SPORTAS Nr3 (2015m)

7 p.

9 p.

10 p.

17 p.

TRENERIS

VEIDAS

MŪSŲ KRAŠTAS

KARJERA

Olimpinės svajonės tinklinio aikštėje neįgyvendinęs Tadas Donėla tikisi, kad į olimpines žaidynes pateks jo auklėtiniai.

Lietuvos čempionas Janas Bakulo sėkmingai žaidžia Lenkijos pirmenybėse, bet tikisi papildyti ir vokiškų titulų kolekciją.

Už sportą atsakingas naujasis Vilniaus vicemeras Linas Kvedaravičius tiki, kad nors problemų ir nemažai, jos išsprendžiamos.

Saulius Kuzminskas pripažįsta – prasibrauti į krepšinio žvaigždyną jam trukdė ne tik traumos, bet ir per minkštas charakteris.

RAUS SU ŠAKNIMIS

„Įstatymo priėmimas – svarbus faktas mūsų sporto istorijoje. Šiuo įstatymu saugomas visuomeninis interesas: žmogus nueina į kokį nors klubą, norėdamas

pasigražinti, o jam pasiūlo preparatų, kurie sugadina sveikatą“, – Tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatymo svarbą pabrėžė Kūno kultūros

ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius. 12 p.

2015 Nr. 3 (992)

LANKO ROMANTIKA

„Šis sportas mane suviliojo romantika“, – prisipažino Europos žaidynėse Baku dalyvausianti lankininkė Dangerūta Nosalienė. Šaudymą iš lanko ji iš naujo atrado Italijoje, ten šiuo metu gyvena ir dirba. 3 p.

www.sportas.info

Pirma ir baseine,ir mokykloje. 21 p.

2015 Nr. 3 ((((((((992)

ROMAKO KA

„Šis sportas mane suviliojo romantika“, – prisipažinBaku dalyvausianti lankininkė Dangerūta Nosalienė„Šis sportas mane suviliojo romantika , prisipažin

ji iš naujo atrado Italijoje, ten šiuo metu gyvena ir y gy

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 3 (992)

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17, LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 655 59 270

REDAKCIJAMarytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Ingvaras [email protected]

REKLAMATel. 8 655 59 270Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 5214

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

4 000

ATGARSIAI 31Kaune vyko 31-osios SELL studentų žaidynės. Jose dalyvavo 1849 atletai iš 11 šalių ir 58 universitetų. Jie varžėsi 13 sporto šakų rungtyse.

Daugiausia medalių iškovojo lietuviai – 67 aukso, 76 sidabro ir 76 bronzos. „Šuolininkė į aukštį AIRINĖ PALŠYTĖ Katare tapo pirmąja Lietuvos lengvaatlete, laimėjusia „Deimantinės lygos“ varžybų etapą. 194 cm įveiktas aukštis jai garantavo ir kelialapį į 2016 m. olimpines žaidynes.

Jonas Mačiulis žengė Arvydo Sabonio pėdomis

ir su Madrido „Real“ (Ispanija) komanda

iškovojo Eurolygos taurę. Finale „Real“ krepšininkai

78:59 sutriuškino Pirėjo „Olympiakos“ (Graikija)

ekipą. Šios lyderiui Vassiliui Spanouliui mačo

pabaigoje neišlaikė nervai – ėmė įžeidinėti

varžovus, tarp jų ir lietuvį. Bet tai Pirėjo

komandai nė kiek nepadėjo.

Don

ato

Bili

aus

(„Lie

tuvo

s ry

tas“

) pie

šinys

Daugiausia med

„Pergalė nustebino, bet negaliu sakyti, kad jos nesitikėjau ar nenorėjau. Buvo sunku, kojos po ilgų skrydžių nebuvo lengvos. Kai pradėjau šokinėti, maniau, kad dar vis tiek nejaučiu aukščio, sektoriaus, techninių niuansų, tad nebuvo lengva. Sunku šokinėti tokiu oru, kai tai tik pati pradžia. Bet man patinka karštis ir tai galbūt netgi šiek tiek pagelbėjo.“

VILNIAUS „ŽALGIRIS“

RANKININKAI

HENRIKAS ŽUSTAUTAS

IGNATAS KONOVALOVAS

Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyro fi nale Vilniaus „Žalgiris“ Šiauliuose 2:0 įveikė Klaipėdos „Atlantą“ ir ketvirtus metus iš eilės tapo šių varžybų nugalėtojais. To iki šiol nebuvo padaręs nė vienas klubas.

Finišo liniją pasiekė Lietuvos vyrų ir moterų rankinio čempionatai. Vyrų varžybose auksą šeštus metus iš eilės iškovojo Klaipėdos „Dragūnas“. Moterų čempionate vėl triumfavo Kauno „ACME-Žalgirio“ rankininkės.

Henrikas Žustautas laimėjo baidarių ir kanojų irklavimo pasaulio taurės varžybų Vokietijoje 200 m vienviečių kanojų lenktynes ir iš olimpinio vicečempiono Jevgenijaus Šuklino paveržė bilietą į Europos žaidynes.

Dviratininkas Ignatas Konovalovas iškovojo kol kas didžiausią pergalę savo karjeroje. „Marseille 13 KTM“ komandai atstovaujantis lietuvis triumfavo penkių etapų daugiadienėse lenktynėse „4 Jours de Dunkerque“.

Skaudžią netekties ir liūdesio valandą dėl mylimo brolio mirties nuoširdžiai užjaučiame Lietuvos sporto informacijos centro direktorių Zigmantą Motiekaitį, jo šeimą ir artimuosius. VšĮ Lietuvos sporto informacijos centras

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 3 (992)NrNr. . 3 3 (9(99292))

ŽVILGSNISDANGERŪTA NOSALIENĖ Baku vyksiančioms Europos žaidynėms ruošėsi ir per komandiruotę Nicoje.


Dangerūta Nosalienė, šiuo metu gyvenanti ir besitreniruojanti Italijoje, sėkmingai laimi vieną turnyrą po kito. Balandį vykusiame „Bollate Cascina Del Sole“ turnyre ji 4 taškais pagerino nuo 2007 m. gyvavusį Lietuvos moterų olimpinių lankų rekordą atlikdama pratimą „18 m Round“. Surinko 568 taškus.

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas patvirtino D. Nosalienės dalyvavimą 2015 m. birželio 12–28 d. Azerbaidžano sostinėje Baku vyksiančiose pirmosiose Europos žaidynėse. Ji bus vienintelė mūsų šalies lankininkė, dalyvausianti šiame sporto forume.Tiesa, Lietuvos moterų olimpinių lankų šaulių reitinge D. Nosalienė užima tik šeštąją vietą.„Tai paaiškinama paprastai – D. Nosalienė gyvena Italijoje ir dalyvauja turnyruose toje šalyje. O jie į lietuvišką reitingą neįskaičiuojami. Kai kurios sportininkės, tame reitinge užimančios aukštesnes vietas už Dangerūtą, šiuo metu nebešaudo. Turime perspektyvią Gerdą Pociūnaitę, kuri gerokai jaunesnė už D. Nosalienę. Tačiau Gerda šiuo metu baigia mokslus užsienyje ir šaudymui neturi laiko. Todėl Dangerūta buvo vienintelė šiuo metu aktyviai besitreniruojanti ir rimtesnių rezultatų galinti parodyti moteris. Norint iškovoti vietą žaidynėse Baku, buvo nustatytas normatyvas, kurį reikia įvykdyti. Arčiausiai jo buvo D. Nosalienės laimėjimai“, – kalbėjo Lietuvos lankininkų federacijos (LLF)

generalinis sekretorius Vilius Švedas.Lietuvos lankininkams vienintelę vietą suteikė organizatoriai. Ir LLF teko spręsti, kurią sportininkę deleguoti.D. Nosalienei – 45-eri. Bet yra lankininkų, kurie gerų rezultatų pasiekia būdami gerokai vyresni nei 50 metų.

Kiek mažiau šaudymu iš lanko besidomintieji stebisi, iš kur ta Dangerūta Nosalienė prieš kelerius metus atsirado?Pradėjau šaudyti būdama 12 m. „Darbo rezervų“ draugijos klube 1982-aisiais. Pirmosiose varžybose dalyvavau 1983-iaisiais. Pirmasis treneris buvo Sigitas Pečiulis. Bet po to „Darbo rezervus“ uždarė. Visi perėjome į „Nemuno“ draugiją. Šaudžiau iki 22-ejų. Tada sukūriau šeimą, mokiausi, dirbau ir nebeliko laiko šaudyti. O po 20 m. pradėjau šaudyti Italijoje. Įstojau į Milano lankininkų klubą. Jau ketverius metus vėl šaudau. Italijoje turiu aukščiausią kategoriją. Nors, tiesą sakant, sporto meistre buvau dar senais laikais Lietuvoje.

Po 20 m. pertraukos vėl pajutote potraukį prie lanko?Tas potraukis niekur nebuvo dingęs, jis buvo visada. Bet dirbau daug. Kartais – du darbus. Ir būdavau per daug pavargusi, kad dar ir sportuočiau. Dabar esu išsiskyrusi, turiu sūnų, kuris mokosi universitete. Kai likdavo laisvalaikio, neįsivaizduodavau ką veikti. Todėl greitai susiradau „San Bernardo“ klubą, kuris man buvo patogiausias, ir vėl pradėjau šaudyti. Pernai įstojau ir į Vilniaus LSK.

Kodėl būtent lankai?Turbūt dėl to, kad tai atrodė labai romantiškas sportas. Gryname ore, suteikia daug ramybės. Darbe netenka pasivaikščioti, visada dirbu patalpoje. Todėl toks sportas miškelyje, pavyzdžiui, Vilniaus Vingio parke, labai atgaivina ir džiugina. Taip pat labai nemėgstu bėgioti. Juk visose kitose sporto šakose vis tiek reikia bėgti krosus ir pan. O čia pakanka šiek tiek pabėgioti sporto salėje. Šis sportas man suteikia dvasinės ramybės. Tiesa, iš pradžių bandžiau lankyti akademinį irklavimą, bet jis man tiek nepatiko, kiek šaudymas iš lanko.

Ar galvojate apie galimybes patekti į olimpines žaidynes?Šaudau olimpiniais lankais. Bet apie olimpiadą pastaruoju metu nesvajojau. Taip, esu viena iš taikliausių Lietuvoje, bet nemanau, kad esu per sena. Pasiūlymas dalyvauti žaidynėse Baku man buvo labai netikėtas. Taip, aišku apsidžiaugiau. O jaunystėje, suprantama, svajojau apie olimpiadą. Bet tada buvo žmonių, kurie šaudė geriau už mane.

Sakote, sena? Iki Rio de Žaneiro liko tik metai.Man sunku galvoti apie Rio de Žaneirą. Ten jau dalyvauja sportininkės, kurios iš tiesų šaudo neįtikėtinai gerai.

Kuo dirbate?Dirbau dailininke animatore Lietuvos kino studijoje. Ten praleidau apie 15 metų. Taip pat esu dirbusi scenariste, kostiumininke, dizainere Vilniaus troleibusų parke. Italijoje dirbu socialine darbuotoja.

Visai kitoje srityje?Na, taip. Pasiūlė man šį darbą, o jis – tikrai neblogas. Ir pakeliauti tenka, pavažinėti į komandiruotes. Esu patenkinta. Animacijos nebereikia. Vietoj žmonių ten viską daro kompiuteriai. Daug mūsų, dailininkų, liko be darbo ir teko ieškotis kitokių darbų. Beje, aš esu baigusi VGTU architektūrą.

Kiek kartų per savaitę tenka treniruotis?Treniruojuosi 3–4 kartus po dvi valandas.

Ar per dažnas komandiruotes nepamirštate lanko?Tikrai ne. Dabar esu komandiruotėje Nicoje. Kadangi ruošiuosi Baku žaidynėms, vaikštau čia į „France Archers Nice“ klubą treniruotis. Taip ir darau visada, išvažiavusi iš Milano. Važiuoju į Lietuvą, prie Alytaus, tariuosi su Alytaus lankininkų klubu, važiuoju čia į Nicą – su Nicos klubu. Mano komandiruotės ilgalaikės. Kartais Nicoje gyvenu visą mėnesį. Negaliu daryti tokių ilgų treniruočių pertraukų.

Kaip manote, ar sportininkas gali išgyventi iš tokio sporto?Manau, kad Italijos rinktinės nariai iš to ir gyvena. Ir vyrai, ir moterys. Jie treniruojasi kasdien po du kartus – ryte ir vakare. Girdėjau, kad jiems mokama alga. Žinau, kad tokių yra. Tik taip galima išlaikyti aukštą lygmenį. Daug lankininkų Lietuvoje treniruojasi ir dirba treneriais. Todėl jie visada yra vietoje ir gali skirti laiko šaudymui. Dirbant kitokį darbą, tai kur kas sunkiau.

KTronpp7171

Tiek Lietuvos sportininkų

dalyvaus Baku vyksiančiose pirmosiose

Europos žaidynėse.

LANKAS PAVERGĖ ROMANTIKADailininkė animatorė Dangerūta Nosalienė Italijoje ne tik pakeitė profesiją, bet ir iš naujo atrado šaudymą iš lanko

D. Nosalienei sportavimas gamtoje suteikia vidinės ramybės.


POKALBIS Gegužės 30 d. festivalio „Sportas visiems“ Palangoje metu vyks „Taikos bėgimas“.

Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Gegužės 29–31 d. Palangoje vyks Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ festivalis, kurį tradiciškai papildys draugijos „Žalgiris“ sporto žaidynės.

„Tai 22-asis mūsų festivalis, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25 metų jubiliejui paminėti. Programoje – daugiau kaip 40 sporto šakų. Dalyvaus ir žalgiriečiai, kurie yra asociacijos nariai ir tomis dienomis varžysis savo žaidynėse, ir nemuniečiai, ir sveikuoliai, ir kitos mūsų kontroliuojančiosios organizacijos.„Žalgirio“ draugijos žaidynėse dalyvauja apie 500–600 sportininkų, jie papildo asociacijos „Sportas visiems“ šventę. Šiemet žaidynių atidarymas vyks penktadienį, t. y. viena diena anksčiau nei ankstesniais metais. Kaip ir anksčiau, pagrindiniai renginiai vyks miesto stadione ir prie Palangos tilto“, – pasakojo „Sportas visiems“ vadovas Algis Vasiliauskas.Šiemet jam darbų dar labiau pagausėjo, nes A. Vasiliauskas balandžio pabaigoje išrinktas Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ prezidentu. Prieš tai jis buvo šios organizacijos generalinis sekretorius. Dabar pastarąsias pareigas eina buvęs „Žalgirio“ prezidentas Vytas Nėnius.

Tapote naujuoju „Žalgirio“ sporto draugijos prezidentu.

Kuria kryptimi suksite draugijos vairą? – paklausėme A. Vasiliausko. Visada vairuoti reikia į tą pusę, kurią reglamentuoja Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ įstatai: ten, kur nurodyti tikslai ir uždaviniai. Į tą pusę ir vairuosime. Tos veiklos būdai, formos gali šiek tiek keistis, bet viską spręs ne Vasiliauskas, o naujai suformuotas draugijos prezidiumas. Revoliucijų tikrai nekelsime, bet pakeitimų, atsižvelgiant į pageidavimus, be abejo, bus. Juk kiek žmonių, tiek nuomonių, o į jas reikia atsižvelgti.

Paminėjote pakeitimus, kokie jie galėtų būti?Tarkime, tarp draugijos centrinių klubų išvystyti vertikaliuosius ryšius, mažiau detalizuoti programėles, atsižvelgti į kai kurių klubų poreikius. Vertikaliųjų santykių ryšiai padėtų šiek tiek sustiprinti draugijos veiklas, t. y. jau gerai veikiančius centrus Vilniuje, Jurbarke, Klaipėdoje, imtis pokyčių Marijampolėje, kur šiek tiek apmirusi draugijos veikla. Visa kita reikėtų palikti centriniams draugijos klubams, kad jie tarpusavyje palaikytų glaudesnius ryšius ir draugijai pateiktų savo programas.

