VISUOMENĖS SVEIKATA - SIMPLIThi.simplit.lt/uploads/pdf/visuomenes sveikata/VS 2009 1(44).pdfŠirdies ir kraujagyslių ligos ir toliau yra pagrin-dinė Lietuvos gyventojų mirties

Lietuvos RespublikosSveikatos apsaugos ministerijos

HIGIENOS INSTITUTAS

Lithuanian RepublicMinistry of Health

INSTITUTE OF HYGIENE

2009/1(44)

VISUOMENĖS SVEIKATAPublic Health

UDK 613 ISSN 1392-2696Vi 295

RedaktoRių taRyba

tarybos pirmininkas: dr. Remigijus Jankauskas, Higienos institutas;

nariai: prof. habil. dr. algirdas BauBinas, Vilniaus universitetas;prof. Göran BondJeRs, nordic school of Public Health, Švedija;dr. Jonas Bunikis, Europos Komisijos Mokslinių tyrimų generalinis direktoratas;doc. dr. saulius ČaplinsKas, lietuvos aiDs centras; Mykolo Romerio universitetas;doc. dr. Marijona ČERniausKiEnė, Vilniaus pedagoginis universitetas;prof. habil. dr. Rūta DubaKiEnė, Vilniaus universitetas;doc. dr. aldona GaižausKiEnė, lietuvos sveikatos informacijos centras;doc. dr. eugenijus Gefenas, Vilniaus universitetas;prof. habil. dr. Vilius GRaBauskas, kauno medicinos universitetas;prof. habil. dr. Elvyra GRiniEnė, lietuvos kūno kultūros akademija;prof. nikolaj izMeRoV, Research institute of occupational Health, Rusija;prof. habil. dr. Jonas Jankauskas, Vilniaus universitetas;doc. dr. Danguolė JanKausKiEnė, Mykolo Romerio universitetas;prof. habil. dr. algirdas Juozulynas, Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas;prof. habil. dr. Ramunė KalėDiEnė, kauno medicinos universitetas;doc. dr. algimantas kiRkutis, Klaipėdos universitetas;prof. habil. dr. irena MisEViČiEnė, kauno medicinos universitetas;dr. Bronius MoRKūnas, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras;prof. habil. dr. Vytautas obElEnis, kauno medicinos universitetas;prof. habil. dr. žilvinas PadaiGa, kauno medicinos universitetas;prof. habil. dr. alvydas poVilonis, kauno medicinos universitetas;doc. dr. dainius pūRas, Vilniaus universitetas;associate prof. Johan stRuVVe, swedish institute for infectious disease Control, Švedija;doc. dr. Rimantas stukas, Vilniaus universitetas;prof. habil. dr. Janina TuTKuViEnė, Vilniaus universitetas;prof. Harri Vainio, finnish institute of occupational Health, suomija;associate prof. anita VillERusa, Riga stradins university, latvija.

RedaktoRių kolegija

kolegijos pirmininkas: dr. Vytautas JuRKuVėnas, Higienos institutas;

atsakingoji redaktorė: dr. Virginija KanapEcKiEnė, Higienos institutas;

nariai: doc. dr. arūnas GERManaViČius, Vilniaus universitetas; doc. dr. Romualdas GuREViČius, Higienos institutas; doc. dr. Vida JušKEliEnė, Vilniaus pedagoginis universitetas; dr. birutė paJaRsKiEnė, Higienos institutas;dr. Rūta pETRausKaiTė-EVERaTT, Vilniaus universiteto onkologijos institutas; doc. dr. Genovaitė šuRKiEnė, Vilniaus universitetas; dr. Rolanda ValinTėliEnė, Higienos institutas; doc. dr. Kęstutis žaGMinas, Vilniaus universitetas.

© leido Higienos institutas Didžioji g. 22, lT-01128 Vilnius sl 2211. 13 leidyb. apsk. i. pasirašyta spaudai 2009-03- už anglų kalbos kokybę redakcija neatsako.

© spaudai parengė lĮ „Kriventa“ V. pietario g. 5–3, lT-03122 Vilnius www.kriventa.lt. Kalbos redaktorė a. pletkuvienė dizaineris V. zaleckis

tURiNyS

Redakcijos skiltisApie ką byloja 2008 m. išankstiniai sveikatos statistiniai duomenys? ....................................................................... 5

liteRatūRos apžvalgaAntibiotikų vartojimas. Kai kurių kvėpavimo takų infekcijų gydymas antibiotikais ............................................. 9aušra beržanskytė, Rolanda Valintėlienė, Romualdas Gurevičius

oRiginalūs stRaipsniaiSergamumo prostatos vėžiu ir mirtingumo nuo jo dinamika Lietuvoje iki pSA eros ir po jos ............................. 19Renata Čepanauskienė, Romualdas Gurevičius

Mirtingumo nuo išorinių priežasčių ir savižudybių dinamika rytų Baltijos šalyse 1996–2007 metais – segmentinės regresinės analizės privalumai ............................................................................... 27Vaiva Gerasimavičiūtė, Romualdas Gurevičius

Suaugusių Lietuvos gyventojų savo svorio vertinimas atsižvelgiant į lytį, amžių ir išsilavinimą ........................... 37Vilma Kriaučionienė, Vitalija Ramažauskienė, Janina petkevičienė, Jūratė Klumbienė

Lietuvos suaugusiųjų gyventojų nuomonės apie maisto produktų ženklinimą tyrimas .......................................... 43indrė chmieliauskaitė, Roma bartkevičiūtė, Rimantas stukas, albertas barzda, svetlana Kornyšova

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo integralaus poveikio jaunų žmonių sveikatai problema ............................. 50algirdas Juozulynas, antanas Jurgelėnas, audronė astrauskienė, Jonas prapiestis, Mindaugas butikis, Rasa savičiūtė

Seksualinės prievartos padariniai ir jų sąsajos su traumos įveikos strategijomis paauglystėje ............................. 56neringa Grigutytė, Gražina Gudaitė

Ketvirtos klasės mokinių fiziškai aktyvių ir pasyvių laisvalaikio leidimo formų analizė ........................................ 70skaistė laskienė, ilona Judita zuozienė, aurelijus Kazys zuoza

Vilniaus gedimino technikos universiteto pirmo kurso įvairių specializacijų studentų palyginamoji sveikatingumo analizė .............................................................................................................................. 78stanislavas Dadelo, povilas Tamošauskas, Vitalijus podlužnas

Pirmą kartą užregistruota negalia tarp suaugusių Baltarusijos gyventojų .............................................................. 88ana Kopytok

visuomenės sveikatos pRaktikaiProfesinės ligos lietuvoje 2008 metais ............................................................................................................................ 97

Lietuvos higienos norma hN 113:2001 ,,Laivai. Higienos normos ir taisyklės“ ....................................................... 101

Pasaulio sveikatos organizacijos iniciatyva „Plauk rankas – saugok gyvybes“........................................................ 102

Informacija straipsnių autoriams .....................................................................................................................................................103

CoNteNtS

editoRialWhat are the preliminary health data of the year 2008 telling us? ............................................................................ 5

ReviewAntibiotic use. Aspects of antibacterial treatment of some respiratory tract infections .......................................... 9aušra beržanskytė, Rolanda Valintėlienė, Romualdas Gurevičius

oRiginal aRticlesIncidence and mortality from prostate cancer in Lithuania before pSA Era and after .......................................... 19Renata Čepanauskienė, Romualdas Gurevičius

Time trends of mortality from external causes and suicide in Baltic States in 1996-2007 – the advantages of join point line regression .................................................................. 27Vaiva Gerasimavičiūtė, Romualdas Gurevičius

Association between perceived weight status and sex, age, education level among Lithuanian adult population ..................................................................................................................... 37Vilma Kriaučionienė, Vitalija Ramažauskienė, Janina petkevičienė, Jūratė Klumbienė

Study on Lithuanian adult people views on foodstuff labelling .................................................................................. 43indrė chmieliauskaitė, Roma bartkevičiūtė, Rimantas stukas, albertas barzda, svetlana Kornyšova

The problem of psychoactive substance consumption for integral influence on adolescent health ....................... 50algirdas Juozulynas, antanas Jurgelėnas, audronė astrauskienė, Jonas prapiestis, Mindaugas butikis, Rasa savičiūtė

Consequences of sexual abuse trauma and coping strategies in adolescence ..................................................................56neringa Grigutytė, Gražina Gudaitė

Analysis of mode of leisure practiced by children of junior school age ............................................................... 70skaistė laskienė, ilona Judita zuozienė, aurelijus Kazys zuoza

Comparative analysis of health state demonstrated by Vilnius Gediminas technical university first year students following different specialisation study courses ...................................................... 78stanislavas Dadelo, povilas Tamošauskas, Vitalijus podlužnas

Initially registered disability among adults in Belarus .....................................................................................88ana Kopytok

FoR public HealtH pRacticeOccupational diseases in Lithuania in 2008 .................................................................................................................. 97

Lithuanian Hygiene Norm HN 113:2001 “Ships. Hygiene norms and regulations” ................................................ 101

WHO initiative „Save Lives: Clean Your Hands“ ........................................................................................................ 102

Information to authors .................................................................................................................................................... 104

52009/1(44)

„Visuomenės sveikata” Redakcijos skiltis

Pagrindines sveikatos problemas šalyje lemia so-cialinė ekonominė situacija, gyvensenos ypatumai ir požiūris į sveikatą. Kurioms visuomenės sveikatos problemoms skirti didžiausią dėmesį, priklauso nuo to, kaip dažnai jos paplitusios, kokias gyventojų gru-pes apima, kokios susirgimų pasekmės, ar yra preven-cinių priemonių, skirtų ligoms išvengti. Sprendžiant šias problemas turi būti atsižvelgiama ir į individo, ir į bendruomenės poreikius. Vertinant šiais aspektais Lie-tuvoje pagrindinės sveikatos problemos yra širdies ir kraujagyslių susirgimai, piktybiniai navikai, nelaimin-gi atsitikimai, traumos, psichikos sveikata, diabetas, burnos sveikata, kai kurios infekcinės ligos. Šio įva-dinio straipsnio tikslas – trumpai apžvelgti 2008 m. išankstinius sveikatos rodiklius remiantis administraci-niais duomenų šaltiniais, esančiais Lietuvos sveikatos informacijos centre, specializuotą informaciją renkan-čiose ir nacionalinei sveikatos sistemai priklausančio-se įstaigose bei Statistikos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Jau daug metų trunkantys socialiniai ekonomi-niai pertvarkymai Lietuvoje demografinius procesus keičia nepalankia linkme. Spartų gyventojų skaičiaus mažėjimą lemia žemas gimstamumo lygis, dideli ofi-cialiosios ir nelegalios jaunimo emigracijos srautai, šeimos evoliucija, kai šeimos kūrimas nesiejamas su vedybomis, o neretai išsilavinimo, profesinės veiklos naudai atsisakoma šeimos ir vaikų. Įsigali mažos šei-mos, kaip socialinės normos, nuostata. Reikšmingos

APIE KĄ BYLOJA 2008 M. IŠANKSTINIAI SVEIKATOS STATISTINIAI DUOMENYS?

įtakos turi ir didelis gyventojų mirtingumas, iš dalies veikiamas senėjimo.

Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3 350,1 tūkst. gy-ventojų, t. y. 16,3 tūkst. mažiau nei 2007 m. Per pen-kerius metus gyventojų skaičius sumažėjo 96 tūkst. (1 lentelė). Pastaraisiais metais stebimi teigiami gimstamumo pokyčiai. 2008 m. gimė 35,3 tūkst. kūdikių – beveik 3 tūkst. daugiau negu 2007 m. Gimusių vaikų skaičius 1 000 gyventojų padidėjo nuo 9,6 – 2007 m. iki 10,5 – 2008 m. Tačiau padi-dėjęs gimstamumo lygis neužtikrina demografinės pusiausvyros ir kartų kaitos. Gimdo vis vyresnės moterys – 2008 m. vidutinis pirmą kartą gimdančių gimdyvių amžius buvo 25 metai. Natūralus gyven-tojų prieaugis, t. y. skirtumas tarp gyvų gimusiųjų ir mirusiųjų skaičiaus, išlieka neigiamas (–2,6) – 2008 m. mirė 8,5 tūkst. žmonių daugiau negu gimė (2007 m. – 13,3 tūkst.). Didėjanti vyresniojo amžiaus asmenų dalis visuomenėje sąlygoja stiprėjančias socialines proble-mas ir didesnį sveikatos priežiūros poreikį.

Lietuvoje bendrasis gyventojų mirtingumas di-dėjo nuo 2000 m. 2008 m. mirė 43,8 tūkst. gyvento-jų, t. y. 1,8 tūkst. mažiau nei 2007 m. Taigi stebime mirtingumo sumažėjimą (2007 m. – 13,5, 2008 m. – 13,1/1 000 gyv.). Mirčių skaičius sumažėjo visose ligų grupėse, išskyrus infekcines ir parazitines li-gas bei savižudybes. Kūdikių (vaikų iki 1 metų) mirtingumas sumažėjo nuo 5,9, buvusio 2007 m.,

1 lentelė. Pagrindiniai demografiniai rodikliai lietuvoje 2003–2008 m.

2003 2004 2005 2006 2007 2008

Vidutinis metinis nuolatinių gyventojų skaičius, tūkst. 3 454,2 3 435,6 3 414,3 3 394,1 3 375,6 3 358,2

Gimusiųjų skaičius 30 598 30 419 30 541 31 265 32 346 35 272

Gimstamumas 1 000-iui gyv. 8,9 8,8 8,9 9,2 9,6 10,5

Mirusiųjų skaičius 40 990 41 340 43 779 44 813 45 624 43 832

Mirtingumas 1 000-iui gyv. 11,9 12,0 12,8 13,2 13,5 13,1

Natūralus gyventojų prieaugis –3,0 –3,2 –3,9 –4,0 –3,9 –2,6

Mirusių kūdikių skaičius 206 240 209 213 190 173

Kūdikių mirtingumas 1 000-iui gyvų gimusiųjų 6,8 7,9 6,9 6,8 5,9 4,9

6 2009/1(44)


iki 4,9 skaičiuojant 1 000 gyvų gimusių 2008 m. Tai žymus šios srities pasiekimas.

Širdies ir kraujagyslių ligos ir toliau yra pagrin-dinė Lietuvos gyventojų mirties priežastis (54 proc. visų mirusių asmenų). Dažniau dėl kraujotakos siste-mos ligų miršta moterys (apie 60 proc. visų mirčių) negu vyrai (apie 45 proc. visų mirčių). Šios ligos yra blogėjančios gyvenimo kokybės ir neįgalumo prie-žastis.

Išankstiniais duomenimis, pernai buvo stebėtas mirtingumo dėl širdies ir kraujagyslių ligų sumažėji-mas (2008 m. – 23 655, 2007 m. – 24 307 asmenys), tačiau šiomis ligomis sergančių asmenų skaičius pa-didėjo nuo 579 tūkst. 2007 m. iki 610 tūkst. 2008 m. Tenka pastebėti, jog išemine širdies liga sergančių asmenų taip pat daugėja, o ūmių jos formų pasireiški-mas beveik nekinta – pastaraisiais metais ūmų ar pa-kartotinį miokardo infarktą patyrusių asmenų dalis sudaro 0,21 proc. Tačiau insultus patyrusių asmenų daugėja: 2003 m. buvo registruoti 4,9, o 2008 m. – 6,3 insulto 1 000 gyv. (2 lentelė) atvejai.

Rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu, nesaikin-ga mityba, mažas fizinis aktyvumas, padidėjęs krau-jospūdis ir cholesterolio kiekis kraujyje – bendrieji daugelio lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksniai. Lietuvoje jau daug metų daugėja diabetu sergančių žmonių. Privalomojo sveikatos draudimo informaci-nės sistemos „Sveidra“ duomenimis, iš 1 000 gyven-tojų 2008 m. – 20,3, o 2007 m. – 18,5 buvo diabetu sergantys asmenys. Gyventojų, sergančių lėtinėmis apatinių kvėpavimo takų ligomis, skaičiaus pokyčiai nėra dideli, tačiau šios ligos sudaro nemažą dalį ben-drojo sergamumo struktūroje.

Mirties priežasčių struktūroje piktybiniai navikai užima antrąją vietą (18,8 proc., arba 8 260 mirčių 2008 m.), 2007 m. dėl šių priežasčių mirė 8 282 as-menys. Sergamumas piktybiniais navikais Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, didėja. 2007 m. užregistruo-

2 lentelė. asmenų, kuriems ambulatorinėse ar stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose buvo bent kartą užregistruota diagnozė, skaičiaus 1 000-iui gyv. pokytis 2003–2008 m.

diagnozės pavadinimas 2003 2004 2005 2006 2007 2008

Išeminė (koronarinė) širdies liga (I20-I25) 42,6 43,5 43,5 43,9 43,7 44,6

Ūmus ir pakartotinis miokardo infarktas (I21-I22) 2,0 2,1 2,0 2,1 2,1 2,1

Insultas (I60-I64) 4,9 5,3 5,6 5,7 5,8 6,3

Cukrinis diabetas (E10-E14) 14,0 15,5 16,3 17,4 18,5 20,3

Lėtinės apatinių kvėpavimo takų ligos (J40-J47) 28,3 30,3 30,4 29,5 31,7 31,7

Kitos lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (J44) 12,2 12,5 11,9 11,1 11,4 10,9

ti 16 295 naujai susirgę asmenys, arba 100 tūkst. gy-ventojų teko 482,7 piktybiniais navikais sergantys as-menys. Vyrai dažniausiai serga piktybiniais prostatos, plaučių, odos ir skrandžio navikais, moterys – piktybi-niais krūties, odos, gimdos kūno ir gimdos kaklelio navikais. Deja, dėl onkologinių susirgimų duomenų bazės organizacinių problemų 2008 m. duomenų dar neturime.

Kiekviena trauma sąlygoja laikinus ir (ar) ilga-laikius asmens sveikatos padarinius. Nagrinėjant traumatizmo situaciją Lietuvoje, įvykusias traumas ir jų pasekmes apibūdinantys skaičiai gana iškalbin-gi. Lietuvos gyventojų mirties priežasčių struktūro-je mirtingumas dėl išorinių priežasčių yra trečioje vietoje po širdies ir kraujagyslių ligų bei piktybinių navikų. Statistika rodo, jog mūsų šalyje dėl traumų dažnai miršta vaikai ir jauni, darbingo amžiaus žmo-nės. Dėl išorinių priežasčių neretai prarandamas dar-bingumas, nukenčia asmens psichikos sveikata.

2008 m., palyginti su 2007 m., sumažėjo mirčių dėl išorinių priežasčių skaičius (atitinkamai 4 778 ir 5 246 atvejai). Didžiąją jų dalį sudaro savižudybės, kurių 2008 m. vėl padaugėjo (2007 m. – 1 025, 2008 m. – 1 113 atvejų). Pakito transporto įvykių dalis bendrojo-je išorinių priežasčių struktūroje (2007 m. šios mirtys sudarė 16,7 proc., 2008 m. – 12,7 proc.), absoliučiu dy-džiu sumažėjo net 272 atvejais, arba 31 proc.

2008 m. buvo 313 584 asmenys, kuriems svei-katos priežiūros įstaigose registruotos traumos, ap-sinuodijimai ir kitų išorinių priežasčių padariniai. Ir ambulatorinę, ir stacionarinę pagalbą teikiančiose sveikatos priežiūros įstaigose pastebėtas didesnis vyrų traumatizmas nei moterų, jaunų žmonių nei pagyvenusio amžiaus asmenų. Traumos sunkumą ir sudėtingumą geriau apibūdina stacionarinių atvejų statistika (3 lentelė). 2008 m. sumažėjo sunkių trau-mų, tokių kaip galvos sužalojimai, kurie, tikėtina, yra tiesioginė eismo įvykių pasekmė.

72009/1(44)


3 lentelė. dėl traumų, apsinuodijimų ir kitų priežasčių stacionaruose gydytų ligonių skaičiaus 1 000-iui gyv. pokytis 2003–2008 m.

diagnozės pavadinimas 2003 2004 2005 2006 2007 2008

Traumos, apsinuodijimai ir kiti išorinių priežasčių padariniai (S00-T98), iš jų: 21,9 20,7 21,0 20,5 19,7 19,0

galvos sužalojimai (S00-S09) 5,5 5,3 5,2 4,6 4,5 4,0

galūnių sužalojimai (S40-S99) 7,5 6,9 7,2 7,2 6,8 7,1

kitų kūno dalių sužalojimai (S10-S39) 2,0 1,9 1,9 1,8 1,8 1,7

apsinuodijimai narkotikais, vaistais ir biologinėmis medžiagomis bei nemedicininės paskirties medžiagų toksinis poveikis (T36-T65)

2,5 2,5 2,4 2,4 2,2 2,0

Traumos pobūdis, sunkumas, jų skaičius priklauso ir nuo aplinkos, ir nuo asmenybės savitumų – am-žiaus, orientacijos, klausos, regos, judėjimo ir atra-mos aparato būklės ar kitų esamų ligų bei asmens įpročių. Dažniausiai vaikų traumos pobūdžiui įta-kos turi įgūdžių ir loginio mąstymo stoka, jų pa-žintinės ir psichologinės apsisaugojimo galimybės ar nepakankama suaugusiųjų priežiūra. Jauname amžiuje traumos neretai inicijuojamos jaunatviško maksimalizmo, žalingų įpročių (pvz., vairavimas išgėrus). Pagyvenusių žmonių traumų priežastis gali būti jau esamos ligos, amžiniai orientacijos, ju-dėjimo, klausos ar regos pokyčiai ir kt. Traumatiz-mo situacijai vertinti ir prevencinėms programoms vykdyti labai svarbūs duomenys apie traumas sukė-lusias priežastis. Nuo 2009 m. privalomas traumų priežasčių registravimas stacionarinėse įstaigose iš dalies užpildys informacijos šioje visuomenės svei-katos srityje spragą.

Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, asmens sveikatos priežiūros įstaigose 2008 m. 100 000 gyventojų užregistruotas 251 naujas psichikos sutrikimų atvejis, iš jų apie trečdalį sudaro priklausomybės ligos. Pastarųjų apskaita gana sudėtinga. Ta-čiau ūmių su piktnaudžiavimu alkoho-liu susijusių būklių (toksinis alkoholio poveikis, ūmi alkoholinė intoksikacija, alkoholinė psichozė), registruotų stacio-narinėse įstaigose, duomenys gana gerai atspindi problemos apimtis.

Jau daug metų didėja alkoholio vartojimas, tad daugėja ir su ūminiu alkoholio poveikiu susijusių būklių (1 pav.). Džiugu, kad 2008 m. suma-žėjo asmenų, kuriems diagnozuotas toksinis alkoholio poveikis (nuo 81,4

iki 72,3/100 000 gyv.), ūmi alkoholinė intoksikacija (nuo 11,7 iki 11,3/100 000 gyv.) ir alkoholinės psi-chozės (nuo 128 iki 113,5/100 000 gyv.). Tai tiesiogi-nis įrodymas, jog alkoholio prieinamumo ir reklamos ribojimas duoda teigiamų rezultatų.

Mirtingumas nuo infekcinių ir parazitinių ligų sudaro tik 1,2 proc. bendrojo mirtingumo struktū-roje. 2007 m. dėl šių priežasčių mirė 504 asmenys, iš jų 69 proc. sudarė mirtys dėl tuberkuliozės, 17 proc. – dėl septicemijos. 2008 m. mirčių skaičius dėl visų infekcinių ligų padidėjo 30 atvejų. Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės centro duomenimis, ben-dras registruotų infekcinių ligų skaičius sumažėjo. 2008 m., lyginant su 2007 m., užregistruota daugiau sirgusių salmonelioze, rotavirusiniu enteritu, mažiau – šigelioze, erkių platinamomis ligomis, gripu. Ser-gamumas tuberkulioze Lietuvoje pastaraisiais metais mažėja – 2008 m. užregistruoti 56,3 nauji tuberku-liozės atvejai 100 000 gyventojų (2007 m. – 58,6).

1 pav. su ūminiu alkoholio poveikiu susijusių būklių skaičiaus pokytis 2001–2008 m.

0.0

20.0

40.0

60.0

80.0

100.0

120.0

140.0

2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008

Toksinis alkoholio poveikis (T51)

Ūmi alkoholinė intoksikacija (F10.0)

Alkoholinės psichozės (F10.4-F10.7)

8 2009/1(44)


2008 m. padaugėjo oficialiai registruotų sifilio atvejų (326 nauji atvejai) (2007 m. – 275 atvejai). Nuo 2006 m. stebima sergamumo gonorėja augimo tendencija. Tikėtina, kad registruojant sergamumą įtakos turi ir privačiai dirbantys gydytojai. Lie-tuvos AIDS centro duomenimis, ŽIV nešiotojų ir AIDS sergančių asmenų skaičius didėja. 2008 m. pabaigoje 100 000 gyventojų teko 37 ŽIV nešio-tojai ir 3,5 sergantys AIDS. 2009 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvoje buvo 1 242 ŽIV užsikrėtę asmenys, iš jų 117 sirgo AIDS.

Prieš apibendrinant 2008 m. rezultatus, reikia pa-brėžti, jog tai išankstiniai duomenys, jie dar bus tiks-linami, pildomi. Antra vertus, pateikti sergamumo duomenys yra registruoti asmens sveikatos priežiū-ros įstaigose ir apima asmenis, kurie kreipėsi pagal-bos į gydytojus. Todėl šie duomenys nėra pakankama populiacinio sergamumo charakteristika ir iš dalies

atspindi naudojimąsi sveikatos priežiūros paslaugo-mis. Tačiau tai ateities mokslinių diskusijų tema. O šis straipsnis yra apžvalginio pobūdžio, tad, manau, sergamumo sąvoka šiame kontekste atspindi pagrin-dines tendencijas.

Apibendrinant išankstinius 2008 m. rezultatus galima teigti, kad demografinė padėtis Lietuvoje 2008 m. pagerėjo, kūdikių mirtingumo rodiklis gana žemas, sumažėjo mirtingumas nuo pagrindinių ligų, ūmių būklių, susijusių su alkoholio vartojimu, ir trau-mų skaičius. Gal tai pirmieji požymiai, jog sveikatos situacija Lietuvoje bent jau neblogėja. Turėkime vil-ties, juk ji – taip pat sveikatos šaltinis.

doc. aldona gaižauskienėlietuvos sveikatos informacijos centras

el. paštas [email protected]

What are the preliminary health data of the year 2008 telling us? assoc. prof. aldona Gaižauskienėlithuanian Health information Centre, e-mail: [email protected]

SummaryThe preliminary analysis of the health statistical data,

based on administrative data sources, shows that demograp-hic situation in Lithuania has improved in 2008: birth rate is further increasing, while mortality rate has decreased after having grown for several years. Infant mortality has consi-derably decreased: 4.9/1000 were born alive. Although mor-

bidity by chronic deaseases is slightly rising, the positive sign is the declined number of injuries and acute disorders related to toxic effect of alcohol. In the context of several re-cent years, in which the demographic and health indicators were deteriorating, the preliminary data of the year 2008 bring hope that these are the first signs of stabilisation. Let us have a hope as it is also the source of health.

92009/1(44)

„Visuomenės sveikata” liteRatūRos aPžValga

9

aNtibiotikų vaRtojimo politika paSaUlyjeMikroorganizmų atsparumas antibiotikams – tai

pasaulyje viena opiausių visuomenės sveikatos pro-blemų, viena iš nesėkmingo gydymo ir su tuo susiju-sių mirčių bei padidėjusių gydymo išlaidų priežasčių. Šiai vis didesnį rūpestį keliančiai problemai daug dė-mesio skiriama Europos Sąjungos valstybėse. Tačiau praktika rodo, kad dar ne visur imamasi šiam proce-sui stabdyti reikiamų priemonių.

Pagrindinė antimikrobinio atsparumo priežastis yra neteisingas antibiotikų vartojimas. Siekiant ma-žinti atsparumo plitimą Europos Komisijos siūlymu 2001 m. patvirtinta Europos Tarybos Rekomendacija dėl teisingo antimikrobinių vaistų vartojimo medi-cinoje (2002/77/EC). Ji tiksliai apibrėžia ES šalims narėms privalomas prioritetines veiklas, tokias kaip duomenų apie antibakterinių vaistų vartojimą rinki-mas, antimikrobinio atsparumo priežiūros sistemos kūrimas ir priemonės, kad antibakteriniai vaistai būtų skiriami racionaliai. Pasaulio sveikatos organizacija kovą su antimikrobinio atsparumo plitimu taip pat įvardina vienu iš pagrindinių prioritetų infekcinių

ANTIBIOTIKŲ VArTOJIMAS. KAI KUrIŲ KVĖPAVIMO TAKŲ INFEKCIJŲ GYDYMAS ANTIBIOTIKAISaušra beržanskytė1, 2, Rolanda Valintėlienė1, Romualdas Gurevičius1

1Higienos institutas, 2vilniaus universiteto medicinos fakultetas

ligų srityje (kartu su ŽIV/AIDS) ir 2001 m. išplatino „PSO pasaulinę strategiją, siekiant sustabdyti antimi-krobinį atsparumą“.

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti literatūros duo-menis apie antibiotikų vartojimą medicinoje ir kai kurių kvėpavimo takų infekcijų gydymo antibiotikais ypatumus įvairiose šalyse. Kadangi pasaulyje pra-dėjus vartoti antibakterinius vaistus labai pasikeitė padėtis (paplito antimikrobinis atsparumas), pradėti formuoti racionalaus antibiotikų vartojimo princi-pai, todėl apžvalgoje nagrinėtos paskutiniųjų dviejų dešimtmečių publikacijos. Šiuo laikotarpiu atliekant tyrimus išaiškintos neracionalaus antibiotikų vartoji-mo vietos, ieškoma jo optimizavimo būdų, vertinami ekonominiai aspektai.

aNtibiotikų vaRtojimo ypatUmai atSižvelgiaNt į laiką iR vietąKasmet pasaulyje suvartojama vis daugiau an-

tibakterinių vaistų, jų kiekis jau skaičiuojamas tonomis, o išlaidos – milijonais eurų. 2007 m. Danijoje, kur antibiotikų vartojimas griežtai kon-troliuojamas, medicinoje sunaudotos 49,8 tonos antimikrobinių vaistų, o tai 10 tonų daugiau negu šioje šalyje prieš 10 metų [1]. Didėjančio antibio-tikų suvartojimo tendencija stebima ir kitose šaly-se: Anglijoje nuo 1980 m. iki 1991 m. antibiotikų

SantraukaAtradus antibiotikus pasaulyje pasikeitė situacija, kilo būtinybė išsamiai įvertinti antibakterinių vaistų vartojimo po-

veikį visuomenės sveikatai. Dabartiniai mokslinių tyrimų rezultatai rodo, jog didėja antimikrobinis atsparumas ir daugėja su juo susijusių visuomenės sveikatos problemų. Neteisingas antibiotikų vartojimas yra pagrindinė bakterijų atsparumo priežastis. Šiame apžvalginiame straipsnyje aptariamos paskutiniųjų dviejų dešimtmečių publikacijos. Straipsnio tikslas – apžvelgti literatūros duomenis apie antibiotikų vartojimą medicinoje ir kai kurių kvėpavimo takų infekcijų gydymo an-tibiotikais ypatumus įvairiose šalyse.

Tyrimai atskleidžia, kad įvairiose valstybėse antibiotikai skirtingai vartojami, parodo netinkamo antibakterinių vaistų vartojimo vietas. Didžiausias dėmesys skiriamas nepagrįstam antibakterinių vaistų skyrimui gydant tas kvėpavimo takų infekcijas, kurias dažniausiai sukelia virusai. Remiantis kitų šalių patirtimi pateikiami antibiotikų vartojimo optimizavi-mo būdai. Taip pat aptariami ekonominiai aspektai. Nagrinėta literatūra leidžia teigti, kad būtina imtis priemonių siekiant išvengti esamų ir ateities problemų, susijusių su antimikrobiniu atsparumu.

raktažodžiai: antibiotikų vartojimas, kvėpavimo takų infekcijos, infekcijų gydymas, greitieji testai.

adresas susirašinėti: aušra beržanskytė,Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas,M. K. Čiurlionio g. 21, 03101 Vilnius.el. p. [email protected]

10 2009/1(44)


10

suvartojimas padidėjo 46 proc. [2, 3]. Prancūzijoje antibiotikų pardavimas nuo 1991 m. iki 1996 m. padidėjo beveik dvigubai [4]. Žmogaus reikmėms sunaudojama tik apie pusę visų antibiotikų, kita jų dalis padeda spręsti žemės ūkio (augalininkystės, gyvulininkystės) problemas [1]. 1997 m. pasaulyje parduota antibiotikų už 17 mln. dolerių, iš jų vi-suomenė suvartojo už 12 mln. [3].

Daugiausia antibiotikų suvartojama pirminiame sveikatos priežiūros lygyje. Įvairių Europos šalių duomenimis, tai sudaro nuo 75 proc. iki 95 proc. visų parduotų antibiotikų, pvz., Suomijoje – 83 proc., Da-nijoje ir Prancūzijoje – 90 proc., Švedijoje – 92 proc., Graikijoje ir Norvegijoje – 93 proc., Slovakijoje – 95 proc., Estijoje – 78 proc., Latvijoje – 76 proc., tik Rusijoje šiek tiek mažiau – 72 proc. [5].

Antibiotikų suvartojimo skirtumai įvairiose Eu-ropos šalyse išryškėja analizuojant nuo 2002 m. vykstančio ESAC projekto (Europos antimikrobinių vaistų suvartojimo priežiūra, angl. european sur-veillance of antimicrobial consumption) duomenis. Projekte dalyvaujančios valstybės kasmet pateikia pirminiame sveikatos priežiūros lygyje suvartotų an-

tibiotikų kiekius (pagal vidutinę paros dozę (VPD) 1 000 gyventojų) ir spektrą (1, 2 pav.) [6]. Bendros 29 valstybių 1998–2005 m. laikotarpio tendencijos rodo, jog daugiau vartoja Pietų Europos, mažiau Šiaurės Europos šalys, tačiau pokyčiai dėl įvairių priežasčių labai skirtingi. Mažiausiai antimikrobi-nių vaistų suvartojančiose Skandinavijos šalyse ir Olandijoje ambulatoriniu lygiu antibiotikų kiekis per nagrinėjamą laikotarpį kito mažiausiai. Šiek tiek jis didėjo Danijoje, mažėjo – Švedijoje, o Olandijoje ir Norvegijoje iš visų nagrinėjamų šalių jis buvo stabiliausias, padidėjęs tik 2005 m. Graikijoje, dau-giausia antibiotikų suvartojančioje šalyje, stebėtas ryškiausias augimas per visą nagrinėjamą periodą. Kai kurioms Europos šalims pavyko antibiotikų su-vartojimą sumažinti net 5–8 VPD. Tai sąlygojo skir-tingas valstybių požiūris į šią problemą ir diegiamos priemonės, skatinančios tinkamą antibiotikų varto-jimą. Prancūzija, kuri ilgai buvo lyderė, taip pat ir Belgija bendro antibakterinių vaistų suvartojimo mažėjimo pasiekė vykdydamos nacionalines racio-nalaus antibiotikų vartojimo kampanijas, Švedija ir Slovėnija – dėl žiniasklaidoje nuolat skleidžiamos

0 10 20 30 40

ŠveicarijaRumunija

NyderlandaiEstija

LatvijaAustrija

VokietijaDanija

ŠvedijaJK

SlovėnijaNorvegijaČekija

BulgarijaSuomija

Ispanija**Vengrija

LenkijaAirija

Izraelis*Islandija*

KroatijaBelgija

PortugalijaSlovakija

LiuksemburgasItalija

PrancūzijaGraikija*

VPD 1 000 gyventojų per dieną

1 pav. ambulatorinis antibiotikų vartojimas (atc j01 grupė) 29 europos šalyse 1998–2005 m.

* Belgijos, graikijos, izraelio – bendras vartojimas, t. y. kartu su ligoninių vartojimu (graikijos 2004 ir 2005 m.)

** ispanijos kompensuojami antibiotikai, neįtraukti pirkti be recepto.

112009/1(44)


11

informacijos apie teisingą antibiotikų vartojimą ir neteisingo vartojimo pasekmes.

ESAC projektas taip pat atskleidė ryškių suvar-totų antibiotikų spektro skirtumų tarp įvairių šalių. Nors visur daugiausia suvartojama penicilinų, tačiau Skandinavijos šalyse, ypač Danijoje, dėl griežtos an-tibakterinių vaistų skyrimo politikos ir kompensavimo tvarkos daugiausia skiriama siauro veikimo spektro penicilinų. Panašiai ir Slovėnijoje, kitur vyrauja pla-taus veikimo spektro penicilinai ir jų deriniai.

Šias Europos šalyse skirtingas tendencijas tiek pagal kiekį, tiek pagal spektrą patvirtina ir atskiri ty-rimai, nagrinėję antibiotikų vartojimą įvairiais aspek-tais ir pjūviais.

Ryškius antibiotikų vartojimo skirtumus tarp šiaurės ir pietų šalių atskleidė palyginamasis tyrimas, atliktas dviejų šalių (Italijos ir Danijos) regionuose [7]. Ben-drasis antimikrobinių vaistų suvartojimas viename iš Italijos regionų (16,5 VPD / 1 000 pacientų) nustatytas daugiau nei 1,5 k. didesnis negu viename iš Danijos re-gionų (10,4 VPD / 1 000 pacientų). Danijoje pusę išra-šomų antibiotikų sudarė siauro veikimo spektro penici-linai. Italijoje daugiausia buvo skiriama plataus veikimo spektro penicilinų, taip pat makrolidų, cefalosporinų.

Pagal kitus literatūros duomenis skiriamų siauro veikimo spektro penicilinų dalis Danijoje dar dides-nė – 58 proc. visų analizuotų paskyrimų, jie vyrauja ir kitose Skandinavijos šalyse, pvz., Norvegijoje – 32 proc. [8, 9]. Lietuvoje daugiausia skiriama pla-taus veikimo spektro penicilinų – apie 30–40 proc., o siauro spektro penicilinai sudaro tik iki 12 proc. iš visų pirminiame sveikatos priežiūros lygyje išrašomų antibiotikų [10, 11].

Dažniausiai bendrosios antibiotikų suvartojimo tendencijos išlieka ir nagrinėjant atskiras pacientų gru-pes. Antibiotikų skyrimo problemos itin pastebimos analizuojant vaikų gydymą. Antibiotikai šiai pacientų grupei turėtų būti skiriami ypač apgalvotai, kadangi didžiąją dalį vaikų kvėpavimo takų infekcijų suke-lia virusai. Gydytojai, bijodami komplikacijų, dažnai klaidingai bando apsidrausti, išrašydami antibakteri-nių vaistų. Antibiotikų skiriama pernelyg dažnai ir ne-pagrįstai. Pavyzdžiui, Kanadoje 74 proc. apsilankiusių pas gydytojus vaikų iki 5 m. amžiaus skirtas antibak-terinis gydymas [12]. Tokia situacija netoleruojama jau minėtose Skandinavijos šalyse. Danijoje, Šiau-rės Jutlandijoje, peržiūrėjus paskyrimus ir nustačius, jog per vienerius metus antibiotikų gavo du trečdaliai

0

20

40

60

80

100G

raik

ija*

Pran

cūzi

ja

Italij

a

Liuk

sem

burg

as

Slov

akija

Port

ugal

ija

Belg

ija

Kroa

tija

Isla

ndija

*

Izra

elis

*

Airi

ja

Lenk

ija

Veng

rija

Ispa

nija

**

Suom

ija

Bulg

arija

Čeki

ja

Nor

vegi

ja

Slov

ėnija JK

Šved

ija

Dan

ija

Voki

etija

Aus

trija

Latv

ija

Estij

a

Nyd

erla

ndai

Rusi

ja

Kitos J01 klasės

Sulfonamidai irtrimetoprimas (J01E)

Chinolonai (J01M)

ir streptograminai(J01F)

Tetraciklinai (J01A)

Cefalosporinai ir kitibetalaktaminiai (J01D)

Penicilinai (J01C)

Makrolidai, linkozamidai

%

2 pav. ambulatorinių antibiotikų struktūra (atc j01 grupė) 28 europos šalyse 2005 m.

* Belgijos, graikijos, izraelio – bendras vartojimas, t. y. kartu su ligoninių vartojimu (graikijos 2004 ir 2005 m.)** ispanijos kompensuojami antibiotikai, neįtraukti pirkti be recepto.

12 2009/1(44)


12

vaikų iki 2 m. amžiaus, buvo pasiūlyta patikrinti, kaip laikomasi nacionalinių rekomendacijų [13].

Lyginant Kanados ir Danijos 1999–2003 m. pasky-rimus vaikams pastebėta, kad pirmojoje daugiausia buvo vartojama plataus veikimo spektro penicilinų, padidėjo makrolidų vartojimas, Danijoje, priešingai, net 11 proc. padaugėjo penicilino [14].

Lietuvoje 1997–1998 m. atlikus tyrimą polikli-nikose nustatyta, kad antibakterinių vaistų buvo išrašyta 66,4 proc. vaikų ir 34,9 proc. suaugusių asmenų [10]. Pakartojus panašų tyrimą 2004 m., tokių pacientų nustatyta truputį mažiau – 56,7 proc. vaikų ir 33,3 proc. suaugusių asmenų [11]. Vis tik lyginant su Skandinavijos šalimis, tai vis dar gana aukšti rodikliai, nors yra valstybių, kur padėtis dar blogesnė. Pavyzdžiui, JAV 67 proc. pas bendrosios praktikos gydytojus apsilankiusių pacientų paskir-tas gydymas antibiotikais [15].

aNtibiotikų SkyRimaS kvėpavimotakų iNfekCijomS gydytiKvėpavimo takų infekcijos – vienos iš dažniau-

siai registruojamų ir ambulatoriškai gydomų infek-cijų. Nuo jų (daugiausia nuo pneumonijos) pasaulyje kasmet miršta apie 5 mln. žmonių, iš jų vaikų – net apie 1,9 mln. [1, 16]. Žinoma, ekonomiškai stiprio-se šalyse šie skaičiai mažesni nei skurdžiose pasaulio valstybėse. Pagal PSO duomenis mirtingumas nuo šių infekcijų 2002 m. pasaulyje buvo 63 / 100 000 (vaikų iki 14 m. amžiaus 111 / 100 000), Europoje – apie 32 / 100 000 (vaikų iki 14 m. amžiaus 24 / 100 000). Dažnai tai išvengtinos mirtys, tačiau ne visada su-teikiamas reikalingas gydymas, ne visur prieina-mos sveikatos priežiūros paslaugos, be to, dažnos komplikacijos.

Pirminiu lygiu daugiausia antibakterinių vais-tų paskiriama kvėpavimo takų infekcijoms gydyti. Tam sunaudojama apie 50 proc. ambulatoriškai ski-riamų antibiotikų, tačiau, PSO duomenimis, apie 80 proc. jų yra skiriama be reikalo [1].

Antibiotikų skyrimo kvėpavimo takų infekci-joms gydyti dažnumo tendencijos įvairiose šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, išanalizavus Anglijos bendro-sios praktikos gydytojų paskyrimus 1994–2000 m. nustatyta, kad antibakterinių vaistų skyrimas įvai-rioms kvėpavimo takų infekcijoms gydyti suma-žėjo nuo 79 proc. 1994 m. iki 67 proc. 2000 m. Labiausiai tai buvo akivaizdu vertinant gripo (52 proc. sumažėjimas), viršutinių kvėpavimo takų infekcijų (33 proc. sumažėjimas) ir laringitų (30 proc. suma-žėjimas) gydymą. Antibakterinių vaistų skyrimas

gydant visas ūmines kvėpavimo takų infekcijas vi-dutiniškai sumažėjo 45 proc. [17].

Visai kitokia padėtis Prancūzijoje, kur išanali-zavus 1992–2000 m. reprezentatyvios gyventojų imties duomenis nustatyta, kad antibiotikų įsigiji-mo dažnis padidėjo nuo 4,7 / 100 asmens mėnesių 1992 m. iki 7,3 / 100 asmens mėnesių 1995 m. ir išliko panašus iki 2000 m. [18]. Nepriklausomai nuo amžiaus daugiau nei 50 proc. visų antibakteri-nių vaistų gyventojai įsigijo virusinės kilmės kvėpa-vimo takų infekcijoms ir tonzilofaringitams gydyti.

Vertinant antibiotikų skyrimo dažnumą, rečiau polemizuojama dėl pneumonijos gydymo. Kartais ją taip pat sukelia ne tik bakterijos, tačiau antibioti-kų skyrimas ambulatorinėje praktikoje dažniausiai yra pateisinamas. Dėl vyraujančios virusinės etio-logijos didžiausio tyrėjų dėmesio susilaukia disku-tuotinas antibakterinių vaistų skyrimas ūminėms viršutinių kvėpavimo takų infekcijoms ir ūminiam bronchitui gydyti.

JAV atlikto tyrimo metu nustatyta, jog antibio-tikais buvo gydomi 63 proc. pacientų, sergančių ūmine kvėpavimo takų infekcija, 53 proc. – ūminiu sinusitu, 62 proc. – ūminiu bronchitu ir 65 proc. – otitu [19]. Kanadoje atliktas tyrimas parodė, jog antibakteriniais vaistais gydyta 58,4 proc. pacientų, sergančių apatinių kvėpavimo takų infekcija [20]. Ūminiam bronchitui gydyti receptai sudarė 70,3 proc. visų išrašytų antibiotikų. Dažniausiai kvėpavimo takų infekcijoms gydyti buvo skiriama makrolidų. Didžiajai daliai ligonių medikamentų paskirta em-piriškai – net 85 proc. pacientų neatlikti mikrobio-loginiai ar kiti diagnostiniai tyrimai prieš paskiriant antimikrobinį gydymą. Apklausti gydytojai sakė, kad antibiotikų skiria siekdami išvengti komplikacijų ir prašomi pačių pacientų. Rusijoje 78,4 proc. tyri-me dalyvavusių gydytojų dirbo pirminėse sveikatos priežiūros įstaigose [21]. Paskyrimų analizė parodė, kad 100 proc. tonzilitų, 90,8 proc. ūminių bronchitų buvo gydoma antibiotikais. Pneumonijai gydyti bent vienas antimikrobinis vaistas skirtas 96,7 proc., du ar daugiau – 30,1 proc. atvejų. Penicilinų (daugiau-sia plataus veikimo spektro) buvo išrašyta 36,3 proc., makrolidų – 14,3 proc. ir fluorochinolonų – 14,1 proc. atvejų. Plataus veikimo spektro antibiotikai vyravo ir Australijoje, kur antibakterinių vaistų paskyrimų ana-lizė parodė, kad dažniausiai buvo išrašomi amoksicili-nas ir doksiciklinas [22].

Net ir mažiausiai antibiotikų vartojančiose šalyse, pvz., Olandijoje, vis dar pasitaiko neracionalaus gy-dymo atvejų. Belgijoje (didelis vartojimas) ir Olan-

132009/1(44)


13

dijoje (mažas vartojimas) buvo palygintas antibioti-kų skyrimo suaugusiems ligoniams, kurie kreipėsi į bendrosios praktikos gydytojus dėl ūminio kosu-lio [23], dažnumas ir skiriamų antibiotikų spektras. Antibakterinio gydymo dažnis šiose šalyse statistiškai reikšmingai nesiskyrė (Belgijoje – 40 proc., Olandijo-je – 33 proc.). Tetraciklinų ir plataus veikimo spek-tro penicilinų, kaip pirmo pasirinkimo antibiotikų, Olandijoje skirta netgi daugiau (66 proc.) negu Bel-gijoje (38 proc.), pačių tyrėjų nuomone, tikriausiai dėl rimtesnių atvejų. Gali būti, jog lyginimo rezul-tatas netiksliai atspindi realią padėtį, o analizuojant analogiškus atvejus abiejose šalyse tendencija būtų kiek kitokia.

Kituose Olandijoje atliktuose tyrimuose, pa-vyzdžiui, nagrinėjant tonzilitų ir ūminių bronchitų gydymą, taip pat atskleidžiami neracionalaus anti-biotikų vartojimo aspektai.

Antibiotikų skyrimo kvėpavimo takų infek-cijoms gydyti palyginamoji analizė Ispanijoje ir Danijoje parodė, kad pirmojoje šalyje dažniausiai buvo išrašomi plataus veikimo spektro penicilinai (62,3 proc.) ir makrolidai (22,3 proc.). Danijoje 58 proc. paskirtų antibiotikų sudarė siauro veikimo spektro penicilinai ir 29 proc. – makrolidai [24].

Taigi kvėpavimo takų infekcijų gydymas įvai-riose šalyse skiriasi, ir tam didelės reikšmės turi bendra antibiotikų skyrimo politika toje šalyje ar netgi atskirame regione. Pagrindiniai neraciona-laus antibiotikų vartojimo šioms infekcijoms gydy-ti atvejai dažniausiai susiję su antibiotikų skyrimu sergant virusinėmis infekcijomis, įprastų ar skubių diagnostinių tyrimų nenaudojimu, nepagrįstu pla-taus veikimo spektro antibiotikų pasirinkimu.

ŪmiNėS viRšUtiNių kvėpavimo takų iNfekCijoS gydymaSĮ bendrosios praktikos gydytojus dažniausiai

kreipiamasi dėl ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos. Daugeliu atvejų ji diagnozuojama tik kliniškai, o dažniausia jos etiologija – virusinė. Antibakterinių vaistų skyrimas šioms infekcijoms gydyti nėra pagrįstas ir todėl netoleruotinas. Nepai-sant to, literatūroje gausu tyrimų duomenų, kai gy-dytojai ūminę viršutinių kvėpavimo takų infekciją vis dar dažnai gydo plataus veikimo spektro anti-biotikais. JAV Kolorado universiteto mokslininkų atliktais tyrimais nustatyta, kad 52 proc. ligonių, sirgusių viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, buvo paskirta antibiotikų [25]. Kai kuriose Europos šalyse padėtis taip pat nėra gera – tokių antibiotikais

gydytų pacientų nustatyta Vokietijoje (59 proc.), Is-panijoje (61 proc.), Italijoje (72 proc.), Didžiojoje Britanijoje (81 proc.), Prancūzijoje (50 proc.) [18]. Lietuvoje 1997–1998 m. 82,0 proc. vaikų ir 73,3 proc. suaugusių asmenų dėl šio susirgimo gydyta antibio-tikais, 2004 m. – apie 50 proc. [10].

toNzilofaRiNgito gydymaSAmbulatorinėje praktikoje tonzilofaringitas yra

kita itin dažna infekcija, dėl kurios kreipiasi pacien-tai. Atrodytų, nesudėtinga patologija, tačiau daug praktinių klausimų, ypač diagnostikos, dar iki šiol neatsakyta. Analizuojant literatūrą pastebėta, kad skirtingų tyrėjų aprašomose studijose nėra vienin-go šio susirgimo pavadinimo. Nors dažniausiai tai vadinama faringitu, tačiau nemažai autorių pagal tuos pačius klinikinius požymius aprašo tonzilitą, kartais faringotonzilitą (tonzilofaringitą), kartais šios lokalizacijos aiškiai skiriamos arba apsiribo-jama tiesiog vadinant gerklės skausmu (angl. sore throat), streptokokine angina (angl. strep throat, angina). Šiuos neaiškumus išspręstų tiksliai įvardi-jamas diagnozės kodas pagal Tarptautinę ligų kla-sifikaciją ir diagnozei nustatyti reikiamų požymių pateikimas.

Šios patologijos diagnostika ir gydymas kelia nemažai diskusijų, nes ne visur yra rekomendaci-jos, be to, kiekvienoje šalyje yra savų niuansų ir diagnostinių kriterijų skirtumų. Kai kurių autorių nuomone, tai yra maždaug per dešimt dienų savai-me praeinanti liga. Kadangi jos simptomai kelia pa-cientams diskomfortą, kai kurie autoriai mano, jog reikia skirti simptominį gydymą medikamentais [26]. Didžiausias keblumas, kad gydytojams sunku nustatyti, ar tonzilofaringitas yra virusinės, ar bakte-rinės kilmės. Diferencinę diagnostiką sunkina beveik tapatūs pagrindiniai klinikiniai tonzilito požymiai.

Pagal epidemiologinius duomenis tonzilofarin-gitus daugiausia sukelia kelių rūšių virusai, rečiau – bakterijos. Vaikų bakterinės kilmės tonzilitai suda-ro 15–36 proc. (vyraujantis amžius – 5–10 metų), suaugusių asmenų – 5–17 proc. atvejų [27]. Iš bak-terijų, sukeliančių tonzilofaringitą, dažniausios ir sudėtingiausios klinikos bei rimčiausias komplika-cijas sukelia A grupės beta hemolizinis streptoko-kas (AGBHS), tačiau pavieniais atvejais pasitaiko ir kitų, pavyzdžiui, ne A grupės beta hemolizinių streptokokų, Mycoplasma pneumoniae ar chlamy-dia pneumoniae. Dėl tarp bakterijų vyraujančio AGBHS gydant tonzilofaringitą siekiama elimi-nuoti būtent šį sukėlėją ir tai puikiai atliekama

14 2009/1(44)


14

paprasčiausiais penicilinais (paprastai visi AGBHS yra jautrūs penicilinui). Tačiau gydymas antibioti-kais viršija realų streptokokinio tonzilito paplitimą – didžioji dalis pacientų gydoma antibiotikais, dažnai plataus veikimo spektro. Šitaip tikimasi susilpninti simptomus, nutraukti infekcijos perdavimą aplinki-niams, apsaugoti nuo pūlingų ir nepūlingų kompli-kacijų (reumato ir glomerulonefrito), kurios ypač paplitusios silpnesnės ekonomikos šalyse [28]. Ki-tur šių komplikacijų paplitimas labai sumažėjęs dėl AGBHS gydymo antibiotikais.

JAV atlikto tyrimo metu nustatyta, jog 1989–1999 m. suaugusiems asmenims 73 proc. gerklės skausmo atvejų buvo paskirtas antibakterinis gy-dymas; net 68 proc. atvejų buvo paskirti nereko-menduojami, brangesni, plataus veikimo spektro antibiotikai; per dešimtmetį labai sumažėjo penici-lino ir eritromicino, o labai padaugėjo pailginto vei-kimo makrolidų ir fluorochinolonų skyrimas [29].

Vėlesniame 1995–2003 m. tyrime vaikams 53 proc. atvejų dėl gerklės skausmo buvo paskirtas antibak-terinis gydymas. Iš jų net 27 proc. atvejų buvo pa-skirta nerekomenduojamų antibiotikų [30].

Prancūzijoje 1998 m. nustatyta, jog apie 90 proc. ligonių, sergančių tonzilofaringitu, gydyta antibio-tikais ir jiems buvo išrašyta 9 mln. antibakterinių vaistų receptų [3, 4].

Švedijoje, priešingai, ūminiai faringitai gydyti antibiotikais tik 10 proc. atvejų. Dažniausiai tam skirta penicilino V (79,2 proc.). Pradėjus taikyti greituosius streptokokų nustatymo testus faringitui gydyti skiriama mažiau antibiotikų [31].

Kai kuriose šalyse (Australijoje), o ypač tose, kur antibakterinių vaistų vartojimas griežtai regla-mentuojamas (Norvegijoje), gydant tonzilitus pir-menybė teikiama fenoksimetilpenicilinui (75,9 proc.). Neabejotinai tai sąlygoja mažiau mikroorganizmų rezistentiškumo problemų [8, 22].

Minėti pavyzdžiai rodo, kad tonzilitams gydyti mažiau antibiotikų vartojama tose šalyse, kur anti-biotikų vartojimo politika itin griežta. Be to, anti-bakterinis gydymas dažnai siauro veikimo spektro antibiotikais (penicilinu) pagrindžiamas greitaisiais diagnostiniais testais.

gydymo aNtibiotikaiS paSiRiNkimaS iR optimizavimaSGretinant skirtingų valstybių patirtis galima

įvertinti teisingo antibiotikų pasirinkimo naudą. Antibakterinės terapijos srityje sunkiausia ne pasi-rinkti tinkamą antibakterinį vaistą, jų derinį, dozę

ar gydymo trukmę, o nustatyti, ar iš viso jais reikia gydyti. Atliekant tyrimus ir renkant informaciją iš ambulatorinių kortelių ar kitos medicininės doku-mentacijos, dėl informacijos heterogeniškumo ne-lengva objektyviai įvertinti diagnozių nustatymo tikslumą ir gydymo antibakteriniais vaistais pagrįs-tumą konkrečiu atveju. Todėl vertinant antibiotikų skyrimo racionalumą dažniausiai remiamasi anks-čiau atliktų tyrimų duomenimis ar „vadovėlinėmis“ žiniomis apie ligos sukėlėjų struktūrą.

Dažniausiai ambulatoriškai, o ypač gydymo pradžioje, antimikrobinių vaistų skiriama empiriš-kai. Populiaresni plataus veikimo spektro ir pato-gaus vartojimo (dozavimo, vaisto formos atžvilgiu) antibiotikai. Kartais, kai galimų sukėlėjų spektras yra platus, tokia empirinio gydymo schema yra pri-imtina. Tačiau esant kvėpavimo takų infekcijoms, kurias dažniausiai sukelia virusai, toks apsidraudi-mas yra nepateisinamas, o atlikti sukėlėjo nustaty-mo tyrimai ir (ar) gydymo rekomendacijos pagrįstų paprastesnio antibiotiko pasirinkimą ar netgi leistų išvengti antibakterinės terapijos.

