be

“

““

Visuomenė

Lietuviška veislė: būti ar žūti?Skalikai, žemaitukai, Šilavoto karpis, šilauogės – nacionalinės veislės, garsinančios Lietuvą užsienyje, tačiau balansuojančios ties išnykimo riba. Ar pakankamai puoselėjame nacionalinių veislių genofondą?

12-13 psl.

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 6 (1287) • 2013 m. vasario 22 d.

Verslas

Vaškiniai „Air Lituanica“ lėktuvų sparnai

„Air Lituanica“ lėktuvai į orą turėtų pakilti jau birželį, bet bendrovė dar neturi nei oro vežėjo pažymėjimo, nei aiškaus verslo plano, nei strateginio investuotojo. Ekspertai spėja, kad Vilniaus savivaldybės milijonai gali būti išmesti į balą.

5-7 psl.

Miestai

Panevėžys tinka tik norvegamsŠis miestas dėl gaujų karų buvo vadinamas Lietuvos Čikaga. Gaujų nebeliko, bet kriminalinėse suvestinėse nusikaltėlius pakeitė miesto vadovai. Tik skandalais jau garsėja ir J.Miltinio teatras. Kas yra Panevėžys šiandien?

8-10 psl.

Kultūra

A.Šileika atėjo iš niekur

„Mano Lietuva yra sapnų Lietuva, dingusi Lietuva, fantazijų Lietuva“, – atsiveria Vilniaus knygų mugės garbės svečias – lietuvių kilmės Kanados rašytojas A.Šileika.

20-21 psl.

BFL nuotr.

I.G

elū

no

nu

otr

.

Geriausias Lietuvos krepšininkas, „Toronto Raptors“ puolėjas Linas Kleiza išgyvena juodas dienas – prieš dvejus metus atliktą dešiniojo kelio operaciją gali tekti pakartoti. Ar po operacijos jis sugrįš – nežinia.

16–17 psl.

Asta Žukaitė

AFP nuotr.

15min • 2013 m. vasario 22 d.2 | Politika

Kodėl jungiasi Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos?

Tomas BalžekasGeneralinis direktoriust.balzekas@15min.lt

Rimvydas ValatkaVyriausiasis redaktoriusr.valatka@15min.lt

Donatas VečerskisPardavimų vadovasd.vecerskis@15min.lt

Raimundas CelencevičiusVyr. red. 1-asis pavaduotojasr.celencevicius@15min.lt

Asta CibienėVyr. redaktoriaus pavaduotojaa.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896Faks. (8-5) 210 58 97redakcija@15min.lt

Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama reklama@15min.ltTel. Vilniuje (8-5) 233 6535

Platinimas platinimas@15min.ltTel. Vilniuje (8-5) 210 5894

Leidėjas: UAB „15min“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105Tel. 210 5894. Faks. 210 5897. info@15min.lt

15min.lt apklausa

V.Uspaskichas bando išvengti

galimo Darbo partijos uždarymo

(8368) 55 proc.

Smunkant partijos populiarumui,

R.Paksas bando užsitikrinti ateitį

(1329) 9 proc.

R.Paksas ir V.Uspaskichas bando

formuoti atsvarą koalicijoje social-

demokratams (3611) 24 proc.

Bandoma sukurti naują politi-

nį centrą – nei dešinę, nei kairę

(1995) 12 proc.

Proto bokštas Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas šioje Vyriausy-bėje kiečiausia? Kiečiausia yra socialinės apsaugos ir darbo ministrė iš Marijampolės. Ji ir emigraciją sustabdys, ir „Sodros“ defi citą panaikins per dve-jus metus. Žodžiu, ko paklausi, tą gausi.

Visi vis dar iš inercijos šaiposi iš ūkio ministrės B.Vėsaitės. Yra dėl ko. Socialdemokratė viešai su-sipainiojo, kuriai ministerijai ji vadovauja – ar tai Energetikos, ar tai Ūkio. Bet jei taip iš esmės? Jei įvertintume socialinės apsaugos ir darbo ministrės A.Pabedinskienės privalumus? Ką pamatytume?

Pirmiausia visi išgirdo, kad ponia A.Pabedinskienė nusprendė įvykdyti ES direktyvą ir įvesti lyčių kvotas privačių bendrovių valdybose. Kai jauna reporterė jai priminė, kad tokios nesąmonės pati ES jau senokai atsisakė, ministrė pareiškė, jog daugiau nekalbės.

Kam nepasitaiko? Ne šventieji juk puodus lipdo. Net jei tai yra ministrai. Bet štai klausomės sociali-nės apsaugos ir darbo ministrės toliau. Ką girdime?

Paklausta, kokią mato ateitį „Sodros“, kurios biu-džeto defi citas artėja prie metinio fondo biudžeto skaičių, A.Pabedinskienė ramiai pareiškė: „Mes pa-didinome minimalų darbo užmokestį ir manome, kad „Sodros“ defi citas, kuris yra didžiulis, pamažu, tiksliau sakant, 2015 metais, turėtų išnykti.“

Ar ponia ministrė suprato, ką pasakė? Jei suprato, tai skaičiuojant nuo antradienio iki 2015 metų, „So-dros“ pajamų perviršis per porą metų turėtų siekti maždaug 12 mlrd. litų.

Kaip? Lietuva įžengė į nevaldomo ekonomikos augimo stadiją, mūsų ūkiui vėl gresia perkaitimas? Ministrė A.Pabedinskienė nepaaiškino.

Kokie faktai? Sausio pabaigoje Vyriausybė „So-drai“ suteikė dar vieną – šįkart 914 mln. Lt paskolą, kurios pakaks tik pusmečiui. Iš viso „Sodra“ šiemet yra numačiusi skolintis daugiau kaip 2,5 mlrd. Lt.

Sprendžiant iš šių ketinimų, „Sodra“ ir šįmet vis dar turės išlaidų daugiau nei gaus pajamų. Vadinasi, proveržis „Sodros“ laukia kitais metais? O jei taip, tai „Sodros“ pajamos kone dukart viršys išlaidas? Jei patikėsime tuo, ką pasakė ministrė, taip ir įvyks.

Atsakydama į klausimą, kas dirbs Lietuvoje, jei emigracijos mastai ir toliau nemažės, A.Pabe-dinskienė kaip kirviu nukirto: „Manau, kad emigra-cijos mastai tikrai sumažės.“

Puiku. O jei po kelių dešimtmečių Lietuvoje vis tiek liktų tik pensininkai? Ministrė nenorėtų tokio-mis negražiomis spalvomis piešti mūsų ateities. „Darbietės“ A.Pabedinskienės žvilgsniu žvelgiant, bus kam dirbti ir uždirbti.

Ne ministrė, o deivė Nikė. Kairiųjų Pergalės simbolis.

Apskritai, kas yra ministras? Senoviškai vertinant, ministras turėtų būti viena aukščiausių ir labiausiai pagarbos vertų valstybės fi gūrų. Rimtas ir kompe-tentingas politikas. Veikėjas, kuris suvokia, kokią sferą jis valdo ir už ką yra atsakingas.

Atskirai paimtoje Lietuvoje taip vertinti ministro pareigas gali tik beviltiškai XX amžiuje įstrigę niur-gzliai. Tvirtinant A.Butkevičiaus Vyriausybę svarbu buvo tik tai, ar kandidatas į ministrus gali atsakyti į keletą neesminių klausimų pusėtina anglų kalba. Visa kita – kaip Dievas duos.

Kai davė, tai net dribtelėjo.

Komentaras

Rimvydas Valatkar.valatka@15min.lt

Ne ministrė, o deivė Nikė. Kairiųjų Pergalės simbolis.

50000 egz. „15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

9PROC.

55PROC.

12PROC.

24PROC.

Apklausoje

dalyvavo

15303

žmonės

Savaitės sužadėtuvės

Prispyrė reikalas

V.Uspaskichui pakeisti pavardę ir registracijos vietą patarė advokatai, o R.Paksui keisti partiją, bet ne postą rekomendavo aiškiaregė Lena, gydanti jį nuo sparčiai artėjančios politinės senatvės. Jei partnerystė bus įteisinta, Viktoras pasirinks Pakso pavardę, o Rolandas – Uspaskicho.

Rimo Valeikio pieš.

15min • 2013 m. vasario 22 d. Savaitės interviu | 3

Liepa Želnienėl.zelniene@15min.lt

„Tvarkos ir teisingumo“ pirmininkas Rolandas Paksas pasiūlymo jungtis iš Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho sulaukė dar prieš dvejus metus. Ilgai svarstęs ir dvejojęs, praėjusią savaitę jis nutarė: jungtis nori.

Todėl dabar „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis tikras: jo nebesustabdys nei kolegų kritika, nei politologų perspėjimai dėl galimų piktų V.Uspaskicho užmačių. R.Paksas interviu savaitraščiui „15min“ sako, kad tokios šne-kos tik įrodo, kad pasukta teisingu keliu.

– Sakėte, kad apie partijų jungimąsi su V.Uspaskichu kalbatės dvejus metus. Kuris pirmas ištiesėte ranką?

– Viktoras pasiūlė. Neprisimenu konkre-čių aplinkybių, bet tai galėjo būti Briuselyje.

– 2011 metų balandį, kai jau kalbėjotės apie jungtuves, V.Uspaskichas pareiškė, kad „Tvarka ir teisingumas“ yra nepati-kima partija, silpniausia grandis Lietuvos partijų sistemoje. Ar jums šie žodžiai neke-lia negerų minčių?

– Gyvenimas turi daug spalvų, kvapų, požiūrių, nuostatų. Jeigu vieną dieną kas nors būna pasakyta, tai nebūtinai visam gyvenimui.

Vieni sako – suvalgys, kiti sako – uzur-puos, pasislėps nuo teisingumo. Aš neat-simenu tokio šnekėjimo jungiantis kitoms partijoms. Jau vien tai, kad visi šneka, prog-nozuoja pačią liūdniausią pabaigą, reiškia, kad kelias pasirinktas labai geras.

Manau, kad gimsta nauja politinė jėga, kuri gali spręsti valstybės problemas. Štai ko aš siekiu.

– Kodėl neišlaukėte, kol pasibaigs Dar-bo partijos byla? Nesibaiminate, kad ir ant jūsų kris juodosios buhalterijos bylos šešėlis?

– Lietuvoje partijos nesijungia dėl įvairių priežasčių. Štai liberalai dėl lyderių ambici-jų nesusijungia jau 20 metų. Kiti nesusijun-gia, nes vis laukia paties geriausio momen-to. Laikas bėga, žmonės žiūri – Lietuvoje 40 partijų, o reikalai nesprendžiami.

Darbo partijos byla vyksta jau šešerius metus, o kiek dar tęsis? Dar šešerius me-tus? Yra nuspręsta – dabar. Taškas.

– Jūsų partijos kolega Remigijus Ačas va-kar pareiškė, kad jūsų noras jungtis su Darbo partija rodo, kad priėjote liepto galą ir dėl posto aukojate senus bendražygius, ištikimai lydėjusius jus apkaltos skandalo metu. Ką jam atsakytumėte?

– Mano kolegos ar buvusio kolegos – ne-žinau kaip turėčiau vadinti – padūsavimai prieštarauja logikai. Gruodžio mėnesį mane partijos kongresas triuškinančia dauguma perrinko partijos pirmininku ir artimiau-sius dvejus metus aš, net ir visiškai nieko nedarydamas, juo būčiau buvęs.

Aš esu partinės demokratijos šalinin-kas. Manau, kad kiekvienas gali išsaky-ti savo nuomonę, argumentuoti, įtikinė-ti, įkalbinėti ką tik nori. Reikia turėti savo nuomonę, bet niekada nereikia peržengti

ribų. Galima kritikuoti objektą, bet nerei-kia kalbėti apie subjektą.

R.Ačo požiūris man suprantamas, bet forma nepriimtina. R.Ačo pasakymai jo nepuošia, nedaro jam garbės. Aš tikrai ne-nusileisiu į tą lygį, kad „tu pasakei, dabar aš susakysiu“, bet sekmadienį bus priim-tas sprendimas.

Aš įtikinėsiu visus, kad reikia jungtis. Jeigu man nepavyks įtikinti arba dėl kitų priežasčių nebus norima išklausyti, teks atsisveikinti.

Čia nėra UAB ar kariuomenė. Mes čia visi savanoriškai suėję. Jei dauguma nuspręs jungtis, eisime šiuo keliu. Jei ne – eisime kitu keliu, bet eisime. Nebus žmonių, ku-rie tai galėtų sustabdyti.

– Sakote, kad jei nepavyks įtikinti partijos tarybos jungtis su „darbiečiais“, atsisvei-kinsite. Ar tai reiškia, kad trauktumėtės iš partijos pirmininko posto?

– Mano ketinimas yra pasiūlyti partijai jungtis. Jeigu taryba pritars, o atsiras žmo-nių, kurie norėtų tai stabdyti, aš juos ban-dysiu įtikinti, bet, jei neįtikinsiu, jiems teks pasitraukti. Kita vertus, jei taryba nutars neiti šiuo keliu, tai reiškia, kad mes visi nusprendėme neiti ir darbuojamės toliau, ieškome kitų variantų.

– Kalbėjote, kad sujungtos partijos pirmi-ninku pirmuosius dvejus metus būsite jūs, kitus du – V.Uspaskichas. Demokratinėse partijose pirmininkas būna renkamas. Kaip jūs įsivaizduojate tą rotaciją?

– Procesas visada turi nuo ko nors pra-sidėti. Ar gali procesas prasidėti nei iš šio

nei iš to dviem partijoms sukvietus kon-gresą? Suvažiuoja 5 tūkst. delegatų ir pra-sideda turgus.

Be abejo, demokratinėse partijose pirmi-ninkas renkamas. Bet procesas turi kokiu nors būdu prasidėti. Intencija tokia yra, kad pirmą kadenciją galėtų būti Paksas, antrą – Darbo partijos atstovas. O ar bus, ar ne, nuspręs kongresas.

– Kaip manote, ar bus įmanoma susijun-gusiai partijai su kone 30 tūkst. žmonių ir daug vidinių konfl iktų vadovauti iš Briu-selio? Ar dėl vadovavimo partijai ketinate grįžti į Lietuvą, atsisakyti europarlamen-taro mandato?

– Šiandien turėčiau būti Briuselyje, bet esu čia, nes esu ir partijos pirmininkas. Tai yra noras atlikti darbus. Esu įsitikinęs, kad europarlamentaro pozicijos sieksiu pakar-totinai. Užteks laiko ir partijai, ir Europos Parlamentui.

– Jūs sakėte, kad kiekviena išdavystė turi savo pavardę. Viena iš tų pavardžių, matyt, buvo Artūro Paulausko. Kaip įsivaizduojate darbą su juo vienoje partijoje?

– Aš įsivaizduoju, kad žmogus, kuris gali surasti kompromisą, nepaisydamas net ir labai skaudžios praeities, yra labai vertingas.

Aš kaip buvau, taip ir likau įsitikinęs, kad prezidento pašalinimas buvo teisės kvape-liu pridengtas neteisėtas aktas. Bet dabar privalu visiems žiūrėti į priekį. Mes nekal-bame apie draugystę, vakarojimą kartu. Mes kalbame, kad esame idėjos vienijami.

Iš 35–36 tūkst. partijos narių gali atsirasti ne vienas ir ne du žmonės, kuriems gali pa-spausti ranką, bet vakarienės nekviestum.

– A.Paulauskas yra jus ir V.Uspaskichą pavadinęs „užsienio specialiųjų tarnybų instrumentais“. Kaip manote, ar jūsų susi-dėjimas į vieną partiją visuomenėje nesu-stiprins tokių įtarimų?

– Politikai kartais nevaldo liežuvio. Bent mano biografi ja, mano veiksmai, darbai jau buvo peržiūrėti per tokį padidinamąjį sti-klą, per kokį vargu ar dar kas yra peržiūrė-tas. Tad, jei nors mažytis to dalyko kvapas būtų pajaustas, seniai būčiau ne politikoje,

o Sniego gatvėje (įkalinimo įstaiga, kurioje laikomi valstybės pareigūnai, – red. past.).

– Kodėl jungtuvių planus iki šios savaitės, kaip sako R.Žemaitaitis, slėpėte net nuo savo pavaduotojų ir anksčiau už juos dėl jungtu-vių pasitarėte su žmona?

– Procesas turi nuo kažko prasidėti. Jei ruošiatės į balių, irgi galvojate, ką rengtis, kaip puoštis, kaip nuvažiuoti.

Buvo šnekos, kad reikia pabandyti su-rengti tarybos posėdį. Susirinko mūsų pre-zidiumas. Pasakiau, kad buvo pokalbis su V.Uspaskichu, V.Mazuroniu, V.Gapšiu, kad reikia bandyti šį kelią. Klausiau, kurie su-tinka. Beveik su visais persišnekėjau pra-ėjusį trečiadienį.

Skambinu R.Žemaitaičiui. Jis važiavo į Klaipėdą pabūti su šeima. Neapsivertė man liežuvis liepti viską mesti, apsisukti ir čiuožti čia.

Pasakiau, kad noriu pasikalbėti. Jis sakė būsiąs Vilniuje antradienio ryte. Per tą laiką prezidiumo nariai pradėjo kalbėtis su ta-rybos nariais. Informacija jau sklido. Dar žurnalistai nežino. Dar tyla. Galvoju, na, kokie lochai, atsiprašau, kodėl jie tiek ilgai nežino. Pusė Lietuvos žinojo, o žurnalistai dar ne. Nuoširdžiai buvau nustebęs. Pirma-dienį tyla plyšta, o R.Žemaitaitis antradienį sėdi pas mane. Ir visa istorija.

– O jūsų žmona kada sužinojo? Anksčiau nei prezidiumas?

– Kažkada praeitą savaitę pasikalbėjau: „Daryt, nedaryt?“ Traukia pečiais: „O ką aš žinau? Ką nori, tą tu daryk.“ Bet kaip smagu dabar, dar vienas personažas „dvi-ratyje“ atgijo.

– Teigiama, kad „Tvarka ir teisingumas“

sąjungininkų ieškojo ir tarp kitų partijų. Su kuo tarėtės ir kokių sulaukėte atsakymų?

– Politologai bando pateikti, kad mums tas partnerių ieškojimas yra „mirk-gy-venk“. Bet mes tik norime užimti nišą. Mielai daug partijų norėtų susikeisti su mumis vietomis, turint galvoje tas pozi-cijas, kurias mes dabar turime.

Esame kalbėję su liberalcentristais, Ge-dimino Vagnoriaus vadovaujama parti-ja, „valstiečiais“. Konkrečių pasiūlymų, planų nebuvo. Ar sprendimų bus ateityje, pamatysime.

– Ar tebebendraujate su Lena Lolišvili? Ką ji pataria dėl sąjungos su V.Uspaskichu?

– Seniai nemačiau jos. Niekada nesu pa-sakęs, kad nebendrauju ar nebendrausiu, bet nemačiau kokį pusmetį. Su ja dėl par-tijų jungimo nesitariau. Niekada nesitarda-vau ir visus sprendimus priimu savo galva.

– Ar dalyvausite artimiausiuose preziden-

to rinkimuose? Ar tai yra viena iš sąlygų jun-giantis su „darbiečiais“?

