoti. Taip Krikščionių demokratų blokui, remiantis vien savo balsais, pavyko sustabdyti ne-palankų karo padėties atšaukimą.

Žvelgiant į abiejų pusių argumentus, galima pastebėti, jog jie dažnai rėmėsi pakankamai kraštutiniu požiūriu į Lietuvos padėtį: dešinieji bet kokia kaina siekė išlaikyti jėgos svertus, socialdemokratai reikalavo demokratinių laisvių. LVLs po-zicija šiuo konkrečiu atveju, buvo artima socialdemokratiškajai, tačiau nuosaikes-nė, mažiau radikali, linkusi atsižvelgti ir į valstybės saugumo perspektyvas.

skirtingų partijų spaudoje karo padėties klausimas labai daug atskiro dė-mesio nesulaukdavo. Dažniausiai jis minėtas nagrinėjant įvairias su valstybės saugumu susijusias temas, kritikuojant teisėsaugos darbą. Diskusijos dėl karo padėties žiniasklaida pristatydavo reportažais iš seimo salės, kuriuose būdavo

206 Seimo stenogramos. Antrasis teismas, 1926 02 23, 235 pos., p. 5.207 Ten pat208 Ten pat


263

spausdinami sutrumpinti atskirų seimo narių pasisakymai209. Kiekvienos partijos leidiniai svarstomus klausimus komentuodavo sau palankia linkme.

1924 m. gegužės 6 d. seimo posėdyje kartu su karo padėties panaikinimo įstatymo projektu pristatytas ir „sustiprintos apsaugos“ įstatymas. Čia taip pat pateikti du variantai – vienas ankstesnysis, parengtas Krašto apsaugos komisi-jos, kitas, naujausias, – Vyriausybės. Posėdyje pristatytas Vyriausybės projektas buvo iš esmės analogiškas tam, dėl kurio diskutuota 1922 m. rudenį steigia-majame seime. sustiprintąją padėtį palaikyti turėjo vidaus reikalų ministras su apskričių viršininkais bei jiems talkinančia policija. Visuomeninio gyvenimo kontrolės požiūriu, apskričių viršininkams buvo numatytos labai panašios teisės kaip ir karo komendantams, veikiant karo padėčiai. Projekte planuota, kad, pa-skelbus sustiprintos apsaugos padėtį, apskričių viršininkai galės drausti potenci-aliai pavojingiems asmenims pasilikti konkrečioje vietovėje, juos sulaikyti iki 2 savaičių; sustabdyti arba uždaryti sąjungas, organizacijas, bendroves, pramonės ir prekybos įmones, drausti viešus ir neviešus susirinkimus, mitingus, uždrausti spaudinius, jų platinimą. Visoms pateiktoms funkcijoms vykdyti ir kontroliuoti apskričių viršininkams numatyta teisė leisti privalomus įsakymus ir už jų nevyk-dymą bausti lygiai taip pat, kaip nurodyta YVAĮ. nauja buvo tai, jog nuspręsta aiškiai terminuoti sustiprintos apsaugos padėties trukmę. Jis turėjo būti įvestas per 6 mėnesius, su galimybe tokią padėtį pratęsti dar pusmetį210.

opozicija šį sumanymą sutiko labai priešiškai. Įstatymo projektą kritikavo ne tik LsDP, LVLs, bet ir tautinių mažumų atstovai. Žydų frakcijos narys s. Garfunkelis priekaištavo dėl projekto tekste pateiktų labai abstrakčių sąvokų: „valstybės tvarka“, „antivalstybinis veikimas“, kurių laisvas interpretavimas, pasak jo, galįs sukelti daug nepageidaujamų reiškinių. seimo nario nuomone, vidaus reikalų ministro kompetencijos ribos, esant sustiprintai padėčiai, gerokai išplėstos211. socialdemokratai buvo labai atviri ir kategoriški. Anot Purėnienės, tarp abiejų svarstomų nepaprastosios padėties formų „visas skirtumas tas, kad karinė diktatūra pakeičiama civiline diktatūra ir kad tautinis bizūnas pereina iš komendantų į apskričių viršininkų rankas“212. socialdemokratė tvirtino, jog

209 plg. k. sl. ar bus panaikintas karo stovis ? // Lietuvos žinios, 1925 10 29, p.3; atst. a. šmulkštys dėl karo stovio lietuvoje, Rytas, 1926 02 14, p.1–2; kaip buvo svarstomas karo stovio panaikinimo įstatymo projektas, lietuvos žinios, 1926, 02 14, p.1–2; atst. šmulkštys dėl karo stovio lietuvoje // Ry-tas, 1926, 02 16, p.1; seimo posėdis, vasario 12, Rytas, 1926 02 16, p.2–3; karo padėties panaikinimas palaidotas // Lietuvos žinios, 1926 02 24, p.1. 210 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p.12.211 Ten pat212 ten pat, p.13.

Modestas KUODYS

264264

„sustiprintos apsaugos“ įstatymas dar griežtesnis nei YVAĮ, be to, abstraktesnis, suteikiantis pareigūnams didesnių galimybių savivaliauti. Ji piktinosi, kad įsta-tymas esąs nukopijuotas iš carinės Rusijos panašių teisės aktų ir jog siekis jį įgy-vendinti ves į praeitį, į patvaldystės, žandarų ir „ochrankos“ laikus213. Į diskusi-jas įsijungęs K. Grinius aiškino, kad Lietuvos „sustiprintos apsaugos“ įstatymas yra ne 1881 m. analogiško rusų pavyzdžio adaptuota kopija, bet pasiskolintas iš Vokietijos teisės. Buvusio ministro pirmininko pozicija planuojamo įstatymo atžvilgiu buvo santūresnė. Jis apgailestavo, kad visuomenės gyvenimas ir toliau bus varžomas, kad tokia padėtis gali tęstis dar ilgai, bet sykiu palankiai įvertino faktą, jog kariuomenė nustos vykdyti policijos funkcijas214. Tos dienos posėdy-je įstatymas priimtas per antrąjį skaitymą. Trečiasis skaitymas surengtas tik po metų – 1925 m. gegužės 19 d. Per šį laikotarpį konfrontacija tarp valdančiosios daugumos ir opozicijos dar labiau išaugo, apie karo padėties sukeltas problemas kalbėta vis garsiau ir dažniau. Todėl paskutinysis „sustiprintos apsaugos“ įsta-tymo svarstymas vyko esant pakankamai įtemtai atmosferai. Abi pusės laikėsi ankstesnių pozicijų, karštomis kalbomis gynė savo nuomonę, tačiau viską lėmė balsų dauguma. Tiesa, čia valdančiųjų frakcijų atstovai didesnės persvaros neįgi-jo – už balsavo 31, prieš – 28215.

1925 m. birželio 19 d. seimas pradėjo svarstyti spaudos įstatymo pakeitimą. Jį inicijavo valdančioji dauguma. Pats pakeitimas buvo nedidelis: siekta padidin-ti spaudos priežiūros institucijoms siunčiamų privalomų egzempliorių skaičių nuo 8 iki 10 ir tiksliau apibrėžti baudžiamosios bylos spaudos atstovams kėlimo tvarką216. Tačiau šis realiai didesnės reikšmės neturėjęs Krikščionių demokratų bloko žingsnis sulaukė aktyvios opozicijos reakcijos. Ją daugiau lėmė ne pats įstatymo papildymo turinys, bet pasipiktinimas spaudos laisvės būkle ir karo padėties suvaržymais217. Krikščionys demokratai tuo tarpu įrodinėjo, kad „šiuo įstatymu pravestu nieko naujo neįvedama, jis tik šiek tiek praplečia 1919 m. iš-leistą spaudos įstatymą. Todėl jokių ypatingų skorpionų juo neįgyvendinama“218.

213 ten pat, p.14.214 ten pat, p.15.215 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 05 19, 182 pos., p.14.216 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 06 19, 191 pos., p.12.217 apie susirinkimų ir žodžio laisvės suvaržymus 3–ojo dešimtmečio pradžioje žr. o. ruželytė, kons-titucinės žodžio ir spaudos laisvės buržuazinėje lietuvoje ir tikrovė, Buržuazinės valstybinės teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, p.92–100, 105; o. ruželytė, susirinkimų laisvė ir jos suvar-žymas darbo žmonėms buržuazinėje lietuvoje, Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai , p.95–99;218 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 06 19, 191 pos., p.20.


265

nepaisant audringų valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų protestų, įstatymo priė-mimas vyko greitai – užtruko kelias dienas, o buvo priimtas per tris skaitymus219.

1925 m. pradžioje krikščionys demokratai dar turėjo planų seimui pateikti ir kitą VRM galias išplečiantį bei prieš antivalstybinę veikla užsiimančius asme-nis ir organizacijas nukreiptą „Valstybės apsaugos“ įstatymą220. Tai sukėlė didelę pasipiktinimo bangą opozicijos spaudoje. Kairiuosius ypač piktino aplinkybė, jog veikiant karo padėčiai ir ką tik priėmus sustiprintos apsaugos įstatymą, pri-reikė dar vieno nepaprastą padėtį reglamentuojančio teisės akto. „Vienintelis šio įstatymo sumanymo tikslas – tai kova su opozicinėmis partijomis ir rengi-masis sekančiais rinkimais pastatyti opoziciją už įstatymo ribų. Kad projektas turi omeny rinkimus į seimą, matosi iš paskutiniojo [paragrafo], kuris nustato įstatymo galiojimo laiką ligi 1926 m. liepos 1 d.“221, – skelbta LVLs atvirame pareiškime. Tuo labai piktinosi ne tik valstiečiai liaudininkai, kvietę visuomenę protestuoti222, bet ir seime atstovų neturintys tautininkai223. Minėto įstatymo pro-jekto seimui svarstyti neteko, nes jo neaprobavo Administracijos komisija224.

Apskritai 1925 m. pavasarį opozicija atvirai ir kategoriškai reiškė pasipikti-nimą Krikščionių demokratų daugumos siekiais inicijuoti daug visuomenės po-litinę raišką ribojančių įstatymų. LVLs frakcijos narys zigmas Toliušis viename straipsnių pažymėdamas tai rašė: „Vos tik pradėjo artintis rinkimų į naująjį seimą kampanija, kaip mūsų vyriausybė ėmė rodyti pastebėtiną kūrybos energiją įsta-timdavystės srity. Beveik vienu ir tuo pačiu laiku buvo įnešti seiman net keturi nepaprastos reikšmės įstatymo projektai, būtent Valstybės apsaugos įstatymas, rinkimų į seimą ir savivaldybės įstatymų pakeitimai ir sustiprintos apsaugos įstatymo projektas. Visi minėti įstatymų sumanymai sudaro lyg kokią įstatymų seriją, nes visi jie sujungti viena bendra pamatine mintimi – įvesti Lietuvoje administracijos nuožiūra diktatūrą.“225 šis opozicijos lyderio pareiškimas gana gerai iliustravo Antrojo seimo kadencijos pabaigą. Tuo laikotarpiu Krikščionių

219 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 06 21, 193 pos., p.10.220 į lietuvos visuomenę // Lietuvos žinios, 1925 06 06, p.1.221 ten pat.222 v.k. [v. kvieska?] kam reikalingas „valstybės apsaugos įstatymas“ // Lietuvos žinios, 1925 05 14, p.1; lietuvos visuomene budėki // Lietuvos žinios, 1925 06 07, p.125, p.1; į lietuvos visuomenę // Lie-tuvos žinios, 1925 06 06, p.1; protestas prieš valstybės apsaugos įstatymą // Lietuvos žinios, 1925 06 10, p.1; ką sako kiti apie „valstybės apsaugos įstatymą“ // Lietuvos žinios, 1925 06 10, p.1; pranešimas apie planuojamą susirinkimą // Lietuvos žinios, 1925 06 21, p.522� a. sm. [a. smetona], sustabdytas pasikėsinimas // Lietuvis, 1925 05 22, p.1–2.224 t.Z. [Z. toliušis] parlamentarizmo idėjos griovimas // Lietuvos žinios, 1925 05 17, p.1.225 ten pat.

Modestas KUODYS

266266

demokratų bloko dominavimas politiniame Lietuvos gyvenime įgavo ryškiausias formas: nepaprastojo meto priemonės kur kas dažniau naudotos valdančiosios daugumos interesams ginti, nors jų egzistavimą ir stengtasi pateisinti valstybės saugumo poreikiais. Įrodyti tai opozicijai seime nepavykdavo: tiek socialde-mokratai, tiek valstiečiai liaudininkai gebėdavo pakankamai įtikinimai atremti karo padėties ir kitų visuomenės politinę raišką varžančių įstatyminių priemonių iniciatorių bei šalininkų argumentus, tačiau realius sprendimus vis dėlto lemdavo vietų seime skaičius.

3.2. Opozicijos vienijimasis prieš karo padėtį ir pilietinių laisvių suvaržymus

Jau Pirmajame seime santykiai tarp daugiausiai vietų gavusių partijų LVLs ir Krikščionių demokratų bloko buvo pakankamai priešiški, neleidę suformuoti stabilesnės koalicinės vyriausybės. ši atmosfera iškalbingai bylojo, jog ankstesnis lietuvių partijų idealizmas išblėso226. Priešiškumas dar labiau išryškėjo Antrajame seime, krikščionims demokratams gavus daugumą vietų, leidusių dominuoti poli-tiniame gyvenime. 1924 m. birželį, LVLs atsidūrus griežtoje opozicijoje, kairiųjų padėtis sustiprėjo, dažnai ir socialdemokratai, ir valstiečiai liaudininkai reikšdavo panašias pozicijas. Žvelgiant į seimų stenogramas, galima aiškiai pastebėti, kad partijų kova 1923–1926 m. tapo kur kas aršesnė ir bekompromisiškesnė nei stei-giamajame seime. opozicija plačiai taikė visas įteisintas parlamentinės kontrolės priemones – paklausimus, interpeliacijas. Didžioji jų dalis vienaip ar kitaip buvo susijusi su karo stoviu, jo sukeltais neigiamais reiškiniais – karo komendantų, po-licijos savivale, skubotais areštais, priekabia spaudos cenzūra, karo teismais, po-litiniais kaliniais ir pan. LsDP frakcija per šį laikotarpį pateikė, berods, 6 tokio pobūdžio interpeliacijas ir 3 paklausimus. nuo jos neatsiliko LVLs, pateikusi 3 interpeliacijas ir 8 paklausimus. Vien per 1925 m. balandžio 24 d. seimo posėdį iš 6 tuo metu KAM ir VRM adresuotų paklausimų 5 buvo inicijuoti valstiečių liaudininkų ir tiesiogiai buvo susiję su karo komendantų savivalės, areštų, cenzū-ros klausimais227. Dar keletą paklausimų dėl cenzūros pateikė Darbininkų kuopų atstovai (Pirmajame seime) ir lenkų frakcija (Antrajame seime).

socialdemokratai, kovodami prieš, jų žodžiais tariant, „krikščionių diktatū-

226 g. ilgūnas, Kazys.Grinius, p. 277.227 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 04 24, 177 pos., p. 4–7.


267

rą“, kaip ir steigiamajame seime, buvo aktyviausi bei kategoriškiausi. Labiau-siai savo dėmesį jie sutelkė į „darbininkų atstovų persekiojimą“, teismus, areštus, kalėjimus. Dėl tokios veiklos jie, kaip ir anksčiau, sunkiai pajėgdavo įtikinamai atsikratyti ryšių su komunistais šleifo. Tuo, kompromituodami LsDP seime ir spaudoje, sėkmingai naudojosi krikščionys demokratai.

Pavyzdžiui, 1923 m. birželio 15 d. interpeliacijoje dėl valdžios veiksmų varžant rinkimus socialdemokratai karštai puolė ginti tuo metu areštuotų Darbi-ninkų kuopų atstovų228. Jie žinojo, jog jau anksčiau, Pirmajame seime, atsakingi Vyriausybės atstovai šią politinę organizaciją atvirai įvardydavo kaip prokomu-nistinę, skirtą atstovauti LKP interesams seime. Dar prieš rinkimus Pirmajame seime 1923 m. sausį kuopininkui Povilui norkūnui pateikus paklausimą dėl darbininkiškos spaudos persekiojimo, vidaus reikalų ministras oleka jam drą-siai atkirto: „Gerbiamas paklausėjas pažymėjo, kad toks [laikraščių] uždarymas neatinkąs demokratybės principui. Aš paklausčiau jus, ar jūs gerbiate tą demo-kratybės principą? Jau iš tų laikraščių aišku, kaip jūs žiūrite į seimą ir kaip jūs manote elgtis. Aš pasakysiu, kad jūs pirmi neigiat demokratybės principą. [...] ne, ne darbininkų spauda varžoma, bet varžoma spauda, kuri eina visai kitais keliais, neatsižiūrėdama visai mūsų darbininkų reikalų, bet kitos šalies reikalų. [...] Jūs reikalaujat laisvės tiktai tam, kad įgavę tos laisvės galėtumėt tą laisvę su-griaut, tą ką mes didžiausiomis pastangomis pastatėme. Aš pasakysiu atvirai: ar jūsų vienminčiai, kuriuos jūs norite pasekt, ligi šiol tokios laisvės pripažino jūsų politiniams priešams, kuriomis jūs naudojatės ? už dešimtį kartų nekalčiausio turinio raštą jūs tuojau nužudytume nemaža žmonių, nes jūs laisvę taikinti mokat tiktai sau, bet ne kitiems.“229

Taigi 1923 m. birželį socialdemokratų pareikštas protestas prieš Darbininkų kuopų atstovų areštus leido juos nesunkiai kaltinti antivalstybinių jėgų dangs-tymu. Juolab kad ir tada oleka pasakojo tą patį: „nesigina ir patys tos kuopos, tos organizacijos nariai, kad jų organizacija yra tiktai širma komunistams veikti. Darbo kuopų vardas, arba kitaip sakant „darbininkų kuopų“ yra tiktai lapelis ko-munizmo esmei pridengti. Jei, gerbiamieji jūs atsidėję prisimintume darbininkų kuopų veikimą, kuris pasirodė, kad ir čia seime, tai pas jus neliks jokio abejoji-mo, kas yra toji grupė iš esmės. užtenka prisiminti vieną jų buvusį lyderį [Kazį – M.K.] Matulaitį, jo pareiškimą duotą kovo mėn. 9 d., norint suprasti, kad fak-

228 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 15, 3 pos., p. 2. 229 Seimo.stenogramos..Pirmasis.seimas, 1923 01 30, 23 pos., p. 6.

Modestas KUODYS

268268

tinai jie nepripažįsta ir tada nenorėjo pripažinti jokios lietuviškos valdžios.“230

Analogišką kaltinimą atsakydamas į interpeliaciją pateikė ir Ministras Pir-mininkas ernestas Galvanauskas, o tas pats vidaus reikalų ministras oleka buvo dar atviresnis:

„[...] negaliu nepastebėti, kad savo interpeliacijoje soc. dem [okratų] frakci-ja su ypatingu malonumu stoja komunistų gynėjų eilėn. šitas sielų giminingumas buvo pastebėtas ir rinkimų metu. Vietomis s.d. [socialdemokratų] žmonės savo prakalbomis visai atstovavo komunistų demagogus. Kur baigiasi socdemai ir kur prasideda komunistai, jie patys negali nustatyti. Todėl sunku kaltinti miliciją, kad ir ji tos sienos nemokėjusi pravesti.“231

Panašių kaltinimų būta ir daugiau232. 1924 m. dešinieji ginčų su LsDP metu dažai „linksniavo“ partijos atstovo seime Jono Markelio pavardę. šis veikėjas per gegužės pirmosios šventę buvo įsivėlęs į incidentą su policija; oponentų tei-gimu, per mitingą Tauragėje reikalavęs vietoj Lietuvos trispalvės iškelti raudo-ną vėliavą233. Daug kandžių priekaištų LsDP kliuvo, kai iš Lietuvos pabėgo už užstatą policijos paleistas ir socialdemokratų atkakliai gintas, su komunistais susijęs visuomenės veikėjas stanislovas Matulaitis234.

Labai įdomų prieštaringos socialdemokratų veiklos aiškinimą 1926 m. va-sario 12 d. posėdyje pateikė Krikščionių demokratų bloko narys Vailokaitis: „so-cialdemokratų partija, gerbiamieji, šiandien pergyvena krizį. Aš žinau, kad vadai be armijos nėra vadai. socialdemokratai, norėdami rasti sau tam tikro atsparumo, turi remtis masėmis ir pats gyvenimas verčia juos atsiremti masėmis, kurios yra prisisunkusios bolševikinės agitacijos ir su pagalba tos agitacijos bolševikinių idėjų. Kadangi socialdemokratams reikia patenkinti demagoginius reikalavimus, kuriuos iškelia bolševizmas, tai be abejo, kad jų reikalavimai, kada iš tribūnos čia kalba taip pat eina daug toliau negu jų įsitikinimas. socialdemokratai daug daugiau iš tribūnos reikalaudami, patys bijo ir nori, kad tų reikalavimų seiman nepriimtų. ne kartą privačiai jie pasako: ko jūs toki kvaili, ko jūs klausote, ko mes viešai reikalaujame, mes taip turim kalbėt.“235

Paprastai dešinieji kiekviena proga kaltindavo socialdemokratus paramos

2�0 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 15, 3 pos., p. 5.231 ten pat, p. 6.2�2 s. Bepročiai ar išdavikai. kodėl socialdemokratai gina bolševikus // Rytas, 1926 03 24, p. 2. 2�� Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 72�4 j.k. d–ras matulaitis pabėgo į sssr // Rytas, 1925 11 04, p. 3.2�5 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1926 02 12, 231 pos., p. 9.


269

teikimu bolševikams, o pastarieji patys nevengdavo viešai pasmerkti LKP sovie-tų Rusijoje vykdomo teroro. LsDP spaudoje dažnai demaskuodavo komunistų taktiką, stengėsi sukompromituoti jų propagandinius šūkius236. Ypač socialdemo-kratus piktino bolševikų skverbimasis į profesines sąjungas, mėginimai atitraukti eilinius LsDP narius ir rėmėjus nuo partijos vadovybės, pasėti anarchiją237. Apie LsDP santykius su komunistais viename 1924 m. socialdemokratinio jaunimo laikraščio Žiežirba straipsnyje aiškinta: „Komunistai kartais neatsisako pasiųsti į mūsų tarpą savo provokatorių, kurie mūsų organizacijas turi griauti iš vidaus. savo raštuose, leidžiamuose už Rusijos pinigus, jie negaili mums visokių baisių, baisesnių vardų. Jei klausyti komunistų, tad išeitų, kad mes esame „žvalgybos agentai“, buržuazijos liokajai“, „judošiai“, „parsidavėliai“ ir taip be galo be kraš-to. Ir vis dėlto yra net ir mums artimų žmonių, kurie nemato skirtumų tarp mūsų ir komunistų? Jei paimsit galutinį tikslą, tad čia būtų sunku įrodyti, kur tie skirtu-mai yra, gal net tektų pasakyti, kad komunistų ir socialdemokratų galutinis tiks-las yra tas pats.“238 Autorius pabrėžė, jog socialdemokratai taip pat vadovaujasi marksizmu, tačiau, skirtingai nei komunistai, pasisako prieš proletariato diktatū-rą, smurtą, tautų teisų paneigimą. Todėl, anot jo, tarp šių dviejų partijų, nepaisant apgaulingo išorinio panašumo, esama principinių skirtumų: „Griežtas atsirube-žiavimas tarp komunistų ir socialdemokratų yra būtinai reikalingas. Kiekvienas socialistas turi du keliu į socialistinę tvarką: vienas kelias eina per komunistinę diktatūrą, antras kelias per eina per demokratiją. Diktatūros keliu eina Rusija, kuri net Turkestane ir Bucharoj vykdo „komunizmą“, o demokratijos keliu eina Prancūzija, Anglija, Danija ir kitos kultūringos Vakarų europos šalys. Mums reikia vienas iš tų kelių pasirinkti. Komunistų kelias veda per kraują, karus, vėl į tą patį prakeiktą kapitalizmą [...] socialdemokratų kelias veda daug tikriau prie socializmo. skirtumas yra didelis ir tiktai politiniai aklas arba koks riebus Lietu-vos klebonas to skirtumo nepajėgia įžiūrėti.“239

nepaisydami kaltinimų, socialdemokratai nenustojo kelti viešumon politi-

236 ad. andriejūnas. kur žvalgybininkai ? // Žiežirba, 1923 10 14, p. 7–8; j.g. komunistai nėra tikri darbininkų reikalų gynėjai // Socialdemokratas, 1923 02 22, p.3; B. dėl bendro fronto // Žiežirba, 1923 12 23, p. 15. l.s.d. partijos 3–osios konferencijos rezoliucijos // Socialdemokratas, 1924 01 10, p.1; Buvęs. laiškas iš rusijos, Socialdemokratas // 1924 01 31, p.1–2; g.– nas. maskvos davatkų gadzinkos // Socialdemokratas, 1924 04 10, p. 2; pavergtoj gruzijoj // Socialdemokratas, 1924 05 01, p.2; saloje tarp ledų // Socialdemokratas, 1924 05 01, p.4;2�7 s.k. [s. kairys] l.s.d. partijos konferencija // Socialdemokratas, 1924 01 03, p.1; vargas, Komunis-tų provokacija // socialdemokratas, 1926 01 21, p. 3.238 j.a. degutis, dėl komunistų puolimų // Žiežirba, 1924, nr.9, p. 6. 2�9 ten pat, p. 11.

Modestas KUODYS

270270

nių kalinių, areštų, komendantų ir saugumo pareigūnų savivalės faktų. 1924 m. vasario 8 d. LsDP frakcija įteikė interpeliaciją dėl „žvalgybos egzekucijų“ (tuo metu ši institucija, vykdžiusi politinio sekimo funkcijas, vadinosi Kriminalinės policijos skyrius „B“). socialdemokratai sukėlė didžiulį triukšmą dėl areštuotų už komunistinę veiklą asmenų laiško, kuriame pasakota, kad tardymo metu nau-dota fizinė prievarta. Tačiau Ministras Pirmininkas pateikė savo įrodymus, jog minėti faktai – tai bolševikų prasimanymai, sukurti siekiant diskredituoti Lietu-vos saugumo organus. Priekaištaudamas šiai frakcijai, Galvanauskas pažymėjo: „Jūs socialdemokratai, paprastai skundą priimat už gryniausią, absoliučią tei-sybę. Bendrai kaip tai parodo teismo praktika, skundai neturi savyje 70–80 pro-centų realaus pamato. Jūs iš tų abejotinų skundų tučtuojau darot abejotiną išvadą – vyriausybė yra kažkoks monstrum, pastatytas kovoti prieš darbininkus ir prieš darbininkų klasę.“240 nežinia, kiek patikimi buvo Ministro Pirmininko įrodymai, bet seimo daugumą jie įtikino. Kita vertus, Vyriausybės vadovas labai taikliai apibūdino socialdemokratų veiklos taktiką ir laikyseną tuometiniame seime. ši partija mėgo kiekviena pasitaikiusia proga sukelti audringą puolimą prieš val-dančiąją daugumą, beatodairiškai smerkti policijos, komendantų kovą su komu-nistinės orientacijos veikėjais. Daugeliu atvejų panašaus pobūdžio paklausimai ir interpeliacijos buvo pakankamai sėkmingai valdžios atstovų atremiami, tačiau ir tuokart, kai pritrūkdavo svaresnių argumentų, visas interpeliacijas valdančioji dauguma atmesdavo pasinaudodama persvara balsavimo metu.

Valstiečių liaudininkų frakcija taip pat atvirai įvardydavo bei smerkdavo val-dančiosios daugumos diktatūrinius siekius, bet daugiausia ir aktyviausiai kovojo prieš žodžio ir susirinkimų laisvės suvaržymus. Ypač jautriai LVLs frakcija rea-guodavo į bet kokius bandymus labiau suvaržyti spaudą ar į dažnus karo cenzūros veiksmus prieš šios partijos spaudą (daugiausiai kentėjo Lietuvos žinios).

Pirmąją savo interpeliaciją 1923 m. sausio 9 d. LVLs kaip tik inicijavo dėl 1922 m. gruodžio 20 d. Kauno karo komendanto išleisto privalomojo įsakymo, kuriame nurodyta, kokią informaciją laikraščiams skelbti draudžiama. Valstiečių liaudininkų nuomone, tai buvęs savavališkas komendanto žingsnis, nes tokius draudimus esą gali reglamentuoti tik įstatymai, o ne įsakymai241. Tačiau inter-peliacija buvo atmesta. nepasisekė ir aktyvus LVLs pasipriešinimas YVAĮ pa-pildymui, reglamentuojančiam karo komendantų teisę prižiūrėti spaudą242. nuo

240 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 02 08, 63 pos., p. 16.241 Seimo.stenogramos..Pirmasis.seimas, 1923 01 09, 16 pos., p. 11.242 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 02 29, 72 pos., 14.


271

1925 m. LVLs paklausimai dėl cenzūros tapo vis dažnesni ir kategoriškesni243. skirtingai nei socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai mažiau dėmesio skyrė komunistine veikla kaltinamų asmenų gynybai seime. Be to, juos labiau jaudino žmogaus teisių pažeidimai nei pats komunistų persekiojimas. Tai gerai parodo kad ir šios partijos nario Balio Žygelio paklausimas vidaus reikalų ministrui dėl 1923 m. sausio 25 d. Marijampolės realinėje gimnazijoje surengtų gimnazistų areštų, įtarus juos ryšiais su LKP244. Tačiau čia labiau piktintasi ne moksleivių sulaikymu, bet pačia arešto forma – ginkluotų milicininkų įsibrovimu į mokyklą. Dėl šio įvykio tą pačią dieną socialdemokratų Kairio ir Markausko įteiktame paklausime akcentuotas ne tik milicijos veiksmų brutalumas, bet ir protestuota prieš kairiųjų pažiūrų gimnazistų persekiojimą245. Dar vieną gerokai kategoriš-kesnį paklausimą dėl smurtavimo prieš suimtuosius tardymo metu valstiečiai liaudininkai pateikė 1925 m. balandžio 24 d. Vyriausybės atstovai gindamiesi čia naudojo tą pačią taktiką, kaip ir panašaus atvejo su socialdemokratais metu – stengėsi visus kaltinimus paversti bolševikų prasimanymais. Vidaus reikalų ministras Antanas endziulaitis apie tai kalbėjo: „Paklausėjai įteikdami šios rūšies paklausimą, sąmoningai ar ne, prisideda prie valdžios organų autoriteto niekini-mo. Jie paklausime kelia tai, ką komunistai skaito sau už pareigą iškelti kuomet jie esti areštuojami, o ko tikrenybėje nėra buvę. Tai yra gerai žinomas komunistų metodas. Jis naudojamas visur, kur jų veikimas esti trukdomas. šiuo metodu jie nori paveikti masių psichologiją, nukreipti visą visuomenės dėmesį ne į juos, bet į valdžią, jie esti demaskuojami, jie šaukia, kad juos muša, elektrizuoja ir t.t.“246Dabar vidaus reikalų ministras taip tvirtino turėdamas specialios komisijos, ty-rusios smurto atvejus, išvadas, kurios valdžiai buvo palankios247. Vis dėlto vals-tiečiai liaudininkai, krikščionys demokratai paprastai nevadindavo komunistų gynėjais, tačiau kiekviena proga mėgdavo priminti, jog sleževičius 1919 m. ir Grinius 1920 m. buvo vyriausybių, įvedusių karo padėtį, vadovais248.

Dar vieną plačią interpeliaciją LsDP frakcicija įteikė 1925 m. sausio 30 d. Čia reikštas protestas dėl karo lauko teismo skirtos mirties bausmės keturiems už antivalstybinę veiklą nuteistiems asmenims; dėl bedarbių susirinkimo Kaune

24� Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 04 24, 177 pos., p. 3–4.244 Seimo.stenogramos..Pirmasis.seimas, 1923 02 20, 28 pos., p. 3.245 ten pat, p. 4.246 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 04 24, 177 pos., p. 7.247 Ten pat248 a. šmulkštys, diktatūra // Rytas, 1925 01 12, p. 2.

Modestas KUODYS

272272

ir socialdemokratų mitingo šiauliuose išvaikymo; dėl karo cenzūros bei kratų ir areštų įvairiose Lietuvos vietose. Tai buvo dar vienas didelis opozicijos ir valdan-čiosios daugumos susidūrimas. šį policijos suaktyvėjimą vienas interpeliacijos iniciatorių Kairys bandė aiškinti taip: „objektiniai įvertinat susidariusią padėtį, būtų sunku rasti motyvų, dėl kurių dabartinė krikščioniškoji vyriausybė vartoja panašius kraštui valdyti metodus. Gal vienintelis motyvas būtų tas, kad estuose įvykęs komunistų pučas gresia pavojumi ir pačiai Lietuvai. Mūsų giliu įsitikini-mu, tas motyvas visai atpuola, nes tiek mums, tiek seimo daugumai visai aišku, kad komunistinis judėjimas Lietuvoje dėl vidujinio savo moralinio sukrikimo nesudaro rimtesnės jėgos mūsų visuomenės tarpe.“249 Tačiau valdančiosios dau-gumos vardu prabilęs nuolatinis Ūkininkų sąjungos kalbėtojas, Draugelis opo-zicijos kaltinimus bandė atremti seniai išbandytu ir labai parankiu pareiškimu, jog „ponai socialdemokratai gina ir gins bolševikus“250. Kelias dienas trukusios diskusijos rezultatų nedavė.

1925 m. pradžioje, artinantis savivaldybių rinkimams, opozicijos veikla pas-tebimai suintensyvėjo – pasipylė paklausimai, interpeliacijos dėl cenzūros, areštų, savivalės. Tačiau nė viena jų nepasiekė savo tikslo. 1925 m. gegužės 26 d. pristaty-damas „eilinę“ interpeliaciją LsDP frakcijos narys Markauskas kalbėjo: „Gerbia-mieji! Pirmas klausimas, kurį aš noriu čia iškelti, tai mūsų interpeliacijos tikslas; gal net daugiau – mūsų interpeliacijų tikslas apskritai. socialdemokratų frakcija jau ne kartą iš šios tribūnos yra kėlusi svarbių klausimų: klausimų mūsų piliečių teisių laužymo, klausimų pagrindinių piliečių teisų neigimo. Tie klausimai, mūsų nuomone buvo svarbūs visam seimui. Bet deja, jei mes pažiūrėsim į rezultatus, kurių turėjo mūsų interpeliacijos, tai reikia pažymėti, kad tie rezultatai buvo lygūs zero. Todėl aš dabar keliu klausimą, į kurį atsakysiu, ar verta seime kalbėti apie tuos reikalus, kurie pas mus rodo įkyrūs, kurių svarstymas vienų veiduose sukelia kartų ir rūgštą nusišypsojimą. Todėl tenka visų pirma pastatyti klausimas, ar social-demokratų frakcija išeina tikslu padaryti tuščią demonstraciją, ar socialdemokratų frakcija tiems klausimams, kurie keliami mūsų interpeliacijose duoda labai rimtos reikšmės.“251 Toks nevilties apimto ir jau susitaikiusio su nesėkme socialdemokra-to monologas nieko nepadėjo: valdančiosios daugumos vardu prabilęs Draugelis tik kandžiai pašiepė tokias desperatiškas pastangas paveikti seimo narius252.

249 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 01 30, 155 pos., p. 13.250 ten pat, p. 14.251 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 05 26, 184, pos., p. 8.252 ten pat, p. 13.


27�

1925 m. pirmoje pusėje dar aktyviau nedemokratines valstybės gyvenimo apraiškas pradėjo kritikuoti valstiečiai liaudininkai. Birželio 19 d. svarstant spau-dos įstatymo pakeitimą, sleževičius paragino atkreipti dėmesį į tai, kad valdan-čioji dauguma pastaruoju metu inicijavo keletą įstatymų (sustiprintos apsaugos, spaudos, YVAĮ, Baudžiamojo statuto papildymus), kurie palengvina visuomenės kontrolę ir politinį persekiojimą. Jis atvirai piktinosi vis didėjančia akyla valstybės priežiūra, stipriai varžančia visuomenę: „Beveik visuose gyvenimo apsireiškimuo-se, kur tik pažiūrėsi, niekas savarankiškai negali vystytis. Mes matom, kad savi-valdybės yra pastatytos viršininkų policistų globon, mes matom, kad kiekvienas gyvenimo apsireiškimas negali apsieiti be policijos globos: visur tik policistas ir policistas. Mes einam prie tų laikų, kada [...] Lietuvoje prie kiekvieno piliečio bus pastatytas policistas, kuris turės daboti, kad jis keltųsi iš lovos dešine, bet jokiu būdu ne kaire koja.“253 Kartu sleževičius pateikė ir labai įžvalgią prognozę, prie ko gali privesti visuomenės prievartinis nustūmimas nuo viešojo politinio gyvenimo: „Iš vienos pusės bus policija ir žandarai, iš kitos pusės bus neištikima visuomenė, kurią reikia prižiūrėti. Tai bus pradžia Lietuvos žlugimo, nes Lietuvoj bus daugiau tų kurie turės prižiūrėti, negu pačių gyventojų. Tokiame krašte tik anarchija galės pradėti viešpatauti ir prives kraštą prie suirutės.“254 Po jo kalbėjęs partijos kolega zigmas Toliušis buvo dar kategoriškesnis – jis konkrečiai įvardijo krikščionių de-mokratų priemones siekiant sukoncentruoti visą valdžią savo rankose: „Pastaruo-ju laiku mūsų vidaus politikoj pasirodė naujas griežtas kursas. Tas naujas kursas apsireiškia tuo, kad į seimą buvo įnešta visa eilė įstatymų sumanymų. Pirmoj eilėj tenka turėti omeny Valstybės apsaugos įstatymas. Tas įstatymas, kalbant atvirai, turi įvesti fašistinę diktatūrą; ir tos diktatūros priešaky turi būti Vidaus reikalų mi-nisteris. Prie tos rūšies įstatymų reikia priskaityti ir seimo ir savivaldybių rinkimų įstatymo pakeitimą. Tie pakeitimai taip pat turi įnešti tam tikrų suvaržymų.“255

nuo 1925 m. pradžios gana aiškiai keitėsi ir pats valstiečių liaudininkų kri-tikos tonas – jis radikalėjo, darėsi panašesnis į socialdemokratų256. Be to, tuo pat metu abi šios opozicinės frakcijos dar labiau suartėjo, jų puolimas prieš valdan-čiąją daugumą tapo kryptingesnis, vieningesnis. Į tai greitai reagavo krikščio-nių demokratų spauda, negailėdama piktų, abstrakčiais kaltinimais persmelktų

25� Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 06 19, 191, pos., p. 14. 254 Ten pat255 Ten pat256 žr. pvz. v. vijoklis [k. grinius], Mūsų klerikalai faktų šviesoje, kaunas, 1925.

Modestas KUODYS

274274

straipsnių257. Viename jų, publikuotame 1924 m. rugsėjį laikraštyje „Rytas“, apie LVLs stačiai teigta: „Dėl savo veidmainingos ideologijos, pūvančios partijos elementų, klastingos taktikos bei žiauriausių veiksmo priemonių ji yra nesimpa-tingiausia iš visų Lietuvos partijų.“258

nuolat kilusi įtampa neatslūgo iki pat seimo kadencijos pabaigos, o ypač aš-trią formą įgijo 1926 m. pradžioje. Pavyzdžiui, vienas iš paskutiniųjų Antrojo seimo posėdžių, kuriame vyko sesijos baigimo svarstymas, vos prasidėjęs virto į atvirą su-maištį: kai kurie seimo nariai nesilaikė tvarkos, plūdosi, grasino vienas kitam259.

Aktyviai Krikščionių demokratų bloko politiką trečiojo dešimtmečio vidury-je kritikavo ir įžymius valstybės bei visuomenės veikėjus vienijusi neparlamentinė partija Lietuvių tautininkų sąjunga (LTs). Plačiausiai savo pažiūras reikšti ji galėjo spaudoje, kuriai, kaip ir seimo opozicijos laikraščiams, labai dažnai tekdavo patirti karo komendantų sankcijas260. Įdomu tai, jog ši konservatyvi dešinioji politinė jėga, mėgusi viešai kritikuoti parlamentarizmą261 ir idealistinę demokratijos sampratą, spaudoje nevengdavo valdžiai prikaišioti dėl žodžio, susirinkimų laisvių varžymo, karo padėties, kaltino ją diktatoriškomis užmačiomis262. Pavyzdžiui, apie karo pa-dėtį tautininkų vadas Antano smetonos viename iš 1925 m. rašytų straipsnių tei-gė: „Mūsų oficiozai nuolat skelbia, kad Lietuva esanti karo stovyje su Lenkija, nors mūsų valdžia kalbasi per derybas su lenkais visai nekariškai. Būti yra karo stovis nuo pat lietuvių valstybės įsikūrimo, tik ne su Lenkija, o su savo piliečiais [...]. Vargiai rastume nors vieną naujai įsikūrusią valstybę, kurios sostinė gyventų taip, kaip Lie-tuvoje karo stoviu.“263 Toliau autorius poziciją dėstė dar atviriau: „Juk iš karo stovio eina rašomojo ir sakomojo žodžio varžymas [...]. Ir nematyti, kad kada nors karo stovis pasibaigs. Gal jis truks tol kol ir Lietuvos nepriklausomybė? Kas žino tokios valstybės negalima pastatyti į teisėtos tvarkos tipą.“264 Kitame straipsnyje jis aiškino,

257 žr. j.j. priėjo liepto galą // Rytas, 1924 10 04, p.1; dijas. ar valstiečiai liaudininkai yra socialistai? // Rytas, 1924 11 21, p. 1; j.j. tautos posūnių darbas // Rytas, 1925 01 28, p. 1; uo. dr. valstiečiai liaudinin-kai lietuvių kalbos priešai // Rytas, 1925 05 17, p.1; socialistai su žydai boikotuoja lietuvius // Rytas, 1925 11 12, p.1; saugokimės valstiečių liaudininkų diktatūros // Rytas, 1926 03 06, p.3–4; Krikščionių demokra-tų darbas Seime. A. Šmulkščio paskaita skaityta Kaune 1925 m. birželio 10 d., kaunas, 1926, p. 27.258 a.t. valstiečių liaudininkų tragizmas // Rytas, 1924 09 28, p. 1.259 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1926 02 26, 236 pos., p. 7.260 a. eidintas, Antanas Smetona, p.87–90; l. truska, Antanas Smetona ir jo laikai, p. 128–129.261 žr. pvz. a.m. partijos ir politika // Lietuvis, 1925 03 06, p.1; a. sm. [a. smetona], parlamentarizmo negalavimai // Lietuvis, 1926 06 18, p. 1–2.262 a. sm. [a. smetona], sustabdytas pasikėsinimas // Lietuvis, 1925 05 22, p. 1–2. 263 a. sm. [a. smetona], valstybiška ir partiška valdžia // Lietuvis, 1925 11 06, p. 2. 264 ten pat, p.3.


275

kad „kariuomenės iš viso nereikėtų painioti politikon, todėl nereikia jai tikėti poli-cijos priemonių, ypač spaudoje. Kariuomenės autoritetas reikia saugoti“265. Žinant tai, jog smetona po metų tapo karine jėga besiremiančiu autoritariniu prezidentu, o griežčiausios formos karo padėtis bei su ja susiję reiškiniai pavirto nuolatiniu Pirmo-sios Lietuvos Respublikos gyvenimo palydovu, trukusiu keturiolika metų – iki pat jos egzistencijos pabaigos, panašūs teiginiai ir prognozės gali pagrįstai provokuoti ne tik prieštaringus vertinimus, bet ir kelti nuostabą.

Moralizuojanti retorika labiau išryškėjo prieš pat Trečiojo seimo rinkimus, kuomet LTs laikinai susiblokavo su LVLs. Visa tai labai siutino krikščionis de-mokratus, kurie savo laikraščiuose rinkiminės kampanijos metu nesiliovė kone-veikti tautininkų lyderių A. smetonos266 ir ypač Augustino Voldemaro, daugelyje straipsnių primindami jų 1918 m. padarytas klaidas267. Į panašius užgauliojimus spaudoje LTs vadai reaguodavo gana skausmingai268.

Per visą savo dominavimo laikotarpį Krikščionių demokratų blokas nuolat jautė aktyvų ir stiprų opozicijos spaudimą. Kritika vis labiau ėmė stiprėti nuo 1924 m. antrosios pusės, kuomet iširo koalicija su valstiečiais liaudininkais, o kulminaciją pasiekė likus mažiau nei metams iki Trečiojo seimo rinkimų. Vienas iš svarbiausių opozicijos valdančiajai daugumai metamų kaltinimų buvo siekiai naudojantis karo padėties priemonėmis koncentruoti savo rankose valdžią ir užtikrinti jos tęstinumą.

4. Karo padėties klausimas Trečiajame Seime (1926 06 04 – 1927 04 12)

4.1. Naujas vidaus politikos kursas: demokratiniai principai ir ankstesnių viešojo gyvenimo suvaržymų šalinimas

Po ypač įtemptos ir agresyvios rinkimų kampanijos, 1926 m. birželį, susirinko Trečiasis seimas. Prasidėjo kardinalių pokyčių laikotarpis: baigėsi beveik šešerius metus trukęs Krikščionių demokratų dominavimas valstybės gyvenime, į valdžią

265 a.sm. [a. smetona], valdžia ir jos autoritetas // Lietuvis, 1925 11 13, p. 3. 266 žr. l. truska, Antanas Smetona ir jo laikai, p. 151–152.267 žr. kaip smetona – voldemaras organizavo mūsų kariuomenę. p. voldemaras savo rusofiliška politika demoralizavo karius ir sukėlė revoliuciją // Rytas, 1926 04 17, p.2; p. tik iki seimo durų // Rytas, 1926 05 06, p.2.268 a.sm. [a. smetona], apie kr. demokratų derklą // Lietuvis, 1926 01 08, p. 1–4; a. sm. [a. smeto-na], rinkimų priemonės // Lietuvis, 1926 05 14, p. 1–3.

Modestas KUODYS

276276

atėjo ilgą laiką opozicijoje buvusios politinės jėgos. 1926 m. birželio 15 d. patvir-tinta sleževičiaus koalicinė Vyriausybė, kurią sudarė LVLs (gavo 22 mandatus, 85 vietas seime), LsDP (15 mandatų) ir tautinių mažumų atstovai (13 mandatų)269.

Kairieji dalyvaudami rinkimuose deklaravo demokratinių laisvių bei teisių, garantuotų 1922 m. Konstitucijoje, gynimą ir įtvirtinimą valstybės gyvenime270. Jie žadėjo nedelsdami likviduoti „krikščionių diktatūros“ padarinius: panaikinti karo padėtį, ir kitus visuomeninę politinę raišką varžančius įstatymus, jų papildymus, priimtus per praėjusius trejus metus. Pirmieji susirinkusio seimo posėdžiai buvo tiesiog persmelkti šiuo naujosios valdžios programos leitmotyvu. Įdomu pastebėti, jog tris mandatus gavę tautininkai, net ir pasibaigus rinkimų bendradarbiavimui su valstiečiais liaudininkais, pirmųjų seimo posėdžių metu tarsi tęsdami ankstesniąją agitaciją karštai kritikavo diktatūrinį krikščionių demokratų valdymo stilių. Čia ypač garsiai skambėjo Voldemaro kabos apie cenzūros persekiotą tautininkų spau-dą ir nuolat baustus jų leidėjus. Pats jis su pasipiktinimu prisiminė, kaip už savo straipsnius buvo išsiųstas į Varnius – į drausmės kuopą, tuo metu kartais populia-riai vadintą tiesiog „koncentracijos stovykla“271. niekas tuo metu tikriausiai neti-kėjo, jog seime smerkdamas tokios „žiaurios“ bausmės egzistavimą dar tų pačių metų gruodžio pabaigoje, jau tapęs, Vyriausybės vadovu, Voldemaras bus vienas iš tikros koncentracijos stovyklos tuose pačiuose Varniuose įrengimo iniciatorių. Žinant vėlesnius įvykius, keistai skambėjo ir Voldemaro samprotavimai, jog skir-tingų pažiūrų žmonių persekiojimas yra amoralus ir nusikalstamas. „Vadinas susi-daro tokia tvarka, kad ne darbas nulemia, už ką žmogus baudžiamas, o įsitikinimas. Jeigu žmogus komunistas, tai nors jis nieko blogo nedarytų jį galima nušauti ir už tai nesą jokios bausmės; o jeigu jis yra privilegijuotas, tai pats gali tris užmušti, ir jis bus visiškai ramus, jam bausmės nėra“272, – komentuodamas vieną įvykį 1926 m. rinkimų metu kalbėjo Voldemaras. Tokį jo pasisakymą seimo salėje kairieji sutiko audringais plojimais. Tačiau jau greitai kairiosios Lietuvos partijos ir ypač pogrindyje veikę komunistai gavo progą patirti, ką iš tikrųjų apie juos manė Vol-demaras: gruodžio 17 d. perversmas parodė tikrąjį jo veidą. šio tautininkų lyderio polinkį į demagogiją pastebėjo ir viename straipsnių išryškino istorikas Česlovas Laurinavičius, tyrinėjęs jo veiklą tarptautinių santykių srityje273.

269 r. lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: Aplinkybės, legitimumas, koncepcija, p. 74.270 mūsų uždaviniai seime // Socialdemokratas, 1926 05 27, p. 1.271 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 12, pos., 7, p. 7.272 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 05, pos., 2, p. 5.27� Č. laurinavičius, augustino voldemaro užsienio politika ir lietuvos geopolitika 1927–1929 //.Poli-tika ir diplomatija: Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai, kaunas, 1997, p. 188.


277

socialdemokratai nekantravo kuo greičiau suardyti krikščionių demokra-tų sukurtą visuomenės kontrolės ir politinio persekiojimo sistemą, todėl jau an-trajame Trečiojo seimo posėdyje pateikė amnestijos įstatymo projektą274. Tačiau toks jų entuziazmas kuriam laikui liko atšaldytas, nes ką tik susirinkęs seimas dar neturėjo sudarytų komisijų ir negalėjo pradėti visaverčio darbo. Taip pat grei-tai naujoji valdančioji dauguma siekė priimti karo padėties panaikinimo įstatymą. Tačiau ne tą, kuris numatė karo padėties pakeitimą sustiprintos apsaugos padėti-mi ir kuris 1926 m. pradžioje po dviejų skaitymų buvo perduotas perredaguoti, bet gerokai radikalesnį, parengtą pagal 1923 m. birželio 9 d. socialdemokratų projektą275. naujasis įstatymas turėjo karo padėtį panaikinti visoje Lietuvoje, taip pat ir kariuomenėje bei geležinkelių zonoje. Referentas Jeronimas Plečkaitis, pristatydamas projektą, pažymėjo, jog „Krašto apsaugos komisijoje svarstant karo stovio panaikinimo klausimą paaiškėjo, kad karo stovio palikimui nėra nei pas vieną grupę, nei pas vieną valstybės įstaigą rimtų motyvų. niekas negali pasakyti rimtai, kam reikalingas karo stovis“276. Prasidėjus svarstymams, deši-nieji aiškiai pareiškė nesutiksią su visišku karo padėties panaikinimu. Jų argu-mentai buvo analogiški tiems, kuriuos jie dėstė pasibaigusios kadencijos seime, t. y. Lenkijos grėsmė, būtinybė apsaugoti demarkacinę liniją, užtikrinti vidaus tvarką277. socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai į tai atsakinėjo taip pat pa-sitelkdami senuosius savo argumentus. Čia vėl galėtume cituoti Voldemarą, kuris savo moralizuojamais pasvarstymais apie karo padėties žalą visuomenei kartais gerokai pranokdavo net pačius socialdemokratus. Viename pasisakyme seimo tribūnoje jis aiškiai pareiškė, kad „karo stovį reikia panaikinti, nes iki šiol jis buvo vartojamas ne krašto priešams ir ne tiek prieš lenkų propagandą, bet tik tai prieš tam tikrus [spaudos] organus“278. Tautininkų lyderio teigimu, „reikia būti psichologiniu budeliu, kuris kartą opiumo prisigėręs reikalauja ir toliau vartoti tą stiprią priemonę [karo padėtį]“279. Toliau Voldemaras ėmėsi pranašavimo: „Aš bijau, kad nuodai, kurie su karo stoviu įėjo, nebūtų ir toliau visuomenę apėmę, kad atėję kiti žmonės nebūtų vedami į pagundą tuos pačius nuodus pavartoti prieš savo priešus, kurie dabar bus opozicijoj. Ir aš labai džiaugiuos, kad visuomenė

274 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 05, 2 pos., p. 10. 275 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 12, 7 pos., p. 12.276 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 12, 7 pos., p. 2–5.277 ten pat, p. 2.278 ten pat, p. 6.279 Ten pat

Modestas KUODYS

278278

dar nėra tiek aptemusi, kad ji tai darytų. Ji nuo tų nuodų nori atsikratyti. Todėl karo stovį reikia kuo greičiausiai panaikinti. Reikia tolimesnius žygius daryti, likviduoti visas skriaudas, kurias karo stovis padarė.“280 Dar viena neigiama karo padėties pusė, pasak Voldemaro, yra tai, jog „žeminama kariuomenė“ ir iš jos „daromas žandaras“281. Išvardinęs visas nepaprastosios padėties sukeltas blogy-bes, jis čia pat tiesiai pareiškė, kad karo padėtį reikia panaikinti „kuo greičiausiai ir geriausia, kad jis būtų panaikintas po keletos dienų“282. šie Voldemaro „lūkes-čiai“ taip greitai neišsipildė, nors valdančioji dauguma dėjo visas pastangas kuo greičiau „demokratizuoti“ Lietuvos vidaus gyvenimą. Kita vertus, tautininkų at-stovas siekdamas, kad jo frakcijos pozicija visiškai nesutaptų su socialdemokratų pasiūlytu projektu, kalbos pabaigoje pridūrė, jog, panaikinus karo padėtį, reikėtų palikti karo teismus, kurie leistų efektyviau kovoti su antivalstybinėmis jėgomis. šiuos žodžius plojimais palydėjo krikščionys demokratai283.

Įsijungęs į diskusiją valstiečių liaudininkų atstovas Toliušis atkreipė visų dėmesį, aiškiai išdėstydamas, kaip Krikščionių demokratų blokas labai sumaniai bandė komplikuoti įstatymo svarstymą. „Ir čia, ir komisijoje [Krašto apsaugos] Ūkininkų sąjungos atstovai pasakė, kad jie nesą prieš karo stovio nuėmimą. Ir krikščionys demokratai ir Darbo federacija taip pat pasakė, bet daro įvairias išim-tis. Bet kada pasižiūrėsime į tas išimtis, tai pamatysime, kad jos yra tokios rūšies, kad karo stovis ir panaikinamas ir paliekamas“284, – dešiniųjų taktiką demaskavo Toliušis. Greta to jis frakcijos vardu išsakė racionalų pasiūlymą, jog karo padėtį, reikėtų palikti siaurame ruože palei demarkacinę liniją. seimo nario argumentai buvo tokie: „Jeigu karo padėtis būtų panaikintas visoj Lietuvoj ir demarkacijos linijoj pasiliktų tuščia vieta, nes jokių įstatymų tenai mes taikyti negalėtume, nes nepripažįstame tos linijos. Mes žiūrime į tai, kaip į laikiną sieną. Ir tokiu būdu, jeigu karo stovis būtų panaikintas ir tenai, tai mes negalėtume taikinti sienos apsaugos įstatymą, kurį taikome sienai su Vokietija, su Latvija. Taigi, kad reika-linga tam tikrą zoną prie demarkacinės linijos palaikyti karo stovyje.“285 Toliušio nuomone, tokia karo padėties zona turėtų likti ne ilgesnė kaip 1 km. Dešinieji reikalavo daugiau – 20 km. Tačiau pastarojo, kaip ir kitų opozicijos pasiūlymų ar

280 ten pat, p. 7.281 Ten pat282 ten pat, p. 8.283 ten pat, p. 10. 284 ten pat.285 ten pat, p. 11


279

reikalavimų, naujoji valdančioji dauguma nebuvo linkusi paisyti – krikščionims demokratams teko susitaikyti su savo vaidmens pasikeitimu. Dar daugiau, kairie-ji gyrėsi, jog jie neseksią buvusios valdžios pėdomis, nesiimsią įstatyminių prie-monių prieš savo oponentus. socialdemokratas Plečkaitis, mėgaudamasis savo padėtimi, kandžiai postringavo: „Mes seime sudarydami daugumą ir sudarydami vyriausybę, anaip tol nesivaduosime kerštu ir nenorime vaduotis tais įstatymais, kuriais jūs mus smaugėte. Mes tam tikrų įstatymų nenorime dabar vartoti prieš jus.“286 Iš tikrųjų kairiųjų ir tautinių mažumų dauguma skubėjo panaikinti tai, ką, siekdami didesnės viešojo gyvenimo kontrolės, sukūrė krikščionys demokratai savo galybės laikotarpiu. Pats karo padėties panaikinimo įstatymas per pirmaja-me posėdyje buvo priimtas per du skaitymus. Trečiasis skaitymas įvyko birželio 17 d., abi suinteresuotos pusės vėl apsikeitė senais argumentais, tačiau visą toles-nę svarstymo eigą diktavo valdančioji dauguma. Krikščionių demokratų bloko atstovai įrodinėjo būtinybę karo padėtį palikti nors 10 km. pločio juostoje išilgai demarkacinės linijos, tačiau kairieji apie tai nenorėjo girdėti, laikydamiesi anks-čiau deklaruotos minimalios 1 km. ilgio juostos287. Ilgesnės karo padėties zonos šalininkai aiškino, jog tai padės lengviau persekioti kontrabandininkus ir priešo šnipus, tačiau tai seimo daugumos neįtikino.

Karo padėties panaikinimo įstatymas buvo priimtas. Jį džiaugsmingai su-tiko cenzūros nebevaržoma socialdemokratų spauda. nepaprastosios padėties laikai viename straipsnių apibūdinti taip: „Krikščionių atkakliai palaikomas karo stovis Lietuvoje buvo ne kas kita, kaip kieta ąžuolinė lazda klerikalų – smurti-ninkų rankose. su ta lazda žiauriai ir be atodairos mušė visą mūsų liaudį. Karo stoviu pasiremdami, krikščionys reakcininkai ir jų sėbrai surengė visas mūsų laisves, nuteriojo demokratinę tvarką ir įprato purvinomis kojomis mūsų liaudies veidą. Demokratinė Lietuva buvo virtusi klebono valdoma despotija, klebono, dar žiauresnio ir durnesnio, kaip buvo pikčiausi Rusijos carai.“288

Krikščionių demokratų reakcija buvo diametraliai priešinga. Jų laikraštis Rytas išspausdino keletą straipsnių, kuriuose aiškinta, jog karo padėties panaiki-nimas – „stambi politinė ir juridinė klaida“, atvesianti Lietuvą į pražūtį289.

1926 m. birželio 15 d. susiremta atšaukti spaudos įstatymo papildymą, ku-riuo ankstesniame seime taip piktinosi valstiečiai liaudininkai. Čia visų pirma

286 ten pat, p. 13.287 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 17, 9 pos., p. 8.288 karo stovio panaikinimas // Socialdemokratas, 1926 06 24, p. 1.289 p., stambi politinė ir juridinė klaida // Rytas, 1926 06 18, p. 1; atropos, antras įstatymas – antra klaida // Rytas, 1926 06 19, p.1.

Modestas KUODYS

280280

siekta panaikinti papildyme nustatytą baudžiamosios bylos laikraščių leidėjams iškėlimo tvarką290. Po trumpų diskusijų įstatymo papildymo panaikinimas iš kar-to priimtas per du skaitymus. Trečias skaitymas buvo surengtas 1926 m. liepos 9 d., jo metu ir baigta įstatymo priėmimo procedūra.

negana to, tos pačios birželio 15 d. dienos posėdyje valdančioji dauguma užsimojo panaikinti prieš metus pakeistą susirinkimų įstatymą. Čia tuometinę opo-ziciją piktino griežtas suvaržymas rengti susirinkimus tam tikrose viešose vietose (viešojo naudojimo keliuose, aikštėse)291. šio pakeitimo panaikinimo iniciatoriai taip pat buvo valstiečiai liaudininkai. opozicija bandė įrodinėti, kad prieš metus nustatyta tvarka yra racionali ir būtina visuomenei, siekiant išvengti įvairių trukdy-mų ir chuliganizmo, tačiau visi jos argumentai liko atmesti. Birželio 17 d. sureng-tas antrasis skaitymas. Ūkininkų sąjungos frakcijos nario Draugelio bauginimai, jog „anarchinga visuomenės padėtis, anarchingi visuomenės palinkimai, jeigu jie nebus reguliuojami tam tikrais įstatymais, tam tikromis priemonėmis, gali visuo-menę demoralizuoti“292, taip pat nepavirto svaresniu argumentu, leidusiu įrodyti būtinybę išlaikyti griežtesnį susirinkimų įstatymą. 1926 m. liepos 6 d. posėdyje per trečiąjį skaitymą susirinkimų įstatymo pakeitimas buvo panaikintas.

Birželio 22 d. valdančioji dauguma žengė dar vieną žingsnį, šį sykį skirtą pašalinti ne politinio persekiojimo priemonėm, bet rezultatams. LsDP frakcija seimo dienotvarkėn pateikė amnestijos įstatymo projektą. Amnestija turėjo būti kelių rūšių – visiška ir dalinė. numatyta, jog ji apims labai platų politinių kalinių kategorijų spektrą. Pateikta bausmių dovanojimo koncepcija buvo plati ir pakan-kamai radikali. Ji seime sukėlė bene stipriausias diskusijas nuo pat jo susirinkimo – net valdančioji dauguma čia jau nebuvo tokia vieninga. Referentė Purėnienė projektą pristatė taip: „Tamstoms visiems žinoma, kad šiais rinkimais į seimą vis dėl to laimėjo demokratijos principų šalininkai. Laimėjo tos grupės, kurios yra griežtai nusistačiusios eiti teisėtumo ir teisingumo keliu ir kurios griežtai smer-kia tą kelią, kuriuo ligi šio buvo eita: smurto, sauvaliavimo kelią. šituo keliu ėjo senieji krašto šeimininkai. Aš manau, kad yra svarbus motyvas, norint fiksuoti demokratijos laimėjimą, išleisti amnestijos įstatymą. Maža to, nauji šeimininkai yra pasiryžę ne tik tai eiti naujais demokratijos keliais, bet privalo dar likviduoti liūdno atsiminimo senojo režimo rezultatus. Jie privalo likviduoti visa tai, nes

290 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 15, 8 pos., p. 13. 291 ten pat, p. 20.292 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 17, 9 pos., p. 13.


281

tai yra ne kas kita kaip tiktai senojo režimo viešpatavimo rezultatai.“293 ši Purėnienės kalba gerai apibendrina visos LsDP frakcijos požiūrį į savo misiją seime ir santykį su ankstesnėmis vyriausybėmis. nors socialdemokratų atstovė pripažino, kad esama nemažai tokių kalinių, „kurie tikrai buvo nusikaltę, dėl kurių teismas pasakė savo žodį ir pripažino kaltais“294, bet tuo pat metu ji dar sti-priau akcentavo tai, jog dauguma karo padėties metu iškeltų politinių bylų buvo slaptosios policijos „sufabrikuotos“. Tą patį skelbė ir socialdemokratų spauda295. Jau pirmojo įstatymo skaitymo metu dešinieji kategoriškai pareiškė nepritarsią amnestijai, nes paleisti politiniai kaliniai dar labiau destabilizuos valstybės gy-venimą, sustiprins priešiškų jai elementų ir užsienio įtakos agentų gretas296. ne-paisant to, įstatymo projektas įveikė dviejų skaitymų pakopas. Tačiau galutinį jo priėmimą kuriam laikui sustabdė trečiasis skaitymas, mat dalis valdančiosios daugumos – valstiečiai liaudininkai – nusprendė, jog amnestija per plati, ir todėl nesiryžo jos palaikyti297. Vis dėlto netrukus buvo priimtas kitas, gerokai nuosai-kesnis bei siauresnis, Vyriausybės parengtas amnestijos įstatymas298.

Liepos 6 d. Vyriausybės frakcijos nusitaikė į ankstesnės valdančiosios dau-gumos priimtą baudžiamojo statuto pakeitimą. Tie pakeitimai sankcionavo mir-ties bausmę už aukšto rango valstybės pareigūnų nužudymą299. šios nuostatos panaikinimą taip pat inicijavo valstiečiai liaudininkai. frakcijos vardu kalbėjęs referentas Toliušis aiškino, jog atšaukus karo padėtį visi su juo susiję reiškiniai, taip pat ir mirties bausmės vykdymas turi būti sustabdyti300. Liepos 9 d. įstatymas buvo priimtas.

