Kultūra

Vienintelis ir paskutinis „Kai dirbu su jumis, negalvoju apie savo ligas, skausmus“, – prodiuserei R.Miškinytei kartą prisipažino viena ryškiausių Lietuvos kino asmenybių Arūnas Žebriūnas. Šešerius metus brandintas dokumentinis fi lmas apie režisierių sunkiai, bet vis dėlto gimė. Šį fi lmą pirmieji išvys festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai.

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 8 (1239) • 2012 m. kovo 9 d.

Visuomenė

Problema – privatizacija

Lietuvos „verslo elito“ nariai kalba kaip Rusijos oligarchai, švenčia kaip Rusijos oligarchai, rengiasi kaip Rusijos oligarchai, turi tų pačių pomėgių, greičiausiai net buriasi pas tuos pačius burtininkus. Kodėl?

6 psl.

Pasaulis

Japonai bijo, o lietuviai – ne

Po Fukušimos katastrofos Japonijoje jau išjungti 52 iš 54 atominių reaktorių. Sprogimai jėgainėje sugriovė japonų tikėjimą branduoline energetika. Tuo metu lietuviai atkakliai bando įtikinti kaimynus prisidėti prie naujos Visagino atominės elektrinės statybos.

10-11 psl.

Tyrimas

Išbandymas: perku butąJeigu rengiatės Vilniuje sau ar savo vaikams pirkti butą, „15min“ kviečia į virtualią ekskursiją po parduodamus būstus. Pardavėjams ir agentams rekomenduojame neskaityti.

31 psl.

BFL nuotr.

„Reuters“ nuotr.

38–39 psl.

2012-ųjų Europos futbolo čempionato aistros birželį kunkuliuos šalia Lietuvos – Lenkijoje ir Ukrainoje. Pagunda pamatyti šią šventę – labai didelė, bet patekti į ją, pasirodo, ne ką lengviau nei laimėti loterijoje.

16–17 psl.Andrius Vaitkevičiusa.vaitkevicius@15min.lt

AFP nuotr, „15min“ montažas

„Euro 2012“: misija beveik neįmanoma

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Kad demokratija nebūtų tik terminasKad ir kaip būtų paradoksalu ar liūdna, bet daugiau kaip dvidešimt metų gyvuojanti mūsų valstybė vis nesugeba susidoroti su politinio gyvenimo proble-momis. Žinoma, tai demokratijos raidos iššūkiai, bet ar neatėjo metas politinės sistemos pokyčiams?

Per kiekvienus rinkimus iškyla populistinio cu-namio bangos, ant kurių keteros puikuojasi naujas mesijas. Jo suburtas klubas, kažkodėl vadinamas partija, patenka į Seimą, dalyvauja sudarant valdžią, po to susirieja ir Seime atsiranda naujas, piliečių ne-rinktas, darinys.

Visų pirma, būtina keisti partijų registravimo tai-sykles. Jų skaičius siekia apie 40. Toks partijų tur-gus baigtųsi, jei būtų sugriežtintas Politinių partijų įstatymas, pagal kurį partijai kurti pakanka tūkstan-čio steigėjų. Šį skaičių vertėtų padidinti bent penkis kartus – tuomet kiekvienas gatvių triukšmadarys, bankininkas, su partijos pirmininku apsipykęs jo pa-vaduotojas nepuls steigti nuosavos politinės fi rmos.

Vertėtų pagalvoti ir apie rinkimų sistemos keitimą. Per partinius sąrašus į Seimą patenka daug viduti-nybių, kurios pasislepia už partijų vadų ar „gelbė-tojo“ nugaros. Jie iš esmės neatskaitingi rinkėjams. Populistai dažniausiai pralaimi rinkimus vienman-datėse apygardose, bet laimi daugiamandatėje, nes į Seimą kandidatuoja ne kaip politikai, o kaip kokio sirgalių klubo nariai.

Jei rinkimai vyktų tik vienmandatėse apygardose, neišvengiamai tektų mažinti Seimo narių skaičių, juolab kad emigracija apmažino rinkėjų gretas. Lie-tuvai visiškai pakaktų ir 101 Seimo nario. Tai padi-dintų mandato vertę. Verstų partijų lyderius suktis ne tik Vilniuje, bet gręžtis ir į regionus, vadinamąją provinciją. Partijose stiprėtų konkurencija, galbūt atsirastų pirminių rinkimų reiškinys.

Piliečiams tokios sąvokos kaip „teisinė valstybė“, „pilietinė visuomenė“ tebėra iššūkiai. Jei mitingai, demonstracijos ir kitos pilietinio spaudimo akcijos sulauktų didesnės visuomenės paramos, jei teismų darbas būtų visuomenės atidžiai stebimas, jei Sei-mo nariai, prieš priimant sprendimus, gautų laiškų iš rinkėjų, demokratija taptų tautos savastimi, o ne būtų tik politologinis terminas.

Bet Lietuvoje viskas daroma, kad visuomenė ne-būtų aktyvi. Vos žmonės išeina į mitingus, tuoj jiems lipdomos „minios“, „gaujos“, „gatvinių“ etiketės. Kviečiama prabilti susirinkusiems žmonėms, pre-zidentė arogantiškai pareiškia, kad nenusileis „iki gatvės lygio“.

Nors Lietuvos Konstitucijos 9 str. sakoma, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausi-mai sprendžiami referendumu“, tačiau nuo 1991 m. Lietuvoje įvyko vos 7 referendumai.

Kažkaip pamiršome, kad Nepriklausomybę pasie-kėme pilietiškai susitelkę, kad svajojome, jog visi būsime čia šeimininkais. Reikia pradėti svajoti vėl.

Komentaras

Tomas Viluckasredakcija@15min.lt

Jei rinkimai vyktų tik vienmandatėse apygardose, neišvengiamai tektų mažinti Seimo narių skaičių, juolab kad emigracija apmažino rinkėjų gretas. Lietuvai pakaktų ir 101 Seimo nario.

2 | Politika

Premjeras A.Kubilius siūlo prezidentei atleisti vidaus reikalų ministrą R.Palaitį. Ką darys D.Grybauskaitė?

