Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr.23 (1304) • 2013 m. birželio 21 d.

„Reuters“ nuotr.

Visuomenė

Lito jubiliejus – su mirties ženkluBirželio 25-ąją sueis 20 metų, kai Nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė susigrąžino dar vieną svarbų simbolį – litą. Banknotus ir monetas naudojame kasdien net nesusimąstydami, koks ilgas ir duobėtas buvo lietuviškų pinigų kelias.

6-9 psl.

BFL nuotr.

Šventė

Lietuviškos Joninės prancūzų kalnuoseSaulę, ugnį ir gamtą Prancūzijos kalnuose per Jonines garbinantys lietuviai taip sužavėjo vietos gyventojus, kad šiemet visi kartu rinks žolynus, šokinės per laužą, pins ir į upę leis vainikus, o rytą pasitiks aušrą.

10-11 psl.

J.Grubliausko nuotr.

EuropietisInterviu „15min“

buvęs Lenkijos prezidentas,

Nobelio taikos premijos

laureatas ir komunizmo

duobkasys Lechas Walęsa apgailestauja,

kad tiek lenkai, tiek lietuviai vis dar teikia

pirmenybę kalavijui ir riksmams.

Virginijus Savukynas, Rimvydas Valatka

J.K

ali

ns

ko

nu

otr

.

Savaitės interviu

Mokesčių reformos anekdotai„Daroma tik tam, kad būtų daroma“, –taip negailestingai buvusi fi nansų ministrė Ingrida Šimonytė apibūdina dabartinės Vyriausybės siūlymus reformuoti mokesčių sistemą. O kad nebūtų maža, prideda: „Kaip sakoma, nei minties, nei muzikos nesuprantu.“

3-4 psl.

15min • 2013 m. birželio 21 d.2 | Politika

Kas turi spręsti, ar reikia litą keisti euru, – valdžia ar tauta?

Tomas BalžekasGeneralinis direktoriust.balzekas@15min.lt

Rimvydas ValatkaVyriausiasis redaktoriusr.valatka@15min.lt

Donatas VečerskisPardavimų vadovasd.vecerskis@15min.lt

Raimundas CelencevičiusVyr. red. 1-asis pavaduotojasr.celencevicius@15min.lt

Asta CibienėVyr. redaktoriaus pavaduotojaa.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896Faks. (8-5) 210 58 97redakcija@15min.lt

Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama reklama@15min.ltTel. Vilniuje (8-5) 233 6535

Platinimas platinimas@15min.ltTel. Vilniuje (8-5) 210 5894

Leidėjas: UAB „15min“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105Tel. 210 5894. Faks. 210 5897. info@15min.lt

15min.lt apklausa

Tai gali nuspręsti tik tauta referen-

dume (9444) 56 proc.

Niekam nieko spręsti nereikia –

eurą įsipareigojome įsivesti pasira-

šę stojimo į ES sutartį

(3089) 18 proc.

Sprendimą turi priimti valdžia –

prezidentė, Seimas ar Vyriausybė

958 (7 proc.).

Nėra skirtumo, kokie pinigai bus

piniginėje, svarbu, kad jų būtų

daug (3267) 19 proc.

Atominis nušvitimasLietuviai pasišaipo iš estų lėtumo. Derėtų liautis. Estams prireikė šešerių metų, kad suprastų, jog lietuviai nestatys atominės. Kiek dar metų prireiks lietuviams, kad pripažintų, jog atominės nestatys?

Referendumo neužteko. A.Butkevičius žadėjo tai pasakyti iki kovo vidurio. Paskui nuosprendį per-kėlė į balandį. Kol visai nutilo. Premjeras nenorėjo mirti. Sudegti S.Daukanto aikštės rūmų valdovės akių ugnyje. Net ir po referendumo visi žinojo – Ji be atominės nenurims.

Trečiadienį atominė migla išsisklaidė. Tuo metu, kai A.Butkevičius, nepaisydamas geografi -jos tiesų, tiesė jūrų kelią dujoms iš Turkmėnistano. D.Grybauskaitę ištiko nušvitimas: „Tęsti parengto ankstesnio projekto turbūt neįmanoma. Buvo re-ferendumas, žmonės išsakė savo nuomonę, todėl be pataisymo, be kokių nors korekcijų atominės elektrinės projektas, be abejo, palaidotas.“

Tai buvo Jos žodis. Atominės nebus. Net ir prezi-dentė tai suprato. Kad latviai ir estai nesutiks savo pinigų užkasti į žemę, gaminant brangiausią rinkoje elektrą, o Lietuva jau tiek prisiskolinusi, kad viena atominio grybo neužaugins. Kas liko?

Paleisti pavėjui milijonai – dešimtys, šimtai. Pro-pagandiniam burbului. Niekam tai neįdomu?

Užgautos ambicijos. Noras išlaikyti orų veidą po prasto žaidimo. „Mes, ko gero, vieną reaktorių ga-lėtume su japonais pasistatyti. Jeigu būtų politinė valia“, – sakė Ji. Jei nėra atominės, duokite nors re-aktorių. Jei ne reaktorių, tai reaktoriuką. Tokį, apie

kurį A.Butkevičius kažką malė rinkimų naktį. Daug atominių reaktoriukų. Kada nors tolimoj ateity.

Nes Ji negali pripažinti, kad yra klystanti. Kaip visi kiti. Kai teismas išteisina FNTT vadus, tai tampa tik Vidaus reikalų ministerijos reikalu. Prezidentės reikalas buvo juos atleisti. Dabar ji jau „ne prie ko“.

Ar Ji ir A.Kubilius išvis norėjo statyti tą atominę? Šventvagiškas klausimas. Bet ne be pamušalo. Nors buvo ir Pietų Korėjos fi rma, kuri pabėgo, ir japonų „Hitachi“, kurią A.Kubilius prigavo kaip kokią pa-skenduolę Veroniką.

Sugriovus LEO LT ir nacionalizavus Vakarų skirs-tomuosius tinklus, sumokant per patį krizės įkarštį už tai 600 mln. Lt (be to, su sąlyga, kad tie pini-gai nebus investuoti Lietuvoje), D.Grybauskaitės ir A.Kubiliaus pasirinkimas buvo tik toks – arba įeiti į istoriją kaip patologiškiems griovėjams, arba pa-bandyti išpūsti savo atominį grybą.

Kol grybas subliūkš, bus tiek prisukta, tiek laiko praėję, kad niekas jų negalės pavadinti griovėjais. Apšaukti griovėjais bus galima politinius prieši-ninkus. Memlenantis A.Butkevičius tinka idealiai.

Lieka tik suskystintų dujų terminalas ir elektros jungtys. Ar realu turėti elektros jungtį su Lenkija? Po šio prezidentės metinio pranešimo? Kuriame visus Lietuvos piliečius lenkus ir Lenkiją Ji įvardijo kaip Lietuvos priešus? Nebent lenkai tikrai yra idealūs krikščionys – atsuks ne tik antrą žandą.

Ką turim? Diskusijas dėl aštuntos nacionalinės energetikos strategijos. Ką mokam, tą mokam – griau-ti ir malti liežuviu. Kurti? Su prezidentės padėjimu – ant viso pasaulio piktą ir uždarą visuomenę.

Komentaras

Rimvydas Valatkar.valatka@15min.lt

Tai buvo Jos žodis. Atominės nebus. Net ir prezidentė tai suprato.

50000 egz. „15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

Savaitės jubiliejus

Euromanai

Prezidentei ir premjerui litas

per 20 metų jau atsibodo, todėl

nuo 2015-ųjų bus euras. Be jokių

referendumų. Užtenka, jau dėl

atominės pasitarė.

Rimo Valeikio pieš.

Apklausoje

dalyvavo

16758

žmonės

56PROC.

19PROC.

18PROC.

7PROC.

15min • 2013 m. birželio 21 d. Savaitės interviu | 3

Paulius Grinkevičiusp.grinkevicius@15min.lt

„Daroma tik tam, kad būtų daroma“, – taip negailestin-gai buvusi fi nansų ministrė Ingrida Šimonytė, ekonomikos paslapčių mokanti nebe politikus, o studentus, apibūdina dabartinės Vyriausybės siūlymus reformuoti mokesčių sistemą. Pasak jos, mokesčių reformos siūlymai ne-atsako į esminius klausimus, kai kurie jų apskritai yra nesuprantami.

2009 metais Finansų ministerijos vadovo kėdėje Algirdą Šemetą pakeitusi I.Šimonytė dabar susitelkusi į kitą darbą – Vilniaus uni-versiteto studentams dėsto makroekono-miką. Dabar ji iš šalies stebi socialdemo-kratų vadovaujamos koalicijos bandymus reformuoti mūsų šalies mokesčių sistemą ir negaili kritikos.

„Kol mes sugalvosime, ką darysime to-liau su savo 70 proc. išteklių suvartojan-čiais trimis sektoriais, vardu socialinė ap-sauga, švietimas ir sveikatos apsauga, tol visi stumdymai mokesčių srityje ir bus tik stumdymai, kaip Čiapajevo kojinė – nuo kairės ant dešinės. Tai nėra reforma“, – atvirauja ji.

Su buvusia ministre susitinkame Vilniaus universitete. Ji atsisėda taip, kad maty-tų egzaminą laikančius studentus ir per pokalbį vis žvilgteli į studentų pilną salę.

– Jei dabar turėtumėte reformuoti mūsų šalies finansų sistemą, kokių sprendimų imtumėtės?

– Dabartiniai valdžios sprendimai pra-dedami ne nuo to galo. Atrodo, kad mo-kesčių reforma savaime yra tikslas: reikia kažkaip pakeisti mokesčius, nes jie Lie-tuvoje pagrindinė problema. Bet prob-lema kita – reikia sugalvoti paradigmą, kaip mes vidutiniu ir ilgesniu laikotar-piu ketiname finansuoti savo viešuosius

sektorius ir tik atsakę į šitą klausimą ga-lime galvoti, kaip perskirstyti viešųjų fi-nansų pyragą.

Taip, jeigu imi vien pliką mokesčių struktūrą, akivaizdu, kad darbo apmo-kestinimas yra problema – vidutiniokui ir mažesnes pajamas gaunančiam dar-buotojui tenkanti mokesčių našta yra ne-proporcinga. Bet problemos sprendimas susijęs ne su mokesčių sistema. Gerai, sumažinkime mokesčius, o kaip mes po trejų metų finansuosime sveikatos apsau-gą? Ar mes tam turėsime išteklių? Pagal dabartinius įsipareigojimus sveikatos ap-saugos finansavimo poreikiai augs labai

sparčiai, žmonės serga, įsipareigojimai dideli, valstybės lėšomis draudžiamų as-menų yra daug, vaistai vis efektyvesni, bet brangesni ir tai veikia viešąją kišenę, panaši švietimo ir kitų sektorių situacija.

Mokesčių sistemą perbalansuoti sveika, bet kai kalbame apie kažkokį perbalan-savimą, bandome tame pačiame prūde stumdytis ir nieko nepakeičiame. Padi-dinsime neapmokestinamą pajamų dydį? Tvarka, o kas iš to? Toliau didinsime dar daugiau? Gerai, bet ilguoju laikotarpiu nei darbo jėga dėl to neatpigs, nei žmo-gaus perkamoji galia nepadidės.

– Vienas iš Finansų ministerijos siūlymų yra

apmokestinti palūkanas nuo 10 tūkst. litų.Kaip tai vertinate?

– Šis siūlymas taip pat yra tik pakeitimas dėl pakeitimų. Premjeras paaiškino, kad apmokestinus palūkanas bus daugiau so-cialinio teisingumo. Kokia čia teisybė, kad žmonės, kurie turi didesnius nei milijonas litų indėlius, susimokės kokį nors mokes-tį nuo gautų palūkanų? Kas tuos 10 tūkst. nukabino? Ypatingai šitame kontekste, kai palūkanos neigiamos, kai uždirbti didesnių palūkanų neįmanoma.

Ingrida Šimonytė: „Tai ne reforma, o Čiapajevo kojinė“

Nukelta į 4 psl. >>>

I.Šimonytė teigia, kad Vyriausybės

siūlymai – tik pakeitimai dėl pakeitimų,

iš kurių nebus beveik jokios naudos.

J.Kalinsko nuotr.

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Neįvardytas pavojusPrezidentė, kalbėdama apie uždavinius likusiems savo kadencijos metams, pakartojo, kad viskas lieka taip pat, t.y., ji mano, kad dėmesio centre išliks tie patys klausimai – energetinis, karinis saugumas, taip pat įvairūs sprendimai dėl pikt-naudžiavimo monopolinėmis kainomis ir antiko-rupcinės veiklos.

Taigi ji dar kartą išvardijo pagrindinius Lietu-vai kylančius pavojus. Neverta dėl jų ginčytis, jie yra, kaip yra ir dar daugelis kitų, gal ne tokių akivaizdžių. Teoriškai daug kas gali tapti pavo-jingas – jei susiklostys tam tikros vidaus ir už-sienio aplinkybės.

Čia vertėtų sugrįžti prie metinio prezidentės D.Grybauskaitės pranešimo, kuriame ji išvardijo įvairias rizikas ir pavojus, kylančius tiek šalies viduje, tiek iš kaimynų.

Iš esmės teisingai atspindėdama padėtį, šalies vadovė savo kalboje sukonstravo represyvią pi-liečių mobilizacijos logiką, save pateikdama kaip tą, kuri, matydama pavojus ir pranešdama apie juos, tarsi būdama aukščiau už politikus, priima paskutinį ir lemiamą sprendimą, ką turime daryti.

Tačiau prezidentė, vardydama, iš kur ateina pa-vojai, sąmoningai ar ne, kuria ydingą atmosferą, kuri strategiškai tampa daug didesniu pavojumi, nei energetiniai ar informaciniai.

Tiek metiniame pranešime, tiek ir kituose savo pasisakymuose ji nuosekliai kuria saviizoliacines Lietuvos egzistavimo tendencijas. To ji neminė-jo savo kalboje, bet per kelerius metus Lietuva, kaip valstybė, žingsnis po žingsnio, politiškai ir ekonomiškai atitolo ne tik nuo savo artimiausių kaimynų, bet ir nuo tokių strateginių partnerių kaip JAV.

Galima manyti, kad tokia padėtis susiklostė ne-jučia ir be blogos valios. Galima patikėti, tačiau, nepriklausomai nuo to, saviizoliaciniai procesai vyksta, jie formuoja uždarą visuomenę, kai kiek-viena iš išorės ateinanti naujovė, projektas ar ini-ciatyva priimamos įtariai ir nenoriai.

Prisiminkime Sąjūdžio laikus ir tada vyravu-sią atmosferą. Tuomet mes visi jautėmės maksi-maliai atviri, tiesiog spinduliavome atvirumo ir skaidrumo kultūrą.

Dabar bendra politinė kultūra išsiskiria ne atvi-rumu, ne argumentais, o intensyviai skatinamo-mis negatyviomis emocijomis. Įsivyrauja kitų ir kitokių smerkimo bei kaltinimo mada – tai Len-kija kalta, kad mes savo šalyje neišsprendžiame elementarių tautinių mažumų problemų, tai ru-sai kalti, kad mes vis dar neapsisprendžiame dėl strateginių projektų.

Tokioje atmosferoje atgimsta represyvaus mąs-tymo tendencijos – ieškok kaltų ir bausk. Visuome-nė nustumiama į paternalistinių nuotaikų liūną, kuriame gero ir viską pamatančio vado sprendi-mai nulems, ar mes išliksime, ar priešai bei kiti netikėliai sunaikins šalį. Pilietiniam sprendimui faktiškai neliko vietos. Tai atima galimybę likti normalia, taigi laisva šalimi.

Prezidentė akcentuoja karinį saugumą ar ener-getinį savarankiškumą. Bet ar bus miela gyventi tokioje saugioje ir energetiškai nepriklausomoje valstybėje, kuri nutrina Sąjūdžio įdiegtą atvirumą pasauliui ir slopina visuomenės kūrybines galias?

Komentarasras

Lauras Bielinisredakcija@15min.lt

Visuomenė nustumiama į paternalistinių nuotaikų liūną, kuriame gero ir viską pamatančio vado sprendimai nulems, ar mes išliksime.

4 | Savaitės interviu

Jei jau bankų palūkanas apmokesti-name, tada apmokestinkime ir vertybi-nius popierius. Tačiau tai reikštų, kad Vyriausybei pabrangtų skolinimasis. Bet juk tai irgi yra žmonių pajamos.

– Kokia suma pavyktų papildyti vals-tybės biudžetą apmokestinus palūkanas?

– Tai ir yra paradoksas, kad 10 tūkst. litų bankų palūkanoms yra didelė suma. Kad ją gautum, reikia turėti kokio mili-jono litų dydžio indėlį. Tuo tarpu ver-tybinių popierių (VP) pelnui 10 tūkst. litų nėra didelė suma. Ją turintis žmo-gus nėra tas, kuris stumdo didžiulius vertybinių popierių srautus. Galbūt ši-tuo pasiūlymu žavimasi todėl, kad de-klaracijose kelerių metų VP apyvarta yra beveik 2 mlrd. litų. Bet juk tai tik apy-varta, tuos VP reikia įsigyti Jei pardavus gaunamas nuostolis, jį reikia pripažinti. Vadinasi – labai didelis klausimas, kokia reali apmokestinamoji bazė.

