CT Konspektai

Civilinės teisės konspektai 1 Puslapis

CIVILINĖ TEISĖ.

1. CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA

1. Civilinės teisės sąvoka.Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai.Išskiriamos dvi teisės rūšys: Pozityvioji teisė, Prigimtinė teisė.

Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.Prigimtinė teisė – tai amžinų ir nekintančių normų visuma. Jų pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie

žmogų, žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė: - nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;

- gina valstybės interesus;- jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas.Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, mokesčių, baudžiamosios teisės šakos,

taip pat viešoji tarptautinė teisė.Privatinė teisė: - reglamentuoja privačių asmenų santykius;- jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo,

nepavaldumo principais.Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), komercinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė (toliau – CT).

Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.

2. Civilinio teisinio reguliavimo dalykas.Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė.Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas (toliau – Kodeksas), kuris yra pagrindinis civilinę teisę reguliuojantis teisės aktas, nustato, kad šis Kodeksas (atitinkamai ir civilinė teisė) reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso. Įstatymų numatytais atvejais Kodeksas taip pat reguliuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius (nesusijusius su turtiniais). Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai.

Turtiniai santykiai – tai visuomeniniai – ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų tiekimo ir pinigų mokėjimo. Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja CT, yra būdinga prekinė piniginė išraiška. Su prekine pinigine forma yra susiję ir daugelis neatlygintinų turtinių piniginių santykių: pvz., pasaugos, panaudos, paveldėjimo, ir kt. Iš išorės tokie santykiai, atrodo, neturi prekinės piniginės išraiškos, tačiau ji yra jų pagrindas. Antai, už daiktus, kurie neatlygintinai perduodami naudotis, pasaugoti ar yra paveldimi, atlyginimas nemokamas. Tačiau tie daiktai yra turtas, turi savo vertę, kuri, juos dėl kieno nors kaltės sugadinus, praradus ir pan., gali būti išieškoma pinigais.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, - tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kitokiu turtu. Jos apibūdina asmenybę (žmogaus, organizuoto žmonių kolektyvo individualybę), atskleidžia jos visuomeninę, dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas (pavardė), juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas, asmens laisvė, neliečiamybė, buto neliečiamybė, piliečių asmeninio gyvenimo, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių slaptumas ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima perleisti, pasisavinti ir pan. Tačiau ne visus santykius, atsirandančius dėl šių vertybių, reguliuoja CT normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucinės teisės normos, kurių CT nekonkretizuoja. CT normos gina garbę ir orumą, užgarantuoja vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto piliečio interesų apsaugą ir kt.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, - tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų (rezultatų): mokslo, literatūros, meno kūrinių, atradimų, išradimų bei pramonės pavyzdžių sukūrimo bei naudojimo. Kūrėjas, sukurdamas atitinkamą kūrinį, įdeda į jį savo darbo ir pasiekia tam tikrą kūrybos rezultatą.


Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, tai jį panaudojant autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir neturtinius santykius, kurie susiję su turtiniais. Pvz., asmuo, sukūręs literatūros kūrinį, įgyja šias asmenines neturtines teises: 1) autorystės teisę; 2) teisę į autorinį vardą; 3) teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą ir platinimą; 4) teisę į kūrinio neliečiamybę; teisę versti kūrinį į kitas kalbas. Taip pat turtinę kūrėjo teisę į autorinį atlyginimą (honorarą).

Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šie santykiai turi objektyvia forma išoriškai išreikštą objektą (kūrinį, išradimą ir pan.), kuris yra atskiras nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių, nesusijusių su turtiniais, atskiro objekto nėra. Žmogaus garbė, orumas ir kitos vertybės, sudarančios šių santykių objektą, iš esmės yra paties asmens savybės.

3. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų. Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis kriterijus, metodas – pagalbinis kriterijus, kuriais remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos. Atriboti CT nuo valstybinės ar Baudžiamosios teisės nesunku, nes jų reguliuojami santykiai kokybiškai skirtingi. Daug sunkiau CT atriboti nuo Administracinės, Darbo ir Šeimos teisės, nes jos turi daug bendro su CT.

Civilinės teisės atribojimas nuo administracinės. Administracinė teisė reguliuoja santykius, atsirandančius valstybės institucijoms įgyvendinant vykdomąją bei tvarkomąją veiklą (valstybinių įmonių, akcinių bendrovių steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, valstybinėms įmonėms – valstybinio kapitalo lėšų ir kt.). Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja administracinė teisė, būdinga tai, kad viena iš šių santykių šalių yra valdymo institucija, tuose santykiuose dalyvaujanti kaip jai pavestų vykdomųjų – tvarkomųjų funkcijų vykdytoja, o kita šalis – jai pavaldi. T.y. administraciniai teisiniai santykiai yra valdžios ir pavaldumo santykiai. Jeigu valstybinio valdymo organas (pvz., savivaldybės administracija) sudarytų rangos sutartį dėl savo patalpų remonto, šiuos sutartinius santykius reguliuotų jau ne administracinės, bet CT normos. Administraciniam teisiniam reguliavimui būdingi teisinio įsakymo (liepimo) ir pavaldumo elementai, o civiliniam teisiniam reguliavimui – leidimo, koordinavimo elementai ir teisinė lygybė.

Finansų teisė nuo civilinės teisės skiriasi tuo, kad jos reguliavimo dalykas – santykiai, atsirandantys valstybei įgyvendinant finansinę veiklą (biudžeto, emisijos ir kt.). Šiems santykiams, kaip ir administraciniams teisiniams, būdingas jų subjektų pavaldumas, o ne jų teisinė lygybė.

Darbo teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, susiklostantys darbo proceso metu. Darbo teisinių santykių subjektai teisiškai yra lygūs ir kartu pavaldūs įmonėje, organizacijoje nustatytai vidaus tvarkai. Tuo iš esmės darbo teisė ir skiriasi nuo civilinės (pvz.: CT normomis reguliuojami rangos santykiai – rangovas nepriklauso užsakovo darbuotojų kolektyvui, pats organizuoja savo darbą, nustato veiklos tvarką).

Šeimos teisės reguliavimo dalykas – asmeniniai ir turtiniai santykiai, atsirandantys tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų šeimos narių, taip pat tarp globėjų ir globotinių, rūpintojų bei rūpintinių. Šeimos teisėje dominuojantis vaidmuo tenka asmeniniams santykiams tarp griežtai apibrėžtų subjektų, o turtiniai santykiai priklauso nuo asmeninių, yra neatlygintini bei pasižymi kitais ypatumais, kuriuos lemia asmeniniai santykiai.

2.CIVILINIAI ĮSTATYMAI

Civilinės teisės šaltiniai.Kiekvieno civilinio teisinio santykio subjekto elgesį reguliuoja vieno ar kito valstybinio norminio akto teisės normos. Šiuo požiūriu valstybiniai norminiai aktai įgyja CT šaltinio reikšmę.

1. Pagrindinis CT šaltinis – Konstitucija (K). K suprantama kaip įstatymų leidimo, tobulinimo bazė, pagrindiniai principai. Bet kokie CT įstatymai negali prieštarauti K-jai. Pvz.: K 23 str. nurodo “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.” Joks CT įstatymas negali pažeisti šio principo.

2. CK – pagrindinis kodifikuotas CT šaltinis.

3. Kitas CT šaltinis - Civiliniai įstatymai (Akcinių bendrovių, Žemės, Autorių ir gretutinių teisių ir kt.).

4. Visi kiti norminiai aktai reguliuojantys civilinius santykius – poįstatyminiai. Juos leidžia institucijos, kurios neturi įstatymo leidybos teisės, t.y. ne Seimas. Dažniausiai tai valstybės valdymo organų išleisti aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, yra mažesnės teisinės galios. Poįstatyminių aktų paskirtis – detalizuoti įstatymus, juose įtvirtintas normas. Tai Vyriausybės nutarimai, potvarkiai, Ministerijų, departamentų, kt. valdymo organų teisės


aktai, įvairių organizacijų nuostatai, įstatai (dažnai reguliuoja organizacijos narių turtines teises). Savivaldybių Tarybų priimami sprendimai, jei jie turi CT pobūdžio normų.

5. Papročiai gali būti CT šaltiniai, jei jie yra įstatymų numatytais atvejais visuotinai pripažinti (sankcionuoti valstybės). 6. Konstitucinio Teismo nutarimai, nustatantys, kad normos atitinka ar ne Konstitucijai – taip pat CT šaltiniai (dažnai paaiškinama, kaip ginčijamą normą naudoti).

Teismų praktikos reikšmė taikant ir tobulinant CT įstatymus.Svarbiausi – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – AT) sprendimai. AT teisėjų senatas nagrinėja įstatymų taikymo apibendrinimo rezultatus, aprobuoja teismų sprendimus. Tiek aprobuojant, tiek nagrinėjant įstatymų taikymo apibendrinimo rezultatus, pasiekiama vieninga įstatymų taikymo praktika.

Civilinių įstatymų galiojimas laiko, erdvės, asmenų atžvilgiu.Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir "Valstybės žiniose" oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas , jeigu pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

Kiti Seimo priimti teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo "Valstybės žiniose", jeigu pačiuose aktuose nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka.

Respublikos Prezidento dekretai taip pat įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo "Valstybės žiniose", jeigu pačiuose dekretuose nenustatoma kita jų įsigaliojimo diena.

Esant neatidėliotinam reikalui, Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti Seimo priimti teisės aktai, taip pat Respublikos Prezidento dekretai oficialiai gali būti paskelbti specialiame Seimo leidinyje arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA). Tokiu atveju įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai įsigalioja po to arba kitą dieną po jų paskelbimo, tačiau artimiausiu metu šie teisės aktai skelbiami ir "Valstybės žiniose".

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie pasirašyti Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro paskelbiami "Valstybės žiniose".

Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas įsigalioja tą dieną, kurią jis pirmiausiai buvo paskelbtas "Valstybės žiniose" arba specialiame Seimo leidinyje, arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA).

Teisės norminiai aktai nustoja galios: 1) jei tas įstatymas ar kt. norminis aktas buvo išleistas apibrėžtam terminui, - pasibaigus jo galiojimo laikui; 2) pripažinus netekusiu galios (priėmus naują norminį aktą nurodoma nuo kada ir kokie norminiai aktai netenka galios, nors dažnai valstybinio valdymo organai (VVO) išleidžia norminį aktą, nenurodydami, kad tokiu pačiu pavadinimu anksčiau išleistas norminis aktas nustojo galios).

Bendra taisyklė – teisės norminiai aktai (TNA) atgal negalioja. TNA taikomi tik tiems santykiams, kurie atsirado jau įsigaliojus TNA-ui. Bet pačiame TNA-e gali būti nurodyta, kad šis aktas reguliuoja ir santykius buvusius iki TNA-o įsigaliojimo.

Galiojimas erdvėje. Visi LietuvosRespublikos įstatymai ar kt. TNA-ai galioja visoje šalies teritorijoje. Tam tikrais atvejais Vyriausybės nutarimai, ministerijų, departamentų ar kt. VVO teisės aktai gali būti apibrėžto teritorinio galiojimo, pvz., administracinio vieneto teritorijoje. Tai turi būti numatyta pačiame teisės akte. Administracinio vieneto TNA galioja toje teritorijoje (pvz.: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimai galioja Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje).

Galiojimas visuomeninių santykių subjektams (galiojimas asmenims). Bendra nuostata – įstatymai, kiti TNA-ai galiojantys t.t. teritorijoje, taikomi visiems, toje teritorijoje esantiems asmenims. Toks aktų galiojimas vadinamas bendruoju.

Galimas ir specialusis TNA galiojimas asmenims. Tai tokie atvejai, kai TNA taikomas ne visiems CT santykių subjektams t.t. teritorijoje. Tokiu atvejų subjektų, kuriems taikomas CTNA ratas, turi būti nurodomas pačiame CTNA-e. Jei kyla neaiškumų, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad CTNA galioja visiems asmenims.


3.CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS.

Norėdami patenkinti savo poreikius asmenys dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose santykiuose. Jeigu šiuos santykius reguliuoja teisės normos (toliau – TN), visuomeniniai santykiai įgyja teisinę formą ir tampa teisiniais santykiais, o santykių subjektai įgyja subjektines teises ir teisines pareigas. CT santykiai, tai CT normomis sureguliuoti faktiniai visuomeniniai santykiai, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises bei pareigas. Sureguliavus visuomeninius santykius CTN-omis visuomeniniai santykiai neišnyksta, o faktiniai visuomeniniai santykiai įgyja tam tikrą teisinį apibrėžtumą, t.y. faktinio visuomeninio santykio turinį sudarantys veiksmai tampa to santykio dalyvių subjektinėmis teisėmis ir teisinėmis pareigomis. Taigi, į tuos pačius santykius galime žvelgti dvejopai: kaip į faktinius visuomeninius santykius ir teisinius santykius.

CT santykis tai CTN-ų pagrindu dėl materialinių ar nematerialinių gėrybių atsirandantis teisinis santykis, kurio dalyviai turi teisinį savarankiškumą bei turtinį atskirumą ir dalyvauja tame santykyje kaip lygiateisiai teisių ir pareigų subjektai.

CT santykių subjektai – tai asmenys, tarp kurių susiklosto arba atsiranda CT santykis. Teigiama, kad CT santykiai gali atsirasti ir tarp asmens ir daikto (pvz.: nuosavybės teisiniai santykiai). Tačiau toks teiginys iš esmės neteisingas, kadangi CT santykiai gali atsirasti tik tarp asmenų (subjektų) dėl to daikto (objekto). CT santykių subjektu gali būti kiekvienas asmuo, kuris pagal atitinkamus galiojančius CT NA gali būti tų civilinių santykių subjektu, t.y. tas asmuo turi turėti civilinį teisinį subjektiškumą. Įgyvendindamas šį subjektiškumą, siekdamas tenkinti savo poreikius, asmuo gali įgyti įvairias subjektines civilines teises. CT santykiu subjektu gali būti valstybė, savivaldybė, fizinis ar juridinis asmuo.