Kiek „Žalgiris“ vienija klubų?78. Jų buvo šiek tiek daugiau. Bet prieš gerą pusmetį priėmėme sprendimą dėl klubų veiklos suspendavimo, į juos pradėjome žiūrėti griežčiau. Dalis suspenduotų sporto klubų

„„Revoliucijų tikrai nekelsime, bet pakeitimų, atsižvelgiant į pageidavimus, be abejo, bus. Juk kiek žmonių, tiek nuomonių, o į jas reikia atsižvelgti.“

asociacijos „Sportas visiems“ prezidiumas, turime puikų generalinį sekretorių Giedrių Grybauską, didelė viceprezidento Algimanto Jucevičiaus patirtis. Visi darbo planai aptarti metų pradžioje, sutvarkytas fi nansavimo projektas, asociacijos veiklai reikiamą paramą suteikė Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas. Tų lėšų gal kartais ir trūksta, tačiau verčiamės ir džiaugiamės tuo, ką turime. Įgyvendiname didelius projektus „Judėkim.lt“, seniūnijų sporto žaidynes, festivalį „Sportas visiems“, kuris kasmet tris dienas vyksta Palangoje. Kol į pajūrį suvažiuoja geriausieji, vykdoma atranka. Tūkstančiai žmonių savo laisvalaikį skiria sportinei veiklai, stiprina sveikatą. Kasmet populiarėja seniūnijų sporto žaidynės, per metus įvairiuose sporto renginiuose dalyvauja 150 tūkst. žmonių, o į fi nalą suvažiuoja apie 1 000 sporto entuziastų. Tokius renginius įmanoma organizuoti tik kartu su savivaldybėmis.

Festivalis „Sportas visiems“ vėl vyks Palangoje. Ko gali tikėtis jo dalyviai ir žiūrovai?Pagrindinis mūsų tikslas – poilsiautojams įrodyti, kaip be rūkalų, alkoholio galima prasmingai praleisti laiką. Ir mums sekasi, nes dauguma palangiškių, poilsiautojų dalyvauja mūsų renginyje. Gegužės 30 d. vyks masinis festivalis „Taikos bėgimas“, kuriuo stengsimės atkreipti dėmesį į karo veiksmus Europoje ir pasaulyje.

Alfredo Pliadžio nuotr.LIETUVOS SPORTO DRAUGIJOS „ŽALGIRIS“ PREZIDENTAS ALGIS VASILIAUSKAS

„REIKIA ATSIŽVELGTI Į NUOMONES“paprašė leisti veiklą tęsti toliau ir į tai buvo atsižvelgta. Analizuosime klubų veiklą ir siūlysime sudaryti naujų narių priėmimo komisiją, kad tai nebūtų vieno ar kelių žmonių valia. Bus grupė žmonių, kurie analizuos pateiktus dokumentus, ar jie atitinka draugijos įstatų reikalavimus, ir tik tada juos priimsime. Tie klubai, kurie metus nedalyvauja draugijos veikloje, turėtų būtų šalinami. Gana daug yra tokių, kurie nori įsitraukti į draugijos veiklą ir jų nereikia įkalbinėti veikti kartu.

Su buvusiu ilgamečiu draugijos prezidentu Vytu Nėniumi apsikeitėte pareigomis, o pačiame kolektyve įvyks kokių nors pokyčių?Ne, nebus. Mūsų žmonės patikrinti, nuoširdūs, sukaupę nemažai patirties. Jų atlyginimai nėra dideli, darbuotojams reikia tik dėkoti, kad jie aukoja savo šeštadienius ir sekmadienius dėl įvairių draugijos renginių. Darbų nemažai, sezono metu ne visada yra galimybių pailsėti.

Ar ne per didelė našta tenka jūsų pečiams: Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas, Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ prezidentas, dabar – ir „Žalgirio“ draugijos prezidentas? Laikas parodys, kokia bus ta našta. Pasikeitė tik pareigybė, o veiklos sritys liko tos pačios. Įžadų neduodu. Gerai dirba

Tradicinis festivalis „Sportas visiems“ kasmet paverčia

Palangą Lietuvos sporto sostine.

A. Vasiliauskas.

5LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 3 (992)

Olimpinės svajonės tinklinio aikštėje neįgyvendinęs Tadas Donėla tikisi, kad tai padarys jo auklėtiniai 7p.p.

Festivalio organizatoriai įsipareigoja perduoti specialiai padarytas bėgimo nuotraukas. Kaip paramos ir solidarumo ženklą, palaikantį sporto žmones, gyvenančius šalyse, kuriose dėl karo veiksmų sporto veikla neįmanoma. Už simbolinį keliasdešimties euro centų mokestį dalyviams įteiksime po apyrankę, kad sužinotume, kiek renginyje dalyvaus organizuotų sporto entuziastų ir poilsiautojų. Kaip visada, festivalyje tikimės pamatyti naujų veidų.

Kaip manote, kiek žmonių šiemet dalyvaus festivalyje „Sportas visiems“?Tai priklausys nuo organizacijos pajėgumo, o renginio sąmata mums nelabai leidžia plėstis. Pakviesti tik tam, kad komandos dalyvautų, neužtenka. Būtina organizuoti ir papildomas priemones, kurios kainuoja. Surengti tokią milžinišką šventę nelengva, tam reikia nemažų pinigų, tačiau jie grįžta į valstybės iždą. Mes sumokame savivaldybėms už sporto bazes ir tuo džiaugiamės, nes iš Lietuvos pinigų neišvežame. Asociacija 100 procentų nefi nansuoja visų dalyvių, ji išnuomoja aikštynus, atlygina teisėjams už darbą, apmoka koncertinę programą, apdovanojimus. Už visa kita dalyviai moka patys.

„ŽALGIRIO“ KONFERENCIJA„

Per Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ ataskaitos ir rinkimų konferenciją surengtuose organizacijos prezidento rinkimuose buvo pasiūlytos dvi kandidatūros: ilgametis draugijos prezidentas Vytas Nėnius ir generalinis sekretorius Algis Vasiliauskas. Slaptąjį balsavimą 41:34 laimėjo A. Vasiliauskas.Atviruoju balsavimu vyko draugijos generalinio sekretoriaus rinkimai. Buvo pasiūlyta draugijos vyr. specialistės Angelės Bilevičienės kandidatūra. O A. Vasiliauskas pasinaudojo draugijos įstatuose suteikta teise ir į šią pareigybę, išreiškęs padėką už ilgalaikį darbą, pasiūlė V. Nėniaus kandidatūrą. V. Nėnius padėkojo už šį pasiūlymą ir sutiko dirbti generaliniu sekretoriumi. Balsavimas baigėsi 50:21 V. Nėniaus naudai. Prezidiumą rinko 73 delegatai. Į draugijos viceprezidentus buvo pasiūlytos penkios kandidatūros. Daugiausia balsų surinko klaipėdietis Rimantas Vitkus (46) ir

jurbarkietis Petras Valutis (42), kurie tapo draugijos viceprezidentais. Tikra kova užvirė į kitų septynių prezidiumo narių vietas. Buvo pasiūlyta nemažai kandidatūrų, o daugiausia balsų surinko

kaunietis Algis Pušinaitis (60), plateliškis Vaclovas Buivydas (58), šiaulietis Arvydas Aukščionis (53), vilnietis Arvydas Sedekerskis (52), trakiškis Vytautas Gustas (49), vilnietis Kastytis Jurevičius

(41) ir jurbarkietis Rimanats Slavikas (38).Į revizijos komisiją išrinkti vilniečiai Juozas Girdauskas ir Dangė Gilienė bei marijampolietis Gintautas Janušauskas.

Naujasis „Žalgirio“ prezidiumas.Stefano Milčevičiaus nuotr.



Tadas Donėla tinklinio aikštelėje – nuo aštuonerių. Tik dabar jis garsus ne puikiais kamuolių perdavimais, o subtiliomis pastabomis ir patarimais aikštelėje. Jis dirba tinklinio klubo „Auksma“ treneriu ir ugdo paplūdimio tinklininkus.

„Tinklinį kartu su vyresniais tinklininkais pradėjau žaisti prieš 32 m. Klaipėdoje pas trenerį Kęstutį Mazgelį. Į Vilnių taip pat atvažiavau žaisti tinklinio, mane pakvietė tuo metu viena geriausių Lietuvos komandų Vilniaus „Lamaringas“, kurią treniravo Jonas Adomaitis. Atstovavau daugeliui komandų. Žiemą žaidžiau salėje, o vasarą – paplūdimyje, kai tik tam Lietuvoje atsirado galimybė. Paplūdimyje debiutavau su klaipėdiečiu Eirinu Jonaičiu, vėliau žaidžiau su vilniečiais Henriku Čyvu, Vytautu Dailide, dabartiniu Lietuvos tinklinio federacijos prezidentu Mariumi Vasiliausku, Vadimu Nikiforovu“, – prisiminė T. Donėla.

Tadai, puoselėjai viltį dalyvauti olimpinėse žaidynėse, tačiau svajonės neįgyvendinai. Gal dėl to baigei sportinę karjerą?Mano viltys sudužo, kai žaidėme su Vytautu Dailide. Vasarą dalyvavome gal šešiuose Pasaulio taurės etapuose, tačiau nepatekome į pagrindines varžybas. Tačiau tai nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios baigiau sportinę karjerą. Žaisti trukdė čiurnos trauma. Kai skausmai tapo nepakeliami, prieš penkerius metus ryžausi operacijai.

Su tinkliniu visam laikui neatsisveikinau, toliau su juo draugauju. Mėgėjiškai tinklinį pažaidžiu ir dabar. Vis pagalvoju: o ar Lietuvoje buvo profesionalių komandų? Pusiau profesionali buvo gal tik Vilniaus „Kuro aparatūra“, profesionalaus tinklinio užuomazgos mezgėsi „Lamaringe“. Dabar profesionalėmis būtų galima vadinti mūsų paplūdimio tinklininkes Ievą Dumbauskaitę ir Moniką Povilaitytę, kurios jau ketverius metus treniruojasi dukart per dieną, dalyvauja gero lygio turnyruose.

Kada tapai treneriu?Prieš ketverius metus. Treniruoti paplūdimio tinklininkus pakvietė Marius Vasiliauskas, „Auksmos“ klube žaidėjus treniruoju su juo. Su mažesniais vaikais dirba Artūras Bekešas ir Paulius Matulis.

Kaip sekasi?Stengiuosi dirbti profesionaliai. Vėl žiemas praleidžiu salėse, o vasaras – paplūdimiuose. Pagrindiniai auklėtiniai – Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė, o praėjusiais metais prie jų prisijungė Irina Zobnina ir Lukas Každailis, kuris pradėjo studijuoti Vilniuje. Dabar vasarą į Vilnių atvažiuoja vis daugiau jaunimo, su kuriuo irgi tenka padirbėti.

Ar buvo sunku iš žaidėjo persikvalifi kuoti į trenerius?Gana sudėtinga. Pats galėdavau padaryti, o kai reikėdavo paaiškinti mokiniams, nesugebėdavau. Šiemet dar teko pabūti ir Lietuvos salės tinklinio vyrų rintinės antruoju treneriu, po ilgos pertraukos dalyvavome Europos čempionato atrankos turnyrui,

tačiau nesėkmingai. Rinktinė stokojo patirties, žaidėjus slėgė didelė atsakomybė.

Kaip sutari su savo mokinėmis – Lietuvos paplūdimio tinklinio lyderėmis Monika Povilaityte ir Ieva Dumbauskaite? Gerai. Jeigu blogai sutartume, kartu nedirbtume. Stengiuosi būti reiklus, bet kartais iš merginų nesugebu išreikalauti. Man jų būna gaila, o vaikinams esu gerokai reiklesnis.

Visą dieną praleidi aikštelėse, ar neatsibosta?Ne. Kai geras oras, smagu būti gryname ore. Kai lyja, blogiau. Mano darbą vertina žmona Rasa, ji dirba „Impuls“ klube ir vaikus moko plaukti, vadovauja pilateso ir vandens aerobikos pratyboms. Auginame du sūnus: Mantui – trylika metų, o Lukui – septyneri. Tačiau nė vienas jų nežaidžia tinklinio. Mantas nuo pirmos klasės žaidžia futbolą, o Lukas šį rudenį eis į mokyklą ir sako, kad nori lankyti futbolo pratybas. Manau, kad, laikui bėgant, jie ateis į tinklinį. Namie turime tinklinio kamuolių, juos retkarčiais padaužome.

Salės tinklinio treneriai pyksta, kad jų žaidėjus pasiimate į paplūdimio tinklinį. Ar Lietuvoje yra trenerių, ugdančių tik paplūdimio tinklininkus? Paplūdimio tinklinis Lietuvoje – nauja sporto šaka. Tad iš kur tų paplūdimio žaidėjų gali būti, dar niekas neužaugo. Ir salės, ir paplūdimio tinklinis panašūs, techniniai žaidimo elementai daugmaž vienodi. Vienintelis skirtumas – paplūdimio žaidėjai yra universalesni nei salės tinklininkai. Salės tinklininkui pakanka gerai mokėti porą elementų ir jis gali sėkmingai

žaisti atskirose pozicijose. Paplūdimio tinklinis visai kitoks, gerokai universalesnis, žaidėjas turi mokėti viską.

Ar į „Auksmą“ ateina daug jaunimo, norinčio žaisti paplūdimyje?Daug, ne visus galime priimti. Ką gi galės išmokti 40 į aikštelę išbėgusių vaikų? Nieko. Per mūsų treniruotes aikštelėse žaidžia apie 20 vaikų. Tačiau tenka pripažinti, kad nemažai vaikų atima krepšinis, rankinis, kitos sporto šakos.

Ar matai perspektyvių žaidėjų, kurie gali tapti didelio meistriškumo paplūdimio žaidėjais?Perspektyvūs Arnas Rumševičius ir Lukas Každailis. Yra ir daugiau talentingų jaunų žaidėjų, tačiau jų nenoriu minėti, nes gali pakelti sparnus. Jiems pirmiausia reikia išsikovoti tą statusą. Praėjusiais metais per Europos 20-mečių čempionatą mūsų vaikinai laimėjo medalius, šiemet bandysime dalyvauti žemesnio lygio pasaulio turnyruose.

Šie metai bus labai atsakingi tavo tinklininkėms, kurios siekia kelialapių į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.Artimiausi pora metų. Vilčių turime. Iš esmės dar neprasidėjo pačios svarbiausios tarptautinės varžybos. Sezonas, galima sakyti, prasidės Prahoje, ten vyks Pasaulio taurės varžybos. Turime gerą bendrojo fi zinio parengimo trenerį Andrejų Tolstiką, kuris su merginomis pirmus. Jo darbu esame patenkinti. Tris kartus per savaitę žaidėjai stiprėja lengvosios atletikos manieže arba Vingio parke, o aš su Mariumi rūpinuosi techniniu ir taktiniu parengimu.

Į NAUJAS VĖŽES PASUKO TRAUMAOlimpinės svajonės tinklinio aikštėje neįgyvendinęs Tadas Donėla tikisi, kad tai padarys jo auklėtiniai„

„Mano darbą vertina žmona Rasa, ji dirba „Impuls“ klube ir vaikus moko plaukti, vadovauja pilateso ir vandens aerobikos pratyboms. Auginame du sūnus: Mantui – trylika metų, o Lukui – septyneri. Tačiau nė vienas jų nežaidžia tinklinio.“

TRENERISNrNr. . 3 3 (9(9999292))

TADAS DONĖLA daug metų žaidė ir salės, ir paplūdimio tinklinį.

T. Donėla daug vilčių sieja su paplūdimio tinklininkėmis I. Dumbauskaite ir M. Povilaityte.

pliadisfoto.com nuotr.



Gegužės pradžioje Janas Bakulo su Vilniaus „Baltic Amadeus“ komanda nesunkiai išsaugojo Lietuvos čempionų sostą. Daug atkakliau vilniečiui tenka kovoti Lenkijoje, kur su Varšuvos „Legia“ komanda jis siekia šios šalies vandensvydžio pirmenybių apdovanojimų.

24 m. J. Bakulo yra vienas rezultatyviausių Lenkijos čempionato žaidėjų.

Kiek metų atstovauji „Legia“ komandai? – paklausiau J. Bakulo. Vienerius. Prieš tai trejus metus žaidžiau Vokietijoje, o dar anksčiau – taip pat Lenkijoje. Kitąmet tikriausiai grįšiu į Vokietiją, nes turiu pasiūlymų žaisti geroje komandoje. Tačiau lenkai nenori manęs išleisti, todėl reikės tartis.