– Neturiu atsakymo. Ne, sąlyga tai nėra.

– Kokių programinių „Tvarkos ir teisin-gumo“ nuostatų neatsisakytumėte dėl są-jungos su Darbo partija?

– 75–80 proc. mūsų nuostatų yra Vyriau-sybės programose, gal tik kiek kitaip sufor-muluotų. Ten taip pat yra ir „darbiečių“ pasiūlymai. Taip kad mums suderinti pro-gramą nėra sudėtinga. Įsivaizduoju, kad sunkiau yra pasirinkti konkrečius pers-pektyvinius uždavinius ir tikslus. Pavyz-džiui, aš deklaruočiau laisvę verslui, kad mes pagal šį rodiklį patektume į dešimtu-ką pasaulyje.

R.Paksas: „Kito kelio nėra“

„Jeigu man nepavyks įtikinti arba dėl kitų priežasčių nebus norima išklausyti, teks atsisveikinti.“

R.Paksas įsitikinęs, kad sąjunga

su Darbo partija – pats geriausias

pasirinkimas.

L.Balandžio nuotr.

15min • 2013 m. vasario 22 d.4 | Politika

Eglė Digrytėe.digryte@15min.lt

Prezidente išrinkta Dalia Grybauskaitė daugiau nei per trejus metus taip ir neperprato šių pareigų, todėl Lietuvą valdo ne prezidentė ir premjeras, o du premjerai. Tai savo antrojoje per dvejus metus knygoje apie valstybės vadovę tvirtina politologas Lauras Bielinis.

„Prezidentė yra administruojanti politi-kos dalyvė be politikos“, – pristatydamas jau antrą savo knygą apie D.Grybauskaitę (pirmojoje analizavo jos karjeros logiką), savaitraščiui „15min“ sakė L.Bielinis.

Būti politike svetima?Vilniaus knygų mugėje sekmadienį bus pristatyta tiesiai iš spaustuvės atkeliavusi L.Bielinio knyga „Prezidentė“ (leidykla „Ki-tos knygos“), kurioje jis, analizuodamas ša-lies vadovės pasisakymus ir replikas, retus monologus, interviu, inauguracijos kalbą bei metinius pranešimus, svarsto, ar gele-žinės ledi įvaizdis neįtvirtina visuomenėje autokratinės valdžios idėjos.

D.Grybauskaitės žodžiuose autorius pa-sigenda politinio mąstymo apie Lietuvos valstybę. Metiniai pranešimai politologui primena viršininko instruktažą nepaklus-niems pavaldiniams.

Jis įžvelgia paradoksą: Lietuvos prezi-dentas turėtų veikti politinėje, o ne admi-nistracinėje-ūkinėje erdvėje. Bet buvusi Europos komisarė, kuriai iš biurokratės reikėjo virsti politike, save priešpriešina politikams ir lieka valdininke.

2009-aisiais formuodama savo patarėjų komandą D.Grybauskaitė rinkosi ne pripa-žintus ekspertus, o politikos kuluaruose menkai žinomus specialistus. Taip ji sie-kė atsiriboti nuo verslo ar politinių jėgų įtakos. Apžvalgininkai jau tuomet įspėjo, kad tokia komanda kliudys įsitraukti į vi-daus politiką.

„Nuo pat prezidentavimo pradžios ji dė-mesį ir pagrindinius veiklos akcentus sky-rė valstybės fi nansų ir ūkio valdymui, save pozicionavo taip, kad atrodė, lyg Lietuva turėtų du premjerus, – kalbėjo L.Bielinis. – Dalyvavimas politinėje-partinėje Lietuvos sistemoje buvo minimalizuotas, ji vengė ar ignoravo politinius junginius ir nematė rei-kalo komunikuoti su jų atstovais.“

L.Bielinio nuomone, kartais atrodo, kad prezidentė perdėm kišasi į Vyriausybės veiklos lauką: „Vyriausybės veiklos kon-trolė, dalyvavimas sprendimų svarstyme buvo ir lieka akivaizdus.“ Sunku tikėtis, kad valstybės vadovė ims veikti kitaip, mat „politinių derybų netoleruoja, politinių sprendimų vengia, tačiau administracinius žingsnius žengia intensyviai“.

Atsitraukus nuo Vyriausybės veiklos as-pektų D.Grybauskaitės lauktų jai nesupran-tama, svetima, nekonkreti pareiga – būti ne tik nominalia, bet ir realiai veikiančia politike.

Į repliką, kad kreipti dėmesį į ūkio reika-lus nėra blogai, L.Bielinis atsakė, jog svar-bu, ar veiksmai suderinti ir ar veikiama išvien su Vyriausybe. Tokiu atveju prezi-dentės vaidmuo sustiprintų Vyriausybės reikšmę. Tačiau Konstitucija prezidentą

apibrėžia ne kaip „premjero dublį“, o kaip kitų funkcijų ir kitos valstybinės veiklos vykdytoją. Anot L.Bielinio, esame „parla-mentinė respublika su savarankiškai vei-kiančiu premjeru ir prezidentu, nelabai turinčiu įtakos premjerui, nebent užsienio politikos srityje“.

Autoritarizmo šleifasL.Bielinis pažymi apie D.Grybauskaitę kal-bantis dėl „autoritarizmo šleifo“. Tokias asociacijas jam kelia valstybės vadovės ko-munikavimo stilius – griežtomis frazėmis

kritikuoti politikus ir valdininkus, ekspo-nuoti sunkiai tramdomą rūstybę, bet tylė-ti, kai laukiama aiškaus žodžio. „Autorita-ras yra ne tas asmuo, kuris turi valdžią, o tas, kuris išimtinai sieja ją su savimi, bet ne su santvarka ir teise“, – fi losofo Gintauto Mažeikio žodžius cituoja knygos autorius.

Prezidentės komunikacija esą atitinka visuomenės sutrikimą, politinį naivumą ir apolitiškumą, vis dar neįvykusią pilie-tinę ir politinę brandą.

L.Bielinis įsitikinęs, kad prezidentę su-prantantis adresatas – pilietiškai pasyvi visuomenė, laukianti kontrolės mecha-nizmų, o ne kūrybingo darbo.

„Išėjusi iš totalitarinės santvarkos, turin-ti ten suformuotą politinę kultūrą (greičiau nekultūrą), vengianti iniciatyvų, atsargi ir gudraujanti visuomenė stipriame vedlyje mato savotišką išeitį, bet tai tik iliuzija“, – tvirtina politologas.

Ištrauka iš L.Bielinio knygos: „Komuni-kuodama nelanksčia kalbėjimo maniera ir išryškindama griežtos bei reiklios pre-zidentės įvaizdį, ji kuria bausmės ir kon-trolės įtampą „blogiems“ valdininkams ir politikams. D.Grybauskaitė paverčia sis-temine norma išankstinės kaltės jausmo buvimą. Prezidentės klausymosi ir išgir-dimo strategija daliai visuomenės tampa

ne kritinės refl eksijos galimybe, o atiti-kimo ar neatitikimo išsakomiems

reikalavimams paieška savo bei aplinkos veikloje. Taip paveik-tas žmogus netenka, atima iš

savęs galimybę mąstyti ir veikti savarankiškai (…). Formuojasi val-

džios baimės kultūra.“Maniera kalbėti kategoriškai, anot

L.Bielinio, dar labiau iškreipia politiškumą: „Prezidentė nelabai ir siekia kalbėti kitaip, ji, galimas daiktas, suprato, kad lakonišku-mas naudingas, nes sukuria plačias inter-pretacijų galimybes, o tai paslepia pačios padarytas klaidas ar tikruosius siekius.“

L.Bielinis taip pat atkreipia dėmesį, kad tarp prezidentės ir politinio lauko subjektų ryškėja atskirtis: „Politikai jos įdėmiai klau-sosi, kai reikia klausytis ar demonstruoti atidų įsiklausymą, ir nekreipia dėmesio, kai reikia veikti, nes politika yra realus valdžios ir galios veiksmas, o ne jos imi-tacija.“ Tokioje situacijoje tiek politinė

galia, tiek lojalumas imituojami, o priimant sprendimus viršų paima nepaklusnumas.

Praranda politinę galią2009-ųjų gegužę vykusius prezidento rin-kimus D.Grybauskaitė laimėjo jau pirmame ture. Tuomet šalis smuko į gilią recesiją, tad didžiajai daliai visuomenės imponavo iš Briuselio sugrįžusios buvusios fi nansų ministrės pasitikėjimas savimi, aštri kriti-ka tuometinei valdžiai.

Tačiau, L.Bielinio manymu, krizė nebu-vo pagrindinis sėkmės garantas. Tuomet šalyje buvo ir iki šiol išliko ryškių lyderių vakuumas, todėl ryžtingos eurokomisarės įvaizdis išsiskyrė iš kitų kandidatų.

„Prezidentė dabar tėra įvaizdis, suvy-niotas į privalomai politinį tekstą, tam-pantį nepolitiniu“, todėl ji praranda galią politiniame lauke, aiškina knygos autorius.

D.Grybauskaitė daugiau nei trejus metus laikėsi reitingų viršūnėje – jai pavyko įtik-ti publikos norams. Bet valdžion grįžusių socialdemokratų lyderis premjeras Algir-das Butkevičius, iki tol nė iš tolo negalė-jęs varžytis su D.Grybauskaite, dabar jai jau lipa ant kulnų ar kartais net pralenkia reitingų lenktynėse.

Šalies vadovės reitingai svyruoja nedaug, pabrėžia L.Bielinis, bet tų, „kurie kryp-tingai ir konstruktyviai save rodo visuo-menei“, populiarumas auga. Prezidentė rinkimų metu ir formuojant Vyriausybę blaškėsi, nerodė realios iniciatyvos, todėl nuosekliai savo tikslo siekęs ministras pir-mininkas A.Butkevičius tapo regimesnis ir geriau suprantamas.

L.Bielinis mano, kad D.Grybauskaitės kalbėjimas apie Lietuvai būtinus poky-čius neturi perspektyvos. Pasak politolo-go, ji neteikia sisteminės politinės alter-natyvos, tesiekia siaurų, administraciškai motyvuotų veiksmų, kurie griežtomis tai-syklėmis organizuotoje struktūroje atrodo efektingai, bet demokratinėje valstybėje yra nepriimtini.

Ištrauka iš L.Bielinio knygos: „Darau prie-laidą, kad ji nuoširdžiai nori pakeisti si-tuaciją šalyje, siekia realizuoti tokius gerus principus, kaip valdžių skaidrumas, korup-cijos suvaržymas, politinės veidmainystės sustabdymas.

Bet, nesuvokdama situacijos subtilumo ir veikdama nepolitiškai, iš esmės įtvirtina autoritarinės ir oligarchinės valdžios idėją visuomenėje, iškreipdama politikos suvoki-mą ir ignoruodama partinę-politinę sistemą kaip demokratijos duotybę.“

Prezidentė? Ne, valdininkė

Politologo

manymu,

D.Grybauskaitė

taip ir netapo

prezidente.

Š.Mažeikos/BFL nuotr.

L.Bielinis:

„Politikai jos įdėmiai klausosi, kai reikia klausytis, ir nekreipia dėmesio, kai reikia veikti.“

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto

Politikos mokslų ir diplomatijos

fakulteto profesorius, socialinių mokslų

daktaras Lauras Bielinis (gim. 1957 m.)

anksčiau dėstė Vilniaus universiteto

Tarptautinių santykių ir politikos

mokslų institute, redagavo žurnalą

„Politologija“.

2003–2009 m. jis buvo prezidento

Valdo Adamkaus patarėjas vidaus

politikos klausimais. Iš šio posto

jis pasitraukė paskelbęs ketinimus

su paneuropine partija „Libertas“

dalyvauti rinkimuose į Europos

Parlamentą.

L.Bielinis yra surengęs mokslinių

seminarų apie politinio lyderio

elgseną, parašęs knygas: „Rinkiminių

technologijų įvadas“ (2000 m.),

„Prezidento rinkimų anatomija“

(2003 m.), „Valdžia, visuomenė ir

žiniasklaida“ (2006 m.), „Prezidentė“

(2011 m.).

L.Bielinio dosjė

p „p„prer jmjmjjererro ooo dduddublblbblį“į“, oo kakaiiptos valstybinės veikl

elininioio,, esesamame avara

ssavvadžžioios s bbaMMaManni

LL.BB

r --

dd

15min • 2013 m. vasario 22 d. Verslas | 5

Nacionalinio vežėjo „Air Lituanica“ lėktuvai į orą turėtų pakilti jau birželį, bet bendrovė dar neturi nei oro vežėjo pažymėjimo, nei aiškaus verslo plano, nei strateginio investuotojo. Todėl kol kas neaišku, ar sostinės mero Artūro Zuoko svajonės dominuoti Vilniaus oro uoste neištirps kartu su savivaldybės milijonais.

Jurgita Lapienytėj.lapienyte@15min.lt

Oro linijų bendrovės pasižymi tuo, kad už-dirba labai mažai. Pavyzdžiui, visos indus-trijos grynojo pelno marža 2011 metais buvo vos 1,3 proc.

Pastaraisiais metais daug ne tik didelių, bet ir regioninių oro linijų skaičiavo nuos-tolius. Finansinių problemų turi ne tik gi-gantė SAS, bet ir mūsų kaimynai – „Air Bal-tic“, „Estonian Airlines“.

Tad kiek realu, kad A.Zuoko kūdikis – iš dalies Vilniaus miesto savivaldybei pri-klausanti „Air Lituanica“ – dirbs pelningai ir prasiskolinusiai savivaldybei nereikės jos papildomai remti?

Savaitraštis „15min“ domėjosi, kokie „Air Lituanica“ šansai įsitvirtinti sudėtingoje skrydžių rinkoje ir tapti baziniu oro vežė-ju Lietuvoje.

Nepramintas takasĮprasta, kad bent jau dalis oro linijų akcijų priklauso valstybei.

Tokių pavyzdžių gausu – SAS, „Finnair“, LOT, „Finnair“, „Air Baltic“ ir pan.

„Kodėl tai yra valstybinės oro linijos? Visų pirma, jos reikalingos valstybės trans-porto politikai. Antra – valstybė gali jas subsidijuoti, jeigu kas nors yra negerai“, – „15min“ sakė dr. Darius Bazaras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Trans-porto inžinerijos katedros vedėjas.

Būtent taip ir visa „Air Baltic“ atsidūrė Latvijos valdžios rankose – siekdama išsau-goti nacionalinį vežėją, bendrovė supirko

„Baltijas Aviacijas Sistemas“ priklausiusias akcijas. D.Bazaro teigimu, oro linijų bend-rovės kuriamos strateginiams tikslams pa-siekti: „Tos valstybės, kurios turi oro linijas, jas dažniausiai įsigyja tam, kad užtikrintų gyventojų mobilumą. Norvegija, Švedi-ja, Suomija – valstybės ilgos, geografi nės sąlygos ten sudėtingos. Geriausia trans-porto rūšis mobilumui užtikrinti yra oro transportas. Šioms šalims turėti tokią oro linijų bendrovę yra gyvybiškai reikalinga.“

Tačiau tokių strateginių tikslų siekia vals-tybės, o ne savivaldybės. „Air Lituanica“ atitikmens sunkiai ieško ir pats A.Zuokas.

„Pavyzdžių tikrai yra ne vienas – Kata-lonijoje veikiančios oro linijų bendrovės steigėjai yra Katalonija, Barselonos valdžia, privatus verslas. Tokių pavyzdžių, kai savi-valdybės remia oro linijas, yra ir daugiau. Ne išimtis ir Kauno miestas bei Kauno ra-jono savivaldybė, kuri netiesiogiai kasmet skiria 3 mln. litų, kad „Ryanair“ skraidy-tų iš Kauno“, – yra sakęs Vilniaus meras.

Jo teigimu, skirtumas tik tas, kad Vil-niaus savivaldybė, priešingai nei Kauno, pinigus skirtų ne svetimam oro vežėjui, o nuosavam, taigi, ir pinigai liktų Lietuvoje.

Vilniaus Gedimino technikos universi-teto darbuotojo habil. dr. prof. Ramūno Palšaičio teigimu, savivaldybės turi savo įmonių, todėl faktas, kad turės dar ir oro

linijas, nėra tragedija. Visgi daug oro lini-jų bendrovių Europoje patiria fi nansinių sunkumų. Tokiu atveju jas gelbsti valsty-bė. Bet R.Palšaitis abejoja, ar valstybė no-rės gelbėti savivaldybės įmonę.

Sėkmės receptasD.Bazaro teigimu, neatsakinga būtų sa-kyti, kad tokia įmonė pasmerkta žlugti. Visgi sėkmingai veiklai yra būtinos ketu-rios sąlygos.

Intensyvus skrydžių grafi kas, nuolati-niai ir dideli keleivių srautai, krovinių ga-benimas, nuostolingų ir pelningų skrydžių balansas.

Vaškiniai „Air Lituanica“ sparnaiNacionalinės avialinijos: rinkoje vietos yra, bet galimybės išgyventi – minimalios

Didžiausia „Air Lituanica“ bėda – investicijų stygius.

Vilniaus savivaldybės nuotr.

Naujausias verslo žinias

rasite nuskaitę šį kodą

15min.lt/pinigai

Akcija privatiems ir verslo klientams

Iki 100 % nuolaidos banko paslaugoms

„Citadele“ banke – nuolaidų pavasaris banko paslaugoms. Nepraleiskite progos pasinaudoti gerokai aptirpusiais pavasariniais įkainiais ir nemokamomis banko paslaugomis jau dabar!

Nemokamas sąskaitos atidarymas ir aptarnavimas. Nemokami pervedimai litais banko viduje. Nemokamas įplaukų iš kitų bankų administravimas. Nemokamas „Blue iš American Express“ kortelės išdavimas. Bei daugybė kitų nuolaidų.

Akcijos laikotarpis – nuo š. m. vasario 14 d. iki gegužės 31 d.

Lietuvos banko 2012 m. pabaigoje atlikto bankų įkainių už įvairias mokėjimo paslaugas palyginimo tyrimo duomenimis, AB „Citadele“ banko teikiamų mokėjimo paslaugų krepšelio įkainiai – vieni mažiausių Lietuvos rinkoje.

Daugiau informacijos nemokamu telefonu 8 800 72 739 bei www.citadele.lt.

Nukelta į 6 psl. >>>

E.Zubrus:

„Mes orientuojamės į verslo sektorių, kad verslui būtų patogiau keliauti, nes pigių skrydžių bendrovės turi gana neblogą ir didelę pasiūlą.“

6 | Verslas

Tokius reikalavimus, D.Bazaro teigimu, turi atitikti oro transporto bendrovė, kuri tikisi sėkmės.

„Jeigu tos keturios sąlygos yra įvykdo-mos, galima kalbėti apie normalų vers-lą, kuris nereikalaus investicijų, dotacijų. Peilis numeris vienas aviakompanijai bus

keleivių srautai. Už viską moka vartoto-jas. Jeigu ko nors nesumoka vartotojas, tada moka mokesčių mokėtojai“, – aiški-no D.Bazaras.

Sėkmingai dirbančios aviakompanijos lėktuvai negali stovėti oro uoste – jie visą laiką turi skraidyti. Be to, norinčiųjų ke-liauti turi būti daug – lėktuvas turėtų būti užpildytas 70–80 proc. Tokios kompanijos taip pat dažniausiai veža krovinius.