Fiziniai asmenys kaip civilinių santykių subjektai skirstomi: 1) Lietuvos Respublikos piliečiai,1) užsieniečiai,2) apatridai (asmenys be pilietybės).

Užsienio piliečiai ir apatridai naudojasi Lietuvoje su nežymiais apribojimais naudojasi tokiomis pat civilinėmis teisėmis ir pareigomis kaip ir Lietuvos piliečiai.

Juridinis asmuo, kaip CT santykių subjektas, suprantamas kaip tam tikra organizacija, turinti savo atskirą turtą ir galinti savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas, būti ieškovu bei atsakovu teisme arba trečiųjų teisme (arbitraže).CT santykiuose įstatymų numatytais atvejais dalyvauja valstybė bei savivaldybės.

Teisnumas – tai bendra subjektinė teisė įgyti, turėti konkrečias civiliniais įstatymais numatytas ar jais nedraudžiamas teises bei susikurti sau pareigas.

Veiksnumas – bendra subjektinė teisė savo veiksmais įgyti šias civilines teises bei susikurti pareigas.Pvz.: Konstitucijos 47 str. yra nuostata, kad “žemė (…) nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei”. Ši K nuostata nurodo, kas gali tapti žemės nuosavybės subjektais – apibrėžtas Lietuvos Respublikos piliečių ir valstybės teisnumas. Norėdamas tapti konkrečios žemės nuosavybės subjektu, asmuo turi atlikti (galėti atlikti) aktyvius veiksmus – t.y. turi būti veiksnus.

Teisnumas – tai subjektui suteikta galimybė įgyti konkrečias subjektines teises, o jų realizavimui reikia, kad subjektas būtų veiksnus.

4. FIZINIAI ASMENYS KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI

1. Fizinių asmenų teisnumas – Civilinės teisės subjekto sąvoka yra glaudžiai susijusi su civilinio teisnumo ir civilinio veiksnumo sąvokomis. Teisnumas apibrėžiamas kaip galėjimas turėti civilines teises pareigas. Civilinio teisnumo, kaip ir bet kurios kitos teisinės sąvokos, pobūdį ir turinį nulemia konkrečios visuomeninės ekonominės formacijos gamybiniai santykiai.Valstybė fiziniams ir juridiniams asmenims suteikia galimybę turėti civilines teises ir pareigas, atsižvelgdama į atitinkamo laikotarpio materialines gyvenimo sąlygas.Teisnumas nėra įgimta žmogaus savybė.Tai tam tikra socialinė ekonominė savybė, kurią asmeniui, kaip teisės subjektui, savo įstatymais suteikia ir pripažįsta valstybė.Teisnumas – tai antstatinis reiškinys, teisiškai išreiškiantis individo visuomeninę padėtį, paskiausiai sąlygotą egzistuojančių toje visuomenėje formacijoje santykių ir bazės. Todėl teisės ir pareigos, kurias vienu ar kitu ekonominės formacijos vystymosi laikotarpiu gali turėti teisės subjektai, yra nevienodos.Pvz.: vergvaldinėje ekonominėje formacijoje vergai nebuvo teisės subjektai, todėl jie neturėjo teisnumo.


Civilinis teisnumas – tai galėjimas turėti ne tik civilines teises, bet ir civilines pareigas.Teisė be pareigos neegzistuoja.Todėl teisių ir pareigų tarpusavio ryšys yra neatskiriamas civilinio teisnumo bruožas. Galimybė turėti civilines teises visada adekvati galimybė įgyti ir civilines pareigas.Civilinis teisnumas glaudžiai susijęs su subjektine teise. Subjektinė teisė – tai valstybės saugomo leistino asmens (teisės subjekto) elgesio rūšis ir apimantis, taip pat galimybė reikalauti tokio elgesio iš įpareigoto asmens. Subjektinė teisė - tai konkreti teisė, priklausanti konkrečiam teisinio santykio subjektui.

2. Fizinio asmens teisnumo pradžia ir pasibaigimas. Civilinis kodeksas numato piliečių civilinio teisnumo atsiradimo ir jo išnykimo momentus. Jame nurodyta, kad piliečio teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. Tačiau daugeliu atvejų įstatymas gina ir pradėto, bet dar negimusio vaiko interesus. Pvz.: nekentėjusiojo mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po mirties. Šios normos rodo, kad galiojantys civiliniai įstatymai gina pradėtų, bet dar negimusių vaikų teises ir interesus.Tačiau mūsų civiliniai įstatymai negimusių vaikų nelaiko teisės subjektais.

Civilinis piliečių teisnumas pasibaigia jiems mirus.Tai reiškia, kad teisnumas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus, sveikatos ir mirties priežasties.

3. Fizinių asmenų teisnumo lygybė. Civilinio teisnumo būdingas bruožas visada turi būti jo realumas. Galimybę būti įstatymo numatytų teisių ir pareigų subjektu kiekvienam žmogui turi garantuoti pagrindinis valstybės įstatymas – Konstitucija. Civiliniam teisnumui būdingas lygybės principas, kurio esmė ta, kad visi privalo turėti vienodas galimybes įgyti visas įstatyme numatytas teises ir pareigas, tačiau negali turėti jokių privilegijų. Galiojanti Konstitucija visiems piliečiams numato lygias teises, o kartu ir tokį pat teisnumą, nepaisant rasės, lyties, tautybės, priklausymo vienai ar kitai politinei partijai.

4. Fizinių asmenų veiksnumas.Be civilinio teisnumo, civilinės teisės subjektams yra būdinga kita savybė - civilinis veiksnumas. Civilinis veiksnumas apibrėžiamas kaip galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas. Civilinis veiksnumas yra bendra teisinė prielaida savo veiksmais įsigyti civilines teises ir susikurti pareigas bei jas realizuoti ir atsakyti už savo veiksmus. Kaip civilinį teisnumą, civilinį veiksnumą sąlygoja visuomeniniai ekonominiai santykiai ir jis remiasi teisės normomis.

Civilinio teisnumo ir veiksnumo kategorijos turi daug bendrų bruožų, tačiau tai yra dvi skirtingos teisinės kategorijos .Žinome, jog teisnumo sąvoka apibrėžia tai, ką gali turėti teisės subjektas.O veiksnumas apibrėžia, visų pirma tai, ką gali susikurti teisės subjektas savo veiksmais. Tokiais veiksmais gal būti įstatyme tiesiogiai numatyti (arba nenumatyti) veiksmai.Civilinio veiksnumo, kaip aktyviosios subjekto veiklos, kategorija glaudžiai siejasi su civiliniu teisnumu. Galima sakyti, kad civilinio veiksnumo pagrindas yra civilinis teisnumas. Jeigu į civilinio teisnumo turinį neįeina galimybė įgyti vieną ar kitą subjektinę teisę, tai nepaisant jokių asmens pastangų, jis netaps tos subjektinės teisės turėtoju. Kita vertus veiksnumas neturi tiesioginės įtakos teisnumui.

Skirtingai nuo civilinio teisnumo, kurį turi visi, ir nepriklausomai nuo sąlygų, civilinį veiksnumą gali turėti ne visi asmenys. Asmuo gali būti visiškai veiksnus tik tada, kai jis sugeba protingai veikti ir sąmoningai suprasti savo poelgius bei jų pasekmes.Todėl veiksnumas tiesiogiai priklauso nuo psichinio išsivystymo, intelekto, valios, brandos laipsnio, gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.Be to, įstatymas veiksnumą sieja ir su tam tikru amžiumi. Jeigu asmuo veiksnus, tai reiškia, kad jis fiziškai ir protiškai yra subrendęs, gali savarankiškai dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime, savarankiškai atlikti įvairiausius juridinius veiksmus ir, be abejo, atsakyti už savo poelgius. Jeigu amžius ir psichinė būklė teisnumui neturi jokios įtakos, tai veiksnumui šie faktoriai turi lemiamą įtaką.Būtent laikantis amžiaus ir medicininio kriterijaus įstatymų leidėjas ir diferencijuoja fizinių asmenų civilinio veiksnumo apimtį.Teisnus asmuo gali būti ir neveiksnus, o veiksnus asmuo visada yra teisnus.

5. Visiškas veiksnumas.CK numato, kad visiškas civilinis veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės, tai yra suėjus 18 metų.Toks asmuo visiškai supranta savo poelgių reikšmę ir jis yra visiškai veiksnus. Tačiau kartais visiškas veiksnumas gali atsirasti ir nesulaukus 18 metų, pvz.: tais atvejais, kai įstatymas leidžia sudaryti santuoką asmeniui, neturinčiam 18 metų, toks asmuo nuo santuokos sudarymo momento įgyja visišką veiksnumą (toks tapimas veiksniu vadinamas emancipacija). Šis veiksnumas neišnyksta ir tada, kai santuoka vėliau nutraukiama arba pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokinių amžiumi.


6. Santykinis veiksnumas.Tokį veiksnumą turi nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų.Pagal nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų gali sudarinėti sandorius tik turėdami tėvų, įtėvių arba rūpintojų sutikimą.Tačiau jie turi teisę savarankiškai disponuoti savo uždarbiu arba stipendija, įgyvendinti autorines teises į savo kūrinius, atradimus, išradimus ir racionalizacijas, taip pat sudarinėti smulkius buitinius sandorius. Nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų veiksnumui būdinga tai, kad jie gali savarankiškai disponuoti savo uždarbiu arba stipendija, savo indėliais bankuose, sudarinėti smulkius buitinius sandorius, savarankiškai įstoti į kooperatines ir kitas visuomenines organizacijas, įgyvendinti savo autorines ir išradėjų teises ir pagaliau savarankiškai atsakyti už žalą, padarytą kitiems asmenims.

Asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis, veiksnumas gali būti apribojamas teismine tvarka. Apribojus veiksnumą, sandorius jie gali sudarinėti tik turėdami savo rūpintojo sutikimą, išskyrus smulkius buitinius sandorius.Piliečiui nustojus piktnaudžiauti alkoholiu ir kitomis nuodingomis medžiagomis, jo veiksnumo apribojimas gali būti panaikinamas taip pat teismine tvarka.

Veiksnumas, kaip ir teisnumas, pasibaigia asmeniui mirus.Tačiau daugeliu atvejų žmogus gali netekti veiksnumo ir būdamas gyvas. Paaiškėjus, kad asmuo negali protingai tvarkyti savo reikalų dėl psichinės būklės sutrikimo, įstatymo numatyta tvarka jis gali būti teismo pripažįstamas neveiksniu. Asmuo gali būti pripažįstamas neveiksniu dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės, trukdančių jam suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Pilietį pripažinus neveiksniu, jam steigiama globa. Jo vardu sandorius sudarinėja globėjas.Tokiam asmeniui pasveikus arba labai pagerėjus jo sveikatos būklei, jis gali būti teismo pripažintas veiksniu. Kol asmuo atitinkama tvarka nėra pripažintas neveiksniu, laikoma, kad jis veiksnus.

7. Gyvenamoji vieta, jos juridinė reikšmė.Civiliniams teisminiams santykiams svarbią reikšmę turi tikslus jų subjektų gyvenamosios vietos nustatymas. Kiekvieno asmens gyvenimas, jo darbinė, politinė ir visuomeninė veikla yra susiję su tam tikra gyvenamąja vieta. Gyvenamoji vieta svarbią reikšmę turi įgyvendinant vienas ar kitas teises ir pareigas, atsirandančias iš konkrečių teisnių santykių.Gyvenamoji vieta laikoma ta vieta, kurioje asmuo nuolat arba daugiausia gyvena.Taigi gyvenamoji vieta nustatoma ne pagal darbo ar turo buvimą,o pagal tai, kur jis nuolat arba daugiausia gyvena, t.y.daugiau negu kitose vietose. Kiekvienas fizinis asmuo turi tik vieną gyvenamąją vietą, kurią pats laisvai pasirenka, laisvai gali pakeisti, realizuodamas savo teisę pasirinkti gyvenamąją vietą. Ją pasirenkant pasireiškia veiksnaus asmens valia. Numatydamas bendrą gyvenamosios vietos nustatymo taisyklę, įstatymų leidėjas įtvirtina ir specialiąją mažamečių ir visiškai neveiksnių asmenų gyvenamosios vietos nustatymo taisyklę. Nepilnamečių iki 14 metų ir globojamų asmenų gyvenamoji vieta laikoma atitinkamai jų tėvų,įtėvių arba globėjų gyvenamoji vieta.Taigi šių asmenų gyvenamąja vieta laikoma jų įstatyminių atstovų gyvenamoji vieta.

8. Pripažinimas nežinia kur esančiu ir paskelbimas mirusiu.Kartais ilgą laiką dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra galimybės nustatyti asmens gyvenamosios vietos ir sužinoti, ar jis gyvas, ar ne. Tokiu atveju atsiranda tam tikras teisnių santykių, kurių subjektas yra šis asmuo, neapbrėžtumas. Šis neapbrėžtumas ilgai tęstis negali. Tokio asmens interesai, jo kreditorių interesai, valstybės interesai reikalauja, kad šis neapibrėžtumas būtų pašalintas. Todėl civilinės teisės normos leidžia tokius piliečius pripažinti nežinia kur esančiais ir paskelbti mirusiais. Asmuo gali būti pripažintas nežinia kur esančiu ir paskelbtas mirusiu tik teismine tvarka, esant įstatyme numatytoms sąlygoms. Asmuo gali būti pripažintas nežinia kur esančiu, jei nuolatinėje jo gyvenamojoje vietoje vienerius metus nėra žinių, kur jis yra. Pripažinus pilietį nežinia kur esančiu, atsiranda tam tikros teisinės pasekmės. Jo turtui steigiama globa. Iš šio turto duodamas išlaikymas piliečiams, kuriuos nežinia kur esantis turi išlaikyti, ir padengiamas įsiskolinimas, kilęs iš kitų nežinia kur esančio prievolių. Jeigu pripažintas nežinia kur esančiu pilietis atsiranda arba paaiškėja jo buvimo vieta, šis teismo sprendimas turi būti panaikintas.Po to globos ir rūpybos organai panaikina ir jo turto globą.