Sistemai tai neprideda sveikatos. Ne-aišku, ką norima padaryti. Pakeisti ka-pitalo pajamų apmokestinimą? Suras-ti pajamų šaltinį? Pajamų šaltinio iš to nėra, dar 2011 metų rudenį buvo inicia-tyva apmokestinti palūkanas, berods, virš 400 litų sumos, kai palūkanos buvo gerokai didesnės. Tada galima papil-dyti biudžetą suma buvo įvertinama 50 mln. litų. O dabar, kai kalbame apie indėlius didesnius nei milijonas, kai pa-lūkanos kritusios... Bet kuriuo atveju, kaip sakoma, nei minties, nei muzikos nesuprantu.

– Kalbama apie automobilių ir nekil-nojamojo turto mokestį, kad juos įvedus galima būtų sumažinti darbo santykių apmokestinimą.

– Jeigu eitų kalba apie rimtesnius mo-kesčių sistemos pertvarkymus, mano supratimu, be šitų mokesčių išsisuk-ti būtų sunku. Tai nereiškia, kad juos reikia nustatyti tuojau pat, kaip ir ne-reiškia, kad mokesčius tuojau pat reikia mažinti. Reforma gali būti suplanuota.

Ir dėl to nebus didelės problemos – svarbu, kad žmonėms ir įmonėms būtų viskas aišku. Turint omenyje tai, kad Lietuva nenori mažinti mokesčių su-rinkimo ir jų dalies nuo bendrojo vi-daus produkto, tai nekilnojamojo turto ir transporto mokesčiai yra realūs paja-mų šaltiniai, kurie turi mažai neigiamos įtakos ekonomikai ir mažiausiai kenkia ilgalaikiam augimui. Juo labiau, kad Lie-tuva negamina transporto priemonių, jos yra importuojamos. Apmokestinti tokias prekes verta, tai veikia kaip im-porto muitas, kurio, būdami ES, taiky-ti negalime.

– Kaip manote, ar ši Vyriausybė NT ir automobilių mokesčius įves?

– Manau, kad kaip nebuvo šis mokes-tis priimtas praėjusioje kadencijoje, taip nebus ir šitoje, nes kiekvienas diskusijos dalyvis turi savo motyvų, kodėl neno-ri tam pritarti ir tie motyvai paprastai yra politiniai.

– Ar pritariate, kad reikia nustatyti „Sodros“ mokesčių lubas?

– „Sodros“ mokesčių lubos yra būti-nos. Net ir tie baisūs, klaikūs progresi-niai mokesčiai, jei jie būtų derinami su „Sodros“ lubomis ir tarifų skalė būtų racionali, darbdaviui, suinteresuotam samdyti gerai apmokamą specialistą, būtų naudingesni nei dabartinė sistema.

Dabar turime mažą gyventojų paja-mų mokesčio tarifą, bet kiekvienas li-tas algos vien socialinio draudimo įmo-koms padaro darbo vietą brangesnę ir

tas brangimas reikšmingas. „Sodros“ lubos turi būti vien dėl to, kad be jų sis-tema yra labai ryškai progresinė, tik to žmonės nesupranta. Jie galvoja, kad pro-gresinė sistema yra tik tada, kai yra ta-rifų laipteliai.

Progresinė sistema yra todėl, kad žmogus, sumokėjęs įmokas nuo dide-lės algos, niekada gyvenime neatgaus nieko panašaus į tai, ką sumokėjo. Ga-

lime sakyti, kad visi turi būti solidarūs. Puiku, bet tokiu atveju ir kalbėkime, kad nuimame nuo „Sodros“ mokesčio tą dalį, kuri susijusi su solidarumu, su parama ir panašiais dalykais. Pridėkime tai prie gyventojų pajamų mokesčio, mokėkime į nacionalinį biudžetą ir iš jo mokėkime paramą. Priešingu atveju, jei yra kaip dabar, sistema yra ryškiai pro-gresinė, per daug progresinė.

– Dažnai kaip sėkmingai viešuosius fi -nansus tvarkančią valstybę minite Estiją. Dėl ko jai tai pavyksta?

– Estijoje nelabai buvo kairiosios val-džios, buvo nesunku užtikrinti tęstinu-mą (juokiasi).

Bet jei žiūrėsime į pamatinį dalyką, estams padeda galvojimas apie tai, kad turi gyventi iš to, ką turi šiandien, ir su-pratimas, kad laikai visada nebus tokie geri, kaip dabar. Tą supratimą atsispindi viešieji Estijos fi nansai. Tai yra ta šalis, kuri, išskyrus blogiausius 2009-uosius, nėra turėjusi biudžeto defi cito.

Estų mokestiniai sprendimai atitinka Tarptautinės ekonominio bendradarbia-vimo ir plėtros organizacijos mokesčių kvalifi kavimą pagal jų gerumą ar blo-gumą. Estai didino akcizą, manė, kad kuo daugiau apmokestins vartojimą, kuo mažesnė dalis teks darbui ir kapi-talui, tuo mažiau naštos bus investici-joms. Todėl jie niekada neinkštė dėl ak-cizų tarifų padidinimo. Kai reikia akcizo mokestį padidinti dėl ES reikalavimų, mums tai tampa didele problema, o ten žmonės sprendimus priima patys, nes toks jų mokesčių politikos supratimas.

– Koks darbas jums mielesnis: dėstyti ar vadovauti Finansų ministerijai?

– Tai nepalyginami dalykai. Finansų ministerijai vadovauti nesiekiau: pasiū-lymas nukrito ir stebiuosi, kad vadova-vau taip ilgai.

Nustebau, kiek daug laiko reikia pa-siruošti paskaitoms – daug daugiau nei Finansų ministerijoje. Kai dirbau minis-tre, viskas buvo aišku, o su studentais kitaip, nes turiu perteikti informaciją, o ne atsimušinėti nuo nebūtinai racio-nalių klausimų ar dalyvauti politiniame teatre, kurį rodys per TV.

Norint pasiruošti paskaitai reikia ne-mažai dirbti – viena paskaita verta pu-santros dienos darbo. Žinoma, tai pir-mo karto sindromas. Bet buvau labai nustebusi ir mane juokino, kad žmo-nės sakydavo, jog dirbdamas dėstyto-ju gali pailsėti.

„Net ir tie baisūs, klaikūs progresiniai mokesčiai, jei jie būtų derinami su „Sodros“ lubomis, būtų naudingesni nei dabartinė sistema“.

>>> Atkelta iš 3 psl.

15min • 2013 m. birželio 21 d. Ūkiškas požiūris | 5

---

--

--

-

-

--

paramos gali kreiptis ir Vals-

-

----

-

-

--

----

-

-

-

-

-

--

-

-----

--

-

-----

-

--

-

-----

----

--

----

----

-

-

-

--

---

--

Užsk. Nr. 308486

Andriaus Ufarto nuotr.

ištisus metus.

-

--

--

--

-----

alss-

-

-

15min • 2013 m. birželio 21 d.6 | Visuomenė

Dovilė Jablonskaitėd.jablonskaite@15min.lt

Birželio 25-ąją sueis dvidešimt metų nuo to momento, kai Nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė susigrąžino dar vieną svarbų simbolį – litą. Banknotus ir monetas naudojame kasdien net nesusimąstydami, koks ilgas ir duobėtas buvo lietuviškų pinigų kelias.

Nepriklausomos tarpukario Lietuvos litas, pradėjęs cirkuliuoti 1922-ųjų spalio 2 dieną, buvo pirmoji valiuta, kurią savo rankomis čiupinėjo 1926 metais gimusi ilgametė Lie-tuvos televizijos režisierė, scenaristė, aktorė Galina Dauguvietytė. „Ką jūs, tai buvo pini-gas! Jis net pasaulyje buvo laikomas stipria valiuta – nepaprastai stabilia. Mama su litu išvažiuodavo į Vokietiją ir jausdavosi kaip karalienė Elizabeth II. Ką jūs!“, – emocijoms pasidavė G.Dauguvietytė.

Lito gyvavimą sustabdė Antrasis pa-saulinis karas ir SSRS įvykdyta Lietu-vos aneksija. Nuo 1941 metų Lietuvoje cirkuliavo okupantų įvestos valiutos.

Tačiau 1993 metų birželio 25-ąją, praėjus keleriems metams nuo Nepriklausomybės atkūrimo, litas vėl išvydo dienos šviesą. „Tai mums labai daug reiškė. A.Smetonos laikais mes gimdavome patriotais. To-dėl ir šiandien esame tikri, o ne liežu-viniai patriotai. Litas mums – pats di-džiausias valstybingumo simbolis. Per gyvenimą mačiau labai daug valiutų, ta-čiau euro laukiu kaip siaubo: matau, kaip brangu ir sunku su juo gyventi. Gerai, kad man jau nebe daug liko“, – kalbėjo 86 metų G.Dauguvietytė.

Nomenklatūros pasipriešinimasJei Vyriausybės užmojis 2015 me-tais įsivesti eurą virs tikrove, Lietu-vos nacionalinė valiuta bus išimta iš apyvartos ir atsidurs specialiose pinigų malimo mašinose. Ban-knotai, daugiau nei dvidešimt metų šiugždėję lietuvių kišenė-se, bus susmulkinti ir subrike-tuoti. Lietuvos banko globai liks vos vienas kitas pinigas, skirtas kolekcininkams.

Taip atrodys istorinio Lietuvos su litu etapo pabaiga.

Tačiau pradžia buvo sunki, ke-lias iki lito – ilgas ir duobėtas. Lie-tuvos nacionalinės pinigų siste-mos atkūrimo idėja pirmą kartą viešai svarstyta dar 1988 metų gegužės 26 dieną – Mokslų aka-demijos Ekonomikos instituto mokslininkų susitikime ją iškėlė profesorius Stasys Uosis.

Lito idėja sulaukė dalies moks-lininkų ir sovietinės bankų no-menklatūros pasipriešini-mo. Nepaisant to, 1989 metų

gegužės 18 dieną Aukščiausioji Taryba pri-ėmė įstatymą „Dėl Lietuvos TSR ekonomi-nio savarankiškumo pagrindų“, kuriame numatyta ir sava pinigų bei kredito siste-ma. Netrukus po to buvo sudaryta Lietuvos

savarankiškos pinigų ir kredito sistemos sukūrimo grupė, kurioje darbo Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros dėstytojai ir bankininkai praktikai.

Per pusmetį buvo parengta pinigų siste-mos koncepcija ir reikalingų įstaty-

mų projektai.

Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutui buvo pavesta parengti rekomen-dacijas dėl žymiausių žmonių, istorijos ir architektūros paminklų įamžinimo ant lie-tuviškų banknotų.

Nežinojo net elementarių dalykų1990 metų kovo 11 dieną atkūrus Nepriklau-somybę, atsirado prielaidų sukurti realiai funkcionuojantį centrinį banką ir nacio-nalinę valiutą.

„Nacionalinės valiutos įvedimas – ne vie-nos dienos darbas. Juk neturėjome jokios

patirties, žmonių, kurie išmanytų, kaip gaminami banknotai, kaip jie padengia-mi, kokį popierių naudoti, kas gali at-

spausdinti, pagaliau, kokia nacionalinė simbolika turėtų atsirasti ant banknotų: iškilo aibė klausimų, į kuriuos atsakymų

tuo metu nebuvo, nes iki tol pinigais mus aprūpindavo Maskva“, – savaitraščiui „15min“ kalbėjo Lietuvos banko „Pini-gų muziejaus“ direktorius Vidmantas

Laurinavičius. Tomis dienomis Lietuvoje lankėsi Kęs-

tutis Jonas Lynikas, lietuvis iš Aust-ralijos, chemikas, pinigų gamybos ekspertas, išmanantis pinigų spaus-

dinimo technologiją.„Jis mus konsultavo, teikė pasiū-

lymus. Susirašinėjome ir laiškais, jis net iš Australijos siuntė mums vietos

dailininkų eskizus, kaip galėtų atro-dyti tie mūsų nacionaliniai pinigai. Juk mes nežinojome elementarių

subtilybių, pavyzdžiui, kad asme-nybės portreto verčiau nepiešti ban-

knoto centre, nes per tą vietą pinigai dažniausiai lankstomi“, – prisiminė V.Laurinavičius.

Banknotus regėjo kaip vizijąAtrodo, kad tuo metu buvo aiškus tik

vienas dalykas – pinigų pavadinimas. Niekam nekilo abejonių, kad tai bus litas. Šis lietuviškos valiutos pavadi-nimas buvo išgrynintas dar 1922 me-

tais po audringų diskusijų Steigiama-jame Seime ir spaudoje.

„Beveik kiekvienas Seimo narys siū-lė savo variantus. Steigiamojo Seimo darbų stenogramose užfi ksuoti patys įmantriausi pavadinimai: muštinis, auksinas, arfa, grašis, doleris, kal-tas, kirptukas, lietas, lietus, lyra, vytis. Tačiau galiausiai buvo pri-imtas Seimo ekonominės komisijos

Lito dvidešimtmetis – su mirties ženklu

V.Laurinavičius:

„100 litų banknotas mums buvo per didelis, bet jis buvo įvestas. Ir tai buvo vienintelis saugus banknotas iš visų tuo metu buvusių apyvartoje.“

15min • 2013 m. birželio 21 d. Visuomenė | 7

pasiūlytas variantas – nacio-nalinį piniginį vienetą pavadinti litu, trumpiniu, padarytu iš žo-džio Lietuva, o jo šimtąją dalį –

centu“, – dėstė V.Laurinavičius. Vardas buvo žinomas – reikėjo

veido. Lietuvos dailininkų grupė, vadovaujama grafiko Raimundo Miknevičiaus, kruopščiai dirbo prie banknotų vaizdo. Litų ban-knotų projektus su grafiniais ele-mentais kūrė dailininkai L.Pocius, G.Jonaitis, A.Mandeika, R.Bartkus, J.Tolvaišis, R.Valantinas.

„Kurdami pinigus visi buvo-me savamoksliai. Niekas nieka-da nieko nei politikams, nei dai-lininkams nedėstė apie banknotų kūrimą“, – dailininko Rimanto Dichavičiaus sudarytoje knygoje „Laisvės paženklinti“ teigia 100 ir 200 litų banknotus sukūręs Rytis Valantinas.

„Aš gavau užsakymą nupiešti 10 litų banknoto projektą, Jus-

tas Tolvaišis – 20, Ray Bartkus – 50. Gaudavome temą, žinojo-me, kas turi būti pavaizduota.

Mūsų reikalas buvo stilizuoti, parinkti dydį, rakursą“, – „15min“ pasakojo nepaprastu kruopštumu garsėjantis dailininkas Giedrius Jonaitis.

Jis yra šiandienių litų banknotų (išskyrus 100 ir 200) grafinių pro-jektų autorius: „R.Bartkus emigra-vo į JAV, kiti irgi kažkur išsibarstė – teko darbus perimti man.“

Prieš kelerius metus G.Jonaičio sukurtas 10 litų banknotas pa-puošė vienos Los Andželo lei-dyklos kasmet leidžiamo pa-saulio pinigų katalogo „World Paper Money“ viršelį. „Žinoma, toks įvertinimas pakuteno savi-meilę, nors tikrai nemanau, kad tai – gražiausias pinigas pasau-lyje. Tiesą sakant, nelabai tikė-jau, kad tie mūsų piešti pinigai kada nors pateks į apyvartą – supratau tai labiau kaip viziją“, – prisipažino G.Jonaitis.

Nors savo indėlio kuriant litų banknotus jis nesureikšmina, pini-gų temą mielai plėtoja meniniuo-se projektuose. „Pinigų muzieju-je“ eksponuojami G.Jonaičio litų asambliažai, pagaminti iš parke-tlenčių. 2008 metais menininkas pristatė parodą, kurios akcentu tapo banknotdešrės iš susmulkin-tų 3 mln. litų drožlių.

Specialiųjų tarnybų akiratyjeApie viešųjų pirkimų konkur-są, ieškant lietuviškų bankno-tų spaustuvės, negalėjo būti net kalbos. Nacionalinės valiutos pagrindai buvo klojami slaptai, pogrindyje.

„Mes paskelbėme Nepriklauso-mybę, tačiau ji buvo deklaratyvi: sovietų kariuomenė Šiaurės mies-telyje vis dar stovėjo, sienų ne-kontroliavome, veikė visos KGB struktūros“, – atkreipė dėmesį V.Laurinavičius.

„Teisinės institucijos išsiaiški-no, kad nuo pat pradžių lito spaus-dinimo reikalus sekė mažiausiai

trys kvalifikuoti KGB agentai. <...> Vieno iš jų nurodymu

iš kai kurių litų kupiūrų buvo išimti apsau-giniai siūleliai. <...> SSRS specialiosios tar-nybos taip pat stengėsi kontroliuoti Latvi-jos lato ir Estijos kronos gamybą“, – knygoje „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ pasakoja istorikas, ekonomikos mokslų daktaras Vladas Terleckas.

„Viskas buvo daroma nuolatinės, net fi-zinės grėsmės aplinkoje“, – yra sakęs tuo-metis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis.

Derybos dėl litų banknotų spausdinimo 1990 metais prasidėjo su Prancūzijos kom-panija „Francois Charles Oberthur“. Nors tai buvo privati įmonė, ji iškart patyrė po-litinį spaudimą.

