27

2015 VASARIO 17 D. NR. 27 (417)www.tsajunga.lt

ISS

N 18

22-2

978

`19 A. Kubilius: Konservatyvi revoliucija – viduriniosios klasės atkūrimas

`10R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Dirbk, tikėk, nebijok

`6V. Landsbergis: Laisvė. Vieniems – laisva tėvynė Lietuva, kitiems – laisvė bastytis

PAU

LIA

US

LIL

EIK

IO N

UO

TR

.

STA

SIO

LA

UK

SIO

NU

OT

R.

Kai prieš 25-erius metus pasitikome Kovo 11-ąją – tai buvo tikėjimo pergalės prieš netikėjimą diena. Sąjūdis buvo tikėjimo Lietuva judėjimas, prasidėjęs 88-ųjų birželį, prasidėjęs beveik visuotinio netikėjimo sąlygomis. Prasidėjęs nuo drąsiai pasakyto tiesos žodžio. „Pradžioje buvo žodis“ – tai dar kartą patvirtino Sąjūdis, savo mitingų ir piketų žodžiu, savo žodžiu „Sąjūdžio žiniose“ pralaužęs netikėjimo baimės barjerus ir pačioje pradžioje nedidelius tikėjimo upelius sugebėjęs paversti galinga Tikėjimo Nepriklausomybe upe. Tai ir atnešė Kovo 11-ąją.

Daugeliui mūsų teko būti šio stebuklingo Tikėjimo liudininkais ir dalyviais. Istorija neleis meluoti: toks Tikėjimas nebuvo visuotinis. Bet ir mažumos patikėjusių užteko, kad jų ryžtas siekti Kovo 11-osios būtų nesustabdomas. Nors per šiuos 25-erius metus tapome vyresniais ir kartais jau norime stabtelėti, prisėsti ar pailsėti, bet esame didesni ar mažesni šio nesibaigiančio Tikėjimo apaštalai ir neturime teisės jaustis pavargusiais. Kas – jeigu ne mes?

„Be tikėjimo - nėra darbų, be darbų – nėra tikėjimo“ – sako Šventojo Rašto išmintis. Per šiuos 25 metus patiems teko nuveikti daug ir didelių darbų, kad mūsų tikėjimas taptų realybe, teko kitus stumti, kuriems tokio tikėjimo trūko, kad vis tiek reikalingus darbus dirbtų.

Tikėjimo ir darbo negali vieno nuo kito atskirti. Tą įrodė Kovo 11-oji. Tą įrodė visa 25-erių metų mūsų Nepriklausomybės istorija.

Tas pats mūsų laukia ir per ateinančius 25-erius metus: nesibaigiantis tikėjimas ir nesibaigiantys darbai. Tikėjome Lietuvos Nepriklausomybe, tikėjome, kad galime tapti europietiška valstybe - ir tai pasiekėme. Ko dar nepasiekėme – tai europietiškos gerovės kiekvienai šeimai. Štai tokiam tikėjimui ir reikia telktis. Tikėjimui, kad galime pasiekti tokią gerovę, kokią turi mūsų europietiški kaimynai, nepatyrę sovietinės okupacijos. Tikėjimui, kad darbas, šeima, išsilavinimas ir mums padės tokią gerovę susikurti. Kaip ir prieš 25-erius metus, tikėjimo pradžioje reikia žodžio. Drąsiai jį pasakykime!

Su Kovo 11-aja! Su nesibaigiančiu mūsų Tikėjimu!.

ANDRIAUS UFARTO NUOTR.

PIRMININKO ŽODIS | 3

Kovo 11-osios tikėjimui – 25-eri

Nuoširdžiai

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas

Andrius Kubilius

AN

DR

IAU

S U

FAR

TO N

UO

TR

.

AKTUALIJOS ` 5 A. Kubilius: Putinas bombarduoja Mariupolį – tiesia sau kelią į Hagos Tribunolą

` 5 V. Aleknaitė-Abramikienė: Apie komisarus, Europos Sąjungą griaunančius

` 6 G. Landsbergiui pavesta rengti €1,8 mlrd. ES paramos Ukrainai sprendimą

` 6 A.Kubilių stebina lėtos VRK apsukos tiriant Darbo partijos rinkimų kampanijos Vilniuje finansavimą

` 7 K. Starkevičius: V. P. Andriukaitis „priskaldė malkų“ Berlyne

RINKIMAI ` 8 Sėkmės istorija: Kauno patirtis mažinant šildymo kainas

JAUNI LYDERIAI ` 10 R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Dirbk, tikėk, nebijok

VIDAUS POLITIKA ` 19 Andrius Kubilius: Konservatyvi revoliucija – viduriniosios klasės atkūrimas

UŽSIENIO POLITIKA ` 21 J. Šireika: Islamistų problema nebus pradėta spręsti tol, kol neįvyks kas nors tikrai baisaus

NUMERIO TEMA

` 4 V. Landsbergis: Laisvė. Vieniems – laisva tėvynė Lietuva, kitiems – laisvė bastytis

REGIONAI ` 22 L. Mikalauskas: Kaunui reikia vientisos kultūrinės vizijos

POKALBIS ` 24 V. Ališauskas: Maskva be Kijevo – istoriškai beprasmė, peraugusi tvirtovė

KLAISIMAI – ATSAKYMAI ` 27 TS-LKD partijos atstovai bei savo sričių ekspertai atsako į dažniausiai visuomenėje kylančius klausimus.

` 31 Laiškas TS-LKD rėmėjams

MŪSŲ MERAI ` 14 TS-LKD rinkiminės programos tezės

` 16 TĖVYNĖS SĄJUNGOS-LIETUVOS KRIKŠČIONIŲ DEMOKRATŲ KANDIDATAI Į SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ MERŲ POSTUS

TĖVYNĖS SĄJUNGOS ŽINIOS 2015 M. VASARIO 17 D., NR. 27 (417)2 | TURINYS

2015-ųjų kovo 11 d. sukaks 25-eri me-tai mūsų Lietuvai. Nepaisant šios da-tos, neretai sakoma, jog tikrąją nepri-klausomybę per kraują išsikovojome kiek vėliau nei po metų, 1991 m. sau-sio 13 d. Bet kuriuo atveju, naujai atgi-musiai mūsų šaliai artėja apvalūs ju-biliejai, kurių tarpukaryje Lietuva ne-sulaukė. Su prof. Vytautu Landsbergiu kalbėjosi Algirdas Kazlauskas.

Tai, kad Lietuva pasikeitė išoriškai, t. y. milžiniškai pagausėjo automo-bilių gatvėse bei prekių parduotu-vių vitrinose, miestai ir priemiesčiai užsipildė naujoviškos architektūros pastatais, o žmonės gali laisvai ke-liauti po visą pasaulį, akivaizdu dau-geliui. Tačiau norėtųsi pasiteirau-ti, kaip gi pasikeitė patys Lietuvos žmonės? Koks buvo tūlas lietuvis nepriklausomybės aušroje ir koks jis yra šiandien?

Lietuvos žmonės keičiasi, pirmiausia dėl natūralių priežasčių. Vyresnieji, itin troškę Nepriklausomybės, išvyks-ta ten, iš kur negrįžtama. Gimė ir už-augo nauji, neturintys keistų sovietiz-mo ilgesių, pionieriškos jaunystės nos-talgijų. Vieni jų vertina Lietuvą kaip artimiausią šalį pasaulyje, kiti labiau džiaugiasi laisve bastytis. Juos įtakoja vartotojų idealai. Manau, kad mačiu-sieji Nepriklausomybės aušrą to nepa-miršta ir nepamirš. Ką mąsto ir anuo-met nepritarusieji Nepriklausomybei, ar jie norėtų atgal į nelaisvę, reiktų so-ciologinių tyrimų.

Kai dar buvau vaikas, prisimenu, jog Sausio 13-oji buvo minima tarsi

gedulo diena, pagerbiamas keturio-likos laisvės kovotojų atminimas. Tačiau jau kelinti metai vis garsiau pasigirsta kalbos, jog Sausio 13-oji iš tiesų yra ne gedulo, o pergalės die-na. Juk net ir pergalinguose mūšiuo-se būna aukų. Negi tik dabar imame suprasti, kad tąnakt iš tiesų pasiekė-me tikrą pergalę savo kraštui ir sau?

Pergalę ėmėm suvokti palaipsniui. Dabar jau suvokiame.

Politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis yra pastebėjęs, jog kova už laisvę Ukrainoje prasidėjo veik ke-tvirčiu amžiaus vėliau nei Lietuvoje galimai dėl to, jog Ukraina kone tiek pat laiko ilgiau praleido po komu-nistinės Kremliaus imperijos jun-gu. Kyla klausimas, kiek įtakos ša-lies politikai daro besikeičiančios žmonių kartos?

Lietuvoje žmonės per sovietmetį arba po jungu nespėjo visai pasikeisti – tei-singiau, okupacija nespėjo jų visų pa-keisti. Vis dėlto pasikeitusieji pyko ant nepasikeitusiųjų, pravardžiavo „bere-tėmis“ ir panašiai. Ši paveldėta sovie-tizmo ir skaldymo žala dar juntama, o naujosios kartos turi ir turės visai sa-vos, kitokios įtakos Lietuvos politikai. Galėtų drąsiau jos imtis.

Dabar norėtųsi paklausti šio to apie užsienio politikos aktualijas. Artėja metas, kada ES sankcijos Rusijai baig-sis ir ES turės apsispręsti dėl naujųjų įvedimo. Kai kurie signalai rodo, jog kol kas ES vyriausioji Užsienio rei-kalų ir saugumo politikos įgaliotinė

Federica Mogherini yra linkusi pa-miršti praeitus 2014-uosius metus ir tęsti bendradarbiavimą su Rusija tarsi niekur nieko. Kaip būtų galima sustabdyti ES nuo amnezijos santy-kiuose su Kremliumi?

ES turėtų prisiminti savo klaidas, mo-kytis iš jų. Antai Rusijos karas prieš Gruziją. Jei tas iššūkis pasauliui būtų buvęs vertintas nors tiek, kiek dabar – Ukrainos užpuolimas, šio galėjo ir ne-atsitikti. Pataikavimas ir nuolaidžia-vimas chuliganui ugdo chuliganiz-mą, ne kitaip.

Grįžtant prie žmonių kartų kaitos temos, kokios geopolitinės kons-teliacijos Europoje būtų galima ti-kėtis dar po 25 metų? Kas per juos gali nutikti Vidurio ir Rytų Europai, įskaitant ir Rusiją, bei kas – Vakarų Europai, ypač turint omenyje jų šian-dienos problemas su vis didėjančia musulmonų bendruomene?

Naujoji demografija gali ne tik pakeis-ti, bet ir destabilizuoti Europą. Antai kylančios antiimigracinės bei atviro fašizmo tendencijos. Jos bendros arba saisto Rusiją ir Vakarų Europą, o žada tik smurtinius konfliktus visuomenė-se bei tarp valstybių. Demokratijos ne-siveržia į karus. Diktatūros veržiasi. Fašistėjanti nūnai Rusija skatina tuos procesus ir Europoje, nes jie ardo ES, putininės Rusijos oficialiai paskelbtą priešą. Prarandanti tapatybę Europa gali supanašėti su Rusija dėl instink-tyvios desperacijos. Jei išsaugos de-mokratinę tapatybę, gali paskatinti ir Rusiją (be V. Putino) keistis į gera.

V. LANDSBERGIS:

Laisvė. Vieniems – laisva tėvynė Lietuva, kitiems – laisvė bastytis

VY

GIN

TO S

KA

RA

IČIO

NU

OT

R.

AN

DR

IAU

S U

FAR

TO N

UO

TR

.A. Kubilius: Putinas bombarduoja Mariupolį – tiesia sau kelią į Hagos Tribunolą„Nėra ką daugiau ir pasakyti: Putino agresija pereina į naują stadiją. „Gradais“ ar „Uraganais“ apšaudyti Mariupolio priemiesčių gyvenamieji kvartalai, de-šimtys aukų. Miesto centre žmonės su-sirinko į gedulo ir protesto mitingą“, – sako su specialia misija Ukrainoje be-silankantis Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius.

Pasak parlamentaro, agresija ir žū-tys – tiesioginė Putino atsakomybė. Tokia atsakomybė prieš keliolika metų Slobodaną Miloševičių atvedė į Hagos Tribunolą. Turime pasiekti, kad Putino lauktų tas pats: Hagos Tribunole galės su Lavrovu, Šoigu ir visais zacharčen-komis aiškinti, kad Donecko teroris-tai „Gradus“ ir „Uraganus“ nusipirko taikiame Maskvos turguje.

V. Aleknaitė-Abramikienė: Apie komisarus, Europos Sąjungą griaunančius

Vakarai nebegali tik susirūpinimą reikšti ir klausytis Lavrovo, įžūliai rei-kalaujančio pateikti kažkokius įrody-mus, kad už šią agresiją yra atsakinga Rusija. Gana kalbėti apie kažkokius se-paratistus ir jų tariamas separatistines kovas. Tai Putino karas ir Putino agre-sija. Jeigu Putinui trūksta to įrodymų, jam juos pateiks Hagos Tribunolas.

„Reiškinius reikia vadinti tikrais var-dais – nėra „Ukrainos krizės“, nėra „Donecko separatistų” – yra tik „Putino karas“ ir jo kruvini vykdytojai. Ir to karo nekaltos aukos. Ir Vakarų pasau-lio, Europos bei mūsų atsakomybė“, – pareiškia Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pir-mininkas A. Kubilius.

Kaip žinia, pagal pasiūlytą naująją tvar-ką Rusija atliktų patikrą ar tikrinamoji ES narė atitinka ES išduotą veterinari-jos sertifikatą. Nusprendusi, jog atitin-ka, galėtų savo nuožiūra vienai kitai ES narei atšaukti draudimus dėl importo.

„Kyla daug minčių apie priežastis, pa-skatinusias ponui Vyteniui pavaldų di-rektoratą taip keistai „apsišviesti“: a) tokį sprendimą galimai įtakojo paties eurokomisaro ir/ar jo aplinkos simpa-tijos Kremliui; b) Lietuvos deleguotas eurokomisaras stokoja dalykinės ir po-litinės kompetencijos ir/ar nevaldo si-tuacijos; c) eurokomisaras aklai vykdo įtakingų didžiųjų valstybių korporaci-jų ir/ar kokių kitų galingų lobistų va-lią, – vardino galimas įvykio versijas V. Aleknaitė-Abramikienė.

Be to, parlamentarė išsakė savo nuo-monę ir apie taip pat rezonansiškai nuskambėjusią istoriją, į kurią įsipai-niojo kitas ES pareigūnas iš Lietuvos: „Norėdama būti objektyvi ir teisinga, negaliu nutylėti ir kai kurių ES pa-siuntinio Maskvoje Vygaudo Ušacko pasisakymų bei veiksmų. Jam irgi pa-tarčiau nesekti Vytenio Andriukaičio pavyzdžiu ir nepersistengti. Svaigintis krepšiniu Kremliaus pašonėje, ko gero, šiandien ne ką geriau negu šalia Reichstago 1939-ųjų rugsėjį.“

„Rusijos kariuomenės daliniai jau vi-sai atvirai žudo civilius ukrainiečius. Skamba siūlymai Rusijai taikyti pačią griežčiausią sankciją, išjungiant šią valstybę iš SWIFT sistemos, o apžval-gininkai net svarsto, ar neteks Rusijos Prezidentui už karo nusikaltimus atsa-kyti Hagos tribunole. Tuo tarpu Lietuvos deleguotas eurokomisaras sveikatos ir maisto saugos klausimams į situaciją reaguoja savaip“, – teigia Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė.

Anot parlamentarės, prieš keletą mė-nesių Vytenis Povilas Andriukaitis pranašiškai teigė, jog „maisto sauga bus labai svarbi politinių įvykių kon-tekste“. Šie jo pasakyti žodžiai šian-dien keistai nušviečia dar keistesnius paties eurokomisaro veiksmus. Mat V. P. Andriukaitis pačiame karo prieš Ukrainą įkarštyje pamalonino Kremlių, suteikdamas teisę pačiai Rusijai išsi-rinkti tas Europos Sąjungos valstybes, kurios būtų „atleistos“ nuo ES maisto prekėms taikomo embargo.

AN

DR

IAU

S U

FAR

TO N

UO

TR

.

AKTUAlIjOS | 5TĖVYNĖS SĄJUNGOS ŽINIOS 2015 M. VASARIO 17 D., NR. 27 (417)4 | NUMERIO TEMA

A.Kubilių stebina lėtos VRK apsukos tiriant Darbo partijos rinkimų kampanijos Vilniuje finansavimąSeimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius kreipėsi į Vyriausiosios rin-kimų komisijos (VRK) pirmininką Zenoną Vaigauską, klausdamas, ko-dėl VRK iki šiol nepradėjo jokio tyri-mo dėl Darbo partijos rinkimų kam-panijos finansavimo, nors sausio 16 d. gavo jo kreipimąsi raštu, prašant pradėti tyrimą dėl įtarimus keliančių Darbo partijos ar jos atskirų atstovų veiksmų, finansuojant savo partijos rinkimų kampaniją Vilniaus mieste. Tuomet A. Kubilius ragino VRK tyri-mą atlikti iki 2015 m. kovo 1 d. įvyk-siančių savivaldos rinkimų, kad iki to laiko galėtų būti priimti tinkami tei-siniai sprendimai.

