Kauno rajono Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija 2011m. spalis, Nr. 2

Mokytojų diena – su ožiukais Rusvi, rausvi, geltoni

lapai... Saulės kasdien vis mažiau, o spalvų - daugiau. Nenuostabu – juk už lango ruduo. Jis neseniai į mūsų gimnaziją atnešė rudenišką Mokytojų dienos šventę. Šiemet ji buvo kiek kitokia nei ankstesniais metais – gimnazijoje nuo pat ankstyvo ryto šurmuliavo ožiukai (mūsų abiturientai), o jiems vadovavo Ožka (kuratorė Auksė Dabulskienė).

Ateinančius į darbą mokytojus jie pasitiko skambia armonikos melodija ir kvietė pasivaišinti kaimišku sūriu.

Pirmoji pamoka- tradicinė, ją vedė mokytojai. Gimnazija nurimo, o mokytojų kambaryje tyliai pabiro jurginų žiedai. Juk tai Jūsų, Mokytojai, šventė.

Netrukus skambutis pakvietė į antrąją pamoką. Ji neeilinė, nes mokytojais tapo abiturientai. Jų balsuose, žinoma, girdimas jaudulys. Juk tai ne tik patvirtinimas: taip, mes – vyriausieji, bet ir atsakomybė, ir

iššūkis. Prieš pietus aktų salė

pakvipo medumi ir suskambėjo juoku. Prasidėjo abiturientų sveikinimas, skirtas mokytojams. Ožiukai su Ožka po gimnaziją keliavo, pamokas lankė, šmaikščiai jas komentavo. Netrūko nei dainų, nei šokių, nei gardumynų, nei gėlių.

Į mokinių programą teko įsiterpti ir gimnazijos direktoriui Arūnui Bučniui. Jis ne tik tarė sveikinimo žodį, bet ir, pasinaudodamas proga, už įvairius nuopelnus gimnazijai apdovanojo mokytojus ir kitus gimnazijos darbuotojus.

,,Mylėkite mokyklą. Lietuvos ateitis jos koridoriais vaikšto, pro jos langus žiūri“ (Justinas Marcinkevičius),- nuskambėjus šiems žodžiams ožiukai išsibarstė kas sau, ir gimnazija pamažu ištuštėjo. Mokytojai skubėjo į autobusą – jų laukė smagi kelionė į Birštoną.

Rytoj vėl čia sugrįšime, vėl auginsime savo žinių medį, o šalia mūsų visada bus jie – mūsų Mokytojai.

Lina Jankauskaitė, 4ga

Galės Juknytės (4gc) nuotraukos

2

Pamoka su dailininku

Rugsėjo 26 – kiek kitokia mūsų gimnazijoje. IV aukšto fojė

buvo iškabinti ryškūs ir kiek neįprasti visų akis traukiantys

paveikslai. Tą dieną vyko dailininko Alfredo Šato paveikslų

parodos atidarymas bei netradicinė dailės pamoka, kurią vedė

pats tapytojas.

Kūrybinio sambūrio būrelio vadovė Daiva Rukšienė,

pristatydama svečią, juokavo, jog už šią parodą reikia dėkoti

negrybingai vasarai – mat dailininkas be galo mėgsta grybauti. Pats

A. Šatas, pradėdamas pamoką, prisipažino, jog gamtoje būna

kiekvieną laisvą minutę. Sakė, jog jo darbai nutapyti Petraškose,

kur praleidžia kiekvieną vasarą.

Prieš vaikams pradedant piešti natiurmortą tapytojas kalbėjo

apie tai, jog dailėje svarbiausia laisvė. Reikia atsipalaiduoti ir

pasijusti laisvam. Kai tai padarai, tavo smegenys ima veikti visai

kitaip, rankų judesiai pasidaro plastiški.