Pilietis gali būti paskelbiamas mirusiu, jeigu nuolatinėje jo gyvenamojoje vietoje nėra žinių apie jo buvimo vietą trejus metus.Tai bendra piliečių paskelbimo mirusiais taisyklė, kuri turi nemažai išimčių:

Pirma, jeigu pilietis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sukėlė mirties grėsmę arba yra pagrindas spėti, jog jis žuvo per nelaimingą atsitikimą, toks asmuo gali būti paskelbiamas mirusiu praėjus 6 mėnesiams nuo paskutiniųjų žinių gavimo apie jį dienos. Šiuo atveju paskelbiant pilietį mirusiu toje pačioje byloje būtina nustatyti nelaimingo atsitikimo faktą;Antra, karys ar kitas pilietis, dingęs be žinios dėl karo veiksmų, gali būti paskelbiamas mirusiu ne anksčiau kaip praėjus dvejiems metams nuo karo veiksmų pasibaigimo dienos.

Paskelbtojo mirusiu piliečio mirties diena laikoma ta diena, kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti asmenį mirusiu. Jeigu paskelbiamas mirusiu pilietis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sukėlė mirties grėsmę


arba jei yra pagrindas spėti jį žuvus per nelaimingą atsitikimą ,teismas tokio piliečio mirties diena gali pripažinti spėjamo jo žuvimo dieną.

Paskelbiant mirusiu, teisiškai įtvirtinama tik asmens mirties prezumpcija, bet ne pats piliečio mirties faktas. Piliečio paskelbimas mirusiuoju jo civilinių teisių ir pareigų atžvilgiu prilyginamas mirčiai ir dėl to atsirandančios teisinės pasekmės yra analogiškos teisinėms pasekmėms, atsirandančioms piliečiams mirus. Paaiškėjus paskelbto mirusio piliečio buvimo vietai arba jam sugrįžus, teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu turi būti panaikintas.Civilinis kodeksas numato, kokia tvarka grąžinamas turtas piliečiui, paskelbtam mirusiu, jeigu jis sugrįžta. Jeigu paskelbtas mirusiu fizinis asmuo atvyksta arba paaiškėja jo buvimo vieta, teismas panaikina sprendimą paskelbti šį fizinį asmenį mirusiu. Atvykusysis fizinis asmuo neturi teisės reikalauti grąžinti savo turtą, kuris, paskelbus jį mirusiu, yra paveldėtas. Tačiau tais atvejais, kai jis nežinia kur buvo dėl svarbių priežasčių, jis turi teisę, nepriklausomai nuo savo atvykimo laiko, reikalauti grąžinti savo turtą, išlikusį pas įpėdinius, taip pat turtą, perėjusį tretiesiems asmenims, jeigu šie, įgydami tą turtą, žinojo, kad jo savininkas yra gyvas. Jeigu tais pačiais atvejais turtas paveldėjimo teise atiteko valstybei ir buvo realizuotas, tai, panaikinus sprendimą paskelbti pilietį mirusiu, jam grąžinama suma, gauta, realizuojant turtą.

5. JURIDINIAI ASMENYS

Civilinių teisinių santykių dalyviais gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys.Juridinis asmuo – tai fizinių asmenų grupių (kartais ir vieno asmens) turtinių interesu personifikacijos priemonė.

Juridiniais asmenimis laikomos organizacijos, kurios turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir turėti pareigas. Juridiniai asmenys gali būti ieškovais ir atsakovais teisme bei arbitraže. Juridiniais asmenimis gali būti įmonės, įstaigos, organizacijos, asociacijos, visuomeninės organizacijos, politinės partijos ir kt. organizacijos Lietuvos Respublikos įstatymų ir šių organizacijų įstatų numatytais atvejais.

Taigi juridiniai asmenys yra: Akcinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės (ŽŪB), ūkinės bendrijos, valstybės įmonės, įstaigos, organizacijos ir t.t.

Skiriami tokie juridinių asmenų požymiai:1) organizacinis vieningumas;2) atskiras turtas;3) galėjimas savo vardu įsigyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas;4) savarankiška atsakomybė.

Organizacinis vieningumas. Jis būdingas juridiniam asmeniui kaip organizacijai, ir pasireiškia tuo, kad atskiri juridnio asmens organai ir jų padaliniai skiriasi vienas nuo kito, bet kartu sąveikauja tarpusavyje, yra susiję. Vieni valdymo organai yra pavaldūs kitiems bei pagrindiniam valdymo organui, kuris realizuoja juridinio asmens teisnumą ir veiksnumą. Pvz.: akcinę bendrovę valdo akcininkai (visuotinis akcininkų susirinkimas – aukščiausiasis akcinės bendrovės organas), stebėtojų taryba, valdyba, administracija. Visų jų teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas ir akcinės bendrovės įstatai. Tokia strukūra užtikrina jos organizacinį vieningumą.

Juridiniai asmenys įstatymų numatyta tvarka gali steigti filialus, kurie yra juridinio asmens struktūriniai padaliniai, atliekantys jo funkcijas kitoje vietoje. Už filialo prievoles atsako juridinis asmuo bet ieškiniai, susiję su filialo veikla, gali būti pareiškiami ir pagal filialo buvimo vietą.

Juridinio asmens atstovybės taip pat steigiamos ne juridinio asmens būvimo vietoje. Jos skirtos tam tikrai funkcijai (atskiriems teisiniams veiksmams), pvz.:, atsiskaityti su kontrahentais, platinti juridinio asmens produktus ir pan.

Atskiras turtas. Kad juridinis asmuo galėtų veikti, jis turi turėti materialinę bazę: pinigus, pastatus, patalpas, įrenginius, įrankius ir t.t. Šis turtas juridiniam asmeniui gali priklausyti nuosavybės arba patikėjimo teise. Patikėjimo teise turtą valdo ir naudoja valstybės įstaigos. Juridiniam asmeniui priklausantis turtas yra atribotas nuo jį įsteigusių asmenų turto (dažniausiai savininkų). Pvz.: akcinė bendrovė yra jai priklausančio turto savininkė, o akcininkams nuosavybės teise priklauso tik akcijos. Valstybės įmonių materialinę veiklos bazę sudaro joms patikėjimo teise perduotas valstybės turtas.

Turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų įsigijimas savo vardu. Juridinis asmuo visus sandorius sudaro savo vardu, todėl jis privalo turėti savo vardą/pavadinimą. Šį vardą juridinis asmuo naudoja komercinėje veikloje, reklamuodamas gaminius, pasirašydamas sutartis.


Be žodžių, nusakančių juridinio asmens rūšį (pvz.: akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė), juridinio asmens pavadinime turi būti bent vienas skiriamosios reikšmės žodis arba vardas, pvz.: AB “Švyturys”, AB Normantukas, UAB Perekin’noguczerezpleten’. Firmų vardai registruojami Valstybiniame patentų biure. Firmų vardų apsauga įtvirtinta ir tarptautinės teisės dokumentuose.

Juridiniai asmenys neturi teisės naudotis kitų firmų vardu. Ginčus dėl tokio vardo panaudojimo sprendžia teismas. Teisę į vardą turi tas, kuris pirmas pradėjo jį naudoti arba atitinkamai įregistravo teises į tokį vardą. Jeigu juridinis asmuo dėl neteisėto vardo panaudojimo patyrė nuostolius, juos galime reikalauti atlyginti iš kalto asmens.

Juridinis asmuo gali turėti prekių ir paslaugų ženklą, kuris turi būti įregistruotas. Prekės ženklas būtinai turi turėti skiriamuosius požymius, kitaip jis nebus pripažintas prekės ženklu. Prekių ir paslaugų ženklais negali būti valstybių vėliavos ar herbai, oficialūs valst. pavadinimai bei emblemos. Be registruoto ženklo savininko niekas negali naudoti šio ženklo savo komercinėje veikloje. Savininkas gali ženklą perleisti arba leisti juo naudotis kitam asmeniui, sudarydamas licencinę sutartį. Tokios sutartys turi būti registruojamos, kitaip negalioja.

Savarankiška atsakomybė už savo prievoles. Juridinis asmuo turi turtą ir savo vardu įgyja teises ir pareigas, todėl jis savo turtu ir atsako už neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, padarytą žalą. T.y. už juridinio asmens skolas neatsako asmenys, jį įsteigę arba esantys jo dalyviai (akcininkai). Juridinis asmuo neatsako už šių asmenų skolas. Pvz.: akcinė bendrovė pagal savo prievoles atsako tik savo turtu, akcininko atsakomybė apsiriboja ta suma, kurią sumokėjo už akcijas, žemės ūkio bendrovė (ŽŪB) neatsako už narių, o nariai už ŽŪB skolas. Kadangi juridinio asmens atsakomybė atribota nuo steigėjų turtinės atsakomybės, tai tokia atsakomybė teisės aktuose vadinama ribota atsakomybė. Ji yra skiriamasis juridinių asmenų požymis.

6. CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI

Daiktai – dažniausias civilinės teisės objektas. Daiktai – tai iš gamtos pasisavinti arba gaminant sukurti materialaus pasaulio dalykai. Daiktas yra civilinės teisės objektu nepriklausomai nuo to, ar turi savininką, ar jo neturi.Daiktai skirstomi į: kilnojamus ir nekilnojamus; pakeičiamus ir nepakeičiamus (t.y. pagal rūšinius požymius apibrėžtus ir individualius); išimtus iš apyvartos, neišimtus iš apyvartos ir ribotai esančius apyvartoje; suvartojamus ir nesuvartojamus; daliuosius ir nedaliuosius. Be to, būtų tikslinga skirtyti daiktus į pagrindinius ir antraeilius.

Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai.Nekilnojamieji daiktai – žemė ir kt. su žeme susiję daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.Kilnojamieji daiktai – atvirkščiai. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai. Pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai. Jiems būdinga tai, kad jie apibūdinami bendrais visai tai daiktų rūšiai požymiais ir, būdami vienarūšiai, negali būti vienas nuo kito atskiriami pagal kokius nors požymius.Nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibrėžti daiktai. Savo požymiais jie skiriasi nuo kitų panašių daiktų.Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktaiSuvartojamieji daiktai yra tokie, kurie, panaudojus juos pagal paskirtį, iš karto sunaikinami arba iš esmės pasikeičia (pvz.: obuolys ir t.t.). Nesuvartojamieji daiktai – kurie naudojant juos pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties (pvz.: pinktinė (krepšys) ir t.t.).Dalieji ir nedalieji daiktaiNedaliais daiktais laikomi daiktai, kurių tikslinė paskirtis fiziškai juos padalijus pasikeičia ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedal. pripažįsta įstatymai, o kartais ir šalys abipusiu susitarimu (pvz.: automobilis ir pan.). Daliais daiktais laikomi tokie, kurie, padalijus juos fiziškai, nepakeičia savo tikslinės paskirties ir kiekviena dalis gali egzistuoti kaip savarankiškas daiktas (pvz.: nafta).Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktaiIšimti iš apyvartos – tai išskirtinėje valstybės nuosavybėje esantys daiktai. Tai žemės gelmės, valst. reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai ir t.t. Jie negali būti perduoti kitų asmenų nuosavybėn.Ribotai esantys apyvartoje – tai daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl tam tikrų jų savybių, pvz.: nuodai, ginklai ir pan. Tokių daiktų apyvartą riboja specialios taisyklės, tokiai apyvartai reikia leidimų.Neišimti iš apyvartos daiktai. Lietuvos Respublikoje privačios nuosavybės teise leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia Konstitucija ir įstatymai. Pagal tai neišimtais iš apyvartos daiktais laikomi visi daiktai, išskyrus pirmąsias 2 grupes (pvz.: drabužiai, baldai ir t.t.)Pagrindiniai ir antraeiliai daiktaiPagrindiniais laikomi daiktai, galintys būti atskirais teisinių santykių objektais, pvz.: namai, automobiliai ir t.t.Antrailiais turėtų būti laikomi daiktai, egzistuojantys su pagrindiniais jiems priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.


Įprastinę vertę, išskirtinę vertę ir asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktaiDaiktai, kurių vertė nepriklauso nuo to, kas juos valdo, naudoja ar jais disponuoja, nes bet kuriam kitam juos panaudojus gaunama tokia pati nauda (pvz.: televizorius, dviratis ir t.t.), laikomi įprastiniais daiktais. Jų vertė priklauso nuo naudos, kurią galima gauti iš daikto.Daiktai, kuriuos valdyti, naudoti pagal paskirtį ar jais disponuoti reikia specialių žinių arba įgūdžių laikomi išskirtinę vertę turinčiais daiktais (pvz.: stomatologinė įranga).Asmeniniais tikslais pagrįsti daiktai – tokie daiktai, kuriems savininkas dėl tam tikrų priežasčių priskiria išskirtinę vertę (pvz.: senelio laikrodis, gautas I pasauliniame kare; sutuoktuvių su pirma žmona žiedas ir t.t.)

Pinigai ir vertybiniai popieriaiJie dažnai yra išskiriami iš daiktų, nes pagal savo materialinę vertę labai skiriasi nuo daiktų.Vertybiniai popieriai turi turėti: 1) tam tikrą formą; 2) jame turi būti išreikšta turtinė subjektinė teisė; 3) išreikšta teisė gali būti įgyvendinta tik pateikus vert. popierių.Vertybiniai popieriai skirstomi į 3 rūšis, pagal tai, kokiu būdu galima perleisti šiame vert. popieriuje išreikštas reikalavimo teises:

1) vardiniai vertybiniai popieriai (juose nurodomas asmuo, kuriam priklauso juose išreikšta teisė);2) orderiniuose vertybiniuose popieriuose nurodomas tik 1 įgijėjas ir kartu suteikiama jam teisė,

nurodyti kitą asmenį, galintį įgyvendinti dokumente išreikštą teisę (pvz.: čekiai, vekseliai);3) pareikštiniai vertybiniai popieriai. Juose nėra nurodomas asmuo, kuriam priklauso popieriuje

išreikšta turtinė teisė ir todėl ją gali pasinaudoti bet kuris asmuo, nustatyta tvarka, pateikęs tą vertybinį popierių (pvz.: loterijos bilietai, obligacijos).