„Dar viena svarbi sąlyga – maršrutai turi dengti vienas kitą. Pavyzdžiui, jeigu turi-me nuostolingą maršrutą Vilnius–Paryžius ir pelningą Vilnius–Londonas, tai vieno maršruto pajamos turi dengti kito nuos-tolius“, – aiškino D.Bazaras.

Todėl svarbiausias uždavinys „Air Litu-anicai“, siekiančiai tapti pagrindiniu vežė-ju, yra rasti savo keleivius.

Niša – apylaisvė„Air Lituanica“ ketina pradėti skraidyti bir-želio mėnesį. Tiesa, kol kas bendrovė netu-ri oro vežėjo pažymė-jimo – garanto, kad ji gali skraidinti keleivius saugiai. Tik jį gavusi bendrovė galės prašy-ti licencijos komercinei veiklai vykdyti.

„Prieš išduodant oro vežėjo pažymėjimą reikalaujama, kad bendrovė gebėtų profe-sionaliai vykdyti skrydžius – turėtų pro-fesionalią komandą, orlaivius, techninės priežiūros programą, skraidantį personalą, inžinerinį personalą, atsakingą už orlaivių techninę priežiūrą. Finansiniai klausimai svarbūs išduodant licenciją – reikia užtik-rinti veiklos fi nansavimą pirmaisiais veik-los metais, kai akivaizdu, kad veiklos pa-jamų gali neužtekti dengiant sąnaudas“, –„15min“ aiškino Kęstutis Auryla, Civilinės aviacijos administracijos direktorius.

Taigi šiek tiek laiko iki galo sudėlioti vers-lo planą ir rasti savo keleivius dar yra. „Air Lituanica“ vadovas Erikas Zubrus savai-traščiui „15min“ sakė, kad bendrovė vilios verslininkus.

„Mes orientuojamės į verslo sektorių, kad verslui būtų patogiau keliauti, nes poilsi-nių pigių kelionių yra. Pigių skrydžių bend-rovės turi gana neblogą ir didelę pasiūlą,

Žlugusią „fl yLAL–Lithuanian airlines“

bandė pakeisti 2009 metais įkurta

lietuviška pigių skrydžių bendrovė

„Star1 Airlines“, bet ji nedirbo nė

pusantrų metų.

Bendrovė vykdė užsakomuosius

skrydžius, taip pat reguliariai skraidino

į Barseloną, Londoną, Dubliną,

Edinburgą, Milaną. Dukterinė skrydžių

bendrovės įmonė užsiėmė ir turizmo

verslu.

Tačiau jau mažiau nei po metų nuo

veiklos pradžios bendrovė susidūrė su

fi nansiniais sunkumais.

Bendrovės vadovas Martynas Laivys

karštligiškai bandė surasti strateginį

investuotoją, bet jam nepavyko:

„Star1 Airlines“ iškelta bankroto byla.

„Star1 Airlines“ nesėkmė

R.Palšaitis teigia,

kad „Air Lituanica“

turi nedaug šansų

išsilaikyti.

T.Lukšio/BFL nuotr.

1 pica „Margarita“=

1216 litrai vandens*

>>> Atkelta iš 5 psl.

A.Zuokas rizikuoja

vilniečių pinigais –

į oro linijų bendrovę

jau investavo daugiau nei

2 mln. savivaldybės lėšų.

T.Lukšio/BFL nuotr.

15min • 2013 m. vasario 22 d. Verslas | 7

Susisiekimo viceministro Arijando Šliupo teigimu, šiuo metu trūksta skrydžių į pagrindinius oro susisiekimo mazgus, tokius kaip Londono Heathrow, Paryžiaus Charles‘o de Gaulle‘io, Amsterdamo Schipholio oro uostus, ir, pavyzdžiui, sujungiančius miestus, su kuriais Lietuvą sieja glaudūs verslo ryšiai.

„Be to, šalia lietuvių mėgstamų turistinių skrydžių krypčių, visada norėtųsi matyti tas kryptis, kurios pasižymi aukštu atvykstamojo turizmo lygiu – Suomija, Norvegija ir pan.“, – sakė A.Šliupas.

„Air Lituanicą“ iniciatyvą gerinti oro susisiekimą jis iš esmės vertina teigiamai.

„Malonu pastebėti, kad jų, kaip lietuviško oro vežėjo, planai pradėti skrydžius į didžiuosius Europos oro uostus (Briuselį, Paryžių, Amsterdamą ir kitus) gerokai padidintų keleivių galimybes mūsų šalies gyventojams ir svečiams rinktis visą oro transporto siūlomą paslaugų spektrą, jungiamuosius skrydžius, tiksliau tariant – padidintų pasirinkimo galimybes ne tik skrydžiams po Europą ir kaimynines valstybes, bet ir į visą pasaulį. Tiesa, „Air Lituanica“ turės įveikti aviakompanijos startui būdingus sunkumus: gauti reikiamus leidimus, licencijas, galų gale – susirasti savo keleivį, nišą, nebijoti konkurencijos, tačiau tikiu, kad tai yra išsprendžiami uždaviniai“, – sakė viceministras.

Jo teigimu, šiuo metu Vilniuje daugiausia keleivių perveža „Wizzair“ ir „Ryanair“. Praėjusiais metais per Vilniaus oro uostą kartu jos pervežė tik kiek mažiau nei 1 milijoną keleivių. Iš tradicinių kompaijų, stiprias pozicijas užima „Lufthansa“, SAS, „Air Baltic“, „Small Planet airlines“.

Ministerija remia

Nacionalinės Lietuvos oro linijos „flyLAL–Lithuanian airlines“ veikė daugiau nei 18 metų. Nuo 1991-ųjų iki 2005-ųjų bendrovę valdė valstybė, vėliau ji buvo privatizuota. Oro linijas su partneriais įsigijo žinomas verslininkas Gediminas Žiemelis. Tačiau 2009 m. aviakompanija neatlaikė finansų krizės ir bankrutavo. Bendrovės veikla išskaidyta, įkurta grupė „flyLAL Group Services“ (dabar „Avia Solutions Group“). Tų pačių savininkų valdoma „flyLAL Charters“, kuriai vadovavo ir dabar „Air Lituanica“ vairą perėmęs E.Zubrus, virto „Small Planet Airlines“, vykdančia užsakomuosius skrydžius, nuomojančia orlaivius su įgula ir siūlančia vienkartinius užsakomuosius skrydžius. Užsakomųjų skrydžių bendrovė sėkmingai plečia savo veiklą.

Nacionalinis vežėjas krizės neatlaikė

ypač vasaros sezonu. Verslo keliautojams, ypač pasitraukus kai kurioms bendrovėms – „Aerosvit“, „Czech airlines“ – pasiūla dar labiau sumažėjo. Matome didelę Lietuvos pasiekiamumo problemą. Nuo pat pradžių ruošiamės aktyviai bendradarbiauti su di-džiosiomis oro linijų bendrovėmis, siūlyti ir jungiamuosius skrydžius“, – sakė E.Zubrus.

D.Bazaras taip pat mato nišą „Air Litu-anicai“: „Įsivaizduokit, pastatėme „Kem-pinski“, o kas ir su kuo į jį atskris? Su „Rya-nair“? Abejoju. Reikia orientuotis į tam tikrą verslo klientų segmentą, tų turistų, kurie gali pinigus išleisti Lietuvoje. Čia šiokios tokios perspektyvos ir gali būti.“

Neranda investuotojoBaziniu vežėju kol kas du orlaivius besi-nuomosianti bendrovė ketina tapti jau 2015 metais. „Mes galėtume pervežti 15–20 proc. keleivių. Šiuo metu Lietuvoje 57 proc. ke-leivių atitenka pigių skrydžių bendrovėms. Verslo segmente trūksta pasiūlos ir patogu-mo“, – įsitikinęs „Air Lituanica“ vadovas.

Nors preliminarios skrydžių kryptys ir buvo skelbtos (Amsterdamas, Briuselis, Kijevas, Londonas, Maskva, Palanga), kol kas nėra aišku, kur iš tiesų skris bendrovės nuomojami orlaiviai.

„Kai turėsime oro vežėjo pažymėjimą, bus aišku, kokių skrydžių labiausiai trūksta, bus aiškios apimtys ir bus galima svarstyti finansines investicijas“, – sakė E.Zubrus.

Kol kas „Air Lituanica“ stora pinigine ne-gali pasigirti. Bendrovė turi surinkusi apie 5 mln. Lt – 2,75 mln. Lt skyrė savivaldybė, per 2 mln. Lt sunešė Lietuvos įmonės ir vers-lininkai („Arvi“, Antanas Guoga, „Balsas.lt“, „Lietuvos rytas“, „Vičiūnai“ ir kitos).

Kuriam laikui galėtų užtekti šios sumos, E.Zubrus neprognozavo. O pinigai jau tirps-ta. E.Zubrui mokama 30 tūkst. litų alga ne-atskaičius mokesčių, pilotai viliojami 15–20 tūkst. litų atlyginimais per mėnesį.

A.Zuoko teigimu, šiuo metu yra deramasi su keliais strateginiais investuotojais. Vie-nas jų – neįvardijama Didžiosios Britanijos aviakompanija. Anksčiau kalbėta, kad į „Air

Lituanica“ ketina investuoti oro bendrovė iš Azijos, bet kalbos investicijomis nevirto.

Lengva tik pradėtiLaiko išspręsti šiems klausimams nėra daug. „Air Lituanica“ skrydžius ketina pradėti maždaug tuo metu, kai Lietuva pradės pirmininkavimą ES.

„Pagal statistiką klientai, kurie naudoja-si tradicinių aviakompanijų paslaugomis, bilietus perka ne anks-čiau nei trys mėnesiai iki skrydžio. Didžioji jų dalis – daugiau nei 80 proc. – bilietus įsigyja likus ne daugiau negu dviem mėnesiams iki skrydžio. Mes norime gauti komercinę licen-ciją ir pradėti prekybą likus ne mažiau nei 2 mėnesiams iki skry-džių pradžios. Taigi, balandžio mėnesį ga-vus oro vežėjo pažymė-jimą ir tuo pačiu metu gavus komercinę li-cenciją, bus visai rea-lu birželį pradėti vyk-dyti skrydžius“, – sakė E.Zubrus.

Prof. Ramūno Palšai-čio teigimu, pradėti verslą nėra labai sun-ku, kur kas sunkiau – jį išlaikyti.

„Bankrutuoti irgi la-bai lengva. Jau dabar reikia dirbti su Briu-seliu, su kitais. Rimti, atsakingi žmonės, ku-rie ieško ne pigių skry-džių, kur negali kojų iš-tiesti, mokės pinigus. Bet jie turi žinoti, jie planuoja visą verslą. Ar žinos? Jei ne, tai pirks iš žinomų kompanijų –

„Lufhansos“, SAS“, – sakė R.Palšaitis. Jo pa-grindinis klausimas „Air Lituanica“ bend-rovei – ar ji sugebės konkuruoti. Veiklą gali apsunkinti tai, kad dalis akcijų (34 proc.) priklauso savivaldybei.

„Privačios įmonės dirba geriau nei vals-tybinės. Jos yra lankstesnės, greičiau pri-sitaiko prie rinkos sąlygų. Valstybinėje įmonėje kyla daugybė biurokratinių prob-lemų. Pavyzdžiui, lankstinukų, stiuardesių

palaidinių pirkimui reikalingas konkursas. Tam sugaištami mėnesiai, o privatininkas gali ir rytoj nupirkti“, – sakė R.Palšaitis.

Idėją kurti „Air Lituanicą“ jis palaiko, ta-čiau abejoja, ar jos laukia sėkmė: „Tai pa-daryti, mano požiūriu, yra velniškai sunku. Kiek bankrutavo per pastaruosius trejus metus mažų aviakompanijų? Daugybė. (...) Labai gerai, jeigu bus, bet tikimybė, kad iš-silaikys, labai maža.“

Būkite sprendimų dalis.Prisijunkite prie GenerationAwake.eu

*1 picai „Margarita“ pagaminti ir suvartoti vidutiniškai reikia 1216 litrų vandens

Ar pačių pasigaminta pica galėtų sutaupyti vandens?

Žiūrėdami į picą „Margarita“ tikriausiai negalvojate, kiek vandens sunaudota jai paruošti. Iš tiesų picai „Margarita“ vanduo naudojamas įvairiai. Daug vandens reikia išauginti pomidorams ir augalams, skirtiems šerti melžiamoms karvėms, iš kurių pieno gaminama mocarela.

Tinkamas sprendimas sumažinti picos poveikį vandens naudojimui – pirkti picą su ekologiškais pomidorais, išaugintais be azoto trąšų. O gal galėtumėte patys užsiauginti pomidorų, pasigaminti picą ir taip sutaupyti pramoninei pomidorų gamybai naudojamo vandens?

Mūsų ateitis priklauso nuo to, kaip naudojame gamtos išteklius dabar.Rinkitės išmintingai – Jūsų sprendimai keičia pasaulį!

3224_150x130_PIZZA_LT.indd 2 12/02/13 16:10

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Darbotvarkė: kas toliau?Žmogui, esančiam kiek toliau nuo politikos ir „inter-netų“, žodis darbotvarkė suprantamas labai papras-tai: kaip kokio nors renginio planas ar darbo tvarka.

Kitiems, šiek tiek smalsesniems, terminas darbo-tvarkė apibūdina bene svarbiausią pastarųjų dienų politinę aktualiją – Darbo bei „Tvarkos ir teisingu-mo“ partijų galimą susijungimą. „Darbotvarkė“ – tai interneto šmaikštuolių pasiūlytas naujos par-tijos pavadinimas.

Ta partija, matyt, tikrai bus, nepaisant kai ku-rių vienos ar kitos besijungiančios partijos narių paburbėjimų ar net viešai reiškiamo nepasitenki-nimo. Ji bus, nes jos reikia V.Uspaskichui, kad iš-saugotų tai, ką savo rankomis sukūrė ir ką, trum-pam (kol sėdės) praradęs, po to vėl galėtų, jei vis dar norės, susigrąžinti.

Šioje vietoje, šiek tiek nukrypstant į šalį, būtų galima pastebėti, kad sėdėti V.Uspaskichas ketina neilgai. Ne daugiau kaip dvejus metus, nes naujo-jo darinio pirmininkai pagal pirminį planą turėtų rotuoti būtent tokiais periodais. Taigi po R.Pakso rotuoti, tikriausiai, turėtų atsėdėjęs V.Uspaskichas, jei, žinoma, jis to pats pageidaus.

Ar tai iš esmės ką nors pakeis kalbant apie Lietu-vos politinių jėgų išsidėstymą? Kai kurie politikai ar dvaro politologai sako, jog taip, ir net svaigsta apie tai, kad naujas darinys, kuris neva taps stipriausia politine jėga, galės pretenduoti į premjero postą.

O aš sakau, kad tai visiška nesąmonė, nes 22 metų patirtis aiškiai rodo, kad politikoje dukart du visiš-kai nereiškia keturių. Dažniausiai tokio veiksmo rezultatas būna tie patys du.

Geriausias to pavyzdys yra A.Kubiliaus vis dar va-dovaujama TS-LKD. Ši partija jungėsi su visais, kuo įmanoma: dešiniųjų sąjunga, politiniais kaliniais ir tremtiniais, krikščionimis demokratais, tautinin-kais. Koks rezultatas? Kaip buvo du, taip ir liko du.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie pagrindinę TS-LKD oponentę: 2001 metais susijungus LDDP ir LSDP, naujo darinio rezultatai 2004 metų Seimo rinkimuose buvo gerokai prastesni nei 2000 metais.

O prisimenate naujausią susijungimą Lietuvoje? Spėju, kad jau pamiršote, nes jungėsi dvi labai svar-bios Lietuvoje partijos: Liberalų ir centro sąjunga ir Tautos prisikėlimo partija. Dukart du tapo nuliu.

Drįsčiau prognozuoti, kad taip bus ir šį kartą. Ir per kitus Seimo rinkimus „Darbotvarkė“ geriausiu atveju gaus tiek pat balsų, kiek per pastaruosius Sei-mo rinkimus gavo Darbo partija. Bet labiau tikėti-na – gaus mažiau. Vien jau todėl, kad G.Songailos ir K.Uokos rinkėjas nebalsuoja už A.Kubilių ar R.Juknevičienę, lygiai taip pat kaip ir P.Gražulio rinkėjas nebalsuoja už V.Gapšį, o V.Uspaskicho rin-kėjas tikriausiai nebalsuoja už R.Paksą.

Tie rinkėjai ieškos kito pasirinkimo ir todėl labai tikėtina, kad „Darbotvarkė“, turint galvoje dar ir nunyksiančią violetinės spalvos gerbėjų „partiją“, sukurs erdvės naujai partijai atsirasti. Aš asmeniš-kai matau potencialą lygių galimybių gynėjams, pa-triotams ir piešėjams kreidutėmis. Visiems jiems trūksta tik vieno dalyko – stipraus, charizmatiško ir patrauklaus lyderio.

O šiaip tai visiems politikams ir dvaro politolo-gams jau seniai būtų laikas suvokti, kad rinkėjams visai nesvarbu, kas su kuo ir už kiek jungiasi. Jiems svarbiausia, kokią politiką valdžioje esančios partijos įgyvendina ir ar dėl to kaip nors keičiasi gyvenimas.

Komentaras

Artūras Račasredakcija@15min.lt

22 metų patirtis aiškiai rodo, kad politikoje dukart du visiškai nereiškia keturių.

8 | Miestai

Panevėžys. XX a. pabaigoje miestas dėl žiaurių gaujų karų buvo vadinamas Lietuvos Čikaga. Gaujų nebeliko, bet kriminalinėse suvestinėse nusikaltėlius pakeitė miesto vadovai. Tik skandalais jau garsėja ir legendinis J.Miltinio teatras. Gyventojų mieste nebeliko nė 100 tūkstančių. Kas yra Panevėžys šiandien? Buvęs pramoninis miestas?

Panevėžys: norvegams tinka, saviems – kaip kada

Pagal statistiką,

Panevėžyje gyventi

visai neblogai, bet

miestiečiai linkę

labiau skųstis nei

džiaugtis.

„15min“ archyvo nuotr.

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Dalia Daškevičiūtėd.daskeviciute@15min.lt

Žvelgiant tik į plikus skaičius atrodo, kad Panevėžyje gyventi ne taip jau ir blogai. Vidutinis darbo užmokestis nedaug atsi-lieka nuo šalies vidurkio. Mieste daug įmo-nių, kurių darbuotojų skaičius viršija 250. Laisvosios rinkos instituto duomenimis, miestas pagal savivaldybių indeksą yra trečias šalyje.

Tačiau pasiklausius panevėžiečių atrodo, kad gyventi čia blogiau nei kitur: žmonės vienas kito negirdi, gyvena praeitimi ir tik laukia, kol kas nors ką nors duos. Svetimi turi jiems priminti, kad norint ką nors gau-ti, reikia daug įdėti. Taip pat – ir didžiuotis savo miestu.