Kol vaikai piešė, o mokytoju tapęs dailininkas stebėjo jų darbą,

mes pasidomėjome jo kūrybine biografija. Įdomiausia tai, kad

tapytojas piešti pradėjo būdamas 11 metų. Baigęs J. Naujalio

vakarinę dailės mokyklą, mokslus tęsė Vilniaus dailės instituto

Kauno vakariniame skyriuje. Deja, jaunuolį priėmė ne į

išsvajotosios tapybos, o į tekstilės specialybę. Tik studijuojant

penktame kurse tuometinis instituto rektorius profesorius V. Gečas

peržiūros metu jo gobeleną pavadino tapyba ir pervedė į Vilnių.

Į klausimą, kas gi paskatino piešti, dailininkas nusišypsojęs atsakė:

– Gyvenimas. Tiesiog vieną dieną paėmiau į rankas teptuką ar

pieštuką, nebeatsimenu, ir įsitraukiau į tai visam gyvenimui.

Jis teigė, jog visai nesvarbu, ar pieši anglimi, ar pieštuku, ar

aliejiniais dažais, - kiekvienas darbas turi būti išbaigtas. Viską

reikia atlikti kruopščiai ir su meile.

Manau, kad geriausiai šią netradicinę pamoką įvertino mokiniai,

nuoširdžiai pasakę:

– Dėkojame, kad pakvietėte į gimnaziją šį puikų dailininką.

Benita Barkevičiūtė, 3gc

Gailės Juknytės (4gc) nuotrauka

Ebru

Sakote, koks čia dabar žodis? Būkite ramūs –

pavadinime neįsivėlė klaida. Tiesiog perskaitykite ir

viską sužinosite.

Spalio 13-tą dieną mūsų gimnazijoje viešėjo ebru

meno pradininkė Lietuvoje Eglė Veršininienė. Ji sumanė

čia atvykti ir pasidalyti ebru kūrimo technika ir kūriniais

ne tik su dukters pradinukės klasės draugais, bet ir su

kitais mokiniais.

Ebru- tai tapymas ant vandens. Rašytiniuose

šaltiniuose jis minimas daugiau negu prieš pusę

tūkstančio metų, taigi galime spręsti, kad jis buvo išrastas

dar anksčiau. Menininkė šį meną „parsivežė“ iš Turkijos,

kur ir yra tikroji jo tėvynė. Šis menas yra unikalus ir labai

brangus, nes visi reikmenys pagaminti iš nekenksmingų

žmogaus sveikatai medžiagų. Teptukų koteliai – iš rožių

stiebų, jų šereliai - iš arklio uodegos plaukų. Dažai

gaminami iš natūralių medžiagų, tokių kaip medžio

anglis, o tapoma ant paties vandens su jūros dumbliais.

Kaip viskas vyko? Pirmiausia menininkė išsirinko

pagalbininką, kuris viso proceso metu padėjo jai kurti,

nuolat maišė dažus bei vandenį. Tuomet tapytoja paėmė

laikraščio lapą ir uždėjo ant vandens- juk reikia nurinkti

dulkes. Po to ji atsuko visus dažų indelius ir, atsargiai

įdėjusi teptuką į tam tikrą spalvą, o paskui į vandens indą,

išmėgino dažus. Kai visos spalvos jau buvo išmėgintos, ji

paėmė laikraščio lapą, įmerkė jį į indą ir taip „perkėlė“

dažus ant lapo. Vėliau ji paprašė stebėjusių vaikų

išsirinkti kelias spalvas, kuriomis bus tapoma. Išrinkus

spalvas, dailininkė pradėjo tapyti. Jai baigus darbą , teko

„perkelti“ piešinį ant didelio popieriaus lapo. Visi pamatė

spalvingą ir labai gražų kūrinį.

Ebru nepaliko abejingo nė vieno stebėjusiojo. Nors

šia technika tapyti kūriniai reikalauja daug darbo ir

kruopštumo, bet verta įdėti pastangų norint gražiai

nutapyti. Mokiniai labai susidomėjo ir galbūt kai kurie

net pradės lankyti ebru meno užsiėmimus.

Greta Kunauskaitė, 7a

Jovitos Puidokienės nuotrauka

3

Smalsūs jaunieji gamtininkai

Dar gerai neįsibėgėjus mokslo metams, rugsėjo 14 dieną , gimnazijos gamtininkų būrelis „Žaliuoju taku“ su vadove Irena Gronskiene jau keliavo į Lietuvos veterinarijos akademiją.