Su komandos draugais sieki Lenkijos čempionato apdovanojimo, o kaip sekėsi žaisti Vokietijoje?Ten žaidžiau dar tada, kai man tebuvo vos 16 metų. Esu vaikų, gimusių 1991 m., čempionas, turiu aukso medalį. Man tai – gana svarbus titulas. Esu ir Vokietijos vaikų, gimusių 1990 m., vicečempionas. Pastarųjų varžybų fi nalas man susiklostė nesėkmingai: praskėlė antakį, ir teisėjai neleido žaisti.Vokietijos suaugusiųjų čempionate su komanda užėmėme penktą vietą. Iš pradžių žaidėme antrojoje lygoje, paskui iškart patekome į Bundeslygą. Kad antrosios lygos komanda iš karto patektų į aukščiausiąją, Vokietijoje nėra padariusi nė viena komanda. Po to čempionato norėjosi pailsėti, pakeisti aplinką, todėl, gavęs lenkų pasiūlymą, atvažiavau žaisti į Lenkiją.

Ar save laikai vandensvydžio profesionalu?Gyvenu iš vandensvydžio, tačiau Lenkijoje daug neuždirbu. Jaučiu savo kainą, klubams diktuoju sąlygas. Profesionaliai treniravausi Vokietijoje, pratybos vykdavo dukart per dieną, be to, dar triskart dirbdavome štangų salėje ir stiprėdavome fi ziškai.Trylika treniruočių per savaitę – nemažas krūvis. Kiekvieną savaitgalį – rungtynės. Lenkijoje treniruojamės penkis kartus per savaitę ir tris kartus praleidžiame štangų salėje. Kone kiekvieną savaitgalį rungtyniaujame.

Kelerių metų pradėjai žaisti vandensvydį?Gerai ir neatsimenu, rodos, nuo aštuonerių ar devynerių. Gyvenau Rūkainiuose, žaisti vandensvydį pakvietė mokykloje kūno kultūros mokytoju dirbantis treneris Liudas Putrimas. Jis surado daug vaikų, norinčių žaisti vandensvydį. Netrukus mano treneriu tapo Nerijus Papaurėlis.Jo vadovaujama komanda, kurioje pradėjau treniruotis, buvo gana pajėgi. Iškovojau savo pirmąsias pergales. Tačiau ilgainiui vandensvydis man atsibodo ir porą mėnesių nelankiau pratybų. Į vandensvydį vėl sugrąžino treneris. Tapau Vilniaus čempionu. Kaip vaikui tai buvo ypač svarbi pergalė, be galo džiaugiausi medaliu, taure. Dabar jau nesuskaičiuoju, kiek turiu apdovanojimų.

Kada pajutai, kad vandensvydis – tavo pašaukimas?Kai pradėjome laimėti visas įmanomas Lietuvos vandensvydžio varžybas, kai gaudavau įvairių geriausio žaidėjo prizų ir manimi pradėjo domėtis užsienio klubai. Tada ir supratau, kad vandensvydis – tikrai mano pašaukimas.

Ypač gerai plauki, gal lankei ir plaukimo pratybas?Plaukimui itin didelis dėmesys buvo skiriamas Vokietijoje. Kiekvieną dieną nuplaukdavome kone po 10 kilometrų. Buvome vienintelė Bundeslygos komanda, kurios vandensvydininkai tiek daug plaukia. Per kai kurias treniruotes gal netgi mažiau dirbdavome su kamuoliais, nei plaukiodavome.Vandesvydininkams gerai plaukti ypač svarbu, greitis daug ką lemia. Taip pat reikia gerai pasirengti kiekvienoms rungtynėms. Gali būti negreitas, tačiau privalai gerai pasirengti, nes gali palūžti jau po pirmojo kėlinio.

Per fi nalinį Lietuvos čempionato turnyrą Elektrėnuose buvai ryškiausias žaidėjas, vandenyje darei viską, ką tik norėjai. Ar įdomu žaisti tokio lygio čempionate?Ten nebuvo sunku žaisti, nesistengiau 100 procentų atiduoti visų jėgų. Čempionato lygis ne tas. Įvarčių galėjau pataikyti daug daugiau.

Ar specialiai atvažiavai į abu Lietuvos čempionato turus?Treneris paprašė atvykti į pirmojo turo varžybas, o paskui – antrojo. Esu labai užsiėmęs, šiemet turėjau vos penkis laisvus savaitgalius. Žaidžiu Lenkijoje, padedu „Baltic Amadeus“ komandai, važiuoju žaisti su Lietuvos rinktine. Grafi kas itin perkrautas.

Kažin ar kada nors Lietuvos vandensvydžio rinktinė pateks į olimpines žaidynes, išblės ir tavo svajonė tapti olimpiečiu.Praktiškai nėra galimybių patekti ir į pasaulio čempionatą. Jeigu Lietuvoje vandensvydis būtų populiari sporto šaka ir jai būtų skiriama daugiau dėmesio, po keliasdešimties metų gal ir būtų galima tikėtis kokių nors pragiedrulių.

Ko reikia, kad Lietuvos vandensvydis būtų kitoks: turime gerus baseinus Alytuje ir Elektrėnuose, gerą rinktinės trenerį Nerijų Papaurėlį. Būtent šis treneris mane daug ko išmokė, jis tikrai puikus. Trūksta daugiau dėmesio vandensvydžiui, kitokio fi nansavimo. Vilniuje galime treniruotis tik vėlai vakare. Vandensvydis Lietuvoje nėra masiškas, iš 10 žmonių nesubursi geros komandos. Iš 100 sportininkų būtų galima keletą atrinkti.

Kiek metų dar ketini žaisti vandensvydį?Manau, kad iki 40-ies. Tačiau profesionalųjį sportą tikrai baigsiu anksčiau – visada juk nebūsi geriausias. Dar porą metų aktyviai žaisiu, o paskui žiūrėsiu. Vėliau dalyvausiu įvairiuose mėgėjų turnyruose.

Ar norėtum, baigęs aktyvųjį sportą, dirbti treneriu?Varšuvoje baigiau sporto universitetą. Vienerius metus vaikščiojau į paskaitas, o paskui perėjau prie nuotolinių studijų. Pasikeitė fi nansavimas, reikėjo daugiau mokėti. Studijas baigiau žaisdamas Vokietijoje. Jeigu reikėdavo, atskrisdavau porai dienų į Varšuvos universitetą. Nenoriu sieti savo gyvenimo su trenerio darbu arba kūno kultūra. Nepatiktų mokyti vaikus, nebent galėčiau padėti treneriui ir būti jo asistentu. Žinau, kad galiu daryti ką nors kita, turiu daug įvairiausių planų, susijusių su verslu. Tačiau pirmiausia tam reikia pasitaupyti pinigų.

Ar tolesnį gyvenimą sieji su Lenkija?Su kita šalimi savo gyvenimo nesieju. Nevyksiu dirbti nei į Angliją, nei į Vokietiją, neliksiu ir Lenkijoje. Tai tik laiko klausimas, kada grįšiu į Lietuvą.

„„Plaukimui itin didelis dėmesys buvo skiriamas Vokietijoje. Kiekvieną dieną nuplaukdavome kone po 10 kilometrų. Buvome vienintelė Bundeslygos komanda, kurios vandensvydininkai tiek daug plaukia. Per kai kurias treniruotes gal netgi mažiau dirbdavome su kamuoliais, nei plaukiodavome.“ J. BAKULO

VEIDAS NrNr 33 (9(9999292))

JANAS BAKULO studijas Varšuvos universitete baigė žaisdamas Vokietijoje.

Lietuvos čempionas Janas Bakulo sėkmingai žaidžia Lenkijos pirmenybėse, bet tikisi papildyti ir vokiškų titulų kolekciją

MARŠRUTUS BRAIŽO VANDENSVYDIS

9LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNrNr. . 3 3 (9(9999292))

JANAS BAKULO studijas Varšuvos universitete baigė žaisdamas Vokietijoje.

j

J. Bakulo su „Baltic Amadeus“ komanda vėl iškovojo Lietuvos čempionato auksą.

Augusto Četkausko, sportoakimirka.lt nuotr.


„„Dabar mūsų laukia ypač didelis projektas – daugiafunkcio sporto centro statyba ant Šeškinės kalno, tikimės, kad trečias kartas nemeluos. Didelį dėmesį jam skiria ir Vyriausybė, ir premjeras. Puikiai suprantame nemažą atsakomybę ir galimybę pagaliau sutvarkyti tą teritoriją ir ją skirti įvairioms miestiečių veikloms.“

MŪSŲ KRAŠTAS LINAS KVEDARAVIČIUS buvo profesionalus krepšininkas, atstovavo Vilniaus „Statybos“ ir „Sakalų“ komandoms.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Buvęs krepšininkas Linas Kvedaravičius dabar užsiėmęs tikriausiai ne mažiau nei aktyvios karjeros aikštėje metais. Per dieną jo laukia apie 15– 20 susitikimų. Visi nori su juo pabendrauti, susipažinti, pasišnekėti, spręsti problemas, kurios nebuvo sprendžiamos anksčiau.

„Tai normalu, viskas susidėlios ir nurims. Vicemero kėdėje nėra laiko ir prisėsti. Man 47-eri, nesu toks jaunas, tačiau branda suteikia galimybę panaudoti per gyvenimą sukauptas žinias. Kartais keista, kai ateini į kokį nors posėdį ir turi jam vadovauti, nes esi vyriausias. Mūsų komanda yra jauna, ambicinga, jai energijos tikrai netrūksta“, – įsitikinęs L. Kvedaravičius.

Vilniaus savivaldybėje, be kitų įsipareigojimų, esate atsakingas ir už miesto sportą. Kokių galima tikėtis pokyčių?Sisteminių – reikia spręsti ne tam tikras problemas, o žiūrėti į visą sistemą. Jeigu ji tinkamai parengta, tai ir sportas, kaip ir kitos sritys, vystosi natūraliai, sėkmingai. Tačiau jei sistemos nėra, ir problemų atsiranda. Vilniuje reikia išspręsti nemažai sporto problemų. Pirmas ir pats svarbiausias – sporto bazių klausimas, kurio vienu mostu neišspręsi. Sukūrus gerą sporto bazę, bus pašalinta daug viešojo poreikio, didžiojo sporto, sporto mokyklas lankančių vaikų ir jaunimo problemų. Pirmieji mūsų laukiantys darbai šiais metais – įvesti tinkamą mokyklų sporto salių panaudojimo tvarką. Dabar yra taip: jeigu pažįsti direktorių, gauni sporto salę, jeigu ne, negauni. Taip neturėtų būti. Tvarka, nenuskriaudžiant nei mokyklų, nei sporto bazių, bus įvesta.

Vilniaus sporto bendruomenė nesulaukia, kada, prieš nugriaunant Lazdynų baseiną, iškils 25 m baseinas ir jame sportininkai galės treniruotis. Kokia padėtis šiandien?Plaukimo baseino klausimas labai aktualus. Kelis kartus buvome susitikę to aptarti su Lietuvos plaukimo federacijos prezidentu Tomu Kučinsku, premjero patarėju Vytautu Janušaičiu. Kaip žinoma, kai bus pastatytas 25 m ilgio baseinas, avarinės būklės Lazdynų baseinas bus nugriautas ir statomas didžiulis šiuolaikinius reikalavimus atitinkantis sporto kompleksas su dviem vienas šalia kito esančiais baseinais (25 m ir 50 m), kurių dugnas bus kilnojamas. Artimiausiu metu bus skelbiamas projektavimo darbų konkursas.

Jis labai laukiamas. Manau, kad baseinas turėtų būti įspūdingas. Optimistinis variantas – po poros metų, realistinis – po pustrečių, o laukti trejus metus, sakyčiau, per daug. Lazdynų baseiną dabar lanko per tūkstantį žmonių, vyksta treniruotės, varžybos, todėl sportininkams ir mėgėjams reikės sudaryti galimybę toliau plaukioti. Su Miesto plėtros departamentu spręsime, kur geriausia ir kuo greičiau pradėti statyti 25 m ilgio ir 6 takelių baseiną. Lietuvos plaukimo federacija ir mes nenorime ištaigingo baseino. Mums priimtinas ekonomiškai pagrįstas variantas, jis būtų optimaliausias miestui, jo išlaikymo išlaidos būtų mažesnės, nes baseinas – brangus malonumas. Plaukimo federacija turi labai įdomių sporto šakos vystymo programų, skiriama lėšų vaikų plaukimo pamokoms. Mes radome su ja bendrą kalbą ir bandysime kuo greičiau spręsti Vilniaus baseinų problemą.

Kada tikitės įgyvendinti savo planus?Manau, per vienerius metus 25 m baseinas turėtų iškilti. Tai gana trumpas laiko tarpas. Pasaulyje yra tipinių projektų, kuriuos galima įsigyti ir panaudoti. Uždavinys labai atsakingas, šiandien sunkiai įsivaizduojame,

ypatingo dėmesio, to nebuvo daroma daug metų. Natūrali gamtos dovana nebuvo išnaudojama, pakrantę būtinai reikia sutvarkyti. Planų yra, tačiau negalima tikėtis, kad viskas iš esmės pasikeis per vienerius metus. Per tiek laiko neįmanoma padaryti didžiulių darbų. Juolab kad pirmiausia pereinami projektavimo, statybos ir fi nansavimo etapai. Neries prieigos bus sutvarkytos per 3–4 m., o darbai turėtų prasidėti jau kitąmet. Mūsų tikslas – šią Vilniaus ašį sutvarkyti nuo Lazdynų tilto, kurį planuojama nutiesti, iki Valakampių tilto. Centre turėtų būti įrengtas pramoginių laivų prieplaukų parkas, jau yra norinčiųjų investuoti. Turime visas galimybes išnaudoti vandenį.

Esate krepšinio šalininkas, todėl kitų sporto šakų atstovai nuogąstauja, kad dabar savivaldybė daugiausia pinigų skirs krepšiniui, o kitoms sporto šakoms liks tik trupinėliai. Krepšinį žaidžiau daugiau kaip 20 metų. Jis, be abejo, yra didžioji mano gyvenimo aistra. Tačiau puikiai suprantu, kad sportas vien krepšiniu neapsiriboja. Tie, kurie mano, kad dabar krepšiniui bus duodama viskas, o kitiems nieko, labai apsirinka. Kitos sporto šakos gali sulaukti netgi daugiau dėmesio, nes

kad po metų turėsime kur plaukti. Privalome padaryti viską, kad suspėtume pagal tokį terminą.

Gal ir jūs laisvalaikiu plaukiojate?Į baseiną neturiu laiko vaikščioti, bet vasarą kiekvieną dieną su dideliu malonumu plaukioju vandens telkinyje, kuris yra mano sodyboje Molėtų rajone.

Sujungtos miesto sporto mokyklos ir įsteigtas Sporto centras. Ar jis pasiteisino ir ar įstaiga jau turi vadovą?Kol kas centras neturi vadovo, vyksta konkursas. Kas juo taps, paaiškės birželio pabaigoje. Būtų šiek tiek ankstoka vertinti, ar centras pasiteisino. Noriu sulaukti naujo vadovo ir su juo peržvelgti centro veiklą. Mes galime pateikti vienus vertinimus, o naujasis vadovas gali norėti daryti kitaip. Centro problemų, be abejo, matome, nenorėčiau dabar į jas detaliau gilintis. Tikiuosi, kad naujasis vadovas bus pajėgus jas spręsti.

Dirbdamas vienoje komandoje su Remigijumi Šimašiumi prieš rinkimus vilniečiams žadėjote, kad bus sutvarkyta Neries pakrantė, kuri sostinės gyventojams taps puikia poilsio zona. Kada bus imtasi darbų?Neries pakrantė – miesto ašis, labai graži vieta. Jai reikia

SOSTINĖ PASIRENGUSI POKYČIAMSUž sportą atsakingas Vilniaus vicemeras Linas Kvedaravičius tiki, kad nors problemų ir yra, jos išsprendžiamos


Į kovą su draudžiamų preparatų vartojimu, laikymu, pardavimu ir gaminimu nuo šiol stos ir teisėsaugos pareigūnai. 12p.p.

yra prastesnės būklės. Visoms sporto šakoms vienodai blogai. Su meru Remigijumi Šimašiumi kalbėjome, kad pirmiausia atsižvelgsime į prioritetines sporto šakas, tačiau ir visos kitos turi gauti maksimalią savivaldybės paramą. Ne vien pinigais, bet ir infrastruktūra.Visi pavydžiai žiūri į krepšinį, bet prisiminkime tuos metus, kai tapome nepriklausomi, kokiomis sąlygomis gyvavo visas Lietuvos sportas. Beveik visoms sporto šakoms jos buvo daugmaž vienodos. Vienos sporto šakos taip ir liko laukti malonės, o kitos pačios pradėjo ieškoti būdų, kaip išgyventi. Dabar jos yra aukštesniame lygyje. Tiems, kurie laukia malonės iš valdžios, vis dėlto linkėčiau jos nelaukti, ieškoti būdų patiems, kaip vystyti savo mėgstamą sporto šaką. Tačiau dėmesys bus skiriamas visoms miesto sporto šakoms. Dabar mūsų laukia ypač didelis projektas – daugiafunkcio sporto centro statyba ant Šeškinės kalno, tikimės, kad trečias kartas nemeluos. Didelį dėmesį jam skiria ir Vyriausybė, ir premjeras. Puikiai suprantame nemažą atsakomybę ir galimybę pagaliau sutvarkyti tą teritoriją ir ją skirti įvairioms miestiečių veikloms.