Tomas BalžekasGeneralinis direktoriust.balzekas@15min.lt

Jaunius LingysGen. direktoriaus pavaduotojasj.lingys@15min.lt

Rimvydas ValatkaVyriausiasis redaktoriusr.valatka@15min.lt

Donatas VečerskisPardavimų vadovasd.vecerskis@15min.lt

Raimundas CelencevičiusRedaktoriusr.celencevicius@15min.lt

Asta CibienėRedaktoriaus pavaduotojaa.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896Faks. (8-5) 210 58 97redakcija@15min.lt

Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

ReklamaTel. Vilniuje (8-5) 233 6535 reklama@15min.ltPlatinimasplatinimas@15min.lt

Leidėjas: UAB „15 minučių“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105Tel. 210 58 94. Faks. 210 58 97. info@15min.lt

Tiražas – 88 000 egz. Tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

Savaitės žmonės

„Kernagio aštuntukas”

„F & L“ production

Lietuva suklydo, į Euroviziją delegavusi „aklą“ Donatą Montvydą, o ne tautai akis atvėrusią Seimo narių grupę „Kernagio aštuntukas“. Anksčiau tik moterų, o dabar ir vyrų numylėtinis Ligitas Kernagis į savo grupę darbiniu pavadinimu Antikorupcijos

komisija iš pradžių subūrė net 17 narių, bet iki galo išliko tik aštuoni.

„Kernagio aštuntukas“ per dešimt dienų sukūrė labai drąsią dainą „Baltosios apykaklės“. Dainoje reikalaujama atleisti vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį, generalinio prokuroro pavaduotoją Darių Raulušaitį, grąžinti

į darbą Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovus bei užduodami neatsakomi klausimai prezidentei. Daina labai įtaigi: pasiklausęs jos, premjeras jau teikia prezidentei atleisti vidaus reikalų ministrą.

15min.lt apklausa

Atleis R.Palaitį ir lieps

liberalcentristams surasti naują

ministrą (4906) 40 proc.

Neatleis R.Palaičio ir lieps premjerui

palikti jį ramybėje (4119) 34 proc.

Neatleis R.Palaičio ir lieps

atsistatydinti premjerui A.Kubiliui (2214) 18 proc.

Paskelbs inicijuojanti naują

valdančiąją koaliciją (1053) 9 proc. Apklausoje dalyvavo 12293 žmonės

15miinnn ••• 20202020202012121212121 mm. kovo 9 d

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Ar prezidentei sunku šauti sau į koją?Prezidentė D.Grybauskaitė kitą savaitę turės priim-ti sprendimą dėl vidaus reikalų ministro R.Palaičio. Dauguma mano kolegų žurnalistų ir apžvalgininkų sako, kad prezidentei pasirinkti bus labai sunku, o bene vaizdingiausiai susidariusią situaciją apibūdi-no K.Girnius, sakydamas, kad „prezidentė verčia-ma šauti sau į koją“ ir prisiimti atsakomybę už koa-licijos ateitį.

Nežinau, ką galvoja ir kaip jaučiasi prezidentė, ta-čiau man atrodo, kad pasirinkimas iš tiesų nėra jau toks sudėtingas.

Teisingiau net būtų sakyti, kad pasirinkimo prezi-dentė iš esmės neturi. Jei, žinoma, ji nenori pakartoti klaidos, kurią padarė skubotai teisindama abejotinus R.Palaičio sprendimus dėl FNTT vadovų atleidimo.

Pirmiausia pasirinkimas nėra lygiavertis: vienoje svarstyklių lėkštėje Vyriausybės vadovas, atsakingas už viso kabineto veiklą, antroje – tik vienas iš 14-os Vyriausybės narių. Prezidentės sprendimas yra susi-jęs su pasitikėjimu: jei nuspręs R.Palaičio neatleisti, tai reikš, kad jis jai yra svarbesnis nei visa Vyriausybė.

Kai kas šioje vietoje tikriausiai man puls prieš-tarauti, sakydamas jog yra priešingai ir kad būtent R.Palaičio atleidimas iš pareigų reikštų Vyriausybės griūtį. Nepykite, bet manau, kad tai didžiausia nesą-monė, kokią tik būtų galima sugalvoti. To nesugal-votų nei Liberalų ir centro sąjunga, nei jos vadovas A.Čaplikas. Nepaisant to, kad šiai, jokių vertybių neturinčiai, partijai parsidavinėti už postus anaiptol nėra naujiena, net jie tikriausiai supranta, kad taip brangiai kaip konservatoriai, jiems niekas daugiau niekada nemokės ir 4 ministrų postų už 11 vietų Sei-me plius Valinskų šeimą nepasiūlys. Todėl atleidus R.Palaitį niekas negrius, nes liberalcentristai juk ne

kvaili ir supranta, kad ši kadencija apskritai tikriau-siai yra paskutinė, kai jie turi savo atstovų ir džiau-giasi valdžios teikiamomis privilegijomis. Vargu, ar A.Čaplikas ir jo kolegos linkę tų privilegijų atsisakyti.

Kita vertus, net jei liberalcentristai būtų tokie kvaili ir nuspręstų pasitraukti, niekam nuo to blogiau ne-būtų. Priešingai – gal net būtų geriau. Nes klausyda-mas A.Čapliko, kuris premjerui viešai siūlo „pirkti“ R.Palaitį mainais į energetikos projektus, bent jau aš pagalvoju, kad visiems būtų geriau, kad tokių kaip jis ir koalicijoje, ir apskritai šalies politikoje būtų kuo mažiau. Turiu galvoje tuos, kurių balsavimai ir sprendimai priklauso ne nuo įsitikinimų ar verty-bių, o nuo to, ką jiems pasiūlo mainais. Šia prasme R.Palaičio istorija leido A.Čaplikui parodyti savo ir jo partijos tikrąjį veidą.

Grįžtant prie prezidentės pasirinkimo – pasirinkti jai neturėtų būti sunku, nes, tenkindama A.Kubiliaus teikimą dėl R.Palaičio atstatydinimo, ji padarytų iš esmės tą patį, ką darė R.Palaičiui nusprendus at-leisti FNTT vadovus. Premjeras nepasitiki ministru taip pat, kaip ministras nepasitikėjo V.Gailiumi ir V.Giržadu – pastarieji jau atleisti, tad ir R.Palaičiui išimtis neturėtų būti daroma.

Priešingu atveju, tai yra, nusprendusi neatleisti R.Palaičio, D.Grybauskaitė tuo pat metu turėtų pa-siūlyti jam formuoti Vyriausybę. Aš labai tikiuosi, kad jai užteks sveiko proto to nedaryti.

O kai dėl „šaudymo sau į koją“, tai kartais gal ge-riau pripažinti klydus, nei šaudyti į kitus. Klysti juk gali net ir prezidentai.

