SPORTAS Nr8 (2015m)

3 p.

14 p.

18 p.

21 p.

ŽVILGSNIS

SPORTUOJAM

TALENTAS

SUKAKTYS

Legendinis dviratininkas Jonas Romanovas mano, kad istorinį medalį iškovojęs Ramūnas Navardauskas gali pasiekti dar daugiau.

Kultivuojant jėgos trikovę labai svarbu neskubėti – kūnas turi būti palaipsniui parengtas kovai su didžiuliais svoriais.

Europos jaunučių krepšinio vicečempionas Grantas Vasiliauskas nebijo jo laukiančio ilgo ir sunkaus kelio į didįjį krepšinį.

Sibiro tremties sunkumus atlaikiusį Gintautą Stasiulevičių rankinis buvo nuvedęs net į Everesto pašonėje esantį Nepalą.

SPORTO KARIAI

Lietuvos sportininkai keturis kartus kopė ant pasaulio kariškių žaidynių Pietų Korėjoje garbės pakylos. Nemažai garsių mūsų šalies atletų yra krašto apsaugos savanoriai. Jie dalyvauja ir karinio pasirengimo pratybose, todėl,

jei reikėtų, būtų pasirengę ginti šalį ir su ginklu rankose. 12 p.

2015 Nr. 8 (997)

REIKIA PERMAINŲ

Prisidėti prie šalies futbolo atgimimo pasiryžęs treneris Aurelijus Skarbalius mano, kad Lietuvos futbolui sunkiausia bus pakeisti savo įvaizdį. 4 p.

www.sportas.info

Gausus medalių derlius. 9 p.

2015 Nr. 8888888888 ((((((9999 7)

PEPrisidėti prie šalies futbolo atgimimo pasiryžęs tAurelijus Skarbalius mano, kad Lietuvos futbolubus pakeisti savo įvaizdį.

REIKIAERMAINŲ

A

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 8 (997)

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17, LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 655 59 270

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected] [email protected] Daugėlaitė[email protected]

REKLAMATel. 8 655 59 270Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 5214

Spausdino UAB „Lietuvos rytas“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

4 000

ATGARSIAI 30Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos aktyviausių gerbėjų bendruomenė „Pietų IV“ paminėjo savo gyvavimo trisdešimtmetį. „

Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas ARVYDAS SABONIS pakomentavo LKF Vykdomojo komiteto sprendimą įvertinti šalies rinktinių pasirodymą labai gerai.

Aušrinė Trebaitė įteikė sau puikią dovaną –

Šveicarijoje per savo 27-ąjį gimtadienį

daugiakovėje iškovojo Europos dviračių treko čempionato bronzos

medalį.

Donato Biliaus („Lietuvos rytas“) piešinys

bendru

„Ir moterų, ir jaunimo rinktinių rezultatai tikrai buvo geri. Moterys pateko tarp aštuonių stipriausių Europos rinktinių, vaikinai iškovojo Europos sidabrą ir bronzą, šešiolikmetės merginos laimėjo Europos B diviziono čempionatą. Aišku, uogelė ant torto buvo vyrų rinktinės kelialapis į olimpines žaidynes ir Europos čempionato sidabras.“

LIETUVOS KOVOTOJAI

PROFESIONALŲ KLUBAS

LIETUVOS ŠOKĖJAI

LAURYNAS GRIGELIS

EIMANTAS STANIONIS

Pasaulio pankrationo čempionate Antalijoje (Turkija) lietuviai iškovojo du medalius. Tomas Pakutinskas tapo svorio kategorijos per 100 kg čempionu, o Valdemaras Kulda svorio kategorijoje iki 84 kg užėmė trečiąją vietą.

Įkurta pirmoji šalyje profesionali dviračių sporto komanda „Staki-Baltik vairas“. Ji bus registruota Tarptautinės dviračių sporto sąjungos trečiajame divizione. Komandą sudarys aštuoni dviratininkai.

Tarptautinės sportinių šokių federacijos profesionalų lygos standartinių šokių grupės pasaulio čempionate Vokietijoje Donatas Vėželis ir Lina Chatkevičiūtė laimėjo sidabro medalius.

Lietuvos tenisininkas Laurynas Grigelis papildė titulų kolekciją. Kartu su egiptiečiu Mohamedu Safwatu lietuvis laimėjo ATP „Challenger Tour“ serijos „Marocco Tennis Tour“ turnyro Maroke dvejetų varžybas.

Pasaulio bokso čempionate Katare Eimantas Stanionis (svorio kategorija iki 69 kg) suklupo ketvirtfi nalyje. Evaldas Petrauskas (iki 64 kg) ir Mantas Valavičius (per 91 kg) pralaimėjo pirmas kovas.

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 8 (997)

ŽVILGSNISJONAS ROMANOVAS mano, kad RAMŪNAS NAVARDAUSKAS gali sublizgėti ir olimpinėse žaidynėse.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Klaipėdietis Jonas Romanovas dviračių sportui atidavė net 26 metus – sportuoti pradėjo būdamas 13-os, o savo karjerą baigė sulaukęs 39-erių. Jis yra 1992 m. pasaulio profesionalų dviračių treko grupinių lenktynių vicečempionas, 1993 m. bronzos medalio laimėtojas, septyniskart SSRS ir net 38 kartus Lietuvos čempionas, 1986 m. Taikos daugiadienių lenktynių ir 1996 m. Atlantos olimpinių žaidynių dalyvis.

J. Romanovas puikiai lenktyniavo plente ir treke, buvo ilgametis Lietuvos dviračių rinktinės kapitonas. „Mano neįgyvendinta svajonė liko „Tour de France“ daugiadienės dviračių lenktynės, apie šias aukštumas nuolat galvodavau. Jeigu būtų sugrąžinta jaunystė, šiose lenktynėse tikrai neblogai pasirodyčiau. 1992-aisiais man vis dėlto pavyko dalyvauti kitose prestižinėse lenktynėse „Giro d’Italia“. Tų lenktynių neužmiršiu visą gyvenimą. O sulaukęs 39-erių įgyvendinau vieną iš savo svajonių – dalyvavau Atlantos olimpinėse žaidynėse. Tai paskatinimas už metus, paskirtus didžiajam sportui, ir pasiektas pergales. Per savo sportinę karjerą numyniau apie 480 tūkst. kilometrų“, – pasakoja 58 metų J. Romanovas, bendrovėje „Alvaturas“ dirbantis vairuotoju.

Ilgai lauktas medalisJ. Romanovas dabar žavisi įspūdingu Ramūno Navardausko pasirodymu

šių metų pasaulio dviračių čempionato grupinėse lenktynėse. Bronzinį lietuvio fi nišą jis matė per televiziją Italijoje. „Šio medalio visi labai ilgai laukėme. Tai buvo įspūdingas Ramūno fi nišas. Mūsų dviratininkas labai teisingai įvertino didžiųjų komandų kovą ir į ją neįsivėlė. Puikiai matė, kas yra italų, belgų, prancūzų lyderiai, ir gerai paskirstė savo jėgas. Didelį postūmį Ramūnui davė ir aukšto lygio klubas „Cannondale-Garmin“, kuriam jis atstovauja“, – įsitikinęs J. Romanovas. Pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtoją vyras vadina jau subrendusiu plento meistru. Tai parodė ir sėkmingas R. Navardausko pasirodymas prestižinėse „Tour de France“ ir „Giro d’Italia“ daugiadienėse lenktynėse, kur jis yra tapęs etapų nugalėtoju. „Jeigu pasaulio čempionato grupinėse lenktynėse būtų dalyvavę daugiau Lietuvos dviratininkų, dar neaišku, kaip būtų pasibaigusios varžybos. Gal jas Ramūnas būtų ir laimėjęs. Tačiau ir šis laimėjimas įspūdingas, juo labiau kad R. Navardauskas nėra sprinteris. Kai jis stovėjo ant nugalėtojų pakylos, jaučiau ne baltą pavydą, o pasididžiavimą, kad pagaliau mūsų dviratininkas iškovojo tai, ko anksčiau niekam nepavykdavo padaryti. Nenustebčiau, jeigu jis taptų ir pasaulio čempionu. Per varžybas Ramūnas gerai įvertina kiekvieną situaciją, nepameta galvos, o tai grupinėse lenktynėse labai svarbu“, – sako J. Romanovas.

Žino lenktynių skonįKlaipėdietis gerai žino pasaulio čempionatų grupinių lenktynių skonį –

J. Romanovas dalyvavo 1993 ir 1995 m. planetos plento pirmenybėse, o 1996 m. varžėsi Atlantos olimpinėse žaidynėse. Ten grupinėse lenktynėse pirmą kartą profesionalai rungėsi kartu su mėgėjais. J. Romanovas įsitikinęs, kad mūsų šalies dviratininkų medalio vyrų lenktynėse per pasaulio čempionatus teko laukti per ilgai. Tokio rango varžybose apdovanojimą buvo pajėgus iškovoti ir Raimondas Rumšas, tačiau jam sutrukdė dopingo skandalas. „Paveikė kažkokios povandeninės srovės, Raimondas, matyt, kažkam neįtiko. Kita vertus, nebijau pasakyti: mūsų sporto funkcionieriai ne viską padarė, kad Raimondas išbristų iš tos nemalonios situacijos“, – mano J. Romanovas, neabejojantis, kad R. Rumšas nevartojo draudžiamų preparatų.

Trimis galvomis aukštesnis Žymusis dviratininkas jau anksčiau atkreipė dėmesį į R. Navardauską, kai šis buvo pakviestas treniruotis į Klaipėdą.„Ramūnas buvo vos ne trimis galvomis aukštesnis už savo bendraamžius. Jis nuolat tobulėjo, stabiliai rungtyniavo. Visiškai nenustebau, kad jis tapo profesionalu. „Cannondale-Garmin“ klubo vadovai ir komandos draugai juo pasitiki, plente lietuvis atlieka įvairų darbą. Kokią užduotį per lenktynes gauna, tokią paprastai gerai įvykdo“, – sako J. Romanovas.

Bus daug sunkiau nugalėti J. Romanovas įsitikinęs, kad R. Navardauskui dabar bus daug

sunkiau laimėti varžybas, nes jis – pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtojas. „Jeigu per kitas lenktynes bandys pabėgti nuo grupės, varžovai taip lengvai nepaleis. Manau, kad Ramūnas nesusirgs žvaigždžių liga ir toliau su dideliu užsidegimu treniruosis. Labai svarbu, kad, jam sugrįžus į namus, psichologiškai padeda treneris Kęstutis Česaitis. Jis sugeba atpalaiduoti Ramūną po labai sunkaus darbo profesionalų klube. Namie treneris auklėtinį prižiūri kaip savo sūnų. Kitaip ir negali būti, tai – trenerio kūrinys“, – tvirtina J. Romanovas. Kaip baigtųsi grupinės lenktynės, jeigu ankstesnis J. Romanovas susitiktų su R. Navardausku? Žymusis dviratininkas tik nusišypso: „Sunku pasakyti. Jeigu atvažiuotume į finišą kartu, manau, kad aš nugalėčiau. Bet tai priklauso nuo to, kokiomis sąlygomis atvažiuotume. Anksčiau su manimi daug kas nesiverždavo į finišą, nes žinodavo, kad manęs neaplenks. O gal Ramūnas nuo manęs imtų ir pabėgtų. Nėra daug sprinterių, kurie ir dirbtų dėl kitų, ir gerai finišuotų. Aš tuo išsiskyriau.“J. Romanovas pripažįsta, kad per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes įsižiebė viltis, kad jose gali gerai pasirodyti mūsų rinktinės lyderis R. Navardauskas. „Taip, gali, bet dar kartą pakartosiu: į Ramūną varžovai žiūrės kaip į dviratininką, galintį užlipti ant pjedestalo“, – teigia J. Romanovas. Jis linki R. Navardauskui saugoti sveikatą, nes kiekviena trauma atima daug laiko ir jėgų.

JpvTpJm3939

Būdamas 39 metų

Jonas Romanovas įgyvendino svajonę – startavo Atlantos

olimpinėse žaidynėse.

Legendinį Lietuvos dviratininką J. Romanovą (nuotr. kairėje) nudžiugino R. Navardausko

sėkmė pasaulio čempionate.Evaldo Šemioto nuotr.

MEDALININKAS – TAIKINYS VARŽOVAMSLegendinis dviratininkas Jonas Romanovas mano, kad Ramūnas Navardauskas gali pasiekti dar daugiau


POKALBIS Iškart po Europos čempionato atrankos turnyro atsistatydino Lietuvos rinktinės treneris IGORIS PANKRATJEVAS.

Ingvaras [email protected]

Lietuvos futbolo rinktinė baigė 2016 m. Europos pirmenybių atrankos ciklą. Per 10 rungtynių komanda surinko 10 taškų, užėmė penktąją vietą grupėje ir turnyro lentelėje aplenkė vienintelį varžovą – San Mariną.

Po paskutinių rungtynių, kurias lietuviai Vilniuje 0:3 pralaimėjo Anglijos rinktinei, treneris Igoris Pankratjevas paskelbė, kad atsistatydina. Daugiau apie save, o ne apie žaidimą galvoję futbolininkai po mačo su anglais net paskelbė boikotą šalies žiniasklaidai.Visa tai Lietuvos komandai populiarumo toli gražu nepridėjo. Kaip ir visam Lietuvos futbolui. Visos kritikos strėlės, anksčiau atitekdavusios Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovybei, dabar skrieja ir į pačią rinktinę.Apie tai, ką, pažvelgus į Lietuvos futbolą, reikėtų keisti, kad rinktinės rezultatai būtų geresni, ir kitomis aktualiomis temomis kalbėjomės su buvusiu geriausiu šalies futbolininku Aurelijumi

Skarbaliumi. Jis jau daug metų dirba Danijoje. Pastaruoju metu – Kopenhagos „Brondby“ klubo devyniolikmečių treneriu.Dar vienas A. Skarbaliaus užsiėmimas – darbas su Lietuvos treneriais. Nelaukdamas, kol kas nors savaime pasikeis Lietuvos futbolo srityje, jis pats ėmėsi jį po truputį keisti. A. Skarbalius tėvynėje rengia trenerių seminarus, dalijasi patirtimi, įgyta Danijoje, supažindina su naujausiomis tos šalies futbolo metodologijomis, ypač ugdant jaunuosius žaidėjus.

Aurelijau, kaip įvertintumėte Lietuvos futbolo rinktinės pasirodymą Europos čempionato atrankoje?Manau, kad objektyviausia vertinti pasižiūrėjus į skaičius. Kokie pagrindiniai Lietuvos rinktinės skaičiai? Surinkta 10 taškų ir užimta penktoji vieta. Tai lyg ir atrodo visai padoriai. Bet yra kitų skaičių: kiek mes įmušėme ir kiek praleidome, kiek kartų mušėme į vartus mes, o kiek varžovai, kiek sukūrėme progų įmušti įvartį, kiek jų turėjo varžovai, kiek Lietuvos rinktinės žaidėjų žaidžia rimtuose klubuose. Šie skaičiai nėra geri.

„„Visada pabrėždavau: rinktinėje turi žaisti tuo metu stipriausiai pasirengę žaidėjai. Kad ir kokios būtų kartų kaitos, komandai visada reikia patyrusių futbolininkų. Tik jie gali išlaikyti reikalingą atmosferą ir lemiamais momentais pasukti rungtynių eigą gerąja kryptimi.“

stiliumi žaisime visose amžiaus kategorijose – nuo penkiolikmečių iki nacionalinės rinktinės. Todėl manau, kad problema yra vaikų ir jaunimo rengimo virtuvėje. Štai ir atėjome nuo atrankos ciklo iki vaikų futbolo...Treneriai treniruoja vaikus taip, kaip jiems išeina. Tai yra normalu, visame pasaulyje taip daroma. Bet, kitaip nei Lietuvoje, daugelyje labiau išsivysčiusių Europos šalių yra gana daug klubų, turinčių visą savo piramidę. Jų treneriai diegia akademijose savo suvokimą ir kultūrą – tiesiog savo strategiją.Bet tokiu atveju mes teoriškai turime geresnių galimybių. Ne klubų akademijų, o nacionalinę akademiją, vaikus ruošiančią ne kuriam nors klubui, o nacionalinei rinktinei.Kyla klausimas – kodėl turint tokias sąlygas situacija prasta? Pirmiausia į akademiją pakliuvę paaugliai yra silpnai paruošti. Mūsų vaikų treneriai neturi modernios metodikos arba nenori jos priimti. O man atrodo, kad ir tai, ir tai. Nenori dirbti su jaunimu taip, kaip turėtų, kad išugdytų tokių atletų, kurie sugebėtų greitai mąstyti,

Alfredo Pliadžio nuotr.FUTBOLO TRENERIS AURELIJUS SKARBALIUS

SUNKIAUSIA BUS PAKEISTI ĮVAIZDĮDar tuos skaičius derėtų palyginti su ankstesnių metų Lietuvos rinktinės skaičiais. Kai rinktinėje žaidžiau aš, mes būdavome treti ar ketvirti. Jei nusileisdavome į penktą vietą, laikydavome, kad tai yra labai blogai. Vadinasi, bėgant laikui mūsų pajėgumas krinta.