Apie situaciją Seimo opozicijos lyderis sužinojo tik iš žiniasklaidos, nes pats nėra gavęs jokio oficialaus atsakymo, kokių veiksmų VRK žada imtis, kad būtų užtikrintas šios rinkimų kam-panijos finansavimo sąžiningumas.

EU

RO

PO

S P

AR

LA

ME

NTO

NU

OT

R.

KĘ

ST

UČ

IO V

AN

AG

O N

UO

TR

.

A. Kubiliui nerimą kelia ypač tai, kad Z. Vaigauskas žiniasklaidoje išreiš-kė abejonių, ar tyrimas bus atliktas iki rinkimų.

„Gerbiamas Pirmininke, toks lėtas ty-rimo atlikimas ir viešas pripažinimas, kad tyrimas nebus atliktas iki rinkimų, yra visiškai nepriimtinas. Rinkimų de-mokratija turi būti apsaugota nuo „juo-dųjų buhalterijų“ iki rinkimų. VRK, būdama atsakinga už partijų ir politi-nių kampanijų finansavimo priežiūrą, jau senai privalėjo sukurti tokius tikri-nimo mechanizmus, kad jų rezultatai

būtų žinomi iki rinkimų, o ne prabė-gus keliems mėnesiams po rinkimų“, – pažymi A. Kubilius.

Parlamentaras Z. Vaigausko prašo atsa-kyti, kodėl iki šiol šio tyrimo medžiaga (konkrečių aukotojų viešai skelbiamos deklaracijos) nėra pateikta Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) atstovams, kodėl pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymą iki šiol nėra kreip-tasi į Generalinę prokuratūrą, kad pa-gal šio įstatymo 27 straipsnį būtų pra-dėtas Darbo partijos veiklos tyrimas.

Europos Parlamento Tarptautinės pre-kybos komitetas paskyrė Lietuvos eu-roparlamentarą Gabrielių Landsbergį didžiausio istorijoje ES paramos pake-to – €1,8 mlrd. makrofinansinės pa-ramos Ukrainai rengėju (angl. rappor-teur). Nuo Europos Parlamento spren-dimo priklausys, ar parama butų su-teikta, kokiomis sąlygomis bei kada ji pasiektų Ukrainą.

„Ukrainai būtina skubi ir didelė finan-sinė pagalba, nes šiandien ji kovoja ne tik už savo saugumą bei nepriklauso-mybę, bet ir už visos ES saugumą ir demokratines vertybes. Rusija įvykdė Krymo okupaciją ir pradėjo karą prieš Ukrainą pirmiausia dėl to, kad Maidane Ukrainos žmonės pasirinko kelią link Europos, o ne link Eurazijos. Todėl šiandien ES turi visomis įmanomomis priemonėmis padėti Ukrainai šiame kelyje. Siūlysiu Europos Parlamente šią paramą suteikti ypatingos skubos

tvarka, nors neabejoju, kad Vladimirą Putiną palaikantys europarlamentarai vėl bandys blokuoti šį sprendimą“, – teigė G. Landsbergis.

Jeigu Europos Parlamentas pritars G. Landsbergio rengiamam pasiūlymui, ES suteiktų Ukrainai iš viso  €1,8 mlrd. vertės makrofinansinę pagalbą vi-dutinės trukmės paskolų forma. Ši pagalba padės patenkinti likusius Ukrainos išorės finansavimo porei-kius 2015-16 m., nustatytus Komisijos remiantis Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimais. 

Pagalbos lėšas planuojama išmokėti trimis paskolos dalimis. Pirmąją dalį numatoma išmokėti 2015 m. vidury-je. Antroji dalis galėtų būti išmokė-ta 2015 m. ketvirtą ketvirtį. Trečioji ir paskutinioji dalis galėtų būti su-teikta 2016 m. pirmo ketvirčio pabai-goje. Pagalbą administruos Europos Komisija. Bus taikomos konkrečios

nuostatos dėl sukčiavimo ir kitų pa-žeidimų prevencijos.

Sprendimas dėl €1,8 mlrd. ES para-mos Ukrainai priimamas dalyvau-jant trims pagrindinėms ES instituci-joms – Europos Komisijai, Tarybai ir Europos Parlamentui.

G. Landsbergiui pavesta rengti €1,8 mlrd. ES paramos Ukrainai sprendimą

„Pasibaigus 80-ajai tarptautinei mais-to pramonės, žemės ūkio ir sodinin-kystės parodai „Žalioji savaitė 2015“, per Europos Sąjungos (ES) šalis nuvil-nijo skandalas. Ir dėl to, kad paroda buvo nepavykusi ar kas nors grįžo iš jos nusivylęs“, – teigia Šešėlinės vy-riausybės žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.

Parodos dienomis visų valstybių sten-dus lankė ir eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, kuruojantis svei-katos ir maisto apsaugos sritį, lydi-mas Berlyno mero socialdemokrato Michaelio Mullerio bei Vokietijos mais-to ir žemės ūkio ministro Christiano Schmidto. Kaip teigia šešėlinis mi-nistras, užsukęs į Rusijos Federacijos paviljoną, eurokomisaras iš Lietuvos prarado nuovoką.

Nežinia, ar paveiktas savo palydovų in-teresų, ar nesusivokdamas politinėje pasaulio dėlionėje, V. P. Andriukaitis nurodė jam pavaldžiam Europos Komisijos Sveikatos ir vartotojų reikalų direktorato vadovui Ladislavui Miko ir Rusijos atstovui Sergejui Dankvertui

pasirašyti diskriminacinį susitarimą su Rusija, pagal kurį Europos Sąjunga leis Kremliui pačiam nuspręsti, su ku-riomis valstybėmis atgaivinti prekybą maisto produktais, o kurias valstybes ignoruoti.

Pasak K. Starkevičiaus, Kremliui labai aktualu skaldyti ir priešinti tarpusavyje Europos Sąjungos nares, o dar maloniau tai daryti rankomis Lietuvos, griežtai pasisakančios prieš Rusijos agresiją, nepaskelbtą karą Ukrainoje. Beje, kai V. P. Andriukaičio pavaldinys L. Miko pasirašinėjo ir siuntė į Maskvą skan-dalingąjį susitarimą, Ukrainos Rytai skendo karo dūmuose, gatvėse gulė-jo Rusijos ir jos samdinių nužudytos nekaltos aukos.

Seimo narys taip pat primena, jog 2013 metų rugpjūtį nebuvo nei Maidano Kijeve, nei Krymo aneksijos, nei karo Rytų Ukrainoje, tačiau Rusija užda-rė sienas mūsų žemės ūkio produk-cijai. Vežėjų eilės pasienyje ne kar-tą parodė, kad prekyba yra politinis Kremliaus ginklas.

„Nepaisant to, Lietuvos, bene daugiau-sia kartų šantažuotos maisto produktų embargu, pasiuntinys Briuselyje, pa-linkčiojęs galva galingesniųjų pokal-byje, pasiėmė metalo žirkles ir pra-dėjo geležinėje tvoroje karpyti landas. Landas, pro kurias mes, lietuviai, ne-praeisime,“ – teigia K. Starkevičius. Ir galiausiai priduria: „Pasaulio žinias-klaida klausia – ar ne gėda, misteri Andriukaiti? Tik atsakymo į šį klausimą jau nebereikia. Iš tiesų gėda Lietuvai, pasiuntusiai tokį politiką reguliuoti ES santykių su šalimi-agresore.“

K. Starkevičius: V. P. Andriukaitis „priskaldė malkų“ Berlyne

ŠA

RŪ

NO

MA

ŽE

IKO

S N

UO

TR

.TO

MO

LU

KŠ

IO N

UO

TR

.

AKTUAlIjOS | 7TĖVYNĖS SĄJUNGOS ŽINIOS 2015 M. VASARIO 17 D., NR. 27 (417)6 | AKTUAlIjOS

Viena iš sėkmės istorijų – kaip Kaunui pavyko sutraukyti „Gazprom“ mono-polį – dalinasi Kauno sueigos pirmi-ninkas, dvi kadencijas iš eilės miestui Nemuno ir Neries santakoje vadovau-jantis ir trečiosios mero kadencijos sie-kiantis Andrius Kupčinskas.

„Vienu iš reikšmingiausių kelerių pa-skutinių metų laimėjimu laikau šilu-mos kainos gyventojams sumažinimą. Intensyviai dirbome ta linkme kartu su energetikos specialistais, parengėme miesto Energetikos strategiją, sudarė-me konkretų veiksmų planą, įveikėme visas įvairiausių interesų grupių kelia-mas povandenines sroves. Tiesa, gali-ma sakyti, kad 2014 m. pajutome tik pirmuosius šio darbo vaisius. Ateityje

tikimės, kad šilumos kaina kauniečiams sumažės dar 30 procentų. Tai reiškia, kad įgyvendinus visas numatytas prie-mones pasiektume perpus mažesnės šilumos kainos nei buvo sunkiausiais laikais“, – teigė A. Kupčinskas.

Visą kovos su aukštomis šilumos kai-nomis Kaune priešistorę galima pra-dėti 2002 m., kai tuometinė Kauno miesto valdžia nutarė parduoti į sko-las klimpstančio miesto šilumos ūkio dalį – Kauno termofikacinę elektri-nę. Įsigyti bene vienintelį tuo metu miesto šilumos gamintoją panoro du pirkėjai – vienas iš Suomijos, kitas iš Rusijos. Jokia paslaptis, kad termo-fikacinę jėgainę įsigijo dujų milžinė „Gazprom“, nors suomiai siūlė didesnę

Sėkmės istorija: Kauno patirtis mažinant šildymo kainas

kainą. Nulėmė rusų pažadas greičiau nei varžovai investuoti į elektrinės at-naujinimą. Taip 2003 m. KTE atiteko „Gazprom“ ir dar keliems smulkiems akcininkams.

Bala nematė to grėsmingo vardo, nes didžiausia problema slypėjo ne jame, bet kartu su įmonės pirkimo-parda-vimo sutartimis sekusiame investi-ciniame susitarime, kuriuo tuometi-nė miesto valdžia įsipareigojo iš KTE pirkti ne mažiau kaip 80 proc. Kaunui reikalingos šilumos energijos. Ilgainiui tai įspraudė miestą į tokią situaciją, kai brangstant dujoms šilumos kai-na išaugo iki neapsakomų aukštumų, o prisišaukti į Kauną nepriklausomą šilumos gamintoją, dėl įsipareigotos iš KTE pirkti šilumos kiekio kvotos, buvo neįmanoma.

Tačiau ir KTE savininkus graužė prisi-imti įsipareigojimai dėl investicijų, kurių neįvykdžius grėsė laidavimo sutartyje numatytos sankcijos. O įsipareigojimų įvykdymo terminas nenumaldomai ar-tėjo prie pabaigos. Galiausiai KTE nu-sprendė nebeinvestuoti į turimus ga-mybos pajėgumus, bet statyti naujus. Tačiau tai elektrinės pirkimo-pardavi-mo dokumentuose nebuvo numatyta, tad atėjo metas politiniams sprendi-mams. Deja, 2011 m., kai daugiausiai mandatų Kauno savivaldybės tarybos rinkimuose laimėjusią TS-LKD „nak-tiniai perversmininkai“ laikinai išstū-mė iš valdančiosios koalicijos, susida-riusi „interesų dauguma“ patvirtino KTE naujosios jėgainės detalųjį planą, taip dar labiau įklampindama miestą į „Gazprom“ gniaužtus.

Po pusmečio TS-LKD frakcija vėl per-ėmė valdančiosios koalicijos forma-vimo vadžias Kauno miesto taryboje ir vienas pirmųjų jos žingsnių buvo sprendimas dėl naujosios KTE jėgai-nės detaliojo plano panaikinimo. Tai buvo ryžtingas ir rizikingas žingsnis, kuris pasiteisino su kaupu. „Gazprom“ atstovai kaipmat pareiškė apie KTE ak-cijų pardavimą ir tai atvėrė kelią toli-mesniems žingsniams šilumos gamy-bos rinkos demonopolizacijai Kaune.

Tiesa, KTE akcijų pardavimui turė-jo pritarti Kauno miesto savivaldy-bės kontroliuojama bendrovė „Kauno energija“, su kuria kadaise ir buvo pa-sirašyta KTE pirkimo-pardavimo su-tartis. Taigi atsirado galimybė derėtis

dėl miestui palankesnių sąlygų. Čia vėl išlindo kai kurių veikėjų „intere-sų ausys“ ir nedaug trūko, kad viltys pagerinti kauniečių gyvenimo sąlygas sužlugtų. Tuomet pats miesto meras Andrius Kupčinskas ėmėsi bendro-vės „Kauno energija“ stebėtojų tary-bos pirmininko pareigų, taip galėda-mas tiesiogiai dalyvauti vykstančio-se derybose.

Pakeisti „Kauno energijos“ valdybą ir stebėtojų tarybą iš jos pašalinant net ir kai kuriuos koalicijos partnerius buvo pakankamai drastiškas, bet neišvengia-mas sprendimas. Taip mes patys ėmė-me valdyti situaciją ir galiausiai išsiko-vojome Kaunui palankią sąlygą, panai-kinančią buvusią šilumos kiekio pirki-mo kvotą“, – prisiminė Kauno meras.

Netrukus į miestą su investiciniais pro-jektais vienas po kito ėmė belstis ne-priklausomi šilumos gamintojai, no-rintys į miesto tinklus tiekti šilumą, gaminamą iš atsinaujinančių kuro šal-tinių. Pirmoji nepriklausoma bioku-ru kūrenama katilinė pradėjo veikti 2013 m., o šiuo metu jų skaičiuojama beveik dešimt.

Bet Lietuvoje galiojantys teisės aktai leido privatiems šilumos gamintojams

pigiai gaminamą šilumą parduoti mies-tui už vos mažesnę kainą nei ji buvo gaminama deginant dujas, tad biokuro katilinių savininkai nebuvo linkę gero-kai piginti miestui parduodamos šilu-mos. Tikroji galimybė sumažinti gy-ventojams tiekiamos šilumos kainą at-sirado tuomet, kai pati „Kauno ener-gija“ investavo į savus šilumos gamy-bos pajėgumus.

„Iki tol „Kauno energija“ daugiausiai investavo į šilumos trasų atnaujini-mą. Žinoma, tai – taip pat reikalinga investicija, leidžianti sutaupyti pačiai įmonei. Tačiau esminės įtakos kainai, kurią moka gyventojai, ji neturi, nes didžiąją kainos dalį sudaro perkamos šilumos kaina, o ne perdavimas. Todėl investicijas nukreipus į šilumos gamy-bą, savose „Kauno energijos“ katili-nėse pagaminta šiluma parodė tikrą-ją gamybos kainą ir leido nebepirkti iš kitų gamintojų brangiau siūlomos šilumos“, – pasakojo A. Kupčinskas.

Atsiradus realiai konkurencijai tarp Kauno šilumos gamintojų, 2014 m. vasarą „Kauno energija“ jau galėjo vi-siškai nebepirkti karštam vandeniui ruošti naudotos šilumos iš KTE, o ši-lumos kaina gyventojams buvo viena iš pigiausių Lietuvoje ir pati mažiausia

tarp didžiųjų miestų. Žiemą esamų ši-lumos gamybos iš biokuro pajėgumų kol kas neužtenka, todėl šilumos kai-na, lyginant su vasaros laikotarpiu, šiek tiek pakilo, nors ir toliau išliko tarp ma-žiausių Lietuvoje. Tačiau jau per sausio ir vasario mėnesius „Kauno energija“ paleis tris nuosavus biokuro katilus, kurie leis dar ženkliau sumažinti gy-ventojams tiekiamos šilumos kainas.

SA

UL

IAU

S D

IDŽ

IUL

IO N

UO

TR

.

Naujosios KTE jėgainės detaliojo plano panaikinimas buvo ryžtingas ir rizikingas žingsnis, kuris pasiteisino su kaupu. „Gazprom“ atstovai kaipmat pareiškė apie KTE akcijų pardavimą ir tai atvėrė kelią tolimesniems žingsniams šilumos gamybos rinkos demonopolizacijai Kaune.

TĖVYNĖS SĄJUNGOS ŽINIOS8 | RINKIMAI

Šis šūkis tinka ir man, ir, manau, kie-kvienam Lietuvos piliečiui. Kai kurie tuo gyvena jau seniai, kiti vadovau-jasi gal tik viena iš jo dalių, bet man atrodo, kad saugi, auganti ir kurian-ti Lietuva bus tada, kai visi dirbsim, tai, kuo tikim ir nebijosim prisiimti atsakomybės.