4 | PolitikaKomentaras

Artūras Račasredakcija@15min.lt

Jei prezidentė nuspręs R.Palaičio neatleisti, tai reikš, kad jis jai yra svarbesnis nei visa Vyriausybė.

Lauryna Vireliūnaitė l.vireliunaite@15min.lt

Gegužės pradžioje premjeras Andrius Kubilius taptų ilgiausiai dirbančiu Vyriausybės vadovu, tačiau dabar spėliojama, ar jis spės pasiskelbti rekordininku.

Tokios krizės, kokia kilo valdantiesiems susipliekus dėl atleistų Finansinių nusi-kaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vado-vų, nebuvo per visus 15-osios Vyriau-sybės darbo metus.

A.Kubilius šią savaitę nusprendė eiti iki galo – įteikė prezidentei Daliai Gry-bauskaitei siūlymą iš vidaus reikalų mi-nistro posto atleisti liberalcentristą Rai-mundą Palaitį. Ką nuspręs valstybės vadovė, sužinosime kitą savaitę.

Liberalcentristai galėtų atšaukti iš Vy-riausybės R.Palaitį ir į jo vietą pasiūlyti kitą partijos atstovą, bet kol kas jie to daryti neketina. Šios partijos vadovai taip pat nėra pasiryžę atšaukti keturis savo ministrus ir sugriauti Vyriausybę.

Nors ankstesni valdančiosios

koalicijos partnerių kivirčai neprilygs-ta dabartiniam susipriešinimui, dau-gumą suformavusios partijos vienos kitoms į atlapus kibo ne kartą.

Ramybę drumstė A.ValinskasNe kartą A.Kubiliui bei koalicijos part-neriams nervus gadinęs dabar jau ne-beegzistuojančios Tautos prisikėlimo partijos (TPP) pirmininkas Arūnas Va-linskas pernai rudenį užsimojo prieš konservatorių Aplinkos komiteto pir-mininką Joną Šimėną, kuris buvo ap-kaltintas suklastojęs komiteto priimtą sprendimą.

A.Valinskas, įvardijęs J.Šimėną koa-licijos problema, paskelbė ultimatumą konservatoriams, kad politikas per de-šimt dienų būtų atstatydintas iš komi-teto vadovo posto. Tačiau TS-LKD at-stovai į A.Valinsko kalbas nesureagavo –J.Šimėnas Aplinkos komitetui vado-vauja iki šiol.

A.Valinskas aistras koalicijos viduje kaitino ne kartą. Valdantiesiems daug nervų kainavo vidinės TPP rietenos ir skilimas, po kurio 2009 metų rudenį A.Valinskas triuškinama balsų persvara buvo atstatydintas iš Seimo pirminin-ko posto. Tuomet atrodė, kad įsižei-dęs šou verslo atstovas trinktels du-rimis, tačiau tai neįvyko. A.Kubiliui ir

konservatoriams galvą skaudėjo dėl A.Valinsko bandymo tapti kultūros mi-nistru. Supratęs, kad D.Grybauskaitė neketina patvirtinti jo kandidatūros, po-litikas jai atsikirto įžeidžiančiais epite-tais. Tuomet A.Kubilius paskelbė nebe-teiksiantis jo kandidatūros. A.Valinskas ir vėl nurijo pralaimėjimo kartėlį.

Kalbėjo apie išdavystęLiberalcentristų ir koalicijos partnerių santykius praėjusiųjų metų kovą ap-temdė tai, kad Liberalų ir centro sąjun-gos atstovas Jonas Liesys net du kartus nebuvo patvirtintas Seimo pirmininkės I.Degutienės pavaduotoju.

Tuomet liberalcentristai svarstė, ku-rie koalicijos partneriai jiems pakišo kiaulę ir įtariai žvilgčiojo į Liberalų sąjū-džio atstovus. A.Kubilius pareiškė, kad J.Liesio nepatvirtinimas Seimo vicepir-mininku – nieko tokio, tačiau A.Čaplikas laikėsi kitos nuomonės. „Tokios išda-vystės kvapeliu gyvuoti koalicija gali mėnesį ar du. Bet ilgiau aš neduodu garantijos“, – pykčio neslėpė jis. Tačiau koalicija tebegyvuoja.

Trintį koalicijoje ir konservatorių par-tijos viduje sukėlė ir Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) kilęs kyšininkavimo skandalas, kuomet buvo sulaikytas tuo-mečio sveikatos ministro A.Čapliko pa-vaduotojas Artūras Skikas. A.Kubilius pareiškė paramą A.Čaplikui, o Seimo pirmininkė konservatorė Irena Degu-tienė tėškė, kad A.Čapliko vietoje ji at-sistatydintų. Po šių žodžių praėjusiųjų metų vasarį A.Čaplikas parašė atsistaty-dinimo pareiškimą, bet liberalcentristai nedrįso palikti koalicijos.

Siūlė pasitikrinti pasitikėjimą Praėjusių metų pabaigoje svarstant 2012-ųjų biudžetą kilo aistros dėl to, kokius naujus mokesčius reikia įvesti. Daugiausiai ginčytasi dėl konservatorių pasiūlymo įvesti nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius, tam pasiprieši-no Liberalų sąjūdis ir liberalcentristai. Audringos diskusijos kilo ir dėl socia-linio draudimo mokesčio pervedimo į privačius pensijų fondus.

Alyvos į ugnį įpylė Liberalų sąjūdžio pirmininko, susisiekimo ministro Eligi-jaus Masiulio pasiūlymas Vyriausybei pasitikrinti pasitikėjimą Seime. Bet to neprireikė. Koalicijos partneriai ryžosi kompromisams ir galiausiai susitarė.

Koalicijos audra

Trims valdančiosioms partijoms nesugebant išsiaiškinti santykių ir iš-spręsti konfl ikto, sukruto Seimo opozicija. Socialdemokratai prabilo apie interpeliaciją A.Kubiliui ir galimybę suformuoti naują valdančiąją daugumą.

Socialdemokratų pirmininkas Algirdas Butkevičius lrt.lt pareiškė, kad, jeigu libe-

ralcentristai pasitrauks iš daugumos, bus pradėtos opozicinių frakcijų ir atskirų

valdančiosios daugumos atstovų derybos. „Ir jeigu turėtume per 70 Seimo na-

rių, žengtume ir tolimesnius žingsnius“, – pridūrė jis.