Šioje ekskursijoje moksleiviai išgirdo VA rektoriaus R. Žaliūno pasakojimą apie akademijoje siūlomas profesijas ir jų populiarumą, galėjo apžiūrėti graužikų vivariumą- vietą, kurioje auginami šios rūšies gyvūnai ir su jais eksperimentuojama. Graužikų ten yra labai daug, bet kiekvienas be galo svarbus. Gamtininkai taip pat aplankė smulkiųjų gyvūnų veterinarijos kliniką. Joje susipažino su patalpomis, kuriose pacientai apžiūrimi, tikrinama jų sveikata, taip pat su kabinetu, kur atliekami tyrimai. Skyriaus vedėja aprodė operacines, prietaisus, kurie naudojami operacijos metu, papasakojo apie juos, atsakė į visus klausimus apie gyvūnų ligas.

Paskutinis ekskursijos objektas buvo kiaušinių ir broilerių laboratorija. Joje tiriami kiaušiniai ir broilerių mėsa. Jie rūšiuojami pagal vartojimo tinkamumą. Šioje laboratorijoje yra labai daug naujų prietaisų, kurie palengvina mokslininkų darbą.

Kelionė buvo labai naudinga ir informatyvi - susipažinome su veterinarijos specialistų darbu ir jo svarba.

Gustė Beržanskaitė, 2ga

Mes veiklūs! Prasidėjo nauji mokslo metai, o su jais ir

popamokinių būrelių veikla. Gimnazijos ateitininkai, kaip ir pernai, nesnaudžia.

Per Rugsėjo pirmosios šventę direktorius iškilmingai įteikė būtent mūsų mokyklos ateitininkams pasiūtą vėliavą. Linkėjo sėkmės, pasitikėjimo savimi ir tikėjimo tuo, ką darome. Kitą dieną Tabariškių parapijos bažnyčioje buvo aukojamos Šventos mišios, kuriose dalyvavo gimnazijos bendruomenė. Jose buvo nešama mūsų vėliava, gausus ateitininkių būrys giedojo giesmes ir taip palaikė ramią, šiltą atmosferą.

Rugsėjo 10 – ąją dalyvavome Šiluvoje vykusiuose atlaiduose.

Ėjome aštuonių kilometrų piligriminį žygį. Pamatėme daug gražaus jaunimo, kuris gyvena malda, tikėjimu ir geranoriškumu. Rugsėjo 24-ąją Kaune vyko ateitininkų federacijos atstovų konferencija. Dalyvavome ir joje. Konferencijos metu buvo aukojamos Šventos mišios Sobore, kuriose visi pajuto tikrą, tyrą, jaunatvišką ir laisvą dvasią.

Štai ir prabėgo pirmasis mokslo metų mėnuo. Atėjo spalis, o ateitininkų galvose jau kirba mintys apie įvairius renginius ir susitikimus. Laukite naujienų!

Ieva Mocevičiūtė, 1gd

Rudens spalvos Botanikos sode

Spalio 12 dieną jaunieji gamtininkai grožėjosi rudenėjančiu Kauno botanikos sodu. Nors oras buvo žvarbokas, vaizdai, kuriuos pamatėme, ir apskritai visa gamta tiesiog apsuko mums galvas!

Pamatėme daugybę kitų kraštų augalų, kurių spalvos rudenį ypač gražios. Grožėdamiesi klausėmės botanikės Jurgitos pasakojimų apie kiekvieną augalą, kurį matėme. Botanikos sodo tvenkinuke matėme gulbių ir ančių.

Pasivaikščioję visi nudžiugome, kai mus pakvietė į

oranžeriją, kur pamatėme labai egzotiškų augalų bei visiems įspūdį palikusius varaną ir vėžliukus. Namo grįžome kupini įspūdžių.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad rudenį Botanikos sodas atrodo toks nuostabus!

Ugnė Lisauskaitė, 8c

Irenos Gronskienės nuotrauka

4

,,Svarbu pajusti mokyklos dvasią”

Dideliais šuoliais pralėkė rugsėjis, medžiai jau meta įvairiaspalvius lapus, o mokykloje virte verda gyvenimas.