Viena iš atsakomybės išraiškų – pasi-rinkti politiko kelią, kuris nėra papras-tas, bet neabejotinai vienas iš veiksmin-gų būdų, norint daryti teigiamus poky-čius. Greta visų dėmesį prikaustančių savivaldos rinkimų, kovo 1 d. vyks ir dar vieni – pakartotiniai Seimo rinki-mai Žirmūnų apygardoje. Čia Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demo-kratų partija stipri, anksčiau joje sėkmė

lydėjo Viliją Aleknaitę-Abramikienę, o mūsų politinė bendruomenė beveik vi-sose apylinkėse praėjusiuose rinkimuose buvo pirmojoje vietoje. Nepaisant to, kova nebus lengva. Konkurentai įvai-rūs, tačiau dauguma jų – senosios kar-tos, neatsikratę nomenklatūrinio sti-liaus, praeityje atstatydinti iš einamų pareigų: A. Raslanas, G. Vagnorius, A. Čaplikas, R. Cytacka.

Kai kurie jų asocijuojasi su dabartine valdančiąja dauguma. Apie juos nori-si pasakyti: „čia tie, kurie ir tada dir-bo Lietuvai“. Tie, kurie džiugiai šven-čia Lietuvos komunistų partijos gim-tadienius, kurių bičiuliai braukia ašarą ilgėdamiesi sovietinės okupacijos lai-kų, kurie savo namų sekcijoje pasistato

R. MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ:

Dirbk, tikėk, nebijok

Lenino galvą beigi nevengia pasida-binti kolorado juostele. Tarp tų, kurie visada mėgs pasakyti, „ir tada kūrėme Lietuvą“ yra ir A. Skardžius, B. Vėsaitė, A. Salamakinas ir politikos naujokas, bet panašaus stiliaus – vangiai į aktua-lijas reaguojantis Užsienio reikalų ko-miteto pirmininkas B. Juodka.

Ne taip seniai praėjo šios Vyriausybės kadencijos vidurys (du metai), o man atrodo, kad ji trunka jau visą amžinybę.

O kodėl dalis visuomenės juos myli? Nes niekas nesikeičia, varoma jau kitų paruošta vaga, nėra drąsos suarti nau-ją lauką, kuris galbūt atneštų puikų derlių. Kai nieko neinicijuoji, tai ir ne-klysti. Bet ar šitas štilis ir ryžto stoka naudinga Valstybei ir jos piliečiams?

Man svarbu, kad Lietuva būtų saugi ir auganti, kad jos piliečiai būtų laimingi. Tai nėra lengva pasiekti, bet žingsnis po žingsnio su aktyvių ir neabejingų žmonių pagalba įmanoma judėti teisin-ga kryptimi. Kaip ir svarbu, kad jauni žmonės imtųsi atsakomybės už savo kraštą ir, tikiu, kad sąžiningai dirbant aktyvių žmonių komandoje geri po-kyčiai yra įmanomi.

Noriu, kad Lietuva būtų saugiEnergetinis saugumas – vienas iš klau-simų, kuriuo dirbu daugiau nei pen-kerius metus. Džiugu, kad Lietuva yra

Europos Sąjungos (ES) energetinės ne-priklausomybės sąjūdžio priekyje. Lygiai taip pat yra kuo pasidžiaugti Lietuvoje. Būtent Andriaus Kubiliaus vyriausy-bės pradėti energetikos projektai bei iniciatyvos leido mums žengti žingsnį į energetinį saugumą. Kita vertus, dar tikrai yra ką veikti – saugios atominės energetikos vystymas, sinchronizavi-masis su europiniais elektros tinklais, projektų skaidrumo užtikrinimas.

Kalbant apie saugumą, ypač svarbi tema – informacinis saugumas ir ap-sauga nuo propagandos. Panašu, kad iniciatyvos kyla ir ES lygiu – turime jas palaikyti kaip ES valstybė narė. Drauge privalome daug ką nuveikti ir Lietuvoje – parengti strategiją ko-vai prieš propagandą, išvystyti takti-nių veiksmų planus ir pan.

Greta kovos su Kremliaus informacine agresija, turime skirti daugiau dėmesio ir savo pilietinei visuomenei – remti

jaunimo patriotines iniciatyvas, kaip įmanoma labiau integruoti istorinės atminties klausimus į Švietimo bei Kultūros politiką. Tik nuo mūsų pa-čių priklauso, ar turėsime piliečius, ti-kinčius bendros Valstybės idėja, ar jie gins Lietuvos interesus.

Man svarbu auganti bei kurianti LietuvaEsame nedidėlė šalis plotu, bet didelė savo gabiais žmonėmis. Pasaulyje, ne-turėdami didelių pramoninių pajėgu-mų, galime konkuruoti savo intelek-tu, kūrybiškumu bei sukurtomis ino-vacijomis. Nauji produktai, paslaugos, technologijos sudaro galimybes nau-joms darbo vietoms sukurti. O per-frazuojant JAV prezidentą Ronaldą Reaganą – geriausia socialinė politi-ka ir yra darbas.

Mes privalome visiems norintiems ir galintiems kurti savo verslą sudaryti

pačias geriausias sąlygas, nes nuo to priklauso Lietuvos ateitis. Greta jų (įstatyminės, mokestinės bazės), labai svarbus žmonių nusiteikimas. Kas turi drąsos būti atsakingu už savo ateitį, o kas iš jų tiesiog nenori peržengti savo komforto zonos ir vengia imtis nau-jovių, kurios vestų valstybę į priekį. Pastarieji stokoja pasitikėjimo savimi bei kūrybiškumo. Šie dalykai išugdo-mi ankstyvame amžiuje. Todėl be galo svarbu daugiau dėmesio skirti švieti-mo sistemai, sukurti tokią aplinką, kuri leistų skleistis vaikų kūrybiškumui, būtų palanki atsirasti geresniems re-zultatams bei moksleivių motyvacijai, aktyviai kovotų su patyčių problema.

Manau, kad drąsiai tęsiant pradėtus darbus ir imantis naujų, sėkmingai ju-dėsime pirmyn. Tikiuosi žmonių su-pratimo ir palaikymo mūsų politinei bendruomenei. Kuo mažiau bus tų, ku-rie ir tada dirbo Lietuvai, tuo daugiau bus tų, kurie ir kuria, ir dirba šiandien.

MIN

DA

UG

O M

IKU

LE

NO

NU

OT

R.

MIN

DA

UG

O M

IKU

LE

NO

NU

OT

R.

jAUNI lYDERIAI | 11TĖVYNĖS SĄJUNGOS ŽINIOS 2015 M. VASARIO 17 D., NR. 27 (417)10 | jAUNI lYDERIAI

Jonas Gudauskas, Šilalės rajono savivaldybės merasMūsų rajonas sparčiai gražėja: remon-tuojami pastatai, tvarkomos viešosios erdvės, rekreacinės zonos, investuo-jama į sporto infrastruktūrą. Gražėja ne tik rajono kraštovaizdis, bet ir ku-riama palankesnė aplinka investuoto-jams. Taigi Šilalės rajonas tampa pa-trauklesniu ne tik čia gyvenantiems, bet ir atvykstantiems.

Per visą savo politiko karjerą siekiau iš-plėsti sporto infrastruktūrą rajone. Jau galima matyti išties puikius rezultatus: sutvarkyti sporto aikštynai, įrengtos

naujos krepšinio aikštelės kaimo vie-tovėse, atnaujintas Šilalės stadionas, baigiamas statyti sporto ir laisvalai-kio kompleksas su baseinu, kuris bus vienas geriausių Žemaitijos regione.

Taip pat siekėme Šilalės kraštą pavers-ti turistų traukos centru. Sutvarkėme Paršežerio ežero rekreacinę zoną. Įrengus paplūdimius, žaidimo aikšte-les, poilsiavietę, prieplauką, pėsčiųjų takus, automobilių stovėjimo aikšte-lę bei apšvietimą – sukurta viena pa-traukliausių turizmo vietovių rajone.

Tačiau šioje srityje bene svarbiau-siu tikslu laikomas analogų Europoje

neturintis Dionizo Poškos Baublių muziejaus komplekso sutvarkymas.

Irutė Varzienė, Biržų rajono savivaldybės merė Itin daug pokyčių Biržuose buvo pa-siekta socialinėje srityje: Legailiuose

baigiamas statyti naujas senelių globos namų 25 vietų korpusas, atliktas ka-pitalinis Biržų parapijos Šv. Vincento Pauliečio globos namų remontas, baig-ta Savarankiško gyvenimo namų sta-tyba. Socialinių paslaugų centras vyk-do projektą „Integralios slaugos ir so-cialinės globos paslaugų plėtra Biržų rajone“ – žmonės, turintys sunkią negalią, kasdien sulaukia specialistų komandos. Rūpestis pagyvenusiais, senais žmonėmis ne tik apsaugo nuo ateities baimės, bet ir liudija visuome-nės brandos lygį.

Džiugu, kad labai pasikeitė Biržų mies-to vaizdas. Mūsų bendrapartiečio se-niūno ir valdžios bendradarbiavimo rezultatas – švarus, žydintis ir nuolat

gražėjantis miestas. Ypač ryškus po-kytis – renovuoti daugiabučiai namai. 2014 m. Biržų savivaldybė už vykdo-mą daugiabučių namų renovaciją pel-nė „Auksinę krivulę“. Dirbame sutar-tinai ir sklandžiai – pavyko susitelkti. Biržiečiai ir svečiai džiaugiasi gražė-jančiais Biržais. Labiausiai visus biržie-čius pradžiuginęs projektas – įrengtas 2 km ilgio apšviestas pėsčiųjų ir dvira-čių takas, kuris driekiasi Širvėnos eže-ro pietine pakrante per centrinį mies-to paplūdimį.

Pavyko pasiekti, kad Biržų rajonas 2014-2020 metais būtų įtrauktas į labiau re-miamų teritorijų sąrašą, taigi ateityje užtikrintos didesnės investicijos.

Algirdas Vrubliauskas, Alytaus rajono savivaldybės merasPer porą kadencijų valdžioje mūsų iniciatyva įgyvendinta daug stambių infrastruktūros ir turizmo, kultūros, socialinių projektų, remiamas vers-las, bendruomenės, studentai, dėme-sys skiriamas daugiavaikėms šeimoms, senjorams.

Prieš trejus metus asmeninėmis lė-šomis vienai rajono šeimai padėjau gydytis nuo priklausomybės alko-holiui. Sumokėjau už gydytojų kon-sultacijas ir jų gydymą, nes sutuok-tiniams grėsė visiškas tėvystės teisių į vaikus apribojimas. Džiugu, kad tai padėjo ir jie pakeitė gyvenimo būdą.

Taip gimė Priklausomybių mažinimo Alytaus rajono socialinės rizikos šei-mose programa. Programa jau pasi-naudojo 163 asmenys, iš kurių 40 su-sitvarkė savo gyvenimus ir juos būtų galima įvardinti kaip sėkmingus ir itin sėkmingus atvejus.

Per ketverius metus Alytaus rajone at-naujinti beveik visi visuomeniniai objek-tai, paplūdimiai ir parkai. Didžiausi – Daugų miesto plėtros projektas, Simno miesto kompleksinis projektas ir ak-tyviai įgyvendinama daugiabučių re-novacijos programa.

Taip pat daug metų veikia Alytaus ra-jono savivaldybės smulkiojo ir viduti-nio verslo rėmimo fondas. Per pasta-ruosius metus skirtos lėšos padėjo su-kurti 100 naujų darbo vietų. Taisomi keliai, gerinama verslo infrastruktūra. Be abejo, svarbus ir kasdienis dėme-sys verslui, todėl dažnai lankausi ra-jono įmonėse, domiuosi jų situacija ir kartu sprendžiame iškilusius klau-simus bei problemas.

Valdas AleknavičiusKalvarijos savivaldybės merasPer mano vadovavimo Kalvarijos savi-valdybei kadenciją, kartu su kūrybin-ga patikima bičiulių komanda, pavyko padaryti daug.

Pirmiausia, norėčiau išskirti stabi-lų, nuoseklų savivaldybės tarybos bei administracijos darbą visus keturis me-tus. Iniciavome ir jau vykdome nau-jų darbo vietų kūrimo bei investicijų pritraukimo programą. Bendraudami su „Investors’ forum“ ir „Investuok Lietuvoje“ organizacijomis parengė-me visus reikalingus specialiuosius dokumentus dėl galimybių investuoti

Kalvarijoje, o šiuo metu formuoja-me papildomus žemės sklypus verslo investicijoms.

2013 m. Kalvarija buvo pripažinta patraukliausia savivaldybe investuo-tojams ir iš ES atstovybės Lietuvoje gavo „Aukso krivulės“ apdovanoji-mą už tarptautinį bendradarbiavimą. Investicijų iš ES suma pasiekė apie €15 mln. (apie 50 mln.). Prie nuveiktų dar-bų sąrašo reiktų pridėti ir tai, jog su-remontavome visas Kalvarijos savival-dybės bažnyčias ir beveik visus savi-valdybei priklausančius pastatus kai-miškose teritorijose.

Su komanda esame numatę tęsti dar-bus, mūsų prioritetai – švietimo, kultū-ros, sporto, infrastruktūros, komuna-linio ūkio ir darbo vietų kūrimo sritys.

Programos įgyvendinimo priemonės:a) Finansinė motyvacijaProvincijos savivaldybės teritorijoje susikūrus naujoms darbo vietoms, savivaldos biudžeto pajamos, kuriomis galima finansuoti įvairias išlaidas, praktiškai nesikeičia. Taip yra todėl, kad provincijos savivaldybių biudžetų pa-jamos susideda iš dviejų dalių – provincijos savivaldybių biudžetams atitenka 100 proc. jos teritorijoje surenkamo Gyventojų pajamų mokesčio, o kiek trūksta išlaidoms fi-nansuoti Finansų ministerija prideda iš valstybės biudžeto.

Jeigu savivaldybės teritorijoje atsiranda naujų darbo vie-tų, daugiau žmonių pradeda dirbti ir uždirbti. Todėl yra surenkama daugiau Gyventojų pajamų mokesčio į savi-valdybės biudžetą, Finansų ministerija automatiškai ma-žina dotaciją iš valstybės biudžeto tiek, kad bendra suma, kuria disponuoja savivaldybė, lieka nepakitusi. Todėl me-rai yra labiau suinteresuoti realizuoti daugiau „gatvių gra-žinimo“ projektų iš ES lėšų nei rūpintis naujomis darbo vietomis ir investicijų pritraukimu. Šią mokesčių siste-mos sisteminę ydą reikia keisti taip, kad nauja gyventojų mokesčių sistema nebežlugdytų savivaldos motyvacijos rūpintis naujomis darbo vietomis.

b) Darbas su investuotojaisTam, kad verslas investuotų, jam reikia specialistų, kurie profesionaliai galėtų dirbti su potencialiais investuotojais. Todėl bent jau regionų centruose reikia kurti jungtinius centrinių agentūrų „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“

padalinius, kad jie bent jau pradiniame etape talkintų ir padėtų savivaldybėms dirbti su verslu ir investuotojais.

c) Regionų patrauklumo verslui didinimasVerslui, kad jis investuotų, turi finansiškai apsimokėti ge-riau investuoti į provinciją, nei į kokį nors didmiestį. Kita vertus, net ir sukūrus finansinio skatinimo mechanizmą, verslas neinvestuos į kokią nors provincijos savivaldybę, jeigu nebus įsitikinęs, kad ten ras pakankamą kiekį jam reikalingos kvalifikuotos darbo jėgos.

d) ES parama investuojantiems regionuoseProvincijoje realizuojamam verslo projektui suteikti eu-ropinę paramą, o verslui nustatomą tokio projekto kofi-nansavimo normą mažinti priklausomai nuo to, į kiek giliai ekonomiškai ir socialiai atsiliekančią savivaldybę verslas investuoja.

e) Kvalifikuotų specialistų rengimas.Reikia radikalios profesinio ugdymo ir kvalifikacijos kė-limo sistemos pertvarkos, sudarant žymiai didesnes gali-mybes vietos savivaldos ir vietinio verslo atstovams spręs-ti, kokias ugdymo programas tose institucijose reikia re-alizuoti, tam kad investuojantis į savivaldybės teritoriją verslas turėtų jam reikalingos kvalifikuotos darbo jėgos.

f) Jaunų šeimų pritraukimasRajonų savivaldybės turi būti pranašesnės už didžiuosius miestus, siekdamos pritraukti jaunus specialistus dirbti rajonuose. Tai nuo Pirmo būsto paramos jauniems spe-cialistams programa iki nacionalinio biudžeto stipendi-jų fondų, priskirtų atskiroms savivaldybėms, su pareiga gavusiems tokias tikslines stipendijas vėliau grįžti dirbti į tą pačią savivaldybę.

1. Galimybė dirbti ir užsidirbti. Konservatoriai sako, kad labiausiai žmogui padeda jam sudaryta galimybė dirbti ir atitinkamai užsidirbti, o ne pašalpos ar kompensacijos. Valstybė, valdžia gali tik sudaryti sąlygas mums patiems savo darbu sukurti savo šeimoms sėkmę.2. Viduriniosios klasės revoliucija. Šiandien Lietuvoje turime dvi Lietuvas: viena, didmiesčių Lietuva, kur savaime kuriasi darbo vietos (todėl stiprėja vidurinioji klasė) ir antra Lietuva, provincijos Lietuva, kur darbo vietos savaime nesikuria, kur stebime vis dar aukštą nedarbą ir todėl silpną viduriniąją klasę. Kelio į viduriniosios klasės sėkmę formulė: 1) reikia dirbti ir nebijoti sunkaus darbo; 2) atėjus laikui reikia kurti šeimą ir auginti vaikus; 3) ir pačiam, ir vaikams reikia siekti išsilavinimo, kuris leistų tinkamai dirbti. (JAV krikščioniškos konservatyvios politikos filosofas M. Novak.)3. Europietiška gerovė. Sunkiu darbu sukurdami europietišką gerovę sau ir savo šeimoms, tokią europietišką gerovę mes sukursime visai šaliai.