„Tai – paprasčiausia viešųjų ryšių akcija, – opozicijos pasiryžimu nepatikėjo po-

litologas Vytautas Dumbliauskas. – Tai – nerealu. Jūs pagalvokite, ką dabar reiš-

kia formuoti naują Vyriausybę, rengti programą. Iki rinkimų liko pusmetis, todėl

manau, kad A.Butkevičius sužaidė žaidimą, norėdamas atkreipti dėmesį į savo

partiją.“

Liberalcentristams nusprendus trenkti durimis, politologo įsitikinimu, papras-

čiau būtų šiam ministrų kabinetui iš naujo gauti Seimo įgaliojimą, nei politikams

užsiimti naujos Vyriausybės lipdymu.

Ar A.Kubiliaus Vyriausybė atlaikys šią krizę, V.Dumbliauskas prognozuoti nesiry-

žo. „Įdomu, kiek toli pasirengę eiti konservatoriai. Kad FNTT vadovų atleidimas

juos smarkiai įžeidė, matosi iš A.Kubiliaus ir I.Degutienės veidų. Jie yra apgalvoję

savo veiksmus, tačiau svarstyti apie tai būtų tas pats, kaip burti iš kavos tirščių.

Susilaikau“, – „15min“ kalbėjo politologas.

Opozicijos ryžtas – dirbtinis

Į vieną partiją susiėję

A.Valinskas (kairėje)

ir A.Čaplikas iki šiol

konservatoriams

pralaimėjo visus mūšius.

BFL nuotr.

15min • 2012 m. kovo 9 d.6 | Visuomenė

Savaitraštis „15min“ pasieks Druskininkus ir Palangą

Bernardas Gailiusredakcija@15min.lt

Įdomu, kad ne vienas komentatorius prisiė-mė sau pareigą visuomenę raminti. Valstybė esą negali būti savo pačios verslininkų prie-šas, taip mes neišgyvensime, pinigai visuo-menei ne mažiau svarbūs nei kultūra, reikia nustoti mąstyti kaip seniems komunistams, visur matantiems Rokfelerių sąmokslą. Maždaug tokias mintis viešumoje yra išdės-tę ne tik profesionalūs apžvalgininkai, bet net ir Kovo 11-osios akto signatarai – pana-šiai yra kalbėję rašytojas Mečys Laurinkus ir ūkininkas Albinas Januška.

Šiaip jau idėja teisinga, visuomenė ir ypač valstybė turi rasti produktyvų santykį su stambiais verslininkais. Tačiau entuziastingi pozityvaus požiūrio į verslą propaguotojai klysta vertindami susiklosčiusią padėtį kaip vien nuotaikų problemą.

Problemos šaknysMaždaug nuo 2000-ųjų apie, pavadinkime, oligarchizacijos grėsmę visai rimtai disku-tuoja ir užuominomis kalba taip pat ir tie, kurie priklauso siauram labai gerai infor-muotų žmonių ratui.

Taigi tai nėra vien nelaimingų bedarbių pabambėjimas apie turtingus darbdavius. Todėl nepakanka vieniems kitus padrąsinti ir mąstyti pozityviai. Reikia taip pat neiš-sigąsti šaltai pažvelgti į problemos esmę. Aš manau, kad šitos problemos vardas yra privatizacija.

Tai juk buvo visos Lietuvos (ir ne tik Lie-tuvos) verslo startas. Žvelgiant atgal viskas atrodo iki banalumo paprasta. Privatizuoti tikrai rimtą objektą buvo galima dviem bū-dais: užvaldyti arba nusipirkti. Taigi, reikė-jo ryšių ir įtakos arba pinigų (investiciniai čekiai, beje, nieko iš esmės nepakeitė, nes patys tuoj pat tapo preke).

Vieną iš dviejų arba abu kartu turėjo trys visuomenės grupės: buvusio KGB eli-to nariai, buvusi sovietinė nomenklatūra ir, renkantis švelniausią įmanomą ir kartu labiausiai viską apimantį terminą, „šešėli-nio pasaulio“ atstovai.

Beveik giminystės ryšiaiReikia aiškiai suprasti, kad visa tai buvo neišvengiama. Privatizacija negalėjo vykti kaip nors kitaip. Anatolijus Čiubaisas, Vy-tautas Landsbergis ar Vaclavas Havelas čia beveik niekuo dėti. Komunistai sukūrė dirb-tinę iškreiptą visuomenės struktūrą, todėl norint pradėti kokybiškai naują gyvenimą, tą struktūrą reikėjo sugriauti.

Bet koks bandymas viską daryti „žmo-niškiau“ ar „labiau civilizuotai“ iš esmės reikštų sovietinio valdymo pratęsimą ir ne-išvengiamų sukrėtimų atidėliojimą. Tačiau tai, kas neišvengiama, nebūtinai yra gerai. Tiksliau, negalima apsimesti, jog proble-mos nėra, vien todėl, kad ji neišvengiama. Ir neišvengiama problema yra problema.

Pavyzdžiui, juk akivaizdu, kad didžiaisiais verslininkais tapo tam tikro tipo žmonės. Kad juos sieja charakterio savybė, kuriai pa-vadinti pasitelksiu Liudviko Gadeikio išras-tą epitetą. Kadaise rašydamas apie įmonės „MG Baltic“ vadovus L.Gadeikis juos pa-vadino „plėšriai žvaliais“. Tai turbūt diplo-matiškiausias šios savybės apibūdinimas.

Tačiau tai ne didžiausia problema. Žmo-nės keičiasi ir reikia pripažinti, kad savinin-kystė daugelį sovietinių nomenklatūrininkų paveikė teigiamai, atvėrė jiems kitokį pasau-lį. Vis dėlto, nei jie patys, nei mes visi ne-galime išvengti to, kad tokia didžiojo verslo struktūra mus sieja su Rusija. Ir ne tik kon-krečiais ekonominiais saitais, bet natūrales-niais ir gilesniais, beveik giminystės ryšiais.

Kai kalbame apie KGB elitą, nomenkla-tūrą ar net sovietinį „šešėlinį pasaulį“,

neišvengiamai kalbame apie tikrąja to žo-džio prasme „visasąjungines“ tendenci-jas. Todėl privatizacija visoje posovietinė-je erdvėje vyko panašiai ir sukėlė panašias pasekmes.

Jos švelnėjo iš Rytų į Vakarus, nes ta pačia kryptimi švelnėjo ir buvę sovietiniai visuo-menės struktūros iškraipymai. Viena iš ilgai neįvertintų pasekmių buvo ta, kad privatiza-cija sukūrė tokią verslininkų kultūrą, kurioje madas, kaip ir anksčiau, diktuoja Maskva.