„Mūsų užsakymo ji neatsisakė, tačiau reikalavo finansinių garantijų, o jų suteikti mes negalėjome. Ėmė jaustis trintis“, – aiš-kino „Pinigų muziejaus“ vadovas.

Lietuvos vyriausybė nutarė ieškoti par-tnerių užatlantėje – litus patikėta spausdin-ti JAV įmonei „US Banknote Corporation“.

Pinigai be apsaugos ženklųPirmoji litų banknotų laida buvo atspaus-dinta 1991 metais. Pinigai laivais buvo at-plukdyti į Klaipėdos uostą, atvežti į Vil-nių ir sukrauti Lietuvos banko saugyklose.

Palyginti su tuo, kaip apsaugoti šiandie-niai banknotai, anuomet buvo naudojamos minimalios saugumo priemonės. Tačiau ir jos taikytos ne visų nominalų banknotams.

10, 20 ir 50 litų nominalo banknotus amerikiečiai atspausdino ofseto būdu, ne-naudojant giliaspaudės plokščių. Gilias-paudė buvo naudojama tik 100, 500 ir 1000 litų banknotų nominalams spausdinti.

Kai 1993 metų birželio 25 dieną litai galų gale buvo įvesti, 500 ir 1000 litų banknotai į apyvartą nepateko.

„Vadovautasi visuotinai priimta taisykle, kad didžiausias apyvar-toje esantis banknoto nominalas turėtų sudaryti pusę šalies vidu-tinio atlyginimo. Tuo metu viduti-nis atlyginimas Lietuvoje siekė apie 150 litų, dalijant per pusę išeitų 75 litai. Vadinasi, ir 100 litų bankno-tas mums buvo per didelis, bet jis

buvo įvestas. Ir tai buvo vienintelis saugus banknotas iš visų tuo metu buvusių apyvartoje“, – pasakojo V.Laurinavičius.

Dėl nekokybiškai atlikto darbo Lietuva ilgai bylinėjosi su paslaugas teikusia JAV spaustuve. „Jūs mano-te, kad amerikiečiai tikėjo, jog mes tuos pinigus realiai naudosime? Galvo-jo: yra verslo kontraktas ir gaminame! Ir „sužaidė“ prastesne kokybe. Tačiau bylą laimėjome.

Amerikiečiai nekokybiškus 50, 20 ir 10 litų banknotus privalėjo atspaus-dinti giliaspaudės būdu, ką jie ir padarė 1993 metais, priversti teismų mara-tono baigties. Tačiau vėliau su ta kompanija nenorėta turėti reikalų ir visus kitus bankno-tus užsakinėdavome kitose užsie-nio kompanijose“, – apibendrino pašnekovas.

Pirmas žingsnis – „vagnorkės“Nors ir nekokybiškus, litus savo ran-kose Lietuva turėjo jau 1991 metais. Kodėl jų išleidimas į apyvartą buvo atidėtas dar dvejiems metams?

Pats gyvenimas pakoregavo na-cionalinės pinigų sistemos kūrimo planus. Šalies finansai šlubavo ir dėl tuometės Vyriausybės vykdytos inf-liacinės politikos litų išleidimas tapo neįmanomas: jis būtų greitai nu-vertėjęs, o lito, kaip nacionalinių pini-gų simbolio, idėja sukompromituota.

Kainos kilo kaip ant mielių, vis la-biau trūko ne tik prekių, bet ir rublių: ėmė smarkiai vėluoti darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, įvairios išmokos. Dėl politinių ir ekonominių priežasčių ti-kėtis grynųjų pinigų papildymo iš SSRS valstybinio banko buvo nai-vu, todėl Lietuvos bankas ieškojo galimybių išleisti rublių piniginių ženklų pakaitalus. 2013 m. gegužės 31 d. apyvartoje buvo

daugiau kaip 90 mln. įvairių nominalų litų banknotų (jų suma – 11 289 mln. Lt, jie svėrė apie 90 tonų) ir daugiau kaip 1 121 mln. įvairių nominalų apyvartinių monetų (jų suma – 247 mln. Lt, jos svė-rė apie 2 282 tonas).

2013 m. gegužės 31 d. didžiausią visų banknotų apyvartoje dalį sudarė 100 ir 200 litų banknotai (atitinkamai 22 ir 38 proc.), didžiausią visų monetų apyvar-toje dalį sudarė 1 ir 2 centų monetos (atitinkamai 39 ir 21 proc.).

Vienam Lietuvos gyventojui vidutiniš-kai tenkantis litų ir centų monetų skai-čius per metus padidėjo 6,6 proc. – iki 374 monetų, iš jų 146 vienetai – 1 cento monetos.

2013 m. gegužės 31 d. 1, 2 ir 5 litų mo-netos sudarė apie tris ketvirtadalius (77 proc.) visos apyvartinių monetų apyvartoje sumos. Per metus 5 litų mo-netų apyvartoje sumos dalis padidėjo 1,6 procentinio punkto, 2 litų ir 1 lito – beveik nepakito.

Apyvartoje esančius litų banknotus spausdino gerai Europoje žinomos spaustuvės. Litų banknotų apsaugai panaudotos moderniausios apsaugos priemonės (daugiaspalvis spausdini-mas, hologramos, optiškai kintantys dažai, blizgančios juostelės ir kt.). Litų ir centų apyvartinės monetos kaldinamos Vilniuje veikiančioje UAB Lietuvos mo-netų kalykla. Šioje kalykloje kaldinamos ir Lietuvos banko išleidžiamos proginės (kolekcinės) monetos bei kolekcinės (proginės) apyvartinės 1 lito monetos.

Kiek yra litų?

Nukelta į 8 psl. >>>

„Pinigų muziejaus“ direktorius V.Laurinavičius sako, kad nusprendus įvesti litą iškilo aibė klausimų, į kuriuos atsakymų niekas nežinojo, nes iki tol pinigais aprūpindavo Maskva.

I.Gelūno nuotr.

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Vyriausybė, vadovaujama premjero Gedi-mino Vagnoriaus, nusprendė įvesti laiki-nuosius pinigus. Nuo 1992 metų spalio 1 dienos šalyje ėmė cirkuliuoti talonai, vi-suomenėje dažniau vadinti „vagnorkėmis“ arba „žvėreliais“. Rubliai į talonus keisti santykiu 1:1.

Dailininkas R.Valantinas kartu su tapy-toju Algimantu Kuru – „žvėrelių“ auto-riai. „Prieš tai buvo siūlyti koplytstulpiai, bet valdžia jų nepatvirtino. Siūlydamas konkrečius žvėrelius pasirinkau brangia-kailius, tuo primindamas, kad Lietuvo-je žiloje senovėje vienas mainų viene-tų buvo žvėrelių kailiai“, – yra pasakojęs R.Valantinas.

„Talonus spausdinome „Spindulio“ ir „Raidės“ spaustuvėse Kaune. Užtikrinti pinigų saugumą nuo padirbinėjimo buvo sudėtinga, nes viskas buvo spausdinama ofsetu. Plokštelės, kurias eksponuojame muziejuje, rodo talonų kokybės menku-mą“, – pripažino V.Laurinavičius.

Stabilumą garantavo auksasPagrindiniu valstybės uždaviniu tapo su-kurti stabilią valiutą, nes talonų nuvertėji-mo pagreitis priminė pasiutpolkę – kursas krito kasdien.

Lietuvos bankas ėmėsi reguliuoti pi-nigų apyvartą, taikyti pinigų politikos priemones.

Pinigų kiekio didėjimo ir infl iacijos tem-pai sulėtėjo, o nuo 1992 metų gruodžio 1 dienos talono kursas rublio atžvilgiu

stiprėjo. Valstybė rengėsi žengti į antrą-jį stabilios nacionalinės pinigų sistemos kūrimo etapą – talonus keisti į litus.

Pagrindu tarpukario lito stabilumui už-tikrinti tapo 3 mln. rublių aukso moneto-mis, kuriuos Lietuvai sumokėjo okupan-tai pagal 1920 metų liepos taikos sutartį už Pirmojo pasaulinio karo metu pada-rytus nuostolius. Iki Antrojo pasaulinio karo šalis turėjo apie 9,5 t aukso. Jis buvo

laikomas užsienio valstybėse – JAV, Di-džiojoje Britanijoje, Švedijoje, Prancūzi-joje, Tarptautiniame atsiskaitymų banke. 1940 metais sovietams okupavus Lietu-vą, užsienio valstybėse laikytas auksas ten ir liko.

„1992 metais iš esmės visos valstybės grąžino auksą. JAV laikytas auksas jau buvo ištirpęs, nes iš jo visą okupacijos laikotar-pį buvo išlaikoma Lietuvos diplomatinė

atstovybė JAV. Auksą Lietuvai grąžino ir Didžioji Britanija bei Prancūzija. Švedija po Lietuvos okupacijos sovietams atiduo-tą auksą kompensavo mūsų vyriausybės pasirinkta valiuta – Vokietijos markėmis. Iš viso atgavome apie 5,8 tonos aukso, šis kiekis nepakito iki šių dienų“, – skaičiavo V.Laurinavičius.

Jis įsitikinęs, kad valstybės strategija įvedant litą buvo teisinga: „Jei litas būtų

8 | Visuomenė

>>> Atkelta iš 7 psl.

Aktorė ir režisierė Galina

Dauguvietytė per ilgą gyvenimą

matė daug įvairių pinigų, bet

mielesnių už litą nebuvo.

T.Lukšio/BFL nuotr.

Jei Vyriausybės užmojis 2015 metais įsivesti eurą virs tikrove, Lietuvos nacionalinė valiuta bus išimta iš apyvartos ir atsidurs specialiose pinigų malimo mašinose.

15min • 2013 m. birželio 21 d.

įvestas greitai, neturint pagrindo stabilu-mui, nesukaupus pakankamai konvertuo-jamos valiutos (dabar turime apie 20 mlrd. litų aukso ir valiutos atsargų, skirtų lito stabilumui užtikrinti), būtume negalėję garantuoti valiutos stabilumo.“

Stambios kupiūros tapo šiukšlėmis Įvedus litą 100 laikinųjų talonų buvo kei-čiami į 1 litą (1 talonas = 1 centas). Tačiau litą žmonės sutiko palankiai, nes jautė nostalgiją.

„Užplūdo didžiulis pasitenkinimo jausmas, nes tai buvo dar vienas mūsų valstybingumo ženklas, įrodymas, kad esame laisvi, kad niekas mums daugiau nenurodinės ir nestumdys“, – kalbėjo G.Dauguvietytė, neslėpdama, kad pasi-tikėjimą litu stiprino prisiminimai, koks tvirtas jis buvo tarpukario Lietuvoje.

1922 metais litui buvo nustatytas auk-so paritetas 0,154260. Kitaip tariant, 1,5 gramo aukso kainavo 10 litų. 1940 metais šis santykis buvo toks pats, nepaisant to, kad 1929–1933 metais siautė pasaulinė krizė, krito įvairių valiutų kursai, nuver-tėjo net doleris.

Ir vis dėlto, net pragyvenimo lygiui pasistiebus į viršų, senieji 1991 metais

atspausdinti 500 ir 1000 litų banknotų nominalai į apyvartą taip ir nepateko.

„2006 metais, kai vidutinis žmonių at-lyginimas viršijo 2 tūkst. litų, buvo pa-kelti senieji banknotai. Paaiškėjo, kad jie turi viso labo aštuonis apsaugos požy-mius, o dabar stambios kupiūros jų turi apie 30. Banknotai buvo sumalti ir sunai-kinti. Naująjį 500 litų banknotą nupiešė G.Jonaitis“, – pasakojo „Pinigų muzie-jaus“ direktorius.

Auka ant integracijos aukuro1994 metais įvedus valiutų valdybos mo-delį litas buvo susietas su doleriu, o 2002 metais – su euru.

Buvo laukiama, kad Lietuva eurą įsi-vestų nuo 2007 metų sausio 1 dienos, bet Europos viršūnių taryba nusprendė, kad Lietuva neatitinka visų Mastrichto krite-rijų. Iki euro įvedimo pritrūko tik menkos procento dalies – tiek metinė infl iacija Lietuvoje viršijo šį kriterijų.

Planuojama, kad jokių kliūčių įsivesti eurą Lietuvai neliks 2015 metais.

Liko vos dveji metai, todėl visuomenei vertėtų jaukintis mintį, kad litas – jau tik laikina Lietuvos valiuta. „Tai – istorijos tarpsnis, kuris pasibaigs: litas yra mūsų nacionalinis simbolis, tačiau stodami į Eu-ropos Sąjungą (ES) susitarėme, kad dalį tautos identiteto dėl bendrijos tikslų au-kosime ant integracijos aukuro“, – kons-tatavo V.Laurinavičius.

17-a ES šalių narių, tarp jų ir Estija, jau yra tai padariusios. Latviai prie euro zo-nos prisijungs jau kitąmet.

Visuomenė | 9

100 ir 200 litų banknotus sukūręs R.Valantinas sako, kad visi litų kūrėjai buvo

savamoksliai, todėl kūrybos procesas buvo sudėtingas, bet įdomus.

Nuotr. iš knygos „Laisvės paženklinti“

Savo nuomonę galite

išsakyti portale 15min.lt

Pirmuosius

litus spausdino

amerikiečių

spaustuvė, bet su

ja teko ilgai teistis

dėl nekokybiško

darbo.

I.Gelūno nuotr.

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Talibano dvasia gyvaPo Seimo rinkimų, kai tapo aišku, kad lietuviškojo talibano atstovai nebeturės daugumos ir nebega-lės daryti įtakos visuomenės gyvenimui, atrodė, kad viskas bus gerai.

Bet dabar, matyt, galima konstatuoti, kad lie-tuviškasis talibanas gyvas, o jo įtaka, nepaisant konservatorių pralaimėjimo rinkimuose, visai nesumažėjo.

Kalbu apie Lietuvos valstybės požiūrį į savo pi-liečius, kurie dėl objektyvių priežasčių gimė ne lietuviais ir tikriausiai jais niekada netaps, nors talibano atstovai galbūt to ir labai norėtų.

Tą požiūrį šią savaitę aiškiai deklaravo Lietu-vos Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, galutine ir neskundžiama nutar-timi išaiškinusi, kad palengvintas lietuvių kalbos egzaminas lenkų tautybės abiturientams pažei-džia Konstitucijoje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą ir net diskredituoja valstybinę kalbą kaip konstitucinę vertybę.

Lietuva – demokratinė valstybė, o demokrati-nėse valstybėse, kaip žinoma, teismo sprendimus reikia vykdyti. Tad šiuo konkrečiu atveju lieka pa-sidžiaugti, kad teismas nepakalbėjo su dvasiomis ir nerado Konstitucijoje straipsnio, pagal kurį ki-tomis kalbomis, kurios nėra konstitucinės verty-bės, Lietuvoje kalbėti draudžiama.

Bet pasidžiaugus kyla paprastas klausimas: ko-dėl teismas, konstatavęs, kad valstybė turi suda-ryti tinkamas sąlygas valstybinės kalbos mokymui ir nustatyti vienodus egzamino reikalavimus, pa-lengvintą egzaminą pripažino diskriminaciniu ir pažeidžiančiu lygybės principą, o skirtingas mo-kymosi sąlygas įvertino kaip nediskriminacines ir tuos principus atitinkančias?

Tas klausimas natūraliai kyla todėl, kad, net ir nesikalbant su dvasiomis, turėjo būti žinoma, kad mokymosi sąlygos yra skirtingos ir kad tas skirtu-mas sudaro daugiau nei 800 valandų mokymosi pranašumą, kurias lietuviai abiturientai turi prieš tuos, kurie gimė ne lietuviais.

Teisėjams taip pat turėjo būti žinoma, kad spren-dimas įtvirtinti tą pranašumą buvo voliuntaristinis ir nieko bendro neturintis su konstituciniu visų as-menų lygybės principu, nes nesudarė lygių valsty-binės kalbos mokymosi sąlygų skirtingų tautybių Lietuvos piliečiams.

Tiesa, tai buvo kompensuota diskriminacinėmis egzamino sąlygomis, kurios tada valdžioje buvu-siems talibams kažkodėl neužkliuvo. Beje, para-doksas yra tas, kad tarp rašiusiųjų skundą teismui dėl dabartinių diskriminacinių sąlygų buvo ir bu-vęs švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius, kuris dar prieš porą metų viešai aiškino, kodėl len-gvesnės lietuvių kalbos egzamino sąlygos nelietu-vių tautybės abiturientams yra gerai.

Tad kodėl teisėjai dabar diskriminaciją įžvelgė? Mano atsakymas būtų labai paprastas – todėl, kad

talibų dvasia gyva. Ir todėl, kad estafetę iš Seimo rinkimus pralaimėjusių konservatorių perėmė ne-formali naujoji šios partijos lyderė D.Grybauskaitė, savo metiniame pranešime paraginusi visus dai-nuoti lietuviškai ir savo apmaudą dėl kitaip, nei ji norėjo, suformuotos koalicijos išliejusi pagraude-nimais apie skriaudžiamą lietuvių kalbą.

Rezutatas? Vietoj susitaikymo ir integracijos – atsiribojimas ir šalies skaldymas, apie kurį kalbėjo prezidentė. Teisėjai prezidentės žodį, deja, išgirdo.

Komentaras

Artūras Račas redakcija@15min.lt

Lietuviai abiturientai prieš tuos, kurie gimė ne lietuviais, turi daugiau nei 800 valandų mokymosi pranašumą.