Rugsėjo 1-ąją atėję nauji darbuotojai jau spėjo apšilti kojas, tad manome, kad pats laikas apie juos sužinoti daugiau. Pirmoji mūsų pašnekovė – devintokų kuratorė Audronė GAIDIENĖ.

– Kuo Jus patraukė mūsų gimnazija, kad

nusprendėte dirbti būtent čia? – Su gimnazija esu susijusi jau seniai, daug apie ją

žinojau. Čia mokslus baigė mano dukros. Tad kai man pasiūlė čia dirbti, iškart su džiaugsmu sutikau.

– Kaip apibūdintumėte gimnazijos mokinius? – Dirbu dar neilgai, tad visų mokinių gerai

nepažįstu. Stengiuosi su jais susibendrauti. Dauguma mokinių geranoriški, pažangūs, turintys savo nuomonę ir jaučiantys atsakomybę už savo elgesį.

– Kaip įsivaizdavote būsimą darbą? – Anksčiau mokykloje nebuvo tekę dirbti, tad tai

man – nauja aplinka, naujas darbo pobūdis. Stengiuosi kuo geriau atlikti savo darbą, gilinuosi į mokinių problemas ir kiek galėdama padedu jas spręsti.

– Kaip jautėtės vesdama pirmąją klasės valandėlę?

– Labai jaudinausi ir nerimavau, bet dėkoju mokiniams, kurie suprato mano jaudulį ir įdėmiai klausėsi tuo man labai padėdami.

– Ar jau teko skambinti mokinių tėvams? – Taip, teko. Norėčiau, kad tėvams tektų

pranešinėti tik geras žinias. Taip būtų daug smagiau . – Ar gimnazijoje sulaukiate reikiamos paramos,

pagalbos? – Kadangi tai man naujas darbas, iš mokyklos

administracijos ir mokytojų sulaukiu daug patarimų ir pagalbos įvairiais klausimais.

– Papasakokite apie savo pomėgius, laisvalaikį. – Laisvalaikį leidžiu įvairiai. Mėgstu skaityti grožinę literatūrą. Labiausiai patiko Paulo Coelho knyga

„Alchemikas“. Tai knyga, kurią norisi skaityti ne kartą. Iš lietuvių rašytojų labai patinka Jurgos Ivanauskaitės kūryba. Taip pat laisvą laiką leidžiu žiūrėdama romantinio siužeto filmus. Labiausiai į atmintį įsirėžė Victor Fleming „Vėjo nublokšti“. Ne mažiau patiko ir Luis Mandoki režisuotas filmas „ Žinutė butelyje“.

Didelę silpnybę jaučiu gėlėms. Jas prižiūrėti, auginti ir dauginti man labai patinka. Kadangi gyvenu sodyboje, turiu galimybę auginti daug gėlių. Taip pat auginu ir įvairius dekoratyvinius krūmus, medelius. Namuose pilna orchidėjų, kurios būtent dabar labai gausiai ir gražiai žydi.

– Ar mėgstate keliauti? Kur dažniausiai atostogaujate? – Keliauti labai patinka. Jaučiu didelį troškimą pamatyti kuo daugiau pasaulio, susipažinti su kitomis šalimis.

Tačiau atostogauti vis dėlto labiausiai mėgstu Lietuvoje. – Kokie įspūdžiai likę iš Jūsų laikų mokyklos? – Man patiko mokytis, mėgau savąją mokyklą, mokytojus. Iki šiol su nostalgija prisimenu metus, praleistus

mokykloje. Dabartiniai mokiniai turi daug daugiau galimybių ir laisvių už tuos, kurie mokėsi tuo laikotarpiu. – Ačiū už pokalbį. Linkime sėkmės ir įkvėpimo dirbant su mokiniais!

Ieva Mocevičiūtė, 1gd

Gailės Juknytės (4gc) nuotrauka

5

„Kuratorės darbas tikrai nebuvo mano svajonė“

Esame tikri, kad antrokai gimnazistai tikrai įsižeistų, jei nepakalbintume jų kuratorės Vitos JAVORSKIENĖS.