Turkijoje buvo išaiškinta, jog daugiau nei 50 proc. viršutinių kvėpavimo takų infekcijų gydoma an-tibiotikais nepaisant jų tinkamumo ir būtinumo, o koks nors diagnostinis tyrimas buvo atliktas labai retai – tik 2,9 proc. atvejų [32]. Padarius mikrobiolo-ginį tyrimą teigiamas pasėlis nustatytas tik 16,5 proc. pacientų, kuriems buvo paskirtas antimikrobinis gydymas [33]. Lietuvoje net 75,1 proc. vaikų ir 58,9 proc. suaugusių asmenų buvo paskirtas an-tibakterinis gydymas, neatlikus pacientui jokių diagnostinių tyrimų [10].

Tokiems sprendimams įtakos daro ir klaidingas medikų bei pacientų įsitikinimas, kad antibakterinis gydymas palengvins ligos eigą, sumažins komplika-cijų riziką. Literatūros šaltiniai nepateikia svarių įro-dymų, jog virusinių infekcijų gydymas antibiotikais sumažintų ligos simptomus ar pagreitintų sveikimą. Siekiant išvengti vienos rimtos komplikacijos (pneu-monijos, pūlingos anginos, mastoidito) antibakteri-niais vaistais reikėtų gydyti daugiau nei 4 000 pacientų, sergančių ūmine viršutinių kvėpavimo takų infekcija, tonzilitu ar vidurinės ausies uždegimu [34].

Todėl paskiriant gydymą empiriškai, kai nėra ga-limybės atlikti tyrimų, rekomenduojama atsižvelgti į vyraujančią etiologiją, vaisto veikimo spektrą ir pagal tai daugelio kvėpavimo takų infekcijų atveju skirti siauro veikimo spektro penicilinų [35].

Kita vertus, rekomendacijos ir kiekvieną paskyri-mą pagrindžiantys diagnostiniai tyrimai – idealiausias

152009/1(44)


15

būdas optimizuoti antibiotikų vartojimą. Atliktos studijos rodo, kad netinkamo antibiotikų skyrimo atvejų net dvigubai sumažėjo, kai tonzilofaringito atvejais gydytojai remiasi pateikiamomis tikslio-mis vertinimo rekomendacijomis ir pagal Centor kriterijų balansą atliekamo mikrobiologinio tyri-mo išvadomis [36]. Kitame tyrime nustatyta, jog tik griežtai laikantis patvirtintų rekomendacijų, nedarant pasėlio nesunkiais atvejais ir neskiriant antibiotikų, šių vaistų vartojimas gali sumažėti treč-daliu [37].

Įvairūs diagnostiniai tyrimai labai vertingi atren-kant atvejus, kada reikalingas antimikrobinis gy-dymas (bakterinė infekcija), o kada – ne (virusinė infekcija). Mikrobiologinis tyrimas laikomas „auk-siniu standartu“, pagal kurio išvadą galima parinkti tinkamiausią medikamentą. Kai kurie autoriai griež-tai pasisako prieš antimikrobinę terapiją, jei nėra pa-tvirtintos bakterinės infekcijos [38]. Tačiau ambula-torinėje praktikoje mikrobiologinis tyrimas nėra itin mėgiamas ypač dėl jo trukmės, nes pasėlio atsakymo laukiama 2–3 dienas ir ilgiau. Todėl vis labiau po-puliarėja greitieji diagnostiniai testai, kaip tam tikras mikrobiologinio tyrimo pakaitalas, nes gydytojas gauna atsakymą per 5–10 minučių. Šių diagnostinių priemonių diegimas skatinamas ir Europos Tarybos rekomendacijoje, todėl galima tikėtis bereikalingo antibiotikų skyrimo sumažėjimo. Greitieji testai dėl savo paprasto naudojimo, trumpo laiko atsakymui parengti yra labai patogūs kasdienėje šeimos medici-nos gydytojo praktikoje.

Vienas iš tokių greitųjų tyrimų – C reaktyvaus baltymo (CRB) nustatymas. Švedijoje tirta CRB tes-to įtaka antimikrobinių vaistų skyrimui, gydant kvė-pavimo takų infekcijas. CRB testas atliktas 69 proc. pacientų, kuriems buvo diagnozuota kvėpavimo takų infekcija [39]. Tokiu būdu gerokai sumažėjo antibiotikų skyrimas tiems pacientams, kuriems testas buvo atliktas. Lietuvoje dviejose įstaigose atlikto intervencinio tyrimo metu gydytojai pripa-žino CRB testo naudą diferencijuojant bakterinę ir virusinę infekcijas, kai prieš tai vienoje PSPĮ jis iš viso nebuvo atliekamas [40].

Kitas populiarėjantis greitasis diagnostinis tyrimas – tai tonzilofaringito diagnostikai reko-menduojamas specifinis AGBHS testas, kuriuo remiantis taip pat pagrindžiama gydymo taktika ir racionaliau skiriama antibiotikų.

Prancūzijoje, vienoje iš pirmaujančių pagal anti-biotikų suvartojimą šalių, atliktas tyrimas, kurio metu bendrosios praktikos gydytojai nemokamai gavo

greituosius AGBHS testus (tonzilofaringito diagnos-tikai). Vien tai Burgundijoje sumažino antibiotikų skyrimą 41 proc. [41]. Šis rezultatas paskatino naują valstybės antibiotikų vartojimo strategiją, pirmiausia įdiegiant šiuos testus į šeimos gydytojo praktiką. Be to, patvirtintos trumpo kurso gydymo rekomendaci-jos, įrašius streptokokinio tonzilofaringito diagnozę medicininėje dokumentacijoje pagal greitųjų testų rezultatus. Rekomenduotas gydymas penicilinu kaip pirmo pasirinkimo vaistu, o alergijos atveju – eritro-micinu. Galima teigti, kad bendrasis antibiotikų su-vartojimas Prancūzijoje nacionaliniu mastu pradėjo greičiau mažėti dėl šių priemonių (1 pav.).

Vis tik naujosios technologijos dar visiškai ne-pakeičia mikrobiologinio tyrimo, nes didžiausia problema yra jų tikslumas. Dažnai į rinką tiekia-mų greitųjų testų jautrumas nurodomas didesnis nei 90 proc., bet įvairūs atliekami tyrimai rodo, jog kasdienėje klinikinėje praktikoje jis yra mažesnis, kartais gali būti net apie 60 proc. [42–44]. Tai skati-na atsargiai vertinti bet kokias kompanijų produktų pateikiamas charakteristikas. Tačiau reikia manyti, jog laikui bėgant greitųjų testų duomenys artės prie „auksinio standarto“.

Taigi galima daryti dvejopas išvadas. Pirma, šiuo būdu lyg ir galima padaryti antibiotikų sky-rimą racionalesnį. Antra, diagnostiniai testai nėra 100 proc. garantija, todėl medicina nėra tik amatas ir kiekvienu atveju tenka remtis klinikine logika.

Kita vertus, vien praktikams vis prieinamesnės tobulėjančios technologijos padėties iš esmės ne-pakeis. Reikšmės teisingai antibakterinei terapijai turi ir medikų bei gyventojų požiūris į antibiotikų vartojimą. Antibiotikų vartojimo optimizavimas įmanomas tik vykdant plačią kampaniją visais vi-suomenės lygiais, formuojant teisingas gyventojų (pacientų) ir medikų nuostatas į šią problemą. Kai kuriose šalyse racionalesnio antibiotikų vartojimo pasiekta platinant informaciją apie mikrobų atspa-rumo problemą ne tik medikams, t. y. tiems, kas skiria antibiotikus, bet ir įtraukiant žiniasklaidą, populiariai aiškinant gyventojams [45]. Neretai pa-sitaiko, jog gydytojai skiria antibiotikų nenorėdami rizikuoti santykiais su savo pacientais. Tačiau pa-cientų įtaka tikrai mažesnė, negu teigia gydytojai, o šios problemos tinkamas ir pacientui suprantamas išaiškinimas atsižvelgiant į galimus šalutinius po-veikius ir riziką turi didelės reikšmės [46].

Tinkamą antibiotikų vartojimą turėtų skatinti ir vaistų pardavimo sistema, tokiu būdu sąlygodama mažesnes valstybės išlaidas. Šie medikamentai yra

16 2009/1(44)


16

receptiniai, tačiau daug kur neįmanoma visiškai iš-vengti likučių, negrąžinamų vaistinėms. Likusius vaistus ligonis vėliau pats vartoja, be jokios gydy-tojo kontrolės ar konsultacijos. Taigi tai yra vienas iš savigydos šaltinių, o ji yra viena iš svarbių netei-singo antibiotikų vartojimo vietų. Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad savigydos paplitimas Lietuvoje yra labai didelis [47]. Tai vėl dažniausiai neteisin-gas antibiotikų vartojimas, kuris yra pagrindinė bak-terijų atsparumo antibiotikams priežastis.

Tiesioginė asmens sveikatos priežiūros kaina di-dėja visame pasaulyje, ir tai nėra lengva našta bet kurios valstybės mokesčių mokėtojams. Neturint didelių išteklių stengiamasi rasti optimaliausius ma-žiausiai kainuojančius diagnostinius kriterijus. Egipte atliktas tyrimas [48] parodė, jog tais atvejais, kai nėra laboratorinių galimybių, svarbu labai tiksliai įvertinti klinikinius požymius. Šis pavyzdys yra išeitis tam tikrose situacijose, tuo labiau kad empirinė antibioti-kų terapija ekonomiškai būtų pigesnis variantas negu diagnozės tikslinimas greitaisiais testais ir (ar) mikro-biologiniu tyrimu [49]. Bet paprastai gydytojui svarbu klinikinius požymius pagrįsti diagnostiniais testais, be kurių dėl aukščiau minėtų priežasčių dažnai mėgina-ma „apsidrausti“ antibakteriniais vaistais. Tai sąlygo-ja tiesiogines ir netiesiogines ekonomines mikrobinio atsparumo pasekmes: didėja išlaidos gydant antibioti-kų sukeltus šalutinius reiškinius, dažniau kreipiamasi į gydytojus, todėl vėl daugiau skiriama antibiotikų, o atsparios bakterijos plinta dar sveikoje populiacijoje, kuriai kyla rizika susirgti atsparių antibiotikams bak-terijų sukelta infekcija, visuomenėje daugiau nedarbo dienų, mažiau pagaminta produkto ir t. t.

Taigi verta mokytis iš šalių, kur buvo organizuo-tos nacionalinės kampanijos, skirtos šiai problemai spręsti [50]. Belgijoje ir Prancūzijoje, įtraukus ir žiniasklaidą, buvo pasiekta ryškaus antibiotikų var-tojimo sumažėjimo. Kita vertus, neįvertintos šio pa-siekimo neigiamos pasekmės. Todėl organizuojant masinio lygio priemones svarbu numatyti ir nusta-tyti ir būsimą naudą, ir trūkumus, ir riziką.

apibeNdRiNimaSAišku, nei konkrečiam gydytojui, nei pacientui

asmeniškai nėra svarbios ateities, ypač globalios, problemos. Pacientui aktualu kuo greičiau ir be kom-plikacijų pasveikti, o gydytojui – išgydyti ligonį ir išvengti galimų problemų su teisėsauga. Todėl sunku tikėtis, kad atskiri specialistai ar pacientai rūpinsis šiuo klausimu. Tai labai svarbi bendra visuomenės sveikatos specialistų, pažangių medikų profesionalų, o ypač politikų strategų veikla, kuriai taip pat reikia finansinės paramos. Lyginant su farmacinių kompa-nijų išlaidomis antibiotikų reklamai, valstybės skiria itin mažai lėšų teisingo šių medikamentų vartojimo kampanijoms.

Svarbiausia, kad sprendimų priėmėjai suvoktų, jog mikrobų atsparumas yra pasaulinė problema, o pagrindinė sąlyga – nacionalinė antibiotikų vartoji-mo politika. Gyventojų požiūrio formavimas, me-dikų mokymas, diagnostikos priemonių diegimas, pardavimų kontrolė, gydymo rekomendacijų ir sky-rimo tvarkos tvirtinimas – visa tai skatintų teisingą antibiotikų vartojimą.

straipsnis gautas 2009-02-09, priimtas 2009-03-13

literatūra1. World Health Organization report on infectious diseases 2000.

Overcoming antimicrobial resistance. 2000.2. Davey PG, Bax RP, Newey J, Reeves D, Rutherford D, Slack R et al.

Growth in the use of antibiotics in the community in England and Scotland in 1980-93. BMJ. 1996;312(7031):613.

3. Carbon C, Bax RP. Regulating the use of antibiotics in the commu-nity. BMJ. 1998;317(7159):663-5.

4. Guillemot D, Carbon C, Vauzelle-Kervroedan F, Balkau B, Maison P, Bouvenot G, Eschwege E. Inappropriateness and variability of antibiotic prescription among French office-based physicians. J Clin Epidemiol. 1998;51(1):61-8.

5. Koblihova H, Ferech M. Outpatient antibiotic use in the Czech Republic (1998-2005). Comparison with European countries. http://www.ua.ac.be/ESAC. 2006.

6. Muller A, Coenen S, Monnet DL, Goossens H. European Surveil-lance of Antimicrobial Consumption (ESAC): outpatient antibio-tic use in Europe, 1998-2005. Euro Surveill. 2007;12(10):E071011.

7. Vaccheri A, Bjerrum L, Resi D, Bergman U, Montanaro N. Antibio-tic prescribing in general practice: striking differences between Italy (Ravenna) and Denmark (Funen). J Antimicrob Chemother. 2002;50(6):989-97.

8. Bjerrum L, Boada A, Cots JM, Llor C, Fores GD, Gahrn-Hansen B, Munck A. Respiratory tract infections in general practice: considerable differences in prescribing habits between gene-ral practitioners in Denmark and Spain. Eur J Clin Pharmacol. 2004;60(1):23-8.

9. Straand J, Rokstad KS, Sandvik H. Prescribing systemic antibiotics in general practice. A report from the More & Romsdal Prescription Study. Scand J Prim Health Care. 1998;16(2):121-7.

10. Stefanovič A. Epidemiologiniai antibakterinių vaistų skyrimo ir mikrobiologinių tyrimų naudojimo ypatumai Lietuvos poliklini-kose. Biomedicinos mokslai, medicina (07B). 2003. Vilnius.

11. Stefanovič A, Kalibatas J, Palekauskaitė A, Beržanskytė A. An-tibakterinės terapijos pokyčiai Lietuvos pirminės sveikatos priežiūros įstaigose 1997 ir 2004 m. Visuomenės sveikata. 2006;2(33):15-19.

12. Wang EE, Einarson TR, Kellner JD, Conly JM. Antibiotic pres-cribing for Canadian preschool children: evidence of over-prescribing for viral respiratory infections. Clin Infect Dis. 1999;29(1):155-60.

13. Thrane N, Steffensen FH, Mortensen JT, Schonheyder HC, Soren-sen HT. A population-based study of antibiotic prescriptions for Danish children. Pediatr Infect Dis J. 1999;18(4):333-7.

172009/1(44)


17

14. Marra F, Monnet DL, Patrick DM, Chong M, Brandt CT, Winters M et al. A comparison of antibiotic use in children between Canada and Denmark. Ann Pharmacother. 2007;41(4):659-66.

15. Linder JA, Singer DE, Stafford RS. Association between antibiotic prescribing and visit duration in adults with upper respiratory tract infections. Clin Ther. 2003;25(9):2419-30.

16. Mulholland K. Global burden of acute respiratory infections in children: implications for interventions. Pediatr Pulmonol. 2003;36(6):469-74.

17. Ashworth M, Latinovic R, Charlton J, Cox K, Rowlands G, Gulliford M. Why has antibiotic prescribing for respiratory illness declined in primary care? A longitudinal study using the General Practice Research Database. J Public Health (Oxf ). 2004;26(3):268-74.

18. Sommet A, Sermet C, Boelle PY, Tafflet M, Bernede C, Guillemot D. No significant decrease in antibiotic use from 1992 to 2000, in the French community. J Antimicrob Chemother. 2004;54(2):524-8.

19. Steinman MA, Landefeld CS, Gonzales R. Predictors of broad-spectrum antibiotic prescribing for acute respiratory tract infec-tions in adult primary care. JAMA. 2003;289(6):719-25.

20. McIsaac WJ, To T. Antibiotics for lower respiratory tract infections. Still too frequently prescribed? Can Fam Physician. 2004;50:569-75.

21. Balabanova Y, Fedorin I, Kuznetsov S, Graham C, Ruddy M, Atun R et al. Antimicrobial prescribing patterns for respiratory diseases including tuberculosis in Russia: a possible role in drug resistan-ce? J Antimicrob Chemother. 2004;54(3):673-9.

22. McManus P, Hammond ML, Whicker SD, Primrose JG, Mant A, Fai-rall SR. Antibiotic use in the Australian community, 1990-1995. Med J Aust. 1997;167(3):124-7.

23. Coenen S, Welschen I, Van RP, Kuyvenhoven MM, Denekens J, Verheij TJ. Management of acute cough: comparisons between Belgian and Dutch GPs. Eur J Gen Pract. 2004;10(4):152-6.

24. Llor C, Cots JM, Boada A, Bjerrum L, Gahrn-Hansen B, Munck A et al. Variability of antibiotic prescribing for respiratory tract infec-tions in two European countries. Enferm Infecc Microbiol Clin. 2005;23(10): 98-604.

25. Gonzales R, Steiner JF, Sande MA. Antibiotic prescribing for adults with colds, upper respiratory tract infections, and bron-chitis by ambulatory care physicians. JAMA. 1997;278(11):901-4.

26. Barzilai A, Miron D, Sela S. Etiology and Management of Acute and Recurrent Group A Streptococcal Tonsillitis. Curr Infect Dis Rep. 2001;3(3):217-23.

27. Santos O, Weckx LL, Pignatari AC, Pignatari SS. Detection of Group A beta-hemolytic Streptococcus employing three diffe-rent detection methods: culture, rapid antigen detecting test, and molecular assay. Braz J Infect Dis. 2003;7(5):297-300.

28. Robertson KA, Volmink JA, Mayosi BM. Antibiotics for the pri-mary prevention of acute rheumatic fever: a meta-analysis. BMC Cardiovasc Disord. 2005;5(1):11.

29. Linder JA, Stafford RS. Antibiotic treatment of adults with sore throat by community primary care physicians: a national survey, 1989-1999. JAMA. 2001;286(10):1181-6.

30. Linder JA, Bates DW, Lee GM, Finkelstein JA. Antibiotic treatment of children with sore throat. JAMA. 2005;294(18):2315-22.

31. Andre M, Odenholt I, Schwan A, Axelsson I, Eriksson M, Hoffman M et al. Upper respiratory tract infections in general practice: diagnosis, antibiotic prescribing, duration of symptoms and use of diagnostic tests. Scand J Infect Dis. 2002;34(12):880-6.

32. Leblebicioglu H, Canbaz S, Peksen Y, Gunaydin M. Physicians’ an-tibiotic prescribing habits for upper respiratory tract infections in Turkey. J Chemother. 2002;14(2):181-4.

33. Ayranci U, Akgun Y, Unluoglu I, Kiremitci A. Antibiotic prescri-bing patterns for sore throat infections in a university-based pri-mary care clinic. Ann Saudi Med. 2005;25(1):22-8.

34. Petersen I, Johnson AM, Islam A, Duckworth G, Livermore DM, Hayward AC. Protective effect of antibiotics against serious com-plications of common respiratory tract infections: retrospective cohort study with the UK General Practice Research Database. BMJ. 2007;335(7627):982.

35. Molstad S. Reduction in antibiotic prescribing for respira-tory tract infections is needed! Scand J Prim Health Care. 2003;21(4):196-8.

36. McIsaac WJ, Goel V, To T, Low DE. The validity of a sore throat score in family practice. CMAJ. 2000;163(7):811-5.

37. Centor RM, Allison JJ, Cohen SJ. Pharyngitis management: defi-ning the controversy. J Gen Intern Med. 2007;22(1):127-30.

38. Dowell SF, Schwartz B, Phillips WR. Appropriate use of antibio-tics for URIs in children: Part II. Cough, pharyngitis and the com-mon cold. The Pediatric URI Consensus Team. Am Fam Physician. 1998;58(6):1335-42, 1345.

39. Andre M, Schwan A, Odenholt I. The use of CRP tests in patients with respiratory tract infections in primary care in Sweden can be questioned. Scand J Infect Dis. 2004;36(3):192-7.

40. Berzanskyte A, Valinteliene R, Palekauskaite A. Influence of rapid antigen antigen detection test use to antibiotic prescribing for tonsillopharyngitis. Stendinis konferencijos pranešimas 18-ame Europos klinikinės mikrobiologijos ir infekcinių ligų kongrese 2008, Barselona, Ispanija.

41. Portier H, Grappin M, Chavanet P. New strategies for angina case management in France. Bull Acad Natl Med. 2003;187(6): 1107-16.

42. Van Limbergen J, Kalima P, Taheri S, Beattie TF. Streptococcus A in paediatric accident and emergency: are rapid streptococ-cal tests and clinical examination of any help? Emerg Med J. 2006;23(1):32-4.

43. Armengol CE, Schlager TA, Hendley JO. Sensitivity of a rapid anti-gen detection test for group A streptococci in a private pediatric office setting: answering the Red Book’s request for validation. Pediatrics. 2004;113(4):924-6.

44. Nerbrand C, Jasir A, Schalen C. Are current rapid detection tests for Group A Streptococci sensitive enough? Evaluation of 2 com-mercial kits. Scand J Infect Dis. 2002;34(11):797-9.

45. McCaig LF, Besser RE, Hughes JM. Trends in antimicro-bial prescribing rates for children and adolescents. JAMA. 2002;287(23):3096-102.

46. Butler CC, Rollnick S, Pill R, Maggs-Rapport F, Stott N. Unders-tanding the culture of prescribing: qualitative study of general practitioners’ and patients’ perceptions of antibiotics for sore throats. BMJ. 1998;317(7159):637-42.

47. Berzanskyte A, Valinteliene R, Haaijer-Ruskamp FM, Gurevicius R, Grigoryan L. Self-medication with antibiotics in Lithuania. Int J Occup Med Environ Health. 2006;19(4):246-53.

48. Steinhoff MC, Walker CF, Rimoin AW, Hamza HS. A clinical deci-sion rule for management of streptococcal pharyngitis in low-resource settings. Acta Paediatr. 2005;94(8):1038-42.

49. Neuner JM, Hamel MB, Phillips RS, Bona K, Aronson MD. Diagno-sis and management of adults with pharyngitis. A cost-effective-ness analysis. Ann Intern Med. 2003;139(2):113-22.

50. Goossens H, Guillemot D, Ferech M, Schlemmer B, Costers M, van BM et al. National campaigns to improve antibiotic use. Eur J Clin Pharmacol. 2006;62(5):373-9.

18 2009/1(44)


18

Antibiotic use. Aspects of antibacterial treatment of some respiratory tract infections

aušra beržanskytė1, 2, Rolanda Valintėlienė1, Romualdas Gurevičius1

1institute of Hygiene, 2vilnius University medical faculty

SummaryThe global situation has changed from the discovery

of antibacterials. The necessity to evaluate comprehen-sively the antibiotic consumption effect on public health emerged. The current results of different scientific studies show that antimicrobial resistance is increasing and related public health problems are more frequent. Inappropriate antibiotic use is the main cause of bacterial resistance. The publications of last two decades are reviewd in this arti-cle. The goal is to review literature data about antibiotic consumption tendencies in medicine and aspects of anti-bacterial treatment of some respiratory tract infections in different countries.

The studies reveal different antibiotic consumption in various countries, the sites of inappropriate antibiotic use. The main attention is paid to baseless antibacterial prescri-bing treating repsiratory tract infections, which usually are

caused by viruses. The tools in optimization of antibiotic use are presented referring to the experience of other coun-tries. Also economical dimensions are considered. The literature analysed proves the necessity of implementing measures to avoid current and future problems related to antimicrobial resistance.

Keywords: antibiotic consumption, respiratory tract infections, treatment of infections, rapid tests.

correspondence to aušra beržanskytė,Vilnius university Medical Faculty,

M. K. Čiurlionio 21, lT-03101 Vilnius, lithuania.E-mail: [email protected]

Received 9 February 2009, accepted 13 March 2009

192009/1(44) 19

„Visuomenės sveikata” oRiginalūs stRaiPsniai

įvadaSProstatos vėžys – dažniausia onkologinė liga

JAV, Vakarų Europoje ir Lietuvoje. 2007 m. Lietu-voje mirė 582 prostatos vėžiu susirgę žmonės [1], t. y. 37 atvejai 100 000 vyrų. Sergamumas prostatos vėžiu yra apie 6 kartus didesnis už mirtingumą ir 2007 m. siekė 231,4 atvejo 100 000 vyrų. Per pas-

taruosius 10 metų šis skaičius nuolat didėja, ypač paskutiniaisiais metais. Manoma, kad dėl senstan-čios vyrų populiacijos ateityje bus išaiškinama dar daugiau naujų prostatos vėžio atvejų.

PSA testavimas daugelyje šalių atliekamas nuo 1990 m., tačiau jis niekada nebuvo rekomenduo-jamas kaip masinės organizuotos atrankos (angl. screening)1 priemonė. Dažniausiai jis buvo taikomas ad hoc pacientams, jau turintiems apatinio urinarinio trakto simptomų (AUTS) [2]. Nepaisant to, 2005 m. Lietuvoje pradėta įgyvendinti priešinės liaukos vė-žio diagnostikos programa (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl priešinės

SErGAMUMO PrOSTATOS VĖŽIU Ir MIrTINGUMO NUO JODINAMIKA LIETUVOJE IKI PSA ErOS Ir PO JOS

Santraukatyrimo tikslas – išanalizuoti sergamumo prostatos vėžiu ir mirtingumo nuo jo dinamiką Lietuvoje 1998–2007 m.

sugretinant šiuos populiacinės statistikos rodiklius.tyrimo metodai. Darbe naudoti pirminiai duomenys apie naujai išaiškintus prostatos vėžio atvejus Lietuvoje

1998–2007 m. pagal amžių, gauti iš Lietuvos kancerregistro. Duomenys apie mirtis nuo prostatos vėžio ir vidutinį metinį gyventojų skaičių tose pačiose amžiaus grupėse gauti iš Eurostato duomenų bazės.

Rezultatai. 1998 m. Lietuvoje išaiškinti 708 nauji susirgimai prostatos vėžiu, tai sudarė 42,5 atvejo 100 000 vyrų. Sergamumas nežymiai didėjo iki 2001 m. Nuo 2001 iki 2004 m. užfiksuotas ženkliai didesnis sergamumo padidėjimas. 2004 ir 2005 m. sergamumas nesikeitė, o nuo 2005 m. pradėjo smarkiai didėti. Pagal amžių standartizuoti rodikliai rodė tas pačias tendencijas, tik jų didėjimo tempas buvo lėtesnis. 1998–2007 m. grubus sergamumo rodiklis didėjo po 19,8 atvejo 100 000 vyrų, arba po 30,7 proc., vidutiniškai kasmet, o standartizuotas – atitinkamai po 19 atvejų 100 000 vyrų, arba 25,3 proc. 1998 m. nuo prostatos vėžio mirė 365 vyrai, mirtingumas buvo 18,7 proc. mažesnis už sergamumą. Nustatyta nežymi mirtingumo didėjimo tendencija kaip ir sergamumo. Nuo 2000 iki 2003 m. mirtingumas nuo prostatos vėžio stabilizavosi. 2000 m. nuo prostatos vėžio mirė 413 vyrų, 2001 m. – 428 vyrai, o 2003 m. mirė 430 vyrų. Taigi mirtingumas mažėjo vidutiniškai kasmet po –0,68 proc. 2005 m. nuo prostatos vėžio mirė 447 vyrai, 2006 m. – 552, o 2007 m. – 582 vyrai. Nuo 2003 iki 2007 m. užfiksuoti du mirtingumo nuo prostatos vėžio didėjimo „šuoliai“: 2003–2005 m. mirtingumas didėjo po 4,72 proc. vidutiniškai per metus, 2005–2007 m. mirtingumas didėjo vidutiniškai po 10,03 proc. kasmet. Visu analizuojamu periodu grubus mirtingumo rodiklis didėjo po 1,51 atvejo 100 000 vyrų, arba po 5,6 proc., vidutiniškai kasmet, o standartizuotas – atitinkamai po 1,13 atvejo 100 000 vyrų, arba po 3,8 proc., vidutiniškai kasmet. Vadinasi, 1,8 proc. vyrų mirtingumo padidėjimo priklausė nuo senėjimo per dešimtmetį.

išvados. Analizuojamu periodu (1998–2007 m.) užfiksuoti skirtingi sergamumo ir mirtingumo nuo prostatos vėžio didėjimo tempai. Sergamumas prostatos vėžiu buvo didesnis už mirtingumą 2 kartus periodo pradžioje (1998–2001 m.) ir didėjo iki 5–6 kartų periodo pabaigoje. Tai apsprendė labai ryškus sergamumo didėjimas, palyginti su mirtingu-mu. Sergamumas ir mirtingumas ypač paskutiniaisiais metais didėja tais pačiais tempais. Mirtingumo mažėjimo nefiksuota, o tai netiesiogiai rodo, jog šalyje veikiančios prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos (skryningo) programos vis dar mažai efektyvios.

raktažodžiai: prostatos vėžys, sergamumas, mirtingumas, kitimai laike, prostatos specifinis antigenas.

Renata Čepanauskienė1, Romualdas Gurevičius2

1vilniaus universiteto medicinos fakultetas2Higienos institutas

1 Tai gana sudėtingas procesas, kurio metu tam tikroje populiacijoje, neturinčioje ligos simptomų, tikslingai ieškoma ligos. Tai diametraliai skiriasi nuo sveikatos patikrinimo, patikros, kurios misija yra visiškai kita.

adresas susirašinėti: Renata Čepanauskienė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, sporto medicinos ir slaugos institutas, antakalnio g. 57, 10207 Vilnius. el. p. [email protected]

20 2009/1(44)20


liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos finansavimo programos“), finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų (toliau – programa) [3]. Šios programos tikslas – pagerinti ankstyvųjų prieši-nės liaukos vėžio stadijų diagnostiką plačiai taikant prostatos specifinio antigeno (PSA) nustatymą, nau-doti radikalius priešinės liaukos vėžio gydymo me-todus, siekiant pailginti sergančiųjų išgyvenamumo trukmę, sumažinti pacientų neįgalumą ir mirštamumą nuo šios ligos [3]. 2007 m. pagal šią programą ištirta daugiau kaip 107 tūkst. vyrų, t. y. 28 proc. Lietuvos vyrų, nuo 50 iki 75 m. amžiaus. Apie 60 proc. patikrin-tų vyrų, kuriems diagnozuotas priešinės liaukos vėžys, buvo nustatytas I–II stadijų vėžys, o net 63 proc. susir-gusių prostatos vėžiu, kurie kreipėsi į gydytojus ne dėl profilaktikos, o dėl rimtų negalavimų, buvo nustatytas III–IV stadijų piktybinis navikas [4].

Lietuvoje stebimas gana didelis vyrų aktyvu-mas naudojantis ankstyvosios priešinės liaukos vėžio diagnostikos finansavimo programos galimy-bėmis teikia vilties, kad vis dažniau bus nustatomas ankstyvųjų stadijų vėžys. Tikimasi, kad iki 2010 m. prevencine programa pasinaudos apie 80 proc. vyrų. Tikslingiausia patarti kreiptis 45–50 metų vyrams, jei jų seneliai, tėvai ar broliai sirgo prostatos vėžiu, arba jei vyras turi įtarimų, kad jam gali būti pradinė prosta-tos vėžio stadija [4]. Be jokios abejonės, tiksliausiai antrinės prostatos vėžio profilaktikos efektyvumą pa-rodytų profesionalus paskutiniųjų metų išgyvenamu-mo (angl. survival) tyrimas populiaciniu lygmeniu [5], tačiau iki šiol tokių duomenų dar nėra. Naujausia Europos daugiacentrio tyrimo išgyvenamumo analizė, publikuota 2008 m., apima 2004 m. situaciją Lietuvoje iki organizuotos PSA „taikymo eros“. Šis tyrimas pa-rodė, jog 2000–2004 m. išgyvenamumas po prostatos vėžio gydymo statistiškai patikimai didėjo 10-yje iš 12 vėžio registrų [5]. Lietuvoje standartizuotas pagal amžių 5 metų išgyvenamumas nuo 47±2,5 2000 m. iki 74,1±1,6 2004 m., t. y. statistiškai reikšmingai padi-dėjo 27,1 proc. Nepaisant to, tarp 12 Europos registrų išgyvenamumas Lietuvoje buvo didesnis tik už Kro-kuvos (57,9), Slovėnijos (67,1) ir Estijos (73,1) [5]. Absoliučioje daugumoje kitų Europos registrų 5 m. išgyvenamumas siekia 80–90 proc. [5].

Pažymėtina, jog iki 2000 m. pasaulyje jokių ypa-tingų dramatiškų pokyčių gydant prostatos vėžį ne-buvo, išskyrus hormonoterapijos pasiekimus [6, 7]. Manoma, kad tai didele dalimi apsprendė išgyvena-mumo didėjimą.

Tyrimo tikslas. Plačiau išanalizuoti sergamumo prostatos vėžiu ir mirtingumo nuo jo dinamiką Lie-

tuvoje 1998–2007 m. sugretinant šiuos populiacinės statistikos rodiklius.

Hipotezė. Kadangi organizuotos masinės atran-kos tikslas yra ne tik anksti diagnozuoti ligą, bet ir sumažinti mirtingumą, jo efektyvumą netiesiogiai rodytų mirtingumo mažėjimas. PSA testas nėra spe-cifinis prostatos vėžio atveju ir rodo bet kurios kilmės prostatos išvešėjimą ir kai kuriuos kitus sveikatos su-trikimus, jo oportunistinis taikymas turėtų ženkliai didinti ir sergamumą prostatos vėžiu, ir mirtingumą nuo jo.

tyRimo medžiaga iR metodaiDarbe panaudoti pirminiai duomenys apie naujai išaiš-

kintus prostatos vėžio atvejus Lietuvoje 1998–2007 m. pagal amžių, gauti iš Lietuvos kancerregistro [8–17]. Duomenys apie mirtis nuo prostatos vėžio ir vidutinį metinį gyventojų skaičių tose pačiose amžiaus grupėse gauti iš Eurostato duomenų bazės [1]. Rodikliai stan-dartizuoti pagal amžių tiesioginiu metodu, panaudojant Europos standartą. Greta ir kitas rodiklis analizuoja-mas tiesioginės standartizacijos būdu, tik su skirtingais „svoriais“ (amžiaus intervalų plotis), apskaičiuotas kumuliacinis rodiklis (kr), kuris paverstas kumuliaci-ne rizika (kR) susirgti prostatos vėžiu ir numirti nuo jos per visą gyvenimo trukmę, remiantis šia formule:

KreKR −= 1100 . Standartizacijos procedūra atlikta taikant statistinio

duomenų apdorojimo paketą WINPEPI [18]. Rodiklių dinamikos parametrams apskaičiuoti ir pokyčiams laike grafiškai pavaizduoti naudotas statistinio apdo-rojimo paketas MINITAB v.15.01 [19]. Dinamikai įvertinti panaudotas santykinis dydis – vidutinis kas-metis procentinis kitimas (VKPK), apskaičiuotas pa-gal formulę:

VKPK = %10011 ×

−−n

F

L

YY

;

čia YF – pirmojo mirtingumo rodiklio teorinė reikšmė, YL – paskutiniojo mirtingumo rodiklio teorinė reikš-mė, n – metų skaičius. Dinaminės kreivės išlyginimo kokybė buvo vertinta 3 vienas kitą papildančiais ro-dikliais: VAPP – vidurkio absoliutinė procento paklai-da (angl. MaPe – mean absolute percentage error), VAN – vidurkio absoliutinis nuokrypis (angl. Mad – mean absolute deviation) ir VNK – vidurkio nuokry-pio kvadratas (angl. MSD – mean squared deviation).

212009/1(44) 21


Šis rodiklis visada skaičiuojamas su vienodu vardikliu nepriklausomai nuo modelio, o tai leidžia šį rodiklį ly-ginti tarp įvairių modelių. Šis rodiklis gerokai jautres-nis ilgesnei prognozės paklaidai nei VAN [19].

Pokyčio laike statistinis reikšmingumas nustaty-tas remiantis p kriterijumi, pokytis laikytas statistiš-kai reikšmingu, kai p ≤ 0,05.

tyRimo RezUltataiNagrinėjamo periodo pradžioje, 1998 m., Lietuvoje

išaiškinti 708 nauji susirgimai prostatos vėžiu, o tai su-darė 42,5 atvejo 100 000 vyrų. Sergamumas nežymiai

didėjo iki 2001 m., kai jau buvo išaiškinti 1 007 nau-ji susirgimai prostatos vėžiu, ir sergamumas sudarė 61,9 atvejo 100 000 vyrų. Nuo 2001 iki 2004 m. užfik-suotas gerokai didesnis sergamumo didėjimas, 2004 m. naujai išaiškinti 1 956 susirgimai, arba 122 atvejai 100 000 vyrų. 2004 ir 2005 m. dėl sunkiai paaiški-namų priežasčių sergamumas nesikeitė, o nuo 2005 m. pradėjo smarkiai didėti (VKPK 1998–2005 m. – 14,44 ir 2005–2007 m. – 34,77). Pagal amžių stan-dartizuoti rodikliai rodė tas pačias tendencijas, tik per analizuojamą dekadą jų didėjimo tempas buvo mažesnis (1 pav.). 1998–2007 m. grubus sergamumo

201220

112010

20092008

20072006

20052004

20032002

20012000

19991998

500

400

300

200

100

0

Metai

100

000

vyr

ų MAPE 19,833MAD 19,512MS D 465,633

p<0,05V K P K =25,3Y =7,0+19,0x

TikrasModeliuotasPrognozė

R odikliai:

Tikslumo mata i:

Regresijos para metrai:

1 pav. sergamumo prostatos vėžiu standartizuotų rodiklių 100 000 vyrų dinamika lietuvoje 1998–2007 m.

201220

112010

20092008

20072006

20052004

20032002

20012000

19991998

500

400

300

200

100

0

Metai

MAPE 21,470MAD 19,336MS D 460,019

Tikslumo mata i:


R odikliai:

p<0,05V K P K =30,7Y =-2,1+19,8xR egresijos para metrai:

100

000

vyr

ų

2 pav. sergamumo prostatos vėžiu grubių rodiklių 100 000 vyrų dinamika lietuvoje 1998–2007 m.

22 2009/1(44)22


rodiklis didėjo po 19,8 atvejo 100 000 vyrų, arba po 30,7 proc., vidutiniškai kasmet, o standartizuo-tas – atitinkamai po 19 atvejų 100 000 vyrų, arba 25,3 proc. Tai rodo, jog nagrinėjamu periodu tik 5,4 proc. sergamumo prostatos vėžiu padidėjimo priklausė nuo Lietuvos vyrų senėjimo (2 pav.).

1998 m. nuo prostatos vėžio mirė 365 vyrai, o tai sudarė 21,9 mirties atvejo 100 000 vyrų. Va-dinasi, mirtingumas buvo 18,7 proc. mažesnis už sergamumą. Kaip ir sergamumas, mirtingumas rodė labai nežymią didėjimo tendenciją. 2000–2003 m. periodu mirtingumas nuo prostatos vėžio stabili-

zavosi. 2000 m. nuo prostatos vėžio mirė 413 vyrų ir mirtingumas sudarė 25,2 atvejo 100 000 vyrų, 2001 m. nuo prostatos vėžio mirė 428 vyrai ir mir-tingumas sudarė 26,3 atvejo 100 000 vyrų, o 2003 m. mirė 430 vyrų ir tai sudarė 26,7 atvejo 100 000 vyrų. Vadinasi, kasmet vidutiniškai mažėjo po –0,68 proc. 2005 m. nuo prostatos vėžio mirė 447 vyrai, o tai sudarė 30 atvejų 100 000 vyrų, 2006 m. nuo pro-statos vėžio mirė 552 vyrai ir tai sudarė 34,9 atvejo 100 000 vyrų, 2007 m. – 582 vyrai, t.y. 37 atvejai 100 000 vyrų. Nuo 2003 iki 2007 m. užfiksuo-ti du mirtingumo nuo prostatos vėžio didėjimo

20122011

201020

092008

20072006

20052004

20032002

20012000

1999199

8

50

40

0

20

10

0

Metai

MAPE 4,15830MAD 1,30824MS D 2,29202

p<0,05V K P K =3,8Y =24,81+1,13xR egresijos pa rametrai:


R odikliai:

Tikslumo matai:10

0 0

00 v

yrų

3 pav. Mirtingumo nuo prostatos vėžio standartizuotų rodiklių 100 000 vyrų dinamika lietuvoje 1998–2007 m.

20122011

20102009

20082007

20062005

20042003

20022001

20001999

1998

50

40

30

20

10

0

Metai

MAPE 4,14886MAD 1,19818MS D 1,83356

p<0,05V K P K =5,6Y =19,84+1,51xRegresijos par ametrai:


R odikliai:

Tikslumo matai:

100

000

vyr

ų

4 pav. Mirtingumo nuo prostatos vėžio grubių rodiklių 100 000 vyrų dinamika lietuvoje 1998–2007 m.

232009/1(44) 23


„šuoliai“: pirmasis, mažesnis, buvo 2003–2005 m., kai mirtingumas didėjo po 4,72 proc. viduti-niškai per metus, antrasis, didesnis, – 2005–2007 m., kai mirtingumas didėjo vidutiniškai po 10,03 proc. kasmet (3 pav.).

Visu analizuojamu periodu grubus mirtingumo rodiklis didėjo po 1,51 atvejo 100 000 vyrų, arba po 5,6 proc., vidutiniškai kasmet, o standartizuotas – atitinkamai po 1,13 atvejo 100 000 vyrų, arba po 3,8 proc., vidutiniškai kasmet. Vadinasi, 1,8 proc. vyrų mirtingumo padidėjimo priklausė nuo senėji-mo per dešimtmetį (4 pav.).

Apskaičiuoti kumuliacinės rizikos rodikliai susirgti prostatos vėžiu ir numirti nuo jo per visą gyvenimo trukmę rodo panašias kitimo metams bėgant tendencijas (5, 6 pav.). Kumuliacinė rizika

susirgti prostatos vėžiu per analizuojamą dešim-tmetį kito nuo 4,88 proc. 1998 m. iki 20,82 proc. 2007 m. Kumuliacinė rizika numirti nuo prostatos vėžio kito nuo 2,64 proc. 1998 m. iki 3,78 proc. 2007 m. Vadinasi, šalies vyrų rizika susirgti pro-statos vėžiu yra 5,5 karto didesnė už riziką numirti. Šis santykis nuo 1998 iki 2005 m. didėjo, o nuo 2005 m. pradėjo smarkiai didėti. Dinamiškai rizika susirgti atkartojo panašias tendencijas, kaip ir stan-dartizuoti sergamumo ir mirtingumo rodikliai.

RezUltatų aptaRimaSDaugelyje pasaulio šalių PSA testas yra taiko-

mas ad hoc ligai diagnozuoti, o ne organizuotai populiacinei masinei atrankai [20]. 2004 m. spalio mėn. žurnale „Journal of Urology“ paskelbti tyrimo

5 pav. kumuliacinės rizikos susirgti prostatos vėžiu rodiklių dinamika lietuvoje 1998–2007 m.

20122011

20102009

20082007

2006

20052004

20032002

20012000

19991998

50

40

30

20

10

0

Metai

Proc

enta

iMAPE 17,2700MAD 1,6092MS D 3,1455

V K P K =22,4Y =1,21+1,67xR egresijos pa ra metra i:

p<0,05


R odikliai:

Tikslumo matai:

20122011

20102009

20082007

20062005

20042003

200220

012000

1999

1998

5

4

3

2

1

0

MAPE 4,10388MAD 0,12721MS D 0,02165

V K P K =3,4Y =2,455+0,110xR egresijos pa ra metrai:

p<0,05

Metai

Proc

enta

i


R odikliai:

Tikslumo matai:

6 pav. kumuliacinės rizikos numirti nuo prostatos vėžio rodiklių dinamika lietuvoje 1998–2007 m.

24 2009/1(44)24


rezultatai rodo, kad rutininis prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimas parodo tik prostatos išve-šėjimo dydį ir nėra patikimas ir naudingas prostatos vėžio ar jo rizikos žymuo. Tokią išvadą mokslinin-kai padarė išanalizavę 20 metų prostatos audinių tyrimo rezultatus. PSA neatspindėjo vėžinio pro-ceso aktyvumo prostatoje ir labiau buvo susijęs su prostatos išvešėjimo laipsniu. Tyrimo vadovo prof. T. Stamey nuomone, Jungtinėse Valstijose PSA era baigėsi [20].

Prieš 20 metų buvo diagnozuojamas vėlyves-nių stadijų prostatos vėžys, navikai būdavo di-desni ir gamindavo didelius PSA kiekius, pagal kuriuos buvo galima spręsti apie vėžinio proceso aktyvumą. Dabar, paplitus rutininiam tikrinimui dėl prostatos vėžio, jis diagnozuojamas gerokai anksčiau, o pats navikas būna mažesnis ir nega-mina pakankamo PSA kiekio, pagal kurį būtų ga-lima tiksliai vertinti piktybinio proceso aktyvumą ar būklę [21].

Kaip teigia tyrimo autoriai, pagrindinė proble-ma yra ta, kad pradėjus naudoti PSA neįvertinta, jog žymens reikšmes nuo 1 iki 10 ng/ml dažniau-siai lemia nepiktybinis audinio išvešėjimas.

Prof. T. Stamey [20] nuomone, PSA išsaugojo savo svarbą kaip vėžinio audinio likučio ar jo iš-sisėjimo į kitas vietas indikatorius po operacijos. Tačiau net ir nustačius prostatos vėžį nereikėtų beatodairiškai šalinti prostatos kiekvienu tokiu atveju. Tyrėjai [22] rekomenduoja kiekvienam vyresniam kaip 50 metų vyrui kasmet atlikti di-gitalinį tyrimą. Jei tyrimo metu įtariamas vėžys, tai dažniausiai būna reikšminga ir tokiu atveju prireikia vienokio ar kitokio gydymo. Tačiau ir šiuo tyrimu gali ne visada pavykti nustatyti net ir nemažą prostatos naviką. Mokslininkų grupė [23] mėgina surasti kraujyje esantį piktybinio proceso prostatoje žymeklį, tiksliau parodantį agresyvią-sias vėžio formas.

Pastebėti dideli susirgusių prostatos vėžiu išgy-venamumo skirtumai Europos valstybėse. Vienas iš paskutiniųjų prostatos vėžio išgyvenamumo ty-rimų Europoje, analizavusių šio svarbaus rodiklio kitimus 2000–2004 m., parodė, jog, išskyrus kai kurias išimtis, buvo stebimas ryškus pacientų, ser-gančių prostatos vėžiu, išgyvenamumo didėjimas. Kadangi niekur ypatingų atradimų ir naujovių gy-dant prostatos vėžį prieš ir po analizuojamo periodo neatsirado, manoma, kad paskutinieji hormoninio gydymo pasiekimai garantuotai prisidėjo prie ge-rėjančio išgyvenamumo [6, 7].

Toks staigus ir ryškus sergamumo prostatos vė-žiu didėjimas greičiausiai yra dėl ilgesnio indukcinio periodo ir hiperdiagnostikos [24, 25], atsiradusios dėl vis dažnesnio PSA tyrimo taikymo kai ku-riose Europos valstybėse [26, 27]. Paskutiniajame daugiacentriame išgyvenamumo tyrime nuo 1995 iki 2003 m. mažiausiai susirgimų skaičius didėjo Škotijoje (+25 proc.) ir Norvegijoje (+39 proc.), kitose šalyse jis buvo mažiausiai +50 proc. O Lie-tuvoje – 200 proc. Tai rodo, jog naujai išaiškintų susirgimų prostatos vėžiu paskutiniaisiais metais smarkiai daugėja.

Kitaip nei sergamumas prostatos vėžiu ir išgy-venamumas, pagal amžių standartizuoti mirtingu-mo rodikliai Europos šalyse nuo 1995 iki 2004 m. buvo labai heterogeniški. Mirtingumas didėjo Es-tijoje (+65 proc.), Lietuvoje (+25 proc.), Lenkijoje (+20 proc.) ir Slovėnijoje (+12 proc.). Standartizuo-ti mirtingumo rodikliai iki 2002 m. mažėjo po 10 proc. Škotijoje, Norvegijoje ir Italijoje, o Suomijo-je, Šveicarijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje – net po 20–25 proc. [28]. Šie mirtingumo mažėjimo lai-ke pokyčiai aiškiai rodo, jog paskutiniosiose šalyse stebimas adekvatus ir kokybiškas gydymas, ir, be jokios abejonės, ankstyvosios diagnostikos poky-čiai. Tačiau mirtingumo didėjimas Rytų Europos kraštuose ir Slovėnijoje atspindi ne visai optima-lią pagalbą šia liga sergantiems ligoniams. Aiškios masinės gyventojų atrankos koncepcijos ir tikslaus algoritmo, įrodymais pagrįstų taisyklių nebuvimas gali paskatinti nemažai šalutinių poveikių [29], dėl to potenciali nauda ligoniams gali būti labai maža.

Masinė gyventojų atranka – tai asmens tikrini-mas dėl tam tikro sveikatos sutrikimo, kai asmuo dar neturi ir nejaučia jokių šio sveikatos sutrikimo klinikinių simptomų. Šios procedūros tikslas per se nėra vien anksti diagnozuoti ligą. Siekiama paro-dyti, jog žmonės gyvena geriau arba ilgiau [30]. Tai yra vienas iš svarbiausių skirtumų – anksty-vas ligos diagnozavimas nėra pagrindas organizuoti masinę gyventojų atranką ar pagrįsti jo būtinybę. Pastaroji turi parodyti, kad žmonės gyvena geriau arba ilgiau dėl ankstyvos ligos diagnozės [30]. Deja, net ir paskutiniaisiais metais mirtingumo nuo pro-statos vėžio mažėjimo Lietuvoje nestebime.

išvadoS1. Analizuojamu periodu (1998–2007 m.) užfik-

suoti skirtingi sergamumo prostatos vėžiu kitimo tempų periodai (1998–2001 m., 2001–2004 m., 2004–2005 m. ir 2005–2007 m.).

252009/1(44) 25


literatūra1. http: and epp.eurostat.ec.europa.eu. Eurostato duomenų bazė. In

http://epp.eurostat.ec.europa.eu [interaktyvus] <[05] Pub Date> žiūrėta [cited 2].

2. Pashayan N, Powles J, Brown C, Duffy SW. Incidence trends of prostate cancer in East Anglia, before and durring the era of PSA diagnostic testing. Br J Cancer. 2006;95(3):398-400.

3. Lietuvos Respublikos SAM 2005 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. V-973 „Dėl priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos fi-nansavimo programos“. Valstybės žinios, 2005.

4. Zykus A, Puzelevičiūtė J. Prostatos vėžys. Gydymo menas. 2008;6(153):53-57.

5. Gondos A, Bray F, Brewster DH, Coebergh JW, Hakulinen T, Jans-sen-Heijnen ML, Kurtinaitis J, Brenner H. Recent trends in can-cer survival across Europe between 2000 and 2004: a model-based period analysis from 12 cancer registries. Eur J Cancer. 2008;44(10):1463-1475.

6. Mike S, Harrison C, Coles B, Staffurth J, Wilt TJ, Mason MD. Che-motherapy for hormone-refractory prostate cancer. Cochrane Database Syst Rev. 2006;4:CD005247.

7. Kumar S, Shelley M, Harrison C, Coles B, Wilt TJ, Mason MD. Neo-adjuvant and adjuvant hormone therapy for localised and locally advanced prostate cancer. Cochrane Database Syst Rev. 2006;4:CD006019.

8. Kurtinaitis J, Aleknavičienė B, Tamošaukienė J. Pagrindiniai on-kologinės pagalbos rezultatai Lietuvoje. 2004 metai. Vilnius, 2005;1-44.





13. Kurtinaitis J, Aleknavičienė B, Tamošaukienė B. Pagrindiniai onkologinės pagalbos rezultatai Lietuvoje. 1999 metai. Vilnius, 2000;1-40.

14. Kurtinaitis J, Aleknavičienė B, Tamošaukienė B. Pagrindiniai onkologinės pagalbos rezultatai Lietuvoje. 1998 metai. Vilnius, 1999;1-40.

15. Lietuvos statistikos departamentas. Demografijos metraštis 2006. Vilnius, 2007;1-218.

16. Lietuvos statistikos departamentas. Demografijos metraštis 2007. Vilnius, 2008;1-218.

17. Kurtinaitis J, Aleknavičienė B, Smailytė G. Pagrindiniai onkologi-nės pagalbos rezultatai Lietuvoje. 2005 metai. Vilnius, 2006;1-44.

18. Abramson JH. WINPEPI (PEPI-for-Windows): computer programs for epidemiologists. Epidemiologic Perspectives & Innovations, 2004;1(6):1-10.

19. Anonymous Meet Minitab 15. 2007;1-142.20. Stamey TA, Caldwell M, Mcheal JE, Nolley R, Hemenez M, Downs

J. The prostate specific antigen era in the United States is over for prostate cancer: what happened in the last 20 years? J Urol. 2004;172(4):1297-1301.

21. Fritz HS. A comment on prostae cancer screening in the prostate, lung, colorectal and ovarian cancer screening trial: update on fin-dings from the initial four rounds of screening in a randomized trial. BJU International. 2009;103(2):143-144.

22. Michael B. Screening by lower urinary tract symptoms vs asymp-tomatic prostate-specific antigen levels leading to radical pros-tatectomy in Danish men: tumour characteristics and treatment outcome. BJU International. 2009;9999.

23. John WD. Screening for prostate cancer with serum prostate-spe-cific antigen. Cancer. 2008;113(11):3067-3068.

24. Etzioni R, Penson DF, Legler JM, Di TD, Boer R, Gann PH, et al. Overdiagnosis due to prostate-specific antigen screening: les-sons from U.S. prostate cancer incidence trends. J Natl Cancer Inst. 2002;94(13):981-990.

25. Draisma G, Boer R, Otto SJ, Van DC, Damhuis RA, Schroder FH, et al. Lead times and overdetection due to prostate-specific antigen screening: estimates from the European Randomi-zed Study of Screening for Prostate Cancer. J Natl Cancer Inst. 2003;95(12):868-878.

26. D’Ambrosio G, Samani F, Cancian M, De MC. Practice of opportu-nistic prostate-specific antigen screening in Italy: data from the Health Search database. Eur J Cancer Prev. 2004;13(5):383-386.

27. Gavin A, Mccarron P, Middleton RJ, Savage G, Catney D, O’Reilly D, et al. Evidence of prostate cancer screening in a UK region. BJU Int. 2004;93(6):730-734.

28. WHO. Cancer Mondial statistical information system. In http://www-dep.iarc.fr/who/Graph4_sel.htm [interaktyvus] <[05] Pub Date>

29. Wilt TJ, Macdonald R, Rutks I, Shamliyan TA, Taylor BC, Kane RL. Systematic review: comparative effectiveness and harms of tre-atments for clinically localized prostate cancer. Ann Intern Med. 2008;148(6):435-448.

30. Harris R, Kinsinger LS. Principles of Screening for Cancer. In: Chang AE, Ganz PA, Hayes DF, Kinsella T, Pass HI, Schiller JH, et al. Oncolo-gy An Evidence-Based Approach. New York: 2006;161-176.

2. Analizuojamu periodu užfiksuoti skirtingi mir-tingumo nuo prostatos vėžio didėjimo tempai (1998–2000 m., 2000–2003 m., 2003–2005 m. ir 2005–2007 m.).

3. Sergamumas prostatos vėžiu buvo didesnis už mir-tingumą 2 kartus periodo pradžioje (1998–2001 m.) ir didėjo iki 5–6 kartų periodo pabaigoje. Tai ap-sprendė lėtesni mirtingumo didėjimo tempai.

4. Sergamumas ir mirtingumas ypač paskutiniai-siais metais didėja panašiais tempais. Mirtin-gumo mažėjimo nefiksuota, o tai netiesiogiai rodo, jog šalyje kovos su prostatos vėžiu pro-blema lieka aktuali, nes ankstyvosios diagnos-tikos programa nepakankamai efektyvi.


26 2009/1(44)26


Incidence and mortality from prostate cancer in Lithuania before pSA Era and after

Renata Čepanauskienė1, Romualdas Gurevičius2 1 vilniaus University faculty of medicine2 institute of Hygiene

SummaryThe aim of this study was to make trend analysis of

prostate cancer incidence and mortality in Lithuania during the period from 1998 to 2007 comparing these indices of population statistics.

Study methods. Information on newly diagnosed cases of prostate cancer in Lithuania by 5 years age groups during the period from 1998 to 2007obtained from Lithuanian Cancer Register have been used in this study. Data on prostate age-specific cancer deaths and average annual number of population in the same age groups were obtained form EUROSTAT database.

Results. 708 new cases of prostate cancer were diag-nosed in 1998 in Lithuania, the rate was 42.5 cases per 100000 males. Incidence slowely increased up to 2001. Significantly more intensive incidence growth was regis-tered from 2001 to 2004. Incidence did not change in 2004 and 2005 and has started to increase rapidly since 2005. Age adjustedrates showed the same trends, however their growth rate was lower.