10 | Šventė

Eglė Digrytėe.digryte@15min.lt

Saulę, ugnį ir gamtą Prancūzijos kalnuose per Jonines garbinantys lietuviai taip sužavėjo vietos gyventojus, kad šiemet visi kartu rinks žolynus, šokinės per laužą, pins ir į upę leis vainikus, o rytą pasitiks aušrą.

Šeštadienio popietę Belgijos lietuvių keliai nusidrieks į Prancūziją – kaip ra-šoma kvietime, „pajusti trumpiausios nakties misteriją ir bendruomenišku-mą vaišinantis, kupoliaujant, garbinant ugnį, vandenį ir žalumynus, taip pasi-semiant jėgų ilgai žiemai“. Kas savo automobiliu, kas įsiprašęs į kitų maši-ną trauks į Maso upės slėnį netoli sie-nos su Belgija.

Reikėjo vis didesnės erdvėsJonines šioje šalyje įsikūrę lietuviai švenčia kasmet. Prieš kelerius metus šventė vyko Grez–Doiceau miestelyje į rytus nuo Briuselio, vėliau – lietuviš-ką peizažą primenančių pievų ir miškų apsuptoje belgo, vardu Jeanas, sodybo-je. Su lietuviais susibičiuliavęs vyras turėjo namą prie nedidelės Argenti-nos upės, į kurią švenčiantieji leisda-vo vainikus.

„Upelė buvo tokia siaura, kad per vai-nikus vandens nebūdavo matyti. Bet tą apeigą atlikti labai malonu“, – sa-vaitraščiui „15min“ pasakojo Belgijos lietuvių bendruomenės valdybos narė Dalia Kabašinskaitė.

Moterį į Briuselį prieš penkerius me-tus atvedė meilė. Jos vyras Jonines su lietuviais švęsdavo ir anksčiau. Tuo-metė bendruomenės pirmininkė pa-sikviesdavo grupelę žmonių į nedidelę

šventę savo sode. Čia susirinkusieji dai-nuodavo, skambindavo gitara. Ben-druomenei ėmus augti, prireikė dides-nės erdvės.

Pernai bendruomenė tokią aptiko Prancūzijos ir Belgijos pasienyje, ato-kiame slėnyje. Čia žmones sukvietė D.Kabašinskaitės vyras, kurio tėvas – išeivis iš Lietuvos, po karo likęs Belgijoje.

„Ten, kalnuose, nuostabiai dide-lė erdvė. Per Jonines žmogus visiškai susilieja su gamta. Negali švęsti pala-pinėje, slėpdamasis nuo lietaus. Nori-si palydėti ir pasitikti saulę, į upę nu-leisti vainikus, kupoliauti, šokti prie laužo. Gali sugrįžti į senovę ir pabūti žmogumi, kuris gyveno pagal saulę“, –kalbėjo D.Kabašinskaitė, 10 metų daina-vusi folkloro ansamblyje, sovietmečiu su bendraminčiais Jonines švęsdavusi slapta, o dabar organizuojanti šventę lietuviams.

Kaimas stebėjosi: susirinko sektantaiPrieš keletą metų Joninės Belgijoje buvo virtusios puota. Lietuvoje viešė-ję ir Kernavėje į Rasų šventę pakliuvę belgai ja taip susižavėjo, kad nuspren-dė pakartoti. Grįžę susirado lietuvių ir latvių bendruomenes, vienas iš keliau-ninkų pasiūlė savos žemės plotą kaime ir surengė didžiules vaišes su bufetu bei stalais. Tokia šventė lietuviams pasi-rodė netikra, todėl jie grįžo prie baltų kompanijos.

Bet paparčio žiedo su lietuviais ieš-ko ne vien saviškiai – bendruomenės nariai atsiveža kitataučių sutuoktinių, gyvenimo draugų ar bičiulių. Susirenka per šimtą žmonių – daugiau ir nereikia, kitaip, anot D.Kabašinskaitės, šventė prarastų intymumą. Šiemet turėtų pri-sijungti ir Laifour kaimelio, greta kurio vėl rinksis lietuviai, gyventojai.

„Pernai jų nekvietėme. Tikriausiai stebėjosi: suvažiavo sektantai, – juokė-si bendruomenės atstovė. – Gal kaimas nesuprato, kas darosi, todėl šiemet nu-sprendėme pakviesti vietos žmones.“ Iš to lietuviai tik išloš – norėdamas, kad gyventojai aktyviai dalyvautų Joninė-se, kaimo meras leido laužą kurti prie upės. Pernai jis liepsnojo prie šeimi-ninko sodybos.

Šokiai ir dainos – privalomiKeletą metų per Jonines grodavo tuo-metės bendruomenės pirmininkės bro-lis – vestuvių muzikantas.

Lietuviškos Joninės Belgijoje gyvenantys lietuviai

Jonines švenčia kasmet.

A.Rutkauskaitės ir J.Grubliausko nuotr.

D.Kabašinskaitė:

„Mums labai pasisekė – Prancūzijoje radome nenušienautą pievą, pilną gėlių. Kalno viršuje yra laukymė, nuo kurios matomas saulėlydis.“

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Kai šventė persikėlė į Jeano sodybą, orga-nizatoriai sugalvojo pasi-kviesti folkloro ansamblį iš Lietuvos, kad atlikėjai parodytų ta proga tinkamų šokių ir žaidimų, pamokytų dainų. Porą kartų muzikantai, kurių kelionei pini-gų skyrė specialus užsienio lietuviams skirtas fondas, padėjo surengti smagias ir tikresnes Jonines.

Dabar šventėje skamba pačių dainuo-jamos dainos – bendruomenė turi nedi-delį moterų chorą, kuriam priklauso ir D.Kabašinskaitė.

Jai svarbu, kad žmonės dalyvautų apeigose ir išties švęstų, o ne vien žiū-rėtų, kaip kiti šoka ir dainuoja. Todėl

muzikuojantys svečiai prašomi pasiim-ti savo instrumentus, apsirengti tauti-nius drabužius.

Būna ir raganųNors Joninės turi senas tradicijas, orga-nizatoriai šventės programą keičia, pri-klausomai nuo vietos ir susirenkančių žmonių. Pavyzdžiui, šiemet planuoja daugiau apeigų nei anksčiau, mat bus daugiau lietuvių, kurie anksčiau pri-klausė folkloro ansambliams ar yra pa-našiai šventę.

Šeštadienio vakarą įėję pro specialiai pastatytus vartus dalyviai simboliškai apsipraus (lietuviai tikėjo, kad šis ritu-alas magišką Joninių dieną šalin nuve-ja negandas) ir nusišluostys drobiniu rankšluosčiu, tuomet pagarbins pievoje stūksantį ąžuolą.

Pasipuošę tradiciniais vainikais žmo-nės pasistiprins prie bendro suneštinių vaišių stalo, o tuomet, dainuodami tra-dicines dainas, patrauks kupoliauti – rinkti stebuklingų žolynų.

„Mums labai pasisekė – Prancūzijoje radome nenu-

šienautą pievą, pilną gėlių. Kalno viršuje yra laukymė,

nuo kurios gražiai mato-mas saulėlydis, – pasako-

jo D.Kabašinskaitė. – Paly-dėsime saulę, prie aukuro

pagarbinsime Gabiją, o kai pra-dės temti, su fakelais žygiuosime

nuleisti vainikų.Kelias iki upės – netrumpas,

bet labai gražus. O upė – plati kaip Nemunas. Kai vainikai su žva-

kelėmis pasileidžia vienas paskui kitą pasroviui, vaizdas įspūdingas. Tuomet –šokiai iki aušros ir maudymasis rasoje. Pernai užklupo lietus, tad visi išsimaudė lietuje ir saulės nebesutikome.“

Joninių šventė neįsivaizduojama be būrėjų – viena ar dvi moterys iš surinktų žolynų pranašauja ateitį. Prie jų nuolat nutįsta ilgiausia eilė.

Belgams šventė svetimaD.Kabašinskaitė nėra girdėjusi, kad Bel-gijoje lietuviai dar kur nors švęstu Joni-nes, nebent koks Jonas ar Janina su ar-timaisiais ir bičiuliais.

Nyderlandų lietuviai taip pat prašosi į kaimynų šventę, mat patiems organizuo-ti – ne taip lengva. Liuksemburge Joni-nės taip pat minimos. Kai kurie lietuviai, persikėlę iš šios šalies į Briuselį, prisidės prie šeštadienio renginio organizavimo.

Užtat belgams Joninės svetimos – pa-šnekovės manymu, dėl to, kad šalis buvo anksti industrializuota. Pramonė esą atitolina žmogų nuo gamtos, o šalyse, kuriose žemės ūkis reikšmingesnis, yra priešingai.

Šventė | 11

prancūzų pievose

Šeštadienį laužas liepsnos ir Osle,

aukščiausioje ir vienoje gražiausių

miesto vietų – ant Holmenkollen

kalno. Teigiama, kad tai bus didžiau-

sias lietuvių renginys Norvegijo-

je. Jo programa – amatininkų mugė,

lietuvių liaudies dainos, šokiai ir

žaidimai, vaikų koncertas, sporto

žaidynės, Marijono Mikutavičiaus ir

Otilijos Šimaitytės pasirodymai, dis-

koteka. Norintieji galės paskanauti

cepelinų, bulvių plokštainio ar kibi-

nų. Atvykusieji iš toliau galės įsikurti

palapinių miestelyje.

Oslas irgi nemiegos

15min • 2013 m. birželio 21 d.12 | Pasaulis

Virginijus Savukynas, Rimvydas ValatkaSpecialiai „15min“ iš Gdansko

Gdanskas, dešimta valanda ryto, buvusio Lenkijos prezidento (1990–1995), Nobelio taikos premijos laureato Lecho Walęsos biuras. Laukiame garsiausio pasaulyje elektriko, šiame mieste prieš 33 metus padariusio komunizmui esminį trumpą jungimą. Prieškambaryje ant sienos – juodai balta fotografi ja: L.Walęsa delnais užsidengęs akis, be švarko, už nugaros juodas kryžius.

Topteli: simboliška. Žinant L.Walęsos gyvenimą ir neseną mūsų visų – lietuvių ir lenkų – istoriją. Su „Solidarumo“ įkūrėju ir neabejotinu Lenkijos naujausios istori-jos didvyriu norime kalbėtis apie istoriją ir jos didvyrius. Bet pokalbį pradedame nuo dviračio, kurį prieš devynerius metus L.Walęsai padovanojo tuometis mūsų už-sienio reikalų ministras Antanas Valionis.

– Ar dar važinėjate šiuo dviračiu? – Važinėju, ir man jis patinka. Kiti dvira-

čiai lūžta, o lietuviškas vis dar veikia – tai geros gamybos dviratis. Aš nežinau, kas jį pagamino, bet jiems padėkokite, nes pa-gamintas tikrai gerai.

Dviratį gavau dovanų, kai Lietuva įsto-jo į Europos Sąjungą. Dviračio dovanoji-mas net buvo patvirtintas Seimo nutarimu. Už ką? Kai buvau prezidentas, Lietuva vis prašydavo, kad paspausčiau savo valdžią statyti daugiau pasienio kontrolės punk-tų. Atsakiau, kad greitai čia nebus jokių sienų, o aš atvažiuosiu į Lietuvą dviračiu pasienyje net nesustodamas. Kai Lietuva įstojo į ES, buvo prisiminta, kad aš sutau-piau daug pinigų, nes neliepiau statyti pa-sienio kontrolės punktų.

Iki šiol saugau dovanos įteikimo nuo-traukas. Tai buvo geriausia dovana, kokią esu kada nors gavęs.

– Ilgą laiką Lenkijos ir Lietuvos santykiai buvo geri. Šiuo metu – nelabai. Jūsų many-mu, kodėl?

– Lietuvius visada vertinau kaip brolius. Nežinau, kaip broliams pavyko susipykti, bet vis tiek esame pasmerkti būti kartu. Mes gyvename vienoje šeimoje, vienoje sąjungoje, turime tai suprasti ir stengtis pašalinti visas kliūtis.

Taip, mes turime sudėtingą praeitį. To-dėl silpnesni politiniai veikėjai, užuot kūrę naujas programas ir šalinę kliūtis, kovoja su praeitimi, su agentais. Tai lengviausias būdas. Kurį laiką taip bus, ypač tarp kaimy-nų, bet pamažu atsiras žmonių, kurie pra-dės dirbti šiandienai ir rytdienai, o istoriją paliks istorikams. Mes einame vieningos Europos link, todėl praeities baimių neturi likti. Viskas priklauso nuo mūsų. Šalinki-me likusias kliūtis.

– Kaip galima būtų pagerinti lenkų ir lie-tuvių santykius?

– Nevykę veikėjai yra tokie silpni, kad neturi ką pasakyti, todėl krapšto istorijos temas, kovoja su praeitimi ir jos klaidomis, ieško užuovėjos kokiame XVII amžiuje. Bet jei kiekvienas iš mūsų pasakytų „Tai seni

dalykai, kalbi nesąmones“, šie žmonės greičiau pasitrauktų.

– Ką reikėtų žinoti, norint suprasti lenką?– Pasaulis visada buvo padalintas. Pa-

dalijimai stabdė plėtrą ir trukdė gyventi. Paskutinis padalijimas buvo padalijimas į komunistinį ir kapitalistinį blokus.

Šiandien Europoje vis labiau atsisakome tokio mąstymo. Naikiname sienas, kuria-me Europos valstybę. Valstybių interesai tampa antraeiliai. Pirmoje vietoje turėtų būti Europa. Turėtume apmąstyti, ką mes, būdami Europos valstybėje, galėtume nu-veikti jos plėtrai, saugumui, gerovei.

Mes turime savo kultūrą, savo tradicijas ir nenorime šito atiduoti kitiems, norime tai išsaugoti. Dalykais, kuriuos galima išlai-kyti, reikia rūpintis, o dalykų, kurie trukdo plėtrai, reikia atsisakyti.

Nežinau, ar pamenate tokį atvejį. Bal-tarusija nepraleido Lenkijos lėktuvo per savo teritoriją. Jei kitoms valstybėms kils tokia mintis, pradėsime gyventi savo ma-žose valstybėlėse. Mes negalime to daryti. Technologijos nuėjo taip toli – tiek gerąja, tiek blogąja prasme – kad mūsų karta turi pradėti plėsti organizacines struktūras. Mes kažką darome, bet tai senas stilius, senas elgesio modelis.

– Ką turite galvoje sakydamas „senas stilius“?

– Tai mąstymas, paremtas tuo, kas svar-biau, kas geresnė – Lietuva ar Lenkija? Kai knaisiojamasi po seniai padarytas klaidas, užuot kūrus naują elgseną. Toks mąstymas slopina plėtrą, gadina skonį. Mūsų pasaulį reikia statyti ne ant lenkų ar lietuvių pa-triotizmo – tai senojo stiliaus mąstymas. Turime tapti Europos patriotais.

Iš teritorijų, dėl kurių kariavome, epo-chos pereiname į intelekto, informacijos, globalizacijos epochą. Tai kitas periodas, reikalaujantis kitų struktūrų ir kitokio mąstymo, o mes vis laikomės įsikibę senų įpročių.

– Jei turime tapti Europos patriotais, tai kas tada jums yra Europa?

– Globalizacija, kelionės be sienų, vals-tybių išsivystymo sulyginimas, socialinių skirtumų išlyginimas, mokesčių ir kelių ko-kybės suvienodinimas, medicinos paslau-gų pagerinimas, pavyzdžiui, kad galėtumė-me gydytis bet kur. Kol kas negalime sau to leisti, bet galime sudaryti darbų sąrašą.

Šįmet padarysime vieną, kitąmet sutvar-kysime kitą, o po penkerių metų sugebė-sime pašalinti trečią. Jei turėtų būti viena valstybė, ji privalo taip funkcionuoti, nes priešingu atveju kils konfl iktai, kurie nie-kam nebus naudingi. Mes visi už tai bran-giai mokame, todėl privalome pradėti mąs-tyti kitaip.

Reikėtų susodinti į oro balioną politikus, tegul jie pažvelgia į Europą iš viršaus, tegul pamato skirtumus tarp valstybių – vienai Dievas davė vandens, kitai – kalnus, bet nedavė derlingos žemės. Tada mes galė-sime pasakyti, kad visi yra reikalingi. Ne-žinau, kaip galima būtų apskaičiuoti, bet būtina, kad kiekvienam būtų verta gyventi Europoje, kad visi būtų vertinami vienodai.

Reikėtų išsiaiškinti, kuri valstybė ką ga-mina. Jau dabar turėtume pradėti galvoti, nes gyvename amžiuje, kai svarbus yra vi-sos Europos interesas, o ne Lietuvos arba Lenkijos. Pirmiausia yra Europa. Reikia kurti naujas struktūras, nes tai, kas buvo gerai XX amžiaus pabaigoje, dabar neten-ka prasmės.

Aš pats nerandu atsakymų į tris klau-simus. Pirmasis klausimas – kokia turėtų būti ekonomika? Žinoma, nesiremianti ko-munistine ar kapitalistine sistema. Protes-tai Afrikoje ir kitose šalyse buvo nukreipti prieš kapitalizmą. Guodžia tik faktas, kad protestuotojai nesipriešino laisvos rinkos ekonomikai ir privačiai nuosavybei.

Taigi kapitalizmo ramsčiai lieka. Visa kita perbraukta.