Turtas – kur kas platesnė sąvoka už daiktą. Į turto sąvoką patenka ir pinigai, kiti vertybiniai popieriai, turtinė reikalavimo teisė (aktyvas) bei turtinė pareiga (pasyvas).

7. SANDORIAI

1. Sandorių sąvoka ir rūšys civilinėje teisėjeSandoriais vadinami fizinių asmenų ir juridinių asmenų veiksmai (juridiniai faktai), kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Sandoriai yra teisėti teisiniai veiksmai, kurie atliekami laikantis įstatymo numatytų reikalavimų ir neprieštarauja įstatymams. Šiuo požymiu sandoriai skiriasi nuo neteisėtų teisinių veiksmų, dėl kurių atsiranda civiliniai teisiniai santykiai.

Sandoris yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam aktui pasiekti. Žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas vidine valia (valia). Jai susiformuoti svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai.

Sandoriai klasifikuojami į rūšis pagal sandorio dalyvių valios išreiškimo pobūdį, pagrindo specifiką ir sandorio sudarymo būdus.Atlygintini ir neatlygintini sandoriai. Šių sandorių skirstymo į rūšis pagrindas yra atlygintinumas.

Atlygintini yra tie sandoriai, kuriais remdamasi viena šalis atlieka kitai šaliai tam tikrus veiksmus (perduoda daiktą, atlieka darbus ir t.t.), gaudama iš jos materialinį ekvivalentą (atlyginimą).

Neatlygintinais vadiname sandorius, pagal kuriuos šalis, perduodanti kitai šaliai tam tikrą turtą ir atliekanti jos naudai tam tikrą veiksmą, iš jos ekvivalento negauna.

Dauguma sandorių pagal savo objektyvią teisinę prigimtį yra atlygintini. Neatlygintinų sandorių yra gerokai mažiau. Paprastai juos sudaro fiziniai asmenys.

Labai svarbu, nuo kurio momento sandoris, t.y. teisinis veiksmas, įgyja teisinę galią. Civiliniai įstatymai vadovaujasi dviem kriterijais: a) šalių susitarimu, b) daikto perdavimo momentu.Konsensualiniai ir realiniai sandoriai. Sandoriai į šias rūšis skirstomi atsižvelgiant į jų sudarymo būdą. Šis skirstymo kriterijus nulemia momentą, nuo korio sandoris laikomas sudarytu.

Konsensualiniu vadiname sandorį, kuris laikomas sudarytu nuo to momento, kai šalys tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jo punktų ir įstatymo nustatyta forma reiškia suderintą valią. Šiems sandoriams sudaryti pakanka tiktai šalių suderintos valios pareiškimo ir įstatymo nustatytos formos. Tokių sandorių yra dauguma.

Realiniu vadiname sandorį, kuris sudaromas, kai viena šalis perduoda kitai šaliai daiktą ir įstatymo nustatyta forma patvirtinta šalims savo suderintą valią. Šiems sandoriams nepakanka tik šalių suderintos valios išreiškimo, o reikalinga perduoti daiktą.Kauzaliniai ir abstraktūs sandoriai. Taip sandoriai klasifikuojami pagal tai, ar sandoryje nurodytas jo pagrindas, t.y.teisinis tikslas.

Kauzaliniu vadiname sandorį, kuriame nurodytas jo pagrindas. Šiame sandoryje nurodomas tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį. Kauzalinio sandorio teisinis pagrindas nustatomas pagal sandorio turinį arba pagal konkretaus sandorio tipą. Dauguma sandorių civilinėje apyvartoje yra kauzaliniai, nes


juridiniai asmenys dalyvauja turtiniuose teisiniuose santykiuose, o fiziniai asmenys sudaro sandorius vien vartojimo tikslais.

Abstrakčiu laikome tokį sandorį, kuriame nenurodytas jo pagrindas. Iš tokio sandorio negalima numatyti, kokio teisinio tikslo siekiant jis sudarytas. Tai nuo savo pagrindo abstrahuotas (atitrauktas atskiras) sandoris.

Paprastai įstatymas sandorį pripažįsta galiojančiu, jeigu sandoryje nurodytas jo pagrindas ir jis neprieštarauja įstatymams. Tiktai atskirais atvejais galiojančiais pripažįstami tie sandoriai, kuriuose jų pagrindas nenurodytas. Toks abstraktus sandoris yra vekselis, kuriuo nustatoma prievolė sumokėti tam tikrą pinigų sumą, nenurodant jo išdavimo priežasties.Fiduciariniai sandoriai. Šiai grupei priskiriami sandoriai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio pasitikėjimo reikšmę, kai sandoris sudaromas.

Fiduciariniu (pasitikėjimo) vadiname sandorį, kurio dalyvių vidiniai ir išoriniai santykiai turi sutapti. Šių sandorių esmė remiasi jų dalyvių tarpusavio pasitikėjimu. Tai būdinga tiems tarp dviejų šalių sudaromiems sandoriams, kuriais siekiama, tarpininkaujant vienam sandorio dalyviui, sudaryti, pakeisti, nutraukti kito šio sandorio dalyvio teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis (pavedimo sutartis). Šiais atvejais tretieji asmenys žino, kad įgaliotinis veikia ne savo, o įgaliotojo vardu, todėl, prieš sudarydami sandorį, patikrina įgaliotinio įgaliojimus.

Sandoriai skirstomi į vienašalius, dvišalius ir daugiašalius. Į rūšis skirstoma atsižvelgiant į tai, ar sandoryje išreiškiama vienos, ar daugiau šalių valia. Sandorio šalies sąvoka nesutampa su sandorio dalyvio sąvoka, todėl jų negalima painioti.

2. Vienašaliai sandoriaiVienašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti tereikia vienos šalies valios išreiškimo. Šiuo atveju

nėra kitos šalies priešpriešinės valios išreiškimo ir įstatymo numatytoms teisinėms pasekmėms atsirasti pakanka vienos šalies valios. Paprastai vienašalį sandorį sudaro vienas asmuo. Tačiau kai kuriuos vienašalius sandorius gali sudaryti ir daugiau asmenų, kurie dalyvauja sandoryje kaip viena šalis.

Vienašaliais sandoriais teisiniai santykiai nustatomi mažiausiai tarp dviejų asmenų. Dažniausiai jie sudaro teisinius santykius nepriklausomai nuo to, ar šį valios pareiškimą suvokia, žino asmuo, kuriam jie skirti. Tačiau atskirais įstatyme numatytais atvejais vienašalis sandoris įgyja teisinę galią tiktai tuo atveju, jeigu asmuo, kuriam jis skirtas, žino šį valios pareiškimą. Savarankiškai naudojamų vienašalių sandorių yra nedaug (testamentas, konkurso paskelbimas). Dauguma vienašalių sandorių yra pagalbinio pobūdžio sutartyse. Pavyzdžiui, vykdant pavedimo sutartį, duodamas įgaliojimas, vykdant pervežimo sutartį, pakeičiamas gavėjas ir t.t.

3. Dvišaliai ir daugiašaliai sandoriaiDvišaliu vadinamas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų šalių tarpusavyje suderintos priešpriešinės

valios išreiškimo. Pavyzdžiui,pirkimo – pardavimo sutartyje išreiškiama tarpusavyje suderinta tiekėjo valia perduoti produkciją (prekes) ir priešpriešinė pirkėjo valia tą produkciją (prekes) priimti ir už ją sumokėti. Šalimi gali būti vienas ar daugiau asmenų, pavyzdžiui, keli asmenys pardavėju ar pirkėju. Sandoris laikomas dvišaliu todėl, kad jame yra dvi šalys, turinčios priešpriešines teises ir pareigas. Į sandoryje dalyvaujančių asmenų skaičių neatsižvelgiama.

Paprastai dvišaliame sandoryje dvi šalys išreiškia priešpriešinę valią. Ši taisyklė turi vieną išimtį, kai dvi šalys sudaro jungtinės veiklos sutartį. Pavyzdžiui, dvi žemės ūkio bendrovės sudaro sutartį statyti kultūros namus. Šioje sutartyje šalių veikla nukreipta vieningam tikslui, ir nėra priešpriešinės valios.

Daugiašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų ar daugiau šalių valios pareiškimų ir jais siekiama tam tikro vieningo rezultato. Šie valios pareiškimai nėra priešpriešiniai. Kiekvieno daugiašalio sandorio šalis, turinti teises ir pareigas visiems kitiems sandorio dalyviams. Galiojantys įstatymai numato tik vieną daugiašalį sandorį – jungtinės veiklos sutartį. Pavyzdžiui, daugiašalis sandoris yra penkių žemės ūkio bendrovių sutartis bendromis jėgomis pastatyti poilsio namus.

4. Sąlyginiai sandoriaiĮprastiniai ir sąlyginiai sandoriai.Įprastiniais vadiname tokius sandorius, kuriuose paprastai teisės ir pareigos atsiranda sandorio sudarymo

momentu arba per numatytą laikotarpį.Sąlyginiais sandoriais vadiname tokius sandorius, kuriuose numatytos teisės ir pareigos atsiranda,

pasikeičia ar pasibaigia priklausomai nuo sandoryje numatytų aplinkybių, sąlygų ateityje įvykimo ar neįvykimo. Aplinkybė, kuri numatoma kaip sandorio sąlyga, gali būti įvykis (mirtis) ir veiksmas (pirkimo – pardavimo sutartis). Jis gali būti nevalingas – nepriklausantis nuo sandorio dalyvių valios (įvykis, trečiojo asmens veiksmai), ir valingas – priklausantis nuo sandorio dalyvių valios. Sąlygos yra juridiniai faktai, kurie gali būti išreikšti teigiama forma ( jeigu gausiu kelialapį į sanatoriją) arba neigiama forma (jeigu sūnus nevažiuos atostogų).

Sąlyginio sandorio sąlygomis gali būti aplinkybė, kuri turi šiuos požymius:1) aplinkybė turi atsirasti ateityje. Jeigu aplinkybė, esanti sandorio sąlyga, sandorio momentu jau yra

įvykusi arba apskritai negali įvykti, ši sąlyga neturi teisinės reikšmės ir sąlyginis sandoris negalioja;


2) sudarant sandorį, šalims ir kitiems asmenims turi būti nežinoma, ar ši sąlyga įvyks ar ne. Jeigu aplinkybė, esanti sandorio sąlyga, neišvengiamai turi įvykti, sandoris iš sąlyginio tampa terminuotu. Sąlyga nuo termino skiriasi tuo, kad gali įvykti ir gali neįvykti. Tuo tarpu terminas, nežiūrint kaip jis apibrėžtas (kalendorine data, įvykiu),visada sueina.

Kiekvienam sandoriui terminas yra būtinas jo turinio elementas. Jis gali būti šalių numatytas sandoryje arba nustatomas pagal įstatymo taisykles. Tuo tarpu sąlyga nėra bet kurio sandorio būtinas elementas, nes gali būti sąlyginiai ir nesąlyginiai sandoriai. Dauguma sandorių yra nesąlyginiai.

Jeigu sudaromas toks sandoris, kuriam sąlyga yra būtinas elementas ir jo sudaryti be sąlygos neįmanoma (gyvybės draudimo sutartis), toks sandoris nelaikomas sąlyginiu. Tai nesąlyginis sandoris, nes nesant šios sąlygos, sandorio apskritai neįmanoma sudaryti;

3) sandorio sąlygos turi būti teisėtos, nes neatitinkančios įstatymų reikalavimų sąlygos negalioja.Sandoris gali būti sudarytas su atidedamąja ir naikinamąja sąlyga. Su atidedamąja sąlyga sandoris

laikomas sudarytas tada, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, apie kurią nežinoma, įvyks ji ar ne. Tai reiškia, kad sudarant sandorį jokių teisių ir pareigų neatsiranda. Jos atsiranda tada, kai įvyksta sandoryje numatytos sąlygos. Tačiau tarp sandorio šalių atsiranda teisinis ryšys, kurio nei viena iš šio sandorio šalių neturi vienašališkai atsisakyti ar pakeisti. Jeigu sąlygai įvykus sandorio šalis neatlieka savo įsipareigojimo, ji laikoma pažeidusia prievolę ir jai atsiranda visos įstatymo numatytos teisinės pasekmės. Atidedamajai sąlygai neįvykus, teisiniai santykiai tarp sandorio šalių nutrūksta.

Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, apie kurią nežinoma, ar ji įvyks ar ne. Esant naikinamajai sąlygai, šalims teisės ir pareigos atsiranda nuo sandorio sudarymo pradžios. Įvykus sandoryje numatytai naikinamajai sąlygai, sandoris nustoja galioti. Tačiau iš šio sandorio atsiradusios teisės ir pareigos nutrūksta tiktai dėl prievolės ateities. Net atsiradus naikinamosioms sąlygoms, iš buvusio sandorio kilusios teisinės pasekmės lieka (asmuo privalo sumokėti nuompinigius už kambario nuomą). Atskirais atvejais, atsiradus naikinamajai sąlygai, šalys grąžinamos į pradinę padėtį, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta su naikinamąja sąlyga, pirkėjas privalo grąžinti daiktą pardavėjui, o pardavėjas-pinigus pirkėjui.