Niekam tikusi žaidėjų karta?Negalima sakyti, kad mūsų žaidėjai nežaidžia Lietuvos lygiu. Bet tarptautinėje arenoje mes nesugebame sužibėti. Užsienyje futbolininkai žaidžia tokiuose klubuose, kurie nėra tokie stiprūs, kaip tie, kuriuose rungtyniauja varžovų rinktinių žaidėjai. Mūsų žaidėjai nesugeba pasiekti tokių aukštumų. Kitas dalykas – kiek turime žaidėjų, galinčių apsivesti tiesioginį priešininką ir įmušti įvartį? Žaidžiant futbolą tai labai svarbu. Tokių neturime daug. Taip, yra keli jauni, kurie pamažu kyla. Duok Dieve, kad jie tik žaistų ir augtų, nes galbūt ateityje dėl to bus geriau. Bet panašu, kad mūsų išugdyti žaidėjai nekuria. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į žaidimo stilių, kiek turime žaidimo sistemų, ar esame nusprendę, kaip turime žaisti, kokiu vienodu

A. Skarbalius į Lietuvą atvežė vaikų treniravimo programą.Vytauto Gimžausko nuotr.


Svarbiausi net 38 Europos šalis apkeliavusios Judėjimo savaitės tikslai – žmonių aktyvumas ir sveikatingumas. 6p.p.

priimti geriausius sprendimus ir greitai valdyti kamuolį. Ugdymas užima daug laiko.

Sakėte, kad anksčiau rinktinė žaidė geriau, vadinasi, tada vaikų treneriai taikydavo tas moderniąsias ugdymo metodikas. Ar tiesiog tie treneriai būdavo profesionalesni?Iš dalies taip. Be to, tada būdavo taikoma tam tikra sistema, padedanti rengti žaidėjus pirmajai „Žalgirio“ komandai. Po to įvyko pokyčių. Dabar visi futbolininkai pyksta dėl krepšinio, bet galėjo paimti iš jo pavyzdį. Krepšinis, kitaip nei futbolas, sugebėjo išlaikyti aukštą lygį ir sukauptas žinias. Krepšinio srityje didesnė konkurencija tarp trenerių, didesni atlyginimai, geresni žaidėjai. Ir taip įsukamas ratas. Mūsų futbolas taip pat buvo gana aukšto lygio. Aišku, ne pasaulinio, negalėjo laimėjimais varžytis su krepšiniu, bet tikrai aukšto. Tačiau viršuje buvusios galvos nesukūrė strategijos, sistemos, kuri verstų futbolininkus ir trenerius tobulėti. Tai yra didžiausia bėda. Ta stagnacija tęsiasi iki šiol. Matome, kad pasaulis futbolo srityje žengia ne vieną ir ne du žingsnius į priekį, o mes ne tik stovime vietoje, bet gal net einame atgal.Dėl trenerių metodinių žinių stygiaus ir vaikų pasirengimo akademijai lygio ir pasiekiame tik tokį rezultatą, kokį turime.

Ką reikėtų daryti – nurašyti rinktinę, pamiršti ją keleriems metams ir pagal naujas metodologijas auginti naują kartą?Rinktinės nereikia nurašyti. Ji vis tiek yra svarbiausia Lietuvos komanda. Ir jos rezultatai labai svarbūs. Bet kad jie pasikeistų iš esmės, nėra kito kelio, kaip ugdyti naujus futbolininkus nuo mažiausio. Svarbiausia – tinkamai su jais dirbti. Ką reiškia „tinkamai“? Pažiūrėkime, kaip daroma labiau išsivysčiusio futbolo pasaulyje, ir pamatysime. Aišku, atsižvelgę ir į savo sąlygas, nepamiršdami mūsų klimato įtakos, žmonių mentaliteto. Bet mums reikia šviežio kraujo iš išorės. Reikia jo ir federacijoje, ir tarp vaikų trenerių. Reikia, kad dirbtų geriausi specialistai, o Lietuvoje, panašu, dirba parankiausi federacijai. Kai žmonės žino, jog, kad ir kas atsitiktų, jie vis tiek čia dirbs, jie neskatinami dirbti kokybiškai, tobulėti – sustoja. Kito kelio nėra – reikia rasti metodikas, kurios mums būtų tinkamos. Tai reikia nuspręsti tiek federacijoje, tiek tam skirtuose seminaruose. Ir, išsirinkus metodiką, pagal ją kryptingai dirbti. Ir vaikai, ir, svarbiausia, treneriai tobulės ir nestovės vienoje vietoje. O kol vaikai užaugs, tikrai išlįs kokių nors perliukų, tinkamų žaisti rinktinėje. Nes dabar LFF pasistengė įkurti bazių jiems ugdyti, o ir akademija turėjo pasimokyti iš savo

darbo rezultatų. Labiau kelia nerimą futbolo mokyklos, pavaldžios savivaldybėms. Iš jų nereikalaujama, kad išugdytų gerų futbolininkų, norima, kad komandos laimėtų čia ir dabar. Manyčiau, kad futbolo mokyklas turėtų turėti klubai. Matau, kad judama šia linkme.

Vis dėlto tai, ką jūs sakote, yra tolima ateitis. Ką dabar reikėtų daryti su rinktine?Pirmiausia turėtume išsiaiškinti, ko siekiame. Pasirinkti stilių, strategiją ir pradėti tai vykdyti. Bet žaidžiant aukščiausio lygio sportą visada turėtų būti keliami tikslai, atsižvelgus į kitų grupės komandų lygius. Nes nelogiški, pernelyg ambicingi tikslai taip pat nieko gero neduos. Antra, reikėtų išsiaiškinti, ko norime iš rinktinės ir ar dar turime ambicijų žaisti fi naliniame etape. Jei tokių ambicijų nėra, tai ir žaiskime savo malonumui. Viskas priklauso nuo federacijos vertybių. Jai reikėtų tai nuspręsti.

Šiemet, pakeitus Europos pirmenybių sistemą ir padidinus fi nalinio etapo dalyvių skaičių, į jas pateko nemažai komandų, kurių anksčiau labai stipriomis nelaikėme. Ryškiausia tokių – Albanijos rinktinė. Kuo ji tapo stipresnė?Balkanų regiono šalys visada turėjo stiprių asmenybių, galinčių nuspręsti visą rungtynių baigtį, apsivesti kelis varžovus, įmušti įvartį, jei tą dieną sekasi žaisti. Visas tokių komandų žaidimas – apsiginti, o priekyje tikėtis, kad tokie žaidėjai sublizgės. Ir kiekvienos tų šalių rinktinė vis iššauna. Kita vertus, kai tiems žaidėjams nesiseka, jos gali žaisti visiškai blogai. Kaip šiame atrankos etape darė Serbijos rinktinė. Tokios komandos nėra stabilios. Albanams tiesiog pasisekė visą etapą sužaisti stabiliai. Taip pat po skandalo Serbijoje jiems buvo įskaityti trys taškai. Manau, kad tokia yra jų sėkmės paslaptis.Anksčiau buvome Baltijos šalių lyderiai, turėjome didžiausias futbolo tradicijas, jo kultūrą ir, jei nelaimėdavome prieš kaimynus, tai būdavo laikoma labai blogu rezultatu. Dabar visos trys Baltijos šalys vienodos. Nes buvusi autsaiderė Estija tobulėjo, o mes ne. Su Estijos futbolu dirbo užsieniečiai.

Mes taip pat turėjome du užsienio trenerius: portugalą Jose Couceiro ir vengrą Csabą Laszlo.Bet užsieniečiai netreniravo mūsų jaunimo, vaikų, kaip buvo Estijoje. Be to, J. Couceiro buvo puikiausias treneris, kuriam treniruojant rezultatai buvo geri. Galima sakyti, tuo metu ir žaidėjai buvo aukštesnio lygio, bet iki J. Couceiro ir jam išėjus joks treneris tokių rezultatų su tais pačiais žaidėjais nepasiekė.

Po pastarojo rinktinės mačo atsistatydinęs Igoris Pankratjevas nekvietė į rinktinę garsiausių Lietuvos futbolininkų: Deivido Šembero,

Mariaus Stankevičiaus, kitų komandos senbuvių. Ar jie būtų padėję pasiekti geresnių rezultatų?Čia tokio tipo klausimas kaip „kas būtų, jei būtų...“ Visada pabrėždavau: rinktinėje turi žaisti tuo metu stipriausiai pasirengę žaidėjai. Kad ir kokios būtų kartų kaitos, komandai visada reikia patyrusių futbolininkų. Tik jie gali išlaikyti reikalingą atmosferą ir lemiamais momentais pasukti rungtynių eigą gerąja kryptimi. Aišku, kai geriausi žaidėjai tampa supuvusiais obuoliais, tik griaunančiais komandos atmosferą, juos reikia šalinti, nes tuomet supus visas obuolių krepšys. Bet tie, kurie nori komandai gero, padeda per treniruotes, yra svarbūs. Aišku, jei Igoris pats taip pasirinko, tai yra jo sprendimas. Bet aš galvoju ir apie tai, kad gal mes daug ko apie rinktinę nežinome. Lietuvos futbolas turi problemų dėl komunikacijos. Ką dabar pasakys žmonės iš federacijos, visi sakys, kad jie meluoja. Nors iš tiesų federacija yra padariusi ir daug gerų darbų. Tas pats ir dėl rinktinės trenerio.

Ar palaikyti komunikaciją padeda mūsų rinktinės žaidėjų išsišokimai prieš aistruolius, atsisakymas bendrauti su žurnalistais? Štai vartininkas Giedrius Arlauskis rėžė, kad žurnalistas, nežaidęs futbolo, kritikuoti negali.Pirmiausia profesionalus futbolininkas turėtų suprasti, kad mes ir žiniasklaida yra dvi bendradarbiaujančios šalys. Taip, mes turime skirtingų tikslų. Mums, futbolininkams, svarbiausia laimėti. Žiniasklaidai – mūsų žaidimą nušviesti, kad tai sužinotų kuo daugiau žmonių. Ir nebūtinai tik gerus dalykus.Kalbant apie kritiką, yra daug pavyzdžių, kai futbolo nežaidę žmonės puikiai išanalizuoja žaidimą, ir yra gerų futbolininkų, visiškai nemokančių analizuoti. Manau, kad futbolo profesionalai su žiniasklaida turėtų bendrauti taip, kad ji tikėtų tuo, ką mes sakome, ir perduotų mūsų mintis į viešumą. Jeigu elgsimės taip, kaip elgėsi rinktinė, Lietuvos futbolo įvaizdis ir bus toks, koks yra dabar.

Ar pastarasis Lietuvos rinktinės etapas buvo blogiausias per 25 nepriklausomybės metus?Neramina, kad mes vis mažiau sukuriame. Bet pasižiūrėjus į surinktą taškų skaičių reikia konstatuoti, kad tai tikrai nėra pats blogiausias etapas. Tačiau jis pateikiamas kaip itin blogas. Nes viso Lietuvos futbolo įvaizdis labai blogas. Todėl verslininkai, įtakingi žmonės nenori prie jo kišti nagų, kol įvaizdis nepasikeis. Mano nuomone, sunkiausia Lietuvos futbolui bus pakeisti įvaizdį. Dabar visi mano, kad federacija nieko gero nedaro, futbolininkai arogantiški. Įvaizdį reikės susigrąžinti. Ir šiuo atžvilgiu Lietuvos futbolo laukia vienas juodžiausių (o gal net juodžiausias) periodų.

LIETUVIAI LIKO PENKTILILietuvos rinktinės rezultatai 2016 m. Europos čempionato atrankos turnyreSan Marinas–Lietuva 0:2 (įvarčiai: Deivydas Matulevičius ir Arvydas Novikovas)Lietuva–Estija 1:0 (Saulius Mikoliūnas)Lietuva–Slovėnija 0:2Šveicarija–Lietuva 4:0Anglija–Lietuva 4:0Lietuva–Šveicarija 1:2 (Fiodoras Černychas)Estija–Lietuva 1:0Lietuva–San Marinas 2:1 (F. Černychas ir Lukas Spalvis)Slovėnija–Lietuva 1:1 (A. Novikovas)Lietuva–Anglija 0:3.E grupės turnyro lentelė (vieta, komanda, rungtynės, pergalės, lygiosios, pralaimėjimai, įvarčiai, taškai)1. Anglija 10 10 0 0 31:3 302. Šveicarija 10 7 0 3 24:8 213. Slovėnija 10 5 1 4 18:11 164. Estija 10 3 1 6 4:9 105. Lietuva 10 3 1 6 7:18 106. San Marinas 10 0 1 9 1:36 1

ŽVILGSNIS ATGALŽŽVLietuvos rezultatai Europos ir pasaulio pirmenybių atrankos turnyruose1994 m. pasaulio čempionato (PČ) atranka. Treneris – Algimantas Liubinskas. Vieta grupėje – penktoji (7 taškai, 12 rungtynių).Pastaba. Už pergalę dar buvo priskaičiuojami du taškai.1996 m. Europos čempionato (EČ) atranka. Treneris – Benjaminas Zelkevičius. Vieta grupėje – trečioji (16 taškų, 10 rungtynių).1998 m. PČ atranka. Treneris – Benjaminas Zelkevičius. Vieta grupėje – trečioji (17 taškų, 10 rungtynių).2000 m. EČ atranka. Treneriai: Kęstutis Latoža, Robertas Tautkus. Vieta grupėje – penktoji (11 taškų, 10 rungtynių).2002 m. PČ atranka. Treneriai: Stasys Stankus, Julius Kvedaras, Benjaminas Zelkevičius. Vieta grupėje – penktoji (2 taškai, 8 rungtynės).2004 m. EČ atranka. Treneriai: Benjaminas Zelkevičius, Algimantas Liubinskas. Vieta grupėje – ketvirtoji (10 taškų, 8 rungtynės).2006 m. PČ atranka. Treneris – Algimantas Liubinskas. Vieta grupėje – penktoji (10 taškų, 10 rungtynių).2008 m. EČ atranka. Treneris – Algimantas Liubinskas. Vieta grupėje – penktoji (16 taškų, 12 rungtynių).2010 m. PČ atranka. Treneris – Jose Couceiro. Vieta grupėje – ketvirtoji (12 taškų, 10 rungtynių).2012 m. EČ atranka. Treneris – Raimondas Žutautas. Vieta grupėje – ketvirtoji (5 taškai, 8 rungtynės).2014 m. PČ atranka. Treneriai: Csaba Laszlo, Igoris Pankratjevas. Vieta grupėje – ketvirtoji (11 taškų, 10 rungtynių).2016 m. EČ atranka. Treneris – Igoris Pankratjevas. Vieta grupėje – penktoji (10 taškų, 10 rungtynių).

Lietuvos rinktinė atrankos varžybas baigė pralaimėjimu anglams.Aurimo Darvido nuotr.


RENGINYS Judėjimo savaitės metu Europoje suorganizuota apie 7 tūkst. renginių, sportavo 1 mln. 640 tūkst. žmonių.


Tradicinė ketvirtoji tarptautinė Judėjimo savaitė (angl. Move week) Lietuvoje sulaukė didelio atgarsio.

Pagrindinis šios šventės organizatorius mūsų šalyje – Kaimo sporto ir kultūros asociacija „Nemunas“, Judėjimo savaitės renginius organizavusi kartu su Tarptautine sporto ir kultūros asociacija (ISCA). „Tai europinio masto renginys, suvienijęs neprofesionalaus sporto žmones. Pagrindinis jo tikslas – aktyvus dalyvavimas ir sveikatingumas, įtraukiant kuo daugiau žmonių. Mes, nemuniečiai, stengėmės, kad Judėjimo savaitės renginiuose dalyvautų kuo daugiau kaime gyvenančių žmonių. Malonu, kad prie šio renginio prisidėjo ir miestiečiai, aukštosios mokyklos. Iš jų išsiskyrė Lietuvos sporto universitetas ir Klaipėdos universitetas. Judėjimo savaitės renginiai išjudino kaimo profesines, žemės ūkio, vidurines mokyklas, gimnazijas, progimnazijos, vaikų darželius ir lopšelius, kaimo bendruomenes“, – sako „Nemuno“ valdybos pirmininkas Kęstutis Levickis.

Ar kitos Europos šalys Judėjimo savaitės renginiuose buvo aktyvios, kaip ir Lietuvoje? – paklausėme K. Levickio.Aktyviai dalyvavo 38 šalys. Suorganizuota apie 7 tūkst. renginių, sportavo 1 mln. 640 tūkst. įvairaus amžiaus žmonių.Beje, Europos Komisija beveik tuo pat metu – rugsėjo mėnesį – organizavo dar du aktyvaus judėjimo renginius: „#BeActive“, už kurį Lietuvoje buvo atsakinga organizacija „Sportas visiems“, ir Olimpinę savaitę, kurią globojo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Olimpinė akademija.

Koks buvo nemuniečių aktyvumas?Didelis. Judėjimo savaitę organizavo ne sporto centrai, o mūsų „Nemuno“ draugijos sporto organizatoriai. Kėdainiuose puikiai šventę surengė rajono švietimo skyriaus metodininkė Aušra Nesterovienė, subūrusi 18 organizacijų. Joje judėjo, krutėjo daugiau kaip 3 tūkst. dalyvių. Aktyvūs buvo ir Ukmergės, Zarasų, Alytaus rajono sveiko gyvenimo būdo propaguotojai. Iš mokyklų norėtųsi paminėti Alytaus „Šaltinių“ pagrindinę mokyklą, Ukmergės technologijų ir verslo mokyklą, Lietuvos sporto universitetą, Klaipėdos universitetą, Lietuvos

sporto universiteto Kėdainių „Aušros“ progimnaziją, kurioje sustiprinta sportinė veikla, o iš kaimo bendruomenių – Šilalės r. Pajūrio kaimo bendruomenę, Mažeikių r. Ukrinų, Rokiškio r. Kavoliškio bendruomenes. Rokiškyje Judėjimo savaitę šauniai organizavo kaimiškosios seniūnijos seniūnė Dalia Janulienė.Sklandžiai organizuoti varžybas padėjo apie 200 savanorių, jų, tikimės, neprarasime ir ateityje. Už puikų darbą jie apdovanoti specialiai renginiui pagamintais sportiniais marškinėliais, apyrankėmis, kita atributika, kurią, kaip ir dalyviams, skyrė Žemės ūkio ministerija. Ypač nenorėjome nuskriausti mažiausiųjų – darželinukų, kurių ne vienas dalyvavo savo pirmajame sportiniame renginyje. Kai kurios mokyklos įsteigė prizų, „Nemunas“ kai kurioms organizacijoms įteikė nedideles taures, atminimo medalius. Pagrindinis akcentas – lapkričio 27 d. Vilniuje, LŽŪM aktų salėje, įvyksianti konferencija. Joje apibendrinsime Judėjimo savaitę, pagerbsime renginio organizatorius, įteiksime apdovanojimus geriausiai kaimo sporto organizacijai, sporto klubui, kaimo bendruomenei, mokyklai.