Pagrindinis protestuotojų šūkis buvo, kad už nedarbą atsakingi ne politikai, o tik kapitalistai. Bet politikai taip pat turi prisi-imti atsakomybę už nepakankamą užimtu-mą. Kažkas man aiškino, kad mes negalime sau leisti daug dalykų. Bet juk mes negali-me sau leisti ir masinio nedarbo – nei Len-kija, nei Lietuva, nei Europa, nei pasaulis.

Praėjusioje epochoje mes lenktyniavo-me, kas greitesnis. Viena valstybė norėjo užvaldyti kitą valstybę, todėl silpnieji at-krisdavo. Dabar taip nebelenktyniaujame, todėl turėtume užsiimti vidutiniais ir tais, kuriems nepasisekė. Jiems reikia sukurti programas ir struktūras, jiems reikia duo-ti darbo, o iš to visi uždirbtume.

Apie tai ir turėtų galvoti šiandienos poli-tikai. Negalima gyventi istorija, reikia gal-voti apie tai, kaip įdarbinti bedarbius. Tai yra bandymas atsakyti į pirmąjį klausimą.

Antrasis klausimas – demokratija. Senoji demokratija užsidarydavo valstybės vidu-je ir suteikdavo žmonėms teisių. Naujajai demokratijai reikėtų priskirti įvairių parei-gų. Be to, negalima leisti, kad toje pačioje aikštėje vienu metu vyktų ir futbolo rung-tynės, ir bokso mačas. Reikia susitarti –ar kovojame akmenimis, ar sprendžiame reikalus taikiai?

Mokykloms ir universitetams turėtų būti gėda, kad vis dar yra žmonių, kovojančių akmenimis. Anoje epochoje tai buvo pri-imtina, pats taip kovojau, bet ne dabar.

Ir trečias svarbus klausimas – ant kokių pamatų visa tai statysime? Pusė pasaulio man atsako – ant laisvės. Asmens laisvė, laisvoji rinka ir įstatymai. Kita pusė sako: „Nieko nepastatysite, egoizmas ir gudru-mas anksčiau ar vėliau jus vis tiek apgaus.“

Privalome naują pasaulį kurti vertybių pagrindu. Ne religijos, nes reikėtų atsi-žvelgti į įvairių religijų vertybes. Reikėtų sukurti dešimt pilietinių įsakymų, kurie pasakys, kaip auginti vaikus, kaip mokyti mokyklose, kaip teisti teismuose. Dešimt įsakymų turėtų būti pamatai. Tada mes turėsime galimybę sukurti gražų pasaulį.

Lenkų maištininkas Lechas Walęsa apgailestavo, kad tiek lenkai, tiek lietuviai vis dar teikia pirmenybę kalavijui ir riksmams

L.Walęsa „Solidarumo“

laikais buvo puikus

maištininkas, bet dabar

ragina išeiti iš muštynių

epochos.

J.Morek/Forum nuotr.

„Dabar didvyriu taps tas, kuriam pavyks užmegzti gražius santykius su Lietuva.“

15min • 2013 m. birželio 21 d. Pasaulis | 13

ant lietuviško dviračioŠiandien mes gyvename pereinamajame

laikotarpyje – iš atskiros valstybės epochos, kuri žlugo, į epochą, kuri prasidėjo kartu su Europos valstybe ir globalizacija. Nau-ja epocha reikalauja programų ir struktūrų korektūros, nes naudojamės pasenusiomis programomis, struktūromis, pasenusiu mentalitetu.

– Bet Europos istorija yra ne kas kita kaip krikščionybės istorija. Tačiau Dievo Europo-je nebėra – Dievas išbrauktas iš ES konsti-tucijos, kryžius metamas iš mokyklų. Kaip tai dera su jūsų piešiamu idealios Europos paveikslu?

– Gerai, kad palietėte šią problemą. Kaž-kada bijojome Dievo ir bijojome kaimynų. Tokia tvarka mus vienijo. Kas bus dabar, kai nebebijome Dievo ir nebijome kaimy-nų? Ar žinote, kas bus? Aš žinau.

Dirbančiųjų masės ieškos teisingumo ir sugriaus viską, kas buvo pastatyta. Jie pa-klaus: „Iš kur tavo senelis gavo pinigų?“ Jūs atsakysite: „Iš mano prosenelio.“ O iš kur gavo prosenelis? Geriau neprisipažin-ti, kad turite ką nors, kas ne visai teisėtai buvo įsigyta. Dirbantieji trokš teisingumo ir sugriaus kapitalistinę sistemą, kuri veikė remdamasi Dekalogu.

Dabar, kai šios vertybės miršta, paten-kame į didžiulę anarchiją. Sudėtinga bus sustabdyti procesą, kuris jau prasidėjo. Ne-bent spėsime atsakyti į mano minėtus tris klausimus. Jei spėsime, gerai. Tačiau tie klausimai turi būti išdiskutuoti. Ir turi at-sirasti politikų, kurie sukurs naujas progra-mas ir struktūras. Diskusijas reikėtų paspar-tinti, kad spėtumėme iki didelių revoliucijų, kurios netrukus gali prasidėti.

– Ar, jūsų nuomone, apskritai egzistuoja ta europietiška tapatybė?

– Egzistuoja, tačiau reikėtų ją lokali-zuoti. Ši tapatybė egzistavo prieš tūks-tantį metų, prieš du tūkstančius. Dabar tai nauja tapatybė, nes gyvename naujoje epochoje. Ne teritorijų epochoje, o inte-lekto ir globalizacijos.

Kažkada lenko tapatybė buvo jo patrio-tizmas – karas su vokiečiais ir rusais. Tai buvo didvyriškumas.

Kuo daugiau žmonių nušovėme, tuo di-desnius paminklus sau statėmės. Mūsų anūkai, proanūkiai pasakys: „Ką senelis darė – vietoj to, kad būtų ėjęs tartis, jis pa-

minklus statėsi, o mes dabar turime mokė-ti mokesčius už tai, kad jis daugiau žmo-nių nužudė.“

Nereikėjo kariauti – geriau reikėjo susi-tarti. Ar mes privalėjome žudyti?

Taip buvo, mes tai darėme, bet mūsų provaikaičiai to nedarys.

Bus pastatytas paminklas Gdansko lai-vų statykloje, kurioje mes labai sunkio-mis sąlygomis, bet taikiai ir išmintingai išsprendėme konfl iktą. Todėl neįmano-ma venareikšmiškai atsakyti į klausimą dėl Europos identiteto.

– Vis dėlto, kas jums yra didžiausias Len-kijos didvyris?

– Žinote, tai priklauso nuo laikotarpio.

– Šiandien.– Šiandien laukiu protingai kalbančių

žmonių, kurie priima tinkamus sprendi-mus, nevengia sudėtingų temų, sąžiningai besielgiančių, pasisakančių už kūrimą ir manančių, kad praeitis nėra svarbi.

– Ar yra tokių žmonių? – Yra. Vis dėlto yra, tačiau jie dar mažai

žinomi, nes mumyse vis dar laimi senieji įsitikinimai. Vis dar teikiame pirmenybę kalavijui ir riksmams. Vis dar mąstome se-noviškai. Sunku įvardyti didvyrį. Galima įvardyti demagogijos didvyrį, senosios, naujosios ekonomikos...

– Istorijos. Ar Tadas Kosciuška jums irgi ne didvyris?

–Tai skirtingos epochos. Šaudė, žudė. Mūsų anūkai to netoleruos. Jie pasakys: „O kokio velnio jis tai darė?“

– Kovojo už Lietuvos ir Lenkijos laisvę.– Tai buvo teritorijų epocha, kai atim-

davome teritorijas iš kitų, kai mus užka-riaudavo, kai iš mūsų darydavo agentus tam, kad išduotume. Tokia buvo epocha. T.Kosciuška buvo tos epochos didvyris. Tačiau tie laikai jau praėjo.

Dabar didvyriu taps tas, kuriam pavyks užmegzti gražius santykius su Lietuva, tas, kuris sukurs naująją realybę, kurios dar ne-buvo. Ar yra tokių žmonių? Be abejo, yra, bet mažai žinomi, nes naujoji epocha tik kuriasi. Turėtume dar išsibarti ir suprasti daugelio dalykų esmę.

– Ar Lenkijoje ir Lietuvoje yra politikų, siekiančių susitarti?

– Buvau puikus maištininkas. Kaip tik išeinu iš tos muštynių epochos. Man pavy-ko užbaigti tuos reikalus. Pavyko nuversti senąją tvarką ir duoti galimybę naujajai.

Tačiau nevaidinau ir nebevaidinu nau-josios tvarkos kūrėjo vaidmens. Nesu tuo patenkintas. Norėčiau kurti. Norėčiau, kad mano idėjos, kurių turėjau ir turiu, pra-verstų naujajai tvarkai.

Man reikėjo antrosios prezidento kaden-cijos. Norėjau pradėti tuos darbus, apie ku-riuos kalbu, tačiau likimas nesuteikė man tokios progos – pralaimėjau prezidento rinkimus. Galbūt tam dar nebuvo atėjęs laikas. Į istoriją mano vardas bus įrašytas kaip žmogaus, kuris baigė šalių padalijimo, karų, revoliucijų epochą ir suteikė šansą, tačiau nieko nesukūrė ir turbūt nieko ne-besukurs. Esu jau per senas.

Sunku prasibrauti, senamadiška mūsų mąstysena. Kad ir santykiai su Lietuva. Apie ką mes kalbame? Likvidavus sieną tarp Lietuvos ir Lenkijos – toliau bartis? Juk ne dėl to tai padariau.

– O kaip Rusija, ar ji jau nebegrasina Lie-tuvai ir Lenkijai?

– Esame pasmerkti būti greta, todėl anks-čiau ar vėliau suprasime, kad Varšuvai ge-riau užmegzti tiesioginius kontaktus su Maskva, o ne daryti tai per Vašingtoną. Venkime konfl iktų su kaimynais. Tvarky-dami mūsų šalis, galvokime, kaip galėtu-me prisitaikyti prie kitų – lyg Lego kaladė-lės. Iš kurių galima pastatyti daug dalykų. Vykstanti globalinė standartizacija leidžia sukurti daug dalykų.

L.Walęsai rugsėjo 29 d. sukaks 70 metų.

1967 m. – pradėjo dirbti elektrotechniku Gdansko

laivų statykloje. 1969 m. – vedė Danutą

Golos. Su ja susilaukė 8 vaikų. Vienas

jų – 37 metų Jaroslawas – kaip Piliečių

platformos atstovas išrinktas į Europos

parlamentą, jo biuras – netoli tėvo biuro.

1970 m. – įkalintas metams už dalyvavimą streike,

kurio metu milicija sušaudė daugiau

kaip 80 darbininkų.

1976 m. – atleistas iš darbo ir įtrauktas

į juoduosius sąrašus. 1978 m. – su

Andrzejumi Gwiazda organizuoja

nelegalią Pamario laisvają profsąjungą.

Vėl areštuotas. 1980 m. – grįžta į laivų

statyklą. Rugpjūčio 14 d. tapo streiko

statykloje vadu. Komitetas pervadintas

„Solidarumo“ profsąjungos nacionaliniu

koordinavimo komitetu. Jo pirmininku

išrenkamas L.Walęsa.

1981 m. gruodis – po karinės padėties

įvedimo 11 mėnesių internuotas

šalia tuometės SSRS sienos.

1983 m. – apdovanotas Nobelio taikos premija.

1988 m. – reikalaudamas „Solidarumo“

profsąjungos pakartotino pripažinimo

organizavo dar vieną streiką Gdansko

laivų statykloje. Po 80 dienų streiko

valdžia sutiko pradėti apskritojo stalo

derybas. 1989 m. – „Solidarumas“ laimi

laisvus rinkimus į Parlamentą.

1990 m. – išrenkamas Lenkijos prezidentu.

Datos ir skaičiai

„Į istoriją mano vardas bus įrašytas kaip žmogaus, kuris baigė šalių

padalijimo, karų, revoliucijų epochą ir suteikė šansą, tačiau nieko

nesukūrė ir turbūt nieko nebesukurs.“

s

Nukelta į 14 psl. >>>

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Rusija irgi vis labiau suvokia, kad tai, kas buvo įmanoma Stalino laikais, gal ir buvo neblogai, tačiau tai netinka šiai epochai. Gal ir dabar paprasčiau būtų pasakyti: „Klau-syk, jei neiškasi dešimties metrų griovio, tai nušausiu tave.“ Bet šioje epochoje to-kiais metodais nieko gero nepasieksi. Ge-riau bendradarbiauti su laisvomis šalimis, nei su pavergtomis.

Rusija irgi tuo įsitikina. Rytdienos Rusi-ja – tai demokratinė Rusija. Ji reikalinga pasauliui, bet tik demokratinė, laisva. Ru-sija eina ta kryptimi, bet daro tai lėčiau, ten vis dar daug neteisybės, todėl ji turi savo tempą, kuris skiriasi nuo mūsų.

– Kokia buvo blogiausia jūsų gyvenimo diena?

– Manęs ji dar laukia. Iki šiol man pa-vykdavo išspręsti visus kryžiažodžius –sudėtingus ir lengvesnius. Dalyvavau įvai-riuose įvykiuose, negalėčiau ištraukti iš jų vienos grandies, nes subyrėtų visa gran-dinė. Viską, ką dariau, dariau tik galvo-damas apie laisvą Lenkiją, laisvą Lietu-vą, apie kitokį pasaulį. Nepadariau nieko nereikalingo.

– Kuri Lenkijos vieta jums pati gražiausia?– Net nemąsčiau apie tai. Tik žinau, kad

negaliu padaryti taip, kad viskas čia būtų gražu. Bet, jei viskas būtų gražu, nebega-lėtume palyginti, o be nulio nėra vieneto, be blogio nėra gėrio, be bjaurumo – grožio. Tiesą sakant, visa šalis man patinka, aš niekada nesikelčiau gyventi kitur. Trum-pam – taip, man patinka kitos vietos, bet tik trumpam. Aš esu lenkas ir pasiliksiu čia.

– Gdanske?– Tai mano pasirinktas miestas. Pirmą

kartą į Gdanską atvažiavau būdamas sep-tintokas. Keliavome traukiniu, kuriame baisiai dvokė žuvimi. Man, kilusiam iš Vi-durio Lenkijos, nepatiko šis miestas. Po kažkurio laiko grįžau – turėjau bilietą iki Gdynės, bet traukinyje nebuvo baro, todėl išbėgau į peroną, norėdamas ko nors atsi-gerti. Traukinys tuo metu išvažiavo, o aš taip ir likau Gdanske.

Pamilau Gdanską ir nekeisčiau jo į jokį kitą miestą. Net nežinau – kodėl. Gal todėl, kad čia turiu žmoną, vaikus, kad čia pra-leidau gražiausias jaunystės akimirkas. Tai yra mano pasirinktas miestas. Kai sutikau

čia gimusį vokiečių rašytoją Gunterį Grassą (Nobelio premijos laureatas, išgarsėjęs ro-manu „Skardinis būgnelis“, kurio veiksmas vyksta Gdanske, – aut. past.) ir pasikeitė-me knygomis, jam užrašiau: „Gdanskie-čiui pagal gimimą – gdanskietis pagal pa-sirinkimą.“ G.Grassas yra gdanskietis nuo gimimo, aš – gdanskietis iš pasirinkimo.

– Kokią vietą dabar Lenkijoje užima „Solidarumas“?

–„Solidarumo“ fi losofi ja buvo paprasta –jei negali pakelti naštos, paprašyk pagal-bos, kad galėtum ją pakelti. Tuomet naš-ta „Solidarumui“ buvo Sovietų Sąjun-ga, komunizmas. Kai mes – studentai ir

kareiviai – susijungėme, kai popiežius pa-dėjo mums susijungti, susirinkti bendrai maldai, pamatėme, kad mūsų yra daug. Tai buvo „Solidarumas“, kuris pakėlė ko-munizmo naštą.

Maniau dar tada, kad solidarumo pri-reiks ne tik Lenkijai, bet ir Europai, ir pa-sauliui. Tačiau kiekvienas turi skirtingą naštą. Man nepavyko. Šiandien, kai taip stinga solidarumo, negalima pamiršti visų tų žmonių, kurie liko kažkur toli.

– Ar turite svajonių? Jei taip, kokios jos?– Labai nenorėčiau patekti į pragarą. Esu

tikintis žmogus, praktikuojantis katalikas, todėl norėčiau už mano žygdarbius vis dėlto nepatekti į pragarą, nes, kaip žinote, pragare sutiksi Staliną ir Leniną, jie buvo generolai, o aš tik paprastas brigadininkas, todėl jie įsakinėtų man ir kankintų už ko-munizmo sugriovimą. Tai nėra juokinga. Esu tikintis žmogus.

– Kada atvažiuosite į Lietuvą dviračiu?– Turiu daug darbų, negaliu ištrūkti.

Mėgstu Lietuvą, ten yra gražių vietų. Kartu statėme Vilnių – miestą, kuris mus kiršino ir jungė. Visa tai mums yra bendra, Vilniu-je jaučiuosi kaip savo namuose. Dėl to il-giuosi. Vilnelėje meškeriočiau. Kada nors man turbūt pavyks atvažiuoti.