TS-LKD rinkiminės programos tezės

Antanas Čepononis, kandidatas į Radviliškio rajono merus2011–2014 metų kadencijoje dirbome kartu su Dariumi Braziu. Ypač daug dė-mesio skyrėme švietimo įstaigų pas-tatų energijos vartojimo efektyvumo didinimo projektams. Įgyvendinome švietimo įstaigų vidaus patalpų mo-dernizavimo ir teritorijos sutvarkymo projektus, steigėme ir plėtėme mieste-lių daugiafunkcinius centrus, kuriuo-se teikiamos nestacionarios socialinės paslaugos rizikos ir smurtą patyrusių šeimų nariams, įkūrėme socialinių pas-laugų centrą, gavę Europos Sąjungos

paramą, modernizavome globos na-mus ir gydymo įstaigas.

Taip pat daug dėmesio skyrėme spor-to ir rekreacijos infrastruktūros geri-nimo sričiai: statėme ir tvarkėme sta-dionus, sporto aikštynus, baseinus, te-niso kortus, parkus, tiesėme bėgimo, pasivaikščiojimo takelius, įrengėme lauko treniruoklius.

Įkūrėme nacionalinį „Sodros“ infor-macijos centrą, nemokamai pranešantį apie pensijas, pašalpas, išmokas, drau-dimo įmokas ir teikiantį informaciją ki-tais klausimais. Per dvejus metus cen-tras sukūrė 40 darbo vietų, o laisvojoje ekonominėje zonoje, mūsų iniciatyva,

įsikūrė moderniausias Baltijos šalyse pjautinės medienos apdirbimo cechas, sukūręs apie 130 darbo vietų.

Artūras Margelis,Lazdijų rajono savivaldybės merasPastaruoju metu Lazdijų rajonas įgyja naują kvėpavimą ir tampa vis patrau-klesnis investuotojams, atrandantiems pasienio regiono privalumus.

Kaip vieną didesnių kadencijos pasie-kimų įvardinčiau kartu su investuo-toju iš Vokietijos Ernstu Friedrichu Baumeriu vystomą mėsinės gyvuli-ninkystės projektą. Jo plėtojimas itin svarbus – mūsų krašto žemės nėra derlingos, tad negalime konkuruo-ti su kitų rajonų augalininkystės at-stovais. Realią naudą mūsų ūkininkai

pajuto susijungę į kooperatyvą. Jų par-duodamos produkcijos kaina padidė-jo net 21% už kilogramą.

Kitas didelis pasiekimas – tai didžiau-sios viščiukų peryklos statybos mūsų rajone. Su būsimu investuotoju važi-nėjau po rajoną bei aprodžiau septy-nis objektus, tinkančius šiam verslui pradėti. Jau šį rudenį duris atversian-ti didžiausia Lietuvoje paukščių per-kyla, kurioje kasmet bus išperinama daugiau kaip 40 mln. viščiukų – pir-masis tokio masto projektas šalyje. Tai ne tik papildomos darbo vietos mūsų rajono žmonėms, bet ir galimybė už-sidirbti vištų augintojams. Jau taria-mės su peryklos vadovais, jog kiauši-niai perinimui būtų superkami iš mūsų rajono ūkininkų.

TĖVYNĖS SĄJUNGOS ŽINIOS12 | MūSų MERAI MūSų MERAI | 132015 M. VASARIO 17 D., NR. 27 (417)

Jadvyga DunauskaitėAkmenės rajono savivaldybė

Dobilas KurtinaitisAlytaus miesto savivaldybė

Algirdas VrubliauskasAlytaus rajono savivaldybė

Erika KižienėPakruojo rajono savivaldybė

Šarūnas VaitkusPalangos miesto savivaldybė

Maurikijus GrėbliūnasPanevėžio miesto savivaldybė

Sigutis ObelevičiusAnykščių rajono savivaldybė

Darius ŠeškevičiusBirštono savivaldybė

Irutė VarzienėBiržų rajono savivaldybė

Vytenis TomkusKaišiadorių rajono savivaldybė

Valdas AleknavičiusKalvarijos savivaldybė

Andrius KupčinskasKauno miesto savivaldybė

Juozas MažeikaKretingos rajono savivaldybė

Dainius BardauskasKupiškio rajono savivaldybė

Artūras MargelisLazdijų rajono savivaldybė

Kazimieras Algirdas BudrysPanevėžio raj. savivaldybė

Gintautas GegužinskasPasvalio rajono savivaldybė

Asta Beierle EigirdienėPlungės rajono savivaldybė

Vilius SemeškaDruskininkų savivaldybė

Viktoras ValiušisElektrėnų savivaldybė

Vytautas GimžauskasIgnalinos rajono savivaldybė

Justinas UrbanavičiusKauno rajono savivaldybė

Ramutė VinikienėKazlų Rūdos savivaldybė

Valdas PileckasMarijampolės savivaldybė

Lina RimkienėMažeikių rajono savivaldybė

Stasys ŽvinysMolėtų rajono savivaldybė

Juozas KrištolaitisPrienų rajono savivaldybė

Antanas ČepononisRadviliškio rajono savivaldybė

Sigitas VaičiusRaseinių rajono savivaldybė

Justas DieninisJonavos rajono savivaldybė

Eugenijus KarkliusJoniškio rajono savivaldybė

Antanas Juozas KazakevičiusJurbarko rajono savivaldybė

Egidijus ŪksasKelmės rajono savivaldybė

Agnė BilotaitėKlaipėdos miesto savivaldybė

Česlovas BanevičiusKlaipėdos rajono savivaldybė

Laurynas VainutisNeringos savivaldybė

Kęstutis GedminasPagėgių savivaldybė

Povilas BatavičiusRietavo savivaldybė

Almantas BlažysRokiškio rajono savivaldybė

Petras PušinskasSkuodo rajono savivaldybė

TĖVYNĖS SĄJUNGOS-

LIETUVOS KRIKŠČIONIŲ DEMOKRATŲRimgaudas

RimošaitisKėdainių rajono savivaldybė

Algirdas KlimaitisŠakių rajono savivaldybė

KANDIDATAI Į SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ MERŲ POSTUS Tomas Petreikis

Šiaulių miesto savivaldybėAlfredas JonuškaŠiaulių rajono savivaldybė

Jonas GudauskasŠilalės rajono savivaldybė

Sandra TamašauskienėŠilutės rajono savivaldybė

Irena VasiliauskienėŠirvintų rajono savivaldybė

Vytautas NavickasTauragės rajono savivaldybė

Mantas ServaTelšių rajono savivaldybė

Nijolė RomaškienėTrakų rajono savivaldybė

Agnė BalčiūnienėUkmergės rajono savivaldybė

Edmundas PupinisUtenos rajono savivaldybė

Giedrius SamulevičiusVarėnos rajono savivaldybė

Evaldas JanulionisVilkaviškio rajono savivaldybė

Mykolas MaujauskasVilniaus miesto savivaldybė

Gintaras KarosasVilniaus rajono savivaldybė

Imantas UmbražiūnasVisagino savivaldybė

Arnoldas AbramavičiusZarasų rajono savivaldybė

TĖVYNĖS SĄJUNGOS ŽINIOS 2015 M. VASARIO 17 D., NR. 27 (417)15 | MūSų MERAI MūSų MERAI | 18

Dvidešimt penkeri metai prabė-go nuo Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo datos. Prieš 25-erius metus svajojome apie vakarietišką, europietišką Lietuvos valstybę, ir po ketvirčio amžiaus tai tapo realybė. Esame palaiminti, kad turėjome tokią neeilinę galimybę – darbais, idėjomis ir nuoširdžiu ti-kėjimu prisidėti prie savo valstybės atkūrimo, jos augimo ir stiprėjimo. Mūsų valstybė per tokį trumpą, isto-rijos požiūriu, laiką subrendo ir mes visi pagrįstai galime ja didžiuotis. Be abejo, klaidų neišvengta ir matome dar daug nebaigtų valstybės statybos darbų, tačiau mūsų kartai ypač pasi-sekė – valstybė atgimė mūsų akyse.

Per 25-erius Nepriklausomybės me-tus mes išgyvenome revoliucines per-mainas. Atkuriant valstybę, jos buvo neišvengiamos. Paradoksas, tačiau didžiausi revoliucionieriai per šį lai-kotarpį buvome mes, konservatoriai. Tai lengva paaiškinti, nes politiniai konservatoriai visuomet nori išsau-goti normalios visuomenės norma-lią politinę raidą ir apsaugoti ją nuo revoliucijų. O tokiose šalyse kaip Lietuva, patyrusiose ilgų dešimtmečių

okupaciją, kuri valstybę kruvinai iš-plėšė iš normalios raidos, mes, kon-servatoriai, atsiradus galimybei išsi-laisvinti, pirmiausia norėjome radi-kaliai atsikratyti okupacijos primes-tos svetimos gyvensenos ir todėl re-voliucingai siekėme kiek galima grei-čiau valstybę grąžinti į normalią, va-karietišką gyvenimo tėkmę.

Bėgant metams konservatyviosios revoliucijos šauklys – Sąjūdis – dės-ningai transformavosi į savo politi-nį partinį įpėdinį – konservatyvią Tėvynės sąjungą, o valstybei pavyko atsidurti ten, kur priklauso būti va-karietiškai, europietiškai valstybei – tokių pat valstybių bendruomenėse NATO ir Europos Sąjungoje. Todėl net ir Rusijos agresija, nors ir gąsdina, bet nebėra tokia pavojinga valstybės išlikimui, kokia buvo prieš 75 metus.

Tad šio gražaus valstybės jubiliejaus proga mes, konservatoriai, galėtume patyliukais su palengvėjimu atsidus-ti – „misija įvykdyta“ ir, atrodytų, jau galėtumėme nebegalvoti apie revoliu-cijas ar permainas, o labiau koncen-truotis į tai, ką atkurtoje valstybėje reikia išsaugoti.

Tačiau tai būtų saviapgaulė. Atkūrėme vakarietišką valstybę, tačiau iki mūsų žmonių vakarietiškos gerovės dar toli. Nors mūsų BVP vienam gyventojui siekia 75 proc. ES vidurkio, tačiau BVP augimas „nešildo“ žmonių, ypač gy-venančių toliau nuo didmiesčių, ki-šenių. Be to, vakarietiška gyvensena dar daugelyje sričių nepakeitė to, ką paveldėjome iš sovietmečio: korup-cija, tarpusavio nepasitikėjimas, ne-pasitikėjimas savo valstybe yra tos li-gos, kurios mus vis dar daro panašes-nius į Rytų, o ne į Vakarų kaimynus. 

Tad nors per 25-erius Nepriklausomybės metus nemažai pasistūmėjome atkur-dami europietišką valstybę, tačiau europietiškos viduriniosios klasės atkūrimas, ypač – šalies regionuo-se – vis labiau atsilieka ir tai tampa vis aštresne kliūtimi tolesnei valsty-bės pažangai.

Šiuo požiūriu Lietuvoje mes regime prieštaringą vaizdą: didžiuosiuose miestuose matome ekonomiškai sti-prėjančią viduriniąją klasę, todėl čia matome daugiau pasitikėjimo savimi, savo valstybe, matome nedaug nostal-gijos sovietinei praeičiai, nedaug bai-mės žvelgiant į globalią konkurenci-ją ir vakarietišką Lietuvos integraciją. Tuo tarpu regionų ekonominis atsili-kimas ir viduriniosios klasės sluoks-nį palieka labai menką, todėl čia ma-tome daug nepasitikėjimo, daug nos-talgijos sovietinei praeičiai, matome silpnas demokratijos institucijas, daug neskaidrumo, klaninių užvaldymų ir kitų bėdų, būdingų silpnos vidurinio-sios klasės bendruomenėms.

Dažnai mėgstame sakyti, kad turime dvi Lietuvas: modernių, ekonomiškai stiprėjančių didmiesčių ir atsiliekan-čios, ekonomiškai silpnos provinci-jos. Iš tikrųjų galime sakyti, kad tu-rime vieną Lietuvą, kurioje stiprė-ja vidurinioji klasė, ir turime kitą Lietuvą, kurioje vidurinioji klasė vis dar išlieka labai silpna. Tai at-sispindi ir rinkimų rezultatuose. Sociologai jau senai nustatė, kad nos-talgiją sovietinei praeičiai jaučiantys (ne taip senai tokių buvo iki 50 proc. iš visų rinkėjų) pirmiausia balsuo-ja už Darbo partiją ir „Tvarką ir tei-singumą“ (iki 80-90 proc. balsuojan-čiųjų už šias partijas), po to renkasi LSDP (iki 50 proc. balsuojančių už

šią partiją), o tarp balsuojančiųjų už konservatorius ar liberalus tokių rin-kėjų, jaučiančių nostalgiją sovietme-čiui, beveik nėra.

Nostalgijos nebuvimo ir viduriniosios klasės stiprumo sutapimo žemėlapis Lietuvoje pamažu plečiasi. Tai lems ir ilgalaikius politinius pokyčius Lietuvos gyvenime. Tačiau kol kas, kaip rašė Vladimiras Laučius, 2012 metais „an-troji Lietuva“ politiškai įveikė „pirmą-ją Lietuvą“. Kitaip sakant, dar nelabai stipri vidurinioji klasė 2012 metų rin-kimus pralaimėjo. Valdžioje šiuo metu yra partijos, kurių ilgalaikis išlikimas Lietuvos politinio gyvenimo scenoje tiesiogiai priklauso nuo to, kaip lėtai Lietuvos provincijoje kursis normali vidurinioji klasė. Todėl būtų visiškai naivu tikėtis, kad šios partijos realiai imtųsi įgyvendinti tokią valstybės po-litiką, kuri padėtų viduriniajai klasei stiprėti ne tik didmiesčiuose, bet ir tolimesnėje provincijoje – padėtų eu-ropietiškai gerovei atsirasti ne tik sos-tinėje, bet ir kaimiškuose rajonuose.

Visa tai matant, kyla natūralus klau-simas – o kokios valstybės politikos reikia, kad vidurinioji klasė stiprėtų visoje Lietuvoje? Ko reikia, kad ma-tytume europietiškos gerovės daigus ne tik savaime dygstančius Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, bet, kad tokie daigai valstybės pastangomis sąmo-ningai būtų puoselėjami ir Telšiuose, Utenoje ar Tauragėje.

Nenoriu plėtoti kritikos dabartinei val-džiai – bet galiu drąsiai pasakyti, kad viduriniosios klasės tikrai nesukursi vien tik didindamas minimalią algą ar bedarbio pašalpas. Suprantamas val-dančiųjų noras tokiu būdu populistiš-kai įsiteikti mažiau uždirbantiesiems. Minimalią mėnesio algą (MMA), au-gant ekonomikai reikia laikas nuo lai-ko didinti tiek, kiek auga ekonomika, tačiau vien tik MMA didinimas tikrai nesukurs nei daugiau europietiškos ge-rovės, nei daugiau viduriniosios klasės. Net ir progresiniai mokesčiai nėra pa-nacėja (kaip socialdemokratai galvoja, kai nebūna valdžioje), kuriant sąlygas viduriniajai klasei atsirasti ir plėtotis. Daugiau atimdamas iš daugiau uždir-bančio mažiau uždirbančiajam suma-žini pavydo jausmo perteklių, bet jo gerovės nepadidini.

Atsakymas yra aiškus – ne minimalios

algos didinimas, o darbo vietų kū-rimas turi būti valdžios, kuriai rūpi viduriniosios klasės plėtra, politi-kos prioritetas. Nes žmogus sau ge-rovę, atitinkančią viduriniosios klasės standartą, gali susikurti tik tada, kai jis turi galimybę dirbti, dirbti sunkiai ir atitinkamai užsidirbti.

Investicijų pritraukimas, naujų darbo vietų kūrimas yra tai, ko žmogus, no-rintis įsitvirtinti viduriniojoje klasėje, turi reikalauti iš politikų. Darbas yra viduriniosios klasės plėtros strategijos pamatinis blokas. Šiandien Lietuvoje turime dvi Lietuvas: viena, didmies-čių Lietuva, kur savaime kuriasi darbo vietos (todėl stiprėja vidurinioji klasė) ir antra Lietuva, provincijos Lietuva, kur darbo vietos savaime nesikuria, kur stebime vis dar aukštą nedarbą ir todėl silpną viduriniąją klasę.

Garsusis JAV krikščioniškos konser-vatyvios politikos filosofas Michaelas Novakas (nesenai lankęsis Lietuvoje), kurį Jonas Paulius II laikė vienu iš ke-turių savo artimiausių idėjinių bendra-minčių, dar Ronaldo Reagano laikais, kartu su kolegomis sukonstravo tokią kelio iš skurdo į viduriniosios klasės sėkmę formulę: 1) reikia dirbti ir ne-bijoti sunkaus darbo; 2) atėjus laikui reikia kurti šeimą ir auginti vaikus; 3) ir pačiam, ir vaikams reikia siekti išsi-lavinimo, kuris leistų tinkamai dirbti.