Kas šiame renginyje nuvylė?Sunku pasakyti. Manau, kad šiek tiek skausmingas buvo kai kurių rėmėjų praradimas. Šiemet mums nepadėjo „Coca-Cola“. Tačiau džiaugiamės, kad iš ISCA gavome tiek pat – 7 tūkst. eurų, o atributiką padėjo įsigyti Žemės ūkio ministerija. Teko spręsti logistikos klausimus, nes prieš savaitę po visus kaimiškuosius rajonus teko išvežioti dovanas. Šiemet atributiką gaminome jau galvodami į priekį, neberašėme metų, nes projektas dar tęsis penkerius metus. Judėjimo savaitė – puikus renginys. Lieka tik pasidžiaugti, kad ISCA mus įtraukė į jo verpetą.

Kur pačiam teko pabuvoti? Kokiais įspūdžiais galėtumėte pasidalyti? Važinėjau keturias dienas ir daug ką mačiau. Apsilankiau Kauno vaikų darželyje „Šarkelė“, įteikiau padėkas auklėtojoms, Kėdainiuose, Tauragės profesinio rengimo centro Pajūrio skyriuje, Rietavo „Gajos“ sporto klube, Telšių r. Ryškėnuose ir Debeikiuose, Kelmės stalo teniso klube „Topsas“, Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centro Šeduvos technologijų ir verslo mokymo skyriuje, Rokiškyje, Zarasuose. Buvo smagu matyti vaikų aktyvumą, įdomu, ar jie į renginį

LIETUVĄ IŠJUDINO JUDĖJIMO SAVAITĖ

Svarbiausi net 38 Europos šalis apkeliavusio renginio tikslai – žmonių aktyvumas ir sveikatingumas „

„Sklandžiai organizuoti varžybas padėjo apie 200 savanorių, jų, tikimės, neprarasime ir ateityje. Už puikų darbą jie apdovanoti specialiai renginiui pagamintais sportiniais marškinėliais, apyrankėmis, kita atributika, kurią, kaip ir dalyviams, skyrė Žemės ūkio ministerija.“

7LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 8 (997)NrNr. . 8 8 (9(99797))77))

Lengvaatletis MINDAUGAS BILIUS ne tik pats skina pergales, bet ir padeda kitiems siekti aukštumų. 9p.p.

ateina savo noru, ar prievarta. Kartu norėjau pasižvalgyti po kaimiškąją sporto bazę, kaip sutvarkytos renginių vietos. Likau patenkintas. Didelį įspūdį padarė Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos sporto bazė – tokią Lietuvoje ne bet kas turi. Labai gražiai sutvarkytos vaikų darželių teritorijos. Niekur nemačiau apleistos sporto bazės. Per visą Judėjimo savaitę džiugino puikus oras. Visų dalyvavusiųjų nuotaika buvo puiki, o tie, kurie nenorėjo dalyvauti, neatvyko.

Ar pailgėjo Judėjimo savaitės programa, palyginti su ankstesniais metais?Daugiausia buvo tos pačios sporto šakos: mažasis krepšinis, tinklinis, kvadratas, badmintono dvejetų žaidimas, krosas, aerobika, futbolas, stalo tenisas, sportiniai šokiai, mini futbolas ir kt. Vyravo bėgimai, estafetės. Dauguma rajonų Judėjimo savaitės renginius organizavo kiekvieną dieną. Daug kur dalyvavo tie patys žmonės. Kodėl praėjusiais metais mes organizavome 150 renginių, o šiemet – 81? Tai, galima sakyti, ne renginys, o 81 organizacija. Jeigu būtume rašę kiekvieną renginį, jų būtume turėję dvigubai daugiau. Tarkime, keturi vienos organizacijos renginiai per

savaitę – jau 800 dalyvių. Bet juk dalyvauja tie patys žmonės. Tikslų skaičių bus sunku sužinoti, nes Judėjimo savaitė – ne varžybos, nėra protokolų, nugalėtojų ir pralaimėjusiųjų. Svarbu dalyvauti, nusifotografuoti, ko reikalauja pagrindiniai šių varžybų organizatoriai. Kai kurios mokyklos organizavo bendrą mankštą. Tarkime, Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje šventė vyko keturias dienas, o paskutinę visi mokytojai ir dėstytojai pakviesti į bendrą mankštą. Alytaus „Šaltinių“ pagrindinėje mokykloje praėjusiais metais populiariausias buvo bėgimas, o šiemet užimtas visas stadionas. Dauguma mūsų kolektyvų, Judėjimo savaitės renginiuose dalyvavusių ketvirtą kartą, ieškojo naujovių, nenorėjo kartoti tos pačios programos. Tai signalas ir mums, jog reikia ieškoti naujovių, naujų iššūkių, nes jau turime konkurentų. Judėjimo savaitę pirmieji pradėjome Lietuvoje, o dabar atsirado dar dvi solidžiai fi nansuojamos Judėjimo savaitės. Mums pagal išgales galėjo talkinti tik vietinės rajonų televizijos, padėjo Lietuvos radijas ir „Sporto“ laikraštis.

Gal visi susijunkite ir suorganizuokite vieną Judėjimo savaitę?

Tai jau ne mums spręsti, o Europos Komisijai. ISCA pirmoji patvirtino projektą iki 2020 metų.

Šia Judėjimo savaite, žinoma, nesibaigia „Nemuno“ veikla.Dabar labai atsakingas laikotarpis – prasideda naujų fi nansų ieškojimas. Prieš įvyksiančią konfederaciją turėsime tarybos posėdį, jame aptarsime kitų metų veiklos gaires. Per metus organizuojame 70–80 renginių – tai gana daug. „Nemunas“ vienija 132 juridinius narius, iš jų – 82 sporto klubus. Dar apie 20 naujų narių nori papildyti mūsų gretas, jų prašymus svarstysime ir lapkričio mėnesį priimsime. Viliamės, kad naujieji nariai ateis su naujomis idėjomis. Mums reikia veiklių, o ne popierinių narių. Tuos popierinius po truputį atsijojame, jie nemoka nario mokesčio ir nėra aktyvūs. Kai renginių gausėja, iškyla problema dėl fi nansų. Vienas pagrindinių mūsų tikslų – rasti kuo daugiau rėmėjų. Jų ieškosime kartu su Žemės ūkio ministerija. Pirmasis mūsų renginys 2016-aisiais – pirmąjį vasario savaitgalį įvysiančios tradicinės žirgų lenktynės ant Sartų ežero ledo.Jeigu toliau būsime kaip kumštis, visa sporto visuomenė nenusigręš nuo mūsų ir padės, mūsų kaimo sportas gyvuos.


Lina Daugėlaitė[email protected]

Iš Tarptautinės sporto invalidų vežimėliuose ir žmonių su amputuotomis galūnėmis federacijos (IWAS) pasaulio žaidynių, kurios rugsėjo 26 d. – spalio 2 d. vyko Sočyje (Rusija), Lietuvos neįgalūs sportininkai grįžo su gausiu derliumi – jie susižėrė 10 visų spalvų medalių.

Lietuvos delegaciją sudarė 8 lengvaatlečiai ir vienas plaukikas. Visus apdovanojimus pelnė lengvosios atletikos atstovai, o 9 iš 10 medalių iškovojo Šiaulių neįgaliųjų klubo „Šiaulietis“ nariai.

Pasigenda sistemosDžiaugdamasis tokia sėkme „Šiauliečio“ prezidentas Mindaugas Bilius negailėjo ir karčių žodžių Lietuvos neįgaliųjų sporto organizacinei struktūrai. „2011 m. įsitraukiau į neįgaliųjų sportą, o 2012 m. su dar vienu treneriu įsteigėme neįgaliųjų klubą. Jeigu kas nors dirba ir stengiasi neįgaliesiems suteikti galimybių, kad jie atrastų save, jie ir atranda. Nėra sistemos, kuri padėtų neįgaliam žmogui įsitraukti į sporto judėjimą. Sportuoja tik tie, kurie patys ieško veiklos. Įsitraukiau į šį judėjimą, pamačiau, kad daug galima nuveikti, pačiam pradėjo sektis, pats sportuoju“, – Šiauliuose įkūręs neįgaliųjų klubą M. Bilius bando judinti ledus.

Gyvenimą pakeitė avarijaIWAS žaidynėse Sočyje šiaulietis tapo čempionu rutulio stūmimo rungtyje, o disko metimo rungtyje iškovojo bronzą.Nors neįgaliųjų sporto varžybose M. Bilius pradėjo žaisti 2011-aisiais, sportas jo gyvenime – nuo pirmos klasės. „Sportas man visada buvo prie širdies. Patyrus traumą dėl sporto pradėjo gerėti sveikata. Pagalvojau, kad kuo daugiau judėsiu, tuo bus geriau. Pats esu baigęs kūno kultūrą, suprantu, kad judėjimas padeda“, – anksčiau dalyvavęs sveikųjų varžybose, po automobilio avarijos 2009-aisiais vyras save realizuoja pasirinkęs neįgaliųjų sportą.Patyręs, ką reiškia mesti diską ir stumti rutulį sveikam ir esant neįgaliam, M. Bilius sako, kad neįgaliųjų galimybės suvaržytos: „Sveikas gali, pavyzdžiui, labiau ištiesti ranką nei neįgalus sportininkas. Diskas skrenda daug trumpiau nei mestas sveikųjų, ir nieko čia nepadarysi“, – disko svoris neįgaliųjų varžybose priklauso nuo klasės. Pavyzdžiui, aklieji mėto tokio pat svorio diską, kaip ir sveikieji – 2 kg, o turinčiųjų judėjimo negalią diskas gali būti ir 1 kg, ir 1,5 kg svorio. IWAS žaidynės M. Biliui šiemet buvo pirmas rimtas startas – birželio mėnesį atsinaujinus traumai jam buvo atlikta sudėtinga žastikaulio operacija. Žaidynėse lengvaatlečių lyderis, kaip ir kiti, pasitikrino jėgas prieš pasaulio čempionatą, spalio pabaigoje vykusį Katare. „Žaidynėse

galima geriau padaryti, ką pakeisti. Prisitaikai sau ir supranti, tinka tas ar ne. Daug esu pats išbandęs. Visą dieną esu toje aplinkoje, gyvenu sportu. Man tai labai patinka.“ 32-ejų sportininkui tobulėti padeda ir žinomas treneris Rimantas Plungė: „Treneris jau garbaus amžiaus, bet turi išugdęs visą būrį žinomų sportininkų, sukaupęs didelę patirtį. Jis man padeda ne tik tobulinti techniką – pasirinkęs didįjį sportą, taip pat neįgaliųjų, susiduri su psichologiniu spaudimu, tad svarbu mokėti išlaikyti psichologinę pusiausvyrą.“

Siekis – parolimpiadaVienu didžiausių savo laimėjimų M. Bilius įvardija dalyvavimą parolimpinėse Londono žaidynėse, ten jis užėmė 6 ir 9 vietas. „Deja, pasirodžiau šiek tiek ne taip, kaip norėjau. Dabar ketverius metus ruošiuosi psichologiškai. Žiūrėsime, kaip pavyko. Gal Rio pasirodysiu geriau“, – mintimis į svarbiausią kitų metų ir viso ketverių metų ciklo startą nukrypsta lengvaatletis.Tiesa, nors M. Bilius įvykdė abiejų rungčių parolimpinius normatyvus, tai jam dar negarantuoja vietos Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse – čia vietas šaliai skiria Tarptautinis parolimpinis komitetas. Lietuviai tikisi lengvosios atletikos varžybose turėti 2–4 sportininkus, tad M. Bilius, kaip lengvaatlečių lyderis, viliasi įšokti į Rio de Žaneiro traukinį.

dalyvavau dar pasaugodamas save, o dabar vyksiu į svarbiausias varžybas – pasaulio čempionatą“, – dar prieš kelionę į Katarą kalbėjo sportininkas.

Treniruoja ir kitusŠiaulietis dalyvauja dviejose rungtyse, arčiau širdies jam – rutulio stūmimas. „Rutulio techniką esu geriau įsisavinęs, disko metimą dar reikia tobulinti“, – lygina vyras. Rutulio metimo sektoriuje M. Bilius turi bene vienintelį konkurentą iš Kinijos. Tarp jų ir vyksta pirmos ar antros vietos dalybos pasaulyje. O štai disko metimo sektoriuje varžovų kur kas daugiau – čia susirenka septyni lygiaverčiai varžovai.M. Bilius treniruojasi keturis kartus per savaitę. Be to, jis ne tik pats siekia rezultatų, bet ir treniruoja kitus. Jo auklėtinis Ramūnas Verbavičius IWAS žaidynėse, mesdamas ietį, iškovojo sidabro medalį, rutulio stūmimo rungtyje – bronzą, o mesdamas diską liko 4-tas. Be to, rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse jis pagerino Lietuvos rekordus, o rutulio stūmimo rungtyje dar įvykdė ir parolimpinį Rio de Žaneiro normatyvą. Beje, Lietuvos rekordus pagerino ir Šiaulių klubo atstovai Mindaugas Bernotas (200 m bėgimo rungtyje) ir Jonas Spudis (mesdamas ietį).Pasak M. Biliaus, trenerio darbas padeda ir jam pačiam tobulėti kaip sportininkui: „Matau, ką

IŠ ARTINrNr. . 8 8 (9(9999797))

IWAS pasaulio žaidynėse Lietuvos sportininkai iškovojo 10 medalių.

LIETUVIŲ REZULTATAILLengvoji atletikaMindaugas Bernotas3 vieta – 200 m4 vieta – šuolis į tolįMindaugas Bilius1 vieta – rutulys3 vieta – diskasDonatas Dundzys3 vieta – rutulys5 vieta – diskasJonas Spudis1 vieta – ietis6 vieta – rutulysAndrius Skuja3 vieta – rutulys3 vieta – diskas3 vieta – ietisLukas Gusčius5 vieta – 800 mAudrius Alzbergas7 vieta – 100 m8 vieta – 200 m5 vieta – šuolis į tolįRamūnas Verbavičius2 vieta – ietis3 vieta – rutulys4 vieta – diskas

PlaukimasKęstutis Skučas4 vieta – 50 m nugara4 vieta – 50 m krūtine6 vieta – 200 m laisvuoju stiliumi7 vieta – 100 m laisvuoju stiliumi

„Norint laimėti parolimpines žaidynes, sportas turi būti vienintelis darbas. Tad kol kas tik sportuoju. Norisi tapti čempionu. Žinoma, jeigu nesutrukdys tokie neplanuoti dalykai, kaip ši atsinaujinusi trauma. Tai šiek tiek pristabdo, bet laiko dar yra, gal pavyks...“ – ambicijų neslepia lengvaatletis.

GAUSUS MEDALIŲ DERLIUSLengvaatletis Mindaugas Bilius ne tik pats skina pergales, bet ir padeda kitiems siekti aukštumų

Lietuvos delegacija Sočyje.

M. Bilius iškovojo du medalius.



„Dabar mano svajonė – pakartoti tą patį, ką padariau. Aukščiau nieko negali būti“, – sako A. Norvaišas.

Pasaulio čempiono titulą vilnietis iškovojo Rusijoje, Sankt Peterburge, spalio pradžioje vykusiame paprastųjų šaškių čempionate, kuriame dalyvavo 72 sportininkai iš 32 pasaulio valstybių. Auksą jam pavyko iškovoti greitųjų šaškių rungtyje. A. Norvaišas surinko 14 taškų iš 18 galimų, o 2–3 vietas užėmė Rusijos sportininkai Sergejus Belošejevas ir Andrejus Fedotovas, surinkę po 13 taškų. „Sezonas buvo ypatingas, pasiruošimas čempionatui puikus. Lygiai prieš 30 metų, 1985-aisiais, tapau Sovietų Sąjungos čempionu, o dabar – pasaulio. Viskas gerai. Tikėjausi būti pirmas“, – savo sėkmės atsitiktine nevadina naujasis greitųjų šaškių pasaulio čempionas. Iki A. Norvaišo pasaulio šaškių čempiono vardo nėra pavykę iškovoti nė vienam Lietuvos atstovui.