Crude incidence rate increased in average by 19.8 cases per 100000 or 30.7 % in 1998-2007, annually (AAPC-average annual percentage change) and standardised rate– by 19 cases per 100000 males and 25.3 % annually. 365 males died from prostate cancer in 1998 and mortality was 18.7 % lower than incidence. Incidence as well as mortality rates showed very slow trend of growth. Prostate cancer mortality has stabilised in the period from 2000 to 2003. 413 males died from prostate cancer in 2000, 428 males died from prostate cancer in 2001 and 430 males – in 2003, thus, mortality decreased at an average (AAPC= –0.68) % every year. In 2005 from prostate cancer died 447 males, in 2006 – 552, and in 2007 – 582 males. There

were two “jumps” of prostate cancer mortality growth from 2003 to 2007: during 2003-2005 mortality increased at an average by 4.72 % every year (AAPC) and during 2005-2007 average annual percentage change of mortality was 10.03 %. During the whole analysed period crude mortality rate increased by 1.51 per 100000 males, or by 5.6 % at an average every year, and standardised rate – by 1.13 case per 100000 males or by 3.8 % at an average every year. That means, 1.8 % of males’ mortality growth depended on aging during decade.

Conclusions. Different periods of prostate cancer incidence and mortality change rates were observed during the analysed period (from 1998 to 2007). Prostate cancer incidence was 2 times higher than mortality in the beginning of this period (from 1998 to 2001) and increased up to 5-6 times in the end of the period. That was predetermined by sharp increase of incidence compare to mortality. Incidence and mortality is growing by the same tempo, especially during the resent years. Mortality decrease has not been observed, which indirectly shows that national early detection (screening) programmes are not effective.

Keywords: prostate cancer, mortality, incidence, trends, prostate specific antigen.

correspondence to Renata Čepanauskienė, Vilniaus university Faculty of Medicine,

institute of Rehabilitation, sport medicine and nursing, antakalnio 7, lT-10207 Vilnius, lithuania.

E-mail: [email protected]

Received 5 February 2009, accepted 27 February 2009

272009/1(44) 27


įvadaSNaujausiame Pasaulio sveikatos organizacijos

(PSO) pranešime (2009 m.) teigiama, jog sužaloji-mai ir smurtas – vieni pagrindinių veiksnių, lemiančių daugiausiai mirčių Europos regione [1]. Didžiausia dalis jaunų žmonių – 67 proc. 20–24 m. amžiaus grupėje – miršta dėl išorinių priežasčių. Daugiausia gyvybių išorinių mirties priežasčių struktūroje neten-kama dėl nelaimingų atsitikimų ir savižudybių [2]. Kiekvienais metais įvyksta 10–20 mln. bandymų nusi-žudyti, o nusižudo 1 mln. žmonių. Savižudybės – rim-ta visuomenės sveikatos problema, kelianti vis didesnį susirūpinimą, ypač Europos Sąjungos šalyse [3].

Dėl tyčinių susižalojimų, skaičiuojant kartu ir sa-vižudybes, 2000 m. mirė 814 000 žmonių. Tai sudarė 1,3 proc. visų negalios apsunkintų gyvenimo metų.

MIrTINGUMO NUO IŠOrINIŲ PrIEŽASČIŲ Ir SAVIŽUDYBIŲ DINAMIKA rYTŲ BALTIJOS ŠALYSE 1996–2007 METAIS – SEGMENTINĖS rEGrESINĖS ANALIZĖS PrIVALUMAI

Visuomenė netenka daug jaunų žmonių produktyviau-siais jų gyvenimo metais [4].

Baltijos šalys ypač išsiskiria iš kitų Europos Sąjun-gos šalių aukštais mirtingumo nuo išorinių priežasčių rodikliais. Jose net 30 proc. mirčių 15–24 m. amžiaus grupėje nulemia transporto įvykiai [2].

Mirtingumas nuo išorinių priežasčių Lietuvoje ge-rokai didesnis nei kitose Europos šalyse [5]. Savižudy-bių skaičius Lietuvoje, tenkantis 100 000 gyventojų, yra apie du kartus didesnis negu daugelyje išsivysčiu-sių Europos šalių. Vyrų mirtingumo nuo savižudybių rodikliai didesni negu moterų. Ypač dideli kaimo vyrų savižudybių rodikliai [6].

Atlikta nemažai mirtingumo nuo išorinių priežas-čių ir savižudybių Baltijos šalyse iki 1996 m. tyrimų, tačiau trūksta duomenų apie paskutiniojo dešimtmečio mirtingumo tendencijas. Taigi šiuo tyrimu pabandėme išsiaiškinti paskutiniojo dešimtmečio mirtingumo nuo išorinių priežasčių ir savižudybių tendencijas Lietuvo-je, Latvijoje ir Estijoje, pritaikydami šiuolaikinį dina-mikos analizės metodą.

adresas susirašinėti: Vaiva Gerasimavičiūtė, Higienos institutas, Didžioji g. 22, 01128 Vilnius.el. p. [email protected]

Santraukatyrimo tikslas – pritaikius šiuolaikinį segmentinės (lūžio taškų, angl. Join Point) regresinės analizės metodą nustatyti

mirtingumo nuo išorinių priežasčių ir savižudybių dinamikos tendencijas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 1996–2007 metais. medžiaga ir metodai. Tirtas mirtingumas nuo visų išorinių priežasčių bendrai (pagal TLK-10 kodavimą V01-Y98) ir

atskirai nuo savižudybių (X60-X84) trijose Baltijos šalyse. Darbas atliktas nuodugniai ištyrus Eurostato (Europos Sąjungos statistikos biuro) [6] pirminę statistinę informaciją, apskaičiavus mirtingumo rodiklius ir atlikus jų standartizaciją pagal amžių. Naudoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos populiacijų vidurkiai, mirusiųjų nuo išorinių priežasčių ir savižudybių skaičius 18-oje penkmetinių amžiaus grupių.

Mirtingumo rodiklių pokyčiai buvo analizuojami lūžio taškų regresijos metodu JOINPOINT (v. 3.3.1). Apskaičiuoti mirtingumo standartizuoti rodikliai (SR), standartinė paklaida (SE), kasmetinis absoliutus pokytis (KAP), kasmetinis pro-centinis kitimas (KPK), 95 proc. pasikliautinieji intervalai (95 % PI). Kitimas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p < 0,05.

Rezultatai. Latvijoje nuo 1998 m., o Estijoje per visą stebėjimo laikotarpį segmentinės regresijos modelis užfiksavo mirtingumo nuo išorinių priežasčių SR mažėjimo skirtingais tempais tendencijas. Lietuvoje situacija panaši – 1996–1998 m. buvo stebimas rodiklių mažėjimas, 1998–2005 m. rodikliai ne tik nemažėjo, bet ir nežymiai kilo, o nuo 2005 m. vėl stebi-me mažėjimo tendenciją. Lietuvoje mirtingumo nuo išorinių priežasčių rodikliai savo absoliutine reikšme išliko didžiausi regione.

Baltijos šalyse visais segmentinės regresijos nustatytais periodais stebima mirtingumo nuo savižudybių rodiklių mažėji-mo skirtingais tempais tendencija. Tačiau Lietuvoje savižudybių rodikliai savo absoliutine reikšme taip pat išliko didžiausi.

išvados. Mirtingumo rodiklių dinamikai analizuoti rekomenduojame plačiau taikyti segmentinės regresijos modelį. Bū-tina toliau tęsti tyrimus, analizuoti rizikos veiksnius, ieškoti atsakymų, kodėl mirtingumas nuo išorinių priežasčių Lietuvoje yra toks aukštas.

raktažodžiai: mirtingumas, išorinės mirties priežastys, savižudybės, lūžio taškų analizė, tendencijos, Rytų Baltijos šalys.

Vaiva Gerasimavičiūtė, Romualdas GurevičiusHigienos institutas

28 2009/1(44)28


Darbo tikslas – pritaikius šiuolaikinį lūžio taškų regresijos metodą nustatyti mirtingumo nuo išorinių priežasčių ir savižudybių dinamikos tendencijas Rytų Baltijos šalyse 1996–2007 metais.

tyRimo medžiaga iR metodaiTirtas mirtingumas nuo visų išorinių priežasčių

bendrai (pagal TLK-10 kodavimą V01-Y98) ir nuo savižudybių (X60-X84). Darbe naudoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos populiacijų vidurkiai, mirusiųjų nuo išorinių priežasčių ir nuo savižudybių skaičius 18-oje penkmetinių amžiaus grupių. Remiantis šiais duome-nimis, apskaičiuotas kiekvienos šalies standartizuotas (pagal Europos standartą) mirtingumo nuo išorinių priežasčių ir savižudybių rodiklis 100 000 gyventojų.

Duomenų statistinei bazei parengti ir jai tvarkyti buvo panaudota kompiuterinė MICROSOFT EXCEL 2003 programa. Mirtingumo rodiklių standartizacijai ir standartizuoto rodiklio svertinei paklaidai apskaičiuoti naudotas WINPEPI statistinio apdorojimo paketo mo-dulis DESCRIBE (v. 1.78) [14], mirtingumo rodiklių pokyčiai laikui bėgant buvo analizuojami lūžio taš-kų regresinės analizės metodu (angl. JOINPOINT) (v. 3.3.1) [13]. Rezultatų grafiniam apipavidalinimui naudota MINITAB (v. 15) [15] programa.

„Joinpoint“ – statistinė programinė įranga, skirta laiko eilučių analizei [13]. Taikytas log-linijinis dina-minės eilutės išlyginimo metodas pagal formulę:ln (y) = x *b + e,y – teorinė apskaičiuoto pokyčio laike vertė,x – metai,

b – vidutinis kasmetinis absoliutus pokytis (angl. slope),e – liekana (angl. residuals).

Vienas lūžio taškų regresijos metodo privalumų – apskaičiuojamas ne tik absoliutus rodiklių pokytis, bet ir vidutinis kasmetinis procentinis kitimas (VKPK):

vkpp =lf

× 100n–1

1 ,

l – paskutiniojo mirtingumo rodiklio teorinė reikšmė,

f – pirmojo mirtingumo rodiklio teorinė reikšmė,n – metų skaičius.

Nurodytas minimalus dinaminės eilutės lūžio taškų skaičius – 2, maksimalus – 3, kadangi norėta aptikti dau-giau nei vieną reikšmingą pasikeitimą laikui bėgant.

Pokyčio krypties (didėjimo, mažėjimo) pasikei-timo statistinis reikšmingumas įvertintas naudojant Monte Carlo modeliavimo (angl. simulation) permu-tacijos testą [13].

RezUltataipagilinta palyginamoji mirtingumo nuo išorinių

priežasčių ir savižudybių dinamikos analizė lietuvoje, latvijoje ir estijoje

1. LIETUVA1.1. Mirtingumo nuo išorinių priežasčių dina-

mikos ypatumai 1996–2007 m.

1 pav. Mirtingumo nuo išorinių priežasčių standartizuotų rodiklių dinamika lietuvoje 1996–2007 m.

20082007200620052004200320022001200019991998199719961995

180

170

160

150

140

130

120

110

100

Metai

per

100

000

gyv.

realusapskaičiuotas

Rodiklis:

292009/1(44) 29


Segmentinės regresijos metodas Lietuvos gyvento-jų mirtingumo nuo išorinių priežasčių dinaminėje eilu-tėje „diagnozavo“ tris skirtingus periodus (1 pav.).

Pirmuoju periodu – 1996–1998 m. – buvo ste-bimas mirtingumo nuo išorinių priežasčių standar-tizuotų rodiklių mažėjimas. Kasmetinis absoliutus mirtingumo mažėjimas – 0,045±0,046 atv. 100 000 gyventojų vidutiniškai kasmet. Santykinis minėto laikotarpio mirtingumo rodiklių mažėjimas – po 4,4 proc. kasmet. Antrasis periodas – 1998–2005 m., kai standartizuoti rodikliai per aštuonerius metus iš-liko stabilūs ir vos pastebimai didėjo vidutiniškai po 0,000±0,008 atv. 100 000 gyventojų. Apskaičiuotas santykinis vidutinio kasmetinio pokyčio rodiklis pa-rodė, jog per aštuonerių metų periodą mirtingumas nuo išorinių priežasčių didėjo vidutiniškai tik po 0,02 proc. kasmet. Trečiuoju Joinpoint regresijos modelio diagnozuotu periodu – 2005–2007 m. – vėl stebima mirtingumo nuo išorinių priežasčių mažėji-mo tendencija. Minėto laikotarpio absoliutus rodiklių

mažėjimas – po 0,010±0,048 atv. 100 000 gyventojų kiekvienais metais. Apskaičiuotas santykinio poky-čio rodiklis parodė, jog mirtingumas nuo išorinių priežasčių trečiuoju periodu mažėjo vidutiniškai 1,0 proc. kasmet (1 lentelė).

Kaip matyti iš regresijos koeficientų, pateiktų 1 lentelėje, visi lūžio taškų regresijos aptikti mirtingu-mo pokyčio laike fragmentai įvairiais laiko periodais yra statistiškai nereikšmingi. Vertinant KPK tarp perio-dų nustatyta, jog skirtumas tarp atskirų laikotarpių pro-centinių pokyčių taip pat nėra statistiškai reikšmingas. Tai rodo, jog šios mirties priežasties dinamikai būdingas pakankamai didelis variabilumas laike, ir kol kas šis variabilumas gali būti pavadintas „atsitiktiniu“.

1.2. Savižudybių dinamikos ypatumai 1996–2007 m.

Visais trimis periodais Lietuvoje buvo stebimas mirtingumo nuo savižudybių standartizuotų rodiklių mažėjimas (2 pav.).

1 lentelė. Mirtingumo nuo išorinių priežasčių standartizuotų rodiklių 100 000 gyventojų lietuvoje 1996–2007 m. pagrin-diniai regresijos rodikliai ir jų statistinis reikšmingumas

Regresijossegmentas

periodopradžia

periodopabaiga kap (b) ± m

kpk ir jo 95 %pasikliautiniai intervalai

papatinėriba kpk viršutinė

riba

1 1996 1998 –0,045±0,046 –15,9 –4,4 8,6 0,383

2 1998 2005 0,000±0,008 0,0 0,02 –2,2 0,985

3 2005 2007 –0,010±0,048 –1,0 –1,0 –13,3 0,844

2 pav. Mirtingumo nuo savižudybių standartizuotų rodiklių dinamika lietuvoje 1996–2007 m.

20082007200620052004200320022001200019991998199719961995

50

40

30

20

10

0

Metai

per

100

000

gyv.


Rodiklis:

30 2009/1(44)30


Pirmasis dinaminės eilutės fragmentas – 1996–2002 m., kai per septynerių metų laikotarpį rodikliai mažėjo vidutiniškai po 0,014±0,008 atv. 100 000 gyventojų, arba po 1,4 proc. kasmet. Antruoju perio-du užfiksuotas absoliutus rodiklių mažėjimas – po 0,063±0,056 atv. 100 000 gyventojų kasmet, o santykinis – po 6,1 proc. kiekvienais metais. Taigi minėtu laikotarpiu rodiklių mažėjimas su-intensyvėjo 4 kartus. Trečiuoju laiko fragmentu – 2005–2007 m. – nustatyti intensyviausi rodiklių mažėjimo tempai – po 0,141±0,065 atv. 100 000 gyventojų. Apskaičiuotas santykinis vidutinio kas-metinio pokyčio rodiklis parodė, jog, lyginant su antruoju periodu, mažėjimas suintensyvėjo 2 kartus, t. y. per trejų metų periodą mirtingumas nuo savižu-dybių Lietuvoje mažėjo vidutiniškai po 13,2 proc. kiekvienais metais (2 lentelė).

Tačiau įvertinus šias dinamikos tendencijas nustatyta, kad visų segmentinės regresijos aptik-tų fragmentų mirtingumo tendencijos nebuvo sta-tistiškai reikšmingos. Vertinant KPK tarp periodų nustatyta, jog skirtumas tarp atskirų laikotarpių procentinių pokyčių taip pat nėra statistiškai reikš-mingas (2 lentelė).

2. LATVIJA2.1. Mirtingumo nuo išorinių priežasčių dina-

mikos ypatumai 1996–2007 m.11-os metų Latvijos mirtingumo nuo išorinių

priežasčių laikotarpį lūžio taškų regresijos modelis suskirstė į tris skirtingus periodus (3 pav.).

Pirmasis dinaminės eilutės fragmentas – 1996–1998 m. Šiuo periodu buvo stebima mirtingumo nuo išorinių priežasčių standartizuotų rodiklių didėjimo

2 lentelė. savižudybių standartizuotų rodiklių 100 000 gyventojų lietuvoje 1996–2007 m. pagrindiniai regresijos rodikliai ir jų statistinis reikšmingumas

Regresijos segmentas

periodo pradžia

periodo pabaiga kap (b) ± m



riba

1 1996 2002 –0,014±0,008 –3,8 –1,39 1,0 0,183

2 2002 2005 –0,063±0,056 –19,6 –6,13 9,5 0,319

3 2005 2007 –0,141±0,065 –27,6 –13,16 4,1 0,097

20082007200620052004200320022001200019991998199719961995

180

170

160

150

140

130

120

110

100

Metai

per

100

000

gyv.


Rodiklis:

3 pav. Mirtingumo nuo išorinių priežasčių standartizuotų rodiklių dinamika latvijoje 1996–2007 m.

312009/1(44) 31


tendencija – užfiksuotas kasmetinis absoliutus rodiklių didėjimas po 0,037±0,038 atv. 100 000 gyventojų vi-dutiniškai kasmet. Apskaičiuotas santykinis rodiklis parodė, jog minėtu laikotarpiu mirtingumas dėl išorinių priežasčių Latvijoje didėjo po 3,8 proc. kasmet. Antra-sis regresijos modelio išskirtas dinaminės eilutės fra-gmentas – 1998–2005 m., kai mirtingumas per aštuo-nerius metus mažėjo vidutiniškai po 0,036±0,007 atv. 100 000 gyventojų, arba po 3,5 proc. kasmet. Trečiuoju periodu – 2005–2007 m. – užfiksuotas kasmetinis abso-liutus rodiklių mažėjimas po 0,046±0,044 atv. 100 000 gyventojų, arba po 4,5 proc. kasmet (3 lentelė).

Iš 3 lentelėje pateiktų regresijos koeficientų mato-me, kad statistiškai reikšminga buvo antrojo dinami-nės eilutės fragmento rodiklių mažėjimo tendencija. Vertinant KPK tarp periodų nustatyta, kad skirtumai tarp atskirų periodų procentinių pokyčių nėra statis-tiškai reikšmingi.


Visais trimis periodais stebimas mirtingumo nuo savižudybių rodiklių mažėjimas (4 pav.).

Pirmasis periodas – 1996–2001 m., kai kasmeti-nis absoliutus savižudybių rodiklių mažėjimas – po 0,053±0,007 atv. 100 000 gyventojų per metus, arba po 5 proc. kasmet. Antruoju dinaminės eilutės perio-du – 2001–2005 m. – mirtingumo mažėjimo tempai suintensyvėjo. Užfiksuotas absoliutus kasmetinis ma-žėjimas – po 0,070±0,020 atv. 100 000 gyventojų. Apskaičiuotas santykinio pokyčio rodiklis parodė, jog mirtingumas nuo savižudybių mažėjo vidutiniškai po 6,7 proc. kasmet. Trečiasis periodas – 2005–2007 m., kai mirtingumo mažėjimo tempai šiek tiek didesni už antrojo periodo. Nustatytas kasmetinis absoliutus mir-tingumo rodiklių mažėjimas – po 0,101±0,046 atv. 100 000 gyventojų vidutiniškai kasmet. Apskaičiuotas

3 lentelė. Mirtingumo nuo išorinių priežasčių standartizuotų rodiklių 100 000 gyventojų latvijoje 1996–2007 m. pagrindiniai regresijos rodikliai ir jų statistinis reikšmingumas

Regresijossegmentas

periodopradžia




riba

1 1996 1998 0,037±0,038 –6,7 3,77 15,4 0,387

2 1998 2005 –0,036±0,007 –5,3 –3,49 –1,6 0,006

3 2005 2007 –0,046±0,044 –15,3 –4,45 7,8 0,356

4 pav. Mirtingumo nuo savižudybių standartizuotų rodiklių dinamika latvijoje 1996–2007 m.

20082007200620052004200320022001200019991998199719961995

50

40

30

20

10

0

Metai

per

100

000

gyv.


Rodiklis:

32 2009/1(44)32


santykinio pokyčio rodiklis – vidutiniškai po 9,6 proc. kasmet (4 lentelė).

Statistiškai reikšmingas savižudybių standartizuo-tų rodiklių mažėjimas užfiksuotas pirmuoju ir antruoju regresinės analizės periodais (4 lentelė). Tačiau verti-nant KPK tarp periodų nustatyta, jog skirtumas tarp atskirų laikotarpių procentinių pokyčių nėra statistiš-kai reikšmingas.

3. ESTIJA3.1. Mirtingumo nuo išorinių priežasčių dinami-

kos ypatumai 1996–2007 m.Visais trimis segmentinės regresijos periodais

Estijoje stebimas mirtingumo rodiklių mažėjimas (5 pav.).

Pirmasis dinaminės eilutės fragmentas – 1996–2001 m., kai mirtingumas nuo išorinių priežasčių mažėjo vidutiniškai po 0,010±0,010 atv. 100 000 gy-ventojų per metus, arba po 1 proc. kasmet. Regresijos

modelio išskirtas antrasis dinaminės eilutės fragmen-tas – 2001–2004 m. Šiuo laikotarpiu buvo stebima intensyviausia mirtingumo rodiklių mažėjimo ten-dencija – vidutiniškai po 0,084±0,046 atv. 100 000 gy-ventojų kasmet. Apskaičiuotas santykinis mirtingumo mažėjimo rodiklis – 8,1 proc. kiekvienais metais. Šiuo laikotarpiu mirtingumo mažėjimas nuo išorinių prie-žasčių, lyginant su pirmuoju periodu, suintensyvėjo 8 kartus. Trečiasis modelio išskirtas regresijos fra-gmentas – 2004–2007 m., kai per ketverių metų laiko-tarpį mirtingumo tempai, lyginant su antruoju periodu, sulėtėjo 2 kartus, t. y. per minėtą periodą mirtingumas nuo išorinių priežasčių Estijoje mažėjo po 3,6 proc. kas-met. Absoliutus mirtingumo mažėjimas – vidutiniškai po 0,037±0,025 atv. 100 000 gyventojų kasmet (5 lentelė).

Apskaičiuoti regresijos koeficientai rodo, jog nė vienas dinaminės eilutės fragmentas neturėjo statistiš-kai reikšmingos tendencijos. Vertinant KPK tarp atskirų dinaminės eilutės fragmentų nustatyta, kad skirtumas

4 lentelė. savižudybių standartizuotų rodiklių 100 000 gyventojų latvijoje 1996–2007 m. pagrindiniai regresijos rodikliai ir jų statistinis reikšmingumas

Regresijos segmentas

periodo pradžia

periodo pabaiga kap (b) ± m



riba

1 1996 2001 –0,053±0,007 –7,1 –5,16 –3,1 0,002

2 2001 2005 –0,070±0,020 –11,8 –6,73 –1,4 0,026

3 2005 2007 –0,101±0,046 –20,4 –9,60 2,7 0,093

20082007200620052004200320022001200019991998199719961995

180

170

60

50

40

30

20

110

100

Metai

per

100

000

gyv.


Rodiklis:

5 pav. Mirtingumo nuo išorinių priežasčių standartizuotų rodiklių dinamika estijoje 1996–2007 m.

332009/1(44) 33


tarp atskirų fragmentų procentinių pokyčių taip pat nėra statistiškai reikšmingas (5 lentelė).


Mirtingumo nuo savižudybių rodikliai, kaip ir nuo visų išorinių priežasčių kartu, Estijoje mažėjo per visą stebėjimo laikotarpį (6 pav.).

Pirmas periodas – 1996–2000 m., kai standartizuoti mirtingumo rodikliai per penkerius metus mažėjo vidu-tiniškai po 0,080±0,019 atv. 100 000 gyventojų, arba po 7,7 proc. kasmet. Antruoju periodu – 2000–2004 m. – mirtingumo mažėjimo tempai sulėtėjo – užfiksuotas absoliutus mažėjimas po 0,054±0,071 atv. 100 000 gy-ventojų vidutiniškai kasmet. Apskaičiuotas santykinis vidutinio kasmetinio pokyčio rodiklis parodė, jog per penkerių metų periodą mirtingumas nuo išorinių priežasčių Estijoje mažėjo po 5,3 proc. kasmet. Regresijos modelio išskirtas trečiasis laiko perio-

5 lentelė. Mirtingumo nuo išorinių priežasčių standartizuotų rodiklių 100 000 gyventojų estijoje 1996–2007 m. pagrindiniai regresijos rodikliai ir jų statistinis reikšmingumas

Regresijossegmentas

periodopradžia




riba

1 1996 2001 –0,010±0,010 –3,6 –1,01 1,6 0,345

2 2001 2004 –0,084±0,046 –19,1 –8,10 4,4 0,139

3 2004 2007 –0,037±0,025 –10,0 –3,59 3,3 0,216

das – 2004–2007 m., kai mirtingumo mažėjimo tem-pai labai suintensyvėjo ir vidutiniškai kasmet pasiekė po 0,109±0,026 atv. 100 000 gyventojų. Apskaičiuotas santykinis rodiklis parodė, jog mažėjimas, lyginant su antruoju periodu, suintensyvėjo 2 kartus, t. y. per ke-tverių metų periodą mirtingumas nuo savižudybių Esti-joje mažėjo vidutiniškai po 10 proc. kasmet (6 lentelė).

Kaip matyti iš regresijos koeficientų, pateiktų 6 len-telėje, pirmasis ir trečiasis mirtingumo kitimo lai-ke fragmentai įvairiais laiko periodais turėjo statistiškai reikšmingą mažėjimo tendenciją. Vertinant KPK tarp periodų nustatyta, jog skirtumas tarp atskirų laikotarpių procentinių pokyčių nėra statistiškai reikšmingas.

RezUltatų aptaRimaSLūžio taškų regresinės analizės metodo privalumaiPagrindinis lūžio taškų regresinės analizės metodo

skirtumas nuo įprastinės tiesinės regresijos yra tas, kad brėžiama ne vienos krypties (kylančio ar besileidžiančio

6 pav. Mirtingumo nuo savižudybių standartizuotų rodiklių dinamika estijoje 1996–2007 m.

20082007200620052004200320022001200019991998199719961995

50

40

30

20

10

0

Metai

per

100

000

gyv.


Rodiklis:

34 2009/1(44)34


tipo) kreivė, o atsižvelgiama į dinamikos proceso ypatu-mus ir laiko eilutė suskirstoma į kelis skirtingus etapus, kuriuos „diagnozuoja“ modelio matematinė procedūra, ne pats tyrėjas savavališkai [13].

Panaudojant dinaminės eilutės rodiklius, „Joinpoint“ programa pritaiko geriausiai duomenis atspindintį mo-delį ir automatiškai ,,suranda“ tuos lūžio taškus, kuriuose stebimas statistiškai reikšmingas pokytis [13].

Nustatomas minimalus ir maksimalus lūžio taš-kų skaičius. Pavyzdžiui, nurodomas minimalus lūžio taškų skaičius – 0 (tiesi linija) ir programa nustato, ar daugiau lūžio taškų yra statistiškai reikšmingų ir ar jie turi būti įtraukti į modelį (iki nurodyto lūžio taškų maksimumo) [13].

Atlikus 12-os metų mirtingumo nuo išorinių prie-žasčių ir savižudybių laikotarpio analizę Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje nustatyta, jog mirtingumo dinami-kos eilutės buvo suskirstytos į tris periodus. Taigi šis re-gresijos metodas leido „rasti“ tas laiko vietas, kai įvyko pokytis. Toliau galime ieškoti galimų priežastinių ryšių, kodėl įvyko pasikeitimas.

Naudojant lūžio taškų regresijos metodą nelieka tyrė-jo subjektyvumo, t. y. vietos, kuriose įvyko pasikeitimas, tiksliai įvardijamos, o ne nustatomos „iš akies“.

Atlikus įprastinę tiesinę regresiją sužinomas tik „b“ koeficientas, rodantis vidutinį kasmetinį absoliutų pokytį (KAP). Minėto rodiklio negalime panaudoti dinamikos kreivių, turinčių skirtingą rodiklių absoliutinę reikšmę, lyginamajai analizei. Ypač svarbus „Joinpoint“ progra-mos privalumas – apskaičiuojamas santykinis dydis: kiekvieno segmento ir bendrasis vidutinis visos laiko ei-lutės kasmetinis procentinis kitimas (KPK), jo statistinis reikšmingumas. KPK – tai rodiklis, kurį galima naudoti lyginimams, bet tik tarp tų laiko eilučių, kuriose lūžio taškai nustatyti tokiose pačiose laiko vietose.

Mirtingumo nuo išorinių priežasčių ir savižudy-bių dinamika Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje

Ir Lietuvos, ir Latvijos 1996–2007 m. mirtingumo

nuo išorinių priežasčių dinaminėje eilutėje segmenti-nės regresijos modelis išskyrė tokius pačius lūžio taš-kus – 1998 ir 2005 m. Tiriamojo laikotarpio pradžios metais standartizuotas mirtingumo rodiklis Lietuvoje (165,4 atv. 100 000 gyventojų) buvo didesnis nei Latvijoje (156,6 atv. 100 000 gyventojų). 1996–1998 m. Lietuvoje buvo stebimos rodiklių mažėjimo, o Latvi-joje – didėjimo tendencijos.

Antruoju periodu – 1998–2005 m. – Latvijoje buvo stebima mirtingumo nuo išorinių priežasčių mažėjimo tendencija, o Lietuvoje per šį laikotarpį situacija nekito. Kas galėjo nulemti šį aštuonerių metų stagnacijos laiko-tarpį Lietuvoje? Autoriai [9, 10] nurodo, jog pagrindinis faktorius, veikiantis aukštus mirtingumo nuo išorinių priežasčių tendencijų svyravimus, – socialinis stresas. Stiprus socialinių procesų poveikis vargingiausioms žmonių grupėms pabrėžiamas ir PSO 2009 m. prane-šime – žemesnio socialinio ekonominio statuso žmonės gerokai dažniau miršta dėl sužalojimų ar smurto [1].

Trečiuoju periodu – 2005–2007 m. – mirtingumas nuo išorinių priežasčių mažėjo ir Lietuvoje, ir Latvi-joje, tačiau Lietuvoje rodikliai mažėjo žymiai lėtesniu tempu. Todėl minėto periodo pabaigoje – 2007 m. – mirtingumas Lietuvoje buvo didesnis nei Latvijoje (Lietuvoje – 146,7 atv. 100 000 gyventojų, Latvijoje – 115,1 atv. 100 000 gyventojų).

Estijoje regresijos modelis išskyrė šiuos lūžio taškus – 2001 ir 2004 m. Visais nustatytais periodais buvo ste-bima mirtingumo rodiklių mažėjimo skirtingais tempais tendencija. Paskutiniaisiais stebėjimo metais (2007 m.) Estijoje standartizuotas mirtingumo nuo išorinių prie-žasčių rodiklis buvo mažiausias, lyginant su Latvija ir Lietuva. Taigi Estija išsiskiria iš kitų Rytų Baltijos šalių mažėjančiomis mirtingumo nuo išorinių priežasčių ten-dencijomis. Šiam reiškiniui įtakos galėjo turėti geresnės socialinės ir ekonominės sąlygos bei veiksmingesnės pastangos visuomenės sveikatos srityje. Be to, Estijos, kaip valstybės, kultūra, gyvenimo būdas, genofondas artimesni Šiaurės šalims nei Lietuvai ir Latvijai.

6 lentelė. savižudybių standartizuotų rodiklių 100 000 gyventojų estijoje 1996–2007 m. pagrindiniai regresijos rodikliai ir jų statistinis reikšmingumas

Regresijossegmentas

periodopradžia




riba

1 1996 2000 –0,080±0,019 –12,6 –7,70 –2,6 0,015

2 2000 2004 –0,054±0,071 –22,2 –5,28 15,3 0,487

3 2004 2007 –0,109±0,026 –16,6 –10,31 –3,5 0,014

352009/1(44) 35


Lietuvos mirtingumo nuo savižudybių standarti-zuotų rodiklių dinaminėje eilutėje „Joinpoint“ išskirti lūžio taškai, kuriuose užfiksuotas mirtingumo tempo kitimas – 2002 ir 2005 m., Latvijos – 2001 ir 2005 m., o Estijos – 2000 ir 2004 metai.

Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje intensyviausi ro-diklių mažėjimo tempai užfiksuoti paskutiniuoju pe-riodu. Visų trijų šalių visuose segmentinės regresijos nustatytais periodais stebima mirtingumo nuo savižu-dybių rodiklių mažėjimo tendencija. Tačiau Lietuvoje savižudybių rodikliai, lyginant su Latvija ir Estija, per visą stebėjimo laikotarpį savo absoliutine reikšme iš-liko didžiausi. Galime pastebėti, jog tolstant nuo per-einamojo laikotarpio pradžios tendencingai mažėja mirtingumas nuo savižudybių visose trijose posovie-tinėse valstybėse. Vadinasi, nors ir skirtingais tem-pais, pereinamojo laikotarpio padariniai vis mažiau pasireiškia savęs žalojimo formomis.

Ankstesni tyrimai rodo, jog mirtingumo nuo išorinių priežasčių pokyčiai laike Rytų Baltijos šalyse ir anks-čiau buvo panašūs. [8]. Devintasis dešimtmetis – tai laikotarpis, kuriuo daugelis buvusių socialistinių šalių patyrė didžiulę suirutę. Be politinių, socialinių, ekono-minių neramumų, šalys patyrė ir demografinę krizę, kai staiga išaugo mirtingumo rodikliai. Pereinamuoju laiko-tarpiu ženkliai padidėjo alkoholio vartojimas ir su tuo susijusių mirčių skaičius [8, 9, 11].

Galimos rodiklių svyravimo tarp šalių priežastysManoma, kad skirtumus tarp šalių lemia skirtinga

registravimo, kodavimo ir klasifikavimo sistema. Mir-tingumo rodiklius galimai „iškraipo“ TLK modifika-cijos. Pvz., TLK-10 atsiradusi mirčių dėl nenustatytų priežasčių kategorija galimai padidina į ją patenkančių atvejų skaičių [3]. Atliekant tarptautinius palyginimus reikia paminėti ir tai, jog skirtingose šalyse gali skirtis ir mirties atvejo apibrėžimas [12].

Analizuojant mirtingumo nuo išorinių priežasčių skirtumus tarp šalių būtų labai naudinga įvertinti, kokį vaidmenį vaidina pajamos, išsilavinimas, gyvenimo bū-das, aplinkos ir kiti socialiniai veiksniai ir kt., tačiau šiuo metu, net jei ir yra tokių duomenų, iškyla nemažai sunku-mų norint palyginti tokią informaciją. Jei būtų prieinama informacija apie socialinius ir ekonominius veiksnius, kurią galima nesunkiai palyginti, atsirastų platesnės gali-mybės palyginti skirtingų šalių mirtingumą [12].

Nepaisant anksčiau išvardintų trūkumų, mirtingumo statistikos validumas ir patikimumas yra geresnis nei daugelio kitų sveikatos rodiklių. Nacionalinės tarnybos, atsakingos už statistinės mirtingumo analizės rinkimą, turėtų siekti pagerinti šio proceso kokybę, gydytojai turi

būti mokomi gerai suprasti mirties liudijimo išdavimo subtilybes. Specialistų, koduojančių ar interpretuojan-čių mirtingumo duomenis, prioritetu turi tapti šio pro-ceso standartizavimas, kad duomenis būtų galima be vargo lyginti tarp šalių [12]. Labai svarbus šios srities etapas – maksimaliai tikslus mirties priežasties identifi-kavimas ir ne mažiau tikslus jos kodavimas. Manoma, kad kuo daugiau yra koduotojų, tuo didesnė klaidos ti-kimybė. Giliausias mirtingumo tradicijas turinčiose ša-lyse tai daro specialistai – nozologai.

išvadoS iR paSiŪlymaiIšvados

• Pritaikytas šiuolaikinis segmentinės regresijos me-todas be tyrėjo savavališko subjektyvaus įsikišimo leido nustatyti standartizuotų mirtingumo rodiklių dinamikos lūžio taškus ir visus statistinius kitimo parametrus tarp jų.

• Lietuvoje mirtingumas nuo išorinių priežasčių ma-žėjo 1996–1998, 2005–2007 m., Latvijoje – nuo 1998 m., o Estijoje – per visą stebėjimo laikotarpį. Lietuvoje SMR išliko didžiausi dėl ilgo periodo, kai rodikliai ne tik nemažėjo, bet ir šiek tiek kilo. Statistiškai reikšminga mirtingumo nuo išorinių priežasčių mažėjimo tendencija užfiksuota Latvijo-je 1998–2005 m.

• Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje visais lūžio taškų regresijos nustatytais periodais stebima mirtingu-mo nuo savižudybių rodiklių mažėjimo tendencija, tačiau Lietuvoje savižudybių rodikliai savo abso-liutine reikšme išliko didžiausi. Statistiškai reikš-mingos mirtingumo nuo savižudybių tendencijos užfiksuotos Latvijoje 1996–2001 ir 2001–2005 m., Estijoje – 1996–2000 ir 2004–2007 m.

Pasiūlymai • Mirtingumo nuo išorinių priežasčių ir savižudybių

rodiklių tendencijoms įvertinti rekomenduojame plačiau taikyti lūžio taškų regresijos metodą, kuris yra gerokai informatyvesnis už įprastinius regre-sinės analizės metodus, kadangi atsižvelgia į dina-mikos proceso ypatumus, o ne į subjektyvią tyrėjo nuomonę.

• Svarbu, kad šalys pateiktų tokią informaciją, kurią būtų nesunku palyginti tarp šalių. Kiekvienai šaliai rekomenduotina turėti valstybines išorinių mirties priežasčių kontrolės programas. Šalia gilių mirtingu-mo dinamikos tyrimų reikėtų rinkti informaciją apie išorinių mirties priežasčių rizikos faktorius.


36 2009/1(44)36


literatūra 1. WHO Regional office for Europe. Addressing the socioeconomic safety

divide: a policy briefing. 2009;1-5.2. Elodie Niederlaender. Statistics in focus. Population and social con-

ditions. European Communities; 2006.3. Chishti P, Stone DH, Corcoran P, Williamson E, Petridou E. Suicide

mortality in the European Union. Eur J Public Health. 2003 Jun;13(2):108-14.

4. Pasaulio sveikatos organizacija. Psichikos ir elgesio sutrikimų našta. Pasaulio sveikatos pranešimas 2001. Psichikos sveikata: naujas supra-timas, nauja viltis. Vilnius, 2002;51-2.

5. Kalėdienė R, Starkuvienė S, Petrauskienė J. Mortality from external cau-ses in Lithuania: looking for critical points in time and place. Scand J Public Health. 2004;32(5):374-80.

6. Mirtingumas dėl savižudybių Lietuvoje ir jo demografiniai socialiniai bei teritoriniai netolygumai. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas. 2001. Lietuvos gyventojų bendrosios ir psichikos sveika-tos būklės bei sveikatos sistemos organizavimo problemos. Vilnius, 2002;37-9.

7. Eurostato duomenų bazė. http://epp.eurostat.ec.europa.eu/extrac-tion/evalight/EVAlight.jsp?A=1&language=en&root=/theme3/hlth/hlth_hlye [žiūrėta 2009-01-06].

8. Varnik A, Wasserman D, Palo E, Tooding LM. Registration of external causes of death in the Baltic States 1970-1997. Eur J Public Health. 2001 Mar;11(1):84-8.

9. Brainerd E, Cutler DM. Autopsy on an Empire: Understanding Morta-lity in Russia and the Former Soviet Union. The Journal of Economic Perspectives. 2005;19(1):107-30.

10. Varnik A, Kolves K, Vali M, Tooding LM, Wasserman D. Do alcohol res-trictions reduce suicide mortality? Addiction. 2007 Feb 3;102(2):251-6.

11. Wojtyniak B, Moskalewicz J, Stokwiszewski J, Rabczenko D. Gender-specific mortality associated with alcohol consumption in Poland in transition. Addiction. 2005 Dec 3;100(12):1779-89.

12. Schlueter V, Narring F, Munch U, Michaud PA. Trends in Violent Deaths among Young People 10-24 Years Old, in Switzerland, 1969-1997. Euro-pean Journal of Epidemiology. 2004;19(4):291-7.

13. National cancer institute. Statistical research and applications. Join-point Regression Program. Available from: http://srab.cancer.gov/join-point/ [žiūrėta 2008-12-10].

14. Abramson JH. WINPEPI (PEPI-for-Windows): computer programs for epidemiologists. BioMed Central: Epidemiologic Perspectives and In-novations. 2004;1(6):1-10.

15. Meet Minitab 15 for Windows. Available from: http://www.minitab.com/support/docs/rel15/meetminitab.pdf [žiūrėta 2009-01-08].

Time trends of mortality from external causes and suicide in Baltic States in 1996-2007 – the advantages of join point line regression

Vaiva Gerasimavičiūtė, Romualdas Gurevičiusinstitute of Hygiene

Summarythe aim of study was to apply innovative method of

segmented line (join point) regression when determining the trends of mortality from external causes and suicide in Lithuania, Latvia and Estonia in 1996-2007.

methods. Mortality from all external causes (by ICD-10 coding V01-Y98) and separately from suicides (by ICD-10 coding X60-X84) was analyzed. It was used mean of every countries population, numbers of deaths from external causes and from suicides based on five-year age groups. Age-standardized (European standard popula-tion) mortality rates (per 100 000 persons) were calculated using direct method. These standardized rates were used to determine the trends.

JOINPOINT (v. 3.3.1) statistical package was used to find changes in mortality rates. The following indices were calculated: standardized mortality rates, weighted standard error (SE), annual absolute change (AAC), annual percentage change (APC), 95% confidence intervals, changes were considered significant, when p<0,05.

Results. Declining trends (but with different speed) of mortality from external causes since 1998 was determined in Latvia and through the all period in Estonia. The similar situ-

ation observed in Lithuania – declining trends in 1996-1998, in 1998-2005 situation remained stagnated and since 2005 it was again fixed decreasing trend of mortality from external causes. Mortality rates remained highest in Lithuania.

All periods of Joinpoint analysis showed decreasing trends of suicidal deaths in Lithuania, Latvia and Estonia. However, Lithuanian mortality rates in absolute values re-mained highest.

Conclusion. To analyse the trends of mortality rates we recommend using Joinpoint regression analysis more widely. It is necessary to continue the research, analyze possible risk factors, and find more significant information about possible causes of high mortality in Lithuania.

Keywords: mortality, external causes of death, suicide, Joinpoint, trends, Baltic States.

correspondence to Vaiva Gerasimavičiūtė,institute of Hygiene,

Didžioji 22, lT-01128 Vilnius, lithuania.E-mail: [email protected]


372009/1(44) 37


įvadaSNutukimas – vis svarbesnė visų šalių visuome-

nės sveikatos problema, daranti reikšmingą poveikį gyventojų sergamumui ir mirtingumui. Kas antras ekonomiškai stiprių šalių suaugęs gyventojas turi antsvorio, beveik kas trečias žmogus yra nutukęs [1]. Per praėjusį dešimtmetį nutukimo paplitimas daugelyje Europos valstybių padidėjo 10–40 proc. Lietuvoje antsvorio turinčių ir nutukusių žmonių taip pat daugėja [2, 3]. Dažniau nutunka žemesniems socialiniams sluoksniams priklausantys gyventojai, todėl nutukimas didina sveikatos skirtumus tarp socialinių grupių. Nutukę žmonės gyvena trum-piau nei normalaus svorio [4]. Europos šalyse per didelis kūno svoris kasmet sąlygoja apie 1 mln., t. y. 10–13 proc., visų mirčių. Nutukusiems žmonėms didesnė tikimybė susirgti išemine širdies liga, arte-rine hipertenzija, cukriniu diabetu, kai kurių sričių vėžiu [5, 6].

Ekonominė antsvorio žala visuomenei yra labai didelė. Europos valstybėse su nutukimu susijusioms sveikatos problemoms spręsti išleidžiama apie 7 proc. sveikatos priežiūrai skirtų biudžeto lėšų [1]. To-dėl nutukimo kontrolei skiriamas didelis dėme-sys. 2006 m. Stambule (Turkija) vykusioje Europos valstybių ministrų konferencijoje, surengtoje PSO ir

Europos Komisijos iniciatyva, buvo priimta Europos chartija prieš nutukimą, kurioje numatytos kovos su nutukimu politikos gairės ir rekomendacijos [7]. Joje pabrėžiamas vadovaujamasis sveikatos priežiūros sektoriaus vaidmuo kovojant su nutukimu. Sveikatos priežiūros specialistai, visų pirma šeimos gydytojai, turėtų skatinti savo pacientus mažinti kūno svorį, pa-tarti jiems sveikai maitintis ir daugiau judėti.

Žmogaus motyvacija mažinti antsvorį priklau-so nuo to, kaip jis vertina savo svorį. Jei nutukęs žmogus mano, kad jo svoris normalus, jam nėra jokios motyvacijos laikytis dietos ar didinti fizinį aktyvumą. Tyrimų duomenimis, asmens savo kūno svorio vertinimą lemia socialiniai, ekonominiai, demografiniai ir psichologiniai veiksniai [8]. So-cialinius antsvorio ir nutukimo paplitimo skirtu-mus iš dalies paaiškina ir skirtingas požiūris į savo kūno svorį. Moterys dažniau nei vyrai, aukštesnio išsilavinimo žmonės dažniau nei įgijusieji žemesnį mano, kad jų svoris per didelis ir siekia jį suma-žinti [9, 10].

Kita neteisingo savo svorio vertinimo problema – manymas, kad svoris yra per didelis, nors iš tiesų jis yra normalus. Tai lemia pastaruoju metu spar-čiai plintantis „modelio“ kultas, skatinantis jaunas moteris atitikti modeliams keliamus reikalavimus, nekreipiant dėmesio į sveikatą. Kauno ir Bilefeldo (Vokietija) studentų tyrimo duomenimis, 23 proc. lietuvių studenčių ir net 54 proc. vokiečių studenčių manė esančios per storos ir norėtų atrodyti lieknes-nės [11]. Įvertinus jų kūno svorį nustatyta, kad jis

SUAUGUSIŲ LIETUVOS GYVENTOJŲ SAVO SVOrIO VErTINIMAS ATSIŽVELGIANT Į LYTĮ, AMŽIŲ Ir IŠSILAVINIMĄVilma Kriaučionienė, Vitalija Ramažauskienė, Janina petkevičienė, Jūratė Klumbienėkauno medicinos universiteto biomedicininių tyrimų institutas

SantraukaTyrimo tikslas – atsižvelgiant į lytį, amžių ir išsilavinimą nustatyti, kaip vertina savo kūno svorį suaugę Lietuvos

gyventojai. Dalyvaujant tarptautiniame FINBALT HEALTH MONITOR tyrime, 2004 m. ir 2006 m. buvo atlikta 3 tūkst. 20–64 m. žmonių, atsitiktinai atrinktų iš Lietuvos gyventojų registro sąrašų, apklausa paštu apie savo kūno svorio ver-tinimą. Dauguma Lietuvos gyventojų tinkamai vertino savo kūno svorį. Moterys dažniau negu vyrai manė, kad jų kūno svoris yra didesnis, o vyrai, atvirkščiai, – mažesnis nei buvo iš tikrųjų. Jaunesnio amžiaus ir aukštąjį išsilavinimą įgijusios moterys dažniau negu vyresnės ir nebaigtą vidurinį išsilavinimą turinčios respondentės buvo linkusios manyti, kad sveria per daug, esant normaliam svoriui. Vyrai ir moterys, turėję antsvorio ir tinkamai jį vertinę, dažniau bandė mažinti svorį negu tie tirti asmenys, kurie manė, kad jų svoris nepadidėjęs. Siekiant mažinti antsvorio ir nutukimo paplitimą Lietuvoje, reikėtų gyventojams teikti daugiau informacijos apie kūno svorio vertinimą, antsvorio profilaktiką ir kontrolę.

raktažodžiai: kūno svorio vertinimas, lytis, amžius, išsilavinimas.

adresas susirašinėti: Vilma Kriaučionienė, KMu biomedicininių tyrimų institutas, Eivenių g. 4, 50009 Kaunas. El. p. [email protected]

38 2009/1(44)38


buvo per didelis tik 5 proc. Kauno ir 6 proc. Bilefel-do studenčių.

Mūsų darbo tikslas – atsižvelgiant į lytį, amžių ir išsilavinimą nustatyti, kaip savo kūno svorį vertina suaugę Lietuvos gyventojai.

tyRimo objektaS iR metodaiStraipsnyje analizuojami suaugusių Lietuvos

žmonių gyvensenos tyrimų, atliktų 2004 ir 2006 m., duomenys. Kiekvienam tyrimui iš Lietuvos gyven-tojų registro sąrašų atsitiktinai atrinkta po 3 tūkst. 20–64 m. žmonių. Atrinktiems žmonėms paštu buvo siunčiamas klausimynas ir prašoma grąžinti atsaky-mus per dvi savaites. Žmonėms, kurių atsakymo negau-ta, buvo siunčiamas antras laiškas. 2004 m. klausimyną užpildė 1 822 žmonės (784 vyrai ir 1 038 moterys), 2006 m. – 1 739 žmonės (723 vyrai ir 1 016 mote-rų). Atmetus sąrašų klaidas, 2004 m. atsakė 61,7 proc. žmonių, kuriems buvo siųstas klausimynas, 2006 m. – 59,2 proc. Atsakiusieji pagal lyties, amžiaus, miesto

ir kaimo gyventojų santykį nesiskyrė nuo visos Lie-tuvos suaugusių žmonių populiacijos.

Tyrimui naudotas standartinis klausimynas, kurį sudarė klausimai apie tirtųjų amžių, išsilavinimą, gyvenamąją vietą, sveikatą, gyvensenos įpročius ir kt. Tirtieji buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes: 20–34, 35–49 ir 50–64 metų.

Tirtųjų buvo prašoma nurodyti savo ūgį ir svorį. Gauti duomenys naudoti skaičiuojant kūno masės indeksą (KMI): KMI = kūno svoris (kg) / ūgis (m2). Taikyta Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pa-siūlyta KMI klasifikacija: KMI < 18,5 kg/m2 – kūno svoris per mažas, KMI = 18,5–24,9 kg/m2 – kūno svoris normalus, KMI = 25,0–29,9 kg/m2 – antsvo-ris ir KMI ≥ 30,0 kg/m2 – nutukimas. Tirtų asmenų prašyta atsakyti, kaip vertina savo svorį. Galimi atsa-kymų variantai buvo tokie: per mažas, normalus, per didelis, nežinau. Laikyta, kad tirti asmenys tinkamai vertina savo svorį, jei jų vertinimas sutapo su apskai-čiuoto KMI vertinimu pagal PSO. Kiti respondentai

1 lentelė. Vyrų ir moterų skirstymas (proc.) pagal savo kūno svorio vertinimą atsižvelgiant į amžių

kūno svorio vertinimas (proc.)vyrų amžiaus grupės moterų amžiaus grupės

20–34 35–49 50–64 20–34 35–49 50–64

Priskyrė savo svorį mažesnei svorio kategorijai 34,7 30,4 32,8 3,5 8,4 19,5*

Tinkamai vertino 60,9 65,6 63,3 67,3 75,1* 73,3*

Priskyrė savo svorį didesnei svorio kategorijai 0,5 1,9 1,2 26,9 15,1* 4,7*

Nežinojo, kaip vertinti 3,9 2,1 2,7 2,3 1,4 2,5

Iš viso 100 100 100 100 100 100

*p<0,05, lyginant su 20–34 m. amžiaus grupe.

13

63,470 ,6*

1 ,4

16,5*

32,6

9,9*

2,3 2,60

10

20

30

40

50

60

70

80%

Tinkamai vertino Priskyr savosvor didesnei

svorio kategorijai

Priskyr savosvor mažesnei

svorio kategorijai

Nežinojo, kaipvertinti

Vyrai

Moterys

1 pav. Vyrų ir moterų skirstymas (proc.) atsižvelgiant į savo kūno svorio vertinimą

*p<0,05, lyginant su vyrais.

392009/1(44) 39


Standartizuota pagal amži ; *p<0,05, lyginant su nebaigto vidurinio išsilavinimo moterimis.

10,2 10,1

5,8

14,9 15,5

21,0*

0

5

10

15

20

25%

Priskyr savo svor mažesnei svoriokategorijai

Priskyr savo svor didesnei svoriokategorijai

Nebaigtas vidurinis Vidurinis Aukštasis

2 pav. Moter , netinkamai vertinusi savo svor , dalis atsižvelgiant išsilavinim

Standartizuota pagal amži ; *p<0,05, lyginant su nebaigto vidurinio išsilavinimo grupe.

3 pav. Antsvorio turin gyventoj (KMI 25), tinkamai vertinusi savo k nosvor , dalis atsižvelgiant išsilavinim

50,153,9

61,7*71,1

85,3*92,4*

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100%

Vyrai Moterys

Nebaigtas vidurinis Vidurinis Aukštasis

savo svorį priskyrė didesnei ar mažesnei svorio ka-tegorijai, palyginti su PSO klasifikacija, arba neži-nojo, kaip vertinti savo svorį. Gyventojų, turinčių per didelį svorį, klausta, ar bandė jį sumažinti ir kaip sekėsi tai daryti.

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant programų paketą spss 13.0 for Windows. Lygi-nant, kaip skirtingo išsilavinimo gyventojai vertina savo svorį, duomenys standartizuoti pagal amžių, standartu pasirinkus Lietuvos gyventojų amžiaus struktūrą. Vertinant kokybinių požymių statistinį

ryšį, taikytas χ2 ir Z kriterijus. Tikrinant statistines hipotezes, pasirinktas 0,05 reikšmingumo lygmuo.

RezUltataiDauguma tirtų gyventojų (70,6 proc. moterų ir

63,4 proc. vyrų) savo kūno svorį vertino tinkamai (1 pav.). Moterys dažniau negu vyrai manė, kad jų kūno svoris yra didesnis nei buvo iš tikrųjų, t. y. per mažo svorio moterys teigė, kad svoris normalus, o normalaus – kad per didelis. Vyrai dažniau nei mo-terys (atitinkamai 32,6 proc. ir 9,9 proc.) teigė, kad

2 pav. Moterų, netinkamai vertinusių savo svorį, dalis atsižvelgiant išsilavinimą

standartizuota pagal amžių; *p<0,05, lyginant su nebaigto vidurinio išsilavinimo moterimis.

standartizuota pagal amžių; *p<0,05, lyginant su nebaigto vidurinio išsilavinimo grupe.

3 pav. antsvorio turinčių gyventojų (kMi ≥ 25), tinkamai vertinusių savo kūno svorį, dalis atsižvelgiant į išsilavinimą

40 2009/1(44)40


sveria mažiau nei iš tikrųjų, t. y. turintys antsvorio ir nutukę manė, kad svoris normalus, o normalaus svorio – kad per mažas. Kaip vertinti savo kūno svorį, nežinojo 2,3 proc. vyrų ir 2,6 proc. moterų.

Moterų savo svorio vertinimas buvo susijęs su amžiumi (1 lentelė). Daugiau vyriausio ir vidutinio amžiaus moterų, palyginti su jauniausiomis, tinka-mai vertino savo kūno svorį. Jauniausio amžiaus moterys dažniau negu vyresnės buvo linkusios priskirti savo svorį didesnei svorio kategorijai nei buvo iš tikrųjų. Kas penkta (19,5 proc.) 50–64 metų amžiaus moteris manė, kad sveria mažiau nei svėrė iš tikrųjų. Šitaip manančių jauniausio amžiaus mo-terų buvo tik 3,5 proc. Kaip vertinti savo kūno svorį, nežinojo panašus skirtingo amžiaus moterų skaičius (atitinkamai 2,3 proc. jauniausios, 1,4 proc. viduti-nio ir 2,5 proc. vyriausios amžiaus grupės).

Moterų savo svorio vertinimas priklausė nuo iš-silavinimo (2 pav.). Palyginti su nebaigtą vidurinį išsilavinimą turinčiomis moterimis, aukštąjį išsila-vinimą įgijusios respondentės dažniau buvo linku-sios savo svorį priskirti didesnei svorio kategorijai negu buvo iš tikrųjų. Nenustatyta ryšio tarp vyrų savo svorio vertinimo ir išsilavinimo.

Analizuojant antsvorio turėjusių vyrų ir moterų kūno svorio vertinimo duomenis nustatyta, kad ky-lant išsilavinimui didėjo tinkamai vertinusių savo svorį gyventojų dalis (3 pav.). Net 92,4 proc. aukš-tąjį išsilavinimą turinčių moterų ir 61,7 proc. vyrų savo kūno svorį vertino tinkamai, t. y. manė, kad jų svoris per didelis.

Mėginimai sumažinti savo kūno svorį priklausė nuo to, kaip žmonės jį vertino. Net 64,6 proc. mote-

rų ir 40,4 proc. vyrų, turėjusių antsvorio ir tinkamai jį vertinusių, bandė sumažinti savo svorį (4 pav.). Vyrų, kurie turėjo antsvorio, bet teigė, kad jų svo-ris normalus, mėginusių jį sumažinti buvo 5,9 karto mažiau, moterų – 3,5 karto mažiau.