Ryškus ir erzinantis pavyzdys – verslo požiūris į žiniasklaidą. Kas, bent kiek pažįs-tantis šį pasaulį, šiandien drįstų neigti, kad Lietuvoje buvo mėginama kariauti rusiško stiliaus „informacinius karus“? Prisiminki-me konkrečius pavyzdžius, bet susilaiky-kime jų neįvardydami – mes čia valstybės reikalus aptarinėjame, o ne smulkiaburžua-zinius konfl iktus sprendžiame.

Verslo ir žiniasklaidos suaugimas – labai sudėtingas ne tik ekonominis, bet ir psi-chologinis procesas. Jelena Tregubova savo

„Kremliaus digerio pasakėlėse“ labai taik-liai pavaizdavo, kaip net ir profesionalūs, visų gerbiami Rusijos žurnalistai per „in-formacinius karus“ „susiliejo“ su savo savi-ninkais. Jie ne banaliai pakluso šeimininkų nurodymams, o patys pradėjo jaustis ben-draturčiais, pasąmoningai susiedami savo interesus su leidinį ar televiziją valdančia įmone. Mieli bičiuliai rašytojai, inteligen-tai ir žurnalistai, pasakykite, kad viso to ne-matėme Lietuvoje, kad skaitant (kas skaitė) Tregubovos pasakojimą neiškyla prieš akis veidai ir vardai? Juk iškyla...

Kaip sakiau, tai tik vienas iš giminystės su Rusija požymių, kurių visų net neapra-šysi. Tik aklas gali nematyti, kad vadina-mojo „verslo elito“ nariai kalba kaip Rusijos oligarchai, švenčia kaip Rusijos oligarchai, rengiasi kaip Rusijos oligarchai, turi tų pa-čių pomėgių, greičiausiai net skaito tas pa-čias burtų knygas ir buriasi pas tuos pačius burtininkus.

Svarbiausia, kad tai nėra pamėgdžiojimas, imitacija, tai iš tikrųjų bendra kultūra. Po-sovietiniai verslininkai vienodai mėgina ir kurti savo naują įvaizdį. „Pažangiausieji“ iš jų yra įsitikinę, kad vynas, golfas ir atostogos Viduržemio jūros pakrantėse yra pakanka-mai patikimi integracijos į Vakarus metodai.

Čia dar ne RusijaTačiau visa tai tėra verta tik humoro. Rimtas klausimas yra vienas. Gali būti, kartais vis dar taip atrodo, kad didieji Lietuvos versli-ninkai nori ir būti Rusijos oligarchais (ru-siško tipo oligarchais Lietuvoje, o galbūt net „visasąjunginės“ sistemos dalimi, kai kuriems tikriausiai nėra didelio skirtumo). Štai šitą norą jiems būtų geriau pamiršti.

Kaip Rusijos valdžia nori ar gali pasinau-doti čia aptarta kultūrine bendryste – visiš-kai atskiras klausimas. Tačiau mums daug svarbiau, kaip šią problemą spręs pati Lie-tuva. Kai kuriems žmonėms gal ir iš tikrųjų būtų naudinga įsisąmoninti, kad „ne šventie-ji puodus lipdo“ ir kad verslą ir verslininkus tikras valstybininkas turi priimti kaip duoty-bę, kaip nuo jo nepriklausančią tikrovės dalį.

Kai kuriems kitiems žmonėms būtų sveika retkarčiais prisiminti esminę Lietuvos savy-bę, kurios niekas nėra tiksliau apibūdinęs už grupę „Antis“: „Čia dar ne Rusija.“ Pačia gi-liausia prasme. Jei atitrūktume nuo kiekvie-ną iš mūsų vis kitaip erzinančių ir kamuo-jančių kasdienybės minčių ir pažvelgtume iš platesnės perspektyvos, tai pamatytume, kad Lietuvos Konstitucija (ačiū Dievui ir jos autoriams) veikia labai efektyviai. Ji atlai-kė jau daug iššūkių, skandalų ir sukrėtimų.

Tai ir yra valstybės esmė. Net juodžiau-siais laikais politika yra savarankiška ir vei-kia pagal savo paslaptis, kurias visi esame girdėję, bet nesugebame rimtai suvokti. Lie-tuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai. Būtent su tuo mes visi, kiekvienas savaip, būsime anksčiau ar vė-liau priversti susitaikyti.

Po 22 metų:

Problemos vardas – privatizacijaPer pastaruosius porą metų Lietuvoje pradėta intensyviau diskutuoti apie visuomenės ir valstybės santykį su verslu. Matyt, žmonės intuityviai jaučia, kad reikia kažką daryti su visus visuomenės sluoksnius užplūdusiais pasakojimais apie didžiųjų verslininkų galią, apgaules ir piktus kėslus.

Lietuvos verslininkai

nori būti rusiško tipo

oligarchais Lietuvoje.

„15min“ archyvo nuotr.

Privatizacija sukūrė tokią verslininkų kultūrą, kurioje madas, kaip ir anksčiau, diktuoja Maskva.

Savaitraštis „15min“ dar labiau plečia savo platinimo geografi ją. Nuo šiol laikraštį galima rasti ir keliose dešimtyse platinimo vietų Palangoje bei Druskininkuose.

Didžiausiame Lietuvos kurorte Palango-je šiuo metu išdalijami keli šimtai laikraš-čio egzempliorių. Savaitraštį galima rasti populiariausiose kurorto kavinėse. Prasi-dėjus vasaros sezonui ir Palangą užplūdus poilsiautojams, laikraštis bus platinamas daugelyje kurorto kavinių, restoranų bei viešosiose erdvėse.

Druskininkų gyventojai ir šio kurorto

svečiai savaitraštį „15min“ gali rasti Snie-go arenoje įsikūrusioje restoranų zonoje ir dar keliose kitose populiariausiose maiti-nimo įstaigose.

Kiekvieną penktadienį pasirodantis ne-mokamas savaitraštis „15min“ yra leidžia-mas 88 000 tiražu ir platinamas 9-iuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klai-pėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje,

Marijampolėje, Palangoje ir Druskininkuo-se. Laikraštį miestų gyventojai ir svečiai gali rasti verslo centruose, kavinėse, res-toranuose, prekybos centruose, specialio-se dėžėse viešosiose miestų vietose ir pan.