Treniruotės prie kompiuterioPrieš pasaulio čempionatą A. Norvaišas su dar dviem kolegomis surengė treniruočių stovyklą Šiauliuose: „Šį kartą susirinkome trise, pasileidome kompiuterines šaškių programas, kurių dabar jau yra, ir penkias paras neišeidami iš kambario dirbome, – pasirengimą čempionatui prisiminė pasaulio čempionas. – Kompiuteris suteikia informacijos, tu ją apibendrini, stengiesi, kad ji smegenyse išliktų, o reikiamu metu išlįstų.“Užtat grįžęs iš pasaulio čempionato šaškes A. Norvaišas padėjo į šalį. Ilgam. Iki kitų varžybų – Lietuvos čempionato kitų metų pradžioje. „Iki artimiausių varžybų šaškėms dėmesio – nulis. Per daug buvo šaškių per tas devynias dienas. O paskui vėl pasirengimas ir čempionatas“, – nuolat prie šaškių lentos pasaulio čempionas nerymo.Tačiau sportinės karjeros pradžioje pasirengimas varžyboms buvo kitoks:

„Sovietiniais laikais būdavo rengiamos stovyklos, pasirengimas vykdavo po 2–3 savaites. Daug žmonių dalyvaudavo – varžovai, treneriai, psichologai. Dabar to nebeliko, nes nėra nei lėšų, nei laiko tokiems dalykams.“

Didelė klaidos kainaLabiausiai A. Norvaišui patinka paprastosios, arba rusiškosios, šaškės. „Nemėgstu šimtalangių. Žaidžiant rusiškosiomis šaškėmis daugiau konkretumo. Klaidos kaina didesnė. Pasirinkus šimtalanges dar galima kaip nors išsiraityti, o jeigu padarei klaidą žaisdamas rusiškosiomis, tai visam laikui“, – kodėl pamėgo 64 langelių lentą, aiškina vyras.Įprasta partija šaškėmis trunka apie porą valandų, žaibo

turnyras – vos 8 minutes. Greitosios šaškės yra tarsi aukso viduriukas – čia partija tęsiasi apie 13 minučių: „Kiekvienam žaidėjui skiriama po penkias minutes, taip pat po tris sekundes už kiekvieną padarytą ėjimą. Čia reikia greitos reakcijos ir mąstymo. Todėl jos ir vadinamos greitosiomis.“ Žaibo turnyre pasaulio čempionate A. Norvaišas tarp 84 dalyvių liko 18-tas, o klasikinių šaškių turnyre, surinkęs 11 taškų, užėmė 11 vietą. Greitųjų šachmatų turnyre devintas buvo Andrius Kybartas (12 taškų), 21-as – Domantas Norkus (10), 41-as – Žygimantas Lipekevičius (8). Moterų grupėje pasaulio jaunimo čempionė Milda Jocaitė surinko 10 taškų ir užėmė 11 vietą tarp 34 dalyvių.

Prieš tai vykusiame žaibo čempionate geriausiai sekėsi M. Jocaitei. Ji užėmė ketvirtąją vietą, o klasikinių šaškių turnyre aštuntas buvo A. Kybartas.

Vaikų nemokė žaisti52-ejų vilnietis šaškėmis susidomėjo vaikystėje – jį dar penkiametį žaisti išmokė tėtis. „Tėvai pamatydavo, kad šaškiukus stumdau, tyliai uždarydavo kambario duris ir eidavo į darbą – žinodavo, kad ras toje pačioje vietoje, kur sėdėjau. Buvau fanatikas. Dabar to fanatizmo nebeliko, bet žaisti dar moku“, – į šį sportą berniukas buvo pasinėręs visa galva. Sulaukęs 12 metų, jis tapo SSRS sporto meistru: „Aš, matyt, buvau jauniausias sporto meistras visoje Sovietų Sąjungoje.“Vis dėlto didieji istoriniai pokyčiai, atnešę Lietuvai nepriklausomybę, o sportininkams kurį laiką – nežinomybę, kylančią Lietuvos šaškių žvaigždę su pamėgta sporto šaka privertė atsisveikinti – šaškes jis 20 metų buvo nustūmęs į šoną. „Užaugo vaikai, atsirado daugiau laisvo laiko ir vėl pradėjau žaisti“, – pasakojo A. Norvaišas. Seną pomėgį vyras prisiminė prieš penkerius metus.Tačiau savo vaikų šaškių didmeistris nenorėjo mokyti šio žaidimo paslapčių: „Tokių klaidų nekartoju, – juokiasi. – Tai sunkus sportas, patikėkite manimi“, – tvirtina pasaulio čempionas. Kodėl prie lentos sėdėti sunku? „Reikia apgauti nekvailą žmogų, nes kitaip nelaimėsi. Mūsų srityje kvailių nėra, nes čia reikia mąstyti. Reikia daug dirbti, lavintis, mokytis nemažai teorijos“, – teigia A. Norvaišas.

Pagrindas – skaičiavimasAnot jo, geras žaidėjas turi netradiciškai mąstyti, būti protingas, ištvermingas ir kantrus, turėti fantazijos. „Ir labai svarbus skaičiavimas. Skaičiavimas – mūsų žaidimo pagrindas. Skaičiuoji ėjimus į priekį, bandai nuspėti, ką priešininkas padarys, ir galvoji, ką pats po to darysi. Kartais ir po 20 ėjimų į priekį tenka paskaičiuoti“, – šio žaidimo niuansus dėstė daugkartinis Lietuvos ir šių metų pasaulio čempionas.

VEIDAS NrNr. . 8 8 (9(9999797))

ARŪNAS NORVAIŠAS tapo pirmuoju Lietuvos sportininku, iškovojusiu šaškių pasaulio čempiono titulą suaugusiųjų varžybose.

LIETUVIS PLANAVO ISTORINĘ PERGALĘPasaulio greitųjų šaškių čempionate triumfavęs Arūnas Norvaišas: „Mūsų srityje kvailių nėra“

„„Reikia apgauti nekvailą žmogų, nes kitaip nelaimėsi. Mūsų srityje kvailių nėra, nes čia reikia mąstyti. Reikia daug dirbti, lavintis, mokytis nemažai teorijos.“

A. Norvaišas šaškėmis žaidžia nuo penkerių metų.


TEMA Pasaulio kariškių žaidynėse Pietų Korėjoje Lietuvos sportininkai iškovojo vieną sidabro ir tris bronzos medalius.


Į šeštąsias pasaulio kariškių sporto žaidynes vyko 39 Lietuvos sportininkų delegacija. Pietų Korėjoje ant garbės pakylos Lietuvos kariškiai lipo keturis kartus: vicečempionu tapo graikų-romėnų imtynininkas Vilius Laurinaitis, tris bronzos medalius iškovojo dar vienas graikų-romėnų imtynininkas Laimutis Adomaitis, mišrių estafečių varžybose dalyvavę penkiakovininkai Karolina Gužauskaitė ir Justinas Kinderis bei moterų orientavimosi sporto komanda – Teklė Emilija Gvildytė, Indrė Valaitė ir Sandra Paužaitė.

„Keturi medaliai – tai jau kaip reikiant. Du iš jų – imtynininkų: L. Adomaitis – Europos pirmenybių prizininkas, V. Laurinaitis – pasaulio jaunimo čempionas, jis tikrai turėtų dalyvauti ir olimpinėse žaidynėse. Orientacininkės taip pat jau yra buvusios prizininkėmis. J. Kinderis –

pasaulio čempionas, o čia tik mišrių estafečių varžybose sugebėjo nugalėti. Įsivaizduokite, koks lygis“, – rezultatais patenkintas KAM sporto klubo viršininkas Valentinas Mizgaitis.V. Laurinaičiui sidabras žaidynėse buvo tarsi savotiška kompensacija už pasaulio čempionatą, iš kurio grįžo tuščiomis: „Tikėjausi medalio. Forma nebloga – pasaulio čempionate startavau neblogai, žinojau, kad čia bus šiek tiek lengviau. Ir man pasisekė“, – iki aukso spalvos medalio, anot paties sportininko, jam pritrūko sėkmės ir patirties.„Pirmą kartą dalyvavau mišrių estafečių varžybose, norėjosi gerai pasirodyti, bet nelabai tikėjausi, kad taip pavyks“, – kariškių žaidynių debiutantei penkiakovininkei K. Gužauskaitei debiutas estafečių varžybose buvo sėkmingas.

Bėgo per ryžių laukusŽaidynėse Pietų Korėjoje, Mungjongo mieste, iš viso dalyvavo per 7 000 sportininkų iš 110 pasaulio šalių. 39 Lietuvos kariuomenės atstovai varžėsi

„„Europoje tokių laukų nepamatysi. Prabėgdavome ir pro bobučių daržus, sodus, tvartelį, vietinių gyvūnų teko matyti.“INDRĖ VALAITĖ

orientavimosi sporto, rankinio, dziudo, parašiutų sporto, lengvosios atletikos, imtynių ir šiuolaikinės penkiakovės varžybose.Į jau antras kariškių sporto žaidynes vykusi orientacininkė Indrė Valaitė, su komandos draugėmis estafečių varžybose, kaip ir prieš ketverius metus, pelniusi bronzą, teigė, kad šios žaidynės surengtos puikiai. Tačiau jos sporto šakos varžybos buvo sunkios ir vyko neįprastomis sąlygomis. „Netgi nugalėtojai atbėgo 10–15 min. vėliau, nei buvo planuota, – neįprastais Pietų Korėjos miškais besidriekusios trasos orientacininkams buvo ne itin malonios ir sunkios. – Aukšta atogrąžų augalija, krūmai – buvo sudėtingiau nei įprastuose miškuose.“ Po varžybų lietuvių rankos ir kojos buvo subraižytos, bet tai niekis, palyginti su rimčiau nukentėjusiais kolegomis: „Pavyzdžiui, norvegė susilaužė koją, prizininke tapusi latvė susitrenkė smakrą – teko siūti“, – įspūdžiais dalijasi I. Valaitė.Tiesa, orientacininkai jų

TAIKŪS KAREIVIŲ MŪŠIAILietuvos sportininkai gina šalies garbę ne tik sporto arenose – kai kurie jų pasirengę ginti šalį ir su ginklu rankose

parsivežė išties su kaupu. Štai prieš varžybas ilgojoje trasoje organizatoriai juos įspėjo, kad yra tikimybė sutikti gyvačių. Laimei, akistatos su šiais ropliais sportininkai išvengė. Tačiau tai, kad trasos kirto ryžių laukus, lietuviams buvo ne mažiau egzotiška: „Europoje tokių laukų nepamatysi. Prabėgdavome ir pro bobučių daržus, sodus, tvartelį, vietinių gyvūnų teko matyti“, – pasakoja I. Valaitė.

Į žaidynes – ir savo lėšomisMedalių lentelėje Lietuva užėmė 43 vietą. Mūsų kaimynė Latvija atsistojo laipteliu aukščiau – 42-a (2 sidabro ir 2 bronzos medaliai), o štai estai užėmė 35 vietą (1 aukso ir 2 bronzos medaliai). Pirmojoje medalių lentelės vietoje atsidūrė Rusija, jos sportininkai pelnė net 135 apdovanojimus (59, 43, 33). „Kuo didesnė šalis, kuo ji labiau militaristinė, tuo stipresnė rinktinė. Rusija daug sportininkų atvežė, lenkai pagrindiniams sportininkams net pasaulio čempionatuose neleido dalyvauti, kad jie galėtų startuoti žaidynėse. Kai kas labai sureikšmina šias

Pasaulio kariškių žaidynėse Pietų Korėjoje Lietuvos sportininkai iškovojo vieną sidabro ir tris bronzos medalius.

ų y ų j j

Pasaulio kariškių žaidynėse Lietuvai atstovavo 39 sportininkai.

Alfredo Pliadžio nuotr.


žaidynes, mes vežame, ką turime ir kiek turime pinigų“, – sako V. Mizgaitis. Pasak jo, negalime lygintis ir su kaimynais estais. „Estijoje yra būrys, apie 30 etatų turi, jie gauna algas, atstovauja kariuomenei. Mes to turbūt niekada nepasieksime“, – lygina Lietuvos kariuomenės sporto klubo viršininkas.Kai kurie sportininkai į kariškių sporto žaidynes vyko savo lėšomis. „Už valstybės lėšas važiavo tie, kurie realiai pretendavo į prizines vietas. Kai kurie jų liko ketvirti, penkti, šešti, bet visi kovojo ir pasirodė labai gerai. Dauguma važiavo už savo pinigus. Žinojome, kad parašiutininkai tikrai netaps prizininkais, jie susirado rėmėjų, nusipirko bilietus ir nuvažiavo“, – pasakoja V. Mizgaitis. Kai kurie orientacininkai, rankininkai lėšų kelionei taip pat turėjo rasti patys.Į žaidynes neišvyko keletas pajėgių Lietuvos sportininkų – Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė jas praleido dėl traumos, po operacijos atsigauna ir imtynininkas Mindaugas Mizgaitis, o štai olimpiniam prizininkui Aleksandrui Kazakevičiui teko užleisti vietą toje pačioje kategorijoje startuojančiam L. Adomaičiui: „Jie konkuruoja tarpusavyje ir Laimutis prieš žaidynes atrodė daug geriau. Mes teisingai padarėme – Laimutis tapo prizininku.“

Globoja sporto klubasLietuvos kariuomenės sporto klubas rūpinasi kariškių sportiniu gyvenimu. „Mes globojame visą sportinį judėjimą. Stengiamės padėti visiems – vieniems organizuojame varžybas, kitiems – stovyklas, vežame į tarptautines kariškių varžybas. Kiekvienam sudarome sąlygas pagal jo meistriškumą“, – trumpai klubo veiklą apžvelgia jo viršininkas.Sporto klubas organizuoja įvairius sporto šakų čempionatus, varžybas, bėgimus. Vienos

didžiausių varžybų – Baltijos šalių kariškių žaidynės. „Davėme garbės žodį, kad geriausi atletai ten nedalyvaus, nebent kartais šeimininkai vieną kitą deleguoja. Tos varžybos rengiamos dėl karių. Dabar, pavyzdžiui, vyksta Lietuvos kariuomenės paplūdimio tinklinio čempionatas. Labai gausios varžybos – 30–40 komandų dalyvauja. Nugalėtojai, prizininkai dalyvaus Baltijos žaidynėse“, – pasakoja V. Mizgaitis. Žaidynių vieta kasmet keičiasi ir kitąmet jos vėl atkeliaus į Lietuvą – liepą per 200 Baltijos šalių kariškių varžysis Kaune. „Ir žiemos žaidynes rengiame. Tai labiau masinės varžybos. Kariai labai nori dalyvauti.“ Tarp kariškių – ne vienas Lietuvos rinktinės narys. Dauguma didelio meistriškumo sportininkų – krašto apsaugos savanoriai. Tai ir penkiakovininkai L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė, J. Kinderis, būrys imtynininkų, orientacininkai, lengvaatlečiai, kitų sporto šakų atstovai. „Didelio sportinio meistriškumo sportininkas negali būti būtinosios tarnybos karys – juk jis tris kartus per dieną treniruojasi. Rasa Drazdauskaitė, bėganti maratonus, yra profesinės karo tarnybos narė. Bet maratono tris kartus per dieną nepabėgiosi, tai yra specifi ka. Yra tokių sporto šakų, pavyzdžiui, imtynės, kurių niekaip nesuderinsi. Tie žmonės yra savanoriai“, – aiškina V. Mizgaitis.Pasak jo, sportininkų į kariškių gretas vilioti nereikia – tai jie daro savo noru. Kartais staigmena tampa net tų sportininkų, su kuriais jam tenka itin glaudžiai bendrauti kaip Lietuvos imtynių federacijos prezidentui, apsisprendimas: „Pavyzdžiui, Europos jaunimo čempionato prizininkas Kristupas Šleiva visiems padarė staigmeną. Prieš Naujuosius metus paskambino ir pasakė: „Aš esu savanoris.“

Jis net treneriams nesakė – susitvarkė viską, tapo kariu, tik tada pranešė. Visi ateina ir pagal bendrą tvarką stoja į tarnybą. Nieko nekviečiame.“

Moka laikyti ginkląPrieš 11 metų krašto apsaugos savanorių gretas papildžiusi orientacininkė I. Valaitė sako, kad tai padaryti ją paskatino jos kolegų pavyzdys: „Nemažai orientacininkų tarnauja, ir ne tik savanoriškoje tarnyboje. Per karines pratybas būna orientavimosi rungčių, tai man pasirodė artima, todėl prisijungiau.“ Vyresnių sporto draugų pavyzdžiu pasekė ir V. Laurinaitis bei K. Gužauskaitė. „Visi mūsų geriausi sportininkai yra ten, reikia sekti jų pėdomis. Mindaugas Ežerskis, M. Mizgaitis, A. Kazakevičius – visi. Jeigu yra galimybė, reikia eiti“, – neabejoja V. Laurinaitis. „Įstojau dėl įdomumo, norėjau pasižiūrėti, kaip kariškiai gyvena. Ir kad galėčiau dalyvauti kariškių varžybose “, – smalsumo vedama, į savanorių gretas prieš metus įstojo ir K. Gužauskaitė. I. Valaitė džiaugiasi, kad per tarnybos metus gavo progų startuoti svarbiausiose kariškių varžybose – pasaulio žaidynėse, pasaulio kariškių orientavimosi čempionatuose, o dalyvaudama pratybose ne tik grūdinosi fi ziškai, bet ir augo kaip asmenybė: „Sužinai daug įvairių naujų dalykų. Pavyzdžiui, per taktines pratybas.“Visi į savanorių gretas įstoję sportininkai rankose išmoksta laikyti ir ginklą. Penkiakovininkei tai nebuvo naujiena, nors automatas – toli gražu ne lazerinis ginklas, naudojamas per varžybas: „Šaudyti visai patiko. Penkiakovės įgūdžiai pravertė – žinai, kaip akį užmerkti, kaip taikytis, nors kariuomenėje šautuvas daug sunkesnis nei mūsų“, – šypsojosi K. Gužauskaitė.

Pasirinkus jėgos trikovę labai svarbu neskubėti – kūnas turi būti palaipsniui parengtas kovai su didžiuliais svoriais. 14p.p.