RezUltatų aptaRimaSTyrimo duomenimis, subjektyvus svorio verti-

nimas ne visada sutapo su vertinimu pagal apskai-čiuotą KMI ir priklausė nuo lyties bei išsilavinimo. Moterys dažniau nei vyrai tinkamai vertino savo kūno svorį. Daugiau moterų nei vyrų buvo linku-sios manyti, kad jų svoris yra didesnis nei buvo iš tikrųjų, o vyrai, atvirkščiai, dažniau priskirdavo savo svorį mažesnei svorio kategorijai. Panašius duomenis pateikia ir japonų tyrėjai. Jų duomenimis, 66 proc. vyrų ir 70 proc. moterų tinkamai vertino savo svorį [12]. O 38 proc. normalaus svorio ameri-kiečių moterų manė, kad turi antsvorio, kas trečias (33 proc.) antsvorio turintis vyras savo svorį prisky-rė normalaus svorio kategorijai [13]. Net 43 proc. antsvorio turinčių amerikiečių vyrų manė, kad jie yra normalaus svorio, šitaip manančių moterų buvo tik 18 proc. [14].

Svorio vertinimas priklauso ir nuo žmogaus amžiaus. Penkiolikoje Europos šalių atliktas tyri-mas parodė, kad vyresnio amžiaus vyrai ir jaunes-nio amžiaus moterys tiksliausiai vertino savo kūno svorį [15]. Pastebėta, kad jauni ir vidutinio amžiaus gyventojai dažniau būna nepatenkinti savo kūno svoriu ir mano, kad jų svoris per didelis [13, 16]. Vyresnio amžiaus gyventojai linkę priskirti savo svorį mažesnei svorio kategorijai nei yra iš tikrųjų

4 pav. Antsvorio turin gyventoj (KMI 25), bandžiusi sumažinti savo k nosvor , dalis atsižvelgiant savo k no svorio vertinim

Straipsnis gautas 2008-11-24, priimtas 2009-01-09

40,4

6,9*

64,6

18,3*

0

10

20

30

40

50

60

70%

Vyrai Moterys

Tinkamai vertino Priskyr savo svor mažesnei svorio kategorijai

4 pav. antsvorio turinčių gyventojų (kMi ≥ 25), bandžiusių sumažinti savo kūno svorį, dalis atsižvelgiant į savo kūno svorio vertinimą

412009/1(44) 41


[17]. Mūsų tyrimo duomenimis, vyresnio amžiaus lietuvės tiksliau vertino savo svorį, tačiau buvo lin-kusios manyti, jog sveria mažiau nei buvo iš tikrųjų. Jaunos moterys dažniau teigė, kad sveria per daug, nors jų kūno svoris buvo normalus. Vyrų svorio ver-tinimas nuo amžiaus nepriklausė.

Socialiniai ir kultūriniai veiksniai lemia, kaip žmogus suvokia savo kūną ir kaip jį vertina [18]. Ži-niasklaidos, spaudos, reklamos, bendraamžių įtaka kūno įvaizdžio formavimui taip pat įrodyta [19]. Per paskutiniuosius dešimtmečius moters kūno idealas vis plonėjo [20]. Didžiosios Britanijos moterų nuo-mone, idealus KMI būtų 21,2 kg/m2 [21]. Per mažai sveriančios moterys dažnai teigė, kad jų svoris nor-malus, o kas trečia jų nurodė, kad norėtų sverti dar bent 1–3 kg mažiau [22]. Lieknumo idealizavimas skatina moteris mažinti savo svorį, neatsižvelgiant į pasekmes sveikatai. Tyrimų duomenimis, vyrai mano, kad turi antsvorio, kai jų KMI yra 26,1 kg/m2 ir daugiau, o moterys – kai jų KMI yra 23,7 kg/m2 ir daugiau [23]. Olandų tyrėjų duomenimis, 92 proc. antsvorio turinčių vyrų nurodė, kad jų svoris visuo-menėje yra priimtinas, šitaip manančių moterų buvo 79 proc. [16]. Mūsų tyrimo duomenimis, aukštąjį išsilavinimą įgijusios moterys dažniau nei turinčios žemą buvo linkusios neteisingai priskirti savo svorį aukštesnei kategorijai. Žemo išsilavinimo moterys dažniau nei aukštąjį išsilavinimą įgijusios respon-dentės nurodė mažesnį svorį nei buvo iš tikrųjų. Kiti autoriai taip pat nurodo, kad žemesnio išsilavinimo gyventojai dažniau teigia sveriantys mažiau nei iš tikrųjų svėrė, o didesnes pajamas gaunantys žmo-nės, būdami normalaus svorio, mano, kad sveria per mažai [14].

Aukštesnės socialinės ir ekonominės klasės žmonės turi daugiau galimybių išlaikyti normalų svorį, nes dažniau laikosi sveikos mitybos rekomen-dacijų, teisingiau vertina savo svorį [13]. Teisingas svorio suvokimas yra svarbus reguliuojant ir palai-kant optimalų kūno svorį. Žmonės, kurie manė, kad turi antsvorio, 5 kartus dažniau bandė jį mažinti nei vertinusieji kitaip [24]. Mūsų tyrimo duomenimis, nutukę ir antsvorio turintys asmenys, kurie teisingai vertino savo svorį, dažniau buvo linkę jį reguliuoti nei tie, kurie savo svorį vertino klaidingai. Kaip nurodo britų tyrėjai, daugelis nutukusių ir antsvo-rio turinčių moterų ir tik pusė atitinkamo svorio vyrų bandė sumažinti savo svorį per paskutiniuo-sius 3 metus [21]. Tiksliausiai savo svorį vertino moterys, kurioms per paskutiniuosius 6 mėn. pavy-ko jį sumažinti [15].

Vienas mūsų tyrimo trūkumų yra tai, kad KMI ver-tinome naudodamiesi pačių žmonių nurodytu ūgiu ir svoriu. Kaip rodo literatūros šaltiniai, savo svorio ir ūgio vertinimas nėra labai tikslus. Žinoma, kad mo-terys linkusios nurodyti didesnį, o vyrai – mažesnį svorį [21]. Antsvorio turintys žmonės dažnai teigia, kad sveria mažiau, o per mažo svorio – daugiau nei yra iš tikrųjų [8]. Tačiau kiti autoriai, įvertinę subjek-tyvių svorio ir ūgio duomenų patikimumą, įrodė, kad jie tinka antsvorio ir nutukimo paplitimui nustatyti [25]. Japonų tyrėjų duomenimis, lyginant pačių žmo-nių nurodytą svorį su išmatuotu, vidutinis skirtumas buvo 0,2 kg, o lyginant ūgį – 0,3 cm [12]. Mitybos ir sveikatos tyrimo Baltijos valstybėse duomenimis, pa-čių Lietuvos gyventojų nurodytas ir tyrėjų išmatuotas ūgis ir svoris buvo labai panašūs [26]. Skirstant ti-riamuosius pagal KMI dydį, apskaičiuotą naudojant nurodytas ir nustatytas ūgio ir svorio reikšmes, jie patekdavo į tas pačias svorio kategorijas.

Taigi mūsų atliktas tyrimas atskleidė ryšį tarp vyrų ir moterų savo svorio vertinimo, atsižvelgiant į tirtųjų asmenų amžių ir išsilavinimą. Siekiant su-mažinti antsvorio ir nutukimo paplitimą Lietuvoje, reikėtų gyventojams suteikti daugiau informacijos apie kūno svorio vertinimą, antsvorio profilaktiką ir kontrolę. Didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas toms asmenų grupėms, kurios linkusios neteisingai vertinti savo kūno svorį.

išvadoSDauguma Lietuvos gyventojų tinkamai vertino

savo kūno svorį. Moterys dažniau negu vyrai manė, kad jų kūno svoris yra didesnis, o vyrai, atvirkščiai, – mažesnis, nei buvo iš tikrųjų.

Moterų savo svorio vertinimas priklausė nuo amžiaus. Jauniausio amžiaus moterys dažniau negu vyresnės respondentės buvo linkusios priskirti savo svorį didesnei svorio kategorijai. Daugiau vyresnio nei jaunesnio amžiaus moterų manė, kad sveria ma-žiau nei svėrė iš tikrųjų.

Vyrų savo svorio vertinimas nebuvo susijęs su išsilavinimu. Aukštąjį išsilavinimą įgijusios mote-rys dažniau buvo linkusios manyti, kad sveria per daug, esant normaliam svoriui, nei nebaigtą vidurinį išsilavinimą turinčios moterys.

Mėginimai sumažinti savo kūno svorį priklauso nuo jo vertinimo. Antsvorio turėję ir tinkamai jį verti-nę apklausti asmenys dažniau bandė sumažinti svorį negu tie, kurie manė, kad jų svoris nepadidėjęs.


42 2009/1(44)42


literatūra1. Branca F, Nikogosian H, Lobstein T et al. The challenge of obesity in

the WHO European Region and strategies for response. Summary. Copenhagen, WHO Regional Office for Europe; 2007.

2. Grabauskas V, Klumbienė J, Petkevičienė J, Šakytė E, Kriaučioniene V ir kt. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas, 2006. Hel-sinki: KTL-National Public Health Institute; 2007.

3. Barzda A, Brimas G, Bartkevičiūtė R, Abaravičius A, Olechnovič M. Suaugusių Lietuvos gyventojų kūno masės vertinimas ir pokyčių tendencijos. Medicinos teorija ir praktika. 2004;3:182-84.

4. Flegal KM, Graubard BI, Williamson DF, Gail MH. Cause-specific ex-cess death associated with underweight, overweight, and obesity. JAMA. 2007;298:2028-37.

5. James P, Rigby N, Leach R. The obesity epidemic, metabolic syn-drome and future prevention strategies. Eur J Cardiovasc Prev Reha-bil. 2004;11:3-8.

6. World Cancer Research Fund/American Institute for Cancer Re-search. Food, Nutrition, Physical Activity, and the Prevention of Can-cer: a Global Perspective. Washington, DC:AICR; 2007.

7. European Charter on Counteracting Obesity. Copenhagen, WHO Regional Office for Europe; 2006.

8. Ali SM, Lindstrom M. Socioeconomic, psychosocial determinants of BMI among young women: differing patterns for underweight and overweight/obesity. Eur J Public Health. 2005;16:324-30.

9. Gregory CO, Blanck HM, Gillespie C, Maynard LM, Serdula MK. Health Perceptions and demographic characteristics associated with un-derassessment of body weight. Obesity. 2008;16(5):979-86.

10. Paeratakul S, White MA, Williamson DA, Ryan DH, Bray GA. Sex, Race/Ethnicity, Socioeconomic Status, and MBI in Relation to Self-Percep-tion of Overweight. Obesity Research. 2002;10:345-50.

11. Stock C, Kücük N, Misevičienė I, Petkevičienė J, Krämer IA. Misper-ceptions of body shape among university students from Germany and Lithuania. Health education. 2004;104:113-21.

12. Inoue M, Toyokawa S, Miyoshi Y, Miyano Y, Suzuki T, Suyama Y, et al. Degree of agreement between weight perception and body mass index of Japanese workers: MY Health up Study. J Occup Health. 2007;49:376-81.

13. Chang VW, Christakis NA. Self-Perception of Weight Appropriate-ness in the United States. Am J Prev Med. 2003;24:332-39.

14. Kuchler F, Variyam JN. Mistakes were made: misperception as a bar-rier to reducing overweight. Int J Obes. 2003;27:856-61.

15. Sanchez-Villegas A, Madriga Hl, Martinez-Gonzalez MA, Kearney J, Gibney M J, Irala J, Martinez JA. Perception of body image as indi-cator of weight status in the European Union. J Hum Nutr Dietet. 2001;14:93-102.

16. Steenhuis IHM, Bos AER, Mayer B. (Mis)interpretation of body weight in adult women and men. J Hum Nutr Dietet. 2006;19:219-28.

17. Bolton-Smith C, Woodward M, Tunstall-Pedoe H, Morrison C. Ac-curacy of the estimated prevalence of obesity from self reported height and weight in an adult Scottish population. J Epidemiol Community Health. 2000;54:143-48.

18. Paquette MC, Raine K. Sociocultural context of women‘s body im-age. Soc Sci Med. 2004;59:1047-58.

19. Thompson JK, Heinberg LJ. The media‘s influence on body image disturbance and eating disorders: we‘ve reviled them, now can we rehabilitate them? J Soc Issues. 1999;55:339-53.

20. Owen PR, Laurel-Seller E. Weight and shape ideals: thin is danger-ously in. J Appl Soc Psychol. 2000;30:979-90.

21. Wardle J, Johnson F. Weight and dieting: examining levels of weight concern in British adults. Int J Obes. 2002;26:1144-49.

22. Ciliers J, Senekal M, Kunneke E. The association between the body mass index of first-year female university students and their weight-related perceptions and practices, psychological health, physical activity and other physical health indicators. Public Health Nutr. 2005;9:234-43.

23. Crawford D, Campbell K. Lay definitions of ideal weight and over-weight. Int J Obes. 1999;23:738-45.

24. Brug J, Wammes B, Kremers S, Giskes K, Oenema A. Underestima-tion and overestimation of personal weight status: associations with socio-demographic characteristics and weight maintenance intentions. J Hum Nutr Dietet. 2006;19:253-62.

25. Bolton-Smith C, Woodward M, Tunstall-Pedoe H, Morrison C. Ac-curacy of the estimated prevalence of obesity from self-reported height and weight in an adult Scottish population. J Epidemiol Community Health. 2000;54:143-48.

26. Nutrition and lifestyle in the Baltic Republics: summary report. WHO, Copenhagen, 1999.

Association between perceived weight status and sex, age, education level among Lithuanian adult population

Vilma Kriaučionienė, Vitalija Ramažauskienė, Janina petkevičienė, Jūratė Klumbienėkaunas University of medicine institute for biomedical Research

SummaryThe aim of the study was to evaluate the association be-

tween perceived body weight and body mass index (BMI) based on self-reported height and weight in relation to gen-der, age and education among Lithuanian adult population. In 2004 and 2006 random samples of 3000 Lithuanians aged 20-64 were taken from the National Population Register. The study material was collected by mailed questionnaire. The majority of Lithuanians assessed their weight proper-ly. Women more often than men overestimated their body weight. In contrary, more men than women perceived them-selves as thinner than suggested by their BMI. Overestima-tion of weight status was more likely among young, highly educated women, whereas underestimation was more com-

mon among older and less-educated women. Overweight men and women who assessed their body weight correctly more often reported attempts to reduce weight compared with those who underestimated their weight.

Keywords: weight perception, sex, age, education.

correspondence to Vilma Kriaučionienė,Kaunas university of Medicine institute

for Biomedical Research,Eivenių 4, lT-50009 Kaunas, lithuania.


Received 24 november 2008, accepted 9 January 2009

432009/1(44) 43


įvadaSVisuomenės susidomėjimas maisto, mitybos ir

sveikatos sąsajomis nuolat auga. Todėl neatsitiktinai 2007 m. priimtoje Europos Komisijos baltojoje kny-goje dėl Europos strategijos su mityba, antsvoriu ir nutukimu susijusioms sveikatos problemoms spręsti pabrėžiama, kad maisto produktų vartotojams reikia sudaryti sąlygas susipažinti su aiškia, nuoseklia ir įrodymais pagrįsta informacija [1]. Šiuo metu Eu-ropoje visuotinai pripažįstama, kad maisto ženkli-nimas gali būti veiksminga informacijos teikimo priemonė, kuria sudaroma galimybė gyventojams

rinktis sveikesnius, jų mitybos poreikius atitinkan-čius produktus. Pagrindinis maisto produktų ženkli-nimo tikslas – apsaugoti vartotojų sveikatą ir pateik-ti išsamią ir teisingą informaciją apie maisto pro-duktus [2]. Pagrindinių mitybos principų žinojimas ir tinkama maisto produktų ženklinimo informacija labai palengvintų vartotojo galimybes sveikiau mai-tintis. Pastaruoju metu atliktų užsienio mokslinin-kų tyrimų duomenimis [3, 4, 5], dauguma vartotojų mano, kad ženklinant maisto produktus pateikiama informacija yra neaiški, nesuprantama, dažnai ji yra neįskaitoma. Lietuvos Respublikos rinkai tiekiamų maisto produktų ženklinimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 119:2002 „Maisto produktų žen-klinimas“ [6], kurioje įteisinamos Europos Sąjungos direktyvų, nustatančių bendruosius maisto produktų ženklinimo ir maistingumo ženklinimo reikalavimus, nuostatos. Europos Sąjungos direktyvose nustatyti

LIETUVOS SUAUGUSIŲJŲ GYVENTOJŲ NUOMONĖS APIE MAISTO PrODUKTŲ ŽENKLINIMĄ TYrIMAS

adresas susirašinėti: indrė chmieliauskaitė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos institutasM. K. Čiurlionio g. 21, 03101 Vilnius. el. p. [email protected]

Santraukadarbo tikslas – ištirti ir įvertinti Lietuvos suaugusiųjų gyventojų nuomonę apie maisto produktų ženklinimą. tyrimo objektas ir metodai. 2007 m. balandžio–birželio mėn. Respublikinis mitybos centras (nuo 2008 m. spalio 1 d. –

Valstybinis aplinkos sveikatos centras) vykdė Lietuvos suaugusiųjų gyventojų faktinės mitybos, mitybos ir gyvensenos įpročių, informuotumo apie maisto produktų ženklinimą ir ženklinimo informacijos poreikius bei jų sąsajas su mityba ty-rimą, kuriam atsitiktinę 3 000 Lietuvos 18–65 m. amžiaus gyventojų imtį, reprezentuojančią visas Lietuvos apskritis, pro-porcingai gyventojų skaičiui kiekvienoje apskrityje, sudarė Gyventojų registro tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Atsako dažnis – 80,6 proc. Tyrimui naudoto standartinio klausimyno vieną dalį sudarė klausimai apie tiriamųjų amžių, lytį, išsilavinimą, mitybos, fizinio aktyvumo ir kitus gyvensenos įpročius, o kitą dalį − originalus klau-simynas, kuriame buvo pateikti klausimai apie informuotumą apie maisto produktų ženklinimą, ženklinimo informacijos poreikius ir tokios informacijos naudojimą. Šiame straipsnyje aptariami tik tyrimo duomenys apie Lietuvos suaugusiųjų gyventojų nuomonę apie maisto produktų ženklinimą.

Statistinė duomenų analizė atlikta panaudojant SPSS statistinį paketą (12.0 versija) ir kompiuterinę programą „Epi Info 5.01“. Kokybinių požymių statistinis ryšys vertintas remiantis chi kvadrato (χ2) kriterijumi, apskaičiuotas šio kriteri-jaus laisvės laipsnių skaičius (df). Duomenų skirtumas laikomas statistiškai reikšmingu, kai p < 0,05.

Rezultatai. Tyrimo metu nustatyta, kad respondentai, kaip labiausiai maisto produktų pasirinkimą veikiančią žen-klinimo informaciją, nurodė maisto produktų tinkamumo vartoti terminą. Tik kas ketvirtas respondentas (25,7 proc.) nurodė, kad visada aiškiai perskaito maisto produktų etiketėse pateikiamą informaciją. Pagrindinės priežastys, truk-dančios suprasti maisto produktų ženklinimo informaciją – neaiškių sutrumpinimų ir sudėtingų terminų vartojimas. Dauguma (75,3 proc.) apklaustųjų pageidauja, kad būtų pagerintas maisto produktų etikečių įskaitomumas. Daugiau kaip pusė jų (56,6 proc.) mano, kad to būtų galima pasiekti nustačius minimalų šrifto dydį. 58,4 proc. respondentų pageidauja, kad ženklinant maisto produktus etiketėse būtų nurodyta informacija apie maisto produktų maistingumą. Daugiau moterys nei vyrai, aukštesnį išsilavinimą nei žemesnį įgiję respondentai domisi informacija apie maisto pro-duktų maistingumą ir pageidauja, kad ji būtų visada nurodoma ženklinant maisto produktus.

raktažodžiai: maisto produktų ženklinimas, ženklinimo informacija, maistingumas, suaugusieji gyventojai.

indrė chmieliauskaitė1, Roma bartkevičiūtė1, 2, Rimantas stukas1, albertas Barzda2, svetlana Kornyšova2

1 vilniaus universiteto medicinos fakultetas 2 valstybinis aplinkos sveikatos centras

44 2009/1(44)44


reikalavimai vieningai taikomi visose Europos Są-jungos valstybėse narėse. Europos Komisija skatina atlikti tyrimus apie gyventojų informuotumą apie maisto produktų ženklinimą bei ženklinimo infor-macijos poreikius ir jų sąsajas su mityba, siekda-ma nustatyti, kaip reikėtų tobulinti maisto produktų ženklinimą reglamentuojančius teisės aktus, kad jie labiau atitiktų gyventojų lūkesčius ir įgalintų juos sveikiau maitintis.

Šio darbo tikslas – ištirti ir įvertinti Lietuvos su-augusiųjų gyventojų nuomonę apie maisto produktų ženklinimą.

tyRimo objektaS iR metodai2007 m. balandžio–birželio mėn. Respublikinis

mitybos centras (nuo 2008 m. spalio 1 d. – Vals-tybinis aplinkos sveikatos centras) vykdė Lietuvos suaugusiųjų gyventojų faktinės mitybos, mitybos ir gyvensenos įpročių, informuotumo apie maisto produktų ženklinimą ir ženklinimo informacijos poreikius bei jų sąsajas su mityba tyrimą, kuriam atsitiktinę 3 000 Lietuvos 18−65 m. amžiaus gy-ventojų imtį, reprezentuojančią visas Lietuvos aps-kritis, proporcingai gyventojų skaičiui kiekvienoje apskrityje sudarė Gyventojų registro tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Buvo išplatinta 3 000 anketų, gauta 2 418 teisingai užpildytų anketų (atsako dažnis – 80,6 proc.). Atsa-kiusieji pagal amžių, lytį, tautinę struktūrą, apskri-čių gyventojų skaičiaus struktūrą, miesto ir kaimo gyventojų santykį nesiskyrė nuo Lietuvos suaugu-siųjų žmonių populiacijos.

Tyrimui naudoto standartinio klausimyno vieną dalį sudarė klausimai apie tiriamųjų amžių, lytį, iš-silavinimą, mitybos, fizinio aktyvumo ir kitus gyven-senos įpročius, o kitą dalį − originalus klausimynas, kuriame buvo pateikti klausimai apie informuotumą apie maisto produktų ženklinimą, ženklinimo infor-macijos poreikius ir tokios informacijos naudojimą. Šiame straipsnyje aptariami tik tyrimo duomenys apie Lietuvos suaugusiųjų gyventojų nuomonę apie maisto produktų ženklinimą. Pastarosios klausimy-no dalies klausimų formuluočių stabilumui patikrinti buvo atliktas bandomasis tyrimas, kurio metu buvo dvi 56 tų pačių tiriamųjų anketinės apklausos. Laiko-tarpis tarp abiejų apklausų – 15 dienų. Gautas Kappa koeficientas buvo nuo 0,31 iki 0,71. Klausimų, kurie pagal Kappa koeficientą buvo įvertinti mažiau kaip 0,40, buvo pateikta tikslesnė formuluotė.

Statistinė duomenų analizė atlikta panaudojant SPSS statistinį paketą (12.0 versija) ir kompiuterinę

programą „Epi Info 5.01“. Kokybinių požymių statis-tinis ryšys vertintas remiantis chi kvadrato (χ2) krite-rijumi ir apskaičiuotas šio kriterijaus laisvės laipsnių skaičius (df). Duomenų skirtumas laikomas statistiš-kai reikšmingu, kai p < 0,05.

RezUltataiNustatyta, kad respondentai kaip labiausiai

maisto produktų pasirinkimą veikiančią ženklini-mo informaciją nurodė maisto produktų tinkamumo vartoti terminą. Respondentų pateiktų atsakymų struktūroje šis ženklinimo informacijos rodmuo su-darė didžiausią dalį – 32,8 proc., o maisto produk-tų kaina ir kilmės šalis – atitinkamai 21,9 proc. ir 15,5 proc.

Lyginant gautų atsakymų struktūrą pagal res-pondentų lytį nustatyta, kad moterys statistiškai reikšmingai dažniau nei vyrai kaip maisto produktų pasirinkimą veikiančią informaciją nurodė maisto produktų sudedamųjų dalių sąrašą, kainą, energinę vertę, riebalų kiekį, o vyrai statistiškai reikšmingai dažniau nei moterys nurodė, kad jų maisto produktų pasirinkimą veikia informacija apie alkoholio kiekį produkte (1 lentelė).

1 lentelė. Respondentų atsakymų pasiskirstymas (proc.) apie maisto produktų pasirinkimui įtakos turinčią ženklini-mo informaciją priklausomai nuo lyties

ženklinimo informacijos rodmenys vyrai moterys p

Tinkamumo vartoti terminas 33,0 32,7 > 0,05

Sudedamųjų dalių sąrašas 5,5 8,8 < 0,001

Kilmės šalis 16,1 15,1 > 0,05

Riebalų kiekis 1,9 3,2 < 0,05

Angliavandenių kiekis 0,4 0,8 > 0,05

Baltymų kiekis 0,5 0,5 > 0,05

Skaidulinių medžiagų kiekis 0,3 0,4 > 0,05

Energinė vertė 3,0 4,5 < 0,05

Maisto priedai 4,6 5,3 > 0,05

Alkoholio kiekis 0,9 0,2 < 0,001

Produkto kiekis 9,8 7,4 < 0,05

Kaina 23,8 20,6 < 0,05

Kita 0,2 0,5 > 0,05

452009/1(44) 45


Pradinį ir vidurinį išsilavinimą įgijusių respon-dentų apie labiausiai jų maisto produktų pasirinkimą veikiančią ženklinimo informaciją pateiktų atsakymų struktūra buvo panaši. Lyginant vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą įgijusių respondentų atsakymų apie jų maisto produktų pasirinkimą veikiančią informaciją struktūrą nustatyta, kad aukštojo išsilavinimo respon-dentai dažniau nei vidurinį išsilavinimą įgiję tirtieji asmenys nurodė, kad jų maisto produktų pasirinkimą veikia informacija apie maisto produktų sudedamų-jų dalių sąrašą (p < 0,05), energinę vertę (p < 0,05), maisto priedus (p<0,05), o vidurinio išsilavinimo asmenys dažniau nei aukštojo išsilavinimo respon-dentai nurodė, kad jų maisto produktų pasirinkimą veikia informacija apie produkto kiekį (p < 0,05) ir kainą (p < 0,05).

Tik kas trečias respondentas (33,2 proc.) nurodė, kad supranta maisto produktų etiketėse pateikiamą informaciją. Aukštąjį išsilavinimą įgijusių apklaustų asmenų, kurie nurodė, kad maisto produktų etiketėse pateikiama informacija jiems yra suprantama, buvo daugiau nei vidurinį išsilavinimą įgijusių responden-tų (p < 0,05) (1 pav.). Trys penktadaliai apklaustųjų (60,8 proc.) pažymėjo, kad maisto produktų etiketėse nurodomą informaciją supranta tik iš dalies. Tokį atsa-kymą pateikusių moterų (62,1 proc.) ir vyrų (59 proc.) dalis buvo panaši (p > 0,05). Pagrindinės priežastys, trukdančios suprasti ženklinant maisto produktus pateikiamą informaciją, – neaiškių sutrumpinimų ir

sudėtingų terminų vartojimas. Šias priežastis nurodė atitinkamai 53,7 proc. ir 44,3 proc. respondentų.

Tik kas ketvirtas respondentas (25,7 proc.) nu-rodė, kad visada aiškiai perskaito maisto produktų etiketėse pateikiamą informaciją. Šitaip atsakiusių moterų (28,4 proc.) buvo daugiau nei vyrų (22,0 proc.) (p < 0,001). Aukštąjį išsilavinimą įgijusių respondentų (31,9 proc.), kurie nurodė, kad visada aiškiai perskaito ženklinimo informaciją, buvo daugiau nei vidurinio išsilavinimo respondentų (24,2 proc.) (p < 0,05).

Dauguma (75,3 proc.) respondentų pageidautų, kad maisto produktų etikečių įskaitomumas būtų geresnis. 56,6 proc. respondentų mano, kad to būtų galima pasiekti nustačius minimalų šrifto dydį, o ketvirtadalis (24,9 proc.) – nustačius šrifto ir fono spalvų kontrastą. 16,8 proc. tirtų asmenų mano, kad reklaminė produktų informacija turėtų būti pateikta atskirai ar kitoje pakuotės vietoje.

Daugiau nei pusė (58,4 proc.) apklaustųjų pagei-dautų, kad ženklinant maisto produktus etiketėse būtų nurodyta informacija apie maisto produktų maistingu-mą (baltymus, riebalus, angliavandenius, energinę ver-tę). Tačiau net trečdalis (33,1 proc.) respondentų neturi nuomonės šiuo klausimu. Moterys (69,1 proc.) infor-macijos apie maisto produktų maistingumą pageidavo dažniau nei vyrai (43,5 proc.) (p < 0,001) (2 pav.).

Didėjant respondentų įgytam išsilavinimui, didėjo informacijos apie maisto produktų maistingumą po-reikis (3 pav.).

1 pav. Respondentų atsakymų į klausimą, ar maisto produktų etiketėse pateikiama informacija yra suprantama, pasiskirstymas (proc.) pagal išsilavinimą

39,456,4

4,2

24,6

31,6

31,1

62,3

53,8

63,2

6,1

21,5

5,7

0 10 20 30 40 50 60 70

Pradinis

Vidurinis

Spec. vidurinis

Aukštasis

Taip Iš dalies Ne

%

χ2 = 4,435, df = 6, p < 0,05

46 2009/1(44)46


69,46,7

23,9

37,9

56,4

53,1

4,5

10,5

35

36,4

0 10 20 30 40 50 60 70 80

Pradinis

Vidurinis

Spec. vidurinis

Aukštasis

Taip Ne Neturi nuomonės

%

8,6

57,6

Lietuvos higienos normoje HN 119:2002 „Mais-to produktų ženklinimas“ nurodoma, kad maistin-gumo ženklinimas apima informaciją apie energinę vertę, baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų ir mineralų kiekius. Tyrimo dalyvių buvo klausiama, kurie iš šių maistingumo informacijos rodmenų juos labiausiai domina. Nustatyta, kad respondentai daž-niausiai pageidavo informacijos apie energinę vertę ir riebalų kiekį.

Respondentų nuomone, siekiant geriau pateikti informaciją apie maistingumą reikėtų vartoti aiš-kesnius terminus ir padidinti šrifto raides. Šiuos at-sakymus pateikė atitinkamai 51,1 proc. ir 35,6 proc. tyrimo dalyvių. Į klausimą „Ar pageidautumėte, kad maistingumo informacija būtų visada nurodoma maisto produkto pakuotės matomiausioje dalyje?“ teigiamai atsakė dauguma (63,2 proc.) responden-tų. Teigiamai atsakiusių moterų (71,8 proc.) buvo

2 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal atsakymus į klausimą „ar pageidautumėte, kad etiketėse būtų nurodyta informacija apie maisto produkto maistingumą?“ priklausomai nuo lyties

69,1

11,56,5

45

24,3

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Vyrai Moterys

Taip

Ne

Neturinuomonės

%

43,5

χ2 = 153,927, df = 2, p < 0,001

χ2 = 58,986, df = 6, p < 0,05

3 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal atsakymus į klausimą „ar pageidautumėte, kad etiketėse būtų nurodyta informacija apie maisto produkto maistingumą?“ priklausomai nuo išsilavinimo

472009/1(44) 47


daugiau nei vyrų (51,4 proc.) (p < 0,05). Didėjant respondentų įgytam išsilavinimui, didėjo maistin-gumo informacijos pateikimo matomiausioje pa-kuotės dalyje poreikis (4 pav.).

RezUltatų aptaRimaSIr Europoje, ir visame pasaulyje maisto produktų

ženklinimo informacijos įtaka gyventojams ir jų nau-dojimasis tokia informacija yra gana plačiai tyrinėja-ma. Lygindami 2007 m. atlikto Lietuvos suaugusiųjų gyventojų nuomonės apie maisto produktų ženkli-nimą ir ženklinimo informacijos naudojimą tyrimo duomenis su analogiškų Europos šalyse atliktų ty-rimų duomenimis, matome, kad Lietuvos gyventojų nuomonė apie maisto produktų ženklinimą daugeliu atvejų iš esmės nesiskyrė nuo kitų Europos šalių gy-ventojų nuomonės.

Nustatyta, kad Lietuvos gyventojai, kaip labiau-siai maisto produktų pasirinkimui įtakos turinčią žen-klinimo informaciją, nurodė maisto produktų tinka-mumo vartoti terminą. Šiaurės šalių gyventojai taip pat tinkamumo vartoti terminą įvardijo kaip svar-biausią jų pasirinkimą veikiančią informaciją, kuri privalo būti nurodyta ženklinant maisto produktus [3], o Jungtinėje Karalystėje, 2005 m. atlikto tyrimo duomenimis, tinkamumo vartoti terminu besidomin-čių vartotojų nuo 2004 m. sumažėjo nuo 64 iki 49 proc. 2005 m. Jungtinėje Karalystėje vartotojai, rink-damiesi maisto produktus, dažniausiai domėjosi rie-balų ir natrio kiekiais [7]. 2006 m. Kauno medicinos

universiteto atliktos Lietuvos gyventojų gyvensenos įpročių apklausos duomenimis, tinkamumo vartoti terminas domino 50,8 proc. vyrų ir 63,5 proc. mo-terų ir jo buvo dažniausiai ieškoma maisto produk-tų etiketėse [8]. Kaina taip pat užėmė antrąją vietą etiketėse ieškomos informacijos sąraše. Mūsų tyrimo duomenimis, panaši dalis vyrų ir moterų domėjosi tinkamumo vartoti terminu ir jis labiausiai iš visos ženklinime pateiktos informacijos veikė maisto pro-duktų pasirinkimą. Kaina taip pat užėmė antrąją vietą maisto produktų pasirinkimui įtakos turinčios infor-macijos sąraše.

Vienas svarbiausių maisto produktų ženklinimo tikslų – pateikti aiškią ir suprantamą informaciją apie maisto produktą, tačiau įvairiose Europos ša-lyse atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad vartotojams sunku suprasti ženklinimo informaciją [3, 4, 9]. Iš-tyrę vartotojų naudojimąsi ženklinimo informacija amerikiečių mokslininkai konstatavo, kad kai ku-riems vartotojams ženklinimo informacija yra nau-dinga renkantis produktus, tačiau daugelis vartotojų įsitikinę, kad ji yra per daug sudėtinga ir turėtų būti suprantamesnė [10]. Lenkijoje nustatyta, kad ženkli-nimo informacijos nesupranta net 23 proc. vartotojų [11]. Daugumos mūsų tyrime dalyvavusių Lietu-vos suaugusiųjų gyventojų nuomone, ženklinimo informacija yra nesuprantama arba tik iš dalies suprantama. Daugelio Prancūzijos vartotojų nuo-mone, maisto sudedamųjų dalių nurodymas būtų suprantamesnis vartojant aiškesnius terminus [9].

68,48,1

23,5

49,2

63,4

59,87,6

30,5

50,8

32,6

0 10 20 30 40 50 60 70 80

Pradinis

Vidurinis

Spec. vidurinis

Aukštasis

Taip Ne Neturi nuomonės

%

6,2

χ2 = 32,089, df = 6, p < 0,001

4 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal atsakymus į klausimą „ar pageidautumėte, kad maistingumo informacija būtų nurodoma matomiausioje pakuotės dalyje?“ priklausomai nuo išsilavinimo

48 2009/1(44)48


Neaiškių terminų vartojimą, kaip priežastį, trukdan-čią suprasti ženklinimo informaciją, įvardijo ir treč-dalis Lietuvos respondentų.

Siekiant, kad gyventojai skaitytų ženklinimo in-formaciją, svarbu užtikrinti, jog ji būtų pateikiama įskaitomai. Daugelio Islandijos, Norvegijos, Danijos, Švedijos ir Suomijos gyventojų nuomone, siekiant šio tikslo svarbu nustatyti reikalavimus dėl minima-laus šrifto dydžio [3]. Daugiau kaip pusė respondentų Lietuvoje taip pat mano, kad tokios priemonės įgy-vendinimas pagerintų ženklinimo informacijos įskai-tomumą.

Teikiant informacijos apie maisto produktų maistingumą vartotojams sudaroma galimybė pa-sirinkti jų mitybos poreikius atitinkančius maisto produktus ir sveikiau maitintis. Amerikiečių moks-lininkai nustatė stiprų ryšį tarp ženklinimo informa-cijos naudojimo ir suvartojamo riebalų kiekio [12, 13]. Lietuvoje ženklinant maisto produktus nėra privaloma pateikti maistingumo informaciją. Net 79 proc. Šiaurės šalių gyventojų nuomone, turi būti privaloma pateikti informaciją apie maisto produktų maistingumą [3]. Didžioji dauguma Ispanijos, Vo-kietijos, Lenkijos, Vengrijos ir Danijos gyventojų taip pat pageidavo tokios informacijos [4]. Mūsų atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad tokios informaci-jos pageidaujančių Lietuvos gyventojų yra mažiau nei kitose Europos šalyse, tačiau moterų, aukštesnį išsilavinimą įgijusių asmenų didesnis susidomėji-mas maistingumo informacija atitinka kitų šalių mokslininkų pastebėjimus. Didžioji dauguma Eu-ropos vartotojų pageidautų, kad ženklinant maisto produktus būtų pateikta informacijos apie riebalus, cukrų, vitaminus, cholesterolį, angliavandenius, vi-taminus, energinę vertę, baltymus, maistines skai-dulas, natrį, druską, sočiąsias ir nesočiąsias riebalų rūgštis [4]. Jungtinėje Karalystėje nustatyta, kad vis daugiau gyventojų, rinkdamiesi maisto produktus, domisi riebalų, druskos ir cukraus kiekiais. 2005 m. atlikto tyrimo duomenimis, 60 proc. Jungtinės Ka-ralystės gyventojų nurodė, kad riebalų kiekis mais-to produktuose užėmė pirmąją vietą tarp labiausiai dominančios ženklinimo informacijos [7]. Ištyrus

vartotojų naudojimąsi ženklinimo informacija Bra-zilijos prekybos centruose nustatyta, kad vartotojai dažniausiai domisi informacija apie riebalų ir natrio kiekį [14]. Mūsų tyrimo duomenys taip pat patvir-tina informacijos teikimo apie riebalų kiekį ir ener-ginę vertę svarbą: daugelio respondentų Lietuvoje nuomone, ženklinant maisto produktus turėtų būti pateikta informacijos apie energinę vertę ir riebalų kiekį.

Pasinaudoti maistingumo ženklinimo informacija sunku, nes jos pateikimas neatitinka vartotojų lūkes-čių. Kaip svarbiausias maistingumo ženklinimo pagerinimo priemones, Europos šalių vartotojai įvardijo paprastesnių terminų vartojimą ir šrifto rai-džių padidinimą [3, 4, 9]. Mūsų tyrime dalyvavę Lie-tuvos gyventojai taip pat labiausiai pritartų tokioms priemonėms.

išvadoS 1. Respondentai, kaip labiausiai maisto produktų pa-

sirinkimą veikiančią ženklinimo informaciją, nu-rodė maisto produktų tinkamumo vartoti terminą.

2. Tik kas ketvirtas respondentas (25,7 proc.) nuro-dė, kad visada aiškiai perskaito maisto produktų etiketėse pateikiamą informaciją. Pagrindinės priežastys, trukdančios suprasti maisto produktų ženklinime pateikiamą informaciją – neaiškių su-trumpinimų ir sudėtingų terminų vartojimas.

3. Dauguma (75,3 proc.) apklaustųjų pageidauja, kad būtų pagerintas maisto produktų etikečių įskaito-mumas. Daugiau kaip pusė jų (56,6 proc.) mano, kad to būtų galima pasiekti nustačius minimalų šrifto dydį.

4. 58,4 proc. respondentų pageidauja, kad ženkli-nant maisto produktus etiketėse būtų nurodyta informacija apie maisto produktų maistingumą. Daugiau moterys nei vyrai, aukštesnį išsilavinimą nei žemesnį išsilavinimą įgiję respondentai domi-si informacija apie maisto produktų maistingumą ir pageidauja, kad ji būtų visada nurodoma ženkli-nant maisto produktus.


literatūra1. Europos Komisijos baltoji knyga dėl Europos strategijos su mityba,

antsvoriu ir nutukimu susijusioms sveikatos problemoms spręsti; KOM(2007)279, Briuselis.

2. 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto produktų ženkli-nimu, pateikimu ir reklamavimu, derinimo. OL L 109, 2000; 5 6, p. 29.

3. Nordic Council of Ministers. Food Labelling. Report from a Nordic Seminar, Oslo, Norway, 2006;601. ISBN 92-893-1428-1.

4. Bureau Européen des Unions des Consommateurs. Report on Euro-pean consumers’ perception of foodstuffs labelling. Brussels, 2005.

5. Gill Cowburn, Lynn Stockley Consumer understanding and use of nutrition labelling: a systematic review. Public Health Nutrition. 2005;38(1):21-28.

6. Lietuvos higienos norma HN 119:2002 „Maisto produktų ženklini-mas“. Žin., 2003, Nr. 13-530.

7. Food Standards Agency. Consumer attitudes to food standards. Re-port (Wave 6), 2006; p. 79.

492009/1(44) 49


Study on Lithuanian adult people views on foodstuff labelling

indrė chmieliauskaitė1, Roma bartkevičiūtė1, 2, Rimantas stukas1, albertas Barzda2, svetlana Kornyšova2

1 faculty of medicine, vilnius University 2 State environmental Health Centre

Summary The aim of the study is to investigate Lithuanian adult

population views on foodstuff labelling.Study methodology. From April to June, 2007 Na-

tional Nutrition Centre (from October 1, 2008 - State Environmetal Health Centre) carried out a research on Lithuanian adults’ actual nutrition, dietary and lifestyle habits, awareness about foodstuffs labelling, foodstuffs labelling information needs and their links with nutrition. Random sample of 3000 Lithuanian people aged 18-65 representing all counties of Lithuania, in proportion to the number of population in each county was structured by Population Register Service under Ministry of Internal Affairs. Response rate was 80,6 %. An original question-naire was developed with questions on nutrition informa-tion sources and perceptions, use and needs of foodstuffs labelling, including nutrional labelling, information. This article presents data on Lithuanian adult views on food-stuff labelling only.

Results. Respondents indicated that their food choice is mostly influenced by minimum durability date of food-stuff. 75,3 % of respondents wish food label legibility to

be improved. One in four respondents (25,7 %) indicated that they allways misread information provided on food labels. The use of unclear abbreviations and difficult terms were the main obstacles of understanding of foodstuffs la-belling information identified. More than half (56,6 %) of Lithuanian adult people consider that legibility of food la-bels would be improved through minimum font size estab-lishment. Women more than men, higher educated people more than lower educated people are interested in nutri-tional labelling and wish that information to be allways presented on foodstuffs labelling.

Keywords: foodstuff labelling, labelling information, adults.

correspondence to indrė chmieliauskaitėpublic Health institute, Faculty of Medicine,

Vilnius university, M. K. Čiurlionio 21, lT-03101 Vilnius, lithuania.


Received 26 January 2009, accepted 20 February 2009

8. Kriaučionienė V, Petkevičienė J, Klumbienė J, Vaisvalavičius V. Ar Lie-tuvos gyventojai domisi maisto produktų ženklinimo informacija? Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas, 2006.

9. Consommation Logement et Cadre de Vie/Ministerie de l’Agriculture et de la Pêche. Convention A02/22 relative à l’ètude de la comprèhension par les consommateurs de certaines mentions figurant dans l’ètiquetage des denrèes alimentaires prèemballes et à leur perception de certaines allègations nutritionnelles, fonction-nelles et de santè. CLCV/DGAL, Paris, 2004.

10. Borra S. Consumer perspectives on food labels. American Journal of Clinical Nutrition. 2006;83(5):1235S.

11. Jarosz A, Kozlowska-Wojciechowska M, Uramowska-Zyto B. Expec-tations regarding nutrition information on food product packages. Rocz Panstw Zakl Hig. 2003;54(2):231-239.

12. Neuhouser ML, Kristal AR, Patterson RE. Use of food nutrition labels is associated with lower fat intake. J Am Diet Assoc. 1999;99:45-53.

13. Kristal AR, Hedderson MM, Patterson RE, Neuhouser M. Predic-tors of self-initiated, healthful dietary change. J Am Diet Assoc. 2001;101(7):762-6.

14. Monteiro RA, Coutinho JG, Recine E. Usage of food and beverage labels by supermarket shoppers in Brasilia, Brazil Rev. Panam Salud Publica, 2005;18(3):172-7.

50 2009/1(44)50


įvadaSPsichoaktyviųjų medžiagų vartojimo analizė

dažnai yra išskaidoma į alkoholio, narkotinių me-džiagų vartojimo ir rūkymo problemas. Atitinkamai skaidoma ir vartojimo prevencija [1, 2, 3]. Toks požiūris neleidžia sudaryti visuminio, integralaus vaizdo apie realų psichoaktyviųjų medžiagų varto-jimo lygį, nors yra įrodyta, kad šių medžiagų var-tojimas yra tarpusavyje susijęs, ir kelių medžiagų vartojimo poveikis nėra lygus jų atskirų poveikių sumai [2, 4]. Tai reiškia, kad vartojant psichoak-tyviąsias medžiagas susikuria tam tikra socialinės rizikos erdvė. Vartojimo prevencija taip pat organi-zuojama atskiroms sritims – rūkymui, alkoholio ir narkotikų vartojimui mažinti. Tačiau šitaip organi-zuojamos prevencijos rezultatai dažnai nepateisina vilčių, nes Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, mažai dėmesio skiriama kompleksiniam šios pro-blemos sprendimui, o dažnai apsiribojama žinių perdavimu, draudimais arba pamokymais [3]. Tyri-mais nustatyta, kad, pvz., svaiginimasis alkoholiu

tarp Lietuvos moksleivių labai išplito 1994–2006 m. Alkoholinių gėrimų vartoja vis jaunesnio amžiaus vaikai. Pastaraisiais metais Lietuvos moksleiviai, palyginti su bendraamžiais kitose šalyse, yra tarp dažniausiai piktnaudžiaujančių alkoholiniais gė-rimais [3, 5]. Panaši situacija ir kalbant apie kai kurių narkotinių medžiagų vartojimą. Taigi kom-pleksinė prevencija turi apimti kompleksinį psi-choaktyviųjų medžiagų vartojimą.

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas nėra vien savitikslis, suteikiantis asmeniui laikino pasiten-kinimo. Jis turi „išliekamąjį“ poveikį sveikatai ir socialiniams tarpusavio santykiams. Nustatyta, kad paaugliai, linkę rūkyti, vartoti alkoholinius gėrimus ir narkotines medžiagas, blogiau vertina savo sveika-tą, mažiau patenkinti gyvenimu, dažniau skundžia-si galvos, skrandžio, nugaros skausmais, liūdesiu, irzlumu, nervine įtampa, nemiga, galvos svaigimu, silpnumu, labiau linkę tyčiotis iš draugų. Paaugliai, tapę patyčių aukomis ir (arba) patys tyčiojęsi iš kitų, pasižymėjo didesne savižudiškų ketinimų galimybe nei tie, kurie nepatyrė patyčių [12]. Tai rodo, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas yra sisteminis reiškinys, apimantis ne tik psichoaktyviųjų medžia-gų vartojimą, bet ir jo pasekmes ir dar labiau susti-prinantis socialinės rizikos erdvę.

PSICHOAKTYVIŲJŲ MEDŽIAGŲ VArTOJIMO INTEGrALAUS POVEIKIO JAUNŲ ŽMONIŲ SVEIKATAI PrOBLEMA

Santrauka Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo analizė dažnai yra išskaidoma į alkoholio, narkotinių medžiagų ir rūkymo pro-

blemas. Atitinkamai skaidoma ir vartojimo prevencija. Toks požiūris trukdo formuoti efektyvią sisteminę prevencijos strategiją. Straipsnyje yra bandoma realizuoti integralų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo poveikį jaunų žmonių svei-katai. Vilniaus mieste apklausti 14–29 m. amžiaus 269 respondentai. Naudota ENNSC klausimyno fragmentai ir GHQ-28 klausimynas. Pagal alkoholio, narkotikų ir rūkymo intensyvumą buvo išskirtos vartojimo rizikos ir vartojimo saugos grupės. Nustatyta, kad rizikos grupei priklausė 71,7 proc. ir saugos grupei 28,3 proc. respondentų. Nustatyta, kad tarp rizikos ir saugos grupių esmingai (p<0,05) skyrėsi somatikos simptomų (somatic symptom), nerimo ir nemigos, sociali-nės disfunkcijos, sunkios depresijos vidutinės reikšmės. Pagal tiesinės analizės modelį vartojimo intensyvumo veiksniai reikšmingą poveikį (p<0,05) turi tik depresijai. Didėjant amžiui ypač ryškiai didėja vidutinių reikšmių skirtumai soma-tikos simptomų ir depresijos srityse, o nerimo ir socialinės disfunkcijos srityse jos didėjo beveik tolygiai. Tai rodo, kad psichoaktyviųjų medžiagų poveikis jaunuolių sveikatai yra sudėtingas ne linijinis, o sisteminis procesas, kurio analizei turi būti taikomi adekvatūs tyrimo modeliai.

raktažodžiai: integralus poveikis, sveikata, vartojimo rizika, vartojimo sauga.

algirdas Juozulynas1, 2, antanas Jurgelėnas1, audronė astrauskienė2, Jonas Prapiestis³, Mindaugas Butikis1, 2, Rasa savičiūtė1, 2 1 vilniaus universiteto eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas, 2 vilniaus universiteto medicinos fakulteto visuomenės sveikatos institutas, ³ vilniaus universiteto teisės fakultetas

adresas susirašinėti: algirdas Juozulynas, Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas, žygimantų g. 9, 01102 Vilnius. el. p. [email protected]

512009/1(44) 51


Situacijos analizei dažniausiai taikomi bio-medicininiai tyrimo modeliai. Jie tinka kai kurių sveikatos ir ypač medicinos reiškinių priežastims nagrinėti, tačiau sunku paaiškinti determinacijos formų skirtumus, kurie būdingi tokiems sudėtin-giems medicininiams ir socialiniams reiškiniams. Todėl vis dažniau biomedicinos ir ypač visuome-nės sveikatos tyrimų srityje pradedama orientuotis į naujas metodologines paradigmas [6, 7, 8, 9]. Es-minis šių požiūrių bruožas – vis didesnis dėmesys skiriamas nelinijinei teorijai taikyti tiriant sociali-nes sveikatos sistemas, siekiant pažinti jas realiu laiku ir realioje aplinkoje [10, 11]. Tai reiškia, kad tas pats veiksmas vienu metu ir vienoje aplinkoje gali neduoti jokių arba beveik jokių rezultatų, o kitu metu ir kitoje aplinkoje jis gali pranokti labiausiai tikėtiną rezultatą.

Laikantis šio požiūrio galima klausti: kokią so-cialinę sveikatos erdvę formuoja psichotropinių medžiagų vartojimo mastai ir intensyvumas tam tikroje populiacijoje ir kaip į ją reaguoti formuo-jant efektyvią psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos strategiją?

Šio darbo tikslas – nustatyti rūkymo, alkoholio ir narkotinių medžiagų integralaus vartojimo gali-mas sąsajas su 14–29 metų respondentų sveikata Vilniaus mieste.

tyRimo objektaS iR metodai Tyrimo objektas – 14–29 metų amžiaus jaunuo-

liai ir merginos. Imtis formuota remiantis Vilniaus miesto gyventojų struktūra pagal amžių. Apklausti 269 respondentai, iš jų 101 (37,5 proc.) vyras ir 168 (62,5 proc.) moterys.

Duomenys gauti apklausų būdu pagal parengtą klausimyną, kurio struktūrą sudarė Europos narkoti-kų ir narkomanijos stebėsenos centro (ENNSC) klau-simyno [13] fragmentai: ar dažnai dabar rūkote; ar dažnai vartojate šių alkoholinių gėrimų – stipriųjų alkoholinių gėrimų, vyno, alaus, alkoholio surogatų,

„čefyro“; ar dažai per paskutiniąsias 30 dienų var-tojote narkotikų – raminamųjų ir migdomųjų, aguo-nų ekstrakto, LSD ar kito haliucinogeno, kanapių, kokaino, heroino, amfetamino, opioidų, ekstazio, BZP. Atsakymai vertinti remiantis penkių punktų rangine skale nuo „nevartoju“ (1) iki „vartoju kas-dien“ (5).

Tyrimo metodas remiasi sistemine sveikatos socialinės plėtros išteklių ir rizikos samprata [15]. Vartojimo riziką sudarė klausimyno klausimų verti-nimai 3, 4, 5 balais; o vartojimo saugą (išteklius) – tų pačių klausimų vertinimai 1, 2 balais. Tokiu būdu suformuota integrali vartojimo intensyvumo per-skyra „rizika / sauga“. Vartojimo riziką sudarė in-tegrali rūkymo, alkoholio ar narkotikų vartojimo nuo kelių kartų per mėnesį ar savaitę iki kasdien būsena. Vartojimo saugą formavo visiškas nevarto-jimas arba vienas kitas pabandymas per metus.

Sveikata vertinta remiantis adaptuotu sveika-tos klausimynu GHQ-28 [14]. Vartojimo rizikos ir saugos sąsajos su jaunuolių sveikata ir jos dinami-ka kintant jaunuolių amžiui analizuota dispersinės analizės metodu. Nepriklausomu kintamuoju imta vartojimo intensyvumo perskyra rizika / sauga, priklausomais kintamaisiais – psichikos sveikatos sritys: somatikos simptomai, nerimas, socialinė disfunkcija, depresija. Hipotezė apie vartojimo in-tensyvumo vidurkių skirtumus tikrinta Stjudento kriterijumi α = 0,05 lygmeniu.

tyRimo RezUltatai 1 lentelės duomenys rodo, kad pagal mūsų pa-

rengtą integralaus psichoaktyviųjų medžiagų var-tojimo intensyvumo modelį tirtoje populiacijoje 71,7 proc. jaunuolių patenka į rizikos grupę, o tai reiškia, kad jie rūkė, vartojo alkoholio ar narkotikų kelis kartus per mėnesį, savaitę ar kasdien. Vyrai tai darė dažniau (75,2 proc.) negu moterys (69,9 proc.). Vartojimo intensyvumas nepriklausė nuo lyties (p > 0,05).

1 lentelė. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo intensyvumo pasiskirstymas pagal lytį

vartojimo intensyvumsvyrai moterys iš viso

n % n % n %

Rizika 76 75,2 117 69,6 193 71,7

Sauga 25 24,8 51 30,4 76 28,3

Iš viso 101 100 168 100 269 100

χ2 = 0,977, df = 1, p = 0,323

52 2009/1(44)52


Didėjant amžiui didėja psichoaktyviųjų medžia-gų vartojimo intensyvumas. 2 lentelės duomenys rodo, kad 14–24 m. amžiaus populiacijoje rizikos grupei priklausė 57,5 proc. jaunuolių, o 25–29 m. populiacijoje – jau 96,0 proc. Vyrų grupėje varto-jimo rizika padidėjo nuo 57,5 proc. iki 100 proc., moterų – nuo 57,4 proc. iki 93,2 proc.

Visi mūsų tirtos populiacijos vyrai buvo paban-dę vieną ar kelias psichoaktyviąsias medžiagas. Ne ką daugiau atsiliko ir moterys – bandžiusiųjų buvo 93,2 proc.

Analizuojant psichikos sveikatos skirtumus tarp vartojimo rizikos ir vartojimo saugos grupių nustatyta, kad visų psichikos sveikatos sričių – somatikos simp-

tomų, nerimo, socialinės disfunkcijos ir depresijos – vidutinės reikšmės statistiškai reikšmingai rizikos gru-pėje buvo mažesnės negu saugos grupėje (3 lentelė). Ypač didelis skirtumas buvo depresijos srityje.

Analizuojant veiksnius, turėjusius didžiausios įtakos psichikos sveikatos pokyčiams (4 lentelė), nustatyta, kad didžiausią reikšmingą poveikį (p < 0,05) depresijai turėjo vartojimo intensyvumas ir vartoji-mo intensyvumo ryšys su amžiumi, nors statistiškai nereikšmingas (p = 0,096), bet galimai numanomas amžiaus poveikis nerimui. Kitoms sveikatos sritims reikšmingo poveikio nepastebėta.