Negavusieji popierinės savaitraščio „15min“ versijos laikraštį visada gali skai-tyti PDF formatu – jį galima rasti surinkus adresą www.15min.lt/laikrastis

15min • 2012 m. kovo 9 d. Istorija | 7

1990-ieji: Lietuva skelbia nepriklausomybę nuo SSRSIna Navazelskis1990 m. kovo 15 d.

Kovo 11-osios sekmadienis buvo apsiniaukęs ir drėgnas. Krito dulksna, neapsispręsdama, likti jai rūku ar virsti pliaupiančiu lietumi. Atrodė, kad tokią dieną nieko ypatingo neturėtų įvykti, ką jau kalbėti apie nepriklausomos valstybės paskelbimą.

Vilniaus gatvės buvo tuščios. Tik keletas šimtų žmonių, nebijančių darganos, lau-kė prie Aukščiausiosios Tarybos Lietuvos sostinės centre. Kai kurie lūkuriavo jau nuo aštuntos ryto, nors sesija prasidėjo tik po dviejų valandų.

Sutemus vieni laikė uždegtas žvakutes, jas pridengdami delnais nuo lietaus, kiti savo didvyriams, neseniai išrinktiesiems parlamentarams, kurie protarpiais išeida-vo į priekinį rūmų kiemą, į glėbį įspraus-davo gėlių. Žmonės dainavo, verkė, plojo. Vieni skandavo: „Vytautas!“ (turėdami gal-voje Sąjūdžio vadovą Vytautą Landsbergį), kiti – „ačiū!“

Tai nebuvo panašu į praėjusių poros metų galingus mitingus, sutraukdavusius šimtus tūkstančių dalyvių. Tačiau tam, kad šioje „Lietuvos valstybės atkūrimo“ parlamenti-nėje manifestacijoje dalyvautum, nebūtina ten būti fi ziškai pačiam – pakako dvasios. Todėl dauguma Lietuvos žmonių ir sėdėjo namie, prigludę prie televizorių. Nepriklau-somybės atgimimas buvo stebimas ir apta-riamas šeimos ar draugų rateliuose. Bet tai netrukdė, kad Aktas taptų pačiu svarbiausiu šalies įvykiu. Kai 22.44 val. Vytautas Lands-bergis, ką tik išrinktas Lietuvos Respubli-kos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, paskelbė: „Aktas priimtas. Sveikinu Aukš-čiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą!“, žinojai, nebūtinai tai matydamas, kad beveik visoje šalyje buvo atkemšami šampano buteliai ir tryško džiaugsmo ašaros. Visa tai šiek tiek stulbino, nes dar beveik prieš dvejus me-tus nepriklausomybė buvo vien griaunan-ti idėja, tik draudžiamas žodis ar nepasie-kiamas tikslas. (Iš tiesų, vos keletas drąsių

lūpų nervingai linksniuodavo respublikos „suverenumą“.) Dabar visa tai staiga pra-pliupo tiesioginiame eteryje. <...>

Scenos paruošimas 61 metų architektui Algimantui Nasvyčiui pasipriešinimas susidėjo iš siekio profesi-onaliai įgyvendinti savo vidinę viziją. Jam Kovo 11-oji reiškė galutinį atpildą už 20-ies metų apdairų, bet įtemptą darbą. Kaip Lie-tuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų pa-grindinis architektas, jis ir jo brolis dvynys Vytautas sąmoningai, tyliai pradėjo statyti sceną Lietuvos nepriklausomybei. Jų dar-bas prasidėjo 1970-aisiais, kai jie laimėjo respublikinį konkursą naujam Parlamento

(Aukščiausiosios Tarybos) rūmų kompleksui suprojektuoti. Atsižvelgiant į brolių Nasvy-čių „buržuazinę“ kilmę, šio kontrakto pa-siūlymas jiems buvo netikėtas. Nė vienas iš jų nebuvo Komunistų partijos narys, o jų giminystė per pusbrolio vedybas su Antano Smetonos šeima kėlė dar daugiau įtarimų. Ideologinį netinkamumą jiems atleido, ta-čiau kelias nuo projekto iki pastato vis tiek truko daugiau nei dešimtmetį (tai vis dėlto dar buvo Sovietų Sąjunga). Šiandien visas modernus Aukščiausiosios Tarybos pasta-tų kompleksas yra Gedimino prospekto, dar iki pernai metų vadinto Lenino prospektu, gale. Pats Parlamentas yra modernus, bal-tas, keturkampis ir keturaukštis pastatas su pailgais, stačiakampiais oranžinio atspalvio langais. <...>

A.Nasvytis yra puikus subtilaus pasiprie-šinimo, kuris paprastai nepastebimas iš pir-mo žvilgsnio, sovietizacijai pavyzdys. Kai kurie lietuviai jo pasipriešinimą palaikė vi-siškai kitu dalyku. Tai patvirtina komenta-rai, kuriuos A.Nasvytis išgirdo Parlamento rūmams pirmą kartą atvėrus duris 1983 m. pabaigoje. Tuomet jo paklausė, kodėl jis su-projektavo tokį gražų pastatą tiems supu-vusiems komunistams. „O todėl, kad vieną dieną atsiras tikras Parlamentas ir tuomet pastatas bus mūsų“, – buvo jo atsakymas.

A.Nasvytis sąmoningai suprojektavo Par-lamento rūmus taip, kad juos būtų lengva pritaikyti, įvykus tokiems milžiniškiems pasikeitimams. Atidžiai pažvelgęs, aiškino jis, nerastum nė vieno kapitaliai įmontuoto simbolio, šlovinančio „tarybų socialistinę“ Lietuvos Respublikos dvasią. Nei dviejuose didžiuliuose bronziniuose reljefuose abi-pus įėjimo į pastatą (vaizduojančiuose ta pačia kryptimi judančias žmonių fi gūras), nei fojė įrengtuose vitražuose nėra garsiųjų sovietinių kūjo ir pjautuvo. Be to, pridūrė A.Nasvytis, esami sovietiniai simboliai, pa-vyzdžiui, du dideli bronziniai Sovietų Lie-tuvos herbai (vienas pakabintas virš pagrin-dinio įėjimo, o kitas – didžiojoje posėdžių salėje), gali būti be vargo nuimti. A.Nasvytis

prisiminė, kad vos užbaigus pastato staty-bas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas taip pat pastebėjo šį keistą „trūkumą“, bet nesiėmė jokių priemonių.