Imtynininkų sėkmė: V. Laurinaitis (dešinėje) iškovojo sidabrą, o L. Adomaitis – bronzą.

Penkiakovininkai J. Kinderis ir K. Gužauskaitė iškovojo bronzą mišrių estafečių varžybose.

Audroniaus Deltuvos nuotr.

Lietuvos orientacininkės džiaugiasi bronzos medaliais.


SPORTUOJAM Klubo „VS-Fitness“ jėgos trikovininkai iškovojo pirmą vietą Lietuvos čempionato be specialios aprangos komandų įskaitoje.


Jėgos trikovė sudaryta iš trijų rungčių – pritūpimų su štanga, štangos spaudimo nuo krūtinės ir štangos atkėlimo nuo žemės. Pasak klubo „VS-Fitness“ jėgos trikovės trenerio Dariaus Šukio, šis sportas Lietuvoje populiarėja. Dažniausiai šią sporto šaką renkasi vyrai. „Geležis, štangos – tai labiau vyriškas užsiėmimas, nors man gražu, kai sportuoja ir merginos“, – sako treneris. Tačiau šią sporto šaką kultivuojančių dailiosios lyties atstovių Lietuvoje – vienetai.

„VS-Fitness“ jėgos trikovės komandoje – 8–9 sportininkai, iš jų viena – mergina. „Komanda dar labai jauna, kartu esame antri metai. Bet ji auga, jeigu dirbsime kryptingai, maždaug po metų tikrai bus pajėgi“, – viliasi D. Šukys.

Festivalyje gerino rekordus„VS-Fitness“ jėgos trikovininkai Vilniaus sporto festivalio metu vykusiame turnyre „Savickas Classic“ užėmė antrąją vietą.„Praėjusiais metais nepatekome tarp prizininkų, mūsų komanda buvo mažesnė, taigi progresas didžiulis. Be to, šįkart mums negalėjo padėti Dainius Repšys, kuris dar dalyvauja ir galiūnų varžybose ir buvo

Aleksandravičius (iki 120 kg) pritūpė su 240 kg svarmeniu, 157,5 kg išspaudė nuo krūtinės ir 240 kg atkėlė; Laura Bojarskytė (pagal Wilkso koefi cientą, t. y. kūno masės ir pakelto svorio santykis) pritūpė su 107,5 kg svarmeniu, 52,5 kg išspaudė nuo krūtinės ir 115 kg atkėlė.

Apranga ir padeda, ir varžoJėgos trikovininkus nuo traumų dažnai saugo speciali apranga. Ji, pasak trenerio D. Šukio, padeda ir siekti geresnių rezultatų: „Tarkime, be specialios aprangos žmogus spaudžia 100 kg, o su specialia gali pridėti dar 50 kg, žinoma, jeigu moka gerai ja pasinaudoti.“Tačiau pasaulyje vis labiau populiarėja jėgos trikovė be specialios aprangos. Šios pasaulinės mados tendencijos skverbiasi ir į Lietuvą. „Savickas Classic“ turnyre jėgos trikovininkai varžėsi be specialios aprangos, be jos atletai demonstravo jėgą ir spalio pabaigoje vykusiame Lietuvos čempionate. „Žinau, kad daugumai sportininkų ta apranga nepatinka, nes ji varžo. Be to, vilkėdamas aprangą sportininkas neparodo tikrosios jėgos, pavyzdžiui, sunkiosios atletikos srityje, kur išėjęs sunkiaatletis kovoja su štanga ir savimi“, – varžydamiesi be aprangos, pasak trenerio,

sportininkai demonstruoja tikrąjį pajėgumą ir stipriausieji išaiškinami teisingiau.Be to, speciali trikovininkų apranga – nepigus malonumas: tvarsčiai kainuoja apie 70 eurų, marškinėliai – dar 150, specialūs bateliai – antra tiek. „Susidaro tikrai nemaža suma. O mūsų žmonės entuziastai, niekas jų neremia, jie sportuoja savo lėšomis“, – tokie pokyčiai sportuojantiesiems šios sporto šakos varžybose, regis, į naudą.

Skubėti nevertaIki 16 metų, žmonėms dar augant, formuojantis, rekomenduojama lavinti greitį, vikrumą, koordinaciją. Vėliau, pasak trenerio D. Šukio, palaipsniui galima pereiti ir prie darbo su svarmenimis – iš pradžių padirbėti su treniruokliais, o vėliau ir štangomis. „Taip labai gražiai, be jokių traumų galima drąsiai užsiimti jėgos trikove ir iki 50 metų“, – teigia specialistas. Nors užsiimdamas jėgos trikove žmogus galynėjasi su metalu, pasak D. Šukio, tai nėra išskirtinė sporto šaka, kurios atstovai patiria daug traumų. Žinoma, jeigu sportuojama protingai. „Jeigu vadovaujiesi principu „kuo daugiau treniruočių per savaitę ir su maksimalaus svorio svarmenimis“, labiau rizikuoji patirti traumą“, – tęsia treneris.

išvykęs į turnyrą Ukrainoje, dar vienas sportininkas patyrė mikrotraumą. Jeigu ir jie būtų dalyvavę, būtume turėję galimybių užimti dar aukštesnes vietas“, – tvirtina D. Šukys.„Savickas Classic“ jėgos trikovės varžybose žibėjo „VS-Fitness“ komandos atstovas Karolis Aleksandravičius. Šis 24 metų sportininkas (svorio kategorija per 120 kg) per varžybas pasiekė net tris Lietuvos rekordus – tūpimų, atkėlimo su štanga ir bendrą visų trijų rungčių. K. Aleksandravičius atkėlė 320 kg, pritūpė su 297,5 kg svarmeniu ir 210 kg išspaudė nuo krūtinės, bendras visų trijų rungčių rezultatas – 827,5 kg. „Tai talentingas, jaunas ir perspektyvus sportininkas. Nors per treniruotę be specialios aprangos jis patyrė krūtinės traumą, per varžybas sugebėjo nugalėti baimę ir išspaudė 210 kg, be to, tai padarė labai lengvai“, – teigia treneris.Spalio 24–25 d. prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“ surengtame Lietuvos čempionate be specialios aprangos „VS-Fitness“ komandai sekėsi dar geriau – komandinėje įskaitoje ji triumfavo, o trys „VS-Fitness“ atletai pelnė antrąsias vietas: Vytenis Pauža (svorio kategorija iki 105 kg) pritūpė su 220 kg svarmeniu, 172,5 kg išspaudė nuo krūtinės ir 247,5 kg atkėlė; Šarūnas

„„Iki 16 metų reikia išmokti taisyklingai pritūpti be svarmenų, daryti atsispaudimus, prisitraukimus prie skersinio, atsispaudimus nuo lygiagrečių ir labai didelį dėmesį skirti pilvo presui bei nugarai, ypač giluminiams jos raumenims. Juos stiprina darbas su nestabiliomis platformomis.“

GELEŽĮ TRAMDO JĖGA IR PROTUPasirinkus jėgos trikovę labai svarbu neskubėti, nes kūnas turi būti parengtas kovai su didžiuliais svoriais

„VS-Fitness“ komanda sėkmingai kovojo Vilniaus sporto festivalyje. Iš kairės:

L. Bojarskytė, M. Bernotas, Š. Aleksandravičius, K. Aleksandravičius, D. Šukys, V. Pauža.

15LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 8 (997)NrNr. . 8 8 (9(9999797))

Sportuojant visada svarbu tinkami krūviai ir pasirengimo procesas. „Jeigu bandysi kelti daug sveriančius svarmenis nepavalgęs, gerai neišsimiegojęs, nesustiprinęs tam tikrų raumenų grupių – kaip įprasta, žmonės vengia treniruoti pilvo presą ir giluminius nugaros raumenis – patirsi traumų“, – įspėja D. Šukys. Jis pabrėžia ir dar vieną pavojų – pagundą tapti stipresniam pasitelkiant draudžiamus dopingo preparatus. „Tokie preparatai suteikia daugiau jėgų, bet raiščiai ir sausgyslės tokiems svoriams neparuošti“, – perspėja specialistas.Tad, anot jėgos trikovės trenerio, norint užsiimti šia sporto šaka ir likti sveikam, pirmiausia būtinas bendras fi zinis pasirengimas. „Iki 16 metų reikia išmokti taisyklingai pritūpti be svarmenų, daryti atsispaudimus, prisitraukimus prie skersinio, atsispaudimus nuo lygiagrečių ir labai didelį dėmesį skirti pilvo presui bei nugarai, ypač giluminiams jos raumenims. Juos stiprina darbas su nestabiliomis platformomis. Paruošę kūną, po truputį įjungiame treniruoklius, o paskui pereiname ir prie štangų, formuojame taisyklingą techniką. Taip sportuodamas bėgant metams žmogus tik stiprėja“, – tikina D. Šukys.Labai svarbu, anot specialisto, sportuojant turėti ilgalaikį planą.

„Kiekvienais metais reikia susidaryti ir nedidelį planelį, turėti tikslų. Minimalūs tikslai padės apsaugoti save nuo traumų“, – dar vieną patarimą duoda „VS-Fitness“ klubo treneris.

Dopingui – griežtas „ne“D. Šukys teigia, kad žmonių, susigundančių šiais preparatais, Lietuvoje tikrai yra. „Visi, ypač jaunimas, visko nori greitai. Dabar ir gyvenimas toks... O greitai niekada nebūna gerai. Dėl to paprastai patiriama traumų. Be to, vartojant draudžiamus preparatus, žalojama sveikata, ypač jauno žmogaus. Manau, labai trūksta informacijos, kad galima sportuoti ir be draudžiamų preparatų. Trenerio darbas – aiškinti. Žinoma, reikia būti teisingam – tu niekada nebūsi toks stiprus, kaip tie, kurie vartoja draudžiamus preparatus. Reikia susimąstyti – dopingas žaloja žmones, jų psichiką, žudo“, – perspėja treneris.D. Šukys džiaugiasi, kad Seimas priėmė įstatymą dėl baudžiamosios atsakomybės už dopingo preparatų platinimą ir vartojimą, jis turi įsigalioti nuo kitų metų pradžios: „Gal bus daugiau tvarkos. Aš – už švarų sportą, kad sportininkas galėtų parodyti, kaip atliko namų darbus salėje.“

Šilalės r. Pajūrio Stanislovo Biržiškos gimnazijos auklėtiniai už puoselėjamą sporto bazę atsilygina pergalėmis. 17p.p.

K. Aleksandravičius žibėjo „Savickas

Classic“ varžybose.Antano Sakalausko nuotr.

Jėgos trikovės atstovė L. Bojarskytė sparčiai

progresuoja.Sauliaus Čirbos nuotr.


Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Kai Šilalei buvo patikėta organizuoti Lietuvos seniūnijų sporto žaidynių zonines varžybas, šilališkiams nekilo jokių abejonių, kur jas rengti, – Pajūrio Stanislovo Biržiškos gimnazijos sporto bazė puikiai pritaikyta tokiems renginiams.

„Gimnazistai čia turi viską, ko reikia norint lavinti kūną, augti sveikiems ir stipriems. Gimnazijai tryliktus metus vadovaujantis direktorius Juozas Žymančius žino didelę kūno kultūros naudą, todėl kasmet stiprina gimnazijos sporto bazę“, – sako rajono meras Jonas Gudauskas. Stadionas, krepšinio aikštelė, paplūdimio tinklinio aikštelė, sporto salė, šaudykla. Pastaroji atidaryta 2011-aisiais per Kariuomenės dieną. Atidarymo iškilmėse dalyvavo ir tuometė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.Gimnazijos direktorius, Pajūrio miestelio seniūnijos bendruomenės pirmininko pavaduotojas J. Žymančius nepasitenkina tuo, kas sukurta, todėl jo planuose – nauji sumanymai.

Ne kiekviena gimnazija gali pasigirti šaudykla. Kaip kilo mintis ją įsirengti? – paklausėme gimnazijos direktoriaus J. Žymančiaus. Tai buvo mano iniciatyva, tada trečius metus vadovavau gimnazijai. Pamačiau, kad gimnazijoje tam yra gera vieta, o ir didelis šaudymo entuziastas – dabartinis gimnazijos šaulių vadas Algimantas Dragūnas – atsirado. Jis subūrė šaulių kuopą. Pradėjome ieškoti paramos. Nemažai padėjo viena

pagrindinių mūsų rėmėjų – įmonė „Šilalės mediena“, parėmė ir rajono savivaldybė. Šaudyklą įsirengėme patys. Dabar ja mielai naudojasi gimnazistai (jų mokosi 370), miestelio bendruomenė.

Turite ne tik šaudyklą, bet ir stadioną, krepšinio, paplūdimio tinklinio aikšteles. Kai prieš ketverius metus tuomečiam Švietimo ir mokslo ministerijos kancleriui Dainiui Numgaudžiui pasigyriau, ką rengiuosi daryti (stadionas nuo 1965 m. nė karto nebuvo renovuotas), kad stadionas atnaujinamas iš 11 šaltinių – mažų projektėlių, jis manė, kad tas projektas labai rizikingas.Pirmojo etapo darbams pritrūkus 60 tūkst. litų, padėjo rajono savivaldybė, geranoriškai įvertinusi mūsų projektą „Gimnazijos universalaus sporto aikštyno dangos įrengimas“. Stadioną, kurio tiesiojoje yra keturi bėgimo takai, šuolių į tolį sektorius, pasistatėme per trejus metus. Stadiono asfalto danga padengta gumos granulėmis, todėl yra patvari, atspari vandeniui ir saulei, sumažina galimybę susižeisti parkritus. Išlyginome futbolo aikštę ir ją apželdinome. Stadioną pamėgo gimnazistai. Šalia jo įsirengėme krepšinio aikštelę. Visi darbai kainavo apie 0,5 mln. litų. Stadiono atidarymas buvo tikra šventė visam Pajūriui. Vyko iškilminga eisena į stadioną su Šilalės kultūros centro pučiamuoju orkestru ir šokėjomis, surengtos lengvosios atletikos, krepšinio, futbolo varžybos su Šilutės sportininkais. Paleistos trys salvės – už Lietuvą, gimnaziją ir žmones, prisidėjusius prie stadiono renovacijos.

BAZĖNrNr. . 8 8 (9(9999797))

Gimnazijos direktorius JUOZAS ŽYMANČIUS norėtų, kad aikštyne atsirastų ir lauko treniruoklių.

Gimnazijos direktorius JUOZAS ŽYMANČIUS norėtų, kad aikštyne atsirastų ir lauko treniruoklių.

j

AMBICINGI PLANAI VIRTO TIKROVE

Šilalės r. Pajūrio Stanislovo Biržiškos gimnazijos auklėtiniai už puoselėjamą

sporto bazę atsilygina pergalėmisJ. Žymančiaus planuose – nauji sumanymai. Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

Prieš penkerius metus savo jėgomis modernizavome sporto salę, nusipirkome švieslentę. Visi darbai mums kainavo 55 tūkst. litų – tris kartus pigiau, nei darbus būtų atlikusi kokia nors statybos įmonė. Labai džiaugiamės, kad mūsų ambicingi planai virto tikrove, kad modernus sporto aikštynas patrauklus ne tik gimnazistams, bet ir Pajūrio miestelio seniūnijos sporto entuziastams.

Ar viską jau turite? Ar dar ko nors trūksta?Sporto bazę tikrai turime gerą, tačiau mano planuose – lauko treniruoklių, ypač populiarių Skandinavijos šalyse, įrengimas. Dabar žvalgausi į projektus, galinčius padėti mums įgyvendinti šią svajonę.

Sporto bazė puiki, o gimnazistai jus džiugina pergalėmis?Kai sąlygos geros, tai ir rezultatai geri. Visoje Lietuvoje garsūs mūsų orientacininkai, šauliai, gimnazistai gerai pasirodo per Lietuvos mokinių olimpinį festivalį. Neblogo lygio orientacininkas buvo mano sūnus Valentas, buvęs Lietuvos rinktinės narys. Šių metų pavasarį jis baigė Lietuvos sporto universitetą ir grįžo į gimtinę.

Ar jaunystėje taip pat sportavote?Sportavau savo malonumui, didelio meistriškumo nepasiekiau. Šeimoje augome penki broliai, visi buvome sportiški: kilnojome štangą, žaidėme futbolą, krepšinį, o žiemą – ledo ritulį. Dabar noriu, kad ir mano vadovaujama gimnazija būtų sportiška, kad gimnazistai gerai mokytųsi ir laisvalaikiu sportuotų.

Gimnazijos sporto bazėje galima rengti įvairių sporto šakų varžybas ir pratybas.


TALENTAS GRANTAS VASILIAUSKAS atstovauja Alytaus vyrų komandai „SRC-Dzūkija“, žaidžiančiai Lietuvos regionų krepšinio lygoje.


Grantui Vasiliauskui šie metai buvo labai sėkmingi: birželį jis buvo pakviestas į Trevize (Italija) vykusią prestižinę „Adidas Eurocamp“ jaunųjų krepšinio talentų treniruočių stovyklą, o rugpjūtį Kaune per Europos 16-mečių čempionatą alytiškis laimėjo sidabro medalį.

Alytaus „Jotvingių“ gimnazijoje dešimtą klasę lankantis G. Vasiliauskas po fi nalo, kuriame lietuviai tik 2 taškais nusileido Bosnijai ir Hercegovinai, buvo nusiminęs. Tačiau aprimus aistroms suprato: Europoje antroji vieta – taip pat labai svarus laimėjimas.Kai žaidė Lietuvos jaunučių rinktinė, rungtynių atvažiuodavo stebėti ir Granto tėvai bei treneris Sigitas Krukis. „Finalines čempionato rungtynes stebėjo visas Alytus. Ryte atėjus į darbą, visi tik ir kalbėjo apie lemiamą susitikimą ir tą vieną metimą, kurio pritrūko iki pergalės“, – pasakoja Alytaus savivaldybės Sporto ir rekreacijos skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Jakubauskienė.