Kam savivaldybė skirs didesnį dėmesį: masiniam ar didžiajam sportui?Vilniuje organizuojama daug renginių, jie vyks ir toliau. Per masinius renginius miestelėnai gražiai tarpusavyje bendrauja, susipažįsta, dėl to miestas darosi tik geresnis. Masiniams renginiams skirsime didžiulį dėmesį. O didysis sportas – didelė pridėtinė vertė miestui. Tačiau mes siekiame glaudžiau bendradarbiauti su kitomis sporto institucijomis, nes kartais miestui tenka per didelė našta išlaikyti didelio meistriškumo sportininkus. Trenerius išlaiko miestas, jie ugdo didelio meistriškumo sportininkus. Susėdus prie bendro stalo su Kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atstovais vieną kartą reikėtų išsiaiškinti, kur kieno atsakomybė ir prioritetai.

Ar naujoji Vilniaus savivaldybė sportiška?Taip, yra administracijos krepšinio komanda, dalyvaujanti Sostinės krepšinio lygos varžybose, ji šiemet pateko tarp pajėgiausių keturių komandų. Joje tikrai nežaisiu, nes buvusiam profesionalui būtų neetiška prieš

mėgėjus krepšininkus, be to, turiu kelio problemų. Tačiau prižadėjau pabūti treneriu. Pagal medikų rekomendacijas man jau ne krepšinį žaisti. Dabar mane žavi kitos sporto šakos. Sportiška ir savivaldybės taryba, daug jos narių sportuoja. Pats meras su malonumu dažnai žaidžia krepšinį, bėgioja, mina dviračio pedalus. Esate krepšinio ekspertas, ar, tapęs savivaldybės vicemeru, rasite laiko šiai sričiai?Pastaruoju metu kelis kartus teko atsisakyti komentuoti varžybas, nes negalėjau jų stebėti. Tačiau krepšinio ekspertu būsiu ir toliau, nes krepšinis – mano gyvenimo dalis.

Koks ketinate būti vicemeras?Nevėluojantis, nes puikiai žinau, kad reikia branginti kitų žmonių laiką. Reiklus, principingas, nebijantis į akis pasakyti teisybės. Politikoje, kaip matau, daugeliu atvejų tai nepriimtina, bet melas visada nuveda prie teisybės. Teisybę reikia sakyti iš karto, tada sutaupysime laiko. Jeigu taupysime vienas kitą nemeluodami ir išspręsdami problemas čia ir dabar, bus daug paprasčiau gyventi.

Vilniečiai iš jūsų, kaip sporto atstovo, daug tikisi. Ką Vilniaus sporto bendruomenei galite pažadėti?Didelį dėmesį visoms sporto šakoms. Sporto visuomenė gali tikėtis betarpiško bendravimo. Per trumpą laiką, vos per kelias savaites, teko susitikti su labai daug sporto organizacijų atstovų, sporto mokyklų direktorių. Su jais bendravome ir prieš rinkimų kampaniją, ryšys nenutrūko ir dabar. Man gali paskambinti bet kas – su visais kalbuosi, sprendžiu problemas. Treneriai, mokyklų vadovai tikisi aiškumo, kas su jais bus ir ką jiems daryti. Mes stengiamės greitai tai išaiškinti, sutvarkyti neatidėliotinas problemas ir žvelgti į viziją. Turime tam tikrą planą, ką reikėtų daryti su sporto mokyklomis. Tačiau kol kas viešai apie tai nenorėčiau kalbėti vien dėl to, kad jis turėtų būti apsvarstytas taryboje, komitetuose. Sporto mokyklų pertvarkos, be abejo, imsimės, tačiau ji bus neskausminga visiems. Jos siekiama tam, kad sporto mokyklos galėtų daug savarankiškiau elgtis su savo fi nansais, vadyba. Manau, tai bus puikūs pokyčiai, kurių jau seniai reikėjo.

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.


TEMA Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Švedijoje ir Austrijoje, baudžiamoji atsakomybė numatyta netgi už dopingo vartojimą.

Lina Daugėlaitė[email protected]

Naktį dopingo kontrolieriai į sporto mėgėjo duris nepasibels ir pakėlę iš lovos į dopingo kontrolę nepakvies. Tačiau nuo kitų metų sausio 1 d. įsigaliosiantis Tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatymas apribos galimybes lengva ranka įsigyti ir „valgyti“ dopingo preparatus.

„Šis reikalas užsitęsęs, todėl įstatymo priėmimas – svarbus faktas mūsų sporto istorijoje. Buvome viena iš nepažangių šalių. Šiuo įstatymu saugomas visuomeninis interesas: žmogus nueina į kokį nors klubą, norėdamas pasigražinti, o jam pasiūlo preparatų, kurie sugadina sveikatą. Tuomet visi stebisi, kad sportas daro žalą. Ne vienas toks atvejis buvęs Lietuvoje. Šis reiškinys nebuvo pažabotas, žmonės galėjo laisvai disponuoti dopingo preparatais“, – įstatymo svarbą pabrėžė Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius. Priėmusi Tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatymą, Lietuva įgyvendino tarptautinius įsipareigojimus – Europos Tarybos Antidopingo konvenciją ir UNESCO konvenciją prieš dopingo vartojimą sporte.

Sąrašas – labai ilgas„Įstatymu pirmiausia siekiama apsaugoti visuomenės, ypač jaunų

žmonių, sveikatą, kurią sutrikdo dopingo medžiagų, labiausiai – anabolinių steroidų, vartojimas. Taip pat jis apsaugos mūsų sportininkus, nes apribos daugelio medžiagų prieinamumą“, – aiškino Lietuvos antidopingo agentūros (LADA) direktorė Ieva Lukošiūtė-Stanikūnienė. Tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatymas apriboja galimybę gabenti, laikyti, gaminti, atsisiųsti ar platinti tokias medžiagas kaip anaboliniai steroidai, augimo hormonai, jų išsiskyrimą ar eritrocitų gamybą kraujyje skatinančius preparatus. „Draudžiamų medžiagų ir metodų sąrašas – labai ilgas. Šio įstatymo tikslas – apibrėžti kitais įstatymais nekontroliuojamas medžiagas. Yra vaistinių medžiagų, kurias kontroliuoja Farmacijos įstatymas, yra narkotikų, kurie griežtai draudžiami pagal Narkotikų įstatymą, galiausiai alkoholis, kurio vartojimas kontroliuojamas pagal Alkoholio įstatymą. Bet yra tokių medžiagų, kurios nebuvo uždraustos įstatymais. Taigi šis įstatymas skirtas tam tikroms dopingo medžiagoms, kurios nepatenka į kitų įstatymų reguliavimo sferą“, – aiškino I. Lukošiūtė-Stanikūnienė. Visas šias medžiagas įsigaliojus įstatymui bus galima naudoti tik reglamentuotiems tikslams – mokslo, sveikatos, veterinarijos. O už jų platinimą, laikymą ir kitokį disponavimą jomis grės griežtos sankcijos – nuo baudų iki

6 m. laisvės atėmimo. „Manau, kad tokios bausmės nėra per griežtos. Už smurtinę mirtį skiriama ir 15 m. kalėjimo ar iki gyvos galvos, o jeigu netiesiogiai stumiame žmogų vartoti dopingo medžiagas, nuo kurių jis gali mirti, taip pat reikia bausti“, – įsitikinęs Seimui įstatymą pateikęs Seimo narys Algirdas Sysas. Kaip teigė A. Sysas, tai buvo nebe pirmas bandymas priimti tokį įstatymą: „Per pastaruosius 6–7 m. vis grįždavome prie tos temos, bet visuomenė tam dar nebuvo pasiruošusi, o kartu – ir jos atstovai Seime, mano kolegos. Tačiau gyvenimo būdas Lietuvoje keičiasi, vis daugiau jaunų žmonių nebeguli lukštendami saulėgrąžas ant sofos priešais televizorių, o sportuoja – bėgioja, važinėja dviračiais, eina į sporto sales, klubus. Visa tai duoda rezultatų – atkreiptas dėmesys ir į šią problemą. Šįkart Seimo narių reakcija buvo teigiama.“

Ką rodo skaičiai„Šiuo metu įvairiose šalyse stebimas piktnaudžiavimas kai kuriomis medžiagomis, išvardytomis Pasaulinio antidopingo kodekso Draudžiamajame sąraše. Tokios medžiagos apima anabolinius steroidus, testosterono darinius, augimo hormonus. Dažniausiai minėtos medžiagos vartojamos sporto klubuose, laisvės atėmimo vietose. Tikslas – kūno kultas. Nesuvokiama, kad tokios medžiagos kaip anaboliniai

steroidai, testosteronas, vartojamos ne gydymo tikslais, gali pridaryti nepataisomos žalos sveikatai. Konstatuojama, kad tai jau ne tik sporto srities, bet ir visuomenės sveikatos problema“, – teigia SAM Sveikatos stiprinimo valdybos direktoriaus pavaduotoja Audronė Astrauskienė. Lietuvoje atlikus bandomąją studentų apklausą (Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys) nustatyta, kad dopingo medžiagas (anabolinius steroidus) vartoja 19,9 proc. apklaustų studentų: 32,79 proc. vyrų ir 4,04 proc. moterų; anaboliniai steroidai vartojami kaip maisto papildai (84,1 proc.) arba kaip vaistiniai preparatai (15,9 proc.). Dažniausios anabolinių steroidų vartojimo priežastys, kurias nurodė studentai, – noras padidinti raumenų masę, pajėgumą (65,9 proc.), pasiekti geresnių sporto rezultatų (31,8 proc.).Alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo Europos mokyklose tyrimas (ESPAD) (2012 m.) rodo, kad vidutiniškai 3 proc. 15–16 m. Lietuvos moksleivių (berniukų) nors kartą yra vartoję anabolinių steroidų. I. Lukošiūtės-Stanikūnienės teigimu, Lietuvoje dopingo medžiagų vartojimo vidurkis tarp paauglių yra 2 proc. didesnis nei Europos Sąjungos šalyse.

Dabar įsigyti nesudėtingaKas gali nutikti vartojant

DOPINGAS – UŽ ĮSTATYMO RIBŲĮ kovą su draudžiamų preparatų gabenimu, laikymu, pardavimu ir gaminimu stos ir teisėsaugos pareigūnai

„„Teko bendrauti su kitų šalių atstovais dėl šio įstatymo. Jie vienareikšmiškai teigia, kad įstatymas pasiteisino – saugo visuomenę, ypač jaunimą, kad jiems nebūtų daroma žalos. Kadangi ribojame prieinamumą visai visuomenei, o kartu – ir sportininkams, vadinasi, yra tikimybė, kad dopingo bus vartojama mažiau.“ I. LUKOŠIŪTĖ- STANIKŪNIENĖ


dopingo preparatus? Pavyzdžiui, vartodami steroidus, sporto mėgėjai ir sportininkai rizikuoja patirti su psichine sveikata susijusių problemų, susirgti širdies, kraujagyslių ir kepenų ligomis, gali drastiškai pakisti jų reprodukcinės funkcijos ir atsirasti kitų bėdų. Žmogaus augimo hormono vartotojai rizikuoja susirgti vėžiu, turėti skydliaukės problemų ir rūpesčių, susijusių su per dideliu kaulų augimu. Skaičiuojama, kad per 1988–1990 m. mažiausiai 18 Europos dviratininkų mirė nuo eritropoetino sukelto širdies funkcijos nepakankamumo. Šiuo metu įsigyti anabolinių steroidų ar kitų dominančių dopingo preparatų mūsų šalyje visiškai nesudėtinga. Tereikia kompiuterio paieškos laukelyje įvesti dominančios medžiagos pavadinimą, ir nepakilę nuo kėdės sulauksite siuntinio į namus – internete galima išsirinkti dominantį konkretų ar pagal kainą tinkantį preparatą. Dopingo „pradinukams“ siūlomos konsultacijos, kaip visame prekybos pasaulyje, čia rengiami dopingo preparatų išpardavimai už patraukliausią kainą. Norintieji padiskutuoti, ką ir su kuo „valgyti“, gali tai daryti specialiuose forumuose.

Nuo baudos iki kalėjimoEuropos Bendrijos šalyse teisinis reglamentavimas, susijęs su neteisėtu disponavimu sporto srityje draudžiamomis medžiagomis, skirtingas. Bendra tendencija – atsakomybės griežtinimas. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Švedijoje ir Austrijoje, baudžiamoji atsakomybė numatyta netgi už dopingo vartojimą.Bene aiškiausiai ir lakoniškiausiai neteisėtas disponavimas sporto srityje draudžiamomis medžiagomis ir metodais reglamentuojamas Danijoje ir Švedijoje. Šiose šalyse tam

tikri (patys pavojingiausi) dopingo preparatai negali būti gaminami, importuojami, eksportuojami, paskirstomi ar laikomi, išskyrus medicininius ar mokslinius tikslus, jais negali būti prekiaujama. Už įstatymo pažeidimus taikoma bauda arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Preciziškiausiai reglamentuojama Ispanijoje. Šioje šalyje drausminė atsakomybė už pažeidimus, susijusius su dopingo vartojimu ir neteisėtu disponavimu, diferencijuojama atsižvelgiant pažeidimo rimtumą, pakartotinumą, pažeidimo subjektą, ar į pažeidimą buvo įtrauktas nepilnametis. Už vartojimą baudžiama švelniau nei už neteisėtą disponavimą sporto srityje draudžiamomis medžiagomis ir metodais.Tarp Baltijos šalių lietuviai – primoji kregždė, nes nei estai, nei

turėti. Nors tai buvo draudžiama ir anksčiau, tai buvo daroma remiantis sporto taisyklėmis. O vien sporto taisyklėmis įrodyti sunku. Taigi šis įstatymas padės kovojant su dopingu“, – įsitikinusi I. Lukošiūtė-Stanikūnienė. Anot jos, vienas seniausių ir plačiausiai aprėpiančių įstatymų dėl disponavimo dopingu galioja Prancūzijoje. O jį savo kailiu geriausiai patyrė Lietuvos dviratininkas Raimundas Rumšas, kuris 2002 m. prestižinėse „Tour de France“ lenktynėse užėmė trečiąją vietą. Netrukus dviratininko žmonos automobilyje Prancūzijos policija aptiko draudžiamų preparatų. Editai Rumšienei teko porą mėnesių kalėti, o vėliau ji ir jos vyras buvo nuteisti keturiems mėnesiams laisvės atėmimo bausmę atidedant. „Tad jeigu sportininko šeimos narys kur nors

bagažinėje vežasi tas medžiagas, šešėlis krinta ir ant sportininko. Pats sportininkas dopingo preparatų gal nesivežioja, bet jų turi jį lydintys asmenys“, – aiškino E. Urbanavičius. Įstatymas įsigalios nuo kitų metų, taigi turime dar pusę metų ir galime pasirengti jo įgyvendinimui. „Reikės parengti kontroliuojamųjų medžiagų sąrašą, jį turės patvirtinti sveikatos apsaugos ministras. Turės būti nustatytos tvarkos, procedūros, kaip galėtume gauti informaciją dėl pažeidimų, kuriuos padaro sportininkai. Kita vertus, kalbant apie anabolinius steroidus, mes savo patirtį galime perduoti policijai ir muitininkams, pavyzdžiui, kaip atpažinti tas medžiagas, rekomenduoti laboratorijas, kuriose jas galima patikrinti“, – sakė LADA direktorė.

Atšilus orui žmonės ieško galimybių mankštintis lauke. Tai galima daryti ir pajūryje, ir net netoli Vilniaus centro. 14p.p.

kaimynai latviai tokių įstatymų nėra priėmę. „Teko bendrauti su kitų šalių atstovais dėl šio įstatymo. Jie vienareikšmiškai teigia, kad įstatymas pasiteisino – saugo visuomenę, ypač jaunimą, kad jiems nebūtų daroma žalos. Kadangi ribojame prieinamumą visai visuomenei, o kartu – ir sportininkams, vadinasi, yra tikimybė, kad dopingo bus vartojama mažiau“, – teigė I. Lukošiūtė-Stanikūnienė.