Visa ši kairiųjų Vyriausybės vykdoma demokratinių principų įtvirtinimo ir „krikščionių diktatūros“ padarinių šalinimo politika kėlė didelį krikščionių de-mokratų bloko nepasitenkinimą, nuolatos reiškiamą tiek seimo tribūnoje, tiek spaudoje301. Kaltinimai „kerenščinos“ sukūrimu bei valstybės „bolševizacija“ pasipylė jau pirmosiomis susirinkusio Trečiojo seimo darbo savaitėmis302. 1926

29� Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 22, 10 pos., p. 1.294 ten pat, p. 2.295 kova dėl amnestijos // Socialdemokratas, 1926 07 08, p. 1. 296 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 25, 13 pos., p. 4–5, 9.297 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 07 06, 17 pos., p. 1. 298 a. eidintas, Aleksandras Stulginskis. Lietuvos prezidentas – Gulago kankinys, vilnius, 1995, p. 211.299 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 07 06, 17 pos., p. 4.�00 ten pat, p. 5.301 r. lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija, p. 74.�02 krikščionių demokratų nusistatymas dėl naujos vyriausybės // Rytas, 1926 06 24, p.1–3.

Modestas KUODYS

282282

m. birželio 13 d. „Darbininkų kuopų“ atstovų išlaisvinimo proga surengta ko-munistų manifestacija Kaune tapo vienu iš dešiniajai opozicijai parankių įvykių, leidusių kompromituoti naująją valdžią303. Dar viena tokia pat palanki situacija susiklostė lapkričio pabaigoje, po policijos išvaikytos dešiniųjų pažiūrų studen-tijos demonstracijos Kaune304. Krikščionys demokratai ta proga įteikė Vyriausy-bei interpeliaciją, kurią palaikė ir tautininkai. Joje atvirai teigta, kad vyriausybė pradėjo vykdyti „kraštui pragaištingą politiką“, pataikaudama ir stiprindama „nevalstybinius gaivalus“305. savo ruožtu, kairieji ėmė garsiai kalbėti apie vals-tybei gresiantį fašizmą. Viename gruodžio pradžios laikraštyje Socialdemokratas straipsnyje netgi imtasi prognozuoti galimą dešiniųjų radikalų perversmą: „Kai vieni krikščionių eina viešumon kurstyti žmones ir kelti nepaliaujamo triukšmo, kiti jų išsijuosę dirba pasuoliuose. Klerikalų vadovybėje buriasi jų išpenėti ir išauginti gaivalai. Klerikalai nepaliauja traukti savo pusėn savanorių ir visų tų, kuriems pašiuro plaukai naujai tvarkai prasidėjus. Krikščionys išvedė gatvėn stu-dentiją ir bandė įvelti į jų rengiamą suirutę šaulių organizaciją. Išvada iš paren-giamojo darbo gali būti tik viena – reakcininkai atvirai ir aiškiai rengiasi kovon ir bandys smurto keliu griebti valdžią į savo rankas.“306

nors 1926 m. antroje pusėje buvo panaikinta karo padėtis ir kiti politinę visuomenės raišką varžantys įstatymų barjerai, paskelbta amnestija, LKP negavo veikimo laisvės. Tą laikotarpį tyrinėjęs istorikas Alfonsas eidintas, įvertinęs ar-chyvinius duomenis, pažymėjo, jog sleževičiaus Vyriausybė kairiųjų profesinių sąjungų veikėjų ir komunistų anaiptol „neglostė“ – jie jautė pakankamai inten-syvų slaptosios policijos spaudimą307. LsDP spaudoje taip pat netrūko priešiškų komunistams straipsnių, aiškiai įvardijančių jų veiklos tikslus ir metodus308. Pati tuometinė LKP, o vėliau ir sovietinė Lietuvos istoriografija to „plačios demo-kratijos laikotarpio“ ne tik kad neminėjo nė vienu geru žodžiu, bet neretai dar ir smerkė labiau nei prieš tai buvusius šešerius krikščionių demokratų viešpatavi-

�0� žr. raudonos gairės // Rytas, 1926 06 15, p. 1; simus, komunistų demonstracija kaune // ten pat, p. 1.�04 p. r., kas tikrasis kaltininkas // Rytas, 1926 11 25, p.1.�05 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 11 26, 46 pos., p. 1.306 Būkime pasirengę, Socialdemokratas, 1926 12 02, p. 1. �07 a. eidintas, Aleksandras Stulginskis. Lietuvos prezidentas – Gulago kankinys, p. 213.308 žr. akula. šalin komunistinis chuliganizmas ! // Žiežirba, 1926 06 03, p. 12; j. dauginis. komunistų pavojus // Socialdemokratas, 1926 06 24, p.1; „pravdos“ nepravda // ten pat, p. 3; komunistų bankro-tas // Socialdemokratas, 1926 08 05, p.1; komunistų bendras frontas // Socialdemokratas, 1926 08 12, p.1; dėl bendrojo fronto su komunistais // Socialdemokratas, 1926 09 16, p.1; komunistai raseiniuose užpuolė darbininkų profesinę sąjungą // ten pat, p. 1; j.a. mūsų komunistų ideologija // Socialdemo-kratas, 1926 11 25, p.2.


283

mo metus309. sleževičiaus Vyriausybė sovietinių istorikų darbuose kaltinta darbi-ninkų jėgų skaidymu, nesipriešinimu perversmui ir kita „antiliaudinė veikla“.

skubota demokratijos principų įgyvendinimo politika Trečiojo seimo darbo pradžioje gerokai sujudino valstybės vidaus gyvenimą, paaštrino dešiniųjų ir kai-riųjų politinių jėgų konfrontaciją, suaktyvino pilietiškai neintegruotas gyventojų grupes. Liberalus Vyriausybės vidaus politikos kurso poveikis visuomenei buvo pakankami komplikuotas: valstybėje didėjo įtampa, nestabilumas, formavosi ne-saugumo atmosfera.

4.2. Seimo reakcija į karo padėties įvedimą po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo

Po valstybės perversmo 1926 m. gruodžio 19 d. į posėdį susirinkusiam sei-mui teko patvirtinti valdžios pasikeitimą. nuverstos Vyriausybės šalininkams beveik nebuvo galimybių viešai pareikšti savo protestą dėl Konstitucijos sulau-žymo: spaudą griežtai stebėjo cenzūra, kitas galimybes varžė karo padėtis310. Vienintelė vieta, kur opozicija tapusios kairiosios partijos galėjo išlieti pasipik-tinimą nedemokratinio režimo kūrimu, kurį laiką liko seimas. 1926 m. gruodžio 30 d. svarstant kitų metų valstybės biudžetą socialdemokratė Purėnienė, savo pasisakyme nukrypusi nuo temos, pirmąkart atvirai išdėstė požiūrį į praėjusių savaičių naujos valdžios vykdomus politinių oponentų persekiojimus, priminė nesenas veidmainiškas Voldemaro kalbas: „Jau mes nurodėme, kokiu būdu buvo sulaužyta Konstitucija ir apspjaudytos demokratinės pagrindinės piliečių teisės. Tą Konstitucijos sulaužymą, tą perversmą jūs jokiu būdu negalite ir negalėsite pateisinti. Bet ir toliau jūs laužote įstatymus ir konstituciją. Kam tas nereikalin-gas kerštas! nežinia už ką dabar keršijama visiems Lietuvos piliečiams. Tamstos, dabar Lietuvoj visgi yra karo stovis, mes jį ant savo sprando juntame. Bet kas įvedė tą karo stovį? Ponas Voldemaras daug sykių iš šitos tribūnos karštai gynė konstituciją, karštai gynė įstatymus.“311 Ji labai piktinosi, jog kai kurie LsDP frakcijos nariai tuoj po perversmo buvo sulaikyti, visai nepaisant jų turimo sei-mo nario imuniteto. Purėnienė viena pirmųjų seime pareiškė griežtą protestą

�09 e. jacovskis, Uždangą nuplėšus... Gruodžio 17 d. fašistinis perversmas ir visiškas atstovavimo teisės likvidavimas Lietuvoje 1926–1940 m., p.4–19; e. dirvelė, Klasių kova Lietuvoje 1926 metais, Vilnius, 1961, p. 92–95.310 perversmo pasekmės // Socialdemokratas, 1927 01 20, p. 1.311 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 12 30, 66 pos., p. 26.

Modestas KUODYS

284284

prieš neteisėtai įvestą karo padėtį ir, kaip teisininkė, nurodė konkrečius Konsti-tucijos pažeidimus: „Tamstos, iš kur mes sužinom apie karo stovį? ogi iš karo komendanto įsakymo nr.1. tame įsakyme sakoma, kad ministerių kabinetas savo posėdy gruodžio 18 dieną nutarė įvesti karo stovį? Kas gi tą teisę davė ministerių kabinetui, įvesti karo stovį? Juk konstitucijoj pasakyta, kad tik prezidentas gali įvesti karo stovį ir tuo pat metu turi pranešti seimui patvirtinti, seimas gali gi ir atmesti. Kodėl mes nematom atitinkamo įstatymo projekto čia seime dėl karo stovio įvedimo. o karo stovis veikia, reiškia konstitucija toliau laužoma. o kam reikalingas karo stovis? Tamstos padarėte perversmą, tamstos pastatėte dabartinę vyriausybę ir tamstos savo laikraščiuose rašote, kad nė vienas žmogus nesiprieši-no tam perversmui, kad visoje Lietuvoje ramu. Tai paklausčiau ko gi tamstos da-bar įvedėte karo stovį? Kam reikalingi tie begaliniai areštai tie begaliniai žmonių persekiojimai, kam reikalingi tie karo lauko teismai, kam buvo reikalinga sušau-dyti keturis žmones?.“312 Tačiau visi šie kaltinimai liko neišgirsti, dar daugiau – naujasis Ministras Pirmininkas Voldemaras į juos reagavo atsainiai, visiškai neketindamas dėl nieko teisintis.

Tikriausiai paskutinį kartą Trečiajame seime opozicija viešai ir atvirai protestuoti prieš įtvirtinamą diktatūrą progą gavo 1927 m. vasario pabaigoje, naujajam ministrų kabinetui pateikus savo deklaraciją. Jos skiltyje, skirtoje vi-daus politikos gairėms, įrodinėta būtinybė didinti vykdomosios valdžios galias, keisti Konstituciją ir taip pašalinti valstybę apėmusius parlamentarizmo sukeltus „negalavimus“313. Tądien Vyriausybė pirmąkart pateikė ir plačiai pakomenta-vo savo poziciją dėl įvestos karo padėties bei jos ateities. Deklaracijoje apie tai buvo sakoma: „neribota ir neorganizuota laisvė visur virstų anarchija. o kadangi anarchija griauna valstybę ir apskritai visą socialinį gyvenimą, tai kiekvienas kabinetas naudojosi ta teise, kuri jam pripažinta konstitucijos ir sustabdydavo laisvių veikimą, tariant įvesdavo karo stovį. [...] Žinoma, labai negerai, kad išim-tinė priemonė virsta chroniška Lietuvos gyvenime. Dabartinė vyriausybė kietai pasiryžusi privesti kraštą šiuo atžvilgiu prie normalios padėties. Tam reikalui ji paruoš įstatymus, kurie turės apsaugoti asmens, spaudos ir susirinkimų laisvę. Peržiūrės įstatymus, kuriais numatomos bausmės dėl laisvės vartojimo piktam. Toksai laisvės piktam vartojimas reiškiasi propagandoje prieš valstybę, visuo-menės tvarką ir vyriausybę. Iš kitos pusės ji turės pataisyti tuos baudžiamuosius įstatymus, kurie materialinės ir procesinės teisės atžvilgiu lengvina kovą su kri-

312 Ten pat313 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 02 25, 69 pos., p. 7.


285

minaliniais nusižengimais, esant karo stoviui. Pagaliau karo stovis padeda geriau apsisaugoti nuo kriminalinių darbų padarymo. Todėl diskretinė atitinkamų organų valdžia kovoje su nusižengimais reiks padidinti prieš panaikinant karo stovį. Visa tai sutvarkius bus galima prie normalių valdymui krašto priemonių eiti. Kaip grei-tai galės tai įvykti pareis daugiau nuo pačios visuomenės, o ne nuo valdžios.“314Tačiau Vyriausybės mėginimai pateisinti esamą padėtį bei griežtėsiančią visuome-nės kontrolę nebuvo labai įtikinami. Čia nepadėjo net migloti pažadai kada nors, neapibrėžtoje ateityje, grįžti prie „normalios“ padėties. Prasidėjus diskusijoms kai-rieji su didžiausiu pasipiktinimu ir įžvalgiu orientavimusi situacijoje ėmė atvirai kritikuoti naujosios Vyriausybės numatytą vidaus politikos liniją. Valstiečių liau-dininkų atstovas Toliušis įvykusį perversmą įvertino kaip dešiniųjų siekį bet kokia kaina grįžti į valdžią, dangstantis menama komunistų pučo grėsme. Jis prognoza-vo, jog diktatūrinis valdymas neužtikrins valstybės vidaus stabilumo – priešingai, jis paskatinsiąs nuolatinę kovą dėl valdžios, vykdomą nekonstitucinėmis priemo-nėmis. šią problemą jis iliustravo pasaulio politinėmis realijomis: „Kitų kraštų pa-vyzdžiai, kaip tai Graikijos, Bulgarijos, Portugalijos, Meksikos ir kitų nelaimingų kraštų, rodo, jog jeigu valstybėje įvyksta militarinis perversmas, tai jis papratai ateity sukelia eilę kitų perversmų ir valstybės pradeda sirgti chroniška perversmų liga, kuri ardo šalies gerovę ir stumia ją į anarchiją. Ir Lietuvoje šiandien niekas negali užtikrinti, kad šis perversmas yra paskutinis, ir kad dėl tų ar kitų priežasčių, anksčiau ar vėliau nevyks antras, trečias ir taip toliau perversmas [...], nes pavarto-jimas nors vieną kartą smurto ir ginklo pajėgos krašto politikos klausimais spręsti sankcionuoja ir ateičiai tą kovos priemonę ir sudaro taip sakant politinį precedentą, kuris ilgainiui ir pasikartojant gali virsti tradicija.“315

Kelių vėlesnių metų įvykiai parodė, jog Toliušio perspėjimai buvo prana-šingi: didesni ar mažesni pučai ir sukilimai nuolat sudrebindavo autoritarizmo keliu pasukusią Lietuvos valstybę. Atvirai šis LVLs frakcijos narys piktinosi ir veikiančia karo padėtimi: „Pereinant prie dabartinės krašto padėties įvertinimo, tenka pasakyti, kad kraštas valdomas yra karo stovio pagalba. šiuo atveju naujoji vyriausybė, kurios garbintojai paskelbė, jog ji įvedė Lietuvoje naują erą, sugebė-jo tik pamėgdžioti nelemtos atminties krikščioniškąjį režimą. Bet reikia teisybę pasakyti, daugeliu atveju dabartinis Voldemaro – Musteikio režimas, savo žiauru-mu, betiksliais piliečių varžymais ir sauvaliavimu, žymiai prašoka garsųjį krikš-čioniškąjį režimą. Krikščionys demokratai irgi valdė kraštą karo stovio pagalba,

314 ten pat, p. 9.315 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 03 03, 70 pos., p. 6.

Modestas KUODYS

286286

bet tasai karo stovis tuomet buvo teisėtas, nes jį palaikė seimo dauguma.“316Kad sustiprintų savo teiginius, Toliušis seime garsiai perskaitė vadinamąjį

„Profesorių memorandumą“, kuriame žymūs intelektualai, visuomenės veikėjai – Petras Leonas, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Vincas Krėvė – Mickevičius, Augustinas Janulaitis, Jonas šliūpas – viešai kreipėsi į valstybės vadovus, pa-reikšdami susirūpinimą dėl susidariusios padėties bei ragindami grįžti prie de-mokratijos. Viename iš pirmųjų memorandumo punktų konstatuota: „šalis įves-ta karo stovin. neveikia įstatymai, kurie garantuoja žmogaus asmens ir piliečio teises. šaly veikia karo lauko teismai. net lojaliems valstybiškai nusistačiusiems piliečiams, kurie tačiau tokiam šalies tvarkymui yra priešingi, laisvai išsitarti, uždrausti susirinkimai, organizuotos koncentracijos stovyklos ir t. t. Tokiomis sąlygomis visada naudojasi tie elementai, kurie griauna valstybę iš pašaknų ir veikia slaptai. Taip gyvendami susilauksim netrukus vidaus suiručių, o šios lems Lietuvai jos nepriklausomybės praradimą.“317 Memorandumo autoriai ragino ne-delsiant atšaukti karo padėtį, išlaisvinti suimtuosius, amnestuoti politinius kali-nius ir grįžti prie 1922 m. Konstitucija grindžiamos santvarkos. Tačiau nei me-morandumas, nei Toliušio ar socialdemokratės Purėnienės paviešinti faktai apie jų partijos narių persekiojimą, bauginimą ir beatodairišką laikraščių cenzūravimą nebuvo rimtai įvertinti318. Ministrų kabineto vadovas, nevengdamas demagogi-nių „triukų“, atmetinėjo oponentų kritiką, protestus ir tuo pat metu stengėsi juos įvairiausiais kaltinimais sukompromituoti319.

Tik krikščionių demokratų bloko atstovai seime džiaugėsi Vyriausybės de-klaracijoje numatytu vykdomosios valdžios galių stiprinimu ir griežtesne vidaus politikos linija320. Jie tarsi pamiršę posėdžio metu dėjosi karščiausiais naujosios valdžios rėmėjais (nors dar visai neseniai priešrinkiminėje agitacijoje viešai pur-vais drabstė smetoną ir Voldemarą).

Tačiau A. Voldemarui nepamiršti praeities ir savo kalbų, pasakytų tik susi-rinkus Trečiajam seimui, stengėsi padėti Purėnienė. Kalbėdama apie ministrų kabineto deklaraciją ji priminė: „ Taigi p. Voldemaras dabar galvoja, kad karo padėtis yra „vienintelis būdas tvarkai palaikyti“. Bet man keista, kad ponas Voldemaras, kuris yra profesorius, reiškia rimtas žmogus, ir dabartinis minis-

316 ten pat, p.9.317 ten pat, p.10.318 ten pat, p. 12–13, 21– 22.319 žr. Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 03 08, 71 pos., p. 13–20.�20 ten pat, p. 5.


287

teris pirmininkas, keičia savo nuomonę, kaip panelė keičia baltas pirštinaites. septynis mėnesius atgal, kada socialdemokratai įnešė karo stovio panaikinimo įstatymą, tas pats ponas Voldemaras iš šitos tribūnos visai kitą kalbą kalbėjo. Jis karštai sveikino buvusią teisėtą vyriausybę, kad ji pasiryžo panaikinti karo stovį.“321 negana to, iškalbingoji socialdemokratė pacitavo atskiras tuometinės Voldemaro kalbos vietas, iš kurių ji viešai padarė išvadą, jog „didesnio farizie-jaus“ surasti nebegalima322. Purėnienė taip pat perskaitė karo cenzūros išbrauk-tą vieną socialdemokratų laikraščio straipsnio dalį, kuriame „atskleista“ Varnių „koncentracijos stovyklos“ vieta Voldemaro gyvenime. Toje ištraukoje kandžiai pastebėta: „Anuomet prof. Voldemaras buvo ištremtas į Varnius. Dabar stojus pačiam vyriausybės priešaky, į Varnių koncentracijos liogerį vėl ištrėmimai pra-sidėjo. Matyt p. prof. Voldemaras yra tos nuomonės, kad kas tik nori atsistoti vyriausybės priešaky, būtinai Varniuose turi būti. Matyt tenai esama geros admi-nistracinės mokyklos.“323 Visi panašūs kairiųjų kaltinimai Voldemaro nesutrikdė – jis ir toliau gynė deklaracijoje išdėstytas nuostatas. Tardamas baigiamąjį žodį ir jį adresuodamas seimo daugumai, tapusiai opozicija, Ministras Pirmininkas nesikuklino: „ne mūsų partija čia mus pastatė. Mes juntame visą Lietuvos praeitį ir juntame Lietuvos ateitį. Jums gal svetimas Vytautas, bet mums Vytautas yra ne tuščias vardas, bet gyvuoja istorijos jėga. Ir mes juntame, kad nebaigti Vytau-to darbai laukia, kad ateitų nauji, pasišventusieji Lietuvos žmonės ir kad toliau vestų tą darbą, o ne partijos koki nors žmonės. Ir tuos žmones – jų yra krašte daugiau, mes laikome gyvomis jėgomis. Ir mes tikime, kad su jų pagalba mums pasiseks užtikrinti Lietuvos likimą.“324

Pasibaigus diskusijoms buvo pasiūlytos dvi formuluotės, turėjusios atspin-dėti seimo požiūrį į ministrų kabineto deklaraciją. Abi parengė seimo daugumos atstovai: vieną redagavo socialdemokratas Bielinis, kitą – valstietis liaudininkas Toliušis. suprantama, jog abiejose buvo išsakytas nepalankus Vyriausybės įver-tinimas. Prieš pat balsavimą LVLs frakcijos atstovas Juozas Pajaujis pateikė dar papildomą septynių punktų pareiškimą, kuriame atvirai konstatuotas nepasitikė-jimas Vyriausybe. Bet balsavimas parodė, jog ši Vyriausybei labai nepalanki situacija išsisprendė kur kas geriau nei buvo galima tikėtis. nė viena iš siūlytų rezoliucijų nesurinko reikiamo balsų skaičiaus, todėl, vadovaujantis seimo sta-

321 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 03 03, 70 pos., p.22.�22 ten pat, p. 22.�2� ten pat, p. 23.�24 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 03 08, 71 pos., p. 20.

Modestas KUODYS

288288

tuto reglamentais, abi buvo atmestos.Vėliau seimas jau neturėjo geresnės progos pareikšti protestų dėl karo pa-

dėties ar kitų diktatūros sukurtų visuomeninio politinio gyvenimo suvaržymų. 1927 m. balandžio 12 d. Trečiajam seimui priėmus LVLs frakcijos Vyriausybei pateiktą interpeliaciją dėl jos nario Pajaujo arešto, Prezidentas smetona specialiu dekretu paleido seimą325.

Po perversmo seimas valstybės gyvenime iš esmės jokio realaus vaidmens nebevaidino. naujoji valdžia nebandė paisyti jo daugumos nuomonės, kaip ir nebuvo suinteresuota tolesniu jo darbu, kadangi jame neturėjo palaikymo. 1927 m. balandžio pradžioje išreikštas nepasitikėjimas vyriausybe aukščiausiajai vals-tybės valdžiai jau nebeleido ilgiau toleruoti seimo ir tęsti 1922 m. Konstitucijoje įtvirtintos parlamentarizmu grindžiamos santvarkos funkcionavimo.

Išvados

1. 1919 m. pradžioje įvesta karo padėtis didžiojoje Lietuvos dalyje su ne-didelėmis pertraukomis (1919 03 01 – 1920 07 23 ir 1926 06 17 – 1926 12 17) veikė visą seimų laikotarpį (1920–1927). Karo padėties paskirtis – sustabdžius pagrindines pilietines laisves ir laisves, parengti valstybę gynybai nuo išorinės agresijos bei sudaryti sąlygas efektyviai kovai su vidaus priešais. Lietuvoje karo padėties režimą reglamentavo 1919 m. priimti Ypatingieji valstybės apsaugos įs-tatai (YVAĮ), suteikę Krašto apsaugos ministrui bei jam pavaldžiai vietinei kari-nei administracijai (karo komendantams) plačius įgaliojimus, užtikrinant kariuo-menės aprūpinimą, saugumą, palaikant vidaus tvarką. Karo padėties paskelbimą ir palaikymą reglamentavę teisiniai aktai valstybės kūrimosi pradžioje priimti gana skubotai, todėl ilgainiui buvo ne kartą pildomi ir koreguojami.

2. Lietuviškasis parlamentarizmas formavosi idealizuotos demokratijos atmosferoje, kurią sukūrė to meto Vakarų pasaulyje vyravusi politinė pasaulėžiū-ra ir tautinio sąjūdžio tradicijos. nors bemaž visos parlamentarizmo laikotarpio lietuvių partijos, demokratiją laikė vertybe, gana aiškiai skyrėsi jų požiūriai į de-mokratinių principų institucionalizavimo lygmenį realiame valstybės gyvenime. Kairiosios partijos, visų pirma socialdemokratai, aukščiausiu siekiu laikė plačių pilietinių laisvių ir teisių bei socialinio teisingumo idėjų įgyvendinimą, todėl ka-tegoriškai priešinosi viskam, kas varžė politinę visuomeninę piliečių raišką. De-

�25 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 04 12, 78 pos., p. 20.


289

šinioji jėga – Krikščionių demokratų blokas – akcentavo valstybės saugumo po-reikius, todėl gynė laikino konstitucinių garantijų suspendavimo teisėtumo idėją. Abiejų grupių ideologinės politinės kovos esmine ašimi seimų laikotarpiu dažnai tapdavo karo padėties bei su ja susijusių institucijų ir reiškinių klausimas.

3. steigiamojo seimo laikotarpiu (1920 – 1922 m.) išorinės agresijos bei vi-dinės suirutės grėsmės buvo pakankamai ryškios, todėl karo padėties klausimas netapo labai aštrus. Krikščionių demokratų blokas, taip pat ir didžioji valstie-čių liaudininkų dalis rėmė nepaprastosios padėties įvedimą 1920 m. vasarą – tai nuosekliai kritikavo tik socialdemokratai. 1922 m. vasarą stabilizavusis Lietuvos padėčiai bei valstiečiams liaudininkams pasitraukus iš koalicijos su Krikščionių demokratų bloku, opozicija karo padėčiai sustiprėjo. 1922 m. rudenį, artėjant seimo rinkimams, karo padėties režimas buvo sušvelnintas.

4. Antrajame seime (1923–1926) Krikščionių demokratų bloko įgyta balsų dauguma leido jam įtvirtinti savo dominavimą politiniame Lietuvos gyvenime. šiuo laikotarpiu išryškėjo valdžios koncentracijos valdančiosios daugumos ranko-se ir stiprėjančios visuomenės kontrolės tendencijos. Karo padėtis neretai tapdavo opozicijos veiklos, jos spaudos varžymo priemone. seime vykstant karo padėties panaikinimo klausimo svarstymams 1924–1925 m., valdančioji dauguma rengė ir priėmė eilę įstatymų (bei jų papildymų), turėjusių kompensuoti visuomenės kon-trolės svertų praradimą karo padėties atšaukimo atveju. Tačiau karo padėtis tuo metu panaikinta nebuvo: Krikščionių demokratų blokas, ilgai vilkinęs įstatymo svarstymą, seimo kadencijos pabaigoje sugebėjo sustabdyti jo priėmimą.

4. Antrajame seime opozicijos, kovojusios už demokratinių teisių ir laisvių įgyvendinimą varžantį karo padėties panaikinimą, gretos sustiprėjo, veikla tapo intensyvesnė. socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai gausiomis interpeliaci-jomis ir paklausimais seime viešino įvairius neteisėtus karinės administracijos, policijos, karo cenzorių veiksmus, gynė spaudos susirinkimų laisves, politinio persekiojimo aukas. 1925 m. valstiečiai liaudininkai – didžiausia opozicijos frakcija – atvirai įvardijo ir pasmerkė diktatūrines tendencijas valstybėje. Val-dančiosios frakcijos, turėdamos balsų daugumą, sėkmingai stabdė visas opo-zicijos iniciatyvas. socialdemokratus jau nuo steigiamojo seimo laikų lydėjo kompromituojantis abejotinų ryšių su komunistai šleifas, kurio atsikratyti jiems nesisekdavo net oficialiai smerkiant Rusijos bolševizmą.

5. Trečiajame seime (1926–1927 m.) pergalę pasiekus kairiosioms parti-joms, politinė konjunktūra Lietuvoje ėmė kardinaliai keistis. Prieš rinkimus de-klaruoti valstybės demokratizacijos ir represyviosios politikos pasekmių likvi-davimo šūkiai buvo sparčiai įgyvendinami: per pusantro naujojo seimo darbo

Modestas KUODYS

290290

mėnesio panaikinta ir karo padėtis, ir kiti prieš kelis metus priimti visuomenės raišką ribojančių įstatymų papildymai bei pakeitimai. opozicijoje atsidūrusios dešiniosios frakcijos protestavo prieš tokią politiką, kaltino Vyriausybę valsty-bės ir tautos interesų išdavimu. 1926 m. antrojoje pusėje politinė įtampa šalyje pasiekė kulminaciją.

6. 1926 m. gruodžio 17 m. valstybinis perversmas deformavo, o netrukus ir nutraukė demokratinio Lietuvos parlamentarizmo raidą. Perversmininkams su-darius savo Vyriausybę, seimo dauguma tapo naujosios valdžios opozicija. Tik seime socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai dar galėjo nekliudomi pareikš-ti protestus dėl perversmo, karo padėties įvedimo, cenzūros ir politinių areštų. 1927 m. pradžioje jie griežtai kritikavo Voldemaro ministrų kabineto deklaraciją, tačiau tai buvo tik bergždžios ir desperatiškos pastangos šiek tiek turėti įtakos vykstantiems procesams. naujoji valdžia nebuvo suinteresuota ilgiau toleruoti seimo, kuriame neturėjo palaikymo, todėl po pareikšto nepasitikėjimo Vyriausy-be (1927 04 12) jis buvo paleistas.

Įteikta 2005 m. liepos 11 d.

291

raudonosios armijos 16–oji lietuviškoji šaulių diviZija: kelias nuo suFormavimo

iki katastroFos prie aleksejevkos (1941 – 1943 m. vasaris – kovas)

Dr. Rimantas ZIZASLietuvos istorijos institutas

Įvadas. Raudonosios armijos sudėtyje Vokietijos – sssR karo frontuose karia-vo 16–oji lietuviškoji šaulių divizija (toliau – 16 LšD). Kitoje fronto linijos pusėje vokiečiams nepavykus suformuoti analogiškos karinės frontinės formuotės – ss lie-tuvių legiono (divizijos), raudonajai lietuviškajai divizijai šio karo istorijoje atitenka išskirtinė vieta: ji buvo didžiausias svetimoje armijoje Vokietijos – sssR karo me-tais suformuotas ir fronte veikęs lietuviškas junginys, jam buvo lemta nueiti sunkų ir sudėtingą, didžiulių nuostolių ir kančių pareikalavusį kovos kelią.

Jokia kita Antrojo pasaulinio karo metų lietuviška karinė formuotė neturi tokios gausios ir įvairios istoriografijos. objektyviai tai, be abejo, lėmė ilgas sovietmetis, šio laikotarpio sovietų valdžios Lietuvoje politiniai, propagandiniai uždaviniai ir poreikiai. šios divizijos ir sovietinio ginkluoto pogrindžio Lietuvoje veikla buvo lie-tuvių tautos „visaliaudinio“ priešinimosi nacistinei Vokietijai išraiška. Galima kalbėti apie du svarbiausius jų raiškos būdus: Raudonosios armijos lietuviškasis junginys atstovavo lietuvių tautai ir vykdė jos politinę valią karo frontuose, o sovietiniai (rau-donieji) partizanai šią misiją atliko vokiečių užnugaryje. 16 LšD istorija atskleista J. Dobrovolsko monografijoje1, kituose šio autoriaus darbuose2, archyvinių dokumentų ir medžiagos rinkiniuose3, fotoalbumuose4, divizijos karių atsiminimų, publicistinio

1 j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, vilnius, 1967; 1985 m. e. mokslo leidykla išleido antrą, papildytą dokumentų priedais šios knygos leidimą; vl. karvelis, lietuvos tsr išvadavimas iš hitlerinės okupacijos 1944–1945, vilnius, 1973, p. 104–140.2 j. dobrovolskas, lietuvių karių kovos raudonosios armijos junginiuose iki lietuvos išvadavimo, kn.: „tarybų lietuva didžiajame tėvynės kare“, vilnius, 1975, p. 130–154.� lietuvos liaudis didžiajame tėvynės kare (1941–1945): dokumentų ir medžiagos rinkinys, vilnius, 1982. 4 kovų keliais: lietuvškoji divizija didžiajame tėvynės kare. tarybų lietuvos išvadavimas/Fotoalbu-mas/: sudarė e. dirvelė ir s. kancedikas, vilnius, 1965.

Dr. Rimantas ZIZAS

292292

pobūdžio knygose5, daugelyje įvairių straipsnių ir publikacijų. Lietuviškojoje divi-zijoje buvo daug žydų, todėl jos istoriją užsienyje aprašė ir žydų autoriai6. Divizijos istorija neliko ir lietuvių išeivijos autorių dėmesio nuošalėje, publikacijų jos istorijos klausimais pasirodydavo lietuviškosios emigracijos leidiniuose, visų pirma žurna-le Karys, (tačiau straipsnių šia tema išeivijos spaudoje buvo nepalyginamai mažiau negu apie vokiškos kilmės lietuvių karines ir policines formuotes). sovietinio lai-kotarpio karine, taip pat ir 16 LšD istorijos tematika žurnale Karyje nemažai publi-kacijų paskelbė 1981 m. į Vakarus pabėgęs K. Ėringis, vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, jo darbai išleisti atskira knyga7.

Apibendrintai kalbant apie 16 LšD istoriografiją, pirmiausia tenka pažy-mėti kraštutinumus ir jų sąlygotas komplikacijas. Lietuvių išeivijos negausiai istoriografijai buvo būdingas nihilistinis, negatyvus, netgi niekinamas požiūris į 16 LšD, jos karius ir jų kovos prasmę. Kai 1963 m. žurnale Karys buvo paskelb-tas vienas pirmųjų straipsnių apie Raudonosios armijos lietuviškąjį junginį, kai kurių išeivijos atstovų jis buvo įvertintas kaip „labai nemaloni ir liūdna staigme-na“, „įžeidimas „patriotiškiems“ Kario skaitytojams“, nes bolševikai ir jų kari-nės pajėgos, „nesvarbu, kaip jos būtų pavadintos“, yra didžiausias lietuvių tautos priešas. nė vienas sąmoningas lietuvis „bolševikiškos divizijos“, kovojusios dėl galutinio Lietuvos pavergimo, negali laikyti sava. Išimtis buvo daroma tik prievarta į diviziją paimtiems ir sovietų pusėje priverstiems kariauti lietuviams kariams. Iš tikrųjų „bolševikinės divizijos“ kariai išeivijoje buvo supriešinami su tariamai savomis, t. y. vokiečių suformuotomis lietuviškomis karinėmis ir poli-cinėmis formuotėmis, savisaugos batalionais ir kitais vokiškos kilmės daliniais, kurie kovojo prieš žmonijos „pabaisą“ – bolševizmą, siekdami lietuvių tautos laisvės, gynė ją nuo mirties, kankinimų, trėmimų8.

savaime suprantama, demokratinėje Vakarų visuomenėje buvo ir kitų nuo-monių, tačiau negatyvus požiūris į Raudonosios armijos lietuviškąjį junginį išeivijoje buvo visuotinis ir nuolatinis. Lietuvos sovietinės okupacijos sąlygomis jis ir negalėjo būti kitoks. Kita vertus, šio kraštutinumo pasekmių istoriografijai

5 j. macijauskas, tėvynės karo frontuose: atsiminimai, vilnius, 1953; žygiai, apkasai, atakos: didžio-jo tėvynės karo dalyvių prisiminimai, vilnius, 1961; a. stankevičius, žūtbūtinių kovų keliais, vilnius, 1975; F. Bieliauskas, liaudies žygdarbis nemirtingas, vilnius, 1985; j. paleckis, pergalės saliutas: karo metų užrašai, vilnius, 1985; e. jacovskis, Fronto užrašai: iš kontržvalgybos karininko dienoraščio, vilnius, 1976.6 dov levin, Fighting Back: lithuanian jewry’s armed rezistance to the nazis, 1941–1945, new york–london, 1985.7 k. ėringis, lietuvos kariuomenės tragedija: faktai, prisiminimai, dokumentai, vilnius, 1993 ir kt.8 skaitytojų atsiliepimai, karys, 1963, nr. 5, p. 161; nr. 6, p. 193 ir kt.

RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)

29�

nereiktų pervertinti: išeivijoje nebuvo sąlygų lietuviškosios raudonosios divizi-jos tyrinėjimams, nebuvo tam nei žmonių, nei istorinių šaltinių ir kt.

Kitas kraštutinumas – tai idealizuotas ir ideoligizuotas, vienpusiškas, nekri-tiškas sovietinių (iš dalies ir žydų) autorių požiūris į 16 LšD, komplikuojantis iš esmės visą sovietinės istoriografijos situaciją ir jos palikimo vertę. negalima tvirtinti, kad jis yra visiškai bevertis, – jį sudaro iki šiol mokslinės pažintinės vertės nepraradęs istorinės faktologijos (informacijos) krūvis. Plačiai atskleistas divizijos karių didvyriškumas, pasiaukojimas ir heroizmas, atlikti žygdarbiai, kovose nužygiuoti šimtai kilometrų, persekiojant priešą, vaduojant gyvenvietes, naikinant vokiečių gyvąją jėgą ir karo techniką.

Be abejo, visa tai divizijos istorijoje buvo. Tačiau suformuota visų pirma politiniais tikslais, sudėtingomis sąlygomis ir aplinkybėmis, lietuviškoji divizija buvo daugiatautis, sudėtingas, nevienalytis, prieštaringas darinys. sovietinėje is-toriografijoje iš esmės nė vienas jos istorijos klausimas nesusilaukė kritiškesnio požiūrio ir analizės, ideologiniais ir propagandiniais tikslais daugelis jų buvo aprašomi iškreiptai arba visiškai nutylimi. sovietmečiu kokiais nors kritiniais vertinimais nebuvo galima menkinti liaudies žygdarbio „Didžiajame Tėvynės kare“. Kai kurios temos, pavyzdžiui, Raudonosios armijos karinės nesėkmės, jos vadovybės klaidos, patirti milžiniški nuostoliai, nacionaliniai santykiai divizijo-je, nekalbant jau apie karių prieš sovietines nuotaikas, kitus negatyvius faktus, reiškinius ir procesus, tyrinėjimams buvo tiesiog uždraustos.

Tautinio atgimimo laikotarpiu (1988 – 1990 m.) ir vėliau, kai pradėta va-duotis iš sovietinių dogmų, mitų ir stereotipų, įvairiuose leidiniuose pasirodė buvusių divizijos karių prisiminimų ir liudijimų, kuriuose kritiškiau žvelgta į 16 LšD kovos kelią9. Paminėtina 1995 m. išleista moksliniu pažintiniu požiūriu vertinga knyga apie žuvusius 16 LšD karius (joje pateiktos 9350 žuvusiųjų pa-vardės ir trumpi duomenys apie juos)10, Lietuvoje (ir Izraelyje) pasirodė viena kita divizijos veteranų parašyta atsiminimų knyga11. Tačiau vertinant senus ir atskleidžiant naujus lietuviškosios divizijos istorijos faktus, ryškesnio persi-laužimo taip ir neįvyko. Kai kurie divizijos veteranai priešiškai sutiko Lietuvos

9 a. martinionis, pakirsti ąžuolai aleksejevkoje, tiesa, 1989, nr. 14121; k. varašinskas, pr. petronis, pir-mosios lietuviškosios divizijos kautynės, gimtasis kraštas, 1988 m. balandžio 28 – gegužės 5; k. varašinskas, lietuvos kariuomenės katastrofa, politika: visuomenės ir politikos žurnalas, 1990, nr. 4, p. 19–22 ir kt.10 16–osios lietuviškosios divizijos žuvusiųjų karių atmintis, vilnius 1995.11 j. aleksejūnas, karo verpetuose:lietuviškosios divizijos kario atsiminimai, vilnius, 2002; a. kra-sauskas, kelias atgal: istorinė memuarinė apysaka (vaizdai ir jausmai, žengiant karo keliu bei nuoty-kingais fronto viražais), rokiškis, 2005.

Dr. Rimantas ZIZAS

294294

nepriklausomybės atkūrimą, pasisakė ir pasisako prieš mėginimus kritiškiau pažvelgti į divizijos istoriją (bandęs tai daryti divizijos veteranas, istorikas K. Varašinskas, taip ir kiti istorikai buvo pasmerkti 12); išlieka tendencija ir toliau idealizuoti divizijos istoriją.

Tyrinėjant 16 LšD istoriją, iškyla archyvinių šaltinių problema. Kaip Rau-donosios armijos junginio, lietuviškosios divizijos dokumentai yra saugomi Ru-sijoje (buvusiame sssR Gynybos ministerijos centriniame archyve Podolske, netoli Maskvos). Divizijos istorijai atskleisti svarbūs ne tik šiame archyve sau-gomo 16 LšD fondo, bet ir sovietinės kariuomenės junginių (frontų ir armijų), kuriems divizija priklausė, vadovybės dokumentai, juose atsispindintys požiūriai ir vertinimai. Deja, šiandien šio archyvo medžiaga Lietuvos tyrinėtojams yra sunkiai pasiekiama.

Be abejo, vertingi divizijos istorijai atskleisti būtų ir Vokietijos Vermachto junginių, prieš kuriuos 16 LšD teko kovoti, archyviniai šaltiniai.

Kita vertus, nemaža, leidžianti vykdyti tyrimus dokumentinės medžiagos bazė apie 16 LšD yra ir Lietuvos archyvuose. Vertingiausia 16 LšD archyvinė medžiaga saugoma buvusiame Partiniame archyve prie Lietuvos KP cK (dabar – Lietuvos Ypatingasis archyvas (LYA, f. 1771; f. 3377 ir kt.) ir Lietuvos cen-triniame Valstybės archyve (LcVA) LssR Ministrų tarybos fonde (f. R–754). Galima tvirtinti, kad bent kai kuriais aspektais (pvz., divizijos suformavimas) archyvinių dokumentų Lietuvos archyvuose pakanka, daugeliu atvejų tai origi-nali, pirminė medžiaga. Reikia pažymėti, kad sovietmečiu R. šarmaičio ir kitų iniciatyva atliktas nemažas darbas Lietuvos archyvuose kaupiant medžiagą apie 16 LšD iš sssR centrinių archyvų, iš jų medžiagos buvo sudaromi dokumentų ir archyvinių duomenų rinkiniai (kolekcijos) (dabar saugomi LYA, f. 3377, ap. 58 ir kituose šio archyvo fonduose).

Apibendrinant galima konstatuoti, kad Raudonosios armijos lietuviškojo junginio istorija iki šiol toli gražu nėra objektyviau ištirta ir aprašyta, apskritai jos istorija nepriklausomoje Lietuvoje mažai domimasi. 16 LšD buvo svetimos armijos junginys, sukurtas ir tarnavęs sovietų sąjungos kariniams ir politiniams interesams, kaip, beje, ir okupantų vokiečių sukurtos lietuviškos karinės formuo-tės – svetimiems Vokietijos interesams. Dėl karių nacionalinės sudėties ją tik są-lygiškai galima vadinti lietuviška. Bet jos karių daugumą, ypač pradiniu veiklos laikotarpiu, vis dėlto sudarė Lietuvos gyventojai – lietuviai, žydai, rusai ir kiti, tad iš tiesų divizija buvo susijusi su Lietuva, lietuviška. 16 LšD istorija, nesvar-

12 e. jacovskis, apmaudu!, politika, 1990, nr. 11, 31–32; j. aleksejūnas, min. veik., p. 114–115.


295

bu kaip ją bevertintume, yra Lietuvos žmonių istorija, kuri turi būti tyrinėjama ir žinoma visuomenei. Apskritai divizijos istorija padeda suprasti karo metų istori-jos tikrovę, jos procesų, reiškinių ir faktų įvairovę.

šio straipsnio tikslas yra aprašyti pradinį LšD istorijos etapą: jos ilgo, už-sitęsusio formavimo aplinkybes ir priežastis 1941–1942 m.; detaliai panagrinėti divizijos pirmuosius mūšius 1943 m. vasario–kovo mėnesiais Rusijoje, oriolo srityje, Pokrovskojės rajone, Aleksejevkos gyvenvietės apylinkėse. šie mūšiai divizijos istorijoje buvo labai nesėkmingi, karine prasme juos galima vertinti kaip karinę katastrofą, žmoniškąja prasme – kaip jos karių tragediją, kurią gi-lino griežta, nepelnyta, neadekvati, divizijos karių žmoniškąjį ir karinį orumą žeminanti ir žeidžianti Raudonosios armijos (jos Briansko fronto ir 48–osios ar-mijos) vadovybės reakcija į divizijos nesėkmę (ji paskelbta „savižudžių“ divizi-ja, susikompromitavusi, užsitraukusi nešlovę Didžiojo Tėvynės karo frontuose ir kt.). Kokios priežastys ir aplinkybės visa tai lėmė? šie skaudūs divizijos istorijos klausimai sovietmečiu dėl suprantamų priežasčių buvo nutylimi, aptariami ben-drais bruožais, prabėgomis, paviršutiniškai. Rašant straipsnį pasinaudota minėtų Lietuvos (LYA, LcVA), taip pat buvusio sssR Gynybos ministerijos centrinio archyvo (jame autoriui teko dirbti 1979 m.) medžiaga.

Autorius dėkoja straipsnio recenzentui plk. dr. stasiui Kneziui už vertingas pastabas ir patarimus, leidusius išvengti kai kurių klaidų ir netikslumų, už kai kurią archyvinę medžiagą ir literatūrą. straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš fotoalbumo „Kovų keliais: Lietuviškoji divizija Didžiajame Tėvynės kare. Ta-rybų Lietuvos išvadavimas“ (Vilnius, 1965); J. Dobrovolsko knygos „Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose“ (Vilnius, 1967); e. Jacovskio „fronto užrašai: iš kontržvalgybos karininko dienoraščio“ (Vilnius, 1976).

Siekiai suformuoti Raudonosios armijos lietuviškąjį junginį. sovietų sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, Lietuvos kariuomenė buvo reorganizuota į Liaudies kariuomenę, ši į Raudonosios armijos 29–ąjį teritorinį (lietuviškąjį) šaulių korpusą. Lietuviškojo korpuso istorija nutrūko pačioje Vokietijos – sssR karo pradžioje: lietuviai kariai nenorėdami trauktis į sovietų sąjungą iš jo de-zertyravo, pasidavė vokiečiams į nelaisvę, neteko sovietinės karinės vadovybės pasitikėjimo. 1941 m. rugpjūčio pabaigoje korpusas buvo išformuotas.

Pasitraukę į sssR ir Maskvoje įsikūrę Lietuvos komunistų partijos ir so-vietinės valdžios vadovai (A. sniečkus, J. Paleckis, M. Gedvilas ir kiti) siekė Raudonosios armijos sudėtyje suformuoti iš esmės naują lietuvišką karinį jun-ginį. Teoriškai aplinkybės tam buvo palankios: sovietinė vadovybė politiniais ir kariniais, praktiniais sumetimais leido formuoti nacionalinius sovietinių tautų

Dr. Rimantas ZIZAS

296296

dalinius. Jai ypač svarbu buvo parodyti, kad sssR pusėje, Raudonosios armijos sudėtyje, savo nacionalinėse formuotėse kaunasi visos „broliškos“ tarybinės tau-tos, tarp jų ir naujųjų sovietinių respublikų – ką tik, karo išvakarėse, okupuotų ir aneksuotų Baltijos valstybių piliečiai. Lietuviškajame junginyje turėjo būti telkiami, auklėjami ir grūdinami komunistų partijos ir sovietų valdžios adminis-traciniai „kadrai“ darbui sovietiniame užnugaryje pokario sovietinėje Lietuvoje.

Pirmasis Raudonosios armijos sudėtyje suformuotas nacionalinis junginys buvo latvių 201–oji šaulių divizija. suformuota 1941 m. rugpjūčio–lapkričio mė-nesiais, ji išgarsėjo kovose ginant Maskvą, už kovinius nuopelnus jai suteiktas 43–iosios gvardijos divizijos vardas. 1944 m. gegužės mėn. suformuota ir antroji – 308–oji latviškoji šaulių divizija, abi divizijos sudarė 130–ąjį latvių šaulių kor-pusą. 1941 m. gruodį – 1942 m. rugsėjį suformuotos 7–oji ir 249–oji estų šaulių divizijos, jos sudarė estiškąjį 8–ąjį šaulių korpusą. Buvo suformuoti ir armėnų, azerbaidžianiečių, gruzinų, kazachų, kirgizų, tadžikų, turkmėnų, uzbekų ir net sovietinių autonominių respublikų – baškirų, kabardinų–balkarų, kalmukų, čečė-nų–ingušų – nacionaliniai junginiai, iš viso 14 šaulių divizijų, 15 šaulių brigadų, 20 kavalerijos divizijų13.

A. sniečkaus ir kitų Lietuvos sovietinių veikėjų norą tarybinių tautų na-cionalinių junginių rikiuotėje turėti lietuvišką junginį, be abejo, skatino greitas ir sėkmingas latvių divizijos suformavimas, tai, kaip aukštai jos nuopelnus įvertino sovietinė karinė vadovybė. Latvių divizijoje atsidūrė nemažai lietuvių, nesuformavus lietuviško junginio jų ten būtų atsidūrę dar daugiau. (Taip, beje, vėliau atsitiko kitoje fronto pusėje: 1943 m. vokiečiams nepavykus suformuoti ss lietuvių legiono nemažai lietuvių savanorių kovojo ss latvių divizijose.)

siekius suformuoti lietuviškąjį junginį labiausiai skatino ir kiti veiksniai bei aplinkybės. Be abejo, buvo ir troškimas „reabilituotis“ sovietinės vadovybės akyse, nuplauti gėdą, kurią užtraukė antisovietiniai reiškiniai Lietuvoje ir lietu-viškajame šaulių korpuse prasidėjus karui: 1941 m. birželio sukilimas, jo daly-viai daug kur apšaudė iš Lietuvos bėgusius Raudonosios armijos kareivius, anti-sovietiniai reiškiniai (sukilimas) pačiame šaulių korpuse, nesėkmingi korpuso dviejų divizijų (184–osios ir 179–osios) veiksmai karo pradžioje. Varėnos poli-gone dislokuota korpuso 184–oji divizija savo kovos kelią pabaigė Valkininkų apylinkėse, kur buvo vokiečių apsupta (per Vilnių Minsko kryptimi pasitraukė tik

13 Н. А. Кирсанов, В боевом строю народов–братьев, Мосва, 1984, с. 48–77 ir kt.; Н. А. Кир-санов, С. И. Дробязко, Великая Отечественная война 1941–1945 г.г.: национальные и доб-ровольческие формирования по разные стороны фронта, Отечественная история, № 6, 2001, с. 62–63.


297

kpt. P. Petronio vadovaujamas tos divizijos atskirasis prieštankinis divizionas). šiek tiek ilgesnis buvo 179–osios divizijos kovos kelias: ji iš Pabradės poligono traukėsi Polocko kryptimi. nevelio–Velikije Lukų apylinkėse 1941 m. liepos 3–4 d. divizijos likučiai buvo kiek pertvarkyti ir maždaug po savaitės pasiųsti į mūšį prieš vokiečius ties Idrica. Čia didelė lietuvių karių dalis pasidavė jiems į nelaisvę, kiti lietuviai so-vietinės karinės vadovybės buvo nuginkluoti ir išskirstyti (pati 179–oji šaulių divizija išliko, nebuvo išformuota). Atskirai besitraukusius Vilniaus pėstininkų karo moky-klos lietuvių kursantus ištiko panašus likimas kaip ir 29–ojo korpuso karius.

Iki šiol istorinėje literatūroje pateikiami įvairūs prieštaringi duomenys apie pasitraukusių į sssR lietuvių karių skaičių. Galima manyti, kad šis skaičius sie-kė ne daugiau kaip 1–1,5 tūkst. žmonių. Be to, nereikia pamiršti, kad, vokie-čiams visą Lietuvos teritoriją okupavus per nepilną savaitę (5 dienas), joje ne-spėta įvykdyti sovietinės karo mobilizacijos, kuri Pabaltijo ypatingoje ir kitose pasienio apygardose buvo paskelbta 1941 m. birželio 22 d.14 Iš viso iš Lietuvos (su moterimis ir vaikais) evakavosi tik apie 15 tūkst. žmonių. Be to, sovietų są-jungoje negyveno gausesnė lietuvių bendruomenė (skirtingai negu latvių ir estų), kuri galėjo būti svarbus lietuviškojo karinio junginio formavimo šaltinis.

Iš pateiktų duomenų ir aplinkybių matyti, kokių didelių sunkumų buvo patirta siekiant formuoti Raudonosios armijos lietuviškąjį nacionalinį junginį. Aišku, tikroji padėtis išryškėjo tik vėliau, pradėjus jį formuoti. Pažymėtina, kad Lietuvos KP(b) cK pirmasis sekretorius A. sniečkus ir kiti evakavęsi sovietiniai Lietuvos vadovai gyveno iliuzijomis, vylėsi, kad frontas stabilizuosis: jiems buvo sunku įsivaizduoti, kad Raudonajai armijai teks taip toli atsitraukti nuo Lietuvos, beje, jie nežinojo 29–ojo teritorinio šaulių korpuso tikrojo likimo, neįsivaizdavo, kad lietuvišką diviziją teks formuoti tokiomis sunkiomis sąlygomis.

Tai matyti iš A. sniečkaus ir VKP(b) cK ir sssR Liaudies komisariato įgaliotinio n. Pozdniakovo 1941 m. rugpjūčio 28 d. pažymos (rašto) sssR Vals-tybės Gynybos komitetui. Jame buvo siūloma organizuoti savanorišką lietuvišką diviziją iš evakuotų iš Lietuvos asmenų, ją siūlyta formuoti veiksmams daugiau-sia Lietuvos teritorijos prieigose ir pačioje Lietuvoje, netgi „galbūt, bendriems veiksmams kartu su (sovietiniais) partizanais“. Jeigu karinė padėtis susiklostys kitaip, diviziją esą bus galima panaudoti ir anksčiau bet kuriame fronto ruože.

A. sniečkus ir n. Pozdniakovas siūlė diviziją komplektuoti: a) iš komu-nistų, komjaunuolių ir nepartinių savanorių, 18–40 metų amžiaus (jų manymu, tokių asmenų turėjo būti 4–5 tūkst.); b) iš Lietuvos ssR nKVD aparato darbuo-

14 lietuvos liaudis didžiajame tėvynės kare…, p. 24.

Dr. Rimantas ZIZAS

298298

tojų, lietuvių, pasiųstų į nKVD mokyklą Maskvoje (apie 150 žmonių); c) iš lie-tuviškojo korpuso atskirų dalių, jeigu jos išliko ir tiesiogiai nedalyvauja kovose fronte (tai esą suteiks galimybę geriau išsiaiškinti šių dalių sudėtį ir geriau dirbti politinį darbą jų karių gimtąja kalba, kadangi daugelis nemokėjo rusų kalbos); d) iš Vilniaus politinių darbuotojų mokyklos (lietuvių).

Divizijai rinktis, ją komplektuoti ir kariškai apmokyti A. sniečkus ir n. Pozdnia-kovas siūlė saratovo srityje, Volsko mieste. Jie pageidavo, be rusų vadų, vadovavimą divizijai patikėti ir lietuviškojo korpuso vadams, kurie dabar yra paruošiamuosiuose kursuose, jeigu ypatingieji skyriai neturėtų juos kompromituojančių duomenų15.

A. sniečkus, jo žodžiais tariant, „lietuviškais klausimais“ 1941 m. rugsėjo 1 d. buvo priimtas VKP(b) cK sekretorių A. Andrejevo ir A. ščerbakovo. Jie pri-tarė lietuviškos divizijos organizavimui, tačiau A. Andrejevas patarė „iš esmės“ šį klausimą spręsti su L. Berija (sssR nKVD viršininku ir sssR Valstybės Gy-nybos komiteto naru).

A. sniečkus 1941 m. rugsėjo 9 d. rašte L. Berijai apgailestavo, kad jiems iki tol nepavyko susitikti, vylėsi, kad tai pavyks padaryti pačiu artimiausiu laiku16. skubėjusiems suformuoti lietuvišką diviziją A. sniečkui ir kitiems sovietiniams Lietuvos vadovams atrodė, kad L. Berija sąmoningai neskuba, „vilkina divizijos sukūrimo klausimą“. netenka abejoti, jog lietuviškos divizijos formavimas ne-buvo tarp aktualiausių klausimų, kuriuos tomis įtemptomis karo dienomis teko spręsti L. Berijai ir kitiems aukščiausiems sssR vadovams. Tačiau galima ma-nyti, kad L. Berija iš tikrųjų delsė ir dėl politinio nepasitikėjimo lietuviais, be abejo, jam buvo gerai žinomos Lietuvos kariuomenės karių, ypač karininkų, karo išvakarių antisovietinės nuotaikos17, kurias karo pradžios įvykiai tik patvirtino.

Kaip matyti iš vėlesnio, 1941 m. spalio 13 d., A. sniečkaus ir Lietuvos ssR

15 lietuvos kp(b) Ck pirmojo sekretoriaus a. sniečkaus ir vkp(b) Ck ir sssr lkt įgaliotinio lietuvoje n. pozdniakovo 1941 m. rugpjūčio 28 d. pažyma sssr valstybės gynybos komitetui, lya, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 2.16 lietuvos kp(b) Ck pirmojo sekretoriaus a. sniečkaus 1941 m. rugsėjo 9 d. raštas l. Berijai, ten pat, l. 3–4.17 lietuvos ssr nkvd liaudies komisaras a. guzevičius 1941 m. pradžioje rašytoje pažymoje apie 29–ojo teritorinio (lietuviškojo) šaulių korpuso eilinių karių politines ir moralines savybes nurodė, kad jo „dalys visiškai nepatikimos“, kai kuriose iš jų tylus pasipriešinimas politinių vadovų darbui toks stiprus, kad politinis darbas iš esmės neduoda jokių rezultatų. kitoje a. guzevičiaus rašytoje pažymoje apie korpuso karininkų nuotaikas pažymima, kad lietuvos inteligentija, nors ir „neidėjiška“, nesimpati-zuoja tarybų valdžiai, tačiau jos laikysena ir nuotaikos vis dėlto geresnės negu lietuvos karininkijos, kuri visuomenėje buvo uždara, gerbiama, privilegijuota kasta, o dabar karininkija izoliuota ir nušalinta nuo visuomenės reikalų. jeigu susidarytų galimybė, šimtai karininkų bėgtų „už kordono“ pas vokiečius, žr.: a. guzevičiaus 1941 m. sausio mėn. pažymas „apie teritorinio korpuso eilinių karių politines ir mora-lines savybes“ ir „apie teritoriniame korpuse tarnaujančių buvusios lietuvos kariuomenės karinininkų politines ir moralines savybes“, lya, f. 1771, ap. 2, b. 531, l. 57, 59, 61.


299

Liaudies komisarų tarybos (LKT) pirmininko M. Gedvilo rašto L. Berijai, šis A. sniečkų (galbūt, dar ką nors iš sovietinių Lietuvos vadovų, tikėtina, A. Guzevi-čių) priėmė rugsėjo 14 d. L. Berija pažadėjo spręsti lietuviškos divizijos forma-vimo klausimą18.

Apie įvykusį susitikimą pas L. Beriją bylotų ir kitas A. sniečkaus ir Lie-tuvos ssR nKVD komisaro A. Guzevičiaus 1941 m. rugsėjo 15 d. jam rašytas raštas, kuriame buvo plačiai pagrindžiamas lietuviškos šaulių divizijos steigimo būtinumas ir politinis tikslingumas: mobilizacija Lietuvoje karo pradžioje ne-spėta įvykdyti, šaukiamojo amžiaus evakuotieji iš Lietuvos iki šiol neįtraukti į Raudonosios armijos gretas, Lietuvos komunistų partijos, komjaunimo ir tarybų valdžios aktyvistai išblaškyti daugelyje sovietų sąjungos sričių, savo laiškuose jie esą teisėtai reikalauja įtraukti juos į šalies aktyvią gynybą, evakuotų Lietuvos ssR gyventojų siekių ignoravimas, jų nevisavertis panaudojimas vietose, o kar-tais ir reiškiamas jiems nepasitikėjimas keliąs jų nepasitenkinimą.

Lietuvos ssR piliečių įtraukimas į Raudonąją armiją galimas dviem būdais – pagal bendrąją tvarką arba suformuojant „specialią diviziją“ iš Tarybų Lietu-vos gyventojų (lietuvių, žydų, rusų ir netgi asmenų, laikinai dirbusių Lietuvoje). „Mes pasisakome už lietuviškos divizijos organizavimą“, – pabrėžiama rašte.

A. sniečkaus ir A. Guzevičiaus siūlymu, divizija turėjo būti suformuota iš trijų pagrindinių žmonių grupių (rašte pateikti apytiksliai jų kontingentai): a) bu-vusio lietuviško korpuso likučių (kiek jų buvo, duomenų neturėta, tik pažymėta, kad jie išblaškyti, o kursuose prie Maskvos yra 50–60 buvusio korpuso vadų); b) evakuotų Lietuvos gyventojų, tinkamų karinei tarnybai (netiksliais duomenimis, 3200 žmonių); c) Lietuvos ssR nKVD milicijos darbuotojų (1100 žmonių). Be to, pažymėta, kad yra Vilniaus pėstininkų karo mokyklos 200 kursantų ir 100 žmonių, besimokiusių politiniuose kursuose Vilniuje. Įdomu pažymėti, kad, ne-paisant greitai besikeitusios karinės padėties, siūlyta suformuotą diviziją panau-doti Lietuvos teritorijos prieigose ir pačioje Lietuvoje19.

Kadangi lietuviškos divizijos formavimo klausimu iš L. Berijos, matyt, ne-sulaukta tvirtų garantijų, sovietiniai Lietuvos vadovai nutarė kreiptis ir į patį sta-liną. A. sniečkaus ir Lietuvos ssR Liaudies komisarų tarybos (LKT) pirmininko M. Gedvilo raštas stalinui datuotas 1941 m. rugsėjo 22 d. data. stalinui trumpai nurodyti kontingentai (šaltiniai), iš kurių būtų galima sudaryti lietuvišką diviziją.

18 a. sniečkaus ir m. gedvilo 1941 m. spalio 13 d. raštas l. Berijai, ten pat, b. 170, l. 11.19 lietuvos kp(b) Ck pirmojo sekretoriaus a. sniečkaus ir lietuvos ssr nkvd komisaro a. guzevičiaus 1941 m. rugsėjo 15 d. raštas sssr nkvd generaliniam komisarui, valstybės gynimo komiteto nariui l. Berijai, ten pat, l. 5–6.

Dr. Rimantas ZIZAS

�00�00

Kalbant apie lietuviško šaulių korpuso likučius, pažymėta, jog jų gausumas nėra žinomas, esą jie išblaškyti įvairiose sąjungos vietose. stalinui priminta, kad lietu-viškos divizijos suformavimui 1941 m. rugsėjo 1 d. pritarė VKP(b) cK sekretoriai Andrejevas ir ščerbakovas. „Galutiniam klausimo sprendimui Andrejevas „mus nukreipė pas drg. Beriją“, bet „dėl neaiškių mums priežasčių drg. Berija delsia spręsti šį klausimą“, – rašoma šiame laiške. A. sniečkus ir M. Gedvilas stalino prašė teigiamai spręsti „lietuviškos karinės dalies“ sudarymo klausimą20.

Tačiau neskubėjo ir pats stalinas: iš jo sovietiniai Lietuvos vadovai negavo jokių žinių, net nebuvo aišku, ar jų rašytas raštas (laiškas) pasiekė staliną. A. sniečkus 1941 m. rugsėjo 30 d. raštu vėl kreipėsi į VKP(b) cK sekretorių A. Andrejevą, aiškino jam, kad divizijos formavimo klausimą L. Berija uždelsė, kad buvo kreiptasi ir į „draugą staliną“, tačiau ir iš jo jokio atsakymo negauta. A. sniečkus prašė A. Andrejevo pagalbos paspartinti ant lietuviškos divizijos kūrimo klausimo sprendimą.