Darbas, šeima, mokykla yra viduri-niosios klasės plėtros aksioma, ku-rioje visos sudedamosios yra vienodai svarbios. Darbas kuria pajamas, šeima garantuoja moralinį ir socialinį stabi-lumą, išsilavinimas sudaro galimybes ir dirbti, ir rūpintis šeima, ir pilietiš-kai sąmoningai rūpintis savo šalimi.

Vidurinioji klasė pasižymi daugeliu specifinių savybių ir vertybių, tačiau brandžios demokratijos egzistavimui ypatingai svarbus yra jos prisirišimas prie nuosaikumo vertybės. „Šaknimis į žemę, šakomis į dangų“, – turbūt yra tiksliausias viduriniosios klasės mąsty-mo, savijautos ir gyvensenos apibrėži-mas. Paprastai sakant – sveiko proto konservatizmas.

Jeigu reikėtų parašyti valstybinę vi-duriniosios klasės plėtros strategi-ją, ji galėtų būti labai trumpa: dar-bas, šeima, mokykla. Tai turėtų būti svarbiausias valstybės rūpestis, kai

kalbame apie europietiškos gerovės ir viduriniosios klasės plėtrą Lietuvoje. Turime sąžiningai pasakyti patys sau, kad iki šiol tokia gerovės plėtra vyko daugiau savaime nei įgyvendinant ko-kią nors aiškiau apibrėžtą valstybės po-litiką. Todėl tokia gerovės plėtra savai-me ir koncentruojasi tik ekonomiškai sėkminguose didmiesčiuose, aplenk-dama tokios valstybinės politikos ne-sulaukiančią provinciją.

Naujasis lietuviškas viduriniosios kla-sės konservatizmas ir turi remtis šio-mis pamatinėmis idėjomis:

pirma – darbas, darbo vietos, galimy-bė dirbti, dirbti sunkiai ir užsidirbti;

antra – šeima ir galimybė auginti bei ugdyti vaikus tiek šeimoje, tiek euro-pietiškus standartus atitinkančiame darželyje ar mokykloje, be to, ir galimy-bė pasirūpinti savo tėvų oria senatve;

trečia – išsilavinimas (tam, kad galė-tum dirbti) nuo darželio ir mokyklos iki universiteto (ir ne vien tik Lietuvoje), atitinkantis aukščiausius pasaulinius standartus.

Artėjantys savivaldos rinkimai – gali-mybė žengti pirmą tvirtą žingsnį įgy-vendinant tokią strategiją. Todėl ir sa-vivaldos rinkimams parengta progra-ma siekiame kloti pamatus viduriniajai klasei plėtotis miestuose ir miesteliuo-se ir sukurti sąlygas turėti europietiš-ką gerovę kiekvienoje to siekiančioje šeimoje. Reikės daugelio didesnių ir mažesnių sprendimų, kurie skirtin-gose savivaldybėse, priklausomai nuo skirtingų vietos sąlygų, bus skirtingi, bet visoje Lietuvoje mes sieksime tų pačių visoms šeimoms svarbių rezultatų: naujų darbo vietų, gali-mybės jaunoms šeimoms įsikur-ti savo namuose, tinkamų sąlygų vaikų priežiūrai ir ugdymui ir, galų gale, tinkamų sąlygų oriai senatvei ir stiprių, visur dalyvaujant atsakin-goms ir aktyvioms bendruomenėms.  

Prieš 25-erius metus buvo reikalinga valstybės restitucijos revoliucija, da-bar reikalinga viduriniosios klasės res-titucijos revoliucija. Tad mūsų parti-jos Merams ir atstovams Savivaldybių Tarybose teks svarbus uždavinys pade-monstruoti, kad TS-LKD yra pasiren-gusi šiam dar vienam – viduriniosios klasės atkūrimo – iššūkiui. Sėkmės!

AN

DR

IAU

S U

FAR

TO N

UO

TR

.

A. Kubilius: Konservatyvi revoliucija – viduriniosios klasės atkūrimas

Apie islamo teroristų išpuolius Pran-cūzijoje, Vakarų reakciją į tai bei isla-mo ir demokratijos santykį su polito-logu Justu Šireika kalbėjosi Algirdas Kazlauskas.

Po islamo teroristų atakos prieš ka-rikatūristų žurnalą Charlie Hebdo, Vakaruose visuomenė ir politikai rodė viešą pasipiktinimą ir pasmer-kimą. Nepaisant to, kol kas niekas neketina imtis jokių naujų priemo-nių galimoms grėsmėms užkardyti. Ar islamo radikalų problema gali iš-augti į ką nors didesnio?

Islamistų problema jau išaugo į kai ką didesnio. Per pastaruosius ketverius metus žudyti pasiruošusių islamis-tų skaičius padvigubėjo. Gana iškal-binga, kad Europos Sąjungos širdy-je, Belgijoje, gimę jaunuoliai šiandien sudaro pagrindinę Europos islamis-tų, vykstančių kariauti ir mirti už gal-vas pjaustančių fanatikų režimą, dalį. Kai kurie iš jų vėliau bando grįžti į na-mais taip ir netapusias Europos vals-tybes, kad žudytų arba kviestų žudyti. Kalbame ne apie pavienius atvejus – vadinamosios Islamo valstybės greto-se Europos musulmonai skaičiuojami tūkstančiais. Taigi kalbėti apie augančią islamistų problemą jau per vėlu. Tai – jau įvykęs faktas. Dabar reikia protin-go problemos sprendimo.

Kada Islamo valstybė apsiskelbė pasauliniu kalifatu pernai vasarą, Vakarai/JAV pradėjo oro antpuo-lius. Šiandien atrodo, jog tokia tak-tika nesuveikė ir Islamo valstybė te-begyvuoja toliau. Ar tai reiškia, jog ji yra de facto pripažinta? Ar aplin-kines valstybes tenkina situacija to-kia, kokia yra dabar?

Vakarų ir kai kurių islamo šalių oro antskrydžiai prieš vadinamąją Islamo valstybę nėra ir negali būti islamistus susilpninsiantis veiksnys. Nors Islamo valstybės egzistavimas nėra priimtinas nei vienai su ja besiribojančiai kaimy-nei ar juo labiau – Vakarams, islamistų vietoje kol kas miegočiau ramiai. Nėra jokio plano, kaip veiksmingai sunaikinti ar bent pristabdyti greitai plintantį is-lamistinį vėžį. Toks planas galėtų atsi-rasti, tačiau šiandien nei vienas Vakarų lyderis savo visuomenės akivaizdoje neprisiims atsakomybės už dar vie-ną karą atokiuose Vidurio Rytų smė-lynuose. Kaip niekada iki šiol Vakarai yra tapę masių demokratijos įkaitais. Todėl problema iš esmės nebus pra-dėta spręsti tol, kol neįvyks kas nors tikrai baisaus. Šia prasme Paryžiaus įvykiai visiškai nieko nekeičia.

Kyla klausimas, ar įmanoma taiki musulmonų mažuma Vakarų civi-lizacijos visuomenėje? Šiuo atveju dažnai pakišamas Turkijos pavyz-dys, taiau, kaip žinia, demokratiją ten ne vieną ir ne kelis kartus nuo liaudies troškimo islamizuoti šalį iš-gelbėjo tik brutali kariuomenės jėga.

Lietuvoje gyvenanti totorių bendruo-menė yra neatskiriama nuo istorinės Lietuvos vaizdinio. Kitaip nei Vakarų Europoje vis dar vykstantį nesėkmin-gą socialinės inžinerijos eksperimen-tą, tai galima pavadinti tikrąja integra-cija. Sėkmingos integracijos prielaida yra ne išorinės pastangos integruoti ir net ne priimančios visuomenės atviru-mas, o noras integruotis pačiam. Toks noras atsiranda ne tada, kai kažkas iš šalies sukuria auksinio narvelio sąly-gas, o tada, kai atsiranda tam tikras egzistencinis nepatogumas. Tada,

norint gyventi patogiau ir būti priim-tam kaip lygiam, tenka pačiam nuglu-dinti savo aštriausius kampus. Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl socialine rū-pyba anaiptol negarsėjančiose JAV su radikaliais musulmonais susijusi situ-acija yra kur kas geresnė nei Vakarų Europoje.

Kalbant apie krikščioniškąją ir islamo politinę teologijas, skirtumas yra aki-vaizdus. Ciesoriui atidavusi ciesoriaus dalį, krikščionybė sukūrė prielaidas rastis pasaulietinei, nuo dvasininkijos įtakos atribotai valdžiai. Tradiciniame islame valdovas ir aukščiausio ran-go dvasininkas yra vienas ir tas pats žmogus. Šia prasme kalifato įsteigimą ir šarijos teisės viršenybę skelbiantys Islamo valstybės gyventojai seka tra-dicinio islamo keliu – vienintelė pri-imtina santvarka tegali būti teokratija.

Islamo valstybės iškilimas į tarp-tautinės žiniasklaidos antraštes, pasiskelbus pasauliniu kalifatu, ati-traukė pasaulio dėmesį nuo Rusijos. Vietinei nacionalistų lyderei Marine Le Pen, gaunaniai tiesioginę finan-sinę paramą iš Maskvos, tokie is-lamo radikalų agresijos proveržiai leidžia augintis savo reitingus kaip ant mielių. Ar yra tikimybė, jog šie įvykiai gali būti tarpusavyje susiję?

Nežinau, ar įvykiai susiję tiesiogiai. Galų gale tai nėra taip svarbu – pa-sauliui Kremlius jau ne kartą paro-dė nesikratąs terorizmo kaip priim-tinos priemonės įgyvendinant užsi-brėžtus tikslus. Įdomiau tai, kad šią vasarą Europoje numušus keleivinį lėktuvą su 300 niekuo dėtų žmonių, Vakaruose niekas nepasivargino iš-tarti „Je suis MH17”.

J. ŠIREIKA: Islamistų problema nebus pradėta spręsti tol, kol neįvyks kas nors tikrai baisaus

MIN

DA

UG

O M

IKU

LE

NO

NU

OT

R.

UŽSIENIO POlITIKA | 212015 M. VASARIO 17 D., NR. 27 (417)TĖVYNĖS SĄJUNGOS ŽINIOS20 | VIDAUS POlITIKATĖVYNĖS SĄJUNGOS ŽINIOS19 | VIDAUS POlITIKA

Apie posūkį į politiką, rinkiminę vi-ziją ir kultūros politiką Lietuvoje su dainininku Liudu Mikalausku kalbė-josi Algirdas Kazlauskas.

Nors esate jaunas žmogus, profesi-nėje karjeroje jau pasiekėte nemažai, esate neblogai žinomas dainininkas, turite šeimą, draugų, gerbėjų ratą – tarsi nieko netrūksta. Tūlam pilie-čiui kyla klausimas, kodėl, vis dėl-to, nusprendėte žengti į politiką bei pasirinkti TS-LKD partiją?

Pabaigtos studijos, įgyti darbai teatruo-se, filharmonijose, pedagoginė veikla, koncertai keliaujant po Lietuvos regi-onus – tai yra pagrindinė mano veikla. Šalia viso to, tenka dalyvauti įvairiuo-se iniciatyvose, labdaringuose rengi-niuose, kartais organizuojant, kartais dalyvaujant kaip atlikėjui. Pilietškumas jau seniai egzistuoja mano gyvenime. Nemanau, jog kandidatavimas į Kauno miesto savivaldybės tarybos narius yra didelės politinės karjeros pradžia. Tapti vienu iš didžiųjų politikų nėra mano gyvenimo tikslas. Aš suprantu savo vaidmenį politikoje, kaip tam tikrą vi-suomeninę veiklą, kuria galiu prisidėti prie Kauno miesto kultūrinio gyveni-mo tobulinimo. Nors ir dabar su bičiu-liais prie to jau prisidedame. Politika būtų tik nauja mano ligšiolinės veiklos briauna. Buvimas savivaldybės tary-bos nariu anaiptol nereiškia tapimo tikru politiku. Didžioji politika – tai Vyriausybė, ministerijos, Seimas. Tuo tarpu, savivaldybės tarybos narys yra

labiau visuomenininkas, savo miesto patriotas, atiduodantis dalį savo laiko miesto reikalų sprendimui. Aš daly-vauju teatrinėje, filharmonijų veiklo-je, koncertiniuose renginiuose – tai buvo ir liks pagrindinis mano darbas.

Aš nuo mažumės, nuo kokių gal try-likos metų, dainavau tremtinių chore. Nors kai kam gali atrodyti keista, ta-čiau mes, penkių jaunuolių komanda, gimtojoje Tauragėje sėkmingai įsilie-jome į tremtinių organizacijos veiklą. Dalyvavome įvairiuose sąskrydžiuose, suvažiavimuose, dainų šventėse. Tai buvo vienas gražiausių mano gyveni-mo etapų, parodžiusių kaip kartu su-stoję didūs patriotai ir Lietuvos my-lėtojai su daina išreiškia savo politinę poziciją. TS-LKD partijos atstovai vi-sada buvo šalia, teko su jais bendrauti prie vieno stalo, susėdus ant žolės val-gyti sumuštinius ir kalbėti apie lietu-vybės prasmę, apie žmogaus kaip pa-triotinės asmenybės augimą. Ši par-tija man visad buvo arčiausiai širdies.

Aišku, reikia pastebėti, jog nesu parti-nis žmogus. Šių mano gerbiamų žmo-nių sąraše dalyvauju kaip nepartinis at-stovas. TS-LKD iš esmės yra vienin-telė partija, su kurios nariais aš turiu tiek daug bendro – tiek vertybiniame lygmenyje, tiek ir kasdienėje darbi-nėje veikloje. Gerbiu juos ir vertinu jų darbus ne tik Kaune, tačiau ir visos Lietuvos mastu.

Jeigu galiausiai ryžotės patraukti į politiką, veikiausiai esate numatęs tam tikrų veiklos barų, kuriuose ga-lėtumėte būti naudingas visuome-nei. Kokie darbai sudaro Jūsų poli-tinę programą bei kokią vietą joje užima kultūros politika?

Dalyvaudamas įvairių renginių orga-nizavime, pilietinėje nevyriausybinių organizacijų veikloje neblogai pažinau Kauno kultūrinę virtuvę. Negalėčiau pasakyti, jog Kaunas eina blogu kul-tūriniu keliu. Renginių netrūksta nei tarp kultūros mėgėjų, nei tarp profe-sionalų. Šiuo aspektu Kaunas galėtų

L. MIKALAUSKAS:

TS-LKD partijos atstovai visada buvo šalia, teko su jais bendrauti prie vieno stalo, susėdus ant žolės valgyti sumuštinius ir kalbėti apie lietuvybės prasmę, apie žmogaus kaip patriotinės asmenybės augimą. Ši partija man visad buvo arčiausiai širdies

Kaunui reikia vientisos

kultūrinėsvizijos

eiti iškelta galva ne tik per Lietuvą, bet per pasaulį. Kaune tarpsta geros kokybės kolektyvai, pvz., Kauno vals-tybinis choras arba Kauno simfoninis orkestras. Be to, Kauno teatrai yra la-biausiai lankomi teatrai mūsų šalyje.

Norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną as-pektą – įvairių kultūrinių projektų fi-nansavimą. Kaune yra daug tradicinių renginių, kurie jau dešimt ar penkioli-ką metų bandė suformuoti savo kryptį bei klausytoją-žiūrovą. Reikia pripažin-ti, jog anaiptol ne visiems tai pavyko, nors finansavimas buvo tikrai dosnus. O nauji, jauni žmonės su naujomis idė-jomis neturi lygių finansinių galimy-bių konkuruoti su tais didžiaisiais, bet nepasiteisinusiais renginiais. Dažnai geros jaunimo idėjos yra tiesiog gesi-namos skiriant menką finansavimą. Kai tuo tarpu ne visai prasmingiems renginiams yra skiriami neadekvačiai dideli pinigai. Nejau negalima įgyven-dinti naujų idėjų, kurti naujų tradicijų?

Taip pat reiktų pagalvoti apie jaunimo įtraukimą į Kauno kultūrinį gyvenimą. Kaunas – tai studentų miestas. Be to, Kaunas neturi vientisos kultūrinės vi-zijos. Kaunas yra vienas lietuviškiausių miestų. Neseniai UNESCO į kultūros paveldo sąrašą įtraukė Kauno tarpuka-rio architektūrą. Dabar mums reikia tą parodyti visam pasauliui. Reiktų pri-siminti tarpukario Kauną, jo kultūrinį paveldą ir pabandyti jį geriau įamžinti.

Dabar, deja, priekin iškeliame kovą tarp Vilniaus ir Kauno. Kaunas tarsi visąlaik bando pralenkti Vilnių: Vilniuje kas nors pastatoma – Kaunas nori pasta-tyti dar daugiau, Vilniuje gimsta ko-kia nors kultūrinė iniciatyva – Kaunas ir vėl bando jį aplenkti. Ta priešprieša Kauną paverčia kopijuojančiu miestu. O juk visad yra geriau mažesnis origi-nalas, negu didelė kopija.