Patinka norvegams„Norėčiau perfrazuoti prezidento Johno Kennedy žodžius: neklauskite, ką Panevė-žys gali duoti jums, klauskite, ką jūs gali-te duoti Panevėžiui, – Europos Komisijos atstovybės surengtuose debatuose „Pa-nevėžys 2013 metais: užimtumo ir vers-lo galimybės“ kalbėjo Panevėžio užsienio investuotojų asociacijos prezidentas Peras Erikas Schonbergas-Hansenas ir pridūrė: – Turite didžiuotis, kad esate iš Panevėžio, o ne stebėtis ir klausti, kodėl užsieniečiai renkasi šį miestą.“

Panevėžys tampa norvegų investuotojų meka. Mieste yra 19 Norvegijos kapitalo įmonių, įskaitant bankus. Šiose įmonėse dirba apie 1200 žmonių. Dauguma norve-gų investicijų į miestą atkeliavo per pasta-ruosius penkerius metus. Čia veikia F.I.B.A („Foreign Investors Business Association of Panevėžys“), kuriai vadovauja norvegai.

P.E.Schonbergas-Hansenas sako, kad vie-na iš priežasčių, kodėl Norvegijos įmonės įsikūrė Panevėžyje, yra ta, jog lengva bend-rauti su miesto ir rajono vadovais. Taip pat –gera miesto geografi nė padėtis. Vis dėlto norvegas įspėjo, kad miestui, trokštančiam užsienio investicijų, stinga profesionalu-mo: investuotojai nori gauti atsakymus labai greitai, o ne laukti savaitę ar mėnesį.

Regiono verslininkų ir vadovų skundai ir svarstymai, kas ką galėtų paremti, papik-tino F.I.B.A prezidentą: „Mano nuomone, reikėtų ieškoti ne subsidijų, o galimybių susikurti viską patiems.“

Didžiausia bėda – šešėlisLaisvosios rinkos institutas, išanalizavęs šalies savivaldybes, Panevėžyje prasčiau-siai įvertino socialinės rūpybos sritį.

Problemine sritimi įvardytas santykinai aukštas nedarbo lygis. Panevėžio regione šių metų vasario 1-ą buvo registruota apie 13,9 proc. bedarbių. Daugiau nei trečdalis jų yra ilgalaikiai bedarbiai. Nedarbas – Pa-nevėžio skaudulys.

Prieš metus tūkstančiui panevėžiečių teko 86,9 socialinių pašalpų gavėjų (ša-lies savivaldybių vidurkis – 69,1). Kaip ir visoje šalyje, Panevėžyje sukasi užburtas ratas: dėl pašalpų ir kompensacijų retas kuris bedarbis apsiima dirbti menkai ap-mokamą darbą.

Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidento, „Lietkabelio“ bendrovės direktoriaus Sigito Gailiūno manymu, bū-tent dėl pigios darbo jėgos Panevėžys yra patrauklus investuotojams: „Yra įmonių, kurios Panevėžyje dirba tik dėl mažo darbo užmokesčio. Kai tik darbo jėga pabrangs, jos išsikels į pigesnes šalis.“

Tačiau norvegų kapitalo įmonės „Adax“ vadovas Jonas Klybas su S.Gailiūnu nesu-tinka: „Pigios darbo jėgos regionu Pane-vėžys buvo prieš 5–10 metų. Dabar ir čia reikia kvalifi kuotų darbuotojų.“

Mieste labiausiai reikia vadybininkų, administratorių, buhalterių, draudimo agentų, apskaitininkų, kineziterapeutų,

bendrosios praktikos slaugytojų ir sociali-nių darbuotojų padėjėjų. Stinga pardavėjų, virėjų, kepėjų, konditerių, siuvėjų, vairuo-tojų ekspeditorių, statybininkų, apsaugos darbuotojų, automobilių šaltkalvių, suvi-rintojų ir apdailininkų.

Investuotojų forumo vykdomoji direk-torė Rūta Skyrienė savaitraščiui „15min“ pasakojo, kad Panevėžio verslininkai, su kuriais jai nekart teko bendrauti, pagrin-dine miesto problema laiko šešėlinę veik-lą: „Didžioji dalis verslo dirba šešėlyje.“

Patys Panevėžio verslininkai mano, kad tokių šešėlinių verslininkų – net 60 procen-tų. R.Skyrienė pritaria, kad šešėlinė Pane-vėžio regiono ekonomika gali būti viena iš santykinai didelio nedarbo priežasčių.

Nebepaveža investicijų „Panevėžys yra išsaugojęs pramonės mies-to įvaizdį, tik tos didžiosios pramonės, kuri buvo prieš 20 metų, nebėra. Panevėžyje veikia vidutinės įmonės, tiek naujos, tiek išlikusios senosios“, – aiškina miesto me-ras Vitalijus Satkevičius.

Meras spėja, kad savivaldybių indekse trečiąją vietą miestui ga-lėjo lemti norvegų kapitalas, ta-čiau džiaugiasi, kad miestas turi tokias įmones kaip „Panevėžio ke-liai“, „Lietkabelis“, „Pieno žvaigž-džių“ fi lialas „Panevėžio pienas“, Panevėžio statybos trestas ir „Kal-napilio“ alaus darykla.

Meras apgailestavo, kad nebė-ra „Ekrano“ ir mėsos kombinato. V.Satkevičius tikina, kad visos in-

vesticijos Panevėžiui yra naudingos, ta-čiau nenutyli ir bėdų – norint, kad įvairūs

projektai būtų įgyvendinti, savivaldybei tenka prisidėti savomis lėšomis, mažiausiai –15 procentų.

„Tų investicijų, kurios ateina į Panevėžį, mes nebepavežame, kaip ir kitos savival-dybės. Išauga skola, kurią reikia grąžinti. Ir prisidėdami prie investicinių projektų mes tarsi susipančiojame, nes nebegalime tvarkyti gatvių, rūpintis miesto išvaizda, net žolės nupjauti, o tai juk taip pat prisi-deda prie investicinės aplinkos“, – skun-dėsi Panevėžio vadovas.

Duobėtose gatvėse – renovuoti namaiPanevėžys dar neatsigavo nuo 2008 me-tais užklupusios ekonominės krizės. Jos

ženklų toli ieškoti nereikia – užtenka per-važiuoti miesto gatvėmis. Dideli gatvių infrastruktūros objektų plėtros ir remonto darbai Panevėžyje atlikti seniai – baigiantis sovietų okupacijai.

„Gatvių būklė prastėja, tačiau miesto biudžetas vos randa lėšų duobėms lopyti – apie kapitalinį remontą galime tik svajoti. Dėl sumažėjusių biudžeto pajamų miesto valdžia privalės imtis nepopuliarių žings-nių – tiek švietimo, tiek kultūros srityse“, –skaudulius vardijo N.Satkevičius.

Paklaustas, kuo miestas gali pasidžiaug-ti, meras nusišypsojo: „Panevėžys yra dau-giabučių namų renovacijos lyderis šalyje.“

Nuo 2000-ųjų miesto gyventojai moka į kaupiamąsias sąskaitas ir renovuoja daugiabučius.

Mieste yra apie 815 daugiabučių namų, bendrijų – apie 700. Kol valstybė fi nansa-vo 50 proc. renovacijos išlaidų, bendrijos noriai renovavo namus.

Skirtingi parkų likimai81 proc. Panevėžio įmonių – smulkusis verslas. Pernai Panevėžyje atsidarė dau-giau nei 100 naujų įmonių.

Panevėžio verslo konsultacinio centro vadovės Akvilės Ramanauskienės many-mu, dalis mažųjų įmonių steigėjų – tie, kurie griebiasi bet ko. Galbūt dėl to, jog daugeliui smulkiųjų verslininkų trūksta žinių ir gebėjimų, nemaža dalis tokių įmo-nių kasmet ir užsidaro.

Miestai | 9

Nukelta į 10 psl. >>>

PANEVĖŽYS

Iš skandalų liūno neišlipa kadaise garsus

buvęs Juozo Miltinio dramos teatras.

2010 metais aktoriai sukilo prieš ilgametį

teatro vadovą Rimantą Teresą. Jį pakeitęs

aktorius Laimutis Sėdžius teištvėrė dvi

dienas. Teatrui ėmė vadovauti konkursą

laimėjęs režisierius Romualdas Vikšraitis

(BFL nuotr.), tačiau pernai pavasarį

aktoriai sukilo ir prieš jį. R.Vikšraitis

buvo viešai apkaltintas nekompetencija,

nesugebėjimu dirbti ir vienvaldiškumu.

Teatro vadovas neliko skolingas ir

išvadino aktorius girtuokliais. Dalis jų už

pravaikštas buvo atleisti. Tarp jų – ir buvęs

teatro vadovas R.Teresas. Tiesa, teismas

nurodė jį grąžinti į darbą.

Neapsikentęs rietenų tuometis kultūros

ministras Arūnas Gelūnas pasiūlė

valstybinio teatro išlaikymą perimti

Panevėžio miesto savivaldybei. Ši atkirto

nesanti pajėgi išlaikyti tokio lygio teatrą.

„Legendinis vardas jau seniai

nebepateisinamas, jau kurį laiką teatro

kūrybinis lygmuo nė iš tolo neprimena

J.Miltinio spektaklių, o iš teatro likęs tik

vardas“, – savo siūlymą argumentavo

A.Gelūnas.

Meną pakeitė skandalai

P.E.Schonbergas-Hansenas:

„Turite didžiuotis, kad esate iš Panevėžio, o ne stebėtis ir klausti, kodėl užsieniečiai renkasi šį miestą.“

Panevėžys dažnai vadinamas

Aukštaitijos sostine.

Gyventojų skaičius – 97 589,

iš jų 96 proc. – lietuviai.

Kitąmet miestas taps

Lietuvos kultūros

sostine.

Panevėžys pernai

tapo vieninteliu

Lietuvos miestu,

kuriam buvo įteikta

Europos garbės

lentelė.

Miestas rugsėjį švęs

510-ąjį gimtadienį.

Panevėžyje susikerta 5 šalies

automagistralės ir driekiasi tarptautinis

„Via Baltica“ kelias. Miestą kerta

geležinkelis.

Panevėžyje veikia Mechatronikos

centras, Mokslo ir technologijų parkas,

KTU Panevėžio institutas, Vilniaus

Gedimino technikos universiteto

fi lialas, Panevėžio kolegija.

Tai įdomu

15min • 2013 m. vasario 22 d.10 | Miestai

Panevėžys garsėja

korupcijos skandalais.

2009-ųjų lapkritį dėl įtarimų ėmus kyšius iš

verslininkų už neteisėtai išduotus leidimus

statyti pastatus areštinėje atsidūrė

tuometis Panevėžio miesto vicemeras

Kastytis Vainauskas ir savivaldybės

administracijos direktorius Stasys

Karčinskas.

Netrukus dar vienai vicemerei –

Zitai Kukuraitienei – buvo pareikšti įtarimai

piktnaudžiavus tarnyba organizuojant

konkursus dėl keleivių vežimo

maršrutiniais taksi.

Per kelerius metus STT dėl kyšininkavimo,

piktnaudžiavimo tarnyba bei klastojimo

sulaikė ir buvusį administracijos direktorių

Vytautą Buterlevičių, tarybos narius Tomą

Tarulį ir Gintarą Byčių, buvusį merą Visvaldą

Matkevičių ir buvusį tarybos narį Vidą

Balakauską. Tačiau V.Balakauską teismas

dėl įrodymų trūkumo išteisino.

2011 m. liepą už piktnaudžiavimą

tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimą

nuteista buvusi miesto vicemerė Rimantė

Ratinskaitė. Jai teismas uždraudė trejus

metus dirbti valstybės tarnyboje.

2012 m. pradžioje teismas V. Buterlevičių

už beveik milijono litų iššvaistymą ir kitus

nusikaltimus nuteisė kalėti puspenktų

metų, bet medicinos ekspertai nustatė,

kad atlikti bausmės įkalinimo įstaigoje jis

negali dėl sveikatos. Teismas priteisė iš

V.Buterlevičiaus 814 tūkst. Lt ir paskyrė

19 500 Lt baudą.

Tų pačių metų gegužę Panevėžio

apygardos teismas V.Matkevičių pripažino

kaltu dėl kyšio paėmimo ir nuteisė

pusketvirtų metų laisvės atėmimu pataisos

namuose, 6 500 Lt bauda ir turto už

74 000 Lt konfi skavimu. Laisvės atėmimo

bausmės vykdymas atidėtas dvejiems

metams.

2012-ųjų vasarį T.Tarulį Aukščiausiasis

Teismas pasiuntė pusketvirtų metų už

grotų ir skyrė 6 500 Lt baudą už sukčiavimą

ir dokumentų klastojimą.

2012 m. STT buvusiam Panevėžio merui,

tuomečiam Seimo nariui Vitui Matuzui

pareiškė įtarimus piktnaudžiavimu

tarnybine padėtimi, sukčiavimu ir

dokumentų klastojimu. Buvo sulaikyta

jo žmona, įtakinga Panevėžio verslininkė

Danutė Matuzienė. Byla dar nebaigta.

Dabartiniam miesto merui V.Satkevičiui bei

jo patarėjui Dariui Simėnui taip pat pateikti

įtarimai dėl Panevėžio savivaldybės

lėšų panaudojimo viešbučio „Romantic“

rekonstrukcijai teisėtumo. Byla dar

nepasiekė teismo.

Valdžia už grotų

Pagal darbuotojų skaičių didžiausia Panevė-žio bendrovė – „Panevėžio keliai“. Joje dirba 699 žmonės. Nedaug atsilieka „Lietkabelis“ (596), „Panevėžio energija“ (553), „Domi-nari“ (548), „AQ Wiring Systems“ (540)ir Panevėžio statybos trestas (535).

Rajono meras Povilas Žagunis tikina, kad vietos valdžia padarė viską, kad tik būtų sukurta kuo daugiau darbo vietų:

paruošė bendruosius planus, kviečia inves-tuotojus.

Panevėžio miesto savivaldybė šiuo metu įgyvendina Panevėžio pramonės parko (da-bar – laisvoji ekonominė zona (LEZ)) rin-kodaros projektą.

Investuotojams siūloma 47 ha teritorija su aukštos kokybės inžineriniais korido-riais, vandentiekiu ir kanalizacija, elekt-ros tiekimu, privažiavimais, vidaus keliais ir apšvietimu.

Savivaldybė jau pasirašė 4 sutartis su potencialiais investuotojais. Jie žada apie 600 darbo vietų. Kol kas vienintelė „De-vold“ įmonė atlieka projektavimo darbus, likusieji investuotojai Registrų centre įre-gistravo sklypų nuomos sutartis.

„Tikimės, kad LEZ kūrimasis paspartės jai suradus operatorių“, – savaitraščiui pa-sakojo V.Satkevičius.

Panašios sėkmės tikėjosi ir Panevėžio rajono savivaldybė, prieš keletą metų in-vestavusi 15 mln. Lt į Ramygalos pramonės parką. Didžioji investicijų dalis – iš ES lėšų. Tačiau vietoj sėkmės – didelis nusivylimas. Tarp „investicijų“ – kaimietis, vasarą šioje teritorijoje auginantis bulves.

„Geografinė padėtis ideali, visos rei-kalingos komunikacijos yra, šalia „Via Baltica“ automagistralė – nerandu atsa-kymo, kodėl nepavyko Ramygalos projek-tas. Turėjom vieną investuotoją (Austri-jos bendrovė „ASP-BEDD productions“), bet ir tas pabėgo“, – graužėsi rajono meras P.Žagunis.

Per dešimt pastarųjų metų Panevėžys prarado beveik 18 proc. gyventojų,

rajonas – daugiau nei 10 proc. Dėl to praėjusių metų pabaigoje Panevėžys

vos neprarado didmiesčio statuso, mat gyvenamąją vietą mieste deklaravusių

asmenų skaičius nebesiekė 100 tūkstančių.

Šių metų sausį buvo paskelbta, kad Vyriausybė patvirtino Panevėžio apskrities

teritorijos bendrąjį planą ir Panevėžys išsaugojo metropolio centro statusą.

Panevėžio metropolinei zonai priskiriamas Panevėžio miestas ir rajonas.

Šiemet rengiamas Panevėžio miesto strateginis planas 2014–2020 metams.

Viena jo dalių – atgaivinti dvimiesčio su Šiauliais idėją.

ŠIAULIAI PANEVĖŽYS60 Spėjama, kad tokia miesto verslininkų dalis gali užsiimti šešėline veikla.

Skaičius

proc.

>>> Atkelta iš 9 psl.

Jungsis su Šiauliais?

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Skalikai, žemaitukai, Šilavoto karpis, šilauogės – nacionalinės veislės, garsinančios Lietuvą užsienyje, tačiau balansuojančios ties išnykimo riba. Ar pakankamai puoselėjame nacionalinių veislių genofondą?

Dovilė Jablonskaitėd.jablonskaite@15min.lt

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija siūlo įamžinti lietuvių skalikus kaip medžioklės simbolį – Vilniuje, Gedimino kalno papė-dėje, pastatyti jiems skulptūrą. Tačiau ar nenutiks taip, kad vieną dieną šią vienin-telę lietuvišką šuns veislę primins tik šal-tas monumentas?

Rašytiniai šaltiniai liudija, kad XV a. ku-nigaikščiai į medžioklę vesdavosi ir skali-kus. Viduramžiais didikai laikė didele garbe savo dvare turėti būrį šių šunų.

Ikikarinėje Lietuvoje skalikai buvo papli-tę, bet pokario metais veislė labai išretėjo, buvo mišrinama su įvairiais šunimis.

1974 m., pradėjus tvarkyti medžioklinę šunininkystę, buvo likę tik 78 į lietuvių skalikus panašūs šunys, bet dauguma jų neturėjo kilmės dokumentų.

Prie veislės atkūrimo daug prisidė-jo kinologijos entuziastai Z.Goštautas, V.Morkūnas, A.Penkauskas. V.Klovas pa-rengė pirmąjį lietuvių skalikų veislės stan-dartą. Bendromis kinologų ir medžiotojų pastangomis 1981 m. pirmą kartą buvo or-ganizuota lietuvių skalikų paroda, joje da-lyvavo 62 šunys.

Verčiasi iš savo kišenėsŠiandien Lietuvoje amsi daugiau nei 400 kilmės dokumentus turinčių skalikų. Lie-tuvių skalikų augintojų sąjungos preziden-tas Ričardas Barzdenis sako, kad to užtenka užtikrinti veislės išlikimą.

„Noras išsaugoti veislę yra, tačiau tuo iš esmės užsiima entuziastai. ES išmokų ne-gauname, nes skalikas teisės aktuose buvo įformintas ne kaip ūkinis, o kaip medžio-klinis gyvūnas. Todėl verčiamės iš savo kišenės“, – pasakojo R.Barzdenis.

Skalikai sugeba tiksliai sekti pėdsakais ir greitai surasti medžiojamą žvėrį. Priartė-jęs prie žvėries per 60–80 m, šuo pradeda loti ir ima varyti laimikį medžiotojų link. Tačiau ši šimtmečius vertinta šuns savy-bė vis mažiau svarbi, mat medžioklės bū-dai keičiasi.

„Skalikas gali būti ir labai geras krauja-sekys – tik reikia su juo padirbėti. Gaila, kad ši šuns savybė nelabai garsinama. Be to, tai yra fi ziškai stiprus šuo, galintis ap-ginti šeimininką, pavyzdžiui, nuo puolan-čio šerno“, – gerų žodžių skalikui negailėjo R.Barzdenis.