Kartais trukdo emocijosG. Vasiliauskas teigia, kad jam nebuvo lengva patekti į Lietuvos jaunučių rinktinę, nes buvo didelė konkurencija. Tačiau jo treneris S. Krukis papildo: jo mokinys jau ketvirtus metus iš eilės yra geriausias savo metų Lietuvos moksleivių lygos žaidėjas, todėl yra įsitikinęs, kad Grantas pateks į šalies jaunučių rinktinę. „Grantas jau praėjusiais metais buvo pakviestas į metais vyresnių Lietuvos krepšininkų rinktinę,

tačiau po pirmosios treniruotės jam buvo padėkota. Supratome, kad dar reikia padirbėti“, – sako S. Krukis. Pasak trenerio, jo auklėtinis visas atsiduoda rungtynėms, tik gal per daug emocingai reaguoja į šalutinius veiksnius ir tai jam trukdo nukreipti visą energiją tinkama kryptimi. Kartais Europos jaunučių vicečempionui nepatinka agresyvesnis varžovo veiksmas ar teisėjo švilpukas, tada jį tenka pasodinti ant suoliuko maždaug 30 sek. atvėsti. „Per šiemetį čempionatą Grantas, manau, galėjo būti geriau išnaudojamas. Svarbiausia, kad auklėtinis yra motyvuotas, žino, ko siekia, ir tai mane džiugina. Nežinau, kas turėtų įvykti, kad jis praleistų treniruotę. Būtų nemažas sukrėtimas. Sakau jam: „Jeigu nori, kad išsipildytų svajonė, dėl jos turi paaukoti daug ką: saldų miegą, vakarą su draugais, kompiuterį, merginą. Jeigu to nedarysi, svajonė ir liks svajone“, – tvirtina treneris S. Krukis.

Tėvai buvo irkluotojai Dviejų metrų žaidėjas (ūgis – 202 cm) aikštėje išsiskiria universalumu. „Tai didelis mano trenerio nuopelnas. Labiausiai patinka sunkiojo krašto puolėjo pozicija, ją tobulinau nuo mažens ir kaip puolėjas jaučiuosi geriausiai. Nors dar šiek tiek trūksta ūgio, sudėjimas lyg ir tinkamas šiai pozicijai“, – įsitikinęs krepšininkas. Granto tėvai Jurgita ir Linas Vasiliauskai buvo irkluotojai. Tačiau jie sūnų pirmiausia nuvedė į plaukimo baseiną, kad išmoktų plaukti, o ne nukreipė į irklavimą. Baseine Grantas praleido pusmetį.

MOKSLEIVIS GRŪDINASI SU VYRAIS

„„Puikiai prisimenu pirmąją treniruotę, linksmai nusiteikusį trenerį, davusį mums aikštelėje visišką laisvę. Tada dar buvau neaukštas, gal 150 cm ūgio, bet grupėje vienas aukštesnių.“GRANTAS VASILIAUSKAS

Europos jaunučių vicečempionas alytiškis Grantas Vasiliauskas nebijo ilgo ir sunkaus kelio į didįjį krepšinį

Labiausiai tėvai norėjo, kad jų vienturtis sūnus žaistų krepšinį. Antrą klasę lankiusiam vaikui krepšinis patiko. „Buvo labai įdomu, viskas patiko. Puikiai prisimenu pirmąją treniruotę, linksmai nusiteikusį trenerį, davusį mums aikštelėje visišką laisvę. Tada dar buvau neaukštas, gal 150 cm ūgio, bet grupėje vienas aukštesnių“, – prisimena G. Vasiliauskas.

Grantą grūdina vyrai Dabar vaikinas – jau nemažai vilčių teikiantis žaidėjas, nuo 2014-ųjų atstovauja Alytaus vyrų komandai „SRC-Dzūkija“, žaidžiančiai Lietuvos regionų krepšinio lygoje. Kaip teigia krepšininko ir šios komandos antrasis treneris, žaisdamas su vyrais, Grantas tikrai nebuvo kamuolių davinėtojas, jis turėjo aikštelėje savo vaidmenį. „Šiemet, manau, Grantui komandoje teks svarbesnis vaidmuo. Pagrindinis mūsų tikslas – ne rezultatų siekimas, o jaunųjų žaidėjų ugdymas. Ketvirtus metus žaidžiame ir Europos jaunimo krepšinio lygos varžybose, triskart patekome į aštuonių komandų fi nalinį etapą. Šis projektas labai reikalingas. Kartu su stipriausiomis Lietuvos komandomis žaidžia ir Danijos, Estijos, Latvijos, Suomijos, Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos krepšininkai. Visus sezonus Grantas rungtyniavo puikiai, buvo pripažintas naudingiausiu lygos žaidėju“, – teigia S. Krukis. G. Vasiliauskas pripažįsta, kad, treniruojantis ir rungtyniaujant su vyrais, visai kitoks greitis, jėga, tačiau yra puiki galimybė į juos lygiuotis. Europos jaunučių vicečempionas vyrams stengiasi nenusileisti, nors žino,

kad šioje komandoje jam bus sunku išsilaikyti. Jo treneris sako, kad mokiniui reikia ir su bendraamžiais pasitreniruoti, kad pajustų draugo petį. Vaikinas per treniruotes dirba profesionaliai, su keliais žaidėjais kelis kartus per savaitę prieš pamokas treniruojasi ir individualiai, į salę ateina jau pusę septynių ryto.

Žaisti JAV kol kas nevilioja Europos jaunučių vicečempionas apie žaidimą JAV ar kitur kol kas negalvoja, nes ir Alytuje yra kur tobulėti. „Tikrai nesirengiu niekur išvykti, o kaip bus toliau, pažiūrėsime. Jeigu būsiu kam nors reikalingas, gal kokia Eurolygos komanda pakvies“, – tikisi alytiškis. Trenerio svajonė – kad subrendęs jo mokinys žaistų gero lygio Eurolygos komandoje. „Jaunam žaidėjui renkantis komandą labai svarbu, kad būtų leista pažaisti ir suteiktas koks nors vaidmuo aikštelėje. Reikia pasirinkti tokį klubą, kuris turėtų gerą jaunų žaidėjų ugdymo programą. Tokią programą bando kurti „Lietuvos rytas“. Pažiūrėsime, kaip jiems seksis“, – svarsto S. Krukis, išugdęs ir Saulių Kazevičių, Žygimantą Janavičių, Vaidą Čepukaitį. Treneris norėtų, kad ir daugiau jo auklėtinių pasiektų meistriškumo aukštumas, todėl negailėdamas jėgų dirba su talentais. „Prabėgus kokiems septyneriems metams, niekas neprisimins, kad kurio nors trenerio vadovaujama komanda laimėjo Lietuvos jaunučių čempionatą. Bet visi prisimena, kad Jurijus Fiodorovas buvo pirmasis Arvydo Sabonio treneris. Kiekvieno trenerio svajonė išugdyti tokio lygio žaidėją“, – teigia S. Krukis.

G. Vasiliauskas su tėvais ir treneriu S. Krukiu (kairėje).

Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.


MOKYKLA – LYG ANTRI NAMAIJau 57 metus gyvuojančios Vilniaus krepšinio mokyklos buvę auklėtiniai į treniruotes atveda savo atžalas


Vilniaus krepšinio mokykla veiklą pradėjo 1958 m. gruodžio 31 dieną. Tada Vilniaus kompleksinėje sporto mokykloje tarp kitų sporto šakų buvo ir krepšinis. Lietuvos švietimo ministerijos įsakymu 1970 m. sausio 1-ąją buvo įsteigta savarankiška Vilniaus specializuota vaikų ir jaunių krepšinio sporto mokykla, kuriai net 15 metų nuo jos įkūrimo vadovavo Mykolas Algimantas Rotomskis.

Nuo 2015 m. spalio 21 d. Vilniaus krepšinio mokykla turi naują direktorių – jau 30 metų joje treneriu dirbantį Vytenį Tupčiauską. Jis treniruoja ir 2001-aisiais gimusius berniukus. Į mokyklos gyvenimą pažvelgėme V. Tupčiausko akimis.

Pratybas lanko 730 auklėtinių„Dirbame septynias dienas per savaitę. Savaitgaliais mūsų treneriai, tobulinantys ne vieną grupę, su savo komandomis dažniausiai dalyvauja įvairiose varžybose. Bet niekas nesiskundžia, kad nėra laisvų savaitgalių, nes dirba mėgstamą darbą. Džiaugiuosi savo kolektyvu ir juo didžiuojuosi. Be darbščių ir atsidavusių trenerių mūsų mokykla, ko gero, negyvuotų. Pas mus dirba 23 treneriai (5 moterys ir 18 vyrų). Suburtos net 48 grupės, tarp jų dvi – neįgaliųjų. Pratybas lanko 730 krepšininkų. Jie treniruojasi įvairiuose sostinės kampeliuose – Karoliniškėse, Pašilaičiuose, Justiniškėse, Šeškinėje, Lazdynuose, Naujamiestyje. Priklausome miesto savivaldybei ir pagal panaudos sutartį ji mums apmoka sporto salių nuomą. Turime ir savo sporto salę – tai didelis buvusio mokyklos direktoriaus Antano Naruševičiaus nuopelnas. Čia treniruojasi mūsų auklėtiniai, vyksta Lietuvos moksleivių lygos pirmojo ir antrojo diviziono rungtynės. Pirmajame MKL divizione žaidžia 12 mūsų komandų, dauguma jų patenka į fi nalinius ketvertus, o iš viso rungtyniauja 35 Vilniaus krepšinio mokyklos ekipos. Geriausiai sekasi mūsų mergaitėms, jos kone visą laiką laimi prizines vietas, dažniausiai pirmą ar antrą. Su mergaitėmis sėkmingai dirba trenerės Ina Revinskienė, Diliara Velišajeva, Loreta Galdikienė, Jūratė Cicėnienė, Živilė Mikalauskaitė. Puikių rezultatų praėjusiais metais pasiekė mūsų jaunės, kurių komandoje žaidžia ir žinomos krepšininkės Gintarės Grikštaitės dukra Gabija Meškonytė.

sportinės aprangos, kamuolių. Kiti buvę žaidėjai dabar padeda savo treneriams ir jų grupėms. Vienas seniausių mūsų turnyrų – Naujametinis tarptautinis M. A. Rotomskio atminimo turnyras, jame dalyvauja ir Baltarusijos, Lenkijos, Estijos, kitų šalių ekipos. Buvusio šios mokyklos direktoriaus sūnėnas Remigijus Gaška, gyvenantis Amerikoje, šias varžybas pažadėjo paremti. Rengiame ir Kovo 11-osios turnyrą. Kasmet renkame geriausius mokyklos krepšininkus ir trenerius, juos gražiai pagerbiame ir apdovanojame. Praėjusiais metais laureatais tapo Laurynas Birutis ir trenerė D. Velišajeva. Džiaugiamės, kad įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėse yra ir po vieną kitą mūsų auklėtinį. Kiekvienais metais pavasarį mokiniams, baigiantiems mūsų mokyklą, iškilmingai įteikiame neformaliojo vaikų švietimo pažymėjimus, registruotus Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje. Šiemet ši šventė surengta Švietimo ir mokslo ministerijos Baltojoje salėje. Dauguma mūsų trenerių kiekvieną pavasarį ar vasarą rengia susitikimus su buvusiais auklėtiniais. Rengiantis naujam sezonui, rugpjūčio mėnesį mūsų treneriai vaikams nuo 12 metų organizuoja treniruočių stovyklas. Ten per dieną jie treniruojasi po tris kartus.

Ž. Mikalauskaitė ir Algimantas Šatas treniruoja ir neįgaliųjų grupes.Mūsų kolektyvas darnus, dirbame palaikydami vieni kitus. Turime gerą ugdymo pavaduotoją – Janiną Koženiauskaitę, darbščias metodininkes Liudą Kuzminskienę ir Jurgą Purlienę. Mokyklos planuose – išplėsti savo sporto bazę ir prie „Žemynos“ progimnazijos pasistatyti dar tris sporto sales. Turime projektą, bendruomenės pritarimą.

Išugdė daug žvaigždžiųMokyklą baigė tikras krepšinio žvaigždynas: Angelė Rupšienė, Vida Beselienė, Ramunė Šidlauskaitė, Larisa Vinčaitė, Zita Makselytė, Ilona Nikonovaitė, Gintarė Grikštaitė, Mykolas Karnišovas ir jo sūnus Artūras Karnišovas, Eduardas Kairys, Alfredas Vainauskas, Linas Kvedaravičius, Rolandas Knyza, Martynas Purlys, Jonas Valančiūnas, Antanas Kavaliauskas, Rimantas Kaukėnas, Steponas Babrauskas ir daugelis kitų. Buvusius auklėtinius visada kviečiamės į renginius, jie apdovanoja mūsų jaunuosius sportininkus, su jais bendrauja. Anksčiau rengdavome Artūro Karnišovo krepšinio taurės turnyrus, juose žaisdavo vidurinės mokyklos. Šis buvęs mūsų mokyklos auklėtinis labai daug padėdavo materialiai: mokyklai nupirko švieslentę,

„„Dirbame septynias dienas per savaitę. Savaitgaliais mūsų treneriai, tobulinantys ne vieną grupę, su savo komandomis dažniausiai dalyvauja įvairiose varžybose. Bet niekas nesiskundžia, kad nėra laisvų savaitgalių, nes dirba mėgstamą darbą. Džiaugiuosi savo kolektyvu ir juo didžiuojuosi. Be darbščių ir atsidavusių trenerių mūsų mokykla, ko gero, negyvuotų.“

Jaunieji krepšininkai stovyklavo Palangoje, Šventojoje, Dauguose, Antazavėje, Miškiniškėse ir kitur.

Svarbu ne tik krepšinisStengiamės, kad kuo daugiau mūsų auklėtinių patektų į Lietuvos rinktines. Tačiau žinome, kad gal ne visi mūsų mokyklos auklėtiniai taps žvaigždėmis. Mokyklos tikslas – ne tik įžiebti žvaigždes, bet ir užauginti dorą žmogų. Į grupes stengiamės priimti visus, kurie tik nori žaisti krepšinį, siekiame, kad kuo mažiau vaikų būtų gatvėje, o daugiau sporto salėje. Labai norėčiau, kad mūsų mokykla pasiektų dar geresnių rezultatų, kad gražias tradicijas tęstų naujos žvaigždutės, kad mokykla taptų gimtaisiais namais ir buvę auklėtiniai, užsukę pas mus į svečius, čia jaustųsi lyg savo namuose. Norėtųsi sukurti tokią atmosferą, kad jiems būtų smagu sugrįžti į savo mokyklą. Jau dabar daugumos mūsų trenerių buvę auklėtiniai atveda į mokyklą savo jaunąsias atžalas. Nemažai mokyklos trenerių (Vytautas Poteliūnas, Ona Dindaitė, Jūratė Cicėnienė, Ugnius Melnikas) yra baigę mūsų mokyklą.Nuolat ieškome rėmėjų. Štai berniukų, gimusių 2001-aisiais, komandai pavyko susirasti generalinį rėmėją – bendrovę „Šilputa“. Manau, pasiseks ir kitoms ekipoms.“

TRADICIJOS Vilniaus krepšinio mokyklą baigė ANGELĖ RUPŠIENĖ, ARTŪRAS KARNIŠOVAS, JONAS VALANČIŪNAS ir daug kitų Lietuvos krepšinio pažibų.

VKM merginų komandos nuolat skina apdovanojimus.

Dmitrijaus Radlinsko nuotr.

Vilniaus krepšinio mokyklą yra baigęs ir Europos vicečempionas A. Kavaliauskas.

MKL žaidžia 35 VKM ekipos.

Mokyklos direktorius V. Tupčiauskas.Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.


„„Dabar vėl pradedu iš naujo, auginu penktąją irkluotojų kartą. Surinkau grupelę mergaičių iš Jiezno, Pivašiūnų, Kaišiadorių, Šiaulių, Kupiškio ir jas treniruoju.“

SUKAKTYS VLADISLAVO SOKOLINSKIO auklėtinis Mantas Masilionis tapo Lietuvos irklavimo rinktinės treneriu.


Jubiliejus Vladislavo Sokolinskio gyvenimo ritmo nepakeitė. Rūpesčiai – tie patys, o pagrindinis tikslas – auginti naujus irklavimo čempionus. Jam didžiausias malonumas – kai mokiniai pasiekia gerų rezultatų. „Tada ir nesensti, nuotaika gera, viskas puikiai klostosi“, – sako 1945 m. lapkričio 16-ąją gimęs treneris.

Irklavo ir dvi iš trijų V. Sokolinskio dukrų. Jubiliatas džiaugiasi, kad visos trys baigė aukštuosius mokslus, neišvažiavo į užsienį ir dabar dirba Lietuvoje.