Lietuvoje kultūros politika veik vi-sad buvo, metaforiškai tariant, tre-čio sūnaus vietoje. Dabartinė val-dančioji koalicija kultūros ministru paskyrė Šarūną Birutį, kuris nevisad spinduliuoja kompetencija kai ku-riose srityse. Kaip vertinate bendrą kultūros padėtį Lietuvoje bei ką siū-lytumėte keisti pirmiausia?

Nedrįsčiau teigti, kad dabartinis kultū-ros ministras yra mažos kompetencijos asmuo. Prieš tai buvo daug ministrų,

kurie iki tol dirbo kultūros srityje – ir aktoriai, ir dainininkai, ir kiti kultūros veikėjai, tačiau iš to daug naudos ne-buvo. Jau seniai reikėjo kultūros mi-nistro, kuris yra ne kultūros veikėjas, o tiesiog geras administratorius, kuris matytų Lietuvos kultūros viziją. O šis ministras ją tikrai mato.

Kad ir dabar vykstanti teatrinių orga-nizacijų reforma, kuri perima europi-nę praktiką mažinti etatinių aktorių, vietoje to juos samdant tam tikriems spektakliams. Tai yra pasaulinė ten-dencija. Pati idėja nėra bloga, tačiau, mano galva, buvo ne nuo to galo pra-dėta. Jei ta reforma, kurią vykdo minis-tras, įvyktų, tai daugelis vyresnio am-žiaus aktorių netektų darbo ir išeitų į rentą, kuri šiandien yra vos apie €150. Pirmiausia, reiktų padidinti rentą bent dvigubai ir tada jiems siūlyti atsisaky-ti dažnai jau vaidinamų menkaverčių vaidmenų brandžiame amžiuje.

Kitas dalykas, jau seniai nebėra auto-rinių sutarčių, vietoje to yra individu-alios veiklos sutartys, kurios neduo-da jokių socialinių garantijų. Jeigu jos būtų, manau, kad daugelis atlikėjų iš-eitų iš tų etatinių darbų. Daugelis ne-mėgsta turėti viršininko ir norėtų būti laisvai samdomi.

Taigi, prieš įgyvendinat reformas, rei-kia padaryti namų darbus. Kultūros srityje dar nesame europinė šalis. Nesiekiame net Lenkijos lygio. Šioje šalyje man tenka dažnai koncertuo-ti ir galiu pasakyti, kad asmeniškai

būtų naudingiau sumokėti mokesčius Lenkijoje, o ne Lietuvoje, nes ten mo-kesčių procentas yra 20 (o jei lenkiš-ka organizacija sutartį pasirašo ne su užsieniečiu, o su lenku, tai – 9%), pas mus – 46. Reiktų susitvarkyti ir čia. Apskritai, ministro reformų kelias yra geras, bet kol kas tikrai per ankstyvas.

Iki šiol laiką turbūt daugiausia skir-davote savo tiesioginiam darbui bei šeimai. Gimęs vaikas, o dabar rimtai planuojama politinė karjera turbūt labai pakeis arba jau pakeitė Jums įprastą dienotvarkę. Būtų įdomu sužinoti, ką veikiate laisvalaikio metu, galbūt turite kokių mėgsta-mų užsiėmimų?

Dar kartą pabrėžiu, jog neketinu au-koti nei dabartinio savo darbo, nei šeimos reikalų dėl politinės veiklos. Prioritetas yra šeima, o tada mano darbas – dainavimas.

Mano močiutė sakydavo – bijok, vai-keli, tų žmonių, kurie turi daug laisvo laiko. Jeigu po visų veiklų turiu dar lais-vo laiko, aš visada bandau jį panaudoti taip, kad jis nenueitų veltui. Politika, ti-kriausiai, užims būtent šį mano laisvą laiką. Ir ji tikrai netaps mano pagrin-diniu gyvenimo tikslu.

O apie laisvalaikį galiu pasakyti tiek – susirask sau darbą, kuris yra tavo hobis, ir tau gyvenime niekada nereikės dirb-ti. Taip ir padariau – susiradau darbą, kuris yra mano hobis, kurį aš mėgstu ir dirbdamas aš jaučiu, jog turiu laisvalaikį.

TOM

O L

UK

ŠIO

NU

OT

R.

REgIONAI | 23TĖVYNĖS SĄJUNGOS ŽINIOS 2015 M. VASARIO 17 D., NR. 27 (417)22 | REgIONAI

Apie krikščionybės ir politikos santykį, Bažnyčios požiūrį į mirties bausmę ir įvykius Ukrainoje kalbėjomės su filosofu ir kultūros istoriku Vytautu Ališausku.

Prieš kelis mėnesius viešumoje buvo kilusi diskusija dėl Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK) atstovų dalyva-vimo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (LŽLEK) veikloje. Kaip manote, kodėl ji buvo tokia aš-tri? Ar Lietuvoje yra atstovaujama tikintiesiems viešose institucijose?

Manau, kad tikroji žurnalistų jaudulio priežastis buvo ne tiek ypatingas prie-šiškumas Bažnyčiai, kiek nuoseklus nenoras, kad kažkas apskritai bandy-tų kontroliuoti žiniasklaidą, net jei tik etikos požiūriu. Viena vertus, nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios žurnalistai, o ypač žiniasklaidos savi-ninkai, atkakliai siekė vadinamosios žiniasklaidos savireguliacijos. Antra vertus, kategoriškai reikalavo nekel-ti žiniasklaidai net ir kokybinių stan-dartų, atseit, kokia esanti visuomenė, tokia ir žiniasklaida. Tai keistoka po-zicija. Visiškai niekas nesistebi, jei vie-nas ar kitas žymus publicistas, rašy-damas kulinarijos skiltį, kartais labai drastiškais žodžiais apibūdina resto-ranų patiekalus. Tačiau bet koks var-totojų noras – ar kultūros žmonių, ar politikų, ar tiesiog eilinių skaitytojų – pasisakyti apie žiniasklaidos teikia-mos informacijos ir komentarų koky-bę kone visad sulaukia labai radikalaus

pasipriešinimo, kartais net kvepiančio grasinimais. Viešųjų ryšių specialistai net sako, kad politikai, kritiškai atsilie-piantys apie žiniasklaidą, daro didžiau-sią klaidą. Kitaip tariant, jei politikas bus malonus žiniasklaidai, tai žinias-klaida bus maloni jam. Ir atvirkščiai, jei politikas bus nemalonus žiniasklaidai, tai ši persekios ir parodys jam „jo vie-tą“. Tad ir aptariamu atveju, manau, jog prasiveržė žiniasklaidos pastanga išsaugoti savo ypatingą statusą.

Kita vertus, politikai irgi bandė šiek tiek manipuliuoti Bažnyčia. Kaip pripaži-no ir patys pataisos iniciatoriai, klau-simas nebuvo derintas nei su Vyskupų Konferencija nei su kokiomis kitomis katalikiškomis institucijomis. Pati pa-taisos formuluotė nebuvo gera ir ne-galėjo būti apginta. Buvo galima siū-lyti toje komisijoje suteikti postą ko-kiai nors katalikiškai ar krikščioniškai su žiniasklaida susijusiai organizacijai lygiai kaip ir suteikti postą kitoms pa-našioms atsakingoms visuomeninėms organizacijoms.

Jeigu kalbame apskirtai apie tikinčių žmonių, krikščionių ar katalikų atsto-vavimą įvairiose visuomenės instituci-jose, mano manymu, Lietuvoje jis yra visai neblogas. Įvairios krikščioniško pobūdžio organizacijos yra neblogai reprezentuojamos daugelyje visuome-ninių institucijų. Paminėsiu klasikinį atvejį – Lietuvos radijo ir televizijos taryboje yra LVK atstovas. Ir kol kas

niekas nėra pareiškęs pagrįsto pasipik-tinimo jo dalyvavimu tarybos veikloje. Tai visiškai atitinka vakarietišką prak-tiką. Lietuvos Katalikų Bažnyčia repre-zentuoja didelę Lietuvos gyventojų dalį. Noriu iškart pabrėžti esminį dalyką – visuotinio gyventojų surašymo duome-nys rodantys, jog Bažnyčiai priklauso apie 80% piliečių, negali būti nubrau-kiami kaip nereikšmingi. Klausimas kai kada keliamas net pačių katalikų, nevisai teisingai – domimasi, kiek tie žmonės dažnai vaikščioja į Bažnyčią, kiek jie paiso katalikiškos moralės prin-

cipų ir tikėjimo dogmų. Esmė ta, jog pilietinėje sferoje įsivardydami katali-kais jie deklaruoja tai kaip svarbią savo tapatumo dalį. Šia prasme, toks tapa-tumas, kaip sociokultūrinis faktorius, jokiu būdu negali būti ignoruojamas.

V. ALIŠAUSKAS:

Maskva be Kijevo – istoriškai beprasmė, peraugusi tvirtovė

Kiekvienoje Bažnyčioje esama ne tik paprastų davatkų, bet ir religinių fanatikų. Ir politikoje ar sekuliarios visuomenės gyvenime turime religiniams fanatikams tolygių žmonių.

VY

TAU

TO R

AZ

MO

S N

UO

TR

.

80% viešai save įvardijusių katalikais rodo, jog Bažnyčia turi būti atstovau-jama įvairiose institucijose ten, kur yra ginamas visuomenės interesas. Aišku, katalikai turi patys elgti taip, kad nepa-žeistų kitų visuomenės grupių teisių.

Šiandien, ekumenizmo epochoje, Lietuvos Katalikų Bažnyčia yra atvira dialogui su kitomis krikščioniškomis konfesijomis. Kalbu ne tik apie ben-drus principus, bet ir konkrečius pro-jektus, pvz. gyvybės gynimo klausimu visos Lietuvos krikščioniškos konfesijos užima vieningą poziciją. Manau, jog ir visuomeninėse institucijose Katalikų Bažnyčia gerai atstovauja ir kitų krikš-čioniškųjų konfesijų vertybėms.

Dėl LVK atstovų kilęs sujudimas įaudrino visuomenę. Ypač jautriai į TS-LKD Seimo frakcijos siūlymus sureagavo save moderniu jaunimu pristatanti visuomenės dalis. Ar eu-femizmų ir perdėto politinio korek-tiškumo nesilaikymas šiandien ne-pavirto šventvagyste?

Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja dalis žmonių, kurie mano, jog jie yra visada teisūs, todėl nesugeba į savo pažiūras žvelgti su tam tikra distan-cija arba pagalvoti, kad jos gali tapti humoro objektu. Tokių žmonių yra visur – religijoje, politikoje, socia-liniame ir kultūriniame gyvenime. Vakaruose jų irgi yra nemažas būrys. Kiekvienoje Bažnyčioje esama ne tik

paprastų davatkų, bet ir religinių fana-tikų. Ir politikoje ar sekuliarios visuo-menės gyvenime turime religiniams fa-natikams tolygių žmonių. Sovietmečiu tokie ideologiškai uolūs žmonės iro-niškai buvo vadinami komjaunuoliais, net jei jau ir būdavo kompartijos nariai. Be jokios abejonės, jeigu žmogus pa-miršta, jog ideologinės sistemos (kal-bu ne apie religijas, ne apie vertybes) yra žmogaus darbas, o ne koks nors šventas apreiškimas, ir kad jos pačios kinta istorijos tėkmėje, tai tokiu atveju ir gauname panašų rezultatą. Šiandien ironija tokių ideologinių fanatikų at-žvilgiu taip pat nemėgstama, kaip ir anais laikais.

Tačiau manyčiau, jog yra ir kita klausi-mo pusė. Negalima visko suversti ide-ologiniam ribotumui ar fanatizmui. Jei kalbame apie santykius su krikščiony-be, dalis jaunimo turi tam tikrą trau-minę patirtį, gautą iš šeimos arba iš nesėkmingo susidūrimo su krikščio-niškomis institucijomis. Ta trauminė patirtis, sustiprinta politkorektiškumo mados, tampa dominuojančia santyky-je su religija. Kita vertus, religija grįstą poziciją sunku priimti jaunam žmo-gui, nes ji svetima šiuolaikinėje visuo-menėje vyraujančiam reliatyvistiniam mąstymui. Ankstyvojoje moderniojo-je visuomenėje svarbu buvo toleranci-ja. Tolerancija apeliuoja į tai, kad leidi kitam būti kitokiu, kol nepažeidžiami įstatymai ar kitų žmonių laisvės net

tada, kai tau nepatinka. Tai, kaip ne-seniai pastebėjo Laurynas Peluritis, yra savotiška išimties būklė – net ma-nydamas, kad kitas klysta, leidžiu jam būti savimi vardan tam tikro gėrio – sergėdamas visuomenės santarvę arba gerbdamas asmens orumą ir jo sąži-nę. Šiandien jau kiekviena pažiūra turi būti laikoma lygiaverte, o gerbti leis-tina tik tai, ką mes vadiname mažu-momis, nes jos neva yra silpnesnės. Čia susiduriame su labai keistu, tie-siog groteskišku atveju – matome is-lamistinių grupių veiklą, kurios tikrai nėra tokios, kurios negalėtų apsiginti. Kai kuriuose Prancūzijos pietiniuose miestuose musulmonų skaičius siekia keliasdešimt procentų, nors jie vis dar tebevadinami mažumomis. Ir iš tos tariamos mažumos nėra reikalauja-ma to, kas reikalaujama iš kitų soci-alinių grupių.

Tęsiant kalbą apie Lietuvos aktu-alijas, kaskart įvykus rezonansinei žmogžudystei visuomenė grįžta prie diskusijos apie mirties bausmės gra-žinimą. Pirmiausia, kodėl pasau-lietinėje Europoje buvo panaikin-ta mirties bausmė? Antra, kodėl Viduramžiais, kada Bažnyčia turė-jo kur kas didesnį autoritetą vals-tybėms negu turi šiandien, mirties bausmė buvo įprasta praktika?

Romos Katalikų Bažnyčia labai ra-dikaliai pasisakė už mirties bausmės panaikinimą. Jos pozicija turėjo labai

NU

OT

RA

UK

A IŠ

GA

LE

RIJ

A G

AID

YS

POKAlbIS | 25TĖVYNĖS SĄJUNGOS ŽINIOS 2015 M. VASARIO 17 D., NR. 27 (417)24 | POKAlbIS

didelę įtaką, kad mirties bausmė dau-gumoje Europos šalių būtų panaikin-ta. Apskritai, mirties bausmė katali-kiškoje doktrinoje buvo laikoma leis-tina, tačiau kaip neišvengiama ar ma-žesnioji blogybė.

Kodėl šiandien požiūris pasikeitė lygi-nant su Viduramžiais ar kiek vėlesniais laikais? Nuo tų laikų pasikeitė sankcijos už nusikaltimą santvarka. Dabar kal-bama, jog bausmė yra ne tiek blogio atitaisymas principu „akis už akį“, bet asmens pasitaisymo/pataisymo prie-monė. Šita idėja pripažįstama jau nuo Renesanso laikų, o dėl krikščioniško-jo humanizmo tapo vis įtakingesnė. Šiandien matome, jog yra galimybė ne tik savotiškai atkeršyti nusikaltėliui vi-suomenės vardu, tačiau ir padėti jam keistis. Vėlgi ne be krikščionybės įta-kos, mes vis labiau vertiname indivi-do teisę gyventi ir vis labiau ribojame teisę atimti gyvybę. Reikšmės turi ir civilizaciniai pokyčiai. Viduramžiais mirtis buvo kasdienos dalykas – ma-siniai ligų protrūkiai, badmečiai, bru-talūs žmonių tarpusavio konfliktai, ka-rai. Be to, vyravo griežtai religinis po-žiūris į amžinąjį likimą, buvo svarbu, kad žmogus prieš mirdamas atgailau-tų dėl savo nuodėmių, o visa kita buvo ne taip reikšminga. Tai reiškė, jog jei žmogus valstybės yra nubaudžiamas mirtimi, tai nėra didžiausia nelaimė, nes jeigu jis atgailavo prieš mirtį, jo vis tiek laukia amžinasis gyvenimas. Net ir netyčia nekaltas nubaustas jis ne taip jau baisiai nukentės, nes galės džiaugtis amžinąja laime.

Visas šis kontekstas požiūrį į mirtį darė gana abejingą. Šiandienos sekuliari-zuotame, nors iš tiesų nemažai krikš-čioniško humanizmo paveiktame, pa-saulyje mirtis yra suvokiama daug jau-triau. Kadaise nežmoniškos kalinimo sąlygos žmogų naikino tiek morališ-kai, tiek fiziškai. Šiandienė valstybė gali garantuoti daug tobulesnę peni-tenciarinę sistemą. Net įkalinimas iki gyvos galvos neturi virsti kankinimu iki mirties. Net ir jame gali būti išsaugotas fundamentalus asmens orumas. Tad, kaip yra pabrėžęs šv. Jonas Paulius II, šiais laikais baudžiamoji sistema daro mirties bausmę nebūtiną.

Visi žino, jog mirties bausmė paten-kina visuomenės keršto jausmą, kurį ji linksta vadinti teisingumo jausmu.