Tad nieko nelaukę tardome ir ją.

– Kokius mokslus baigėte? – Studijavau Vilniaus

universiteto Kauno humanitariniame fakultete rusų ir vokiečių kalbas, vėliau – pedagogiką VDU.

– Ar nuo mažens svajojote apie darbą su vaikais?

– Kuratorės darbas tikrai nebuvo mano svajonė, nes tai naujos pareigos mokykloje, tiesiog nieko apie tokį darbą nežinojau. Mokytoja dirbti taip pat nesvajojau ,tačiau baigusi pirmas studijas ėjau dirbti į mokyklą vokiečių kalbos mokytoja ir darbas mokykloje man visai patiko. Todėl, kai dabar pasitaikė galimybė vėl dirbti mokykloje, mielai sutikau.

– Ar ilgai dėstėte vokiečių kalbą?

– Šį darbą dirbau 5 metus. Vėliau 5 metus gyvenau Vokietijoje ir ten dirbau dėstytoja vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams. Grįžusi į Lietuvą porą metų dirbau transporto vadybininke. Dabar vėl esu mokykloje.

– Kodėl pakeitėte darbo vietą? – Darbo vietas keičiau todėl, kad keitėsi mano

gyvenamoji vieta. Į mokyklą grįžau dirbti, nes man darbas mokykloje yra mielas, čia daug veiksmo, žmonių.

– Kaip sekasi naujoje mokykloje? Ar jau apsipratote?

–Sekasi gerai, pradžioje buvo įtampos, tačiau jau baigiu apsiprasti.

– Koks pirmas įspūdis apie 10-tokus? – Pirmas įspūdis buvo toks: banda nesuvaldomų

paauglių . Rimtai. Dabar bandau apsižiūrėti, kas yra kas, ir vaizdas vis geresnis ir geresnis.

– Kaip pasirinkote šį darbą? – Šis darbas, matyt, pats pasirinko mane, nes būtent

kuratorės darbo neieškojau. Ieškojau darbo mokykloje ir man pasiūlė dirbti tokį naują ir neįprastą darbą.

– Kaip galėtumėte apibūdinti save, savo charakterį?

– Mano charakteris labai geras . Esu atsakinga ir pareiginga, kartais tai labai trukdo ramiai gyventi. Labai

retai meluoju ir nemėgstu, kai meluoja kiti, pati be reikalo nelaidau gerklės ir nemėgstu rėksnių bei isterikų, esu įsitikinusi, kad viską daug geriau galima nuveikti ramiai ir be streso.

– Ar yra kažkas, ko nemėgstate? –Kaip jau sakiau, labai nemėgstu

nesąžiningų žmonių, melagių ir išsisukinėtojų. Visa kita atleidžiu labai lengvai, nes mes tik žmonės ir klysti mums lemta.

– Ar dar nesusidūrėte su jokiomis problemomis mokykloje?

– Rimtų problemų mano darbe kol kas dar nebuvo.

– Ar turite šeimą, mylimą žmogų? Ar turite vaikų? Jei taip, kokio jie amžiaus, ką mėgstate veikti?

– Taip, turiu šeimą. Esu ištekėjusi jau 16 metų, turiu 15 metų dukrą ir 5 metų sūnų. Su vaikais mes sutariame gerai. Su dukra einam apsipirkti ir beveik visada susipykstam, paskui einam valgyti picos ir beveik visada susitaikom. Stengiuosi žinoti

apie ją kuo daugiau, nors tai nėra paprasta, juk paaugliai mėgsta turėti paslapčių, ypač nuo tėvų. Mano penkiametis labai įdomus ir plepus vaikinas, mes geri draugai.

– Kokie Jūsų laisvalaikio pomėgiai? – Laisvalaikiu stengiuosi būti su šeima, kartais

nugvelbiu laiko pasisėdėjimams su draugėmis arba teatrui. Patinka eiti į kiną, skaitau knygas, deja, joms lieka vis mažiau laiko.

– Kokie įspūdžiai iš mokyklinių metų? Ar turėjote mėgstamiausią dalyką, mokytoją?