5. Sandorių galiojimo sąlygosKiekvieno sandorio būtini elementai yra: subjektai, valia, valios išreiškimas, turinys, kurį sudaro išreiškianti valią suformuluotos sąlygos, ir forma .Šie sandorio elementai turi atitikti įstatymo reikalavimus. Jeigu bent vienas sandorio elementas neatitinka įstatymo reikalavimų, sandoris laikomas negaliojančiu. Kad sandoris galiotų, reikalingos šios sąlygos:

1) sandorį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs, o juridiniai asmenys turi turėti atitinkamą teisnumą;2) sandorio turinys turi atitikti įstatymuose nurodytus reikalavimus;3) sandorio dalyvių valios išraiška turi atitikti jų tikrąją valią;4) sandoris turi būti išreikštas įstatyme numatyta forma.

6. Sandorio dalyvių veiksnumasFizinių asmenų galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas priklauso nuo jų veiksnumo.Veiksnus fizinis asmuo gali sudaryti sandorius sau, taip pat ir kitiems – veiksniems ir neveiksniems asmenims. Nuo pat sudarymo momento negalioja sandoriai, sudaryti neveiksnių asmenų- nepilnamečio iki penkiolikos metų ir fizinio asmens, pripažinto neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Išimtis yra nepilnamečių iki penkiolikos metų sudaryti smulkūs sandoriai, kurie galioja.

Kitokia padėtis, kai sandorius sudaro ribotai veiksnūs asmenys (nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų) ir asmenys, kurių veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis. Ribotai veiksnūs asmenys gali sudaryti sandorius tik su tėvais įtėviais arba rūpintojais, o asmenys, kurių veiksnumas apribotas,- sutikus rūpintojui. Be rūpintojų sutikimo šie asmenys gali sudaryti tiktai smulkius sandorius. Be to, nepilnamečiai turi teisę savarankiškai sudaryti sandorius, susijusius su disponavimu savo uždarbiu ar stipendija, jeigu ši teisė nėra jiems apribota. Visais atvejais ribotai veiksnūs asmenys ir asmenys, kuriems veiksnumas apribotas dėl jų veiksmų, sudaro sandorius. Tačiau kai šiems sandoriams reikia rūpintojo (tėvų, įtėvių) sutikimo ir jie sudaromi be tokio sutikimo, sandoriai gali būti pripažinti teismine tvarka negaliojančiais pagal rūpintojo ieškinį. Toliau žiūrėti 7 ir 9 temas.

7. Sandorio formos laikymasisSandorių forma vadinamas sandorio dalyvių valios išorinio reiškimo būdas. Valia gali būti išreikšta tiesiogiai – žodine arba rašytine forma, ir netiesiogine – konkliudentinių veiksmų forma.

Tiesiogiai išreiškiant valią, susiformavusi vidinė valia atsispindi žodžiuose (žodine arba rašytine forma). Kitaip valia pareiškiama netiesiogiai – konkliudentiniais veiksmais. Konkliudentiniai veiksmai – tai toks asmens elgesys, kuris patvirtina jo valią sudaryti sandorį. Šiuo atveju asmens valia neišreikšta žodžiais, bet iš veiksmų galima nustatyti jo ketinimus. Pavyzdžiui, parduotuvėje išdėstytos prekės išreiškia pardavėjo pasiūlymą sudaryti


pirkimo – pardavimo sutartį. Konkliudentiniais veiksmais gali būti išreikšta asmens valia sudaryti tik tokius sandorius, kuriems įstatymas nenumato tam tikros formos, nei žodinės,nei rašytinės.

Asmens valia gali būti išreikšta tylėjimu. Tylėjimas laikomas valios išreiškimu sudaryti sandorį tik įstatymų numatytais atvejais. Pavyzdžiui, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas toliau naudojasi turtu ir nuomotojas neprieštarauja, tai sutartis laikoma atnaujinta neapibrėžtam terminui.

Dažniausiai sandoriai sudaromi žodžiu arba rašytine forma. Žodine forma asmenys sudaro sandorius betarpiškai tardamiesi žodžiu, neišreikšdami valios raštu – dokumentuose. Sudarant rašytinius sandorius, jų dalyviai valią išreiškia raštu – dokumentuose.

Žodžiu gali būti sudaromi tokie sandoriai, kuriems įstatymas nenustato rašytinės formos. Paprastai žodžiu gali būti sudaryti sandoriai: 1) tarp fizinių asmenų, kai sandorio suma ne didesnė kaip penki šimtai litų; 2) nepriklausomai nuo jų sumos, jei jie įvykdomi sudarymo metu, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip.

Sandorių rašytinė forma būna paprasta ir notarinė. Paprasta rašytine forma vadinamas dokumentas, kuriame yra sandorio dalyvių (dalyvio) pavadinimas, sandorio turinys ir jo dalyvių (dalyvio) parašas.

Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:1) įmonių, įstaigų ir organizacijų tarpusavio sandoriai ir jų sandoriai su fiziniais asmenimis, išskyrus

sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato ko kito, ir atskiras sandorių rūšis, kurioms ką kitą numato įstatymai;

2) fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kito nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai, ir kitus sandorius, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitus sandorius, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymuose;

3) kiti sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas reikalauja rašytinės formos.Nesilaikant įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos, gali atsirasti dvejopos teisinės pasekmės.

Pirma, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo arba jo sąlygų, suinteresuotas sandorio dalyvis neturi teisės remtis liudytojų parodymais. Jeigu šalys, sudarydamos sandorį, nesilaikė reikalaujamos paprastos rašytinės formos, bet neginčija jo sudarymo, sandoris bus laikomas galiojančiu ir jokių neigiamų teisinių pasekmių neatsiras. Antra, sandoris negalioja, kai įstatymas tvirtai nustato, kad nesilaikius reikalaujamos paprastos rašytinės formos, jis negalios.

Įstatyme nustatyta bendra taisyklė, kad sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Todėl kai sandoriui privaloma notarinė forma, jis laikomas sudarytas tik nuo to momento, kai notaras patvirtina sandorį. Iš šios bendros taisyklės įstatymas numato vieną išimtį, kai viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti.

8. Sandorio šalių tikrosios valios išreiškimasĮstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją (vidinę) valią. Todėl būtina, kad sandorio dalyvių valia formuotųsi normaliai, kad nebūtų išorinių aplinkybių, kurios iškreipia tikrąją valią arba jos išreiškimą. Paprastai laikoma, kad sandoryje išreikšta valia neprieštarauja tikrajai jo dalyvių valiai. Jeigu sandoris turi valios trūkumų, jis gali būti teismine tvarka nuginčytas – pripažintas negaliojančiu.Sandorio valios trūkumai gali būti dėl įvairių aplinkybių: suklydus, apgaulės būdu, smurto ar grasinimo būdu, dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ir t.t.

9. Sandorio turinio atitikimas įstatymo reikalavimamsSandorio turinys turi atitikti įstatymų reikalavimams, jeigu to reikalauja įstatymai. Negali sutarties turinys prieštarauti valstybės ir visuomenės interesams, pažeisti svarbiausias įstatymo nuostatas, priešingu atveju jis bus laikomas negaliojančiu nuo sudarymo momento.

10. Sandorių negaliojimasSandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Negaliojančiu laikome tokį sandorį, kuris, pažeidus įstatymo reikalavimus, nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, sudarydami sandorį. Negaliojantis sandoris iš esmės nėra sandoris. Kiekvienas negaliojantis sandoris sukelia tam tikras teisines pasekmes, tačiau ne tas, kurių siekė asmenys, sudarydami šį sandorį. Jei sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai nuo pat jo sudarymo momento, nors teismas savo sprendimu šį faktą nustato vėliau. Tačiau pats sandorio pripažinimas negaliojančiu nereiškia, kad pagal šį sandorį atsiradę santykiai visada netenka teisinės reikšmės. Jeigu negaliojantis sandoris sudarytas, bet nei vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikoma, kad sandoris nesudarytas ir jokių teisinių pasekmių neatsiranda. Kai negaliojantį sandorį šalys ar viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdo, atsiranda negaliojančio sandorio turtinės pasekmės.

11. Negaliojančių sandorių rūšysPriklausomai nuo to ar sandoris yra savaime negaliojantis, ar jį reikia pripažinti negaliojančiu, sandoriai skirstomi į niekinius (absoliučiai negaliojančius) ir nuginčijamus.


Niekiniai sandoriai. Yra savaime negaliojantys sandoriai, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų. Sandorio dalyviai tokį sandorį gali laikyti nesudarytu ir gali jo nevykdyti. Tais atvejais, kai sandorio neatitikimas įstatymui nėra akivaizdus ir tai reikia įrodyti, išsiaiškinti, jo negaliojimas nustatomas teismo sprendimu.

Niekiniais sandoriais yra laikomi šie sandoriai:sudaryti turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams, juridinio asmens sandoriai, prieštaraujantys jo tikslams, neveiksnaus fizinio asmens sudaryti sandoriai, tariamieji sandoriai, sandoriai, sudaryti nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės formos.

Nuginčijami sandoriai yra tokie, kurie sudarant sukuria, pakeičia arba panaikina civilines teises ir pareigas bet įstatyme numatytų asmenų iniciatyva gali būti teismo pripažįstami negaliojančiais. Jų ypatumas tas, kad tokie nuginčijami sandoriai turi teisinę galią nuo jų sudarymo momento iki teismo sprendimo, pripažįstančio juos negaliojančiais. Iki šių sandorių pripažinimo negaliojančiais atrodo, jog jie atitinka įstatymo reikalavimus. Jų trūkumai yra neakivaizdūs ir juos reikia įrodyti. Tokie nuginčijami sandoriai yra šie: nepilnamečių nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų, fizinių asmenų, negalinčių suprasti savo veiksmų reikšmės, fizinių asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis, apgaulės, smurto ir grasinimo būdu, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių.Pripažinimas negaliojančiu pagal kitus požymius.

Sandoriai, turintys subjektų sudėties trūkumų. Šių sandorių trūkumai susiję su fizinių asmenų veiksnumo ir juridinių asmenų specialaus teisnumo reikalavimais.

Sandoriai su valios trūkumais. Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją (vidinę) valią.

Sandorio valios trūkumai gali būti dėl įvairių aplinkybių.Sandoriai sudaryti: suklydus, apgaulės būdu, smurto ar gąsdinimo būdu, dėl šalies atstovo piktavališko

susitarimo su antrąja puse, dėl sunkių aplinkybių, fizinio asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, tariamieji ir apsimestiniai.

Sandoriai su turinio trūkumais. Prieštaraujantys valstybės ir visuomenės interesams.Sandoriai, turintys formos trūkumus. Sandoriai sudaryti nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės

formos.

12. Sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmėsJeigu negaliojantis sandoris sudarytas, bet nei vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikoma, kad sandoris nesudarytas ir jokių teisinių pasekmių neatsiranda. Kai negaliojantį sandorį šalys ar viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdo, atsiranda negaliojančio sandorio turtinės pasekmės. Jas galima suskirstyti į tris grupes:

1) Abišalė restitucija - abiejų sandorio šalių turtinės padėties atstatymas į pradinę padėtį; kai sandoris negalioja, kiekviena iš jo šalių privalanti grąžinti antrajai šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal sandorį .Jeigu to, ką yra gavusi, negalima grąžinti natūra, sandorio šalis privalo kitai šaliai atlyginti vertę pinigais. Šiuo atveju atlyginama tikroji daikto vertė, o ne piniginė suma, kuri numatyta atlyginti už šį daiktą.

Ji taikoma visais sandorių negaliojimo atvejais, išskyrus tuos atvejus, kai įstatyme yra numatytos kitokios – sunkesnės sandorio negaliojimo pasekmės (vienašalė restitucija, abiejų šalių turto paėmimas į valstybės pajamas).

2) Vienašalė restitucija - vienos sandorio šalies turtinės padėties atstatymas į pradinę padėtį, o antrosios šalies gauto turto ar priklausančio gauti turto paėmimas į valstybines pajamas. Ji pasireiškia tuo, kad vienai sandorio šaliai grąžinama, ką ji yra įvykdžiusi, o iš kitos sandorio šalies visa , ką ji įvykdžiusi pagal sandorį arba kas jai priklausė įvykdyti, išieškoma į valstybės pajamas. Jeigu negalima perduoti turto į valstybės pajamas natūra, jo vertė išieškoma pinigais. Vienašalė restitucija atstato turtinę padėtį tiktai vienai sandorio šaliai. Kitai sandorio šaliai, kurios neteisėti veiksmai (pavyzdžiui, apgaulė, smurtas, grasinimas ir t.t.) turėjo įtakos sudaryti sandorį, pradinė padėtis neatstatoma.

3) Restitucija neleidžiama - abiejų sandorio šalių turtinė padėtis neatstatoma, o ką jos yra gavusios pagal sandorį arba kas priklausė gauti, išieškoma į valstybines pajamas. (kai jie kenkia visuomenės interesams ir t.t.)

Dėl negaliojančio sandorio padaryti nuostoliai gali būti išieškomi tik įstatymo numatytais atvejais.Jie išieškomi tik esant objektyvioms ir subjektyvioms sąlygoms.

13. Sandorio dalies negaliojimasSandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima tarti, kad sandoris būtų buvęs sudarytas, ir neįtraukiant negaliojančios jo dalies.

8. ATSTOVAVIMAS1. Atstovavimo sąvokaAtstovavimo esmę sudaro tai, kad jo atveju už civilinės teisės subjektus sandorius sudarinėja ir kitus juridinius veiksmus atlieka kiti asmenys. Atstovavimas yra civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu, administraciniu aktu ar išreikšdamas atstovaujamojo valią, jam suteiktų įgalinimų ribose sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardu juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas.


Atstovavimui būdingi trys požymiai.1) atstovavimo santykiai atsiranda tarp atstovo ir atstovaujamojo. Teisinio santykio tarp atstovo ir

atstovaujamojo pagrindu atstovas turi teisę veikti atstovaujamojo vardu ir sąskaita, o pastarasis turi pareigą priimti šio veiksmo rezultatus.

2) atstovas veikia ne savo, bet atstovaujamojo vardu ir interesais. Todėl dėl jo veiklos atsirandančios teisės ir pareigos nuo pat atsiradimo momento priklauso ne atstovui, bet atstovaujamajam.