Šnekos apie atgrasomąjį mirties baus-mės pobūdį irgi menkai pagrįstos. Per šimtmečius taikymo, net viešai vyk-doma mirties bausmė neatbaidydavo žmonių nusikalsti. Sunkių nusikaltimų skaičius šiandien tikrai žymiai mažes-nis nei anais laikais. Prabėgus nema-žam laikotarpiui be mirties bausmės, matyti, bent kiek man žinoma, kad ją panaikinusiose šalyse nusikalstamumo lygis ir pobūdis nepakito. Svarbiausia, jog sunkių nusikaltimų yra daug dau-giau nei šalyse, kurios nepraktikuoja bendrųjų Europos vertybių, tarkime, kad ir toje pačioje Rusijoje.

Po Didžiosios Katalikų bažnyčios schizmos į Rytų ir Vakarų krikščio-nis XI a. viduryje, didelė dalis da-bartinės Ukrainos žemės ilgiems amžiams atiteko Rytams. Ar tai, kas įvyko ir tebevyksta Ukrainoje, nors ir netiesiogiai, tačiau vis dėlto aiškiai byloja apie beprecedentinio masto bei spartos Vakarų krikščio-niškos civilizacinės erdvės slinktį į Rytus Maskvos sąskaita?

Net ir ta Ukrainos dalis, kuri atsidūrė Maskvos įtakos zonoje, o paskui tapo Rusijos imperijos dalimi, visgi buvo labai veikiama vakarietiškos kultū-ros ir katalikybės. Drastiškas bažny-tinės Unijos panaikinimas nepašalino to, ką buvo užnešusi Romos Katalikų Bažnyčia, vakarietiško teologinio mąs-tymo, politinio mąstymo, taip pat ir tos kultūros, kuri per Lenkiją atėjo iš Vakarų Europos. Vadinamoji dešinia-krantė Ukraina visada buvo specifinė, kurios likimas niekada nesutapo su Rusijos arba, kaip ukrainiečiai pasaky-tų, su Maskvos kunigaikštystės istori-niu keliu. Šioje vietoje užprogramuotas konfliktas kultūrine prasme. Maskva, žvelgdama iš savo taško, Kijevą mato kaip neišvengiamą savo tapatumo dė-menį. Be Kijevo Maskva lieka istoriškai beprasmė, tai peraugusi tvirtovė ir tiek. O Kijevas žvelgdamas į Maskvą nema-to su ja jokio tiesioginio ryšio. Antra vertus, Ukrainai tai miestas, kuriame yra šaknys, kuriame yra svajonė, ku-ris tik per plauką netapo Europos da-limi. Galėčiau pasakyti, jog Kijevas yra to rusiškai kalbančio pasaulio, Roma. Maskoliai, neturintys už savęs jokios istorinės, kultūrinės atramos, užuot ieš-koję autentiško integruojančio santy-kio, pasitenkina, metaforiškai tariant, barbariška, okupacinė, pozicija.

Kažkuo panašus yra Baltarusijos žvilgs-nis į Lietuvą ir Vilnių. Tai yra ta pati tapatumo paieška, bet nebandant ras-ti autentiško santykio su savo praeiti-mi ir kilme. Nereikia primityviai kar-toti ir bandyti įtikinti save, jog Kijevas yra Rusija, o Vilnius – Baltarusija. Atvirkščiai, reikia gebėti įžvelgti tra-diciją, kurią tu turi savyje iš savo pra-eities, iš savo šaknų. Tai yra itin sudė-tingas santykis, kuris reikalauja vals-tybinės, politinės ir nacionalinės bran-dos. Šis santykis reikalauja tam tikro saugumo jausmo, kuris atsiranda tik susiformavus tikrai valstybei. Šioje vie-toje galime prisiminti šmaikščią JAV senatoriaus Johno McCaino frazę, jog Rusija yra degalinė, apsimetanti vals-tybe. Deja, nei Rusija, nei Baltarusija nėra susiformavusios kaip tikros vals-tybės. Ir kol šito neįvyks, praeitis joms visada bus problema. Kai egzistuoja valstybė – dingsta menkavertiškumo kompleksas. O šiandien tiek Rusija, tiek Baltarusija nuolat gyvena kaž-kuo svetimu.

Tuo tarpu Ukraina šiandien jau atranda save. Jai nebereikia ieškoti tokių faktų, kad kažkuri prancūzų princesė buvo iš-tekėjusi už Kijevo Rusios kunigaikščio. Manau, jog pagrindinė problema Rytų Europos šalims yra valstybingumo trū-kumas. Aišku, Ukraina toli gražu nėra Vakarų dalis, net pačia švelniausia pra-sme. Iš kitos pusės, ji nėra ir Rusijos dalis. O jos kultūrinis identitetas dar tik atsiskleis. Be jokios abejonės, jau aišku, jog Ukraina negali būti traktuo-jama kaip „anapus“ Europos esanti te-ritorija. Antra vertus, europiečiai vis labiau suvokia, ką nuolat pabrėžia ir patys rusų ideologai, kad Rusija nėra Europos dalis. Vadinamoji Eurazija - tai jau kitas kontinentas, Europai sve-tima kultūrinė erdvė.

Be Kijevo Maskva lieka istoriškai beprasmė, tai peraugusi tvirtovė ir tiek. O Kijevas žvelgdamas į Maskvą nemato su ja jokio tiesioginio ryšio.

Socialdemokratų Vyriausybė sumažino elektros kainą, kurią buvo išpūtusi Andriaus Kubiliaus Vyriausybė.Atsako energetikos ekspertas Kęstutis Škiudas:

Elektros kaina 2013 metais išties buvo didžiausia, o po to, sumažėjo 2.5 cnt/kWh. Tačiau tais metais ji buvo di-džiausia ne dėl tariamos A. Kubiliaus Vyriausybės nekompetencijos prii-mant sprendimus, o dėl to, kad 2012 m. pabaigoje, prieš pat Seimo rinki-mus, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) neracio-naliai pakėlė elektros kainą 2013 me-tams beveik 3 ct/kWh. Taip prieš pat rinkimus buvo nuspręsta kompensuoti

pačios komisijos prieš tai padarytą klaidą, kai 2011 m. netiksliai progno-zavo dujų kainos pokyčius bei į tų metų tarifą įtraukė visas naujojo Elektrėnų 9-ojo bloko statybos išlaidas.

Įdomu, kad apie tai, jog 2014 metais elektros kaina automatiškai mažės daugiau nei 2 ct/kWh. TS-LKD pir-mininkas A. Kubilius prognozavo dar

2012 m. pabaigoje. Jokių šiandieni-nės valdžios nuopelnų dėl dabartinio elektros kainų mažėjimo nėra, nors dabartinės Vyriausybės vadovas tei-gia kitaip. Šiais metais elektros kaina toliau mažėja dėl tarptautinėse rinko-se radikaliai atpigusios naftos ir kartu pingančių dujų bei dėl to, kad VKEKK smarkiai apkarpė jau ir taip nuostolin-gai veikiančių energetikos bendrovių gautinas pajamas.

Apibendrinant, elektros kainos Lietuvoje mažėja ne dėl A. Butkevičiaus Vyriausy-bės sprendimų, o dėl VKEKK įgyven-dintų politiškai motyvuotų sprendi-mų prieš rinkimus bei dėl dabartinių pokyčių tarptautinėse energetikos re-sursų rinkose.

Skaitytojams pristatome naują rubriką, kurioje TS-LKD partijos atstovai bei savo sričių ekspertai atsakys į dažniausiai visuomenėje kylančius klausimus apie Lietuvos politines problemas bei TS-LKD partijos veiklą.

Algirdo Butkevičiaus vyriausybė savo programoje žadėjo, jog sukurs ilgalaikę kaimo plėtros strategiją, gerins gyvenimo kokybę ir mažins socialinius skirtumus tarp miesto ir kaimo. Taip pat žadėjo remti konkurencingų ūkių, gaminančių aukštos kokybės sveiką ir saugią produkciją, kūrimąsi bei ekologinių ūkių kūrimąsi bei plėtrą. Ką pavyko nuveikti iki šiol?Atsako Kazys Starkevičius:

Šių pažadų įgyvendinimas priklauso nuo investicijų į žemės ūkį, nuo bū-tinų lėšų skyrimo valstybės biudžete. Panagrinėkime kaip Vyriausybė vyk-dė šį pažadą formuojant 2014 metų biudžetą.

Nors biudžetas buvo formuojamas didesnis, tačiau valstybės lėšų žemės ūkiui buvo numatyta skirti 22 mln. litų (€6,37 mln.) mažiau negu 2014 metais. ES lėšų žemės ūkiui numatyta skirti daugiau nei 726 mln. litų (€210 mln.),

tačiau jų įsisavinimui Vyriausybė biu-džeto projekte trūko 174 mln. lt (€50,4 mln.). Todėl 500 mln. lt (€145 mln.) ES skiriamų lėšų nebūtų galimybės įsisa-vinti. Tai reiškia, kad 2015 metais žem-dirbiai iš viso prarastų galimybę pre-tenduoti į 674 mln. litų (€195 mln.). Tik žemdirbius palaikančių valdan-čiųjų bei opozicijos Seimo narių bal-sais Seime buvo pritarta pasiūlymui bendrajam finansavimui numatytas lėšas padidinti 61 mln. lt (€17,7 mln). Svarstant šį pasiūlymą, mane šokira-vo socialdemokratų frakcijos nario

Algirdo Syso pasakyta frazė, kad kai-mas yra išlaikytinis, siurbiantis pini-gus ir neduodantis jokios grąžos, jam skiriamas fantastinis finansavimas, o jo sukuriamas bendrasis vidaus pro-duktas (BVP) yra labai mažas. Tai akivaizdi netiesa, žemės ūkio ir mais-to pramonės, kuriai žemdirbiai tiekia žaliavą, dalis siekia 7 proc. nuo ben-dro šalies BVP. Tai rodo, kad didžiau-sia Seimo socialdemokratų frakcija tik deklaruoja meilę ir paramą žemės ūkiui, o iš tikrųjų žemės ūkis jiems pa-skutinėje vietoje.

ŠA

RŪ

NO

MA

ŽE

IKO

S N

UO

TR

.

ŠA

RŪ

NO

MA

ŽE

IKO

S N

UO

TR

.

KlAUSIMAI – ATSAKYMAI | 27TĖVYNĖS SĄJUNGOS ŽINIOS 2015 M. VASARIO 17 D., NR. 27 (417)26 | POKAlbIS

Saugiai atliktas abortas nėra žalingas moters sveikatai, o konservatoriai, siekdami įteisinti 72 valandų terminą, kurio metu moteris, svarstanti nutraukti nėštumą, sulauktų specialistų pagalbos, nori riboti moterų teisę į savo kūną ir laisvą apsisprendimą.Atsako Seimo narys Liutauras Kazlavickas:

Netiesa. Specialistų įrodyta, kad nėštumo nutraukimas visada turi

nepageidaujamų pasekmių moters sveikatai ir tolesniam gyvenimui. Taip pat įrodyta, kad po nėštumo nutrau-kimo daugiau nei 80 proc. tokį kelią pasirinkusių moterų dėl šio sprendi-mo gailisi visą likusį gyvenimą. Tad siekdami įteisinti 72 valandų terminą, kurio metu apie nėštumo nutraukimą svarstanti moteris sulauktų specialistų pagalbos ir galėtų įvertinti visas gali-mas alternatyvas, pirmiausiai siekiame padėti moterims sunkaus sprendimo akivaizdoje, apsaugoti jas nuo neišven-giamų pasekmių psichinei sveikatai, o

Lietuvos konservatoriai (TS-LKD) jau kelinti metai liberalėja, kalba apie modernią ekonomiką ir globalią konkurenciją ir pamiršta bendruomeniškumą bei šeimos vertybes. Atsako Andrius Kubilius:

Kiekvieną kartą, kai tik konservatoriai ima kalbėti apie modernią ekonomi-ką, apie inovacijas, apie globalią kon-kurenciją, tuoj pat pasigirsta išvada – žiūrėkite, konservatoriai liberalėja. Šiuos štampus net ir mes savo disku-sijose kartais perimame.

Toks požiūris yra visiškai neteisingas ir paviršutiniškas. XX amžiaus pabai-goje didžiausiais savo šalių ekonomikų reformatoriais buvo ne kas nors kiti, o konservatoriai. Ronaldas Reaganas ir Margareth Thatcher yra gerbiami ne tik už tai, kad sugriovė Sovietų Sąjungą,

bet ir už tai, kad radikaliai reformavo savo šalių ekonomikas. Pastaruoju metu už dideles reformas buvo garbinamas Fredrikas Reinfeldtas, konservatorius, Švedijos Premjeras. Liberalai taip pat pozityviai vertino šias konservatorių įvykdytas milžiniškas ekonomines re-formas, bet vienintelis skirtumas, kad pasaulio politinė istorija nežino nei vie-no liberalo, kuris tokias reformas įgy-vendino, ir žino ne vieną konservato-rių lyderį, kuris ėmėsi tokių reformų.

Pasaulinėje politikos praktikoje yra ge-rai žinoma, kad konservatoriai ir libe-ralai panašiai pozityviai žiūri į rinkos ekonomiką, todėl tarp jų ekonomi-nių pažiūrų nėra labai didelio skirtu-mo. Esminis skirtumas pasimato, kai yra lyginami požiūriai į kitas valsty-bės gyvenimo sritis, pvz. į valstybės gynybą, į geopolitinius iššūkius ir pa-vojus. Dirbant vienoje koalicijoje ilgą laiką buvo nelengva įtikinti kolegas

liberalus, kad Rusijos grėsmė yra reali, kad energetinė nepriklausomybė yra svarbus prioritetas, kad krašto gyny-ba yra ne žaidimas. Galime „padėko-ti“ V. Putino agresijai, kad šiuo metu mūsų požiūrių skirtumus šiais klausi-mais sumažino.

Dar didesni skirtumai tarp konserva-tizmo ir liberalizmo išryškėja, kai yra lyginami požiūriai į visuomenės mo-ralinius dalykus. TS-LKD partijos pa-garba šeimai, bendruomenei, tradici-jai, kaip tiems visuomenės instrumen-tams, kuriais iš kartos į kartą yra per-duodamos visuomenės moralinės tai-syklės, liberalams nėra labai supran-tama. O liberalus individo totalinės laisvės išaukštinimas yra nesupranta-mas konservatoriams. Mes, konserva-toriai, visuomenės pamatinių institu-cijų (šeimos, bendruomenės) kaitoje ir silpnėjime matome didelius pavo-

jus visuomenės moralinei savitvarkai, kai liberalai tame mato individo lais-vės pergalę. Šie skirtumai išlieka ryš-kiausi, nors šiandieninės Vakarų vi-suomenės matomos problemos ir li-beralus verčia šiuo požiūriu vis labiau konservatyvėti.

TOM

O L

UK

ŠIO

NU

OT

R.

MIN

DA

UG

O M

IKU

LĖ

NO

NU

OT

R.

TS-LKD partijos pagar-ba šeimai, bendruome-nei, tradicijai, kaip tiems visuomenės instrumen-tams, kuriais iš kartos į kartą yra perduodamos visuomenės moralinės taisyklės, liberalams nėra labai suprantama.

Kuri kariuomenė geriau – profesinė ar šauktinių? Arba šauktiniai, tai prasti kariai, o profesionalai – geri.Atsako Rasa Juknevičienė:

Lietuvai reikalinga profesinė kariuome-nė su gerai parengtu rezervu. Tinkamai parengti rezervo karį galima tik dviem būdais – per Savanorių pajėgas ir per privalomąją tarnybą, šauktinius. Todėl geriausias modelis Lietuvai – mišri ka-riuomenė, kai jos pagrindą sudaro pro-fesionalai ir kartu su jais tarnaujantys šauktiniai. Šauktinis karys įgūdžius, kad mokėtų ginti šalį ir gebėtų po mobilizacijos iš karto stoti į atitinkamas pozicijas, įgyja etapais. Specialistai sako, kad tam rei-kia mažiausiai 7 mėnesių. Pirmasis eta-pas – individualus būsimojo kario pa-rengimas, 3 mėnesių baziniai kariniai mokymai. Tai yra kario pradinė moky-kla. Ją baigęs nė vienas žmogus nepra-deda savarankiško gyvenimo. Reikia kito etapo – karinės specialybės. Tam karys turi patarnauti eiliniu konkrečia-me dalinyje. Kas yra ta karinė specia-lybė? Jos labai įvairios. Sudėtingesnes įsisavina profesinės karo tarnybos ka-riai, paprastesnes – šauktiniai.Pavyzdžiui, viena paprastesnių – kul-kosvaidininko  padėjėjas. Keleto mė-nesių dalinyje, veikiant būryje kartu su kitais kariais, visai užtenka, kad žmo-gus tokią ar kitą specializaciją įsigytų. Tam nereikia didelių specifinių moks-lų. Tačiau grėsmės atveju tokių apmo-kytų žmonių reikėtų dešimtimis tūks-tančių. Kariuomenė yra apskaičiavusi, kad karo atveju reikėtų sugebėti grei-tai mobilizuoti tris kartus didesnę ka-riuomenę, nei jos reikia taikos metu.