Tęsė mokytojų pradėtus darbus Visas V. Sokolinskio gyvenimas prabėgo prie ežerų. Jaunystėje pats gerai irklavo, tapo daugkartiniu Lietuvos čempionu, įvykdė SSRS sporto meistro normą. Svarbų vaidmenį jo gyvenime suvaidino irklavimo entuziastai, fi zikos mokytojas Petras Vainauskas ir architektas Romas Jurgilas, jaunajam trakiškiui įskiepiję meilę irklavimui. Šiuos žmones būtų galima laikyti Trakų irklavimo pradininkais. Tada Vladislavas nepagalvojo, kad būtent jam ateityje bus lemta tęsti savo mokytojų pradėtus darbus. V. Sokolinskis iš pradžių irklavo porinę dvivietę su Zenonu Šavareika, jis vėliau tapo pirmuoju Trakų rajono policijos vadovu. Kai pasiekė didesnį meistriškumą, Vladislavo treneriu tapo vienas geriausių to meto irklavimo specialistų vilnietis Jonas Pavilionis. Trakiškis nepatingėdavo atvažiuoti į Vilnių išklausyti puikių irklavimo pamokų. Kai Z. Šavareikai iškilo bėdų dėl sveikatos, Vladislavas sėdo į vienvietę. Sekėsi gana gerai, apie šešerius metus laimėdavo Lietuvos čempionatus. Pergales skynė tol, kol atsirado Vytautas Butkus, Monrealio olimpinių žaidynių vicečempionas, perėmęs lyderio vaidmenį. Tada Vilniaus pedagoginiame institute V. Sokolinskis studijavo ketvirtame kurse. Po mokslų jis buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos. Iš pradžių tarnavo Rygoje, tapo ginkluotųjų pajėgų čempionu ir vicečempionu, o vėliau – Vilniuje.

Subūrė eksperimentinę grupęPo tarnybos sovietų armijoje prasidėjo V. Sokolinskio trenerio karjera. Tuometis „Žalgirio“ draugijos pirmininkas Viktoras Želvys ir šios draugijos irklavimo vyriausiasis treneris J. Pavilionis jam pasiūlė Lietuvoje surinkti irkluotojų grupę ir juos sukviesti į Trakų internatinę mokyklą. „V. Želvys man davė mašiną, vairuotoją ir pradėjau važinėti po Lietuvą. Į Trakus atsivežiau puikių

fi zinių duomenų irkluotojus Kęstutį Bartkų, Valdą Vilkelį, Algimantą Mačiulį, Virginijų Inokaitį, Kęstutį Babarską, Vytautą Domarką ir kitus. Grupėje buvo apie 13 irkluotojų. Sportininkams pasakiau, kad jie ne tik stropiai treniruotųsi, bet ir gerai mokytųsi. Su nepažangiaisiais teko atsisveikinti, nors sportinio talento jiems ir netrūko“, – prisimena jubiliatas.

Penkios irkluotojų kartos Dabar V. Sokolinskis sako, kad be disciplinos ir motyvacijos nieko nepasieksi. Žinoma, ir pačiam reikia rodyti pavyzdį. Jis suskaičiavo, kad, dirbdamas 45 metus, išugdė net penkias irkluotojų kartas. Nors dirba nelengvomis sąlygomis, visą laiką prie vandens, tačiau sveikas, drūtas, visada geros nuotaikos. „Man dar viskas prieš akis. Žmogus turi gauti tai, kas jam priklauso“, – šyptelėja. Jam labiausiai skaudu, kad neišaugo olimpiečių iš jo pirmosios grupės, suburtos 1972-aisiais. „Trakų internatinė mokykla buvo vienintelė Sovietų Sąjungoje, kurioje buvo suburti perspektyvūs irkluotojai iš visos Lietuvos. Ji man kainavo labai daug nervų. Prisimenu, kai rugsėjo 1-ąją skambutis visus sukvietė į klases, Trakuose irkluotojų niekas nepriėmė. Nepatingėjau nuvažiuoti į Švietimo ir mokslo ministeriją, patekau pas ministrę ir viską išdėsčiau, pasiguodžiau, kad darbas eina perniek. Ministrė mane nuramino sakydama: „Važiuok namo, viskas bus gerai.“

olimpinio sporto centro gauna maitinimą. Irkluotojos rimtai dirba, manau, greitai sulauksime gerų rezultatų“, – įsitikinęs jubiliatas.Treneris dabar nori išugdyti komandą, startuosiančią III olimpinėse jaunimo žaidynėse 2018-aisiais Argentinoje. „Manau, kad man pasiseks, negaliu nuvilti mokinių. Turiu išvesti jas į didįjį kelią. O po to mokines atiduosiu kitiems. Kai jos bus didesnio meistriškumo, atsiras, kas jas paims“, – teigia V. Sokolinskis.

Dėl auklėtinių – ir rūpesčiųJubiliatas džiaugiasi, kad jo auklėtinis Mykolas Masilionis tapo Lietuvos rinktinės treneriu ir dirba kartu su patyrusiu italu Giovanni Postiglione. Trakiškiui patiko šio Italijos specialisto per neseniai vykusį trenerių seminarą pasakyti žodžiai, kad tai, kas dabar pasiekta, yra visų Lietuvos trenerių, o ne jo vieno, nuopelnas. „Vieni jam daugiau padeda, kiti mažiau. Gerai, kad dabar viskas vienose rankose. Šis treneris toliau tobulina ir mano mokinį Rolandą Maščinską, kurį pačiu laiku susodinau į porinę dvivietę su Sauliumi Ritteriu“, – džiaugiasi jubiliatas. Tik, va, iškilo rūpesčių dėl Vytauto ir Andriaus Lapatiukų. Pastarasis, kiek sušlubavus sveikatai, išvažiavo pas motiną į Vokietiją ieškoti darbo. Treneriui ypač svarbu, ar gabus irkluotojas bus įtrauktas į rinktinę ir gaus fi nansavimą. Kitas brolis treniruojasi Trakuose ir yra vienas kandidatų patekti į porinę keturvietę, jau turinčią kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.

GERIAUSIA DOVANA – MOKINIŲ SĖKMĖ70 metų jubiliejų švenčiantis irklavimo treneris Vladislavas Sokolinskis tikisi išugdyti dar ne vieną čempioną

Tais laikais tėvams kas ketvirtį reikėjo mokėti už vaikų išlaikymą internatinėje mokykloje. Pagalbos ranką ištiesė „Žalgirio“ sporto draugija, ji viską apmokėdavo. Apie mūsų irkluotojų grupę sužinojo Maskva, ji išsiuntė savo specialistus domėtis, kaip Trakuose rengiami irkluotojai. Kadangi mano auklėtiniai buvo SSRS čempionai ir prizininkai, atstovaudavo SSRS jaunių rinktinei per pasaulio jaunių čempionatus ir laimėdavo medalių, iš Maskvos pradėjau gauti sportinio inventoriaus, aprangos, pinigų įvairioms treniruočių stovykloms rengti“, – prisimena V. Sokolinskis. Susirgus tuomečiam Trakų internatinės mokyklos direktoriaus pavaduotojui Zigmui Juknai, penkerius metus tas pareigas teko eiti V. Sokolinskiui. Tačiau 1985-aisiais po ilgų diskusijų nebeliko Trakų internatinės mokyklos, ji buvo perkelta į Vilnių.

Viską pradeda iš naujo„Dabar vėl pradedu iš naujo, auginu penktąją irkluotojų kartą. Surinkau grupelę mergaičių iš Jiezno, Pivašiūnų, Kaišiadorių, Šiaulių, Kupiškio ir jas treniruoju“, – tęsia jubiliatas.Pirmieji metai buvo daug žadantys. Gerai padirbėjus vos šešis mėnesius, Vladislavo vadovaujamos mergaitės tapo Lietuvos jaunių dviviečių ir keturviečių įgulų čempionėmis. „Tokius rezultatus sportininkės paprastai pasiekia po poros ir daugiau metų, o jos nustebino ir mane patį. Dabar jaučiuosi kaip anais laikais: mergaitės gyvena irklavimo bazėje, iš Lietuvos

V. Sokolinskis su savo auklėtinėmis.

Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.


Tremties sunkumus atlaikiusiam Gintautui Stasiulevičiui rankinis padėjo rasti gyvenimo kelią ir meilę

Ingvaras [email protected]

Iš pradžių atrodė, kad Gintautas Stasiulevičius bus puikus futbolininkas. Prieš tarnybą sovietinėje kariuomenėje jis buvo kviečiamas į reprezentacinės to meto Lietuvos komandos Vilniaus „Spartako“ dublerius. Tačiau įstojęs į Kauno kūno kultūros institutą jis atrado rankinį. Ir susiejo su juo tolesnį savo gyvenimą. Rankinis G. Stasiulevičiui padovanojo ir antrąją pusę – žymią rankinio vartininkę Rožę Krumcholcaitę-Stasiulevičienę. Kartu rankininkų šeima gyvena jau 57 metus.

Ir baigęs sportininko karjerą, kuri nebuvo labai ilga, G. Stasiulevičius tebegyveno rankiniu – buvo šios sporto šakos teisėjas, vėliau treneris. Treniravo Kauno „Žalgirio“ moterų komandą, Lietuvos moterų ir vyrų rinktines, Nepalo vyrų rinktinę, buvo mokslinės metodinės grupės, rengusios SSRS rankininkes Monrealio olimpinėms žaidynėms, vadovas, dukart olimpinės čempionės Aldonos Česaitytės-Nenėnienės pirmasis treneris.Lietuvai atgavus nepriklausomybę, G. Stasiulevičius dirbo Lietuvos rankinio federacijos prezidentu, buvo Europos rankinio federacijos vykdomojo komiteto narys. 40 metų išdirbęs LKKI, mokslų daktaras G. Stasiulevičius parašė ne vieną sporto mokslo knygą. Lapkričio 17 d. jam sukaks 80 metų. Apie G. Stasiulevičiaus gyvenimo vingius – jo paties lūpomis.

Sibiras. Gimiau Kalvarijoje, bet 1941 m. antruoju ešelonu su mama ir seserimi iš Lietuvos buvau išvežtas į Sibirą. Tada man buvo penkeri. 1947 m. mama su mumis dviem iš Altajaus krašto pabėgo į Lietuvą. Lyg ir pavyko kažkaip įsikurti Lietuvoje, bet 1951 m. mamą ir seserį vėl išvežė. O aš tada buvau įformintas vaikų namuose. Į juos atėjo du vyrukai iš organų. Sėdime ant lovų, klausia: „Stasiulevičius yra?“ Jiems atsako: „Ne, tik Stasiulis.“ Kelerius metus vaikų namuose gyvenau Stasiulio pavarde. Mama ir sesuo iš Sibiro grįžo 1957-aisiais, o aš taip ir gyvenau Lietuvoje.Kaip patekau į vaikų namus? Mama juose įsidarbino, o per pažįstamus ir mudu su seserimi ten įformino. Kad turėtume ir lovą, ir porciją. Juk buvome pabėgę iš Sibiro. Gyvenau vaikų namuose su mama. Kadangi reikėjo, vaidinau nuskriaustą vaikų namų auklėtinį. Gyvenau vaikų namuose iki 1955 m., juose

baigiau dailės vidurinę mokyklą, iš jų išėjau į kariuomenę.

Pradžia. Žaidžiau futbolą. Visi jaunuoliai tada jį žaidė. 1954 m. rudenį, artėjant pirmajam aštuonių miestų rankinio turnyrui Rygoje, iš KPI ir KKI studentų pradėjo formuoti rankinio komandą. Katedros vadovas Valerijus Grešnovas mus jau buvo šiek tiek pamokęs rankinio. Kas žaidė futbolą, kas žaidė krepšinį – visus mus surinko. Ir liepą išvežė į Rygą. Tai buvo pirmoji Lietuvos rankininkų išvyka į ofi cialų turnyrą. Žaidėme kitokį nei dabar – didįjį rankinį. Lauke, 11 prieš 11. Patys juokdavomės, sakydavome: „Einame žaisti futbolo rankomis.“Kariuomenėje žiemą žaidžiau ledo ritulį. Trejus metus visiems išspardydavome užpakalius Šiaurės apygardoje. O vasarą man ir vienam vyrukui iš Rygos liepė suorganizuoti dalinio rankinio komandą. Laimėjome armijos apygardos pirmenybes. Buvau neofi cialus komandos treneris.Kai 1958-aisiais grįžau į Lietuvą, čia buvo jaučiamas labai didelis ledo ritulio pakilimas. Pradėjau žaisti KKI komandoje, o antrame kurse pakvietė į Kauno „Inkarą“. 1963-iaisiais iškovojome Lietuvos čempionų vardus. Pirmojoje TSRS tautų spartakiadoje atstovavau Lietuvos ledo ritulio rinktinei.

Meilė. Jau 1956 m. Kauno „Žalgirio“ moterys pirmą kartą SSRS pirmenybėse iškovojo pirmąją vietą. Ruošdamosi 1959 m. SSRS čempionatui Odesoje, paprašė žaisti kontrolinėse rungtynėse su stojančiaisiais į KKI, bendra vyrų ir moterų komanda. O V. Grešnovas

Jiems didžiausią įspūdį darė tai, kad jau po pirmųjų metų su jais kalbėjausi nepaliečių kalba. Nors iš pradžių jų kalbos garsai man buvo panašūs į žuvų kikenimą. Žinojau, kad Nepalo rinktinės stovykla bus Lietuvoje, todėl mokiau juos lietuviškų žodžių: „du – vienas“, „noriu pieno“, „graži mergaitė“. Ir galiu pasakyti, kad jie buvo labai imlūs. Tie, kurie mokėjo anglų kalbą, tuoj pat ir lietuviškai pramoko.

Atžalos. Dukra Asta žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje. Buvo labai perspektyvi, bet patyrė kelio traumą ir baigė sportuoti. Tačiau baigė KKI rankinio specializaciją. Vėliau su rankiniu nebuvo susijusi – ištekėjo, laimėjo žaliąją kortą ir išvyko į JAV. Dabar ji jau 17 metų ten gyvena. Dirba medicinos sesele didelėje ligoninėje. Mes su Rože lapkričio 14 dieną iškeliausime pas ją švęsti mano 80-mečio. Dviem mėnesiams. Sūnus Gintautas taip pat baigė KKI, imtynių specializaciją. Anūkė Ieva dirba radijo stotyje „Lietus“ ir veda laidą „Vilnius gyvai“ per TV3. Kaune turime dar vieną anūką Taurą, o JAV – dar du. Jauniausias anūkas, 11-metis Matas, yra Ilinojaus valstijos plaukimo rinktinės narys, plaukia savo amžiaus grupėje. Mūsų plaukimo treneriams parodžiau rezultatus, jie įvertino itin gerai.

Posūkis. Pirmo kurso pabaigoje per Kauno ir Vilniaus komandų rungtynes sporto halėje patyriau traumą. Kadangi koją vilkau su ramentu, V. Grešnovas man pareiškė: „Studente Stasiulevičiau, vis vien negalite

žaisti. Imkite švilpuką ir pradėkite teisėjauti.“Užsikrėčiau teisėjavimu. 1962 m. gavau sąjunginę kategoriją. O 1967–1969 m. vienintelis iš Lietuvos rankinio teisėjų trejus metus iš eilės buvau pripažintas geriausiu Sovietų Sąjungos arbitru.Mano, kaip teisėjo, kilimas nutrūko, nes Lietuvos rankinio valstybinis treneris Janis Grinbergas labai mane spaudė, kad tapčiau treneriu.Iš pradžių dirbau su Lietuvos žemės ūkio akademijos „Pilėnų“ vyrų ir moterų komandomis. Jos Lietuvos čempionate užėmė antrąją ir trečiąją vietas. Vėliau Stanislovas Stonkus pakvietė dirbti į KKI. 1966 m. atėjau į KKI ir ten išdirbau 40 metų.1975-aisiais pradėjo bruzdėti Kauno „Žalgirio“ moterys, reikalauti algų. Kalbėjo, kad Fausta Bimbienė joms bloga trenerė. Tada J. Grinbergas mane pasikvietė į Vilnių sakydamas: „Mes čia apsitarėme – tu turi būti „Žalgirio“ treneriu.“ Man plaukai pasišiaušė, per anksti dar. „Nuo rytojaus“, – paliepė J. Grinbergas.Patvirtino mane „Žalgirio“ treneriu, Faustą atleido. Komandai mane pristatė Kauno „Žalgirio“ pirmininkas Semionas Tokeris. Po to jam skambino iš Kauno partijos komiteto, teiravosi, kaip mane priėmė komanda. „Komanda priėmė normaliai, bet vienas negeras dalykas įvyko. Ją nusprendė palikti vartininkė. Rožė pareiškė: „Pas tokį durnių žaisti nenoriu...“

Olimpiada. Ruošiantis 1972 m. Monrealio olimpinėms žaidynėms prie kiekvienos olimpinės rinktinės buvo įkurtos mokslinės metodinės brigados. Jose dirbo pedagogai, medikai, biologai ir fi ziologai. Maskva mane paskyrė tokios brigados vadovu. Beveik ketverius metus negyvenau Lietuvoje, o su rinktinės vyriausiuoju treneriu amžinatilsiu Igoriu Turčinu ruošėmės Monrealio olimpinėms žaidynėms.Aišku, ne be mano pagalbos į rinktinę buvo priimta Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Aldona išvyko į olimpiadą ir pirmą kartą tapo olimpine čempione. Per kitą olimpiadą Maskvoje čempione tapo antrą kartą. Man, kaip jos pirmajam treneriui, suteikta pirmojo laipsnio valstybinė pensija.

Veikla. Visą vasarą gyvename Rožės tėviškėje Grinkiškyje. Turime šiek tiek žemės, kapstomės, auginame pomidorus ir cukinijas.Rankiniu, aišku, domiuosi. Esu parašęs knygą „Rankinis: nuo pradžių iki 2004 metų“. Deja, nerandu rėmėjų, kas ją išleistų. Tai yra visa Lietuvos rankinio istorija.