1941 m. spalio 13 d. sovietiniai Lietuvos vadovai jau minėtu laišku krei-pėsi į L. Beriją. Jam priekaištauta: „Jūs žadėjote išspręsti šį klausimą, bet iki šiol jis neišspręstas.“ Toliau sovietiniai Lietuvos vadovai L. Berijai aiškino, kad, neišsprendžiant lietuviškos divizijos formavimo klausimo, lieka neaiški padėtis Lietuvos ssR nKVD darbuotojų lageryje /Gorkyje – R. z./: esą padėtis jame kasdien blogėjanti. nieko neveikimas, darbuotojų /milicininkų – R. z./ pa-naudojimas ne pagal paskirtį gresiąs pasekmėmis, dalies jų demoralizavimusi. „Manome, kad mes turime teisę gauti vienokį ar kitokį atsakymą į mūsų iškeltą lietuviškos divizijos klausimą. Mes primygtinai prašome šį klausimą išspręsti teigiamai“21, – rašė L. Berijai sovietiniai Lietuvos vadovai.

sssR Valstybės gynimo komitetas 1941 m. lapkričio 13 d. priėmė nutarimą for-muoti Vidurinės Azijos, Kazachstano, Baškirijos, Kabardino–Balkarijos, Kalmukijos ir Čečėnijos–Ingušijos sąjunginių ir autonominių respublikų nacionalinius junginius22. o sovietinės vadovybės sprendimo lietuviško junginio steigimo klausimu vis nebuvo.

Kaip savo karo metų dienoraštyje rašė A. sniečkaus sekretorius R. šarmai-tis23, Lietuvos KP(b) cK darbuotojas, 1941 m. lapkričio 16 d. (sekmadienį) į

20 lietuvos kp(b) Ck pirmojo sekretoriaus a. sniečkaus ir lietuvos ssr lkt pirmininko m. gedvi-lo 1941 m. rugsėjo 22 d. raštas „draugui j. v. stalinui“, ten pat, l. 9.21 a. sniečkaus 1941 m. rugsėjo 30 d. raštas vkp(b) Ck sekretoriui a. andrejevui, ten pat, l. 10; a. sniečkaus ir m. gedvilo 1941 m. spalio 13 d. raštas l. Berijai, ten pat, l. 11.22 Н. А.Кирсанов, В боевом строю народов–братьев, с. 61.2� r. šarmaitis, sunkiais didžiojo tėvynės karo metais (1941–1944): dienoraštis (neskelbtas rankraštis), lya, f. 17635 (r. šarmaičio fondas), ap. 1, b. 12, l. 7–8.


301

viešbutį Kuibyševe (čia iš Maskvos artėjant vokiečiams evakavosi sovietinė vado-vybė) atvyko sssR Aukščiausiosios Tarybos kurjeris su rašteliu J. Paleckiui, kuriam liepta nedelsiant atvykti į K. Vorošilovo sekretoriatą. J. Paleckis ir A. sniečkus pas K. Vorošilovą nuvyko tuoj pat, R. šarmaičio iškviesti iš teatro, net nebaigę žiūrėti spek-taklio. K. Vorošilovas jiems pranešęs, kad lietuviškos divizijos formavimo klausimas išspręstas teigiamai. A. sniečkus ir A. Paleckis K. Vorošilovui apgailestavo, kad di-vizijos formavimo klausimas per ilgai vilkintas: dabar esą daug žmonių išsiskirstė, nKVD lageris Gorkyje paleistas, sunku būsią surinkti žmones ir kt.

J. Paleckis savo karo metų dienoraštyje 1941 m. lapkričio 16 d. įrašė: „Taigi divizija bus! Tai ilgai lauktas laimėjimas.“24

sovietinių Lietuvos vadovų atkaklios pastangos 1941 m. lapkritį susilaukė sėkmės, sutikimas formuoti lietuvišką diviziją pagaliau buvo gautas. Jų požiūriu, šio kūrimo klausimo sprendimą „vilkino“ L. Berija. ne tik L. Berijos, bet ir kitų aukščiausios sovietinės vadovybės pareigūnų jis vilkintas, matyt, dėl jau minėto politinio nepasitikėjimo lietuviais, – „senosios“ Lietuvos kariuomenės karinin-kais. Kita vertus, sovietinė vadovybė, matyt, visai pagrįstai abejojo, ar užteks žmonių lietuviškai divizijai suformuoti: sovietmečio spaudoje buvę liudijimų apie A. sniečkaus ir J. Paleckio sunkumus įrodyti stalinui, kad buvo pakanka-mai patikimų žmonių lietuviškai divizijai suformuoti25. Buvo ir įvairių kitų su tuo susijusių divizijos formavimo problemų ir sunkumų. Vienas iš jų – divizijos potencialus „žydiškumas“. Didelę daugumą pasitraukusių iš Lietuvos žmonių sudarė žydai, jie veržėsi į kovą ir su entuziazmu atsiliepė į divizijos formavimą.

Tačiau ne dėl kokių nors antisemitinių, o grynai dėl politinių motyvų sovietiniai Lie-tuvos vadovai norėjo, kad divizija būtų lietuviška, o ne žydiška. Tai matyti iš R. šarmaičio karo meto dienoraščio. Anot jo, jei lietuviško korpuso „liekanos“ bus „surastos“, jos labai „pagerins“ būsimos divizijos padėtį, antraip jos sudėtis būsianti „per daug žydiška“. Taigi lietuviško korpuso, apie kurio likimą sovietiniai Lietuvos vadovai beveik nieko nežinojo, reikėjo „ieškoti“ ne dėl karinių sumetinų – sėkmingo divizijos suformavimo, bet ir dėl politinių priežasčių – noro pagerinti nacionalinę divizijos sudėtį.

24 j. paleckis, pergalės saliutas, p. 17; lya, vienoje iš j. paleckio fonde saugomų bylų yra lapelis, jame rašoma: „drg. paleckiui, jūs esate skubiai kviečiamas į drg. vorošilovo sekretoriatą. sssr a/ukščiausiosios/ t/arybos/ atsakingas darbuotojas a. lebedevas, 1941 11 16“. prie šio dokumento j. paleckis 1967 m. balandžio 12 d., matyt, atiduodamas savo asmeninę medžiagą į archyvą, parašė pastabą: „šis raštelis reikšmingas, nes tuomet drg. vorošilovas iškvietė pasitarti dėl lietuviškos divi-zijos kadrų“, žr. lya, f. 17541 (j. paleckio fondas), ap. 1, b. 3, l. 58–59.klimentijus vorošilovas (1881–1969) – sssr valstybinis ir karinis veikėjas, sssr maršalas. nuo 1940 m. buvo sssr liaudies komisarų tarybos (lkt) pirmininko pavaduotojas ir 1941 m. birželio 30 d. sudaryto sssr valstybės gynimo komiteto pirmininkas, vėliau jo narys. 25 s. kancedikas, prisiminkite mus jaunus, tiesa, 1989, gegužės 9.

Dr. Rimantas ZIZAS

�02�02

Priesaika 16–ojoje LŠD 1942 m. pavasarį Gorkio srityje. Iš dešinės: V. Karvelis, K. Preik-šas, J. Vaišnoras, V. Vitkauskas, A. Sniečkus, M. Gedvilas, J. Macijauksas, F. Baltušis–Že-maitis, J. Paleckis. Priesaiką skaito M. Šumauskas.

Lietuviškos divizijos formavimas. Pasiekus principinį sutikimą formuoti lietuvišką diviziją, jos organizavimo reikalai į priekį judėjo lėtokai. R. šarmai-tis 1941 m. gruodžio 12 d. savo dienoraštyje rašė, kad divizijos reikalai vis dar „pirmykštėje stadijoje“. Vis dėlto sovietiniai Lietuvos vadovai intensyviai dirbo parengiamuosius divizijos formavimo darbus, rinko duomenis apie „kadrus“, iš kurių divizija turėjo būti formuojama ir kt.

1941 m. lapkričio pabaigoje apie žmones, galinčius sudaryti diviziją, buvo turimi tokie duomenys:

1. evakavęsi iš Lietuvos komunistai, komjaunuoliai, nepartiniai, gimę 1901–1923 m., – iš viso apie 4,5 tūkst. žmonių. 1941 m. rugsėjį, kai buvo vykdoma eva-kuotų iš Lietuvos gyventojų registracija, jie kompaktiškai gyveno Penzos, Gorkio, Jaroslavlio, Ivanovo, Kirovo, Kuibyševo, saratovo, Tambovo, Čeliabinsko ir kitose Rusijos srityse bei autonominėse respublikose. Tačiau artėjant žiemai, neturėdami šil-tų rūbų, ieškodami darbo ir dėl kitų priežasčių daugelis evakuotų Lietuvos gyventojų persikėlė į Vidurinės Azijos respublikas – Taškento, Alma–Atos, frunzės apylinkes. Žmonių migracija labai apsunkino jų apskaitos ir divizijos organizacinius darbus.

2. Lietuvos ssR nKVD darbuotojai – iš viso apie 1,5 tūkst. žmonių. 1941 m. rugsėjį jie buvo įvairiuose lageriuose (Gorkyje – 900, Riazanėje – 200, Kos-tromoje – 200 žmonių). Išformavus šiuos lagerius ir paleidus žmones, Gorkyje


�0�

liko apie 500 žmonių, kitų lagerių žmonės dar labiau išsisklaidė – dirbo miško darbus, išvyko į Vidurinę Aziją.

3. Buvusio 29–ojo teritorinio šaulių korpuso kariai. Buvo žinoma, kad po daugkartinių apsupimų ir kovų išliko 179–osios šaulių divizijos apie 800 karių, rugsėjo pabaigoje jie dirbo Kalinino apylinkėse. Apie lietuvius artileristus, karo išvakarėse išsiųstus į sssR „perginklavimui“, nieko nebuvo žinoma. Turimais duomenimis, 400 Vilniaus pėstininkų karo mokyklos kursantų buvo stalinske, kursuose „Vystrel“ – 72 buvusio lietuviškojo korpuso vadai, tobulinimosi kur-suose Maskvoje Raudonosios armijos generalinio štabo akademijoje – buvęs lietuviškojo korpuso vadas gen. ltn. V. Vitkauskas, gen. mjr. Čepas, gen. mjr. Vl. Karvelis. (Buvo nurodoma, kad šie lietuviai generolai, o taip pat 11–osios ar-mijos vadas gen. ltn. Morozovas, buvęs korpuso Ypatingojo skyriaus viršininkas plk. J. Bartašiūnas gali suteikti duomenų apie lietuvišką korpusą.)

Pažymėta, kad dalis evakavusių Lietuvos ssR gyventojų stojo savanoriais į Raudonąją armiją, taip pat ir į latvių diviziją, naikinamuosius būrius, kai kur (Rže-ve, Tambove) jie buvo mobilizuoti. Mobilizuoti buvo lietuviai, nuo seniai gyvenę sssR26. Taigi lietuviškos divizijos perspektyvos nebuvo aiškios ir džiuginančios.

sssR Valstybės Gynimo komitetas nutarimą formuoti lietuvišką diviziją pri-ėmė 1941 m. gruodžio 18 d.27 Ją formuoti įpareigoti Lietuvos KP(b) cK ir Lietuvos Liaudies komisarų taryba (LKT) bei Maskvos karinės apygardos Karo taryba. sssR Gynybos liaudies komisaro pavaduotojo e. ščadenkos gruodžio 19 d. pasirašyta di-rektyva Maskvos Karinės apygardos Karo tarybai, divizija turėjo būti pradėta for-muoti 1941 m. gruodžio 25 d. ir suformuota iki 1942 m. vasario 10 d., jos formavimo vieta – Gorkio sritis Gidrotorfo gyvenvietė, divizijoje turėjo būti 11 618 karių28.

Visuose 1941 m. pabaigos dokumentuose apie diviziją jos komplektavimo šaltiniai nurodyti tokia tvarka: 1) buvusio 29–ojo teritorinio šaulių korpuso ka-riai; 2) nKVD darbuotojai, milicininkai, komunistų partijos ir sovietų valdžios darbuotojai; 3) kiti evakavęsi Lietuvos ssR piliečiai. eilinių ir jaunesniųjų vadų bei viršininkų sudėtis visų pirma turėjo būti komplektuojama iš patikrintų parti-jai ir sovietų valdžiai ištikimų lietuvių tautybės piliečių.

26 lietuvos ssr aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininko j. paleckio, lkp(b) Ck sekretoriaus ka-drų reikalams n. gridino 1941 m. lapkričio 23 d. pažyma apie lietuviškosios karinės dalies kadrus, lya, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 31–32. iš esmės tokius pat duomenis (su kai kuriais patikslinimais) a. sniečkus 1941 m. gruodžio 13 d. rašte pateikė ir sssr gynybos liaudies komisaro pavaduotojui e. ščadenkai, jame nurodyta, kad evakuotųjų lietuvos piliečių, gimusių 1896–1923 m., yra 4764, ten pat, l. 33–34. 27 sssr valstybės gynimo komiteto 1941 m. gruodžio 18 d. nutarimas, lya, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 1.28 žr.: lietuvos liaudis didžiajame tėvynės kare, p. 43; lya, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 12–15; ten pat, f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 45.

Dr. Rimantas ZIZAS

�04�04

Pagaliau užvirė divizijos formavimo darbas. Kartu su Raudonosios armijos atsto-vais iš Kuibyševo į karo apygardas išvyko LKP(b) cK ir Lietuvos ssR LKT atstovai: M. šumauskas ir s. filipavičius – į Maskvos, e. Bilevičius – į Vidurinės Azijos, J. Pa-leckis – į Pavolgio, n. Gridinas – į uralo, M. Kučinskas – į Pietų uralo apygardas29. R. šarmaičio tvirtinimu, 1941 m. gruodžio 18–29 d. iš Maskvos „į visas puses“ lėktuvais ir traukiniais išvyko apie 20 žmonių ieškoti išblaškytų „kadrų“ divizijai. Matyt, jis turėjo galvoje paskirtus LKP(b) cK ir Lietuvos ssR vyriausybės įgaliotinius srityse.

Anot R. šarmaičio, iš karto kilo daug neaiškumų, nesklandumų ir nesusi-pratimų: kai kur į diviziją ėmė tik lietuvius iš Lietuvos, o nepriėmė žydų, kitur – tik tarnavusius kariuomenėje, ne jaunesnius kaip 20 m. amžiaus. „Į visas pu-ses“ skriejo telegramos, buvo taisomos klaidos, buvusio lietuviško korpuso karių ieškota darbo batalionuose ir atsarginiuose daliniuose.

Matyt, dėl kilusių neaiškumų LKP(b) cK parengė instrukciją, kurios pasta-boje nurodoma, kad į diviziją šaukiami visi Lietuvos ssR gyventojai – lietuviai, žydai, rusai, kitų tautybių gyventojai, mokantys lietuvių kalbą; lietuviai, gyveną sssR; ir tik itin retai asmenys, karo išvakarėse komandiruoti darbui į Lietuvą. Į di-viziją galėjo būti imamos savanorės moterys, turinčios medicininį išsilavinimą30.

Greitai paaiškėjo, kad iki nustatyto laiko divizija nebus suformuota. 1942 m.

29 ten pat, l. 29.�0 instrukcija lkp(b) Ck ir lietuvos ssr įgaliotiniams srityse dėl lietuviškos divizijos formavimo, ten pat, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 39–40.

16 LŠD vadas F. Baltušis–Žemaitis stebi divizijos dalinių paradą: žygiuoja prieštankininkų būrys, 1942 m. pavasaris, Balachna (Gorkio sr.).


�05

sausio 10 d. R. šarmaitis savo dienoraštyje pažymėjo: „sniečkus nervingas“31.Kad ir trūko žmonių, vis dėlto į lietuvišką diviziją nebuvo šaukiami 1941

m. tremtiniai iš Lietuvos, išbuožinti ir priešiškai tarybų valdžiai nusiteikę lietu-viai, seniai gyvenę sssR (apie tai turėjo būti sprendžiama iš nKVD bylų).

LKP(b) cK sekretorius, LKP(b) cK įgaliotinis divizijoje K. Preikšas 1942 m. sausio 18 d. laiške A. sniečkui rašė, jog naujienos „kol kas nekokios“, į for-muojamą diviziją buvo atvykę 1470 žmonių, tarp jų nKVD pareigūnų ir milici-ninkų buvo 1076, buvusio korpuso karių tik 446. Taigi enkavedistai ir milicinin-kai į diviziją rinkosi sparčiausiai, bet ir jie dar toli gražu buvo ne visi: K. Preikšo nuomone, mažų mažiausiai dar 500 „kažkur turėjo būti“.

sovietinių Lietuvos vadovų įsitikinimu, atvykusieji iš buvusio 29–ojo korpuso sudarė tik mažą dalį būsimojo korpuso karių. Daugiausia korpuso karių buvo atvykę iš Vologdos srities. K. Preikšo pastebėjimu, jie buvo „baisiai išvarginti žmonės“: vie-noje atvykusių grupių buvo 45 žmonės, 25 iš jų buvo taip suvargę, kad „ant kojų blo-gai stovėjo“, juos teko paguldyti į ligoninę. Atvykusių karių nuotaika buvusi „gana bloga“, anot jo, jie buvo, „matyt, priešų gerai apdirbti“. K. Preikšas kaltino ne rūsčią sovietinio užnugario realybę, sunkų, žmones fiziškai nualinusį darbą ir sunkias gyve-nimo sąlygas, o įžvelgė kažkokių tarybų valdžios priešų veiklą32.

Mobilizuoti iš darbo batalionų ir komandų, išsekinti fiziškai ir palaužti dvasiškai buvę Lietuvos kariuomenės kariai įtariai, su nepasitikėjimu, nerimu ir baime žvelgė į savo tarnybos perspektyvą formuojamoje divizijoje. „Ką čia dabar su mumis darys? Ar negresia mums kas nors?“, – apie Lietuvos kariuo-menės karininkų nuotaikas rašė R. šarmaitis ir taip pat stebėjosi: „nejaugi žmonės vis dar taip nejaukiai jaučiasi?“ R. šarmaitis apie plk. A. šurkų (vėliau divizijos 249 šP vadą) atsiliepė kaip apie malonų ir visų pulke mylimą kari-ninką, tačiau jį neva nustebinę „tik vienas dalykas“: esą pulkininkas nežinojo, kad su Vokietija kariauja ir Amerika, jis buvo nusiminęs, kad nėra galimybių pasiųsti į Lietuvą laiško33.

Lėta ir sunki 16 LšD formavimo eiga atsispindi įvairaus pobūdžio doku-mentuose. e. ščadenka 1942 m. sausio 29 d. rašte kai kurių karinių apygardų viršininkams nurodė, kad, nepaisant savo sausio 16 d. rašto apie netinkamą žmo-nių atrinkimą į lietuvių ir estų divizijas, ir toliau lūžio nėra. Jis dar kartą įsakė nedelsiant imtis energingų priemonių, kad visi karinei tarnybai tinkami vyrai

31 r. šarmaičio dienoraštis, ten pat, f. 17 635, ap. 1, b. 12, l. 11.�2 k. preikšo 1942 m. sausio 18 , kovo 1 d. laiškai a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 2, 5–6.�� r. šarmaičio dienoraštis, ten pat, f. 17635, ap.1, b. 12, l. 28.

Dr. Rimantas ZIZAS

306306

– Lietuvos ir estijos ssR piliečiai iki 45 m. amžiaus – būtų pašaukti į šias naci-onalines divizijas34.

LKP(b) cK ir sovietinės Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Kirovo srityje ch. Aizenas A. sniečkui 1942 m. vasario 24 d. rašė apie šios srities karinių komisariatų nepaslankumą ir priešiškumą evakuotų žmonių iš Lietuvos mobilizavimui į diviziją: beveik visuose srities rajonuose žmones teko „jėga“ išreikalauti, trukdė ir srities par-tijos atstovai. Iš viso iš Kirovo srities iki 1942 m. vasario 20 d. į 16 LšD pašaukta 360 žmonių: 160 lietuvių, 163 žydų, 37 rusai. Iš jų dėl moralinių politinių motyvų nuo mobilizacijos atleisti 4 žmonės, dėl sveikatos problemų – 20 žmonių35.

Iš 16 LšD formavimo dokumentų matyti, kad 1942 m. sausio 9 d. divizijoje buvo 499, sausio 14 d. – 1372, sausio 29 d. – 2309 žmonės. Įdomu pažymėti, kad absoliuti jų dauguma nurodyti kaip lietuviai36, taigi žydų stojimas į diviziją iš pradžių arba buvo pristabdomas, arba žydai užrašomi lietuviais. Pirmiausiai buvo suformuota po 2 156–ojo ir 167–ojo šaulių pulkų kuopas, 224–ojo artilerijos pulko 1 baterija.

numatyti divizijos formavimo terminai sužlugo. Lietuvos KP(b) cK biuro 1942 m. vasario 17 d. posėdyje (jame dalyvavo 16 LšD vadas gen. mjr. f. Žemaitis) buvo konstatuota, kad divizijoje tėra apie 5 tūkst. karių, daug žmonių dar neišaiš-kinta ir nemobilizuota. LKP(b) cK biuro duomenimis, į diviziją neva nepašaukti apie 3 tūkst. buvusio 29–ojo teritorinio šaulių korpuso karių, kurie tarnauja įvairiuose Raudonosios armijos inžineriniuose, pionierių, statybos batalionuose, nKVD darbo kolonose ir kitur (vargu ar tai buvo tiesa), pažymėta, kad divizijai trūko daug įvai-rių specialybių karių. LKP(b) cK nutarė prašyti e. ščadenkos „rusų karinių dalių“ divizijai skirti 3 tūkst. apmokytų karių, 100 viduriniosios grandies vadų iš iki kovo 10–15 d., aprūpinti diviziją ginkluote, transportu, padėti surasti ir mobilizuoti 29–ojo korpuso karius, Lietuvos gyventojus, dirbusius sssR nKVD sistemoje ir kt. 37

Kalbant apie realią padėtį, divizija pirmiausia formuota iš Lietuvos piliečių (lietuvių ir žydų), pasitraukusių karo pradžioje į sssR. Politiniu moraliniu aspek-tu divizijos branduolį sudarė nKVD, milicijos, kompartijos ir sovietų valdžios evakavęsi aktyvistai. Trūkstant Lietuvos gyventojų, svarbiu divizijos komplek-tavimo šaltiniu buvo kariai iš kitų Raudonosios armijos dalinių ir mobilizuotų

�4 e. ščadenkos 1942 m. sausio 29 d. raštas leningrado, šiaurės vakarų, tolimųjų rytų, užbaikalės karinių apygardų viršininkams, lCva, f. r–754, ap. 13, b. 2, l. 2–4.�5 lietuvos kp(b) Ck ir lietuvos ssr vyriausybės įgaliotinio kirovo srityje Ch. aizeno 1942 m. vasa-rio 24 d.ataskaita a. sniečkui apie siuntimą žmonių į 16 lšd, lya, f. 1771, ap. 5, b. 117, l. 1. 36 16 lšd formavimo dokumentai, sssr gynybos ministerijos Centrinis archyvas, f. 1079, ap. 1, b. 4, l. 3, 4, 10.�7 lietuvos kp(b) Ck biuro 1942 m. vasario 17 d. nutarimas „apie 16 lšd formavimo eigą“, lya, f. 3377, ap. 58, b. 836, l. 15–16.


�07

sssR piliečių, nieko bendra su Lietuva neturėjusių. Buvusio 29–ojo lietuviško teritorinio šaulių korpuso kariai sudarė nežymią

divizijos karių dalį, dar menkesnę jos karių dalį sudarė buvusios Lietuvos ka-riuomenės kariai. Taigi ir Raudonosios armijos lietuviškos divizijos sąsajos su Lietuvos kariuomene buvo tokios pat menkos.

16 LšD vadu paskirtas senas kadrinis Raudonosios armijos karininkas, gen. mjr. f. Žemaitis (dėl jo paskyrimo buvo delsiama)38, divizijos vado pavaduotoju – gen. mjr. V. Karvelis, komisaru – pulko komisaras J. Macijauskas, politinio skyriaus viršininku – M. šumauskas, štabo viršininku – pplk. V. Motieka, vėliau – plk. V. Kiršinas, artilerijos viršininku – plk. J. Žiburkus.

156–ojo šP vadu paskirtas mjr. s. staškevičius (Raudonosios armijos karininkas lietuvis), 167–ojo šP vadu sssR didvyris kpt. L. Buberis, vėliau – plk. A. urbšas, pplk. V. Motieka (nuo 1942 m. gegužės 1 d.), 249–ojo šP vadu – plk. A. šurkus, 224–ojo AP vadu – mjr. V. Pioravičius (nuo 1942 m. gegužės 16 d. – mjr. P. Petronis39).

sovietinė karinė vadovybė lietuvišką diviziją, nors ji dar nebuvo galutinai sukomplektuota, 1942 m. gegužės mėnesį planavo pasiųsti į frontą. Gegužės 1 d. jos kariai prisaikdinti. K. Preikšas 1942 m. gegužės 9 d. laiške A. sniečkui rašė kad gautas įsakymas divizijoje įvesti kovinę parengtį, per keletą dienų užbaigti jos komplektavimą, pašalinti visus trūkumus. Jo žodžiais, „į naują vietą“ divizi-jai teks keltis apie gegužės 20 d.40

Apie išvykimą į frontą bylotų ir divizijos vadovybės 1942 m. gegužės 20 d. iškilmingas, su dideliu patosu parengtas raportas sovietiniams Lietuvos vado-vams A. sniečkui, J. Paleckiui, M. Gedvilui. Jame tvirtinta, kad divizija visiš-kai suformuota, puikiai apginkluota ir aprūpinta, visiškai įvaldžiusi gautą karinę techniką ir pasiruošusi šiuolaikinėms sudėtingoms kautynėms, kad ji trokšta kuo greičiau įsijungti į „generalinį mūšį“ su „niekingais“ lietuvių tautos ir kitų sovie-

38 1941 m. gruodžio pabaigoje laikinu divizijos vadu paskirtas plk. Česnakovas, F. žemaitis divizijos vado pareigas taip pat laikinai ėjo, matyt, nuo 1942 m. sausio mėn. tačiau jį oficialiai paskirti divizijos vadu buvo delsiama. k. preikšas 1942 m. kovo 28 d. laiške a. sniečkui rašė, kad F. žemaičio paskyri-mo klausimas „vis tęsiamas”, divizijos vadu jis nepatvirtinamas. anot k. preišo, susidaro įspūdis, kad dėl jo paskyrimo „ten viršuj“ (t. y. aukščiausioje sovietinėje politinėje ir karinėje vadovybėje – r. Z.) abejojama. k. preikšas patarė a. sniečkui daryti viską, kad F. žemaičiui būtų suteiktas generolo ma-joro karinis laipsnis, nes esą bus nenormalu, jei jau paskirtas jo pavaduotojas (gen. mjr. v. karvelis) bus generolas, o divizijos vadas be (tokio) laipsnio, žr.: lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 13. taigi, galbūt, F. žemaitį paskirti divizijos vadu delsta dėl generolo laipsnio suteikimo jam procedūros, tačiau, matyt, svarstytos ir kitos divizijos vado kandidatūros, visų pirma buvusio 29–ojo teritorinio (lietuviškojo) korpuso vado gen. ltn. v. vitkausko kandidatūra.�9 j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, p. 46.40 k. preikšo 1942 m. gegužės 9 d. laiškas a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 36–37.

Dr. Rimantas ZIZAS

308308

tų sąjungos tautų pavergėjais. sutelkusi savo gretose geriausius lietuvių tautos atstovus, divizija yra pasirengusi įvykdyti bet kokią užduotį. Lietuvos sovietinė vadovybė informuota, kad kreiptasi į sssR Gynybos liaudies komisaro pava-duotoją e. ščadenką ir Maskvos Karinės apygardos Karo Tarybą, kad jie tarpi-ninkautų diviziją kuo greičiau pasiunčiant į frontą41.

Raudonosios armijos Aprūpinimo komiteto pirmininko A. Mikojano 1942 m. balandžio 14 d. įsakymu divizijai išimties tvarka pagerintas maitinimas (pagal sssR Gynybos Liaudies komisariato (GLK) įsakymo nr. 312 normą nr. 2). A. sniečkus ir M. Gedvilas 1942 m. gegužės 22 d. jam rašė, kad buvo manoma, jog divizija gegužės pabaigoje pajudės į frontą, tačiau „turbūt ji pasiliks vietoje dar kurį laiką iki liepos mėnesio“. A. sniečkus ir M. Gedvilas prašė A. Mikojano nepabloginti divizijos maitinimo normos (nepervesti į normą nr. 3), nes tai esą būtų netikslinga prieš išvykimą į frontą42.

Taigi nėra aišku, kokios priežastys ir aplinkybės lėmė, kad lietuviškoji di-vizija 1942 m. gegužę nebuvo pasiųsta į frontą, ten ji nepasiųsta ir liepos mėnesį (fronte ji atsidūrė tik 1943 m. vasario antroje pusėje).

svarstant klausimą, kodėl sovietinė karinė vadovybė neskubėjo lietuviškos divizijos pasiųsti į frontą, įdomūs yra duomenys ir faktai, paminėti K. Preikšo 1942 m. gegužės 26 d. laiške A. sniečkui. Jis rašė, kad gegužės 25 d. į diviziją jos apžiū-rai buvo atvykęs Maskvos Karinės apygardos viršininkas Artemjevas. Per pasikal-bėjimą Artemjevas iškėlė „divizijos išplėtimo“ – korpuso organizavimo klausimą. K. Preikšas atsakęs, jog vargu ar dabar iš lietuvių būtų galima sudaryti korpusą, tai esą bus galima padaryti (išvaduotoje) Lietuvoje. Artemjevas kalbėjo, kad korpusą būtų galima sudaryti iš latvių ir rusų, tačiau šią mintį K. Preikšas vertino skeptiškai. Jie kalbėjo ir apie dar vieną variantą: Kalinino fronte veikia buvusio lietuviškojo korpuso 179–oji šaulių divizija. nors joje lietuvių ir nėra, „savo pagrindu“ ji esanti iš Lietuvos. sujungus 16–ąją ir 179–ąją šaulių divizijas, „šį tą sukrapščius atsargos batalione“, anot K. Preikšo, gal ir būtų galima sudaryti, „taip sakant, lietuvišką korpusą“. Artemjevas tai palankiai priėmė43.

sunku daryti kokius nors platesnius apibendrinimus iš šių faktų. Kaip ten

41 lya, f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 1–2.42 a. sniečkaus ir m. gedvilo 1942 m. gegužės 22 d. raštas sssr lkt biuro nariui a. mikojanui, lCva, f. r–754, ap. 13, b. 2, l.5.4� k. preikšo 1942 m. gegužės 26 d. laiškas a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 61–63. savotiškai įdomias mintis k. preikšas savo laiške dėstė bendro lietuvių ir latvių korpuso sudarymo klausimu: jis buvo prieš tokio korpuso sudarymą, nes latviai esą „žiūri į mus iš viršaus“. jo nuomone, geriau jau pa-silikti su viena divizija, negu turėti korpusą su latviais, ten pat, l. 63. tai rodo, kad sovietiniai lietuvos veikėjai maskvoje bijojo žymiai įtakingesnių latvių kolegų konkurencijos.


�09

bebūtų, lietuviškoji divizija buvo komplektuojama toliau. 1942 m. gegužės pa-baigoje Balachnoje pradėtas formuoti 2–asis atskirasis šaulių batalionas. 1942 m. liepos pradžioje divizijoje iš viso buvo 12942 žmonės (1123 vyresniosios ir viduriniosios grandies vadai, 2145 jaunesnieji vadai, 9674 eiliniai kariai).

sssR Liaudies gynybos komisaro pavaduotojo e. ščadenkos 1942 m. rug-pjūčio 7 d. direktyva nr. 14556 divizijos sudėtyje palikti 10 374 kariai, kiti per-kelti į 2–ąjį atsargos šaulių batalioną ir į kitus Raudonosios armijos junginius.

Apibendrinamieji duomenys apie 16 LšD organizacinę struktūrą, jos svar-biausių sudėtinių dalių – šaulių pulkų (šP) ir artilerijos pulko (AP) – formavimo eigą, vadovaujančio personalo (karininkų, politinių vadovų, karinių viršinin-kų) skaičių, nacionalinę sudėtį, ginkluotę pateikti lentelėse nr. 1–5. Iš lentelės nr. 1 matyti, kad jau 1942 m. kovo–balandžio mėnesiais karinei tarnybai tinkan-čių, evakuotų ir kitaip su Lietuva susijusių žmonių „resursai“ baigėsi, nuo tol di-vizija buvo baigiama komplektuoti kariais iš kitų Raudonosios armijos dalinių.

Iš lentelėse pateikiamų duomenų matyti, kokią didelę lietuviškosios divizijos karių dalį sudarė žydai, ypač tarp eilinių karių dalį, daugiau kaip 40 proc. Taigi na-cionaliniu aspektu diviziją tik sąlygiškai galima vadinti „lietuviška“. 16 LšD vadinta (ir tokia ji buvo iš tikrųjų) „pačia žydiškiausia“ Raudonosios armijos divizija.

Reikia pastebėti, kad sovietiniai duomenys apie divizijos nacionalinę sudėtį buvo formalūs, juos reikia vertinti kritiškai, atsargiai. Joje buvo nemažai karių, ypač karininkų, kurie pagal savo asmens dokumentus buvo lietuviai, tačiau Lie-tuvoje nebuvo buvę, lietuviškai nemokėjo, buvo nutautėję, jų tarnyba lietuviško-joje divizijoje kėlė nemažų sunkumų44.

44 k. preikšo 1942 m. liepos 9 d. laiškas a. sniečkui, ten pat, ap. 5, b. 46, l. 90.

Dr. Rimantas ZIZAS

310310

Lentelė N. 1.

16 LšD komplektavimo eiga ir jos karių nacionalinė sudėtis 1942 m. vasario – balandžio mėn.

Data Lietuvių Žydų Rusų Kitų tautybių Iš viso

1942 02 09 02 13 02 19 02 24 03 09 03 15 03 20 03 25 03 30 04 05 04 10 04 20

228223312 5652 7933 4753 5883 6853 7413 7993 7523 8303923

66011881 5961 8502 0782 2102 300234823832 4522 5102 556

545 572622 660 712 751 770 785 794 7968121436

71 8769 788699106108109110113214

355841784852538163516648686169827085711072658129

Lentelė sudaryta remiantis sssR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap. 1, b. 4, l. 14–41.

Lentelė Nr. 2.

Karių skaičius 16 LšD šaulių ir artilerijos pulkuose 1942 m. vasario – balandžio mėn.

Data 156 ŠP 167 ŠP 249 ŠP 224 AP1942 02 09 02 13 02 19 02 24 03 04 03 09 03 15 03 20 03 25 03 30 04 05 04 10 04 15

1 3011413 1 582 1 58416611698 1 741 1 750 1 750 1 751 1 749 1 744 1 742

870112911181126 1 178 1 653 1 609 1 578 1 509 1 5901643 1 675 1 728

971124861 037 810 80613831 5411 5071 5861 5611 5501 536

387 450438 425 578 587 584 651 706 709 704 705 735

Lentelė sudaryta remiantis sssR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap.1, b. 4, l. 14–38.


311

Lentelė Nr. 3.16 LšD organizacinė struktūra ir jos dalių ir dalinių sukomplektavimas

1942 m. balandžio 10 d. duomenimis

Pavadinimas Etatai Buvo karių

Divizijos štabas156 šP167 šP249 šP224 AP78 tiekimo automobilių kuopa39 ryšių batalionas148 štabo (zenitinė) baterija18 motorizuota žvalgų kuopa181 minosvaidžių batalionas282 prieštankinis batalionas93 pionierių batalionas80 medicinos sanitarijos batalionas23 priešcheminės gynybos kuopa62 karo lauko kepykla965 Veterinarijos ligoninėKarantinas (neišskirstyti kariai)

198 (178)

138 (93)185 (178)68 (62)121 (112)213 (200)151 (241)241 (228) 113 (103)58 (54)102 (96)12 (11)

182

193176 651042021131671042826 7166

Lentelė sudaryta remiantis sssR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap. 1, b. 4, l. 56.

Lentelė Nr. 4.

16 LšD įvairios grandies vadų, politinių vadovų, viršininkų ir eilinių nacionalinė sudėtis (1942 m. balandžio 15 d. duomenimis)

Karių kategorijos Lietuviai Rusai Žydai Kitų tautybiųVyriausieji vadaiVyriausieji politiniai vadovaiVyriausieji viršininkai

Vyresnieji vadaiVyresnieji politiniai vadovaiVyresnieji viršininkaiViduriniosios grandies vadai Politiniai vadovai ViršininkaiJaunesnieji vadaieiliniaiIš viso

211

2819 27 186 109 51 73227133869

–––1111 472444 95603826

–––112231 35 179323072507

–––42 512–23662114


Dr. Rimantas ZIZAS

312312

Lentelė Nr. 5

16 LšD ginkluotė (1942 m. balandžio 20 d. duomenimis)

Eil. Nr. Ginklų rūšys Skaičius

1.2.3.4.5.6.7.8.9.

10.11.12.13.14.

šautuvai ir karabinaiAutomatiniai ir snaiperių šautuvai

Pistoletai ir revolveriaiPistoletai kulkosvaidžiai PPš

Rankiniai kulkosvaidžiaisunkieji kulkosvaidžiaiPrieštankiniai šautuvaisignaliniai pistoletai

Minosvaidžiai 50 mmMinosvaidžiai 82 mmMinosvaidžiai 120 mm

Pabūklai 45 mmPabūklai 76 mm

Haubicos 122 mm

9 94080

4058

1015

281150767618303412


nuo 1942 m. kovo 13 d. 16 LšD dislokavosi Gorkio srityje: divizijos vado-vybė ir specialiosios dalys – Balachnoje, šaulių pulkai – Pravdinsko, Gorodeco, Gidrotorfo gyvenvietėse.

1942 m. rugpjūčio 15 d. divizija perdislokuota į Tulos sritį, Jasnaja Poliana, spalio 20 d. – į patį Tulos miestą, gruodžio 27 d. – į Černės miestelio sukmanovo kaimo apy-linkes (čia divizija įjungta į Briansko fronto kariuomenės operatyvinės grupės sudėtį).

1943 m. sausio 19 d. divizija įjungta į 2–osios tankų brigados sudėtį ir perkel-ta į Glebovo kaimo Polevyje Lokotcy (10 km. į šiaurę nuo Rossošnoje) apylinkes.

1943 m. vasario 14 d. 16 LšD išskirta iš 2–osios tankų armijos sudėties ir perkelta į Briansko fronto vado rezervą. Vasario 17 d. divizija gavo įsakymą įsijungti į 48–osios armijos sudėtį 45.

1943 m. vasarį divizija buvo gavusi įsakymą vykti į Kalinino frontą ir net buvo visiškai tam pasirengusi – sutalpinta vagonuose. Tačiau netikėtai buvo gau-

45 j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, p.60; 16 lšd vadovybės 1943 m. balandžio 16 d raportas 48–osios armijos štabo karinės parengties skyriaus viršininkui, lya, f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 45–46.


313

tas įsakymas išvykti į Briansko frontą, į generolo P. Romanenkos vadovaujamą šio fronto kariuomenės 48–ąją armiją46.

Taigi ilgą laiką formuota 16 LšD buvo laikoma rezerve, kilnota iš armijos į armiją, jos neskubėta mesti į mūšius. Kodėl? Turint galvoje K. Preikšo išdėsty-tus faktus, galbūt kariniais ir politiniais sumetimais puoselėti planai suformuoti dar didesnį lietuvišką junginį – korpusą. Tačiau galima kelti ir visai kitokio pobū-džio klausimą – galbūt daug kartų diviziją tikrinusios komisijos matė jos kovinės parengties nemažų trūkumų ir spragų, kita vertus, atsižvelgiant į divizijos nacio-nalinę sudėtį, karių politines ir moralines nuotaikas, ja ne visiškai pasitikėta.

R. šarmaitis savo dienoraštyje 1942 m. spalio pabaigoje pažymėjo, kad iš Mas-kvos atvažiavę tikrintojai generolai divizijos pasirengimą vertino „visiškai gerai“, o vienas iš jų netgi pasakęs, kad jis dar nematęs taip gerai pasiruošusios divizijos. Tačiau R. šarmaitis pažymėjo ir „kontrrevoliucines nuotaikas“ divizijoje: vienas ser-žantas esą ruošęsis sušaudyti savo vadus ir pabėgti pas vokiečius, kitas karys mėgi-nęs kompromituoti komjaunuolius, pasitaikę ir dezertyrų. Jis pateikė įdomų faktą: pasirodžius vokiečių lėktuvams, kažkas šaudė raketomis, esą dar neaišku, ar tai daro lietuviškosios divizijos kariai, ar vokiečių agentai iš vietinių gyventojų47.

Vargu ar realiai galima kalbėti apie gerą 16 LšD karinį pasirengimą. J. Dobrovolskas apie jį pateikia prieštaringus apibendrinamus duomenis: šaudymų pratimai, taktikos užsiėmimai ir pratybos parodė, kad divizijos karių absoliuti dauguma buvo gerai pasiruošusi mūšiams, tačiau nurodo, kad 1942 m. pabaigoje divizijoje buvo (tik ) 1458 kariai, kurie buvo dalyvavę kovose fronte, 36 proc. karių (eilinių – 42,8 proc.) buvo apskritai netarnavę kariuomenėje, 86,3 proc. karių, prieš siunčiant juos į frontą, reikėjo specialiai parengti48.

Apie vieną divizijos karinės parengties patikrinimą, kurį 1942 m. gegu-žės 25 d. vykdė minėtasis Maskvos Karinės apygardos viršininkas Artemjevas, laiške A. sniečkui rašė K. Preikšas. Jis pažymėjo, kad divizijoje rasta nemažai trūkumų: geriau įvertinti tik jos karių gynybos pratimai, puolimas įvertintas „ne-kaip“ (šį žodį K. Preikšas pavartojo keletą kartų): kariai blogai atliko perbėgimų pratimus, nemokėjo prisitaikyti prie vietovės (maskuotis?), „nekaip“ mokėjo šliaužti, pulti kautynių rikiuote, „nekaip“ mėtė granatas į taikinius, „nekaip“ pa-sirodė surengtame parade. Jo manymu, divizijos dalys pasirodė blogiau, negu iš tikrųjų sugeba49.

46 lya, f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 272.47 r. šarmaičio dienoraštis, ten pat, f. 17635, ap. 1, b. 12, l. 28.48 j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, p. 50, 59.49 k. preikšo 1942 m. gegužės 26 d. laiškas a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 59–60.

Dr. Rimantas ZIZAS

314314

nors iki 1943 m. vasario (kai divizija stojo į pirmąjį mūšį) padėtis page-rėjo, buvo stengiamasi pašalinti išaiškintus trūkumus, vis dėlto divizijos karių karinis profesionalus parengimas dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių išliko menkas. Iš pradžių apmokomiems kariams trūko avalynės, todėl apie 800 karių buvo apmokomi kareivinėse50, vėliau praktinių pratybų su ginklais ir kt.

Karinė parengtis, be abejo, buvo svarbiausias, esminis dalykas, nulėmęs di-vizijos karinės veiklos rezultatus, tačiau ne mažiau svarbūs buvo politiniai, mo-raliniai, psichologiniai, o atsižvelgiant į tai, kad divizija buvo daugiatautė, – ir tautinių santykių klausimai. Visa tai lėmė divizijos karių nuotaikas ir būseną.

Pasitraukusių į sovietų sąjungą ir patekusių į diviziją lietuvių ir žydų santykiai nebuvo blogi, tačiau archyvinėje medžiagoje galima rasti užfiksuotų atskirų lietuvių antisemitizmo faktų: „sistemingai šmeižė žydus“, „skatino nacionalinę neapykantą žydams“ ir pan. Žydai „šmeiždavo“ Lietuvos ssR vyriausybę, pareikšdavo apie nenorą tarnauti lietuviškoje divizijoje, jiems esą geresni lentų daliniai ir kt.51

sovietmečiu divizijos stiprybės šaltiniai, ją vieniję ir konsolidavę veiksniai buvo įvardijami jos karių priklausymas partijai (prieš išvykstant į frontą kas tre-čias karys buvo komunistas ar komjaunuolis), socialinė sudėtis (daugiau kaip pusė divizijos karių buvo darbininkų klasės atstovai), net ir divizijos daugiatautiškumas

50 lietuvos kp(b) Ck biuro 1942 m. vasario 17 d. nutarimas „apie 16 lšd formavimo eigą“, ten pat, f. 3377, ap. 58, b. 836, l. 16.51 ten pat, f. 1771, ap. 6, b. 91, l. 7–8; ap. 5, b. 55, l. 37.

16 LŠD išvyksta į frontą, 1942 m. rugpjūtis.


315

(joje buvo daugiau kaip 30 tautybių karių)52. Pabrėžiama karių ištikimybė komu-nistų partijai ir jos deklaruojamiems kovos idealams, „tarybinis patriotizmas“, in-ternacionalizmas, „tautų draugystė“, neapykanta priešui ir kt. Iš tikrųjų kai kurie šie veiksniai buvo mažareikšmiai, prieštaringi savo poveikiu ar net lėmė divizijos, kaip kovinio vieneto, politinį ir moralinį silpnumą, pažeidžiamumą, nestabilumą, politinį tarpusavio ir sovietinės vadovybės nepasitikėjimą ir kt.

Divizijos karių politinei moralinei būsenai, ypač antisovietinėms nuotaikoms, stebėti ir kontroliuoti sukurtas plačiai išsišakojęs, didelius įgaliojimus turėjęs po-litinis ir represinis aparatas. Divizijoje veikė Ypatingasis skyrius (viršininkas plk. J. Bartašiūnas), Karo tribunolas ( pirmininkas K. stasiulis, karinis prokuroras M. Mickevičius), vėliau, 1943 m., divizijoje įsteigtas „smeršo“ kontržvalgybos sky-rius (viršininkas pplk. J. Čebelis). „smeršas“ kiekviename dalinyje turėjo savo įgaliotinius – etatinius karininkus, apsaugos būrį53. (Divizijos Ypatingasis skyrius apie jos karius surinko gausią kompromituojamo pobūdžio medžiagą, kurios deta-lesnė analizė galėtų būti atskiro specialaus tyrimo objektas.)

16 LšD sudarė į sovietų sąjungą evakavęsi Lietuvos gyventojai (jų buvo dauguma) ir pačios sovietų sąjungos gyventojai. nekalbant apie ne savo noru (prievarta) į sovietų sąjungą evakuotus ir į diviziją mobilizuotus žmones, šias abi žmonių kategorijas stipriau ar silpniau vienijo simpatijos sovietų sąjungai, sovietų valdžiai, komunizmo idėjoms, ryžtas kovoti su okupantais vokiečiais. Gen. ltn. V. Vitkauskas ragino sovietinės Lietuvos vadovus pasitikėti pasitrauku-siais 29–ojo teritorinio korpuso kariais, nes, anot jo, „kas buvo priešingas Tary-bų Lietuvai ar norėjo išsaugoti savo kailį, turėjo progų pasišalinti ir pasišalino“54. Vis dėlto šios dvi divizijos žmonių kategorijos buvo subrendusios skirtingomis istorinėmis sąlygomis, skirtingo identiteto. Pasitraukę Lietuvos gyventojai so-vietų sąjungoje vis dėlto buvo svetimšaliai, kurių daugumai buvo nelengva pri-sitaikyti prie sunkios sovietinės karo metų tikrovės.

Galima konstatuoti gana dažną ir būdingą politinį reiškinį: daugelio pasi-traukusių Lietuvos žmonių (lietuvių ir žydų), net ir komunistų, buvusių sovietų valdžios Lietuvoje 1940–1941 m. aktyvistų, nKVD pareigūnų pasaulėžiūroje įvyko lūžis. Iš arti pažinę sovietų sąjungos konkrečias gyvenimo realijas, jie nusivylė šia šalimi, sovietine santvarka ir išpažintomis komunistinėmis idėjomis,

52 j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, p. 49, 50, 54.5� k. varašinskas, lietuvos kariuomenės katastrofa, politika: visuomenės ir politikos žurnalas, 1990, nr. 4, p. 21.54 gen. ltn. v. vitkausko 1941 m. lapkričio 19 d. laiškas lietuvos kp(b) Centro komitetui ir lietuvos ssr liaudies komisarų tarybai, lya, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 106.

Dr. Rimantas ZIZAS

316316

gailėjosi pasitraukę į sovietų sąjungą, nenorėjo kariauti, prasitardavo apie keti-nimus progai pasitaikius perbėgti pas vokiečius, kritikavo sovietinės santvarkos negeroves ir kt.55

Kartais į sovietų sąjungą pasitraukusius Lietuvos gyventojus buvo žvelgia-ma kaip į „smulkiaburžuazinės“ ideologijos skleidėjus56.

Tikrą politinę padėtį divizijoje atspindi archyvinių šaltinių medžiaga apie de-zertyravusius karius. K. Preikšas 1942 m. kovo 31 d. laiške A. sniečkui rašė apie „naują nemalonų“ įvykį divizijoje: iš 167 šP dezertyravo Joselis nachimavičius, fotografas iš šiaulių, kitame, gegužės 9 d., laiške dezertyravimą iš divizijos jis va-dino „nesiliaujančiu blogiu“: dezertyrų jau 21 (iš jų 15 Lietuvos ssR piliečiai)57.

1942 m. spalio 30 d. „Lietuvos ssR piliečių dezertyrų ir 16–osios lietuviškosios šaulių divizijos Karo tribunolo nuteistųjų sąraše“ – 118 kariai. Kitame, – iki 1942 m. spalio pabaigos Karo tribunolo „realiai nuteistų karių“ sąraše, – 72 žmonės58.

Per 1943 m. pirmąjį pusmetį iš 16 LšD dezertyravo apie 40 karių59.Divizijos karių politines nuotaikas ir padėtį divizijoje atspindi ne tik dezer-

tyrų, įvairiomis bausmėmis nubaustųjų sąrašai. Divizijos „Ypatingasis skyrius“ ir jo padaliniai prevenciškai sudarinėjo „politiškai nepatikimų“, „karių, kuriuos reikia pašalinti“, ir kitaip pavadintus sąrašus. „156 šP jaunesniųjų vadų ir eilinių, kuriuos reikia pašalinti, sąraše“, sudarytame 1942 m. rugpjūčio 9 d., įrašytos 29 karių pavardės, 1942 m. (tikslesnė data nenurodyta) 224 AP karių, kuriuos rei-kia pašalinti sąraše – 14 pavardžių. Iš 148–osios atskirosios zenitinės artilerijos

55 apie tai galima pateikti daugybę pavyzdžių, kai kurie jų labai „pikantiški“. antai joniškėlio partorgas adomas jurėnas (g. 1910 m.) labai nusivylęs tuo, ką pamatė sovietų sąjungoje kalbėjo: „dabar rusai mūsų jau daugiau neapgaus. mes pamatėme, kas dedasi „tarybiniame rojuje“. nėra dėl ko mums kari-auti“, lya, f.1771, ap. 5, b. 56, l. 59; Buvę šakių apskrities aukšti sovietų valdžios pareigūnai „šmeižė“ sovietinę santvarką ir komunistų partiją, kuri juos lietuvoje apgaudinėjo. sovietų sąjungoje komunistų partija mirusi – seni bolševikai sušaudyti, o šeimininkauja žulikai ir karjeristai. vienas buvęs Tiesos.laikraščio žurnalistas neva kalbėjęs, kad geriau sėdėti „fašistiniame /lietuvos/ kalėjime“ negu dirbti sovietų sąjungoje, ten pat, b. 55, l. 19. vienas 167–ojo šp karys 1942 m. po j. paleckio politinės pas-kaitos divizijoje psreiškė, kad netiesa, jog vokiečiai dabar persekioja lietuvius, tiesa tai, kad j. paleckis /1941 m./ lietuvius trėmė į sibirą, ten pat, ap.5, b. 56, l. 50. galima pateikti divizijos karių (lietuvių ir žydų), buvusių komunistų, komunistinio („revoliucinio“) pogrindžio dalyvių daugybę pasisakymų, kritikuojančių įvairias gyvenimo sovietų sąjungoje (ypač kolchozinės santvarkos) negeroves. 56 antai iš raudonosios armijos vyriausiosios politinės valdybos atvykęs pranešėjas 156–ojo šp poli-tinių vadovų susirinkime 1942 m. liepą nurodydamas politinio darbo divizijoje trūkumus pareiškė, kad ne tik divizijos politiniai vadovai, bet net ir kai kurie lietuvos kp(b) Ck sekretoriai dar nėra atsikratę „smulkiaburžuazinės“ galvosenos, žr.: v. niunkos 1942 m. liepos 10 d. laiškas a. sniečkui „apie kai kuriuos faktus, patirtus lankant diviziją“, lya, f. 1771, ap. 5, b. 55, l. 33.57 k. preikšo 1942 m. kovo 31 d.ir gegužės 9 d. laiškai a. sniečkui, ten pat, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 9, 38.58 ten pat, b. 57, l. 14–17, 20–21.59 16 lšd dezertyrų per 1943 m. pirmąjį pusmetį sąrašas, ten pat, ap. 6, b. 91, l. 10–11.


317

baterijos, kaip politiškai nepatikimi, pašalinti 7 kariai. Ypač „politiškai nepatiki-mas“ buvo 2–asis atsargos batalionas, nepatikimų karių sąraše net 128 pavardės (iki 1943 m. pabaigos iš jo dezertyravo apie 30 karių)60.

Visuose šiuose sąrašuose vyrauja lietuviai, tačiau yra ir žydų karių.sunku apibendrintai vertinti pateiktus duomenis apie dezertyravimo iš 16

LšD mastą, jos karių politines nuotaikas ir padėtį. Tam reiktų palyginamojo po-būdžio duomenų šiais aspektais kituose Raudonosios armijos junginiuose. Ta-čiau galima daryti prielaidą, kad sovietinė politinė ir karinė vadovybė divizijos nelaikė politiškai patikimu, kovingu nacionaliniu junginiu. Įdomu pažymėti, kad KGB organai kaip antisovietinius gandus fiksavo kalbas apie tai, kad „draugas stalinas neduoda leidimo Lietuvos divizijai vykti į frontą“61.

Matyt, tai buvo viena iš priežasčių, kad jokia kita suformuota Raudonosios armijos divizija karo meto sąlygomis taip ilgai nebuvo siunčiama į frontą.

1943 m. vasarį 16 LšD pagaliau gavo įsakymą iki vasario 19 d. ryto susi-telkti Rusijos oriolo srities Pokrovskojės rajono Aleksejevkos, zolotoj Rogo, Troicko, Protasovo kaimų apylinkėse. Čia 16 LšD pagaliau stojo į „Didžiojo Tėvynės karo“ karo mūšius.

Lietuviškosios divizijos įsijungimo į mūšius, kaip istorinio įvykio, jos ko-vos „krikšto“, be abejo, sėkmingo, laukė sovietiniai Lietuvos vadovai, dauguma divizijos karių. nors divizijos formavimas buvo susijęs su įvairiais sunkumais ir problemomis, nuotaikos joje tuo metu turėjo būti džiaugsmingos. Raudonoji ar-mija ir visa „tarybinė liaudis“ gyveno 1943 m. vasario pradžioje prie stalingrado pasiektos istorinės pergalės euforija. Divizijos žygį fronto link lydėjo įvairios propagandinės akcijos. Iš Tulos ją išlydėjo Lietuvos komunistų partijos ir sovie-tinės vyriausybės atstovai, Tulos „darbo žmonės“, šio Rusijos miesto visuomeni-nių organizacijų atstovai, A. sniečkus įteikė divizijai Raudonąją vėliavą ir kt.

Paminėtina ir dar viena politinio propagandinio pobūdžio akcija. 1943 m. vasario pradžioje LšD vadas gen mjr. f. Žemaitis siūlė divizijos pulkams suteik-ti lietuviškus pavadinimus: 156–ąjį šaulių pulką pavadinti „156 Žalgirio šaulių pulku“, 167–ąjį šP – Vilniaus, 249–ąjį šP – Žemaičių, 224–ąjį artilerijos pulką – Kauno pulku. savotiškai įdomiai jis motyvavo Žemaičių pulko pavadinimo politinį tikslingumą: Žemaitija – tai Lietuvos regionas prie Baltijos jūros ir Rytų Prūsijos, žemaičiai šimtmečius atlaikė vokiečių šunų–riterių veržimąsi ir gynė lietuvių tautos vientisumą, jie išaugino daug „liaudies didvyrių“, kurie išaukš-

60 ten pat, ap. 5, b. 56, l. 68–69, 28–30, 97, 87–89; ap. 6, b. 91, l. 1–5.61 ten pat, f. 1, ap. 1, b. 47, l. 22.

Dr. Rimantas ZIZAS

318318

tinti liaudies padavimuose ir dainose, 1905–1917 m. nemažai žemaičių kovojo su Rusijos carizmu, Pilietinio karo metais veikė Raudonosios armijos Žemaičių pulkas /jam f. Žemaitis vadovavo– R. z./, kuris kovėsi su vokiečių okupantais ir lietuvių buržuaziniais nacionalistais62. Tačiau lietuviški pavadinimai divizijos pulkams nebuvo suteikti.

16 LŠD mūšiai prie Aleksejevkos 1943 m. vasario 21 d. – kovo 22 d.: tragiškų įvykių kronika

Taigi gauti pirmąjį kovos krikštą ir pradėti savo kovos kelią 16 LšD buvo lemta ne Lietuvos teritorijos prieigose, kaip karo pradžioje planavo A. sniečkus, o toli nuo Lietuvos, Rusijos pietuose, oriolo srityje, Briansko fronto 48–osios armijos sudėtyje. Tačiau tai buvo svarbus ir garbingas Rytų fronto baras: Rau-donoji armija po istorinės pergalės prie stalingrado stūmė vokiečius į vakarus, tačiau 1943 m. vasario antroje pusėje jos puolimas ėmė strigti, karo veiksmų situacija komplikuotis. Atrodytų, kad ne tik sovietiniai Lietuvos vadovai, bet ir sssR karinė vadovybė iš ilgai komplektuotos, mūšiuose dar nedalyvavusios, taigi šviežios, neišvargintos divizijos tikėjosi sėkmingų puolamųjų veiksmų. fronto bare, kuriame divizijai teko pulti, gynėsi vermachto /17–osios armijos–?/ 45–osios divizijos likučiai, aviadesantinės divizijos 101–ojo pulko ir 501–ojo minosvaidžių pulko daliniai63.

Deja, 16 LšD puolamieji mūšiai 1943 m. vasarį – kovą prie Aleksejevkos kariniu požiūriu buvo beviltiškai nesėkmingi. Per mėnesį trukusius mūšius divi-zija juos baigė ten, kur buvo pradėjusi, praktiškai nė žingsnio nepasistūmėjusi į priekį, tačiau patyrusi didžiulių žmonių aukų, ginkluotės ir kito karinio turto nuostolių. Tokius jos kovinės veiklos rezultatus galima vertinti kaip tikrą karinę katastrofą ir mūšiuose dalyvavusių žmonių tragediją. šią tragediją gilino ir pra-tęsė divizijos karių karinę garbę ir žmogiškąjį orumą žeminanti savųjų – Rau-donosios armijos vadovybės aštri, neigiama, žeidžianti reakcija į nesėkmingus

62 ten pat, f. 3377, ap.58, b. 262, l.3; įdomu pažymėti, kad k. preikšui nelabai patiko „kauno“ ir ypač „žemaičių“ pavadinimų suteikimas divizijos pulkams, jo nuomone, „senovėje“ žemaičiai atkakliai ko-vojo su vokiečiais, bet vėliau jie „niekuo nepasižymėjo“. 249 šp jis siūlė pavadinti „249 saulės šaulių pulku“ (1236 m. įvykusio saulės mūšio „garbei“). tačiau k. preikšas nežinojo, kaip šiuo atveju į rusų k. versti žodį „saulė“: vertinys „sauleskij polk“ buvo neaiškus, nevykusiai asocijavosi su „solnečnyj polk“ („saulėto pulko“) pavadinimu. jis pažymėjo, kad šį pulką siūlyta pavadinti „margirio“ pulku, žr.: lya, f. 1771, ap. 6, b. 47, l.83. 63 j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, p. 61.


319

mūšių rezultatus, atrodytų, nepelnyta, neadekvati divizijos karių „kaltei“ dėl to, kas įvyko, kritika ir vertinimas.

sovietinėje istoriografijoje lietuviškosios divizijos mūšių prie Aleksejev-kos eiga, tikrieji rezultatai, priežastys ir aplinkybės iš esmės liko nutylėti, į šiuos dalykus nebuvo gilinamasi, jie paminėti tik bendromis, trafaretinėmis frazėmis, dažnai iškreiptai, pagražintai. Todėl remdamiesi oficialiais divizijos kovos veiks-mų dokumentais pabandykime divizijos mūšių prie Aleksejevkos eigą, įvykius ir faktus atskleisti nuosekliai chronologiškai, pažvelgti į divizijos patirtos nesė-kmės tikrąsias priežastis ir aplinkybes.

1943 m. vasario 18 d. 48–osios armijos vadas išsikvietė gen. mjr. f. Žemai-tį ir jam iškėlė tokią kovos užduotį: 16 LšD kartu su priskirtomis dalimis (543 prieštankiniu pulku, 1007 lengvuoju artilerijos pulku, 324 reaktyvinių minosvai-džių („Katiušų“) daliniu iki vasario 19 d. ryto susitelkti Aleksejevkos, zolotoj Rog, Troickio, Protasovo kaimų apylinkėse.

Vykdydamas gautą armijos vado įsakymą ir vadovaudamasis gauta iš jo informacija apie padėtį kovos veiksmų rajone (apie tai, kad „priešas sumuštas ankstesniuose mūšiuose ir priešinasi tik atskiruose pasipriešinimo punktuose“), divizijos vadas įsakė į puolimo susitelkimo rajoną žygiuoti dviem maršrutais: 167 šP iki vasario 19 d. 7.00 val. ryto susitelkti Aleksejevkos kaimo šiaurinėje ir vidurinėje dalyje, 156 šP – Protasovo ir Troickio apylinkėse, 249 šP – Alekse-jevkos pietinėje dalyje ir zolotoj Rog apylinkėse.

Kaip matyti iš divizijos kovos veiksmų žurnalo, toks įsakymas nebuvo rea-lus, divizijos pulkai ir kiti daliniai nesugebėjo laiku pasiekti nurodytų susitelki-mo rajonų, ypač vėlavo 156 ir 167 šP. nebuvo kelių, žmonės ir arkliai pavargo, teko sustoti poilsio, žmonėms ir arkliams nebuvo maisto ir pašarų. naktį divi-zijos kolonoms judėti į priekį trukdė sniege įstrigusios automobilių kolonos ir pūga. Visas transportas, divizijos, jai priskirta sustiprinimo artilerija dėl gilaus sniego (pusnynų) ir degalų stokos atsiliko. Divizijos maršas nuo Pokrovskojės iki Aleksejevkos vyko giedrą /vasario 19/ dieną. Divizijos kolonos judėjimą visą dieną stebėjo ir apšaudė vokiečių žvalgybinis lėktuvas, tačiau nuostolių nebuvo.

Tuo tarpu iš 48–osios armijos štabo buvo gaunami įsakymai, tačiau jie buvo nevykdomi: vasario 18 d. vėlai vakare atėjo įsakymas iki vasario 19 d. 12.00 val. išskleisti vieną pulką puolimui kartu su 143 ir 6 gvardijos šaulių divi-zijomis; divizijai kartu su priskirtomis dalimis įsakyta iki vasario 20 d. 1.00 val. būti pasiruošusioms zmijevkos ruože pulti bendra oriolo kryptimi. Vasario 19 d. rytą divizijai įsakyta „dienos metu toliau Aleksejevkos nesirodyti“, į mūšį stoti tik vokiečiams priartėjus prie Aleksejevkos, kautis „vienu pulku ir technika“.

Dr. Rimantas ZIZAS

�20�20

Vasario 19 d. 16.00 val. 167 šP buvo Protasovo, 156 šP – zubkovo apylin-kėse, 249 šP dėl žmonių ir arklių nuovargio buvo dar toliau atsilikęs. Divizija tuo laiku užėmė Protasovo, Ivanovkos, zubkovo ruožą. Vasario 19 d. divizijoje jokių vykių nebuvo: rinkosi atsilikusios gurguolės ir padaliniai.

Vasario 20 d. auštant vokiečių aviacija bombordavo 167 šP pozicijas. 1 karys žuvo, 2 buvo sužeisti64.

Tuo laiku apie priešą buvo žinoma tai, kad jis ginasi stolbeckoje – nižniaja sergejevka – nagornyj – choroševskyj – Volnyj Trud – stepnaja Dačia ruože. Divizijos puolimo ruožo flanguose Jemeljanovkoje ir choroševskyje buvo du gerai įtvirtinti vokiečių atramos mazgai, iš jų buvo galima gerai stebėti ir ap-šaudyti visą puolimo ruožą. Buvo įžvelgiamas pavojus, kad įsiveržus į vokiečių gynybos gilumą, šie iš jų gali lengvai atkirsti puolančiuosius nuo užnugario.