3) atstovui yra suteikiami tam tikri įgalinimai. Įgyvendindamas atstovaujamojo teises bei vykdydamas pareigas, atstovas privalo veikti neviršydamas šių įgalinimų. Atstovo veiklos rezultatai privalomi atstovaujamajam tik tuo atveju, jeigu jis veikia jam suteiktų įgalinimų ribose.

Tiesioginis atstovavimo efektas pasireiškia tuo, kad sandoris, atstovo sudarytas atstovaujamojo vardu, yra pastarajam privalomas nuo jo sudarymo momento, t.y. teisės ir pareigos, kylančios iš sudaryto sandorio, tiesiogiai liečia atstovaujamąjį, nes jis, o ne atstovas, yra šio sandorio šalis.

Atstovavime dalyvauja trys subjektų grupės. Kiekviena iš šių subjektų atstovavimo santykio atsiradimo ir realizavimo procese atlieka apibrėžtas, tik jam būdingas funkcijas.

Atstovaujamasis – tai asmuo, kurio vardu ir interesais atliekami tam tikri teisiniai veiksmai, remiantis jo paties, įstatymo ar administracinio akto duotais įgalinimais. Atstovaujamuoju gali būti bet kuris civilinės teisės subjektas, nepriklausomai nuo to, veiksnus jis ar neveiksnus, pilietis ar juridinis asmuo.

Atstovas – tai atstovaujamojo, įstatymo ar administracinio akto įgalintas asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu, interesais ir sąskaita. Skirtingai nuo atstovaujamojo, atstovu gali būti ne kiekvienas civilinės teisės subjektas. Visų pirma atstovas turi būti veiksnus. Kai kuriems asmenims įstatymas tiesiog draudžia būti atstovais tam tikruose civiliniuose santykiuose. Asmuo, jau esantis atstovu, negali atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorių nei su savimi, nei su kitu asmeniu, kurio atstovas jis tuo pačiu metu yra. Neleidžiama būti atstovais sudarinėjant sandorius, kurie turi grynai asmeninį pobūdį. Teisme negali būti atstovais teisėjai, tardytojai ir prokurorai, išskyrus tuos atvejus, kada jie dalyvauja byloje kaip atitinkamo teismo, prokuratūros įgaliotiniai arba įstatyminiai savo vaikų atstovai. Juridiniai asmenys gali būti piliečių ir kitų juridinių asmenų atstovais tik tada, kada leidžia jų įstatai (nuostatai).

Trečia asmenų grupė – tai asmenys, su kuriais atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais sudarinėja sandorius arba atlieka kitus juridinę reikšmę turinčius veiksmus. Jais gali būti bet kuris civilinės teisės subjektas, turintis civilinį teisnumą ir veiksnumą.

2. Atstovavimo taikymo sritysAtstovavimo taikymo sfera yra gana plati. Ji aprėpia daug civilinių teisinių santykių. Būtinumas pasinaudoti atstovo paslaugomis gali būti sąlygotas įvairių tiek teisinio, tiek faktinio pobūdžio aplinkybių. Atstovavimas plačiai taikomas, siekiant apsaugoti neveiksnių asmenų (nepilnamečių iki penkiolikos metų, psichinių ligonių ir silpnapročių) interesus. Tokių neveiksnių asmenų vardu visus reikiamus juridinius veiksmus atlieka jų atstovai. Tačiau atstovavimu gana dažnai naudojasi ir veiksnūs fiziniai, taip pat ir juridiniai asmenys, siekdami geriau įgyvendinti savo civilines teises ir įvykdyti civilines pareigas, išplėsti savo veikimo sferą ir pan.

3. Atstovavimo rūšysEsant atstovavimui, atstovas visuomet veikia pagal atstovaujamojo įgalinimus. Atstovas savo valia ir veiksmais išreiškia atstovaujamojo valią. Įgalinimas – tai atstovo teisė atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorius ir atlikti kitus juridinius veiksmus ir drauge sukurti jam teisines pasekmes. Todėl įgalinimai apibrėžia tą veiksmą arba veiksmų visumą, kuriuos turi atlikti atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais. Tačiau atstovas ne tik turi teisę (įgalinimą) veikti atstovaujamojo vardu ir interesais – pastarojo atžvilgiu jis turi ir tam tikras pareigas.

Priklausomai nuo to, kokiu pagrindu atsiranda atstovo įgalinimai, yra skiriamos dvi atstovavimo rūšys – savanoriškas ir būtinasis. Savanoriškas atstovavimas atsiranda veiksniam asmeniui, galinčiam savarankiškai ginti savo interesus, susitarus su kitu asmeniu, kad pastarasis jo vardu ir interesais sudarytų sandorius arba atliktų kitus juridinius veiksmus. Vidinė savanoriško atstovavimo pusė dažniausiai grindžiama sutartimi. Todėl ši atstovavimo rūšis dar vadinama sutartiniu atstovavimu.Tuo atveju, kada atstovavimo teisinis santykis ir atstovo įgalinimai atsiranda nepriklausomai nuo atstovaujamojo valios, t.y. kada įgalinimai apibrėžiami ne įgaliojimu, bet įstatymu ar administraciniu aktu, turime būtinąjį atstovavimą. Tai pirmiausia yra atstovavimas už neveiksnius asmenis. Šis atstovavimas gali būti grindžiamas giminystės ryšiu (tėvai yra nepilnamečių savo vaikų atstovai) arba administraciniu aktu (įtėviai yra savo įvaikių atstovai, o globėjai – savo globotinių atstovai). Šių atstovų įgalinimų apimtį ir turinį apibrėžia įstatymas ir iš dalies administracinis aktas globėjams. Būtinajam atstovavimui tenka priskirti ir tokius atstovavimo atvejus, kai aukštesnioji organizacija žemesniosios ar į jos sistemą įeinančios organizacijos vardu sudarinėja sandorius ar atlieka kitus juridinius veiksmus, kai tai numato įstatymas ar tos organizacijos įstatai (nuostatai). Tiek savanoriškas, tiek ir būtinasis atstovavimas yra pagrįsti įstatymu. Įstatymu remiasi taip pat ir įgaliojimo davimas bei įgalinimų apimtis.


4. Įgaliojimo forma ir galiojimo terminaiKadangi tretieji asmenys dalyvauja teisiniuose santykiuose su atstovaujamuoju per atstovą, jie turi žinoti pastarojo įgalinimus. Todėl būtina šiuos įgalinimus išreikšti ir įtvirtinti atitinkama forma, kad su jais susipažinti ir juos patikrinti galėtų trečiasis asmuo. Tais atvejais, kada atstovavimas vykdomas įstatymo ar administracinio akto pagrindu, įgalinimus apibrėžia pats įstatymas ar administracinis aktas. Esant sutartiniam atstovavimui, atstovo įgalinimai išreiškiami jam duotame įgaliojime. Įgaliojimu laikomas rašytinis įgalinimas, vieno asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Įgaliojimas-tai atstovo įgalinimų išreiškimo būdas, tai dokumentas, kuriame išreiškiama atstovo įgalinimų apimtis ir turinys. Įgaliojimo davimas yra vienašalis sandoris. Kadangi įgaliojimas duodamas įgalinimams patvirtinti ir neliečia įgaliotinio interesų, jo davimas nereikalauja pastarojo pritarimo. Įgaliojimas paprastai duodamas pavedimo, darbo ar kitos sutarties pagrindu. Tačiau kartais įgaliojimas gali būti duodamas ir nesant susitarimo atstovauti, bet tikintis, kad asmuo, nurodytas įgaliojime kaip atstovas, atliks jame nurodytus veiksmus. Įgaliojimas gali būti duodamas vieno arba kelių asmenų vardu. Įgaliojimą taip pat gali duoti vienas arba keli asmenys drauge.

Įgaliojimas gali būti duodamas ne tik fiziniam, bet ir juridiniam asmeniui. Tačiau šiuo atveju reikia turėti omenyje tai, kad juridiniai asmenys turi civilinį teisnumą, atsižvelgiant į nustatytus jų veiklos tikslus. Todėl juridiniam asmeniui įgaliojimas gali būti duodamas sudaryti tiems sandoriams, kurie neprieštarauja jo įstatams (nuostatams) arba bendriems tos rūšies organizacijų nuostatams.

Priklausomai nuo įgaliojime išdėstytų įgalinimų apimties ir turinio, skiriamos šios įgaliojimų rūšys: vienkartinis, specialusis ir bendrasis, arba generalinis.

Vienkartinis įgaliojimas duodamas atlikti vienam konkrečiam veiksmui.Specialusis įgaliojimas duodamas atlikti vienarūšiams veiksmams per tam tikrą laiko tarpą.Bendrasis arba generalinis įgaliojimas duodamas sudarinėti įvairiems sandoriams ir atlikinėti įvairiems

teisiniams veiksmams, susijusiems su davusios įgaliojimą organizacijos veikla arba su piliečio turto valdymu apskritai.

Įgaliojimas visada turi būti išreikštas rašytine forma, kitaip tariant, įgaliojimo išdavimas – tai sandoris, visais atvejais reikalaujantis rašytinės formos. Kitokia forma įgaliojimas negali būti duodamas. iliečio duodamas įgaliojimas būtinai turi būti pasirašytas įgaliotojo ir patvirtintas kompetentingo organo. Kai kuriems įgaliojimams įstatymas numato būtiną notaro patvirtinimą. Nesilaikant šio reikalavimo, įgaliojimas tampa negaliojantis. Notariškai patvirtintiems įgaliojimams prilygsta: karių ir kitų asmenų, besigydančių karo ligoninėse, sanatorijose bei kitose karinėse gydymo įstaigose, įgaliojimai, patvirtinti tų ligoninių, sanatorijų ir kitų karinių gydymo įstaigų viršininkų, jų pavaduotojų medicinos reikalams, vyresniųjų ir budinčiųjų gydytojų; karių įgaliojimai, o karinių dalinių, įstaigų ir karo mokyklų dislokavimo punktuose, kur nėra notarų biurų ir kitų organų, atliekančių notarinius veiksmus, taip pat darbininkų ir tarnautojų, jų šeimos narių ir karių šeimos narių įgaliojimai, patvirtinti tų dalinių, junginių, įstaigų ir mokyklų vadovų (viršininkų); ir asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietos viršininkų. Kitiems fizinių asmenų duodamiems įgaliojimams, kaip antai, įgaliojimui gauti korespondenciją, konkrečiai – gauti siunčiamus pinigus ir siuntinius, taip pat darbo užmokestį bei kitokius mokėjimus, susijusius su darbo santykiais, įgaliojimui gauti autorinį atlyginimą už savo kūrinius, išradimus, gauti pensijas, pašalpas, stipendijas, sumas iš bankų ir atsiimti įkeistus ar duotus pasaugoti daiktus notarinio patvirtinimo nereikia. Šiuos įgaliojimus gali patvirtinti: organizacija, kurioje asmuo dirba ar mokosi, butų eksploatavimo organizacija, užtikrinanti namo, kuriame jis gyvena, eksploatavimą, stacionarinė gydymo įstaiga, kurioje jis gydosi, esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo kapitonas.

Notarinės formos reikalavimas, netaikomas įgaliojimams, kuriuos išduoda juridinis asmuo. Šiuos įgaliojimus pasirašo juridinio asmens – įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas (savininkas), jame uždedamas tos įmonės, įstaigos, organizacijos antspaudas. Valstybinės, kooperatinės ar visuomeninės organizacijos duodamą įgaliojimą pinigams ar kitokioms turtinėms vertybėms gauti ar išduoti turi pasirašyti taip pat ir šios organizacijos vyriausiasis (vyresnysis) buhalteris.Kiekvieno įgaliojimo galiojimą riboja laikas. Įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis kaip treji metai. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Kadangi įstatymų leidėjas įgaliojimo galiojimą sieja su terminu, todėl kiekviename įgaliojime būtinai turi būti nurodyta jo sudarymo data. Tai padeda nustatyti įgaliojimo pradinį, o kartais ir pabaigos momentą, jeigu įgaliojime nenurodytas jo galiojimo terminas. Kadangi įgaliojimo terminą visada apibrėžia laikas, tai praėjus tam tikram laiko tarpui, kuriam buvo duotas įgaliojimas, jis pasibaigia. Tačiau įgaliojimas gali pasibaigti ir nepraėjus jame numatytam terminui. Pirmiausia įgaliojimas, jeigu jis buvo duotas vienkartiniam veiksmui atlikti, pasibaigia šį veiksmą atlikus. Kadangi įgaliojimas išduodamas susitarimo atstovauti pagrindu, jis gali pasibaigti ir įgaliotojui ar įgaliotiniams atsisakius įgaliojimo. Tiek įgaliotojas, tiek įgaliotinis gali atsisakyti įgaliojimo nepriklausomai nuo motyvų. Taip pat negalioja jokie susitarimai tarp įgaliotinio ir įgaliotojo dėl teisės atsisakyti įgaliojimo apribojimo. Įgaliojimas baigiasi pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą arba kuriam buvo duotas įgaliojimas, taip pat mirus


įgaliojimą davusiam asmeniui, pripažinus tą asmenį neveiksniu, ribotai veiksniu arba nežinia kur esančiu. Taip pat įgaliojimas panaikinamas mirus asmeniui, kuriam įgaliojimas duotas, pripažinus jį neveiksniu, ribotai veiksniu ar nežinia kur esančiu.

5. PerįgaliojimasĮgaliotojo duotus įgalinimus turi įgyvendinti tas asmuo, kuriam jie duoti. Tačiau galimi atvejai, kada juos gali įgyvendinti ne pats įgaliojimą turintis asmuo, bet kitas, t.y. įgaliotinis savo įgalinimus gali perduoti kitam asmeniui. Tuo atveju, kada atstovas savo įgalinimus perduoda kitam asmeniu, turime perįgaliojimą. Perįgaliojimo atvejai griežtai apibrėžti įstatyme.