Jis pabrėžė, kad entuziastų pastangomis skalikas tampa vis žinomesnis ir užsienyje. Kasmet po 20 šios veislės šunų iškeliauja į Rusiją ir Baltarusiją. Trys ar keturi skalikai per pastaruosius dvejus metus išvežti į JAV.

„Prieš mėnesį vieną skalikiuką iš

Kupiškio rajono išsivežė latviai“, – pasi-džiaugė pašnekovas.

Skalikų plitimui pasaulyje įtakos turi veislės pristatymas tarptautinėse paro-dose. „Praėjusių metų rudenį vykome į Lenkiją. Pamačiusi, kaip mūsų skalikas demonstruoja paklusnumą, kaip atlieka kraujasekystės bandymus voljeruose, viena ekspertė iš Vokietijos užsisakė šuniuką“, – sakė R.Barzdenis.

Užsieniečiai skverbiasi į rinką2010-ųjų rugsėjį dešimt Lietuvos raitelių iš Senųjų Trakų leidosi į 2 tūkst. km istori-nę kelionę, norėdami kaip ir viduramžiais pagirdyti lietuvių žirgus Juodojoje jūroje. Kaip ir anais laikais, keliauninkai risnojo žemaitukų veislės žirgais.

Žemaitukai – viena iš seniausių arklių veislių Europoje, žinios apie juos siekia nuo VI–VII amžiaus. Jie sudaro Lietuvos arklių genetinį aukso fondą.

2013 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 556 kilmės dokumentus turintys žemaitukai. 1994-aisiais, kai buvo sumanyta atkurti veislę, šalyje buvo rasti vos 42 šie arkliai.

„Arklių skaičius per tą laiką išaugo dau-giau nei dešimt kartų. Atrodytų, yra kuo džiaugtis, tačiau mes žinome, kad šis dar-bas galėjo vykti sklandžiau“, – neslėpė Žemaitukų arklių augintojų asociacijos pirmininkė Valė Macijauskienė. Moteris teigia pasigendanti valstybinio požiūrio ir nuoseklumo.

Lietuva yra įsipareigojusi išsaugoti že-maitukų veislę. Tačiau tai padaryti vis sunkiau, nes į šalį skverbiasi užsienio or-ganizacijų fi nansuojami tarpininkai, nesle-piantys interesų Lietuvos rinką užpildyti atvežtinėmis arklių veislėmis.

„Prieš komercinį interesą vis sunkiau atsilaikyti: verslininkai mieliau renkasi užsienietiškas veisles. Lazda turi du ga-lus: viena vertus, išauginai gerą eržilą, bet niekas šalyje jo neperka. O parduoti užsieniečiams gaila, nes neteksime pui-kios genetinės medžiagos. Pasigendame moralinio ir materialinio žemaitukų au-gintojų skatinimo – paramos sistema su-kurta taip, kad užsienietišką veislę auginti labiau apsimoka nei lietuvišką“, – įsitiki-nusi V.Macijauskienė.

12 | Visuomenė

Lietuviška veislė: būti ar žūti?

V.Ruzgas:

„Šaunuoliai kauniečiai: jie sukūrė ne tik naują šilauogių veislę, bet ir mokėjo ją pristatyti visuomenei.“

Lietuviškos šilauogės ankstyvesnės

ir skanesnės nei užsienietiškos.

E.Ovčarenko nuotr.

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Prarasta mokslininkų kartaŽemaitukas – universalus arklys, tinka-mas sportiniam jojimui, laisvalaikio jodi-nėjimui, kroviniui gabenti. Jis pasižymi jėga, manevringumu, ištverme ir bėgimo greičiu. Patogus ir vaikams, ir suaugu-siesiems.

„Santykis su žmogumi jiems pats svar-biausias. Kai ant veislinio energingo er-žilo užsodina neįgalų vaiką, arklys persi-maino, įsijaučia į jojiko būklę. Šie arkliai prieraišūs: labai jautriai išgyvena šėrikų ir trenerių pasikeitimą“, – kalbėjo prie žemai-tuko veislės atkūrimo smarkiai prisidėjusi V.Macijauskienė.

Kalbant apie veislės išlikimo perspekty-vas, ji įžvelgia dar vieną grėsmę: „Proble-ma ta, kad arklių jau yra, bet trūksta žmo-nių, kurie mokėtų tinkamai elgtis su šia veisle. Jauno specialisto mokslo institute neįmanoma įdarbinti, tad jis negali dirbti šalia patyrusio mokslininko, kad būtų už-tikrinamas darbų tęstinumas. Aš taip už-augau, o pati išsiugdyti žmogaus negaliu, nes etatai nuolat mažinami.“

Užsienio įmonės Lietuvoje atlieka rin-kos žvalgytuves, o Lietuva žemaitukų po-puliarinimu svetur nesirūpina. „Reikėtų dalyvauti tarptautinėse parodose, mugė-se, išvežti, parodyti, pristatyti veislę. Da-bar gi net Lietuvoje ši nacionalinė veislė nėra deramai pristatoma – žmonės apie ją sužino tik iš lūpų į lūpas“, – apgailestavo asociacijos pirmininkė.

Tarptautinis pripažinimasŠiuo metų laiku užsukus apžiūrėti Vytau-to Didžiojo universiteto Kauno botanikos

sodo šilauogių kolekcijos, nėra kuo žavė-tis – augalai ramiai ilsisi ir laukia vegetaci-jos pradžios.

Tačiau vieną dieną augalai aplips sun-kiomis, vos į delną telpančiomis šilauogių kekėmis – lietuviams pavyko išvesti veislę, kuri nuo užsienietiškų skiriasi ankstyvumu, derlingumu, puikiu skoniu ir vertinga bio-chemine sudėtimi.

Šilauogių veislės „Danutė“ ir „Freda“ – tai kruopštaus mokslininkų darbo rezulta-

tas, kuriam pasiekti reikėjo daugiau nei trylikos metų.

Mokslininkų užsispyrimas nenuėjo perniek – lietuviškos šilauogės pripažintos tarptau-

tiniu mastu. Jos įrašytos ne tik į Lietuvos na-

cionalinį, bet ir į Europos sodo au-galų veislių sąrašą.

Šilauogių sodinukai – defi citasBotanikos sodo bendruomenė džiaugiasi, kad šis iš Šiaurės Amerikos į Europą atke-liavęs augalas puikiai prisitaikė prie Lie-tuvos klimato sąlygų: kasmet dera, nebijo pavasarinių šalnų, o uogų vertė patvirtinta daugybe mokslinių tyrimų.

„Paklausa didžiulė – patenkiname tik kokius 5 proc. šių uogų poreikių. Žmonės labai rūpinasi sveikata, todėl susidomėji-mas šilauogėmis kasmet didėja. Pirma – tai ankstyvesnės uogos už kitas. Antra – jos pasižymi labai geromis cheminėmis savy-bėmis“, – pasakojo šilauogių veisles tyrusi mokslininkė dr. Laima Česonienė.

Šilauogės yra nepakeičiamos mūsų re-gėjimui, geram nervų sistemą sudarančių ląstelių funkcionavimui, kraujagyslių bū-klės kokybei. Be to, augalai vertingi ne tik maistiniu ir vaistiniu požiūriu, bet yra ir dekoratyvūs.

„Trečias dalykas: žmonėms vis labiau imponuoja šūkis „Pirk prekę lietuvišką“, todėl jie pageidauja būtent mūsų, o ne už-sieninių šilauogių, nors pernai lietuviškas sodinukas kainavo 40 Lt, kai kitų veislių – vos 15–20 Lt“, – lygino L.Česonienė.

Tačiau šilauoges botanikos sodas daugi-na pirmiausia moksliniais tikslais, o mugė-se parduoda tik tai, kas lieka nuo kolekci-jų. Todėl sodinukų neužtenka net visiems

norintiems sodininkams-mėgėjams, nekal-bant apie stambų ūkį.

„Potencialas ir perspektyva yra. Šilauo-gė labai vertinga pramoninė uoga, kurią būtų galima auginti plantacijomis kaip, tarkime, juoduosius serbentus. Šaunuoliai kauniečiai: jie sukūrė ne tik naują veislę, bet ir mokėjo ją pristatyti visuomenei, išre-klamavo, paaiškino. Viskas – prieš akis“, –kolegų pasiekimais džiaugėsi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žem-dirbystės instituto vadovas Vytautas Ruzgas.

Sunaikintos karpių bandosIchtiologų manymu, Lietuvoje karpiai pra-dėti auginti XVI a. Jie buvo įvežti iš Lenki-jos ir Čekijos.

XX a. pradžioje daugelis stambesnių ūki-ninkų ir dvarininkų buvo įsirengę tvenki-nius, kuriuose augino karpius.

Tačiau Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais daugelis tvenkinių žuvininkystės ūkių buvo sugriauta, o senosios veislinės karpių bandos sunaikintos arba sumaišy-tos, todėl selekcinę veiklą reikėjo pradėti iš naujo.

1967 m. Prienų rajone pradėtas staty-ti Šilavoto veislinis-selekcinis žuvų ūkis,

o pirmieji tvenkiniai pradėti eksploatuoti 1972 m. – nuo tada ir prasidėjo pagrindiniai lietuviškos karpių veislės kūrimo darbai.

40 metų trukusio selekcinio darbo rezul-tatas – iš Bubių ir vokiečių veislių mišrūnų išvesta Šilavoto karpių veislė, ypač tinkama auginti Lietuvoje. Kaip atskira veislė Šila-voto karpis įteisintas 2010 m.

Veislė pasižymi geromis reprodukcinėmis ir augimo savybėmis, yra gyvybinga, pro-duktyvi, graži. Šios veislės karpiai auginami visose Lietuvos žuvininkystės bendrovėse, eksportuojami į užsienio šalis.

Unikalus genofondas„Šilavoto karpis – nacionalinė vertybė. La-bai daug pastangų įdėta, kol jis buvo su-kurtas. Todėl privalome saugoti ir tęsti se-lekcinę veiklą. Mūsų ūkiui analogo nėra nei Baltarusijoje, nei Latvijoje, net lenkai neturi tokio specializuoto ūkio. Mūsų su-kauptas genofondas – unikalus: kai Lenki-joje nuo herpes viruso žuvo daug motininių karpių, lenkai kreipėsi į mus“, – pasakojo Žuvininkystės tarnybos Šilavoto poskyrio vedėja Tatjana Ratnikova.

Visi Šilavoto karpiai turi kilmės pažymė-jimus, individualų numerį ir „čipą“.

„Anksčiau aprūpindavome tik žuvinin-kystės ūkius – parduodavome apie 1,5 tūkst. penkiavasarių reproduktorių per metus. Dabar ūkiuose justi perteklius, todėl mūsų apimtys sumažėjo: kasmet realizuojame apie 500 – įvairių amžiaus grupių karpiais aprūpiname ir mėgėjus, ir klubus“, – sakė T.Ratnikova.

Visuomenė | 13

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto

Gyvulininkystės instituto Gyvūnų

genetikos ir veisimo skyriaus vedėja

dr. Birutė Zapasnikienė atkreipė dėmesį,

kad iki 1988 m. Lietuvoje buvo vos dvi

avių veislės – vietinės šiurkščiavilnės ir

Lietuvos juodgalvės (nuotr.). Dabar jų

turime jau 31.

„Prisivežėme iš Lenkijos, Vokietijos. Mūsų

vietinės nėra produktyvios, bet mėsingos,

prisitaikiusios prie vietos sąlygų“, – sakė

B.Zapasnikienė.

Lietuviškas veisles vieni ūkininkai augina

iš patriotizmo, stengdamiesi išsaugoti

senąjį krašto avių genofondą ir

taip tęsdami tradiciją, kad lietuvio

kaimiečio tvarte avelė bliautų. Kiti

tiesiog nori pasipuikuoti: atvažiavo

svečių, giminės suėjo, o šeimininkas

jiems aviną papjovė ir šašlykus ant

ugnies čirškina.

Tačiau fi nansinės naudos iš

lietuviškų avių vargiai išpeši:

nei vilnos, nei kailių niekam

nereikia, o avienos lietuviai

suvalgo mažai.

„Arkliai – žemaitukai, stambieji žemaitukai

ir Lietuvos sunkieji, galvijai – šėmieji,

baltnugariai, senojo genotipo Lietuvos

juodmargiai ir senojo genotipo Lietuvos

žalieji, kiaulės – Lietuvos vietinės ir senojo

genotipo Lietuvos baltosios. Vištinės

žąsys ir lietuvių skalikai“, – saugomų

veislių sąrašą išvardijo Lietuvos ūkinių

gyvūnų genetinių išteklių apsaugos

koordinavimo centro vadovė dr. Rūta

Šveistienė.

Kiekviena šalis yra įsipareigojusi saugoti

savo nacionalinius genetinius išteklius,

ūkininkai už tai gauna ES išmokas.

Augina iš patriotizmo

Ichtiologų manymu, Lietuvoje karpiai pradėti auginti XVI a.

i ji t

ciga

Šil i

VI a.

Užsienio įmonės

Lietuvoje atlieka rinkos

žvalgytuves savo veislėms,

o Lietuva žemaitukų

populiarinimu svetur

nesirūpina.

T.Lukšio/BFL nuotr.

400Tiek dokumentus turinčių lietuvių skalikų šiandien amsi mūsų šalyje.

Skaičius

Ska

lika

s.lt

nu

otr

.

15min • 2013 m. vasario 22 d.16 | Sportas

Asta Žukaitėa.zukaite@15min.lt

Pastaruosius mėnesius apie „Toronto Raptors“ puolėją mažai ką girdėjome. Šį sezoną L.Kleizą užgriuvo tikra bėdų lavina. Iš pradžių jis negalėjo žaisti dėl šeimos problemų, o kai atsigavo, pra-dėjo skaudėti koją.

Ofi cialus kostiumas tapo kone kas-diene lietuvio apranga – pastarąjį kar-tą į aikštelę L.Kleiza išbėgo gruodžio 29-ąją. Nuo tos dienos apie rimtesnius mūsų šalies krepšinio žvaigždės svei-katos sutrikimus klubas nepranešė, ta-čiau nė sykio neregistravo rungtynėms.

L.Kleiza iš viso praleido 34 mačus, o 28-ąjį gimtadienį sausio pradžioje jis taip pat sutiko ne krepšinio aikštelėje. Pats krepšininkas tuomet prisipažino, kad širdį jam skauda labiau nei koją – naujos traumos jis nepatyrė, bet vis dar jaučia ankstesnės dešiniojo kelio trau-mos pasekmes. Nors puolėjas teigė, jog kelio problemos – sunkios vasaros su Lietuvos krepšinio rinktine padarinys, krepšinio užkulisiuose kalbama kitaip.

„Turi ataugti raumuo“, – trumpai savo būklę apibūdino L.Kleiza. Kal-bama, kad po operacijos žaidėjo deši-niojo kelio raumuo atrofavosi ir jo kol kas nepavyksta priversti dirbti reikia-mu ritmu.

Tuo tarpu NBA aplinkos žmonių žo-džiai kur kas grėsmingesni. Jų many-mu, L.Kleizai sezonas yra baigtas, o krepšininko karjera yra pakibusi ant plauko. Neofi cialiai kalbama, jog lie-tuvį kol kas bus bandoma gydyti ne-naudojant drastiškų priemonių – chi-rurgo skalpelio.

Reikės antros operacijos?2011 metų pradžioje L.Kleiza Jungti-nėse Valstijose pateko į vieno garsiau-sių pasaulyje kelio chirurgų J.Richardo Steadmano rankas. Chirurgas bandė prikelti Lietuvos krepšinio žvaigždę naujam gyvenimui ir atliko jam artros-kopinę dešinio kelio, kitaip kremzlės atauginimo, operaciją. Po jos krepši-ninkas nežaidė visus metus.

L.Kleizą operavęs chirurgas pabrė-žė, kad svarbiausia ne operacija, o rea-bilitacija, tačiau ji atnešė kur kas sun-kesnių išbandymų, nei buvo tikėtasi.

Buvęs Lietuvos krepšinio rinktinės vadovas Antanas Guoga atskleidė, kad sudėtingos operacijos pasekmės sutei-kė nemažai nusivylimo tiek pačiam L.Kleizai, tiek medikams iš Lietuvos.

„Girdėjau, kad buvo blogai atlikta operacija, buvo padaryta klaidų po operacijos... Blogai, kad jį operavo JAV, nors operaciją ir atliko garsus medikas

J.R.Steadmanas. Laiko atgal neatsuksi, tačiau galbūt viskas būtų buvę kitaip, jei Linas būtų patekęs į Lietuvos me-dikų rankas“, – „15min“ sakė A.Guoga.

„Galbūt jis ir sugrįš čia, kad susitvar-kytų savo kelį. Ne paslaptis, kad situa-cija nėra gera. Galbūt prireiks antros operacijos“, – neslėpė rinktinės vado-vo postą palikęs verslininkas.

Linas Kleiza: Beveik du mėnesiai be krepšinio ir miglotos galimybės šį NBA sezoną vėl sugrįžti į aikštelę. Geriausias Lietuvos krepšininkas, „Toronto Raptors“ puolėjas Linas Kleiza išgyvena juodas dienas – prieš dvejus metus atliktą dešiniojo kelio operaciją gali tekti pakartoti.

A.Guoga:

„Girdėjau, kad buvo blogai atlikta operacija, buvo padaryta klaidų po operacijos... Blogai, kad jį operavo JAV, nors operaciją ir atliko garsus medikas.“

Iki traumų L.Kleiza buvo sunkiai

sustabdomas ne tik Europoje,

bet ir NBA.

Š.Mažeikos/BFL nuotr.

Ar skaitei 15min.lt?

Naujausias žinias rasite

nuskaitę šį kodą

15min.lt

15min.lt/komentaraiTomas Šernas: Kodėl Lietuvos

evangelikai reformatai nebijo lenkų?

www.15min.lt/s308535

15min.lt/pinigaiKaip Ūkio banko žlugimas paveiks

svarbius Vilniaus miesto projektus?

www.15min.lt/s308503

15min.lt/sportasAntanas Guoga: „Žalgirio“ legionieriams

mokami pinigai, o lietuviai – asilų vietoje“

www.15min.lt/s308394

15min.lt/užsienisRusų šeima 40 metų praleido

Sibiro taigoje atkirsta nuo pasaulio

www.15min.lt/s307719

15min • 2013 m. vasario 22 d. Sportas | 17

Olimpiadoje – sukandęs dantisA.Guoga prisiminė 2012 metų Londono vasaros olimpines žaidynes ir pasakojo, kad tuomet L.Kleiza rungtyniavo sukandęs dantis. Vienas svarbiausių komandos žai-dėjų negalėjo žaisti visu pajėgumu.

„Jam labai skaudėjo ir tai sukėlė psicho-loginių problemų. Linui buvo sunku įver-tinti situaciją – galva nori, o kūnas nieko negali padaryti. Netgi paskutiniajame mače su Rusija jis norėjo duoti kur kas daugiau komandai, nei jo kūnas galėjo. Linui tai la-bai skaudi tema. Kuo greičiau jis išsikaps-tys, tuo bus geriau. Aš pritariu minčiai, kad Liną turėtų gydyti mūsų medikai. Tikrai žinau, kad Lietuvos krepšinio federacija padarys viską, kad tik padėtų krepšinin-kui“, – komentavo A.Guoga.