1 pav. parodyta visų mūsų tirtų psichikos sveika-tos sričių vidutinių reikšmių sąsajų su vartojimo

2 lentelė. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo intensyvumo pasiskirstymas pagal lytį ir amžių

amžius vartojimo intensyvumas

vyrai moterys iš viso

n % n % n %

14–24 mRizika 34 57,6 62 57,4 96 57,5

Sauga 25 42,4 46 42,6 71 42,5

25–29 m.Rizika 42 100 55 93,2 97 96,0

Sauga – – 4 6,8 4 4,0

1 pav. Psichikos sveikatos sąveika su vartojimo intensyvumo veiksniais kintant amžiui

a. Somatikos simptomai b. Nerimas

c. Socialinė disfunkcija d. Depresija

532009/1(44) 53


3 lentelė. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo intensyvumo vidutinių reikšmių skirtumai psichikos sveikatos srityse

sveikatos sritys

vartojimo intensyvumas

vidutinė reikšmė st. nuokr. t df p

Somatikos simptomai

Rizika 7,33 4,28 4,99271 0,000

Sauga 4,60 3,34 5,57

NerimasRizika 7,75 5,58 4,74

271 0,000Sauga 4,41 4,14 5,39

Socialinė disfunkcija

Rizika 8,85 4,11 3,63267 0,000

Sauga 7,01 2,51 4,44

DepresijaRizika 4,82 5,49 4,15

267 0,000Sauga 1,98 3,67 4,91

Reikšmingumo lygmuo α = 0,05

4 lentelė. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo poveikis sveikatai

sveikatos elementai(priklausomi kintamieji) veiksniai df F p

Somatikos simptomai

Rizika / sauga 1 4,920 0,280

Amžius 1 0,316 0,575

Riz. / saug.*amž. 1 1,182 0,278

Nerimas

Rizika / sauga 1 0,535 0,466

Amžius 1 2,799 0,096

Riz. / saug.*amž. 1 0,080 0,778

Socialinė disfunkcija

Rizika / sauga 1 1,685 0,196

Amžius 1 1,765 0,186

Riz. / saug.*amž. 1 0,311 0,578

Depresija

Rizika / sauga 1 8,309 0,000

Amžius 1 1,677 1,970

Riz. / saug.*amž. 1 4,918 0,028

Reikšmingumo lygmuo α = 0,05

intensyvumo veiksniais – vartojimo rizika ir varto-jimo sauga – linijinė tarpusavio sąveikos dinamika kintant amžiui. Linijinės amžiaus diagramos rodo, kad somatikos simptomų ir depresijos sąveika su vartojimo rizika ir sauga skiriasi nuo nerimo ir socia-linės disfunkcijos diagramų.

Pirmu atveju didėjant amžiui didėja skirtumas tarp vidutinių somatikos ir depresijos reikšmių, antru atve-ju – sąveika mažai skiriasi, nes nerimas ir socialinė disfunkcija didėja su amžiumi beveik vienodai. Tai rodo psichoaktyviųjų medžiagų poveikio psichikos

sveikatai sudėtingumą, nes atskiras sveikatos sritis šios medžiagos veikia skirtingai. Tai reiškia, kad ben-dras integralus psichoaktyviųjų medžiagų poveikis psichikos sveikatai negali būtu išreikštas kiekvienos medžiagos – alkoholio, narkotikų, rūkymo – atskirų poveikių atskirai sveikatos sričiai – somatikai, neri-mui, socialinei disfunkcijai, depresijai – suma.

RezUltatų aptaRimaS Šiame darbe bandome pažvelgti į psichoaktyvių-

jų medžiagų vartojimo situaciją nauju, integraliu,

54 2009/1(44)54


žvilgsniu, kuris būdingas vadinamosios naujos vi-suomenės sveikatos (new public health) koncepcijoje deklaruojamais sveikatos išteklių ir sveikatos rizikos veiksniais [16]. Sveikatos rizika yra nauja sąvoka, kuri suprantamesnė socialiniu nei medicininiu aspek-tu. Žymus šių laikų sociologas A. Giddens sako, kad „gyventi brandaus modernumo pasaulyje reiškia gy-venti galimybių ir rizikos sąlygomis“ [17]. Savaime kyla klausimas: kaip išmatuoti ir įvertinti galimybes ir riziką? Tai liečia visas gyvenimo sritis, tarp jų ir jaunimo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą. Nau-jam požiūriui reikia adekvačių vertinimo priemonių ir metodų. Psichoaktyviųjų medžiagų prevencijos teorija žino integralius tyrimo ir vertinimo modelius [18]. Šie modeliai remiasi visapusiška psichoaktyvių-jų medžiagų vartojimo ir jo priežasčių samprata bei būtinybe apimti keletą aspektų, tiesiogiai susijusių su jų vartojimu. Kadangi mūsų tirta populiacija buvo ne visai pakankama išvadoms generalizuoti, galime re-zultatus aptarti hipotetiškai, palikdami galimybę juos tikrinti kitais tyrimais. Mūsų tyrimo metodu gauti in-tegralūs rezultatai rodo, kad tirta populiacija gyvena sveikatos rizikos sąlygomis, nes vartojimo rizikos in-tensyvumas ir mastai yra ganėtinai dideli. Tokia situ-acija yra pavojinga, nes jauname amžiuje formuojasi pavojingas „socialinis kodas“, kuris ateityje gali tik progresuoti. Integralus požiūris remiasi ne klasikiniu priežastingumu, bet vadinamosiomis sklaidos siste-momis. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo rizika skleidžiasi alkoholio, narkotikų vartojimu, rūkymu ir sudaro tam tikrą rizikos aplinką. Žmogus, būdamas šioje aplinkoje, su ja susitapatina ir negali iš jos pa-bėgti. Todėl prevencija, nukreipta į sklaidos elementus,

bet ne į sklaidos riziką, negali būti pakankamai efek-tyvi. Kita vertus, rizikos situacijoje atsiranda tam ti-kri traukos centrai, vadinamieji atraktoriai, į kuriuos krypsta rizikos sistema. Mūsų tyrimo atveju toks at-raktorius yra depresija su tam tikru polinkiu į nerimą. Organizuojant efektyvią prevencijos strategiją būtina atsižvelgti į tokių atraktorių buvimą ir prevencijos smaigalį kreipti į juos.

išvadoS 1. Tyrimas parodė, kad siūlomi psichoaktyviųjų

medžiagų vartojimo indikatoriai – vartojimo ri-zika ir vartojimo sauga – gali būti naudojami in-tegraliam sisteminiam situacijos vertinimui, kai duomenys įvardyti rangine skale.

2. Tirta miesto 14–29 metų jaunimo populiacija pagal mūsų metodiką priskirtina aukštai psicho-aktyviųjų medžiagų vartojimo rizikai. Tai nege-ras reiškinys, nes šiame amžiuje jau pradedamas formuoti vadinamasis socialinis kodas, kuris ateityje gali turėti rimtų pasekmių.

3. Tyrimo rezultatai parodė, kad integralus psi-choaktyviųjų medžiagų poveikis sveikatai yra sisteminis, nelinijinis procesas, todėl vien tik priežastinis jo supratimas ir prevencijos organi-zavimas negali būti adekvatus.

4. Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad integralus psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo poveikis sveikatai koncentruojasi į depresiją su tikėti-na nerimo galimybe. Šia linkme būtų teisinga orientuoti prevencijos strategijos smaigalį.


literatūra1. Vainoriūtė L, Gurevičius R. Narkomanijos profilaktinės veiklos

ypatumai profesinių mokyklų socialinių pedagogų darbe. Visuo-menės sveikata. 2008;4(43):46-55.

2. Jurgaitienė D, Targamadzė V. Marihuanos ir kitų narkotikų vartojimo sąsajos tarp paauglių. Medicina (Kaunas). 2006;42(10):843-851.

3. Petronytė G, Zaborskis A, Veryga A. Jaunimo alkoholinių gėrimų vartojimo rizikos veiksniai ir prevencijos programų kryptys. Me-dicina (Kaunas). 2007;43(2):103-109.

4. Bielskytė J, Zaborskis A. Paauglių polinkis vartoti alkoholinius gėrimus ir šį poelgį skatinantys veiksniai. Medicina (Kaunas). 2005;41(5):409-417.

5. Zaborskis A, Žemaitienė N, Šumskas L ir kt. Lietuvos moksleivių alkoholinių gėrimų vartojimo kaita 1994–2006 m. ir nauji iššūkiai. Medicina (Kaunas). 2008;44(8):623-632.

6. Higgins JP. Nonlinear systems in medicine. Yale J Biol Med. 2002;75(5-6):247-60.

7. Skurvydas A. New methodology in biomedical science: methodolo-gical errors in classical science. Medicina (Kaunas). 2005;41(1):7-16.

8. Wilson T, Holt T, Greenhalgh T. Complexity science: complexity and clinical care. BMJ. 2001;323:685-687.

9. Hodgkin P. Medicine, postmodernism, and the end of certainty. BMJ. 1996;313:1568-69.

10. Skurvydas A. Paradigminės klaidos senajame biomedicinos moksle. Medicina (Kaunas). 2008;44(5):356-365.

11. Kaminskas R, Darulis Ž. Peculiarities of medical sociology: appli-cation of social theories in analyzing health and medicine. Medi-cina (Kaunas). 2007;43(2):110-117.

12. Zaborskis A, Bareikienė I. Patyčios mokykloje ir jų sąsajos su mokslei-vių sveikata bei gyvensena. Medicina (Kaunas). 2008;44(3):232-239.

13. http://www/emcdda.eu.int/14. http://www.gp-training.net/protocol/docs/ghq.doc15. Jurgelėnas A, Mačiūnas E, Juozulynas A, Venalis A, Norvaišas S.

Sveikatos socialinė plėtra. Vilnius, 2007;57-70.16. Kalėdienė R, Petrauskienė J, Rimpela A. Šiuolaikinio visuomenės

sveikatos mokslo teorija ir praktika. Kaunas, 1999;20-35.17. Giddens A. Modernybė ir asmens tapatumas. Pradai: Vilnius,

2000;44.18. Teoriniai psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos pro-

gramų rengimo pagrindai. Kn. Pirminės narkomanijos preven-cijos bendruomenėje vykdymas. Metodinės rekomendacijos. Vilnius, 2005;69-81.

552009/1(44) 55


The problem of psychoactive substance consumption for integral influence on adolescent healthalgirdas Juozulynas1, 2, antanas Jurgelėnas1, audronė astrauskienė2, Jonas Prapiestis³, Mindaugas Butikis1, 2, Rasa savičiūtė1, 2 1institute of experimental and Clinical medicine at vilnius University, 2institute of public health at medicine faculty at vilnius University, ³vilnius university low faculty

SummaryAnalysis of psychoactive substance consumption

is often resolved into alcohol, drugs and smoking pro-blems. Accordingly the prevention of consumption is resolved. This approach impedes the formation of an effective system of prevention strategies. In the arti-cle is attempted to realize the integrity of psychoactive substance consumption effects on young people’s health. 269 14-29 year old adolescents were interviewed in the city of Vilnius. EMCDDA questionnaire fragments and GHQ-28 questionnaire was used. According to alcohol, drugs and smoking intensity were identified consumpti-on risk and consumption safety groups. Was found that the risk group owned 71.7 % and safety group 28.3 % of respondents. Was found that between risk and safety groups substantially (p<0.05) differed somatic symp-toms, anxiety and insomnia, social disfunction, severe depression averages. Under the linear model analysis consumption of intensity factors has a significant effect

(p<0.05) only for depression. The increasing age, parti-cularly increases the average values of the differences in somatics symptoms and depression areas, while in anxiety and social dysfunction areas they rose almost evenly. This shows that psychoactive substances effect on the health of young people is a complex non-linear, but a systemic process in which the analysis should be subject to adequate research models.

Keywords: integral effect, health, consumption risk, consumption safety.

correspondence to algirdas Juozulynas, institute of experimental and

clinical Medicine at Vilnius university, žygimantų 9, lT-01102 Vilnius, lithuania.



56 2009/1(44)56


įvadaS Seksualinė prievarta yra pati sunkiausia prievar-

tos prieš vaikus forma, sukelianti ne tik trumpalai-kių padarinių, bet ir daranti įtaką visai asmenybės raidai. Mokslinėje literatūroje keliama klausimų apie traumų padarinių intensyvumą, veiksnius, tu-rinčius įtakos traumų įveikai, ir efektyvios pagalbos galimybę.

Apibrėžiant traumos sampratą išskiriami pirmi-niai veiksniai – išorinis įvykis ir reakcija į tą įvykį. Ar žmogus išgyvena traumą, priklauso nuo patirto įvykio ir subjektyvios reikšmės, kuri suteikiama tam įvykiui [1]. Vaikystėje patiriama seksualinė prievarta yra laikoma trauminiu įvykiu, nes atitinka visus trauminio įvykio požymius (ekstremalus, ke-

liantis grėsmę vaiko išlikimui, sukrečiantis esminę koncepcinę sistemą [1]) ir sukelia traumos simpto-mų. Trauminiai įvykiai suardo įprastas rūpinimosi sistemas, suteikiančias žmonėms kontrolės, susietu-mo ir prasmės jausmą [2]. Patirta trauma labai giliai paliečia santykių sistemą ir tapatumo suvokimą [3]. Seksualinė prievarta yra aktas, vykstantis palaikant santykį su kitais žmonėmis, ir, pasak Herman, au-koms sugrąžinti tapatumo jausmą „įmanoma tik to-kiais būdais, kokiais jis buvo sukurtas, santykyje su kitais“ [2, 85 p].

Literatūroje galima rasti trijų tipų seksualinės prievartos prieš vaikus sampratas: vaikų teisių ap-saugos, teisinės-kriminologinės (paprastai detaliai nusakančios nusikalstamo elgesio veiksmus) ir klinikinės (apimančios simptomus ir poveikį au-kos asmenybei) [4]. Bene išsamiausią seksualinės prievartos prieš vaikus apibrėžimą pateikia Pasau-lio sveikatos organizacija: tai priklausomų raidos požiūriu vaikų ir paauglių įtraukimas į seksualinę veiklą, kuriai jie nėra pakankamai subrendę, kurią

SEKSUALINĖS PrIEVArTOS PADArINIAI Ir JŲ SĄSAJOS SU TrAUMOS ĮVEIKOS STrATEGIJOMIS PAAUGLYSTĖJE

Santrauka Straipsnyje nagrinėjami seksualinę prievartą patyrusioms ir nepatyrusioms merginoms paauglystėje būdingi elgesio

ir emociniai sunkumai bei jų sąsajos su traumos įveikos strategijomis, atsižvelgiant į vidinių struktūrų (ego stiprumo) ir santykių su motina pobūdį. Siekiant atskleisti tarpusavio santykių specifiką ir gauti patikimesnius emocinių ir elgesio sunkumų įvertinimus, tiriamos ne tik paauglės merginos, bet ir jų motinos. Tyrime dalyvavo 220 tiriamųjų: tiriamoji grupė – po 30 seksualinę prievartą patyrusių merginų ir jų motinų bei lyginamoji grupė – po 80 seksualinės prievartos nepatyrusių paauglių merginų ir jų motinų.

Visos tyrimo dalyvės pildė sociodemografinių duomenų anketą, trauminių įvykių sąrašą, santykių tarp mamos ir dukros vertinimo anketą, paauglės – 11–18 metų jaunuolio savęs vertinimo lapą (YSR 11/18), traumos požymių klausimyną (TSCC), psichosocialinį ego stiprumo klausimyną (PIES) ir įveikos strategijų klausimyną (COPE), jų motinos – 6–18 metų vaiko elgesio aprašą (CBCL 6/18).

Nustatyta, jog seksualinę prievartą patyrusių paauglių merginų ego yra silpnesnis, blogesni santykiai su motina, o elgesio ir emocijų sunkumai yra labiau išreikšti nei seksualinės prievartos nepatyrusių paauglių merginų. Tai nesiskiria vertinant ir pačių paauglių, ir jų motinų atsakymus.

Seksualinę prievartą patyrusių asmenų imtyje rastos nevienareikšmės sąsajos tarp emocinių ir elgesio sunkumų bei įveikos strategijų. Teigiama koreliacija nustatyta tarp koncentravimosi į jausmus ir jų reiškimo, elgesio keitimo, alkoho-lio, narkotikų ar vaistų vartojimo bei savęs kaltinimo įveikos strategijų ir internalių (nerimas, depresija, pyktis, potraumi-nio streso sutrikimas, disociacija, mąstymo sunkumai, somatiniai skundai) bei eksternalių sunkumų (agresyvus elgesys, taisyklių laužymas). Tarp planavimo įveikos strategijos ir somatinių skundų nustatyta neigiama koreliacija. Dėmesio sunkumų ir socialinių sunkumų skalės rezultatai nekoreliavo nė su viena vertinta įveikos strategija.

raktažodžiai: seksualinė prievarta, traumos įveika, elgesio ir emociniai sunkumai, ego stiprumas, santykiai su mo-tina, paauglystė.

neringa Grigutytė, Gražina Gudaitėvilniaus universiteto filosofijos fakulteto klinikinės ir organizacinės psichologijos katedra

adresas susirašinėti: neringa Grigutytė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedra, universiteto g. 9/1, 01513 Vilnius.el. p. [email protected]

572009/1(44) 57


nevisiškai suvokia ir nesugeba tinkamai reaguoti, kuri pažeidžia socialinius tabu ir ja kitas asmuo sie-kia patenkinti savo seksualinius poreikius ar gauti su šia sritimi susijusį pelną [5].

Kadangi skirtingos sampratos apima skirtingus aspektus, tam, kad įvykis būtų laikomas seksualine prievarta prieš vaikus, būtini du aspektai [6]: 1) seksualiniai veiksmai įtraukia vaiką. Dažniau-

siai išskiriama kontaktinė (pvz., lytinis aktas su prasiskverbimu, glamonėjimas) ir nekontaktinė (pvz., eksbicionizmas, vaikų išnaudojimas por-nografijai) seksualinė prievarta;

2) prievartinės sąlygos: a) vaiko išnaudotojas yra vyresnis ar labiau subrendęs, b) išnaudotojas užima autoritetingą poziciją ar jis rūpinasi vai-ku, c) seksualiniai veiksmai atliekami naudojant prievartą, grasinimus, apgaulę (meluojant, kad toks kontaktas vaikui yra nekenksmingas), arba vaikas seksualiniam kontaktui negali duoti infor-muoto sutikimo dėl amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio. Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, vai-

ku laikomas asmuo iki aštuoniolikos metų. Todėl vaikų seksualinės prievartos terminas apima ir pa-auglystės laikotarpiu (12–18 m.) patirtą bet kokią seksualinės prievartos formą.

Vaikų seksualinės prievartos paplitimo vertini-mas. Vaikų seksualinės prievartos tyrimuose meto-dologiniai sunkumai prasideda nustatant, koks yra šios problemos mastas [7]. Įvairių užsienio moksli-ninkų darbuose pateikti tyrimų duomenys yra labai prieštaringi ir varijuoja nuo 6 iki 62 proc. moterų imties [6, 8, 9]. Lietuvoje atliktų tyrimų duome-nys taip pat skirtingi ir svyruoja nuo 6 iki 40 proc. Pavyzdžiui, Pakalniškienė su kolegomis [10] savo darbe tyrė emocinės, fizinės ir seksualinės prievar-tos traumatiškumo laipsnį ir nustatė, kad iš 300 tir-tų vaikų seksualinę prievartą patyrė 19 (6,3 proc.). 2000–2001 m. atliktas sociologinis tyrimas atsklei-dė, jog iki 10 proc. Lietuvos vaikų patiria įvairią seksualinę prievartą [11], o 2004 m. atlikus tyrimą apie paauglių požiūrį į seksualumą ir seksualinę prievartą nustatyta, kad seksualinę prievartą patyrė 31 proc. tyrime dalyvavusių moksleivių: 21 proc. berniukų ir 40 proc. mergaičių [12].

Aptartų tyrimų duomenys gauti respondentams anketose pažymint savo patirtį, o tai gerokai skiriasi nuo oficialiosios statistikos (pvz., 2006 m. nuo sek-sualinės prievartos nukentėjo 183 vaikai, 2007 m. – 171, o 2008 m. – 105 vaikai [13]). Didelius duomenų svyravimus iš dalies galima paaiškinti skirtingais

prievartos paplitimo vertinimo būdais [7] – ar įvykis fiksuotas oficialioje suvestinėje, ar tik pats nuken-tėjęs asmuo nurodo savo patirtį (bet apie įvykį ne-buvo pranešta vaiko teisių apsaugos ar teisėsaugos institucijoms). Paprastai tyrimuose remiamasi pačių respondentų atsakymais apie patirtą prievartą, esant tikimybei, jog dalis apklaustųjų yra patyrę prievartą, bet to nenurodo, arba atvirkščiai. Siekiant užtikrinti didesnį duomenų patikimumą, šiame tyrime naudoti abu informacijos šaltiniai – atrinkti tik tie tiriamieji, kurie ir patys pažymėjo, jog yra patyrę seksualinę prievartą, ir buvo pradėtas baudžiamasis tyrimas.

seksualinės prievartos padariniai. Analizuojant mokslinę literatūrą atskleidžiama įvairovė emoci-nių, kognityvinių, fizinių ir elgesio sunkumų, susiju-sių su vaikystėje patirta seksualine prievarta [1, 10, 14, 15]: nerimas, depresija, save žalojantis elgesys, alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas, diso-ciacija, tarpasmeninių santykių sutrikimai, valgymo sutrikimai, suprastėjęs mokymasis, stigmatizacijos, kaltės, kitoniškumo ir izoliacijos jausmai ir kt. Yra įvairių bandymų klasifikuoti ir aprašyti prievartos pa-darinius. Dažniausiai autoriai pagal poveikio pobūdį linkę skirti dvi padarinių grupes: trumpalaikiai, lo-kalizuoti ar situaciniai sunkumai (pvz., somatiniai nusiskundimai, miego sutrikimai, socialinio funk-cionavimo pablogėjimas ir pan.) ir ilgalaikiai padari-niai, kurie sutrikdo raidą (depresija, nerimo būsenos, perdėtas pavojų budrumas, seksualinės disfunkcijos, negebėjimas džiaugtis ir pan.). Ilgalaikiai padariniai būdingi daugumai seksualinės prievartos aukų ir atspindi pirminės reakcijos ir su prievarta susijusio prisitaikymo poveikį psichologinei asmens raidai ir asmenybės formavimuisi [1, 14, 16].

Seksualinės prievartos traumos padariniai gali būti fiksuojami gydymo institucijų, nors tyrimuo-se dažniausiai remiamasi respondentų atsakymais apie savijautą. Šiame tyrime traumos simptomams matuoti taip pat naudojami klausimynai, tačiau, sie-kiant gauti patikimesnių rezultatų, savijautą vertina ne tik paauglės merginos, bet ir jų motinos.

Mokslininkai bandė išskirti veiksnius, kurie gali būti susiję su traumos įveika ir simptomų pasireiš-kimo trukme, tokius kaip vaiko amžius, prievartos trukmė ir pan. Tačiau į klausimą, nuo ko priklau-so traumos simptomų pasireiškimo stiprumas ir jų trukmė, nėra vienareikšmio atsakymo. Kadangi vaikystėje patirtos seksualinės prievartos trauma sutrikdo adaptacijos procesą ir neišvengiamai pa-žeidžia santykius, analizuosime traumos padarinių įveiką atsižvelgdami į tarpusavio santykius.

58 2009/1(44)58


artimųjų santykių svarba seksualinės prievartos traumos įveikai. Tyrimais nustatyta, kad išgijimo laikas po traumos priklauso nuo asmens artimųjų santykių kokybės [2]. Palaikanti šeima, jų rūpestis ir parama gali padėti aukai įveikti traumą, adaptuotis gyvenime. Kitų žmonių teikiamas palaikymas gali sušvelninti traumos poveikį, o priešiška ir neigia-ma reakcija gali padidinti žalą ir sustiprinti traumos sindromą [17].

Motinos reakcija į atsiskleidimą ir parama savo vaikui, patyrusiam seksualinę prievartą, yra vie-nas reikšmingiausių veiksnių traumos padarinių pasireiškimo ir įveikos procese, nes ir pats trau-muojantis seksualinės prievartos įvykis vaikys-tėje, ir adaptacijos procesas po įvykio reikalauja daug vaiko jėgų [18]. Tačiau analizuojant tyrimus pasigendama detalesnės analizės, kokios savybės būdingos geresniems santykiams su motina, ypač paauglystėje. Keliamos prielaidos, jog ilgalaikiai seksualinės prievartos padariniai yra gerokai ma-žesni ir silpniau išreikšti tų vaikų imtyse, kurių santykiai su motinomis yra palaikantys ir teikian-tys pasitikėjimo.

Ego stiprumo svarba tarpusavio santykiams ir traumos įveikai. Vienas iš svarbių dalykų, nuo kurio priklauso tarpusavio santykiai, yra asmens vidinės struktūros [3]. Šiame darbe pasirinkome tyrinėti paauglių ego stiprumą, nes būtent ego atsakingas už aukščiau aptartus veiksnius, kurie svarbūs patyrus prievartą – santykių diferenciaciją ir asmens savijautą, psichosocialinę sveikatą ir ge-bėjimą adaptuotis.

Įvairios teorijos apibrėžia, kas yra ego. Paprastai ego suprantamas kaip darinys, organizuojantis, in-tegruojantis, diferencijuojantis ir transformuojantis patyrimą. Ego leidžia pamatyti visumą, suteikia pa-sirinkimo galimybę kuriant santykius [3]. Ego funk-cionavimas padeda užtikrinti individo prisitaikymą prie vidinės tikrovės ir išorinio pasaulio. Tai ego daro pasitelkdamas savo funkcijas (pvz., impulsų ir afektų kontrolė, sintetinis integracinis funkcionavi-mas ir kt.). Visos ego funkcijos ir efektyvi jų tarpu-savio sąveika yra svarbios sėkmingai ego raidai nuo pat gimimo ir vėlesniam adaptyviam funkcionavi-mui bei pusiausvyrai atkurti [21].

Analizei pasirinkome Eriksono psichosocialinę raidos teoriją, pagal kurią ego – tai „vidinė insti-tucija“, išsirutuliojusi, kad palaikytų vidinę asmens tvarką, kuri yra visokeriopos išorinės tvarkos pa-grindas [19]. Šioje teorijoje išskiriami 8 asmeny-bės vystymosi etapai, kurių kiekvienam būdinga

atitinkama krizė. Ego stiprumas yra visų raidos stadijų pozityvios įveikos padarinys. Viltis, valia, tikslas, kompetencija, ištikimybė, meilė, rūpestis ir išmintis yra tie ego stiprumo komponentai, kurie svarbūs sėkmingam asmens funkcionavimui visais gyvenimo etapais. Tačiau kiekvienas jų atskirai yra svarbesnis sėkmingam tam tikros psichosocialinės stadijos sprendimui.

Paauglystėje asmuo yra tapatumo – vaidmenų sumaišties stadijoje, kurią sėkmingai išsprendus atsiranda ego stiprumas – ištikimybė arba atsida-vimas (t. y. gebėjimas būti ištikimam nepaisant neišvengiamų prieštaravimų vertybių sistemoje) [20]. Pagrindinė ego raidos užduotis paauglystėje – atkurti psichikos pusiausvyrą, kad susiformuotų unikalus ir individualus tapatumo jausmas ir inte-gruota charakterio struktūra [21]. Kaip bus įveikta tapatumo krizė, priklauso nuo to, kaip asmeniui pavyko nugalėti ankstesniųjų stadijų krizes. Net jeigu ankstesnių raidos etapų krizės buvo sėkmin-gai įveiktos, patirta seksualinė prievarta gali sukel-ti ar paaštrinti tam tikrus sunkumus, sutrikdyti as-mens tapatumo ir santykių su kitais formavimąsi. Eriksono teorija ir jos pagrindu sudarytas tyrime naudojamas ego stiprumo klausimynas [20] leidžia įvertinti ne tik bendrą ego stiprumą, bet ir atskirus jo komponentus, kurie yra svarbesni skirtingais amžiaus tarpsniais.

seksualinės prievartos traumos įveika. Tyrimais atskleista, jog adaptacijos procese po traumos svar-bi įveika – nuolat besikeičiančios kognityvinės ir el-gesio pastangos, siekiant susitvarkyti su specifiniais išoriniais ir (ar) vidiniais reikalavimais, kurie indivi-do suvokiami kaip viršijantys turimus išteklius [22]. Analizuojant ego ir įveikos santykį atskleista, jog brandesnės ego funkcijos susijusios su adaptyves-nių įveikos strategijų naudojimu, ir priešingai – su-trikusios ego funkcijos yra susijusios su dažnesniu mažiau adaptyvių įveikos strategijų taikymu [21].

Traumos įveika ir naudojamos įveikos strategijos analizuojamos remiantis Lazarus su Folkman sukur-tu kognityvinio įvertinimo ar įveikos modeliu [22]. Įveikos strategija suvokiama kaip konkreti emocinė, kognityvinė ar elgesio pastanga, kuri priklausomai nuo jos tikslo arba reguliuoja emocinį atsaką į stre-sinę situaciją, arba tiesiogiai keičia pačią situaciją. Autoriai sukūrė klausimyną įveikai vertinti ir visas įveikos strategijas skirstė į adaptyvias ir neadaptyvias bei nukreiptas į emocijas arba į problemos sprendi-mą [23]. Tobulindami savo teoriją autoriai atsisakė skalių skirstymo į problemas nukreipto ar į emocijas

592009/1(44) 59


nukreipto įveikos elgesio [24], analizuodami konkre-čioje situacijoje naudojamus įveikos būdus.

Įveika nebūtinai yra tik efektyvi elgsena. Įveikos strategija laikomi visi asmens veiksmai tam tikro-je situacijoje [25]. Paprastai naudojamos skirtingos strategijos skirtingose situacijose priklausomai nuo vaiko išsivystymo, patiriamo streso, pasiruošimo stresiniam įvykiui, emocinės asmens būsenos, kitų žmonių paramos ir panašiai. Ne visi įveikos būdai yra vienodai efektyvūs skirtingose situacijose [1]. Apžvelgiant literatūrą pastebima prieštaravimų, kurios strategijos yra efektyvesnės traumos įvei-kos atveju. Pavyzdžiui, vengimo strategija gali būti efektyvi kurį laiką, nors paprastai yra susijusi su la-biau išreikštais potrauminiais simptomais ar net gali sukelti įkyrių minčių [25, 26]. Dažniausiai manoma, kad didesnis į problemą nukreiptų strategijų naudo-jimas yra susijęs su geresniu prisitaikymu. Nustaty-ta, kad paaugliai, kurie daugiau naudojosi aktyviais nei pasyviais įveikos metodais, patyrė mažiau streso ir buvo labiau prisitaikę gyvenime [27].

Lazarus ir Folkman [22] nuomone, nė viena strategija pati savaime „nėra geresnė už kitą“. Apie strategijos efektyvumą ir tinkamumą galime spręsti pagal jos situacinius rezultatus ir ilgalaikius pada-rinius. Kadangi įveikos būdų yra daug, asmuo tam tikroje situacijoje renkasi, koks elgesys bus efek-tyviausias kilusiems sunkumams įveikti. Nors simptomų išreikštumas ir paauglio prisitaikymo sunkumai, patyrus seksualinę prievartą, pasireiškia labai individualiai, atlikti darbai rodo, kad yra ryšys tarp traumos padarinių intensyvumo ir naudojamų įveikos strategijų [26].

Tyrimo tikslas ir uždaviniai. Aukščiau aptarta, jog seksualinės prievartos traumos padariniai paauglys-tėje priklauso ne tik nuo naudojamų traumos įveikos

strategijų, bet ir nuo keliamos anksčiau moksliniais tyrimais netikrintos prielaidos apie jų sąsajas su vi-dinėmis asmens struktūromis (ego stiprumu) ir su išorinių santykių kokybe (tarp motinų ir dukrų). Siekiant atskleisti tarpusavio santykių specifiką ir gauti patikimesnius emocinių ir elgesio sunkumų įvertinimus, tiriamos ne tik paauglės merginos, pa-tyrusios ir nepatyrusios seksualinės prievartos, bet ir jų motinos. Šio tyrimo tikslas – atskleisti seksuali-nės prievartos traumos įveikos ir traumos padarinių ryšį, atsižvelgiant į vidinių struktūrų (ego stiprumo) ir santykių su motina charakteristikas. Keliamos prielaidos, kad: 1) seksualinę prievartą patyrusių paauglių merginų ego yra silpnesnis, blogesni san-tykiai su motina, o elgesio ir emocijų sunkumai yra labiau išreikšti nei seksualinės prievartos nepatyru-sių paauglių merginų; 2) yra ryšys tarp atskirų trau-mos įveikos strategijų ir traumos padarinių: vienos įveikos strategijos yra svarbesnės seksualinės prie-vartos padariniams (emociniams ir elgesio sunku-mams) įveikti nei kitos.

metodika Dalyviai. Tyrime dalyvavo 220 tiriamųjų: 110 pa-

auglių merginų nuo 13 iki 18 metų ir jų motinos. tiria-mąją grupę sudarė 30 seksualinę prievartą patyrusių merginų ir jų motinų. Seksualinės prievartos patirtis nustatoma dviem būdais: dėl patirto nusikaltimo buvo pradėtas baudžiamasis procesas ir tiriamosios nurodė, jog yra patyrusios seksualinę prievartą. lyginamąją grupę sudarė 80 seksualinės prievartos nepatyrusių paauglių merginų ir jų motinų. Lyginamosios grupės paauglės merginos atrinktos taip, kad atitiktų tiria-mąją grupę pagal amžių, gyvenamąją vietą ir šeimos sudėtį. Paauglių merginų sociodemografinės charak-teristikos skirtingose grupėse pateiktos 1 lentelėje.

1 lentelė. tyrimo dalyvių – paauglių merginų sociodemografinė charakteristika

paauglės merginos patyrusios seksualinę prievartą nepatyrusios seksualinės prievartos

Dalyvių skaičius 30 80

Dalyvių amžius (vidurkis, m.) 15,4 (nuo 13 iki 18 m.) 15,8 (nuo 13 iki 18 m.)

Gimtoji kalba 26 lietuvių (86,6 proc.)2 rusų (6,7 proc.)2 lenkų (6,7 proc.)

74 lietuvių (92,5 proc.)2 rusų (2,5 proc.)4 lenkų (5,0 proc.)

Vaikų skaičius šeimoje (vidurkis) 2,7 (1–7) 2,3 (1–5)

Gyvena Su abiem tėvais – 15 (50 proc.)Vienu iš tėvų – 12 (40 proc.)Kita – 3 (10 proc.)

Su abiem tėvais – 56 (70 proc.)Vienu iš tėvų – 17 (21,25 proc.)Kita – 7 (8,75 proc.)

60 2009/1(44)60


Tiriamosios grupės paauglių merginų seksualinės prie-vartos charakteristikos pateiktos 2 lentelėje.

Įvertinimo būdai. Paauglės merginos pildė so-ciodemografinių duomenų (amžius, klasė, kurioje mokosi, šeimos sudėtis ir kt.) anketą ir patirtų trau-minių įvykių sąraše pažymėjo, kuriuos įvykius yra patyrusios. Trauminių įvykių sąraše yra pateikta 20 įvykių (pvz., autoavarija, skyrybos, šeimos nario netektis), du iš jų – seksualinė prievarta ir išprievar-tavimas. Tiriamojoje grupėje buvo analizuojami tik tų merginų, kurios pažymėjo bent vieną iš šių įvykių, duomenys. Lyginamosios grupės tiriamųjų, kurios pažymėjo, kad yra patyrusios seksualinę prievartą ar išprievartavimą, duomenys nebuvo įtraukti į tyrimą.

Vaikų elgesio ir emociniai sunkumai vertinami dviem Achenbacho empiriškai pagrįsto vertinimo (АSEBA, achenbach system of Empirically based assesment) grupės klausimynais: 11–18 metų jau-nuolio savęs vertinimo lapas (youth self Report, YSR 11/18) ir 6–18 metų vaiko elgesio aprašas (Child Behavior Checklist, CBCL 6/18), kurį pildo tėvai. Šie klausimynai leidžia sudaryti paauglių adapty-vaus elgesio ir psichopatologijos profilius. Klausi-mynai standartizuoti, pritaikyti Lietuvos populiacijai,

nustatytos normos, ribinio ir nuokrypio įverčiai [28]. Naudojant šį klausimyną galima įvertinti aštuonis sindromus: nerimastingumo / depresiškumo, užsis-klendimo / depresiškumo, somatinių skundų, sociali-nių sunkumų, mąstymo sunkumų, dėmesio sunkumų, taisyklių laužymo ir agresyvaus elgesio. Klausimyne papildomai išskiriamos internalių problemų (apiman-čių nerimastingumo / depresiškumo, užsisklendimo / depresiškumo bei somatinių skundų skalių rezultatus) ir eksternalių problemų (apimančių agresyvaus elge-sio ir taisyklių laužymo skalių rezultatus) skalės. Taip pat sumuojant visų teiginių atsakymus, skaičiuoja-mas bendras visų skalių įvertis. Vertinama, kaip apra-šomas elgesys tinka per paskutiniuosius du mėnesius. Gauti skalių vidinio suderinamumo rodikliai yra gana aukšti (Cronbacho alpha svyruoja nuo 0,73 iki 0,84) [28]. Šio tyrimo imtyje daugelio skalių Cronbacho alpha rodiklis yra gana geras – svyruoja nuo 0,72 iki 0,88. Tik dėmesio sunkumų skalės paauglių merginų imtyje vidinis suderinamumas prastesnis, bet pakan-kamas (Cronbacho alpha lygi 0,61).

Siekiant atskleisti specifinius seksualinės prie-vartos padarinius, naudotas Traumos požymių klau-simynas vaikams (Tscc). Briere ir kolegos naudojo

2 lentelė. tiriamosios grupės paauglių merginų seksualinės prievartos charakteristikos

seksualinės prievartos trauma tiriamųjų

amžius, metais (vidurkis)

prieš kiek laiko patirta prievarta (vidurkis)

prievartautojo ryšiai su auka (proc.)

laiko tarpas, kada pasakė apie prievartą

pirmas žmogus, kuriam pasakė apie prievartą

seksualinės prievartos pobūdis

tiriamųjų skaičius

Seksualinis prievartavimas

24 (80 proc.)

14,3 1,8 m. Nepažįstamas – 25 Pažįstamas – 50 Šeimos narys – 25

Min. – iškart Maks. – 2 m.

Mamai – 8 Kt. šeimos nariams – 6Draugams – 6 Kaimynams – 2 Kita – 2

Min. – 13Maks. – 18

Min. – 1 m.Maks. – 3 m.

Bandymas išprievartauti

3 (10 proc.)

14,7 2 m. Pažįstamas – 66,7 Šeimos narys – 33,3

Iškart Mamai – 2 Kaimynams – 1

Min. – 13Maks. – 16

Min. – 1 m.Maks. – 3 m.

Seksualinis tvirkinimas

3 (10 proc.)

15,3 2 m. Pažįstamas – 66,7 Šeimos narys – 33,3


Mamai – 1 Draugams – 1Kita – 1 Min. – 13

Maks. – 17 Min. – 1 m.Maks. – 3 m.

iš viso 30 15,1 2 m. Nepažįstamas – 20 Pažįstamas – 53,3 Šeimos narys – 26,7


Mamai – 11 Kt. šeimos nariams – 6Draugams – 7Kaimynams – 3 Kita – 3

Min. – 13Maks. – 18

Min. – 1 m.Maks. – 3 m.

612009/1(44) 61


klausimyną vaikystės traumoms, tarp jų ir seksuali-nei prievartai, įvertinti. Autoriai yra sudarę normas 8–16 metų vaikams, nors patį testą taiko ir vyres-niems. Klausimyną sudaro 54 teiginiai. Išskiriamos skalės, nustatančios depresijos, nerimo, pykčio, po-trauminio streso sutrikimo, disociacijos, seksualinio susidomėjimo lygį. Seksualinio susidomėjimo (con-cern) skalė – tai seksualinės mintys ar jausmai, kurie pasireiškia anksčiau nei įprastai ar su didesniu inten-syvumu, seksualiniai konfliktai, neigiamos reakcijos į seksualinį stimulą, baimė, kad gali būti seksualiai išnaudojamas. Ši skalė susideda iš dviejų subskalių – seksualinio susirūpinimo (preoccupation) ir seksua-linio distreso. Be 6 skalių yra vertinami 8 kritiniai klausimai: 1. Noriu susižeisti; 2. Noriu sužeisti kitą žmogų; 3. Bijau vyrų; 4. Bijau moterų; 5. Nepasiti-kiu žmonėmis, nes jie gali norėti sekso; 6. Įsiveliu į muštynes; 7. Bijau, kad kas nors mane nužudys; 8. Noriu nusižudyti. Klausimynas naudotas Lietuvoje siekiant nustatyti ryšį tarp vaikų patirtos prievartos ir jų traumavimo laipsnio [10]. Skirtingų skalių vidinio suderinamumo rodikliai gana geri – Cronbacho alpha tiriamojoje imtyje svyruoja nuo 0,73 iki 0,86. Konver-gentinis validumas tarp TSCC ir CBCL 6/18 geras – stipri ar vidutinė koreliacija tarp atskirų klausimynų skalių (pvz.: koreliacija yra stipri tarp CBCL neri-mastingumo / depresiškumo skalės ir TSCC nerimo skalės (0,73) bei TSCC depresiškumo skalės (0,80); stipri koreliacija tarp CBCL internalių problemų ska-lės ir TSCC bendro balo – koreliacijos koeficientas lygus 0,79).

psichosocialinis ego stiprumo klausimynas (PIES, psychosocial inventory of Ego strengths), sukurtas Markstrom su kolegomis [20], remiantis Eriksono psichosocialine raidos teorija, yra skirtas paaugliams ir suaugusiems asmenims. Klausimyne yra 64 teigi-niai, sudarantys 8 ego stiprumo skales (vilties, valios, tikslo, kompetencijos, ištikimybės, meilės, rūpesčio ir išminties). Kiekvieną skalę sudaro aštuoni teigi-niai. Kiekvienas teiginys yra įvertinamas 5 balų skale (5 – teiginys man labai gerai tinka, 1 – teiginys man netinka). Taip pat gali būti apskaičiuojamas bendras ego stiprumo balas. Šis klausimynas buvo pagrįstas nustatant pakankamą jo validumą ir patikimumą, nu-statytas aštuonių skalių ir bendro balo vidinis suderi-namumas [20]. Gautas autorių leidimas klausimyną išversti į lietuvių kalbą ir pirmą kartą naudoti tiriant lietuvišką populiaciją. Skirtingų skalių vidinis pati-kimumas tiriamojoje imtyje matuojant Cronbacho alpha svyruoja nuo 0,55 iki 0,60 ir yra tinkamas sta-tistinei analizei [29].

Siekiant įvertinti tarpusavio santykius tarp pa-auglių merginų ir jų motinų, buvo sudaryta anketa, kuri remiasi semantinio diferencialo principais, kai vertinti pateikiama sąvoka ar žodžių grupė ir polia-rinių būdvardžių / apibūdinimų poros. Paauglėms merginoms pateikiama stimulinė sąvoka „Santykiai su mama“, motinoms – „Santykiai su dukra“. Pra-diniame anketos variante pateikiami 23 poliariniai apibūdinimai, parinkti remiantis literatūros analize ir žvalgomuoju tyrimu, kai dažniausiai pasitaikantys atsakymai įtraukiami į skalės sudėtį. Atlikus fak-torinę analizę, palikta 14 poliarinių apibūdinimų (santykiai: tvirti – nepatvarūs, keliantys pasitenkini-mą – keliantys nusivylimą, verti pasitikėjimo – neverti pasitikėjimo, įdomūs – nuobodūs, laisvi – suvar-žyti, pastovūs – nenuspėjami, lankstūs – inertiš-ki, nuoširdūs – nenuoširdūs, gilūs – paviršutiniški, reikšmingi – nesvarbūs, stiprūs – silpni, aiškūs – mi-gloti, švelnūs – šiurkštūs, daug meilės – daug nie-kinimo), kurie sudaro vieną faktorių. Tiriamosios imties Cronbacho alpha – 0,93.

Įveikos strategijų klausimynas (COPE), sukurtas Carver ir bendraautorių, skirtas asmens adaptacijos ypatumams tirti ir individo naudojamoms traumos įveikos strategijoms įvertinti. Tyrime naudojama visa klausimyno versija [20], kuria tiriama 15 įveikos strategijų: aktyvi įveika, planavimas, atidėta įveika, pozityvus perinterpretavimas ir augimas, socialinės emocinės paramos siekimas, socialinės instrumen-tinės paramos siekimas, priėmimas, atsigręžimas į religiją, neigimas, koncentravimasis į jausmus ir jų išreiškimas, elgesio keitimas, mąstymo keitimas, vei-klos, nesusijusios su įveika, nuslopinimas, humoras, alkoholio, narkotikų arba vaistų vartojimas. Kiekvie-ną skalę sudaro 4 klausimai. Kadangi autorius leido tyrimo tikslais naudoti visas ar atsirinkti tam tikras įveikos strategijų skales [20], prie klausimyno pridė-ta iš sutrumpinto COPE varianto paimta savęs kalti-nimo skalė, kurią sudaro du teiginiai („Aš kaltinau save už tai, kas įvyko“ ir „Aš kritiškai save vertinau už tai“). Kiekvienas teiginys vertintas 4 balų skale nuo „niekada“ iki „labai dažnai“.

Kai kurių tyrimų duomenimis, klausimynas gali būti naudojamas ir paaugliams. Ankstesnė klausimy-no versija buvo naudota Lietuvoje paauglių imčiai [21, 30]. Cronbacho alpha skirtingoms skalėms tiria-mojoje imtyje svyruoja nuo 0,58 iki 0,91.

Tyrimo eiga. Tiriamosios grupės dalyvės buvo atrinktos tyrimui remiantis VšĮ „Vaiko namo“, VUVL Vaiko raidos centro ir policijos institucijų duomeni-mis. Prieš pradedant tyrimą gautas žodinis paauglių

62 2009/1(44)62


merginų ir raštiškas jų motinų leidimas dalyvauti ty-rime. Lyginamosios grupės dalyvės buvo apklau-siamos Vilniaus, Utenos, Šalčininkų, Baisogalos ir Svėdasų mokyklose, gavus mokyklos administraci-jos leidimą atlikti tyrimą. Paauglės merginos anke-tas užpildydavo mokykloje, o jų mamos – namuose ir grąžindavo anketas tyrėjai užklijuotame voke. Tyrime dalyvavo tik tos paauglės merginos, kurių motinos taip pat sutiko dalyvauti tyrime. Tyrimo dalyvės paauglės pildė sociodemografinių duomenų anketą, trauminių įvykių sąrašą, 11–18 metų jaunuo-lio savęs vertinimo lapą, traumos požymių klausimy-ną, psichosocialinį ego stiprumo klausimyną, santykių su mama anketą ir įveikos strategijų klausimyną. Motinos pildė sociodemografinių duomenų anketą, trauminių įvykių sąrašą, santykių su dukra vertinimo anketą ir 6–18 metų vaiko elgesio aprašą.

RezUltatai Tyrime buvo keliama prielaida, jog seksualinę

prievartą patyrusių paauglių merginų ego yra silpnes-nis, blogesni santykiai su motina, o elgesio ir emocijų

1 pav. Paauglių merginų ir motinų tarpusavio santykių vertinimo palyginimas tarp grupių

sunkumai yra labiau išreikšti nei seksualinės prievar-tos nepatyrusių paauglių merginų. Prielaida pasitvir-tino (taikytas Mano, Vitnio ir Vilkoksono rangų sumų kriterijus nepriklausomoms imtims). Analizuojant psichosocialinio ego stiprumo klausimyno rezultatus, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta tik ver-tinant meilės ir rūpesčio skales. Visais kitais atvejais lyginamosios grupės įvertinimai buvo aukštesni. Re-zultatai (rangų vidurkiai ir p reikšmės) pateikiamos 3 lentelėje.

Norėdami palyginti patyrusių ir nepatyrusių sek-sualinės prievartos merginų santykius su motinomis, analizavome įvertinimų sklaidą semantinio diferen-cialo skalėje. Nustatyta, kad paauglės merginos, patyrusios ir nepatyrusios seksualinės prievartos, statistiškai skirtingai vertina santykius su motinomis (p=0,002, vidutiniai rangai tiriamojoje grupėje – 70,29, lyginamojoje grupėje – 49,46). Panašūs rezultatai gauti ir apklausus merginų motinas (p=0,002, viduti-niai rangai tiriamojoje grupėje – 70,05, lyginamojoje grupėje – 49,54). Ir seksualinę prievartą patyrusios merginos, ir jų motinos tarpusavio santykius vertina

Laisvi

Švelnūs

Tvirti

Keliantys pasitenkinimą

Verti pasitikėjimo

Įdomūs

Pastovūs

Lankstūs

Nuoširdūs

Gilūs

Reikšmingi

Stiprūs

Daug meilės

Suvaržyti

Šiurkštūs

Nepatvarūs

Keliantys nusivylimą

Neverti pasitikėjimo

Nuobodūs

Nenuspėjami

Inertiški

Nenuoširdūs

Paviršutiniški

Nesvarbūs

Silpni

Daug niekinimo

1,5 2 2,5 3 3,5

Merginos / tiriama gr. Merginos / lyginamoji gr.

Motinos / tiriama gr. Motinos / lyginamoji gr.

632009/1(44) 63


kaip labiau nepatvarius, keliančius nusivylimą, labiau nuobodžius, suvaržytus, nenuspėjamus, nevertus pa-sitikėjimo, labiau paviršutiniškus, nenuoširdžius, silpnus, miglotus, šiurkščius ir kupinus niekinimo, palyginti su lyginamąja grupe. Duomenys pateikti 1 paveiksle.

Tiriant elgesio ir emocinius sunkumus grupėse, nustatyta, kad seksualinę prievartą patyrusios paauglės jų turi daugiau, palyginti su seksualinės prievartos ne-patyrusiomis bendraamžėmis. Šie rezultatai sutampa analizuojant tiek pačių merginų, tiek jų motinų verti-nimus. Seksualinę prievartą patyrusioms merginoms būdingesnis nerimas, depresija, pyktis, potrauminio streso sutrikimas, disociacija, seksualinis susidomėji-mas, mąstymo, dėmesio ir socialiniai sunkumai, taip pat internalios (apimančios nerimastingumo / depre-siškumo, užsisklendimo / depresiškumo bei somatinių skundų skalių rezultatus) ir eksternalios (apimančios agresyvaus elgesio ir taisyklių laužymo skalių rezul-tatus) problemos. Tiriant kritinius klausimus (TSCC), seksualinę prievartą patyrusios merginos statistiškai reikšmingai daugiau nei seksualinės prievartos nepa-tyrusios bendraamžės nori susižeisti, bijo vyrų, ne-pasitiki žmonėmis, nes jie gali norėti sekso, įsivelia į muštynes, bijo, kad kas nors nužudys, ir nori nu-sižudyti. Statistinių skirtumų nepastebėta tarp dviejų

kritinių klausimų – noriu sužeisti kitą žmogų ir bijau moterų. Gauti rezultatai (vidutiniai rangai ir p reikš-mės) pateikiami 4 ir 5 lentelėse.

3 lentelė. Psichosocialinio ego stiprumo klausimyno rezul-tatų palyginimas tarp grupių (naudojant Mano, Vitnio, Vil-koksono rangų sumų kriterijus nepriklausomoms imtims)

psichosocialinio ego stiprumo klausimyno skalės

vidutiniai rangaip

reikšmės tiriamoji gr.

lyginamoji gr.

Vilties 38,90 61,73 0,001*

Valios 32,63 64,08 0,000*

Tikslo 40,00 61,31 0,002*

Kompetencijos 43,45 60,02 0,015*

Ištikimybės 44,05 59,79 0,021*

Meilės 53,82 56,13 0,734

Rūpesčio 52,35 56,68 0,525

Išminties 36,88 62,48 0,000*

Bendrasis balas 37,43 62,28 0,000*

* statistiškai reikšmingi skirtumai, kai p < 0,05

4 lentelė. emocinių ir elgesio sunkumų palyginimas tarp grupių (naudojant Mano, Vitnio, Vilkoksono rangų sumų kriteri-jus nepriklausomoms imtims)

Аseba skalės

merginų vertinimai motinų vertinimai

vidutiniai rangaip reikšmės

vidutiniai rangaip reikšmėstiriamoji gr. lyginamoji gr. tiriamoji gr. lyginamoji gr.

Nerimastingumo / depresiškumo 77,93 47,09 0,000* 76,65 46,78 0,000*

Užsisklendimo / depresiškumo 71,63 49,45 0,001* 73,97 47,80 0,000*

Somatinių skundų 69,78 49,64 0,003* 66,30 50,71 0,021*

Socialinių sunkumų 73,67 48,69 0,000* 73,92 47,82 0,000*

Mąstymo sunkumų 65,30 51,83 0,048* 70,90 48,96 0,001*

Dėmesio sunkumų 75,57 47,98 0,000* 76,58 46,80 0,000*

Agresyvaus elgesio 70,50 49,88 0,000* 75,62 47,17 0,000*

Taisyklių laužymo 73,58 48,72 0,002* 82,47 44,57 0,000*

Internalių sunkumų 76,17 47,33 0,000* 75,52 47,21 0,000*

Eksternalių sunkumų 73,35 48,81 0,000* 80,65 45,26 0,000*

Bendrų sunkumų 76,62 47,16 0,000* 79,60 45,66 0,000*


64 2009/1(44)64


Tikrinant antrąją prielaidą, jog yra ryšys tarp ats-kirų traumos įveikos strategijų ir traumos padarinių, pirmiausiai nustatyta, kad seksualinės prievartos traumą patyrusios merginos, palyginti su bendraam-žėmis, dažniau naudoja mąstymo keitimo, elgesio keitimo, koncentravimosi į jausmus ir jų išreiškimo, priėmimo, neigimo, alkoholio, narkotikų ar vaistų vartojimo ir savęs kaltinimo įveikos strategijas ir mažiau naudoja humorą (kai p < 0,05). Anksčiau nu-stačius statistiškai reikšmingų skirtumų tarp grupių, kai seksualinę prievartą patyrusių paauglių merginų emociniai ir elgesio sunkumai yra labiau išreikšti, patikrinta, kurios įveikos strategijos susijusios su emociniais ir elgesio sunkumais. Teigiama kore-liacija nustatyta tarp daugumos emocinių ir elgesio sunkumų bei koncentravimosi į jausmus ir jų reiški-mo, elgesio keitimo, alkoholio, narkotikų ar vaistų vartojimo bei savęs kaltinimo įveikos strategijų. Tarp atskirų emocinių ar elgesio sunkumų ir kitų įveikos strategijų nustatyta teigiama koreliacija. Neigia-ma koreliacija nustatyta tik tarp planavimo įveikos strategijos ir somatinių skundų. Tarp penkių įveikos strategijų – aktyvios įveikos, neigimo, atsigręžimo į religiją, susilaikymo ir priėmimo bei matuotų emoci-nių ir elgesio sunkumų koreliacijos nenustatyta. Re-zultatai pateikiami 6 lentelėje.

RezUltatų aptaRimaSMūsų atliktas tyrimas atskleidė, kad seksualinę

prievartą patyrusių paauglių merginų emociniai ir el-gesio sunkumai yra labiau išreikšti, silpnesnis ego, o santykiai su motina yra blogesni, palyginti su pa-auglėmis merginomis, nepatyrusiomis seksualinės prievartos. Tai atitinka kitų autorių duomenis, kai nerimas, depresija, potrauminio streso sutrikimas, disociacija, seksualiniai sunkumai nurodomi kaip vieni pagrindinių seksualinės prievartos padarinių ir jaučiami praėjus 1–3 metams po įvykio [10, 14, 15]. Kai kuriuos jų aptarsime išsamiau.

Įvairių tyrimų duomenimis, depresijos rizika sek-sualinės prievartos aukoms yra 2–4 kartus didesnė nei bendrojoje populiacijoje [26]. Mūsų tyrimas patvirti-na, kad seksualinės prievartos aukų depresijos lygis statistiškai reikšmingai aukštesnis nei lyginamosios grupės tiriamųjų. Paauglių depresijos simptomai daž-nai pasireiškia ne tik nuotaikų pokyčiais, žemesniu savęs vertinimu ar pesimistiniu ateities įsivaizdavimu, bet ir būdingas save žalojantis elgesys ar bandymai žu-dytis. Šiuo tyrimu nustatyti statistiškai reikšmingi skir-tumai atitinka kitų autorių duomenis [25, 26, 31], jog seksualinę prievartą patyrusios paauglės dažniau save

žaloja ir bando žudytis nei nepatyrusios seksualinės prievartos. Tyrimo metu 40 proc. merginų, patyrusių seksualinę prievartą, nurodė, jog yra bandžiusios žu-dytis, o lyginamojoje grupėje bandžiusių žudytis mer-ginų – 2,5 proc. Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis [31], 16–66 proc. (priklausomai nuo imties ypatybių) moterų, patyrusių prievartą vaikystėje, bandė žudytis, lyginant su kontroline grupe (6 proc.).

Seksualiniai požymiai – seksualinio pobūdžio min-tys ir jausmai, hiperseksualus elgesys, seksualiniai

5 lentelė. traumos simptomų klausimyno vaikams atskirų skalių rezultato ir bendro klausimyno balo palyginimas tarp grupių

tscc skalės ir kritiniai klausimai

vidutiniai rangaip

reikšmėstiriamoji gr.

lyginamoji gr.