– Mano mokykliniai metai nebuvo niekuo ypatingi, mokyklą pradėjau mėgti tik maždaug nuo 10 klasės. Mėgstamo mokytojo, deja, neturėjau, nė vienas nepaliko ryškesnio prisiminimo. Gal tik mūsų mokyklos direktorius, kuris buvo netipiškas mokytojas, labai žmogiškas, ramus ir sugebėdavo rasti bendrą kalbą su visais chuliganais. Mokiniai jį gerbė už tai, kad jis elgėsi su jais kaip su sau lygiais.

– Ačiū už atsakymus . Sėkmės!

Aistė Guogaitė, 2gd Gailės Juknytės (4gc) nuotrauka

6

Gimnazijos vegetarė

Kaip nauji mokslo metai, taip nauji veidai mūsų gimnazijoje. Šiemet mus aplankė visiškai naujas žmogus ir, kiek supratau, jis žada pasilikti ilgam. Taigi, šįkart mūsų dėmesio centre nauja kūno kultūros mokytoja – Rasa VAŠTAKIENĖ. Kas dar nespėjo su ja susipažinti, pamatę koridoriuje būtinai pasisveikinkite ir pakalbinkite, o jei manote, kad nedrįsite to padaryti, – prašom, keletas minučių informacijos ir įdomumo.

Kokie keliai atvedė? Ši mokytoja neeilinė, turinti daug patirties. Ji – buvusi

KTU (Kauno technologijos universiteto) dėstytoja, dirbo kūno kultūros katedroje, taip pat ligoninėje kineziterapeute bei vaikų darželyje, kuriame dirba iki šiandien. Tai yra antrasis jos darbas po mokyklos. Paklausus, kokie keliai ją atvedė į gimnaziją, ji atsakė, kad, visų pirma, šis darbas jai labai tinka pagal gyvenamąją vietą ir antrąjį darbą. „Man viskas labai pakeliui ir labai tobulai tinka. Visur suspėju“,– kalbėjo mokytoja.

Apie tai, kokie mes Sėdint prieš naują žmogų man labiausiai rūpėjo tai,

kaip ji jaučiasi naujoje erdvėje, kokią nuomonę susidarė apie gimnazijos mokinius, kaip jie ją priėmė. Tad nedelsdama to ir paklausiau. „Nieko pernelyg daug negalėčiau pasakyti, nes dirbu dar labai neilgai“, – dėstė mokytoja, tačiau nepasiduodama kamantinėjau ją toliau. Tad vis dėlto prasitarė, jog naujoje aplinkoje jaučiasi puikiai. Kūno kultūros pamokas ji veda 5–8 klasių mokiniams, tad apie pačių mokinių priėmimą atsiliepė taip pat teigiamai: „Mokiniai – draugiški ir malonūs, nors, žinoma, dar ne su visais spėjau susipažinti. Jie tyrinėja mane, o aš juos.“ Paklausus, kaip naują žmogų priėmė jau kaip namuose besijaučiantys mokytojai, ji atsakė, kad mokytojų kolektyvas taip pat labai jaukus ir smagus.

Ne dėl to, kad neskanu, o dėl to, kad neetiška... Toliau buvo labai įdomu sužinoti, kuo gi mokytoja R.

Vaštakienė užsiima laisvalaikiu. Ką veikia, kas jai patinka, kuo domisi... Taigi, kad ir kaip būtų keista, pirmasis atsakymas buvo: „Dažniausiai laisvalaikiu sportuoju, lankau sporto klubą. Stengiuosi sveikai gyventi ir maitintis.“ Ir štai po šito pasakymo išgirdau: „Esu vegetarė. Ne dėl to, kad nemėgstu mėsos, o dėl to, kad tai neetiška.“ Mėsos ji pradėjo nevalgyti maždaug prieš aštuonerius metus ir teigė, jog pradėjusi taip gyventi jaučiasi daug geriau ir lengviau. Sportas šią mokytoją lydi nuo pat vaikystės, o labiausiai mylėjusi ir mylinti lauko tenisą, kuris yra jos specializacija. Paklausus, ar turi

mėgstamiausią sportininką, tvirtai atsakė, jog tai Virgilijus Alekna. Be sporto, ji labai mėgsta skaityti, keliauti, domisi netradicine medicina – gydymu be vaistų.