J.Kazlauskas neslepia nerimoNaujasis Lietuvos rinktinės treneris Jo-nas Kazlauskas gruodžio viduryje viešėjo Toronte ir akis į akį bendravo su L.Kleiza. Krepšininkas tuomet neslėpė, kad turi problemų dėl kelio, bet dar rungtyniavo.

Dabar J.Kazlauskas naujienas apie To-ronto komandai atstovaujantį rinktinės ly-derį seka būdamas kitame pasaulio krašte –sausio pradžioje jis išvyko dirbti į Kiniją.

„Dirbdamas Kinijoje rūpinuosi ir rinkti-nės reikalais. Sulaukiu ir pozityvių, ir ne-gatyvių naujienų. Žinau, kurie krepšinin-kai turi bėdų, o kurie su jomis susidorojo.

Labai nerimauju dėl Lino. Šis krepšininkas pastaruosiuose čempionatuose buvo ker-tinis komandos žaidėjas. Viliuosi, kad jis susitvarkys savo problemas“, – „15min“ kalbėjo J.Kazlauskas.

„Sveikata – nevienadienis reikalas, to-dėl negaliu spausti nė vieno kandidato į Lietuvos rinktinę. Kai keičiasi rinktinės karta – kiekvienas krepšininkas yra aukso vertės, – sakė treneris. – Prarasti vieną ar kitą žaidėją būtų labai skausminga. Pau-lius Jankūnas turėtų pasveikti iki rinkti-nės rungtynių, tačiau žinios apie traumas labai liūdina. Tik noriu pabrėžti, kad mes nedejuosime, o eisime į priekį ir priimsime bet kokius iššūkius.“

Ne visiems pasisekaLietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas „15min“ pa-sakojo, kad artroskopinė operacija nėra sudėtinga, tačiau blogai pasirinkta gydy-mo taktika gali turėti skaudžių pasekmių.

„Tai viena saugiausių intervencijų, ku-rias galime taikyti krepšininkams su tokiais kelių pažeidimais. Kita vertus, jeigu yra pakenkta atraminė kremzlė, reabilitacija užtrunka kur kas ilgiau ir ne visada būna sėkminga. Kartais būna sunku pasirinkti tinkamą reabilitacijos būdą. Chirurgui no-risi operuoti su minimaliomis sąnaudomis ir tai efekto neduoda. Kartais nepavyksta gauti tokių rezultatų, kaip tikimasi. Taip ir nutiko L.Kleizai. Kiekvieno atvejis yra labai individualus – vienam su tokia pat problema viskas klostosi gerai, o kitam – ne. Vienam gyja lengvai ir greitai, o kitam – lėtai arba negyja visiškai“, – patirtimi da-lijosi medikas.

„Sąnarys turi savo sistemą, kaip jis gali išlikti stabilus ir atlikti savo funkciją. Tai ir raiščiai, ir sąnarių paviršiai bei jų anato-minė konfi gūracija, o šalia viso to ir rau-menynas. Raumenynas yra aktyvus stabi-lizatorius, o jeigu jis normaliai nedirba, gali atsitikti taip, kad sąnarys gali nukentėti, net jei operacija ir buvo sėkminga. Raumuo būtinas tam, kad sąnarys būtų apsaugotas nuo perkrovų“, – teigė D.Barkauskas.

Pasak jo, neretai nutinka ir taip, kad spor-tininkai būna priversti antrą kartą gultis ant operacinio stalo ir pakartoti artrosko-pinę operaciją.

„Lietuvoje taip pat yra profesionalių me-dikų, kurie atlieka tokias operacijas. Visgi dažniausiai savo sąlygas diktuoja klubai, tad žaidėjas negali pats pasirinkti, kur jam operuotis ir pas ką operuotis. Galiu tik pa-sakyti, kad neretai nutinka taip, kad rei-kia pakartoti tą pačią operaciją“, – tikino D.Barkauskas.

Jei L.Kleiza ryžtųsi dar vienai operacijai, jis į aikštę sėkmės atveju sugrįžtų tikriau-siai tik kitais metais.

karjeros pabaiga?

Metai Klubas Šalis

2002-2003 Montroso gimnazija JAV

2003-2005 Misūrio „Tigers“ JAV

2005-2009 Denverio „Nuggets“ JAV

2009-2010 Pirėjo „Olympiacos“ Graikija

2010- Toronto „Raptors“ JAV

L.Kleizos karjera

Lietuvos krepšinio istorijoje ne vieną

garsų žaidėją sunkios traumos privertė

užversti paskutinį karjeros puslapį kur

kas anksčiau, nei jie patys to norėjo. Ša-

rūnas Marčiulionis, Artūras Karnišovas,

Arvydas Macijauskas – bene ryškiausi

žaidėjai, kuriems gana anksti teko atsi-

sveikinti su didžiuoju krepšiniu.

Rezultatyviausias visų laikų Lietuvos

rinktinės krepšininkas A.Karnišovas

vos 18 metų debiutavo nacionalinėje

komandoje. Stipriausiose Europos ko-

mandose – Pirėjo „Olympiakos“, Boloni-

jos „Teamsystem“ ir „Barcelona“ žaidęs

A.Karnišovas karjerą dėl kelio traumų

baigė 2002 metais. Tuomet jam buvo

31-eri, pati branda.

Nesulaukęs ir 30-ties savo karjerą baigė

ir A.Macijauskas. 1996 metais pradė-

jęs profesionalaus krepšininko karjerą,

„kalašnikovu“ vadintas snaiperis de-

vynerius metus praleido be didesnių

bėdų, po truputį kilo karjeros laiptais ir

vis labiau blizgėjo tarptautinėse areno-

se. Vos tik pabandęs praverti NBA duris,

Macas, rodos, „pasigavo“ prakeiksmą.

Stipriausioje pasaulio krepšinio lygo-

je jis taip ir liko neįvertintas, o grįžęs į

Europą pateko į traumų gniaužtus. Iš

pradžių trūkusi Achilo sausgyslė, o galų

gale nugaros išvarža padėjo paskutinį

tašką Maco karjeroje.

Kelio skausmai anksti užbaigė ir krepši-

nio legendos Š.Marčiulionio profesio-

nalaus sporto dienas. Traumų persekio-

jamas Š.Marčiulionis po Atlantos olimpi-

nių žaidynių turnyro pasitraukė iš rink-

tinės ir tais pačiais 1996 metais baigė

karjerą. Medikai buvo griežtai uždraudę

lietuviui žaisti rinktinėje, tačiau jis au-

kojosi ir buvo priverstas dėl kelio skaus-

mų atsisveikinti su krepšiniu.

Likimo nuskriausti krepšininkai

Šį sezoną vos 20 rungtynių sužaidęs L.Kleiza vidutiniškai renka po 7,4 taško, atkovoja po 2,6 kamuolio ir atlieka po 0,8 rezultatyvaus perdavimo per susitikimą.

L.Kleiza (trečias iš kairės)

netraumuotas, bet žaisti negali.

„Reuters“ nuotr.

15min • 2013 m. vasario 22 d.18 | Sveikata

Lietuviai meta iššūkį jau daugiau nei 80 metų viso pasaulio neregiams talkinančiai baltajai lazdelei. Jaunieji verslininkai ir mokslininkai surėmė pečius, kurdami naują prietaisą, padėsiantį neregiams drąsiai judėti nepažįstamoje erdvėje.

Dovilė Jablonskaitėd.jablonskaite@15min.lt

Jaunimo verslumą skatinančiame pro-jekte „Septynių jūrų kapitonai“ susiti-kusius iki tol vienas kito nepažinojusius Aistį Ramanauską, Rytį Zalogą ir Andrejų Sereiką suvienijo idėja sukurti įrenginį, skirtą didelių regos sutrikimų turintiems žmonėms.

1931 m. Paryžiuje sukurta baltoji laz-delė iki šių dienų dar nesulaukė rimto

konkurento. Tiesa, pasaulyje būta mėgi-nimų rasti jai modernų pakaitalą, tačiau iniciatyvos niekaip neišsiverždavo iš la-boratorinių tyrinėjimų rėmų.

„Dažniausiai mokslininkų bandymai miršta, sukūrus laboratorinį neregiams skirto prietaiso prototipą. Nė vienas šių įrenginių niekada nepateko į rinką ir nebu-vo komercializuojamas“, – pastebėjo teisinį išsilavinimą ir vadybininko patirties turin-tis 23 metų verslininkas A.Ramanauskas.

Lietuviai užsimojo ne tik sukurti masinei gamybai tinkantį prietaisą, jie turi tikslą su savo jau parengtu verslo planu išplaukti į tarptautinius vandenis.

Apie kliūtį įspėtų signalasLaboratorinį prietaiso prototipą koman-da sukūrė per du mėnesius. Įrenginys tel-pa į delną – jis saugiai gali būti nešioja-mas akinių dėkle. „Išoriškai prietaisas kol kas atrodo nelabai patraukliai, tačiau da-bar labiausiai orientuojamės į funkciona-lumą“, – paaiškino R.Zaloga.

Baltosios lazdelės likimas – R.Zaloga, A.Ramanauskas, ir A.Sereika

(iš kairės į dešinę) užsimojo ne tik sukurti

masinei gamybai tinkantį prietaisą, bet su

juo išplaukti ir į tarptautinius vandenis.

L.Balandžio nuotr.

Patobulinti neregiams skirtą prietaisą, atliekant būtinus eksperimentus ir testus, reikėtų 300–500 tūkst. Lt.

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Neregiams skirtas įrenginys veikia ul-tragarsinių signalų principu – signalai ske-nuoja aplinką ir aptinka kliūtis kelių me-trų spinduliu.

Kliūtį prietaisas traktuoja kaip tam tikrą erdvės pasikeitimą: ar tai būtų regėjimo negalią turinčiam žmogui kelią pastojęs stulpas, ar neuždengtas šulinys gatvėje.

„Prietaisas aklajam praneša apie kliū-ties egzistavimą, tačiau kol kas nenustato, kokia tai konkrečiai kliūtis – laiptai, kėdė, duobė, ištiesta virvė ar pan. Tačiau svar-biausia, kad prietaisas skenuoja penkias zonas ir žmogui praneša, kurioje vietoje, kokiame aukštyje yra kliūtis: iš šono, ant žemės, akių lygyje ar pan. Neregiai yra jau-trūs prisilietimams, tad, atvaizdavus erdvę 3D modeliu, gavę impulsą jie suvoktų, kur yra kliūtys“, – prietaiso veikimo principą pristatė A.Ramanauskas.

Neturi teisės suklystiModernų baltosios lazdelės pakaitalą ku-rianti komanda suvokia, kad prototipas dar netobulas, technologiškai nepažan-gus – tokio masinis vartotojas nepamiltų.

„Tačiau mes turime aiškią viziją, ką da-rysime toliau. Reikia ištirti prietaiso at-sparumą šalčiui, karščiui, drėgmei ir pan. Prietaisas turi tobulėti dizaino, ergono-mikos prasme. Dabar tai yra tarsi juosti-nis diktofonas, o mūsų tikslas jį paversti skaitmeniniu. Kol nepasieksime tokio ly-gio, gamybos nepradėsime“, – planus at-skleidė A.Sereika.

„Baltoji lazdelė vis dar populiari, nes ji pelnė žmonių pasitikėjimą. Puikiai suvo-kiame, kad pateikdami savo gaminį rinkai klysti neturime teisės – tai iškart nubrauk-tų sėkmę. Produktas turi būti galutinai iš-tobulintas ir visiškai patikimas“, – kolegai antrino A.Ramanauskas.

Mažintų socialinę atskirtįIš pradžių svarstyta, kad kliūčių aptikimo prietaisą neregys nešios kaip apyrankę, ta-čiau eksperimentai parodė, kad tai būtų ne-praktiška – reikia stabilesnės kūno vietos.

Dabar manoma, kad aplinką skenuojantį prietaisą būtų galima segti prie krūtinės.

Įrenginys neturėtų kristi aplinkiniams į akis – savo išore jis gali priminti aksesuarą. „Galvojame net apie smulkmenas, tarkime,

kaip prietaiso dizainą priderinti prie vaka-rinės suknelės. Jo išorė galėtų keistis kaip mobiliojo telefono, kai naudojame skirtin-gus dėklus“, – svarstė R.Zaloga.

„Bendraudami su neregiais supratome, kad jiems labai svarbus socialinės atskir-ties momentas. Baltoji lazdelė yra neregio stigma. Mūsų prietaisas mažiau pastebimas, todėl mažintų socialinę atskirtį“, – įsitiki-nęs A.Ramanauskas.

Jo skaičiavimais, baltoji lazdelė kainuo-ja 25–75 JAV dolerius (apie 65–195 Lt), pri-klausomai nuo medžiagos, iš kurios ji paga-minta, nuo dizaino ir funkcijų. Pavyzdžiui, yra lazdelių su šildoma rankena. Lietuvių sukurtas prietaisas neregiui atsieitų bran-giau – iki tūkstančio litų.

„Tačiau vieno šuns vedlio parengimas kainuoja apie 25 tūkst. JAV dolerių (apie 65 tūkst. Lt). Optimalus šuns tarnystės laikas –5–7 metai“, – atkreipė dėmesį R.Zaloga.

Pusė milijono – pirmai pradžiai9–12 mėnesių – tiek laiko reikėtų laboratori-nį prototipą paversti funkcionaliu produk-tu, skirtu masinei gamybai.

Tiesa, būtina viena sąlyga – stabilus fi -nansavimas. „Nuo gegužės, kai startavo „Septynių jūrų kapitonų“ projektas, išgry-ninome savo viziją: išanalizavome rinkas ir parengėme verslo planą, kaip į jas patekti, kaip komercializuoti produktą. Dabar esa-me aktyvioje investicijų pritraukimo fazė-je“, – kalbėjo A.Ramanauskas.

Ištobulinti neregiams skirtą prietaisą, at-liekant būtinus eksperimentus ir testus, reikėtų 300–500 tūkst. Lt.

Jei reikės, keliaus ir į Silicio slėnįVasario pabaigoje ar kovo pradžioje turėtų paaiškėti, kuri iš keturių į paskutinį etapą patekusių komandų taps „Septynių jūrų kapitonų“ projekto nugalėtoju.

„Tikimės, kad tai būsime mes“, – nusi-šypsojo A.Sereika. Tokiu atveju jo komanda gautų iki 20 tūkst. Lt. Pradžiai – jau šis tas.

„Be to, bendradarbiaujame su keliais Lie-tuvos investuotojų fondais, laukiame iš jų

atsakymų. Jau bendravome ir su Olandi-jos investuotojais, esame pateikę paraiš-kas „Intel“, kuris fi nansuoja akseleratorių programas, skirtas medicinos produktams ir instrumentams kurti“, – potencialius in-vestuotojus vardijo A.Ramanauskas.

Pristatant idėją, pateikti galutinio pro-dukto užsieniečiams esą nereikia – jie orien-tuojasi į viziją ir komandos potencialą.

Lietuviai neatmeta galimybės prisistatyti ir informacinių technologijų lopšiu tituluo-jamame Silicio slėnyje.

„Vieni iš potencialių investuotojų – pasau-linės kompanijos, perkančios patentus“, – atkreipė dėmesį idėja degantis pašnekovas.

Pasaulyje yra apie 285 mln. rimtų re-gėjimo sutrikimų turinčių žmonių. Apie 39 mln. iš jų – visiški neregiai.

Sveikata | 19

lietuvių rankose

Tarptautinis projektas „Septynių

jūrų kapitonai“ – ne tik verslo planų

konkursas, verslumo seminaras

ar verslo akseleratorius. Tai yra

kompleksinis jaunimo verslumą

skatinantis projektas. Projekte

integruoti skirtingi verslumo skatinimo

metodai ir priemonės – paskaitos,

dirbtuvės, stovyklos, bendravimas

su verslininkais, konkursai, verslumo

kelionės, konsultacijos.

Praėjusių metų gegužę startavusio

projekto tikslas – sukurti ne mažiau

nei dvi perspektyvias įmones.

Projektą vykdo Lietuvos verslo

darbdavių konfederacija.

Apie projektą

Savo nuomonę galite

išsakyti portale 15min.lt

15min • 2013 m. vasario 22 d.20 | Kultūra

Dovilė Jablonskaitėd.jablonskaite@15min.lt

„Mano Lietuva yra sapnų Lietuva, dingusi Lietuva, fantazijų Lietuva“, – atsiveria Vilniaus knygų mugės garbės svečias – lietuvių kilmės Kanados rašytojas 60 metų Antanas Šileika.

Lietuvių išeivių šeimoje gimęs vyras vaikys-tėje tėvų žemę įsivaizdavo kaip mitologinių būtybių pasaulį – keistą, fantasmagorinį, nenuspėjamą, tačiau nepaaiškinamai savą. „Kuo vyresnis tampu, tuo daugiau apie pa-saulį rašau per lietuvišką prizmę“, – sako ra-šytojas, Knygų mugėje pristatysiantis pernai į lietuvių kalbą išverstą romaną „Pogrindis“.

– Jūsų tėvai į Kanadą pasitraukė, bėgda-mi nuo artėjančių sovietų okupantų. Gimėte ir augote Toronte, tačiau rašote apie Lietu-vą. Kaip formavosi jūsų asmeninis santy-kis su kraštu, kurio iš esmės nepažinojote? – savaitraštis „15min“ paklausė A.Šileikos.

– Vaikystėje Lietuva man vaizdavosi kaip stebuklų šalis, pasaka. Tėvas rimtu veidu pripasakodavo istorijų, kuriomis buvo sun-ku patikėti. Pavyzdžiui, kad mano močiutė, jo mama, yra susidūrusi su velniu.

Sako, trobos prieangyje stovėjo kros-nis. Močiutė iš lauko žengia per slenkstį ir mato, kaip prasiveria krosnies durelės ir galvą iškiša velniukas. Močiutė persiže-gnoja – velniukas dingsta. Ji eina į kambarį, atidaro duris ir regi – vėl velniukas. Tada švęstu vandeniu kambarį pašlaksto – ir jis pranyksta. Mistika!

Tačiau tėvo prisiminimuose dažnai iš-kildavo ir lietuviško kaimo primityvizmas. Mūsų namuose niekada nebūdavo avienos. Kartą svečiuose teko jos paragauti – pasi-rodė labai gardu. Grįžęs namo paklausiau: „Kodėl mes jos nevalgome?“ Tėvas ir sakys: „Iš avies taukų mes liedavome žvakes ir visą žiemą namas ta avimi smirdėdavo.“ Nuste-bau: „Tai jūs taip vargingai gyvenote – be elektros?“ O jis: „Ne, mes jau buvome pa-žengę: kiti smilkydavo nendres, nes žvakių neišgalėjo įpirkti.“ Man, augančiam Toronto priemiestyje, buvo sunku suvokti, iš kokio pasaulio kilę mano tėvai. Klausytis jų man buvo labai įdomu, bet ir savotiškai gėda.