Bendrasis balas 82,19 45,14 0,000*

Depresijos 80,93 45,96 0,000*

Nerimo 83,92 44,84 0,000*

Pykčio 74,68 48,31 0,000*

Potrauminio streso sutrikimo

82,55 45,36 0,000*

Disociacijos 80,22 46,23 0,000*

Seksualinio susidomėjimo 73,86 48,16 0,000*

Noriu susižeisti 73,72 48,67 0,000*

Noriu sužeisti kitą žmogų 59,72 53,92 0,175

Bijau vyrų 79,07 46,66 0,000*

Bijau moterų 56,85 54,99 0,656

Nepasitikiu žmonėmis, nes jie gali norėti sekso

77,68 47,18 0,000*

Įsiveliu į muštynes 72,00 49,31 0,000*

Bijau, kad kas nors mane nužudys

74,43 48,40 0,000*

Noriu nusižudyti 68,53 50,61 0,002*


652009/1(44) 65


6 lentelė. Įveikos strategijų ir emocinių bei elgesio sunkumų, matuojamų tscc ir cBcl 6/18 klausimynais, ryšys

Įveikos strategija

padariniai pozi

tyvu

s per

inte

rpre

tavi

mas

ir a

ugim

as

mąs

tym

o pa

keiti

mas

konc

entr

avim

asis

į jau

smus

ir jų

reiš

kim

as

soci

alin

ės in

stru

men

tinės

par

amos

siek

imas

akt

yvi į

veik

a

nei

gim

as

atsi

gręž

imas

į rel

igiją

Hum

oro

naud

ojim

as

elge

sio

keiti

mas

susi

laik

ymas

soci

alin

ės e

moc

inės

par

amos

siek

imas

alk

ohol

io, n

arko

tikų

ar v

aist

ų va

rtoj

imas

priė

mim

as

veik

los,

nes

usiju

sios

su įv

eika

, nus

lopi

nim

as

plan

avim

as

savę

s kal

tinim

as

ase

ba sk

alės

Nerimastingumo / depresiškumo

+ + +

Užsisklendimo / depresiškumo

++

Somatinių skundų + ++ --

Agresyvaus elgesio +

Mąstymo sunkumų + + +

Taisyklių laužymo + ++

Dėmesio sunkumų

Socialinių sunkumų

Internalių problemų ++ ++

Eksternalių problemų ++

tscc

skal

ės ir

krit

inia

i kla

usim

ai

Nerimas ++ + + ++

Depresija ++ + ++ +

Pyktis ++ + ++

Potrauminio streso sutrikimas

++ +

Disociacija + +

Seksualinio susidomėjimo

++ + + + +

Bendrasis balas ++ + + +

Noras susižeisti + ++ + ++

Vyrų baimė ++ + +

Nerimas, jog kiti gali norėti sekso

+ + +

Įsivėlimas į muštynes

Baimė, kad nužudys ++ + + + +

Noras nusižudyti + ++

„+“ teigiama koreliacija, „-“ neigiama koreliacija, kai p < 0,05; „++“ teigiama koreliacija, „--“ neigiama koreliacija, kai p < 0,01, naudojant spearmano ranginės koreliacijos koeficientą.

66 2009/1(44)66


konfliktai, kurie atsiranda per anksti ar per dideliu intensyvumu, lyginant su bendraamžiais, yra išski-riami kaip specifiniai seksualinės prievartos traumos padariniai, nors kiti autoriai nurodo, kad šie požymiai galimi ir kitokios prievartos atveju [10]. Tyrimu gauti duomenys rodo, jog seksualinę prievartą patyrusios pa-auglės yra labiau susirūpinusios seksualiniais dalykais nei bendraamžės, nors tai bendrai būdinga paauglystės amžiui: tai natūralus raidos procesas, kai pradedama domėtis lytiniu gyvenimu. Patyrusios seksualinę prie-vartą paauglės išgyvena daugiau seksualinio distreso, seksualiniai jausmai ar seksualinio turinio mintys gali kelti baimę ir paskatinti skausmingas asociacijas [14], provokuoti nerimą [16]. Tyrimu nustatyta, jog seksua-linės prievartos aukos statistiškai reikšmingai labiau nepasitiki žmonėmis, nes jie gali norėti sekso, nei pa-auglės, kurios nėra patyrusios seksualinės prievartos.

Gautų duomenų patikimumą didina ir tai, kad ne tik pačios paauglės merginos pildė anketas, kur reika-linga refleksija apie savo savijautą, bet ir jų motinos pildė klausimyną apie dukrų savijautą. Dažniausiai tyrimuose naudojamos standartizuotos metodikos, tinkančios nustatyti bendrą funkcionavimo ar dis-treso lygį, tačiau kai kurie tyrėjai mano, kad būtinos traumos specifinės metodikos, padedančios įvertinti seksualinės prievartos traumai būdingus padarinius. Šiuo tikslu buvo naudojama ne tik bendra anketa el-gesio ir emociniams sunkumams nustatyti, bet ir trau-mos simptomų klausimynas vaikams, kuriame detaliau apimami seksualinės prievartos padariniai (pvz., įtraukiant seksualinio susidomėjimo skalę). Be to, vertinant kritinius klausimus (TSCC) išryškėjo, kad seksualinę prievartą patyrusios merginos labiau bijo vyrų, nepasitiki žmonėmis, nes jie gali norėti sekso, įsivelia į muštynes, bijo, kad kas nors nužudys, nori susižeisti ir nusižudyti, lyginant su bendraamžėmis, kurios nėra patyrusios seksualinės prievartos. Tai ati-tinka kitų tyrimų duomenis, jog seksualinę prievartą patyrusio asmens savivertė žemesnė, jis mažiau pasi-tiki savimi ir kitais žmonėmis, paauglystėje išryškėja prisitaikymo problemų, o savižudybių rizika išauga kelis kartus [10, 14, 15, 31]. Statistinių skirtumų ne-nustatyta analizuojant du kritinius klausimus – bijau moterų ir noriu sužeisti kitą žmogų. Patyrus prievartą prievartautojo baimė gali sustiprėti ir generalizuotis pagal tam tikrus požymius, apimant kitus žmones. Mūsų tyrime visi seksualiai prievartavę asmenys – vyrai, todėl tikėtiniausia, kad baimės generalizacija vyksta remiantis lyties faktoriumi. Seksualinę prie-vartą patyrusioms paauglėms, nors ir būdingas pyktis ar agresyvumas, jis dažniau yra nukreiptas ne į išorę

(kitus žmones), o į vidų ir reiškiasi noru susižeisti ar nusižudyti.

Save žalojantis ar suicidinis elgesys kartais ver-tinamas ne tik kaip išeitis nutraukti nepakeliamą skausmą, bet ir kaip būdas pasakyti aplinkiniams žmonėms, kas atsitiko. Seksualinės prievartos trau-ma analizuojama atsižvelgiant į santykius su kitais žmonėmis. Tyrimo metu atskleista, jog dalis pa-auglių merginų, patyrusių seksualinę prievartą, apie tai pasakydavo iškart po įvykio, tačiau kitos – praė-jus kelioms dienoms, savaitėms, mėnesiams. Viena mergina apie patirtą seksualinę prievartą pasakė tik praėjus dvejiems metams. Nesakymo priežastys gali būti labai įvairios – baimė, kad atsitiks kas nors blogo (pvz.: suirs šeima, prievartautojas įgyvendins grasi-nimus), niekas nepatikės tuo, ką sako mergina, pati mergina save kaltina dėl to, kas atsitiko, nepasitiki kitais ir neturi kam apie tai pasakyti ir pan. Merginos saugo savo paslaptį apie patirtą prievartą. Pasak Fur-nisso [32], ne visi seksualiai išnaudojami vaikai yra sutrikdomi psichiškai, tačiau visus juos paveikia ir sutrikdo seksualinio išnaudojimo sąlygotas slaptumo sindromas.

Atskleisti patirtą seksualinę prievartą nėra len-gva – tai priklauso nuo pasitikėjimo ir santykių su kitais žmonėmis. Atrodytų, merginai artimiausias žmogus turėtų būti motina. Remiantis gautais rezul-tatais, mažiau nei pusė merginų (37 proc.) apie patirtą prievartą pirmiausiai pasakė motinai. Viena galimų priežasčių – beveik 30 proc. prievartautojų – šeimos narys (dažniausiai motinos sugyventinis ar tėvas), o galima pirmoji motinų reakcija – netikėjimas savo dukrų pasakojimais. Be to, ir seksualinę prievartą patyrusios merginos, ir jų motinos tarpusavio santy-kius vertina kaip nepatvarius, keliančius nusivylimą, nuobodžius, suvaržytus, nenuspėjamus, nevertus pa-sitikėjimo, paviršutiniškus, nenuoširdžius, silpnus, miglotus, šiurkščius ir kupinus niekinimo, lyginant su lyginamąja grupe. Daugiau nei pusė merginų apie patirtą prievartą nusprendė pasakyti draugams ar šeimos nariams, kitiems asmenimis, kuriais pasitiki (pvz., auklėtoja).

Įvertinant psichosocialinio ego stiprumo klausi-myno rezultatus, nustatyta, kad seksualinę prievartą patyrusių merginų ego yra silpnesnis nei jų bendra-amžių iš lyginamosios grupės. Tai atitinka kitų tyrėjų duomenis, jog seksualinės prievartos trauma vaikystė-je turi įtakos ego ir savasties formavimuisi: gali sutrikti savasties aspektų integravimas, būdinga tapatumo jaus-mo sumaištis, kūno vaizdo sutrikimai, prasta impulsų ir emocijų kontrolė ir pan., taip pat gali būti sunku

672009/1(44) 67


patirti pasitikėjimą ir artumą bendraujant su kitais žmonėmis, būdingas atsiskyrimas, vienišumas ir t. t. [14]. Analizuojant atskirų skalių rezultatus, statis-tiškai reikšmingų skirtumų tarp grupių nenustatyta meilės ir rūpesčio skalėse. Remiantis Eriksono teo-rija, paauglystė yra tapatumo ir vaidmenų sumaišties psichosocialinė stadija, kurios ego stiprumas – ištiki-mybė ar atsidavimas, o priešingas polius – vaidmenų nepripažinimas / atsisakymas. Kita psichosocialinė stadija – intymumas ir izoliacija, kai jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, vienišas. Remiantis teorija, tiriamosios paauglės, ir patyrusios, ir nepatyrusios seksualinės prievartos, dar nėra pasiekusios šios sta-dijos, dėl to galėjo neišryškėti skirtumų vertinant ego stiprumo meilės ir rūpesčio komponentus.

Analizuojant elgesio ir emocinių sunkumų, patyrus seksualinę prievartą, ryšį su įveikos strategijomis, pir-miausiai nustatyta, kad seksualinės prievartos traumą patyrusios merginos, palyginti su bendraamžėmis, daž-niau naudoja mąstymo keitimo, elgesio keitimo, koncen-travimosi į jausmus ir jų išreiškimo, priėmimo, neigimo, alkoholio, narkotikų ar vaistų vartojimo ir savęs kaltini-mo įveikos strategijas ir mažiau – humorą. Rezultatai iš dalies sutampa su Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, kurio metu nustatyta, jog elgesio sutrikimų turintys pa-augliai dažniau naudoja elgesio pakeitimą ir alkoholio, narkotikų ar vaistų vartojimą bei neigimą [30].

Seksualinę prievartą patyrusios merginos daugiau naudoja tas įveikos strategijas, kurios apibūdinamos kaip mažiau adaptyvios ir efektyvios [23] – elgesio ir mąstymo keitimas, kai stengiamasi „pamiršti“ ar išvengti dalykų, susijusių su prievartos įvykiu; kon-centravimasis į jausmus ir jų reiškimas, nesiimant jokių veiksmų situacijai pakeisti, alkoholio, narkoti-kų ar vaistų vartojimas, kai siekiama pakeisti savo psichikos būseną ir šitaip „pabėgti“ nuo problemos. Elgesio pakeitimo strategija dažniausiai naudojama tada, kai nesitikima sėkmingos įveikos [23], ir rodo aukų pasyvumą ir bejėgiškumą, o tai neskatina adap-tacijos ir aktyvaus problemų sprendimo. Seksualinę prievartą patyrusioms merginoms būdingesnis vengi-mo ar „bėgimo nuo problemos“ elgesys, kuris gali būti naudingas trumpą laiką, bet ilgainiui gali sukelti papildomų problemų (pvz., alkoholis tam tikroje situ-acijoje gali padėti „užsimiršti“, tačiau nuo to situacija nesikeičia). Tai sutampa su kitų tyrimų duomenimis, kuriais nustatytas teigiamas ryšys tarp vengiančio tipo įveikos ir psichologinių simptomų [25].

Seksualinę prievartą patyrusios paauglės taip pat naudoja priėmimo ir neigimo strategijas, kurios viena

kitai prieštarauja: priėmimas – tai susitaikymas, kad seksualinės prievartos įvykis iš tiesų įvyko, o neigi-mas – nenoras tuo patikėti, ir elgimasis, tarsi nieko nebūtų įvykę. Tik šiuo atveju tikriausiai neigiamas ne tiek pats įvykis (visos merginos nurodė, jog yra patyrusios seksualinę prievartą, be to, vyko teisiniai procesai, kurių metu merginos apie tai davė parody-mus), o po prievartos kylantys emociniai, socialiniai ir kiti sunkumai.

Ne visos COPE klausimynu vertinamos įveikos strategijos susijusios su emociniais ar elgesio sun-kumais. Teigiama koreliacija nustatyta tarp daugelio emocinių ir elgesio sunkumų bei koncentravimosi į jausmus ir jų reiškimo, elgesio keitimo, alkoholio, narkotikų ar vaistų vartojimo bei savęs kaltinimo įvei-kos strategijų. Kuo daugiau naudojamos šios įveikos strategijos, tuo labiau išreikšti ir internalūs, ir ekster-nalūs sunkumai. Tačiau negalima teigti priežastinio ryšio, kad šių įveikos strategijų taikymas sukelia in-tensyvesnius simptomus. Gali būti, kad intensyviems simptomams mažinti paauglės merginos, patyrusios seksualinę prievartą, renkasi ne tokias efektyvias traumos įveikos strategijas. Neigiama koreliacija nustatyta tik tarp planavimo įveikos strategijos ir so-matinių skundų, kai sistemingas apgalvojimas, kaip įveikti stresorių, ir veiksmų sekos pasirinkimas ma-žina susitelkimą ties fiziniais negalavimais ir nusis-kundimus.

Dėmesio sunkumų ir socialinių sunkumų skalės rezultatai nekoreliavo nė su viena matuota įveikos strategija. Naudotas įveikos strategijų klausimynas gali neapimti visų paaugliams būdingų įveikos būdų. Be to, klausimynu nematuojami paauglių naudojami gynybiniai mechanizmai, kurie irgi laikomi įveikos būdais [21].

Tyrimas atskleidė svarbias sąsajas tarp emocinių ir elgesio sunkumų, patyrus seksualinę prievartą, bei įvei-kos strategijų, kurias vertėtų patikrinti į tolesnius tyri-mus įtraukiant daugiau seksualinę prievartą patyrusių tiriamųjų. Tyrime dalyvavo 13–18 metų paauglės, tačiau šios amžiaus ribos gali būti per plačios siekiant įvertinti seksualinės prievartos traumos įveikai naudojamas stra-tegijas. Tyrimo rezultatus svarbu patikrinti paauglystės periodą skirstant į ankstyvąją ir vėlyvąją paauglystę ir surinkus reikiamą atitinkamo amžiaus tiriamųjų imtį. Be to, būtų svarbu palyginti ryšį tarp emocinių ir el-gesio sutrikimų bei įveikos strategijų atsižvelgiant į paauglių ego stiprumo lygį ir santykių su motina ko-kybę seksualinę prievartą patyrusių asmenų imtyje. Tai padėtų atskleisti išsamią seksualinės prievartos traumos įveikos ir prisitaikymo sampratą paauglystėje.

68 2009/1(44)68


išvadoS 1. Ir pačių merginų, ir jų motinų vertinimu, seksua-

linę prievartą patyrusių paauglių merginų ego yra silpnesnis, blogesni santykiai su motina, o elgesio ir emocijų sunkumai yra labiau išreikšti nei sek-sualinės prievartos nepatyrusių paauglių merginų imtyje.

2. Seksualinės prievartos traumą patyrusios mergi-nos, lyginant su bendraamžėmis, dažniau naudo-ja mąstymo ir elgesio keitimo, koncentravimosi į jausmus ir jų išreiškimo, priėmimo, neigimo, alkoholio, narkotikų ar vaistų vartojimo ir savęs kaltinimo įveikos strategijas ir mažiau – humorą.

3. Tarp įveikos strategijų ir emocinių bei elgesio sunkumų nustatyti tokie ryšiai:3.1) teigiama koreliacija nustatyta tarp koncen-

travimosi į jausmus ir jų reiškimo, elgesio keitimo, alkoholio, narkotikų ar vaistų var-tojimo, savęs kaltinimo įveikos strategijų ir tiek internalių (nerimas, depresija, pyktis,

potrauminio streso sutrikimas, disociacija, mąstymo sunkumai, somatiniai skundai), tiek eksternalių sunkumų (agresyvus elge-sys, taisyklių laužymas);

3.2) planavimo įveikos strategija ir somatiniai skundai tarpusavyje neigiamai koreliuoja;

3.3) dėmesio sunkumų ir socialinių sunkumų skalės rezultatai nesusiję nė su viena matuo-ta įveikos strategija.

padėkaNuoširdžiai dėkojame paauglėms merginoms ir

motinoms, sutikusioms dalyvauti tyrime. taip pat dėkojame všį „vaiko namo“, vUvl filialo vaiko raidos centro vaikų ir paauglių krizės intervencijos skyriaus specialistams, vilniaus vpk smurtinių nu-sikaltimų skyriaus tyrėjams ir visiems, padėjusiems rinkti duomenis.


literatūra1. Rosenbloom D, Williams MB, Watkins BE. Life After Trauma: a

workbook for healing. The Guilford Press, New York. 1999;352.2. Herman JL. Trauma ir išgijimas. 2006;376. 3. Rukšaitė G, Gudaitė G. Gelminio tapatumo pokyčiai ir asmenybės

santykių sklaida ilgalaikėje psichoterapijoje. Santykis ir pokytis: tarpasmeninių ryšių gelminės prielaidos ir psichoterapija. Sud. G. Gudaitė. Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla. 2008;75-101.

4. Faller KC. Child Sexual Abuse: Intervention and Treatment Issues, 1993. http://nccanch.acf.hhs.gov/pubs/usermanuals/sexabuse/index.cfm. Žiūrėta 2004-01-25.

5. Pasaulio sveikatos organizacija. 2002. http://www.who.int/en. Žiūrėta 2004-01-25.

6. Finkelhor D. Current Information on the Scope and Nature of Child Sexual Abuse. The Future of Children. Sexual Abuse of Chil-dren. 1994;4(2):31-53.

7. Goldman J, Padayachi U. Some Methodological Problems in Es-timating Incidence and Prevelence in Child Sexual Abuse Rese-arch. The Journal of Sex Research. 2000;37(4):305-314.

8. Peters SD, Wyatt GE, Finkelhor D. Prevalence. A Sourcebook on Child Sexual Abuse by Finkelhor D, California: Sage Publications. 1986;5-59.

9. Finkelhor D. The International Epidemiology of Child Sexual Abu-se. Child Abuse and Neglect. 1994;18(5):409-417.

10. Pakalniškienė V, Bieliauskaitė R, Sebre S. Vaikų patirtos prievartos ir jų traumavimo laipsnio ryšys. Psichologija. 2003;27:1-13.

11. Bendroji bazinio mokymo bei specializuotos tobulinimosi pro-gramos prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksuali-nę prievartą. Vilnius. 2001;117-175

12. Paauglių požiūris į seksualumą ir seksualinę prievartą. Pagrindi-niai tyrimo rezultatai. Vilnius: RAIT. 2004-05-14.

13. Informatikos ir ryšių departamentas prie LR vidaus reikalų minis-terijos. www.vrm.lt. Žiūrėta 2009-01-20.

14. Briere J. Child Abuse Trauma: Theory and Treatment of the Las-ting Effects. USA: Sage Publication; 1992: 226.

15. Howe D. Child Abuse and Neglect: Attachment, Development and Intervention. New York. 2005;315.

16. Yoder MS. Rape Recovery and Intimacy. University of Illinois at Springfield, 2000. http://otel.uis.edu. Žiūrėta 2006-03-12.

17. Grigutytė N. Vaikystėje patirtos seksualinės prievartos įveika ir sąsajos su motinos kompleksu. Santykis ir pokytis: tarpasmeni-nių ryšių gelminės prielaidos ir psichoterapija. Sud. G. Gudaitė. Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla. 2008;102-133.

18. Cross W. A Personal History of Childhood Sexual Abuse: Parenting Patterns and Problems. Clinical Child Psychology and Psychiatry. 2001;6:563.

19. Erikson EH. Vaikystė ir visuomenė. Vilnius. 2004;290-326. 20. Markstrom CA, Sabino VM, Turner BJ, Berman RC. The Psychoso-

cial Inventory of Ego Strengths: Development an Validation of a New Eriksonian Measure. Journal of Youth and Adolescence. 1997;26(6):705-732.

21. Kalpokienė V. Elgesio sutrikimų turinčių paauglių Ego funkcijų ryšys su paauglystės krizės įveika. Daktaro disertacija, VU. 2008.

22. Lazarus RS, Folkman S. Stress, Appraisal and Coping. New York. 1984.23. Carver ChS, Scheier MF, Weintraub JK. Assessing Coping Strate-

gies: A Theoretically Based Approach. Journal of Personality and Social Psychology. 1989;56(2):267-283.

24. Carver ChS. COPE. http://www.psy.miami.edu/faculty/ccarver/sclCOPEf.html. Žiūrėta 2008-10-10.

25. Dovydaitienė M. Tėvų skyrybas patyrusių vaikų pažeidžiamumas ir jo įveika. Daktaro disertacija. VU, Vilnius, 2001.

26. Resick PA. The psychological Impact of Rape. Journal of Interper-sonal Violence. 1993;8(2):223-255.

27. Ebata AT. Stress and Coping in Adolescence. Encyclopedia of Adolescence (Edited by Lerner RM, Petersen AC, Brooks-Gunn J). 1991;1100-1106.

28. Žukauskienė R, Kajokienė I. CBCL, TRF ir YSR metodikų standar-tizavimas naudojant 6-18 metų Lietuvos vaikų imties duomenis. Psichologija. 2006;33:31-45.

29. Vaitkevičius R, Saudargienė A. Statistika su SPSS psichologiniuo-se tyrimuose. Kaunas: VDU leidykla. 2006;224.

30. Kalpokienė V, Gudaitė G. Elgesio sutrikimų turinčių paauglių Ego funkcijos ir jų ryšys su įveikos strategijomis. Psichologija. 2007;35:42-54.

31. Briere JN, Elliott DM. Immediate and Long-Term Impacts of Child Sexual Abuse. The Future of Children. 1994;4(2):54-69.

32. Furnissas T. Vadovėlis įvairių sričių specialistams apie vaikų seksu-alinį išnaudojimą. Vilnius: Vaiko teisių informacijos centras. 2002.

692009/1(44) 69


Consequences of sexual abuse trauma and coping strategies in adolescence

neringa Grigutytė, Gražina Gudaitėvilnius University, faculty of philosophy, department of Clinical and organizational psychology

SummaryBehavior and emotional problems of adolescent girls

with and without sexual abuse experience and the relation with coping strategies are analyzed considering the cha-racteristics of Ego strengths and relationship with mother. 220 participants took part in the research: 30 sexually abu-sed teenager girls and their mothers and 80 girls without sexual abuse experience and their mothers.

All the participants were asked to fill in the demographic questionnaire, the list of traumatic event and mother-daugh-ter relationship questionnaire; adolescent girls were given Youth Self Report list (YSR 11/18), Trauma Symptom Checklist for Children (TSCC), the Psychosocial Inventory of Ego Strengths (PIES) and COPE Inventory; mothers were asked to fill in Child Behavior Check List (CBCL 6/18).

The data of the research showed that the Ego strengths are lower, the relations with mother are poorer and the be-havior and emotional problems are more intensive in sexu-ally abused girls in adolescence. That proved both surveys: of girls themselves and their mothers evaluation. Some co-ping strategies are related to trauma consequences: positive

correlation was established among such coping strategies as focus on and venting of emotions, behavioral engage-ment, substance use, self-blame and external (aggressive behavior and rule-breaking behavior) as well as internal (anxiety, depression, thought problems, posttraumatic stress, dissociation, somatic complaints) problems. Nega-tive correlation was established between somatic complain and planning. Aattention problems and social problems have no relation with any measured coping strategy.

Keywords: sexual abuse, coping, behavior and emo-tional problems, Ego strengths, relations with mother, ado-lescence.

correspondence to neringa Grigutytė, Vilnius university, Faculty of philosophy,

Department of clinical and organizational psychology, universiteto 9/1, lT-01513 Vilnius, lithuania



70 2009/1(44)70


įvadaSJaunesnysis mokyklinis amžius – tai svarbus ne tik

vaiko intelekto ir jausmų raidos etapas, bet ir jautriau-sias kūno fiziologinio brendimo periodas. Šiuo lai-kotarpiu vaikai itin sparčiai auga, savitai formuojasi širdies ir kraujagyslių, nervų ir kitos funkcinės siste-mos. Intensyviai formuojasi griaučių ir raumenų siste-ma, bet kauluose dar daug kremzlinio audinio, sąnarių raiščiai dar netvirti. Nors kaulėja ir stuburo slanksteliai, tačiau stuburas vis dar lankstus ir lengvai deformuoja-mas. Intensyviai auga galūnės, didėja raumenų masė, tačiau smulkieji raumenys dar silpni. Silpni ir nugaros raumenys, jų augimui kenkia ilgas sėdėjimas, netaisy-klinga laikysena. Vaikų amžius nuo 7 iki 11 metų, kai intensyviai tobulėja motorinė funkcija, yra ypač pa-lankus lavinti įvairius judamuosius gebėjimus. Šiame amžiuje kryptingai lavinami greičiausiai tobulėja su sveikata ir judėjimo galimybėmis susiję fizinio pajė-gumo komponentai, tokie kaip širdies ir kraujagyslių sistemos pajėgumas, lankstumas, raumenų ištvermė ir jėga, vikrumas, pusiausvyra, koordinacija.

Kita vertus, keičiasi jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų dienos režimas, veiklos pobūdis, vietoje judrių

žaidimų vaikai didelę dienos dalį praleidžia mokyklos suole, ženkliai mažėja jų fizinis aktyvumas. Vaikų lais-valaikį po pamokų dažniausiai planuoja tėvai, kuriems jų meninis (dailės, muzikos būreliai) ir intelektinis tobulėjimas (kompiuterinio raštingumo, kalbų ar ma-tematikos būreliai) neretai atrodo reikšmingesnis nei fizinis ugdymas [1].

Daugelis mokslinių studijų patvirtina, jog reguliari fizinė veikla gerina vaikų fizinę, psichikos ir socialinę sveikatą [2, 3, 4]. Nors ligi šiol mokyklinio amžiaus vaikų fizinio aktyvumo didinimas daugybę metų reko-menduojamas kaip prevencinė sveikatos priemonė, bet vis dar diskutuojama dėl fizinio aktyvumo apimties ir poveikio sveikatai sąsajų. 1997 m. tarptautinė ekspertų grupė suformulavo fizinio aktyvumo rekomendacijas, kuriose teigiama, jog visi jauni žmonės kas dieną turė-tų būti nors valandą pakankamai fiziškai aktyvūs [5]. Pakankamu fiziniu aktyvumu laikomas toks aktyvu-mas, kai pajuntamas padažnėjęs pulsas, kvėpavimas, šiluma. Šios rekomendacijos skyrėsi nuo ankstesnių-jų rekomendacijų, kuriose buvo siūloma tenkintis 20 minučių trukmės aktyvios fizinės veiklos užsiė-mimais tris ar daugiau kartų per savaitę [6]. Pasaulio sveikatos organizacija yra rekomendavusi jauno žmo-gaus fizinio aktyvumo minimumu laikyti 4 valandas per savaitę [7]. Judėjimo aktyvumo ir fizinės būsenos sąsajų tyrimai rodo, kad ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų optimali judėjimo norma

KETVIrTOS KLASĖS MOKINIŲ FIZIŠKAI AKTYVIŲ Ir PASYVIŲ LAISVALAIKIO LEIDIMO FOrMŲ ANALIZĖ

SantraukaTyrimo tikslas – nustatyti ketvirtos klasės mokinių fiziškai aktyvius ir pasyvius laisvalaikio leidimo būdus. Tyrimo

metu apklausti ketvirtų klasių mokiniai (518 berniukų ir 520 mergaičių), pasirinkti netikimybiniu atsitiktiniu būdu iš Kauno, Marijampolės, Alytaus, Vilniaus, Utenos, Panevėžio, Šiaulių, Telšių, Klaipėdos, Tauragės apskrityse ir apskri-čių apylinkėse esančių mokyklų. Šiame straipsnyje aptariami mokslinio tyrimo, kurį finansavo Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, rezultatai, susiję su mokinių elgsena laisvalaikiu: analizuojamos aktyvios (sportas ir fizinis aktyvumas) ir pasyvios (televizija, kompiuteriai, elektroniniai žaidimai) laisvalaikio leidimo formos. Nustatyta, jog daugiau nei pusė tirtųjų vaikų lanko sporto mokyklą ar klubą ir skiria tam nuo 1 iki 3 val. per savaitę; kasdien arba kelis kartus per savaitę aktyvūs lauke būna 83,5 proc. berniukų ir 76,3 proc. mergaičių. Stebimas per mažas tėvų fizinis aktyvumas – daugiau nei pusė jų sportuoja retai arba nesportuoja. Tiriamieji linkę fiziškai pasyviai leisti laisvalaikį prie televizoriaus ekrano, kompiuterio ir žaisti elektroninius žaidimus: televizorių kasdien žiūri 1 ir 2 valandas, savaitgalį 2 ir 3 valandas; kasdien prie kompiuterio 3 ir daugiau valandų praleidžia 23,2 proc. berniukų ir 9,2 proc. mergaičių, savaitgalį – atitinkamai 39,2 ir 21,4 proc.

raktažodžiai: mokiniai, laisvalaikis, fizinis aktyvumas.

skaistė laskienė, ilona Judita zuozienė, aurelijus Kazys zuozalietuvos kūno kultūros akademija

adresas susirašinėti: skaistė laskienė, lietuvos kūno kultūros akademija, sporto g. 6, 44221 Kaunas. el. p. [email protected]

712009/1(44) 71


kasdien yra 3–4 valandos [8]. Nepaisant skirtingų nuo-monių dėl fizinio aktyvumo apimties, gausiais moks-liniais tyrimais patvirtinta, jog fiziškai aktyvūs vaikai yra fiziškai pajėgesni nei mažiau aktyvūs, o mažas fi-zinis aktyvumas vaikystėje yra kai kurių ligų sveikatos rizikos veiksnys.

Gilesnės reiškinių analizės dar reikalauja požiūrio į fizinį aktyvumą priežastingumas, aktyvios ar pasy-vios elgsenos laisvalaikiu motyvai. Anot tyrėjų [9], reikšmingos įtakos mokyklinio amžiaus vaikų fizi-niam aktyvumui galėtų turėti hipotetiniai demografi-niai, psichologiniai, biologiniai, socialiniai, šeimos ir fiziniai aplinkos veiksniai. Yra pagrindo manyti, kad, be anksčiau minėtų veiksnių, mokyklinio amžiaus vaikų fizinį aktyvumą lemia fizinė kompetencija (plačiai diskutuojama dėl sąvokos, kurios pagrin-das – žinių ir įgūdžių derinimas bei mokėjimas juos pritaikyti konkrečiomis aplinkybėmis [10]), lūkesčių rezultatai (arba suvokta nauda), ketinimai būti akty-viu, fizinio aktyvumo metu patiriamas malonumas, socialinė tėvų ir draugų parama. Vaikų gyvensena yra sudėtingas procesas, kuriame fizinis aktyvumas laisvalaikiu (aktyvus ir pasyvus) yra svarbus ne tik fizinei, bet ir tolesnei socialinei raidai. Atsižvelgiant į tai, kaip ši gyvensenos sritis realizuojama, iš da-lies galima spręsti, ar gyvenimo būdas yra aktyvus ir sveikas, ar pasyvus ir nesveikas.

Šio darbo tikslas – nustatyti ketvirtos klasės mo-kinių fiziškai aktyvius ir pasyvius laisvalaikio leidimo būdus.

tyRimo medžiaga iR metodikaTyrimas atliktas vykdant Lietuvos valstybi-

nio mokslo ir studijų fondo finansuojamą projektą ,,Moksleivių gyvenimo būdą įtakojančių veiksnių identifikacija. Fizinis aktyvumas ir socialiniai įgū-džiai“. Tyrime dalyvavo ketvirtos klasės mokiniai, pasirinkti netikimybiniu atsitiktiniu būdu iš Kauno, Marijampolės, Alytaus, Vilniaus, Utenos, Panevėžio, Šiaulių, Telšių, Klaipėdos, Tauragės apskrityse ir ap-skričių apylinkėse esančių mokyklų. Tyrimas buvo atliekamas gavus mokyklos administracijos leidimą ir suderinus su mokinių tėvais. Apklausa raštu vyko 2008 m. kovo–balandžio mėn. atrinktų mokyklų viso-se ketvirtose klasėse, dalyvaujant mokytojai ir trims tyrėjams (stebėjo tyrimo eigą ir konsultavo tiriamuo-sius), ir užtruko 25–35 min. Laikantis tiriamųjų in-formavimo ir savanoriškumo principo, mokiniams buvo paaiškintas tyrimo tikslas, o nenorintys galėjo atsisakyti jame dalyvauti. Mokiniai buvo informuoti apie tyrimo anonimiškumą. Taigi anketas užpildė visi

tyrimo dieną mokykloje buvę ir sutikę tyrime daly-vauti mokiniai. Tyrimo medžiagą sudarė 1 038 anke-tos, kurias užpildė 518 (49,9 proc.) berniukų ir 520 (50,1 proc.) mergaičių. Pagal amžių daugiausiai vai-kų buvo 10,5 metų (45,2 proc.), 10 metų (26,7 proc.) ir 11 metų (12,8 proc.).

Tyrime naudotas mokinių gyvenimo būdo klausimy-nas (109 klausimai), sudarytas iš kelių klausimų grupių. Šiame darbe analizuojami klausimai, susiję su fiziniu aktyvumu (mankštinimasis, ėjimas ir grįžimas pėsčio-mis iš mokyklos, grūdinimasis, treniruotės), klausimai skirti pasyvioms laisvalaikio leidimo formoms (televi-zijos laidų žiūrėjimo, naudojimosi kompiuteriu ir elek-troniniais žaidimais dažnumas ir trukmė) identifikuoti. Klausimai sudaryti remiantis tarptautinių tyrimų klau-simynais – prevencine nutukimo tyrimo studija KOPS [11], studija „Vaikai ir medijos“ [12], tarptautine moks-leivių sveikatos ir gyvensenos studija (Health Beha-viour in school-aged children Hbsc) [13].

Kadangi tiriamieji – jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai, o klausimynas parengtas platus, jis pateiktas paįvairinant formuluotę (vieni klausimai pateikti kaip teigiami, kiti – kaip neigiami) ir kaitaliojant konsta-tuojamuosius klausimus su piešinių klausimais. At-sakymus buvo galima pasirinkti nuo „nesvarbu“ iki „labai svarbu“, nuo „netinka“ iki „visiškai tinka“ arba apibūdinant dažnumą nuo „kasdien“ iki „retai, nieka-da“ bei laiką nuo ,,visiškai ne“ iki „6 val. per dieną ir daugiau“. Siekiant nustatyti, kiek laiko praleidžiama prie televizoriaus žiūrint laidas ir vaizdo filmus, nau-dojantis kompiuteriu (mokyklos užduotys, žinutės, naršymas internete), žaidžiant elektroninius žaidi-mus, naudota aštuonių pakopų skalė: niekada, apie 30 min./d., 1 val./d., 2 val./d., 3 val./d., 4 val./d., 5 val./d., 6 val./d. arba ilgiau. Prie televizoriaus ar kompiuterio praleidžiamą laiką vertindami kaip fizinio pasyvumo rodiklį, rėmėmės mokslininkų [13] nuomo-ne, jog aukštas fizinio pasyvumo lygmuo yra tada, kai prie televizoriaus ekrano praleidžiama 4 ir daugiau va-landų, o prie kompiuterio – 3 ir daugiau valandų.

Tyrimo duomenys apdoroti naudojant programų paketą spss 13 for Windows. Dviejų nominalinių kintamųjų ryšį nepriklausomų imčių atveju (tarp ber-niukai – mergaitės) tikrinome Chi-kvadrato (χ2) testu. Skirtumai buvo statistiškai patikimi esant ne didesnei kaip 5 proc. paklaidai (p < 0,05).

RezUltatai Analizuodami vaikų laisvalaikio pobūdį siekėme

nustatyti, kiek sportas, kaip laisvalaikio leidimo forma, yra mėgiamas mokinių. Tyrimo rezultatai parodė, kad

72 2009/1(44)72


egzistuoja statistiškai reikšmingi skirtumai lyties po-žiūriu (χ2 = 35,075; p < 0,001). Labiausiai laisvalaikiu mėgsta sportuoti 72,2 proc. berniukų ir 56,6 proc. mer-gaičių. Trečdalis mergaičių (29,0 proc.) ir penktadalis berniukų (20,3 proc.) laisvalaikiu sportuoja tik kartais, o sporto mėgstamai laisvalaikio formai nepriskiria 14,3 proc. mergaičių ir 7,6 proc. berniukų. Kad sportas ir fizinė veikla yra tuščias laiko švaistymas, mano tik nedidelė dalis tyrime dalyvavusių ketvirtokų (7,3 proc. berniukų ir 7,9 proc. mergaičių). 92,7 proc. berniukų ir 92,1 proc. mergaičių turi rimtų motyvų sportuoti ir nemano, kad tai tuščias laiko gaišimas. Lyties aspektu reikšmingų skirtumų nepastebėta. Klausimyne pateik-tas teiginys „Sportuodamas aš pamirštu viską“ leidžia suvokti, kaip stipriai vaikai įsitraukia į šią veiklą. Spor-tas, fiziniai pratimai kai kuriuos vaikus taip sudomina, kad jie pamiršta kitas veiklas. Tyrimo rezultatų analizė rodo, jog tik trečdalis berniukų (31,7 proc.) ir beveik trečdalis mergaičių (28,8 proc.) sportuodami pamirš-ta viską. Tačiau beveik pusei tyrime dalyvavusių ke-tvirtokų (51,3 proc. berniukų ir 49,1 proc. mergaičių) sportas nepadeda atsiriboti nuo kitų minčių. Tyrimo duomenų analizė rodo, kad daugelis tirtų jaunesniojo amžiaus vaikų nevengia sportinės veiklos: tik 6,9 proc. berniukų ir 5,2 proc. mergaičių teigia, jog vengia to, kas susiję su sportu.

Mokslininkai [11] daro prielaidą, kad sportavimas reikšmingai koreliuoja su savęs ir savo pasiekimų ver-tinimu. Tyrimo metu analizavome, kiek sportas ir fizi-nis aktyvumas yra svarbus mūsų tiriamiesiems. Sporto

svarbą mokiniai turėjo įvertinti pagal 10 balų ska-lę (1 – nesvarbu, 10 – labai svarbu). Gautų duomenų analizė leidžia teigti, kad tirtiesiems mokiniams sportas yra svarbi veiklos sritis. Šios veiklos svarbą 8–10 balų vertino 70,2 proc. berniukų ir 60 proc. mergaičių, 5–7 balais – 25,8 proc. berniukų ir 34,1 proc. mergaičių. Tai, kad sportuoti nėra svarbu (1–4 balai), nurodė tik 4 proc. berniukų ir 5,9 proc. mergaičių. Gautų rezultatų statis-tinė analizė rodo, kad mergaitėms sportinė veikla yra mažiau svarbi nei berniukams (χ2 = 22,846; p = 0,004). Daugiau nei pusė (54,2 proc.) tyrime dalyvavusių vaikų lanko sporto mokyklą ar klubą. Lyties požiūriu šias spor-tinės pakraipos institucijas užklasinei veiklai dažniau renkasi berniukai nei mergaitės (atitinkamai 65,1 proc. ir 43,4 proc.; χ2 = 24,63; p = 0,0001) (1 pav.).

Tie tirtieji vaikai, kurie lanko sporto klubus ar mo-kyklas, atsakė į klausimus apie sportavimo dažnį. Spor-tuojantys berniukai dažniausiai sporto pratybas turi 2, 3 arba 4 kartus per savaitę (atitinkamai 19,4; 39,5 ir 15,9 proc.), mergaitės – 1, 2 arba 3 kartus per savaitę (26,8; 29,8 ir 20,7 proc.). Pratyboms sporto ugdymo įstaigose 49,25 proc. vaikų skiria nuo 1 iki 3 val. per savaitę, 24,16 proc. vaikų – nuo 3 iki 5 val. per savaitę, 23,03 proc. vaikų – nuo 5 iki 10 val. per savaitę.

Tiriamųjų buvo prašoma atsakyti, ar jų tėveliai ir mamos sportuoja. Analizuojant tyrimo medžiagą nu-statyta, jog 60,3 proc. tėvelių ir 51 proc. mamų spor-tuoja retai arba nesportuoja. Kasdien, kelis kartus per savaitę arba kartą per savaitę sportuoja 39,8 proc. tėve-lių ir 49 proc. mamų (χ2 = 24,689; p = 0,0001).

1 pav. Mokinių pasiskirstymo pagal priklausomybę sporto institucijai skirstinys (%); χ2 = 24,63; p = 0,0001

14,67

20,27

65,06

30,5026,06

43,44

22,59 23,17

54,25

0

10

20

30

40

50

60

70

Ne, niekada Šiuo metu ne Taip

Berniukai Mergaitės Visi kartu

%

732009/1(44) 73


Vaikų fizinis aktyvumas gali būti užtikrinamas ne tik organizuotai sportuojant klube, sporto mokyklo-je ar būrelyje, bet žaidžiant ir aktyviai judant lauke. Tyrimo metu gauti duomenys rodo, kad kasdien arba kelis kartus per savaitę aktyvūs lauke būna 83,5 proc. berniukų ir 76,3 proc. mergaičių. Tačiau dalis vaikų (4,1 proc. berniukų ir 6,2 proc. mergaičių) aktyviai juda lauke tik kartą per savaitę, o 12,4 proc. berniukų ir 17,4 proc. mergaičių lauke juda retai. Lyties požiūriu vaikų fizinis aktyvumas lauke reikšmingai nesiskiria (χ2 = 9,032; p > 0,05).

Atlikdami tyrimą domėjomės, kiek mokiniai būna fiziškai aktyvūs vykdami į mokyklą ir atgal. Tiriamųjų buvo klausiama apie kelionę į mokyklą, norint išsiaiš-kinti, kaip jie vyksta (transportu ar pėsčiomis) ir kiek laiko trunka kelionė. Tyrimo metu gauti duomenys rodo, jog du trečdaliai apklausoje dalyvavusių vaikų į moky-klą eina pėsčiomis, vidutiniškai sugaišdami tam 12 min. Dviračiais važiuoti į mokyklą Lietuvos vaikams nėra būdinga. Tai, matyt, lemia bendroji kultūrinė aplinka ir reikiamos infrastruktūros (dviračių takų) stoka. Dalis vaikų iki mokyklos pavažiuoja autobusais (10,89 proc.). Didžioji dalis vaikų, važiuojančių į mokyklą autobusais, šitaip vyksta į pamokas visą savaitę. Lyties požymis ne-reikšmingas (χ2 = 0,128; p > 0,05).

Iki autobuso pėsčiomis eina 95,47 proc. visų auto-busu į mokyklą važiuojančių vaikų. Vidutiniškai kelyje iki autobuso tiriamieji užtrunka apie 8 min. Penktadalis vaikų nurodo, kad iki mokyklos juos automobiliu pa-veža tėvai. Tie vaikai, kurie į mokyklą eina pėsčiomis, važiuoja dviračiu ar eina iki autobuso pėsčiomis, kelio-

nės į mokyklą metu yra fiziškai aktyvūs (73,6 proc.), kiti (26,4 proc.), važiuojantys automobiliais ir autobusais, šios aktyvumo formos nepatiria. Būdinga tai, kad di-džiajai daliai vaikų pasirinktas vykimo į mokyklą būdas dažniausiai yra toks pat 5 kartus per savaitę, nors kartais gali ir kisti. Statistiškai reikšmingų skirtumų lyties po-žiūriu nenustatyta (χ2 = 5,137; p > 0,05).

Laikas, leidžiamas prie televizoriaus, kompiuterio ir žaidžiant įvairius elektroninius žaidimus, vertintinas kaip fiziškai neaktyvus elgesys, fizinis neveiklumas. Plėtojantis informacinėms technologijoms pasyvus laisvalaikio leidimas tampa problema ne tik suaugu-siems asmenims, bet ir vaikams.

Tyrimo rezultatų analizė rodo, kad didžioji dalis mokinių televizijos laidas ar vaizdo filmus žiūri kas-dien arba daug kartų per savaitę. Prie televizoriaus ekrano mokiniai laiką dažniausiai leidžia vieni arba su kitais šeimos nariais. Savaitgalį vaikai TV žiūri daugiau nei paprastomis savaitės dienomis. Didžiau-sia respondentų dalis nurodo, kad televizorių kasdien žiūri 1 ir 2 valandas, savaitgalį – 2 ir 3 valandas (2 pav.). Palyginus gautus rezultatus lyties aspektu, galima teigti, jog berniukai gerokai daugiau laiko leidžia prie TV nei mergaitės, jiems reikšmingai bū-dingesnis aukštas fizinio pasyvumo lygmuo, nes te-levizorių 4 val. ir daugiau žiūri reikšmingai didesnis berniukų skaičius (darbo dienomis – 12,3 proc., sa-vaitgaliais – 22,9 proc.) nei mergaičių (atitinkamai – 7,4 ir 12,5 proc.) (p < 0,05) (2 pav.).

Tyrimo rezultatai rodo, kad ketvirtos klasės mokiniai daug laisvo laiko praleidžia vieni prie kompiuterio, taigi

2 pav. Mokinių prie televizoriaus, žiūrint dVd ar vaizdo filmus, praleidžiamo laiko skirstinys (%); χ2 = 9,59; p < 0,05

57,9

70,2

42,2

51,3

29,7

22,4

34,9 35,2

12,47,4

22,9

13,5

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Berniukai Mergaitės Berniukai Mergaitės

Darbo dieną Savaitgalį

1 val. ir mažiau per dieną 2–3 val. per dieną 4 val. ir daugiau per dieną

%

74 2009/1(44)74


šio amžiaus vaikai jau neblogai įgudę dirbti kompiu-teriu ir tėvų ar draugų pagalba jiems nereikalinga. Tik 11,2 proc. berniukų ir 19,1 proc. mergaičių nurodo, kad kompiuteriu nesinaudoja darbo dienomis. Savaitgaliais berniukų dalis išlieka panaši (11,6 proc.), tačiau mažėja mergaičių, nesinaudojančių kompiuteriu (16,5 proc.). Kasdien darbo dienomis 2 ir mažiau valandų prie kom-piuterio praleidžia 65,6 proc. berniukų ir 71,7 proc. mergaičių. Kasdien prie kompiuterio 3 ir daugiau valan-dų praleidžia 23,2 proc. berniukų ir 9,2 proc. mergaičių. Šie skaičiai ypač padidėja savaitgalį (atitinkamai 39,2 ir 21,4 proc.). Prie kompiuterio berniukai praleidžia statis-tiškai daugiau laiko nei mergaitės (3 pav.). Mažiau paplitę tarp vaikų yra kompiuteriniai žaidimai (4 pav.). Baigia-masis anketos klausimas buvo skirtas išsiaiškinti, kokios iš laisvalaikio leidimo formų vaikai galėtų atsisakyti: televizoriaus žiūrėjimo, kompiuterio, sporto. Atsakymų rezultatai rodo, kad 40,2 proc. ketvirtos klasės mokinių galėtų atsisakyti buvimo prie kompiuterio, 36,6 proc. atsisakytų televizoriaus ir 23,2 proc. – sporto.

RezUltatų aptaRimaSMoksliniais tyrimais nustatyta daugelis kompo-

nentų, susijusių su fiziniu aktyvumu arba sportine veikla, kurie lemia teigiamą asmenybės raidą. Tai sąveika su kompetentingais bendraamžiais ir suau-gusiais asmenimis [15, 16], svarbių įgūdžių ir inte-resų plėtotė [17, 18], galimybių, kur vaikai jaučiasi kompetentingi ir pripažinti, kūrimas [19, 20]. Šie įgūdžiai turi didelę reikšmę ir sportinėje veikloje,

ir gyvenime. Gebėjimas perkelti šiuos įgūdžius iš sporto į kitas gyvenimo sritis yra lemiamas žings-nis, lengvinantis mokyklinio amžiaus vaikų asme-nybės raidą.

Populiaciniuose tyrimuose įvertinti vaikų fizinį aktyvumą nėra lengva. Dažniausiai taikomas anke-tinės apklausos metodas, kuris padeda išsiaiškinti įvairias fizinio aktyvumo formas, jų trukmę ir in-tensyvumą. Tačiau jaunų žmonių fizinis aktyvumas gali būti labai įvairus, todėl tenka pateikti nemažai klausimų, o tai ne visada įmanoma dėl ribojamo laiko apklausos metu. Be to, taikant sudėtingesnes apklausų skales mažėja kelių tyrėjų duomenų paly-ginimo galimybė [21]. Viena didesnių ir ilgalaikių studijų, tiriančių jaunų žmonių fizinį aktyvumą, yra tarptautinis moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyri-mas (HBSC). Šis tyrimas, koordinuojamas Pasaulio sveikatos organizacijos, buvo atliekamas 40 pasau-lio šalių. Lietuvos mokiniai pagal HBSC tyrimų programą buvo tirti 1994, 1998 ir 2002 metais. Pir-muosiuose dviejuose tyrimuose, vertinant 11–15 metų mokinių fizinį aktyvumą, buvo du klausimai: kiek valandų ir kiek kartų per savaitę, neįskaitant kūno kultūros pamokų mokykloje, mokiniai mankštinasi ir sportuoja taip intensyviai, jog padažnėja pulsas ir suprakaituojama. 2002 m. tyrime fizinis aktyvumas buvo nagrinėtas platesniu požiūriu – atsižvelgta į įvairesnę fizinę veiklą (ėjimas į mokyklą pėsčiomis, aktyvūs žaidimai kieme, fizinis darbas sode ir kt.). Nepaisant pasikeitimų tyrimo metodikoje stebimos

11,2

19,1

11,616,515,7

27,9

9,6

19,6

49,9

43,8

39,642,4

23,2

9,2

39,2

21,4

0

10

20

30

40

50

60



Visiškai ne Mažiau kaip 1 val. per dieną 1–2 val. per dieną 3 val. ir daugiau per dieną

%

3 pav. Mokinių prie kompiuterių praleidžiamo laiko skirstinys (%); χ2 = 21,37; p < 0,001

752009/1(44) 75


tam tikros mokyklinio amžiaus vaikų (11–15 metų) fizinio aktyvumo tendencijos: berniukų fizinis ak-tyvumas yra statistiškai reikšmingai didesnis negu mergaičių ir bendrasis moksleivių fizinis aktyvumas statistiškai reikšmingai mažėja nuo 11 iki 15 metų.

Mūsų atlikto tyrimo metu nustatyta, kad jau-nesniojo mokyklinio amžiaus vaikų požiūris į ak-tyviąsias laisvalaikio leidimo formas, tokias kaip sportas, yra teigiamas, dauguma mokinių nemano, kad sportas laisvalaikiu yra tuščias laiko švaisty-mas. Kitų tyrėjų duomenys patvirtina mūsų gautus rezultatus, tačiau, kita vertus, pastebima, kad su am-žiumi teigiamas mokinių požiūris į fiziškai aktyvias veiklas slopsta, realus kasdienio fizinio aktyvumo intensyvumas, dažnis ir trukmė mažėja [7, 8, 22]. Mūsų tyrimo duomenimis, 65,1 proc. berniukų ir 43,4 proc. mergaičių lanko sporto mokymo įstaigą, kitiems vaikams kūno kultūros pamokos mokykloje yra pagrindinė vieta, kur jie užsiima fiziškai akty-via veikla. Dregval ir Malinauskaitė [23], tyrusios pirmokų fizinį aktyvumą laisvalaikiu, nurodo, kad sporto ar šokių būrelius lanko 39,6 proc. mokinių. Šukio ir Jankauskienės [24] tyrimuose pastebėta, kad vyresnių (šeštos, aštuntos ir vienuoliktos klasės) mokinių pasirinktos sporto šakos pratybas lanko tik 26,8 proc. tiriamųjų. Mūsų gautus tyrimo duomenis galima būtų paaiškinti tuo, kad 8–11 metų amžius yra palankiausias periodas pradėti lankyti įvairių sporto šakų treniruotes ir sporto pedagogų dėmesys šio amžiaus vaikams yra didžiausias. Šio amžiaus

vaikai sporto pedagogų yra aktyviai skatinami po pamokų plėtoti asmenines, edukacines ir socialines kompetencijas neformalaus ugdymo sporto institu-cijose.

Nagrinėdami pasyvias mokinių laisvalaikio leidi-mo formas nustatėme, kad prie televizoriaus kasdien 2 ir daugiau valandų praleidžia 41,7 proc. berniukų ir 29,8 proc. mergaičių. Prie kompiuterio kasdien 1–2 val. būna 49,9 proc. berniukų ir 43,8 proc. mergaičių, 3 val. ir daugiau – 23,2 proc. berniukų ir 9,2 proc. mergaičių. Savaitgaliais šitaip pasyviai leidžiama dar daugiau laiko. Didėjantis televizijos ir kitos elektroninės komunikacijos galimybių populiaru-mas, kita techninė pažanga stipriai veikia fiziškai neaktyvios visuomenės formavimąsi, tačiau moks-linėse studijose skirtingai vertinamas šis procesas. Pateikiama moksliškai pagrįstų faktų, jog didieji elektroninės žiniasklaidos mėgėjai yra fiziškai ak-tyvesni negu tie, kurie šia žiniasklaidos rūšimi nesi-naudoja [25, 26]. Kiti duomenys liudija, jog labiau mėgstantys kompiuterius mokiniai yra pažangesni, labiau savimi pasitiki ir daugiau fiziškai aktyvūs [26, 27]. Tuo pat metu esama duomenų, jog perne-lyg didelis pomėgis žaisti kompiuteriu neigiamai pasireiškia žmonių gyvenimo kokybei [28]. HBSC [29] tyrimo duomenų analizė parodė, jog Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų tyrime dalyvavusių šalių, te-levizijos laidų žiūrėjimas yra viena populiariausių laisvalaikio leidimo formų. Pavyzdžiui, 2002 m. tik 9,5 proc. tirtų mokinių teigė, kad televizijos laidas

40,3

48,0

39,143,1

15,1

27,2

10,7

20,3

29,5

20,9

28,0 27,7

15,1

3,9

22,2

8,8

0

10

20

30

40

50

60



Visiškai ne Mažiau kaip 1 val. per dieną 1–2 val. per dieną 3 val. ir daugiau per dieną

%

4 pav. Mokinių praleidžiamo laiko žaidžiant elektroninius žaidimus skirstinys (%); χ2 = 23,85; p < 0,001

76 2009/1(44)76


žiūri mažiau nei pusę valandos per dieną arba vi-sai nežiūri, ir 10,2 proc. – tik iki 1 val. per dieną; 39,4 proc. mokinių teigė, kad televizijos laidas žiūri 2–3 val. per dieną, o kiti (40,9 proc.) mokiniai – 4 ir daugiau valandų per dieną. Šeštadieniais ir sekma-dieniais 4 ir daugiau valandų per dieną televizijos laidas žiūri net 58,3 proc. mokinių. Pomėgis žiūrė-ti televizijos laidas atsižvelgiant į tiriamųjų amžių reikšmingai nesiskyrė. Lyginant trijų tyrimų (1994, 1998 ir 2002 m.) duomenis apie televizijos laidų žiūrėjimą reikšmingų pokyčių nepastebėta.

Remiantis HBSC duomenimis, 1994 ir 1998 m. kompiuteriu laisvalaikiu visai nesinaudojo apie 50 proc. mokinių, 2002 m. – tik 42 proc. (p < 0,001). Tirtųjų vie-nuolikmečių berniukų, naudojusių kompiuterį 7 ir dau-giau valandų per savaitę laisvalaikiu, skaičius nuo 1994 m. (16 proc.) iki 2002 m. (43 proc.) ženkliai skiriasi nuo mergaičių, atitinkamai 1994 m. – 5 proc. iki 2002 m. – 20 proc. Pateiktieji duomenys rodo, jog pastaruoju metu vidutiniškai 7 ir daugiau valandų per savaitę laisvalaikiu naudojasi beveik kas antras ber-niukas ir kas ketvirta mergaitė, o prieš 4 metus tokių mokinių buvo visai nedaug.

HBSC tyrimų duomenys [29] tik iš dalies pa-tvirtina prielaidą dėl ryšio tarp mokinių fizinio aktyvumo ir pasyvaus laisvalaikio trukmės, todėl manoma, jog fiziškai aktyvaus ir pasyvaus moki-nių laisvalaikio santykis yra veikiamas daugybės veiksnių, pradedant tėvų fiziniu aktyvumu, moki-nių motyvacijos būti fiziškai aktyviu skatinimu, individualių psichosocialinių ypatybių ir baigiant sporto ir aktyvaus poilsio priemonių prieinamumu. Daugiausiai šios srities tyrimų patvirtina prielaidą,

jog fiziškai aktyvūs tėvai parengia vaikus fiziniam aktyvumui labiau nei fiziškai pasyvūs [30]. Kiti aukščiau minėti socialinės paramos veiksniai taip pat reikšmingai veikia mokyklinio amžiaus vaikų fizinį aktyvumą, bet menkiau tyrinėti arba visiškai netyrinėti [31].

išvadoS1. Reikšmingai didesnei tirtųjų mokinių daliai spor-

tas ir fizinis aktyvumas yra svarbi veiklos sritis: mergaitėms sportinė veikla yra ženkliai mažiau svarbi nei berniukams. Daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių mokinių lanko sporto mokyklą ar klubą: sporto organizacijas užklasinei veiklai daž-niau renkasi berniukai nei mergaitės. Pusė tirtųjų mokinių pratyboms sporto ugdymo įstaigose ski-ria nuo 1 iki 3 val. per savaitę. Tyrime dalyvavę berniukai reikšmingai dažniau nei mergaitės tei-gia esą geri sportininkai.