Divizijos kaimynai (dešiniajame sparne – 143 šD, kairiajame 6 gvardijos šD) buvo negausūs, išsekinti ankstesnių mūšių, jie vykdyti aktyvių puolamųjų mūšių buvo nepajėgūs.

Todėl, kaip tvirtinama 16 LšD kovos veiksmų žurnale, divizijos vadas gen. mjr. f. Žemaitis prašė 48–osios armijos vado pakeisti divizijos puolimo ruožą: vie-toj pagrindinės puolimo krypties nagornas – Borisovka leisti pulti nataljino – Je-gorjevkos kryptimi, pirmiausiai likviduoti choroševskio pasipriešinimo mazgą, kad toliau puolant nebūtų pavojaus bent vienam divizijos sparnui. Į tokį divizijos vado pasiūlymą 48–osios armijos vadas atsakė: „Vykdykite gautą įsakymą“65.

o 48–osios armijos vado žodinis įsakymas, duotas vasario 20 d. naktį, buvo toks: 16 LšD iki vasario 20 d. 24.00 val. pakeisti 143 šD 800–ojo šP dalinius ir 6 gvardijos šD ir būti pasiruošus pulti zmijevkos geležinkelio stoties bendra kryptimi ruože dešinėje Jemeljanovka – kairėje choroševskis, Bogorodickoje, Kuračevo. Dienos užduotis – užimti zmijevką. Puolime turėjo dalyvauti ir minė-tų kaimyninių divizijų dalys.

Divizijos vado sprendimu pirmajame ešelone turujo pulti 167 ir 156 šP, ski-riamoji riba tarp jų aukštuma 250.2. 249 šP turėjo pulti antrajame ešelone paskui 156 šP, šie divizijos pulkai kartu su 6 gvardijos šD užimti choroševskį.

Vasario 21 d. naktį iki 5.00 val. siaučiant pūgai ir esant labai blogam matomu-mui divizijos 167 ir 156 šP pakeitė 800–ąjį šP ir 6–osios gvardijos šaulių divizijos kai kuriuos padalinius. 249 šP susitelkė į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo Aleksejevkos.

64 Čia (ir toliau) remiamasi duomenimis, pateiktais dokumente „išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų 1943 m. vasario 20 – kovo 19 d. laikotarpiu žurnalo“, lya, f. 1771, ap. 6, b. 180, l. 2–4. tačiau šiame dokumente divizijos kovos nuosekliai aprašomas tik iki kovo 1 d.65 ten pat, l. 4–5.


321

Vasario 21 d. ankstyvą rytą 6.00 val. 48–osios armijos vadas žodžiu įsakė būti pasiruošus puolimui 10 val. Divizijos vadas 7.10 val. papildomai patikslini-no puolimo užduotis: pulkams užėmus stepanovkos, Borisovkos, Krasnyj Ma-jak, Bogorodickoje, choroševskio gyvenvietes, įsitvirtinti ir būti pasiruošusiems atremti vokiečių kontratakas.

Tuo tarpu 224 AP vasario 20 d. vakare iš susitelkimo rajono Judinkos, Mu-chorovo rajone, per pūgą ir gilų sniegą pajudėjo link Aleksejevkos, pulko pirmie-ji artileristai jos apylinkėse pasirodė tik vasario 21 d. apie 10.00 val. (kai turėjo prasidėti divizijos puolimas). Iš jų pranešimų paaiškėjo, kad artilerijos divizionas dar už 10 km. iki Aleksejevkos, jis judėjo į priekį labai sunkiai, o haubicų baterija dėl degalų trūkumo dar labiau buvo atsilikusi ir stovėjo vietoje. Matyt, dėl šios priežasties 48–osios armijos vadas puolimo pradžią nukėlė į antrąją dienos pusę. šaulių pulkams įsakyta įsitvirtinti užimamose pozicijose, vykdyti kovinę žvalgybą (167 šP – iki dviejų sustiprintų kuopų, 156 šP – sustiprinto būrio jėgomis) siekiant nustatyti priešo ugnies taškus ir paimti priešo karo belaisvių.

167 šP žvalgybos būrys prie nagorno kaimo priartėjo per 200–500 metrų ir buvo vokiečių minosvaidžiais ir kulkosvaidžiais apšaudytas iš nagorno, Jamelja-novkos, choroševskio rajonų. Mūšis truko keletą valandų ir nebuvo sėkmingas, būrys patyrė didelių nuostolių ir buvo priverstas trauktis į išeities pozicijas. 156 šP žvalgybos būrį vokiečiai stipriai apšaudė iš aukštumos 242.7 ir choroševskio.

Iš vasario 21 d. žvalgybos mūšių rezultatų darytos, atrodytų, teisingos išva-dos: jose pažymėta, kad Jemeljanovka ir sergejevka yra pavojingi priešo pasiprieši-nimo mazgai divizijos dešiniajame sparne, gilus sniegas apsunkina puolančių karių judėjimą į priekį, puolę be baltų maskuojamųjų chalatų kariai gerai matomi priešui, be stiprios artilerijos ugnies paramos pralaužti priešo gynybos neįmanoma66.

Vasario 21 d. 9.25 val. iš 48–osios armijos štabo divizijai atėjo šifruotas įsakymas: „Būti pasiruošusiems puolimui 18.00val. Apie puolimo pradžią bus pranešta papildomai“. Tačiau iki vakaro įsakymo pulti negauta. Vokiečiai visą dieną minosvaidžiais apšaudė divizijos kovines pozicijas, jas žvalgė, apšaudė kulkosvaidžiais, numetė keletą bombų vokiečių žvalgybinis lėktuvas.

Visą vasario 21 d. prie Aleksejevkos artėjo divizijos ir priskirtos jai artilerijos da-lys. Vakarop Aleksejevkos apylinkėse kovines pozicijas užėmė 224 AP dvi baterijos.

Vasario 21 d. divizijos nuostoliai – 11 žuvusiųjų ir 53 sužeistieji67.Vasario 22 d. rytą iš 48–osios armijos vadovybės buvo gautas žodinis pra-

66 ten pat, l. 6.67 ten pat, l. 6.

Dr. Rimantas ZIZAS

�22�22

nešimas, kad tą dieną armija pradės puolimą, divizijos užduotys nepasikeitusios, artilerijos paruošimo pradžia 11.30 val., atakos pradžia 12.00 val., vėliau ji atidė-ta iki 14.00 val. ir galiausiai nukelta į vasario 23 d. rytą.

Divizijai įsakyta per tą laiką komplektuoti, rinkti atsilikusius padalinius, rūpintis šaudmenų, maisto ir pašarų papildymu. Atidėliojant puolimo laiką, visą dieną divizijos pulkai buvo išeities puolimui pozicijose. Vokiečiai stipria kryžmine minosvaidžių ir artilerijos ugnimi iš sergejevkos ir choroševskio rajonų, kaip pa-sakyta divizijos kovos veiksmų žurnale, „naikino“ 167 ir 156 šP kovines rikiuotes. Atsakomoji ugnis dėl sviedinių trūkumo buvo labai silpna. Apie 11 val. iš pradžių 9, vėliau 10 vokiečių lėktuvų atliko apie 10 antskrydžių virš abiejų pulkų pozicijų ir vakarinės Aleksejevkos dalies, jie mėtė bombas ir šaudė kulkosvaidžiais: vokie-čių lakūnai skraidė drąsiai, „skutamaisiais“ skrydžiais. Armijos pavaldumo zeniti-nės artilerijos nebuvo, šauliai „nedrąsiai“ šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių.

16 LšD artilerija toliau lėtai telkėsi Aleksejevkos apylinkėse. Per visą va-sario 22 d. iš viso buvo iššauti 58 sviediniai68.

Apie katastrofiškai nesėkmingą divizijos kovų pradžią prie Aleksejevkos byloja ne tik kovos veiksmų žurnalas. 167 šP vadas pplk. V. Motieka dokumente „Mūšio nagorno rajone aprašymas“ pažymėjo, kad jo pulko kariai visą vasario 21d. praleido išeities pozicijose atvirame lauke, pusiau apsikasę sniege, vokiečių apšaudomi iš minosvaidžių. Vakare divizijos vado įsakymu pulkas turėjo priar-tėti per 600–700 m. iki vokiečių priešakinų gynybos linijų. 167 šP 1 ir 2 kuopos pavėlavo įvykdyti šį įsakymą ir jį vykdydamos artėjo prie vokiečių pozicijų va-sario 22 d., jau prašvitus.

V. Motieka mini įdomią detalę: tuo metu iš pulko stebėjimo punkto buvo matyti, kad vokiečiai pradėjo atitraukti savo prieštankinius pabūklus, jo nuomo-ne, „galbūt, turėdami tikslą vilioti mūsų padalinius judėti į priekį ir įtraukti juos į ugnies maišą“. Jis raportavo apie tokius priešo veiksmus divizijos vadui ir gavo iš jo įsakymą toliau išeities puolimui pozicijų nepulti, dviejų kuopų jėgomis vesti žvalgybą mūšiu. Ją vykdė 1 ir 5 kuopos.

V. Motiekos liudijimu, vasario 22 d. ypač didelių nuostolių patyrė 167 šP 1–asis batalionas, netekęs daugiau kaip 50 proc. karių, žuvo ir šio bataliono vadas bei jo pavaduotojas. Iš viso vasario 21–22 d. 167 šP neteko 235 karių. Va-sario 22 d. temstant divizijos vado įsakymu pulkas atitrauktas į išeities pozicijas, į aukštumos 250.2 rajoną69.

68 ten pat, l. 6–7.69 167 šp vado v. motiekos 1943 m. kovo 5 d.„mūšių nagorno rajone aprašymas“, ten pat, f. 3377, ap. 58, b.262, l. 38–40.


�2�

Iš viso vasario 22 d. divizijos karių nuostoliai buvo 273 žmonės – tiek buvo sužeistų ar žuvusių karių. Pplk. V. Motiekos paminėtas tą dieną žuvęs 167 šP 1 batali-ono vadas, vyr. ltn. stanislovas Vaznelis buvo pirmasis divizijoje žuvęs Lietuvos kariuomenės karininkas (g. 1908 m., tarnavo šarvuočių rinktinėje)70.

Vasario 23 d. 5.40 val. iš 48–osios armijos šta-bo gauta šifruotė, kad artilerijos parengimas prasidės 11.30 val., puolimas – 12.30 val., jo uždaviniai tie pa-tys – pasiekti neručio upės ribą.

Vasario 23 d. naktį divizijai priskirti 4 tankai, rytą dar 3 tankai. Jie turėjo remti 167 šP puolimą nagorno, Borisovkos, stepanovkos kryptimi. 156 šP turėjo pulti aukštumos 242.7, Kras-nyj Majak, Iljinskio kryptimi, kartu su 6 gvardijos šD likviduoti choroševskio pasipriešinimo mazgą.

6.00 val. pulkai užėmė išeities pozicijas puolimui. Ataka turėjo prasidėti 12.10 val., tačiau 11.20 val. 48–osios armijos vado žodiniu įsakymu atidėta iki ypatingojo įsakymo. 14.00 val. įsakyta per likusį dienos laiką ir vasario 24 d. naktį šaudmenų atsargas padidinti iki 1–1,5 kovinio komplekto, maisto ir pašarų atsargas sukaupti 5 paroms, degalų – 3 įpylimams (rus. zapravka). Vykdyti žval-gybą, būtinai paimti į nelaisvę „kontrolinių belaisvių“.

šaudmenų, maisto ir pašarų, degalų atsargos papildytos nebuvo, nes nebuvo transporto, o tiekimo bazės buvo toli, žvalgyba taip pat jokių rezultatų nedavė.

Vokiečiai visą dieną iš minosvaidžių ir artilerijos pabūklų apšaudė abiejų pulkų kovines pozicijas.

Vasario 23 d. divizijos nuostoliai – 164 nukauti ir sužeisti kariai71.nepaisant to, kad šaudmenų ir kiti materialiniai resursai papildyti nebu-

vo, vasario 24 d. rytą 9.30 val. po silpnos artilerijos ugnies (trūko sviedinių) divizijai įsakyta pulti: 167 šP, remiamas 7 tankų, iš pietvakarių puolė nagorno kaimą. Į kaimo pakraštį įsiveržė tik tankai, pulko šauliai nuo jų atsiliko, įsiveržti į kaimą neįstengė. Remiamas tų pačių tankų ugnimi, 156 šP ryžtinga ataka, patirdamas didelių nuostolių, išstūmė vokiečius iš aukštumos 242.7, tačiau dėl

70 karininkų metraštis 1939 m., kaunas, 1939, p. 136; 16–osios lietuviškosios divizijos karių atmintis, p. 310. vasario 22 d. taip pat žuvo 167 šp politinis vadovas kap. s. žolneris, šio pulko būrio vadas jaun. ltn. Br. kaminskas, 156 šp būrio vadas jaun. ltn. k. Baltrušaitis ir kt., ten pat, p. 32, 130, 333.71 išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų 1943 m. vasario 20 – kovo 19 d.žurnalo, lya, f. 1771, ap. 2, b. 180, l. 9.

Vyr. ltn. Stanislovas Vaznelis

Dr. Rimantas ZIZAS

�24�24

vokiečių ugnies iš nagorno ir choroševskio buvo priverstas ją palikti72. (Reikia pažymėti, kad ši aukštuma buvo vienintelė divizijos užimta vietovė per visą jos mūšių laikotarpį prie Aleksejevkos –R. z.)

Vasario 24 d. divizijos nuostoliai – 426 žmonės73.Po vasario 24 d. mūšių divizijos vadovybė padarė apibendrinamąsias išva-

das apie divizijos mūšius. Jose pažymėta, kad divizija puolė 4 km frontu, prie-kyje buvo vokiečių įtvirtintas nagorno kaimas su aukštuma 242.7, sparnuose – stipriai įtvirtinti pasipriešinimo mazgai: dešinėje – sergejevka, Jemeljanovka, kairėje – choroševskis. Iš šių pasipriešinimo mazgų visą divizijos puolimo ruožą buvo galima apšaudyti iš kulkosvaidžių ir minosvaidžių kryžmine ugnimi. (nu-statyta, kad priešais diviziją veikė 3 vokiečių toliašaudės artilerijos baterijos, 5–6 minosvaidžių baterijos, apie 20 sunkiųjų kulkosvaidžių. Iš vokiečių ugnies jėgos buvo daroma prielaida, kad prieš diviziją veikia ne mažesnės kaip sustiprinto pul-ko dydžio vokiečių jėgos74.) nepakankamas artilerijos parengimas ir jos parama leido priešui efektyviai panaudoti visas turimas ugniavietes ir ugnies priemones. Kaimynai aktyvių veiksmų nevykdė, puolanti divizija pateko į „ugnies maišą“. Gilus sniegas neleido pulti sparčiau, lėtas puolimo tempas didino nuostolius.

Buvo daroma išvada, kad divizijos kariai – eiliniai ir vadai – „drąsiai veržė-si pirmyn“, patirdami didžiulių nuostolių, nepaisydami to, kad keletą parų nega-vo maisto. Pažymėta, kad pirmojo ešelono karių savavališko pasitraukimo atvejų iš užregistruota nebuvo, tam tikras karių skaičius palydėdavo sužeistuosius į užnugarį ir tuoj pat grįždavo atgal75.

48–osios armijos vadas vasario 24 d. vakare, 23 val., divizijai įsakė vasario 25 d. nuo 1.00 val. nakties tęsti puolimą ir naktį įvykdyti duotą užduotį: 167 šP įsakyta užimti nagorną, 156 šP –pulti choroševskio kryptimi. Tačiau naktinės atakos rezultatų nedavė.

Vasario 25 d. divizijos vadas davė įsakymą iki vakaro užimti zmijevkos geležinkelio stotį, kaip „artimiausias uždavinys“ divizijai iškėlė tikslą – užimti neručio upės ribą.

167 šP kartu su 249 šP 2–uoju batalionu (jis naktį išvestas į aukštumos 242.7 rajoną) smūgiu iš pietvakarių pusės turėjo užimti nagorno kaimą, įsitvirti-nus jame ir aukštumoje į šiaurės vakarus nuo nagorno, pereiti į gynybą, o priešo

72 ten pat, l. 9–10.7� ten pat, l. 10.74 sssr gynybos ministerijos archyvas, f. 1079, ap. 1, b. 8, l. 99.75 išvados apie mūšius 1943 m. vasario 24 d., lya, f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 8; išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų 1943 m. vasario 20 – kovo 19 d. žurnalo, ten pat, f. 1771, ap.6, b. 180, l. 10–11.


�25

traukimosi atveju jį persekioti; 156 šP (kartu su 6 gvardijos šaulių divizija) įsakyta pulti choroševskio šiaurinę dalį, iki vasario 25 d. ryto jį užimti, toliau pulti Krasnyj Majako, nachlestovo kryptimi ir užimti zmijevką. 249 šP turėjo pulti aukštumos 250.2 pietinės pašlaitės, toliau Borisovkos kryptimi, būti pasiruošęs atremti galimą vokiečių išpuolį iš sergejevkos rajono, „plėtoti sėkmę“ 167 šP puolimo ruože76. Divizijos pulkai laiku užėmė pozicijas ir buvo pasiruošę puolimui.

Tačiau vasario 25 d rytą iš 48–osios armijos štabo atėjo pranešimas, kad divizijai ruošiama nauja užduotis. 9.30 val. divizija ją gavo: prisidengus vienu pulku nuo Verchniaja sergejevka, nagornas, Kurkinas, Dubovy, kelio nagor-nas–choroševskis, kitais dviem pulkais ir priskirtomis pastiprinimo dalimis pulti Berezovkos, Borisoglebskojės, Pyrožkovo kryptimi.

Divizijos vado sprendimu pirmajame ešelone turėjo pulti 156 ir 249 šP, smūgiu iš šiaurės ir pietų turėjo būti apeitas choroševskio pasipriešinimo maz-gas, toliau Berezovkos, Preobraženskojės ir kitos gyvenvietės.

156 šP turėjo pulti aukštumos 242.7, Bogorodickojės, 1 Pozdnevo kryptimi ir iki dienos pabaigos išeiti į novaja Derevnia ir aukštumos į pietvakarius nuo jos rajoną. 249 šP išeities pozicijas puolimui turėjo užimti Volnyj Trud rajone, apeiti choroševskį iš šiaurės, iki dienos pabaigos užimti Konstantinovkos rajo-ną. 167 šP įsakyta užimti pozicijas gynybai kalvose į šiaurę nuo Aleksejevkos, į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo aukštumos 250.2.

Tai buvo puolimas nauja kryptimi. Kaip teigiama divizijos dokumentuose, 2/3 divizijos jėgų reikėjo pergrupuoti, pakreipti į vakarus 90 laipsnių kampu. 249 šP nuo vokiečių priešakinių linijų buvo per 8 km, šio pulko 2–asis batalionas – nagorno rajone, jį dienos metu atitraukti buvo labai sunku. Puolimas turėjo prasidėti 11.00 val., taigi iki jo pradžios buvo likę 1,5 val. Laiku pradėti puolimą buvo neįmanoma. Divizijos vado prašymu 48–osios armijos vadovybė leido jį atidėti 2 kartus: iš pradžių iki 12 val., vėliau – iki 14 val.

Tačiau 167 šP persitvarkė į gynybą tik į dienos pabaigą: esą kai kuriuos padalinius teko perkelti iš vieno sparno į kitą, išilgai fronto linijos vokiečiams in-tensyviai apšaudant iš minosvaidžių ir kulkosvaidžių. 167 šP perkėlus į gynimo-si pozicijas, iškilo grėsmė 156 šP dešiniajam sparnui ir užnugariui nuo nagorno pusės ir aukštumų į šiaurės vakarus nuo jo.

249 šP į Volnyj Trud rajoną išėjo laiku. Puldamas pulkas kentėjo nuo vokie-čių minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnies iš choroševskio. Baigiantis dienai 249 šP vienas batalionas išėjo į Krestjankos rajoną ir kovėsi su priešu sandrovkos

76 išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų 1943 m. vasario 20 – kovo 19 d. žurnalo, 11–12.

Dr. Rimantas ZIZAS

326326

rajone. Kitas batalionas ir pulko vadavietė įsikūrė Jegorjevkoje. 249 šP 2 bata-lionas nakčiai atitrauktas į Aleksejevką 2–jų valandų poilsio, po to pasiųstas į Jegorjevką, į pulko vado dispoziciją.

156 (taip pat ir 249) šP veiksmai bandant manevruoti, pulti nauja kryptimi buvo „neryžtingi ir nesėkmingi“77. Vokiečiai visą dieną intensyviai minosvai-džiais ir kulkosvaidžiais juos apšaudė iš nagorno, Krasnyj oktiabrj, choroševs-kio, sandrovkos, aukštumos 235.0.

Vasario 25 d. abiejų pulkų žmonių nuostoliai – 572 kariai78.Vasario 25 d. vėlai vakare, 24.00 val., divizijos štabas gavo 48–osios ar-

mijos Karo tarybos 1943 m. vasario 25 d. nutarimą nr. 8 „Dėl priemonių sti-prinant 16–osios lietuviškosios šaulių divizijos kovingumą ir discipliną“, jame buvo pareikšta apie 16 LšD nepasirengimą kovoms (rus. „о небоеспособности 16 литовской стрелковой дивизии“)79. Kaip matyti iš 16 LšD vado gen. mjr. f. Žemaičio 1943 m. balandžio 23 d. raporto, 48–osios armijos Karo tarybos narys gen. mjr. Istominas šiek tiek vėliau įvykusiame visos armijos dalių vadų susirinkime diviziją pavadino „persišovėlių divizija“ (rus. „объявил дивизию самострелщиками“), o dar aukštesnės karinės vadovybės instancijos – Brians-ko fronto Karo tarybos įsakyme divizija paskelbta “suteršusia savo vardą (rus. „опозорившейся“, „покрывшейся себя позором“) Tėvynės karo frontuose“. J. Paleckio liudijimu, tokiam Briansko fronto vadovybės vertinimui neprieštaravo ir sssR aukščiausioji karinė vadovybė (stavka)80.

48–osios armijos ir Briansko fronto vadovybės neapsiribojo kategoriškais, diviziją įžeidžiančiais ir niekinamais pareiškimais. Vasario 25 d. į 16 LšD užnu-garį atsiųstas 48–osios armijos užtveriamasis būrys nr. 181. Armijų užtveriamieji būriai buvo pradėti steigti 1942 m. (ir veikė iki karo pabaigos) vykdant sssR Gynybos Liaudies komisariato 1942 m. liepos 28 d. liūdnai pagarsėjusiame įsakyme nr. 227 numatytas priemones „nė žingsnio atgal“: kiekvienoje armijoje suformuoti 3–5 „užtveriamuosius būrius“, kiekviename iš jų turėjo būti apie 200 žmonių. šie būriai buvo dislokuojami nepatikimų („moraliai nepastovių“)

77 ten pat, l. 13.78 ten pat, l. 14.79 ten pat, l. 14; 48–osios armijos karo tarybos 1943 m. vasario 25 d. nutarimas „dėl priemonių stiprinant 16–osios lietuviškosios šaulių divizijos kovingumą ir discipliną“, žr. ten pat, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 7–8.80 gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. balandžio 27 d. raportas gen. mjr. sviridovui, ten pat, l. 15–16; j. paleckio 1943 m. neaišku kam rašyto rašto juodraštis, ten pat, f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 269.81 ten pat, l. 12.


�27

divizijų užnugaryje, jų pareiga buvo panikos ir savivališko ar netvarkingo atsitraukimo iš fronto atvejais šaudyti vietoje panikierius, bailius ir tokiu būdu „padėti sąžiningiems kariams“ vykdyti „savo pareigą Tėvynei“82. (Be armijų „užtveriamųjų būrių“, tokie būriai (iki bataliono dydžio) veikė ir prie divizijų Ypatingųjų skyrių, juos taip pat steigė nKVD teritoriniai organai.)

Viena iš priežasčių, lėmusių armijos „užtveriamojo būrio“ atsiuntimą, galėjo būti ir tai, kad vokiečiai, sužinoję, jog prieš juos kovoja nacionalinė (lietuviška) divizija, pradėjo varyti išskirtinę antisovietinę propagandą ir agitaciją. 16 LšD veteranas A. Krasauskas savo atsiminimuose rašo, kad mūšiuose prie Aleksejevkos vokiečiai nešaudė į 167 šP „budinčius šaulius“, atvirkščiai, kone visą naktį „solidžiai“ agitavo juos iš kelių radijo ruporų, lietuviškai perdavinėjo visokius „monus“, kvietė pereiti pas juos, viliojamai žadėdami už tai kone rojų, garantuodami laisvę ir aprūpinimą. Pauzių tarp mūšių metu vokiečiai per garsiakalbius grodavo plokštelių muziką – tai „nuostabias klasikines melodijas“, esą visai „nefašistines“, tai populiarių šokių margumynus ar šiaip „linksmiausius variantus“, „jaudinančias lietuviškas liaudies dainas“, netgi maironiškąją „už Raseinių ant Dubysos“, taip pat kalbėjo „perėjėliai“ (perbėgėliai) iš divizijos83 .

Taigi per keletą labai nesėkmingų mūšių prie Aleksejevkos dienų lietuviškoji divizija 48–osios armijos vadovybės pradėta laikyti nekovingu, kariškai nepasirengusiu, nepatikimu, susikompromitavusiu junginiu. Galima pastebėti, kad 1943 m., po istorinės pergalės prie stalingrado, pasitaisius padėčiai fronte,

82 Приказ Народного комиссара обороны Союза ССР n 227, 28 июля 1942 г. įsakymas kaip dokumentų priedas paskelbtas: m. Cукнев Записки командира штрафбата: Воспоминания комбата, 1941–1945, Москва, с. 235–241.83 a. krasauskas, kelias atgal…, p. 68–69. vokiečių propagandą prieš lietuviškąją diviziją patvirtina ir sovietiniai archyviniai šaltiniai. lkp(b) Ck atstovas divizijoje m. kučinskas a. sniečkui rašė apie tai, kad divizijos karius veikia vokiečių varoma apitacija per ruporus garsiakalbius), žr. jo 1943 m. liepos 3 d. laišką a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 6, b. 47, l. 1. galima manyti, kad tokia agitacijos for-ma buvo pagrindinė. tačiau buvo skleidžiami ir rotoprintu spausdinti agitaciniai lapeliai.viename iš tokių lapelių, pavadintame „draugai lietuviškosios divizijos kariai!“ ir parašytame divizijos kario martinkaus vardu, rašoma apie lietuvos tarnautojų, darbininkų ir kitų pasitraukusių į rusiją žmonių čia pamatytą „badą, skurdą ir vargą“, nusivylimą „raudonąja stalino valdžia“. toliau divizijos kariai taip agituojami: „dabar, kada lietuvos divizija dalyvauja fronte, yra jums, broli-ai lietuviai, proga atitaisyti savo klaidą. draugai lietuviai! jūs liejate savo kraują visai be reikalo. kurie dar esate gyvi, meskite ginklus ir perbėkite į vokiečių pusę. nemažas skaičius jau perbėgo. vokiečiai atbėgusius lietuvius priima kuo geriausiai, aprūpina ir leidžia grįžti lietuvon. tai patyriau aš pats, kada mane sužeistą išgabeno iš kovos lauko. taigi visi lietuviai, be skirtumo partiniai ar bepartiniai, meskite ginklus ir dezertyruokit vokiečių pusėn. tada jums karas bus baigtas ir važiuosite mylimon lietuvon. martinkus, /iš/ 93–iojo pionierių bataliono“. lapelio pabaigoje patariama: „kada prieisite vokiečių linijas, iškelkite rankas aukštyn ir šaukite „stalin kaput“. tuomet į jus nešaudys ir būsite priimti”, ten pat, b. 52, l. 7.

Dr. Rimantas ZIZAS

328328

Raudonajai armijai pradėjus perimti iš vokiečių strateginę iniciatyvą, „užtveriamieji būriai“ jau retai naudoti. Tačiau toks būrys buvo dislokuotas lietuviškos divizijos užnugaryje ir, be abejo, tai buvo nemenkas divizijos karių elgseną lėmęs veiksnys: priekyje buvo priešas, už nugarų – savųjų kulkosvaidžiai.

Kovinės užduotys divizijai ir toliau nesikeitė. Vasario 26 d. naktį (1.10 val.) 48–osios armijos vadas davė divizijai įsakymą nuo 5.00 val. tęsti kovos veiksmus vykdant ankstesnę užduotį. 156 šP vienam batalionui įsakyta pulti choroševskio mokyklos, kitiems šio pulko batalionams – Berezovkos kryptimi; 249 šP – vienam batalionui pulti Vesiolaja Roščia kryptimi turint užduotį likviduoti vokiečių pasipriešinimo mazgą choroševskyje, kitiems pulko batalionams – Krestjankos, sandrovkos kryptimi. naktį 249 šP paskirti 7 tankai, divizijos vadovybė informuota, kad sovietinė aviacija bombarduos Machovoje ir Verchniaja sergejevka.

Abu divizijos pulkai puolimą pradėjo įsakyme numatytu laiku – 5.00 val. rytą. 156 šP pasistūmėjo kelis šimtus metrų į priekį, bet stiprios vokiečių ugnies iš tų pačių ugnies krypčių buvo sustabdytas. 249 šP 1–asis batalionas, puldamas aukštumas šiauriau sandrovkos, papuolė į „ugnies maišą“, patyrė didelių žmonių ir ginkluotės nuostolius ir taip pat sustojo. 249 šP 3–iasis batalionas, remiamas tankų, priartėjo prie Vesiolaja Roščia pietinės dalies per 300 metrų, tačiau vokiečių kryžmine ugnimi iš giraitės prie choroševskio ir nuo bevardės aukštumos taip pat buvo sustabdytas. 5 tankai (iš 7–ių) buvo pamušti, 2 iš jų sudegė84 .

Divizijos vadas vasario 26 d. 11.00 val. nusprendė pakartotinai pulti choroševskį ir jį užimti. Visų divizijos pulkų puolimas prasidėjo vienu laiku – 15.00 val.: 156 šP puolė choroševskio šiaurinės dalįes, 249 šP 3–asis batalionas – Vesiolaja Roščia, 2–asis batalionas – choroševskio giraitės pietinės dalies, 167 šP 1–asis batalionas – choroševskio rytinės dalies kryptimis. 249 šP 1–asis batalionas turėjo „sukaustyti“ priešo veiksmus sandrovkos kryptimi. Į mūšį mestas ir mokomasis batalionas, jam įsakyta staigiu puolimu (šuoliu) iš Volnyj Trud atakuoti choroševskį –2.

Mokomojo bataliono ir 249 šP bataliono kariai pasiekė vokiečių spygliuotų vielų užtvaras, kurios buvo už 200–250 metrų nuo jų gynybinio sniego pylimo, ir pradėjo jas ardyti, kiti batalionai šliauždami artėjo prie priešo gynybos linijų.

Tačiau vasario 26 d. įsakymas atakuoti choroševskį nebuvo gautas. Puolantys pulkai patyrė didelių nuostolių dėl priešo snaiperių ir minosvaidžių ugnies.

Vasario 26 d. divizijos nuostoliai – 615 žmonių85.

84 išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų žurnalo, lya, f. 1771, ap. 6, b. 180, l. 15.85 ten pat, l. 15– 16.


�29

Vasario 26 d. vakare (18.20 val.) divizijos vadovybė gavo šifruotę divizijai būti pasiruošusiai puolimui vasario 27 d. rytą, 8.00 val. Divizijos vadas įsakė palikti užimtame ruože sustiprintą kovinę saugą, kitus karius atitraukti apšilimui.

Vasario 26 d., 20.00 val., gauta šifruotė 16 LšD su priskirtomis dalimis (539–uoju haubicų artilerijos pulku, 423–iuoju reaktyvinių sviedinių „Katiušų“ daliniu, 543–iuoju prieštankiniu artilerijos pulko 4–iomis baterijomis) pulti Preobraženskojės, neručio upės kryptimi, į dienos pabaigą pasiekti Pirožkovo – Alenovkos liniją. Prieš puolimą turėjo būti 10 min. artilerijos parengimas, dešinėje turėjo pulti 143 šD, kairėje – 6 gvardijos šD.

16 LšD vado sprendimai buvo tokie patys, kaip ir vasario 26 d. tik su nežymiais pakeitimais: 156 šP turėjo iš pradžių sukaustyti priešą prie choroševskio, po to, kai 249 šP užims choroševskio giraitę–2, abu pulkai turėjo atakuoti ir užimti choroševskį. 167 šP įsakyta susitelkti Aleksejevkoje ir būti pasiruošusiam pulti paskui 249 šP. (16 LšD dešinėje puolė 143 šaulių divizija kairėje – 6 gvardijos šaulių divizija.)

Divizijos pulkai laiku užėmė išeities pozicijas puolimui. Mokomasis batalionas ir 249 šP 2–asis ir 3–asis batalionai buvo nukelti į atakos priekinę liniją, kur laukė signalo pulti. Bet šio signalo, kaip pasakyta divizijos kovos veiksmų aprašyme, „visą parą nesulaukta“86. Išeities pozicijose 249 šP ir mokomasis batalionas patyrė didelių nuostolių. Temstant mokomajam batalionui įsakyta palikti pozicijas ir susitelkti Volnyj Trud kaime. 249 šP pagrindinės jėgos, išskyrus paliktą sustiprintą kovinę saugą, atitrauktos į Jegorjevką.

Vasario 27 d. nuostoliai – 266 žmonės87.Vasario 27 d. vėlai vakare, 22.00 val., 16 LšD vadą išsišaukė 48–osios

armijos vadas, kuris davė žodinį įsakymą. Divizijai įsakyta vykdyti naują kovos uždavinį: vasario 28 d. naktį divizija (su priskirtu 1007 lengvuoju AP) turėjo susitelkti į Jegorjevkos, ekonomičino, Jasnyje Poliany, Aleksejevkos rajone ir pakeisti 6 gvardijos šD Krestjankos – Maslovkos upės ruože, turint tolesnį uždavinį pulti Pozdnejevo–2 – Borisoglebskojės kryptimi. Artimiausias uždavinys – neručio upė.

249 ir 167 šP pakeitė 6 gvardijos šD dalis, prasidėjus puolimui, jie turėjo pulti pirmajame ešelone, smogdami priešui kairiuoju flangu. Artimiausias uždavinys šiems pulkams – aukštuma 235.0 – nikitovka. 156 šP gavo įsakymą susitelkti Aleksejevkoje.

86 ten pat, l. 16.87 ten pat, l. 17.

Dr. Rimantas ZIZAS

��0��0

Vasario 28 d. divizijos kovos veiksmų aprašyme pažymėta: Vasario 28 d. divizijos vadas su savo grupe, pulkų bei padalinių vadai vykdė vietovės rekognuoskuotę88 ir organizavo kariuomenės sąveiką vietovėje. Divizijos vadas ir artilerijos viršininkas su raportais apie rekognoskuotės ir sąveikos organizavimo rezultatus 15 val. turėjo atvykti į Petrovskį į 48–osios armijos vadavietę?– R.z.

Vasario 28 d. nuostoliai – 341 žmogus89.16 LšD kovos veiksmų žurnale pažymėta, kad vasario 28 d. baigėsi pirmasis

divizijos mūšių etapas90. Divizija per tą laiką (iki vasario pabaigos) neteko 2721, daug ginkluotės ir kito materialinio turto, kuris paliktas nagorno, choroševskio, sandrovkos ir aukštumos 242.7 prieigose. šios aukštumos laikinas užėmimas buvo vienintelė divizijos kovinė sėkmė.

Kovo 1 d. divizija jokių kovos veiksmų nevykdė. Kariai stiprino užimamų pozicijų gynybą. Buvo stebimas priešas ir jo užimama teritorija. naujose pozicijose bandomuosius šaudymus atliko artilerija. Vokiečiai visą dieną iš artilerijos ir minosvaidžių apšaudė 167 ir 249 šP, kurie buvo išeities pozicijose puolimui.

Kovo 1 d. nuostoliai – 15 žmonių91.Kovo 2 d. divizija kovos veiksmų nevykdė. Kai kurie batalionai keisti

poilsiui: 249 šP – 1–ąjį batalioną pakeitė 3–asis batalionas; 167 šP – 2–ąjį batalioną pakeitė 1–ojo bataliono dvi kuopos.

Kovo 2 d. nuostoliai – 12 žmonių92.Kovo 2 d. vakare divizija gavo kovinį įsakymą pulti, divizijos vadas

parengė kovinį įsakymą. Tačiau netrukus, 21.00 val., iš 48–osios armijos štabo gauta šifruotė įvykdyti žvalgybą mūšiu (iki bataliono dydžio jėgoms), turint tikslą užimti aukštumą 235.0 ir paimti belaisvių. Puolimui vykstant sėkmingai – užimti aukštumą „Jaico“ („Kiaušinis“), o visai divizijai – pasiekti neručio upės ribą ir joje įsitvirtinti.

Žvalgybą mūšiu vykdė 249 šP 2–asis batalionas. Kovo 3 d., 6.30 val., jis puolė 235.0 aukštumą. 12.00 val. 6–oji kuopa, vėliau ir didesnės bataliono jėgos, įsiveržė

88 rekognuoskuotė (išžvalgymas) – regimasis priešo pozicijų ir vietovės išstudijavimas. išžvalgoma rengiant kovos veiksmus, kariuomenės judėjimą ir išdėstymą, parenkant išdėstymo vietas, vadavietes ir kt.vadas asmeniškai vykdo išžvalgymą patikslinti pagal žemėlapį priimamam ar priimtam operaci-jos (mūšio) vykdymo sprendimui ir kt.,žr.: a. smetona, karybos žodynas, vilnius, 1995, p. 100.89 ten pat, l. 18.90 ten pat; 16 lšd vado plk. a. urbšo ir štabo viršininko rakovo 1944 m. spalio 24 d. pasirašyta trumpa charakteristika, sssr gynybos ministerijos archyvas, f. 1079, ap. 1, b. 1, l. 4.91 16 lšd kovos veiksmai nuo 1943 m. kovo 1d. vientisai atsispindi kitame išraše iš jos kovos veiksmų žurnalo, žr.,lya, f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 19.92 ten pat, l. 19.


331

į rytines jos pašlaites, bet buvo vokiečių minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnies iš jų gynybos gilumos ir nuo aukštumos 235.0 sustabdytos. Puolimas vyko esant stipriai pūgai, dėl gilaus sniego jis buvo lėtas, dėl sviedinių stokos jį silpnai parėmė artilerija, sovietinė artilerija ir minosvaidžiai šaudė netaikliai. Puolantį 249 šP batalioną vokiečiai kontratakavo: iš sandrovkos 40–ties „automatininkų“ grupė, iš nikitovkos – taip pat grupė vokiečių „automatininkų“. Abi vokiečių atakos atmuštos. 16.00 val. batalionas atitrauktas į išeities pozicijas. Belaisvių ir jokių trofėjų nepaimta.

Kovo 3 d. nuostoliai – 120 žmonių93. Kovo 4 d. 48–iosios armijos vadas divizijų vadams įsakė savo puolimų

ruožuose paimti į nelaisvę vokiečių „kontrolinių“ belaisvių. 16 LšD jų paimti įsakyta bevardėse aukštumose į šiaurę nuo nikitovkos. Žvalgyba vykdyta mažomis karių grupėmis. Keliose kryptyse nustatytos priešo ugnies pozicijos. Tačiau nė vieno belaisvio ir kitų trofėjų nepaimta.

Kovo 4 d. nuostoliai – 88 žmonės, daugiausiai žuvusiųjų nuo minosvaidžių ugnies94.

Kovo 4 d. vakare 48–osios armijos vadas divizijai įsakė: kovo 5 d. iki 3.00 val. užimti išeities pozicijas puolimui. Kovo 5 d. naktį įsakyta keliais laikotarpiais vykdyti artilerijos parengimą, taip pat ir reaktyvinių minosvaidžių („Katiušų“) sal-vėmis, paimti belaisvių, prieš puolimą „patikrinti“ priešo pajėgas, veikiančias prie-šais diviziją. Divizijos vadas įsakė visus artilerijos pabūklus išstumti šaudymui tie-siu taikymu, išeities pozicijose apsikasti ir gerai užsimaskuoti, papildyti šaudmenų, maisto, pašarų, degalų atsargas. Tai buvo nauji motyvai vadų įsakymuose. šaulių atakos pradžia numatyta 8.30 val., tačiau įsakymo pulti visą dieną negauta.

Kovo 5 d. nuostoliai – 16 žmonių95.Kovo 5 d., 17.00 val., iš 48–osios armijos štabo gauta šifruotė iki kovo 6 d.,

5.00 val., užimti išeities pozicijai puolimui. Artilerijos parengimą vykdyti 7.50 – 8.30 val. Artilerijos parengimui skiriama sviedinių – 0,25 kovinio komplekto, mūšiams priešo pozicijų gilumoje užimant neručio upės ribą – 0, 1 kovinio kom-plekto (taigi sovietinės artilerijos ugnis ir toliau buvo menka).

48–osios armijos štabo įsakymu virš Verchniaja sergejevka, choroševskio, Preobraženskojės turėjo būti paskleista dūmų uždanga, o choroševskis tuo pačiu laiku ir sudegintas (tačiau šios priemonės realiai nebuvo įvykdytos).

Kovo 6 d. divizijos ataka po artilerijos parengimo prasidėjo 8.30 val. Iki

9� ten pat, l. 20.94 ten pat, l. 21.95 ten pat, l. 22.

Dr. Rimantas ZIZAS

��2��2

10.30 val. pulkai lėtai, patirdami didelių nuostolių, judėjo į priekį: 167 šP prie nikitovkos pietinių pakraščių priartėjo per 100 m., 249 šP (visi 3 batalionai) – iki aukštumos 235.0 šiaurinių pašlaičių – per 100–150 m. nuo vokiečių priešakinių pozicijų. Tačiau dėl vokiečių ugnies abiejų pulkų puolimas tuo ir baigėsi, jų kariai sugulė. (156 šP buvo užėmęs išeities pozicijas puolimui Jasnyje Poliany.)

12.40 val. 167 šP „kovinę rikiuotę“, ekonomičino kaimą, kairėje puolusių kai-mynų pozicijas pradėjo bombarduoti 8 vokiečių lėktuvai, 249 šP pozicijas – 3 lėktu-vai. nuo 15.00 val. abiejų pulkų karius bombardavo 5 vokiečių bombonešiai, taip pat juos vokiečiai apšaudė minosvaidžiais iš sandrovkos, choroševskio rajonų.

16.30 val. į mūšį pajudėjo ir 156 šP, bet ir jis taip pat buvo sustabdytas vo-kiečių vokiečių kulkosvaidžių ir minosvaidžių ugnimi. Divizijos vado sprendimu temstant 156 šP patrauktas arčiau priekinės linijos, jam įsakyta naktine ataka iš pietų pusės pulti ir užimti nikitovką. Ją pulti įsakyta ir 167 šP, 20.00 val. šis pulkas sustiprintas 156 šP 2–uoju batalionu.

Kovo 6 d. nuostoliai – 329 žmonės96. Kovo 7 d., 4.00 val., pradėtas naktinis nikitovkos puolimas, jis taip pat

nebuvo sėkmingas. 167 ir 249 šP neįstengė pajudėti į priekį, patyrė didelių nuostolių. 6.50 val. 156 šP įsakyta pasiruošti puolimui. Mokomasis batalionas įsakymo pulti laukė Jasnyje Poliany.

Iki 14.00 val. divizijos pajėgos buvo pergrupuojamos pakartotinam puoli-mui. Jį 16.00 val. pradėjo 156 ir 249 šP. Pergrupuojant jėgas, 167 šP perkeltas į kitą atakos ruožą, todėl puolimą pradėjo pusvalandžiu vėliau. Pulkai, pasiekę išvakarėse užimtą ruožą, toliau pajudėti neįstengė, buvo priversti sugulti.

Kovo 7 d. nuostoliai – 457 žmonės97.Kovo 8 d., 1.00 val., vėl pabandyta pulti, tačiau nesėkmingai. 6.00 val.

48–osios armijos vadas įsakė puolimą atidėti iki 12.00 val., papildyti šaudmenų atsargas, pergrupuoti pulkus.

12.00 val. pulkai užėmė pozicijas puolimui, jo tikslai buvo tie patys. Ta-čiau puolimas Briansko fronto kariuomenės vado įsakymu atidėtas iki 14.30 val. 14.30 val. visi 3 pulkai pradėjo puolimą.

Kap pažymėta divizijos kovos veiksmų žurnale, „visi pulkai ankstesniuose mūšiuose neteko daug karių, ir naujas puolimas nebuvo sėkmingas, pasislinkę į priekį 100 – 200 m., pulkai sugulė ir nesugebėjo toliau pulti dėl stiprios priešo

96 ten pat, l. 24.97 ten pat, l. 25.


��

minosvaidžių, artilerijos, kulkosvaidžių ugnies“98. Divizijos vado įsakymu 19.00 val. 156 šP kairiajame sparne į mūšį mestas mokomasis batalionas. Jo kariai, nepasiekę nikitovkos per 150–200 m., sugulė, toliau pulti neįstengė, patyrė di-delių nuostolių.

Kovo 8 d. nuostoliai – 173 žmonės99.Įnirtingi mūšiai tęsti kovo 9 d. naktį, tačiau jie jokių rezultatų nedavė, di-

vizijos 3 pulkų ir mokomojo bataliono karių puolimas baigėsi per 100–150 m. nuo nikitovkos pakraščių.

Kovo 9 d. nakties mūšių nuostoliai – 224 žmonės100.Kovo 9 d., 6.00 val., iš 48–osios armijos štabo atėjo įsakymas įsitvirtinti

„pasiektose pozicijose“ ir pereiti į gynybą. 249 šP įsitvirtino įrengtuose atsparos punktuose aukštumoje 235.0; 167 šP – bevardės aukštumos vakarinėse pašlaitė-se į šiaurę nuo Maslovkos upės; 156 šP – 500 m. į pietvakarius nuo nikitovkos ir kitame įrengtame atsparos punkte, įrengtame aukštumoje 700.0 į šiaurės vakarus nuo n/aujojo/ ekonomičino. Įrengtuose pasipriešinimo mazguose buvo po dvi – tris 45 mm patrankas, dvi 76 mm patrankas, du 8 mm minosvaidžius, tris 50 mm minosvaidžius, tris prieštankinius šautuvus, tris sunkiuosius kulkosvaidžius, 15 šaulių. Kiti divizijos kariai atitraukti papildymui: 249 šP – į Jegorjevką, 167 šP – į ekonomičiną, 156 šP – į naująjį ekonomičiną. Kovo 9 d. dienos metu vykusiuose mūšiuose divizija nedalyvavo.

Kovo 9 d., 23.30 val., divizija (su jai priskirtais 1007–uoju lengvosios ar-tilerijos pulku, 479–uoju minosvaidžių pulku) gavo kovinę užduotį pralaužti vo-kiečių gynybą nikitovkos ruože ir užimti neručio upės vakarinį krantą tarp Poz-dnejevo–2 ir Jasnaja Poliana ir iki kovo 10 d. pabaigos užimti Bogorodickojės – Borisoglebskojės ruožą, toliau pulti chliupino – Aleksandrovkos kryptimi.

Kovo 10 d., 7.00 val., divizija išvesta į pozicijas puolimui. Tačiau aukštes-niosios karinės vadovybės planai keitėsi. 48–osios armijos vadas puolimą atidėjo iki 14.45 val., o Briansko fronto kariuomenės vadas – iki ypatingo nurodymo. Visą dieną divizija išbuvo išeities pozicijose pasiruošusi puolimui. nuo 13.30 val. vokiečiai metodiškai artilerijos pabūklais ir minosvaidžiais iš choroševskio ir nikitovkos rajonų apšaudė ekonomičino stotį ir Jasnaja Polianą. 21.00 val. 50 proc. divizijos karių atitraukta sušilimui.

98 ten pat, l. 25–26.99 ten pat, l. 26.100 16 lšd kovos veiksmų aprašymas nuo 1943 m. kovo 1 d. iki kovo 15 d.: 1943 m. kovo 20 d.užrašė iš dokumentų ir kovos veiksmų žurnalo kap. Ceplinskis, ten pat, ap. 6, b. 180, l. 26.

Dr. Rimantas ZIZAS

��4��4

Kovo 10 d. nuostoliai – 31 žmogus101.Kovo 11 d. divizijai vykdė 48–osios armijos vado įsakymą smulkiomis gru-

pėmis naikinti priešo ugnies taškus. Priešas buvo aktyvus, šaudė iš minosvaidžių ir kulkosvaidžių.

Kovo 11 d. nuostoliai – 15 žmonių102.Kovo 12 d. divizija kovos veiksmuose nedalyvavo. Kariai iš eilės vesti

sušilti, džiovino aprangą, papildė šaudmenų atsargas, gabeno maistą ir pašarus.Kovo 12 d. nuostoliai – 45 žmonės103.Kovo 13 d. 48–osios armijos vadas divizijai įsakė persigrupuoti: susitelkti

Aleksejevkoje ir užimti pozicijas gynybai, įrengti pasipriešinimo mazgus, iškasti tranšėjas. 167 šP įsakyta savo užimamą ruožą perduoti 249 šP ir kovo 14 d. nak-tį persikelti į Aleksejevką, čia užimti žiedinę gynybą; 249 šP – be savo gynybos ruožo perimti gynybos ruožą iš 167 šP ir organizuoti naują pasipriešinimo mazgą aukštumoje prie Maslovkos upės apie 600 m. nuo nikitovkos; organizuoti Jego-rovkos žiedinę gynybą. 156 šP įsakyta pasilikti savo gynybos ruože, kartu įsa-kyta kasti tranšejas apeinant nikitovką iš pietų pusės, išeiti 300 m. į žemumą ir į pietvakarius nuo nikitovkos įrengti pasipriešinimo mazgą. Kitą pasipriešinimo mazgą įrengti 500 m. nuo nikitovkos pietinio pakraščio. Trečią pasipriešinimo mazgą įrengti aukštumoje 400 m. į šiaurės vakarus nuo senojo ekonomičino. senojo ir naujojo ekonomičino kaimuose organizuoti žiedinę gynybą104.

Kairėje nuo 16 LšD žemumoje į šiaurę nuo Pesočnaja tokias pat tranšėjas kasė ir įrenginėjo pasipriešinimo mazgus 6 gvardijos šD.

16 LšD pulkams įsakyta „varginti“ priešą jį apšaudant. 224 AP turėjo apšaudyti Goliatichą Pozdnejevą, 249 ir 156 šP – nikitovką ir aukštumoje 235.0 įsitvirtinusius vokiečius. Pulkai užėmė naujas dislokacijos vietas, stiprino gynybos linijas, kasė sniego pylimus, tranšėjas, susisiekimo apkasus.

Kovo 14 d. naktį vokiečiai buvo visiškai „ramūs“, dieną periodiškai šaudė iš ankstesnių krypčių.

Kovo 13d. nuostoliai – 28, kovo 14 d.–19 žmonių105.Kovo 15 d. vokiečiai divizijos karius apšaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių,

jų artilerija apšaudė Jegorjevką, aviacija įvykdė 6 antskrydžius puldama

101 ten pat, l. 27.102 ten pat.103 ten pat.104 ten pat l. 28.105 ten pat.


��5

Aleksejevką, Jegorjevką, ekonomičiną, 17.15 val. vokiečių lėktuvas fV numetė 4 bombas ant Jasnyje Poliany.

Kovo 15 d. nuostoliai – 63 žmonės (11 žuvo, 46 sužeisti, 6 prapuolė be žinios)106.

Kovo 15 d. vakare divizija (kartu su priskirtomis dalimis – 1007 lengvuoju AP, 479 MP) gavo 48–osios armijos vado užduotį pralaužti vokiečių gynybą nikitovkos – Pesočnajos ruože. Divizijai įsakyta būti pasiruošusiai puolimui kovo 16 d., 18.00 val. Dieną vykdytas vietovės rekogniskavimas. Vokiečiai apšaudė divizijos pozicijas.

Vėliau duotas įsakymas kovo 17 d. naktį išdėstyti pabūklus šaudymui tiesiu taikymu, iki 5.00 val. užimti išeities pozicijas puolimui per 400 m. nuo vokiečių priešakinės gynybos linijos. Puolimą numatyta pradėti 8.00 val., jame dalyvavo visi 3 šaulių pulkai.

156 šP puldamas iš pat pradžių patyrė didelių nuostolių, neteko sunkiojo kulkosvaidžio. Kovos veiksmų aprašyme pažymėta esą 6.00 val. jau buvo visiškai šviesu, kariai neturėjo maskuojamų chalatų, vokiečių buvo pastebėti vos pradėję ataką. Pulkas vokiečių sustabdytas prie jų gynybinio sniego pylimo nikitovkos pietiniame pakraštyje. 249 šP pasiekė žemumą, buvusią į rytus nuo nikitovkos centrinės dalies, bet joje vokiečių sustabdytas šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi iš šiaurinės ir centrinės nikitovkos dalių. 167 šP puolė antrajame puolimo ešelone Jasnyje Poliany – nataljino rajone.

106 ten pat, l. 29.

Dr. Rimantas ZIZAS

336336

16 LŠD mūšiuose prie Aleksejevkos, 1943 m. žiema.

Vokiečiai įnirtingai priešinosi, apšaudydami puolančią diviziją kulkosvai-džiais ir minosvaidžiais iš sandrovkos, nikitovkos, artilerijos ugnimi – iš Preo-braženskojės.

Puolančių pulkų kariai sugulė ir bandė apsikasti. Tolesnis puolimas numatytas 12.00 val., vėliau atidėtas iki 14.00 val., dar vėliau – neribotam laikui. Divizijos vadas iššauktas į 48–osios armijos štabą.

Kovo 17 d. vakare, 22.00 val., 249 ir 156 šP buvo įsakyta tęsti puolimą, 167 šP užimti gynybą naujojo ir senojo ekonomičino rajone, kaip rezervui būti pasiruošu-siam tęsti kitų dviejų divizijos pulkų sėkmingą puolimą.

Kovo 18 d. divizijos puolimas buvo nesėkmingas. Dėl didelių nuostolių šaulių padaliniuose divizijos vadas pulkų vadams įsakė iki 12.00 val. papildyti kulkosvaidi-ninkų ir šaulių kuopas kariais iš aptarnaujančių padalinių po 150–200 žmonių.

12.00 val. divizijai įsakyta užimame ruože pereiti į „atkaklią gynybą“ vienu pul-ku, kitus 2 pulkus išvesti į Aleksejevkos, Jasnaja Poliana, nataljino rajoną.

Kovo 18 d. nuostoliai – 50 karių nukauti, 75 sužeisti107.Kovo 19 d., 2.00 val., divizijai įsakyta užimti gynybą Jegorjevkos – senojo ir nau-

jojo ekonomičino – Aleksejevkos ruože. naktį vykdytas pulkų perdislokavimas, pradėta ruoštis gynybai. Kovos veiksmų nebuvo. Vokiečiai vedė kontrolinę periodinę ugnį.

Kovo 20 d. toliau buvo rengiamasi gynybiniams veiksmams. Vokiečiai

107 ten pat, l. 32.


��7

naktį apšaudė naująjį ir senąjį ekonomičiną.Kovo 21 d. naktį divizijos pulkai pradėti išvedinėti į 48–osios armijos

antrąjį ešeloną.Kitą, kovo 22 d. naktį, 16 LšD galutinai pakeitė Raudonosios armijos 399 šaulių

divizijos dalys. Kovo 21 d., 23.30 val., divizijos vadas gen. mjr. f. Žemaitis, vykdydamas 48–osios armijos vado įsakymą, atidavė paskutinįjį įsakymą (nr. 22) divizijai, pagal kurį ji buvo pervesta į 48–osios armijos antrąjį ešeloną ir sutelkta Kubanės, zalipajevkos, fe-dorovkos rajone, kur turėjo įsitvirtinti ir būti pasiruošusi „smogti kontrsmūgį“ Aleksejev-kos, Verchniaja sergejevkos, Kubanės, Petrovkos, Krasnaja slobodos kryptimi108.

Taip baigėsi 16 LšD 1943 m. žiemos mūšiai oriolo srityje prie Aleksejev-kos kaimo. Jie buvo beviltiškai nesėkmingi, jų rezultatai skaudūs ir tragiški dau-geliu aspektų. Divizija neįvykdė nė vienos jai aukštesniosios karinės vadovybės keltos kovinės užduoties, puldami jos kariai nepasistūmėjo nė žingsnio į priekį, nepaėmė nė vieno vokiečių belaisvio ir kt.109

Be abejo, skaudžiausi patirti nuostoliai buvo žmonių netektys – žuvę, su-žeisti (tapę invalidais), dėl kitų priežasčių išėję iš rikiuotės kariai. Apibendrina-mieji divizijos karių nuostoliai ilgokai skaičiuoti, todėl archyviniuose šaltiniuose jie šiek tiek įvairuoja. 16 LšD vado pavaduotojo gen. mjr. V. Karvelio netrukus po 1943 m žiemos mūšių (tiksli data nenurodyta) pasirašytoje suvestinėje per 1943 m. vasario 20 d. – kovo 24 d. laikotarpį pateikiami tokie skaičiai:

Eil. Nr. Nuostolių rūšis Vyresnieji

vadaiJaunesnieji

vadai Eiliniai Iš viso

1.2.

3.4.5.

nukauti, mirę nuo žaizdų kariaisužeisti, kontūzyti, apdegę ir pan.susirgęApšalęTikslinama buvimo vietaIš viso nuostolių

83

283126

374

283

850107

441194

803

214240572553296

1169

327551663054864

šaltinis: LYA, f. 1771, ap. 6, b. 42, l. 3.

108 ten pat, l. 32.109 rusų istorikas n. kirsanovas, atskleisdamas sovietinių tautų nacionalinių junginių kovos kelią didžiojo tėvynės karo frontuose, įžvelgė bene didžiausius 16 lšd kovinius nuopelnus prie alekse-jevkos (tiesa, neaišku, kokiais šaltiniais remdamasis). jis rašė, kad iki 1943 m.vasario 24 d. divizijos 156 šp užėmė vyraujančią aukštumą prie nagorno, 167 šp du kartus užėmė šio kaimo pakraščius, bet buvo priverstas pasitraukti. jis pažymi, kad priešo gynybą pavyko sugriauti tik iš dalies, priešo nuosto-liai buvo nedideli: išblaškytas ir sunaikintas maždaug būrys vokiečių pėstininkų, nagorne sunaikinta vokiečių gurguolė, Choroševskyje nuslopinta kulkosvaidžio, minosvaidžių baterijos ir pavienio pabū-klo ugnis, žr.: Н. А. Кирсанов, В боевом строю народов – братьев, с. 185.

Dr. Rimantas ZIZAS

338338

16 LšD trumpojoje charakteristikoje nurodomi tokie mūšių per 1943 m. vasario 20 d. – kovo 20 d. laikotarpį nuostoliai: nukauti – 1328, sužeisti – 3275, dingę be žinios – 159, susirgę, apšalę –122 kariai, iš viso – 4884 žmonės.

Be abejo, mūšiuose labiausiai nukentėjo šaulių (pėstininkų) pulkai. Yra liu-dijimų, kad po mūšių prie Aleksejevkos kai kuriose šaulių kuopose buvo likę vos po 12–15 karių.

Vėlesniuose sovietiniuose šaltiniuose divizijos žmonių nuostoliai nurodyti dar didesni. nuostolių skaičiaus padidėjimas gali būti susijęs su sunkiai sužeistų karių mirtimi. Lietuvos KP(b) cK karinio skyriaus 1943 m. pabaigos duomenimis, divi-zijos 1943 m. vasario 21d. – kovo 24 d. nuostoliai siekė 5218 žmonių, iš jų 4064 buvo Lietuvos piliečiai, 1154 – „kitų tautybių“, t. y. ne Lietuvos ssR piliečiai110.

Fotodokumentai sovietinės propogandos tarnyboje sovietmečiu išleistame foto–albume „Kovų keliais“ pateikti kaip epizodai iš divizijos mūšių prie Aleksejevkos laikotarpio. Kairė-je sniegu prausiasi 16 LŠD kariai, dešinėje, sušalusių, paimtų į nelaisvę vokiečių grupelė. Iš tikrųjų per visą mėnesį trukusius mūšius prie Aleksejevkos 16 LŠD nepaėmė į nelaisvę nė vieno vokiečio.

nuo 1943 m. vasario 20 d. iki metų pabaigos lietuviškojoje divizijoje žuvo 3422 kariai, iš jų 881 lietuvis, 772 žydai, 1618 rusų, 151 kitų tautybių karys111.

110 lietuvos kp(b) Ck karinio skyriaus vedėjo jakovlevo pažyma (be datos) apie 16 lšd sudėtį 1943 m. vasario 20 – lapkričio 11 d, lya, f. 3377, ap. 58, b. 809, l. 9.111 lietuvos kp(b) Ck karinio skyriaus vedėjo p. jakovlevo pažyma apie 16 lšd žuvusius karius nuo 1943 m. vasario 20 d. iki 1943 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, ten pat, f. 1771, ap. 7, b.312, l. 2.


��9

LšD oficialiuose dokumentuose nurodomi ir kiti patirti materialiniai, gin-kluotės nuostoliai. Jos trumpojoje charakteristikoje nurodoma, kad mūšiuose prie Aleksejevkos netekta iš viso 498 arklių: iš jų 147 užmušti, 72 krito, 47 sužeisti, 220 susirgo, 7 dingo be žinios.

Divizija neteko 2160 šautuvų, 118 rankinių kulkosvaidžių, 44 sunkiųjų kul-kosvaidžių, 381 kulkosvaidžių pistoletų (PPš), 35 – 50 mm kalibro minosvai-džių, 7 – 82 mm kalibro minosvaidžių, 12 pistoletų TT, 50 binoklių ir kt.112

16 LŠD katastrofos prie Aleksejevkos priežasčių ir kaltininkų aiškinimasis

Lietuviškosios divizijos nesėkmė mūšiuose prie Aleksejevkos buvo tikra karinė katastrofa ir tragedija jos kariams, didelis smūgis ji buvo ir sovietinės Lie-tuvos vadovybei Maskvoje. Dėl patirtų didžiulių nuostolių lietuviškasis junginys kariniu požiūriu tapo neveiksmingas, iš esmės išvestas iš rikiuotės, o papildyti jį „lietuviškais kadrais“ rezervų beveik nebuvo. Taigi žlugo sovietinės Lietuvos vadovybės atkaklių pastangų ir ilgo, sunkaus darbo rezultatai jį formuojant, poli-tinės ambicijos turėti „Didžiojo Tėvynės karo frontuose“ nacionalinį junginį, ku-ris būtų ne politinis, propagandinis įrankis, o tikra, reali karinė jėga, garbingai reprezentavusi lietuvių tautą tarp kitų sovietinių tautų nacionalinių formuočių, planai jį plėsti ir stiprinti. Dar vykstant divizijos agonijai prie Aleksejevkos J. Macijauskas 1943 m. kovo 4 d. A. sniečkui rašė, kad jam labai nemalonu rašyti laišką, kuriame negali nieko gero pranešti, o tik blogas naujienas113. J. Paleckis vėliau rašė, kad divizijos nuostoliai buvo tokie dideli, kad vietoj pulkų liko tik jų likučiai, papildyti kariais iš užnugario dalinių. „Didžiuliu moraliniu smūgiu“ jis vadino tai, kaip sovietinė karinė (Briansko fronto ir kt.) vadovybė vertino divizijos veiksmus114. 1943 m. balandžio 16 d. įvyko Lietuvos KP(b) cK biuro posėdis, jame buvo išklausytas divizijos vado gen. mjr. f. Žemaičio ir J. Maci-jausko informacinis pranešimas apie divizijos mūšius. Posėdžio protokole nie-ko nepasakyta apie šio pranešimo turinį, tik pažymėta, kad jis „priimtas žiniai“. sovietiniams Lietuvos vadovams atsirado naujų didžiulių problemų ir rūpesčių: Biuras apsvarstė politinio masinio darbo priemones su sužeistais kovotojais ir

112 16 lšd trumpoji charakteristika, sssr gynybos ministerijos archyvas, f. 1079, ap. 1, b. 1, l. 4–5.113 j. macijausko 1943 m. kovo 4 d. laiškas a. sniečkui, ten pat, ap. 6, b. 46, l. 130.114 j. paleckio 1943 m. rašyto rašto juodraštis, ten pat, f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 268–269.