– Ar Kanadoje tėvams sekėsi įsitvirtinti?– Tėvas Lietuvoje buvo policininkas, to-

dėl Kanadoje jo likimas buvo sunkus – teko eiti į statybas, nors jau buvo perkopęs 40 metų. Mamai pasisekė labiau – Lietuvoje ji buvo matematikos ir chemijos mokyto-ja, o Kanadoje gavo narkotinių medžiagų tyrėjos darbą. Tiesa, ji svajojo būti namų šeimininke – prižiūrėti vaikus ir kepti py-ragus. Tačiau vietoj to tekdavo atlikti nar-kotikų ekspertizes.

Tiesa, mums, vaikams, šis darbas darė didelį įspūdį: kadangi ji buvo atsidavusi šeimai, policininkams sakydavo, kad turi skubėti namo ruošti vakarienės. Iki namų policijos ekipažas ją atveždavo su sireno-mis – kad būtų greičiau. Atsimenu, atva-žiuoja į kiemą mama su policijos mašina, išlipa, „labai ačiū“ – ir eina bulvių skusti.

– Kad esate nevietinis, pirmiausia išduo-davo jūsų vardas – Antanas. Ar dėl savo šak-nų yra tekę aiškintis draugams?

– Kartais pagalvoju, kad tapatybės paieš-kos ir paskatino tapti rašytoju. Draugai klausdavo, iš kur kilę mano tėvai. Atsaky-davau, kad iš Lietuvos. „Parodyk žemėla-pyje“, – prašydavo. O ten tokios šalies nėra: Lietuva tais laikais žemėlapyje neegzistavo – niekas nežinojo, kur ji yra.

Pasijusdavau, lyg atėjęs iš neegzistuojan-čio pasaulio. Vadinasi, ir aš neegzistuoju? Jei taip, turiu save sukurti. Kai tavo vardas pa-sirodo atspausdintas, tu jau esi, kažką reiš-ki, įsiamžini. Maniau, jei nerašysiu, manęs tiesiog nebus.

– Kaip atsitiko, kad angliakalbei audito-rijai ėmėtės rašyti romanus apie Lietuvos partizanus? Kodėl ši tema turėtų būti aktu-ali užsieniečiams?

– Visada norėjau rašyti apie karą. Iš pra-džių bandžiau rašyti apie karą iš esmės, bet man nepavyko. Tada nusprendžiau rašyti apie holokaustą, tačiau pajutau, kad ši me-džiaga nėra man pavaldi, man ji nepriklau-so. Tačiau noras ką nors naujo pasakyti apie XX amžių, apie karą, apie Lietuvą išliko.

„Pogrindis“ – tai knyga apie tragiškas, sudėtingas ir gilias pokario Rytų Europos

žmonių istorijas. Visada pabrėžiu, kad esu ne istorikas, o romanistas. Tai reiškia, kad tam tikrus istorinius momentus atskleidžiu literatūrinėmis raiškos priemonėmis.

Visos romano „Pogrindis“ recenzijos Ka-nadoje prasidėdavo pastaba „mums tai yra naujiena“. Kitaip tariant, Vakaruose apie pokario įvykius Lietuvoje niekas nieko nežinojo.

– „Pogrindyje“ aprašomos žmonių istorijos tragiškos, sudėtingos, gilios – nieko bendra su amerikietiška svajone.

– Amerikiečiai, o ir didžiuma vakariečių, gyvena savotiškame disneilende – pasakų šalyje, kur knygos dažniausiai baigiasi lai-mingai. Kur herojus labai stengiasi pasiek-ti savo tikslą, ir jam dažniausiai pavyksta. O jei ir nepasiseka, tai herojus išmoksta ko nors svarbaus ir tampa geresniu žmogumi.

Tuo tarpu romanas iš Rytų Europos pa-saulį atskleidžia visai kitaip: jis parodo, kad žmogus gali būti lengvai nušluojamas nuo žemės paviršiaus, sunaikinamas. Kad tei-sė rinktis gali būti labai ribota, todėl pase-kmės dramatiškos.

Be to, Rytų Europos, tarp jų ir Lietuvos, literatūrai būdingas tam tikras humoras. Mano romane irgi yra tam tikros ironijos, juokingų ir keistų atsitikimų, kurie nega-lėtų įvykti Vakaruose.

Pavyzdžiui, Vakaruose vaikų rašytojas įsivaizduojamas kaip švelnus, šiltas, gera-širdiškas žmogus. O koks buvo Kostas Ku-bilinskas? Žudikas – vaikų poetas, sovietų saugumo infi ltruotas į partizanų būrį, nu-šovęs miegantį partizaną, išdavęs partiza-nų slėptuves.

Gyvenimas labai sudėtingas, kartais ten-ka rinktis tik iš blogybių.

– Kas jums svarbiausia, konstruojant pasakojimą?

– Parodyti, kad yra istorija ir žmogaus lem-tis joje. Siekiau atskleisti, kad net ekstrema-lių sunkumų metais žmonės lieka žmonė-mis – jie myli, pavargsta, trokšta aplankyti

A.Šileika: „Jei nerašysiu,

Lietuvių kilmės Kanados rašytojas

A.Šileika užaugo veikiamas anglų ir

kanadiečių literatūros – dirba su Kanados

literatūriniais leidiniais, iki šiol rašo

recenzijas ir kalba apie Kanados

literatūrą per radiją.

A.Šileika yra išleidęs keturis romanus:

„Dinner at the End of the World“

(1994), „Buying on Time“ (1997),

„Woman in Bronze“ (2004, lietuviškas

leidimas „Bronzinė moteris“, 2009) ir

„Underground“ (2011). Pastarojo romano

lietuvišką leidimą „Pogrindis“ pernai

išleido leidykla „Versus aureus“.

Romaną „Pogrindis“ norima ekranizuoti –

juo susidomėjo ir ekranizacijos teises

įsigijo režisierius Tomas Donela.

Susitikimas su A.Šileika Vilniaus knygų mugėje – vasario 22 d., 17 val., salėje 5.2.

Keturi romanai

15min • 2013 m. vasario 22 d.

tėvus, galų gale, išgerti ir pailsėti. Ir, žino-ma, jie nenori mirti.

Ieškodamas herojų prototipų, apie par-tizaninį karą Lietuvoje perskaičiau beveik 40 knygų. Skaičiau daugybę biografi jų ir supratau, kad kiekvieno partizano gyveni-mas – atskira drama.

– O kiek romane jūsų paties? Keletą metų gyvenote Paryžiuje, kur atsekėte paskui me-nus ten studijuoti išvykusią mylimąją lie-tuvių kilmės Snaigę Valiūnaitę. Paryžiuje ir susituokėte.

– Paryžius labai dažnai grįžta į mano ro-manus. Tai – laisvo gyvenimo metafora, nes Paryžius asocijuojasi su romantika, grožiu, saldžiu gyvenimu prie taurės vyno. Gana neblogai pažįstu šį miestą. Kai mano ro-manų herojai vaikšto jo gatvėmis, aš žinau tas gatves. Jei jie nueina į kavinę, aš žinau, kodėl joje reikia stovėti prie baro, o ne sė-dėti prie staliuko.

– „Pogrindis“ – ketvirtasis jūsų romanas. Pirmąjį išleidote palyginti vėlai – sulaukęs 41-erių. Pradžioje reikėjo užsidirbti, kad ga-lėtumėte veikti tai, ką iš tikrųjų norite?

– Vien iš knygų rašymo Kanadoje neišgy-vensi – tas tiesa. Tačiau rašymas nusikėlė dėl kitų aplinkybių – jaunystėje atidaviau duoklę Lietuvai.

1987 metais lankiau lituanistikos kursus Vilniuje. Čia jau buvo justi Lietuvos ne-priklausomybės dvasia. Supratau, kad tai yra tas momentas, apie kurį kalbėjo tėvai –„Vieną dieną Lietuvai jūsų reikės“.

1987–1991 metais bandėme spausti Ka-nados valdžią, kad ji pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Rašiau straipsnius, kal-bėjau per radiją ir televiziją, gyvenau tarp Lietuvos ir Kanados.

Po šito audringo gyvenimo reikėjo laiko nusiraminti, vėl leistis į tylesnį literatūrinį darbą. Pirmąjį romaną išleidau 1994 metais.

– Tėvų ugdyta meilė Lietuvai duoda vai-sių: štai jūs – Vilniaus knygų mugės garbės svečias – su gerbėjais bendrausite be vertė-jų. Dabartiniai emigrantai po kelerių metų užsienyje primiršta lietuvių kalbą, seneliai su anūkais nesusišneka.

– Išlaikyti kalbą daug sunkiau, nei atro-do iš šono. Kalba – kaip raumenys, ją rei-kia treniruoti. Man kaskart reikia iš naujo pramokti lietuviškai: net veido raumenis skirtingus naudoju, kalbėdamas lietuviš-kai ir angliškai. Todėl antrą dieną man jau skauda žandus (juokiasi).

Visada sakau: anglų kalba yra mano ins-trumentas, o mano melodija – lietuvių kalba.

Toronte lankėme šeštadieninę lietuvių mokyklą, tačiau buvome prasti mokiniai: istorijos neklausydavome, amžinai dūkda-vome, linksniuoti man iki šiol yra kančia, o pagalvojus apie ū, ų, y, į – prakaitas išmuša.

Prie vakarienės stalo su tėvais kalbėda-vome lietuviškai, bet su broliais – angliškai. Mano draugų aplinkoje tėvai dažnai kalba lietuviškai, o vaikas jiems atsako angliš-kai. Taip yra.

Mano kartos lietuviai neskaito lietuviškų knygų. Toronte yra biblioteka, kurioje dir-ba lietuvių kilmės bibliotekininkė. Atėjau pasiimti knygos apie Klaipėdos sukilimą. Klausiu, kada grąžinti? O ji sako: „Kada nori, niekas kitas tos knygos neieškos.“

– Tačiau jūsų sūnūs, 28 metų Dainius ir 25-erių Gintaras, irgi kalba lietuviškai. Tai jau – trečioji išeivijos karta.

– Dainius netgi atsisako su manimi kalbė-ti angliškai. Kažkas su mumis negerai (juo-kiasi). Tiesą sakant, jaunystėje su žmona bendraudavome angliškai, bet susilaukę vaikų norėjome, kad jie mokėtų senelių kalbą. Tai buvo vargas: pasakas sekdavome su žodynu. Sūnus klausia, kas tas titnagas? Sakau, kad nežinau. Liepia žodyne pažiū-rėti – taip kartu ir mokėmės.

2005 metais viešėdami Lietuvoje važia-vome iš Nidos į Vilnių. Vaikai skaito upių pavadinimus – Še–šu–pė. Susižvalgo ir vie-nu balsu skelia: „Kur bėga Šešupė, kur Ne-munas teka...“

Tiesą sakant, mes šiek tiek ironiškai ver-tiname šeštadienines mokyklas, bet, nepai-sant visko, kažkas iš to išeina!

– Ar tiesa, kad iš Humberio rašytojų kole-gijos, kuriai vadovaujate, studentų reikalau-jate tiksliai ištarti jūsų vardą?

– Iki universiteto vadinausi Tony, tačiau pirmame kurse įvyko lūžis ir tapau fanatiku:

net draugams neatsiliepdavau, šaukiamas ne Antanu. Studentų irgi prašau, kad tiks-liai ištartų mano vardą. Paaiškinu, kaip kir-čiuoti – ne AntanAs, o AntAnas.

Dauguma mano kartos Kanados lietu-vių jau paseno, susiliejo su vietos gyveni-mu, o mus kažkas vis dar graužia, ramybės neduoda.

Sūnus Dainius vedė ukrainietę. Netrukus jis atsikraustys į Lietuvą, svajoja gyventi Žvėryne. Dainius yra baigęs Rytų Europos religijų studijas, tarnavęs Afganistane, ta-čiau Lietuvoje ketina nerti į lingvistikos stu-dijas. Žiūrėsime, kaip jam seksis.

– Vasarą į Lietuvą grįšite su žmona?– Atvyksiu į „Santaros-Šviesos“ suvažia-

vimą Alantoje. Tėvų emigrantų karta būrėsi prie parapijų, o naująją kartą vienija spor-tas. Tačiau cepelinai ir sportas išeivijoje man nėra įdomu, o „Santaroje“ rengiamos dabar-tinės Lietuvos literatūros apžvalgos, orga-nizuojami susitikimai su rašytojais, publi-cistais, poetais, kritikais. Tai – būtent man.

Snaigė tuo metu ketina dalyvauti plene-re Nidoje.

Kultūra | 21

manęs tiesiog nebus“

Pasijusdavau, lyg atėjęs iš neegzistuojančio pasaulio. Vadinasi, ir aš neegzistuoju? Jei taip, turiu save sukurti.

Visada sakau: anglų kalba yra mano instrumentas, o mano melodija – lietuvių kalba.

Daugiau kultūros

naujienų rasite

nuskaitę šį kodą

15min.lt/kultura

A.Šileika gimė

ir augo Kanadoje,

tačiau rašo apie

Lietuvą.

I.Gelūno nuotr.

15min • 2013 m. vasario 22 d. Kultūra | 23

Violeta Grigaliūnaitėv.grigaliunaite@15min.lt

Tiesa, muziejus su V.Butkaus surinkta šiuo-laikinių lietuvių menininkų darbų kolekcija bus, tačiau kitoje vietoje ir visiškai privatus.

Žadėjo pastatyti iki 2014-ųjųBeveik prieš dvejus metus, 2011-ųjų ba-landžio 14-ą, pasirašant bendradarbiavi-mo memorandumą, žadėta, kad per metus bus parengtas teritorijos detalusis planas.

Tuomet atrodė, kad MMC projektas yra realiai įgyvendinamas ir Vilnius pagaliau turės erdvę, kurioje bus eksponuojama lietuvių menininkų kūryba nuo 1960-ųjųmetų – tapyba, skulptūra, fotografija, videomenas.

Pasirašydami bendradarbiavimo memo-randumą tuomečiai Vilniaus vadovai, bu-vęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas ir V.Butkus svajojo apie atidarymo juostelės kirpimą 2014 m. pabaigoje.

V.Butkus, 2010-aisiais pardavęs bendro-vę „Fermentas“, pažadėjo į MMC statybas ir kolekciją investuoti apie 20 mln. Lt. Dar 10 mln. Lt tikėtasi gauti iš Europos Sąjun-gos struktūrinių fondų. O po kelerių metų MMC taptų visiška valstybės nuosavybe.

Tuometis kultūros ministras skėsčiojo rankomis negalėdamas nuslėpti nuosta-bos, kad toks didingas projektas gali būti įgyvendintas tokioje šalyje, kaip Lietuva.

Įstrigo detalusis planas Praėjo beveik dveji metai, o MMC staty-bų pradžia net nekvepia. Buvęs verslinin-kas V.Butkus savo pažadų neišsižada – tvirtina šiuo metu užsiimantis kolekcijos kaupimu.

O štai per metus detalųjį planą parengti ir suderinti žadėjusi Vilniaus miesto savival-dybė trypčioja vietoje. Paskutinį žodį, deri-nant šį detalųjį planą, turintys tarti tarybos nariai jo iki šiol negavo, nes trūksta vieno kaimyno – bankrutavusio „Snoro“ banko bankroto administratoriaus – suderinimo.

Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros de-partamento direktoriaus pavaduotoja ir Plėtros planavimo skyriaus vedėja Rūta Matonienė tikino, kad detaliojo plano de-rinimas juda į priekį, tačiau ne viskas taip sklandu, kaip norėtųsi.

„Detalusis planas parengtas, atliktos be-veik visos derinimo procedūros, negautas tik MMC kaimyninių sklypų savininko –„Snoro“ banko bankroto administratoriaus –parašas. Vyksta derybos. Kai tik suderinsi-me su jais, detalusis planas bus tvirtinamas miesto taryboje“, – kalbėjo R.Matonienė.

V.Butkus ieško alternatyvos 2011-ųjų balandžio viduryje pasirašytame memorandume buvo numatyta, kad jeigu detalusis planas nebus parengtas ir sude-rintas per metus – iki 2012 m. balandžio pa-baigos – investuotojas turi teisę pasirink-ti kitą miestą ar kitą vietą savo projektui.

V.Butkus neslepia – jis MMC numatytoje vietoje šalia Nacionalinės dailės galerijos temato svajonėse. Realybėje – jau dairosi jam kitos vietos. Nors kol kas neatsklei-džia, kur ta vieta galėtų būti.

„Ieškome kitos alternatyvos. Gal pava-sarį turėsime jau geresnių naujienų“, – kol kas atvirauti nenorėjo žinomas mecenatas. Muziejus bus mažesnis, negu planuota, ir privatus, be valstybės dalyvavimo jį įren-giant ir eksploatuojant.

Nesusikalba su Vilniaus valdžia Memorandumą pasirašė buvęs Vilniaus me-ras Raimundas Alekna paskutinėmis savo darbo šiame poste dienomis, po to jį pakeitė Artūras Zuokas, didelis Guggenheimo mu-ziejaus entuziastas. Tačiau V.Butkus ne-skuba girti buvusiosios ar peikti naujosios

Vilniaus valdžios, nors pripažįsta su dabar-tiniais sostinės vadovais nebedirbantis, nes „su jais nepavyko rasti bendros kalbos“.

Anot V.Butkaus, tai, kad nepavyko įgy-vendinti šio daug žadančio projekto, gal-būt ir nėra vien Vilniaus valdžios kaltė. „Nesuradau būsimo pastato ir muziejaus savininko – taip trumpai pasakyčiau“, – nedaugžodžiavo V.Butkus.

Esą pasižadėjimai nieko nereiškia, juos reikia įteisinti juridiškai, reikia patvirtin-ti, kad toks statinys yra reikalingas, jis bus perimtas ir išlaikomas. „Tokio dalyko ne-pavyko pasiekti su prieš tai buvusia val-džia, o su šita iš viso dar neturėjau jokių reikalų“, – neslėpė V.Butkus.

Dabar, anot jo, kur kas svarbiau ne mu-ziejų pastatyti, o surinkti vertingą kolek-ciją: „Mes neakcentuojame, kad pastatas yra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia sukurti muziejaus turinį, kurį paskui gali-ma bus pristatyti bet kur.“

Vilniaus meras A.Zuokas MMC projek-

to nelaidoja: „Projektas tikrai nėra nu-

keliavęs į nebūtį. Pagrindinė problema

ta, kad, rengiant detalųjį planą, priva-

lu jį derinti su šalia esančių teritorijų

savininkais. Dėl to, kad viena iš terito-

rijų priklausė bankrutavusiam „Snoro“

bankui, derinimasis labai ilgai užtruko.

Nors pats detalusis planas yra visiškai

parengtas ir, kai tik gausime pritarimą,

tvirtinsime jį taryboje.“

Mero teigimu, pernai Vilniaus mies-

to taryboje patvirtintas trimetis veik-

los planas, kuriame numatyta galimybė

skirti milijoną litų muziejaus eksploata-

cijai fi nansuoti, kai jis jau bus pastaty-

tas. Skaičiuojama, kad metinis MMC iš-

laikymas kainuos apie 2 mln. Lt, tad prie

fi nansavimo, tikimasi, prisidės ir Kultū-

ros ministerija.

Paklaustas, kaip vertina V.Butkaus ke-

tinimus ieškoti alternatyvios vietos

muziejui, A.Zuokas prisipažino apie tai

žinąs. Tačiau, jo teigimu, Vilniaus savi-

valdybė tikisi išlikti projekto partneriu

net jei MMC išdygs ir kitoje vietoje.