Skaičiais – rezerve turėtų būti apie 45–50 tūkstančių tinkamai iš anksto pa-rengtų jaunų žmonių. Išlaikyti tokius didelius nuolat veikiančius pajėgumus taikos sąlygomis būtų visiškai nereika-lingas pinigų švaistymas. Apmokyti re-zervo žmonės taikos metu dirbtų kitus darbus ir tik kas penkerius metus būtų pakviečiami dviem savaitėms įgūdžiams atnaujinti. Tokie yra rezervo, kurio da-bar iš esmės neturime, organizavimo ir rengimo principai.Kad turėtume tinkamo dydžio ir tinka-mai parengtą rezervą, nepakanka būti Šaulių sąjungos nariu ar baigti BKM. Tai pagirtina, geriau negu nieko, bet tai dar nėra parengtas rezervas. Vienintelis būdas tinkamai pasirengti – mano jau paminėti apmokymo etapai.Jei jau 2009 m. konservatoriai, būdami valdžioje, pamatė, kad padėtis darosi kritiška, kodėl patys negražino šaukti-nių? Tuo labiau, po to, kai Rusija už-puolė Gruziją, juk visiems buvo aišku,

kad tik laiko klausimas, kada Rusija žengs kitą žingsnį.Atsakymas paprastas – tam reikia dau-gumos Seime. Mūsų koalicijos partne-riai liberalai buvo kategoriškai prieš, o TS-LKD Seime teturėjo tik vos per 40 narių. Be to, visuomenė buvo labai nu-teikta prieš privalomąją tarnybą. Dabar iš esmės pasikeitė saugumo situacija, todėl ir visuomenės nuomonė keičiasi.Kas sustabdė šauktinių šaukimą į kariuomenę? Juozo Oleko 2008 m. rugsėjo mėn. pa-sirašytas nutarimas sustabdyti šaukimą. Prisikvietėme NATO karių ir mo-kame jiems atlyginimus, o pensijų nekompensuojame.NATO šalių kariai, kurie atvyksta į Lietuvą atlikti  oro policijos misijos Zokniuose arba dalyvauja periodiniuo-se kariniuose manevruose, arba veda ilgalaikius mokymus mūsų kariams Rukloje, visi jie atlyginimus gauna iš savo šalies, o ne iš Lietuvos biudžeto. 

taip pat norime pasistengti išsaugoti pradėto vaiko pamatinę teisę į gyvybę. Jau šiandien Lietuvoje turime nemažai pavyzdžių, kai sprendimą dėl aborto pakeitusios moterys laimingai augina sveikus vaikus ir džiaugiasi, kad sun-kiu momentu atsirado žmonių bei or-ganizacijų, padėjusių išgyventi krizinį apsisprendimo laikotarpį.

Tačiau turime nepamiršti, kad tokių laimingų istorijų galėtų būti gerokai daugiau, jei nesustosime ir pasiūlysi-me pagalbą šeimoms ir moterims tuo-met, kai jos labiausiai reikia. Pateiktas

siūlymas neuždraudžia abortų, o teikia pagalbą ir paramą, valstybės rūpestį fizine ir psichine savo piliečių sveika-ta. Juo labiau – rūpestį naujomis gy-vybėmis, kurios turi teisę ir galimybę gyventi. Mokslas jau seniai yra įrodęs, kad gyvybė prasideda nuo pat apvai-sinimo momento. Nuo tos akimirkos embrionas jau turi skirtingą genetinę informaciją, lytį ir net atskirą kraujo-taką, o po 21 dienos – plakančią širdį. Nepaisant to, daugiau nei 5000 gyvy-bių per metus mūsų valstybėje neten-ka teisės į gyvybę todėl, kad lemiamu

apsisprendimo momentu moterys yra paliekamos vienos. Ir neretai klaidingą sprendimą, rinktis gyvybės nutrauki-mą, priima dėl sudėtingų aplinkybių – nepritekliaus ar net skurdo, tarpusavio nepasitikėjimo ir nepasitikėjimo savi-mi, baimės ar smurto šeimoje.

Siūlymas sukurti pagalbos paslaugų tinklą bei įteisinti 72 valandų termi-ną – mūsų pasipriešinimas išvešėju-siai mirties kultūrai, kurią dar labiau siekiama įtvirtinti valdančiųjų siūly-mais įteisinti medicininį abortą.

AL

FR

ED

O P

LIA

DŽ

IO N

UO

TR

.

KlAUSIMAI – ATSAKYMAI | 29TĖVYNĖS SĄJUNGOS ŽINIOS 2015 M. VASARIO 17 D., NR. 27 (417)28 | KlAUSIMAI – ATSAKYMAI

Artėja savivaldybių rinkimai. Be abe-jo, kiekvieni laisvos Lietuvos laisvi rinkimai – žingsnis į priekį. Įgyta pa-tirtis renkantis, naujos idėjos, daugy-bės piliečių įsitraukimas į demokra-tinį procesą.

Tačiau laiškas ne apie tai. Laiškas apie Naglį Puteikį, kuris vis dar daliai žmo-nių atrodo drąsus kovotojas už tiesą. 

Kviečiu nusiimti rožinius akinius, neap-sirikti dėl šio žmogaus, kurio nešvarius manipuliacijų metodus gerai pažįstu. 

Pasigilinkite, tikrasis šio kovotojo tai-kinys – ne korumpuotos ir prorusiš-kos Darbo ar Tvarkos ir teisingumo partijos, o Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Jo tikslas – ne tiesa ir teisingumas, o daužyti TS-LKD. Tikslai labai panašūs į tuos, ku-riuos nuo pat Lietuvos atkūrimo prieš Sąjūdį, prieš Tėvynės Sąjungos lyde-rius puoselėjo ir naudojo Kremlius.

N. Puteikis – bene dažniausias Rūtos Janutienės laidų dalyvis. Tos pačios R. Janutienės, kuriai kova prieš Vytautą

Landsbergį, prieš Lietuvos energetinį saugumą, prieš tuos, kurie daugiausiai jo siekė, yra gyvenimo tikslas. 

Dabar jau aišku, kad ir Nina Semionova-Puteikienė yra vyro bendramintė ir ben-dražygė, tos pačios politinės jėgos ats-tovė. Štai jos pribloškianti mintis vie-name iš paskutiniųjų straipsnių: „Kaip kitaip paaiškinsi Lietuvoje įsisiautė-jusią karo su Rusija isteriją? TS-LKD eskaluoja šią mintį ir meta ją it kaulą rinkėjui. Bet už šios minties slypi ne meilė Tėvynei, o tik bandymas įbau-ginti rinkėją, kad jis teturi du varian-tus: TS-LKD arba Rusiją.“ 

Kam dar gali būti neaišku, kas yra kas? Lygiai tokias pačias mintis sklei-džia ir visi be išimties Kremliaus pro-pagandiniai kanalai. Pasirodo, ne V. Putinas yra grėsmė Lietuvai, o mes, TS-LKD! Negirdėjau, kad ir N. Puteikis kada nors būtų stojęs Ukrainos pu-sėje, pasisakęs dėl Rusijos agresi-jos. Jo visa kova – TSLKD ir ypač tie jos žmonės, kurie labiausiai už-kliūva Rusijai.

Laiškas TS-LKD rėmėjams

Panašiai buvo ir per Prezidento rinki-mus. Kremlius neslėpė siekio pakeisti drąsiai tiesą apie Putino agresiją sakan-čią Lietuvos Prezidentę. Visiškai aiš-ku, kad N. Puteikio kandidatavimas į Prezidentus buvo skirtas tik tam, kad atimtų balsus iš Dalios Grybauskaitės ir tuo padėtų antrajame ture laimėti kuriam nors labiau Kremliui palan-kiam kandidatui.

Nebuvo nė vieno Puteikių šeimos pasisakymo, kuriame jie nepuldinė-tų Tėvynės Sąjungos, tačiau negirdė-jau, kad ką nors pasakytų apie Viktoro Uspaskicho juodąsias buhalterijas, apie nešvariai deklaruojamus šios partijos kandidatų pinigus rinkimuose ar apie Tvarkos ir teisingumo veikėjų ban-dymus ministerijas paversti   pinigų plovyklomis. 

Todėl kviečiu neapsirikti. Nė vienas Lietuvos patriotas neturėtų balsuo-ti už žmones, kurie kasdien pila van-denį ant Kremliaus draugų malūno. 

Rasa Juknevičienė

Biudžete yra suplanuoti su valstybės finansų valdymo atsakingumu prasilenkiantys dalykai, dėl kurių Vyriausybė neišgyvena, bet kažkodėl išgyvena dėl nesprendžiamų klausimų, kuriems išspręsti ir užversti puslapį laikas dabar išties palankus.

ISSN 1822-2978Numatomas tiražas 5000 egz.Leidinys išeina prieš TS-LKD Suvažiavimus, Sąskrydžius ir Tarybos posėdžius.

Redaktorius Algirdas Kazlauskasel. p. algirdas.kazlauskas@tslkd.lt

Maketavo Kontis Šatūnas, www.imago.lt

L. Stuokos-Gucevičiaus g. 11LT-01122, VilniusTel. 8 5 239 6275Faks. 8 5 239 6539

AL

FR

ED

O P

LIA

DŽ

IO N

UO

TR

.

Dėl krizės laikinai sumažintas pensijas visiems – ir nedirbusiems, ir dirbusiems pensininkams kompensavus per vienerius – 2015 metus, o ne taip, kaip nuspręsta dabar – per kelerius metus, bus sugriauti valstybės finansai, baisiai išaugs valstybės skola ir Lietuvai grės gal net Graikijos likimas.

Atsako Ingrida Šimonytė:

Nei valstybės skola dėl to gerokai išaug-tų, nei Graikijos likimas grėstų. Nėra girtinas dalykas, kai valstybė skolina-si tam, kad didintų einamąsias išlaidas (pensijas, atlyginimus ir kitokias išmo-kas), mat sykį padidinus, vėliau nuolat reikės sukti galvą, iš ko tuos padidini-mus mokėti. Jeigu ekonomikos augi-mas nepakankamas, vadinasi, ir toliau reikės vis skolintis ir skolintis tam, kad šie įsipareigojimai būtų vykdomi. Taip elgdamosi valstybės ir išaugina skolą taikos bei ekonomikos augimo metu:

iš pradžių padidina išlaidas ir skolina-si joms, tikėdamosi, kad vėliau eko-nomikos augimas duos pakankamai pajamų ir toliau skolintis nebereikės. Deja, kai tuo pat metu bandoma pama-loninti ir pensininkus, ir mokytojus, ir valstybės tarnautojus, ir ugniagesius, pakliūnama į užburtą skolos augimo ratą – ekonomika retai auga pakan-kamai sparčiai, kad būtų įgyvendinti visi pažadai, kartais virstantys užgai-domis. Todėl skolintis daugiau, nuola-tinių išlaidų didinimui, Vyriausybė ne-turėtų – ekonomika auga pakankamai sparčiai, kad būtų galima įgyvendinti santūrius planus. Tačiau Vyriausybė, nors ir peikia tokį elgesį, būtent tai ir daro – skolinasi, be kita ko, būtent ei-namųjų išlaidų didinimui.

Tuo tarpu sumažintų pensijų kom-pensavimas yra visai kitoks dalykas, nei einamųjų išlaidų didinimas. Tai – vienkartinis veiksmas, kuris neturi il-galaikių pasekmių, skirtingai nei pen-sijų didinimas, kuriam lėšų reikės kas-met, kompensacijos bus mokamos tik

vieną kartą, tad suma žinoma ir, kas yra labai svarbu, yra baigtinė.

Dėl Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiksmų, kurie grąžino Lietuvai tarp-tautinių finansų rinkų pasitikėjimą ir nutiesė kelią atitikti kriterijus įsivesti eurą, Lietuvos skolinimosi kaštai šian-dien yra rekordiškai maži ir dar ma-žėja. Tikėtina, kad Europos centrinio banko paskelbta Vyriausybės vertybi-nių popierių supirkimo programa dar labiau paspaus žemyn Lietuvos skoli-nimosi kainą, t.y. nauja skola kainuos dar pigiau. Tad neišnaudoti šios situa-cijos išspręsti pensijų kompensavimo klausimą neatrodo racionalu – tegul skola ūgtelėtų kiek labiau, tačiau vals-tybei svarbus yra ne tiek skolos lygis, kiek jos aptarnavimo kaina. Kaip jau minėta, naujos skolos aptarnavimo kaš-tai Lietuvai šiandien rekordiški maži, o ir skolos lygį pensijų kompensavi-mas per vienerius metus kilsteltų vos apie 0,45 procento bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuvos skolos ly-gis kaip buvo, yra, taip ir toliau būtų vienas mažiausių Europos Sąjungoje. 

Tad akivaizdu, kad gąsdinimai valsty-bės finansų žlugimu ir  „graikijomis“ yra iš hiperbolizuotos politinės reto-rikos operos. Biudžete yra suplanuo-ti su valstybės finansų valdymo atsa-kingumu prasilenkiantys dalykai, dėl kurių Vyriausybė neišgyvena, bet kaž-kodėl išgyvena dėl nesprendžiamų klausimų, kuriems išspręsti ir užvers-ti puslapį  laikas dabar išties palankus. Vadinasi, tikrieji pasirinkto kompen-savimo būdo – kompensacijas trupi-nant, o dirbusių pensininkų kompen-sacijas nustumiant į apskritai neapi-brėžtą laikotarpį – motyvai nesusiję nei su finansų drausme, nei su skolos problemomis. Nė vienam rimtam in-vesutotojui į Lietuvos vertybinius po-pierius toks sprendimas nebūtų sukėlęs nė menkiausio raumens virptelėjimo, tuo tarpu Vyriausybė būtų galėjusi at-versti švarų lapą ir pensijų ūkį jau ki-tąmet tvarkyti be iš praeities kylančių įsipareigojimų kupros. Jeigu buvusiai Andriau Kubiliaus Vyriausybei būtų nuskilę dirbti tokiu sėkmingu momen-tu, nė sekundės nesuabejojusi būčiau siūliusi elgtis būtent taip. 

ŠA

RŪ

NO

MA

ŽE

IKO

S N

UO

TR

.TĖVYNĖS SĄJUNGOS ŽINIOS30 | KlAUSIMAI – ATSAKYMAI

Jonas Basanavičius 1851-1927

Kviečiame prisidėti prie paminklo lietuvių tautos patriarchuiDr. Jonui Basanavičiui

2018 m. vasario mėn. 16 d. švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimto metų jubiliejų. Prieš šimtą metų mūsų valstybė gimė ne iš turtų, karinės jėgos ar ekonominės galios. Ji gimė iš didelio tikėjimo, ji buvo pastatyta ant istorijos, ant kalbos, ant humanitarinių pamatų.

Mūsų valstybės atgimimo tėvas Jonas Basanavičius, sukūręs lietuvių savivokos - etninės kultūros, kalbos ir istorijos, įtvirtino ir mūsų valstybingumo pagrindus. Dr. Jono Basanavičiaus gyvenimo istorija atskleidžia, kad jokios gyvenimo aplinkybės neturi įtakos vidiniam vertybiniam pasirinkimui – mylėti, dirbti ir aukotis tėvynei. Jis mus moko, kad pavojaus ar nepalankių aplinkybių akivaizdoje visuomet turime į ką atsiremti – tai mūsų šaknys, mūsų kalba, mūsų tradicijos, mūsų tautos paveldas, kurį iš kartos į kartą perduodami kūrėme nepakartojamą savo tautos istoriją. Savo gyvenimu ir darbu jis įkvepia ir parodo, kad kiekvienas žmogus, kiekvieno žmogaus pasirinkimas gali turėti neišmatuojamą reikšmę ir prasmę visos tautos istorijai. Mes, mūsų tauta, mūsų valstybė gyva nes atmena tuos, kurie savo tikėjimo, darbų ir minčių jėga kūrė istoriją, kurioje šiandien gyvename. Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d., Vilniuje, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, o J. Basanavičius pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą – taip išsipildė Jono Basanavičiaus ilgai laukta svajonė. Vilniuje, Lietuvos sostinėje, kur Jonas Basanavičius praleido daugybę metų ir kurį vadino Gedimino sukurtu miestu – susiklostė nedovanotina situacija – Lietuvos patriarchas ir jo nuopelnai mūsų valstybei ligšiol nėra tinkamai įamžinti. Neįsivaizduotina, kad dėl jo paminklo svarbos vis dar kyla ginčai ir dvejonės. Šimtosios mūsų valstybės atkūrimo metinės – tai metas įrodyti, kad mes, valstybės piliečiai, neužmirštame savo didvyrių.

Kviečiame visus, tikinčius mūsų valstybe, prisidėti prie pilietinės iniciatyvos “Tauta neužmiršta”, kuria siekiama įamžinti mūsų Tautos tėvo - tautinio atgimimo ideologo, Nepriklausomybės akto signataro, Jono Basanavičius atminimą pastatant jam paminklą Vilniuje. Atminkime ir pagerbkime tą, kurio dėka šiandien galime džiaugtis laisva ir nepriklausoma Lietuva. Negalėsime sau atleist, jei Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečio proga neįamžinsime šios iškilios asmenybės. ta

utan

euzm

irst

a.lt

POLITINĖ REKLAMA BUS APMOKĖTA IŠ TS-LKD RINKIMŲ SĄSKAITOS. UŽSAKYMO NR. 15-5804. SPAUSDINO UAB „STANDARTŲ SPAUSTUVĖ“. TIRAŽAS 5000 EGZ.