Dr. Rimantas ZIZAS

�40�40

vadais, įpareigojo Lietuvos ssR LKT sudaryti komisiją, kuri rūpintųsi sužeistųjų (tapusių invalidais) įdarbinimu ir visa jų socialine globa115. Kalbant apibendrin-tai, sovietiniams Lietuvos vadovams Maskvoje iškilo rūpestis išsaugoti diviziją, kaip nacionalinį (lietuvišką) junginį.

nuoskaudą dėl lietuviškos divizijos katastrofiškos nesėkmės, nors ir netie-siogiai, gilino palyginti sėkminga ir garbinga suformuotų latvių ir estų junginių kovinė veikla karo frontuose116.

nesėkmingi divizijos mūšiai prie Aleksejevkos, turėję įtakos puolamosios ope-racijos sužlugdymui, buvo nemaloni nesėkmė ir 48–osios armijos Briansko fronto kariuomenės vadovybei. Todėl jau mūšių metu prasidėjo divizijos karinio pasiren-gimo priežasčių ir jos nesėkmių kaltininkų aiškinimasis, kas kaltas dėl beviltiškai stringančio (galiausiai visai sužlugusio) puolimo, didžiulių patirtų nuostolių.

oficialiuose divizijos dokumentuose (kovos veiksmų žurnale, raportuose ir kt.), rašytuose divizijos karininkų ir atspindėjusių jų požiūrį, nurodomos tokios mūšių prie Aleksejevkos išvados ir nesėkmių priežastys: 1) divizija padarė vokie-čiams daug nuostolių (tikrųjų jie buvo abejotini – R.z.), priešas buvo priverstas pritraukti stiprius rezervus ir panaudoti aviaciją; 2) divizija stojo į mūšį tiesiai iš maršo atsilikus techninėms ir aprūpinimo dalims, o priešo jėgos buvo neįvertin-tos, vokiečiai turėjo gerai parengtą gynybos sistemą, sumaniai manevravo savo rezervais; 3) divizijos puolimą silpnai rėmė artilerija, buvo mažai tankų, nebu-vo aviacijos ir zenitinės artilerijos ir jų paramos, nebuvo normalaus aprūpinimo maistu ir pašarais, ypač pirmosiomis dienomis, kai visai divizijai teko badauti, o ir vėliau padėtis nedaug pasikeitė; 4) sunkios ir nepalankios gamtinės, klimatinės sąlygos: stiprūs šalčiai, gilus sniegas, pūgos, visiškai atvira, gerai priešui mato-ma ir patogi gynybai vietovė; 5) kaimyninės divizijos (143 šD ir 6 gvardijos šD) buvo negausios, neaktyvios, išsekintos mūšių, jų parama buvo mažai veiksminga ir efektyvi; 6) pačios divizijos mūšių metu išryškėjusios klaidos ir trūkumai: priešas pultas pernelyg tirštomis (tankiomis) gretomis, nemokėjimas greitai apsi-kasti ir blogas maskavimasis, neturėjimas maskuojamųjų chalatų; divizijos karių nepakankamas mokėjimas panaudoti pėstininkų ginklus, toli nuo priešo gynybos

115 išrašas iš lietuvos kp(b) Ck biuro 1943 m. balandžio 16 d. posėdžio protokolo, ten pat, f. 1771, ap. 190, b. 2, l. 57.116 201–oji latviškoji šd buvo pirmasis raudonosios armijos nacionalinis junginys, jis savo kovos kelią pradėjo1941 m.gruodžio 20 d., pasižymėjo puolamuosiuose mūšiuose prie maskvos naro–Fo-minsko rajone, apsupant ir likviduojant vokiečių demjansko grupuotę ir kitur. 1942 m. pabaigpje už kovinius nuopelnus ji pavadinta 43 gvardijos šd. estų 8–asis korpusas (7 ir 249 šd) buvo pats didžiau-sias raudonosios armijos nacionalinis junginys, jis kovas pradėjo 1942 m. gruodį kalinino fronte, sėkmingai dalyvavo likviduojat apsuptą vokiečių grupuotęvelikije lukų apylinkėse.


341

linijos užimamos išeities pozicijos puolimui, lėtas puolimo tempas, baimė eiti į durtuvų kautynes, blogas sąveikavimas su artilerija, šaulių (pėstininkų) pasyvu-mas (nejudėjimas į priekį) artilerijos parengimo metu ir kt.117

šiuose teiginiuose, išreiškiančiuose daugiausia pačios divizijos vadovybės požiūrį, yra nemažai tiesos apie divizijos nesėkmių prie Aleksejevkos priežastis, jos plačiai aptartos ir aprašytos sovietinių autorių ir divizijos veteranų atsimini-muose. (Kaip minėta, šiuo požiūriu vertingi Atgimimo spaudoje pasirodę divizi-jos veteranų atsiminimų fragmentai, divizijos veiksmų komentarai ir kt.118.)

Koks buvo Raudonosios armijos aukštesniosios vadovybės požiūris į 16 LšD kovinius veiksmus ir jos nesėkmių priežastis prie Aleksejevkos? Iš karto tenka pažymėti, kad jis smarkiai skyrėsi nuo pačios divizijos vadovybės, iki šiol kai kurių jos veteranų propaguojamų teiginių.

Jau minėtame 48–osios armijos Karo Tarybos 1943 m. vasario 25 d. nutari-me „Dėl priemonių stiprinant 16–osios Lietuviškosios šaulių divizijos kovingu-mą ir discipliną“, skelbusiame jos nepasirengimą mūšiams, buvo tvirtinama, kad 16 LšD per dvi mūšių dienas parodė labai žemą kovingumą ir discipliną. Buvo pažymima, kad, nepaisant ilgo buvimo užnugaryje ir turėtų galimybių organi-zuoti karių apmokymą, divizija nemokėjo organizuoti pėstininkų kovinės rikiuo-tės, dėl ko patyrė nepateisinamų nuostolių, patirti nuostoliai turėjo įtakos karių moralinei būsenai. esą divizijos 167 šP du kartus be įsakymo paliko užimamas pozicijas, svarbiausia, savavališkai paliko užimtą nagorną. Dėl blogos maskuo-tės ir nemokėjimo panaudoti šautuvų, kulkosvaidžių, prieštankinių šautuvų divi-zija pačią pirmąją susitelkimo mūšiui dieną patyrė žymių nuostolių (žuvo apie 400 žmonių). Dėl blogos disciplinos pulkuose buvo mūšio lauko palikimo atvejų (sužeistųjų palydėjimo į užnugarį ir kitais pretekstais). Keliai į dalis priešakinėse pozicijose buvo valomi blogai, tai ir stabdė šaudmenų ir maisto tiekimą į prie-šakines pozicijas ir labai apsunkino normalų sužeistųjų evakavimą. Priešo avia-cijos smūgiai į gurguolių susitelkimo vietas, sanitarijos įstaigas pakenkė visos divizijos kovinei moralei, galėjo sukelti paniką, kuri galėjo apimti ir priešakines pozicijas. Divizijos užnugaris buvo išsibarstęs, maisto produktai atsiliko, medi-cinos sanitarijos batalionas neatvyko, haubicų artilerija, šaudmenys atsiliko, jų artilerijos padaliniuose buvo neleistinai mažai. Priemonių įvesti griežtą tvarką nebuvo imtasi, niekas dėl pasipiktinimą keliančių dalykų nebuvo nubaustas, o tai

117 išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų žurnalo, ten pat, b. 262, l.33–34; ap. 6, b. 180, l. 20 ir kt.118 žr.: a. martnionis, pakirsti ąžuolai aleksejevkoje, tiesa, 1989, nr. 14121; k. varašinskas, dimisi-jos gen. mjr. pr. petronis, pirmosios lietuviškosios divizijos kautynės, gimtasis kraštas, 1988 balandžio 28 – gegužės 5 d. ir kt.

Dr. Rimantas ZIZAS

�42�42

sudarė sąlygas reikštis dar didesniam vadų ir politinių darbuotojų neatsakingu-mui, politinis darbas divizijoje buvo dirbamas netinkamai.

savo vasario 25 d. priimtame dokumente 48–osios armijos Karo taryba nutarė 16 LšD vadą, gen. mjr. f. Žemaitį įspėti, kad jis ne visiškai atitinka uži-mamas pareigas, divizijos užnugario viršininką plk. Gudelį, kaip praradusį kon-trolę užnugario daliniams ir už divizijos neaprūpinimą maistu ir šaudmenimis, pašalinti iš pareigų ir atiduoti teismui, divizijos vado pavaduotojui, brigados komisarui J. Macijauskui (dokumente jo pavardė rašoma – Macijevkas) už blo-gai organizuotą politinį darbą paskelbti įspėjimą. 48–osios armijos prokurorui ir Ypatingojo skyriaus viršininkui nedelsiant išvykti į diviziją ištirti aplinkybių, kodėl buvo paliktas nagornas, kaltus atiduoti teismui. Armijos štabo viršininkui nedelsiant į divizijos susitelkimo ruožą nusiųsti užtveriamąjį būrį nr. 1., kad būtų sulaikomi savavališkai paliekantys mūšio lauką ir šaudomi bėgantys iš jo.

Divizijos vadui ir jo pavaduotojui J. Macijauskui įsakyta per 3 dienas divi-zijos dalyse įvesti griežtą tvarką (surinkti, arčiau priešakinių pozicijų pritraukti užnugario dalis, išmėtytus šaudmenis ir kt.), sustiprinti discipliną, organizuoti divizijos kovingumą stiprinantį politinį darbą.

už visų priemonių stiprinant divizijos kovingumą ir discipliną joje realiza-vimą atsakingais buvo paskirti 48–osios armijos vado gen. ltn. P. Romanenkos pavaduotojai plk. /K./ Kolganovas ir plk. Jakovlevas.

šis nutarimas turėjo būti paskelbtas divizijos karininkams ir viršininkams iki batalionų vadų imtinai119.

Ant dokumento užrašyta Briansko fronto kariuomenės vado gen. ltn. M. Reiterio ir gen. mjr. I. susaikovo rezoliucija: „Jeigu Žemaitis divizijoje neįves tvarkos, teks jį pakeisti“.

Reikia pažymėti, kad 48–osios armijos vadovybės dokumente buvo nemažai teisingos kritikos, teiginių ir priekaištų apie nepakankamą divizijos karinį pasiren-gimą, tai buvo priversti pripažinti ir divizijai vadovaujantys asmenys. Antai J. Ma-cijauskas minėtame 1943 m. kovo 4 d. laiške A. sniečkui rašė apie tai, kad tenka pripažinti, jog „iš mūsų pusės“ buvo daug didelių trūkumų: visų pirma pasirodė, kad divizija buvo nepakankamai paruošta pagal naujausią Raudonosios armijos karo statutą, ji puolė pernelyg tankiomis, tirštomis karių gretomis, dėl ko turėjo didelių nuostolių, kariai atsilikdavo nuo tankų, apšaudomi iš minosvaidžių, užuot veržęsi pirmyn, suguldavo, šauliai nemokėjo šaudyti į priešo aviaciją, šlubavo dis-

119 ten pat, b. 808, l. 7–8.


�4�

ciplina, vadai ne viską padarydavo, kad būtų įvykdyti kovos įsakymai ir kt.120

Kita vertus, 48–osios armijos vadovybės dokumente buvo realios tiesos ne-atikusių, melagingų ar net šmeižikiškų 16 LšD karių atžvilgiu teiginių: nagorno divizijos kariai nebuvo užėmę ir iš jo savavališkai nepasitraukė; dėl kai kurių nesėkmės aplinkybių kaltę turėjo prisiimti ir pati 48–osios armijos vadovybė.

Dar nepasibaigus mūšiams prie Aleksejevkos, 1943 m. kovo 10 d., 16 LšD vadas gen. mjr. f. Žemaitis, matyt, nujausdamas virš jo galvos pakibusią grėsmę, parašė raportą 48–osios armijos vadui gen. ltn. P. Romanenkai. f. Žemaitis prašė tarpininkauti, kad jo raportas patektų sssR Vyriausiajam karinių pajėgų vadui stalinui, reikalavo paskirti komisiją, kuri ištirtų jam patikėtos divizijos „didžiu-lių negarbingų nuostolių per tokį trumpą laiką“ priežastis.

savo raporte jis rašė, kad nuo 1943 m. vasario 20 d. iki kovo 9 d. divizija neteko per 4 tūkst. žmonių, jo žodžiais, tai sudarė maždaug pusę į frontą atvyku-sios divizijos. f. Žemaitis konstatavo, kad, patyrusi tiek nuostolių, divizija tapo nekovinga, ji galėsianti dalyvauti Tėvynės kare tik papildyta vadais ir kariais. Į diviziją esą buvo surinkti „geriausi“ lietuvių tautos atstovai ir „visas Tarybų Lietuvos partinis ir tarybinis aktyvas“. Jis pažymėjo, kad divizija buvo pasiųsta į Briansko frontą visiškai sukomplektuota, aprūpinta visais reikalingais ištekliais. Tačiau atvykusi į Briansko frontą, divizija sunaudojo visas atsargas ir iki šiol ap-rūpinama visiškai nereguliariai. Dar neturėjusi kovos patyrimo divizija esą gavo „nepaprastai didelę ir atsakingą užduotį, kurios įvykdyti neįstengė“. Jo nuomo-ne, nesėkmės priežastis buvo ne tik kovinio parengimo trūkumai – svarbiausia, nebuvo priemonių užduočiai įvykdyti. Į pirmąjį mūšį divizija buvo mesta alkana, pavargusi, turėjo labai mažai šaudmenų, beveik nebuvo jokios sustiprinimo prie-monių paramos. f. Žemaitis pabrėžė, kad divizija „pirmuosius didžiulius nuos-tolius patyrė dar nepriartėjusi prie priešo: užėmusi išeities pozicijas puolimui dvi dienas jos kariai praleido atviroje vietoje, apšaudomi priešo minosvaidžių, artilerijos, aviacijos“. f. Žemaitis primygtinai prašė ateityje divizijai teikti orga-nizuotą pagalbą sustiprinimo priemonėmis.

f. Žemaitis drąsiai kritikavo 48–osios armijos vadovybę: „Jūsų žmonių, štabo ir Vadovybės pagalba kol kas nedavė divizijai jokios naudos, priešingai, trikdo man patikėtos divizijos vadovybę. Jūsų pavaduotojo pulkininko Kolganovo nesi-baigiantys „matai“ ir priekaištai mažina mūsų darbingumą. Vienas faktas tiesiog demoralizavo divizijos štabo darbuotojus. Pakeliui į štabą pulkininkas Kolganovas gavo visai netikrus ir neteisingus duomenis, neva lietuvių batalionas bėga iš fronto.

120 j. macijausko 1943 m. kovo 4 d. laiškas a. sniečkui, ten pat, f. 1771, ap. 6, b. 46, l. 130–134.

Dr. Rimantas ZIZAS

�44�44

Atėjęs į mano štabą draugas Kolganovas niekam nepasakęs nė žodžio iškvietė tele-fonu 6–osios gvardijos divizijos vadą ir garsiai, kad girdėtų visas štabas, liepė jam tuoj pat iš dviejų sunkiųjų kulkosvaidžių apšaudyti kaimyninį lietuvių batalioną. šis ir kiti panašūs faktai demoralizavo mano štabo ir dalių vadovybę.“ f. Žemaitis prašė „peržiūrėti“ armijos štabo vadovavimo divizijai būdus.

Toliau f. Žemaitis pripažino, kad divizijos pastangos pralaužti priešo gynybą buvo bevaisės, ji patyrė didžiulių nuostolių. Tačiau, jo manymu, 48–osios armijos Karo tarybos narys gen. mjr. Istominas visos armijos dalių vadų susirinkime, pava-dino diviziją persišovėlių divizija „be jokio pagrindo, neturėdamas jokių faktų“. f. Žemaitis tvirtino, kad oficialiai iki šiol nustatyta ne daugiau kaip 10 persišovimų atvejų, tai esą neduoda pagrindo visą diviziją vadinti persišovėliais.

f. Žemaitis savo raporte nesutiko ir su Briansko fronto kariuomenės Karo Tarybos pareiškimo vertinimu, kuriame skelbta, kad divizija suteršė savo vardą /Didžiojo/ Tėvynės karo frontuose. ši išvada, jo nuomone, padaryta remiantis faktu, kad divizija neįvykdė jai iškeltų uždavinių.

f. Žemaitis rašė: „Manau, kad taip vadinti diviziją yra visiškai neteisinga, sku-bota, nepelnyta. Kariai ir vadai nekalti, kad neįvykdė skirtos užduoties. Jie vyriškai bandė ją įvykdyti, daugelis žuvo prie vokiečių įtvirtinimų arba visam gyvenimui liko invalidai. nebuvo nė vieno atvejo, kad divizijos dalis ar padalinys atsisakytų pulti priešą. nė karto jokia dalis ar karių, vadų grupė savavališkai nepasitraukė atgal, niekas, net ir nedidelė karių ar vadų grupelė, neperbėgo į priešo pusę.“

f. Žemaitis primygtinai prašė pranešti apie jo raportą stalinui, suteikti ga-limybę divizijai „normalioje aplinkoje įrodyti savo ištikimybę socialistinei Tė-vynei, su dideliu ryžtu dalyvauti triuškinant vokiečių fašistus – lietuvių tautos amžinus priešus“121.

48–osios armijos vadovybė f. Žemaičio raportą pasiuntė Briansko fronto vadui, kuris, kaip ir f. Žemaitis, prašė sudaryti tyrimo komisiją. Kartu su f. Že-maičio raportu Briansko fronto vadas gavo ir 48–osios armijos vadovybės ilgą raportą 16 LšD kovinės veiklos klausimais.

Jame pažymima, kad 16 LšD, būdama „giliame užnugaryje“, buvo visiškai sukomplektuota žmonėmis, ginkluote, arkliais ir autotransportu. Į 48–ąją armiją ji įsijungė 1943 m. vasario 16 d., į susitelkimo rajoną atvyko vasario 19 d. Divizi-ja atvyko labai neorganizuotai, jos kolona išsitęsė, rinkosi keletą dienų, haubicų artilerija atvyko tik kovo pradžioje, divizija iš užnugario atvyko be maisto, pa-šarų, degalų ir šaudmenų atsargų. Divizijos kariai neturėjo su savimi netgi jiems

121 gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. balandžio 27 d. raportas gen. mjr. sviridovui, ten pat, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 15–16.


�45

priklausiusio davinio parai.Per 1943 m. vasario 20 d. – kovo 8 d. laikotarpį divizija neįvykdė ne vieno

iš 3 kovos uždavinių, per visą tą laiką puldama toliau išeities pozicijų beveik ne-pažengė, nors esą visais atžvilgiais tiek gyvąja jėga, tiek technika divizija turėjo didžiulį pranašumą prieš vokiečius.

nuo vasario 20 d. iki 24 d., t. y. 4 dienas, divizijos puolimas buvo atidėlioji-mas dėl materialinio neaprūpinimo ir dėl divizionų ir pulkų artilerijos atsilikimo.

Pirmą divizijos atvykimo dieną jai buvo išduota duonos 6–osios gvardijos šD sąskaita. „Tik 16 LšD vadovybės aplaidumu galima aiškinti divizijos atvyki-mą į frontą be jokių atsargų, juo labiau, kad divizija atvyko per /Briansko/ fronto ir 48–osios armijos aprūpinimo bazes bei stotis“, – pabrėžiama raporte. Divizijos materialinis aprūpinimas (maisto produktais, pašarais, šaudmenimis, degalais) iki šiol nesutvarkytas, nepaisant to, kad armija divizijai ne kartą padėjo armijos autotransportu, o ir pati divizija turinti pakankamai automobilių ir arklių.

Karių maitinimas ir arklių šėrimas divizijoje, net praėjus beveik 3 savaitėms po jos atvykimo, vyksta nereguliariai, su dideliais pertrūkiais.

Divizija mūšiuose pasirodė nepakankamai stabili. 48–osios armijos vado-vybė tai iliustravo tokiais faktais: iš pozicijų fronte savavališkai pasišalino 156 šP 3–asis batalionas (bataliono vadas nuteistas sušaudyti); kovo 7 d. naktį 156 šP 2–asis batalionas įsiveržė į nikitovkos pietinį pakraštį, bet tuoj pat atsitrau-kė kažkokiam provokatoriui ir išdavikui sukomandavus „Atgal“; 167 šP dalis padalinių vasario 26 d. mūšyje priartėjo prie nagorno pietinio pakraščio, bet be pateisinamų priežasčių tuoj pat atsitraukė į išeities pozicijas; kovo 8 d. naktį 156 šP 1–asis batalionas puldamas turėjo apeiti nikitovką iš pietų, tačiau vos tik sutemo neliko pusės karių: jie, užuot toliau puolę, sugrįžo į užnugarį.

Mūšiai parodė, kad 16 LšD kovinė parengtis ir mokėjimas drauge kovoti yra žemo lygio, vadai silpnai paruošti, menkai bendradarbiauja kovoje su artile-rija ir tankais, visų grandžių vadų ir štabų vadovavimas mūšyje blogas. Divizijos dalys neryžtingai veikia, nė karto nebuvo pakeltos į ataką. net kovo 6 d., kai artilerija, minosvaidžiai ir reaktyviniai minosvaidžiai („Katiušos“ – R.z.) stipriai apšaudė nikitovką, kai esą buvo visos galimybės užimti kaimą beveik be jokio priešo pasipriešinimo, 167 šP nebuvo pakeltas ryžtingam šuoliui pirmyn. Pulkas, kaip ir kitos dalys, pragulėjo vietoje iki vakaro.

16 LšD kariai ir vadai per visą mūšių laikotarpį labai skausmingai ir iškreiptai reagavo į priešo ugnį ir parodė nemokėjimą naikinti priešo ugnies taškų. Divizi-jos rajono iki kovo 9 d. priešas masiškai neapšaudė iš artilerijos ir minosvaidžių. Iš esmės nebuvo ir intensyvios kulkosvaidžių ugnies. Priešas paprastai šaudė iš

Dr. Rimantas ZIZAS

346346

dviejų artilerijos ir dviejų minosvaidžių baterijų, 6–8 sunkiųjų kulkosvaidžių. „To, pasirodo, užteko, kad padaliniai gulėtų ir nejudėtų iš vietos, o motyvas tam visada buvo vienas ir tas pats – „stipri priešo ugnis“, – pažymima raporte.

Divizijai būdingi masiniai rankų riešų susižeidimų atvejai. Iki kovo 10 d. iš 2745 sužeistųjų apie pusė buvo sužeisti į ranką.

Disciplina divizijoje menka. Vieną sužeistąjį į užnugarį lydi 2–3 sveiki kariai.Per laikotarpį nuo vasario 20 d. iki kovo 8 d. divizija paliko mūšio lauke

daugybę ginklų, o teritorijos, kurioje kovojo divizija, priešas nebuvo užėmęs. Trys pulkai paliko mūšio lauke paliko 1577 nesurinktų šautuvų, 265 PPš, 104 rankinius kulkosvaidžius, 34 sunkiuosius kulkosvaidžius, 30 mm minosvaidžius, 13 82 mm minosvaidžių, 65 prieštankinius šautuvus.

48–osios armijos vadovybė dėl visų divizijos nesėkmių kaltino jos vadą gen. mjr. f. Žemaitį ir jo pavaduotoją, brigados komisarą J. Macijauską, abu jie esą parodė visišką nesugebėjimą kovos sąlygomis jai vadovauti. Armijos vadovybė tvirtino, kad jiems vadovaujant divizija negalės atstatyti savo kovinio pajėgumo net ir šiuo tikslu išvesta į užnugarį.

Raporto pabaigoje išvardintos pagalbos priemonės, kurių ėmėsi 48–osios armijos vadovybė, taisydama padėtį divizijoje: buvo pakeistas divizijos užnu-gario viršininkas, maisto ir pašarų aprūpinimo viršininkas, divizijoje visą laiką dirbo armijos vadų ir politinių darbuotojų grupė, divizija sustiprinta vyresniai-siais ir vidurinės grandies vadais, priimtas armijos Karo tarybos nutarimas dėl tvarkos įvedimo divizijoje, jis buvo patvirtintas fronto vado. su šiuo nutarimu supažindinti visi divizijos karininkai122.

Be 16 LšD vado gen. mjr. f. Žemaičio 1943 m. kovo 10 d. raporto, archy-vuose yra išlikęs ir jo tų pačių metų balandžio 27 d. raportas, parašytas gen. mjr. sviridovui. Raportas parašytas pastarojo įsakymu, todėl galbūt gen. mjr. sviri-dovas buvo sudarytos komisijos vadovas ar narys. šį raportą f. Žemaitis rašė jau pašalintas iš divizijos vado pareigų, jame jis taip pat plačiai atskleidė divizijos kovinę veiklą ir aiškino jos nesėkmių priežastis. f. Žemaitis pažymėjo, kad du mėnesius 16 LšD buvo mėtoma iš vienos puolimo krypties į kitą: iš pradžių ji buvo priskirta /Briansko fronto/ 3–ajai armijai123, vėliau – gen. ltn. novosels-kio grupei (t. y. šio fronto kariuomenės operatyvinei grupei – R.z.), dar vėliau 2–ajai tankų armijai ir pagaliau 48–ajai armijai. Per visą šį laiką divizija nebuvo

122 48–osios armijos vadovybės (gen. ltn. p. romanenkos, armijos karo tarybos nario gen. mjr. isto-mino, armijos štabo viršininko pavaduotojo plk. dolgovo) raportas (be datos) Briansko fronto vadui pasiunčiant 16 lšd vado gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. kovo 10 d. raportą, ten pat, l. 11–14.123 tai įvyko 1942 m. gruodžio 27 d., žr.: j. dobrovolskas, lietuviai kariai…, p. 60.


�47

pasiųsta į mūšius, o tik „marširavo“ iš Tulos apylinkių į oriolo apylinkes, per du mėnesius nužygiavo apie 400 km., beveik visą laiką pagal aliarmo komandą. šių žygių metu divizija labai pavargo: kariai nebuvo normaliai maitinami, negauda-mi pakankamai pašarų arkliai nusilpo ir sunkiai traukė techniką. Pirmosiomis dienomis atvykus į Briansko frontą, šio fronto štabas paėmė iš divizijos pusę sunkvežimių, tai dar labiau apsunkino divizijos aprūpinimą.

1943 m. vasario pradžioje divizija, būdama 50 km. nuo Jefremovo miesto, gavo įsakymą būti pasiruošusi lipti į ešelonus124, vykdant šį įsakymą žymi dalis divizijos turto buvo pasiųsta į geležinkelio stotis, bet netikėtai po kelių dienų divizija buvo pakelta pagal aliarmo komandą ir per 4 valandas pasiųsta visai kita kryptimi.

Išsiskleidusi Aleksejevkos apylinkėse, divizija iškart pateko į stiprią artile-rijos ir minosvaidžių ugnį ir patyrė didelių nuostolių. numatytą puolimui dieną divizijos pozicijas bombardavo 19 priešo bombonešių, jie atliko 10 antskrydžių, dar nesusikovusi su priešu divizija neteko apie 2 tūkst. žmonių. Per mėnesį tru-kusius mūšius divizija iš viso neteko apie 5 tūkst. žmonių.

f. Žemaičio nuomone, per šiuos mūšius 16 LšD pasirodė labai gerai: a) ne-buvo nė vieno pasitraukimo atvejo: kuopos ir batalionai žuvo nuo priešo ugnies, bet atgal nesitraukė; b) tik vienas seržantas perėjo į priešo pusę; c) kariai vyriškai kentė visus sunkumus ir tęsė puolimą; d) kariai ir vadai puikiai laikėsi, demons-truodami tikro vyriškumo ir didvyriškumo pavyzdžius.

Kovo 19 d. divizija atitraukta į 48–osios armijos antrąjį ešeloną, todėl šios armijos puolamoji operacija baigėsi nesėkme. Priešo frontas nebuvo pralaužtas.

Baigdamas savo raportą f. Žemaitis rašė, kad jam, kaip buvusiam 16 LšD vadui, nepareikšti jokie kaltinimai, jam kol kas nežinomos jo nušalinimo iš par-eigų priežastys125.

Aiškinantis divizijos nesėkmės priežastis ir kaltininkus būtina paminėti vie-ną 1974 m. dokumentą, tarsi pratęsusį karo metų „diskusiją“ tuo klausimu. Tais metais grupė buvusių karininkų ir politinių vadovų – 16 LšD veteranų (J. Maci-jauskas, Vl. Karvelis, J. Žiburkus, f. Bieliauskas, A. Randakevičius, Pr. Petronis, V. Motieka, V. Počikajevas, e. Jacovskis) parašė ir įteikė Partijos istorijos institu-tui pareiškimą, kuriame tvirtino, kad apie 48–osios armijos 1943 m. vasario 25 d. nutarimą jie sužinojo tik 1973 m., tvirtino, kad 1943 m. divizijos vadovybė su

124 divizija turėjo pasikrauti į vagonus lobanovo ir jefremovo geležinkelio stotyse, žr.: 16 lšd štabo viršininko 1943 m. vasario 7 d įsakymą dalių (pulkų) vadams, sssr gynybos ministerijos archyvas, f. 1079, ap. 1, b. 7, l. 76. divizija turėjo išvykti į kalinino frontą.125 Buvusio 16 lšd vado gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. balandžio 27 d. raportas gen. mjr. sviridovui, lya, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 15–16.

Dr. Rimantas ZIZAS

348348

juo nebuvo supažindinta. Apie tai, kad divizijos buvę vadai nieko nežinojo apie šį ir kitus su juo susijusius dokumentus, galima stipriai abejoti: kaip minėta, jis užfiksuotas divizijos kovos veiksmų žurnale, apie jį žinojo net civiliai sovietiniai Lietuvos pareigūnai sovietiniame užnugaryje126.

Divizijos veteranai savo pareiškime rašė, kad tas dokumentas juos nustebino ir įžeidė, jo turinį vertino kaip divizijos karių šmeižtą, iškreipti ir sugalvoti faktai apie dalių ir dalinių dezertyravimą iš kovos lauko, pasitraukimą iš nagorno. Kaip visiškai išgalvotą faktą jie vertino 156 šP 3–iojo bataliono pasitraukimą iš fronto ir jo vado nuteisimą sušaudyti. (Beje, įdomu pažymėti, kad 16 LšD karys, sssR didvyris G. už-polis savo atsiminimų knygoje, išleistoje 1997 m. Izraelyje, šį faktą mini kaip tikrą.)

„Pagrindinę dalį jos /divizijos – R. z./ karių, politinių darbuotojų ir vadų sudarė komunistai ir komjaunuoliai, kovoję už komunistų partijos reikalą buržu-azinėje Lietuvoje, pogrindininkai, jaunos Tarybų valdžios aktyvistai 1940–1941 m. ir kiti asmenys, savanoriškai išėję į Tarybinę armiją ginti Tarybų valdžios nuo vokiškųjų grobikų. Argi jie kalti, kad 48–osios armijos vadovybė juos pasiuntė į mūšį be artilerijos parengties, be tankų, be zenitinės priedangos, be maisto ir šaudmenų ir kad jie, nepralaužę parengtos priešo gynybos, vyriškai mirė sniegeo esant 20 laipsnių šalčiui“, – piktinosi divizijos veteranai. Jų nuomone, 48–osios armijos vadovybė dėl nepavykusio puolimo visą kaltę stengėsi suversti 16 LšD.

Divizijos veteranų tvirtinimu, nė vienas 48–osios armijos štabo grasinimas nebuvo realizuotas, niekas nebuvo atiduotas teismui, pasiųstas į drausmės batali-oną. Divizijoje kaltų nerasta127.

Tik f. Žemaitis, tarpininkaujant ir reikalaujant 48–osios armijos vadovybei, buvo pašalintas iš 16 LšD vado pareigų, atleistas iš pareigų ir užnugario tarnybos viršininkas plk. Gudelis128. Divizijos vadu paskirtas gen. mjr. Vl. Karvelis.

126 antai r. šarmaitis rašė apie fronto štabo vadovybės telegramą, kuri „apjuodino” 16 lšd. jis aiš-kino, kad štabe dirbo žmogus, nekenčią „pabaltijo žmonių”, nes „dėl kažko“ 1940–1941 m. buvo ten nukentėjęs, žr. r šarmaičio dienoraštį, lya, f. 17635, ap. 1, b. 12, l. 81 (i. susaikovas buvo pabaltijo ypatingosios karo apygardos vado pavaduotojas – r. Z); j. paleckio fonde yra jo rašyto dokumento juodraštis, jame minima armijos štabo telegrama, pasirašyta gen. plk. m. reiterio ir gen. mjr. i. susai-kovo. su šia telegrama buvo supažindinti visi divizijos vadai iki kuopos vadų. dokumente teigiama, kad vėliau pokalbiuose su a. sniečkumi ir j. paleckiu i. susaikovas esą pripažinęs, kad jis neįsigilino į aplinkybes, pripažino divizijos karių narsą, telegrama esą tik siekęs paskatinti divizijos vadą F. žemaitį „atviram pokalbiui“ ir kt., žr. f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 272.127 lya, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 2–5.128 48–osios armijos vadovybė F. žemaičiui pateikė daugybę kaltinimų ir priekaištų. Be karinės kom-petencijos dalykų, jis kaltintas būdo minkštumu, silpnu reiklumu pavaldiniams, nekritiškumu, ne-ryžtingumu ir t. t., žr.: 48–osios armijos vadovybės 1943 m balandžio 3 d. rašytinis pareiškimas apie gen. mjr. F. žemaitį–Baltušį Centrinio fronto karo tarybai, ten pat, l. 9–10.


�49

Vis dėlto kokios buvo 16 LšD katastrofos prie Aleksejevkos priežastys ir kas buvo tikrieji kelių tūkstančių jos karių žūties kaltininkai?

Pateikti faktai rodo, kad kaltės dalis tenka ir Briansko fronto kariuomenės, ir jos 48–osios armijos, ir pačios 16 LšD vadovybei. Be nepagrįstų, neteisingų teigi-nių apie divizijos karių pasitraukimą iš užimto vokiečių įtvirtinto nagorno kaimo, viso bataliono perbėgimą pas vokiečius (tokio fakto nebūtų nutylėjusi vokiečių propaganda), masinį pobūdį įgavusius tyčinius rankų susižeidimus ir kai kurių kitų, netikrų, divizijos karių garbę ir orumą įžeidžiančių faktų, vis dėlto kaip visiškai nepagrįstos negalima atmesti 48–osios armijos ir Briansko fronto vadovybės kri-tikos 16 LšD atžvilgiu dėl jos karių nepakankamo karinio pasiruošimo.

Kalbant apie 16 LšD nesėkmes ir didžiulius patirtus nuostolius, reikia pa-žymėti, kad jų priežastys ir aplinkybės buvo kur kas gilesnės ir sudėtingesnės. Aiškinantis lietuviškosios divizijos nuostolius nereikia pamiršti, kad Raudonoji armija ir jos vadai apskritai kariavo nemokšiškai, negailėdami žmonių, never-tindami jų gyvybių. Vokiečiai, sustabdyti prie Maskvos, Leningrado, Rostovo ir kitur, apskritai nugalėti kare gynybiniuose ir puolamuosiuose mūšiuose, – ne karinio profesionalumo ir meistriškumo dėka, o milijoninių aukų kaina. 16 LšD didžiuliai nuostoliai ir netektys šiuo požiūriu nebuvo jokia išimtis.

Aiškinantis divizijos nesėkmių priežastis visų pirma reiktų akcentuoti ne gamtines, o divizijai labai nepalankias mūšių prie Aleksejevkos karines, psicho-logines ir kitas sąlygas. Po mūšių ir istorinės pergalės prie stalingrado, pasiektos 1943 m. vasario pradžioje, sovietinę vadovybę, Raudonąją armiją buvo apėmusi didžiulė euforija, pakili kovinė dvasia, „veržliai“ puolant stengtasi iš vokiečių atsiimti kuo daugiau jų okupuotų teritorijų, nustumti juos kuo toliau į vakarus. Manyta, kad stalingrado mūšio baigties priblokšti vokiečiai ir toli trauksis nero-dydami atkaklaus pasipriešinimo. net tikėtasi, kad greitai prasidės Baltarusijos išvadavimas. (1943 m. kovo 7 d., kaip įvykdęs savo užduotis, nereikalingas buvo likviduotas centrinis partizaninio judėjimo štabas (cPJš), tačiau netrukus, balandžio 17 d., jis vėl buvo atkurtas.)

Likvidavus vokiečių stalingrado grupuotę, Raudonosios armijos žygis į vakarus iš pradžių iki 1943 m. vasario vidurio iš tikrųjų buvo triumfo žygis: Briansko ir Voronežo frontų kariuomenė žygiavo į vakarus vos ne maršo kolonų greičiu129: sausio 25 d. išvaduotas Voronežas, vasario 2 d. – Kurskas, vasario 9 d. – Belgorodas, vasario 16 d. – charkovas ir kt.

Tačiau nuo 1943 m. vasario antros pusės padėtis pradėjo radikaliai keistis.

129 А. Исаев, Когда внезапности уже не было: история ВОВ, кокорую мы не знали, Москва, 2006, с. 362.

Dr. Rimantas ZIZAS

�50�50

Vokiečiams pavyko sutelkti pakankamai jėgų, skubiai permetus jas iš kitų karo veiksmų rajonų, kad būtų sustabdytas Raudonosios armijos puolimas tarp Kau-kazo ir Voronežo, užlopyti spragas sutrumpėjusioje fronto linijoje130. Vokiečiai stabilizavo frontą, dar daugiau – vasario 19 d. pradėjo charkovo puolamąją ope-raciją, kurios metu Raudonoji armija patyrė skaudų pralaimėjimą, jos junginiai atblokšti toli atgal, vokiečiai atsiėmė visus išvardytus miestus.

Galima manyti, kad 16 LšD pradinis kovos kelias būtų susiklostęs visai kitaip, gerokai sėkmingiau, jeigu ji būtų įsijungusi į kovas šiek tiek anksčiau, kai Raudonoji armija sparčiai veržėsi į priekį, beveik nesutikdama vokiečių pasipriešinimo.

Lietuviškoji divizija tapo staigiai pasikeitusios karinės situacijos Pietų fron-te savotiška auka, kurios rezultatas buvo jos karinė katastrofa prie Aleksejevkos. Gavusi įsakymą vykti į Briansko frontą, į 48-osios armijos sudėtį, divizija buvo orientuota į tai, kad priešas rimto pasipriešinimo neparodys, o atvykusi į Aek-sejevkos apylinkes pateko į labai sudėtingas kovos sąlygas, sutiko atkaklų, jai neįveikiamą vokiečių pasipriešinimą.

Mūšiuose nedalyvavusi, jokių kovinių nuopelnų dar neturėjusi, ilgai for-muota ir pafrontės keliais klajojusi lietuviškoji divizija, jos vadai, politiniai va-dovai, dauguma karių psichologiškai veržėsi į kovą ir siekė joje pasižymėti, to labai troško ir sovietiniai Lietuvos vadovai.

f. Bieliauskas savo atsiminimų knygoje „Liaudies žygdarbis nemirtingas“ rašo apie mūšių prie Aleksejevkos išvakarėse įvykusį telefoninį pokalbį tarp 16 LšD vado gen. mjr. f. Žemaičio ir 48–osios armijos vado gen. ltn. P. Romanen-kos. neva divizijos vadas armijos vadui aiškino, kad dėl užpustytų kelių divizijai nepristatyta degalų, šaudmenų, maisto, atsiliko artilerija ir kt., dėl visų šių prie-žasčių divizija dar nepasiruošusi puolimui, prašė atidėti puolimo pradžią. Tačiau divizijos komisaras J. Macijauskas paėmė iš divizijos vado telefono ragelį ir pa-reiškė, kad divizija puolimui pasiruošusi ir įsakymą įvykdysianti131.

su visomis problemomis ir sunkumais, kurie aprašyti 16 LšD oficialiuose dokumentuose ir jos veteranų atsiminimuose, susidūrė ir visi kiti Raudonosios armijos junginiai: iš geležinkelio stočių į susitelkimo rajonus žygiuota pėsčio-mis, užpustytais keliais, gilų sniegą sunkiai įveikė net vidutiniai ir sunkieji tan-kai, trūko transporto, degalų, šaudmenų, maisto, buvo puolama sulaukus ne visų dalinių ir kt.132 Tokiomis sąlygomis išryškėdavo junginių mobilumas, organizuo-

130 Б. Мюллер–Гиллебранд, Сухопутная Армия Германии 1933–1945 г.г., Москва, 2002, с. 373.131 F. Bieliauskas, liaudies žygdarbis nemirtingas, p. 81–82.132 А. Исаев, Когда внезапности уже не было, с. 365.


351

tumas, karinis pasirengimas.Kaip savo rašė raporte 16 LšD vadas gen. mjr. f. Žemaitis, 1943 m. vasario

antroje pusėje oriolo apylinkėse 16 LšD įsijungus į 48–osios armijos sudėtį, šios armijos junginiai dar persekiojo besitraukusius vokiečius, tačiau ties ne-ručio upės riba jie nustojo trauktis ir pradėjo įnirtingai priešintis. Tik 48–osios armijos 6-oji gvardijos šD sugebėjo pasiekti zmijevkos rajoną, bet čia patyrė pralaimėjimą. Prieš 16 LšD atvykimą į Aleksejevkos rajoną vokiečiai organiza-vo ištisą fronto liniją. 16 LšD buvo įsakyta pakartoti šios divizijos puolimą tame pat ruože ir ta pačia kryptimi, turint beveik tuos pačius kovos uždavinius133.

Taigi 16 LšD mūšių pradžia sutapo su vokiečių traukimosi pabaiga, fronto li-nijos stabilizavimusi šiame Pietų fronto bare. ši aplinkybė divizijai objektyviai tapo svarbiausia nepalankiai jai susiklosčiusių mūšių ir patirtų nuostolių priežastimi.

Kaip nesėkmės priežastis reikia paminėti ir tai, kad divizijoje nebuvo paty-rusių vadų. Raudonosios armijos karininkai gen. mjr. f. Žemaitis ir plk. J. Ma-cijauskas turėjo tik Rusijos 1918–1920 m. pilietinio karo patyrimą, kaip kariniai veikėjai, mąstė pasenusiomis kategorijomis, kariavo pasenusia taktika. Buvę Lietuvos kariuomenės karininkai taip pat neturėjo kovos patyrimo, jiems buvo nepažįstama Raudonosios armijos valdymo, aprūpinimo ir tiekimo sistema, jos gyvenimo normos ir tvarka. nepaisant daugumos 16 LšD karių simpatijų sovie-tų sąjungai, daugelio divizijos karių (lietuvių, žydų ir kitų tautybių karių) drąsos ir ryžto kautis su vokiečiais, vis dėlto šių savybių nepakako: lėmė nepakankamai karinis pasirengimas ir profesionalumas.

16 LšD ilgai rengta „giliame“ užnugaryje, palyginus su kitomis šaulių di-vizijomis (kuriose buvo po 5–6 tūkst. karių), buvo gerai sukomplektuota ir ap-ginkluota. Todėl, matyt, aukštesnioji karinė vadovybė iš jos nemažai tikėjosi. Divizijos nesėkmingas pasirodymas mūšiuose, vilčių nepasiteisinimas lėmė prie-šiškumą, kategorišką, labai nepagarbią, netgi niekinamą aukšto rango 48–osios armijos ir kitų vadų reakciją į 16 LšD. Bent iš dalies tam įtakos galėjo turėti ir divizijos nacionalinė sudėtis (jos lietuviškumas ir žydiškumas).

Mūšių prie Aleksejevkos padariniai sovietinės Lietuvos perspektyvai buvo skaudūs ne tik kariniu, bet ir politiniu aspektu. Prie Aleksejevkos žuvo visas „žiedas“ geriausių Lietuvos komunistų partijos ir sovietų valdžios pareigūnų. Divizijos nesėkmė nulėmė ir nepasitikėjimą lietuviais, pokarinį nelietuviškų „kadrų“ atvykimą į Lietuvą. Todėl vėl teko siekti paties stalino užtarimo, prašyti diviziją papildyti kitų tautybių kovotojais ir kt.

133 gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. raportas gen. mjr. sviridovui, lya, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 17.

Dr. Rimantas ZIZAS

�52�52

1943 m. birželį divizijoje buvo apie 9,5 tūkst. žmonių, dar 1,5 tūkst. karių buvo 2–ajame atsargos šaulių batalione, taigi iš viso daugiau kaip 11 tūkst. karių134. 1943 m. vasarą 16 LšD maždaug iš tų pačių apylinkių prie Aleksejevkos pratęsė savo kovos kelią. nors patyrė ir nemažų nuostolių, divizija daug sėkmingiau daly-vavo mūšiuose prie Kursko, Baltarusijoje, Lietuvoje ir Latvijoje (Kurše).

Po tragedijos prie Aleksejevkos ir kitur patirtų nuostolių ėmė blėsti A. sniečkaus noras matyti diviziją priešakinėse fronto linijose, svarbiausiose puoli-mų kryptyse. Jis dėjo pastangas „taupyti“ diviziją, išsaugoti nuo žūties naciona-linius kadrus, kurie buvo reikalingi darbui „išvaduotoje“ Tarybų Lietuvoje. Kaip niekada lietuviška savo sudėtimi divizija tapo 1944 m. ją papildžius „išvaduotos“ Lietuvos vyrais. Kartu ji kaip niekada tapo politiškai nepatikima. siekiant už-kirsti kelią masiniam karių dezertyravimui, viešai prieš rikiuotę buvo šaudomi sugauti dezertyrai, divizija po mūšių vaduojant Lietuvą 1944 m. – 1945 m. buvo perkelta į Kuršą, kur ir sulaukė karo pabaigos. 1944 m. rudenį mėginta sufor-muoti antrą lietuvišką junginį – 50–ąją atsargos šaulių diviziją, bet dėl masinio dezertyravimo jos taip ir nepavyko suformuoti.

16 LšD buvo vienintelis lietuviškas frontinis karinis junginys, kovojęs Vo-kietijos – sssR karo frontuose. okupantams vokiečiams analogiško junginio okupuotoje Lietuvoje nepavyko suformuoti. Deja, Raudonosios armijos lietu-viškosios divizijos sunkus, didelių išbandymų ir daug aukų pareikalavęs kovos kelias nevedė į Lietuvos laisvę – artino naują sovietinę okupaciją.

134 lietuvos ssr lkt 1943 m. birželio 3 d. duomenys apie raudonosios armijos lietuviškuosius dalinius, lCva, f. r–754, ap. 10, b. 26, l.1.

�5�

Vertimas iš rusų kalbos

lietuvos liaudies armijos reorganiZavimo į 29-ąjį teritorinį

raudonosios armijos šaulių pulką istorija 1940–1941 m.

Aleksandr ČAPENKO Istorijos mokslų kandidatas,

Murmansko valstybinio pedagoginio universitetoVisuotinės istorijos katedros docentas

1940 m. vasarą Baltijos šalys – estija, Latvija ir Lietuva – neteko nepri-klausomybės ir, kaip gavusios sąjungos Respublikos, įėjo į ssRs sudėtį. 1940 m. birželio viduryje Lietuvoje į valdžią atėjo prosovietinė vyriausybė, kuriai vadovavo rašytojas Justas Paleckis. naujoji Vyriausybė pradėjo iš esmės „lau-žyti“ visus ankstesnio, buržuazinio valstybės aparato elementus. Turėjo keistis ir Lietuvos ginkluotosios pajėgos. Jos buvo pervadintos į Lietuvos liaudies ar-miją, o paskui, kai Lietuva inkorporuota į ssRs sudėtį, buvo pradėta Lietuvos liaudies armiją integruoti į Darbininkų ir valstiečių Raudonąją armiją.

oficialiai apie tai buvo pranešė 1940 m. rugpjūčio 17 d. ssRs gynybos liaudies komisaras, sovietų sąjungos maršalas s. K. Timošenka (direktyva nr. 0/2/105022). Vykdyti šią direktyvą buvo nurodyta Pabaltijo ypatingajai karinei apygardai („PriboVo“), kuri buvo sukurta trijose Pabaltijo respubli-kose. Jau 1940 m. rugpjūčio 20 d. Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vadas, generolas pulkininkas A. D. Loktionovas, specialiu įsakymu apygar-dai pareikalavo nedelsiant vykdyti gynybos liaudies komisariato direktyvą nr. 0/2/105022. Pirmiausia iš visų trijų reorganizuojamų Liaudies armijų šta-bų buvo pareikalauta iki rugpjūčio 22 d. pateikti apygardos štabui apdorotus duomenis apie žmonių skaičių karinėse dalyse, ginkluotę bei karinių dalių dislokavimą ir perduoti Raudonosios armijos apsaugai visus Liaudies armijų gyvenamojo fondo objektus ir nekilnojamąjį turtą. Paskui darbą turėjo pradė-ti specialios komisijos, kurios nuo rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 10 d. aprašė ir priėmė visą karinį turtą.

�54�54

Aleksandr ČAPENKO

Pagal Gynybos liaudies komisaro nurodymą, buvo numatyta reorgani-zuoti visų trijų Pabaltijo respublikų Liaudies armijas į tris teritorinius Raudo-nosios armijos šaulių korpusus. Lietuvos Liaudies armija buvo performuoja-ma į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą (TšK), kuris įėjo į Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos sudėtį.

nuo rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 5 d. buvo planuojama Lietuvos Liaudies armijos dalį iš naujo suformuoti korpusų junginius pagal patvirtintus etatus, o paskui nuo rugsėjo 5 d. iki 10 d. įgyvendinti asmeninės sudėties, arklių ir materialinės dalies korpuso perdislokavimą į naujus nuolatinės dislokacijos punktus, kuriuos nustatydavo Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos šta-bas. Po to, rugsėjo 10–14 d. speciali komisija, vadovaujama 11-osios armijos štabo viršininko pavaduotojo, apžiūrinėjo suformuotus 29-ojo TšK jungi-nius, vertindama jų komplektiškumą, išdėstymą ir aprūpinimą.

užbaigti visų trijų teritorinių šaulių korpusų formavimo procesą buvo numatyta 1940 m. rugsėjo 15 d. Direktyvoje oficialiai pareikšta, kad teritori-niai šaulių korpusai yra laikinosios formuotės ir turi egzistuoti tiktai viene-rius metus. Per tą laikotarpį jie turi būti išvalyti, pašalinant nepatikimus ele-mentus, kariai turi išmokti rusų kalbą ir persikvalifikuoti pagal Raudonosios armijos programą ir įstatus.

Vertinant reikia pažymėti, kad jeigu 1941 m. birželio 22 d. nebūtų pra-sidėjęs Didysis tėvynės karas, nubraukęs visą tolesnę trijų teritorinių šaulių korpusų istoriją, tai jau 1941 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. jie būtų paversti paprastais eksteritoriniais Darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos (DVRA) šaulių korpusais.

nurodytu terminu formavimas nebuvo baigtas. Kaip pažymėta Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos nutarime, pagrindinė priežastis buvo „apy-gardos valdybų ir štabo skyrių viršininkų, taip pat TšK vadų nusišalinimas nuo to darbo“. Galutinis teritorinių šaulių korpuso kūrimo baigimas pagal šią direktyvą buvo nukeltas 1941 m. sausio 1 d.

Dėl ssRs gynybos liaudies komisaro direktyvoje nr. 0/2/105022 numa-tytų etatų: kiekvieną TšK, kartu 29-ąjį, sudarė korpuso valdyba, dvi šaulių divizijos, korpuso artilerijos pulkas, korpuso zenitinės artilerijos divizionas, korpuso ryšių batalionas, korpuso išminuotojų batalionas ir korpuso oro es-kadrilė. Iš viso taikos metu korpuse buvo 15142 žmonės. Latvijos ir Lietuvos korpusuose be šių etatų dar buvo pridėtas ir kavalerijos pulkas. Įdomu tai, kad etatai karo metu įsakyme nustatyti ir nurodyti nebuvo.

�55

LIETUVOS LIAUDIES ARMIJOS REORGANIZAVIMO Į 29–ĄJĮ TERITORINĮ RAUDONOSIOS ARMIJOS ŠAULIŲ PULKĄ ISTORIJA 1940–1941 M.

Teritorinio šaulių korpuso etatai pagal SSRS GLK 1940 m. rugpjūčio 17 d. direktyvą Nr. 0/2/105022

Korpuso valdyba 53 žm.

Kavalerijos pulkas 1175 žm.

Korpuso artilerijos pulkas 1594 žm.

Korpuso zenitinės artilerijos divizionas 350 žm.

Korpuso ryšių batalionas 358 žm.

Korpuso išminuotojų batalionas 579 žm.

Korpuso oro eskadrilė 208 žm.

Iš viso korpuso valdyboje 4217 žm.

šaulių divizijos valdyba 69 žm.

Trijų šaulių pulkų valdyba, kiekvienoje iš jų: 1410 žm.

Lengvasis artilerijos pulkas 436 žm.

Haubicų artilerijos pulkas 673 žm.

Žvalgybos batalionas 95 žm.

Ryšių batalionas 130 žm.

Išminuotojų batalionas 148 žm.

Prieštankinių pabūklų divizionas 92 žm.

zenitinės artilerijos divizionas 94 žm.

Pristatymo automobilių kuopos ir medicinos ir sanitarijos bataliono kadrai 33 žm.

Iš viso vienoje šaulių divizijoje 6000 žm.

Iš viso dviejose šaulių divizijose 12000 žm.

Iš viso teritoriniame šaulių korpuse 16317 žm.

Dar norėtųsi pabrėžti, kad kol korpusai buvo kaip teritoriniai korpusai, jie turėjo būti išlaikomi iš Respublikos biudžeto. su 22-uoju (estijos) ir 27-uoju (Latvijos) korpusu taip ir įvyko. Karo priemonių aprūpinimą iš Raudonosios ar-mijos jie pradėjo gauti nuo 1941 m. sausio 1 d. o Lietuvos 29-asis TšK karo

356356

Aleksandr ČAPENKO

priemonėmis ir maistu aprūpinamas iš DVRA dar nuo 1940 m. rugpjūčio 20 d. Tačiau iki to laiko, kol Vokietija užpuolė sovietų sąjungą, korpusas negavo naujos sovietinės ginkluotės – buvo naudojami ginklai, technika, amunicija ir kitas turtas, atitekęs kaip palikimas iš Liaudies armijos. Be to, visi 1941 m. pava-sarinio šaukimo šauktinio amžiaus Lietuvos gyventojai buvo siunčiami tarnauti į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą.

ssRs gynybos liaudies komisaro direktyva visuose trijuose korpusuose buvo išlaikyta Liaudies armijų aprangos forma, kuri iš principo mažai kuo sky-rėsi nuo nacionalinės armijos aprangos. nuo uniformų buvo nuimti ankstesni skiriamieji ženklai ir apskritai nenaudojami antpečiai. Prie kepurių pradėtos tvir-tinti raudonosios žvaigždės – DVRA emblemos, buvo siuvami antsiuvai ir ant rankovių tvirtinami skiriamieji ženklai, naudojami Raudonojoje armijoje. Pagal Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vado įsakymą aprangos forma turėjo būti pakeista iki 1940 m. rugpjūčio 29 d. Ankstesnė aprangos forma teritoriniuo-se šaulių korpusuose išliko ne dėl noro išlaikyti kokį nors tęstinumą iš Liaudies ir nacionalinės armijos, o tai lėmė tik utilitariniai sumetimai. svarbu tai, kad karių perrengimui sovietiniais kariniais drabužiais reikėjo milžiniškų lėšų, o 1940 m. korpusai buvo išlaikomi iš estijos, Latvijos ir Lietuvos ssR biudžeto, vadinasi, buvo neįmanoma greitai visų karių perrengti. Be to, apygardos sandėliuose buvo gana daug kario aprangos, likusios iš Pabaltijo kariuomenės, kurios nepanaudoti nebuvo prasmės, tuo labiau, kaip buvo pažymėta dokumentuose, „daiktinis turtas [buvo] geros būklės“. Generalitetas, taip pat iš DVRA atvykę politiniai darbuo-tojai, iki 1941 m. buvo visiškai perrengti sovietine karine uniforma. Daugelis vadų ir eilinių karių baigė dėvėti senų armijų aprangą. Korpusuose, sprendžiant iš gausių nuotraukų, išliko ir ankstesnių armijų šalmai – 29-ajame Lietuvos teri-toriniame korpuse buvo dėvimi vokiškojo pavyzdžio šalmai.

Korpusuose pradėti studijuoti Raudonosios armijos įstatai ir programos, iš-verstos į estų, latvių ir lietuvių kalbas. Be to, buvo vykdomas darbas rengiant teritorinių korpusų karius karinei priesaikai. Pradėtas įgyvendinti ir ideologinis naujų Raudonosios armijos kariškių parengimas.

Iš tiesų kartu su karinių dalių performavimu buvo atliekamas ir karo prievoli-ninkų apskaitos ir šaukimo organų reorganizavimas. Taline, Rygoje ir Kaune buvo sukurti respublikiniai kariniai komisariatai, o respublikų apskrityse (rajonuose) pradėtas rajoninių karinių komisariatų kūrimas. Jie buvo kuriami remiantis Pabal-tijo šalyse nepriklausomybės laikotarpiu egzistavusių vietos kariniu valdymu.

Kiekvienoje iš nacionalinių armijų egzistavusios karo mokyklos buvo per-formuotos į pėstininkų DVRA mokyklas, skirtas rengti armijos vadus specialiai

�57


teritoriniams šaulių korpusams. Lietuvoje karo mokykla iš pradžių buvo Kaune, o paskui ją perkėlė į Vilnių. Pėstininkų mokykloje buvo numatyta turėti vie-ną batalioną Lietuvos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso armijos vadams rengti. 1940 m. rugsėjį batalionų skaičius buvo padidintas iki dviejų (kiekviename – po tris kuopas). Mokyklos viršininku tapo pulkininkas Kiršinskas, o politiniu vadu – Povilavičius.

nors Lietuvos 29-ojo TšK karių skaičius buvo mažesnis negu nepriklau-somo laikotarpio Lietuvos kariuomenėje, o ir pačių karinių dalių korpuse buvo mažiau, atsirado rimtų problemų dėl gyvenamojo fondo ir parkų technikai. Dau-giausia tai buvo susiję su tuo, kad didžiąją karinių objektų, anksčiau priklausiu-sių estijos kariuomenei, užėmė 1940 m. įvestos į Lietuvą1 DVRA dalys. Tačiau ir šiuo klausimu situacija 29-ajame korpuse buvo geresnė negu 22-ajame ir 24-ajame – kareivinėse gyveno 90 proc. karių, tačiau labai trūko arklidžių, sandėlių ir automobilių garažų.

Taigi 29-ojo teritorinį šaulių korpusą sudarė buvusios Lietuvos Liaudies ar-mijos kariai, ginkluotė, transportas, amunicija, karinė apranga ir iš dalies – jos gyvenamasis fondas. Karinio turto perteklius, likęs pasibaigus formavimui, buvo perduodamas pagal aktus į Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos sandėlius, buvusius estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorijoje.

Pagrindinės organizacinės priemonės, performuojant Lietuvos liaudies armiją į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą iki galo įgyvendintos 1940 m. rugpjūčio 21 d. Vadina-si reikėjo dar papildomai 20708 žmonių iš Liaudies armijos ir Karinės ministerijos.

Vykstant formavimui, Gynybos liaudies komisaro direktyva patvirtinti 29-ojo teritorinio šaulių korpuso etatai buvo keičiami keletą kartus didinant tų etatų skaičių. Pagal 1940 m. rugpjūčio 19 d. 29-ojo TšK organizavimo planą buvo numatyta korpuso valdyboje ir visose korpusui pavaldžiose dalyse turėti 4108 žmones, 179-ojoje teritorinėje šaulių divizijoje – 6002 žmones, 184-ojoje teri-torinėje šaulių divizijoje – 6013 žmonių, iš viso – 16977 žmonių. Galutinai pa-tvirtinti 29-ojo teritorinio šaulių korpuso etatai atrodė taip: korpuso valdyba ir korpusui pavaldžios dalys – 4318 žmonių, 179-oji ir 184-oji šaulių divizijos – po 6004 žmones, pėstininkų mokykloje – 1654 žmonės, iš viso korpuse – 17980 žmonių. Galimas daiktas, asmeninės sudėties etatų skaičiaus padidinimas buvo susijęs su tuo, kad formuojant 29-ąjį TšK liko gana didelis visai šiuolaikiškos karinės technikos perteklius, kurį buvo nuspręsta ne atiduoti į sandėlius, o pa-naudoti papildomų karinių dalių formavimui. Taigi zenitinės artilerijos pulko ir

1 taip nurodyta originale – vert. pastaba.

358358

Aleksandr ČAPENKO

Lietuvos karinių ginkluotųjų pajėgų turto pertekliaus sąskaita virš etatų prie 29-ojo TšK buvo sukurtas antrasis zenitinės artilerijos divizionas ir dvi naikintuvų eskadrilės, kurias buvo planuojama panaudoti vietinių objektų priešlėktuvinei oro gynybai užtikrinti.

Be karinės mokyklos, 1940 m. rugsėjo 18 d. karių skaičius korpuso pada-liniuose buvo toks: štabas ir korpuso dalys – 3813 žmonių, 179-oji teritorinė šaulių divizija – 5123 žmonės, 184-oji teritorinė šaulių divizija – 4623 žmonės.

nebuvo galvojama apie tai, kad, išformavus Liaudies armiją, buvo karių skaičiaus perteklius, 1940 m. rugsėjo 21 d. 29-asis teritorinis korpusas buvo ne visiškai sukomplektuotas ir trūko kariškių. Korpuso vadų buvo tik 67 proc., jau-nesniųjų armijos vadų – 70 proc. 29-ojo TšK eilinių užteko. Apskritai kariai sudarė 89 proc. nuo visų etatų reikiamo žmonių skaičiaus – tai buvo daugiau palyginti su 22-uoju (estijos) TšK (67 proc.), bet mažiau negu 24-ajame (Latvi-jos) korpuse.

Ypač trūko politinių darbuotojų, artilerininkų ir techninių karinių pajėgų specialistų. 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse tarnauti iš DVRA buvo paskir-ti 272 žmonės, jie sudarė 11 proc. visų reikalingų vadų etatų.

Palyginti su estijos ir Latvijos korpusais 29-asis teritorinis korpusas tu-rėjo daugiausia arklių. Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos duomenimis, 1940 m. rugpjūčio 21 d. arklių korpuse buvo 100 proc. reikiamo skaičiaus, be to, keletas arklių buvo perduotas į 22-ąjį (estijos) TšK. Lietuvos korpuse lengvųjų ir krovininių automobilių buvo tiek, kiek turėjo būti pagal etatų sąra-šą. Patrankų buvo 85 proc., haubicų – 91 proc. Geriau už 22-ąjį ir 24-ąjį TšK Lietuvos korpusas turėjo ir sunkiosios pėstininkų ginkluotės – batalionų mi-nosvaidžių buvo reikiamas 100 proc. 29-ojo teritorinio šaulių korpuso valdyba ir štabas buvo formuojamas iš Lietuvos liaudies armijos štabo, korpuso ryšių batalionas – Estijos2 iš Liaudies armijos ryšių bataliono, korpuso išminuotojų batalionas – iš Lietuvos liaudies armijos 1–ojo ryšių bataliono karių. Korpuso artilerijos pulkas buvo suformuotas iš Lietuvos armijos 3-ojo ir 4-ojo artilerijos pulkų, korpuso zenitinės artilerijos divizionas suformuotas iš Lietuvos armijos zenitinės artilerijos būrio. 26-asis korpuso kavalerijos pulkas buvo sukurtas reorganizavus Liaudies armijos 1-ąjį ir 2-ąjį kavalerijos pulkus. Iš Lietuvos karinių ginkluotojų pajėgų padalinių buvo sukurta korpuso oro eskadrilė. Kor-puso štabas įsikūrė Kaune, čia buvo dislokuotos ir visos korpusui pavaldžios dalys, tik artilerijos ir kavalerijos pulkai buvo Vilniuje.

2 taip originale – vert. pastaba.

�59


179-oji teritorinė šaulių divizija buvo formuojama Vilniaus ir Joniškio rajone Lietuvos liaudies armijos 1-osios pėstininkų divizijos pagrindu, o kuriant 184-ąją teritorinę šaulių diviziją buvo pritraukti Lietuvos armijos 2-osios ir 3-osios pėsti-ninkų divizijų junginiai. Divizijos buvo kuriamos rajone utena–Biržai–zarasai.