O gal turėjo imtis?.. Kovo 11-ąją tie sovie-tiniai simboliai pranyko taip lengvai, kaip A.Nasvytis ir buvo numatęs. <...>

Simbolių ribosBe abejonės, žinios apie nepriklausomybę buvo sutinkamos su tikru entuziazmu, ir vi-soje šalyje priešais televizorių ekranus lie-jamos ašaros buvo gana tikros. Juk vasario 24 d. rinkimų į Lietuvos Aukščiausiąją Tary-bą kampanijos metu Sąjūdžio kandidatai iš tribūnų skelbė, jog svarbiausias jų tikslas –atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Dabar jie tiesiog vykdė savo duotą pažadą. Ir nors nepriklausomybė buvo atkurta labai greitai, Lietuvoje jos atkūrimas iš tiesų ne-buvo staigmena. Daugelis vietos politinių veikėjų numatė, kad nepriklausomybė bus paskelbta kurią nors šių metų dieną. Tačiau dar prieš mėnesį tik nedaugelis būtų pasa-kęs, kad tai atsitiks taip greitai.

Iš esmės daugelis suvokė, kokia nepasi-ruošusi buvo Lietuva. Ji neturėjo nei karinių pajėgų šiam žingsniui paremti, nei maisto rezervų (nors maisto produktai sudaro dide-lę respublikos nacionalinio produkto dalį), nei žaliavų, nei aukso.

Todėl nepriklausomybės atkūrimas grei-čiau buvo valios, bet ne proto aktas.

1990 m. kovo 15 dienos reportažas „Lietu-va skelbia nepriklausomybę nuo SSRS“ skel-biamas iš I.Navazelskis knygos „Fragmentai ir lūžiai: reportažai iš Vilniaus 1990–1991 me-tais“. Reportažas skelbiamas sutrumpintas.

Artėjant Kovo 11-ajai Vilniaus knygų

mugėje „Versus Aureus“ leidykla pristatė

Bostone gimusios, Kolumbijos universitete

žurnalistikos magistrą įgijusios JAV

lietuvės Inos Navazelskis (g. 1956 m.)

knygą „Fragmentai ir lūžiai: reportažai iš

Vilniaus 1990–1991 metais“.

Pirmą kartą apsilankiusi Lietuvoje

dar 1978 m., Ina, jau kaip žurnalistė,

vėl atvyko į Lietuvą prieš pat Kovo

11-ąją. Ir pirmąjį savo reportažą iš

Lietuvos paskelbė, kai Lietuva paskelbė

atkurianti nepriklausomybę, o paskutinį

1991-aisiais – kai pasaulis pripažino

Lietuvos valstybę. „Man iš tiesų rūpėjo,

kas ten vyko. Nuoširdžiai rūpėjo. Kur kas

labiau, nei pati suvokiau“, – rašo knygos

pratarmėje autorė. Ina Lietuvoje ir

ištekėjo, jos vyru tapo Kretingoje išrinktas

Nepriklausomybės akto signataras

Virginijus Pikturna.

Rūpėjo labiau nei suvokė1990-ųjų kovo 11-ąją prie

Aukščiausiosios Tarybos

budėję žmonės laukė Lietuvos

nepriklausomybės atstatymo.

P.Lileikio (Lietuvos centrinio

valstybės archyvo) nuotr.

Lietuvos pakerėta

I.Navazelskis 1991 m.

sausio 26 d. Ištekėjo už

signataro Virginijaus

Pikturnos (dešinėje).

Asmeninio albumo nuotr.

Iš esmės daugelis suvokė, kokia nepasiruošusi buvo Lietuva.

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Ekonominių prognozių (ne)patikimumasVieni analitikai skambina varpais, kad euro zonos krizė jau pasiekė dugną ir euras stiprės. Iš priešingos var-pinės, atvirkščiai, girdime nuogąstavimus, kad ECB atleistos pinigų politikos vadelės dar toli gražu nepa-dėjo taško euro griūties istorijoje, o Europos politikų ryžtas imtis ūkio reformų kol kas liko tik popieriuje. Kitaip tariant, nieko gero, brol, nesitikėk – ekonomi-kos sunkmetis senajame žemyne tęsis ir Lietuvai jo išvengti nepavyks.

Tai tik vienas iš gausybės pavyzdžių, kaip skiriasi įvairių fi nansų analitikų nuomonės tais pačiais klau-simais. To dar negana, dažnai nutinka taip, kad pra-ėjus keliems mėnesiams jie tiesiog užmiršta ankstes-nius savo teiginius ir pradeda samprotauti priešingai. Nenuostabu, kad daugelis žmonių ekonomistų įžval-gomis pasitiki tiek pat, kiek būrėjų ar astrologinėmis pranašystėmis.

Tarp ekonominiais spėjimais ir patarimais besižars-tančių analitikų yra ir apsišaukėlių. Siekdami popu-liarumo, tokie „ekspertai“ pasirengę paskelbti bet ką, kad tik pelnytų žurnalistų dėmesį. Kartais jie nesivar-gina įžvalgas pailiustruoti niekuo nepagrįstais įspū-dingais skaičiais arba nuorodomis į neegzistuojan-čius užsienio šaltinius. Tokiais atvejais žurnalistams beveik neįmanoma neužkibti ant pliurpalų kabliuko.

Kita vertus, profesionalių prognozuotojų spėjimai skiriasi mažiausiai dėl keleto priežasčių. Ekonomi-nių rodiklių prognozėms nustatyti gali būti taikoma daugybė skirtingų kiekybinių ir kokybinių modelių bei metodų. Be to, skirtingas prognozes paaiškina skirtingos analitikų prielaidos, kurios remiasi sveiku protu ir gera intuicija. Net jei analitikai vadovaujasi ta pačia ekonomikos teorija, taiko tą patį modelį ir remiasi tomis pačiomis prielaidomis, galutinis rezul-tatas nebūtinai bus identiškas. Tai gali lemti modelio parametrams suteikta skirtinga svarba, skirtingi jų is-torinių duomenų laikotarpiai ar šaltiniai.

Tenka pripažinti, kad ekonominės prognozės daž-nai nėra tikslios ir labiau atspindi faktinius duome-nis, nei pasako ką nors vertingo apie ateitį. Ne vel-tui pasaulio fi nansų analitikai (gal nebent išskyrus N.Roubini ir R.Shiller) yra pliekiami dėl to, kad nesu-gebėjo išpranašauti prieš daugiau nei ketverius metus JAV prasidėjusio fi nansinio kracho. Na, o vietiniams ekonomistams tenka atlaikyti pagiežos žaibus dėl, pavyzdžiui, prieš keletą metų subliūškusio nekilno-jamojo turto kainų burbulo.