Perįgaliojimas galimas šiais dviem atvejais:1)jeigu atstovui tokią teisę suteikia atstovaujamojo duotasis įgaliojimas,2) jeigu atstovas dėl susidariusių aplinkybių priverstas perduoti savo įgalinimus kitam asmeniui, kad

apsaugotų įgaliotojo interesus.

Perįgaliojimo atveju asmuo, kuriam atstovas perduoda savo įgalinimus, tampa davusio įgaliojimą asmens atstovu. Tačiau tai nereiškia, kad tarp atstovaujamojo ir atstovo pasibaigia atstovavimo teisinis santykis. Būtent todėl asmuo, perduodantis įgalinimus (perįgaliotojas) privalo informuoti apie tai įgaliotoją ir pranešti jam reikiamas žinias apie asmenį kuriam perduoti įgalinimai. Įgaliotojas gali nušalinti įgaliotinio parinktą asmenį ir drauge panaikinti perįgaliojimą. Jeigu įgaliotinis nepraneša įgaliotojui apie perįgaliojimą ir neinformuoja pastarojo apie pasirinktą asmenį, jis atsako už pasirinkto asmens veiksmus kaip už savo. Įvykdęs šią pareigą įgaliotojas atsako tik už savo asmens parinkimą, ir jeigu parenkant šį asmenį nebuvo apsirikta, įgaliotinis neatsako už jo veiksmus. Perįgaliojimo turinį apibrėžia pagrindinio įgaliojimo turinys. Įgaliotinis perįgaliojimo būdu negali suteikti perįgaliojamajam asmeniui tokio įgalinimo, kurio jis pats neturi. Galima perįgalioti visus įgaliojime numatytus įgalinimus arba tik kai kuriuos iš jų. Perįgaliojant tik kai kuriuos įgaliojime numatytus įgalinimus, turime dalinį perįgaliojimą.

Skirtingai nuo įgaliojimo, perįgaliojimas visais atvejais turi būti notariškai patvirtintas.

Kadangi perįgaliojimas iš esmės priklauso nuo pagrindinio įgaliojimo, tai jo terminas negali būti ilgesnis už pagrindinio įgaliojimo terminą. Tačiau perįgaliojimo terminas gali būti kur kas trumpesnis arba net ribojamas vienkartinio juridinio veiksmo atlikimo momentu. Pasibaigus pagrindiniam įgaliojimui, perįgaliojimas taip pat netenka galios. Perįgaliojimą gali bet kada panaikinti tiek įgaliotojas, tiek ir įgaliotinis. Savo ruožtu ir asmuo, gavęs įgaliojimą perįgaliojimo būdu, gali nuo jo atsisakyti. Kaip pagrindinio įgaliojimo davimo atveju, taip ir perįgaliojimo atveju, susitarimas apriboti teisę atsisakyti nuo įgaliojimo negalioja.

6. Įgaliojimo pasibaigimasPasibaigus įgaliojimui atsiranda tam tikros teisinės pasekmės. Apie įgaliojimo panaikinimą įgaliotojas privalo pranešti įgaliotiniui, taip pat jam žinomiems tretiesiems asmenims, santykiuose su kuriais dalyvauti duotas įgaliojimas. Tokią pačią pareigą turi įgaliotojo teisių perėmėjas, kai įgaliojimas baigiasi pasibaigus įgaliojimą davusiam juridiniam asmeniui, taip pat asmeniui mirus, pripažinus jį neveiksniu, ribotai veiksniu arba nežinia kur esančiu. Tokia taisyklė nustatyta todėl, kad pasibaigus įgaliojimui ir nepranešus apie tai įgaliotiniui, jis gali ir toliau atlikinėti tuos veiksmus, kurie numatyti įgaliojime, nors to jau ir nereikia davusiam įgaliojimą asmeniui.

Sandoriai ir kiti juridiniai veiksmai, atlikti įgaliotinio iki to momento, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie įgaliojimo pasibaigimą, yra privalomi įgaliotojui ir jo teisių perėmėjams. Išimtį sudaro tie atvejai, kada apie įgaliojimo panaikinimą žinojo ar privalėjo žinoti tretieji asmenys, su kuriais įgaliotinis sudarė atitinkamas sutartis. Šiuo atveju iš sudarytų su jais sutarčių atsirandančios teisės ir pareigos jokios teisinės reikšmės įgaliotojui neturi. Siekiant apsaugoti tiek įgaliotojo, tiek ir jo teisių perėmėjo, o taip pat trečiųjų asmenų teises ir interesus, įstatymų leidėjas įpareigoja įgaliotinį ir jo teisių perėmėjus įgaliojimui pasibaigus tuojau grąžinti jį įgaliotojui ar jo teisių perėmėjams.

Juridinių veiksmų, įvykdytų asmens, neturinčio įgalinimų arba viršijant įgalinimus, pasekmės (atstovavimas be įgalinimų)Kadangi be įgalinimo negali būti atstovavimo, bet kokių sandorių sudarymas kito asmens vardu ir interesais, neturint tam įgalinimo ar jį viršijant, laikomas negaliojančiu. Šių sandorių negaliojimą sąlygoja tai, kad asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris neturint ar viršijant įgalinimus, privalo tai žinoti, nes įgaliojimas skiriamas tretiesiems asmenims, kurie iš jo turinio gali spręsti, kokie įgalinimai duoti įgaliotiniui. Todėl jis negali reikalauti, kad asmuo, kurio vardu sudarytas šis sandoris, vykdytų atsirandančias iš jo pareigas. Tačiau sandoris, sudarytas neturint įgalinimų ar juos viršijant, gali sukurti, pakeisti ir panaikinti atstovaujamojo teises ir pareigas, jeigu pastarasis po to pritaria visam šiam sandoriui ar viršijančiai įgalinimus sandorio daliai.


Atstovaujamojo pritarimas sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų arba juos viršijant, yra vienašalis jo valios išreiškimas. Toks pritarimas gali būti padarytas žodžiu ir raštu. Žodinis pritarimas leidžiamas tik tuo atveju, jeigu paties sandorio sudarymas nereikalauja rašytinės formos. Kartais pritarimas gali ryškėti ir iš atstovaujamojo veiksmų turinio.

Vėlesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį daro galiojantį nuo jo sudarymo momento. Asmuo, su kuriuo sudarytas sandoris neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamajam pritarus tampa įpareigotu ir negali atsisakyti sandorio, motyvuodamas tuo, kad atstovas neturėjo įgalinimų.

Sandoris, sudarytas neturint įgalinimų, atstovaujamajam vėliau jam nepritarus, nesukuria jam teisių ir pareigų, o sandorio, sudaryto viršijant turimus įgalinimus, toji dalis, kurioje įgalinimai neviršyti, yra privaloma atstovaujamajam ir trečiajam asmeniui.

Tais atvejais, kada sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamasis nepritarė ir dėl to trečiasis asmuo turėjo nuostolių, pagal bendrą taisyklę jis negali reikalauti jų atlyginimo, kadangi jis žinojo arba privalėjo žinoti, ar turi ir kokius įgalinimus turi asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu. Tačiau tuo atveju, jeigu asmuo, veikęs be įgalinimų ar viršydamas juos, suklaidino trečiąjį asmenį dėl turimų įgalinimų, pastarasis gali reikalauti susidariusių nuostolių atlyginimo, remdamasis bendrais žalos atlyginimo pagrindais.

9. SUTARTIS

1. Sutarties sąvoka ir reikšmė.Sutartis - daugiausiai paplitusi sandorių rūšis.

Sutartis - tai dviejų ar daugiau asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas susitarimas dėl civilinių teisių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo. Pagrindinis sutarties požymis yra šalių susitarimas. Reikia, kad sutartį sudarančių asmenų išreikšta valia būtų suderinta tarpusavyje, siekiant bendrų tikslų.

Sutarties sąvoka daugiareikšmė. Ji įstatymuose, mokslinėje ir mokymo literatūroje suprantama kaip:1) rašytinis dokumentas, kuris nustato šalių teises ir pareigas;2) teisinis santykis, kuris atsiranda iš šalių susitarimo;3) juridinis faktas, kuris yra šalių susitarimas.

Sutartis yra juridinis faktas, kuris sukuria, keičia arba nutraukia civilinius teisinius santykius. Sukūrusi civilinį teisinį santykį sutartis, teisės normų nustatytose ribose, reguliuoja jos sukurto teisinio santykio dalyvių elgesį iki to laiko, kol bus pasiektas sutartimi numatytas rezultatas.

Sutartis yra viena iš sandorių rūšių. Kiekviena sutartis yra sandoris, tačiau ne kiekvienas sandoris yra sutartis. Kadangi sutartis yra sandorių rūšis, jai taikomi visi bendri sandorių reikalavimai.

2. Pagrindinės civilinės sutarties funkcijos.Pirmiausia tikslinga išskirti sutarties iniciatyvos funkciją. Ji pasireiškia sutarties dalyvių dispozityviškumu, t.y. galėjimu spręsti tam tikros sutarties sudarymo klausimą, pasirinkti kontrahentą, nustatyti sutarties turinį. Neperžengdamos įstatymo nustatytų ribų, sutarties šalys gali keisti arba nutraukti sudarytus sutartinius santykius.

Tai pat svarbi sutarties koordinacijos funkcija. Civiliniai įstatymai numato tik abstraktų sutarčių sudarymo ir tam tikros sutarties turinio modelį. Konkrečiai sutarčiai sudaryti numatomi konkretūs veiksmai ir terminai akceptui pareikšti. Būdamos lygios, šalys savo iniciatyva suderintos valios išreiškimu nustato konkretų savo elgesį, t.y. teises ir pareigas. Tuo pasireiškia šalių veiksmų koordinacija.

Trečia yra sutarties gynimo funkcija. Jos paskirtis - paveikti sutarties šalis, kad jos tinkamai, nenukrypdamos vykdytų sutarties sąlygas. Tai priemonės sutarčių drausmei įgyvendinti. Ši funkcija realizuojama priverstiniu prievolės įvykdymu, panaudojant gynimo ir atsakomybės priemones.

Sutarčių rūšys.

4. Vienašalės ir dvišalės sutartysVienašalėmis vadinamos tokios sutartys, kuriose viena šalis turi tiktai reikalavimo teisę, o kita - tik tą teisę atitinkančią pareigą. Pagal tokią sutartį viena šalis tampa kreditoriumi, o kita skolininku.

Dvišalėmis vadinamos tokios sutartys, kuriose abi šalys turi reikalavimo teises ir jas atitinkančias pareigas. Šitokioje sutartyje kiekviena iš šalių yra kartu ir kreditorius, ir skolininkas. Tipiškas dvišalės sutarties pavyzdys yra pirkimo-pardavimo sutartis. Pardavėjas yra kreditorius, nes jis turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti už parduotą


daiktą, ir kartu skolininkas, nes jis privalo perduoti pirkėjui parduotą daiktą. Savo ruožtu pirkėjas yra kreditorius, nes jis turi teisę reikalauti perduoti jam nupirktą daiktą, ir kartu skolininkas, nes jis privalo sumokėti pardavėjui už tą daiktą.

5. Sutartys trečiojo asmens naudaiTai tarp dviejų šalių sudaroma sutartis, pagal kurią įvykdyti prievolę turi teisę reikalauti tiek kreditorius, tiek ir sutartyje nurodytas trečiasis asmuo, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme arba sutartyje. Šioje sutartyje viena sutarties šalis išlygsta iš kitos šalies, kad iš sutarties atsiradusi prievolė būtų įvykdyta trečiajam asmeniui. Sutarties sudaryme trečiasis asmuo arba jo atstovas nedalyvauja, todėl trečiasis asmuo nėra sutarties šalimi. Tačiau jis ir nedalyvaudamas sudarant sutartis įgyja savarankišką teisę. Paprastai trečiasis asmuo jau nuo to momento, kai šalys sudaro sutartį, tiesiogiai įgyja iš sutarties teisę reikalauti jos vykdymo. Kartu trečiasis asmuo nėra įpareigotas priimti jam išlygtą teisę. Jis gali šia teise pasinaudoti, taip pat ir nuo jos atsisakyti.

Dauguma sutarčių sudaroma pačių sutarčių dalyvių naudai. Trečiojo asmens naudai sutartis nėra plačiai naudojama. Pavyzdžiui, ji sudaroma įnešant į taupomąją kasą indėlį sūnaus arba dukters vardu, sudarant gyvybės draudimo sutartį sutuoktinio naudai ir pan.

6. Sutarties turinysSutarties svarbiausi elementai: 1) subjektas; 2) turinys; 3) forma.

Sutarties turinys yra sudarytos sutarties sąlygų sistema. Sutarties sąlygos nustato šalių teises ir pareigas, t.y. tam tikrą jų elgesį.

Sutarties turinio sąlygosSutarties turinio sąlygas galima skirstyti į tris rūšis:1) esmines arba būtinąsias;2) įprastines;3) atsitiktines.

7. Esminės arba būtinosios yra tos sutarties turinio sąlygos, kurių nesant sutartis laikoma nesudaryta. Taigi sutartis laikoma sudaryta tiktai šalims susitarus dėl visų esminių sąlygų. Jeigu šalys nesusitaria dėl bent vienos esminės sutarties sąlygos, sutartinė prievolė neatsiranda.

Esminės sutarties sąlygos gali būti nustatomos vienu iš trijų būdų.Pirma - kai įstatymas pripažįsta esmines sąlygas.Antra - būtinos sąlygos tam tikros rūšies susitarimams.Trečia - visos sutarties sąlygos, dėl kurių vienos šalies pareiškimu turi būti susitarta.