šaunamoji ir artilerinė ginkluotė, gauta 29-ojo teritorinio šaulių korpuso ginklavimui, kaip pažymėta dokumentuose, buvo „pačių įvairiausių tipų“ „seno pavyzdžio [...] gerokai susidėvėjusi“. Tačiau tokie teiginiai didesne dalimi tai-kytini estijos ir Latvijos armijoms. Lietuvos armijos šaunamoji ginkluotė buvo šiuolaikiškų pavyzdžių. 29-ojo TšK karių šautuvai ir karabinai buvo vieno tipo ir kalibro –7,92 mm Vokietijos firmos „Mauzer“. 1898 m. ir 1924 m. pavyzdžio. Iš viso iš Lietuvos liaudies armijos pagal žiniaraščius buvo priimta įvairių sistemų 117567 šautuvų ir karabinų. Iš jų 10839 išskirti korpuso dalims apginkluoti, o likę – aiduoti į sandėlį.

Rankiniai kulkosvaidžiai, naudoti korpuso dalyse, visi buvo pagaminti Če-koslovakijoje, zB–26 (priėmimo aktuose šis modelis kažkodėl buvo pažymėtas kaip „Bris“). Visi 853 Lietuvos liaudies armijos turėti zB–26 buvo panaudoti kariams apginkluoti o senesni rankiniai kulkosvaidžiai MG–08/15 ir kiti – ati-duoti į sandėlius. sunkieji kulkosvaidžiai buvo vieno modelio ir kalibro –7,92 mm MG–08 (vokiškas garsiojo kulkosvaidžio „Maksim“ variantas su pavažiniu lafetu). Iš 828 tokių kulkosvaidžių. priimtų pagal aktą iš Lietuvos liaudies armi-jos, korpusas gavo 384.

Pėstininkai kaip sunkiuosius ginklus naudojo Brandto prancūziškojo mo-delio 81 mm minosvaidžius. Priėmimo akte šie minosvaidžiai vadinami „suo-miškais“. Galimas daiktas, kad jie iš tikrųjų buvo pagaminti suomijoje pagal prancūzų licenciją ir įsigyti Lietuvos. Kariuomenei perduoti 42 minosvaidžiai, o 69 atiduoti į sandėlį. Ten pat atsidūrė ir vienintelis 120 mm minosvaidis, kurį anksčiau turėjo Lietuvos liaudies armija.

Artilerinė ginkluotė buvo labai marga. Į artilerijos ir haubicų pulkus buvo perduotos 76 mm rusiškos 1902 m. pavyzdžio lauko patrankos (16 vnt.), 75 mm prancūziškojo pavyzdžio (84 vnt.) ir angliški 83,8 mm lauko pabūklai (9 vnt.), 105 mm šneiderio sistemos 1936 m. pavyzdžio haubicos (68 vnt.). Visos kitos artileri-nės sistemos, daugiausia – pasenusios konstrukcijos, buvo atiduotos į sandėlius.

Prieštankiniai šaulių divizijų divizionai ir šaulių pulkai gavo 92 vnt. 20 mm pabūklų, pagamintų šveicarijos firmos „erlikon“.

Korpuso zenitinės artilerijos divizionų ir analogiškų šaulių divizijų junginių ginklavimui buvo numatyta daugiausia naudoti 124 iš Lietuvos armijos gautus 20 mm vokiškus pabūklus „BsV“. Tačiau dokumentuose užfiksuotas tik, kad

360360

Aleksandr ČAPENKO

perduota vienuolika tokių pabūklų į korpusą. Galimas daiktas, vėliau į formuoja-mas dalis buvo perduotas papildomas tokių patrankų skaičius. Įdomu tai, kad tarp ginkluotės, perduotos iš Lietuvos liaudies armijos, nepažymėti Lietuvos armijos turėti zenitiniai pabūklai – penki 40 mm ir devyni 75 mm. Remiantis dokumentų analize sunku pasakyti, ar tos artilerijos sistemos buvo perduotos korpusui, ar jas taip pat atidavė į sandėlį.

Išformavus Lietuvos liaudies armiją DVRA atiteko 54 pavyzdžio šarvuotoji technika – 44 lengvieji tankai (12 „Reno“ fT–17 ir 32 „Vikkers–Karden–Lloid“) ir 10 šarvuotųjų automobilių (4 šiuolaikiški „Landsverk“, pirkti švedijoje, 2 „Vensk–Merseda“ ir 4 „Daimler“). Korpuso junginiams iš jų buvo perduoti tik 6 tankai „Vikkers-Karden-Lloid“ ir 6 šarvuotieji automobiliai, be to 29-ajam TšK perduota 190 lengvųjų, 361 krovininis ir 47 specialieji automobiliai. Visa kita šarvuotoji technika, transporto priemonės, motociklai ir dviračiai buvo atiduoti į Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos sandėlius.

Vertinant 29-ojo TšK sukomplektavimą ginklų ir technikos atžvilgiu, aps-kritai reikia pažymėti, kad palyginti su estijos ir Latvijos korpusu jis buvo apgin-kluotas geriau. Iš dalies šaunamoji ginkluotė buvo pati šiuolaikiškiausia (ypač kulkosvaidžiai ir pistoletai) ir vieno kalibro. Pati opiausia problema buvo tai, kad trūko artilerijos traktorių ir vilkikų sunkiesiems pabūklams gabenti. Kiekvienas teritorinio korpuso artilerijos pulkas privalėjo turėti 45, o kiekvienas haubicų ar-tilerijos pulkas teritorinėje šaulių divizijoje – po 21 vikšrinį traktorių, tačiau TšK 615-ajame korpuso artilerijos pulke 1940 m spalio 12 d. buvo tik du iš numatytų pagal etatus traktorių. o divizijos haubicų artilerijos pulkuose turėjo būti po 21 traktorių pulkui, tačiau nebuvo nė vieno. nekomplektiškumui likviduoti buvo nusiųsta paraiška DVRA Vyriausiajai šarvuotųjų automobilių ir tankų valdybai, tačiau ji nebuvo patenkinta – šių mašinų labai trūko ir kitose Raudonosios Armi-jos dalyse. Dėl to 615-ajame korpuso artilerijos pulke ir divizijų haubicų artileri-jos pulkuose technikai vilkti teko naudoti arklius. Mechaninių priemonių nekom-plektiškumas gana smarkiai buvo jaučiamas ir prieštankiniuose divizionuose bei 179-ojoje ir 184-ojoje teritorinėse šaulių divizijose – dėl tokios pabūklų vilkimo technikos stygiaus tuose junginiuose faktiškai sužlugdavo karinis parengimas,

Korpuso kariniai vadai buvo atrenkami po visapusio patikrinimo ir kon-sultacijų su naujų Pabaltijo sovietinių respublikų vyriausybėmis iš pačių pati-kimiausių Lietuvos liaudies armijos generolų ir karininkų, anksčiau tarnavusių nacionalinėje Lietuvos kariuomenėje.

29-ojo teritorinio korpuso vadu(e. p.) buvo paskirtas divizijos generolas V. I. Vitkauskas. Visi kiti vadai ir politiniai darbuotojai taip pat oficialiai figūravo

361


dokumentuose kaip „einantys pareigas“. eiti korpuso vado pareigas paskirtas DVRA generolas majoras Anatolijus nikolajevičius Rozanovas, korpuso štabo viršininko – generolas Žemaitis. 29-ojo teritorinio korpuso komisaro pareigas Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vado 1940 m. rugpjūčio 27 d. spren-dimu nr. 0010 buvo paskirtas politinis darbuotojas, atvykęs iš DVRA, briga-dos komisaras A. V. cariovas. 26-ajam kavalerijos pulkui vadovavo pulkininkas stanislavas Gudelis, 615-ajam korpuso artilerijos pulkui – pulkininkas Vladas Bernardovičius sidzikauskas.

Vadovauti 179-ajai šaulių divizijai paskirtas divizijos generolas s. I. Pun-dzevičius, jo pavaduotoju – majoras Aleksandras Josifovičius ustinovas (iš DVRA). Divizijos šaulių pulkų vadais buvo paskirti: 215-ojo – pulkininkas An-tonas Adamovičius šurkus, 234-ojo – generolas Albinas stanislavovičius Čap-auskas–Čapas, 259-ojo – pulkininkas leitenantas Antonas Vikentjevičius špo-kevičius. Vėliau 1940 m. gruodžio 13 d., 29-ojo TšK vado įsakymu generolas Pundzevičius buvo išleistas į atsargą, o divizijai ėmė vadovauti 234-ojo šaulių pulko vadas generolas Čapauskas–Čapas. 234-ąjį šaulių pulką priėmė pulkinin-kas Riackas. Vadovauti 618-ajam artilerijos pulkui buvo pavesta majorui Antonui Adamovičiui Dabkui, 619-ajam haubicų artilerijos pulkui – pulkininkui Adamui Ivanovičiui Janavičiui.

eiti 184-osios šaulių divizijos vado pareigas pradėjo brigados generolas V. karvelis, jo pavaduotoju tapo pulkininkas Matvejus Ivanovičius Vinogradovas (iš DVRA). Divizijos štabui vadovavo pulkininkas Kiršinas, o politinio skyriaus viršininku buvo bataliono komisaras Berežinskis. šios divizijos 262-ajam šau-lių pulkui vadovavo pulkininkas leitenantas Josifas Matvejevičius Listopadskis, 294-ajam – pulkininkas Antonas fomičius Breinelis, 297-ajam – pulkininkas Adolfas Ivanovičius urbšas. Vadovauti 616-ajam artilerijos pulkui ėmė pulki-ninkas Petras Josifovičius Daukšys, 617-ajam haubicų artilerijos pulkui – pulki-ninkas Alfonsas Kiprijanovičius sklerys.

nors jau po 1940 m. rugpjūčio 29 d. pagal Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos Karinės tarybos nutarimą visi šie kariškiai turėjo Raudonosios Armi-jos laipsnius ir nešiojo jos skiriamuosius ženklus, oficialiai sovietiniai generolų laipsniai 29-ojo TšK vadams buvo suteikti tiktai ssRs gynybos liaudies komi-saro 1940 m. gruodžio 29 d. sprendimu.

Generolo leitenanto laipsnį gavo tik 29-ojo teritorinio korpuso vadas Vincas Josifovičius Vitkauskas. Raudonosios Armijos generolais majorais tapo korpu-so štabo viršininkas Jonas Kazimirovičius Černius ir 179-osios šaulių divizijos vadas stanislavas Juozas Pundzevičius, 184–osios šaulių divizijos vadas Vla-

362362

Aleksandr ČAPENKO

dislavas Karvelis, 234-ojo šaulių pulko vadas Albinas stanislavovičius Čapaus-kas–Čapas. Intendantinės tarnybos generolu majoru tapo zenonas Jonas Gerulai-tis, korpuso tiekimo viršininkas, artilerijos generolo majoro laipsnį gavo Vincas Jonas Gerulaitis, korpuso artilerijos viršininkas.

Vertinant Lietuvos liaudies armijos reorganizavimo į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą procesą reikėtų pažymėti, kad nepaisant visų pastangų, kurias dėjo va-dovybė ir asmeninė sudėtis, TšK taip ir netapo visiškai pasirengusiu kovoti Rau-donosios Armijos junginiu. Visą antrąją 1940 m. pusę pati svarbiausia užduotis iš tiesų buvo korpuso dalių ir junginių organizavimas bei sąlygų normaliai kovinei ir politiniai parengčiai sudarymas. Tačiau sumanyto mokymo korpusas 1940 m. taip ir nepradėjo, nes nebuvo išverstų į rusų kalbą3 Raudonosios Armijos įstatų ir mokymo priemonių – jos pasirodė tik 1940 m. spalio mėn. 1941 m. pradžioje ši problema apskritai jau buvo išspręsta, dalys gavo įstatus ir mokymo priemo-nes estų4 kalba, 1941 m. vasario 23 d. kariai priėmė priesaiką. 184-ojoje šaulių divizijoje pirmasis priesaiką davė jos vadas generolas majoras V. Karvelis, kuris paskui asmeniškai priimdavo divizijos vadų priesaikas.

1941 m. gegužės mėn. korpuso dalys buvo išvestos į vasaros stovyklas. Prasidėjo aktyvus kovinis mokymas, atrodytų, buvo sukurtos sąlygos geriau pa-rengti ir fiziškai ir pagerinti kovos žinias, tačiau tuo metu, nuo 1941 m. birže-lio mėn., prasidėjo masinio 29-ojo TšK vadų iš buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų ir generolų arešto banga. Ir tai buvo daroma ne tiesiogiai korpuse, o pasinaudojant ta dingstimi, kad jie siunčiami mokytis į Raudonosios Armijos karo akademijas. nors 29-ojo teritorinio šaulių korpuso vadas išvengė daugelio Lietuvos karininkų ir generolų likimo, mokytis į akademiją jis vis dėlto išvyko, perdavęs savo pareigas 1941 m. birželio 13 d. generolui majorui A. G. samo-chinui, su kuriuo korpusas ir sulaukė Didžiojo tėvynės karo pradžios. 1941 m. birželio 14 d. Pabaltijo respublikas užgriuvo košmariška gyventojų deportacijos banga. Artėjančio karo su Vokietija sąlygomis tokia trumparegiška ssRs politika Pabaltijo respublikose sužlugdė normalų kovinį mokymą, paskatino antisovie-tinių nuotaikų stiprėjimą teritoriniuose šaulių korpusuose ir gerokai susilpnino discipliną. šie veiksniai, kartu su šiuolaikiškos ginkluotės trūkumu ir ikikarinių mobilizacinių priemonių neparengimu Pabaltijyje tiesiogiai paskatino, kad te-ritoriniai šaulių korpusai prieš pat prasidedant Didžiajam tėvynės karui taip ir netapo gerai parengtais ir apmokytasis Raudonosios Armijos junginiais.

� taip originale – vert pastaba.4 taip originale – vert pastaba.

363


29-ojo (Lietuvos) teritorinio šaulių korpuso pavyzdys yra akivaizdus. Jau 1941 m. birželio 23 d. korpuso padaliniai neįstengė susidoroti su kovine užduotimi – pri-dengti Vilnių. Dėl to 29-asis TšK greitai atsidūrė apsuptyje ir daugelis karių dezerty-ravo. Iš apsupties išsiveržė tik korpuso štabas (veikiausiai, ten buvo kadriniai vadai iš DVRA), atskiros karių grupės ir dvi prieštankinės artilerijos diviziono baterijos.

1941 m. birželio 25 d. buvo priimtas sprendimas – nacionalinių korpusų dėl asmeninės sudėties nekomplektiškumo ir „pavojaus, kad gali pasireikšti kontrre-voliuciniai elementai“ į kovą nesiųsti, o papildomo sukomplektavimo dingstimi išvesti į RsfsR teritoriją. 1941 m. birželio 26 d., vykdydamas šiaurės Vakarų fronto vado įsakymą, korpusas pasitraukė į Veličės rajoną.

Mobilizacijos Lietuvoje nepavyko įvykdyti, nes vokiečiai greitai ją už-grobė. Dėl to lietuvių tautybės karių korpuse liko labai mažai – daugiausia tai buvo eiliniai ir jaunesnieji karo vadai. Vykstant į naujas pozicijas buvo gautas netikėtas ir nesuprantamas karo meto sąlygomis įsakymas – demobilizuoti tuos korpuso karius, kurie buvo Lietuvos ssR piliečiai. šis žingsnis buvo motyvuotas nerišliu pareiškimu apie Pabaltijo respublikų piliečių dezertyravimą iš teritorinių šaulių korpusų.

Taigi jau 1941 m. liepos pradžioje 29-asis TšK faktiškai buvo kovai nepa-sirengęs junginys. Jis galutinai išformuotas 1941 m. rugpjūtį ryšium su laikinu korpusų grandies likvidavimu Raudonoje Armijoje.

Naudoti šaltiniai ir literatūra:

Rusijos valstybinis karinis archyvas (RVKA). – f. 36396, 35007, 37848.centrinis Gynybos ministerijos archyvas (cGMA). – f. 221.Kova už sovietinį Pabaltijį Didžiajame tėvynės kare 1941–1945 m. – Pir-

moji knyga. – Ryga, 1966.Latvių tautos kova Didžiojo tėvynės karo metais, 1941–1945 m. – Ryga, 1970.Pabaltijo karinės apygardos istorija. 1940–1967 m. – Ryga, 1968.Kiaupa z., Miaesalu A., Pajur A. straube G. Baltijos šalių istorija. –

„Avita“, 1999.Petrov B. n. Pabaltijo karinės formuotės prieš prasidedant Didžiajam tėvy-

nės karui ir jo pradžioje // Karinis istorinis archyvas. – 10 leid. – M., 2000.

364364

dokumentai pasakoja

lietuvos kariuomenės vyriausiojo štaBo viršininko plk. k. škirpos lietuvos

kariuomenės vystymo planasDr. Jonas VAIČENONIS

Vytauto Didžiojo karo muziejus

Dokumento tęsinys

4/ Teritorialės kariuomenės dalių mobilizacinis išsiplėtimas. /koeficientas/.

Vaizdą, apie tai ant kiek taikos meto kariuomenės teritorialės dalys turės prasiplėsti mobilizaciją paskelbus, galima sau sudaryti palyginus jų taikos meto karininkų kadrą ir kareivių sudėtį su karininkų ir kareivių skaičiais mobilizuotų dalių. Bet toks palyginimo santykis bus tik apytikris, nes taikos meto teritoria-lių dalių kareivių sudėtis nėra pastovi: ji mažėja ar didėja atsižvelgiant kiek yra didelis ikmetinis vyrų skaičius, šaukiamų karinei prievolei atlikti. Tuo tarpu, kai karo meto dalių /t.y. mobilizuotų/ kalbamam palyginimui imama teoretinė /eta-tinė/ sudėtis. Gauname sekantį palyginamąjį santykį:

Padaugėja pėstin. dalyse: karininkų - 4 kartus: kareivių - 6,5 kartus;Kavalerijos dalyse: kar-kų-3, 5 kartus; kareivių- 6 kartus; Lengv.artiler. “ 4 “ “ 6,5 “ sunk.artilerijos “ 3,5 “ “ 6 “ Priešorl.artiler. “ 3 “ “ 6 “Diviz.ir korpusopionierių dalyse “ 3 “ “ 5,5 “Armijos pion.pont. “ 3,5 “ “ 6,5 “ Ryšių dalyse “ 3 “ “ 5,5 “ šarvuočių rinktinėje “ 4,5 “ “ 5 “ Geležinkeliečių “ 4 “ “ 8 “ Automobilistų “ 3 “ “ 7 “

Dalių, kurios nesimobilizuoja, o tiktai pasipildo, būtent, sienų priedangos dalių,

LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS

365

aviacijos ir armijos ryšių bataljono neminime, nes jų taikos meto karininkų kadras artimas karo meto sudėčiai, o kareivių sąstatas, mobilizaciją paskelbus, prasiskiečia, palyginant, labai nedaug.-Paduoti aukščiau palyginamieji santikiai taip pat parodo ant kiek turės būti didelė, pašaukta į tas dalis, rezervo karininkų proporcija, palyginus juos su taikos meto karininkų kadru. Mes matome, kad kalbamoji proporcija svyruoja tarp 3-4,5. Ji yra gana didoka, bet jos nėra ko bijoti. Ji gavosi tokia todėl, kad sulig siūloma kariuomenės organizacija, paskelbus mobilizaciją, numatoma pašaukti didesnį žemes-nių laipsnių rezervo karininkų /leitenantų / skaičių, tuo tarpu kai svarbiausias taktikos atžvilgiu vadų kadras t.y. nuo kapitono ir aukščiau, yra pakankamame skaičiuje paslėp-tas taikos meto kariuomenėje. Kad šį išmokslintą, aktyvios tarnybos karininkų kadrą karinės jierarchijos atžvilgiu, kaipo militarinei vertingesnį, pastatyti aukščiau už numa-tomus pašaukti rezervo karininkus, tai, mobilizaciją paskelbus, reikėtų aktyvios tarny-bos karininkus, ištarnavusius sekantį aukštesnį laipsnį, ypač jaunesniuosius karininkus, pakelti į ištarnautą laipsnį automatiškai, nes liuosų vietų pakėlimui į sekantį aukštesnį laipsnį, kariuomenę mobilizuojant, susidarys pakankamai.

Ant galo dar pora žodžių apie bendrą visos mobilizuotosios armijos koeficientą, palyginus ją su taikos meto kariuomene. Ji naudinga išvesti tam, kad gauti apyti-krę bazę karininkų ir puskarininkų mokyklų produkcijai taikos metu ir bendrai, kad nustatyti davinius, kurie bus vėliau reikalingi išaiškinimui per kiek metų galėtume užsibrėžtą organizuoti ginkluotą mūsų tautos pajėgą atsiekti. Kalbamam koeficientui nustatyti, reikia palyginti siūlomos taikos meto kariuomenės karininkų, puskarininkų ir kareivių sudėtį /žiūr. priedus nr. 2a ir 4a / ir ją palyginti su mobilizuotos armijos karininkų, puskarininkų ir kareivių sudėtimi / žiūr. priedą nr. 8 ir davinius puslap. 110-111. Rezultate tokio palyginimo gauname sekančias 2 lenteles:

a./ karininkų koeficientai:

Laipsniaisulig. maksim. programa sulig. variant. organizacijaTaikos metu

karo metu

koefici-entas

Taikos metu

karo metu

koefici-entas

Armijos generolų - 1 1 - 1 1Korpuso generolų 1 4 4 1 4 4Divizijos generolų 4 19 5 4 16 4Brigados generolų 9 13 1,4 9 13 1,4Pulkininkų 40 114 3 36 96 2,7Pulkininkų leitenantų 94 213 2,3 79 189 2,4

Majorų 205 777 3,8 182 669 3,7Kapitonų 665 2323 3,5 549 1903 3,5Leitenantų 1110 3494 3,2 889 2864 3,2Viso 2096 6968 3,3 1749 5755 3,3

Dr. Jonas VAIČENONIS

366366

b/ Puskarininkų ir kareivių koeficientai.

sulig kokia programa

Puskarininkų kareiviųTaikos metu

karo metu

koefici-ent.

Taikos metu

karo metu

koefici-ent.

sulig. maksimale programa 6838 25986 3,8 27464 196525 7,3

sulig varianto 5217 21102 4 20135 156577 7,9

Paduotose aukščiau lentelėse išvestieji santikiniai koeficientai yra labai apytikri, nes, kaip jau buvo nekartą minėta, šio ekspose prieduose nėra apskai-tliuota taikos meto dirbtuvių ir sandėlių personalas ir karo meto karininkai, pus-karininkai ir kareiviai armijos tarnybose. Bet ir taip apytikriai išvesti koeficientai daug ką parodo: jie parodo, kad mobilizaciją paskelbus, karininkų kadras turės padidėti 3 - 4 kartus, o kareivių sąstatas 7-8 kartus. Be to, remiantis kareivių mobilizacinio padidinimo koeficientais ir priimant domėn normalų suaugusių vyrų mirtingumo %, mūsų krašte /apie 2100 vyrų į metus 20-45 metų amžaus / ir priskaičius atatinkamą kiekį rezervistų, kurį absorbuotų veikiančios armijos tarnybų aparatais, galima padaryti išvadą, kad užsibrėžtą atsiekti tautos ginkluotą pajėgą, pavyktų realizuoti maždaug 12-15 metų, su sąlyga, jei griežtai laikytu-mėmės visuotino, privalomo piliečių karinio apmokymo, bet ne taip, kaip dabar daroma, kai vos apie 40-50 % naujokų kontingento tepaimame karo tarnybai, t.y. kariniam apmokinimui taikos meto kariuomenėje. Išvadą, kurią tik ką padarėme, yra grynai teiretinė. Jei užskaityti rezervistus, karinei apmokintus sulig dabar esama ginkluotų pajėgų organizavimo sistema, tai paminėti metų skaičiai atitin-kamai sutrumpės. Apie tai ant kiek jie sutrumpės, bus kalba vėliau paskutiniame šio ekspose skyriuje, kuomet palyginsime siūlomos naujos kariuomenės organi-zavimo sistemą su esamąja.

5/Mobilizuotos karo pajėgos ginklų rūšių santikis.

santikis tarp įvairių ginklų rūšių karo meto kariuomenėje gautųsi sekantis:


367

Ginklų rūšys Mobilizuotoje suligmaksimal. programa

%%

Organizuotoje sulig vari-antine organizacija

%%Pėstininkų 61,3 % 57,3 %artileristų 16,6 % 17 %kavaleristų 5,55 % 6,6 %pionierių 5, 9 % 6,4 %ryšininkų 4, 65 % 4, 7 %dviratininkų 2,49 % 5,2 %aviacijos 1,04 % 1,4 %automobilistų 1,04 % 1,2 %šarvuotininkų 0,82 % 1,2%geležinkeliečių 0,62 % 1.0 %Viso 100 % 100 %

Taigi matome, kad pėstininkai sudarytų daugiau negu pusę visos kariuome-nės: sulig maksimale programa - 61,3 % ir sulig variantine organizacija - 57,3 %. Tai yra daugiau, negu kitose vakarų europos moderninėse kariuomenėse. Toks didelis % pėstininkų gaunasi todėl, kad projektuojamoje kariuomenėje numatyta labai ekonomingai artilerijos, kavalerijos, aviacijos, šarvuočių ir automobilistų. šios pastarosios ginklų rūšys yra labai brangus dalykas ir prie mūsų krašto netur-tingumo, nežiūrint geriausio mūsų noro, nepajėgtume jų daugiau įsigyti. Lauko artilerijos numatyta maždaug tiek, kiek didžiosios valstybės turėjo kariuomenės vienetose 1914 metų karo pradžioje. Kadangi šiuo metu ir to neturime, tai turė-tume būti labai patenkinti, jei numatytą, labai apribotą, artilerijos kiekį pavyktų įsigyti. Antra, būtų labai reikalinga turėti ir daugiau kavalerijos. Bet ir čia, iš priežasties lėšų stokos, tenka apsiriboti minimumu, nes kavalerijos užlaikymas kainuoja dvigubai brangiau, kaip pėstijos: arklio užlaikymas maždaug tiek pat atseina, kaip žmogaus. Kad šiek-tiek atsverti numatomos kavalerijos nepakanka-mumą, siūloma įvesti vdiratininkų dalis: po bataljoną kiekvienai kavai, brigadai ir, be to, atskirą dviratininkų pulką karo vadovybės dispozicijoje. Dviratininkų dalys, kaip pagalbinė priemonė, jau daug kur Vakarų europoje yra naudoja-mos. Tiesa, mūsų klimato sąlygose, kuomet žiemos keliai būna užpustyti, dvi-ratininkus tektų žiemos metu laikinai nuo dviračių nusodinti ir juos naudoti, kaip

Ginklų –


368368

paprastus pėstininkus. Bet žiemos metu karo veiksmai, bendrai imant, atslūgsta ir karai dažniausia prasideda ir vyksta pavasarį, vasarą ir rudenį. Per šį ilgiausį ir karo pavojaus atžvilgiu realiausį metų laikotarpį dviratininkus ir mūsų sąlygose pilnai būtų galima naudoti.

6/ Priemonės mobilizacijos pravedimui pagreitinti.

Greitas ir sklandus mobilizacijos pravedimas priklauso nevien nuo vispu-siško, tinkamo ir labai apgalvoti mobilizacinių planų parengimo taikos metu, bet ir nuo sugebėjimo, energijos ir atsidavimo tam darbui karininkų, kuriems tuos planus teks įgyvendinti ir nuo geros valios ir patriotizmo civilės valdžios ir savivaldybinių įstaigų, kurios prie to didelio darbo bus pritrauktos. Kaip mobi-lizaciniai planai turi būti parengiami ir kokie jie turėtų būti mūsų sąlygose, čia neliesime, nes tai išeina iš šio expose ribų ir mus verstų padaryti antratiek platų darbą, kaip ši studija. Čia apsiribosime kaikuriais bendrais samprotavimais apie teritorialės kariuomenės dalių, greitą mobilizacinį išvystymą.

Jau pati taikos meto kariuomenės organizacija ant teritorialio pamato duoda grei-tos mobilizacijos pravedimui didelių pirmenybių, prieš kariuomenę, organizuotą ne-prisilaikant teritorialio dėsnio. Teritorialė kariuomenės dalis mobilizuojasi iš žmonių ir arklių, kurie nuolat, t.y. taikos metu, randasi tos dalies teritorialėje srityje. Dalies vadas, žinodamas kokių rajonų, rezervistai ir arkliai, ištikus mobilizacijai, bus pirmon eilėn sunaudoti jo vadovaujamos dalies užpildymui, jausis suinteresuotas, kad visi jos dalies mobilizaciniai planai ir sudėties sąrašai būtų nuolat laikomi tvarkoje: juos dažnai tikrins, pats asmeniškai prižiūrės jų sudarymą ir laikymą, ir, pagalios , per savo dalies rezervistų pakartotinus mokymus, ypač mokymus mobilizacinėje sudėtyje, turės geros progos realiai pakontroliuoti jo dalies mobilizacinių planų tikslumą ir laiku pataisyti juos, jei gyvenimas parodytų, kad juose kai kas yra netaip, kaip turėtų būti.

Antra, ir rezervistai, kaip karininkai, taip ir kareiviai, žinodami taikos metu į kurią dalį jie turės stoti paskelbus mobilizaciją, jausis su ta kariuomenės dalimi idejinei nuolat surištais ir karo atsitikime daugelis jų, net nelaukdami formalaus paraginimo stoti į kariuomenę, žinos ką daryti ir į kur kreiptis.

Kad teritorialė dalis galėtų, susimobilizuoti kuo-trumpiausiu laiku, reikia, kad jau taikos metu būtų visa, kas jos mobilizaciniam išsivystimui yra reikalinga, iš kalno parengta:

1/ Visi mobilizuotos dalies ginklai su atatinkama municijos atsarga, laikomi te-ritorialės dalies sandėliuose, po šios pastarosios priežiūra ir apsauga: pėstininkams:

- lyd. pabūklai, sunk.ir lengvieji kulkosvydžiai, šautuvai, pistoletai ir tt.;


369

- artileristams: - karabinai, artil. pabūklai, taikymo ir sekimo prietaisiai ir tt.;- pionieriams: šautuvai, lopetos, kirviai ir kitoks pionierių turtas;- ryšininkams: - šautuvai, telefono ir radio aparatai, kabelis ir tt. ;- kavaleristams: - kavalerijos ginklai, balnai ir tt.- šarvuočiams: - šautuvai, tankai, šarv. automobiliai, bensino atsarga, ir tt. ir tt.vienu žodžiu, - visoms ginklų rūšims ir specialybėms savoginklai ir savo technikinis turtas.2/ atatinkamas kiekis drabužių, apavo ir šarvų, sunumeruotų, ir pritaisytų

kiekvienam rezervistui laike rezervistų pakartotinų mokymų, taip, kad mobiliza-ciją paskelbus, beliktų tik juos išdalinti kam, kas priguli.

3/ Taip pat iš kalno turi būti parengta ir visa numatomams mobilizuoti da-lims gurguolė: vežimai ir pakinktai laikomi teritorialių dalių sandėliuose, o ar-kliai, rekvizuotini mobilizaciją paskelbus, - taikos metu suregistruojami, kasmet tikrinami ir jiems pritaikomi pakinkiai. Taip pat kasmet turi būti registruojamos ir tikrinamos technikiniu atžvilgiu privatiškų savininkų auto-priemonės, numa-tomos rekvizuoti kariuomenės reikalams karui ištikus.

4/ Taikos metu teritorialės kariuomenės dalių sandėliuose turi būti laikoma nuolatinė maisto ir pašaro atsarga tokio didumo, kad jos užtektų mobilizuotai dalei bent kokiai 10 dienų, nes Armijos tiekimo aparatas vargu ar galės greičiau to laiko susikurti, suimti iš krašto ir laiku pristatyti maisto ir pašaro, kur kiek bus reikalinga kariuomenei besimobilizuojant. Jei visi paminėti aukščiau pagrindiniai reikalavi-mai taikos metų būtų skrupulingai išpildyti, tai galima būtų tikėtis, kad teritorialės dalys susimobilizuotų į 2-3 dienas laiko. Kiek daugiau dienų užimtų mobiliza-vimas tokių dalių, kurių teritorialė sritis apima po kelis apskričius arba net visą kraštą, nes tokių dalių rezervistai turi gaišinti daug laiko kol atvyksta į rinkimos punktus ir kol iš šių pastarųjų atgabianami į mobilizuojamąją dalį. Kiek, būtent, dienų prisieitų tokių dalių mobilizavimui skirti, neturint konkretiškų davinių, sun-ku ir pasakyti: spejame, kad apie 3-5 dienas. Tokį laiką priseitų numatyti dalims, neįneinančioms į karo apygardų organinę sąstatą, kaip, pavyzdin, sunkiosios artil. pulkui, pion-pontonierių pulkui ir kt. Bet jei ir šias pastarasias būtų galima taikos metu garnizonuoti tokiose vietose, iš kur jos galėtų vietoje rasti joms mobilizuoti reikalingų specialybių rezervistus ir reikalingą kiekį atatinkamo tipo arklių /pavyz-din, sunk. artilerijai/, tai tų dalių mobilizavimos laiką būtų galima taip pat žymiai sutrumpinti, nes tuomet atpultų reikalas gaišti laiką rezervistų ir arklių surinkimui į rinkimosi punktus ir atpultų daug pašalinių transportų: rezervistai ir rekvizuoti arkliai patektų betarpiai į kariuomenės dalį, be jokių tarpinių instancijų.


�70�70

V. Ginklų ir municijos klausimas.

Lietuvos karinei-politinė padėtis ginklavimos atžvilgiu stoto mums sekan-čias dvi pagrindines sąlygas:

1/ spiria mus reikalingus mobilizuotosioms mūsų pajėgoms ginklus įsigyti iš kalno, nes, kilus karo konfliktui, nėsame užtikrinti, kad juos ant greitujų iš kur nors galėtume gauti;

2/ Taip pat iš kalno turime parūpinti municijos atsargą bent pirmiesiems 2-3 karp veiksmų mėnesiams.

Kiek yra reikalinga ginklų ir municijos sulig maximale mūsų tautos pa-jėgų mobilizacija ir sulig variantine organizacija parodyta žemiau paduotose dviejose lentelėse, kuriose apskaitliavome tik pagrindinius ginklus;

a/ Pagrindiniai ginklai /apytikriai/

Ginklų pavadinimaiKaina vie-no pabuklo litais

Sulig. maxim. progr. Sulig. variantoSkai-čius ginklų

Vertė litais Skaičius ginklų Vertė litais

Pajūrio apsaugos artil. 500 000 12 6 000 000 9 4 500 000Priešorl. artilerija 180 000 36 6 480 000 27 4 860 000Priešorl. artilerija taikymo komplektai 450 000 12 5 400 000 9 4 050 000

sunk. lauko gaubicos 250 000 36 9 000 000 27 6 750 000sunk. lauko kanuolės 250 000 36 9 000 000 27 6 750 000Lengv. gaubicos 150 000 156 23 400 000 120 18 000 000Lengv. kanuolės 100 000 312 31 200 000 240 24 000 000Pėst. lydim. artilerija /minasvydžiai/ 50 000 248 12 400 000 194 9 700 000Prieštank.- priešorl. kulkasvydžiai 20 000 341 6 820 000 269 5 380 000

sunk. kulkasvydžiai 5 000 1 071 5 355 000 828 4 140 000Lengv. kulkasvydžiai 2 500 3 510 8 775 000 2 745 6 862 500šautuvai ir karabinai 250 250 000 62 500 000 190 000 47 500 000Lengv. tankai 150 000 75 11 250 000 60 9 000 000Tankėtė 90 000 150 13 500 000 120 10 800 000šarvuoti automobiliai 130 000 48 6 240 000 36 4 680 000naikintuvai 200 000 48 9 600 000 36 7 200 000Žvalg. orlaiviai 80 000 84 6 720 000 72 5 760 000Bombonešiai 120 000 24 2 880 000 12 1 440 000Hodroplanai 120 000 12 1 440 000 8 960 000

Išviso 237 960 000 182 332 500


371

b/ Municijos apskaitliavimas

Amunicijos pavadinimas

Kaina litais

Po kiek vienam ginklui

Sulig maxim. programa Sulig varianto

Kiek municijos

Vertė litais

Kiek municijos

Vertė litais

Krantų artil. sviedinių 500 500 6 000 3 000 000 4 500 2250000

Priešorl. artil. sviedinių 250 1000 36 000 9 000 000 27 000 6750000

sunk.lauko gaubi-cos sviedinių 250 1000 36 000 9 000 000 27 000 6750000

sunk.lauko ka-nuolės sviedinių 250 1000 36 000 9 000 000 27 000 6750000

Lengv. gaubicos sviedinių 150 2000 312 000 46800000 240 000 36000000

Lengv. kanuolės sviedinių 100 2000 624000 62400000 480 000 48000000

Lydim. pabuklų munic. 50 3000 744 000 37200000 582 000 29100000

Prieštank.-priešo rl. kulkasvydžio šovinių

20 3000 1392000 27840000 1095000 21900000

sunk. kulkasvy-džio šovinių 0,2 20000 33120000 6624000 25760000 5162000

Lengvojo kul-kasvydžio šovinių 0,2 10000 35100000 7020000 27450000 5490000

šautuvo šovinių 0,2 1000 250000000 59000000 190000000 38000000

Rankinių granatų 10 5granatos kareivių 1250000 12500000 950000 9500000

Aviacijos bombų 25lt. kilogr.

4000kg. bombo-nešiui

96000kg 2400000 48000kg. 1200000

Išviso 282 784 000 206 842 000

Iš paduotų aukščiau apskaitliavimų matome, kad įsigijimas vien reikalin-giausių pagrindinių ginklų kainuotų:

- sulig maximale programa - 237 960 000 litų,- sulig. variantine organizacija - 182 332 500 litų.Prie šių cifrų reikėtų dar pridėti sumas, kurias absorbuotų įsijimas visų kitų smulkesnių ginklų: pistoletų, kardų, raketničių, dujokau-

kių ir tt. o taip pat visas pionierių ir ryšių turtas. Visa tai, spėjame, pareikalautų


�72�72

kokius 80.000.000 litų, sulig maximale programa ir kokius 50.000.000 litų sulig variantine kariuomenės organizacija.

Kai dėl municijos, tai, kaip iš lentelės “b” matyti, ji kainuotų nemažiau, kaip ginklai: sulig maximale programa -282 784 000 litų. sulig variantine organiza-cija - 206 842 000 litų.

Taigi matome, kad ginklų ir reikalingiausios jiems municijos įsigijimas kainuotų milžiniškas sumas, mūsų nedidelei ir neturtingai valstybei sunkiai pa-keliamas, net jei apsiriboti vien ginklų ir municijos įsigijimu, reikalingų tautos pajėgai, mobilizuotai sulig variantine organizacija.

Bet neturime pamiršti, kad ginklavimos problema yra sunki našta netik ma-žoms, bet ir didžiosioms valstybėms, turinčioms nuosavą karo industriją. An-tra, nuo to, ar laiku parūpinsime ginklų ir municijos, priklausys netik būsinčios, veikiančios mūsų armijos pasisekimas karo lauke, bet ir, plačiai imant - mūsų valstybinės nepriklausomybės likimas. Taip žiūrint į ginklavimos klausimą, ne-turėtume varžytis jokiomis priemonėmis, byle tik įsigytume visą, kas yra reika-linga mūsų tautos militarinei pajėgai stiprinti, nes sunkiausiu Lietuvos valstybei momentu ne į ką kitą, kaip į mobilizuotų mūsų tautos pajėgą teks sudėti viltys sunkiai įgytai laisvei ir nepriklausomybei apsaugoti. Atrodo, kad iki šiol šito, iš esmės labai aiškaus dalyko, mūsų valstybinės politikos vairuotojai, kokias tik politines sroves jie neatstovavo, nesuprato, ar, jei jį ir suprato, - neturėjo savyje pakankamai gilaus įsitikinimo ir reikalingo valios tvirtumo, kad padaryti iš to sekančias išvadas. Kad mūsų tautos ginkluotų pajėgų stiprinimu buvo iki šiolei rūpinamasi permažai, parodo, pavyzdin, kad ir biudžeto %, kuris per 15 metų mūsų valstybės gyvenimo minėtam reikalui buvo skiriamas. Žemiau paduodame %% lentelę už 1921-1932 metus, kurioje vienkart palyginame kokį biudžeto % skirė kariuomenės reikalams mūsų artimiausieji kaimynai - Latvija ir Lenkija, susikūrę, kaip ir Lietuva, 1914 - 18 metų karo pasekoje.

ValstybėMetai

1921 1922 1923 1924 1925 1926 1927 1927 1929 1930 1931 1932Lietuva 57,7 42,3 33,8 24,06 19,5 17,22 17,41 17,32 17,8 17,51 16,56 16,89Latvija 30,7 27,8 24,1 30,6 29,5 27,3 25,7 24,01 22 22,1 20,9 22,6Lenkija 37,7 36,4 43,1 41,2 34,5 39,7 38 34,3 34,6 32,5 32,6 35,3

Iš paduotos lentelės matome, kad mūsų karo biudžetas, pradedant nuo 1921 metų, buvo radikališkai mažinamas, kol nestabilizavosi maždaug ant 17 %; 1931-32 metais net buvo nusileidęs žemiau 17 %. Latvijos karo biudžetas, - po kovų už


�7�

nepriklausomybę taip pat sumažintas, bet ne taip drakoniškai, kaip mūsų, — sta-bilizavosi maždaug ant 20-22%. užvis didesni biudžeto % skirė ginkluotos pajė-gos reikalams Lenkija. Jis nuo pat 1921 metų pasilieka labai didelis ir vidutinei sudaro 35% bendro valstybės išlaidų biudžeto. Taigi matome, kad įvairios, per minėtą laikotarpį mūsų kraštą valdžiosios Vyriausybės, skirdavo mūsų ginkluotų pajėgų reikalui daug mažesnį bendrų valstybės išlaidų %, kaip paminėtieji mūsų du kaimynai: To pasekmė yra ta, kad Latvija, o ypač Lenkija, ginklavimos srityje pažengė daug toliau už mus, męs gi atsilikome.

šiandiena jau visiems, ir nekariškiems, turi būti paaiškėję, kad iki šiol ski-riamų 17% karo biudžeto buvo per-mažai, atsižvelgiant į pavojų, kurie mums gresia ir didelių mūsų tautos idealų - Vilniaus ir kitų mūsų protėvių žemių vada-vimo, - kurie lieka dar nerealizuoti. skirtų iki šiol Krašto Apsaugos Ministerijai ikmetinių biudžetinių sumų teužtekdavo taikos meto kariuomenės užlaikymui ir turimų nuo seniau ginklų pataisymui.

naujų ginklų bei municijos atsargos sudarymui likdavo visai mažai ir todėl mes nuo mūsų kaimynų atsilikome.

Jei, pavyzdin, per praėjusį mūsų nepriklausomo valstybinio gyvenimo laikotarpį būtume skirę ginkluotos pajėgos reikalams nors po 25-30% bendrų ikmetinių valstybės išlaidų, tai sunki mūsų valstybės yždui ginklavimos proble-ma būtų jau dabar buvusi gerokai įpusėta ir šiandiena, kada išoriniai pavojai vis daugiau tvinksta, neturėtume aimanuoti ir imtis abiem rankom už galvos, statant sau klausimą iš kur mes, biedni, imsime milžiniško didžio pinigų sumas, mūsų paduotas šio expose puslapiuose.

Puošnumo ir geresnio gyvenimo instinktų pagauti, mes iki šiolei skubėjome puošti mūsų mažą valstybinį rūmą iš vidaus, lig nematydami ar nenorėdami matyti, kad jo sienos, kartą jau skaudžiai priešo kardo apkapotos, dar nėra tinkamai nuo išorinių pavojų apsaugotos. Kariška logika liepia daryti atvirkščiai: Visų pirma laiduoti valstybės rūmo sienas nuo išorinių pavojų, ir tik po to jau rūpintis jo vidaus puošimu. Padarėme klaidą, kurią turime skubėti atitaisyti, kol dar nepervėlu.

Apart didesnio valstybės išlaidų % skirimo karo biudžetui praeityje, buvo dar viena kietokia, atsitiktina, priemonė didesniam mums reikelingų ginklų kie-kiui įsigyti, bet, gaila, ta proga iš mūsų rankų, turbūt jau bus išslydusi. 1926 metais, pasirašius su sov. Rūsija draugingumo sutartį, buvo kilęs sumanymas už mišką, kuri sov. Rusija yra Lietuvai skolinga sulig 1920 metų taikos sutarti-mi, paimti ginklais, tekusiais sov. Rūsijai iš Kolčako, Denikino ir kitų, buvusių baltujų rūsų armijų. Tos armijos buvo dalinai apginkluotos vakarų europos - prancūzų ir anglų - artilerija, kuri sov.Rūsijai, turinčiai nuosavą karo industriją,


�74�74

nebuvo reikalinga ir gulėjo sandeliuose, šio expose autoriui, ėjusiam 1926 metais vyriausiojo štabo viršininko pareigas, teko asmeniškai padaryti sąmatą ginklų /daugiausia artilerijos/, kuriuos buvo tikėtasi nurodytu būdu gauti. Tuo tikslu, pasinaudojant gerų tarp sov. Rūsijos ir Lietuvos santikių užsimezgimu ir realiu sov.Rusijos noru palaikyti Lietuvą prieš Lenkiją, buvo pradėtos derybos su sov.Rūsijos vyriausybė ir gautas šios pastarosios principinis sutikimas paminėtų gin-klų dalį perleisti Lietuvai. Bet likimas šią laimingą progą nuo mūsų nukreipė. Iš priežasties 17 gruodžio įvykių Lietuvoje, politiniai sov.Rūsijos santikiai su Lietuva pašlijo, ir kada gruodžio 20 dieną šio exposė autorius, parduodamas jo portfelyje likusius, į sukilelių rankas nepatekusius, slaptus, dokumetus, užsiminė naujam Krašto Apsaugos Ministeriui p. Merkiui apie paminėtą ginklams įsigyti galimybę, tai p. Merkys tik iškėtė rankas, tuomi lig duodamas suprasti, kad tas sumanymas, atsižvelgiant to, kas gruodžio 17 dieną atsitiko, nebėra realus. Ar po to, kai santikiai su sov.Rūsija, praėjus nekuriam lauikui, vėl pasitaisė, dar buvo kalbamu reikalu kas nors bandoma - šio expose autoriui nėra žinoma. Teko jam, jau esant Berlyne, girdėti, buk sunkiosios artilerijos pabuklus /prancūziš-kus/ sov.Rūsija 1928-29 metais perdavusi Turkijai. Ar visi minimi ginklai buvo parduoti ar jų dalis dar ir šiandieną tebeguli sov.Rūsijos sandeliuose - teišaiškina mūsų naujas Karo Attache maskvoje. Politinės aplinkybės dabar, rodos, yra itin palankios, kad kalbamu klausimu naujai susidomėti.

Jei mūsų jau visai pavėluota ir minimų ginklų sov.Rūsija nebeturi, tai tenka jieškoti kitų priemonių, kaip įsigyti numatomoms mobilizuoti mūsų tautos jė-goms reikalingus ginklus ir municijos atsargą. Kokios tos priemonės galėtų būti? Aišku, kad tokį didelį ginklų ir municijos kiekį, koks mūsų buvo apskaitliuotas šio expose puslapiuose, kad ir atskaičius tai, ką de fakto turime, neįmanoma įsi-gyti į metus - kitus laiko, nes jų vertė prilygsta net dviejų metų mūsų ne didelės valstybės išlaidų biudžetui. Todėl tenka numatomas dideles išlaidas padalinti pir-myn tarp ilgesnio metų skaičiaus, griežtai prisilaikant tam tikros ginklavimosi programos; suderintos su bendru mūsų ginkluotų pajėgų organizacijos vykdymu. Mes minėjome, kad užsibrėžtą suorganizuoti ginkluotą pajėgą atsiektume:

a/ sulig maximale mobilizacija - į 15 metųb/ sulig. variantinė organizacija - į 12 metų.Per tuos tai metų skaičius turėtume realizuoti ir ginklų bei amunicijos įsigi-

jimo programas, būtent:a/ per 15 metų- maximale programąb/ per 12 metų - variantinę.skaitlinėmis tai reiškia, kad turėtume ginklų ir amunicijos įsigijimui


�75

skirti kas metpirmu atvėju:a/ ginklams įsigyti - 18 850 000 litųb/ municijai įsigyti - 21 190 000 litų kartu: 40 040 000 litųantru atvėju:a/ ginklams įsigyti - 19 360 000 litųb/ municijai įsigyti - 17 230 000 litų kartu: 36 590 000 litųPrie ginklų įsigijimo sumų pridėta ir išlaidos, kurios apitikrai būtų reika-

lingos smulkesnių ginklų, pistaletų, kardų dujokaukių ir t.t., o taip pat ryšių ir pionierių turtui įsigyti. Atskaičius vertę ginklų ir municijos, kurias jau turime dabar minėtos aukščiau sumos šiek-tiek sumažės, bet neperdaugiausiai, nes tai, ką mes de fakto turime, yra tik lašas jūroje, palyginus su tuo, kas mums dar yra reikalinga įsigyti. Apie šį skirtumą plačiau paliesime specialiame šios studijos skyriuje.

Taigi matome, kad vien ginklų ir municijos atsargai įsigyti būtų reikalinga skirti antratiek lėšų, kiek dabar išviso yra kasmet skiriama ginkluotų pajėgų reikalams. Kitaip sakant, Krašto Apsaugos Ministerijos išlaidų biudžetas turėtų būti padvigubin-tas,- padidintas maždaug iki kokių 33-35% bendro valstybės išlaidų biudžeto.

Toks mūsų Krašto Apsaugos Ministerijos išlaidų biudžeto padidinimas nėra fantastinis. Jei tokį biudžeto % karo reikalams gali skirti mūsų pietinis kaimynas - Lenkija, tai kodėl to negalėtų sau pavėlyti Lietuva? Biudžeto % nėra absoliutinė ginkluotų pajėgų reikalui skiriama lėšų suma, o tik tam tikras rodyklis valios, ku-rią valstybė parodo savo ginkluotų, pajėgų stiprinimo atžvilgiu. Juo daugiau lėšų tam reikalui skiriama, tuo vaizdžiau valstybė parodo, kad ji daugiau brangina savo laisvę bei nepriklausomybę. Mums netik gręsia išoriniai pavojai, bet mes dar nėsame pilnai viso to atsieke, ko norėjome: dabar turimoji nepriklausomybė tėra lig pereinamasis laiptas į pilną Lietuvos nepriklausomybę su sostine Vilniu-je, kurį mūsų tauta trokšta atvaduoti. Iš to seka, kad skirimas dvigubai didesnio valstybės išlaidų %, t.y. 35% ginkluotų pajėgų stiprinimo reikalams, būtų visai logiškas reiškinys, atsižvelgiant didelių tikslų, kuriuos yra sau pastačiusi atsiekti mūsų valstybės politika.

svarbiausia kliūtis, padidinti Krašto Apsaugos Ministerijos išlaidų biudže-tą gludi ne tame, kad tuomet prisieitų apkarpyti užsimojimus kitų ministerijų bet tame, kad prisibijoma kadKrašto Apsaugos Ministerijos užsakymai užsienyje gali paliesti mūsų valiūtos pastovumą. šiam pavojui išvengti tėra dvi priemones:


376376

1/ nukreipti mūsų Krašto Apsaugos Ministerijos užsakymus į kurią nors vie-ną, didžiųjų valstybių, politinei suinteresuotą nepriklausomos Lietuvos “buvimu, išsiderant iš jos už tai, kaipo kompensaciją, galimybę Lietuvai eksportuoti į tą valstybę savo ūkio produktus.

2/ įsteigti atatinkamas fabrikas ir gaminti reikalingus mūsų kariuomenei ginklus ir municijos atsargą patiems, savo krašte.

Abi tos priemones, žinoma, gali būti panaudotos drauge. Pirmai priemonei tinkamiausiu kontr-agentu, atrodo, galėtų dabar būti sovietų Rusija, kuri yra su-interesuota Lietuvos nepriklausomybe ir kuri turi galimybės ir reikalo leisti mums importuoti į jos kraštus didesnius mūsų ūkio produktų kiekius. Kai dėl antros prie-monės pavartojimo, tai ji finansiniu atžvilgiu yra patogesnė, kaip nuolatinis ginklų ir municijos pirkimas užsienyje, visų pirma jau todėl, kad už ginklus ir municiją, pirktus užsienyje, priseina brangiai mokėti aukso valiuta: ginklų fabrikos už užsakymus iš užsienio ima kartais po 100 % pelno, ypač už skubius užsakymus. Antra, - įkūrus sa-vas ginklų ir municijos gamyklas, pasidarytume nepriklausomesni nuo užsienio mūsų armijos ginklais ir municija aprūpinimo atžvilgiais karo metu. Trečia, - nemažas mūsų krašto darbininkų ir metalo meisterių skaičius gautų tose fabrikose nuolatinio darbo. Dalį valiutos ir turint savas ginklų ir municijos fabrikas, vistiek turėtume išmesti į užsienius, būtent, pirkimui ginklams ir municijai gaminti reikalingų pusiaufabrikatų: žario, plieno, geležės ir tt., o taip pat tokių dalykų, kaip pavyzdin, parakas, kapsuliai ir tt., kurių gamyba yra labai komplikuota ir mums jos imtis neapsimokėtų.

Bet nuosavų fabrikų ginklams ir municijai gaminti įsteigimas tik tada būtų racionalus dalykas, jei mūsų Krašto Apsaugos Ministerija galėtų savo užsakymais suteikti toms fabrikoms nuolatinio darbo, nes iš užsienio vargu ar užsakymų .jos susilauktų. šiuo atveju mums atrodo, kad pavyzdin, vargu ar apsimokėtų steigti ar-til. pabūklų fabriką, kurios pastatymas labai brangiai atseitų ir kuriai užsakymų ga-lėtume duoti, palyginant, visai nedaug. Atrodo, kad artilerijos pabūklus paprasčiau vistiktai pirkti užsienyje, nors tai ir reikalauja valiutos išmetimo iš savo krašto.

Visai kitaip tenka žiūrėti į lengvųjų ginklų -šautuvų su kulkasvydžiais, ir mu-nicijos gamybą. Lengvųjų ginklų, ypač municijos mums yra reikalingi tokie kiekiai, kurių pagaminimui, manome, pilnai apsimokėtų mums įsteigti atatinkamas savo fa-brikas, tuo labiau, kad moderninės ginklų ir municijos gaminimo mašinos yra visai nesudėtingos ir jų kaina, palyginant, nėra labai aukšta. Jei, padarius reikiamus pini-ginius apskaitliavimus, pasirodytų, kad visų minėtų specialių fabrikų įsteigimas Lie-tuvai vienai būtų finansinei artimiausiu laiku nepakeliamas dalykas, tai manytume, kad būtų galima bandyti tuo reikalu susitarti su kitoms dviem Pabaltės valstybėmis - Latvija ir estija, kurios ginklavimos srityje turi panašius sunkumus, kaip Lietuva.


�77

siūlomas susitarimas galėtų būti vien komercinio pobūdžio, kad sujungtomis jėgo-mis siekti bendro tikslo. Pavyzdin, kiekviena susitarusių valstybių turėtų pasižadėti per tam tikrą laiką, sutartyje fiksuotą, pastatyti kurią nors iš reikalingiausių, jai pa-vestų statyti fabrikų, kurios, kiekviena sulig savo specialybe, turėtų gakinti ginklus bei municija visoms trims valstybėms, fabrikos kaina, t. y. nesiekiant jokio pelno. At-likus tų trijų valstybių užsakymus, paminėtos fabrikos, žinoma, galėtų, pasipelnymo tikslu, priiminėti ir užsakymus iš kitur, jei tik tokie susirastų.

VI. Karinei - dvasinis ginkluotos pajėgos stiprinimas.

sulig modernine sąvoka apie tautos ginkluotas pajėgas, - kariuomenė yra neatskiriama tautos dalis. Apie kokią tai karišką kastą todėl netenka kalbėti. Ka-riuomenė yra tokia, kokia yra tauta. Juo tauta kulturinei aukščiau pakilusi, tau-tinei daugiau susipratusi ir tvirčiau persiėmusį pasiryžimu siekti savo idealus, tuo dvasinei bus stipresnė jos sudarytoji ginkluotoji pajėga. Iš to seka, kad kariuo-menės dvasia nukalama ne kareivinėje, kaip tai buvo prieš 100 metų, bet pačioje tautoje, o kareivinė, per trumpa aktyvios tarnybos laiką, tesuteikia kareiviams technikinių žinių kaip vartoti ginklą ir veikti su juo karo lauke. Atsižvelgiant šios išvados, yra visai suprantama kodėl visos valstybės, kurios tik jaučia išori-nį pavojų, ar turi užsibrėžusios sau kokį didesnį ekspansijos idealą, imasi visų įmanomų priemonių skiepyti plačiuose tautos sluoksniuose, kurie mobilizaciją paskelbus sudaro ginkluotų pajėgų daugumą, - karinę dvasią ir meilę prie ginklo. Visas tas karinei-dvasinio tautos parengimo darbas skiriamas į dvi dalis:

a/ Karinį jaunuomenės paruošimą;b/ palaikymą karinių žinių ir karinės dvasios atitarnavusiuose kariuomenėje

rezervistuose.Karinis jaunuomenės parengimas, plačiau į tą dalyką žiūrint, turi prasidėti

nuo pat mažens, nes jis rišasi su priaugančios kartos auklėjimu valstybės pagei-daujama kriptimi.

Pirma_jo_faze tat yra - tinkamas vaikų auklėjimas šeimose.Antra faze - karinei-sportinis jaunimo parengimas mokyklose;Trečia faze - karinis paruošimas jaunuomenės, apleidusios mokyklos suolą,

t.y. maždaug nuo 16 iki 20 metų. Pirmoje fazėje ypač didelė rolė tenka moti-noms, nes tai, ką jos savo vaikams per auklėjimą šeimoje įskiepija, sudaro pama-tą geroms ar blogoms mūsų tautos prieauglio savybėms.

Karimu atžvilgiu begal svarbu, kad vaikai nuo pat jų gyvenimo pradžios būtų auklėjami tėvynės meilės ir jai pasiaukavimo dvasioje. Motinos, kurios to


378378

nesilaiko, daro didelės žalos valstybei ir tuo pačiu tėvams, kurių gerbuvis sena-tvėje priklauso nuo jų augintinių sugebėjimo apsaugoti valstybę, kuri yra viso krašto gerybių aukščiausias šeimyninkas.

Visų priemonių, kurių būtų galima imtis tam, kad paskatinti motinas auklėti savo vaikus valstybei ir ginkluotoms pajėgoms pageidaujamoje dvasioje, čia ne-skaitliuosime. Paminėkime tik viena, kuri mūsų supratimu yra racionališkiausia, - tai karinei-patriotinėje dvasioje auklėti ir, ant kiek galima, karinei parengti mer-gaites, - būsiančias motinas ir mūsų tautos prieauglio kūrėjas. Todėl jaunuome-nės karinis paruošimas turi apimti netik vaikinus bet ir merginas.

Antroje jaunuomenės karinio parengimo faze - karinei -sportinis mokymas mokyklose, duodasi lengvai sutvarkomas, ypač tose valstybėse, kuriose yra įgy-vendintas visuotinas, privalomas, pradinis mokymas. šitoje fazėje visa jaunuo-menės karinei-sportinio parengimo našta uždedama ant liaudies mokytojų sulig tam tikrų programų, kurias Krašta Apsaugos ir švietimo Ministerijos nustato sutartinai;

Trečioji faze - karinis parengimas jaunuomenės, apleidusios mokyklos suolą, - yra jau vien Krašto Apsaugos Ministerijos kompetencijos dalykas. Vienose valstybė-se jis yra visuotinas ir privalomas, o kitose, - kas dažniausiai būna, - neprivalomas.

Kai dėl karinių žinių ir karinės dvasios palaikymo atitarnavusiuose kariuo-menėje rezervistuose, tai šiai problemai spręsti jokio šablono nėra: įvairiose vals-tybėse jis vykdomas įvairiai. Dažniausiai pasitenkinama vien rezervistų pakarto-tinais mokymais, sistematiškai vykdomais sulig priimto toje valstybėje karinės prievolės įstatymo.

šiame expose mums rūpi tai, kaip organizuoti karinį jaunuomenės paruošimą ir atitarnavusių kariuomenėje rezervistų karinei-dvasinį stiprinimą Lietuvoje. Ka-dangi tai yra dvi skirtinos problemos, tai jas paliesime vieną nuo kitos atskirai.

I. Karinis jaunuomenės paruošimas.

šis reikalas ir Lietuvoje jau nebenaujas. Apie karinį mūsų jaunuomonės pa-ruošimą jau buvo nemažai rašyta spaudoje ir tartasi Krašto Apsaugos Ministeri-joje. Bet, dėja, iki šiolei neprieita prie jokio konkretaus to klausimo išsprendimo. Laikas gi metai po metų slinksta, ir męs, kaip kitose ginkluotos pajėgos organi-zavimo srityje, taip ir karinio jaunuomenės paruošimo srityje, atsiliekame- nuo kitų valstybių.

Reikia, pagalios, ant ko nors apsistoti ir imtis pozityvaus darbo, vieton bergždžių kalbų ir straipsnių rašymo spaudoje.


�79

Būtų idealas, jei galėtume pravesti visuotiną, privalomą, mūsų priaugan-čios kartos karinį paruošimą. Bei; tai yra susiję su dideliais organizaciniais ir psichologiniais sunkumais. Miestuose, tiesa, tai butų nesunku realizuoti, bet kas kita valsčiuose, kur jaunuomenė plačiai išsisklaidžiusi po kaimus. Kaip ją visą iš kaimų surinkti kariškoms mankštoms, į kur ją surinkti, po kiek žmonių ir kiek kartų į savaitę ? Iš kur imti toms mankštoms vesti vietose reikalingą, savo dalyką išmanantį, kadrą, ir kiek jo būtų reikalinga? Ar šaukiamas į kariškas mankštas jaunimas ir jo mokymo kadras turi už tai gauti piniginį atlyginimą, po kiek ir kokiu bendrų išlaidų visuotinas jaunuomenės karinis paruošimas pareikalautų iš valstybės ir ar tai perdaug neapsunkintų Krašto Apsaugos Ministerijos biudžeto? Jei versti jaunuomenę dalyvauti karinėse mankštose be atlyginimo už sugaištą laiką, tai ar tos mankštos su laiku ne-įgrįs pačiai jaunuomenei ir ypač jos tėvams ir darbdaviams? Ar, taip atsitikus, privalomas karinis jaunuomenės mokymas ne-pavirs biurokratiaku šablonu ar neiššauks kaimo gyventojuose nepasitenkinimo valdžia ir neapykantos tai idėjai, kad ir iš esmės labai kilniai? ....štai kokia daugy-bė klausimų tuojau kyla, kai peržvelgi visuotino, privalomo karinio jaunuomenės pa-ruošimo realaus vykdymo galimybės. Atsižvelgiant į visą tai, mums atrodo, kad prie tos, ginkluotoms pajėgoms taip svarbios problemos, reikia eiti palaips-niui ir su dideliu atsargumu; apeliuojant daugiau jaunuomenės jautrias sielas, į jos gerą valią ir patriotizmą, bet ne iškarto taikant jai priverstinumo dėsnį.

Taip nusistačius, pažiūrėkime, kuriai iš esamų mūsų karinei- patriotinių or-ganizacijų būtų galima pavesti telkti apie save priaugančiąja mūsų tautos kartą kariniam pasiruošimui. Tokių organizacijų turime išviso tik dvi: Lietuvos šaulių sąjungą ir Lietuvos kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjungą, Jos abidvi turi gilias kovų už Lietuvos nepriklausomybę tradicijas, yra nepartinės ir turi į savo eiles suspietusios geriausį mūsų tautos elementą, aukavusį gyvybę Tėvynės-Lietuvos išlaisvinimui. Tad jos abi paminėtam svarbiam darbui pilnai, visais atvejais, tin-ka. Klausimas tik kuriai iš judviejų tą darbą pavesti. šis klausimas betgi tuojau atpuola, prisiminus, kad dar turime kitą, irgi svarbų karinei-politinį darbą, tai palaikymą karinių žinių ir karinės dvasios atitarnavusiuose kariuomenėje rezer-vistuose, apie kurį bus kalba vėliau. Abu tuodu darbu yra labai platūs ir skirtini. Jų sujungti negalima. Atrodo, kad būtų visai racionalu vieną jų pavesti Lietuvos kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjungai, o kitą - Lietuvos šaulių sąjungai.