RANKINIS – NET EVERESTO PAŠONĖJE

Užgeso irkluotojų švyturys: spalio 9 d. netekome ilgamečio Lietuvos irklavimo federacijos prezidento, olimpiečio EUGENIJAUS LEVICKO. 22p.p.

pažadėjo, kad tiems, kurie šį mačą sužais gerai, įskaitys kaip stojimo specialybės egzaminą. Per tas rungtynes buvo skirtas baudinys. Vartininkė Rožė Krumcholcaitė buvo 1956-ųjų čempionė, jau, galima sakyti, žvaigždė. Paklausiau: „Žvaigžde, į kokį kampą tau mesti?“ Neatsimenu, ką atsakė, mečiau. Po mačo priėjo juodvi su Elena Petkiene ir sako: „Tu nesijaudink, tave tikrai į institutą priims.“ Matyt, neblogai žaidžiau. Grįžo jos iš Odesos su medaliais. Ir Stasiulevičius Krumcholcaitę pakvietė vieno šokio, antro. O pavasarį susituokėme.

Everestas. Iš Nepalo parsivežiau labai daug grafi kos lakštų. Visų Katmandu templių, stulpų. Neseniai Nepale vyko didžiulis žemės drebėjimas. Ir tų objektų neliko. O pas mane Grinkiškyje kaba jų piešiniai, piešti iš originalo: Didysis varpas, Juodoji templė. Katmandu būdavo: kur atsistosi, ten grožis tų istorinių pastatų.Vykau pagal UNESCO pagalbos besivystančioms šalims programą. Kadangi SSRS labai rėmė Nepalą, ruošė jam gydytojus, inžinierius, ji ten bandė įlįsti ir įkurti savo šnipinėjimo centrą. Tarp Indijos ir Kinijos.Nepalas paprašė rankinio trenerio jų vyrų rinktinei. Man pasiūlė vykti į Angolą arba Nepalą. Pagalvojau: tegul patys su Kalašnikovo automatais į Angolą važiuoja, o aš pasižiūrėsiu į Everestą. Išsiuntė mane metams. Bet aš labai gerai sutariau su nepaliečiais, patikau jiems, todėl paprašė pratęsti mano sutartį dar metams, paskui – dar metams.

Rožė ir Gintautas Stasiulevičiai kartu –

jau 57 metus.Nuotr. iš asmeninio albumo


PRO MEMORIA EUGENIJUS LEVICKAS teisėjavo devyniuose pasaulio čempionatuose, Atlantos olimpinėse žaidynėse.


Eugenijui ėjo 74-ieji... Sunki liga jį užklupo prieš trejus metus. Su broliu Romualdu, taip pat puikiu irkluotoju, vykdamas į 2013 m. irkluotojų vakarą Trakuose, jis prakalbo apie tai, kad reikėtų pasitikrinti sveikatą, nes ilgokai nepraeina užkimimas, nors niekur neperšalo ir gerklės visiškai neskauda. Paaiškėjo, kad tai buvo sunkios kraujo ligos pradžia.

Žymusis irkluotojas, padedamas gydytojų ir vaistų, klastingai ligai stengėsi nepasiduoti. Kai tik tvirčiau pasijusdavo, ateidavo į vieną kitą Lietuvos tautinio olimpinio komiteto renginį, sekdavo mėgstamos sporto šakos įvykius ir didžiavosi įspūdingais pastarųjų metų irkluotojų laimėjimais. Buvo laimingas, kad pamažu grįžta jėgos. Dar prieš pusantro mėnesio Eugenijus viešėjo „Sporto“ redakcijoje, džiaugėsi gyvenimu, šiemet išleista knyga „Lietuvos irklavimo istorija“. Joje nemažai vietos skirta ir jam – 1963 m. Europos čempionato bronzos medalio laimėtojui, 1964 m. Tokijo olimpinių žaidynių dalyviui. Optimistiškai nusiteikęs, jis veržėsi vėl būti visaverčiu Lietuvos irkluotojų šeimos nariu. Galvojo apie teisėjavimą. 1988 m. tapo tarptautinės kategorijos teisėju, teisėjavo devyniuose pasaulio irklavimo čempionatuose, Atlantos olimpinėse žaidynėse, 2002 m. buvo pasaulio jaunių irklavimo čempionato Trakuose organizacinio komiteto narys, 2006 m. pasaulio studentų čempionato Trakuose vertinimo komisijos prezidentas. Tačiau liga buvo stipresnė už fi ziškai stiprų Tokijo olimpiados septintos vietos laimėtoją, trylika kartų Lietuvos čempioną. Eugenijų liga prikaustė prie lovos. Jo gyvybė užgeso spalio 9-osios rytą. Amžinojo poilsio E. Levickas atgulė Liepynės kapinių kolumbariume Vilniuje. Eugenijus dvi kadencijas (1988–1996 m.) buvo Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas, pirmasis Lietuvos olimpiečių asociacijos, įkurtos 2002-aisiais, prezidentas, taip pat vadovavęs dvi kadencijas. Lietuvos irkluotojai E. Levickui dėkingi už tai, kad jam vadovaujant Lietuvos irklavimo federacija 1991 m. įstojo į Tarptautinę irklavimo federaciją.„Iškilo uždavinys neprarasti sporto bazių. Jei jų neturėsime, nebus nei trenerių, nei irkluotojų. Sporto bazių privatizuoti nereikėtų – juk

į irklavimą. Tik į mėgėjišką – senjorų. Vėl pradėjo treniruotis su buvusiais kovų bendražygiais – Celestinu Juciu, Vytautu Briedžiu ir broliu Romualdu.„Irklavimas man tapo ne medalių siekimu, o poilsiu, susitikimu su senais draugais. Mėgėjiškai irkluodamas jaučiau didelį džiaugsmą. Pasiekiau ir pergalių, triskart su draugais per pasaulio veteranų čempionatus pelniau sidabro medalius. Ilga pertrauka man nepakenkė. Rodos, tik vakar išlipau iš valties, o šiandien vėl į ją įsėdau. Taip pat lengva, malonu buvo irkluoti“, – yra sakęs E. Levickas. Su Eugenijaus ir jo draugų sugrįžimu atgimė ir Lietuvos senjorų irklavimas. Dabar mūsų irkluotojai aktyviai dalyvauja pasaulio senjorų čempionatuose.

UŽGESO IRKLUOTOJŲ ŠVYTURYSSpalio 9 d. netekome ilgamečio Lietuvos irklavimo federacijos prezidento, olimpiečio Eugenijaus Levicko

Vilniečio gyvenime buvo dvi veiklos – chemija ir sportas. Su chemija jis susiejo visą savo gyvenimą – studijavo Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, apie 10 metų dirbo vyriausiuoju mokslo darbuotoju Mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute, apsigynė kandidatinę disertaciją. Tokios pareigos buvo prestižinės ir sovietmečiu sunkiai gaunamos. Kaip Lietuvoje E. Levickas buvo geriau žinomas – kaip chemikas ar sportininkas? „Ir klausti nereikia, žinoma, kaip sportininkas, – sakydavo jis. – Mokslas nebuvo tokia populiari sritis kaip sportas. E. Levicką sportininką pažino gerokai didesnė auditorija nei Levicką chemiką, galvaninių procesų technologijų specialistą.“ 1989 m. Eugenijus vėl sugrįžo

tai žmonių sveikata ir jos praradimas būtų didelis nuostolis valstybei. Išgyventas sunkus laikotarpis, siekiant tapti savarankiškiems. Iš pradžių sulaukėme didelio pakilimo, visi pradėjome galvoti apie dalyvavimą olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionatuose, tačiau susidūrėme su dideliais fi nansiniais sunkumais. Prasidėjo mūsų mėgstamos sporto šakos nuosmukis. Praretėjo irkluotojų gretos, dauguma mūsų trenerių paliko irklavimą. Nebuvo pinigų vasaros ir žiemos treniruočių stovykloms, važinėti po užsienį, sumažėjo varžybų. Tačiau mūsų irkluotojai atlaikė iškilusius sunkumus“, – apie pirmuosius savarankiškumo metus yra kalbėjęs E. Levickas.

Skaudžią netekties valandą dėl daugkartinės Lietuvos stalo teniso čempionės, ilgametės trenerės Deimantės Semaškaitės-Juocevičienės mirties nuoširdžiai užjaučiame velionės šeimą ir artimuosius. Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“

Mirus daugkartinei Lietuvos stalo teniso čempionei ir trenerei Deimantei Semaškaitei-Juocevičienei, skaudžią netekties valandą nuoširdžiai užjaučiame šeimą ir artimuosius. Vilniaus dirbančiųjų sporto klubų sąjunga „Žalgiris“

Mirus broliui, nuoširdžiai užjaučiame Lietuvos sporto universiteto rektorių prof. habil. dr. Albertą Skurvydą ir jo artimuosius. Skuodo rajono savivaldybės kūno kultūros ir sporto centras

Dėl buvusio žalgiriečio, ilgamečio Lietuvos irklavimo federacijos prezidento Eugenijaus Levicko mirties nuoširdžiai užjaučiame jo šeimą ir artimuosius. Lietuvos sporto draugija

„Žalgiris“

Dėl olimpiečio, ilgamečio Lietuvos irklavimo federacijos prezidento, teisėjo Eugenijaus Levicko mirties liūdime kartu su visa irkluotojų bendruomene, velionio šeima ir artimaisiais. Sporto leidinių grupė

Dėl buvusio lengvaatlečio, sporto darbuotojo, žurnalisto ir fotografo Petro Petruškevičiaus mirties nuoširdžiai užjaučiame jo šeimą ir artimuosius. Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“

Liūdime dėl buvusio bendražygio Petro Petruškevičiaus mirties. Laikraščio „Sportas“ redakcija

E. Levickas buvo ilgametis Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas. Alfredo Pliadžio nuotr.


POMĖGIS Lietuvos rinktinė pasaulio čempionato auksą iškovojo Viljandžio ežere Estijoje.


„Gyvenau kaime prie ežero, tad viskas vyko natūraliai. Tėvelis žvejojo, diedukas žvejojo. Gal tai paveldima?“ – kitąmet 50 metų jubiliejų švęsiantis molėtiškis skaičiuoja, kad keturiasdešimt metų su meškere nesiskiria tikrai.

1999 m., kai įsteigė klubą „Ešerys“, pasinėrė ir į sportinę žūklę. „Žvejoji – pabosta, norisi daugiau adrenalino. Sportinė žūklė įdomesnė. Tai – adrenalinas. Tokią pat žuvį užkabinus visai kitokie pojūčiai. Siekiame rezultato, todėl reikia, kad užkibusi ji nenutrūktų. Greičiau orientuojiesi, greičiau pagauni – viskas kitaip, negu mėgėjiškai žvejojant, maloniau. Kai yra konkurencija, visuomet kyla naujų idėjų“, – kas suviliojo su meškere dalyvauti varžybose, pasakoja patyręs žvejys.

Sėkmę neša treniruotėsPasaulio spiningavimo iš valčių čempionu S. Lukšta tapo komandinėse varžybose. Kartu su juo Viljandžio ežere vykusiose varžybose Estijoje triumfavo Gintautas Šiukščius, Darius Jakiūnas, Martynas Savickas, Mindaugas Kontenis ir Martynas Valukonis. Lietuvos komanda nurungė varžovus iš 15 pasaulio šalių. Iškovotas laimėjimas yra istorinis visai Lietuvai – komandinėje įskaitoje tai yra pirmoji pergalė pasaulio spiningavimo čempionate. Be to, asmeninėse ekipažų varžybose S. Lukšta kartu su kitu molėtiškiu G. Šiukščiumi dar

pelnė bronzos medalius. „Koks kareivis nesvajoja tapti generolu? Taip ir mes. Viltis, kad ko nors pasieksime, buvo, bet kad tiek daug...“ – džiaugiasi savo sporto šakos viršūnę pasiekęs molėtiškis. Sėkmę žvejams, kaip ir bet kurios kitos sporto šakos atstovams, S. Lukštos teigimu, neša treniruotės: „Kuo daugiau treniruočių, tuo geresni rezultatai. Dvi tris dienas, net keturias, jeigu galime, pasitreniruojame. Važiuojame su šeimomis – žmonomis, vaikais. Įdomu ant kranto laukti, stebėti.“Per metus S. Lukšta dalyvauja apie 15 varžybų. Jos dažniausiai trunka dvi dienas po šešias valandas. „Kai nekimba žuvys, laikas, atrodo, greitai tirpsta. Bet jeigu pasitreniruoji ir žinai, kur plaukti, laiko užtenka. Kai žuvų reikia ieškoti, prasčiau“, – sportinės žūklės specifi ką dėsto pasaulio čempionas. Žuvų žvejai ieško specialia įranga. „Ji rodo, koks dugnas, kur žuvys, kokiame gylyje ir pan. Be tokios įrangos niekas nebeplaukia, nes be jos – kaip be batų“, – aiškina.

Laimikis įšoko į valtįKiek žuvų sugauna per varžybas, priklauso nuo vandens telkinio. Jeigu žuvų dydis neribojamas, pasak S. Lukštos, galima nesunkiai prigaudyti ir 10–15 kg. Jis pats per varžybas daugiausiai yra ištraukęs apie 12–14 kg laimikio.Per varžybas nutinka ir linksmų nuotykių. S. Lukšta prisimena, kaip Italijoje, Po upėje, žuvis kefalė pati įšoko į jų valtį: „Kai greitai praplauki, jos pradeda šokinėti – paviršiuje plaukioja. Ir netgi įšoko mums į valtį.“

„„Kuo daugiau treniruočių, tuo geresni rezultatai. Dvi tris dienas, net keturias, jeigu galime, pasitreniruojame. Važiuojame su šeimomis – žmonomis, vaikais. Įdomu ant kranto laukti, stebėti.“

Bet pasitaiko ir atvirkščiai. Štai šiemet Rumunijoje vykusiose varžybose jų dalyviams buvo išdalytos dėžės su vandeniu lydekoms, apklotos audeklu. „Mes ne taip pastatėme dėžę, ir ta lydeka įsibėgėjusi iššoko tiesiai į vandenį. Rezultatas tapo šiek tiek prastesnis“, – pasakoja žvejys.Žuvis po varžybų žvejai paleidžia atgal į vandenis. „Nebent maži ešeriukai neišgyvena, visas kitas stengiamės paleisti atgal.“ Dažniausiai laimikį atgal į vandenį S. Lukšta paleidžia ir žvejodamas laisvalaikiu – jis pats žuvų nemėgsta, o jo žmonai patinka tik maži ešeriukai: „Visas kitas paleidžiame – nereikalingos, tegul gyvena. Norisi, kad žuvų mūsų vandenyse padaugėtų, ir jų daugėja.“

Svajonė – Nilo ešerysDidžiausia žuvis, kurią per savo gyvenimą ištraukė pasaulio čempionas, – 8–9 kg lydeka. Per varžybas lydekos taip pat buvo didžiausi laimikiai, tik jau gerokai menkesni – iki 5 kg.„Norėčiau sugauti Nilo ešerį. Tai milžiniškas ešerys. Jeigu ne tie neramumai Egipte, gal būtume ir pagavę – čia turėjo vykti pasaulio čempionatas, bet viskas nuplaukė“, – teigia molėtiškis. Lietuvos telkiniuose įdomiausios žuvys yra vėgėlės, starkiai, unguriai, šamai.

Kompaniją palaiko žmonaNors pasaulio čempionas, laikydamas rankose meškerę, tęsia šeimos tradiciją, jo paties sūnus ant kabliuko neužkibo: „Sūnus mokosi – jam nėra kada.“ Tačiau žmona Žaneta mielai palaiko

sutuoktiniui kompaniją, o šiemet ją vyras prikalbino dalyvauti ir varžybose. Debiutas Rubikių ežere vykusiose spiningavimo varžybose pavyko – ketvirta vieta, vos žingsnio pritrūko iki medalio. „Prašiau prašiau ir priprašiau. Pabandė, patiko ir ateityje galbūt dalyvaus, – žmonos sėkme ir kompanija džiaugiasi pasaulio čempionas. – Dabar kaip tik buvau vienas, neturėjau su kuo plaukti. Vienam valtyje labai nuobodu. Be to, su žmona ne vien namuose, bet ir gryname ore kartu pabūti smagu, pabendrauti – visai kitoks bendravimas. Kai užkimba žuvytė, daug linksmiau.“

Smagiausia – gimtinėjeĮ žvejybą vyras išsirengia, kai tik turi laisvo laiko – bent porą kartų per savaitę, o per atostogas meškerės iš rankų nepaleidžia nė dienos. „Jeigu per atostogas vykstu į kitus kraštus, pasiimu ir meškeres. Buvome išvykę prie Viduržemio jūros, ten kitokia meškere pažvejojau. Tokių įdomių žuvyčių, kurių pavadinimų net neįsivaizduoju, sugavau. Gražios, net gaila buvo traukti, atkabinti“, – iš naujo džiaugiasi prisiekęs žvejys. Lietuvoje atostogas S. Lukšta derina prie žvejybos sezono: „Laisvų dienų daugiau stengiuosi pasiimti pavasarį ir rudenį, kai labiau kimba.“Keturis dešimtmečius su meškere nesiskiriantis žvejys Lietuvoje bandė žvejoti bemaž visuose ežeruose, gal tik kokie keli nedidukai likę. Bet smagiausia pasaulio čempionui užmesti meškerę gimtuosiuose Molėtų ežeruose.

GYVENIMO RITMĄ DIKTUOJA ŽUVYS

Pasaulio spiningavimo iš valčių čempionas Sigitas Lukšta savo aistra žvejoti užkrėtė ir žmoną

S. Lukšta žvejoja bent porą kartų per savaitę.

Lietuvos spiningautojų triumfas pasaulio čempionate.

Documents

SPORTAS Nr8 (2015m)