Išbandė prancūzų įstatymąNors priėmus įstatymą pirmiausia pabrėžiamas jo aktualumas plačiajai visuomenei, jis svarbus ir sporto profesionalams. „Sportininkui ne tik draudžiama vartoti dopingo preparatus, bet ir jų turėti. Priėmus šį įstatymą, sportininkams bus sunkiau įsigyti dopingo preparatų, jie, kaip ir sportininko personalas, negalės jų

E. Urbanavičius ir I. Lukošiūtė-Stanikūnienė.

Įstatymą dėl dopingo pateikė Seimo narys A. Sysas.Alfredo Pliadžio nuotr.


SPORTUOJAM „Tae Bo“ užsiėmimai skirti visiems – čia nėra jokių amžiaus apribojimų, gali sportuoti tiek vaikai, tiek moterys ar vyrai.

Mažvydas [email protected]

Vasara – sporto klubų tuštėjimo metas, nes dažnas žmogus šiltuoju metų laikotarpiu trokšta aktyviai leisti laiką gryname ore. Tokią alternatyvą jau penktą kartą šiais metais pasiūlys šokių ir sporto stovykla „Palanga in dance“, kurioje pamokas ves žinomi Lietuvos ir užsienio treneriai.

Stovykla vyks Palangoje nuo birželio 29 iki liepos 6 dienos. „Palanga in dance“ organizatorius ir šokių treneris Kostas Pavliukas pasakoja, kad idėja sukurti projektą, apimantį

Maskvos Sašos Oškino, savo žiniomis dalysis Andrejus Boiko, baltarusės Irina Lysenko, Natalija Baunina, Eleo Frascatis (Italija). Kaip teigia K. Pavliukas, su visais jais planus tenka derinti prieš gerą pusmetį, nes surinkti tiek daug gerų specialistų į vieną vietą sudėtinga.Šie treneriai ves įvairiausių stilių šokių pamokas, jogos, „Tae Bo“, funkcines ir riebalų deginimo treniruotes.„Čia gali atvykti visi norintieji – šokantys ar niekada to nedarę. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę, į kurias treniruotes eiti, kurias – ne. Iš viso kiekvieną dieną vyksta apie 9 treniruotes“, – pasakoja K. Pavliukas.

sveiką gyvenseną, mitybą, šokius ir sportą, kilo dėl žmonių susidomėjimo.„Buvo labai daug norinčiųjų šokti, todėl nusprendėme daryti susibūrimus. Galiausiai tai išaugo į savaitės trukmės stovyklą“, – prisimena jis.

Gali atvykti kiekvienasŠiais metais stovykloje treniruotes ir užsiėmimus ves gerai žinomi Lietuvos specialistai: Šarūnas Kirdeikis, Deividas Meškauskas, Bronius Burneika, Janas Tankevičius, Agnė Butienė, Andžejus Gunevičius, Sandra Saikauskaitė. Svečių iš užsienio sąrašas taip pat išsiplėtė ir sustiprėjo – be gerai žinomo šokių trenerio iš

„„Dirbant lauke vienintelis ir nepakartojamas dalykas – deguonis. Pastatuose jis išdeginamas, kad ir kokia būtų ventiliacija. Lauke žmogus prakaituoja, dirba taip pat sunkiai, bet puikiai jaučiasi ir neišvargsta. Lauke net esant aukštam pulsui lengviau sportuoti. Deguonis aprūpina energija ir organizmas nepavargsta taip greitai.“

Renginio organizatoriaiVšĮ Elektrėnų sporto, turizmo ir pramogų centras

Lietuvos bėgimo taurė

Renginio partneriaiLSD „Žalgiris“, sveikatingumo ir sporto klubas „Draugystė“, Elektrėnų sporto mokykla,

Rytų kovos menų sporto klubas „Pantera“, bėgimo klubas „Šviesos kariai“

Informacija tel. (8 528) 39 578, mob.: 8 618 67 939, 8 687 93 940

VASARIŠKAS ENERGIJOS ŠALTINIS

Atšilus orui žmonės ieško galimybių mankštintis lauke. Tai galima daryti ir pajūryje,

ir net netoli Vilniaus centro

44-asis pusės maratono bėgimas „Aplink Elektrėnų marias“

(21,098 km atestuota trasa)2015 m. Lietuvos bėgimo taurės

(21,098 km) VII etapasŠiaurietiškasis ėjimas – 10 km

2015 m. birželio 20 d. Elektrėnai, Rungos g. 18A

Startas 11 val.

„Tae Bo“ treniruotės vyksta greta klubo „Body Gym“.

15LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 3 (992)NrNr. . 3 3 (9(9999292))

Saulius Kuzminskas pripažįsta – prasibrauti į krepšinio žvaigždyną jam trukdė ne tik traumos, bet ir per minkštas charakteris. 17p.p.

Treniruotės ant jūros krantoStovyklos dalyvio mokestis – 420 eurų. Į šią sumą įeina kelionė pirmyn ir atgal, maitinimas, gėrimai, apgyvendinimas, visos pamokos ir kita stovyklos veikla. Kiekvienais metais į stovyklą atvyksta ir žmonių grupės iš Rusijos, Baltarusijos, Latvijos. Vyriausia dalyvė – moteris, sulaukusi 60 metų. Visi užsiėmimai vyksta pajūryje ir šalia esančiuose teniso aikštynuose, netoli dviračių tako tarp Šventosios ir Palangos. „Pirmiausia čia džiugina grynas oras, pušynas, o Lietuva yra viena pirmaujančių valstybių Europoje pagal pušynų kiekį. Žmonės ne veltui važiuoja ilsėtis į Palangą ir Druskininkus, nes tai labai sveika. O kai šoki ar sportuoji gryname ore, nauda dviguba“, – įsitikinęs šokių treneris.

Skuba į gryną orąVienas stovyklos trenerių, sporto klube „Body Gym“ dirbantis J. Tankevičius, kiekvienais metais su entuziazmu laukia gerų orų, tada jis su klientais bent kartą per savaitę treniruotes perkelia į lauką. Tam puikiai tinka sporto klubo lauko terasa. Šiais metais jis jau spėjo atidaryti lauko treniruočių sezoną, surengdamas „Tae Bo“ pratybas.„Dirbant lauke vienintelis ir nepakartojamas dalykas – deguonis. Pastatuose jis išdeginamas, kad ir kokia būtų ventiliacija. Lauke žmogus prakaituoja, dirba taip pat sunkiai, bet puikiai jaučiasi ir neišvargsta. Lauke net esant aukštam pulsui lengviau sportuoti. Deguonis

aprūpina energija ir organizmas nepavargsta taip greitai“, – sporto naudą lauke aiškina J. Tankevičius.Pasak trenerio, „Tae Bo“ užsiėmimai skirti visiems – čia nėra jokių amžiaus apribojimų, gali sportuoti tiek vaikai, tiek moterys ar vyrai. Naujokams sunku dėl ištvermės, tačiau tokiu atveju jie dirba mažesniu krūviu.

Atsigaivina ežerePer „Tae Bo“ treniruotes „Body Gym“ klientai naudoja ir inventorių – svarelius ar gumas, padedančius sukurti pasipriešinimą, kai atliekami kovos veiksmai. „Tai yra treniruotė su kovos elementais. Taip vystoma ištvermė, koordinacija. Atliekama daug smūgių kojomis, tempimo pratimų – tai padeda išjudinti visus sąnarius, atgaivinti jų darbo mechaniką“, – pasakoja J. Tankevičius. Specialistas mėgsta stebinti savo klientus. Vasarą perspėja juos, kad jeigu bus geras oras, šie pasiimtų maudymosi kostiumus. Jei yra pakankamai susidomėjusiųjų, po treniruotės jie važiuoja prie netoliese esančio Tapelių ežero. „Atsidarome automobilių duris, pasileidžiame muziką, patriukšmaujame, atliekame antrą treniruotės dalį, o tuomet – maudomės, atsigaiviname ežere. Žmonės patiria daug emocijų. Aš, kaip treneris, atsiduodu darbui nuoširdžiai. Už tai man niekas nemoka, bet darau tai, kas man patinka, ir aukoju savo laiką lojaliems klientams“, – entuziastingai kalba „Body Gym“ treneris.

Šokių ir sporto stovykla „Palanga in dance“.


DVEJONĖS APSISPRENDIMO KRYŽKELĖJE


Vienu perspektyviausių Lietuvos vidurio puolėjų vadinto Sauliaus Kuzminsko žvaigždė visu ryškumu taip ir neįsižiebė. Įžūlumo stoka aikštėje ir traumos sutrukdė jam prasiskinti kelią į Lietuvos vyrų rinktinę ir elitinius Europos klubus, o pavargęs kūnas 33-ejų krepšininką jau verčia dėti karjeros tašką.

S. Kuzminskas atstovavo įvairiems Lietuvos ir užsienio klubams – savo karjerą pradėjęs Vilniaus „Sakalų“ komandoje, vėliau buvo vienas „Šiaulių“ ekipos lyderių, su Vilniaus „Lietuvos rytu“ kėlė į viršų ULEB taurę, ragavo legionieriaus duonos Prancūzijos, Vokietijos, Slovėnijos, Lenkijos, Latvijos komandose. Pastarąjį sezoną jis buvo vienas iš Molėtų „Ežerūno-Kario“ komandos, žaidžiančios Nacionalinėje krepšinio lygoje, lyderių.

Kodėl nutarėte baigti karjerą? Jums dar tik 33-eji.Daug dalykų susidėjo. Dar nesu galutinai apsisprendęs – gal dar kokį sezoną ir žaisiu, bet mano sportinė karjera eina į pabaigą. Buvo daug traumų. Mano kūnas, ko gero, vyresnis negu yra iš tiesų. Anksti pradėjau sportuoti, todėl taip ir susiklostė.

Nuo ko priklauso, ar kitą sezoną dar žaisite? Žinoma, jeigu būtų pasiūlymas, svarstyčiau, bet viskas priklausys

turbūt bus ilgiausias nacionalinis čempionatas: jeigu komanda eis iki fi nalo, nedaug laiko liks iki rinktinės stovyklos, būtų sunku suderinti. Bet kad norėtų išbandyti jėgas NBA, net neabejoju.

Ar duodate broliui patarimų?Jis jau tokio aukšto lygio krepšininkas, kad mažai ką galiu jam patarti. Nebent broliškai.

Baigęs krepšininko karjerą, daugiau laiko galėsite skirti šeimai?Be abejo. Kiekvieno sportininko ar krepšininko gyvenime įvyksta pokyčių, kai karjera eina į pabaigą, daugiau laiko atsiranda šeimai. Bet nuo krepšinio atitrūkti nenorėčiau, nes be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo.

Norėtumėte, kad sūnus irgi pasirinktų krepšininko kelią?Širdyje labai norėčiau, bet per prievartą neversiu žaisti. Pats pasirinks. Bet kai aplinkui vien krepšinis ir visi tik apie jį kalba, atrodo, sporto būrelio pasirinkimas bus vienas. Jokūbui dabar 2 metai ir 8 mėnesiai.

Ar dar dainuojate „Ąžuoliuke“?Chore nebedainuoju, dažniausia su sūnumi arba savo malonumui.

Žvejyba – didžiausias jūsų pomėgis. Ar jau radote jam laiko? Kad ir kaip būtų keista, šiais metais dar nežvejojau, nors gyvename netoli upės. Turbūt kai grįšiu iš Ispanijos, pradėsiu šių metų žvejybos sezoną.

ten kitokia krepšinio specifi ka. Visokių minčių sukasi, galvoju ir apie krepšinio vadybą. Dar nesu 100 procentų tikras, kad nežaisiu. Bet jeigu baigsiu krepšininko karjerą, svarstysiu rimčiau.

Mama – buvusi krepšininkė. Jums nebuvo kito pasirinkimo, kaip tik žaisti krepšinį?Ne, pasirinkimas buvo. Septynerius metus dainavau „Ąžuoliuko“ chore. Kartu žaidžiau krepšinį. Galėjau rinktis. Bet kadangi tėvai sportiški, tai ir noras sportuoti, o ne sieti gyvenimą su menais, buvo didesnis.

Ar mama dažnai duodavo pastabų, patarimų? Dažnai. Iki dabar mūsų šeimoje vyrauja viena tema – krepšinis. Tiesa, mano mama – jau ir močiutė, tad krepšinis ir anūkai – dvi pagrindinės temos. Apie krepšinį dažnai padiskutuojame – anksčiau apie mano žaidimą kalbėdavome, dabar – apie brolio.

Ar nuolat bendraujate su Malagos komandoje „Unikaja“ žaidžiančiu broliu Mindaugu? Kol jis žaidžia Ispanijoje, porą kartų per metus pas jį apsilankome. Pabūname kartu, pažiūrime varžybas. Smagu.

Gal jau broliui laikas bandyti patekti į NBA lygą? Aišku, labai to norėtume, manau, jis ir pats to neatsisakytų, bet viskas priklausys nuo to, ar Malagos komanda pratęs su juo sutartį, ar jam bus laiko prieš rinktinės stovyklą. Ispanijoje

nuo mano savijautos. Vasarą pasportuosiu, pažiūrėsiu, kaip jaučiuosi. Bet greičiausiai neberungtyniausiu. Gyventi reikės toliau, organizmas nėra amžinas. Kiti žaidžia ir iki 40-ies, bet kiekvieno žmogaus fi ziologija kitokia.

Ar esate patenkintas savo karjera? Visada norisi geriau, bet yra taip, kaip yra. Gal buvo padaryta neteisingų sprendimų, gal ne į tą komandą patekau. Bet nieko neatsuksi atgal, džiaugiuosi, kad galėjau žaisti.

Ko pritrūko, kad žaistumėte Lietuvos rinktinėje?Manau, gal charakterio, taip pat sutrukdė traumos – turėjau problemų dėl nugaros. Tai aukštų žmonių bėda. O dabar galiu džiaugtis, kaip mano brolis žaidžia.

Kai kurie krepšinio specialistai kalbėjo, kad esate minkštoko charakterio, jums neva trūksta įžūlumo aikštėje, todėl ir nepavyko pasiekti didesnių aukštumų. Ar sutinkate?Visiškai sutinku, bet pakeisti charakterį be galo sunku. Tai nėra fi zinės savybės, psichologiją pakeisti sudėtinga.

Žaidėte įvairių šalių komandose. Kur patiko labiausiai ir kodėl?Nebuvo tokio klubo, kur jausčiausi blogai. Apie visus išliko gerų prisiminimų ir labai sunku išskirti vieną, kuriame buvo geriau. Vienur laimėjome daugiau, pavyzdžiui, su

KARJERA NrNr. . 3 3 (9(9999292))

Chore „Ąžuoliukas“ dainavęs SAULIUS KUZMINSKAS ir dabar dažnai kartu su sūnumi užtraukia dainą.

Saulius Kuzminskas pripažįsta – prasibrauti į

krepšinio žvaigždyną jam trukdė ne tik traumos, bet ir

per minkštas charakteris

„Lietuvos rytu“, „Šiauliuose“ praleidau daug metų, ten užaugau ir Šiauliai man tarsi antri namai. Gal patekdavau į labai draugiškas komandas. Ir patys miestai buvo nuostabūs. Sunku ką nors išskirti – visuose buvo puikios sąlygos.

Kuris laimėjimas jums reikšmingiausias?ULEB taurė, kurią laimėjau su „Lietuvos rytu“ 2005 metais.

Kuris treneris jums padarė didžiausią įtaką?Antanas Sireika, o paskui „Lietuvos ryte“ – Jonas Kazlauskas. Dar labai daug įtakos turėjo mano pirmasis treneris Algirdas Milonas.

Kodėl tik metus mokėtės JAV Berklio universitete?Dėl krepšinio. Mažai teko žaisti, grįžęs į Lietuvą patekau į jaunimo rinktinę, po to „Šiauliai“ pasiūlė kontraktą, sakė, kad galėsiu daug žaisti. Amerikoje nebuvau tikras, ar kitą sezoną gausiu žaisti pakankamai – treneriai tuo klausimu nebuvo optimistiški. Nusprendžiau grįžti ir tęsti krepšininko karjerą, o ne mokslus. Baigiau Šiaulių universitetą. Amerikoje buvo gera, nors patirties ten sėmiausi tik metus.