Manytume, kad karinį jaunuomenės paruošimą būtų loginga pavesti Lietu-vos kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjungai ir štai kodėl. Kaip žinome, 1914—18 metų karo pradžioje, kai ties susikovusių didžiųjų valstybių sienomis sutrenkė pirmieji patrankų šūviai, kiekvienoje tų valstybių ūmai susirado šimtai tūkstan-


380380

čių patriotinei nusistačiusių jaunuolių, kurie, nelaukdami jokio raginimo iš ša-lies, laisvu noru stojo į kariuomenės eiles. Tas skaistus jaunimas veržte - veržėsi į frontą, į kovą su priešu, kad savo jaunutėle pajėga ir jautria siela parodyti pavyzdį kitiems, kaip tėvynę ginti. Bet kadangi jis iš kalno karinei nebuvo paruoštas, tai jo didelė dalis tragingai žuvo pirmose kautynėse. Mūsų kariuomenės užuomaz-gą sudarė irgi ne kas kitas, kaip savanoriai - šaunioji moksleivija ir patriotiškai nusiteikusi mūsų kaimo jaunuomenė. ši jautriausioji mūsų tautos dalis pirma stvėrėsi ginklo kovai už Tėvynės-Lietuvos išlaisvinimą, o jos didvyrišką pavyzdį pasekė visi kiti. Dabar tie mūsų pirmieji karžygiai, atlikę minėtą aukščiausio patriotizmo uždavinį ir iškovoję Lietuvai valstybinę nepriklausomybę, yra susi-spietę į savo sąjungą, kad toliau būti jų krauju iškovotos laisvės sargyboje. Bet laikas bėga ir jų eilės ima retėti. Kad jų kovose už Lietuvos išlaisvinimą sukurtas idejinis turtas pamažu neišdiltų, reikia jį sistematingai, organizuotai, perduoti priaugančiai mūsų tautos kartai, ant kurios gula pareiga baigti įkūnyti pirmųjų mūsų kariuomenės kūrėjų - savanorių svajonę - išlaisvinti iš svetimo jungo liku-sias, dar neatvaduotas, mūsų tautos gyvenamas žemes ir jas sujungti po baltojo Lietuvos Vyties globa. Tuo tikslu reikėtų prie Lietuvos kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjungos formuoti jaunųjų savanorių skyrius, į kuriuos, neabejojame, būtų galima greitai suburti visus tuos mūsų jaunuolius, patriotinei nusiteikusius, kurie yra pasiryžę eiti mūsų kariuomenės pirmųjų savanorių - kūrėjų pradėtu keliu. Kadangi savanorių, ideja tebėra labai populiari, o dabar vėl gyvename laikus su išorinių pavojų užtvenkta atmosfera, tai jaunųjų savanorių organizavimas tikrai sužadintų kiekvieną jautresnę sielą: susirastų daug jaunuolių, kurie, atidėję šalį visus partinius skirtumus, skubėtų į jaunųjų savanorių eiles, kad čia, nuošalyje nuo visokių mūsų tautos vidaus politikos negalavimų, ruoštis ginti Tėvynę-Lie-tuvą nuo išorinio pavojaus. Tuo būdu į jaunųjų savanorių organizaciją pirmiau-siai susispiestų visi tie, patriotinei nusistatę, miestų ir kaimų jaunuoliai, kurie dar nėra partinei-politinio fanatizmo apsvaiginti, kurie valstybės saugumo reikalą, bendrą visai tautai, moka statyti ankščiau už savo asmeninius interesus ir paski-rą partinei-politinę pasaulėžvalgą. Toksai mūsų jaunuomenės geriausios dalies atrinkimas į jaunųjų savanorių eiles ir būtų ta tvirta pradžia, kuria pasiremiant jau būtų galima statyti jaunuomenės karinio pasiruošimo rūmą, pagrįstą giliomis pirmųjų mūsų kariuomenės savanorių-kūrėjų kilniomis idėjomis ir kovų už Lie-tuvos nepriklausomybę karžygiška dvasia.

suprantama, kad jaunuomenės karinis paruošimas, nurodyta prasme supras-tas, iš pradžios būtų laisvo pobūdžio. Paskiau gi,- kuomet bedirbant praktišką darbą išsidirbtų jaunųjų savanorių vadų kadras, - jau būtų galima galvoti apie


381

kalbamo darbo praplėtimą ir palaipsninį perėjimą prie visuotino ir privalomo karinio paruošimo visos mūsų priaugančios kartos, nes tuomet, galima manyti, jokio psichologinio pavojaus nebebūtų jį platesniuose gyventojų sluoksniuose kompromituoti... siūlomas jaunuomenės karinio paruošimo organizavimo būdas yra dar ir tuo atžvilgiu tikslus, kad jis neardo kitų, jau veikiančių, mūsų jaunuo-menės organizacijų, pavyzdin, skautų, jaunalietuvių, moksleivių korporacijų ir t.t. šių organizacijų nariai galėtų, jei jiems tai patinka, pasilikti ir toliau kalbamų organizacijų nariais ir vienkart prisidėti prie jaunųjų savanorių ...

Kai dėl jaunuomenės karinio paruošimo programos, tai ji, atsižvelgiant mo-komųjų jaunuolių amžiaus ir fizinio subrendimo laipsnio, labai plati negali būti. Trumpai sakant, ji turėtų apimti šiuos dalykus:

1/ suprastintos rikiuotės - grupės, kautynių skyriaus, būrio ir, kur galima, kuopos, - mankštas;

2/ elementariškus veiksmus šautuvu:-taikinių suradimas, atstumo įvertini-mas ir taikymas; jaunesnių metų jaunuomenei- mediniais arba šratiniais šautu-vais, o vyresnių metų- tikrais ginklais;

3/ šaudymą: iš pradžios šratais, o paskui, - į mokymo galą,- ir iš kovos šoviniais;

4/ supažindinimų iš pradžios su mediniu kulkosvydžiu, medine granata; paskiau - su tikru kulkasvydžiu ir tikra granata.

5/ Karo drausmės, vidaus ir lauko statutų pagrindinių dėsnių mokymą ir6/ karišką sportą su elementariškais lauko pratimais: prisitaikymą prie vie-

tos, apkasų kasimą, sargybos nešimą, patruliavimą, žvalgimą ir kautynių veiks-mas sudėtyje grupės, kautynių skyriaus, būrio ir, kur susirinktų reikalingas daly-vių skaičius,- kuopos sudėtyje.

7/ Paminėti kariniai pratimai,-mankštos, pamokos, sportas ir t.t. - daromi, prisitaikant prie vietos sąlygų, bent porą kartų į savaitę, patogiausia šeštadieniais, sekmadieniais ir šiaip šventadieniais, kad juose dalyvaujančio jaunimo perdaug neatitraukti nuo ikdienio jo užsiėmimo bei darbo.

Kadangi jaunuomenės karinis mokymas yra daugiau militarinio, kaip sporti-nio pobūdžio, tai jis turi būti organizuojamas prisilaikant karo organizacijos prin-cipų: karo drausmės, subordinacijos ir vadovaujančio asmens valios. Bet tuojau kyla klausimas, kaip su tuo suderinti dabartinę Lietuvos kariuomenės savanorių - kūrėjų sąjungos organizaciją, kurioje minėti principai nėra pravesti. Mums atro-do, betgi, kad didelio prieštaravimo visai nėra. Priseina tik suderinti tos sąjungos visuomeninį pobūdį su jai numatomais pavesti militariniais reikalavimais.

Lietuvos kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjunga iš esmės tėra organizacija,


382382

kurios vyriausias tikslas - išlaikyti ir perduoti priaugančiai kartai kilnias kovų už Lietuvos nepriklausomybę idejas. Ji jau yra konsoliduota ir turi sudariusi savo tradicijas. Jos organizaciją iš pagrindų keisti būtų rizikinga, kad jos nesuardyti arba nepakeisti jos sveikos dvasios. Todel ją vertėtų palikti maždaug tokia, kokia ji dabar yra, o pasitenkinti tik kaikuriais korektyvais. Būtent, prisilaikant visoms ginkluotosiom pajėgoms bendro principo, reikėtų papildant kalbamos sąjungos statutą, pravesti sekančius dėsnius:

1/ Vyriausiuoju savanorių vadu skaityti valstybės galvą -. Lietuvos Respu-blikos Prezidentą;

2/ Militarinei savanorių sąjungos priežiūrai skirti inspektorių tikrosios tar-nybos karininką, vieną iš mūsų kariuomenės pirmųjų savanorių - kūrėjų, kuris būtų subordinuotas Vyriausiajam Kariuomenės inspektoriui;

3/ Apskrityse skiriami savanorių apskričių inspektoriai iš savanorių atsargos karininkų tarpo, o skyriuose - skyrių inspektoriai, būriuose - būrių inspektoriai ir t.t. sulig karinės hierarchijos principo, žemesnių savanorių padalinių inspek-toriai priklauso aukštesnės padėties inspektoriams.

4/ Dabartiniai savanorių sąjungos kolektyviniai organai: centro valdyba, skyrių ir būrių valdybos ir t.t. pasilieka, kaip ik šiol buvo, t.y. rinktinos, tik su tuo skirtumu, kad jose dalyvautų ir paminėtieji, skirtini, savanorių inspektoriai;

5/ savanorių inspektoriai vietose, mokymo ir, bendrai, karinės priežiūros tikslais, subordinuojami atatinkamiems teritorinės kariuomenės dalių vadams, kurie daugiau, negu kas kitas, yra suinteresuoti tuo, kaip bus karinei ruošiama jaunuomenė jų vadovaujamos dalies teritorialėje srityje.

savanorių inspektoriai be p. 2/ paminėtos bendros savanorių sąjungos vei-kimo militarinės priežiūros, kuri tėra antraeilė jų pareiga, turi sekantį pagrindi-nį uždavinį: kurti jaunųjų, savanorių organizaciją, vykdyti jaunuomenės karinį paruošimą ir juo vadovauti. Tokiu tai būdu manome, būtų atsiektas savanorių sąjungos visuomeniškumo ir net demokratiškumo suderinimas su kariniu jau-nuomenės paruošimu, organizuojamu daugiau militariniais pamatais.

Kai del paties karinio jaunuomenės paruošimo praktiško vykdymo, tai mes jį vaizduojamės sekančiai:

1/ Karininkui, kuris numatomas skirti savanorių sąjungos inspektorium, pavedama paruošti visus jaunųjų savanorių organizavimo plenus, jaunuomenės karinio mokymo programas ir parinkti kandidatus į savanorių apskričių, skyrių ir būrių inspektorius, o taip pat į numatomų organizuoti jaunųjų savanorių dalių: bataljonų, kuopų, būrių ir t.t. vadus.

2/ Paruoštus organizacijinius plenus ir mokymo programas peržiūri Genera-


383

linis štabas, esant reikalui jas pataiso, suderina su kariuomenės mokymo progra-momis ir duoda Vyriausiam Kariuomenės Inspektoriui aprobuoti;

3/ Kuomet p.p. 1-2 paminėti paruošiamieji darbai bus atlikti, šaukiamas vi-suotinas savanorių sąjungos atstovų suvažiavimas, atatinkamai pakeičiamas tos sąjungos statutas ir skiriamas jos inspektorius, o šis pastarasis skiria jam subor-dinuotus apskričių, skyrių ir savanorių būrių inspektorius, o taip pat numatytų pirmoje eilėje formuoti jaunųjų savanorių dalių: bataljonų, kuopų, būrių ir t.t. vadus ir juos visus atatinkamai instruktuoja.

4/ Vienkart išvystoma per spaudą ir žodžiu atatinkama karinei - patriotinė propaganda jaunuomenės tarpe, kad stotų į jaunųjų savanorių eiles. Prie to jau-nųjų savanorių verbavimo darbo pritraukiama visa savanorių sąjunga, kad tuo būdu jaunųjų savanorių organizacija, nuo pat jos gyvenimo pradžios, idėjinei pa-kreipti mūsų kariuomenės pirmųjų savanorių - kūrėjų nueitu kovos už Lietuvos nepriklausomybę keliu.

5/ Ginklus ir municiją, reikalingus jaunesniųjų savanorių mokymui, teks skolinti iš kariuomenė arba sąjungos dalių. Po pamokos jie grąžinami daliai šau-lių iš kurios jie buvo paskolinti. Provincijoje, kur jokios karinės dalies nėra, tie ginklai laikomi pas vietinę policiją

Kad suteikti galimybės stojusiems į jaunųjų savanorių eiles išoriniai kuo nors skirtis nuo kitų, kurie prie to karinei - patriotinio darbo nebus prisidėję, reikia įvesti jaunesniems savanoriams uniformą, panašią į tą, kurią dėvėjo mūsų kariuomenės pirmieji savanoriai - kūrėjai kovose už Lietuvos nepriklausomybę. savaime suprantama, kad uniforma turi būti galimai pigesnė, kad ją kiekvienas, kas turi tam teisę, galėtų įsigyti už savo lėšas. Be to, suteikt: organizuotoms jau-nųjų savanorių dalims atatinkamas vėliavas su dalies pažymėjimu, provincijos, miesto ar miestelio ženklu arba gerbu, jei toksai yra, ir su atatinkamais litais patriotiniais lozungais ...

Karinis jaunuomenės paruošimas, kaip ir kiekvienas darbas, savaime su-prantama, pareikalaus tam tikrų lėšų. Juo jų daugiau tam svarbiam reikalui būtų skiriama, tuo būtų galima susilaukti didesnių rezultatų. Bet esame neturtingi ir mūsų Krašto Apsaugos Ministerija vargu ar galės tam, nors jai ir labai svarbiam reikalui, skirti didesnes sumas. svarbu betgi yra padaryti pradžią, o po to jau pats gyvenimas parodys, kaip toliau elgtis, Kalbant tuo tarpu tik apie jaunuomenės karinio paruosimo pradžią, manytume, kad reikėtų surasti lėšų:

1) algoms:- Imitacinius, t.y. medinius ginklus galėtų jaunieji savanoriai patys pasigaminti.


384384

1/ algoms:- savanorių sąjungos inspektoriui,- jo adjutantui ir- jo štabo personalui, pavyzdin: 1 mašinistei ir 2 raštininkam;2/apie 80.-100.000 litų atlyginimui apskričių, skyrių ir savanorių būrių ins-

pektoriams ir jaunųjų savanorių vadams už darbą ir padengti įvairioms išlaidoms: mokymo priemonėms įsigyti, vėliavoms pasisiūdinti, kelionėms apmokėti ir t.t.

3/apie 20.000 litų subsidijoms del tų jaunųjų savanorių, kurie savo lėšomis uniformos nepajėgtų įsigyti.-

Bendrai sakant, reikėtų asignuoti apie 100-150.000 litų, neskaitant užlai-kymo savanorių sąjungos inspektoriams ir jo štabo personalo, kurie turėtų būti etatiniai, nuolatiniai. Manome, kad nurodytoji suma Krašto Apsaugos Ministeri-jos biudžeto perdaug neapsunkintų ir pradžiai darbo turėtų jos užtekti. Ji, tiesa, yra per daug kukli, bet, manome, kad kuriamoji jaunųjų savanorių organizacija, kaipo idėjinė, savo darbui suras kitokių, didesnių pajamų iš visuomenės pusės, pavyzdin, už paskaitas, vaidinimus, vakarėlius, gegužines, karinei - sportines rungtynes, sportinį šaudymą, laisvas rinkliavas ir t.t.

Aukščiau męs gana plačiai palietėme karinį paruošimą, turėdami daugiau-siai galvoje vaikinus. Kai dėl merginų karinio paruošimo, tai jo programos turėtų būti pritaikintos šių pastarųjų fiziniam pajėgumui ir jų numatomai paskirčiai ka-rui’ ištikus, būtent:

1/ slauginimas sužeistų, lankymas ligonių ir globa karo invalidų;2/ gaminimas kareiviams maisto;3/ siuvimas kariuomenei drabužių, ypač baltinių;4/ paruošimas butų ir kitokių patalpų kareivių poilsiui laike žygio;5/ priešo agentų sekimas;6/ palaikymas gyventojuose vilties ir pasiryžimo, bei kova su byle kuriuo

nusiminimu ir dvasiniu pakrikimu fronto užpakalyje ir t.t.Tik ką išvardytieji uždaviniai yra visai specifiniai. Be to, manytume, kad

merginoms taip pat būtų naudinga dalyvauti kariniame sporte: lauko žvalgybo-je, patruliavime, sargyboje, smulkių vienetų veiksmuose, maršuose ir rikiuotės mankštose. nes visa tai yra netik sausas kariškas drilis, bet tikros priemonės skiepymui supratimo apie aukštą kario pašaukimą, užgrūdijimui valios, didini-mui fizinio atsparumo ir gilinimui vidujinės disciplinos. o visa tai yra reikalinga ne tik vaikinams, bet ir merginoms — būsinčioms mūsų tautos prieauglio kūrė-joms - motinoms.


385

2. Palaikymas karinių žinių ir kariškos dvasios rezervistuose.

nuolatinis karinių žinių ir kariškos dvasios palaikymas atitarnavusiuose ka-riuomenėje rezervistuose, bendro ginkluotų pajėgų organizacijos ir jų karui pa-ruošimo atžvilgiais, yra nemažiau svarbus, kaip karinis jaunuomenės auklėjimas. Praktika parodė, kad kareiviai, atitarnavę kariuomenės eilėse aktyviai tarnybai skir-tą laiką, bebūdami atsargoje, greitai vėl pamiršta, ką aktyvioje tarnyboje išmoko. Be to, pasinėrę privataus gyvenimo rūpesniuose ir patekę įvairių ginkluotų pajėgų sveikimui dažnai žalingų, pašalinių, veiksnių įtakoms, visai atsipalaidoja nuo byle kokio ryšio su kariuomene ir nustoja kariškos dvasios ir pasiryžimo ginkluotai ko-vai. Pakartotinį rezervistų mokymai, nors ir dažniau daromi, aktyviosios tarnybos neatstoja, nes jie, visų pirma, - būna labai trumpi, o antra, - iš priežasties didelių su jais sisijusiu išlaidų, - visur daromi, palyginant, vistik retokai. Visos valstybės, kurios net skrupulingai, nesigailėdamos didesnių išlaidų, vykdo rezervistų pakar-totinus mokymus, jaučia, kad jų vien neužtenka. Tuo labiau mažosios valstybės, kurioms dažnas rezervistų šaukimas į pakartotinus mokymus yra nepakeliama naš-ta finansiniu atžvilgiu, turi suprasti, kad jų rezervistų militarinė vertė, tuo žemiau krinta, juo rečiau jie šaukiami pakartotiniems mokymams, ir bendrai tariant, juo mažiau rūpinamasi iš viršaus palaikyti juose karines žinias, karišką dvasią ir ryšį su kariuomenę. Kaip šiuos neigiamus reiškimus ištaisyti, yra problema, kuri rūpina visas valstybes. Ypač gi tuo turėtų susirūpinti maža valstybe skaitlingos, su ilgu ak-tyvios tarnybos laiku, kariuomenės išlaikyti finansinei nepajėgia ir visas viltis savo nepriklausomybei laiduoti deda ant ginkluotos pajėgos, kurią numazome, ant greitų-jų sumobilizuoti karo pavojai gręsiant. Mums atrodo, kad atitarnavę kariuomenėje ir išėję į atsargą kariai tik tuomet ryšio ne su katiuomenę nenutrauks ir nenustos jaustis; kariais, kuomet jie, perėję į atsargą, neliks palaidi kaip dabar, bet bus atatinkamai organizuojami, sulig kariuomenės dalimis ir ginklų rūšimis, kurios-na numatoma juos sunaudoti mobilizaciją paskelbus. šiame expose apibudinta teritorialės kariuomenės organizaciją, tokiam pageidavimui labai atatinka. Jau buvo minėta, kad sulig tokia organizacija, numatomos mobilizuoti kariuomenės dalįs pasipildo jų teritorialių sričių rezervistais ir kad šie pastarieji pakartotinus mokymus atlieka tose taikos meto kariuomenės dalyse, kuriose jie turės tarnauti karo metu. Tuomi jau yra daug atsiekta įdėjinio ryšio palaikymui tarp rezervistų ir businčios karo meto kariuomenės mobilizacinių branduolių. Lieka tik dar su-rasti atatinkamą formą, kad jie /rezervistai/ netik idėjiniai, bet ir organizaciniai jaustųsi papildą taikos meto kariuomenę. Kitaip sakant, reikia organizuoti ką tai tokio pagelbinio, stovinčio greta taikos meto kariuomenės, nuolat plastančio šios


386386

pastarosios pulsu, ir organinei jaučiančio drauge su šia pastaraja gyvą reikalą budėti Lietuvos nepriklausomybės sargyboje. Klausimo sprendimas žymiai pa-lengvėja, nes męs jau turime Lietuvos šaulių sąjungą, kurią, mūsų manymu, tam atsakingam darbui lobai lengvai būtų galima pritaikyti. Ji, kaip ir Lietuvos Kariuomenės svavanorių-kūrėjų sąjunga, kuriai męs numatėme pavesti jaunuo-menės karinio paruošimo darbą, turi jau nusistovėjusiams savo tradicijas, parem-tos jos nuopelnais kovose už Lietuvos išlaisvinimą. faktinai, jau ir iki šiolei ji dirbo didelei naudingą mūsų ginkluotoms pajėgoms stiprinti darbą, sutelkdama į savo eiles geriausiąją, valstybės įdealams atsidavusią dali mūsų tautos, - vyrus ir moteris. Pratindama juos kaip apseiti su ginklu, ji prisidėjo ir iki šiol prie karinės dvasios ir ginkluotos pajėgos popularizavimo plačiuose gyventojų sluoksniuose. Tas šaulių sąjungos kūrybinis darbas, dėja, nebuvo suderintas su bendra, gin-kluotų pajėgų organizacija. Iš tos priežasties kildavo -tarp kariuomenės ir šaulių sąjungos apgailėtinų nesusipratimų ir net konfliktų, užnuodijusių judviejų gerus, santikius. nustačius aiškias šaulių sąjungos funkcijas bendrame ginkluotų pajė-gų kūrimo darbe, pašliję santikiai tarp kariuomenės ir šaulių sąjungos savaime turės išsilyginti.

funkcijos, kurias numatome šaulių sąjungai pavesti sulig nauja, šiame ex-pose apibudinta, mūsų ginkluotų pajėgų organizacija, galėtų būti sekančios:

1/ jungti į šaulių rinktines, pulkus, batai jonus, kuopas, baterijas, eskadronus ir t.t. atlikusius aktyviąją karo tarnybą ir išėjusius į kariuomenės atsargą karinin-kus, puskarininkus ir kareivius;

2/ rūpintis toliau palaikyti rezervistuose karo mokslo žinias, karinę dvasią, karo discipliną ir pasiryžimą ginkluotai kovai.

Tais tikslais:a/ rengti karo pamokas, karo žaidimus ir pratimus ant žemėlapių, smėlio

dėžėse ir lauke;b/ praktikuotis šaudyme iš įvairių ginklų;c/ organizuoti ir vykdinti priešdujinę apsaugą;d/ organizuoti įvairiausių rūšių karo sportą;e/ organizuoti ir patiems dalyvauti visokiose karinei- patriotinėse iškilmėse,

apeigose ir paraduose;f/ prižiūrėti karių kapus ir rūpintis pasižymėjusiems kariams ir kare žuvu-

siems paminklų statymu, ir g/ platinti atsargos karių tarpe karinę ir karinei-patriotinę spaudą.3/ nuolat, visomis įmanomais priemonėmis, skiepyti savo narių tarpe ir

plačiuose visuomenės sluoksniuose meilę prie kariuomenės, patriotizmą, reika-


387

lingumą be paliovos budėti dėl Lietuvos nepriklausomybės ir pasiryžimą žut-būt atsiekti dar nebaigtus realizuoti mūsų tautos įdealus;

4/ Taikos metu padėti valdžios ir savivaldybių organams kovoti su įvairiais valstybei kenkiančiais apsireiškimais: su priešo šnipais, žmogžudžiais, vagimis, gaisrais, potviniais ir tt.

5/ Karo metu, pagelba likusių nuo mobilizacijos šaulių, organizuoti tiltų, kelių, telefonų ir telegrafo linijų karo, sandelių ir karo transportų apsaugą; ves-ti neužimtose kariuomenės fronto dalyse ir priešo užpakalyje partizaninę kovą; sekti priešo špijonų veikimą fronto užpakalyje; rinkti žinias apie priešo kariuo-menę; rūpintis suteikti pagelbos mobilizuotų karių šeimoms, jų ūkiams ir karo invalydams; padėti intendantūros organams suimti iš gyventojų veikiančiai ar-mijai reikalingus maisto produktus ir pašarą; kovoti byle, su kokiuo nusiminimu, ūpo nupuolimu bei panika gyventojų tarpe ir skleisti juose jų viltį, pakantrumą ir pasiryžimą toliau kovoti skatinančias žinias.

Vykdant Lietuvos šaulių sąjungos uždavinius, paminėta aukščiau prasme suprastus, greta taikos meto kariuomenės susidarytų, kita, irgi teritorialiais pa-matais ir sulig ginklų rūšių sukurta, tik pusiau-karinė organizacija, kuri būtų lig tam tikra pirmosios, t.y. taikos meto kariuomenės tąsa, - gyvas, kariškai galvo-jantis, kariškai jaučiantis ir karinei paruoštas rezervoaras? iš kurio, mobilizaciją paskelbus, mūsų tautos ginkluotosios pajėgos semtų sau karius, tvirtai pasiryžu-sius ginkluotai kovai.

Priklausimas prie šaulių sąjungos turėtų būti laisvo pobūdžio, nes kitaip, - pavartojus priverstinumo principą, - sutektume į jos eiles vienkart daug tokio elemento, kuris jausdamas prievartą, niurzgėtų ir iš esmės gal tik trukdytų tos organizacijos darbą; rezultate - galėtų kilti įvairių nesusipratimų pačios organi-zacijos viduje, kurie slopintų jos dvasią ir gali net privesti iki sumišimų, ardančių netik pačią organizacijų, bet ir paliečiančių valstybės vidaus ramumą. Ginkluotų pajėgų organizavimo atžvilgiu nėra taįp jau svarbu, kad būtinai visi rezervistai prie šaulių sąjungos priklausytų. svarbu tik, kad į jos eiles būtų sutraukta mūsų tautos atranka, - geriausiejijos sūnus, kurie ištikrųjų yra pasiryžę, esant reikalui, aukuoti savo gyvybę už Tėvynės - Lietuvos politinę nepriklausomybę ir už mūsų tautos idealus, t.y., kurie bendrus valstybei ir tautai reikalus stato aukščiau byle kokių partinių bei asmeninių interesų.

Istorija rodo, kad tautos likimu vairuoja ne bendras jos skaičius, bespalvė masė, bet aktyvesnieji jos nariai, kuriuos mes pavadinsime tautos atranka. Kalbant apie mūsų ginkluotas pajėgas, yra, taigi, svarbu, kad šaulių sąjunga sutrauktų į savo eiles geriausiuosius mūsų tautos sūnus, - geriausi jį rezervistų, elementą, - ir


388388

jį išlaikytų karinio pasirengimo atžvilgiu tinkamoje aukštumoje, nes, mobilizaci-ją paskelbus, ne bendras mobilizuotųjų skaičius, o tik tas, parinktasis, elementas sudarys veikiančios armijos cementą ir jos viduinę energiją kovos lauke. Bendra mobilizuotųjų masė eis ten, į kur ją ves tas, ką tik paminėtas, patriotinei ir karinei daugiau pasiryžusis rezervistų elementas. Kiek daug rezervistų pavyks į šaulių sąjungos dalis liuosu noru sutraukti, pereis nuo tos organizacijos vadų energijos, iniciatyvos ir sugebėjimo, o taip pat nuo bendro tautinio ir valstybinio rezervistų susipratimo. Juo mūsų tauta bus kultūrinei aukščiau pakilusi ir tautinei giliau su-sipratusi tuo didesnis skaičius karių, atlikusių privalomą aktyviąją karo tarnybą taikos meto kariuomenėje ir išėję į atsargą, skaitys sau už pareigą stoti į šaulių sąjungos eiles, kad ten toliau būti Tėvynės i sargyboje.

Kad susitelkę į šaulių sąjungą rezervistai, - laisva valia pasiėmę ant savęs sunkią bet ir garbingą Tėvynės sargybinių į pareigą, galėtų viešame gyvenime tuomi pasididžiuoti ir išorinei skirtis nuo tų, kurie tos patriotinės pareigos vengia, reikia jiems ir toliau palikti jų skirtiną uniformą, vėliavas ir garbės ženklus. Kai dėl paties dabartinės šaulių sąjungos pertvarkymo, ir jos pritaikymo paminė-tiems aukščiau uždaviniams vykdyti tai, manytume, kad pagrindinių jos nuostatų liesti nereikėtų. Gyvenimo praktikos jie jau yra pakankamai išbandyti, nusisto-vėję ir tikslus. Taip pat jie protingai suderina tos, pusiau karinės, organizacijos visuomeninį pradą su militariniais tikslais. Jų palietimas galėtų tik sudrumsti or-ganizacijosviduinę rimtį ir net pakenkti jos sveikai dvasiai. Bet vistik jos rikiuo-tės dalių organizaciją reiktų pertvarkyti, būtent:

l/pravesti principą šaulių padalinimo į ginklų rūšis, kaip tai yra kariuomenė-je;

2/šaulių vienetas pavadinti kariuomenėje priimta terminologija: skyriais, būriais, kuopomis, baterijomis, eskadronais, bataljonais ir pulkais, o įvairių šau-lių ginklų rūšių junginius vadinti rinktinėmis.

3/ punkte 2 paminėtas šaulių dalis pritaikyti prie taikos meto kariuomenės dalių teritorialių sričių;

4/ šaulių vietų ir rinktinių vadus, mokymo ir, bendrai, karinės priežiūros tikslais, subordinuoti atatinkamiems teritorialės kariuomenės dalių vadams, ku-rie jug, sulig projektuojama teritoriale kariuomenės organizacija, bus daugiau, negu kas kitas, suinteresuoti, kaip sutelktieji į šaulių sąjungos padalinius rezer-vistai, iš kurių mobilizaciją paskelbus, jų dalys turės pasipildyti, vietose mokina-mi ir dvasinei auklėjami.

Be viso to, kaip jau buvo minėta, kalbant apie savanorių organizaciją, turėtų būti ir šaulių sąjungos atžvilgiu pravesta doktrinalė ginkluotų pajėgų aukščiau-


389

sios subordinacijos idėja, būtent, kad vyriausiuoju šaulių Vadu skaitosi Valstybės galva - Lietuvos Respublikos Prezidentas. Jo valios vykdymui šaulių organiza-cijoje, skiriamas, kaip ir dabar, šaulių sąjungos viršininkas, - tikrosios tarny-bos karininkas, - karinės jierarchijos atžvilgiu priklausąs betarpiai Vyriausiam Kariuomenės Inspektoriui. Iš savo pusės, šaulių sąjungos Viršininkui priklauso šaulių rinktinių vadai, šiems gi pastariesiems - šaulių pulkų, atskirų batalionų, artil. grupių, kaval. divizionų ir kitų padalinių vadai. Visi šaulių padalinių vadai yra skiriami. Karinio mokymo ir drausmės atžvilgiais jie yra absoliutus jiems pavestų šaulių padalinių viršininkai. Greta šaulių sąjungos vadų karinės jierar-chijos, atsižvelgiant jau įgyto patyrimo ir sukurtų tradicijų, paliekami ir kolekty-viniai šios organizacijos organai: centro valdyba, rinktinių skyrių ir būrių valdy-bos, kaipo šaulių padalinių vadų pagelbiniai organai kultūrinio ir visuomeninio veikimo srityje.

Ginklų klausime, manytume, kad šaulių organizacijoje būtų galima nueiti toliau, kaip jaunųjų savanorių ginklavime. Visų pirma todėl, kad šauliai yra su-brendę vyrai; antra

- jie jau apmokinti kaip su ginklu reikia apseiti, ir trečia - jų pagrindinė užduotis - būti kiekvienu momentu pasirengusiems ginti

valstybę ginklo pagelba. Todėl dalį ginklų, netik būtų galima, bet stačiai reika-linga duoti šauliams į rankas, bent tiems, kurie savo turtu, savo rimtumu ar savo visuomenine bei tarnybine padėtimi teikia pilną garantiją, kad turimo ginklo ne-panaudos kito, niekuo nekalto, asmens gyvybei atimti ar šiaip prieš valstybę ir jos įstatymais nustatytą vidaus tvarką. Bet, kol šaulių sąjunga su naujais, jei pa-vestais uždaviniais ir pertvarkymu pilnai dar nebus susipratusi ir sukūrusi naujų pastovių tradicijų, atsargumo dėlei, patartina į rankas atskiriems šauliams duoti pradžioje tik minimalį ginklų skaičių; visus gi kitus, šaulių rezervistų mokymui reikalingus ginklus ir municiją - laikyti kariuomenės dalių sandeliuose, arba, kur tokios galimybės nėra, - vietinės policijos žinioje. Mobilizaciją paskelbus, šau-liai, turį nuosavus ginklus, stotų į kariuomenę su savo ginklais. Todėl šaulių gin-klai taikos metu turi būti technikiniu atžvilgiu tinkamai užlaikomi, sistematinei, sulig kariuomenėje veikiančių taisyklų, tikrinami ir, esant reikalui, nemokomai pataisomi Krašto Apsaugos Ministerijos ginklų dirbtuvėse

Baigiant apie šaulių sąjungos darbą, pridėsime porą žodžių apie šaules - moteris. Jų uždaviniai ir karinis pasiruošimas panašus į tuos, kurie buvo paminė-ti, kuomet palietėme jį mergaičių karinį paruošimą. Todėl jų čia nei nekartosime. Pasakysime tik tiek, kad moterys - šaulės, kaipo suaugusios ir vaikų motinos turi kitą svarbią paskirti - pačioms tinkamoje dvasioje auklėti savo vaikus ir


�90�90

visokiais būdais, netik pagalba propagandos per spaudą ir specialei suruoštas paskaitas, bet, ir tai svarbiausia, gyvų pavyzdžių ir karštų žodžių paveikti į visas kitas, prie šaulių neprisidėjusias, motinas, kad jos savo vaikus auklėtų tėvynės meilės dvasioje, ir duoti joms šiuo atveju draugiškų patarimų.

Išlaidų klausimas. Aišku, kad kaip kariniam jaunuomenės paruošimui, taip ir šaulių sąjungos reikalams, kaip jie nebūtų ginkluotų pajėgų stiprinimo atžvilgiu svarbus, daug lešų skirti mūsų Krašto Apsaugos Ministerija negali, nes jas reikia taupyti kitiems, dar svarbesniems tikslams. Todėl vargu ar šaulių sąjunga gali laukti iš vyriausybės pusės didesnės piniginės paramos, negu iki šiol gaudavo. Bet ir su tomis, palyginant, labai apkarpytomis sumomis, mūsų nuomone, butų galima daugiau nuveikti, negu dabar, jei jos būtų tiksliau sunaudojamos, šaulių sąjunga, kaipo karinei-visuomeninio pobudžio organizaciją, turi be to galimybės ir privalo surasti sau pagelbinių lėšų iš plačiosios visuomenės. Krašto Apsaugos Ministerijos skiriamojį subsidiją turėtų būti sunaudojama vien tik pozityviniam kūrybiniam darbui: apmokėjimui šaulių padalinių vadams už kariškas pamokas šauliams; padengimui, su tuo susijusių kelionės išlaidų, karo mokslo įrankiams įsigyti ir tt., bet jokiu būdu ne biūrokratinio šaulių sąjungos aparato, - valdybų ir raštinių užlaikymui, kaip, rodos, dabar yra daroma.

VII. Projektuojamos ginkluotų pajėgų organizavimo sistemos palyginimas su esamąją kariuomenės organizacija.

Žemiau paduodamus palyginimus ir išvadas mes išskiriamė į atskirą šios stu-dijos dalį, kad slaptų davinių apie dabartinę mūsų kariuomenę plačiau nenaudoti.

Kad sudaryti sau šiokį-tokį vaizdą apie tai, kokion padėtim dabartinė mūsų ginkluotų pajėgų organizaciją yra atsidurusi ir ką mums žada nauja, siūlomoji, kariuomenės organizavimo sistema, šioje apžvalgoje, remiantis esamais apie da-bartinę kariuomenę daviniais, pasistengsime įvertinti šią pastarają karo prievolės įstatymo, mobilizacinio pasirengimo ir ginklavimo atžvilgiais.

Veikiantis dabar kare prievolės įstatymais neva yra pagrįstas visuotinos, privalomos karo tarnybos principu. Bent tokį įspudį jis daro išoriniai, kuomet jį skaitai. Bet jei pažiūrėti į to įstatymo pastraipsniui giliau ir, ypač jei priimti do-mėn praktiškas jo vykdymo išdavas, tai pamatysime, kad jis ant tiek toli atsilieka nuo karo prievolės visuotinumo principo, kad tenka tik nusišypsoti, kuomet girdi kalbant, kad mus veikia visuotina, privalomą karo prievolė.

Kalbamas įstatymas, visų pirmą, rezervuoja laisvę Ministerių Kabinetui kasmet nustatyti skaičių naujokų, paimtinų į kariuomenės eiles tikrajai tarnybai.


391

Kitaip sakant jis nustato, kad nevienas ikmetinis naujokų kontingentas turi būti paimamas. Tuomi jau nusikalstama karo prievolės visuotinumui, mes, taupume sumetimais, politinės instancijos visados yra linkusios imti galimai mažesnį nau-jokų skaičių.

Antra, minėtas įstatymas numato eilę lengvatų, pavizdin, kare tarnybon sto-jime atidėjimo dėl šeimyninių aplinkybių, ūkio bei įmonės vedimo reikalams, profesijos ir specialybės tikslais, mokslo baigimui, dvasiškijai ir t.t. Apart viso to, dar, ir tai labai plačiai, praktikuojamas karinės prievolės atlikimo atidėjimas del taip vadinamo fizinio nesubrendimo.

Visų tų lengvatų pasekmėje, kariuomenei faktinai patenka tik dalis naujokų kontingento - tam tikra jų atranka. Likusioji gi dalis į kariuomenės eiles visai nepatenka, t.y. neimama ir kur tai ištirpsta. . . .

Koksai didelis skirtumas, faktinai susidaro tarp neva priimto pas mus karo tar-nybos visuotinumo ir jo praktiško realizavimo išdavų, vaizdžiausiai parodys sekantis pavyzdys. 1933 metais buvo išviso pašaukta karinei prievolei atlikti 30 521 vyras, kurin skaičių įeina apie 4 500 tokių, kuriems karinės prievolės atlikimas jau jau buvo prieš metus atidėtas. Pažiūrėkime, kaip pašauktieji naujokai buvo sunaudoti:

a/ tapo atleisti nuo karo tarnybos dėl nesveikatingumo - 1585b/ atleista nuo karinės prievolės atlikimo kitais motyvais - 234Tame skaičiuje: - 56 specialistai, - 125 dvasininkai ir - 53 kitokie.c/ karo tarnybos atlikimas tapo atidėtas - 7457Tame skaičiuje: - 3314 dėl fizinio nesubrendimo, - 3402 dėl šeimyninės padėties, - 635 mokslų ėjimui, - 15 turto valdymui ir - 11 kitokių.d/ nestojo naujokų ėmimo komisijos - 697Tame skaičiuje : - 232 dėl nežinamų priežasčių, - 75 dėl teisėtų priežasčių, - 67 dėl neteisėtų priežasčių, - 50 mirusių, - 38 dėl ligų ir - 235 kaip jau tarnaują kariuomenėje savanoriais.e/ priimta tikrojon tarnybon vos - .................. 11 227


�92�92

Iš paduotų aukščiau oficialių mūsų Vyriaus. štabo organizacijos skyriaus žinių matome, kad tik trečdalis visų pašauktųjų tapo priimtas kariuomenei. Išskyrus 1585, nuo karinės prievolės atlikimo atleistų dėl nesveikatingumo, kas sudaro apie 5,2% bendro minėtais metais pašauktųjų skaičiaus, - visi kiti paliuosavimai ir karinės prie-volės atlikimo atidėjimai, ypač atidėjimas 3402 dėl šeimyninės padėties ir 3314 dėl neva fizinio nesubrendimo, - yra visai nepateisinamas karo prievolės visuotinumo atžvilgiu reiškinys. Jis tą principą visai iškraipo ir faktinai paverčia į nieką.

Blogiausia betgi yra tai, kad nepriimtieji lieka karinei neapmokinti. Tiesa, veikiantis karo prievolės įstatymas neva numato, kad vyrai, sveikatos atžvilgiu tinką, bet į kariuomenę nepaimti, turi būti užskaitomi į taip vadinamą naujokų rezervą, kur jie turėtų išeiti tam tikrą, sutrumpintą karinį mokymą:

a/ pagrindinį - 3 mėnesių irb/ pakartotiną - po 6 sąvaites, kas tretį metai. Bet tas, sutrupintas, mokymas egzistuoja tik ant poperio - teorijoje. Tikrumoje gi

- jo niekas nevykdo. Priskaitoma iki sausio 1934 metų naujokų rezerve apie 75 000 vyrų, kurie, išėjus visą karinei prievolei atlikti tinkamumo koštuvą ir pripažinti karo tarnybai tinkamais, - faktiniai lieka karinei visai nepamokinti. Tuo būdu dirbtinai pada-rytas mūsų ginkluotoms pajėgoms skaudus nuostolis, kurį sunku būtų ir beatitaisyti.

Vienu žodžiu sakant, tie iš naujokų, kurie yra apsukresni, kurie sugeba pri-taikyti sau byle kokią paminėtų aukščiau lengvatų, imtinai užskaitymą į naujokų rezervo burbulą, visai nesuderinamą netik su ligybės, bet ir karinės prievolės visuotinumo principu, ir moderninės kariuomenės organizavimo atžvilgiu stačiai žalingu, - visi tokie naujokai, ištikruųjų, karinės prievolės atlikimo išvengia, bei nuo jos išsisuka, ir lieka karinei neparuošti. Tas reiškinys, nekalbant jau apie tai, kad jis ir veikiančiam kare prievolės įstatymui yra priešingas, - jis yra sta-čiai skandalingas moraliu atžvilgiu: aukščiau, paminėtomis, kiekvieną, kas nori karo tarnybos išvengti, viliojančiomis lengvatomis, męs faktinai patys tvirkina-me mūsų naujokų kontingentą, pakertame piliečiuose pasitikėjimą lygybe prieš įstatymus ir iš pagrindų ardome mūsų ginkluotųjų pajėgų sistemą.

Praeities praktika parodo, kad, vidutinei imant, apie 40-50% ikmetinio mūsų naujokų kontingento pasilieka nuošalyje nuo karinės prievolės atlikimo ir lieka karinei visai neapmokinta.

Metus žvilgsnį atgal, su didele širdgėla priseina konstatuoti, kad kuo ne pusė visų vyrų, tinkama karo tarnybai amžiaus, sveikų ir mylinčių mūsų mažą Tėvynę-Lietuvą, karui ištikus pašauktini prie ginklo, - nėra paruošti, kaip tą gin-klą vartoti mylimo krašto laisvai ir politinei nepriklausomybei ginti.

skaitant apytikriai, kad tik apie 50% naujokų patenką į taikos meto kariuo-


�9�

menės eiles ir įgija karinį apmokinimą, pasiremdami Lietuvos statistikos Me-trasčio daviniais apie esamą mūsų krašte vyrų skaičių 20-45 metų amžiaus, gau-name sekančią palyginamąją lentelę:

Viso 1932 m. buvo vyrų 20-45 metų

Atmetus 8% ne-tinkamų sveikatos

atžvilgiu

Turėtų būti karinei pamokintų

Lieka karinei nepamokintų

a/ nuo 20 iki 34 metų imtinai /maždaug I- os rūšies atsarga/237 699 264684 132342 132342

b/ nuo 34 iki 45 metų amžiaus / II- os rūšies atsarga/93 306 90 902 45 451 45 451386 505 355 586 177 793 177 793

Paduotos šioje lentelėje teoretinės cifros apie apmokintų bei kariuomenė-je atitarnavusių rezervistų skaičių maždaug supuola su mūsų Vyriausiojo štabo organizacijos skyriaus daviniais. Butent, 1934 m. sausio 1-mai buvo skaitoma rezervistų:

I-os rūšies atsargoje /nuo 21 iki 35 metų / - 121 246 vyrai, II-os rūšies atsargoje /nuo 35 iki 45 metų / - 22 780 vyrai.Prie pastarujų, faktinai turimų, rezervistų skaitlinių reikėtų dar pridėti atsar-

gos karininkus /apie 3200 vyrų/, tikros tarnybos karininkus - 1310 vyrų, taikos metų kareivių 14 031 ir be to, dar priimti domėn, kad į II-ros rūšies atsargą tepri-skaityti vyrai iki 40 metų amžiaus, t.y. tie, kurie tarnavo rusų kariuomenėje tik Didžiojo Karo metu ir Lietuvos kariuomenėje laike kovų už nepriklausomybę. Pridėjus visą tai, męs kaip tik gausime apmokintų /faktinai turimų/ vyrų tokį pat skaičių, kaip anksčiau gavome teoretinėje išvadoje, padarytoje pasiremiant Lietuvos statistikos Metrasčio daviniais. Antra tiek gi /apie 180 000 lieka ka-rinei nepamokinti ir sudaro mūsų ginkluotoms pajėgoms gryną nuostolį. Tai vaizdžiausiai, kaip kas kitas, parodo prie ko mus privedė nesilaikymas karinės prievolės visuotinumo principo ir neturėjimas tvirtos mūsų ginklotom pajėgoms organizuoti sistemos.

Tuomi dar pasakėme ne viską. Tariamai karinei pamokintieji vyrai - tar-navusieji taikos meto kariuomenėje, ar karinei pasimokinę betarnaujant laike kare rusų ar mūsų pačių kariuomenėse, - šiandiena skaitomi mūsų rezervistų są-rašuose, - militariniu atžvilgiu nėra aukštos vertės medžiaga. Tame irgi esame męs patys kalti, o ne kas kitas. Dėka esamai mūsų ginkluotų pajėgų sistemai, atitarnavę kariuomenėje ir išėję į atsargą kriai, nustoja byle kokie ryšio su kariuo-mene ir pamiršta gana greitai visą tą, ką jie būdami kariuomenės eilėse išmoko.


�94�94

Pakartotinų rezervistų mokymų, karinės prievolės įstatymu numatytų, mes taip pat sistematingai nevykdome, kaip nesilaikome pareigos karinei pamokinti visus mūsų krašto piliečius, jei neskaityti vieno - antro atsitiktino rezervistų pašaukimo pakartotiniam mokymui. Kalbamą klaidą męs darome daugiausiai iš tos priežas-ties, kad veikiantis karo prievolės įstatymas ir rezervistų pakartotino mokymo atžvilgiu nėra griežtas. Jis sako, kad rezervistai gali būti šaukiami pakartotinam mokymui tik sulig Ministerių Kabineto nutarimo. Kadangi tokį nutarimą susijusį su nemažomis išlaidomis, nelengva gauti, tai visas pakartotinas rezervistų mo-kymas pasidaro prigulinčių nuo politikos asmenų malonės ir geros valios. Įsta-tymo normos galė faktinai jau nieko nebereiškia ir mūsų Karo Vadovybei rankos rezervistų mokymui pasidaro surištos: joks sistematingas rezervistų paruošimas yra nebeįmanomas.

Prie ko mus tai veda, aišku kiekvienam, kas moka pažvelgti pirmyn į mūsų ginkluotos pajėgos ateitį. Paskelbus visuotiną mobilizaciją, dabartinė mūsų gin-kluotų pajėgų paruošimo sistema duotų mums ne rimtą ginkluotą pajėgą, bet atsilikusių nuo karo mokslo ir be reikiamo vidujinio cemento rezervistų rinkinį, kurį, prieš siunčiant į frontą, priseitų dar pakartotinai mokinti, kaip šaudyti iš šautuvo, nebekalbant jau apie šaudymą iš sudėtingesnių ginklų - kulkasvydžio ir artilerijos pabuklo, ir atlikti nemažą skaičių pratimų lauke, kad priminti taip surinktiems rezervistams apie pagrindinius moderninės taktikos veiksmus.

Lygiagrečiai su nevykdymu visuotino piliečių karinio apmokymo, kaip to pasekmė, - atsiliekame ir mobilizacinio pasirengimo atžvilgiu. stačiai yra ne-smagu ir užsiimti, kad po 15 metų nepriklausomo, valstybinio, gyvenimo tėsame pasirengę, karui ištikus, mobilizuoti vos 4 divizijas. Tokį divizijų skaičių Lietuva jau buvo sukurusi 1920 metų pabaigoje, kuomet kovojome su lenkų generolo Želigovskio smurtu. Tiesa, tai ką męs tada turėjome, nebuvo jokios moderninės divizijos. Tai buvo kariuomenė improvizacijos keliu, paskubomis, suorganizuo-ta, menkai apmokinta ir menkiau apginkluota. Bet ir mūsų priešai tuomet dar nebuvo geriau už mus organizuoti ir geriau apginkluoti. šiandieną jau turime kitą padėtį. Jau mes su eventualiais mūsų priešais lygintis nebegalime: jie savo ginkluotų pajėgų organizavime nužengė toli pirmyn, męs gi atsilikome, ir, deja, net nerodome didesnes energijos juos nors kiek pasyvyti ir bendrai, militarinei stiprintis, kuomet mums vėl gresia nauji, labai rimti pavojai.

netik kad numatyta mobilizuoti labai mažas divizijų skaičiaus- kaip minėjome, - vos 4 divizijos bet ir šių divizijų mobilizacinis paruošimas ne-atitinka strateginėms sąlygoms, kuriose męs esame. Jei neklįstame, minė-tų divizijų sumobilizavimas sulig dabartinių mobilizacinių plenų reikalauja


�95

mažiausiai 8-10 dienų laiko. Tai yra del tokios mažos pajėgos itin daug. Toks ilgas mobilizavimo laikas gavosi tik todėl, kad mūsų kariuomenės mobili-zavimo tvarka paimta iš didelės, prieškarinės, vokiečių ginkluotos pajėgos mobilizavimo pavyzdžio, kuris, kaipo mažai valstybei, toli gražu nevisai pri-taikintinas. Antra, jei skaityti, kad mūsų mobilizacinių plenų principai dar nėra taip blogi, tai jų pritaikymas gyvenime, jų realizavimas, yra reikalingas didelių patobulinimų. Jei mūsų kariuomenė būtų organizuota mūsų auksčiau nurodytais teritorialės sistemos pagrindais, tai minėtą, ilgoką, mobilizavimo laiką būtų galima daugiau, kaip dvigubai, sutrumpinti...

strateginės gi sąlygos yra mums labai nepalankios. Męs turime kaimynus, kurio jau taikos metu laiko Lietuvos pasieniuose tiek kariuomenės, kad su ja gali mus kiekvienu momentu pulti, jei tik panorėtų, be jokios pas save mobilizacijos paskelbimo. ši aplinkybe stačiai diktuoti - diktuoja mūsų ginkluotoms pajėgoms sunkiai patenkinamą sąlygą sugebėti susimobilizuoti žaibo greitumu, t.y. kol priešas nespėjo didesnėmis pajėgomis įsibrauti į mūsų teritorijos gilumą, nes, pavykus priešui, pavyzdin, pagelba kavalerijos, - įsibrauti į mūsų kariuomenės, besimobilizuojančios,- užpakalį ir sutraukius jos užpakalinius ryšius ir suseki-mo priemones, mums gręsia didžiausias pavojus savo mobilizacijos nesuspėti pravesti ir iš viso, - to pasekmėje, - nei nebesuspėti pareikšti priešui organizuotą pasipriešinimą pirma, negu jo kavalerija, ar kita paslankioji priešo jėga, mūsų valstybinę nepriklausomybę bus paglemžusi.

Kad nuo tokio, staugaus, priešo užpuolimo apsisaugoti, reikalinga turė-ti nors šiokią- tokią sienų apsaugą, jau taikos metu pasirengusią kiekvienu momentu karinėms veiksmams. Deja, ir sienos priedangos problema esamoje mūsų ginkluotų pajėgų organizacijoje nėra užtikrinta. 1926 metais sudary-tieji, vadinamieji, sienos priedangos pulkai /1,5,9 ir 7 p.p./, po to toliau ne-buvo tam reikalui baigti parengti. Jie ir po šiai dienai pasipildo naujokais, kuriuos turi mokinti, ir kuri naudojami kaip branduoliai naujų, mobilizuotų, dalių kūrimui, arba privalo dalį karininkų ir puskarininkų išskirti kitų dalių mobilizaciniams tikslams. nesunku yra iš kalno numatyti, kas su tokiais, ta-riamai sienos priedangos, pulkais pasidarytų, jei priešas staigiai juos pultų. Jokios abejonės negali būti, kad jie rimtesnio pasipriešinimo puolančiam nei negalėtų pareikšti; vieton to, kad tučtuojau imtis už ginklų, jie, atsižvelgiant esamais mobilizaciniais plenais uždėtų ant jų pareigų, turėtų patys pasipildyti rezervistais, išsiskirti dalį savo karininkų ir puskarininkių kadru ir jį, vieton to, kad siųsti pirmyn, - gabentų atgal, kam tai juos perduotų ir t.t. Jei priešo puolimas pataikintų kaip tik tuo laiku, kai minėtos dalys gauna, arba turi ga-


396396

vusios naujokų, tai, greičiausiai, jose kiltų paniką ir pilnas tų dalių suirimas. Tokia sienos apsauga, kaip jį dabar yra numatyta, mūsų nusimanymu, savo užduoties neatliks ir tik bergždžiai mūsų Karo Vadovybė deda į ją viltį. Ji tos užduoties nepajėgs atlikti tik todėl, kad jos veikimo laisvė jau iš kalno yra paralyžuota visokiais pašaliniais jos atveju, mobilizaciniais ir naujokų mokymo reikalais...

Grįžtant prie bendros ginkluotos pajėgos, kurią musų nedidelė valstybė, te-oretinei imant, turėtų pajėgti suorganizuoti, apie kurią męs plačiai kalbėjome šio expose ankstyvesniuose skyriuose, matome, kad esamoji kariuomenės or-ganizacija nei organizaciniu, nei mobilizaciniu, nei pagalios, sienos priedangos atžvilgiu, absoliutiškai nepalyginama su mūsų siūlomaja sistema. Turimų dabar, neva pamokintų, rezervistų skaičiaus - 121 246, netik neužtenka mūsų numatytai armijai, mobilizuotai sulig maximale programa, bet ir jos variantinei organiza-cijai. šiai pastarajai, kaip nurodėme pslp.110-111, būtų reikalinga turėti 183 543 rezervistus, prie kurio skaičiaus reikia dar pridėti apie 50 000 rezervistų, gal kiek senesnių metų, - sienos uždangai /paminėtai pslp.46-47/, gelžkelių telegrafo - te-lefono linijų ir tiltų apsaugai, ir armijos užpakalio tarnyboms papildyti. Drauge paėmus, tai sudarytų 233543 vyrus. Palyginus šią cifrą su tuo, kiek mes dabar turime rezervistų faktinai, priseina konstatuoti didelį trūkumą - 112 297. Tas trū-kumas nedaug tesumažėja, jei ir 22 780 rezervistus senesnių metų /nuo 35 iki 40 m./ priskaitytume.

Taip pat truksta ir daug karininkų. sulig variantinė mūsų ginkluotos pajėgos organizacija būtų reikalinga turėti:

a/veikiančiai armijai - 5755 karininkai, ir b/ armijos tarnyboms - apie 800 karininkų -------------------- Viso : 6555 karininkai.

Dabar gi teturime:a/ aktyvioje tarnyboje - 1310 karininkų ir b/ atsargoje - 3280 karininkų ------------------- Viso 4590 karininkų.

Atrodo, kad truksta apie 2000. faktiniai betgi truksta daug daugiau, nes iš esamų atsargoje daugelis karo tarnybai nebetinka ir tik yra įtraukti į atsargos ka-


�97

rininkų sąrašus delto, kad jiems dar nesuėjo metai išeiti į dimisiją. Antra vertus, jų tarpe yra daug tokių, kurie kaip karininkai yra kompromituoti, arba ant tiek nuo karo dalykų ir karo mokslo atsilikę, kad juos pašaukus kariuomenėn, jokios iš jų naudos nebūtų. Pagalios, į atsargos karininkų sąrašus įtraukta 280 karininkų, kurie mūsų kariuomenėje niekad ne tarnavo. Kas tai dar karininkai, sunku juos ir apibudinti. Greičiausiai tai bus visokie svetimtaučiai: lenkai, rusai arba buvusi raudonarmiečiai ....

Tikslių žinių apie tai, kiek iš paminėtų 3280 atsargos karininkų dar tiktų karo tarnybai, neturime. spėjame, kad būtų galima atrinkti iš jų maximum kokius 2000 karininkų. Priėmus tai domėn, manome, kad neperdaug apsiriksime, jei skaitysime turį išviso /su aktyviosios ir atsargos/ apie 3500 karininkų. Truksta, taigi, apie 3000 karininkų, reikalingų tam, kad galėtume mobilizuoti ginkluotą pajėgą, numatytą sulig variantine programa.

Paduoti auksčiau kareivių-rezervistų ir karininkų dideli trųkumai vaizdžiau-siai parodo, kaip nepaprastai męs esame atsilikę realybėje nuo ginkluotos pa-jėgos, kurių teoretinei imant galėtume suorganizuoti. Taip atsitiko daugiausiai tik todel, kad ginkluotos pajėgos organizavimo srityje, nebuvome pastatę sau aiškaus tikslo, ką norime atsiekti ir neturėjome tam dideliam organizaciniam darbui reikalingo, konkretaus, pleno ir nesilaikėme jokios sistemos.

Kaip iš susidėjusios padėties išbristi, reiktų labai ir labai rimtai pagalvoti. Iš esmės, tėra tik dvi galimybės kaip išlyginti konstatuotus karinei pamokintų kareivių ir karininkų trūkumus:

1/tuojau imtis reikalingų priemonių karinei pamokinti visus, kurie nuo karo prievolės tuo ar kitu būdu išsisukė, arba,

2/ atidėjus p. 1/ paminėtus atsilikelius visai į šalį, - palikti spręsti tą klausi-mą laikui, griežtai vykdant ateityje visuotinos karo prievolės principą, t.y. visus, kas tik gali ginklą valdyti ir sveikatos atžvilgiu karo tarnybai tinka, - imti į ka-riuomenę ir juos rimtai pamokinti.

Jei nebūtume atsilikę ginklavimos srityje, apie ką bus kalba vėliau, tai būtų racionališkiau pavartojus pirmą galimybę. Kadangi reikia skaitytis su faktu, kad truksta ginklų, tai nėra prasmės minėtų atsilikėlių mokymui mėtyti pinigus, kurie mums yra reikalingi svarbiasniam, - ginklų įsigijimo, - reikalui.

Taigi paminėtų atsilikelių mokymą atidedame ir rezervistų trūkumą išly-ginti paliekame laikui. Taip nusistačius, kila klausimas per kiek metų, vykdant


398398

griežtai visuotiną naujokų ėmimo kariuomenėn dėsnį, galėtume kalbamą trūku-mą išlyginti? Kadangi iki šiol tebuvo imama apie 50 proc. naujokų kontingento, tai, imant ateityje visus, kurie tik sveikatos atžvelgiu karo tarnybai tinka, susida-riusį per 15 metų, mūsų valstybinio gyvenimo karinei pamokintų vyrų trūkumą galėtume išlyginti maždaug per kokius 10 metų, skaitant, kad per tą laiką dalis dabar turimų rezervistų iš karo prievolės ribų spės išeiti arba naturaliai pranyks: mirs, emigruos į užsienį ir t.t.

Ginklų ir amunicijos klausimas. Kiek ir kokių ginklų ir municijos męs fak-tinai dabar turime ir koks susidaro skirtumas su tuo, kas būtų reikalinga apgin-klavimui armijos, organizuotos sulig mūsų siūloma variantine programa, seka iš šios lentelės:

Ginklų pa-vadinimas

Yra reikalinga Faktinai turime Trūksta ginklų municjos ginklų munic-os ginklų Municijos

Krantų art. 9 4500 - - 9 4500Priešorl. art 27 27000 9 9000 18 18000Taik. priet. 9 - 3 - 6 -

sunk.gaubic 27 27000 2 2000 25 25000sunk.kanuel. 27 27000 1 1000 26 26000Lengv.gaub 120 24000 30 30000 90 210000

Leng.kanuel. 240 480000 80 80000 160 4000000Pest.lyd.pb. 194 582000 - - 291 582000Tank.zenit.

kulk. 269 1095000 150 150000 119 945000

sunk.kulk. 828 25760000 400 428Lengv.kulk. 2745 27450000 1700 60000000 1045 183210000šaut.karab. 190000 190000000 75000 115000Lengv.tank. 60 12 48

Tanketes 120 - 12 108šarv.auto 36 10 26naikintv. 36 12 24Žvlg.aprt. 72 48 24

Bombonešių 12 12Bombų kg 48000 - 8000 40000Hidroplan 8 8

Rank.grant. 950000 - 50000 900000

Trūkstamų ginklų ir amunicijos vertė /apytikriai/:


�99

a/ginklų - 127 672 500 liktų,b/ amunicijos - 156 542 000 litų.Prie sumos už ginklus reikia dar pridėti apie 30 000 000 litų įsigijimui truks-

tamų smulkesnių ginklų: pistaletų, kardų, dujokaukių ir trūkstamo ryšių turto. Apskritai imant, visų trukstamų ginklų, municijos ir technikinio turto įsigijimui būtų reikalinga apie 300 000 000 litų. Taigi gaunasi milžiniška suma, kurioje turimų ginklų vertė paskęsta, kaip lašas jūroje. Mūsų atsilikimas ginklavimosi srityje yra toks pats didelis, kaip ir organizaciniu atžvilgiu . . .

Puslp. 169 nurodėme, kad karinio mūsų tautos apmokinimo trukumus, vykdydami ateityje griežtai visuotinos karo prievolės dėsnį, pajėgtume išlyginti maždaug į kokius 10 metų, kad prieiti prie ginkluotos pajėgos dydžio, teore-tinei galimo, kurį męs ankstyvesnės šios studijos skiltyse nupiešeme. Reikėtų dėti visas pastangas, kad per nurodytą metų skaičių įsigytume ir visus, mums trūkstamus ginklus ir amunicijos atsargą. Tuo tikslu reikia, pagalios, vieną kartą rimtai apsistoti ties atatinkamu ginklavimosi plenu, išdėstytu ilgesniam laukui / 10 metų/, kurio ir griežtai laikytis. Mėtantis, kaip dabar, iš vienos pusės į kitą, mes ir brangiau už perkamus ginklus ir amuniciją sumokome, ir jų nepajėgiame įsigyti. nustačius ginklavimo plenų, pavyzdin, 10 metų, turėtume kasmet ginkla-vimos reikalams skirti po 30 000 000 litų. Kadangi dabar tiems reikalams yra skiriama, maždaug, apie 5 - 7 000 000 litų, tai seka , kad dabartinį mūsų Kr.Aps. Ministerijos biudžetą turėtume padidinti kas met apie 23 - 25 000 000 litų.

Paduotos auksčiau sumos dar nėra joks ginklavimos plenas. Jas paduodant mes tik norėjome parodyti ant kiek męs ginklavimos atžvilgiu esame atsilikę ir kokion sunkion padėtin, per musų pačių klaidą, - nesistematingumą, nesugebė-jimą laikytės kokios nors ginklavimos pleno ir stoką griežtos valios, - pastatėme Lietuvos valstybės gynimo problemą.

Ar paduotos čia didelės sumos, reikalingos mūsų ginkluotasias pajėgas iš esamos padėties gelbėti, - butų mūsų krašto ukiui pakeliamos finansinių atžvil-giu, - nesiimame spręsti. Teatsako į tai mūsų finansų ir ūkio sąlygų žinovai. Jei kas nors iš jų drįstų tvirtinti, kad męs reikalaujame ginklavimos reikalui per-daug, - finansinei per didelių aukų, tai į tokį užmetimą mes atsakome tais pačiais žodžiais, kuriais šį mūsų expose pradėjome: valstybės nepriklausomybei ginti jokios aukos nėra per didelės!! Jei už tą didelį idealą aukuojama žmonių gyvybė, tai to labiau tam idealui neturėtų butu gailiama pinigų. Mes dvigubai nusidėsime, jei, taupydami valstybės lėšas įvairiems kitiems, kartais net puošnumo, tikslams, laiku neparupinsime musų ginkluotosioms pajėgoms reikalingiausių ginklų ir municijos, ir, kilus karui, pasiųsime jas į frontą beginklius, be pakankamos muni-


400400

cijos atsargos, kad musų tautos geriausieji sunus - Tėvynės gynėjai - žūtų kovose su galingesniu už juos ir geriau už juos apginkluotu priesu, be vilties laimėti. Juo ilgiau užtęsime reikalingų mūsų tautos ginkluotai pajėgai ginklų ir municijos įsigijimą, tuo ilgiau jos bus persilpnos apginti Lietuvą nuo išorinių pavojų, kurie jai gręsia ir tuo daugiau rizikuojame nustoti valstybinės nepriklausomybės, giliai nusikalstant prieš Lietuvos istoriją ir busiančias mūsų tautos kartas, kurios laukia iš mūsų rimto valstybinio darbo ir gražaus paveldėjimo - stiprios, savo jėgoms pasitikinčios ir amžinai laisvos Lietuvos valstybės!!