2. Didžioji dalis ketvirtokų (83,5 proc. berniukų ir 76,3 proc. mergaičių) kasdien arba kelis kartus per savaitę būna aktyvūs lauke. Du trečdaliai ap-klausoje dalyvavusių vaikų į mokyklą eina pės-čiomis, vidutiniškai sugaišdami tam 12 minučių. Kiti vaikai į mokyklą važiuoja autobusu arba yra pavežami automobiliais. Dviračiais važiuoti į mo-kyklą Lietuvos vaikams nebūdinga.

3. Tyrime dalyvavę mokiniai linkę fiziškai pasyviai leisti laisvalaikį prie televizoriaus ekrano, kom-piuterio ir žaidžiant elektroninius žaidimus (ypač savaitgaliais).


literatūra1. Vaitkevičius JV, Bakanovienė T, Miliūnienė L. Šiaulių miesto bendrojo

lavinimo mokyklų ugdytinių popamokinės veiklos, laisvalaikio ir savi-jautos tyrimas. Visuomenės sveikata. 2005;4(31):44-47.

2. Sallis JF, Prochaska JJ, Taylor WC. A review of correlates of physical ac-tivity of children and adolescents. Medicine and Science in Sports and Exercise. 2000 May;32(5):963-75.

3. Bouchard C, Shephard RJ. Physical activity, fitness and health: The model and key concepts. In Bouchard C, Shephard RJ and Stephens T (Eds.), Physical activity, Fitness and Health. Champaigne: Human Kine-tics. 1994;77-88.

4. Hardman AE. Physical activity and health: Current issues and research needs. International Journal of Epidemiology. 2001;30(5):1193-1197.

5. Biddle S, Sallis J, Cavill N (Eds). Young and active? Young people and he-alth-enhancing physical activity: Evidence and implications. London: Healh Education Autority. 1998.

6. Sallis JF. Physical Activity Guidelines for Adolescents: Consensus State-ment. Pediatric Exercise Science. 1994;6(4):299-463.

7. Zaborskis A, Žemaitienė N, Šumskas L, Diržytė A. Moksleivių gyvenimo būdas ir sveikata: Pasaulio sveikatos organizacijos 1994 m. tarptautinės moksleivių apklausos rezultatai. Vilnius: Leidybos centras. 1996.

8. Armonienė J. Mokinių fizinis aktyvumas ir sveikata. Pedagogika. 2007;85:116-121.

9. Sallis JF, Prochaska JJ, Taylor WC, Hill JO, Geraci JC. Correlates of physical activity in a national sample of girls and boys in grades 4 through 12. Health Psychology. 1999 July;18(4):410-5.

10. Whitehead M. Physical Literacy: Philosophical Considerations in Relati-on to Developing a Sense of Self, Universality and Propositional Know-ledge. Sport, Ethics and Philosophy. 2007 Dec;1(3):281-298.

11. Czerwinski-Mast M, Danielzik S, Asbeck I, Langnäse K, Speth-mann C, Müller MJ. Kieler Adipositaspräventionsstudie (KOPS). Konzept und erste Ergebnisse der Vierjahres-Nachuntersuchun-gen. In: Bundesgesundheitsblatt-Gesundheitsforschung – Ge-sundheitsschutz. 2003;46:727-731. [Žiūrėta 2006-05-27. Prieiga per internetą

http://www.springerlink.com/content/g8ewwgwjwjfnf76k/fulltext.pdf]12. Medienpädagogischer Forschungsverbund Südwest (Hrsg.): KIM-Stu-

die 2005. Kinder + Medien, Computer + Internet. Basisuntersuchung zum Medienumgang 6- bis 13-Jähriger. Stuttgart: MPFS, 2006. [Žiūrėta 2006-05-27. Prieiga per internetą

http://www.mpfs.de/fileadmin/Studien/KIM05.pdf]13. Todd J, Currie D. Sedentary behaviour. In: Currie C, Roberts C, Morgan

A,Smith R, Settertobulte W, Samdal O et al. Young People’s Health in Context. Health Behaviour in School-aged Children (HBSC) study: in-ternational report from the 2001/2002 survey. Health Policy for Chil-dren and Adolescents. 2004;4:98-109.

772009/1(44) 77


Analysis of mode of leisure practiced by children of junior school age

skaistė laskienė, ilona Judita zuozienė, aurelijus Kazys zuozalithuanian academy of physical education

SummaryThe aim of the research done was to study and establish

the means of spending leisure by children of junior school age. Results of the research given to the analysis of the mode of life practiced by school age children are presented in the paper. The Lithuanian State Science and Studies Foundation financed the research. Fourth-grade pupils selected by the method of random choice served as subjects of the research. The possibility of carrying out the research was coordinated with the authorities of the respective schools as well as with the parents of schoolchildren. Thus, the pupils who gave their consent to participate in the research and who were at school at the moment of the research were included in the questioning. The subjects were questioned at a number of primary schools situated in the districts of Alytus, Kaunas, Klaipėda, Marijampolė, Panevėžys, Šiauliai, Tauragė, Tel-šiai Utena and Vilnius. Thus we tried to ensure a represen-tative sample of the subjects. Fourth-grade pupils, 518 boys and 520 girls among them, participated in the research. It has been found that over one half of the children questioned attend sports schools or clubs from 1 to 3 hours per week.

It has also been found that 83.5 % of boys and 76.3 % of girls are physically active outdoors daily or several days per week. On the contrary parents have been found to be in-suf-ficiently physically active since the greater portion of them go in for sports but rarely or do not go in for any sports at all. The schoolchildren studied are inclined to spend their leisu-re passively, e.g. watching TV or playing computer games. Thus they watch TV from 1 to 2 hours daily and 2-3 hours on weekends. Similarly, 23.2 % of boys and 9.2 % of girls spend 3 and more hours with the computer daily, 39.2 % and 21.4 % on weekends accordingly.

Keywords: junior school age, mode of leisure, physi-cal activity.

correspondence to skaistė laskienė, lithuanian academy of physical Education,

sporto 6, lT-44221 Kaunas, lithuania. E-mail: [email protected]


14. Brandl-Bredenbeck HP, Brettschneider WD. Sport Involvement and Self-Concept in German and American Adolescents: A Cross-Cultural Study. International Review for the Sociology of Sports. 1997;4(32):357-371.

15. Mahoney JL, Stattin H. Leisure activities and adolescents’ antisocial be-havior: the role of structure and social context. Journal of Adolescence. 2000;23:113-127.

16. Danish SJ, Taylor ET, Fazio RJ. Enhancing adolescent development through sports and leisure. Ed. By Adams GR, Berzonsky D. Handbook of developmental psychology. Blackwell handbook of adolescence. Blackwell publishing, 2003.

17. Oweis P, Spinks WL. Psychological outcomes of physical activity: a theoretical perspective. Journal of Human Movement Studies. 2001;40:351-375.

18. Ryska TA. Sportsmanship in young athletes: the role of competitive-ness, motivational orientation and perceived purpose of sport. Journal of psychology. 2003;137(3):273-294.

19. Campbell A. Female competition: causes, constraints, content, and contexts. Journal of Sex Research. 2004;1(41). [Žiūrėta 2007-02-01. Pri-eiga per internetą

http://www.findarticles.com/p/articles/mi_m2372/is_1_41/ai_n6032939]

20. Giordano PC. Relationships in adolescence. Annual Review of Sociolo-gy, 2003. [Žiūrėta 2006-01-12. Prieiga per internetą

http://arjournals.annualreviews.org/doi/pdf/10.1146/annurev.soc.29.010202.100047]

21. Livingstone MB, Robson PJ, Wallace JM et al. How active are we? Le-vels of routine physical activity in children and adults. Proc Nutr Soc. 2003;62(3):681-701. Review.

22. Zuozienė IJ. Kūno kultūros ir sveikos gyvensenos žinių įtaka moksleivių fiziniam aktyvumui: daktaro disertacija. Kaunas, 1998.

23. Dregval L, Malinauskaitė V. Pirmokų fizinio aktyvumo priklausomybė nuo socialinių-ekonominių veiksnių. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. 2008;4(71):29-36.

24. Šukys S, Jankauskienė R. Mokinių sportavimo ir fizinio aktyvumo lais-valaikiu sąsajos su psichosocialiniais, elgesio ir mokyklos veiksniais. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas. 2008;1(68):92-99.

25. Biddle SJ, Gorely T, Marshall SJ, Murdei I, Kameron N. Physical activity and sedentary behaviours in youth: issues and controversies. J R Soc Health. 2004;124(1):29-33.

26. Ho SMY, Lee TMC. Computer use and its relationship with adolescent lifestyle in Hong Kong. Journal of Adolescent Health. 2001;29:259-266.

27. Rocheleau B. Computer use by school-age children: trends, pat-terns, and predictors. Journal of Educational Computing Research. 1995;12(1):1-17.

28. Kraut R, Patterson M, Lundmark V, Kiesler S, Mukopadhyay T, Scherlis W. Internet paradox. A social technology that reduces social involvement and psychological well-being? Am Psychol. 1998;53(9):1017-1031.

29. Laskiene S. Peculiarities of young people‘s lifestyle in the Baltic States// BRETTSCHNEIDER, WOLF D.; NAUL, ROLAND. Obesity in Europe: Young People‘s Physical Activity and Sedentary Lifestyles. Frankfurt am Main: Peter Lang GmbH, 2007;219-242.

30. Moore LL, Lombardi DA, White MJ, Campbell JL, Oliveria SA, Ellison C. Influence of parent’s physical activity levels on activity levels of young children. The Journal of pediatrics. 1991;118(2):215-219.

31. Lewis BA, Marcus BH, Pate RR, Dunn AL. Psychosocial mediators of phy-sical activity behavior among adults and children. American Journal of Preventive Medicine. 2002;23(2):26-35.

78 2009/1(44)78


įvadaS Visuomenės sveikata priklauso nuo sveikatos ap-

saugos, ekologijos, genetinio fondo, bet labiausiai – nuo sveikos gyvensenos [17, 21]. Galima išskirti tris sveikatos rūšis: 1) fizinė sveikata – optimalus kūno funkcionavimas; 2) psichikos sveikata – savęs, kaip vienos visumos, suvokimas; kai psichikos funkcijos darnios, užtikrintas pasitikėjimas savimi, savaran-kiškumas, asmuo yra atsakingas už savo veiksmus; 3) socialinė sveikata – vadovavimasis visuomenėje susiformavusiomis normomis ir principais, kurių tikslas – visapusiška visuomenės ir jos individų gero-vė. Autoriai pažymi, kad išvardytos sveikatos rūšys yra glaudžiai susijusios ir stipriai veikia viena kitą, o stipriausią įtaką turi fizinė sveikata [10, 20, 16]. Fi-ziologiškai žmogaus sveikata suprantama kaip įvai-

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVErSITETO PIrMO KUrSO ĮVAIrIŲ SPECIALIZACIJŲ STUDENTŲ PALYGINAMOJI SVEIKATINGUMO ANALIZĖ

SantraukaTyrimo objektas – VGTU įvairių fakultetų pirmo kurso studentų sveikatingumas. Kėlėme tikslą – įvertinti studentų,

įstojusių į VGTU skirtingų fakultetų pirmą kursą, sveikatos būklę ir atlikti lyginamąją analizę. 2007 m. tyrime dalyvavo 90 proc. VGTU visų pirmo kurso fakultetų pagrindinių studijų studentų, kurių amžius 19–20 metų (merginų n = 812 ir vaikinų n = 1 646). Mokslo metų pradžioje studentai į VGTU pateikė pirminių sveikatos priežiūros įstaigų medicinos pažymėjimus (Nr. 027/a, Nr. 046/a, Nr. 086/a) apie sveikatos būklę. Sveikata buvo vertinta atsižvelgiant į gydytojų reko-mendacijas ir Kūno kultūros katedros gydytojo pastabas. Studentus skirstėme pagal sveikatos sutrikimų ypatumus – regos, judėjimo atramos aparato, širdies kraujagyslių, nervų, endokrininės sistemos, kvėpavimo, virškinimo ir kitus susirgimus (akmenligė, lėtiniai uždegimai, dermatitas, infekciniai susirgimai ir pan.). Skirtos tokios studentų fizinio pajėgumo (svei-katingumo) grupės: pagrindinė, parengiamoji, specialioji ir nuo kūno kultūros pratybų atleisti studentai. Nustatyta, kad į VGTU pirmą kursą įstoja gerokai daugiau merginų (53 proc.), kurių prastesni sveikatos rodikliai, negu vaikinų (33 proc.). Vyraujantys merginų ir vaikinų sveikatos sutrikimai yra regos, širdies kraujagyslių sistemos ir judėjimo atramos aparato. Didžiausia procentinė dalis studentų, turinčių stipriai sveikatingumą ir fizinį darbingumą veikiančių sveikatos sutrikimų, įstoja į specialybes, kurių mokantis patiriami dideli sėdimo darbo krūviai naudojantis informacinėmis technologijomis (Fundamentinių mokslų fakultete: 48 proc. vaikinų ir 75 proc. merginų; Architektūros fakultete: 27 proc. vaikinų ir 71 proc. merginų). Mūsų tyrimai iš dalies leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvos mokyklų baigiamųjų klasių mokiniai daug laiko skiria mokymuisi ir nevisavertiškai tvarko savo gyvenimą, mažai laiko skiria sveikatai puoselėti. Gerinti esamą kritinę studentų sveikatos būklę padėtų gerai organizuotų kūno kultūros pratybų ir teorinio fizinės saviugdos rengimo taikymas studijų laikotarpiu. Tai sudarytų prielaidas sveikatingumui tolesniame gyvenime.

raktažodžiai: studentai, sveikatingumas, sveikatos sutrikimai.

stanislavas Dadelo, povilas Tamošauskas, Vitalijus podlužnasvilniaus gedimino technikos universiteto kūno kultūros katedra

rių organizmo apykaitos procesų darni sąveika, kuri sudaro pagrindą visų organizmo sistemų optimaliai veiklai [29].

Visuomenės sveikatos rodikliai turi nacionalinę ver-tę ir stiprina pasitikėjimą valstybės valdymo sistemomis socialiniu, ekonominiu ir politiniu lygmeniu, tai būtina aukšto valstybės valdymo efektyvumo sąlyga [27].

Puoselėjant visuomenės sveikatą ypatingą reikš-mę turi studentų sveikatos ugdymas. Gera studentų sveikata yra būtina sąlyga rengiant būsimus aukštos kvalifikacijos specialistus. Daugelio autorių atlikti tyrimai leidžia teigti, kad Lietuvos studentų sveikata blogėja [1, 3, 4, 5]. Studentai priskiriami visuomenės grupei su padidėjusia sveikatos sutrikimų rizika. Stu-dijų metu studentai patiria didelius psichoemocinius ir protinius krūvius, jie priversti taikytis prie naujų mokymo būdų, studijų metu formuojasi tarpasmeni-niai santykiai už šeimos ribų (tampa savarankiški), tai turi neigiamos įtakos formuojantis sveikos gyven-senos pamatams. Studijos aukštojoje mokykloje yra sudėtingas jaunų žmonių psichologinis ir socialinis gyvenimo tarpsnis [14].

adresas susirašinėti: stanislavas Dadelo,Vilniaus Gedimino technikos universitetoKūno kultūros katedra,saulėtekio al. 11, 10223 Vilnius.el. p. [email protected]

792009/1(44) 79


Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) buvo atlikti tyrimai – nustatytas sveikų ir silpnesnės sveikatos studentų santykis ir jo pokyčiai per kelerius mokslo metus [9]. Tačiau neišsiaiškinta, kokie svei-katos sutrikimai turi didžiausios įtakos skirtingoms studentų sveikatingumo grupėms, kaip studentai pa-siskirsto pagal sveikatos rodiklius skirtingų specia-lybių fakultetuose. Ši informacija padėtų studentams įgyvendinti sveikos gyvensenos principus, optimi-zuoti ir pagrįsti fizinio rengimo pratybas aukštosiose mokyklose ir fizinės saviugdos plėtotę.

Aktualu nustatyti į VGTU skirtingų specialybių fakultetų pirmą kursą įstojusių studentų sveikatos būklės ypatumus. Daryta hipotetinė prielaida, kad akademinio jaunimo sveikatos būklės įvertinimas su-darys pagrindą studentų fiziniam aktyvinimui ir svei-katinimui gerinti bei veiksmingumui didinti. Tyrimo tikslas – įvertinti studentų, įstojusių į VGTU pirmą kursą, sveikatos būklę ir atlikti skirtingų fakultetų ly-ginamąją analizę.

tyRimo objektaS iR metodai Tyrimo objektas – VGTU įvairių specializacijų

fakultetų pirmo kurso studentų sveikatingumas. Ty-rime dalyvavo 90 proc. studentų, 2007 m. įstojusių į VGTU pagrindines studijas. Jų amžius – 19–20 metų (merginų n = 812 ir vaikinų n = 1 646). Tirti šių specialybių studentai: 1) a. Gustaičio aviacijos ins-tituto specialybės: aviacinė mechanika, automatika ir valdymas, inžinerinė elektronika, orlaivių pilota-vimas, skrydžių valdymas – 74 studentai (57 vaiki-nai ir 17 merginų); 2) aplinkos inžinerijos fakulteto specialybės: aplinkos apsaugos inžinerija, aplinkos inžinerija, civilinė inžinerija, geodezija, kelių ir ge-ležinkelių inžinerija, miestų inžinerija, pastatų in-žinerinės sistemos – 426 studentai (238 vaikinai ir 188 merginos); 3) architektūros fakulteto speci-alybė: architektūra – 78 studentai (30 vaikinų ir 48 merginos); 4) elektronikos fakulteto specialybės: au-tomatika ir valdymas, elektronikos inžinerija, infor-macinių sistemų inžinerija, kompiuterių inžinerija, telekomunikacijų inžinerija – 343 studentai (299 vaikinai ir 44 merginos); 5) Fundamentinių mokslų fakulteto specialybės: bioinžinerija, informacinių technologijų paslaugų valdymas, inžinerinė informa-tika, technomatematika – 128 studentai (104 vaikinai ir 24 merginos); 6) Mechanikos fakulteto specialybės: biomechanika, mechanikos inžinerija, medžiagų ir su-virinimo technologijos, poligrafija, pramonės inžine-rija, pramonės technologijų inžinerija – 310 studentų (234 vaikinai ir 76 merginos); 7) statybos fakulteto

specialybės: energetikos ir transporto statyba, gais-rinė sauga, nekilnojamojo turto vadyba, statybos inžinerija, statybos valdymas – 510 studentų (365 vaikinai ir 145 merginos); 8) Transporto inžinerijos fakulteto specialybės: automobilių transporto inži-nerija, geležinkelių transporto inžinerija, transporto inžinerija, transporto mašinos ir įrenginiai, trans-porto technologinių sistemų inžinerija – 295 studen-tai (252 vaikinai ir 43 merginos); 9) Verslo vadybos fakulteto specialybės: verslo vadyba, įstaigų vadyba – 294 studentai (67 vaikinai ir 227 merginos).

Mokslo metų pradžioje studentai į VGTU patei-kė pirminių sveikatos priežiūros įstaigų medicinos pažymėjimus (Nr. 027/a, Nr. 046/a, Nr. 086/a) apie sveikatos būklę. Sveikata buvo vertinta atsižvelgiant į gydytojų rekomendacijas ir Kūno kultūros katedros gydytojo pastabas. Studentus skirstėme pagal svei-katos sutrikimų ypatumus – regos, judėjimo atramos aparato, širdies kraujagyslių, nervų, endokrininės sistemos, kvėpavimo, virškinimo ir kitus susirgimus (akmenligė, lėtiniai uždegimai, dermatitas, infek-ciniai susirgimai ir pan.). Į fizinio pajėgumo (svei-katingumo) grupes studentai buvo skirstomi pagal Karpavičienės ir kt. [13] aprašytą metodiką (pagrin-dinė, parengiamoji, specialioji grupės ir atleisti nuo kūno kultūros pratybų).

Pagrindinei grupei priskiriami sveiki studentai. Į šią grupę skirtini ir studentai, turintys nedidelių svei-katos sutrikimų (nedidelio laipsnio regos sutrikimai, kai regėjimo aštrumas be korekcijos – 0,5 ir daugiau, netaisyklinga laikysena ir pan.). Gerai fiziškai pasi-rengę pagrindinės medicininės grupės studentai turi vykdyti visą kūno kultūros pratybų programą. Šiai grupei priklausantys studentai gali treniruotis sporto sekcijose ir dalyvauti sporto varžybose.

parengiamosios grupės studentai turėjo nedidelių sveikatos sutrikimų, buvo nepakankamai fiziškai išsi-vystę ir silpno fizinio parengtumo. Į šią grupę skirtini nesunkiomis ligomis persirgę ir laikinai kūno kultūros pratybų negalintys lankyti studentai. Jie fiziškai ak-tyvinasi pagal studijų programą su sąlyga, kad tokios pratybos nepablogins jų sveikatos, padės jiems stiprėti. Kai kurie fiziniai pratimai neatliekami, kiti – ribojami. Fizinių pratimų kontrolinių normatyvų laikymas pratęs-tas. Parengiamosios grupės studentams nerekomenduo-jama lankyti sporto sekcijų, dalyvauti varžybose, tačiau jie gali dalyvauti bendrojo fizinio rengimo pratybose ar mankštintis namie pasitarę su kūno kultūros dėstytoju.

Specialiajai grupei priskiriami studentai, turin-tys nuolatinių ar laikinų sveikatos sutrikimų, ir ser-gantys studentai. Jų organizmo funkcinė būklė gali

80 2009/1(44)80


mažai skirtis, tačiau per pratybas skiriami pratimai vienus gali veikti teigiamai, kitus – neigiamai. Todėl turi būti individualiai taikomi fiziniai pratimai. Šios grupės studentai mankštinasi pagal specialiąją kūno kultūros programą, o dalis jų lanko kineziterapijos procedūras sveikatos priežiūros įstaigose. Specialio-sios medicininės grupės studentai dalyvauja ir papil-domoje fizinio ugdymo veikloje jų jėgas atitinkančia forma: sporto šventėse, turistiniuose žygiuose, išky-

lose ir pan. Studentai turi vadovautis principu, kad labai svarbi priemonė sveikatai stiprinti, ligai ar jos padariniams šalinti yra fizinis aktyvumas.

Atleistųjų nuo kūno kultūros pratybų grupei priski-riami studentai, sergantys lėtinėmis ligomis (subkom-pensacijos stadija), turintys morfologinių sutrikimų, kurie sunkina kasdienę jų veiklą (kraujotakos, inkstų, plaučių ir kt. organų nepakankamumas), ir sunkūs ligoniai (dekompensacijos stadija), I ir II laipsnio

1 lentelė. VgtU pirmo kurso studentų pasiskirstymas į sveikatingumo grupes

sveikatingumo grupėvaikinai merginos iš viso χ2 ir

p reikšmėsn % n % n %

Pagrindinė 1 108 67 386 48 1 494 61 89,230<0,001

Parengiamoji 143 9 86 11 229 9 2,3300,1268

Specialioji 211 13 178 22 389 16 33,820<0,001

Atleisti nuo kūno kultūros 184 11 162 20 346 14 34,590<0,001

Iš viso 1 646 100 812 100 2 458 100

2 lentelė. VgtU pirmo kurso studentų, priklausančių parengiamajai sveikatingumo grupei, sveikatos sutrikimų pasiskirstymas

sveikatos sutrikimaivaikinai

(n=143; 9%)merginos

(n=86; 11%)iš viso

(n=229; 9%) χ2 irp reikšmės

n % n % n %

Regos 58 29 49 37 107 32 1,9400,1641

Judėjimo atramos aparato 41 21 17 13 58 17 3,5700,0590

Širdies kraujagyslių 46 23 22 16 68 20 2,2800,1312

Kvėpavimo 10 5 7 5 17 5 0,0000,9439

Virškinimo 6 3 1 1 7 2 2,0200,1553

Nervų 16 8 5 4 21 6 2,5500,1102

Endokrininės 2 1 3 2 5 2 0,8100,3671

Kitos 19 10 30 22 49 15 10,390<0,01

Iš viso 198 100 134 100 332 100

812009/1(44) 81


neįgalūs. Tokie studentai fiziškai mankštinasi tiktai gydymo ir sveikatos priežiūros įstaigose vadovaujant kineziterapeutams.

Apibendrindami studentų skirstymą į keturias svei-katingumo grupes, sąlyginai juos skirstėme į sveikus (pagrindinė ir parengiamoji sveikatingumo grupės) ir turinčius sveikatos sutrikimų (specialioji sveikatingu-mo grupė ir atleisti nuo kūno kultūros pratybų).

Statistinė duomenų analizė atlikta taikant mate-matinius metodus – SAS paketu. Duomenys pateikti absoliučiais skaičiais ir procentais. Grupių rodiklių skirtumų patikimumui nustatyti taikytas χ2 skaičiavimas.

tyRimų RezUltataiTyrėme VGTU pirmo kurso studentų pasiskirs-

tymą į sveikatingumo grupes. Nustatėme, kad di-džiausia tirtų studentų (vaikinų ir merginų) dalis (61 proc.) priklauso pagrindinei sveikatingumo grupei. Sveikų vaikinų – 67 proc., o šis merginų rodiklis sudarė tiktai 48 proc., skirtumas, siekian-tis 19 proc., yra statistiškai patikimas (χ2 = 89,230; p < 0,001) (1 lentelė). Parengiamajai grupei priklau-sė tik dešimtadalis tirtų vaikinų ir merginų, patikimo skirtumo tarp jų nenustatyta. Antra pagal dydį yra specialioji sveikatingumo grupė, jai priklausė 16 proc. tirtų studentų (vaikinų – 13 proc., merginų – 22 proc.),

(χ2 = 33,820; p < 0,001). Atleistųjų nuo kūno kultūros pratybų grupei priklausė vidutiniškai 14 proc. tirtų studentų (vaikinų – 11 proc., merginų – 20 proc.), nustatytas patikimas 9 proc. skirtumas (χ2 = 34,590; p < 0,001). VGTU pirmo kurso vaikinų patikimai geresni sveikatingumo rodikliai negu merginų.

Tiriant sveikatos sutrikimus, turinčius įtakos studen-tų pasiskirstymui sveikatingumo grupėse, nustatyta, kad parengiamojoje sveikatingumo grupėje išsiskiria regos (32 proc.), širdies kraujagyslių (20 proc.) ir judėjimo atramos aparato (17 proc.) sveikatos sutrikimai (2 len-telė). Kitų sveikatos sutrikimų (akmenligė, lėtiniai už-degimai, dermatitas, infekciniai susirgimai ir pan.) šios sveikatingumo grupės merginoms nustatyta pati-kimai daugiau negu vaikinams (χ2 = 10,390; p < 0,01). Pagal įtaką merginų sveikatingumui šie sutrikimai už-ima antrą vietą. Tyrimas parodė, kad kiekvienam pa-rengiamosios sveikatingumo grupės studentui tenka vidutiniškai po 1,45 gretutinio sveikatos sutrikimo: 1,39 – vaikinams, 1,59 – merginoms.

Specialiosios sveikatingumo grupės tyrimai paro-dė, kad didžiausią įtaką šios grupės studentų sveikatin-gumui daro širdies kraujagyslių sveikatos sutrikimai (21 proc.), mažai atsilieka regos (20 proc.) ir judė-jimo atramos aparato (20 proc.) sveikatos sutriki-mai (3 lentelė). Lyginant vaikinų ir merginų tyrimo

3 lentelė. VgtU pirmo kurso studentų, priklausančių specialiajai sveikatingumo grupei, sveikatos sutrikimų pasiskirstymas


(n=211; 13%)merginos

(n=178; 22%)iš viso


n % n % n %

Regos 52 19 60 21 112 20 0,5500,4596


Širdies kraujagyslių 75 27 44 16 119 21 10,980<0,001

Kvėpavimo 27 10 17 6 44 8 2,6700,1026

Virškinimo 12 4 6 2 18 3 2,1800,1399

Nervų 18 6 21 7 39 7 0,1900,6598

Endokrininės 8 3 14 5 22 4 1,5900,2068

Kitos 25 9 68 24 93 17 22,940<0,001

Iš viso 277 100 282 100 559 100

82 2009/1(44)82


duomenis, nustatyta esminių širdies kraujagyslių (χ2 = 10,980; p < 0,001) ir kitų sveikatos sutrikimų rodiklių (χ2 = 22,940; p < 0,001) skirtumų. Panašiai kaip ir parengiamojoje sveikatingumo grupėje, mer-ginų sveikatingumo rodiklius stipriai veikė kiti susir-gimai, jiems teko 24 proc. visų susirgimų. Nustatyta, kad specialiojoje grupėje studentas turi vidutiniškai po 1,44 gretutinio sveikatos sutrikimo: vaikinai – ati-tinkamai po 1,31, o merginos – po 1,58.

Nuo kūno kultūros atleistų studentų sveikatingumo grupės tyrimai parodė, kad didžiausią įtaką šios grupės jaunų žmonių sveikatingumui daro judėjimo atramos aparato (31 proc.), širdies kraujagyslių (20 proc.) ir kiti (16 proc.) sveikatos sutrikimai (4 lentelė). Šios svei-katingumo grupės 34 proc. vaikinų ir 27 proc. mergi-nų turi judėjimo atramos aparato sveikatos sutrikimų. Vaikinų antrą ir trečią pagal įtaką sveikatingumui vietas užima širdies kraujagyslių (22 proc.) ir kiti (11 proc.) sveikatos sutrikimai, o merginų, atvirkš-čiai – kiti (22 proc.) ir širdies kraujagyslių (18 proc.) sveikatos sutrikimai. Panašiai kaip parengiamosios ir specialiosios, taip ir atleistų nuo kūno kultūros svei-katingumo grupių studentai išsiskyrė tuo, kad kitų sveikatos sutrikimų merginoms nustatyta patikimai daugiau negu vaikinams (χ2 = 10,800; p < 0,001). Pagal įtaką merginų sveikatingumui šie sutrikimai

užima antrą vietą. Nustatyta, kad atleistų nuo kūno kultūros grupėje kiekvienas studentas vidutiniškai turi po 1,30 gretutinio sveikatos sutrikimo: vaikinai – po 1,26, o merginos – po 1,49.

Nustatėme studentų, priklausančių pagrindinei sveikatingumo grupei, pasiskirstymą VGTU fakulte-tuose (1 pav.). Patikimas skirtumas tarp vaikinų ir mer-ginų šioje sveikatingumo grupėje nustatytas beveik visuose fakultetuose (p < 0,05 – Elektronikos, Fun-damentinių mokslų ir A. Gustaičio aviacijos institutas; p < 0,01 – Verslo vadybos fakultetas; p < 0,001 – Archi-tektūros, Aplinkos inžinerijos ir Statybos fakultetai). Tiktai Mechanikos ir Transporto inžinerijos fakultetai pasižymi sveikatingumo homogeniškumu pagal lyties požymį (p > 0,05). Vertinant visą tirtą kontingentą nu-statyta, kad pagrindinei sveikatingumo grupei priklau-so vidutiniškai 67 proc. vaikinų ir 48 proc. merginų. Pagal nutolimą nuo šių rodiklių fakultetus sąlyginai galima suskirstyti į tris kategorijas: fakultetai, kuriuose aukšti, vidutiniai ir žemi sveikatos rodikliai. Vaikinų ir merginų šis vertinimas turi skirtumų. Daugiausia pa-grindinei sveikatingumo grupei priklausančių vaikinų, kurių aukšti sveikatos rodikliai, mokosi A. Gustaičio aviacijos institute (88 proc.), šis rodiklis nuo visų fa-kultetų vidurkių nutolęs 21 proc. (χ2 = 10,54; p < 0,01). Prasčiausios sveikatos vaikinai mokosi Fundamentinių

4 lentelė. VgtU pirmo kurso studentų, atleistų nuo kūno kultūros, sveikatos sutrikimų pasiskirstymas


(n=184; 11%)merginos

(n=162; 20%)iš viso


n % n % n %

Regos 23 10 29 12 52 11 0,5400,4613


Širdies kraujagyslių 51 22 43 18 94 20 1,2700,2593

Kvėpavimo 22 9 14 6 36 8 2,2700,1320

Virškinimo 9 4 12 5 21 4 0,3400,5615

Nervų 21 9 18 7 39 8 0,3900,5315

Endokrininės 2 1 6 2 8 2 1,8800,1700

Kitos 25 11 53 22 78 16 10,800<0,001

Iš viso 232 100 241 100 473 100

832009/1(44) 83


mokslų fakultete, čia sveikų vaikinų yra tiktai 52 proc., tai 15 proc. mažiau negu visų VGTU sveikų vaikinų vi-durkis (χ2 = 10,39; p < 0,01). Pagrindinei sveikatingumo grupei priklausančių merginų, kurių aukšti sveikatos ro-dikliai, nenustatyta. Žemų sveikatos rodiklių kategori-jai priklauso merginos, studijuojančios Architektūros ir Fundamentinių mokslų fakultetuose. Architektūros fa-kultete nustatyta tik 29 proc. sveikų merginų, tai 19 proc.

mažiau už merginų universitetinį vidurkį (χ2 = 6,15; p < 0,05). Fundamentinių mokslų fakulteto pirmame kurse sveikų merginų studijuoja tik 25 proc. (χ2 = 4,75; p < 0,05). Vertindami sveikatingumo rodiklius VGTU fakultetuose parengiamojoje ir specialiojoje sveika-tingumo grupėse nei tarp vaikinų, nei tarp merginų patikimų nukrypimų nuo vidutinių rodiklių nenusta-tėme (2, 3 pav.). Tačiau nuo kūno kultūros atleistų

73 73

67

52

65 67 67 64

88

29

5350

25

5348

53

67

48

65

44

20

30

40

50

60

70

80

90

Archite

ktūro

s

Aplinkos

Elektronikos

Fundamentinių m

.

Mechanikos

Statybos

Transporto

Verslo vadybos

Aviacijos

Vaikinai Merginos

%

Iš viso

1 pav. VgtU pirmo kurso studentų, priklausančių pagrindinei sveikatingumo grupei, pasiskirstymas fakultetuose

10

9

11

12

8

7

9 9

4

9

4

11 11

13 13

9

14

11

6

11

3

5

7

9

11

13

15

Archite

ktūro

s

Aplinkos

Elektronikos

Fundamentinių m

.

Mechanikos

Statybos

Transporto

Verslo vadybos

Aviacijos

Vaikinai Merginos

%

Iš viso

2 pav. VgtU pirmo kurso studentų, priklausančių parengiamajai sveikatingumo grupei, pasiskirstymas fakultetuose

84 2009/1(44)84


studentų sveikatingumo grupėje nustatyta esminių skirtumų tarp fakultetų (4 pav.). Fundamentinių moks-lų fakultete vaikinų, atleistų nuo kūno kultūros, rodiklis siekė 23 proc., o vidutinis universitetinis rodiklis yra tik 11 proc. (χ2 = 13,22; p < 0,001). Architektūros fa-kultete atleistų nuo kūno kultūros merginų rodiklis siekė 40 proc., o vidutinis universitetinis rodiklis yra 20 proc. (χ2 = 10,51; p < 0,001). Taigi geresni sveikatingumo rodikliai yra studentų, studijuojančių A. Gustaičio aviacijos institute, prastesni – Architek-tūros ir Fundamentinių mokslų fakultetuose.

RezUltatų aptaRimaSMūsų tyrimai parodė, kad į VGTU pirmą kursą

įstoja tik 61 proc. sveikų studentų (19–21 metų am-žiaus), sveikų vaikinų statistiškai patikimai daugiau negu merginų. Visiškai sveikų merginų, įstojusių į VGTU pirmą kursą, yra mažiau negu 50 proc., liku-sios turi įvairių sveikatos sutrikimų, o visiškai nega-linčių fiziškai aktyvintis yra 20 proc. Į VGTU pirmą kursą įstoja jaunų žmonių iš visos Lietuvos, jų svei-katos būklė atspindi mūsų valstybės viso jaunimo sveikatingumo tendencijas, todėl ši informacija turė-tų versti susimąstyti apie Lietuvos jaunosios kartos ugdymą šeimoje, mokykloje ir visuomenėje. Panašių tyrimų rezultatų ankstesniaisiais metais gavo ir kiti tyrėjai [3, 4, 12, 19, 23].

Galima daryti prielaidą, kad vienas iš pagrindi-nių veiksnių, turinčių įtakos silpnai studentų svei-

katai, yra fizinio aktyvumo stoka ir nenormuota regos organų apkrova. Visose fizinio sveikatingu-mo grupėse, kurioms priklauso sveikatos sutriki-mų turintys studentai, vyrauja judėjimo atramos aparato sutrikimai ir nepakankama širdies krauja-gyslių sistemos funkcija. Vienai studentų daliai šie sutrikimai leidžia ribotai fiziškai aktyvintis, o kitai daliai fizinė veikla jau yra pavojinga. Tokius stu-dentus galima įvardyti kaip ligonius. Jiems fiziškai aktyvintis galima tik prižiūrint gydytojui, taikant kineziterapijos priemones, parinktas pagal susirgi-mo negalios pobūdį.

Analizuojant skirtingų fakultetų studentų sveika-tos būklę, išaiškėjo būdingi reiškiniai ir faktai. A. Gus-taičio aviacijos institute pagrindinei sveikatingumo grupei priklauso didžiausia procentinė studentų dalis, kuri patikimai viršija universiteto vidurkį. Šį reiškinį galima paaiškinti remiantis pasirinktos specialybės ypatumais. Būsimiesiems orlaivių pilotams ir skry-džių valdymo specialistams keliami aukšti sveikatos ir fizinio parengtumo reikalavimai, todėl išsiskiria A. Gustaičio aviacijos instituto studentų sveikatingu-mo rodikliai.

Daugiausia negalavimų nustatyta studentams iš Fun-damentinių mokslų fakulteto, tarp jų yra net 23 proc. fiziškai mankštintis negalinčių studentų. Funda-mentinių mokslų fakultetas rengia informacinių technologijų specialistus. Jauni žmonės, pasiren-kantys šią specializaciją, daug laiko skiria darbui

10 1012 13

15 1512

15

5

13

27

17

23

14

23

16

26

18

22

38

4

9

14

19

24

29

34

39

44

Archite

ktūro

s

Aplinkos

Elektronikos

Fundamentinių m

.

Mechanikos

Statybos

Transporto

Verslo vadybos

Aviacijos

Vaikinai Merginos

%

Iš viso

3 pav. VgtU pirmo kurso studentų, priklausančių specialiajai sveikatingumo grupei, pasiskirstymas fakultetuose

852009/1(44) 85


7 810

23

12 12 12 12

4

11

40

19

16

25

20 20

16

12

20

3

8

13

18

23

28

33

38

Archite

ktūro

s

Aplinkos

Elektronikos

Fundamentinių m

.

Mechanikos

Statybos

Transporto

Verslo vadybos

Aviacijos

Vaikinai Merginos

%

18

Iš viso

4 pav. VgtU pirmo kurso studentų, atleistų nuo kūno kultūros, pasiskirstymas fakultetuose

kompiuteriu jau mokykloje, dėl to gali nukentėti jų fizinio aktyvumo apimtis. Ypač prastos sveika-tos būklės yra merginos iš Architektūros fakulteto, tarp jų nustatyta 40 proc. negalinčių fiziškai akty-vintis, nes tai gali sukelti pavojų jų sveikatai ar net gyvybei. Ši specializacija reikalauja ne tik meninių gebėjimų, bet ir gero pasirengimo šioje srityje (spe-cialūs kursai ir mokymasis dailės mokyklose), kuris trunka ne vienerius metus. Galima daryti prielaidą, kad šias specialybes pasirinkę studentai daug laiko skyrė mokymuisi mokyklose ir buvo fiziškai pasy-vūs. Tai galėjo turėti neigiamos įtakos jų sveikatos raidai. Šią prielaidą reikėtų patikrinti tolesniuosiuo-se mūsų tyrimuose. Jau gana seniai įrodyta, kad fi-zinis pasyvumas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, skatinančių visų organizmo funkcijų, o labiausiai judesius vykdančių (raumenų ir atramos aparato) bei juos aptarnaujančių kraujotakos ir kvėpavimo sistemų silpnėjimą [2, 26].

Neišvengiamai kyla klausimas, kaip padėti su-trikusios sveikatos studentams ir kaip sveikuosius nukreipti fizinio aktyvinimosi kryptimi? Nemažai mokslininkų [11, 22, 28, 30, 31] įrodė, kad organi-zuotos kūno kultūros pratybos, vykdomos ne mažiau kaip du kartus per savaitę, teigiamai veikia studentų fizinį ir funkcinį pajėgumą. Gerai praktiškai ir teoriš-kai parengti studentai geba veiksmingai taikyti fizi-nės saviugdos priemones [8, 18, 25].

Yra pagrindo teigti, kad studentų sveikatinimui, jų darbingumui ir gyvenimo pilnatvei gali veiks-

mingai padėti gerai organizuotos ir metodiškai vykdomos priemonės, taikant individualizavimo metodus kūno kultūros pratybose. Šiems veiks-mams įgyvendinti reikia universitetų vadovybės geros valios ir gerų specialistų, gebančių organi-zuoti šį procesą. Nevykdant šių priemonių galima tikėtis aukštos kvalifikacijos specialistų spartaus sveikatos blogėjimo ir gyvenimo trukmės mažėji-mo. Valstybei investuojant į aukštąjį mokslą, bet tinkamai nesirūpinant studentų sveikatingumu, to-lesnėje perspektyvoje gali būti neigiamų socialinių ir ekonominių pasekmių. Jau dabar nustatyta, kad Lietuvos vyrų vidutinė gyvenimo trukmė trumpiau-sia tarp kitų Europos Sąjungos valstybių. Lietuvoje daugiausia žmonių miršta nuo širdies kraujagyslių ligų. 2007 m. nuo širdies kraujagyslių ligų mirė daugiau kaip pusė visų mirusiųjų Lietuvos gyven-tojų (24,3 tūkst., arba 53,3 proc.). Pastaraisiais me-tais pastebimas jaunesniojo amžiaus (35–59 metų) žmonių mirtingumo nuo širdies kraujagyslių ligų padidėjimas. 2007 m. nuo šių ligų mirė 12 proc. šio amžiaus žmonių (2000 m. – 10 proc.) [15]. Širdies kraujagyslių sveikatos sutrikimai yra viena iš pa-grindinių priežasčių, turinčių įtakos VGTU pirmo kurso studentų sveikatingumui. Daugelio autorių teigimu, šią problemą galėtų padėti išspręsti fizinio aktyvumo plėtotė [6, 7, 27].

Reikalingas fizinio aktyvinimosi teorinis meto-dinis studentų rengimas pirmame kurse, tai sudarys prielaidas fizinei saviugdai vyresniuose kursuose ir

86 2009/1(44)86


padės pagrindą aktyviam fiziniam gyvenimui, ge-resniam sveikatingumui, produktyvesnei profesinei veiklai ir sveikai šeimai.

išvadoSSu prastesniais sveikatos rodikliais į VGTU pirmą

kursą įstoja gerokai daugiau merginų (53 proc.) negu vaikinų (33 proc.). Vyraujantys merginų ir vaikinų sveikatos sutrikimai yra regos, širdies kraujagyslių sistemos ir judėjimo atramos aparato.

Didžiausia procentinė dalis studentų, turinčių stipriai sveikatingumą ir fizinį darbingumą veikiančių sveika-tos sutrikimų, įstoja į specialybes, kurių mokantis yra didelis sėdimo darbo krūvis naudojantis informacinė-

mis technologijomis (fundamentinių mokslų fakultete: 48 proc. vaikinų ir 75 proc. merginų; architektūros fa-kultete: 27 proc. vaikinų ir 71 proc. merginų).

Mūsų tyrimai iš dalies leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvos mokyklų baigiamųjų klasių mokiniai daug laiko skiria mokymuisi ir nevisavertiškai tvarko savo gyvenimą, mažai laiko skiria sveikatos puoselėjimo veiksniams. Esamą kritinę studentų sveikatos būklę gerinti galėtų padėti gerai organizuotų kūno kultūros pratybų ir teorinio fizinės saviugdos rengimo taiky-mas studijų laikotarpiu. Tai sudarys geras prielaidas sveikatingumui tolesniame gyvenime.


literatūra1. Armonienė J. Jaunimo fizinio aktyvumo ugdymo veiksniai. VU.

Vilnius, 1998;20-40.2. Astrand PO, Rodahl K. Textbook of Work Physiology (2 nd end.).

New York, 1970;669.3. Baubinas A, Jankauskienė K, Kuodytė-Kazielienė R. Vyresniojo

mokyklinio amžiaus moksleivių ir jaunimo sveikatos savivertė. Visuomenės sveikata. 2007;2(37):22-26.

4. Blauzdys V, Vilkas A. Kūno kultūros žinių poveikis gimnazijos mokinių fiziniam parengtumui. Ugdymas, kūno kultūra, sportas. 2006;1(64):10-15.

5. Bobrova L, Markauskienė D. ŠPI studenčių požiūris į fizinį aktyvu-mą. Moksleivių ir studentų fizinio ugdymo problemos. Mokslinės metodinės konferencijos medžiaga. Vilnius, 1993;16-18.

6. Bouchard C, Shephard R. Physical activity fitness and health: The model and key concepts. Physical activity, fitness and health. Ed. Bouchard C, Shephard R, Stephens T. Champaign, IL: Human Ki-netics, 1994;14-15.

7. Bouchard C, Shephard R, Stephens T et al. Exercise, fitness and health: A consensus of current knowledge. Champaign, IL: Hu-man Kinetics, 1990.

8. Dadelo S. Lietuvos teisės akademijos studentų fizinis lavinimas taikant saviugdą. VPU, Disertacija. Vilnius, 2000.

9. Dadelo S, Tamošauskas P. Vilniaus Gedimino technikos univer-siteto pirmo kurso sveikatos įvertinimas. Visuomenės sveikata. 2008;2(41):63-69.

10. Farmer ME, Locke BZ, Moscicki EK, Dannenberg AL, Larson DB, Radloff LS. Physical activity and depression symptoms. The NHANESI Epidemiologic Follow-up Study. Am J Epidemiol. 1988;128:1340-1351.

11. Gaška V. Policijos akademijos pirmo kurso studentų bendrojo ir specialaus fizinio rengimo eksperimentinis pagrindimas. Diserta-cija. Vilnius, 1995.

12. Jankauskas JP, Jatulienė N, Čijunelis V, Čepienė J. Vilniaus univer-siteto studentų gyvensenos, fizinės ir psichologinės savijautos kaita. Visuomenės sveikata. 2007;2(37):62-67.

13. Karpavičienė D, Švedas E, Švedienė L, Vorobjova S, Užlienė I, Ro-žanskienė E, Gasparkienė O. Kūno kultūra silpnesnės sveikatos moksleiviams. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministe-rija. Vilnius, 1999.

14. Levinson D. The seasons of a man’s life. New York: Knopf, 1978.15. Lietuvos statistikos departamento tinklalapis: http://www.stat.

gov.lt/lt/news/view/?id=2474, žiūrėta 2009-01-13.

16. Paffenbarger RS, Hyde RT, Wing AL. Physical activity and physical fitness as determinants of health and longevity. Exercise, fitness and health. Ed. Bouchard C, Shephard RJ, Stephens T et al. Cham-paign, IL: Human Kinetics, 1990;33-48.

17. Paffenbarger RS, Wing AL, Hyde RT. Physical activity as an index of heart attack risk in college alumni. Am J Epidemiol. 1978;108:161-178.

18. Poteliūnienė S. Studenčių, būsimų mokytojų, fizinės saviugdos edukacinis skatinimas. VPU, Disertacija. Vilnius, 2000.

19. Poteliūnienė S, Kudaba D. Studenčių fizinės būklės kaita per 1995-2005 metus. Sporto mokslas, 2007;3(49):42-46.

20. Ross CE, Hayes D. Exercise and psychologic well-being in the community. Am J Epidemiol. 1988;127:762-771.

21. Salonen JT, Puska P, Tuomilento J. Physical activity and risk of my-ocardial infarction, cerebral stroke and death. Am J Epidemiol. 1983;115:526-537.

22. Skernevičius J. Fizinio auklėjimo užsiėmimų ir slidinėjimo treni-ruočių įtaka Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentų fiziniam išsivystymui, fiziniam pasirengimui ir kai kurioms vege-tacinėms bei psichomotorinėms funkcijoms. Disertacija. Vilnius, 1969.

23. Tamošauskas P. Humanistiškai orientuotas studentų fizinis ugdy-mas. Vilnius, 2000.

24. Tubelis L. Studentų fizinė saviugda. Lietuvos sporto informacinis centras. Vilnius, 2005;56.

25. Tubelis L. Studentų fizinės saviugdos skatinimo sistema ir jos efektyvumas. VPU, Disertacija. Vilnius, 2001.

26. Wilmore J, Costill DL. Physiology of sport and exercise. Cham-paing: Human Kinetics, 1994;549.

27. Амосов НМ. Раздумья о здоровье. 3-е изд. Мoсква. Физкульту-ра и спорт. 1987; 64.

28. Генявичюс Ю. Об эффективности применения легкоатлети-ческих упражнений в целях подготовки студентов к сдаче норм комплекса ГТО IV ступени. Дисeртация. Вильнюс, 1979.

29. Колбанов ВВ. Валеология: Основные понятия, термины, опре-деления. СПб.: ДЕАН, 1998; 232.

30. Мертинас Ю. Организация и методика проведения занятий по физическому воспитанию с преимущественным развити-ем выносливости у студентов педагогического вуза. Дисeрта-ция. Вильнюс, 1993.

31. Скерневичене ВБ. О совершенствовании методики занятий по физическому воспитанию со студентками подготовитель-ного отделения. Дисeртация. Вильнюс, 1973.

872009/1(44) 87


Comparative analysis of health state demonstrated by Vilnius Gediminas technical university first year students following different specialisation study courses

stanislavas Dadelo, povilas Tamošauskas, Vitalijus podlužnasvilnius gediminas technical university, physical education cathedra

SummaryThe subject of study: health state demonstrated by

VGTU first year students at different specialisation facul-ties. Our goal was to evaluate the health state of VGTU first year students admitted to different faculties and to car-ry out a relevant comparative analysis. Research covered 90% of VGTU students (aged 19-20 years) admitted to all faculties in 2007 (girls n=812, boys n=1646). At the begin-ning of academic year VGTU freshers produced medical certificates on their health condition (No 027/a; No 046/a; No 086/a) issued by primary health care institutions. Stu-dents’ health was appraised taking into account medical recommendations, and opinions given by the physician of Physical Culture Department. We divided students into groups basing on the characteristics of their health impair-ment, namely vision, locomotor system, cardiovascular, nervous, endocrine system, respiratory, digestive system or other diseases (lithiasis, chronic diseases, dermatitis, infectious diseases, etc.). Students were divided into the following physical capacity (health) groups: basic, pre-paratory, and special. A separate group was provided to students released from physical training exercises. It was found that the girls (53%) outnumbered significantly the boys (33%) from the point of view of poor health indica-

tors. Impairment of the visual, the cardiovascular, and the locomotor system prevailed among girls and boys. The lar-gest per cent rate of students with health disorders produ-cing a strong influence on health state and ability to work choose specialities demanding a huge load of arm-chair work connected usually with information technologies (fa-culties of fundamental sciences: boys – 48%, girls – 75%, architecture: boys – 27%, girls – 71%). The application of a well-organised physical training and theoretical prepa-ration measures for physical self-education over the study period might be helpful for the improvement of current critical situation in the area of student health. This will cre-ate good pre-conditions for further development of health state in future life.

Keywords: students, state of health, health disorders.

Correspondence to stanislavas dadelo,Vilnius Gediminas technical university,

physical education cathedra,saulėtekio al. 11, lT-10223 Vilnius, lithuania.



88 2009/1(44)88


IntroductIonPublic health and prevention of disability are

the priority areas of attention of many governments worldwide. Today disability is considered a compli-cated social phenomenon its level being influenced by many factors including public health situation, living standards, occupational risks and other en-vironmental issues [1, 2]. In Belarus, people with activity limitations account for 5.2% of the total population. Each year, the “army” of the disabled increases by 50 to 55 thousand people and on the 1st of January 2008, 510,664 people were for-mally registered as disabled in Belarus [3]. The vast majority of the disabled people, both being initially registered each year and those accumulated over years, are adults over 18 years old (94.5% and 94.0% respectively).

The objective of this study was to analyze factors related to the initially registered disability among

INITIALLY rEGISTErED DISABILITY AMONG ADULTS IN BELArUS

SummaryThe objective of this study was to analyze factors related to the initially registered disability among adults in Belarus,

to investigate its pattern in depth and disclose the reasons of its origin.The subject of the study was the initially registered disability among adults in Belarus. The primary unit of count was

an individual initially registered as a disabled person on the results of medical assessment carried out by an authorized expert commission.

The data accumulated in the National Disability Database maintained by the Research Institute for Medical Asses-sment and Rehabilitation since 1991 through 2007 were used for the study. For calculation of disability levels among various population groups, the population data provided by the Ministry of Statistics of Belarus including the age and sex breakdowns were used.

The data on the initially registered disability among adults in Belarus evidence that in general since 1994 up to 2007 both absolute numbers and the corresponding levels per 10,000 population have fallen for most categories of the popula-tion including men and women, urban and rural residents. The analysis of time trends of the initially registered disability levels for urban and rural residents shows that they follow the same trends as overall level of disability among adults as a whole. The majority (54.3%) of the disabled adults are those over the retirement age. Growth of the absolute number of disabled and the levels of disabled per 10,000 population during particular years was mainly due to increase of the number of disabled people in this category.

Keywords: disability, incidence, trends, gender, place of residence.

ana KopytokResearch institute for medical assessment and Rehabilitation minsk, belarus

adults in Belarus, to investigate its pattern in depth and disclose the reasons of its origin.

mateRialS aNd metHodSThe subject of the study was the initially registered

disability among adults in Belarus. The primary unit of count was an individual initially registered as a disabled person on the results of medical assessment carried out by an authorized expert commission.

The data accumulated in the National Disability Database maintained by the Research Institute for Medical Assessment and Rehabilitation since 1991 through 2007 were used for the study.

For analysis of the nosological structure of the ini-tially registered disability, the etiological framework of the International Classification of the International Classification of Diseases (ICD-10) was used.

For mathematical and statistical analysis of the initially registered disability related factors, the ab-solute and relative (both intensive and extensive) rates were calculated [4]. Where appropriate, average values and their standard deviations were calculated and presented in tables.

For calculation of disability levels among various population groups, the population data provided by

correspondence to anna V. Kopytok, Research institute of Medical assessment and Rehabilitation, avtodorovskaya str. 3, Minsk, 220014, belarus. E-mail: [email protected], [email protected]

892009/1(44) 89


the Ministry of Statistics of Belarus including the age and sex breakdowns were used.

ReSUltS aNd diSCUSSioNIn the National Disability Database, 1,018,424

entries related to initially registered disabled people were made during the 17 year period from 1991 to 2007. The absolute number of the disabled adults registered each year varied between 43,969 (2007) and 86,544 (1993) and on the average made 59,907 (Table 1).

The considerable increase in number of the ini-tially registered disabled people was noted in 1992 (+32.5 %, from 57,175 people in 1991 to 75,771 peo-ple in 1992, i. e. by 32.5%) and in 1993 (from 75,771 people in 1992 to 86,544 in 2003, i. e. by 14.2%).

This was mainly due to new pieces of legislation about social security introduced in Belarus in late 1991 when additional social benefits were granted to the disable people and thus stimulated the increasing number of applications for disability status. Also, the Instruction No 28 was issued by the Ministry of Healthcare of Belarus on the 16th of February 1993 that introduced a new procedure for getting the sta-tus of disabled. According to this Instruction, the indications for disability were now based on pres-ence of actual activity limitations and their number was significantly increased as compared to the pre-vious system. Many more people became legible for the status of disabled, including those that already had certain activity limitations but had not been formally legible for the status of disabled under

Table 1. the number of initially registered disabled people among adults in Belarus

Years

all adults employable age Retired

absolute number

growth/fall percentage versus prev.

year

absolute number


year

absolute number


year

1991 57,175 - 29,235 - 27,940 -

1992 75,771 +32.5 29,265 +0.1 46,506 +66.4

1993 86,544 +14.2 33,665 +15.0 52,889 +13.7

1994 80,969 -6.4 33,702 +0.1 47,267 -10.6

1995 64956 -19.8 31,026 -7.9 33,930 -28.2

1996 66,511 +2.4 30,583 -1.4 35,928 +5.9

1997 59,724 -10.2 28,871 -5.6 30,853 -14.1

1998 58,610 -1.9 27,864 -3.5 30,756 -0.3

1999 55,403 -5.5 25,491 -8.5 29,912 -2.7

2000 55,989 +1.1 25,610 +0.5 30,379 +1.6

2001 55,505 -0.9 25,938 +1.3 29,567 -2.7

2002 50,375 -9.2 25,272 -2.6 25,103 -15.1

2003 50,118 -0.5 24,855 -1.7 25,263 +0.6

2004 54,799 +9.3 25,268 +1.7 29,531 +16.9

2005 52,400 -4.4 23,909 -5.4 28,491 -3.5

2006 49,606 -5.3 23,053 -3.6 26,553 -6.8

2007 43,969 -11.4 21,412 -7.1 22,557 -15.0

Average (1991 to

2007)59,907 - 27,353 - 32,554 -

note: the retirement age in Belarus is 60 years for men and 55 years for women.