Ką dabar veiksite? Kokius mokslus esate baigęs?Baigiau kūno kultūros ir sporto pedagogiką. Manau, nuo krepšinio neatitrūksiu. Gal reikėtų, kaip daro dauguma, pradėti nuo vaikų krepšinio,

S. Kuzminskas su šeima dažnai aplanko Ispanijoje žaidžiantį brolį Mindaugą ir jo sužadėtinę Eglę.


SUKAKTYS Pirmą kartą būsimą žmoną šokti pakvietęs ČESLOVAS NORVAIŠA numindė jai kojas, todėl abu nutarė mokytis šokti.


Lietuvos sportinių šokių metraštis sunkiai įsivaizduojamas be Česlovo ir Jūratės Norvaišų.

Abu šokti pradėjo baigę Kauno medicinos institutą. Buvo daugkartiniai Lietuvos ir Sovietų Sąjungos čempionai. Iš didžiojo sporto išėjo nenugalėti. Vėliau išugdė didžiulį būrį aukščiausio lygio varžybų nugalėtojų ir prizininkų, yra tarptautinės kategorijos teisėjai.Gegužės 7 d. Č. Norvaiša atšventė 80 m. jubiliejų. Tiksliau – ne šventė, bet priėmė sveikinimus, nes gimtadienio jis nelaiko išskirtine proga.„Česlovas – nuostabus žmogus, didelės erudicijos inteligentas, vyras, kurio pavydėjo ir pavydi daugelis moterų. Reiklus ir atidus vadovas, viskam ypač gabus. Susituokėme šeštame kurse ir jau daugiau kaip 50 m. esame kartu“, – savo vyrą apibūdino J. Norvaišienė.

Kuo jums brangūs jūsų metai? – paklausėme Č. Norvaišos.Atsakysiu kaip toje dainoje: „Mano metai – mano turtas.“ Gailiuosi tik vieno, kad ne visas prasmingas gyvenimas buvo nugyventas nepriklausomoje Lietuvoje. Gal jaunystės metais būtume padarę daug daugiau, tačiau niekada nesigailėsiu nueito gyvenimo kelio. Jeigu reikėtų kartoti, kartočiau iš naujo.

Ar dideliame draugų būryje šventėte savo jubiliejinį gimtadienį?Gyvenimo metai duoti tėvų ir Dievo. Todėl gimtadienis – ne mano nuopelnas. Mano lieka tik tai, ką nuveikiau šiame gyvenime. Šiemet paprasčiausiai nebuvo laiko švęsti gimtadienio, nes gimimo data beveik sutapo su tradicinio tarptautinio „Gintarinės poros“ konkurso organizavimu. Jubiliejaus proga pasveikino šeima, draugai, miesto meras Visvaldas Matijošaitis, Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius. Priimu tai kaip tradiciją.

Paprastai vengiate alkoholio. Ar per jubiliejų taip pat nepakėlėte taurės? Kadangi gimtadienio nešvenčiau, tai ir taurės rankoje nelaikiau, nes esu abstinentas.

Kuris dešimtmetis, jūsų nuomone, buvo pats brandžiausias ir paliko giliausią pėdsaką jūsų gyvenime?Savo gyvenimo neskirsčiau dešimtmečiais. Kadangi visada

buvau fantastas ir svajotojas, galėčiau išskirti įvairių svajonių įgyvendinimo periodus. Pirmoji jaunystės svajonė buvo aviacija. Tapęs karo lakūnu, norėjau sukurti lėktuvą, kuris kaip paukštis, suglaudęs sparnus, galėtų smigti į jūrą ir tapti povandeniniu laivu. Vėliau, jau studijuojant mediciną, svajojau išgydyti vėžį mirties vaistais, t. y. išsiaiškinęs,

Baigėte medicinos mokslus ir buvote gydytojas, galėjote tapti puikiu karikatūristu, režisieriumi. Kas lėmė, kad pasukote į šokių pasaulį ir ne tik pats šokote, bet ir ėmėtės vadovauti legendiniam „Sūkuriui“?Minėjau, kad viską mano gyvenime lėmė svajonės...

Kaip manote, ar gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, jeigu nebūtumėte sutikęs Jūratės? To negalėjo būti, nes mano gyvenimo žvaigždės nuo pat pradžių man rodė kelią pas Jūratę. Tos žvaigždės yra mūsų likimai, jie kosmose užprogramuoti kiekvienam žmogui.

Ar tiesa, kad, pirmą kartą pakvietęs Jūratę šokti, jai numindžiojote kojas?Todėl ir nutarėme ateiti į to meto Kauno profsąjungų rūmus ir pradėti mokytis šokti „Sūkurio“ kolektyve. Tai buvo 1962-aisiais.

Kurio šokio dabar pakviestumėte moterį? Simpatijas jaučiu lėtam valsui, romantiškam, paslaptingam šokiui. Pagal horoskopą esu Jautis, o jis – melancholiškas, jautrus.

Dar ir dabar, ko gero, esate neabejingas piešimui, o kokį pavaizduotumėte save?Linksmą, su šypsena veide. Nemėgstu konfliktinių situacijų, visada stengiuosi jų išvengti. Mūsų šeimoje aštresnių konfliktų nebūna. Nemėgstu šeimos buities, visus ūkinius darbus patikiu Jūratei, nors virtuvėje taip pat dažnai pasisukioju.

Ne visiems lemta nugyventi 80 metų. O jūs – žvalus, energingas, trykštantis gyvenimo džiaugsmu. Koks jūsų sveikatos eliksyras?Neskaičiuokite metų, išmokite džiaugtis jums skirtu gyvenimu. Turėkite tolimų svajonių ir siekite jų, mylėkite viską, kas jus supa, įskaitant save.

Ar nemažinsite darbo krūvio įžengęs į devintą dešimtį?Niekada negalima mažinti to, kas jums teikia malonumą. Reikia žinoti saiką, pažinti save ir niekada nenustoti judėti. Judėjimas yra gyvybė.

Iki šiol vis dar vairuojate automobilį, ar solidus amžius tam daro įtaką?Ralyje nedalyvausiu, tačiau prie vairo visada jaučiu atsakomybę ir pasikliauju savo 50 m. vairavimo patirtimi. Mano fizinės galimybės vairuoti nepakito, tad kodėl neturėčiau vairuoti.

SVARBIAUSIA – NENUSTOTI JUDĖTISportinių šokių klubo „Sūkurys“ vadovas Česlovas Norvaiša gyvenimą dalija į svajonių laikotarpius

ČESLOVAS NORVAIŠAČ

Gimė 1935 m. gegužės 7 d. Šiauliuose. Šiaulių jaunimo sporto m-klos auklėtinis (sportinė gimnastika, 1950–1954 m.). 1960 m. baigė Kauno medicinos institutą. 1960–1962 m. – Kauno onkologijos dispanserio chirurgas, 1961–1989 m. – Kauno radijo g-los sanatorijos „Banga“ vyr. gydytojas. Šoko su Jūrate Gylyte-Norvaišiene. Lietuvos sportinių šokių čempionas (1965–1974 m.), SSRS čempionas (1967–1974 m.). Tarptautinės kategorijos (IDSF) teisėjas (1975 m.), Lietuvos nusipelnęs treneris (nuo 1996 m.). SSRS pramoginių šokių asociacijos pirmasis prezidentas (1988–1990 m.), Lietuvos sportinių šokių federacijos prezidentas (1993–2001m.), viceprezidentas (2001–2009 m.), Garbės prezidentas (nuo 2001 m.). SSRS, Bulgarijos, Kazachstano, Tadžikijos, Lietuvos rinktinių treneris. Nuo 1974 m. – Kauno

kultūros centro (nuo 2009 m. – Kauno kultūros centro „Tautos namai“) sportinių šokių kolektyvo „Sūkurys“ vadovas ir treneris. Nuo 1965 m. – kasmetinių tarptautinių sportinių šokių varžybų „Gintarinė pora“ organizatorius.Su žmona Jūrate Norvaišiene išugdė Europos ir pasaulio čempionus, vicečempionus ir bronzos medalių laimėtojus Arūną Bižoką ir Editą Daniūtę, pasaulio sporto žaidynių laimėtojus ir pasaulio jaunių čempionus Andrių Ivašauską ir Karoliną Skorupskaitę, pasaulio jaunių čempionus, Europos suaugusiųjų vicečempionus ir bronzos medalių laimėtojus Donatą Vėželį ir Liną Chatkevičiūtę bei kitus. LTOK garbės narys (2001–2009 m.), apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu (1996 m.), KKSD pirmojo laipsnio ordinu su grandine „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2005 m.), LTOK olimpine žvaigžde (2005 m.).

Česlovas ir Jūratė Norvaišos.

kaip greitai vėžinės ląstelės žūva žmogui mirus, sukurti prietaisą, kuris, palaikydamas tik smegenų gyvastį, panardintų kūną į mirties būseną. Atgaivinus visos vėžinės ląstelės būtų jau sunaikintos mirties. Tuomet svajojau, kad Jūratė taptų mano gyvenimo drauge. Kosmoso amžiaus pradžioje troškau padėti kosmonautams

sukurti nesvarumo būseną žemėje, pasitelkus orą ir magnetinę pagalvę. Dar vėliau svajojau sukurti meninį filmą apie Mauglio gyvenimą pagal to meto hipizmo idėjas. Parašiau pilnametražio filmo scenarijų. Puoselėjau svajonę tapti geru šokėju ar šokiu treneriu. Tad, kaip supratote, visą gyvenimą ir prasvajojau. Svajoju ir dabar.


FUTBOLAS LYDI VISĄ GYVENIMĄJau septynerių dėl sporto tėvų namus palikęs Vytas Jančiauskas ir sulaukęs 60-mečio nesiskiria su futbolu


Ilgus metus įvairiose futbolo komandose, tarp jų – ir legendiniame Vilniaus „Žalgiryje“, treneriu dirbęs Vytas Jančiauskas gegužės 14-ąją atšventė 60-metį.

V. Jančiauskas gimė Rusijos miestelyje Oziorske, Kaliningrado srityje.„Tėvai mane pavadino Vitu – su trumpąja i. Rusiškai vardai Vitas arba Vytas rašomi taip pat. Ir kai man pagal rusišką gimimo liudijimą Lietuvoje išdavė pasą, jau buvo parašyta Vytas“, – kalbėjo ilgametis treneris. V. Jančiausko tėvai į Kaliningrado sritį iškeliavo ieškoti geresnio gyvenimo. „Tada, pokariu, žmonės elgėsi panašiai, kaip dabar. Važiavo iš Lietuvos uždarbiauti, nes čia tuomet darbo nebuvo. Susikūrę kolūkiai atlyginimą mokėdavo grūdais ar kita produkcija, gamyklose žmonės taip pat uždirbdavo labai mažai. Mano tėvai į Kaliningrado sritį išvyko dirbti“, – pasakojo V. Jančiauskas.

Į internatą – septyneriųJančiauskai į Lietuvą sugrįžo, kai tada dar Vitui buvo dveji. Tėvas dirbo geležinkelininku ir šeima įsikūrė Šeštokuose. Tiesa, V. Jančiauskas ten gyveno neilgai. Jau septynerių jis išvyko į Panevėžio futbolo internatą. „Pirmasis mano treneris buvo amžinatilsis Edvardas Dūda. Ten mes pradėjome žaisti organizuotai, o ne kaip Šeštokuose kieme. Duodavo jis mums kamuolį, nors tada kamuolių trūko, suvarstomą kamera ir išlindusia guma, per kurią kamuolys pučiamas. Pamenu, kai gaudavai guma, bandydamas mušti galva, kitą kartą nesinorėdavo to daryti...“ – prisiminė treneris.Vis dėlto Panevėžio futbolo internato V. Jančiauskas nebaigė. Aplinkybės susiklostė taip, kad teko grįžti į šeimą. Tada ji jau gyveno Kalvarijoje. Iš ten V. Jančiauskas važinėjo į tuomet Kapsuku vadintą Marijampolę, kur treniravosi sporto mokykloje.„Kadangi futbolą žaisti buvau pramokęs geriau nei mano bendraamžiai, mane priėmė į vyresniųjų grupę. O tais laikais visų Lietuvos čempionate dalyvaujančių komandų sudėtyje turėjo būti bent po du jaunius. Paėmė „Sūduva“ mane ir Eugenijų Kurguznikovą. Taip 16 m. pradėjau žaisti vyrų komandoje“, – pasakojo jubiliatas.

Treneris nulėmė ateitįVėliau kelias vedė į Kauną. Bet ne iš karto.

iškritimas iš stipriausiųjų gretų. Tada A. Liubinską Lietuvos sporto vadovai atleido, o į vyr. trenerio postą vėl paskyrė B. Zelkevičių.„Kai Liubinskas tapo „Žalgirio“ treneriu, aš užėmiau jo vietą Sporto komitete. Dirbau iš Maskvos finansuojamu SSRS rinktinių trenerio Lietuvai etatu. 1985-ųjų liepą B. Zelkevičius man pasiūlė: „Vytai, gal ateik padėti dirbti su „Žalgiriu“?“ Iš viso „Žalgiryje“ išdirbau apie 18 metų“, – pasakojo treneris.„Žalgiris“ kilo ir toliau. 1987-aisiais jis iškovojo SSRS čempionato bronzą, ėmė žaisti UEFA taurės turnyre.„Mums pasisekė. Nes tai buvo bendraminčių kolektyvas. Ir atėjo puiki žaidėjų karta. Taip, reikia pripažinti, kad „Žalgiriui“ tada dirbo visa Lietuva. Mūsų trenerių karta nuskynė pačius geriausius rezultatus“, – teigė V. Jančiauskas.Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir klubui pasitraukus iš SSRS čempionato, atėjo sunkesni laikai. Teko pačiam ieškotis lėšų savo veiklai.„Mes buvome suradę rimtus rėmėjus – EBSW koncerną. Ir jeigu ne tas bankinis skandalas su Lietuvos akciniu investiciniu banku ir koncerno žlugimas po jo, „Žalgirio“ istorija galėjo pasisukti visiškai kitaip. Manau, „Žalgiris“ būtų labai toli nuėjęs ir ne kartą žaidęs Čempionų lygoje. Esu tuo įsitikinęs 100 procentų. Mes turėjome puikią bazę ir struktūrą“, – tikino V. Jančiauskas.EBSW „Žalgiriui“ skirdavo apie 450 tūkst. dolerių. Doleris tais laikais kainavo 4 litus. „Tuo metu tai buvo visai neblogi pinigai – galėjome dirbti, kurti, stiprinti komandą“, – sakė futbolo specialistas.

Žinias perteikia jaunimuiPo EBSW žlugimo „Žalgirio“ vadovu tapo verslininkas Janušas Loputis. V. Jančiauskas netrukus iš klubo pasitraukė.„1998-aisiais palikau „Žalgirį“. Nuėjau dirbti į tuomečio Vilniaus pedagoginio universiteto Sporto metodikos katedrą dėstytoju. Taip ir dirbu ten iki šiol“, – kalbėjo jubiliatas.Dirbdamas dėstytoju, V. Jančiauskas kartu treniravo ir futbolininkus. Iš pradžių Vilniaus „Vėtrą“, paskui – „Šiaulius“, Gargždų „Bangą“, tada – vėl „Vėtrą“, „Trakus“.„Juk aš, kaip treneris, esu sukaupęs žinių. Ir noriu kam nors jas palikti, ugdyti jaunus žmones ne tik auditorijoje, bet ir praktiškai“, – aiškino norą dirbti treneriu V. Jančiauskas.Dabar jis treniruoja Vilniaus moterų futbolo akademijos „Žalgiris“ merginas, yra Talentų futbolo akademijos reneris.

„Išėjęs iš „Žalgirio“, nebaigiau žaisti futbolo. Daug metų rungtyniavau Vilniaus „Pažangoje“, buvome tapę čempionais, laimėjome taurę. Tai buvo nebloga komanda“, – kalbėjo V. Jančiauskas.Vėliau vyras dirbo Vilniaus statybos ir remonto treste. Kartu su jam vadovavusiu Kostu Kalinausku ir dirbusiu Algirdu Kulikausku sukūrė SRT komandą.