***

Po interviu L.Walęsa užsivilko švarką –bendrai nuotraukai, kurią jo padėjėjas pa-darė jo „iPad“. Prezidentas pats čia pat patalpino ją į savo blogą. Atsisveikiname. Mūsų palydovai sako, kad mums pasisekė –prezidentas šįryt buvo puikiai nusiteikęs.

14 | Pasaulis

>>> Atkelta iš 13 psl.

Šią

nuotrauką su

interviu autoriais

V.Savukynu (kairėje) ir

R.Valatka L.Walęsa tuoj

pat patalpino į savo

blogą.

„15min“ nuotr.

15min • 2013 m. birželio 21 d.16 | Sportas

Paulius Cuberap.cubera@15min.lt

Emocionalus, tačiau taip pat ir griežtas, daug kalbantis, bet dažnai – apie nieką. Tokią reputaciją Lietuvoje per daugiau nei metus susikūrė 2012-aisiais metais Lietuvos futbolo rinktinės vairą iš Raimundo Žutauto perėmęs 49-erių metų vengras Csaba Laszlo. „Kai čia atvykau, girdėjau ir tokių, kurie sakė, kad būti Lietuvos rinktinės trene-riu yra kvailystė. Tačiau aš esu kovotojas ir man patinka kurti kažką iš nieko – tai stumia į priekį. Nors nesu lietuvis, tačiau jaučiuosi šalies dalimi“, – teigė C.Laszlo.

Niekur neišvyks?Savaitraščio „15min“ pokalbis su futbo-lo specialistu prasidėjo nuo gandų apie vengro išvykimą į Škotijos „Kilmanrock“ komandą. Dvejus metus su Edinburgo „Hearts“ klubu dirbęs ir 2008–2009 me-tais išrinktas geriausiu Škotijos treneriu, C.Laszlo tikino, kad niekur nesirengia iš-vykti. Anot trenerio, bet kuris jo norintis klubas pirmiausia turi kreiptis į Lietuvos futbolo federaciją (LFF).

„Mano sutartis su LFF galioja iki 2014-ųjųvasaros, tačiau jau esame preliminariai su-tarę, kad ją pratęsime iki 2016 metų. Aš ti-kiu, kad galiu turėti komandą, kuri prasi-muš į Europos čempionatą“, – optimizmo dar neprarado C.Laszlo.

Žmoną ir du vaikus Škotijoje palikęs C.Laszlo Lietuvoje būna visą laiką: „Ne tik kelios dienos prieš rinktinių varžybas, kaip kiti treneriai.“ Kai Lietuvos rinktinė nežai-džia rungtynių, treneris LFF būstinėje pa-sirodo 9-tą ryto ir dirba iki 17–18 valandos.

Tiesa, kabinete rinktinės strategas ne-užsisėdi. Nemažai laiko suryja kelionės stebėti Lietuvos rinktinės žaidėjų bei kan-didatų: „Neretai su trenerių štabu vyksta-me į Latviją, kur žaidžia nemažai lietuvių, į Lenkiją – stebėti Emilijaus Zubo (rinktinės vartininkas, – red. past.). Man nepatinka tvarkyti visko vien telefonu.“

Žurnalistų ir aistruolių matomas daž-niausiai kostiumu arba sportine apranga vilkintis vengras paprastą darbo dieną „pa-gautas“ biure vilki džinsus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis. Matyti – sportiš-kas vyras.

Atvykęs dirbti į Lietuvą C.Laszlo dažnai išbėgdavo į aikštę pasivaržyti su bendra-amžiais ar jaunesniais, bet dabar futbolo batelius išsitraukia vis rečiau.

Treneris, būdamas vos 27-erių, dėl trau-mų buvo priverstas baigti žaidėjo karjerą, bet ir dabar nėra visiškai sveikas: „Šian-dien lankiausi pas medikus, turbūt darys ir magnetinį rezonansą, nes mano keliai leidžia vis mažiau.“

Nauja talentų paieškos sistemaVyrų rinktinę treniruojantis C.Laszlo aky-

lai stebi ir Lietuvos jaunuosius futbolo ta-lentus, žaidžiančius U-19 ir U-21 rinktinėse.

„Mano įtaka jaunimo komandoms po tru-putį auga. Aišku, nenurodinėju, kaip reikia žaisti, ar kokius futbolininkus kviesti į ko-mandą, tačiau dažnai stebiu jų rungtynes, vykstu su komandomis į mačus išvykose. Stengiuosi treneriams patarti, pasiūlyti

idėjų ar ištaisyti jų klaidas. Mano tikslas, kad ateityje U-21 rinktinė ir vyrų komanda turė-tų vieną žaidimo modelį, vieną sistemą“, – savo viziją atskleidžia strategas.

Jis giria Lietuvą už tai, kad turime Na-cionalinę futbolo akademiją, bet norėtų, kad daugiau žaidėjų iš akademijos galėtų žaisti „A lygoje“.

„Kai su jaunu futbolininku dirbi ketve-rius metus, investuoji į jį pinigus, laiką, trenerių žinias, norėtųsi, kad jis gautų gali-mybę tęsti savo karjerą. Jeigu šalies klubai nesuteiks galimybių tokiems žaidėjams, o vietoje jų kviesis legionierius, lyga taps ne tokia įdomi vietiniams žiūrovams, o vėliau ir rinktinė neturės, iš ko pasirinkti žaidėjų.

Nesu nusistatęs prieš legionierius, bet manau, kad žaidėjas iš užsienio turi būti žy-miai geresnis už vietinį. Puikus to pavyzdys – „Žalgirio“ lenkas Jakubas Wilkas, kuris

tikrai ryškiai išsiskiria iš kitų Lietuvoje žaidžiančių futbolininkų“, – sako treneris.

Strategas dažnai stebi „A lygos“ rungty-nes Vilniuje, nuvažiuoja ir į kitus miestus – Kauną, Šiaulius, Klaipėdą.

„Labai svarbu, kad klubų prezidentai, treneriai ir žaidėjai jaustų, kad rinktinės treneris juos mato, domisi žaidėjais, pa-laiko ryšį. Klubų akademijos turi savo pla-nus, savo metodikas, aš negaliu nuvažiuoti ir mokyti juos dirbti. Aš norėčiau, kad su klubų akademijomis daugiau bendrautų Nacionalinė futbolo akademija. Mano kitų metų tikslas – kartu parengti naują jaunimo rengimo planą“, – teigia C.Laszlo.

Anot jo, kiekvienam Lietuvos klubui rei-kia turėti skirtingų amžiaus grupių jauni-mo komandas. Kartą per metus rinktinės trenerių štabas, jaunimo rinktinių treneriai ir kiti turėtų pamatyti geriausius įvairaus amžiaus jaunus žaidėjus viename turnyre. Jis gali būti organizuojamas bet kur, tačiau jame tarpusavyje varžytųsi visos Lietuvos futbolo akademijos, o treneriai atsirinktų geriausius vaikus.

Pasak rinktinės stratego, nėra tikslo vė-liau geriausius vaikus perkelti į nacionalinę akademiją – būtų renkamos visų amžiaus grupių jaunimo rinktinės, reikia surinkti ir U-14 komandą. Rengiant tokias peržiū-ras pro trenerių akis nepraslystų talentai, kurie nežaidžia nacionalinėje akademijo-je. Panaši praktika taikoma ir Vokietijoje.

Silpnos rinktinės stiprybėsLietuvos rinktinės treneris pabrėžia, kad futbolas pasaulyje yra labai svarbus, todėl jam labai nepatinka, kad žiniasklaidos su-sidomėjimas futbolu mūsų šalyje yra nedi-delis, o išauga tik atsitikus kažkam blogo: „Rašyti apie blogybes yra lengva, nes ne-gatyvios naujienos sklinda labai greitai, o pozityvios – ne. Pozityvumas veda į priekį.“

Na ką gi, „15min“ priėmė C.Laszlo iššū-kį ir paprašė jo išvardyti penkias Lietuvos rinktinės stiprybes. Treneris ėmė dėstyti lyg skaitydamas iš lapo:

„Pirmiausia – vienybė. Pirmajame mače su Slovakija Edgaras Česnauskis buvo labai piktas, kad aš jį pakeičiau, tačiau po antrų-jų rungtynių priėjo ir pasakė: „Treneri, tu pavertei mus komanda.“

Antra – noras pasikeisti ir kažką pasiek-ti, todėl žaidėjai nebijo naujovių, neban-dytų dalykų.

Trečia – garbė būti rinktinėje. Kai pradė-jau dirbti, futbolininkai į rinktinę atvykda-vo lyg į šeimos išvyką – pirma vykdavo susi-tikti su šeima, draugais, agentu ir tik paskui į treniruotes. Dabar tai visiškai pasikeitė.

Ketvirta – taktinė disciplina. Atsakomy-bė aikštėje daryti taip, kaip daryta treni-ruotėse. Lietuvos rinktinė anksčiau pra-leisdavo daug įvarčių po standartinių situacijų, tačiau per šį atrankos ciklą – nė vieno.

Penkta yra ne stiprybė, o tikslas, kad tai taptų stiprybe. Žaidžiame stabiliai savo aikštės pusėje, tačiau ne paskutiniame

„Niekur nemačiau tokių išdidžių žmonių. Visi tik ir tekalba, kokie mes buvome didūs, kokia mūsų turtinga istorija, mes praeityje darėme tą ir tą.“

Csaba Laszlo Lietuvos futbolo

Vengrijos ir Vakarų Vokietijos klubuo-

se, tačiau aukščiausio lygio nepasiekė ir

27-erių metų baigė karjerą dėl traumų.

Išsilaikė UEFA trenerio licenciją ir pra-

dėjo dirbti Vokietijos „BW Kerpen“ klu-

be, vėliau treniravo Menchengladbacho

„Borussia“ dublerių komandą.

2004 m. tapo Lotharo Matthauso asis-

tentu Vengrijos nacionalinėje rinktinėje

ir tuo pat metu treniravo „Ferencvárosi

TC“ klubą. Komanda puikiai pasiro-

dė UEFA taurėje ir tai C.Laszlo 2005

m. garantavo Vengrijos metų trenerio

apdovanojimą.

2006 m. persikėlė į „Sopran“ klubą, ku-

ris netrukus bankrutavo. C.Laszlo tapo

Ugandos rinktinės treneriu, dirbo iki

2008 m.

2008–2010 m. vadovavo Edinburgo

„Hearts“, su kuriuo Škotijos lygoje užė-

mė trečią vietą, pateko į UEFA Europos

lygą ir tapo šalies metų treneriu.

2010 sausį iš „Hearts“ atleistas, tapo

Belgijos klubo „Charleroi“ treneriu iki

sezono pabaigos.

2012 metais paskirtas Lietuvos futbolo

rinktinės treneriu.

Csaba Laszlo karjera:

T.L

uk

šio

/BF

L n

uo

tr.

Ieškodamas, kas pakeis dabartinės rinktinės senbuvius,

C.Laszlo ragina keisti jaunimo ugdymo sistemą.

B.Barausko/BFL nuotr.

15min • 2013 m. birželio 21 d. Sportas | 17

aikštės trečdalyje. Tai dabar yra didžiausias uždavinys – ne vien valdyti kamuolį, tačiau sugebėti atakas užbaigti smūgiais ir būti ak-tyvesni paskutiniame aikštės trečdalyje.“

Kritika – tik ne viešaiViešumoje C.Laszlo net ir po pralaimėjimų stengiasi būti optimistiškas ir nekritikuoja žaidėjų. Kodėl?

„Visada kritikuoju žaidėjus, tačiau tai da-rau asmeniškai. – atsako treneris– Jeigu aš žurnalistams sakysiu, kad mes blogi – visi taip ir galvos. Esame komanda ir mano tiks-las nėra išstumti du žaidėjus prieš sirgalius ir žiniasklaidą bei pasakyti – jūs žaidėte blogai. Nemanau, kad tai yra geras būdas.“

Už trenerį daugiau pasako žaidėjai. Štai vienas rinktinės lyderių 29 metų E.Česnauskis po mačo su Graikija teigė, kad jo karta jau nieko nepakeis.

C.Laszlo keista, kad tai pasakė būtent Edgaras. „Nuo mūsų pirmojo susitikimo jis pasikeitė turbūt daugiausiai – gerąja pras-me. Jeigu jis taip pasakė, vadinasi, padarė išvadas iš mano kritikos. Edgaro žaidime pastaruoju metu matau didžiulę pažangą – jis iš tikrųjų nori kažką pakeisti ir bando tai daryti“, – vėlgi ne kritikavo, o pagyrė žaidėją treneris.

Tačiau kartų kaita – viena didžiausių šios rinktinės problemų. Netrukus pasitrauks garsiausi dabartiniai Lietuvos futbolinin-kai – 34 metų Deividas Šemberas, 31 metų Marius Stankevičius ir tuoj 35-erių sulauk-siantis Tomas Danilevičius. Turime jiems pamainą?

„Pakeitimo jiems nėra – tai vienas di-džiausių galvos skausmų. – neslepia C.Laszlo.– Dėl to ir reikia naujos talen-tų sistemos, kad kuo greičiau surastume naujų danilevičių, šemberų ir stankevi-čių, kad ateityje nebūtų skylės. Tikiuosi, kad šie futbolininkai baigę karjeras padės futbolui. Nebūtinai jie turi dirbti trene-riais. M.Stankevičius dar porą metų gali sėkmingai žaisti, tačiau jam reikia rasti klubą, kuriame galėtų tai daryti regulia-riai. Mano nuomone, T.Danilevičius turi visas trenerio darbui reikalingas asme-nines savybes, o D.Šemberas labiau tik-tų kitokiam darbui. Matau jį ne tiek šalia aikštės, bet gal plėtojant futbolo rinkoda-rą, mezgant santykius su kitomis valsty-bėmis ir panašiai.“

Labai išdidūs ir daug išgeriantys Kalbėdamas apie Lietuvą C.Laszlo ne kar-tą prapliupo juoku, nes lietuviai yra labai įdomūs žmonės.

Treneris buvo įsitikinęs, kad alkoholio gėrimo varžybose niekas negali aplenkti britų, tačiau atvažiavęs į Lietuvą suprato klydęs: „Dabar manau, kad neįmanoma aplenkti lietuvių. Jei jūs sėdite, jūs geria-te. Ir ne lengvus gėrimus, o degtinę – atro-do, kad geriama degtinė su degtine.“ Vis dėlto treneris pripažino, kad išgėrę lietu-viai, kitaip nei britai, nesišlaisto gatvėmis.

Kitas C.Laszlo itin nustebinęs dalykas – lietuvių nemokėjimas stovėti eilėse. Tre-nerio teigimu, Vakarų Europoje yra norma-lu stovint eilėje prieš save palikti vietos, o ne susigrūsti, tačiau mūsų šalyje C.Laszlo jau išmoko to nedaryti.

„Visur yra normalu prieš save palikti vietos, ypač stovint eilėje prie bankoma-to, tačiau kartą man taip užlindo už akių – net du žmonės! Tai ypač glumina, kai jau naudojiesi bankomatu, o kitas žmogus stovi taip arti, kad, atrodo, žiūri per petį. Iš pradžių aš labai pykau, tačiau jau išmo-kau ir pats tarpus palieku mažesnius“, – kvatodamas pasakojo C.Laszlo.

Kuo lietuviai skiriasi nuo vengrų? „Jums didesnę įtaką padarė rusai, nes Vengrija buvo turbūt laisviausia šalis Rytų bloke. Iš vaikystės atsimenu, kad turėjome ir „Coca Cola“, ir „Lewi‘s“ džinsus, o Budapeštas buvo turbūt vienintelis miestas visame Rytų bloke, kuriame galėjai įsigyti „Playboy“ žur-nalą“, – į prisiminimus leidosi treneris. Ta-čiau jis greitai randa ir panašumų: tiek ven-grai, tiek lietuviai labai greitai adaptuojasi užsienyje, o savo šalyje visada labai malo-niai priima svečius. O didžiausias panašu-mas – vengrai ir lietuviai yra labai išdidūs.

„Niekur nemačiau tokių išdidžių žmo-nių. Visi tik ir tekalba, kokie mes buvome didūs, kokia mūsų turtinga istorija, mes praeityje darėme tą ir tą (garsiai juokiasi).

Panašiai ir sporte. Vengrija turėjo Feren-cą Puškašą (legendinį Vengrijos futbolininką

– red. past.), o lietuviai – Arvydą Sabonį. F.Puškašas jau mirė, nors ir padarė didžių dalykų, tačiau jo laikas praėjo. A.Sabonio kaip sportininko laikas irgi praėjo. Reikia ieškoti naujų žvaigždžių, o ne garbinti tik senas“, – pastebėjo C.Laszlo.

Atpažįsta krepšinio aistruoliai Kalbėdamas ne tik apie rinktinę, bet ap-skritai apie Lietuvą, vengras visada sako „mes“, „mūsų“. Jis jau savas Lietuvoje?

„Taip sakau, nes čia yra mano namai, čia jaučiuosi gerai. Manau, kad ir žmonės tai pajunta, matydami mane čia. Aš nesu pir-mas vengras Lietuvoje. Buvo toks Steponas Batoras – jis taip pat buvo iš Transilvanijos ir Lietuvai stengėsi duoti daug gero“, – is-toriją priminė treneris.