90 2009/1(44)90


the prior system. During the subsequent years, i. e. starting from 1994, the number of the disabled ini-tially registered each year has been gradually fallen. A small increase in number of the initially regis-tered disabled people was noted in 1996 (by 2.4%) and in 2001 (1.1%). The 9.3% growth compared to the previous year was recorded in 2004. In 2007, 43,969 disabled people were registered, which was 23.1% less than that in 1991.

As regards the age category of adults being ini-tially registered as disabled, prevailing are those that have reached the retirement aged (60 years for men and 55 for women, further on in this study they will be called “retired”, although some of them might ac-tually keep working for certain number of years after having reached the formal retirement age). In total, 553,425 retired people were registered in Belarus during the period studied, while the number of disa-bled people of the employable age (i. e. 16 through 59 years for men and 16 to 54 for women) made 465,019.

The increase in number of people of employable age initially registered as disabled was noted during the first four years of the period studied (from 29,235 people in 1991 to 33,702 people in 1994). The maxi-mum increase was recorded in 1993 (by 15.0%), when 33,665 people of the employable age were registered.

Since 1995, their number has been steadily fallen to reach 21,412 people in 2007. In total, the number of initially registered people of the employable age fell by 26.8% during the 17 year period studied.

The number of the retired people being registered each year in most cases exceeded the number of disa-bled people of the employable age and varied signifi-cantly from year to each over the period studied. Thus, their number increased from 27,940 in 1991 to 46,506 in 1992 (i. e. by 66.4% which was the maxi-mum growth rate during the period of the study) and then to 52,889 in 1993 (i. e. by 13.7%). During the subsequent years, their number was mainly falling with the exceptions of 1996 and 2004 (5.9% and 16.9% growth was recorded respectively). In total, the number of retired people being initially registered as disabled decreased from 27,940 in 1991 to 22,557 in 2007, i. e. by 19.3%.

The number of the retired as percentage of the total number of adults initially registered as disabled each year normally exceeded that of the people of the em-ployable age. This was especially true for 1992 and 1993 when the older people made 61.4% and 61.1% of disabled respectively (see Figure 1). In 1991 and 2002 the number of people of these two categories was almost equal, thus, people of the employable age in 1991 and 2002 made 51.1% and 50.2% of initially

Figure 1. age categories of adults being initially registered as disabled in Belarus

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

1991

1992

1993

1994

1995

1996

1997

1998

1999

2000

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

51,1

38,6

38,9

41,6

47,8

46,0

48,3

47,5

46,0

45,7

46,7

50,2

49,6

46,1

45,6

46,5

48,7

48,9

61,4

61,1

58,4

52,2

54,0

51,7

52,5

54,0

54,3 49,8

50,4

53,9

54,4

53,5 54,3

Figure 1: Age categories of adultsbeing initially registered as disabled in Belarus

53,3

%

employable age retired

Average(1991-2007)

45,7

51,3

912009/1(44) 91


disabled adults respectively. In total, over 17 years people of employable age made 45.7% and the re-tired made 54.3% of the total number of initially registered disabled people.

The above data evidence that the retired per-sons prevail in the total mass of initially registered disabled adults, their annual average number making 32,554 people, or 54.3% of all. The abnormally high growth in number of the initially registered disabled people in 1992 (32.5%) was also due to a considerable increase of the disabled among the retired that year (by 18,566 people, or 66.4%).

The level of the initially registered disability among adults (i. e. the number of disabled per 10,000 population) varied within the range from 54.01 to 111.26 during the period from 1991 to 2007. This factor was growing during the first three years of the period analysed (i. e. from 1991 to

1993) and achieved the maximum value of 111.26 in 1993. During the following years this factor was consistently falling with the exception of year 2004 when a 9.0% growth was recorded. The lowest value was noted in 2007 and made 54.01 per 10,000 adults.

The analysis of the initially registered disability level among adults by age shows that its level among the retired people has been consistently higher than that for people of the employable age (Table 2).

Thus, over the period from 1991 to 2007 the aver-age level of the initially registered disability among the retired made 154.16 per 10,000 corresponding population which was 3.3 times as high as that for people of the employable age (46.94 per 10,000).

The level of the initially registered disability among adults of the employable age grew from

Table 2. the initially registered disability levels for adults in Belarus

Years

all adults employable age Retired

absolute number


year

absolute number


year

absolute number


year

1991 74.20 - 51.66 - 136.59 -

1992 97.91 +32.0 51.72 +0.1 223.51 +63.6

1993 111.26 +13.6 59.40 +14.8 250.38 +12.0

1994 103.76 -6.7 59.46 +0.1 221.53 -11.5

1995 83.09 -19.9 54.73 -8.0 157.90 -28.7

1996 84.83 +2.1 53.85 -1.6 166.23 +5.3

1997 75.96 -10.5 50.68 -5.9 142.23 -14.4

1998 74.28 -2.2 48.64 -4.0 142.24 +0.01

1999 69.85 -6.0 44.10 -9.3 139.03 -2.3

2000 70.20 +0.5 43.85 -0.6 142.27 +2.3

2001 69.25 -1.4 44.00 +0.3 139.45 -2.0

2002 62.58 -9.6 42.53 -3.3 119.14 -14.6

2003 62.04 -0.9 41.51 -2.4 120.84 +1.4

2004 67.62 +9.0 41.95 +1.1 143.66 +18.9

2005 64.50 -4.6 39.53 -5.8 137.30 -4.4

2006 60.97 -5.5 38.02 -3.8 128.15 -6.7

2007 54.01 -11.4 35.34 -7.0 108.36 -15.4

Average (1991-2007) 75.44 - 46.94 - 154.16 -

92 2009/1(44)92


51.66 per 10,000 in 1991 to 59.40 in 1993, which was the maximum value for the period analysed. In 1993 it also showed the maximum growth rate in relation to the previous year (by 14.8%). Since 1994, this level was consistently falling. The ab-normal growth of the initial disability level among adults in 1992 (by 32.0%) was mainly due to a con-siderable increase of the disability level among the retired (by 63.6%).

As a whole, the level of the initially registered disability among adults during the period considered fell by 27.2%. The level of disability among adults of employable age was falling faster than that among the retired (31.6% compared to 20.7% respectively).

The analysis of the initially registered disabled people by sex shows that during the period regarded nearly the same number of men and women was registered: 591,868 (51.1%) men and 498,556 (49.0%) respectively. Over the period from 1991 to 2007, the percentage of men has slightly fallen from 59.4% in 1991 down to 55.1% in 2007) whereas the percentage of women has increased from 40.6% up to 44.9%.

Certain differences can bee seen as regards age of males and females initially registered as disabled. Among men, persons of employable age prevailed each year (59.0% on the average), the exact percentage having risen from 56.6% in 1991 to 60.7% in 2007. The situation among females is the opposite: more than two thirds (68.2%) are retired.

Over the entire period from 1991 to 2007, 306,488 men of employable age was registered (59.0% of all males registered as disabled) and 158,521 women (31.8%). The corresponding numbers for retired were 213,380 persons (41.0%) for men and 340,763 (68.2%) for women. Same as for all adults, maximum increase in number of disabled men and women took place in 1992 when the number of retired females registered as disabled almost doubled (grew by 97.0%). Compared to that in 1991, the number of men initially registered as disabled in 2007 was 28.7% lower while the number of disabled women fell by 14.9% during the same period. As for men, the decrease took place both among persons of employable age (by 23.5%) and among the retired (by 35.5%). As for women, the number of those of employable age fell by 33.0% while that of the retired – only by 6.3%.

As for the rate of the initially registered disabled people per 10,000 of the corresponding population,

the higher levels were noted among men both of the employable and retired age, and among all male adults in total. Thus for example the annual average level of initially registered disability among men over 16 years old made 84.17 per 10,000 corresponding population, which was 1.2 times as high as that for women (68.08 per 10,000). For adults of the employable age, the corresponding factors made 60.22 per 10,000 men and 32.91 per 10,000 women, i. e. 1.8 times as high, and for the retired – 196.39 per 10,000 men and 135.83 per 10,000 women of the corresponding age, i. e 1.5 times as high. All over the entire 17 year period considered, the initially registered disability level among the retired was higher than that for persons of employable age, and that is true both for men and women (Table 3).

Variations in the initially registered disability levels both among men and women corresponded with those for adults in total. Thus, these level reached peaks in 1993 and were subsequently falling each year. Over the period from 1991 to 2007, the initially registered disability level among men fell from 96.59 to 64.99 per 10,000, i. e. by 37.2% and from 55.42 to 44.74 for women, i. e. by 19.3%. However, for men the decrease in the initially registered disability level was due to decrease both among adults of employable age and retired (by 28.5% and 36.3% respectively), whereas among females the decrease was mainly due to the declining level for women of employable age. Thus, the level of initially registered disability among women of employable age fell by 37.5% while among the retired it fell just by 3.0%.

The analysis of initially registered disability in relation to place of residence shows that most of the disabled people are urban residents: 705,977 (69.3%) over the 17 year period compared to 312,396 rural residents (30.7%). Moreover, the per-centage of disabled in urban areas increased from 61.8% in 1991 to 72.6% in 2007 while the corre-sponding percentage of rural residents decreased from 38.2% to 27.4% during the same period.

Among both urban and rural residents initially registered as disabled, the retired people prevailed, making 54.2% and 54.7% respectively. The con-siderable growth of the initially registered disability in 1992 was in great extent due to its increase among the retired people living in urban areas (by 81.3% compared to 38.4% among rural residents). In total, the number of initially registered disabled people

932009/1(44) 93


Tabl

e 3.

the

initi

ally

regi

ster

ed d

isab

ility

leve

ls fo

r men

and

wom

en in

Bel

arus

(per

10,

000

corr

espo

ndin

g po

pula

tion)

Year

s

mal

esFe

mal

es

ove

r 16

year

s old

empl

oyab

le a

geRe

tired

ove

r 16

year

s old

empl

oyab

le a

geRe

tired

disa

bilit

y le

vel

grow

th/

decl

ine

vers

us

prev

. yea

r

disa

bilit

y le

vel

grow

th/

decl

ine

vers

us

prev

. yea

r

disa

bilit

y le

vel

grow

th/

decl

ine

vers

us

prev

. yea

r

disa

bilit

y le

vel

grow

th/

decl

ine

vers

us

prev

. yea

r

disa

bilit

y le

vel

grow

th/

decl

ine

vers

us

prev

. yea

r

disa

bilit

y le

vel

grow

th/

decl

ine

vers

us p

rev.

ye

ar

1991

96.5

9-

65.7

6-

248.

17-

55.4

2-

36.6

1-

90.9

0-

1992

108.

96+1

2.8

66.4

7+1

.131

2.52

+25.

988

.61

59.9

35.9

3-1

.918

6.52

+105

.2

1993

110.

82+1

.775

.66

+13.

827

6.35

-11.

611

1.63

+26.

041

.90

+16.

623

9.50

+28.

4

1994

102.

49-7

.576

.54

+1.2

223.

82-1

9.0

104.

88-2

6.3

41.1

2-1

.922

0.57

-7.9

1995

90.0

1-1

2.2

70.0

6-8

.518

2.47

-18.

577

.29

+2.6

38.3

2-6

.814

7.65

-33.

1

1996

91.4

5+1

.669

.27

-1.1

192.

71+5

.679

.28

-14.

137

.36

-2.5

155.

02+5

.0

1997

85.3

0-6

.765

.58

-5.3

173.

84-9

.868

.11

-3.0

34.8

2-6

.812

8.83

-16.

9

1998

84.0

4-1

.562

.70

-4.4

178.

38+2

.666

.05

-5.4

33.7

6-3

.012

6.15

-2.1

1999

78.6

0-6

.556

.94

-9.2

173.

53-2

.762

.46

+2.0

30.6

4-9

.212

3.26

-2.3

2000

77.8

2-1

.055

.30

-2.9

176.

58+1

.863

.74

-1.5

31.9

4+4

.212

6.28

+2.5

2001

76.8

6-1

.254

.47

-1.5

175.

70-0

.562

.80

-12.

433

.19

+3.9

122.

37-3

.1

2002

71.5

2-6

.953

.05

-2.6

154.

57-1

2.0

55.0

3-2

.931

.67

-4.6

102.

58-1

6.2

200

372

.18

+0.9

52.7

8-0

.516

2.71

+5.3

53.4

6+1

1.1

29.8

2-5

.810

1.80

-0.8

2004

77.3

2+7

.153

.84

+2.0

192.

47+1

8.3

59.4

1-5

.429

.52

-1.0

122.

06+1

9.9

2005

74.2

8-3

.951

.23

-4.8

190.

05-1

.356

.23

-7.6

27.2

0-7

.911

4.93

-5.8

2006

71.6

5-3

.550

.16

-2.1

182.

49-4

.051

.96

-13.

925

.15

-7.5

105.

74-8

.0

2007

64.9

9-9

.347

.05

-6.2

158.

05-1

3.4

44.7

422

.87

-9.1

88.1

3-1

6.7

Aver

age

(199

1 to

20

07)

84.1

7-

60.2

2-

196.

39-

68.0

8-

32.9

1-

135.

83-

94 2009/1(44)94


Tabl

e 4.

the

initi

ally

regi

ster

ed d

isab

ility

leve

ls in

urb

an a

nd ru

ral a

reas

of B

elar

us (p

er 1

0,00

0 co

rres

pond

ing

popu

latio

n)

Year

s

urb

an re

side

nts

Rura

l res

iden

ts

ove

r 16

year

s old

empl

oyab

le a

geRe

tired

ove

r 16

year

s old

empl

oyab

le a

geRe

tired

disa

bilit

y le

vel

grow

th/

decl

ine

vers

us

prev

. ye

ar

disa

bilit

y le

vel

grow

th/

decl

ine

vers

us

prev

. ye

ar

disa

bilit

y le

vel

grow

th/

decl

ine

vers

us

prev

. ye

ar

disa

bilit

y le

vel

grow

th/

decl

ine

vers

us

prev

. ye

ar

disa

bilit

y le

vel

grow

th/

decl

ine

vers

us

prev

. ye

ar

disa

bilit

y le

vel

grow

th/

decl

ine

vers

us

prev

. ye

ar

1991

69.7

9-

41.5

0-

192.

04-

82.5

6-

78.5

9-

88.3

9-

1992

100.

97+4

4.7

44.8

1+8

.033

7.49

+75.

791

.95

+11.

470

.45

-10.

412

1.79

+37.

8

1993

117.

57+1

6.4

54.1

6+2

0.9

378.

48+1

2.1

98.8

0+7

.473

.76

+4.7

133.

12+9

.3

1994

109.

07-7

.255

.65

+2.8

324.

66-1

4.2

93.1

8-5

.770

.10

-5.0

124.

55-6

.4

1995

85.0

7-2

2.0

51.1

1-8

.221

9.87

-32.

379

.04

-15.

265

.01

-7.3

97.9

8-2

1.3

1996

83.3

7-2

.050

.19

-1.8

213.

05-3

.187

.88

+11.

264

.44

-0.9

119.

54+2

2.0

1997

73.9

1-1

1.3

46.9

3-6

.517

8.01

-16.

480

.33

-8.6

61.7

3-4

.210

5.60

-11.

7

1998

72.8

6-1

.445

.06

-4.0

180.

10+1

.277

.38

-3.7

59.3

8-3

.810

1.99

-3.4

1999

68.9

3-5

.441

.19

-8.6

176.

78-1

.871

.92

-7.1

53.0

4-1

0.7

97.9

2-4

.0

2000

69.8

2+1

.341

.80

+1.5

179.

47+1

.571

.07

-1.2

50.2

8-5

.210

0.29

+2.4

2001

69.7

1-0

.242

.07

+0.6

178.

01-0

.868

.14

-4.1

50.1

5-0

.394

.08

-6.2

2002

63.5

2-8

.940

.78

-3.1

152.

23-1

4.5

60.3

1-1

1.5

48.1

9-3

.978

.32

-16.

8

200

362

.79

-1.1

39.2

5-3

.815

4.30

+1.4

60.1

7-0

.248

.90

+1.5

77.5

3-1

.0

2004

68.8

7+9

.740

.05

+2.0

181.

75+1

7.8

64.4

3+7

.148

.21

-1.4

91.5

2+1

8.0

2005

64.3

6-6

.537

.58

-6.2

166.

00-8

.764

.75

+0.5

45.9

3-4

.795

.74

+4.6

2006

59.9

9-6

.835

.96

-4.3

149.

57-9

.963

.48

-2.0

44.8

6-2

.395

.16

-0.6

2007

53.5

4-1

0.8

33.2

8-7

.512

7.03

-15.

155

.29

-12.

942

.27

-5.8

78.0

0-1

8.0

Aver

age

(199

1 to

20

07)

75.4

3-

43.3

8-

201.

08-

75.4

5-

57.7

5-

101.

24-

952009/1(44) 95


References1. Гришина ЛП. Инвалидность как многофакторная проблема /

Гришина ЛП, Лаврова ДИ. // Медико-социальная экспертиза и реабилитация, 2006;2:27-30. (Grishina LP, Lavrova DI. Disability as a Multidisciplinary Problem; Medical and Social Assessment Journal. 2006;2:27-30)

2. Смычек ВБ. Медико-социальная экспертиза и реабилитация / Смычек ВБ, Хулуп ГЯ,. Милькаманович ВК. Мн.: Юнипак, 2005; 420 с. (Smychek VB, Khulup GY, Milkamanovich V K. Medical and Social Assessment Manual, Minsk, Belarus, 2005)

3. Смычек ВБ. Показатели инвалидности в Республике Беларусь, 2007 год: информ.-стат. сборник / Смычек ВБ, Копыток АВ, Ежиков ДЭ. Мн., 2008; 109 с. (Smychek VB, Kopytok AV, Yozhikov DE. Disability in Belarus in 2007, Annual Report, p. 109)

4. Вальчук ЭА. Основы организационно-методической службы и статистического анализа в учреждениях здравоохранения / Вальчук ЭА, Гулицкая НИ, Царук ФП. Минск: БЕЛМАПО, 2003; 381 с. (Valchuk EA, Gulitskaya NI, Tsaruk FP. Fundamentals of Sta-tistical and Information Services in Public Healthcare Institutions, Minsk, Belarus, 2003; p. 381)

each year decreased both among urban and rural residents. The decrease among rural residents was going much faster (by 4.9% versus - 9.6%) which was due to the decrease in number of the initially registered disabled people of the employable age by half (from 12,180 in 1991 to 5,850 in 2007, i. e. by 52.0%) and the decrease of the disabled among the retired by 36.1% (from 9,673 to 6,183 during the same period).

The analysis of the initially registered disability level per 10,000 inhabitants of urban and rural areas has revealed the following (Table 4). Over the period of the study, the initially registered disability level in urban areas varied within the range from 53.54 to 117.57 per 10,000 and made 75.43 on the average. In rural areas it varied from 55.29 to 78.59 per 10,000 and on the average made 75.45. In addition, the level of initially registered disability among adults of em-ployable age in rural areas was consistently (during the entire period of consideration) higher than that among persons of the employable age in urban areas: 57.75 compared to 43.38 per 10,000 corresponding population, or 1.3 times as high.

At the same time, the level of initially registered disability among the retired urban residents in various years was 1.6 to 2.8 as high as that among rural resi-dents. The average values made 201.08 and 101.24 per 10,000 respectively, which is twice as many.

The analysis of tendencies in the initially regis-tered disability levels for urban and rural residents shows that they follow the same trends as overall level of disability among adults as a whole. Thus, during

the first three years of the period under consideration (i. e. 1991 through 1993) the disability levels were growing, and subsequently they declined each year. More noticeable was the reduction of the initially registered disability level over the period from 1991 to 2007 among rural residents (from 82.56 to 55.29 per 10,000 rural inhabitants, i. e. by 33.0%) whereas among urban residents it fell from 69.79 to 53.54 per 10,000 of the corresponding population, which makes 23.3%. In rural areas it was mainly due to considerable decline of disability level of people of employable age (from 78.59 in 1991 down to 42.27 per 10,000 in 2007, i. e. by 46.2%) whereas in urban areas it was due to reduction of the initially regis-tered disability level among the retired (from 192.04 to 127.03 per 10,000 corresponding population, i. e. by 33.9%).

CoNClUSioNSThe data on the initially registered disability

among adults in Belarus showing that in general since 1994 up to 2007 both absolute numbers and the cor-responding levels per 10,000 population have fallen for most categories of the population including men and women, urban and rural residents. The majority (54.3%) of the disabled adults are those over the re-tirement age. Growth of the absolute number of disa-bled and the levels of disabled per 10,000 population during particular years was mainly due to increase of the number of disabled people in this category.

Received 8 December 2008, accepted 10 February 2009

96 2009/1(44)96


Pirmą kartą užregistruota negalia tarp suaugusių Baltarusijos gyventojųana Kopytokmedicininio vertinimo ir reabilitacijos tyrimo institutas, minskas, baltarusija

SantraukaStraipsnyje detaliai pagal lytį ir gyvenamąją vietą

analizuojamas pirmą kartą nustatytos ir užregistruotos negalios dažnis dinamiškai nuo 1991 iki 2007 metų.

Darbo rezultatai rodo, jog nuo 1994 iki 2007 m. naujai išaiškintos negalios dažnis tiek absoliučiais skai-čiais, tiek intensyvinis rodiklis 100 000 gyventojų dau-gelyje suaugusios populiacijos grupių, įskaitant vyrus ir moteris, miesto ir kaimo gyventojus, rodė mažėjimo tendenciją. Daugiau nei pusė (54,3 proc.) negalią turin-

čių žmonių yra pensinio amžiaus, jų absoliutūs skaičiai ir dažnio rodikliai rodė didėjimo tendenciją.

raktažodžiai: negalia, dažnis, kitimai laikui bėgant, lytis, gyvenamoji vieta.

adresas susirašinėti: anna V. Kopytok, Medicininio vertinimo ir reabilitacijos tyrimo institutas,

avtodorovskaja g. 3, 220014 Minskas, baltarusija. el. p. [email protected], [email protected]


972009/1(44) 97

„Visuomenės sveikata” VisUoMenės sVeikatos PRaktikai

įvadaSDaugelis iš mūsų darbe praleidžiame didžiąją

savo gyvenimo dalį. Jei darbo sąlygos blogos, nepa-kanka darbo įgūdžių, trūksta bendradarbių paramos, gali sutrikti darbuotojo sveikatos būklė. Visuome-nės sveikatos požiūriu sveikatos stiprinimas, žalin-gų sveikatai veiksnių ir ligų profilaktika daro didelę įtaką dirbančiųjų sveikatai, įmonių ir organizacijų darbui. Milijonai litų prarandama dėl to, kad nepa-kankamai dėmesio ir investicijų skiriama sveikatai stiprinti, kenksmingų sveikatai veiksnių prevencijai darbo vietose. Pasekmės – laikinas nedarbingumas (dėl nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų), suma-žėjęs darbo našumas ir kokybė, didelė kadrų kaita, konfliktai darbe ir kt.

Profesinių ligų priežasčių tyrimas ir nustatymas yra sudėtinga procedūra, atliekama vadovaujantis Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais [5], Profesinių ligų priežasčių tyrimo reglamentu [6], Profesinių ligų sąrašu [8], Tarptautiniu statistiniu ligų ir su sveikata susijusių problemų klasifikatoriumi (TLK-10) [9]. Profesines ligas gali įtarti kiekvienas gydytojas, apžiūrintis pacientą. Gydytojas, įtaręs ūmi-nę profesinę ligą, tuoj pat (ne vėliau kaip per valan-dą), o įtaręs lėtinę profesinę ligą ne vėliau kaip per 3 dienas nuo ligos įtarimo informuoja apie tai LR vals-tybinės darbo inspekcijos teritorinį skyrių, apskrities visuomenės sveikatos centrą ir darbdavį, išsiųsdamas nustatytos formos pranešimą [5]. Kiekvienam kon-krečiam įtariamos profesinės ligos priežasčių atvejui

PrOFESINĖS LIGOS LIETUVOJE 2008 METAIS

ištirti sudaroma komisija, kurios pirmininkas – VDI teritorinio skyriaus darbo inspektorius, o nariai yra apskrities visuomenės sveikatos centro specialistas ir gydytojas, įtaręs profesinę ligą, dalyvaujant darbda-vio atstovui, darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai. Tyrime gali dalyvauti darbuotojas, kurio profesinė liga tiriama, ir draudimo įstaigos atstovas.

Veiksmai, susiję su profesinių ligų registravimu nuo susirgimo įtarimo iki diagnozės patvirtinimo ir informacijos pateikimo Registrui, yra regla-mentuoti [1, 2, 3, 4, 5, 6, 13]. Registro tvarkyto-jas yra Higienos instituto Darbo medicinos centras (Etmonų g. 3/6, Vilnius). Profesinių ligų valstybės registras registruoja, stebi ir analizuoja profesinių ligų pokyčius Lietuvoje, nustatyta tvarka pateikia ketvirčio, pusmečio ir metų ataskaitas ir skelbia in-ternete www.hi.lt.

RezUltataiAnalizuojant naujai nustatytų profesinių ligų

atvejų skaičių per paskutiniuosius 10 metų stebimos kitimo tendencijos. Kaip matyti 1 pav., nuo 1998 m. (618 atv.) iki 2001 m. (570 atv.) profesinių ligų nežy-miai mažėjo, nuo 2002 m. (801 atv.) iki 2004 m. (939 atv.) stebima didėjimo tendencija, profesinių ligų skai-čius ypač išaugo 2005 ir 2006 m. (1 380; 1 447 atv.), t. y. 1,5 karto daugiau nei 2004 m., nuo 2007 m. vėl stebimas profesinių ligų atvejų skaičiaus mažėjimas.

2008 m. Lietuvoje buvo užregistruota 1 030 naujų profesinių ligų atvejų: 820 (79,6 proc.) vyrams ir 210

14471380

939

808801

570572606618

0

200

400

600

800

1000

1200

1400

1600

1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008

profesinių ligų atvejai

2 per. jud. vidurk.(profesinių ligų atvejai)

1123

1030

1 pav. Profesinių ligų kitimo tendencijos

98 2009/1(44)98


(20,41 proc.) moterims. Praėjusiais metais naujų pro-fesinių ligų atvejų vyrams (12 proc.) nustatyta mažiau nei 2007 m., bet daugiau – (3 proc.) moterims. Dides-nę dalį susirgusiųjų profesinėmis ligomis sudarė vy-resnio amžiaus žmonės: daugiausiai profesinių ligų užregistruota 55–64 ir 45–54 metų amžiaus grupėse (59,4 proc. ir 21,2 proc.), mažiau – 65 metų ir vy-resnių grupėje (14,5 proc.), mažiausiai užregistruota 20–44 metų amžiaus grupėje (4,9 proc.) (1 lentelė).

Daugiau nei pusę (51,1 proc.) profesinių ligų suda-rė kaulų ir raumenų ligos: juosmens ir kitų tarpslanks-telinių diskų ligos su radikulopatija, dorsalgijos, spondiliozės, peties pažeidimai ir kt.; ausies ligos (klausos nervo pažeidimai, veikiant triukšmui) – 23,6 proc.; nervų sistemos ligos – 20,5 proc.: nervų šaknelių ir rezginių ligos, polineuropatijos, rankos mononeuropatijos ir kt. Mažiausiai užregistruota odos (kontaktiniai dermatitai), infekcinių (tuberku-liozė, Laimo liga, hepatitai) ir kvėpavimo sistemos (bronchitai, bronchinė astma, pneumokoniozės ir kt.) ligų – atitinkamai 0,6 proc., 0,8 proc. ir 2,5 proc., kitos ligos, t. y. kraujotakos sistemos, akies ir jos priedi-nių organų ligos, nemedicininės paskirties medžia-gų toksinis poveikis, piktybiniai navikai sudarė 0,1–0,3 proc. (2 lentelė).

Daugiausiai kaulų ir raumenų sistemos (64 proc. visų užregistruotų šios sistemos ligų), ausies (72 proc.) ir nervų sistemos ligų (80 proc.) nustatyta mašinų opera-toriams ir surinkėjams, kvėpavimo sistemos ligų – kva-lifikuotą darbą dirbantiems darbininkams (38 proc.) ir specialistams (27 proc.), odos ligų – kvalifikuotą darbą dirbantiems darbininkams (67 proc.) ir infekcinių ligų – specialistams, dirbantiems sveikatos apsaugos sistemo-je (87 proc. visų profesinių infekcinių ligų).

Reikėtų paminėti tokias fizinį darbą dirbusių ir daž-niausiai profesinėmis ligomis sirgusių žmonių profe-sijas, kaip mašinų, įrenginių operatoriai, dažniausiai vairuotojai, traktorių ir kitų mechanizmų operatoriai (66,9 proc. visų susirgusių profesinėmis ligomis) ir kvalifikuoti darbininkai (22,3 proc.), dažniausiai dir-

bantys apdirbamosios pramonės įmonėse ir užsiiman-tys žemės ūkio ekonomine veikla. Fizinį darbą dir-busių žmonių darbo aplinkos dominuojantys rizikos veiksniai – triukšmas, visą žmogaus kūną veikianti vibracija, rankas veikianti vibracija, įtampos veiksniai (krovinio kėlimas, pernešimas, fiksuota darbo poza, stereotipiniai judesiai ir kt.). Mažiausiai profesinių ligų atvejų nustatyta pareigūnams (0,4 proc.), tarnautojams (0,7 proc.), kvalifikuotiems žemės ūkio darbininkams (1,3 proc.) ir aptarnavimo sferos ir prekybos darbuo-tojams (2,4 proc.) (3 lentelė). Nemažai (40 proc.) sergančiųjų kreipėsi dėl profesinės ligos išaiškinimo būdami bedarbiai.

1 lentelė. Profesinės ligos pagal amžių

amžius atvejai procentai

20–34 7 0,7

35–44 43 4,2

45–54 219 21,2

55–64 612 59,4

65 arba daugiau 149 14,5

2 lentelė. Profesinė patologija

profesinės ligos (pagal tlk-10) iš viso procentai

Kaulų ir raumenų sistemos ligos 526 51,1

Nervų sistemos ligos 211 20,5

Ausies ligos 243 23,6

Kvėpavimo sistemos ligos 26 2,5

Kai kurios infekcinės ir parazitinės ligos 8 0,8

Odos ligos 6 0,6

Kitos 10 0,9

Iš viso 1 030 100,0

3 lentelė. Profesinės ligos pagal profesiją

profesijų grupės (pagal lietuvos profesijų klasifikatorių)

iš viso procentai

Pareigūnai 4 0,4

Specialistai ir technikai 36 3,5

Tarnautojai 7 0,7

Aptarnavimo sferos ir prekybos darbuotojai 18 2,4

Kvalifikuoti prekinio žemės ūkio ir žuvininkystės darbininkai 13 1,3

Kvalifikuoti darbininkai ir amatininkai 230 22,3

Įrenginių, mašinų operatoriai ir surinkėjai 689 66,9

Nekvalifikuoti darbininkai (9) 33 3,2

992009/1(44) 99


5 lentelė. Profesinės ligos pagal apskritį

apskritis vyrai moterys iš viso procentai

Alytaus 46 27 73 7,1

Kauno 83 40 123 11,9

Klaipėdos 81 12 93 9,0

Marijampolės 27 13 40 3,9

Panevėžio 95 18 113 11,0

Šiaulių 126 32 158 15,3

Tauragės 105 0 105 10,2

Telšių 177 30 207 20,1

Utenos 54 21 75 7,3

Vilniaus 26 17 43 4,2

Iš viso 820 210 1 030 100,0

Tarp profesinių ligų priežasčių dominavo fizi-kiniai rizikos veiksniai – tai vibracija ir triukšmas. Pastarieji sudarė 73,2 proc. visų profesinių ligų priežasčių. Dažniausiai tai kaulų ir raumenų, ausies ir nervų sistemos ligų rizika. Biomechaniniai (ergo-nominiai) veiksniai sudarė 22,3 proc., tai dažniau-sia moterų kaulų ir raumenų sistemos ligų priežas-

4 lentelė. Profesinių ligų atvejai pagal ekonominės veiklos rūšį

ekonominė veikla (pagal nace 2) iš viso procentai

Žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė 186 18,1

Kasyba ir karjerų eksploatavimas 22 2,1

Apdirbamoji pramonė 310 30,1

Elektros, dujų, garo tiekimas ir oro kondicionavimas 17 1,7

Vandens tiekimas, nuotekų valymas, atliekų tvarkymas ir regeneravimas

36 3,5

Statyba 220 21,4

Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas

36 3,5

Transportas ir saugojimas 84 8,2

Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla 1 0,1

Informacija ir ryšiai 3 0,3

Nekilnojamo turto operacijos 3 0,3

Profesinė, mokslinė ir techninė veikla 5 0,5

Administracinė ir aptarnavimo veikla 16 1,6

Viešasis valdymas ir gynyba; privalomas socialinis darbas 18 1,7

Švietimas 18 1,7

Žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 22 2,1

Meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla 1 0,1

Kita aptarnavimo veikla 7 0,7

Nėra duomenų 25 2,4

Iš viso 1 030 100,0

tis. Cheminiai, pramoniniai veiksniai, medžiagos ir produktai sudarė 3,0 proc., tai dažniausia kvėpavi-mo sistemos ir odos ligų rizika, biologiniai veiks-niai – tik 1,5 proc. ir tai yra dažniausia infekcinių ligų priežastis (2 pav.).

Praėjusiais metais, skirtingai nuo ankstesniųjų, daugiausiai profesinių ligų atvejų užregistruota ap-dirbamosios pramonės (30,1 proc.), tarp jų teks-tilės gaminių, maisto produktų, rafinuotų naftos produktų ir medienos gaminių gamyboje dirban-tiems asmenims, užsiimantiems statybų ekonomi-ne veikla (21,4 proc.), žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės (18,1 proc.), transporto darbuoto-jams (8,2 proc.) (4 lentelė).

Pagal gyvenamąją vietovę (apskritis) naujai nu-statytų profesinių ligų atvejų užregistruota: daugiau kaip 20 proc. – gyvenantiems Telšių apskrityje; nuo 10 proc. iki 20 proc. – Šiaulių, Kauno, Panevėžio ir Tauragės apskrityse; mažiau kaip 10 proc. – Ma-rijampolės, Vilniaus, Alytaus, Utenos ir Klaipėdos apskrityse. Pagal gyvenamąją vietovę daugiausiai kaulų ir raumenų sistemos ligų (112 atvejų) ir au-sies ligų (75 atvejai) užregistruota Telšių apskrityje, nervų sistemos ligų – Šiaulių apskrityje (51 atvejis), kvėpavimo sistemos ligų – Kauno ir Telšių apskrity-se (7 ir 5 atvejai). Mažiausiai kaulų ir raumenų sis-temos ligų užregistruota Marijampolės (21 atvejis), ausies ligų – Vilniaus (4 atvejai), nervų sistemos ligų – Alytaus, Marijampolės ir Vilniaus apskrityse (atitinkamai 7 ir po 8 atvejus), kvėpavimo sistemos ligų – Alytaus, Marijampolės ir Tauragės apskrityse

100 2009/1(44)100


73,2

22,3

1,5

1,5

1,5

73,2

22,3

1,5

1,5

1,5

Fizikiniai veiksniai Biomechaniniai (ergonominiai) veiksniai

Cheminiai veiksniai Pramoniniai veiksniai, medžiagos ir produktaiBiologiniai veiksniai

2 pav. Profesinių ligų rizikos veiksniai (pagal Profesinių ligų priežasčių sąrašą)

(po 1 atvejį). Daugiau kaip 100 profesinių ligų atvejų užregistruota vyrams, gyvenantiems Telšių, Šiaulių ir Tauragės apskrityse, nuo 50 iki 100 – Panevėžio, Kauno, Klaipėdos ir Utenos apskrityse, mažiausiai (mažiau kaip 50 atvejų) – Alytaus, Marijampolės ir Vilniaus apskrityse. Moterims daugiausiai (30 ir daugiau) atvejų užregistruota Kauno, Šiaulių ir Tel-šių apskrityse, mažiau kaip 30 atvejų – Klaipėdos,

Marijampolės, Vilniaus, Panevėžio, Utenos ir Aly-taus apskrityse. Moterims, gyvenančioms Tauragės apskrityje, praėjusiais metais profesinių ligų neuž-registruota (5 lentelė).

danė krisiulevičienėHigienos instituto darbo medicinos centro

profesinių ligų valstybės registro vedėja

literatūra1. LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas. Žin., 2003, Nr. 70-

3170; 2007, Nr. 69-2720.2. LR Vyriausybės 1994 m. lapkričio 30 d. nutarimas Nr. 1198 „Dėl

profesinių ligų sąrašo ir valstybinio profesinių ligų registro bei jo nuostatų“. Žin., 1994, Nr. 94-1845.

3. Valstybės registrų įstatymas. Žin., 1996, Nr. 86-2043; 2004, Nr. 124-4488.

4. LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Žin., 2003, Nr. 15-597.

5. Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatai. Žin., 2004, Nr. 69-2398.

6. Profesinių ligų priežasčių tyrimo reglamentas. Žin., 2004, Nr. 15-5522.

7. Profesinių ligų nustatymo kriterijai. Žin., 2008, Nr. 4-147.8. Profesinių ligų sąrašas. Žin., 2006, Nr. 16-553.9. Tarptautinis statistinis ligų ir su sveikata susijusių problemų kla-

sifikatorius (TLK – 10), tvarkomas Lietuvos Respublikos sveika-tos apsaugos ministerijos.

10. Lietuvos profesijų klasifikatorius, tvarkomas Lietuvos darbo rin-kos mokymo tarnybos.

11. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius, tvarkomas Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

12. Europos profesinių ligų statistikos vadovas. Trumpasis profesi-nių ligų priežasčių sąrašas. Statistikos departamentas prie Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės, 2004; 29-38.

13. Profesinių ligų valstybės registro nuostatai. Žin., 2004, Nr. 188-7014.

1012009/1(44) 101


Siekiant gerinti jūrininkų gyvenimo ir darbo sąlygas, sumažinti profesinę jūrininkų riziką, už-tikrinti higieninę laivų kontrolę, sudaryti prielaidas gerinti jūrininkų sveikatos būklę, suderinti Lietuvos Respublikos jūrininkų gyvenimo ir darbo sąlygų teisinį reglamentavimą su tarptautinės darbo teisės nuostatomis, Lietuvos Respublikos sveikatos ap-saugos ministro 2009 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. V-117 (Žin., 2009, Nr. 23-915) patvirtinti Lie-tuvos higienos normos HN 113:2001 ,,Laivai. Hi-gienos normos ir taisyklės“ (Žin., 2002, Nr. 24-890) pakeitimai.

Dalis higienos normos pakeitimų padaryta atsi-žvelgiant į Tarptautinės darbo organizacijos 2006 m. darbo jūroje konvenciją: pateikiami reikalavimai jūrininkų baldams, tarp jų – lovų, įrengiamų laivo kajutėse, aukščiui, ilgiui, pločiui, medžiagoms, iš kurių gaminamos laivų lovos ir jų sutvirtinimo ele-mentai; numatyta, kad vyrai ir moterys turi būti ap-gyvendinami atskirose kajutėse; sumažintas jūrininkų skaičius, kuriam esant laive reikia steigti ligoninę; nustatyti reikalavimai: įrengti specialias jūreivių poilsio vietas atvirame denyje, prie kiekvieno įgulos nario lovos įrengti vietinį apšvietimą, skirtą skaity-ti, esant praktinėms galimybėms ne vienvietėse ka-jutėse jūreivius apgyvendinti taip, kad vienu metu joje negyventų skirtingose pamainose dirbantys jū-reiviai; padidintas jūrininkų maitinimui ir poilsiui skirtų patalpų plotas iki 1,5 m2 vienam asmeniui; nustatytas reikalavimas aprūpinti laivo įgulos narius lovos baltiniais, valgymo įrankiais ir higienos prie-monėmis. Šie higienos normos pakeitimai taikomi visiems Lietuvos Respublikoje įregistruotiems lai-vams, privalomi vykdyti tiek projektuojant laivus, tiek juos statant, rekonstruojant ar remontuojant, taip pat juos eksploatuojant.

Kiti higienos normos pakeitimai susiję su Lietu-vos Respublikos norminių teisės aktų, turinčių įtakos

LIETUVOS HIGIENOS NOrMA HN 113:2001 ,,LAIVAI. HIGIENOS NOrMOS Ir TAISYKLĖS“

užtikrinant tinkamas jūrininkų buities ir darbo sąly-gas, pakeitimais – atnaujintos nuorodos į šiuos teisės aktus, atsižvelgus į Darbuotojų apsaugos nuo vibra-cijos keliamos rizikos nuostatus (Žin., 2004, Nr. 41-1350), nustatyti didžiausi profesinio poveikio ribiniai vibracijos greičiai (m/s) ir pagreičiai (m/s2), siejant juos su vidutiniais geometriniais dažniais (Hz). Šių veiksnių tyrimus atlieka akredituotos ar Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka atestuotos laboratorijos.

Įsakymo projektą parengė darbo grupė, sudaryta sveikatos apsaugos ministro 2008 m. kovo 4 d. įsa-kymu Nr. V-167 „Dėl darbo grupės higienos normai HN 113:2001 ,,Laivai. Higienos normos ir taisyklės“ pakeisti remiantis Tarptautinės darbo organizacijos Konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje reikalavimais sudarymo“: Edmundas Širmulis – Higienos institu-to Darbo medicinos centro Fizikinių veiksnių tyrimo laboratorijos vedėjas (vadovas), Irma Beinoraitė – Valstybinio aplinkos sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos ekspertizės skyriaus visuomenės sveikatos administratorė, Asta Šlepetienė – Klaipė-dos visuomenės sveikatos centro Saugos kontrolės skyriaus vedėja, Algimantas Urbelis – Vilniaus uni-versiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto docentas.

Daugiau informacijos apie higienos normos taiky-mą teikia Higienos instituto Darbo medicinos centro Fizikinių veiksnių tyrimo laboratorijos vedėjas Edmun-das Širmulis (el. p. [email protected]), apie TDO 2006 m. darbo jūroje konvenciją – Higienos instituto Darbo medicinos centro Projektų vadybos skyriaus ty-rėjas Dalius Pažėra (el. p. [email protected]).

dalius pažėraHigienos instituto

darbo medicinos centro projektų vadybos skyrius

102 2009/1(44)102


Šių metų gegužės 5 d. organizuojama pirmoji pasaulinė rankų higienos diena „Plauk rankas – sau-gok gyvybes“ (angl. save lives: clean your Hands). Šios dienos tikslas – atkreipti pacientų ir sveikatos priežiūros įstaigų personalo dėmesį į rankų higienos, kaip pagrindinio infekcijų kontrolės elemento, svar-bą. Šią akciją inicijavo Pasaulio sveikatos organizaci-jos (PSO) įkurtas Pasaulinis pacientų saugos aljansas (angl. World alliance for patient safety).

RaNkų HigieNoS SvaRba Dar antikos laikais pastebėta, kad rankų plovimas

ir aplinkos valymas padeda išvengti infekcinių susir-gimų ir mirčių. Apie 1850 m. Vienoje dirbęs akuše-ris ginekologas Ignacas Zemelveisas (ignaz semmel-weis), atlikęs empirinius stebėjimo tyrimus, nustatė, kad gydytojams plaunant rankas su muilu ir chloro tirpalu prieš pacienčių apžiūrą sumažėja mirštamumas nuo pogimdyminio endometrito. Už tokius atradimus ir vėlesnę rankų plovimo agitaciją gydytojas buvo pa-šalintas iš darbo ir uždarytas į beprotnamį. Šiandien rankų higienos svarba nenuginčijama ir tai yra vienas pagrindinių pacientų saugos programų komponentų.

Rankos yra pagrindinis infekcijų sukėlėjų perda-vimo kelias gydymo įstaigose. Medicinos darbuotojai rankomis nuolat liečia įvairius paviršius ir pacientus, kurie gali būti užteršti ar kolonizuoti mikroorganiz-mais. Todėl ir šiuo metu pagrindine hospitalinių infekcijų prevencijos ir antibiotikams atsparių mikro-organizmų plitimo mažinimo priemone laikoma pa-ciento ir personalo rankų higiena. Viena aktualiausių šios srities problemų moderniosios medicinos laikais yra nepakankamas rankų higienos rekomendacijų lai-kymasis ir per mažas gydymo įstaigų personalo ir pa-cientų dėmesys šiai gana paprastai procedūrai.

oRgaNizUojama paSaUliNė RaNkų HigieNoS dieNa2004 m. spalio mėn. PSO įkūrė Pasaulinį pacientų

saugos aljansą, kurio pagrindinė misija – užtikrinti

PASAULIO SVEIKATOS OrGANIZACIJOS INICIATYVA „PLAUK rANKAS – SAUGOK GYVYBES“

pacientų saugą leidžiant rekomendacijas, organizuo-jant tarptautines konferencijas, informuojant apie ša-lių pasiekimus pacientų saugos srityje. Pirmasis šio aljanso paskelbtas iššūkis – „Švari priežiūra – sau-gesnė priežiūra“, pagrindinė sritis – rankų higienos gerinimas visame pasaulyje. 2006 m. paskelbtas PSO rekomendacijų „Rankų higiena sveikatos priežiūros įstaigose“ projektas. 2007 m. PSO organizavo tarp-tautinį šalių, vykdžiusių nacionalines rankų higienos kampanijas, pasitarimą, kuriame dalyvavo šešiolikos valstybių atstovai.

Šių metų gegužės 5 d. organizuojama pirmoji pasaulinė rankų higienos diena „Plauk rankas – sau-gok gyvybes“. Prisijungti prie iniciatyvos kviečia-mos visos sveikatos priežiūros įstaigos (bendrojo pobūdžio, slaugos, reabilitacijos, specializuotosios ligoninės, taip pat pirminiai sveikatos priežiūros centrai, poliklinikos ir kt.), norinčios tapti pasau-linio judėjimo, skirto rankų higienai sveikatos priežiūros įstaigose gerinti, dalimi. Šią iniciatyvą jau parėmė 77 pasaulio šalys, prisijungė daugiau nei 1 120 ligoninių.

Gydymo įstaigos, remiančios šią iniciatyvą, turės galimybę pasisemti patirties iš šalių, vykdančių rankų higienos gerinimo kampanijas, pasidalyti savo patir-timi šioje srityje. Nacionalinės rankų higienos kam-panijos jau vyko Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Australijoje, Šveicarijoje, Saudo Arabijoje, Ispanijoje, Malaizijoje ir kitose šalyse. Kai kuriose jų projektai tebevykdomi. Įstaigos taip pat galės tiesiogiai gauti ir naudotis visa PSO sukurta mokymų apie rankų higie-ną ir jos svarbą pacientų saugumui medžiaga.

Daugiau informacijos ieškokite PSO interneto sve-tainėje http://www.who.int/gpsc/5may/en/index.html arba kreiptis į Rūtą Bagdonaitę, tel. (8 5) 261 66 81, el. paštu [email protected].

dr. Rolanda valintėlienė, Rūta bagdonaitėHigienos instituto

visuomenės sveikatos tyrimų skyrius

1032009/1(44)


103

„Visuomenės sveikata“ yra periodinis mokslinis žurnalas, leidžiamas keturis kartus į metus nuo 1996 m. Žurnalo steigė-jas ir leidėjas – Higienos institutas.

1997-11-10 Lietuvos mokslo tarybos nutarimu žurnalas įtrauktas į Lietuvos mokslo tarybos patvirtintą recenzuojamų mokslo žurnalų sąrašą.

Nuo 2005 m. žurnalas indeksuojamas tarptautinėje index Copernicus duomenų bazėje (http://www.indexcoperni-cus.com/). Ši bazė Lietuvos mokslo tarybos 2006-04-24 nutarimu Nr. VI-30 „Dėl tarptautinių duomenų bazių są-rašo papildymo“ įtraukta į tarptautinių duomenų bazių, kuriose referuojami leidinių moksliniai straipsniai pripa-žįstami tinkamais vertinant mokslo darbuotojų ir dėstytojų kvalifikaciją, sąrašą.

Žurnalas skirtas mokslininkams, studentams, sveikatos apsaugos organizatoriams ir administratoriams, visuomenės sveikatos specialistams, edukologams, gydytojams ir kitiems skaitytojams, besidomintiems visų šalies gyventojų ar atskirų jos grupių sveikatos ir ją veikiančių veiksnių problemomis.

Žurnale lietuvių ir anglų kalbomis spausdinami recen-zuojami originalūs biomedicinos mokslų srities visuomenės sveikatos krypties ir artimų jai krypčių straipsniai. Taip pat spausdinami nerecenzuojami trumpi pranešimai (tezės), atve-jų aprašymai, mokslinės diskusijos. Ne mokslinėse žurnalo rubrikose („Aktualijos“, „Visuomenės sveikatos praktikai“, „Metodinė medžiaga“) pristatoma informacija apie svarbiau-sius politinius įvykius visuomenės sveikatos srityje, geros praktikos pavyzdžius, išleistas metodines ir praktines reko-mendacijas.

Už straipsnių spausdinimą iš kiekvieno autoriaus imamas 50 Lt mokestis.

Reikalavimai rankraščiuiRedakcijai pristatomi 2 straipsnio egzemplioriai, vie-

nas jų – pasirašytas visų autorių, arba turi būti atskiras raštiškas visų autorių leidimas jį spausdinti. Pasirašydami autoriai garantuoja, kad straipsnis yra originalus, nepažei-džia kitų asmenų autorinių teisių ir nėra anksčiau skelbtas spaudoje, o autoriai perduoda visas straipsnio autorines teises leidėjui, jeigu straipsnis bus spausdinamas. Straips-nio elektroninė versija pateikiama kompaktiniame diske arba atsiunčiama elektroniniu paštu.

Tituliniame lape turi būti nurodyti visi straipsnio au-toriai. Atskirai lietuvių ir anglų kalbomis nurodomas at-sakingas autorius (kontaktinis asmuo), jo įstaiga, įstaigos adresas, miestas, pašto kodas, el. paštas ir telefonas.

Straipsnio tekstas turi būti išspausdintas vienoje A4 formato popieriaus lapo pusėje 12 raidžių dydžiu, plačio-mis paraštėmis (3 cm), tarp eilučių paliekami dvigubi tar-pai. Bendroji (su visais priedais) straipsnio apimtis – ne daugiau kaip 30 puslapių. Puslapiai turi būti numeruoti.

Straipsnio struktūra: • straipsnio pavadinimas (iki 150 ženklų, įskaitant tarpus

ir skyrybos ženklus),• autorių vardai ir pavardės, • įstaigų, kuriose atliktas darbas, pavadinimai.

Straipsnio teksto skyriai:• struktūruota santrauka lietuvių kalba (straipsnio pa-

vadinimas, autoriai, jų įstaigos, tikslas, tyrimo me-džiaga ir metodai, tyrimo rezultatai, išvados, rakta-žodžiai, iš viso 300 žodžių),

• 1–6 raktažodžiai (paminėti santraukoje), • įvadas, kuris baigiasi darbo tikslo suformulavimu, • tyrimo medžiaga ir metodai, • rezultatai, • rezultatų aptarimas, • išvados arba apibendrinimas, • literatūra, • struktūruota santrauka anglų kalba (straipsnio pa-

vadinimas, autoriai, jų įstaigos, tikslas, tyrimo me-džiaga ir metodai, rezultatai, išvados, raktažodžiai, iš viso iki 300 žodžių).

informuojameLentelės, brėžiniai, schemos ir pan., pateikiamos

tekste, turi turėti atskirą numeraciją. Iliustracijos ir paveikslai turi būti nespalvoti, kompaktiški, ryškūs, tekstas jose aiškiai įskaitomas; grafikus ir paveikslus pageidautina pateikti excel formatu.

Pirmą kartą tekste minimi sutrumpinimai turi būti paaiškinti.

Skaičių trupmeninė dalis skiriama kableliu (pavyz-džiui, 2,15, ne 2.15).

Literatūros šaltiniai sąraše pateikiami ta kalba, kuria buvo išspausdinti, straipsnyje jie nurodomi laužti-niuose skliaustuose, pradedant citavimą nuo [1]. Litera-tūros sąrašas sudaromas remiantis Vankuverio sistema ir vieningais reikalavimais biomedicinos mokslo žur-nalų rankraščiams („Uniform requirements for ma-nuscripts submitted to biomedical journals“ JAMA. 1997;277:927-34).

Straipsniai, parengti neatsižvelgus į minėtus reikala-vimus, nepriimami.

Rankraščiai siunčiami adresu: Higienos institutas, Didžioji g. 22, LT-01128 Vilnius.

Rankraščiai negrąžinami.

Informacija teikiama: tel. (8 ~ 5) 262 54 79, faks. (8 ~ 5) 262 46 63, el. paštas [email protected]Žurnalo svetainė internete www.hi.lt

Žurnalą „Visuomenės sveikata“ įsigyti arba užsipre-numeruoti galima žurnalo redakcijoje. Vieno numerio kaina – 20 Lt. Metinės prenumeratos kaina – 80 Lt. Kai-na su pristatymu – 100 Lt. Apmokėti už prenumeratą galima internetu arba siunčiant čekį į redakciją (smul-kesnė informacija apie prenumeratą interneto svetainėje www.hi.lt).

.

INFOrMACIJA STrAIPSNIŲ AUTOrIAMS

104 2009/1(44)


104

The journal “Public Health” was established by the Institute of Hygiene, Lithuania in 1996. It is a unique scientific journal in the country, specialized purely in the public health. It is intended for researchers, public health managers and administrators, experts working in the field of epidemiology, biostatistics, occupational health, health promotion, environmental health as well as other readers interested in health status of population and factors effecting. The journal is published quarterly. Electronic version of each issue is placed on the website http://www.hi.lt/

Each issue includes pier-reviewed section with original papers, including topic related reviews, and non- pier-reviewed sections: editorial and information for public health practice, presenting important health policy news, good practice examples, guidelines and re-commendations.

Since 1996 the journal is on the official list of scien-tific journals recognized by the Academy of Science of Lithuania and it is in index Copernicus database since 2005 (http://journals.indexcopernicus.com).

A fee of 50 Lt (14,5 Eur) is taken from each author of the accepted article since 2002.

manuscript preparationThe text must be typed with doubled line spacing

and wide margins on the one side numbered sheets. The size of the original papers must be restricted to 22 pages (including all the supplements), review articles - up to 24 pages, guideliness and recommendations - 4 pages, other - no more than 2 pages,

Manuscript and one copy should be sent to the edito-rial office (address is given below). Electronic copy of manuscript on CD shoud be attached or sent by e-mail.The original article must be signed by all the authors or the separate permission signed by all authors must be attached. Authors’ signatures should guarantee that their article is original, does not interfere with copyright regulations and is not previously published, handed or planed for handing to other journals, except in form of thesis or presentation.

Postal and e-mail addresses, telephone and fax num-bers of the corresponding author must be enclosed.

Structure of the articleTitle (up to 150 marks, including interval and punctu-

ation);Authors;Institution(s) to which the work should be attributed.

the text must be divided into the following sec-tions:• Summary in the same language as the article should

not exceed 300 words),

• Keywords (mentioned in the summary),• Introduction, where the purpose of the work is stated,• Objectives and methods of the study,• Results,• Discussion,• Conclusions • References,• Summary in the other language up to 300 words

(Lithuanian, if the article is in English) including the title, authors, institutions, objective, methods, short presentation of the findings, main conclu-sions, keywords.

additional information • tables, figures, diagrams, etc, presented in the text

must have a separate enumeration. Illustrations must be of good quality, text of the illustrations should be clear;

• abbreviations mentioned in the text for the first time must be explained;

• the fractional part of the number in Lithuanian is separated by a comma (i. e. 2,16 instead of 2.16);

• references to other works should be consecutive-ly numbered in the text using square brackets and listed in the original language by number in the re-ference list. List of references should be based on Vancouver system and on “Uniform requirements for manuscripts submitted to biomedical journals” (JaMa 1997; 277:927-34).

Papers not meeting these requirements are not ac-cepted.

All the manuscripts (accepted or rejected) are not returned.

The manuscripts should be sent to the following ad-dress: Institute of Hygiene, Didzioji str. 22, LT-11028 Vilnius, Lithuania; e-mail: [email protected].

For more information: Phone + 370 5 262 45 83; Fax + 370 5 262 46 63.

Subscription rate for subscribers in Europe (postage included): 1 year - 60 Eur.

Payments shoud me made by transfer to bank ac-count:

AB SWEDBANKSWIFT code HABALT22for Institute of Hygiene,Didzioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaAccount number: LT427300010002458929IBAN LT427300010002458929

INFOrMATION TO AUTHOrS

Documents

VISUOMENĖS SVEIKATA - SIMPLIThi.simplit.lt/uploads/pdf/visuomenes sveikata/VS 2009 1(44).pdfŠirdies ir kraujagyslių ligos ir toliau yra pagrin-dinė Lietuvos gyventojų mirties