Karjeros vingiaiVėlesnę V. Jančiausko karjerą lėmė pokyčiai Vilniaus „Žalgiryje“. 1983-iaisiais prieš „Žalgiriui“ startuojant SSRS aukščiausiojoje lygoje futbolininkai sukilo prieš B. Zelkevičių, trenerį, kurio vadovaujami jie pateko į elitinį Sovietų Sąjungos futbolo divizioną. „Žalgirio“ vyriausiuoju treneriu buvo paskirtas Algimantas Liubinskas.Tais ir 1984-aisiais A. Liubinsko vadovaujamas „Žalgiris“ aukščiausiojoje lygoje užėmė aukštas vietas ir visi buvo treneriu patenkinti, tačiau pirmąjį 1985-ųjų ratą Vilniaus komanda įkrito į ilgalaikę žaidybinę krizę ir jai ėmė grėsti

„Kai mokiausi dešimtoje klasėje, žaidėme su Kauno „Atletu“, kurį tada treniravo Algirdas Klimkevičius. Man tas rungtynes pavyko sužaisti sėkmingai ir gavau A. Klimkevičiaus pasiūlymą stoti į Kūno kultūros institutą. Bet prieš akis dar buvo vienuolikta klasė. Turėjau planų stoti į Kauno politechnikos institutą. Tačiau kai treneris pakvietė, persigalvojau. Konkursai tuo metu buvo didžiuliai. Bet man pavyko įstoti, ir treneris mane tuoj pat paėmė į pagrindinę „Atleto“ komandą. Rudenį sužaidžiau joje, o čia A. Klimkevičius sako: „Jeigu išlaikysi sesiją be skolų, važiuosi su manimi į „Žalgirį“.1973-iaisiais A. Klimkevičius perėmė tuo metu reprezentacinės Lietuvos komandos trenerio vairą iš ruso Serafi mo Cholodkovo. 1974-aisiais V. Jančiauskas persikėlė į Vilnių.

Derino sportą ir darbą„Žalgirio“ komandoje V. Jančiauskas žaidė iki 1977-ųjų. Komandos vyr. treneriu tapus Benjaminui Zelkevičiui, V. Jančiauskas paliko „Žalgirį“ ir ėmė dirbti Respublikinėje vaikų ir jaunių sporto mokykloje.

„„Tada, pokariu, žmonės elgėsi panašiai, kaip dabar. Važiavo iš Lietuvos uždarbiauti, nes čia tuomet darbo nebuvo. Susikūrę kolūkiai atlyginimą mokėdavo grūdais ar kita produkcija, gamyklose žmonės taip pat uždirbdavo labai mažai. Mano tėvai į Kaliningrado sritį išvyko dirbti.“

V. Jančiauskas (dešinėje) su savo ilgamečiu treneriu A. Klimkevičiumi.

pliadisfoto.com nuotr.

Mokslo metų pabaigą Pavasario mokyklos auklėtiniai tradiciškai pažymi olimpine diena. 20p.p.


„„Rajono, kuriame yra mūsų mokykla, bendruomenei jokio draudimo naudotis aikštele nėra. Žinoma, šiek tiek prižiūrime tvarką, bet didelių nesusipratimų nebūna. Aikštelės visada užimtos – ten žaidžia mūsų vaikai arba jų tėvai. Aikštynas išnaudojamas 100 procentų.“

MOKYKLA Pavasario mokyklos sportininkai – nuolatiniai Lietuvos mokinių olimpinio festivalio varžybų prizininkai ir nugalėtojai.


„Sportas“ tęsia pažintį su sportiškiausiomis Lietuvos mokyklomis.

Į sportiškiausių pagrindinių mokyklų penketą patekusiai Mažeikių Pavasario pagrindinei mokyklai tai nebuvo staigmena – sportiškiausios vardą ji pelnė jau dvyliktą kartą.

„Toks mūsų prioritetas – sveikatinimas, užimtumas. Aš ir pats nesu abejingas sveikatingumui ir sportui“, – lakoniškai paaiškina, iš kur toks dėmesys kūno kultūrai ir sportui, ilgametis mokyklos vadovas Stanislovas Jakučinskas. Kad mokiniai mielai sportuoja, pasak direktoriaus, ir atsidavusių savo darbui pedagogų nuopelnas – su pradinukais dirbančio Virginijaus Januševičiaus ir su vyresniais sportuojančio Vidmanto Sakausko. Jie estafetę perėmė iš kolegų, daugelį metų mokiniams norą sportuoti skiepijusių, bet šiandien mokykloje jau nebedirbančių Petro Dargvainio, Sigutės Bernotienės, Ilonos Abromaitienės.

Nuolat tarp geriausiųjųBendrą pedagogų ir mokinių darbą vainikuoja puikūs mokyklos laimėjimai: 12 m. mokykla pelnė sportiškiausios

vardą, mokyklos sportininkai – nuolatiniai Lietuvos mokinių olimpinio festivalio varžybų prizininkai ir nugalėtojai. Mažeikių Pavasario mokykloje 1–5 klasių mokiniams skirta po tris savaitines kūno kultūros pamokas, vyresniems – po dvi. „Bet trečią pamoką jiems kompensuojame skirdami papildomo ugdymo valandų, t. y. mokiniai lanko būrelius – kvadrato, krepšinio, futbolo, šaškių, šachmatų, „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“, – aiškina direktorius. Mažieji mokyklos auklėtiniai taip pat turi galimybę sportuoti papildomai. Pasak S. Jakučinsko, šiuos užsiėmimus lanko nemažai vaikų: iš maždaug 210 mažųjų mokinių į papildomas treniruotes eina 60–70, o iš vyresniųjų, kurių mokykloje apie 300, – trečdalis. Iš viso mokykloje kūno kultūrai skiriama beveik 20 papildomo ugdymo valandų.

Sporto bazėDaugiau nei du dešimtmečius mokyklai vadovaujantis S. Jakučinskas pasakojo, kad šioje mokymo įstaigoje yra sporto salė, dar vieną – 20 m ilgio ir 6 m pločio – mažeikiškiai įsirengė buvusioje šaudykloje, nes vienoje salėje visi sportuojantieji nebetilpo. „Ten rengiami ir gimnastikos, ir šokių, ir lengvosios atletikos užsiėmimai, o vakare dar ir karatė klubą įsileidžiame. Šias treniruotes

Pavasario mokykla užaugino ne vieną garsų sportininką. Čia mokėsi ir šiuo metų Lietuvos moterų krepšinio rinktinės stovykloje prakaitą liejanti Giedrė Paugaitė, futbolininko karjerą jau baigęs buvęs Lietuvos rinktinės narys Nerijus Barasa.

Garsina ne tik sportasSportinė veikla mokykloje glaudžiai siejama su kitomis sritimis. „Turime stiprų šiuolaikinių šokių klubą „Miražas“, jo vadovė Tatjana Pašakinskienė. Šokant juk irgi reikia fi zinio pasirengimo. O kai vyksta sporto šventės, pasirodo ir šokėjai. Sportą sujungėme su daile – turime dailės studiją, esame įrengę ir krosnį, mokiniai lipdo iš molio, gamina iš stiklo, jiems padeda mokytojas Aleksandras Novakas. Mokiniai dalyvauja įvairiuose dailės konkursuose, susijusiuose su olimpizmu, olimpinių idėjų propagavimu, tampa prizininkais. Mūsų mokykla dalyvauja tarptautinėje gamtosauginėje programoje. Tai ir ekologinių ūkių stovyklos, vaistažolių rinkimas, sveikatinimas, sveikos gyvensenos propagavimas. Su sveikatinimo projektais daug dirba mokytoja Vita Baubinienė. Žodžiu, tai visas kompleksas: sportas, sveikatinimas, šokiai, dailė ir gamta“, – apie mokykloje skiepijamą visapusišką požiūrį į kūno kultūrą ir sveikatingumą pasakojo jos vadovas.

BENDRĄ DARBĄ VAINIKUOJA SĖKMĖMokslo metų pabaigą Mažeikių Pavasario mokyklos auklėtiniai tradiciškai pažymi olimpine diena

jau minėtų sporto šakų ir rungčių, savo jėgas išbando ir futbolo, krepšinio, tinklinio aikštelėse. Kasmet mokykloje rengiami kalėdiniai turnyrai, kuriuose dalyvauja ne tik mokiniai, bet ir tėvai, mokytojai. O mokslo metų pabaigą Pavasario mokyklos auklėtiniai pažymi olimpine diena – šventė atskirai rengiama pradinukams ir vyresnių klasių mokiniams.Įvertinus sportinę Mažeikių Pavasario pagrindinės mokyklos veiklą, prieš šešerius metus joje buvo surengtas ir Lietuvos olimpinio mokinių festivalio atidarymas, tada mokyklą aplankė šalies ir sporto vadovai. „Palaikome ryšius su kitomis mokyklomis. Mūsų socialiniai partneriai – Mažeikių r. Viekšnių gimnazija. Mūsų ir šios gimnazijos pedagogai susitinka ir krepšinio, tinklinio aikštelėje. Klaipėdoje turime draugų – Hermano Zudermano gimnaziją“, – pasakojo S. Jakučinskas, kuris ir pats mėgėjiškai žaisdamas futbolą, krepšinį, rankinį, dalyvaudamas lengvosios atletikos varžybose gindavo savo aukštosios mokyklos, vėliau – mokyklos, rajono garbę. „Susitinkame su krepšininkais, futbolininkais. Mūsų mokykla bendrauja su futbolo klubu „Atmosfera“, vykdančiu aktyvią veiklą. Mes jam ir salę suteikėme, klubą lanko ir mūsų vaikai“, – pasakojo direktorius.

lanko nemažai mūsų mokinių“, – pasakojo direktorius. Mokykla turi ir universalią dirbtinės dangos aikštę, kurią padėjo įsirengti savivaldybė, o Kūno kultūros ir sporto departamentas dovanojo dirbtinę dangą. Taip pat yra aptverta guminės dangos krepšinio aikštelė ir stadionas. „Sporto bazė nebloga“, – įsitikinęs vadovas. Mokyklos aikštynai nuolat užimti – diena čia vyksta pamokos, o po jų visada atsiranda norinčiųjų pamėtyti ar paspardyti kamuolį. „Rajono, kuriame yra mūsų mokykla, bendruomenei jokio draudimo naudotis aikštele nėra. Žinoma, šiek tiek prižiūrime tvarką, bet didelių nesusipratimų nebūna. Aikštelės visada užimtos – ten žaidžia mūsų vaikai arba jų tėvai. Aikštynas išnaudojamas 100 procentų“, – mokyklos sporto bazė tapo mikrorajono sporto traukos centru. Netrūksta ir sporto inventoriaus. Pasak direktoriaus, jeigu lėšos naudojamos protingai, jų tikrai užteks norint įsigyti nesudėtingo sporto inventoriaus, skirto kūno kultūros pamokoms.

Rengia įvairias šventesSporto varžybų ir švenčių mokykloje netrūksta. Vyksta tarpklasinės varžybos. Mažesnieji dalyvauja kvadrato, gimnastikos, lengvosios atletikos, šaškių, šachmatų, „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ varžybose, vyresnieji, be



Jaunoji Lietuvos plaukimo rekordininkė Greta Gataveckaitė ramiai žiūri į tai, kad jai 2 sek. pavyko pagerinti Lietuvos mergaičių (iki 15 m.) plaukimo rekordą 400 m distancijoje laisvuoju stiliumi (4 min. 26,86 sek.), kuris nuo 2011 m. priklausė olimpinei čempionei Rūtai Meilutytei.

„Stodama į startą, niekada negalvoju apie rekordus, pagrindinis mano tikslas – pagerinti asmeninį rezultatą“, – sako 14-metė sportininkė. Ir dabar, kai birželį jos laukia startas pirmosiose Europos žaidynėse Baku, alytiškės siekis – pagerinti geriausius asmeninius rezultatus 200 m, 400 m, 800 m distancijose laisvuoju stiliumi. Apie konkrečias vietas ji negalvoja. Sportininkės tėvas, bendrovės „Perlo paslaugos“ direktorius Kęstutis Gataveckas – taip pat buvęs plaukikas, specializavęsis 50 m ir 100 m laisvuoju stiliumi, tiki, kad Greta ne kitais, bet dar po ketverių metų gali tapti ir olimpiete. „Viskas priklausys nuo jos pačios. Laiko daug, dar penkeri metai. Dukra – motyvuota, žino savo tikslą ir jo siekia. Greta – šauni mergaitė. Nors ji ir jauna, tačiau mąsto kaip suaugusi“, – sako jaunosios rekordininkės tėvas.

Pavyzdys – R. Meilutytė Dabar G. Gataveckaitei priklauso trys Lietuvos rekordai: mergaičių iki 13 m. – 400 m ir 500 m laisvuoju stiliumi, mergaičių iki 15 m. – 400 m distancijoje. Pastarąjį šiemet, balandžio mėnesį, ji gerino dukart: per Baltijos šalių čempionatą ir Lietuvos jaunių pirmenybes (4 min. 30,79 sek.) bei tarptautines varžybas Liepojoje (4 min. 26,86 sek.). Apie šiuos rezultatus rekordininkė kalba kukliai: „Daug treniravausi, per dieną įveikdavau po 5–6 kilometrus. Pagerinau asmeninius rezultatus, tačiau norėčiau plaukti dar greičiau“, – teigia Greta. Jaunoji plaukikė neketina sekti R. Meilutytės pavyzdžiu ir savo mėgstamų ilgųjų distancijų neiškeis į trumpąsias. „Krūtine tikrai neplauksiu, man geriausiai sekasi ilgos distancijos laisvuoju stiliumi ir čia toliau tobulinsiuosi. Rūta man yra puikus pavyzdys, kaip reikia siekti užsibrėžto tikslo“, – tvirtina Greta. Kol ji buvo mažesnė, dar plaukiojo ir nugara. Tačiau dabar plauks tik laisvuoju stiliumi. Kai Greta pagerino R. Meilutytei priklausiusį rekordą, apie tai kalbėjo visas Alytus ir „Volungės“ pagrindinė mokykla, kurioje Greta mokosi. „Va, auga nauja Meilutytė“, – sakė plaukimo gerbėjai. Aštuntokę, pasiekusią išskirtinį rezultatą, pasveikino ir olimpiete tapti palinkėjo ir mokyklos direktorius Feliksas Džiautas.

lankyti sportinius šokius, nes ji anksčiau šoko“, – teigia G. Gataveckaitė.Sportininkės tėvai visada stebi varžybas Alytuje, kuriose rungtyniauja jų dukra. Jeigu gali, kartais atvažiuoja ir į kitus miestus. K. Gataveckui plaukimas – viena gražiausių sporto šakų.„Aš taip pat plaukiojau laisvuoju stiliumi pas Egidijų Kašėtą. Kadangi pats tuo domėjausi, norėjau, kad ir Greta išmoktų. Ir išmoko, tapo greitesnė nei aš. Plaukimas ir šiandien – mano širdyje, kartais dalyvauju veteranų varžybose“, – pasakoja K. Gataveckas.

Mėgsta gaminti keksiukusJeigu nebūna varžybų, sekmadienis Gretai – poilsio diena. Tuomet ji mėgsta pabūti su tėvais, susitinka su draugais, leidžia sau ilgiau pamiegoti ir pasisukioti virtuvėje. Labiausiai mėgsta gaminti keksiukus, ypač vasarą, kai turi daugiau laiko, kitus saldžius skanėstus. „Esu smaližė“, – prisipažįsta. Ji moka ir sriubos išvirti, mėsos patiekalą pagaminti, tačiau priduria, kad kol kas maistą ruošia mama. 173 cm ūgio simpatiškai plaukikei netrūksta gerbėjų dėmesio, tačiau kol kas apie rimtesnes draugystes su vaikinais Greta negalvoja. „Neturiu laiko. Mano galvoje dabar – treniruotės, varžybos ir mokslas“, – sako Lietuvos rekordininkė.

„„Kol kas pavyksta viską suderinti, spėju visur. Mokslui skiriu daug dėmesio, visada stengiuosi padaryti namų darbus, nepraleisti daug pamokų. Grįžtu iš mokyklos, pavalgau ir iki treniruotės, kuri prasideda 17 val., šiek tiek pasimokau. Po treniruotės vakare – vėl mokausi.“

Didelis dėmesys mokslui Greta pirmauja ne tik plaukimo baseine, bet ir mokykloje. Jos pažymių knygelėje – dešimtukai. „Kol kas pavyksta viską suderinti, spėju visur. Mokslui skiriu daug dėmesio, visada stengiuosi padaryti namų darbus, nepraleisti daug pamokų. Grįžtu iš mokyklos, pavalgau ir iki treniruotės, kuri prasideda 17 val., šiek tiek pasimokau. Po treniruotės vakare – vėl mokausi“, –pasakoja plaukikė.Kol kas jai geriausiai sekasi matematika, 2013–2014 m. ji dukart tapo Alytaus matematikų olimpiados nugalėtoja, o šiemet buvo trečia. Gretai pasisekė, kad į baseiną nereikia toli važiuoti, nes gyvena netoli jo. Anksti rytais ją į pratybas nuveža tėvai arba treneris Egidijus Kašėta, kuris taip pat gyvena netoliese. Mergina kasdien keliasi šiek tiek po penktos ir rengiasi treniruotei. „Prie šio režimo įpratau ir, atrodo, taip ir turi būti. Tačiau dešimtą valandą vakare – aš jau lovoje“, – sako jaunoji rekordininkė.