Baigiant šią mūsų studiją, dar apsistosim trumpai ties metodu, kaip nuo dabartinės, pakrikusios, mūsų ginkluotų pajėgų sistemos ir organizacijos, per-eiti prie tobulesnės, mūsų auksčiau nupieštos, teritorialiais pamatais pagrįstos, ginkluotų pajėgų organizacijos,- galimai daugiau išvengiant rizikos, kad laike numatomų pertvarkymų, nebūti priešo užkluptiems nepasirengus sutikti jį ir jam pasipriešinti, nors su dabar faktinai turimais, kad ir nepakankamame kiekyje, ginklais….

Jei mūsų siūlomoji teritorialė ginkluotų pajėgų organizavimo sistema rastų Karo Vadovybės pritarimą, tai jos realizavimą reikėtų padalinti į sekančias fazes:

Pirma faze - pertvarkymai, kurie nėra susiję su esamų dabar mobilizaciniu plenų pagrindiniu pakeitimu.

Antra faze - pertvarkymai, susiję su minėtų plenų keitimu, ir Trečia faze - palaipsninis kariuomenės stiprinimas, suderintas su ginklavi-

mos programa.

Pirma fazePirmoji faze apimtų karo prievolės ir kitų įstatymų atatinkamą pakeitimą, Kr.

Aps-gos Ministerijos centro organų pertvarkymą ir sienos priedangos sudarymą.Ypač yra svarbus sienos priedangos sudarymas. Kol šis klausimas nėra tin-

kamai išspręstas ir kol faktinai neturime sudarę militarinėj patikimos sienos prie-dangos, atsižvelgiant, kad Lietuvai gresia aktualus išoriniai pavojai,- būtų, mūsų nuomone, stačiai rizikinga imtis gilesnių esamos mūsų kariuomenės pertvarky-mų, susijusių su veikiančių jos mobilizacinių plenų pakeitimais.

Kaip turėtų būti sienos priedanga mūsų sąlygose organizuojama, jau esame nurodę / žiūr. puslp. 46-49/. Čia dar pastebėsime, kad pirmąją šios problemos dalį - sienos užtvarą - galima organizuoti kiekvienu momentu, nes ji visai nepri-klauso nuo tokios, ar kitokios kariuomenės organizavimo sistemos. Antroji sienų priedangos problemos dalis - apsaugos rinktinių sudarymas - jau sudėtingesnis dalykas, nes paliečia esamąją kariuomenę. Bet vistiek ne ant tiek, kad esamąją


401

kariuomenės organizacija keisti iš pagrindų. faktinai eina kalba tik apie tam tikrą žmonių pergrupavimą esamos kariuomenės ribose, t.y. jos viduje: sutelkimo į nu-matomas sienos apsaugos rinktinėms sudaryti kariuomenės padalinius pamokin-tų kareivių, išėjusių naujokų mokymą kitur ir atpalaidavimą sienos priedangos dalių nuo mobilizacinio ir naujokų mokymo apsunkinimų.

Atsižvelgiant, kad šiuo metu, dėl stokos ginklų, ir prie mūsų geriausio noro daugiau, kaip 4 divizijas, nenumatome mobilizuoti, tai sienos apsauga dargi ga-lėtų būti mažesnė, kaip kad mes nurodėme šios studijos teoretinėje dalyje. Ypač esame priversti daboti kuo didesnės ekonomijos atžvilgiu, kurios užlaikymas taikos metu yra labai brangus ir kurios mes turime labai mažai. Manytume, kad vieton kaval. divizjonų, būtų galima laikinai pasitenkinti priduodant apsaugos rinktinėms po vieną atskirą eskadroną, sustiprintą sunk. kulk. būriu. sienos prie-dangos eskadronai mobilizaciją paskelbus, pasidaro automatiškai mobilizuotų divizijų žvalgomaisiais organais. šis momentas yra labai svarbus taktikos atžvil-giu, nes tuo būdu jau pradžioje eventualus ginkluoto konflikto, mobilizuojamos divizijos turėtų žinių betarpiai iš savo žvalgomųjų eskadronų apie tai, kas dedasi rajonuose, kur karo veiksmai užsimezgė. sienos apsaugos rinktinių skaičius pa-silieka toks, kaip mūsų šios studijos pradžioje buvo paminėta, t.y. išviso - trys, sekančios sudėties : po 1 pėst. pulką, plius po 1 lengv. art. grupę ir plius po 1 atsk. kaval. eskadroną. Jų sienos saugojimo barai:

a/ ukmergės baras: su centrine pozicija rajone ukmergės;b/suvalkijos baras:su centrine pozicija linijoje Marijampolė - Vilkaviškis, ir 1 - nu batalionu-

rajone Kaišedorių;c/Žemaitijos baras:su centrine pozicija rajone Tauragės;Kai dėl pajūrio apsaugos, tai priseitų formuoti naują kariuomenės - atsk.

dviratininkų bataljoną Klaipėdoje.Apsaugos rinktinių prieš Latviją, su kuria yra normalus, draugiški santikiai,

manytume, kad nebūtų reikalinga, nes iš čia staigaus puolimo vargu ar priseina laukti. Bet ir iš šios pusės būtų naudinga apsisaugoti nors pagalbą sienos užtva-ros, kurios tikslas būtų aklai užtverti sieną, kad nepraleisti Lietuvai nedraugingų kaimynų /pav. Lenkijos su Vokietija/ . . .

sudarytą mūsų čia nurodytą, kiekvienu momentu pasirengusią ginkluotam veikimui, sienos priedangą, mūsų Karo Vadovybė jau galėtų su ramesnia nuo-


402402

taika imtis galesnio mūsų kariuomenės pertvarkymo, susijusio su mobilizacinių plenų pagrindiniais pakeitimais, kuris reikalauja nemažo laiko, ypač kol naujoji kariuomenės organizacija ir nauji mobilizaciniai planai nesistabilizuos . . .

Antra faze.Antroji faze apima esamosios kariuomenės rikiuotės dalių pertvarkymą,

naujos karo organizacijos pravedimą gyveniman, paruošimą ir realizavimą nau-jų mobilizacinių plenų, pagalios Lietuvos šaulių ir Lietuvos savanorių sąjungų pritaikymą naujos karo organizacijos reikalams, kaip mūsų buvo nurodyta pslp. 141-159. Visa tai yra tokios rūšies dalykai, nuo kurių gero ar blogo išsprendimo prigulės netik tolesnis naujos karo organizacijos sistemos sklandus vykdymas, bet ir mūsų ginkluotų pajėgų ateitis. sprendžiant kalbamus klausimus, turėtų būti griežtai atsižvelgiama to, ką mes jais norime atsiekti, t.y. prie kokios organiza-cijos einame. Jei neturėtume aiškaus plano, kaip atlikus esamos kariuomenės pertvarkymą, toliau mūsų ginkluotąsias pajėgas vystyti, tad geriau jokių pertvar-kymų nei nedaryti, nes neapgalvotų, neplaningų, esamos kariuomenės pertvar-kymų pasekoje prieitume ne prie ką nors geresnio, bet prie dezorganizacijos. Ką mes siūlomais žemiau esamos kariuomenės pertvarkymais norime atsiekti ir kokie galėtų būti tolesni plenai mūsų ginkluotoms pajėgoms vystyti, bus kalba sekančioje fazėje /trečioje/.

Kalbant tuo tarpu tik apie faktiną esamosios kariuomenės pertvarkymą ir perėjimą prie teritorialinės karo organizacijos, turime visų pirma konstatuoti, kad siūlomas pertvarkymas nėra joks idealis dalykas, bet skaudi pasekmė to, ką mes šiandien faktinai turime, t.y. jis pereina nuo to, kiek faktinai turime karininkų ir puskarininkių, kiek faktinai turime pamokintų rezervistų ir svarbiausia,- nuo to, kiek faktinai turime ginklų, ir amunicijos ir kitokio kariuomenės turto. Būtų visai nerealus dalykas paruošti labai skaitlingos kariuomenės mobilizavimo projektus, jei tai kariuomenei apginkluoti neturime ginklų.

Mes jau minėjome, kad, atsižvelgiant turimų ginklų skaičiaus, realiai imant, tegalėtume šiandieną šiaip-taip apginkluoti vos 4 divizijas. šį tai divizijų skaičių ir priseina imti kaipo išeities bazę tolesniam mūsų ginkluotų pajėgų stiprinimui ir su tuo susijusiom esamos, taikos meto, kariuomenės atitinkamam pertvarkymui. Atsižvelgiant tokios, tiesa sakant, labai skaudžios išvados, bet tikros realybės, manytume, kad būtų galima perėjimui prie sekančio mūsų ginkluotųjų pajėgų tobulinimo šuolio, priimti čia paduodamą naują taikos meto kariuomenės orga-nizaciją, kad ir labai apkarpytą, bet duodančią galimybę ateityje, palaipsniui, sistemingai, progresuoti pirmyn.

I. Kr.Aps-os Min-ja ir Karo Vadovybė


40�

Paminėta pslp.27-42

II. sienų priedanga

Paminėta pirmoje fazėje

III. Teritorialo kariuomenė

Padalinta į trys karo apygardas, kaip dabar, plius kariuomenės padaliniai, neįeina į organizacinę karo apygardų sudėtį.

A. Karo Apygardų taikos meto buveinės

I- os Karo Apygardos - Panevėžyje II- os „ „ - Panemunėje/prie Kauno III- os „ „ - šiauliuose

B. Karo Apygardų organizacinės sudėties dalys

I- ma Karo Apygarda

a/Pėstija.2 terit.pėst.pulkų štabai2 terit.pėst.puskarininkių mokyklos6 terit.pėst.bataljonai

b/Artilerija

1 lengv.artil.terit.pulko štabas1 artil.puskarininkių mokykla2 terit.artil.grupės

c/Kavalerija

1 terit.kaval.pulko štabas


404404

1 kaval.puskarininkių mokykla2 terit.kaval.divizijonai

d/Pionieriai

1 atsk.terit.pionierių kuopa

e/Ryšininkai

1 atsk.terit.ryšių kuopa

r/Žandarmerija

1 karo žandarų būrys prie Karo Apyg. štabo

II- ra Karo Apygarda

Tokios pats sudėties, kaip I-ma

III- čia Karo Apygarda

Tokios pat sudėties, kaip I-ma

IV. Dalys, neįeinančios į Karo Apygardų esminę sudėtį

1 aviacijos pulkas /kaip dabar/.1 mišrus artil.pulkas, susidedąs iš:- 1 prieš.artil.grupėslengv.artil. /kiek liks suformavus teritorial.ir sienos priedangos art.grupes/- sunk.artil.užuomazgos.1 šarvuočių rinktinės, susidedančios iš:- 1 tankų kuopos- 1 šarv.aut.būrio.1 pion-pontonierių bataljonas,- prie jo - 1 pionierių eskadronas,1 radio-ryšių bataljonas,- prie jo - 1 rait.ryšių eskadronas


405

1 geležinkelių kuopos1 auto-motociklų kuopos

V. Kadro mokyklos

1 Karo Akademija1 Karo Mokykla, susidedanti iš:- pirmo skyriaus - bendro visoms ginklų rūšims,- specialių skyrių: pėstininkams, artileristams, kavaleristams, pionieriams

ir ryšininkams.

1 Aviacijos mokom.eskadrilė su lakūnų mokykla prie aviacijos pulko.1 sanit.puskarininkių mokykla, Karo sanit.Virš-ko žinioje,

1 Veterin.puskarininkių ir kalvių mokyklos, Karo Veterinarijos Viršininko žinioje,

1 Ginklininkų mokykla, Ginklavimos Viršininko žinioje.

V. Kauno įgulos štabas

Vienas - Kaune,

1 sargybų bataljonas iš 3-jų pėst.kuopų, paeiliui paimamų iš sienos priedan-gos pėst.pulkų 4 mėnesiams,

1 karo žandarų kuopa /dabartinė karo polic.kuopa/.

Iš paduotos anksčiau schemos, matome, kad priseitų:

a/ naujai suformuoti:

1 dvirat. bataljoną pajūrio apsaugai,

2 terit. Kavalerijos divizijons,

3 atsk. terit. pionierių kuopas,


406406

3 atsk. terit. ryšių kuopas,

1 pionierių eskadroną prie pion. - pont. bataljono,

1 rait. ryšių eskadroną prie radijo ryšių bataljono,

3 karo žandarų būrius prie Karo Apygardų štabų.

b/ išskirti iš esamos kariuomenės dalių:

6 terit. pėst. pulkų štabus,

6 terit. pėst. puskarininkių mokyklas,18 terit. pėst. bataljonų,

3 terit. art. pulkų štabus,

3 artil. pusk-kų mokyklas,

6 terit. artil. grupes,

3 terit. kaval. pulkų štabus,

3 kaval. pusk-kų mokyklas,

4 terit. kaval. divizijonus,

ir 3 kaval. eskadronus sienų priedangai.

Taikos metu kariuomenės, nurodytu būdu perorganizuotos, užlaikymas, at-sižvelgiant anksčiau padaryto piniginio apskaitliavimo, brangiau turbūt neatsiei-tų, kaip dabar, nes tuo tarpu mes dar nesiūlome įvesti apygardose atskiras dvira-tininkų kuopas, ir be to, vieton pionierių ir ryšių batalijonų, tuo tarpu būtų galima pasiteirauti priduodant Karo apygardoms tik po pionierių ir ryšių kuopas. Atidėta ateičiai krantų baterijos sudarymas, esamos aviacijos padidinimas ir terit. rait. art. terit.baterijų įvedimas. Kai dėl naujos kariuomenės dislokacijos - išskirstymo


407

sulig teritorialėmis, mūsų anksčiau nurodytomis, sritimis, tai, manome, kad tai nenugalimų kliūčių nesudarys. Visų pirma, II-ros karo apygardos srityje turime ikvaliai kareivinių, užsilikusių nuo rusų laikų, išskyrus gal tik Kaišedorys ir ša-kius. Bet ir čia, jei neklystame, patalpų klausimą būtų galima išspręsti grąžinus Kr. Aps-gos Ministerijai kareivinę straveninkuose ir, rodos, naumiestyje. Kiek sunkiau būtų su kitų dviejų Karo apygardų dalių sutalpinimu. III-je karo apy-gardoje butų galima atgauti buv. kareivines Raseiniuose, Varniuose ir rodos dar Jurbarke. Bet I-je karo apygardoje, rodos nuo rusų laikų jokių kareivinių neuž-siliko, jei neskaityti vokiečių pastatytų barakų Kūpiškyje. Kareivinių stoka I-je ir III-je karo apygardose betgi neturėtų mus bauginti ir varžyti mūsų sumanymų kariuomenei pertvarkyti naujais, teritorialiais, pamatais. Kai kurias atskiras te-ritorialės dalis minėtų apygardų būtų galima laikinai patalpinti drauge, t.y. po keletą esamose Panevėžyje, šiauliuose ir kt.areivinėse. Antra, būtų kaikur gali-ma kareivinių reikalui pritaikyti dvarų centrų ir kitkias privatiškas ar valdiškas patalpas, tuo labiau, kad teritorialių dalių žmonių sudėtis yra visai nedidelė ir jai sutalpinti daug vietos nei nereikia. svarbu nors provizorinei jas kur padėti, galimai arčiau prie savo teritorialių sričių, kol nebus joms speceliai pastatydin-tos kareivinės, pavyzdin, kad ir mūsų paminėtu būdu /žiūr.puslp.103-104/. Jei, pagalios, pageidaujamoje srityje jokiu būdu nebūtų galima surasti tos srities te-ritorialei dalei tinkamų patalpų, tai tokią dalį tektų patalpinti laikinai kiek toliau nuo jos teritorialės srities centro, su sąlyga, kad ji vistiek bus papildoma savo sri-ties naujokais, pakartotinus rezervistų mokymus ves su savo srities rezervistais ir, kad jos mobilizaciniuose planuose bus numatyta papildymas paminėtais, t.y. kalbamos dalies teritorialės srities rezervistais. Tai, žinoma. Mobilizacijos prave-dimą kiek pailgintų, bet šis reiškinys bus išimtino pobūdžio ir su laiku, pastačius tokiai dalei kareivines, savaime atpuls.

Mobilizacinis paruošimas. savaime suprantama, kad lygegrečiai su taikos meto kariuomenės pertvarkymu, turi eiti ir jos mobilizacinis paruošimas sulig naujų mobilizacijos plenų, pritaikintų naujai kariuomenės organizavimo siste-mai. Kaip mūsų aukščiau paduota taikos meto kariuomenė turėtų išsivystyti į karo meto kariuomenę yra visai nesudėtingas dalykas, nes mobilizuojame vos nedidelę karo pajėgą. Tuo tikslu būtų galima numatyti sekantį mobilizacinį iš-vystymą:

Vyriaus. Karo Vadovybė - kaip nurodyta puslp. 105 ir 113/, Karo apyg. štabai - pavirsta mobilizuotų divizijų štabais, Kauno įgulos štabas - Kauno įtvirtinto rajono divizijų štabu, Kaval. Inspekcija - Kavalerijos divizijos štabu,


408408

Pėstininkų dalys:6 terit. pėst. pulkų štabai - sudaro 6 mobil. pėst. pulkų štabus, 13 terit. batalionų pasipildo iki karo meto etatų, 5 sienos priedangos pulkai pasipildo iki karo meto etatų, 6 pėst. pusk-kų mokyklos sudaro branduolius 6 atsarg. batalionų.

Artilerijos dalys:

3 terit. art. pulkų štabai - sudaro 3 mobil. at.pulkų štabus6 terit. Art. Grupės - pasipildo iki karo meto etatų, 3 sien. Pried. Art. Grupės - pasipildo iki karo meto etatų,1 mišr. Art. Pulkas - pasipildo iki karo meto etatų,3art. Pusk - kų mokyklos - sudaro branduolius 3 art. Ats. Grup.

Kavalerijos dalys:

3 terit. Kaval. Pulkų štabai - sudaro 3 mobil kal. Pulkų štabus, 6 terit. Kav. Divizionai - pasipildo iki karo meto etatų, 3 atsk, sienos pried. eskadronai - pavirsta mobil. Div-jų žvalg. eskadro-

nais3 kav. Pusk-kų mokyklos - sudaro branduolius 3 kav. Ats. Div-jon,

Pionieriai:Pion.-pont. Batalionas - padidinamas iki karo meto etatų,3 atsk. Terit. Pion. Kuopos - padidinamos į 3 diviz. Pion-rių batalionus1 kaval. Pion-rių kuopas - padidinama į divizioną.

Ryšininkai:Radio- ryšių batalionas - pasipildo iki karo meto etatų, 3 terit ryšių kuopos - padidinamos į 3 diviz. Ryšių batalionus.Kav. Ryšių eskadronas - padidinamas į kav div. Ryšių div-ną,

Dviratininkai:Atsk. Dviratininkų batalionas - padidinamas į dvirat. Pulką.

Aviacija:Aviacijos pulkas - padidinamas iki karo meto etatų


409

šarvuočiai:šarv. Rinktinė - pasipildo iki karo meto etatų.Be to, formuojamas šarv. Traukinių batalionas

Gelžkeliečiai:Gelžk. Kuopa - padidinama į gelžkelių batalioną,

Auto-motociklaiAuto-moto kuopa - padidinama į autobatalioną ir motociklistų kuopą.

Karo žandarai:Karo žand kuopa prie Kauno įgulos štabo padvigubinama (viena tų kuopų

- karo vadovybės būstinei)3 karo žandarų būriai prie Karo Apyg. - paverčiami į kuopas.

Tarnybos:Armijos tiekimo aparatas pasipildo iki karo meto etatų, Divizijų tarnybų organai formuojasi mobilizaciją paskelbus.

Mobilizaciją įvykdžius, turėtume armiją, susidedančią iš:3 divizijų turinčių po 3 pėst. pulkus 1 artil. Pulką 1 pionierių batalioną1 ryšių batalioną1 raitų žvalgų eskadroną1 karo žandarų kuopą, irAtitinkamas divizines tarnybas1 kaval. Diviziją iš: 3 kaval. Pulkų kiekviename po 2 divizionus 1 kaval. Pionierių divizioną 1 rait ryšių diviziono, ir Atatinkamų divizijinių tarnybų.1 dviratininkų pulką, kurį būtų galima priduoti kaval. Divizijai kaipo smū-

gio elementą, sekančių dalių, neįeinančių į kariuomenės vienetų sąstatą: 1 aviacijos pulką


410410

1 mišr artil. Pulką 1 šarvuočių rinktinę 1 pion.-pont. Batalioną, 1 radio-ryšių batalioną. 1 gelžkelių batalioną 1 auto batalioną 1 motociklistų kuopą, ir 1 karo žandarų kuopą prie Karo vadovybės.

4-ji divizija - Kauno įtvirtinto rajono divizija - būtų suvestinė. Jai taikos metu nėra mobilizacinių branduolių. Paskelbus mobilizaciją, ji sudaroma ant greitųjų iš sostinės valdininkijos, karinei - patriotinių organizacijų, sargybų ba-taliono ir eventualiai sutraukiant atsargos batalionus į vieną vietą.Artilerija šiai divizijai priduodama iš mišraus atr. Pulko; pionieriai - iš pion.-pont. Bataliono, pavyzdin išplečiant kurį nors vieną to bataliono kuopų. Tuo pat metodu sudaro-mas ir tos divizijos ryšių batalionas.

Kadangi kone visos teritorialės kariuomenės dalys tik pasipildo iki karo meto etatų, bet nesimobilizuoja, t.y. labai neturės prasiplėsti, - ir pagrindinis ka-rininkų ir puskarininkių kadras maždaug liktų savo vietose, tik kiek sustiprintas, tai galima tikėtis, kad prie visų teritorialės sistemos mobilizacinių patogumų, paduota ankščiau nedidelė armija galėtų susimobilizuoti labai greitai. Bent 3 pir-mos linijos divizijos turinčios turėtus mobilizacinius branduolius taikos metu, ir branduolys ketvirtoji divizija Kaune, nei kiek neabejojama, kad į dvi-tris dienas tikrai suspėtų susimobilizuoti, jei, žinoma, jų mobilizaciniai plenai bus tiksliai paruošti ir tinkamai įgyvendinti.

ši maža armija absorbuotų, skaitant su armijos tarnybomis, maždaug apie 93000 kareivių - rezervistų ir apie 2800 karininkų. Reiškia liktų dar apie 28000 rezervistų nesunaudota. Bet, deja, jų nėra kaip mobilizuoti, nes jų apginklavimui neturime reikalingų ginklų.

numatytas kariuomenės pertvarkymas turėtų būti skubiai paruoštas ir įgy-vendintas ne vėliau kaip iki sekančių metų/1935/pavasario, nes paprastai, atėjus pavasariui, padidėja įvairūs išoriniai pavojai, kurių atrėmimui reikia būti visados pasirengusiems. Antra, kiekvienas, didesnis kariuomenės pertvarkymas visados įneša kariuomenėje laikinos netvarkos, kuri pranyksta tik po tam tikro laiko, kada pertvarkyta kariuomenė vėl susigužėja, kada jos viršininkai ir žemesnieji vadai susipranta su savo naujomis pareigomis ir nauja aplinka. šį, visai naturalų, reiškinį neprivalome pamiršti, užsimojant naują kariuomenės pertvarkymą, tuo


411

labiau, kad visokių jos pertvarkymų iki šiol jau yra nemažai buvę, tik deja nevi-sados pateisinamų.

Kartu su taikos meto kariuomenės pertvarkymu, turi vykti ir mūsų pusiau-karinių organizacijų - Lietuvos savanorių sąjungos ir Lietuvos šaulių sąjungos,- pertvarkymai ir pritaikymai toms dviem organizacijom mūsų sumanytų pavesti svarbių mūsų ginkluotos pajėgos stiprinimo uždavinių. Ypač svarbu, kad skubiai būtų pertvarkyta Lietuvos šaulių sąjunga, kuri, prisitaikius prie naujos mūsų kariuomenės, teritorialės, sistemos, turėtų globą ant mūsų rezervistų, apie kurios didelę karinę reikšmę męs jau pakankamai plačiai nušvietėme studijos 151-159 pslp.

Tikslas būtų atsiektas, jei šaulių sąjunga, taip pat, kaip kariuomenė, iki se-kančių metų pavasario sugebėtų sutraukti į savo rikiuotės dalis bent gariausiuo-sius rezervistų, kurie dabar yra palaidi ir nuo kariuomenės perdaug atitolę.

Trečia fazėši fazė apima eilę etapų - šiuolių, - kuriais mūsų ginkluotasias pajėgas turė-

tume sistemingai stumti pirmyn stiprinimo ir, bendrai, progreso linkme.Bet pirm negu tuos šuolius užsibrėžti, tenka dar baigti išlyginti trūkumus

numatomų dabar mobilizuoti divizijų. /4/ apginklavimui. Tuo tikslu reikėtų dėti visas pastangas, kad per ateinančius metus /1935 m./ įsigytume sekančius daly-kus :

- Pabuklus vienai sunk. Artil. Grupei,- Pabuklus vienai rait. Artil. Grupei,- Trukstamų dalį pabuklų 4-tos diviz. Artil. apginklavimui, - Pėst. Lydimuosius pabuklus visų 4 divizijų pėst. pulkams,- Dasipirkti 3 lengv. tankus ir 23 tanketes /vienam bataljon/- Dasipirkti 2 šarv. automobilius, - Vieną hidroplanų eskadrilę,- Trukstamų dalį pionierių ir ryšių turto,

Dapirkti trūkstamas mašinas:a/ pėstininkų milicijai/ sautuvų ir kulkasv/ gaminti,b/ šautuvams ir karabinams fabrikuoti.Į 1935 metų galą, kai reikalingi ginklai bus gauti, padaryti organizacijos

srityje štai ką:Artilerija:Mišr. artil. pulko padaryti šiuos pakeitimus:


412412

- sudaryti vieną sunk.artil.grupę,- priešorlaiv.artil.grupę palikti, kaip buvo,- sudaryti vieną lengv.artil.grupę ir- vieną rait.artil.bateriją.numatyti to mobil. pulko plane:- lengvartil.grupės išplėtimą į artil.pulką 4 - tai div - jai- rait.art.baterijos - į rait.artil.grupę.Pėstija:sudaryti sienos pried.pėst.pulkuose pėst. lydim. pabuklų kuopai ir atsk.terit.

pėstin.bataljonuose - lydim.pabuklų būrius.Kavalerija:sudaryti teritor.kaval.divizijonuose lydim. Pabuklų būrius.šarvuočiai:numatyti mobil. Plenuose išplėtimą:- tankų kuopos - į tankų bataljoną,- šarv.auto būrio - šarv.auto kuopą.Aviacijai:suformuoti hidroplanų eskadrilę Klaipėdoje.Išlyginus paminėtus čia aktualiausius trūkumus, jau būtų galima prie toles-

nio, sistemingo, mūsų ginkluotų pajėgų didinimo, suderinto su atatinkamos gin-klavimosi programos vykdymu. Tuo tikslu, pavydin, galima numatyti sekančią trimečių eilę:

1 - as trimetis.(1936, 1937 ir 1939m.)tikslas - padidinti mobilizuotumą armiją iki 55 divizijų.Įsigytini ginklai:- pabuklai vienam lengv.artil.pulkui,- pabuklai vienai sunk.artil.grupei,- pabuklai vienai priešorl.artil.grupei, - Lydin. pabūklai 3 pėst. ir 1 kaval. pulkui,- Priešt. -priešorl. kulkasv. vienai divizijai,- sunk. ir lenv. kulkasv. vienai divizijai,- Lengv. tankų 20 ir tankečių 40- vienam tankų batalionui- šarv. automobiliai, 12- vienai šarv. autokuopai- Vieną bombonešių eskadrilę,- Vieną tolim. žvalg. eskadrilę,- Vieną artim. žvalg. eskadrilę,


413

- Atatinkamą pionierių ir ryšių turtą, ir - Mašinas artil. ir pėstin. lydim. pabūklų municijai gamint

Pasigaminti:

- šautuvus vienai divizijai,- Karabinus vienam kaval. pulkui ir artilerijai,- Atatinkamą artil. ir pėstin. municijos atsargą,- Visą dangą ir rangą vienai divizijai, naujoms art. dalims, naujam kaval.

pulkui ir t.t.,- Gurguolės vežimus, lauko virtuves ir t.t., - sanitarijos ir veterinarijos turtą.

organizaciniai klausimai:

Kai reikalingi ginklai bus gauti, reikėtų padaryti štai ką:

a/Pėstijas

Mobil plenuose vienos iš karo apygardų, kuriai išorinis pavojus tuo metu būtų aktualesnis, numatyti terit. batalionų /6/ praplėtimą į pulkus/6/, terit. pulkų štabų/2/ - į divizijų štabus/2/.

b/Artilerija:

punkte a/ paminėtos karo apygardos artil. pulkų papildyti viena sunk. artil. Baterija ir pulko mobilizaciniuose planuose numatyti išplėtimą:

terit. lengv. artil. grupių/2/ - į lengv. artil. pulkus /2/, sunk. artil. baterijos- į sunk. artil. grupę.

Priešorl. artil grupę išskirti iš mišraus artil. pulko į savystovią, atskirą prie-šorl. artil. grupę, kurios mobil. plenuose numatyti jos išplėtimą priešorl. artil. pulką, laikinai iš 8-jų grupių.

c/Pionieriai: punkte a/ paminėtos karo apygardos atsk. pionierių kuopąPerformuoti į terit. pionier. bataljoną, susidedantį iš 2-jų pionierių kuopų ir

1-mos pion. - pont. Kuopos. To bataliono mobil. plenuose numatyti minėtų kuo-pų išplėtimų: į 2 pion. batalionus mobil. dviem divizijom ir į 1-mą pion. - pont.


414414

Batalionų korpuso pionierių.Ryšiai:Punkte a paminėtos karo apygardos atsk. ryšių kuopą performuoti į ryšių

batalionų iš 3-jų kuopų, kurias, mobil. atsitikime, praplėsti į 2 ryšių batalionus mobil. 2 divizijom ir į 1-mą ryšių batalioną korpuso ešelone.

Kavalerija:Punkte a paminėtos karo apygardos sienos priedangos atsk. kaval. eskadro-

ną performuoti į kaval. divizijoną iš 2-jų eskartonų, kurie, mobilizaciją paskel-bus, taptų mobil. divizijų dviejų raitų žvalgų eskadronais.

Kalbamos karo apygardos mobil. planuose numatyti terit. kaval. divizijonų 2-jų išplėtimų į du kaval. pulkus, o terit. kaval. pulko štabą - į kaval. brigados štabą.

šarvuočiai:šarv. auto būrį performuoti į šarv. auto kuopą, o tankų kuopą į tankų batali-

oną. numatyti mobil. planuose pirmosios išvystymą į šarv. auto batalioną iš 2-jų kuopų ir antrojo - į tankų pulką iš 2-jų tankų batalionų.

Aviacija:Padaryti aviacijos pulke organizacinius pakeitimus šio pobudžio: suformuoti papildomai 1 bombon., 1 tolim. žvalg. Ir 1 artim. žvalg. es-

kadriles.

2-ras

Tikslas: - padidinti mobilizuotinią armijų iki 6 divizijų.Įsigyti ginklai:- pabuklai vienam lengv. artil. pulkui,- pabuklai dviem maž. artil. grupėm.

- Pabuklai vienai rait. Artil. Grupei,- Pabuklus 3 pėst. Ir I kaval. Pabuklui,- Priešt. Ir priešor. Kulkosv. Vienai divizijai,- suak. Ir lengv. Kulkasvaidžius vienai divizijai,- Lengv. tankų - 20 ir tankečiu - 40 - vienam batalijonui,- šarv. auto 12 - vienai kuopai,- 1 naikintuvų eskadrilę,- 1 artim. Žvalg. eskadrilę,- atatininkų pionierių ir ryšių turtą.


415

Pasigaminti:- šautuvus vienai divizijai- Karabinus vienam kaval. Pulkui ir artilerijai,- Atatininkų artil. Ir pėstin. municijos atsargų,- Atitinkamą dangos ir rangos kiekį,- Gurguolės vežimus, lauko virtuvės ir t.t.- sanitarijos ir veterinarijos turtą ir t.t.organizaciniai klausimai:Kai reikalingi ginklai bus įgyti, ar pagaminti, - padaryti sekančius organi-

zacinius papildymus:A/Pėstija: - analogija su 1 - ojo trimečio organ. Papildymais, tik kitoje, se-

kančioje iš eilės, karo apygardoje.B/Artilerija: - - teritor. artilerijos atžvilgiu - analogija su 1- mu trimečiu- vien, iš naujai įsigytų sunk. Artil. pabuklų grupių pavesti sunk. artil.

pabuklų grupių pavesti sunk. artil. atskirai grupei / armijos/, kurią atsitikus mo-bilizacijai išplėsti į sunk. artil. pulką, laikinai iš 2 - ųjų grupių,

- kitos suak. artil. grupės pabuklus pavesti artil. pulkui, tos karo apygar-dos, kuri stiprinama. Tuo tikslu taikos metu sudaryti tame pulke vien terit. sunk. artil. bateriją, kurią mobilizaciją paskelbus, išplėsti į sunk. artil. bateriją, kurią, mobilizaciją paskelbus, išplėsti į sunk. artil. grupę.

- Rait. Artil. grupės pabuklus padėti karo apygardos artil. pulko, prie ku-rie suformuoti vieną rait. artil. teritor. bateriją, kurią, paskelbus mobilizaciją, iš-plėsti I rait. artil. grupę.

c/ Prioritetai: - analogija su 1 - u trimečiu,D/ Ryšiai: - analogija su 1 - u trimečiu,e/ Kavalerija: - analogija su 1 - trimečiu,f/ šarvuočiai: numatyti šarvuočių mobil. Planuose išplėtimą:- tankų bataljono - 1 pulką jau nebe iš 2 - ųjų, bet iš 3 - ųjų bat.- šarv. auto kuopos - į bataljoną iš 3 - ųjų kuopų.G/ Avijacija:Papildomai formuoti 1 naikint. eskadrilę, 1 artim. žvalg. eskadrilę.3 - čias trimetis/1942, 1943 ir 1944 m./tikslas: - padidinti mobilizuotą armiją iki 8 divizijų. Minime ne 7 bet 8 divi-

zijas, nes įvykdžius visose trijose karo apygardose aukščiau nurodytus mobiliza-cinius padvigubinimus, gautume 6 divizijas, plius Kauno įtvirt. rajono diviziją,


416416

plius vieną diviziją, suvestą iš sienos pried. pėst. Pulkų ir artil. grupių, nes tos dalys nesimobilizuoja.

Įsigytini ginklai:- pabuklai vienam lengv. artil. pulkui, - pabuklai vienai sunk. artil. grupei,- pabuklai vienai priešor. Artil. grupei,- pabuklai vienai rait. artil grupei,- Pabuklai 3 pėst. pulkam ir 1 kaval. pulkui,- priešorl. Prieštank. Kulkosvydžiai vienai divizijai,- sunk ir lengv. kulkosvydžiai vienai divizijai,- 1 naikint. eskadrilė,- 1 bombardavimo eskadrilė, - 1 tolim. Žvalg. eskadrilė,- atatinkamą pionierių ir ryšių turtą,Pasigamintini:- šautuvai vienai divizijai,- karabinai vienam kaval. pulkui ir artilerijai,- atatinkama artil ir pėstin. municijos atsarga,- atatinkamas dangos ir rangos kiekis,- gurguolės vežimai, lauko virtuvės vienai divizijai,- atatinkamas sanitarijos ir veterinarijos turtas ir t.t. organizaciniai klausimai:A/ Pėstija: analogija su 1 - ju trimečiu.B/ artilerija:- lengv. artil. atveju - analogija su 1 - ju trimečiu,- sunk. artil. grupės atveju - “ “ “- rait. artil. grupės atveju - analogija su 2 - ju trimečiu,- priešorl.artilerija: taikos meto priesorl.artil.grupės mobilizacinį praplė-

timą numatyti į pulką vieton 2- jų iš 3 - jų grupių.c/ prioritetai: - analogija su 1 - ju trimečiu,D/ ryšiai: - analogija su 1 - ju trimečiu,e/ kavalerija: - analogija su 1 - ju trimečiu,G/ aviacija: papildomai formuojamos 1 naik. eskadrilė, l bombardavimo

eskadrilė ir 1 tolim. Žvalg. eskadrilė.\4 - as trimetistikslas - baigti padidinti mobilizuotiną armiją iki 9 divizijų ir įsigyti dar

likusį, neįsigytą, per pirmuosius tris trimečius, turtą.


417

Įsigytini ginklai:- pabuklai vienam lengv. pulkui,- pabuklai vienai sunk.artil grupei,- pabuklai vienai krantų artil. grupei,- lydin. Pabuklai 3 pėstin.pulkam,- prieštank. - priešorl.kulkosvydžiai vienai divizijai,- sunk.ir lengv.kulkosvydžiai vienai divizijai,- pontonai sunk.pontonų bataljonui,- atatinkamas pionierių ir ryšių turtas.Pasigamintini:- šautuvai vienai divizijai ir 3 dvirat. Bataljonam,- atatinkamas artil.ir pėstin.municijos atsarga,- atatinkamas dangos ir rangos kiekis,- gurguolės vežimai, lauko virtuvės ir t.t.,- sanitarijos ir veterinarijos turtas.organizacijos klausimai:A/ pėstininkija:formuojamos atsk.dviratininkų kuopos kiekvienoje karoapygardoje po vieną, kurios, mobil. paskelbus, paverčiamos dviratininkų

batalionais kavalerijos brigadų sustiprinimui. Kaipo, palyginant, gana pigios da-lys, dviratininkų kuopos galėtų būti ir anksčiau suformuotos.

Kaipo mobilizaciniai branduoliai 9-tai divizijai, imamos visos teritorialinių ir sienos priedangoas pulkų xxxxxx mokyklos, kurių iš viso taikos metu yra 9. Jos paskelbus mobilizaciją, paverčiamos batalionais, šie pastarieji suvedami į pulkus, o pulkai į devintą diviziją.

b/artilerija:Mobil. Branduoliu devinto artilerijos pulkui sudaro taikos meto artiler.

pusk-kų mokyklos, iš viso trys, keturios, mobilizaciją paskelbus, paverčiamas artilerijos grupėmis, šios gi - suvestos į vieną - sudaro 9 artil. Pulką.

c/Pionieriai:numatyti armijos pion. ponton. Bataliono mobil. Plenuose išskyrimą vieno

bataliono 9-tai divizijai.d/Ryšiai:Armijos ryšių bataliono mobil. Planuose numatyti išskyrimą vieno batalio-

no 9-divizijai.e/Kavalerija:Raitų žvalgų eskadronas dėl 9-tos divizijos imamas iš kurio nors kaval. pul-


418418

ką mobilizaciją paskelbus.f/Armijos pontonieriai:pion.-pont. Batalionas mobil. paskelbus paverčiamas pion.-pont. pulku.g/sunk. Artilerija: - sunk. artil. grupė pabūklai pavedama taikos meto sunk. artil. Grupei,

kuri, paskelbus mobilizaciją, praplečiama į 3-jų grupią sunk. ariler. pulką armi-jos vado dispozicijoje.

- formuojama viena taikos meto krantų apsaugos baterija, kuri mobil. paskelbus, pasidaro grupe. Tą bateriją būtų galima ir greičiau fortifikuoti, bet tada tektų duoti jai laikinai paprastas sunkios artil. Kanuoles, kurios yra pigesnės už krantų kanuoles. sumanymas įsygyti šias pastarasias pirm. sunkiosios lauko artilerijos pabūklų vargu ar būtų tikslus, nes krantų kanuolės yra labai sunkios, jų mūsų tiltai greičiausiai negalėtų pakelti ir tada mes jų niekur kitur negalėtume panaudoti, kaip tik krantų apsaugai, kas prie mūsų valstybės neturtingumo būtų tam tikras jau prdidelis malonumas.

Įvykdžius aukščiau atpasakotas ginklavimos ir organizacines programas, mes realizuotume tai, ką šioje studijoje pavadinome variantine organizacija. sie-kiant dar toliau, t.y. maximalio mūsų tautos militarinio pajėgumo, - tektų jau taikos meto kariuomenę padidinti, kaip mūsų iš pradžios buvo nurodyta, įvedant po tris teritorialius pulkus kiekvienoje karo apygardoje. Karo apygardų pionierių ir ryšių batalionai jau turėtų būti padidinti kiekvienas iki ė kuopų ir t.t.

419

PARTICULARITéS DE L’ART MILITAIRE BALTE à L’ÂGE DU FER

RéCENT (V-I S. AV. J.C.)Dr. Manvydas VITKŪNAS,

Université de Vilnius

L’Âge du fer était marqué par l’abondance de différents conflicts militaires. cela démontre les vestiges d’installations fortifiés. L’aménagement des châteaux assez forts, des sites dans les îles artificielles exigeaient de grands ressources du travail. cela démontre qu’il y avaient des dangers suffisamant sérieux – des sociétés pouvaient être attaquées par des autres sociétés de la même famille et même par des guerriers des ethnies étrangères.

à l’Âge du fer récent dans les territoires baltes on poursuivait des traditions de l’Âge du fer ancien. à côté des châteaux fortifiés par les barrages de bois et de la pierre il y avaient des sites mal fortifiées. cela déterminait la dimention du danger pour la société et le potentiel économique et défensif.

à l’Âge du fer récent les armes principales des guerriers de tribus étaient des lances terminées par un os ou une corne, des poignards, des arcs et des flèches, des haches et des manches de poignards. Les armes surtout rares et chères étaient des haches et des épées en bronze ou en fer. on utilisait peu d’armes en métal. Les armes en métal étaient les symboles particuliers des commandants.

à l’Âge du fer récent on exploitait des chevaux pour le chevauchement. Les tribus du nord à cette époque avaient déjà des chars mais leur exploitation dans les actions militaires est douteuse. Pour le transport par la voie d’eau on utilisait des embarcations. Les tributs du littoral, on espère, avaient des barques convena-bles pour la navigation du large de la mer.

à l’Âge du fer récent il y avait des troupes de guerriers de métier mais on ne les distingait pas. La défense était le soucis de toute la société.

Les conflits militaires avaient lieu entre les sociétés baltes ethniquement proches. Les tribus qui habitaient à l’extrémité confrontaient des guerriers des et-hnies étrangères. Les tribus baltes du sud subissaient des attaques des nomades.

420

LA GUERRE ET LA PAIX DANS LA PRINCIPAUTé DE BIRŽAI.

(FIN XVIe –MILIEU XVIIe SIèCLES)Dr. Deimantas KARVELIS,

Université pédagogique de Vilnius

Dans l’article on analyse les aspects différents de l’histoire militaire (fin du xVIe – milieu du xVIIe siècles) dans la propriété Biržai – Dubingiai de la filiation des grands seigneurs Radvila. on évite consciemment des répétiti-ons de l’historiographie pour présenter le nouveau matériel retrouvé dans les archives et le mettre en circulation scientifique. on utilise de nombreux sources primaires qui n’étaient jamais vues dans l’historiographie et qui n’étaient jamais publiées. elles sont conservées à Varsovie, à Petersboug, à Minsk. Dans ce texte la plus grande attention est destinée à un objet militaire le plus important qui existaient dans la principauté de Biržai – c’est la forteresse de Biržai. en se référant à la correspondance et les documents historiques abondants de l’époque on la caractérise comme nationale-stratégique, familiale-résidentielle, nationale-stratégique, locale-défensive et administrative. Dans l’historiographie militaire on analyse l’aspect rare de l’histoire antropologique – c’est la communauté de forteresse (l’équipe, le nombre et le personnel de service, leur structure et leurs fonctions dans la forteresse). on caractérise le groupe professionnel d’officiers, les particularités de leur statut social, des officiers étrangers (irlandais, anglais, écossais) et leur intégration dans la communauté locale (les relations avec le château, l’installation dans la principauté, l’obtention de la propriété terrienne).

on analyse la vie de la société locale après les actions militaires en Livonie et dans le territoire du grand-duché de Lituanie. on marque quelques périodes quand des actions militaires ont directement touché la vie de la communauté (les années 1600-1601, 1617-1618, 1621-1622, 1625-1627). Les nouveaux sources historiques représentent en détails la période suédoise au nord de la Lituanie: la formation de l’organisation de la défense en 1625, les circonstances de la perte du château, le comportement le l’armée suédoise avec le peuple locale, la ques-tion du destin des canons de l’arsenal, le quotidien de la garnison suédoise dans le château en 1626-1627 et les efforts de Kristupas II Radvila pour le reprendre.

421

Les annales empyriques dévoilent qu’au xVIIe siècle le château de Biržai était le centre militaire, la base militaire intermédiaire de logement pour des unités militaires, le lieu de recensement militaire et le camp de prisonniers de guerre, le stoc d’approvisionnement, le lieu de la protection de la société en cas d’alerte, une de plus grande base d’artillerie du grand-duché de Lituanie.

422

PERTES DE LA LITUANIE PENDANT LA GUERRE DE 1812

Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS, Académie militaire de la Lituanie, Institut d’histoire

Pendant la guerre de 1812 entre la Russie et la france, la Lituanie comme une alliée de la dernière dont les hommes politiques et la société aspiraient à la restauration de la puissance, était engagée dans la zone des actions militai-res. Donc, ses habitants ont subi toutes les dificultés de la guerre et des actions militaires. D’abord, dans le territoire de la Lituanie il n’y avait pas de fortes confrontations avec des adversaires, mais au début de la guerre la Lituanie a subi des grands dégâts à cause du comportement inadmissible de la Grande Armée, surtout à cause des maraudeurs dont la fureur a obtenu le caractère général. Le résultat de ces actions c’était la propriété de la population et les constructions publiques brulées et ravagées, les victimes civiles de violence devait atteindre jusqu’à 200 personnes. Deuxième facteur qui exigeait de grandes dépenses ma-térielles c’était la réquisition des provisions, du fourrage et du transport destinée à la grande armée retirée à la profondeur de Russie. à l’époque française la population lituanienne a effectué 4 grandes réquisitions et plusieurs du caractère différant. La plupart n’était pas complétement effectuée à cause de dépassement du potentiel économique du pays (la construction des équipements défensifs, la traction des bateaux dans la rivière la neris). Après un fort accroissement des dépenses militaires, la commission provisoire du pouvoir a élargi la base des im-pots, en introduisant de nouvelles taxes supplémentaires qui devaient être payés par toute la population sans aucune exeption quoique soit leur classe, réligion ou la nationalité. enfin, à la fin de la guerre le peuple du pays a subit des pertes énor-mes à cause des confrontations des unités militaires adversaires, des réquisitions forcées et du comportement inadmissible de deux armées.

17 000 hommes pouvaient faire le service militaire dans les régiments de cavalérie et d’infanterie des forces armées d’active et dans les autres unités dé-ployées dans le grand territoire. Les hommes mal armés et instruits participaient dans 4 batailles contre les russes et dans les coolisions au bord de Berezina. Le nombre de morts et blessés pouvait être entre 1000 et 2000 hommes, la même quantité était fait prisonniers et ceux qui ne voulaient pas combattre à l’extérieur

42�

se sont retirés avec des unités de la grande armée.Les conséquences de la guerre et des dégâts matériels, ont ralenti le dévélop-

pement de la Lituanie – l’agriculture, le stimulant essentiel du potentiel écono-mique du pays, a perdu environ 50% de capacité du potentiel économique et aussi a empiré la situation démographique.

424

LES LITUANIENS DANS LES UNITéS DE CHASSEURS LETTONS, DANS LES

FORCES ARMéES LETTONNES ET DANS LES UNITéS LETONNES AU SEIN DE L’ARMéE ALLEMANDE (1915-1945)

Dr. Eriks JEKABSONS, Université de la Lettonie

à la fin du 19e siècle et au début du 20e siècle dans le territoire actuel de la Lettonie le nombre de lituaniens a bien augmenté. D’abord, c’était dans les centres industriels de Riga et de Liepaja qui attiraient des ouvriers lituaniens de la province de Kaunas. Le nombre de lituaniens a augmenté aussi dans les campagnes, surtout à la frontière Kuršiai-Kaunas. selon le recencement de 1897 dans le territoire de la Lettonie habitaient 24 507 lituaniens, en 1913 seulement à Riga 34 982. Après la Première guerre mondiale, après la fondation des états indépendants baltes en 1925 il y avait 23 193, en 1930 – 25 885 et en 1935 – 22 843 lituaniens qui sont entrés harmonieusement dans toutes les domaines de la vie nationale et sociale en maintenant leur identité nationale et en composant la minorité suffisamment grande et loyale.

Les lituaniens participaient aussi dans les formations militaires. Pendant la Première guerre mondiale dans les unités lettones de chasseurs et dans les forces armées lettonnes en 1918-1940 un grand nombre de lituaniens faisait le service militaire, la plupart était des officiers. Pour le héroïsme dans les forces armées lettonnes en 1918-1920 huit lituaniens étaient décorés d’un ordre de la guerre Lašplesis. Plusieurs officiers d’origine lituanienne aux rangs des forces armées lettonnes avaient des fonctions et des grades supérieurs. cela démontre l’activité de la minorité lituanienne et dans cette domaine de la vie de l’état de Lettonnie. Pendant l’occupation allemande les lituaniens faisaient leur service et dans les unités de police, à partir de 1943 – dans la Légion lettonne et avaient subi une étape tragique dans l’histoire de la Lettonie.

425

LES OFFICIERS DES FORCES ARMéES LITUANIENNES ET LE MOUVEMENT

SCOUT EN 1918-1940Giedrius GLOBYS, Université de Šiauliai

en Grande Bretagne, en Pologne, en Russie, en Lettonie et en Lituanie le mouvement scout a été fondé par des officiers. en Lituanie le scoutisme était organisé par Petras Jurgėla, Vsevolodas šenbergas, aussi Izidorius Kraunaitis, Aloyzas Valušis, Antanas Mačiuika, Mikas Kukutis qui avaient commencé leurs activités scoutes en Russie, ensuite Mykolas Kalmantas, Juozas šarauskas etc. P.Jurgėla a fondé une base methodologique de mouvement scout en Lituanie mais il n’a pas participé en formant la structure de l’organisation.

Après le coup d’état de 1926 les forces armées et le pouvoir nationalis-te (tautininkai) faisaient tous leurs efforts pour rapprocher le peuple à l’armée. Dans ce but on a édité plusieurs acts juridiques mais la loi de mouvement scout était la plus importante. selon le président Antanas smetona, chef d’union scou-te, le but de ce mouvement était la formation d’un citoyen moral, loyal envers son pays et le gouvernement connaîssant son histoire et son passé.

Après le coup d’état sous la protection des nationalistes (tautininkai) l’image d’un officier – enseignant – chef était réalisé partiellement. Les officiers constituaient une petite partie parmi les dirigeants, mais ils étaient décorés plus souvent que les dirigeants civils.

Les officiers participant dans les organisations scoutes étaient divisé en 2 groupes: ceux qui étaient membres de l’organisation et exerçaient les fonctions et des autres qui participaient dans les activités scoutes de temps en temps. Les officiers supérieurs de la Lituanie étaient les plus actifs dans les actions scoutes. Dans la 4e décénie on accordait aux officiers le grade de scouts ou on les nommait chef d’unité de scouts.

Pendant la période de service militaire cpt. Petras Jurgėla était apprécié différamment. ses chefs concidéraient sceptiquement son activité scoute. Dans les dossiers de sevice des autres officiers, l’activité scoute est reflétée par des fragments. quoique la coopération des unités militaires et le mouvement scouts était soutenus par les réglements polytiques, sa réalisation appartenait souvent des personnes concrètes et de la situation.

426

PROVOCATIONS POLONAISES DANS LA ZONE NEUTRE EN 1921-1923

Dr. Vytautas LESČIUS

sous la pression de l’union nationale la responsabilité assumée par le pouvoir polonais n’a pas assuré le dévéloppement de bonnes relations interna-tionales. c’était l’avanture militaire de Žiligovski contre la Lituanie, le traité d’armistice à Kaunas le 29 novembre 1920 et l’établissement de la zone neutre entre les deux états. Les ambitions blessées concernant la défaite près de šir-vintos et Giedraičiai, la répugnance de reconnître les particularités nationales lituaniennes et le fonctionnement du pays indépendant, les privilèges de l’union nationale accordées à la Pologne, stimulaient les couches sociales, gouvernant d’alors, à renoncer aux buts agressifs contre la Lituanie.

La zone neutre établie par la commission de contrôle de l’union nationa-le est devenue prétexte pour renforcer l’influence polonaise en rassemblant des grandes unités militaires, en créant de différentes organisations militaires, c’est-à-dire, pour défendre la population locale contre les attaques, mais en réalité c’était pour provoquer des accrochages avec les forces mentionnées et anexer non seulement la zone neutre mais aussi de nouveaux territoires lituaniens. Dans ce but-là, tous les moyens de propagande étaient dirigés vers la Lituanie.

Les actions provocatrices contre les lituaniens dans la zone neutre se dérou-laient en trois directions essentielles – suvalkija du nord, la zone de chemin de fer Valkininkai-Rūdiškės et dans le territoire de širvintos-Giedraičiai. à l’aide des attaques souvent très cruelles et des pillages on faisait tout possible pour bri-ser la résistance de la population et annexer à la Pologne plusieurs territoires qui étaient prévus déjà jusqu’à la signature de l’Accord suvalkai.

L’attaque polonaise planifiée depuis longtemps dans la zone de chemin de fer Valkininkai-Rūdiškės était accélérée par quelques circonstances: a) l’envie d’avoir sous son pouvoir la zone mentionnée pour utiliser sans obstacles la li-gne Gardinas-Vilnius, b) la situation internationale défavorable pour la Lituanie depuis le début de 1923 après l’occupation de la région de Klaipėda par des insurgés et après la dispute du gouvernement avec les pays d’entente (d’abord la france) qui supportaient ouvertement la Pologne, c) on avait une information sûre que les forces armées à la frontière ne pouront pas longtemps résister à

427

l’action militaire polonaise bien préparée.Les plans révanchistes et les actions cruelles des autorités militaires polo-

nais d’alors, leurs organisations militaires et les partisans (en réalité – des bandes pilleuses) avaient une grande importance dans le point le plus chaud širvintos-Giedraičiai, parfois pénétrant dans les territoires lointains contrôlés par les forces armées lituaniennes.

à cause des circonstanes mentionnées la voix des autorités lituaniens dans l’union nationale n’était pas bien entendue mais ils faisaient tout leur possi-ble pour dévoiler au monde la politique hypocrite de la Pologne, des actions agressives contre l’état de Lituanie et ses efforts pour mettre en échec l’accord d’armistice du 29 décembre 1920. à son tour, à la frontière de la zone neutre les forces armées lituaniennes, pas nombreuses – les tireurs et les partisans, sous le soutien de la population locale, ont riposté avec dévouement et persévérance pour défendre l’indépendance territoriale du pays et la sécurité du peuple.

428

éTAT DE GUERRE EN qUESTION AU SEIMAS (PARLEMENT) (1919-1927)

Modestas KUODYS,Université Vytautas le Grand de Kaunas

Dans l’article on analyse les débats par suite de l’état de guerre au seimas lituanien en 1920-1927 entre les partis principaux de ce temps-là – le bloc de chrétiens-démocrates de Lituanie, union populaire des paysans et le parti so-ciaux-démocrates, leur position concernant ce problème, leur argumentation et la formation de l’opinion publique par l’intermédiaire de la presse.

L’état de guerre en Lituanie a duré presque 2 décennies entre les deux guer-res. cet aspect de la phase extraordinaire, destinée pour la préparation de l’état à la défense contre les menaces extérieures et les forces hostiles intérieures, exerçait une influence sur la vie de l’état. Dans le pays les droits et les libertés civiques étaient limités, la peine de mort était mise en vigueur, l’administration militaire et les tribunaux militaires étaient munis de larges pouvoirs. ces restrictions de la vie sociale existaient en Lituanie au début de la 3e décennie du xxe siècle sous la sanction du seimas élu démocratiquement et de la constitution démocratique de 1922. cette situation paradoxale était conditionnée par le danger extérieur et intérieur que la Lituanie a confronté depuis la déclaration de l’indépendance. Au début de la fondation de l’état, l’élite lituanien, représentant des partis différents, a solidairement déclaré l’aspiration au régime démocratique, mais, malgrès ça, il comprenait différemment le niveau de réalisation des libertés démocratiqu-es. surtout cela se révélait au parlement, en prenant des résolutions concernant l’état de guerre qui limitait l’expression de la société. Pendant les premières 5 années les chrétiens-démocrates dominaient en Lituanie et ils étaient pour l’état de guerre comme un moyen le plus éficace pour protéger le pays des forces des-tructives à l’intérieur et repousser les dangers de l’extérieur. Leurs opposants les partis gauches, d’abord, les sociaux-démocrates critiquaient une telle position et exigeaient catégoriquement des libertés démocratiques et de la justice sociale. Ils accusaient la majorité gouvernante de l’ampleur de la dictature, de l’utilisation des moyens de contrôle social particuliers à l’état de guerre. Au seimas les so-ciaux-démocrates profitaient de chaque occasion pour répandre le comportement inadmissible de l’administration militaire, ils proposaient des projets de démo-

429

cratisation. à son tour les partis de droite accusaient les sociaux-démocrates de la trahison des intérêts de l’état et de la défense de la force antinationale – des communistes (parfois sans raison). en 1926 après avoir fait une coalition avec les minorités nationales les partis de gauche ont remporté la victoire aux élections, ont commencé à réaliser la politique de démocratisation en supprimant l’état de guerre et des autres lois adoptés par les chrétiens-démocrates. L’affaiblissement remarquable du contrôle militaire-policier a soulevé les troubles du peuple, a stimulé le parti nationaliste (tautininkai) non parlementaire et les chrétiens-dé-mocrates. Ils ont profité de l’état de guerre, du soutien des militaires et du peuple appuyant des partis de droite et ont effectuer le coup d’état du 17 décembre en mettant en vigueur un régime autoritaire, soutenu par les forces armées. Les protestations du seimas contre l’interdiction des libertés démocratiques n’ont pas donné de résultats et dans quelques mois après le coup d’état en avril 1927 le président A.smetona a dissous l’institution de promulgation des lois. L’état de guerre en Lituanie était la forme la plus rigoureuse qui était utilisée pour la persé-cution des opposants est resté jusqu’à 1940 – la perte de l’indépendence.

4�0

LA 16e DIVISION LITUANIENNE DE CHASSEURS (ŠAULIAI) DE L’ARMéE

ROUGE: LA VOIE DE FORMATION JUSqU’à LA CATASTROPHE PRèS

D’ALEKSEJEVKA (FéVRIER-MARS 1941-1943)

Dr. Rimantas ZIZAS, Institut de l’histoire de Lituanie

à l’époque de la guerre Germano-soviétique (1941-1945) dans les buts po-litiques propagandistes et militaires, au sein de l’armée rouge on formait des unités soviétiques nationales. Les autorités lituaniens du pouvoir et du parti com-muniste, retirés à l’uRss à la fin de décembre 1941 dans la région de Gorki, fai-saient des efforts pour former un détachement militaire national – la 16e division lituanienne de chasseurs.

Au début les autorités lituaniens avaient des difficultés à convaincre staline et des autres fonctionnaires de l’uRss de la suffisance d’hommes pour la for-mation de la division lituanienne. ensuite, il y avait vraiment une insuffisance de lituaniens retirés en uRss (à peu près 20 milles personnes, la moitié parmi eux – les juifs) et la communauté lituanienne n’existait pas. Au début de la guerre on n’a pas parvenu à faire la mobilisation militaire et le 29e corps territorial de chasseurs a été réformé, les hommes repressés et dispersés.

La16e division était commencé à former des citoyens réfugiés en uRss (des lituaniens et des juifs) et de la population locale originaire de la Lituanie. Le noyau était constitué des membres du parti communiste, des autorités soviétiqu-es, n.k.v.d., des fonctionnaires de police, des militaires du 29e ex-corps territorial de chasseurs, les autres – des corps d’armée rouge et des citoyens soviétiques mobilisés en uRss. c’est pourquoi la structure nationale de la division était multiple. Les juifs faisaient 40% de militaires du rang. La 16e division était la plus «juive» des unités de l’armée rouge. La 16e division lituanienne définitive-ment a été formée au printemps 1942. à cause de l’insuffisance de l’instruction militaire, la division était en reserve ou déplacée d’un corps à l’autre. en février

431

1943 elle participait dans les batailles de la région oriol dans le cadre de 48ecorps de Briansk.

Les premières batailles offensives près d’Aleksejevka étaient catastrophiqu-es pour la 16e division. elle n’était pas capable d’enfoncer les positions défensi-ves allemandes, a subit des pertes énormes des hommes (5 mille), de l’armement et du matériel militaire. Les raisons étaient du caractère militaire et psycholo-gique: les attaques en hiver, un faible appui d’artillerie, la précipitation sans at-tendre une résistence persévérante des allemands etc.

Le facteur démoralisant la division et humiliant la dignité des combattants était la réaction des autorités du 48e corps et du front de Briansk à la perte près d’Aleksejevka. Le 23 février 1943 le conseil militaire a déclaré une inaptitude de la division aux batailles et a proclamé que la division avait déshonoré son nom dans le front de la Grande Guerre nationale etc.

Après la perte des milliers de combattants lituaniens et juifs près d’Aleksejevka, la division a perdu le sens national. ces évenements ont déter-miné l’insufisance des «cadres» d’après-guerre.

complétée par les militaires des autres nationalités, la 16e division des chas-seurs continuait son chemin dans les fronts Germano-soviétiques.

4�2

REFORMATION DES FORCES ARMéES LITUANIENNES AU CORPS MILITAIRE

TERRITORIAL DE L’ARMéE ROUGEA. ČEPENKO

en été 1940 la Lettonie également la Lituanie et l’estonie sont devenues membres de l’union soviétique en acquérant le statut des Républiques indépen-dantes de l’uRss. Après la réorganisation de toutes les structures de l’état, les forces armées de ces trois pays Baltes ont fait partie de l’armée rouge de l’uRss. Les forces armées lituaniennes ont été reformées au 29e corps militaire d’armée rouge. Durant une année ce corps territorial militaire provisoire devait être re-formé au corps militaire exterritorial de standard. D’après le planing sur la base du 29e corps militaire devait fonctionner deux divisions et des unités militaires où seulement les appelés de la Lituanie et les militaires de l’ex-forces armées lituaniennes devaient faire leur service. La tenue était gardée la même en ajoutant les insignes de l’armée rouge. L’armement et le matériel étaient aussi empruntés à l’ex-forces armées lituaniennes. Le 29e corps est resté sous la subordination des généraux et des officiers de l’ex-forces armées lituaniennes. La formation du corps mentionné a duré longtemps et elle n’était pas encore teminée en 1941, comme c’était prévu. Après la prestation de serment militaire à l’armée rouge le 23 février, les officiers et les soldats de ce corps étaient envoyés au camps d’été. Au début de juin 1941, avant les attaques allemandes contre l’uRss, presque tous les commandants des forces armées lituaniennes avaient subi des repres-sions. Le 14 juin 1941 plusieurs citoyens de la Lituanie étaient déportés. A la suite de ces événements la formation militaire était arrêtée, les militaires démo-ralisés. Pour cette raison le 29e corps territorial n’est pas devenu un vrai corps militaire. Au début de la Guerre mondiale en juin 1941 il a été réformé, les corps de l’armée rouge provisoirement dissous.

4��

„Karo archyvo“ XXII tomo straipsnius recenzavo

dr. romas Batūra,

dr. liudas glemža

dr. valdas rakutis

dr. pranas janauskas

dr. vytautas lesčius

dr. aleksandras luchtanas

dr. gintautas surgailis

dr. gintautas Zabiela