Net jei V.Butkus ir pasiryžęs atsisakyti

idėjos MMC pastatyti numatytoje vieto-

je netoli Baltojo tilto, miestas pasiryžęs

pabaigti teritorijos detalųjį planą. Ši vie-

ta bus skirta tik visuomeniniams porei-

kiams. Jame galės atsirasti kas nors kito,

kad ir garsiojo Guggenheimo muziejaus

padalinys, apie kurį tiek metų svajoja

A.Zuokas.

A.Zuokas – optimistas

V. Butkus:

„Nesuradau būsimo pastato ir muziejaus savininko – taip trumpai pasakyčiau.“

MMC pastato architektūrinės

idėjos konkurso laimėtojų „a01

architektai“ projektas greičiausiai

liks neįgyvendintas.

„a01 architektai“ vizualizacijos.

Dovanos Vilniui nereikia Vilnius turėjo realią galimybę gauti dovaną už 20 mln. Lt – Modernaus meno centrą (MMC). Statinys turėjo išdygti dešiniajame Neries krante. Tačiau dabar idėjos autorius ir mecenatas Viktoras Butkus, paklaustas apie šį projektą, nelinksmai atsako: „Palikime jį svajonėms.“

Kaune:

MAŠINISTĄTauragėje:

VAIRUOTOJĄVievyje:

www.kaunotiltai.lt

K

T

V

,,Kauno tiltai”– didžiausia transporto

infrastruktūros statybos bendrovė

Baltijos šalyse, priklausanti transporto

infrastruktūros statybos įmonių grupei

,,Trakcja“ KVIEČIA DIRBTI

REIKALAVIMAI: patirtis dirbant su kelių

dangos rengimo ir priežiūros mašinomis,

galiojantys kvalifikaciniai pažymėjimai.

Tel. nr. 8 37 473 789.Informuosime tik atrinktus kandidatus.

15min • 2013 m. vasario 22 d.24 | Skelbimai

VILNIUS

KAUNAS

NACIONALINIAI SKELBIMAI

15min • 2013 m. vasario 22 d.26 | Laisvalaikis

Avinas. Vis sapnuojate tą patį keistą sapną? Išanalizuokite jį nuo pradžios iki galo. Jame slypi atsakymai. Klausiate, kam viso to reikia? Vadinasi, esate teisingame kelyje.

Jautis. Draugai kalbės vis apie tuos pačius dalykus. Norėsite keisti temą, bet niekas jūsų nesiklausys. Nesipriešinkite, o paklausykite. Jų žodžiuose rasite sau svarbių atsakymų.

Dvyniai. Tikitės įvertinimo? Nebus greitų rezultatų. Grįšite prie užduočių, kurias jau manėte įveikę. Liaukitės skubėję į priekį, kai reikia taisyti praeities klaidas.

Vėžys. Nejučiomis vis įsivelsite į diskusijas, kieno Dievas tikresnis ir kieno tikėjimas gilesnis. Vykstate į tolimą kelionę? Nepamirškite namuose bilietų ir dokumentų.

Liūtas. Paslaptys noriai lįs į dienos šviesą. Stengsitės, kad jas išsaugotumėte, ar inicijuosite jų paviešinimą? Bet kuriuo atveju nebus ramybės.

Mergelė. Jums užduotis: išklausyti dalykus, kuriuos girdėjote šimtus kartų, ir iš to padaryti išvadas. Visaverčiu bendravimu mėgausis visi, kurie išmoks šią pamoką.

Svarstyklės. Pokalbiai su kolegomis staiga atvės, o tarp jūsų atsiras stiklo siena. Ją įveikti reikės nemažai jūsų išradingumo, patirties, gebėjimo prisitaikyti ir keisti savo planus.

Skorpionas. Kelios malonios jūsų gyvenimo sritys patirs išbandymą. Tik atsigręžę atgal pagerinsite savo santykius su mylimaisiais, vaikais ir išmoksite džiaugtis.

Šaulys. Atsiras painiavos bendraujant su šeima ir tvarkant namų reikalus. Stebėsitės, kodėl komunikacijos priemonės stringa ir genda, pavyzdžiui, naujas kompiuteris ar telefonas.

Ožiaragis. Privalėsite rasti būdų, kaip pagerinti bendravimą su giminaičiais. Komandiruotės ir dokumentų tvarkymas bus susiję su daugybe nenumatytų kliūčių.

Vandenis. Galvoje sukasi mintys, kaip praturtėti ar suspėti į išpardavimą. Galvoti niekas nedraus, bet stabdys jūsų bandymus stiprinti materialinį pagrindą.

Žuvys. Užuot skubėję pirmyn, privalėsite stabtelėti. Teks atsakyti į daugybę klausimų apie jūsų bendravimą su aplinkiniais. Atsakymai pravers asmeniniam tobulėjimui.

Horoskopai

Kiekvienos dienos

horoskopą rasite

Sudarė astrologė V.Liutkienė

os

Vertikaliai:

Horizontaliai:

Atsakymas:

Ūta. Morali. Sagutė.

Bizė. Kokia. LDK.

Hepatitas. Ogis.

Tada. Tonažas.

Įtaisė. Savi. Iltis.

Iksas. Daka. Espada.

Skėtis. Irklai. Eu.

Tymai. Tm. Skontas.

Utena. Iešmas. Ana.

Kasa. Usnis. Apstu.

Mokestis. Tuk. Plyta.

Abatija. Mes. Elitas.

Diana. Izidė. Aria.

Ėta. Skiltis. Tekstas.

Amen. Ovali. Ši.

Skonis. SMS. Taiga.

Seka. Gaiži. Kuosa.

Saldė. RTL. Statutas.

Ėd. Iki. Ant. Kursas.

Sau.

MOTORAS

Parengė žurnalo

„Oho“ redakcija

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Grįžtame su žmona iš svečių. Aš neblaivus vairuoju automobilį geriau, nei mano žmona blaivi. Tik kaip tai paaiškinti kelių policininkui?

Per Valentino dieną mes buvom keturiese – aš ir „Trejos devynerios“.

Tupi papūga virtuvėje, žiūri, kaip šeimininkė verda vištą. Po kurio laiko neiškenčia ir sako:– Gal užtenka tyčiotis iš lavono!

– Tėveli, tu dar augi?– Kodėl taip manai?– Tai, kad tavo pakaušis pradėjo lįsti iš plaukų.

Anekdotai

Sunkus

Lengvas

Sudoku

Valstybinio jaunimo teatro premjera: „Juoko akademija“ Spektaklis sukurtas pagal vieno žymiausių japo-nų dramaturgo, aktoriaus ir režisieriaus Koki Mi-tanio tragikomišką pjesę. Veiksmas vyksta Tokijo policijos cenzūros skyriaus kabinete 1940 m. Čia apsilanko jaunas dramaturgas Hadzimis Cuba-kis, iškviestas pasiaiškinti dėl jo sukurtos pjesės. Spektaklio režisierius – Viačeslavas Gvozdkovas, aktoriai: Kostas Smoriginas ir Sergejus Ivanovas.

Grupė „Saulės broliai“ su nauja programa Daugiau nei dvejus metus klausytojams pažįstama grupė „Saulės broliai“ išsiskiria įvairiu muzikiniu sti-liumi: nuo keltiškų, indiškų bei armėniškų motyvų iki šokti kviečiančių dainų ar už širdies griebiančių baladžių. Grupę sudaro penki profesionalūs muzi-kantai – Saulius bei Donatas Petreikiai, Tadas De-šukas, Vytis Vainilaitis ir Vytautas Bikus. Koncertas rengiamas Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre.

Kitokie filmai: „Vokiško kino dienos“ „Vokiško kino dienos“ šiais metais vėl pristato pluoštą kino naujienų iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Filmai pirmiausia bus rodomi Vilniuje – kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“, vėliau veiks-mas persikels į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Marijampolę ir Neringą. Vienas pristatomų filmų – Axelio Ranischo tragikomedija „Storulės“, kainavęs 517 eurų, bet susižėręs gausybę apdovanojimų.

Tarptautinė Vilniaus knygų mugėŠeštadienis Vilniaus knygų mugėje bus gausus skaitytojų susitikimų su užsienio autoriais: J.Plaza, E.Cassedy, R.Gordonu ir leidėju B.Cunninghamu, T.Shahu, A.Angela, T.Gerritsen ir daugeliu kitų. Sekmadienio pagrindinis renginys – akcijos „Metų knygos rinkimai“ laureatų apdovanojimas (14 val.). Knygų mugė vysta Vilniaus parodų centre „Litex-po“, jos uždarymas – vasario 24 d., 17 val.

Teatro nuotr. T.Lukšio/BFL nuotr.

Kadras iš filmo „Storulės“ V.Skaraičio/BFL nuotr.

Vilnius Kaunas

Vilnius Vilnius

Vasario 22–23 d. Vasario 23 d.

Nuo vasario 26 d. Iki vasario 24 d.

Orai

Interaktyvus orų žemėlapis: www.orai.lt

Lietuvoje ŠiandienPenktadienį – debesuota su pragiedruliais, bus 3-8 laipsniai šalčio. Šeštadienį taip pat nesnigs, naktį šals iki 11–16, dieną bus 0–5 laipsniai šalčio. Sekmadienį priartės ciklono debesų zona, sustiprės vėjas. Dieną bus nuo 3 laipsnių šalčio iki 2 šilumos. Kitos savaitės pradžia – be žymesnių orų permainų.

02-23 d.-9 / -2 -11 / 0 -11 / -1 -14 / -4

02-24 d.-8 / -1 -9 / 1 -7 / 1 -10 / -2

02-23 d.-13 / -1 -13 / -1 -11 / 0 -11 / 0

02-24 d.-10 / 0 -10 / 0 -9 / 1 -9 / 1

Vilnius

Panevėžys

Utena

Šiauliai

-5

-5

-5

-5

Kaunas-5

Alytus-5

Klaipėda-4

VėjasŠiaurės rytų

3–8 m/s

Vilnius Kaunas Klaipėda Šiauliai

Panevėžys Utena Alytus Marijampolė -5Marijampolė

Prašome įdėmiai perskaityti pakuotės lapelį ir vaistą vartoti kaip nurodyta. Jei

simptomai nepraeina ar atsirado šalutinis poveikis, dėl tolesnio vaisto vartojimo

būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Dirgina gerklę?

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Rusų liaudies pasakose yra toks personažas – svetimšalė valdovė, valdanti šalį po caro mirties. Graži, protinga, mokanti gydyti ir burti Elena Protingoji (Елена Прeмудрая). Manoma, kad ši iki mūsų dienų atėjusi pasakų veikėja turėjo istorinį prototipą, kilusį iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos.

Raimonda RagauskienėLDKistorija.ltXVI amžiaus pradžioje Maskvos Didžią-ją Kunigaikštystę 5 metus valdė regentė, atvykėlė iš Lietuvos Elena Glinskaja. XVIII amžiuje rusų mokslininkas Michailas Lo-monosovas valdovei net paskyrė odę. Kuo pasižymėjo iš Lietuvos į Rytus nutekėjusi Maskvos didžioji kunigaikštienė, kad jos atminimą taip ilgai išsaugojo ne tik Rusi-jos intelektualai, bet ir paprasti žmonės?

Glinskių giminės istorijaElena Glinskaja (apie 1505/1506–1538 m.) buvo kunigaikštiškos totorių kilmės LDK didikų Glinskių giminės atstovė. Genealogi-nė tradicija, susiformavusi didikų aplinkoje XVI amžiuje, tikriausiai jau jiems būnant Maskvoje, Glinskius siejo su Mamajumi – pretendentu į Aukso ordos chanus.

Šios giminės istorija prasidėjo Krymo chanate, pagreitį įgavo Lietuvoje, o vėliau persikėlė į Rusiją. Didžiausią įtaką Lietu-voje ir Maskvoje Glinskių gimi-nės atšaka – Švitrigailos tarnybininko Levo Bo-risovičiaus linijos at-stovai – turėjo XV amžiaus pabaigo-je – XVI amžiaus pradžioje.

Ypač dide -lių malonių gi-minės atstovai gavo iš Alek-sandro Jogai-laičio, tuomet jie ir prasimu-šė į LDK diduo-menę. Tačiau Ž y g i m a n t a s Senasis ne tik nerėmė šios gi-minės, bet ir nu-šalino įtakingus brolius Vasilijų bei Mykolą Glins-kius nuo pareigų.

1508 metų pra-džioje M.Glinskio su-organizuotas maištas prieš valdovą buvo nu-malšintas, o Glinskiams teko bėgti į Maskvą. Taip Maskvoje atsidūrė tuomet dar mažametė Vasilijaus Glinskio dukra Elena.

Gražuolė iš LDK pavergia MaskvąMaskvoje užaugusią merginą įsimylė-jo didysis kunigaikštis Vasilijus III (val-dė 1505–1533 m.). Pasak rusų metraštinin-kų, jis pamilo Eleną „dėl grožio, jaunystės, o labiausiai – dėl jos skaistumo“.

Kadangi valdovas tuo metu buvo vedęs, 1525 metais jis savo žmoną Solomoniją Sa-burovą prievarta uždarė į vienuolyną. Sky-rybų priežastis – per ilgus santuokos metus

pora nesusilaukė palikuonių. Nepaisydamas naujai santuo-kai nepritarusių dvariškių, 47 metų Vasilijus III 1526 metų sausio 21-ąją vedė maždaug 20 metų Eleną. Dėl savo jau-nos žmonos, nusižengdamas tradicijoms, Maskvos valdo-vas net nusiskuto barzdą ir „nešiojo vien ūsus“.

Vasilijų III labiausiai patrau-kė jaunos moters grožis. Nors nuo šių vedybų praėjo dau-giau kaip 480 metų, žinome, kaip atrodė Elena. 1999 metais rusų mokslininkai rado valdo-vės sarkofagą ir neblogai išliku-sius jos palaikus.

Pagal kaukolę teismo eksper-tas Sergejus Nikitinas (Maskva) rekonstravo jos portretą.

Nustatyta, jog Elena buvo har-moningo kūno sudėjimo ir apie 165

cm ūgio. Moteris buvo gra-ži, baltiško veido tipo, tu-

rėjo lygius dantis, plau-kai buvo rusvi. Iš jos ir

sūnus Ivanas IV pa-veldėjo amžinin-

kų minėtus rusvus plaukus. Taigi ža-vią gražuolę Vasi-lijus III tikrai galė-jo įsimylėti.

Santuoka buvo laiminga. Gimė du sūnūs. 1530 metais – būsi-masis Maskvos didysis kuni-gaikštis Ivanas IV (Žiaurusis), o 1532 metais – Ju-

rijus. Mažasis sū-nus buvo protiš-

kai neįgalus. Šiltus sutuokti-

nių tarpusavio san-tykius rodo Rusi-

jos archyvuose išlikę penki Vasilijaus III laiš-

kai žmonai. Kai kuriuose valdovas net pats įrašė kele-

tą sakinių. Jis ypač rūpinosi žmo-nos sveikata.

Laiškuose Vasilijus III prašė žmonos ra-šyti apie viską: vaikų sveikatą, jų maitini-mą. Ypač rūpinosi, kai Ivanui iškilo votis.

Tačiau sūnumis džiaugtis Vasilijui III teko neilgai – 1533 metų pabaigoje jis mirė.

Sosto įpėdiniu buvo paskelbtas tre-jų metų Ivanas, o jo globėjais – ku-nigaikščiai Dmitrijus Belskis bei Elenos dėdė Mykolas Glinskis. Maskvos regente tapo ir 5 metus ja buvo Elena Glinskaja.

Išmintinga valdovėTie penkeri jos valdymo metai buvo sėk- mingi. Ji pasirodė kaip nuovoki ir protinga valdovė. Didžiosios kunigaikštienės Ele-nos Glinskajos regentystės laikotarpiu 1535 metais įvykdyta pirmoji Rusijoje centra-lizuota pinigų reforma – įvesta bendra pi-nigų sistema.

Naujos monetos valstybinėje monetų kalykloje imtos kaldinti iš sidabro. Pirmą kartą istorijoje pasirodė kapeikos. Taip pa-vadintos dėl ant monetos pavaizduoto rai-telio su ietimi (rus. копьё).

Gal todėl Elena tokia artima tapo Rusijos liaudžiai. Jos valdymo metais buvo suda-rytos paliaubos su Lietuvos Didžiąja Ku-nigaikštyste, apribotos vienuolynų žemės valdos. Anot M.Lomonosovo, Elena pati vedė derybas su užsienio pasiuntiniais ir pati priimdavo šaliai naudingus sprendi-mus. Jos valdymo metais vyko nemažai statybų. Tarp jų išsiskyrė pagal jos įsaky-mą 1535–1538 metais pastatytas Kitaigo-rodas (Didysis Posadas) – mūrinė siena,

juosusi Maskvos pagrindinę dalį. Ginda-ma mažamečio sūnaus Ivano interesus,

Elena priėmė griežtą sprendimą dėl mirusio vyro brolių Jurijaus ir And-

rejaus – pretendentų į sostą: abu jie žuvo kalėjime. Dėl panašių Elenos žingsnių susiformavo opozicija.

Valdyti šalį moteriai (ir dar sve-timšalei) buvo nelengva.

Ankstyvos mirties mįslė įminta po 500 metųNiekuo nesirgusi Elena Glins-kaja mirė 1538 metų balan-džio 3 dieną. Jau kitą dieną karstą su didžiosios kuni-gaikštienės kūnu, lydimą dvasininkų, giminių ir dva-riškių, atnešė į Kremliaus Dangun žengimo soborą, Maskvos didžiųjų kunigaikš-tienių (vėliau Rusijos carie-nių) nekropolį.

Kriptoje buvo įrengta ka-pavietė – balto akmens sar-kofagas, į kurį po pamaldų iš

medinio karsto perkeltas velionės kūnas. Sovietmečiu griaunant Dangun žengimo vienuolyną, jos ir daugelio kitų Maskvos–Rusijos valdovių sarkofagus pavyko išgel-bėti. Jie perkelti į Arkangelo soborą, vėliau – į šio soboro požemius.

XX amžiaus pabaigoje Rusijos moksli-ninkų atlikti palaikų ir įkapinių drabužių likučių tyrimai atskleidė, kad Elena Glins-kaja buvo nužudyta.

Valdovės kepuraitės dalių ir plaukų ana-lizė parodė, kad kunigaikštienė nunuodyta gyvsidabriu. Taigi patvirtintos amžininkų, XVI–XVII amžiuje viešėjusių Maskvoje, ži-nios: valdovė – nunuodyta.

28 | LDK istorija

Ivano Žiauriojo motina – Lietuvos kunigaikštytė

Iš LDK kilusi Elena Glinskaja taip pakerėjo Maskvos didįjį kunigaikštį Vasilijų III,

kad jis, nepaisydamas naujai santuokai nepritarusių dvariškių, išsiskyrė su

žmona ir 1526 m. sausio 21 d. vedė dvidešimtmetę Eleną.

Elenos sūnus – Ivanas Žiaurusis.

Elena Glinskaja

rusų liaudies pasakose

virto Elena Protingąja.

Vasil

ijus I

II