Tačiau jis Lietuvoje dar nėra toks garsus,

kaip norėtų būti. Paklaustas, ar žmonės gatvėje jį atpažįsta, treneris nusikvatoja: „Pastarąjį pusmetį jau atpažįsta, tačiau linksmiausia, kad kai nueinu pažiūrėti krepšinio, aistruoliai mane atpažįsta kur kas dažniau nei futbolo rungtynėse. Ten-ka kur kas dažniau pasirašinėti, kartu nu-sifotografuoti. Futbolo rungtynėse mane atpažįsta rečiau – tikrai ne taip, kaip Ven-grijoje, Škotijoje ar net Belgijoje.“

Su C.Laszlo kalbamės angliškai. Ar per metus Lietuvoje jis nė kiek neišmoko lietu-viškai? „Aš suprantu beveik viską, ką žmo-nės kalba lietuviškai. Tačiau visi su manimi kalba angliškai, todėl ir aš esu priverstas kalbėti angliškai, tad neišmokstu lietuviš-kai. Moku daug žodžių ir juos „pagaunu“, jei nekalbate labai greitai“, – atsako trene-ris, bet atsisveikina angliškai.

rinktinę stato be plytų

Nesiliaujančios diskusijos apie tai, ką geriau valgyti – sviestą ar margariną, paskatino pasidomėti, iš ko ir kaip gaminamas margarinas, kokie jo privalumai ir trūkumai. Vis dažniau girdime mitybos specialistų ir medikų raginimus vartoti kuo mažiau gyvulinių riebalų – sviesto, grietinės, riebių sūrių – ir keisti juos augalinės kilmės riebalais. Margarinas – viena iš tokių alternatyvų.

Šiandieninis mokslas septynmyliais

žingsniais skuba ne tik medicinos,

farmacijos srityse, jis įžengęs ir į maisto

pramonės sritį. Ką tai reiškia mūsų

kasdieniam stalui? Ogi visiškai kitokias

margarino gamybos technologijas.

Viskas, ką žinojome apie margariną,

pasirodo, virto senais mitais. Todėl

šįkart aptarsime, kaip išsirinkti

kokybišką margariną.

Mitybos specialistai pataria

Mitas Tiesa

1Sviestą drąsiai keiskite kokybišku margarinu – jis gaminamas iš natūralių medžiagų ir nekenkia sveikatai.

2Skaitykite margarino etiketes ir rinkitės tuos margarinus, kurie turi kuo didesnį mononesočiųjų ir polinesočiųjų (Omega 3 ir 6)

riebalų rūgščių kiekį, bet kuo mažesnį sočiųjų riebalų rūgščių kiekį. Didesnis nesočiųjų riebalų rūgščių kiekis liudija apie geresnę margarinui naudojamų aliejaus kokybę. Sotieji riebalai, gaunami su gyvulinės kilmės riebalų, kelia pavojų širdžiai, kraujagyslėms, didina cholesterolio kiekį.

3 Tikrinkite, koks kalorijų kiekis gaunamas vartojant produktą – rinkitės margarine, kuriame yra kuo mažiau kalorijų.

4 Riebalai turi sudaryti iki 30 proc. viso dienos raciono. Riebalai gaunami iš gyvulinės kilmės produktų, gali

sudaryti iki 10 proc.

1Sveikatai kenksmingi transriebalai.

2Dirbtinis produktas.

3 Margarinas neturi sveikatai naudingų omega-3 ir omega-6 rūgščių

4 Margarinas neturi sveikatai reikalingų vitaminų

Daugelį metų margarinas buvo gaminamas iš dalies sukietinant aliejuje esančius riebalus. Šio proceso metu, margarinuose susidarydavo vadinamieji transriebalai. Toks pat procesas natūraliai vyksta karvės skrandyje, todėl transriebalų yra ir riebiuose pieno produktuose. Mokslininkai įrodė, kad transriebalai didina cholesterolio kiekį kraujyje, o tai lemia širdies ir kraujagyslių ligas.

Mokslininkai atrado, kad aliejuje esančius riebalus sukietinus ne iš dalies, o visiškai, transriebalai nesusidaro. Todėl nuo 1995 metų maisto gamybos lyderiai pakeitė margarino gamybos procesą ir ėmėsi eliminuoti transriebalus iš margarino. Taigi šiandien didesniu transriebalų šaltiniu tapo sviestas, o ne kokybiškas margarinas.

Margarinas taip pat gaminamas gamykloje, ir jo sudėtinės dalys taippat natūralios – augaliniai aliejai, pieno proteinai, vanduo, druska, citrinos rūgštis, prieskoniai, vitaminai ir t.t. Sviestas yra laikomas natūraliu ne dėl to, kad jį vis dar gamina močiutė rankomis kaime, o dėl to, kad jis gamyklose gaminamas iš natūralių medžiagų.

Kokybiškas margarinas šiandien gaminami iš geriausio aliejaus mišinio. Būtent todėl margarine yra didesnis omega-3 ir omega-6 rūgščių kiekis. Šios rūgštys labai svarbios žmogaus sveikatai. Todėl mūsų mitybai margarinas gali tapti vienu iš svarbiausių ominėtų medžiagų šaltiniu.

Kad organizmas pasisavintų A, D, E vitaminus, reikia riebalų, todėl margarino gamintojas praturtina savo produktus šiais vitaminais. A ir D vitaminų žmonės gyvenantys mūsų geografinėje juostoje gauna per mažai, todėl valgant margariną galima lengvai panaikinti šių vitaminų deficitą.

Mitai apie margariną seniai sugriauti

Rubrika | 1915min • 2013 m. birželio 21 d.

Nerijus Kesminasredakcia@15min.lt

Antrasis „SMScredit.lt A lygos“ ratas apsisuko po „Žalgirio“ ženklu. Vilniaus futbolo komanda dominavo nuo pradžios iki pabaigos, o per pastarąsias šešerias besąlygiškai laimėtas rungtynes įmušė net 28 įvarčius.

Volas. Per aštuonerias rato rungtynes „Žal-giris“ prarado vos du taškus, kai sužaidė ly-giosiomis su „Šiauliais“. Žali ir balti įmušė 30 įvarčių, o varžovams tokiu džiaugsmu leido pasimėgauti vos dukart. Dviejų taš-kų defi citą, kurį turėjo po pirmojo rato, palyginti su tuomečiu lyderiu Klaipėdos „Atlantu“, vilniečiai pavertė šešių taškų persvara prieš artimiausius persekiotojus.Taškai. „Žalgiris“ per antrąjį ratą surinko 22 taškus. „Ekra-nas“ savo sąskaitą papildė 19, „Atlantas“ ir Marijampolės „Sūduva“ – po 14, Gargždų „Banga“ – 10, Pakruojo „Kruo-ja“ – 8, Alytaus „Dainava“ – 7, „Šiauliai“ – 5, Tauragės „Tau-ras“ – 3 taškais. Palyginti su pirmuoju ratu, didelį žingsnį į priekį žengė ne tik „Žalgiris“, bet ir „Banga“. Buksuoti ėmė „Atlantas“, di-džiąją rato dalį klimpo „Kruoja“, o „Šiauliams“, vertinant surinktus taškus, ši sezono atkarpa tapo tikra tragedija.Lenkai. Vilniaus komandos puolimo lyde-riai antrajame „SMScredit.lt A lygos“ čem-pionato rate buvo legionieriai iš Lenkijos. Kamilis Bilinskis per septynerias žaistas rungtynes įmušė 9 įvarčius, Jakubas Wilkas pridėjo 3 bei nudžiugino komandos drau-gus penkiais rezultatyviais perdavimais.

Traumos. Žaidėjų sveikatos problemos nuolat kaišiojo pagalius į „Atlanto“ ratus. Traumą išsigydė Tadas Eliošius, bet klai-pėdiečiams vienu ar kitu metu teko vers-tis be kitų lyderių – Kazimiero Gnedojaus, Mariaus Papšio. Ratą „Atlantas“ baigė be rezultatyviausio savo snaiperio Evaldo Ra-zulio, kuriam skilo pėdos kaulas.Frazė. „Nenorėjo 20 minučių žaisti

žiūrovams, daugiau treniruosis“, – reziu-mavo „Atlanto“ treneris Konstantinas Sar-sanija po to, kai klaipėdiečiai, sugrįžę į savo stadioną, pusantro tūkstančio žiūrovų aki-vaizdoje 4:0 sumušė „Taurą“, bet rungty-nių pabaigą žaidė blankiai.Gimdymas. Praėjusi savaitė buvo kupina įvykių „Ekrano“ prezidentui Aušriui Labi-nui. Panevėžiečių klubo vadovas tapo tėvu, o po pergalės prieš „Šiaulius“, kuri buvo išplėšta paskutinėmis rungtynių sekun-dėmis, A.Labinui liko konstatuoti: „Ant-ras gimdymas per savaitę.“Kukliai. Kalbant apie surinktus taškus, „Ekranas“ išlaiko čempionišką ritmą dvi-kovose su vidutiniokais ir autsaideriais. Pa-nevėžiečių bėda – akistatos su pagrindiniais konkurentais. Antrajame rate „Ekranas“ vėl

pralaimėjo „Žalgiriui“, o „Atlantui“ išsigel-bėti leido, kai Klaipėdoje praleido įvartį pačioje rungtynių pabaigoje. Per ketverias rungtynes su čempionato lyderiais Pane-vėžio komanda surinko vos vieną tašką.Permainos. Ratą „Ekranas“ baigė be puo-lėjo Artūro Rimkevičiaus, išvykusio ieško-ti didesnių pinigų net į Brunėjų. Su „SMS-credit.lt A lyga“ atsisveikino ir būrys kitų žaidėjų. Pakruojo „Kruoją“ paliko Tomas Miklinevičius, „Šiauliai“ atleido net pen-kis futbolininkus.Penki. Šis skaičius šiauliečių klubui antra-jame rate buvo magiškas. „Šiauliai“ ne tik surinko tiek taškų, bet ir tiek

žaidėjų per vieną dieną atleido bei griež-tai pareiškė, kad nekomentuos, kodėl. At-sisveikinti su Šarūnu Jurevičiumi, Deivydu Lunskiu, Tomu Snapkausku, Marko Rašo ir vienu rezultatyviausių čempionato žaidėjų Georgijumi Alaverdašvili Saulės miesto klu-bą paskatino pralaimėjimas Alytaus „Dai-navai“. Šiauliečiai pralaimėjo rungtynes, kuriose praleido penkis įvarčius.Užribyje. „Sūduva“ pastaruoju metu rung-tyniavo ne tik be traumuotų Karolio Ch-veduko bei Mariaus Šoblinsko, bet ir be trenerio Dariaus Gvildžio pasitikėjimą pra-radusio brangiausio lygos legionieriaus bra-zilo Rafaelio Ledesmos. Šis futbolininkas

birželio pradžioje net galėjo sau leisti ats-tovauti Lietuvoje gyvenančių brazilų

komandai turnyre, skirtame LRT vasaros sezono pristatymui.

Badas. „Kruoja“ antrąjį ratą baigė dviem laimėtomis

rungtynėmis. Pasotin-ti pergalių alkį pavyko po ilgos pertraukos – iki tol Pakruojo ko-manda „SMScredit.lt A lygoje“ buvo pralaimėjusi devy-nerias rungtynes iš eilės.Prakiuro. „Banga“ rato pradžioje tie-siog siautėjo. Ko-mandos vairą per-

ėmusio Mindaugo Čepo treniruojama komanda tris dvikovas iš eilės laimėjo tuo pačiu rezultatu – 4:1. Vėliau gargždiškių puolimo banga nuslūgo, bet išsikapstyti iš autsaiderių grupės bei priartėti prie tur-nyro lentelės viduryje esančių komandų „Bangai“ pavyko.Permaina. „Dainavą“, tada, kai koman-dai vadovavo Gedeminas Jarmalavičius, mušė, kas netingėjo. Klubas ryžosi permai-noms, kurios padėjo bent laikinai pagerinti rezultatus. Dariaus Urbelionio vadovau-jami alytiškiai laimėjo dvejas rungtynes iš trejų.Dugne. „Tauras“ ratą pradėjo pergale iš-vykoje prieš „Kruoją“, bet šie taškai liko vieninteliai, kuriuos Tauragės komanda iškovojo per antrąjį „SMScredit.lt A lygos“ čempionato ketvirtį. „Po rungtynių su „Žal-giriu“ sakiau, kad mums nebėra kur kristi. Bet mes vis dar krentame“, – vienu metu pratrūko treneris Aliaksandras Brazevičius.

Žalias ir baltas ratas

Palyginti su pirmuoju ratu, didelį žingsnį į priekį žengė ne tik „Žalgiris“, bet ir „Banga“. Buksuoti ėmė „Atlantas“.

„Žalgiris“ antrajame rate

prapliupo įvarčiais.

J.Petrulio/„Žalgiris“ nuotr.

Kreditą per 15 min. gali gauti www.smscredit.lt, kioskuose „Lietuvos spauda“ bei parduotuvėse „R-Kiosk“.

Dabar visiems

kreditams nuo 500 Lt, net –

50% NUOLAIDA.

„SMScredit.lt A lygos“ rėmėjai

15min • 2013 m. birželio 21 d.20 | Skelbimai

VILNIUS

KAUNAS

NACIONALINIAI SKELBIMAI

Siųskite savo gyvenimo aprašymą anglų kalba (C.V.) el.paštu atranka@biuro.lt, laiško pavadinime nurodant „Kredito tarpininkas (-ė)“.

Atsiprašome, informuosime tik kandidatus, atrinktus pokalbiui. Garantuojame Jūsų asmens duomenų konfidencialumą.

DARBO VIETA: Vilnius ir artimiausios apylinkės Kredito Tarpininko darbą sudaro naujų klientų paieška, taip pat nuolatinis bendradarbiavimas su „Provident Finansai“ klientais bei jų aptarnavimas, tvarkant savaitines įmokas ir teikiant klientams tolesnes paskolas.

Esi ambicingas ir trokšti iššūkių? Ieškai papildomo uždarbio? Esi puikus pardavėjas? Jei taip – prisijunk prie mūsų!„Biuro“ - laikino įdarbinimo ir personalo atrankos lyderė Baltijos šalyse. Mūsų klientas - „Provident Finansai“ yra Tarptautinės Asmeninių Finansų grupės (International Personal Finance, www.ipfin.co.uk) dalis – pirmaujanti vartojimo kreditų tarptautinė kompanija, kurios verslo patirtis viršija 100 metų. Mes siūlome tumpalaikius kreditus be užstato, atsakingai pristatomus klientams į namus. Šiuo metu mes aptarnaujame daugiau nei 2,4 milijono klientų šešiose sparčiai besivystančiose šalyse (Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Ruminijoje, Lenkijoje bei Meksikoje) ir esame įtraukti į Londono bei Varšuvos vertybinių popierių biržas. Dabar norime plėtoti mūsų veiklą Lietuvos rinkoje.

KREDITO TARPININKO (-ĖS)ŠIUO METU MES IEŠKOME:

MES JUMS SIŪLOME:• patrauklų darbo užmokestį,

priklausantį nuo įgytų bei aptarnautų klientų skaičiaus;

• savaitinį atlyginimą;

• lanksčias darbos valandas;

• vadovo paramą;

• galimybę plėtoti bei tobulinti įgūdžius.

TIKIMĖS, KAD BŪSIMAS (-A) DARBUOTOJAS (-A) TURI:• komunikabilumo įgūdžių bei gebėjimą užmegzti ryšius;

• gebėjimą kurti ir išlaikyti ilgalaikius santykius su klientais;

• gerus darbo laiko organizavimo įgūdžius;

• motyvaciją bei norą lavinti įgūdžius ir kompetencijas;

• ĮREGISTRUOTOS INDIVIDUALIOS VEIKLOS pažymą arba noro ją įregistruoti;

• patirtis pardavimų bei klientų aptarnavimo srityje būtų privalumas.

15min • 2013 m. birželio 21 d. Virtuvė | 21

Dalia Daškevičiūtėd.daskeviciute@15min.lt

Per Jonines retas kuris apsieis be šašlykų. Kaip juos paruošti, kas prie jų tinka ir kokia kepta mėsa ar žuvis gardesnė, pataria šio reikalo žinovai.

Publicistas Aidas Puklevičius – tikras šašly-kų kepimo meistras. Patarimus, kaip juos gardžiai paruošti ir iškepti, vyras beria kaip žirnius.

„Kepsniui negali imti tokios mėsos, kuri tinka tik troškiniams: vyresnio gyvulio, o jei tai jaunesnis gyvulys – jo raumenų, kurie dažniau dirba. Tokia mėsa – kieta, ir tam, kad taptų minkšta, reikėtų įdėti per daug pastangų ir laiko. Dėl to kepimui rei-kia jauno gyvulio mėsos ir būtinai iš ma-žiau įdiržusios raumens vietos“, – pataria A.Puklevičius.

Jo nuomone, nesvarbu, kokio medžio malkos ar anglys naudojamos kepimui. Tam netinka tik spygliuočiai medžiai, nes degdami skleidžia aštrų kvapą ir daug dūmų.

Kepsniams publicistas siūlo rinktis kiau-lienos sprandinę, jautienos išpjovą, o iš avienos gardžiausi – šonkauliukai. Pasta-ruosius patartina valgyti karštus, nes at-vėsę būna neskanūs.

Pjaustant mėsą reikia stengtis, kad ga-baliukai būtų labai panašaus dydžio ir formos, ant vieno iešmo jų turi tilpti 5–6. Taip visi iškeps vienu metu ir bus vieno-dai apskrudę.