Kalbėjausi su šia mokytoja apie penkiolika ar dvidešimt minučių, tačiau supratau, kad mūsų mokytojų kolektyvą papildė dar viena įdomi, intelektuali ir tvirtą nuomonę bei žvilgsnį turinti asmenybė, tačiau to tikrai nereikėtų bijoti. Todėl labai dėkoju mokytojai už pokalbį ir linkiu jai kuo greičiau įsigyventi į mūsų gimnazijos bendruomenę ir visus pažinti.

Deimantė Stulgytė, 4gc Gailės Juknytės, (4gc)nuotrauka

7

„Man iš karto čia labai patiko“ Tikriausiai visi girdėjote, kad mūsų gimnazijoje šiais metais pagal mainų programą mokosi kitos šalies mokinė.

Tai Jamie iš tolimųjų Jungtinių Amerikos Valstijų. Tad kaipgi mes iš jos nepaimsime interviu.

– Kas Tave pastūmėjo dalyvauti mainų programoje ir kodėl būtent Lietuvoje?

– Aš visada mėgau keliauti, prieš kelerius metus teko apsilankyti Kinijoje, kurioje išbuvau dvi savaites, nuo tada aš norėjau pamatyti kuo daugiau pasaulio. Taigi, kai mainų programos organizacija „Rotary International“ suteikė man šią galimybę, aš nedvejodama ja pasinaudojau. Labai norėjau nuvykti į Europą (amerikiečiai ja labai žavisi) ir kai man davė sąrašą su 40 valstybių, Lietuva buvo mano TOP penketuke. Tada organizacija atsižvelgė į mano norus bei galimybes ir ją man parinko.

– Ar sunku buvo adaptuotis naujoje aplinkoje? Kokį pirmą įspūdį susidarei apie Lietuvą?

– Adaptuotis nebuvo labai sunku, tačiau tam prireikė laiko. Man iš karto čia labai patiko, tad pirmas įspūdis buvo pats geriausias.

– Kaip tau mūsų mokykla? Ar greitai susipažinai su savo bendraklasiais?

– Man jūsų mokykla patinka, pirmomis dienomis truputėlį pasiklysdavau, tačiau bendraklasiai man padėjo. Su jais aš puikiai sutariu.

– Tikriausiai pirmomis savaitėmis tau buvo labai sunku dalyvauti pamokose, kurios dėstomos ne tavo gimtąja kalba. Ar mokymosi sistema Lietuvoje daug kuo skiriasi nuo JAV?

– Pamokose man sunku, nes nesuprantu lietuviškai, mokytojai taip pat negali man labai padėti, nes jiems sunku išaiškinti temą angliškai, bet aš labai stengiuosi išlaikyti dėmesį ir ko nors išmokti. Labiausiai patinka anglų bei prancūzų kalbų pamokos, nes jose galiu dalyvauti kaip ir visi kiti mokiniai. Taip pat patinka lankytis baseine, nes jį aš mėgau ir namuose. Mokymosi sistema šiek tiek skiriasi nuo JAV, tačiau bet kada nukeliavęs į kitą šalį tu rasi panašumų ir skirtumų.

– Skaičiau tavo „bloge“, kad norėtum kuo daugiau pakeliauti po Lietuvą. Ar prieš atvykdama į ją domėjaisi jos kultūra bei istorija?

– Taip, žinoma, prieš atkeliaudama čia aš porą mėnesių skyriau susipažinimui su Lietuva. Pasidomėjau viskuo: kultūra, istorija, oru, maistu.