Į baseiną atvedė tėtis Už tai, kad tapo plaukike, Greta labiausiai dėkinga savo tėvui. „Pirmiausia jis norėjo, kad išmokčiau plaukioti. Pradžioje vandens šiek tiek bijojau, bet per metus išmokau. Pradėjo sektis, ir pasilikau baseine iki šių dienų. Jeigu būtų nesisekę, gal mamytė būtų prikalbinusi

TALENTASGRETAI GATAVECKAITEI priklauso trys įvairaus amžiaus grupių Lietuvos rekordai.

G. Gataveckaitė gins Lietuvos garbę Europos žaidynėse.

PIRMA IR BASEINE,IR MOKYKLOJE

Rūtos Meilutytės rekordą pagerinusi alytiškė Greta Gataveckaitė yra

triumfavusi ir olimpiadoje. Tik ne sporto, o matematikos

3 3 (9(99292))


Sigitas [email protected]

„Sportui reikia ne pinigų ir šlovės, – yra pasakęs Vytautas Kochanauskas, – sportas ne vien pergalės ir pralaimėjimai. Svarbiausia išlaikyti sportinę dvasią, patriotiškumą ir meilę pasirinktai šakai. Visi kiti reikalai eina į antrą planą.“

Šiais metais Kybartų futbolo patriarchui V. Kochanauskui būtų sukakę 90 metų.

Futbolo dinastijosAistra futbolui Lietuvoje perduodama iš kartos į kartą. Gerai žinomi vilniečių Paberžių 3 kartų futbolininkai – senelis Stanislavas, žaidęs tarpukario Lietuvos rinktinėje, Vilniaus „Spartako“ meistrų komandoje, ją treniravęs sūnus Gediminas – Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos jaunių bei suaugusiųjų rinktinės saugas ir vaikaitis Gediminas – Vilniaus futbolo mokyklos auklėtinis. Taip pat Klaipėdos futbolo patriarcho Antano Saunorio sūnus Vytautas – pokario Lietuvos futbolo žvaigždė, vaikaitis Gintaras – Vilniaus klubinių komandų žaidėjas, o olimpinio čempiono Arvydo Janonio senelis – vienas iš Kėdainių futbolo pradininkų, tėvas Aleksandras – Vilniaus „Spartako“, Kėdainių „Nevėžio“ žaidėjas, treneris.Kybartiečių Kochanauskų vyrija taip pat gyvena futbolu. Laibiausiai žinomas jos atstovas – 61 m. Rimvydas Kochanauskas, treniravęs įvairaus amžiaus šalies rinktines, dirbęs treneriu ir klubų komandose. R. Kochanausko sūnus Lukas šį sezoną atstovauja „Trakams“ šalies A lygos čempionate. Kitas sūnus Andrius taip pat žaidžia futbolą žemesnėje – Vilniaus miesto futbolo – lygoje.Vis dėlto nei sūnus, nei anūkai negali prilygti savo tėvui ir seneliui – Vytautui Kochanauskui. Tai buvo neeilinė asmenybė: sporto organizatorius, treneris, žaidėjas ir svarbiausia – nuostabus žmogus.

Į rungtynes – rizikuodamiRimvydo tėvas, o jo sūnų – Andriaus ir Luko – senelis Vytautas gimė 1925 m. gruodžio 7 d. Lietuvos pasienio miestelyje Kybartuose. Ankstyvoje jaunystėje pradėjo dirbti geležinkelininku ir dažnai „lankydavosi“ kitoje Lieponos upelio pusėje įsikūrusiame Prūsijos miestelyje Eitkūnuose. O čia futbolas iš Vokietijos didmiesčių – Karaliaučiaus, Berlyno – buvo atkeliavęs XIX–XX a. sandūroje.Paaugliams buvo rizikinga keliais šuoliais peršokti Lieponą. Menkas malonumas rizikuoti ir patekti tiesiai į vokiečių kareivių

ir pasieniečių rankas. Tačiau noras žaisti ir stebėti Kybartų „Sveikatos“ rungtynes su Eitkūnų (Rytprūsių) oberlygos komanda visada veikė kaip adrenalinas. Tad Vytautas brisdavo per Lieponą kartu su Vytautu Gerulaičiu (šis vėliau emigravo į užsienį ir užaugino vieną stipriausių pasaulio tenisininkų, sūnų Vitą) pažaisti su vokietukais ir žydais futbolą. Vytautas nejučia vis labiau įsitraukė į sportinį judėjimą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą subrendo kaip universalus sportininkas – žaidė futbolą, tenisą, ledo ritulį, užsiėmė gimnastika ir lengvąja atletika.1919 m. įsikūrus „Bangai“ (ji greitai pakeitė pavadinimą į „Sveikatos“) Vytautas buvo

nuolatinis varžybų lankytojas Kybartų stadione. Tačiau nostalgija Eitkūnams jį lydėjo visą gyvenimą. Tapęs „Sveikatos“ treneriu, dažnai rengdavo treniruotes kitoje Lieponos pusėje, mėgdavo su komanda fotografuoti miestą, apgriuvusias žydų bažnyčias (XVI a. istorinis architektūros paminklas), mėgo skaityti lietuvių autorių, aprašiusių Karaliaučias kraštą, kūrinius.

Vyriškumo mokyklaPo daugelio metų, jau būdamas žinomas Lietuvoje kaip futbolo specialistas, treneris, jis pasakė: „Mano gyvenime buvo daug ir blogo, ir puikaus, tik vieno nebuvo ir tikriausiai

niekada nebus – lengvumo ir nerūpestingumo.“V. Kochanauskas neįgijo specialaus trenerio išsilavinimo, jis buvo savamokslis. Tai rečiausias atvejis futbolo srityje. Jis daug skaitė specialios literatūros, dažnai keliavo į Kauno kūno kultūros institutą, konsultavosi, susirašinėjo su maištininkais ir futbolo žinovais. Futbolo aikštelėje matė puikių futbolininkų, tikrų meistrų. Tai ir buvo jo – Kybartų „Sveikatos“ trenerio – mokykla. Jis buvo talentingas, turėjo Dievo dovaną, labai greitai mokėsi. Net ledo ritulį. Būtent jam šalies federacija patikėjo trenerio vairą rungtynėse tarp „Nemuno“ draugijos ir Sovietų Sąjungos veteranų ledo ritulio rinktinės.V. Kochanauskui labai rūpėjo sūnaus, kaip sportininko, visapusiškumas. Rimvydas prisimena: „Būdamas šalia tėvo, jutau, kad, norint išugdyti gerą žaidėją ir svarbiausia – gerą žmogų, reikia ne tik žinių, bet ir atsidavimo.“

Šviesūs ir liūdni prisiminimaiRimvydas pamena epizodą, kai Lietuvos aukščiausiosios lygos rungtynių metu tėvas jį, labai gerai žaidusį, ėmė ir staiga pakeitė kitu žaidėju. Tribūnos gaudė, švilpė nesutikdamos su tokiu sprendimu. Pirmoji į galvą atėjusi mintis – tai didžiulė trenerio klaida, įsivėlusi į susitikimo strateginį planą. Tačiau ramus tėvo žvilgsnis įsikarščiavusį žaidėją atvėsino: „Eikš, sūnau, arčiau, paspausk ranką ir susipažink – štai mano draugas.“ Šalia tėvo stovėjo rūsčių veido bruožų, išvarginto veido, bet draugiško žvilgsnio žmogus. Vėliau tėvas pasakė daugiau: „Tai politinis kalinys Juozas Širvys. Septyniolika metų Sibiro kalėjimuose...“ Tik praėjus metams Rimvydas suprato, kokia gili mintis tąsyk slypėjo tėvui širdyje.V. Kochanauskui rūpėjo, kad sūnus pamatytų, kaip atrodo tikri vyrai, iškentėję Lietuvos okupaciją, NKVD areštus. Ir tėvas tai darė pasitelkęs visą inteligenciją, mandagumą, kad rungtynių baigties šurmulys čia, stovint ant stadiono bėgimo tako, prieš sausakimšas tribūnas, netrukdytų penkiolikmečiam sūnui pamatyti momento svarbos. Tuo tarsi sakydamas, kokią didžiulę vertę turi žmogus, iškentęs Sibiro lagerius, jų pragarą. Rimvydas pabandė reziumuoti: „Tėvas turbūt norėjo matyti manyje Kybartų miesto tradicijų puoselėtoją, kad būčiau drąsus, savarankiškas, niekada nekeliaklupsčiaujantis, ryžtingas vyras. Aš to nenorėjau, bet toks tapau.“

ISTORIJA VYTAUTAS KOCHANAUSKAS žaidė futbolą, tenisą, ledo ritulį, užsiėmė gimnastika ir lengvąja atletika.

AISTRA – IŠ KARTOS Į KARTĄKybartų futbolo patriarchas Vytautas Kochanauskas į rungtynes net brisdavo per pasienio upę

„„Mano gyvenime buvo daug ir blogo, ir puikaus, tik vieno nebuvo ir tikriausiai niekada nebus – lengvumo ir nerūpestingumo.“

Kybartų futbolininkai švenčia pergalę. Priekyje – V. Kochanauskas.


STILIUS Žiemą VAIDA GENYTĖ dažniausiai čiuožinėja ant užšalusių ežerų arba mieste išlietose aikštelėse.


Liepos 10–12 d. Dubingiuose pirmąkart rengiamas sporto ir pramogų festivalis „Strops“, kuriame žmonėms bus suteikta galimybė susipažinti su garsiais sportininkais ir 40 sporto šakų. Čia ketina pasirodyti ir garsi dainininkė Vaida Genytė.

„Sportas man yra aktyvaus, teisingo, prasmingo, sveikatai svarbaus laisvalaikio leidimo būdas. Aš nesu sportininkė fanatikė ar profesionalė, nė vienos sporto šakos nesu išlavinusi taip, kad galėčiau pasakyti, jog, pavyzdžiui, esu tenisininkė“, – apie ryšį su sportu kalbėjo V. Genytė. Tačiau moteriai artimų sporto šakų daug: dviračiai, riedučiai, bėgimas, stalo tenisas, krepšinis, futbolas ir, žinoma, dailusis čiuožimas. Solidu, tiesa? Geriausiai, pasak V. Genytės, sekasi dailusis čiuožimas. Vaikystėje raižiusi gimtųjų Molėtų ledo aikšteles ir užšalusius ežerus, ant pačiūžų ji vėl atsistojo po 20 ar 30 m. pertraukos, kai buvo pakviesta dalyvauti viename televizijos ledo šokių projekte. Ten V. Genytė ir mokėsi dailiojo čiuožimo paslapčių, o pasibaigus projektui dovanų gavo pačiūžas, kurias dabar kiekvieną žiemą bent porą kartų per mėnesį būtinai apsiauna. „Žiemą visada čiuožinėju ant užšalusių ežerų ar mieste išlietose aikštelėse, kelis kartus buvau ir čiuožykloje. Ežero ledas prastesnės kokybės nei arenoje, bet man labiau patinka čiuožti gryname ore, – apie svarbiausią žiemos pramogą pasakojo V. Genytė. – Taip pat mėgstu rogutėmis nuo kalno važinėti“, – šypsosi.

Saugo futbolo vartusAtšilus orams, sporto šakų pasirinkimas išauga. „Sportas suburia šeimą kartu praleisti laisvalaikio, labai gerai nuteikia. Juk šeimoje būna visko: kartais pasipyksti, bet kai stoji prie teniso stalo ar imi žaisti futbolą, krepšinį, viskas išgaruoja. Sportas – tai gera nuotaika ir harmonija, kai gali gražiai ir

be rūpesčių leisti laiką. Juk sportuodamas išblaškai visas blogas mintis“, – patirtimi dalijasi moteris. Pavasaris ir ruduo V.Genytei – riedučių metas. Tiesa, šiemet riedučių sezonas jai dar neprasidėjo: „Laukiame, kol sušils, bet tada jau važinėsime iki vėlyvo rudens. Vasarą gal mažiau, nes per karšta“, – šiai pramogai moteris su šeima renkasi Vingio parką, kuriame apstu takų. Visa dainininkės šeima turi dviračius, ant kurių sėda

GERIAUSIAS ĮTAMPOS ŽAIBOLAIDIS

Dar vienas jos pomėgis – stalo tenisas. Jo pažaisti V. Genytė išsirengia ir į teniso klubą. Stalo tenisas populiarus ir tarp moters draugų: „Lauko teniso nežaidžiu, o stalo tenisą dažnai. Tai šeimos žaidimas. Gal jis nėra populiarus kaip profesionalus sportas Lietuvoje, bet kaip laisvalaikio leidimo būdas – jėga.“

Buvo sprinterėNors dainavimas ir sportas iš pirmo žvilgsnio labai skirtingos veiklos sritys, sportas svarbus ir dainininkui: „Dainuojant reikia

labai daug fi zinių jėgų. Dirbdamas scenoje jų daug išeikvoji, o sportas padeda išsiugdyti ištvermę. Dainuojančiam, kaip ir apskritai dirbančiam žmogui, jis labai reikalingas.“Norėdama palaikyti sportinę formą V. Genytė bent kartą per savaitę bėgioja ar intensyviai vaikšto. „Tai nėra kasdienis įprotis. Bėgioju, kai turiu laiko, nes mano gyvenimo tempas greitas. Stengiuosi pabėgioti 2–3 kartus per savaitę, bet vieną kartą – būtinai.“ Beje, vaikystėje V. Genytei visai neblogai sekėsi bėgti sprinto distancijas. „Esu dalyvavusi keliose varžybose ir net užėmusi prizines vietas. Prisimenu, kartą Molėtų rajone užėmiau trečiąją vietą. Bet ilgų distancijų nemėgau – jos mane vargindavo. Dabar mielai bėgioju ristele – bėgu ilgus nuotolius, bet neįtemptai, bėgimą pakeičiu greitu ėjimu ir pan.“

Šeimoje – plaukikasPrieš 15 m. 23 kg numetusios moters nevargina antsvoris: „Turi būti sporto ir dietos harmonija. Norint numesti svorio, reikia stengtis ir sveikai maitinantis, ir sportuojant. Kai tam pasiryžau, valgiau viską, bet per dieną vartojau labai mažai kalorijų – 600–800, tris kartus per savaitę plaukiojau baseine. Tai buvo mano sugalvota trijų mėnesių programa.“ Nuo to karto per didelis svoris moteriai nebekelia rūpesčių, bet plaukioti baseine ji taip pat nebenori: „Prisiplaukiojau. Labai daug intensyviai plaukiojau ir tai man nebeteikia didelio malonumo. O vasarą visada maudausi ežeruose“, – pasakojo iš ežerų krašto kilusi moteris. Baseiną lanko jos sūnus. Šeštus metus plaukimo treniruotes lankantis Ainius dalyvauja ir varžybose: „Neseniai sūnus laimėjo pirmąją vietą Moksleivių rūmuose rengtose varžybose. Jis vandenį be proto mėgsta. Ainius – didžiausias mūsų profesionalas, šeimos profesionalaus sporto pradininkas“, – pasakojo mama. Tačiau apie profesionalaus sporto aukštumas dainininkės sūnus nesvajoja. Ainiaus svajonė tapti lakūnu. „Jis baseiną lanko savo malonumui. Sūnus labai daug mokosi ir sportas jam – atsipalaidavimas“, – pasakojo mama.

„Šeimoje, būna, pasipyksti, bet kai imi žaisti stalo tenisą arba futbolą, viskas išgaruoja“, – teigia Vaida Genytė

V. Genytė aktyviai leidžia laisvalaikį ir žiemą, ir vasarą.

LNK nuotr.

sušilus orams. „Važinėjame visur – ir Vilniuje, ir prie jūros, ir sodyboje.“ Na, o sodyboje gimtajame Molėtų rajone dainininkė atsiduoda ir kitiems sporto malonumams. Čia ji su dvylikamečio sūnaus Ainiaus draugais mėto krepšinio ar gainioja futbolo kamuolį. „Labai mėgstu žaisti „minusą“ – kai meti į krepšį iš tos pačios vietos, iš kurios pataikė prieš tai metęs žmogus. O žaidžiant futbolą dažniausiai vaikas mane pastato į vartus“, – apie vaidmenis sporto aikštelėse pasakojo moteris.

Documents

SPORTAS Nr3 (2015m)