Įprastinėmis vadinamos įstatymu nustatytos sąlygos, kurios dėl sutarties sudarymo fakto tampa privalomos šalims. Nuo esminių sąlygų jos skiriasi tuo, kad dėl jų sutarties šalims susitarti nereikia. Sutarties galiojimas taip pat nepriklauso nuo to, ar šios įprastinės sąlygos nurodytos sutarties tekste. Laikoma, kad šalys, susitarusios dėl visų esminių sąlygų ir sudariusios sutartį, kartu susitarė dėl įprastinių sutarties sąlygų. Sudariusios sutartį, jos automatiškai tampa sudarytos sutarties turinio dalimi.

Atsitiktinėmis vadinamos šalių susitarimu nustatomos sąlygos, kurių įstatymas nereguliuoja arba nustato dispozicine (kai sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti sąlygas) forma. Jos nėra sutarčiai būtinos kaip esminės sutarties sąlygos. Be to, jos automatiškai neįtraukiamos į sutartį kaip įprastinės sąlygos. Šių sąlygų nebuvimas nedaro įtakos sutarties galiojimui. Kadangi šios sąlygos nustatomos šalių susitarimu, jos gali vienos šalies reikalavimu tapti ir esmine sutarties sąlyga.

8. Sutarties sudarymas, jo stadijos, oferta, akceptasSutartis laikoma sudaryta tada, kai šalys (tam tikrais atvejais - reikalaujama forma) tarpusavyje susitaria dėl visų esminių punktų. Sutartyje dalyvauja mažiausiai dvi šalys. Sutarties sudarymo procese yra dvi stadijos: vienos šalies pasiūlymas antrajai šaliai sudaryti sutartį (oferta) ir antrosios šalies pasiūlymo priėmimas (akceptas).Asmuo, kuris pateikia pasiūlymą vadinamas oferentu, o asmuo, kuris priima pasiūlymą - akceptantu.

Pasiūlymas sudaryti sutartį (oferta) privalo turėti du būtinus požymius. Pirma, pasiūlyme turi būti nurodytos esminės sąlygos, reikalingos sutarčiai. Antra, pasiūlymas turi būti nukreiptas apibrėžtam asmeniui. Pareiškimas dėl sutarties sudarymo, kuriame nėra nurodytų požymių, nelaikomas oferta.

Pasiūlymo sudaryti sutartį priėmimas pripažįstamas akceptu tiktai tada, jeigu sutinkama su visomis pasiūlyme nurodytomis sąlygomis. Akceptanto sutikimas sudaryti sutartį kitokiomis, negu buvo pasiūlyta sąlygomis,


pavyzdžiui, keičiant kainą, terminą ir pan., laikomas atsisakymu nuo pasiūlymo ir kartu nauju pasiūlymu sudaryti sutartį.

9. Sutarties sudarymas pagal pasiūlymą, kuriame nurodytas arba ne terminas atsakytiĮstatymas skiria sudarymo tvarką pagal pasiūlymą, kuriame nurodytas terminas atsakyti ir kuriame nenurodytas terminas atsakyti. Kai pasiūloma sudaryti sutartį, nurodant terminą atsakyti, sutartis laikoma sudaryta, kai pasiūlęs asmuo antrosios šalies atsakymą apie tai, kad ji pasiūlymą priėmė, gauna per šį terminą. Šiais atvejais oferentas įpareigotas laukti atsakymo iki to laiko, kol pasibaigs nustatytas terminas.Pavėluotas atsakymas į ofertą jokių teisinių padarinių nesukuria. Jį galima laikyti nauju pasiūlymu sudaryti sutartį, į kurį pradinis oferentas gali atsakyti arba neatsakyti. Jeigu akceptantas neatsako, tylėjimas laikomas atsisakymu sudaryti sutartį. Tačiau kitokie teisiniai padariniai atsiranda tada, jeigu iš pavėluotai gauto atsakymo, kuriuo sutinkama sudaryti sutartį, matyti, kad jis yra išsiųstas laiku. Šiuo atveju atsakymas laikomas pavėluotu tik tuo atveju, kada pasiūlęs asmuo tuojau praneša antrajai šaliai, kad atsakymas gautas pavėluotai. Toks pavėluotai gautas atsakymas yra naujas pasiūlymas sudaryti sutartį.

Kada pasiūloma sudaryti sutartį nenurodant termino atsakyti, įstatymas skiria du sutarties sudarymo atvejus. Pirma, kai pasiūloma sutartį sudaryti žodžiu. Žodžiu gali būti pasiūlyta akivaizdoje esančiam asmeniui, taip pat telefonu arba kontrahento atstovui. Pasiūlius žodžiu, sutartis laikoma sudaryta tada, jeigu antroji šalis tuojau pareiškia pasiūliusiam asmeniui, kad ji tą pasiūlymą priima. Antra, kai pasiūloma sudaryti sutartį raštu. Pasiūlius raštu, sutartis laikoma sudaryta tada, jeigu atsakymas apie tai, kad pasiūlymas yra priimtas, gaunamas per numatytą laiką. Atsakymo laikas nustatomas atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, pavyzdžiui, šalis skiriantį atstumą, persiuntimo paštu laiką ir pan.

Oferta visada tam tikrą laikotarpį įpareigoja oferentą nesudaryti su trečiaisiais asmenimis sutarties. Kai pasiūloma sudaryti sutartį žodžiu, numatytas laikotarpis yra trumpas ir tęsiasi iki to laiko, kol pašnekovas atsakys į pasiūlymą. Kai pasiūloma sudaryti sutartį raštu, nenurodant termino, oferentas privalo nesudaryti sutarties su kitu asmeniu iki to laiko, kol raštas pateks pas akceptantą ir bus gautas atsakymas. Kai pasiūlyme nenurodytas terminas, per visą šį laikotarpį oferentas yra susijęs su savo pasiūlymu. Jeigu oferentas, nesulaukęs to laiko, kol pasibaigs nustatytas terminas atsakyti į pasiūlymą, sudaro sutartį su trečiuoju asmeniu, jis netenka galimybės įvykdyti sutartį pagal pradinę ofertą. Tada oferentas privalo atlyginti pagal pradinę ofertą akceptantui padarytus nuostolius.

Sutartis yra šalių susitarimas. Todėl sutartis laikoma sudaryta tada, kai oferentas gauna atsakymą, jog pasiūlymas priimtas. Sutarties sudarymo vieta laikoma toji vieta, kurioje oferentas gavo akceptą.

10. CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ

1. Civilinės teisinės atsakomybės sąvokaAtsakomybė – prievolė atlyginti žalą arba nuostolius, sumokėti netesybas. Civilinei teisinei atsakomybei būdinga tai, kad ji yra viena iš įstatymu ar sutartimi nustatytų sankcijų; jos atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas; ji pasireiškia teisės pažeidėjui nenaudingomis (neigiamomis) turtinėmis pasekmėmis, dažniausiai turto sumažėjimu dėl žalos, nuostolių atlyginimo, netesybų sumokėjimo; ji yra papildoma arba nauja prievolė, kuri nėra pažeisto teisinio santykio elementu; ji įgyvendinama valstybės prievarta arba jos taikymo galimybe.

Civilinės atsakomybės sąlygosCivilinė atsakomybė atsiranda dėl civilinės subjektinės teisės pažeidimo, tačiau tik esant tam tikroms

sąlygoms. Teisės teorijoje keturios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos:1) teisės pažeidimu turi būti padaryta žala arba nuostoliai;2) priešingas teisei skolininko elgesys;3) priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko (teisės pažeidėjo) veiksmų ir žalos arba nuostolių;4) skolininko (teisės pažeidėjo) kaltė.

Žalos ir nuostolių padarymasTai reiškia, kad atsakomybė gali būti taikoma tik tada, kai teisės pažeidėjas, neįvykdydamas arba

netinkamai įvykdydamas prievolę, padaro turtinę žalą. Kreditorius privalo įrodyti, kad skolininkas neįvykdė arba netinkamai įvykdė prievolę, tuo padarydamas žalą arba nuostolius.

Priešingas teisei skolininko elgesysTai toks asmenų elgesys, kuris pažeidžia civilinės teisės normas, o kai įstatyme nėra numatyti veiksmai –

pažeidžia bendrus civilinių įstatymų pradmenis.

Priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko veiksmų ir žalos arba nuostolių


Atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko veiksmų ir žalos arba nuostolių. Tai tiesiogiai išplaukia iš įstatymo, kuris nustato, kad prievolės neįvykdęs skolininkas privalo atlyginti nuostolius. Asmuo, padaręs žalą privalo ją atlyginti. Todėl teismas, kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra priežastinis ryšys tarp skolininko neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kreditoriaus nuostolių (žalos).

KaltėKaltė yra asmens psichinis santykis su jo priešingu teisei veiksmu arba neveikimu ir dėl to atsiradusiu

rezultatu. Galimos dvi kaltės formos: tyčia ir neatsargumas.Tyčia yra tada, kai teisės pažeidėjas numato, kad jo elgesys priešingas teisei ir dėl to gali atsirasti

neigiamos pasekmės ir jų siekia arba sąmoningai leidžia šioms pasekmėms atsirasti.Neatsargumas yra tada, kai teisės pažeidėjas numato, kad jo veikimas ar neveikimas gali sukelti neigiamas

pasekmes, bet lengvabūdiškai tikisi jų išvengti arba nenumato savo elgesio pasekmių, nors turi ir gali jas numatyti.

2. Skolininko atleidimo nuo atsakomybės pagrindai. Atsitiktinumas. Nenugalima jėga.Paprastai skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu prievolė neįvykdoma arba netinkamai įvykdoma dėl atsitiktinumo, nenugalimos jėgos arba kreditoriaus kaltės. Šie juridiniai faktai kliudo skolininkui įvykdyti prievolę, todėl jie vadinami negalimumu įvykdyti prievolę. Civilinė teisė skiria paprastą atsitiktinumą ir kvalifikuotą atsitiktinumą (nenugalimą jėgą). Atsitiktinumas – tai nekaltas kito asmens teisių ir įstatymo saugomų interesų pažeidimas. Skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės, nes jo veiksmuose nėra kaltės. Nenugalima jėga (kvalifikuotas atsitiktinumas) – tai nepaprastas įvykis, kuriam esamomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio. Tai ypatingos, nepaprastos aplinkybės.

3. Civilinės atsakomybės pagrindinės rūšys

4. Sutartinė atsakomybėCivilinė atsakomybė, atsirandanti pažeidus jau esamos prievolės subjektinę teisę (pvz. iš įvairių sandorių), sąlyginai vadinama sutartine atsakomybe. Pažeidus jau susidariusius prievolinius santykius, t.y. sutartinės atsakomybės atveju, taikomi bendri civilinės atsakomybės nuostatai.

5. Nesutartinė atsakomybėCivilinė atsakomybė gali atsirasti ir nesant prievolinių teisinių santykių (prievolės). Tokiais atvejais atsiradusi civilinė atsakomybė sąlyginai vadinama nesutartine atsakomybe. Nesutartinės atsakomybės taikymo sąlygas ir jos dydį nustato tiktai įstatymai. Prievolinės subjektinės teisės pažeidžiamos, kai neįvykdytos pareigos. Neįvykdyta prievolė yra tada, kai skolininkas visiškai neįvykdė tų veiksmų, kurie sudaro prievolės turinį. Netinkamai įvykdyta prievolė yra tada, kai jos įvykdymas neatitinka tam tikrų sutarties sąlygų.

6. Dalinė atsakomybėCivilinėje teisėje daline vadinama atsakomybė, taikoma dviem arba daugiau asmenų, kurių kiekvienas atsako kreditoriui lygiomis dalimis. Esant dalinei prievolei, kiekvienam iš skolininkų taikoma dalinė atsakomybė. Kadangi kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti tiktai savo prievolės dalį, jis privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jam tenkančios prievolės dalies neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. Jeigu įstatyme ar sutartyje nenustatyta, kad atskirų bendraskolių dalys yra nelygios, tai laikoma, kad visų jų dalys lygios.

Solidarinė atsakomybėSolidarine vadinama atsakomybė dviejų ir daugiau asmenų, iš kurių kiekvienas atsako kreditoriui visa

prievole. Esant solidarinei atsakomybei, kreditorius gali reikalauti iš visų bendraskolininkų ir iš bet kurio jų atskirai įvykdyti tiek visą prievolę, tiek ir bet kurią jos dalį. Taip pat kreditorius savo nuožiūra gali prievolės neįvykdymu arba netinkamu įvykdymu padarytus nuostolius reikalauti iš visų bendraskolininkų ir iš bet kurio jų atskirai, tiek visus jo nuostolius, tiek ir jų dalį. Jeigu visi nuostoliai išieškomi iš vieno skolininko, šis turi teisę atgręžtine tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolininkų lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį.

Subsidiarinė atsakomybėCivilinėje teisėje pagrindine vadinama atsakomybė asmens (skolininko, žalą padariusio asmens), kuri

atsiranda pagal įstatymą. Greta pagrindinės atsakomybės, įstatymo arba sutartyje numatytais atvejais gali būti subsidiarinė (papildoma) atsakomybė. Jai būdingi šie požymiai:

1) subsidiarinė atsakomybė atsiranda tiktai tiesiogiai įstatymu arba sutartimi numatytais atvejais;2) papildoma atsakomybė taikoma tiktai esant pagrindinei atsakomybei;3) papildoma atsakomybė taikoma asmenims, kurie neatsako pagal pagrindinę prievolę;4) papildomos atsakomybė dydis negali viršyti pagrindinės atsakomybės dydžio;5) papildomos atsakomybės taikymas gali būti ribojamas įstatymu, sutartimi.


Atsakomybė ir sankcijaCivilinės teisės moksle pabrėžiama, kad ne bet kuri teisės normoje nustatyta sankcija (prievarta) yra

civilinė teisinė atsakomybė. Atsakomybė yra sankcija už teisės pažeidimą, bet sankcija ne visada yra atsakomybė. Civilinė atsakomybė yra tokia sankcija, kuri sukelia teisės pažeidėjui tam tikrą turto netekimą arba sumažėjimą. Tai rodo, kad civilinė atsakomybė yra tiktai viena sankcijos rūšių.

Documents

CT Konspektai