Riebalai suteikia skonio Lietuvos barbekiu kepėjų asociacijos pre-zidentas Gintautas Zuikaitis teigia, kad gardžiausia kepta mėsa – būtinai švie-žia ir turinti nors truputį riebalų. Nebū-tinai pati riebiausia, bet riebalų turi būti 15–20 proc.

„Riebalai – skonio nešėjai. Jie pasiskirs-to po visą mėsos tekstūrą, padeda perteik-ti prieskonių ar marinato skonį. Gaminių, turinčių riebaliukų, skonis sodresnis“, – su pasigardžiavimu pasakoja G.Zuikaitis.

Mėsos negalima kepti ant atviros ugnies. Tinkama kepimui temperatūra – 170–190 °C.

Pirmas tris minutes, nuolatos vartant, galima pakepti mėsą didesniame karšty-je, kol ji apsitrauks plutele – ši neleis sul-tims išbėgti.

Tuomet groteles ar iešmus reikia kilste-lėti arba prigesinti žarijas.

Žmonės įpratę apšlakstyti kepamą mėsą alumi ir pan. A.Puklevičius primena, kad kiekvienas toks pašlakstymas sumažina kepimo temperatūrą, todėl šlakstyti reik-tų tik nukėlus iešmus ar groteles nuo šaš-lykinės ar grilio. Kitaip, esant per mažai kaitrai, mėsa keps ilgai.

Marinatui tinka ir cukrusG.Zuikaitis atskleidžia, kad svogūnas yra natūralus biologinis minkštiklis. Jį galima sutrinti trintuvu ar mėsmale ir toje masė-je pamarinuoti mėsą tris valandas. Per tiek laiko svogūnas perduoda visas savo savy-bes, mėsa suminkštėja. Tuomet nereikia nei acto, nei, kaip sako specialistas, pra-moninės chemijos.

Norint, kad mėsa būtų rausvesnė ir labiau apskrudusi, Lietuvos barbekiu kepėjų aso-ciacijos prezidentas pataria į marinatą dėti šiek tiek cukraus arba medaus, įpilti acto. Pašnekovo teigimu, medus kepiniui sutei-kia ypatingą aromatą. O kiaulieną galima apipilti baltu vynu.

„Marinuojamą mėsą reikia dažnai varty-ti, pašlakstyti alumi, baltu vynu. Man as-meniškai nepatinka majonezu marinuota mėsa. Stengiuosi subtiliau pamarinuoti, o vėliau, jei reikia, pagardinti prieskoniais. Be to, jeigu marinatas gausus prieskonių, jie sudega kepant ir visiškai pasikeičia mė-sos ar žuvies skonis“, – aiškino G.Zuikaitis.

„Aš marinatais per daug nepiktnaudžiau-ju, nes jei mėsa tikrai šviežia ir gera, ji turi skonį, kurio nereikėtų užgožti, – prisipažįsta A.Puklevičius. – Tačiau yra gerų ir paprastų marinato receptų. Pavyzdžiui, mano drau-gas marinuoja mėsą supjaustytų pomido-rų ir svogūnų sultimis, kiti sumaišo actą su vandeniu ir šiuo mišiniu marinuoja – tai padeda, jei mėsa prastesnės kokybės. Gali-ma naudoti laimo ar granatų sultis. Vištie-ną galima pamarinuoti pieno produktais, kad ir jogurtu.“

Aromatas – iš lapųBarbekiu kepėjų asociacijos prezidento tei-gimu, gerą aromatą kepamai mėsai ar žuviai gali suteikti paprasti dalykai: į žarijas gali-ma įmesti kadagio šakelę, pasvilinti lauro lapų. Kadagiai tinka prie žvėrienos ar lau-kinės paukštienos, o lauro lapai ar čiobre-liai – kepamai žuviai.

Kepant paukštieną specialistas pataria į žarijas įmesti kriaušių, vyšnių, obuolių ar serbentų lapų. Visa tai daryti reikia be-baigiant kepti. „Gal juoksitės, bet kartais mėsa net vyšnių kvapą įgauna. Lapai gi kvepia“, – nusišypso G.Zuikaitis.

Tiek kepamą mėsą, tiek žuvį paskanina visos natūralios žolelės, randamos darže: čiobrelis, rozmarinas, bazilikas, krapai ir t.t. „Nereikia ir tų Viduržemio regiono pries-konių. Elementariausi krapai su sviestu ir česnaku gali labai pagardinti patiekalą“, – tikina G.Zuikaitis.

Burnoje tirpstanti mėsa

Kas tinka prie keptos žuvies ir mėsos?

G.Zuikaitis pataria pasikepti daržovių

ar vaisių. Labai gardu – ant grotelių ar

iešmo pakeptas pomidoras, įtrintas

česnaku ar alyvuogių aliejumi.

Pomidorą galima apibarstyti krapais.

Taip pat skanu kepta, juostelėmis ar

gabaliukais pjaustyta cukinija. Prie

tamsesnės mėsos galima pakepti

baklažano ar paprikos.

Keptos daržovės

Tinkama kepimui temperatūra – 170–190 °C.

123rf.com nuotr.

15min • 2013 m. birželio 21 d.22 | Laisvalaikis

Avinas. Prasmę įžvelgsite sėkmingai derindami asmenines užgaidas su šeimos poreikiais. Ar dažnai prisimenate tuos, kurie laukia jūsų šeimos lizdelyje?

Jautis. Numokite ranka į kaltinimus dėl per didelio subjektyvumo. Leiskite, kad jus pažintų ir vertintų už stipriąsias jūsų savybes: gebėjimą rūpintis, globoti, puoselėti.

Dvyniai. Iki galo atsiskleisite tik prisiminę tikrąsias vertybes. Ta pačia proga patikrinkite, kiek norų įgyvendinote. Rezultatai netenkina? Pradėkite iš naujo.

Vėžys. Būkite savimi: nevaržykite savęs ir rodykite visiems savo teigiamas ir neigiamas savybes. Jūsų nekritikuos, jums pavydės, į jus lygiuosis ir į jus kreipsis pagalbos.

Liūtas. Visiems reikės jūsų dėmesio, o jums jo teks mažiausiai. Užuot galvoję, kad neturite teisės egzistuoti, panirkite į sielos gelmes. Argi nenorite geriau pažinti savęs?

Mergelė. Manote, kad išdalijate visą save nieko nepasilikdami sau? Klystate. Kuo daugiau duosite – tuo daugiau gausite. Tai ypač akivaizdu bendraujant su draugais.

Svarstyklės. Už karjeros aukštumas dabar svarbiau artimas ryšys. Jei eisite šiuo keliu, jus pastebės svarbūs žmonės. Tapkite reikalingi tiems, kurie reikalingi jums.

Skorpionas. Problemas išspręsite ne bėgdami nuo jų, bet žiūrėdami joms tiesiai į akis. Tokiu būdu suprasite, kad viskas yra paprasčiau nei atrodo, o jūs turite daugiau nei įsivaizduojate.

Šaulys. Susitarę su savimi, rasite kompromisą su kitais. Dėl savo gerovės liaukitės vaikščioję pramintais takeliais. Tik toks požiūris padės rasti tikrąją savo vietą.

Ožiaragis. Kaip elgtis, patars antroji pusė. Tikėkite, kad ji jums pasiūlys nebesislėpti po devyniais užraktais. O tada patys nustebsite, kaip gera atvirai reikšti savo jausmus.

Vandenis. Esate vedami ten, kur turite būti? Nesustokite! Tai – žingsnelis į priekį: geriau suprasite kūno poreikius ir pajusite gilesnį ryšį su kasdienėmis pareigomis.

Žuvys. Norite džiaugtis – džiaukitės, norite liūdėti – liūdėkite, norite rūpintis – rūpinkitės. Jums sukurtos idealios sąlygos atskleisti savyje motinystės ir tėvystės instinktus.

Horoskopai

Kiekvienos dienos

horoskopą rasite

Sudarė astrologė V.Budginaitė

os

Vertikaliai:

Horizontaliai:

Atsakymas:

Per. Speigas. Ėrena.

Ore. Alfa. Skardis.

Stirkso. Teis. Ak.

Stagaras. Lis. Arė.

Esė. Ndas. Bus. Kran.

Sva. Kardas. Neiki.

Ūkis. Iriu. Koljė. Edis.

Kia. Elis. Galop. SAT.

Skraj. Undinė. Sakė.

Ąsotis. Amas.

Pastarnokas. Delta.

Aelita. Ifi genija.

Garas. Kė. Sė. Krėsi.

Ps. Sa. Erą. Sosna.

Elas. Rėk. Ūdijo.

Ratlankis. Pereis. Is. I.

Ndis. Ks. US. Tais. Gn.

Brigada. Audr. Lim.

Ir. Arsai. Ona. Erkė.

Suspės.

GRŪDGALIAI.

Parengė žurnalo

„Oho“ redakcija„Oho redakcija

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Orai

Interaktyvus orų žemėlapis: www.orai.lt

Lietuvoje ŠiandienŠeštadienį daug kur trumpi lietūs. Vietomis griaudės perkūnija, kurios metu

vėjo gūsiai stiprės iki 14 m/s. Temperatūra naktį – 15–20, dieną – 25–30,

pajūryje – 20–23 laipsniai šilumos. Sekmadienį ir pirmadienį orai mažai keisis,

o nuo antradienio sinoptikai žada lietų.

06-22 d.

19 / 28 18 / 26 16 / 21 17 / 25

06-23 d.

17 / 27 17 / 26 16 / 21 15 / 24

06-22 d.

19 / 29 19 / 29 18 / 26 18 / 26

06-23 d.

16 / 25 16 / 25 17 / 26 17 / 26

Vilnius

Panevėžys

Utena

Šiauliai

31

31

31

30

Kaunas

31

Alytus

31

Klaipėda

32

VėjasPietų

3–8 m/s

Vilnius Kaunas Klaipėda Šiauliai

Panevėžys Utena Alytus Marijampolė

PasaulyjeAtėnai 31

Berlynas 25

Londonas 21

Madridas 29

Maskva 23

Minskas 29

Oslas 21

Paryžius 21

Praha 27

Ryga 31

Roma 29

Stokholmas 21

Talinas 23

Varšuva 3131Marijampolė

Sveikatos apsaugos ministerija įspėja, kad besaikis bendravimas su žmonėmis, sukelia norą žudyti.

„D&G“ kelnės, „Gucci“ batai, „Armani“ marškinėliai, rankinė iš „Louis Vuitton“… Negaliu suprasti tik vieno – ką tu veiki autobuse?

Saugaus eismo pamoka darželyje:– Taigi, vaikučiai, kokia pagrindinė taisyklė, norint pereiti per gatvę šviesoforo reguliuojamoje sankryžoje? – Negalima stovėti prie balos.

Nesutarimai virtuvėje:– Indų plovimas žaloja mano vyriškumą.– Tai gal gali indus plauti rankomis?

Šiuolaikiniai dalininkai avangardistai savo kūrinius vadina instaliacijomis, o žiūrovai – mėšlu.

Anekdotai

Netradicinis Joninių sutikimas

Joninių naktį nuo 21 val. iki 03.42 val. trijų šalių –

Lietuvos, Rusijos ir Prancūzijos – gyventojai daly-

vaus edukaciniame užsiėmime: fi lmuos saulės laidą

ir patekėjimą bei savo medžiagą talpins Pinterest.

com svetainėje. Savo video taip pat galima siųs-

ti el. paštu rasma@kkkc.lt ir jie bus publikuojami.

Dalyviai iš Lietuvos rinksis Klaipėdos kultūrų ko-

munikacijų centro Parodų rūmuose.

Rasos šventė

ant piliakalnių ir prie Neries

Joninės Kernavėje prasidės 20 val. kupoliavimu, dai-

nomis, šokiais, žaidimais ir burtais. Nusileidus sau-

lei, po 22 val. bus uždegtas aukuras, nuo 23 val. –

didysis laužas ir stebulės. Vainikai bus plukdomi

1 val. nakties, o tekančios saulės pagerbimas –

4.30 val. Kernavės miestelio scenoje muzika liesis

iki 2 val. Koncertuos net 11 ansamblių.

M.Vidzbelio/BFL nuotr. Š.Mažeikos/BFL nuotr.

Birželio 23–24 d. Birželio 23–24 d. Klaipėda Kernavė

15min • 2013 m. birželio 21 d.24 | Vasara

Kamanų pelkės turtai Margarita Jankutė redakcija@15min.lt

Viena įspūdingiausių pelkių Lietuvoje – Kamanų –plyti šalies šiaurinėje dalyje, Akmenės rajone, tuo pačiu vardu pavadintame valstybiniame rezervate.

Sumanius šiose vietose pasidairyti, pir-miausia reikėtų užsukti į modernų Lan-kytojų centrą. Dauguma Kamanų pelkės turtų čia – kaip ant delno: juos galima pa-čiupinėti, pauostyti, išgirsti.

Surinkta viskas Štai įkiši ranką į specialų stalčiuką ir išsi-trauki svaiginančiai kvepiantį pelkinį gai-lį (nuo kurio aromato, būnant pelkėje, gali apsvaigti galva), gyvatės išnarą ar sudžiu-vusių samanų kuokštą.

Specialus ekspozicijos apšvietimas lei-džia išvysti pelkę ne tik dieną, bet ir naktį. Pakanka tik paspausti atitinkamą mygtuką, ir pasigirsta pelkių gyventojų balsai: suū-bauja pelėda, sumekena perkūno oželis, suklykia gervė...

Gali išvysti bebro namus, sužinoti, kas yra akivaras ir ežerokšnis, kiek sveria sau-sos ir šlapios durpės, pamatyti, kaip atrodo pelkės dugnas.

Surinktos pelkėje gyvenančių paukščių plunksnos ir kiaušiniai, eksponuojami brie-džio ragai, kuriuos šis miško galiūnas nuo-lat keičia. Mažai kas žino, kad jis keičia ir savo barzdelę. Pražilusią briedžio barzdą užsukusieji į centrą gali išvysti viename iš paslaptingųjų stalčiukų.

3,6 km ilgio takas Lankytojų centre taip įdomu, kad užsižai-dus nejučia prabėga kelios valandos – seniai

laikas išsiruošti į tikrą išvyką po rezerva-tą. Tiksliau – susipažinti su juo, einant per pelkę nutiestu 3,6 km ilgio pažintiniu taku. Vaikščioti po pelkę savarankiškai niekas neleis – būtina gido palyda.

45-ios pelkėje augančių augalų rūšys yra itin retos, valstybės saugomos. Čia gali grožėtis retai sutinkamomis plačialapėmis klumpaitėmis, puošniais burbuliais, pie-vinėmis gencijonėlėmis.

Neseniai Kamanų pelkėje aptiktos trys naujos rūšys: reta visoje Europoje grybų rūšis – kimininis juodaausis, krantinis ki-minas, mėgstantis mirkti vandenyje ir kerpsamanėms priskiriamas plūduriuo-jantysis sklenduonis.

Rezervate veisiasi galybė gyvūnų ir paukščių: ramiai jaučiasi lūšys, pelkės prie-globstyje niekas ramybės nedrumsčia žvir-blinei pelėdai bei dirviniam sėjikui – itin retiems mūsų kraštuose sparnuočiams.

Viena seniausių Europoje Kamanų pelkė – unikali. Pirmiausia tuo, kad ji – viena seniausių Europoje: joje telk-šantys vandens telkiniai – dar ledynmečio palikimas. Štai Kamanų senežeris, spe-cialistų manymu, gali skaičiuoti 12 tūkst. metų.

Šios aukštapelkės reljefas yra išskirtinis, čia gausu klampynių, sunkiai perbrenda-mų vietų. Ir medžiai čia auga savitai, prisi-taikydami prie esamų sąlygų. Pavyzdžiui, juodieji alksniai iškelia savo kamieną aukš-tyn – atrodo, tarsi ant kojų stovėtų.

Dabar Kamanų rezervate visu spartumu vyksta teritorijos tvarkymo darbai: nuima-mos senos medinio kelio per pelkę lentos ir tiesiamos naujos.

Naujasis takas bus daug platesnis ir patogesnis, pritaikytas ir negalią turin-tiems žmonėms, ir šeimoms su vaikiškais vežimėliais.

Rezervato darbuotojai ateityje ketina įrengti aukštą apžvalgos bokštą, į kurį įli-pus, bus galima grožėtis aplink plytinčios gamtos grožiu.

45 Tiek pelkėje augančių augalų rūšių yra itin retos, valstybės saugomos.

Skaičius

Gido paslaugų įkainiai:

• grupė iki 5 žmonių – 25 Lt

• grupė nuo 6 iki 10 žmonių – 40 Lt

• grupė nuo 11 iki 15 žmonių – 50 Lt

• grupė nuo 16 iki 20 žmonių – 60 Lt

Kainos

Ekskursiją Kamanų pelkės taku

ir gamtinės ekspozicijos apžiūrą

reikia užsisakyti iš anksto

paskambinus į direkciją

tel. 8 425 59285 arba elektroniniu

paštu: info@kamanos.lt.

Reikia užsisakyti

Šalia senojo

suklypusio

takelio –

ir naujas

patogus takas.

Po Kamanų pelkę galima

vaikščioti tik su gidu.

L.S

en

ka

us

ir E

.Ja

kš

tie

nė

s n

uo

tr.

Interaktyvus

rezervato muziejus.