– Ir kaip tau lietuviškas maistas? – Maistas čia labai skanus! Pamėgau cepelinus bei šaltibarščius, nors iš pradžių jie atrodė keistokai. Aišku , pasiilgstu ir

amerikietiško maisto, kuris man primena namus. – Ar turi kokių pomėgių? Jei taip, ar nesunku juos realizuoti čia? – Taip, aš turiu hobių. Mėgstu vaidinti, todėl man ir patinka teatro pamoka. Taip pat aš užsiimu fotografija. Kai esi kitoje

šalyje, tu tiesiog negali nefotografuot. Fotografiją įvardyčiau kaip savo pagrindinį hobį. Taip pat esu didžiulė amerikietiškojo futbolo sirgalė, mano mėgstamiausia komanda yra „Green Bay Packers“, tačiau Lietuvoje sunku stebėti jų rungtynes dėl laiko skirtumo.

– Ką veiki savaitgaliais? Spėjai aplankyti kitus Lietuvos miestus? – Dažniausiai savaitgalius praleidžiu su draugais. Išvažiuojame į miesto centrą arba šiaip linksmai leidžiame laiką. Kol kas

spėjau ištyrinėti tiktai Kauną, bet dar turiu daug laiko pakeliauti po Lietuvą. – Kokių įgūdžių tikiesi įgauti per šiuos mokslo metus? – Per šiuos metus aš noriu kuo geriau suprasti lietuvių kultūrą, o ypač kalbą. Ši šalis man tikrai labai patinka. – Tikimės, kad per šiuos metus tu patirsi daug nuotykių, įgysi daug įgūdžių bei įgyvendinsi užsibrėžtus tikslus. Sėkmės

Ugnės Karvelis gimnazijoje. Daina Naujokaitė, 4ga

Nuotrauka iš asmeninio albumo

8

Laikraštį leidžia Jaunųjų žurnalistų būrelis Maketavo Gabrielė Svėržaitė, 8c

Džiaugiamės jumis!

Tikrai buvote pasiilgę kryžiažodžio – atsakymai plūste plūdo. Jų buvo beveik 70! Tad ir apdovanoti šį kartą nutarėme daugiau – net 7. Burtai lėmė, kad prizais šį kartą džiaugsis

Eglė Kardelytė (5b), Viktorija Jučaitė (5c), Mingailė Džežulskytė (7a), Aušrinė Jundulaitė (7b), Karolina Gvergždytė (7c), Paulina Dambrauskaitė (1gc), Justina Šimkutė (3gc). Sveikiname! Visiems kitiems linkime nenusivilti ir

vėl dalyvauti konkurse – juk prizas vis tiek kada nors atkeliaus pas jus. Sėkmės! Atsakymų laukiame 405 kab.

1. Lietuvos ... . 2. Jie ... ir brolis. 3. Daržovė, kuri asocijuojasi su Helovinu. 4. Žurnalas „...“. 5. Mirusiųjų diena. 6. Garsi kosmetikos linija. 7. ... Karvelis. 8. Rašomasis skystis. 9. Atostogų laikas.

Sudarė Margarita Melinytė, 7c

Atostogos tebus šaunios

Sakai, ką čia tokio stebuklingo nuveiksi per tas rudens atostogas – lyja, šalta, dienos trumpos... Neniurzgėk – kai iki soties išsimiegosi, griebkis mūsų siūlomos veiklos – atostogos tikrai bus puikios. Susitvarkyk vasarinius drabužius – jie dar ne

kartą papuoš Tave kitą vasarą. Nusimegzk šiltas kojines. Prisirink kankorėžių Kalėdų vainikui. Perskaityk gerą knygą. Pažiūrėk įdomų filmą. Išsikepk obuolių pyragą, išvirk arbatos ir

pasikviesk draugų. Papildyk šį sąrašą daugybe kitų tau mielų

užsiėmimų. Puikių atostogų!

Jaunieji žurnalistai

Katė Džiozė

Aš auginu mielą katytę, Ji dažnai žiūri į paukščius.

Kartais gaudo ji žuvytę Bei mėgsta vaikščiot po namus.

Bet kartais būna ji bloga, Urzgia, vos tik pasirodo. Pikta ji būna kaip šuva,

Kol valgio Džiozei nepaduodi.

Mano katė labai gera, Ji mėgsta būti ant akvariumo.

Ir nors jinai nėra kvaila, Ji niekad neišmoks kirčiavimo.

Mano katė yra marga,

Jinai nemėgsta būti alkana!

Eimantas Činga, 8c