Taip yra todėl, kad sparčiai tobulėjanti prognoza-vimo metodologija smarkiai atsilieka nuo ekonomi-kos struktūros pokyčių, kurie, beje, yra nuolatiniai kylančių rinkų palydovai. Daug ką lemia ir ne visada taiklios prielaidos.

Nors fi nansų analitikai dažnai prognozėmis šaudo pro šalį, jie nėra tie, kurie neprisiima atsakomybės. Stengtis gerai prognozuoti ekonomistus verčia rizi-ka susigadinti ne tik savo, bet ir atstovaujamos insti-tucijos reputaciją, jau nekalbant apie riziką prarasti darbą. Todėl nereikėtų pykti ant tų, kurie pastebėję esminius pokyčius ekonomikoje ar pasirodžius nau-jiems statistiniams duomenims, skuba tikslinti prog-nozes. Siekiant atsijoti apsišaukėlius, verta atsižvelgti į prognozuotojo patirtį, jo spėjimų tikslą, prielaidas, metodus ir, turbūt svarbiausia, ar šie visi faktoriai yra tinkami jūsų asmeniniam sprendimui.

Komentaras

Algė Budrytėredakcija@15min.lt

Tarp analitikų yra ir apsišaukėlių. Siekdami populiarumo, tokie „ekspertai“ pasirengę paskelbti bet ką, kad tik pelnytų žurnalistų dėmesį.

8 | Savaitės interviu

Dalia Daškevičiūtėd.daskeviciute@15min.lt

Akto dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo signataras Virginijus Pikturna prieš kelis mėnesius neteko Lietuvos pilietybės. Paradoksas? Ne – tokie Lietuvos įstatymai. Kovo 11-osios išvakarėse savaitraštis „15min“ su dabar Vašingtone dirban-čiu V.Pikturna kalbasi apie Nepriklau-somybę, emigraciją ir būseną, kai esi lietuvis, Lietuvos nepriklausomybės atstatymo signataras, bet negali turėti Lietuvos pilietybės.

– Vėl artėja Kovo 11-oji, diena, kai prieš 22 metus pasirašėte Aktą dėl nepriklau-somos Lietuvos valstybės atstatymo. Kokiais lūkesčiais ir svajonėmis tuomet gyvenote?

– Nepriklausomybės atstatymas buvo pagrindinis tikslas, mūsų tėvų, senelių lūkestis, kurį įgyvendino tautos laisvai išrinkti deputatai; viltasi, kad dirbsime kartu, svajota, kad būsime laisvi. Ma-nau, tai ir vyksta.

Dabar jaunajai kartai sunku įsivaiz-duoti, kad tuomet visa Lietuva – ar pri-gludusi prie radijo imtuvo, ar prisėdusi prie televizoriaus, ar apsupusi Aukš-čiausiąją Tarybą (dabartinį Seimą) be pertraukos stebėjo, kas vyksta Lietuvos parlamente. Ėjimas į Kovo 11-ąją buvo šventė. Tikėtasi, kad tas susitelkimas ir vienybė padės sklandžiai statyti ir kurti naujos Lietuvos pamatus.

Bet kelias į Nepriklausomybę greitai pavirto duobėtu ir gana nelengvu išban-dymu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuria-mojo Seimo nariams. Sunku pasakyti, ar kitas kelias būtų saugesnis, greitesnis, ar būtų pavykę išvengti aukų, bet esu tikras, kad Lietuvos žmonės būtų leng-viau ištvėrę visas negeroves ir sunku-mus, jei Parlamentas nebūtų taip grei-tai susiskaldęs.

1990-ųjų kovo 11-ąją įsiminė Jadvy-gos Bieliauskienės (ji vėliau vadovavo Sausio 13-osios brolijai) pasakyti žo-džiai iškart po Nepriklausomos valsty-bės atstatymo akto. Liekna, su tautiniais

drabužiais, pergyvenusi Sibiro negero-ves, ji priminė mano tėvų kartą, kuri vylėsi išvysti Lietuvą nepriklausomą. J.Bieliauskienės sveikinimas iš Parla-mento tribūnos buvo trumpas ir papras-tas, bet gilus ir nuoširdus: „Laisvasis Parlamente, būkime vieningi, taurūs ir būsime laisvi.“ Tie žodžiai atitiko ir mano vidinę būseną. Per pertrauką priėjau prie jos, apkabinau ir padėko-jau. Tų žodžių prasmę aš vis prisimenu ir niekada nepamiršiu.

– Po ketverių metų išvykote. Kodėl?– Tuo metu dirbau Lietuvos investicijų

banke. Naujai suformuotas valstybinis bankas, vadovaujamas Vytauto Dudė-no, dėjo pagrindus investicijų banki-ninkystei, vertybinių popierių biržai,

veikė kaip ekspertas užsienio kreditų komisijos darbe ir įvertinant objektus, kuriuos buvo rengiamasi privatizuoti. Tą laikotarpį ir viso kolektyvo jaunatviš-ką užsidegimą, kai dirbdavome 6–7 die-nas per savaitę, su nostalgija prisimenu ir dabar. Deja, dėl politinių ar kitokių interesų bankas buvo uždarytas 1993 metų pabaigoje.

Manyje dar netrūko idealizmo. Pame-nu, vienąkart banke apsilankė du poli-tikai ir tiesiai šviesiai paprašė kredito. Atsakiau, kad tai yra banko sudarytos komisijos, kuri pirmiausia peržiūri ir įvertina investicinius projektus, kom-petencija. Svečiai atrėžė: „Ar iš medžio iškritai, kad nežinai, kaip tokie dalykai yra sprendžiami: skiri kreditą ir gau-ni 10 procentų, taip daro visi bankai.“

V.Pikturna: „Tai nėra priežastis trankyti durimis“

Signataras be

Aukščiausiojoje Taryboje

V.Pikturna (pirmoje eilėje

antras iš kairės) patyrė ir

euforiją, ir nusivylimą.

J.Juknevičiaus (Lietuvos centri-

nis valstybės archyvas) nuotr.

V.Pikturna

nejaučia

nuoskaudos,

kad neteko

Lietuvos

pilietybės, nes

lietuvybės iš jo

niekas neatims.

Asmeninio

archyvo nuotr.

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Neaišku, kiek tiesos dėl „visų bankų“, bet, atrodo, šoką patyrė abi susitikimo pusės, nežinia tik, kuri daugiau!

Tada mano išvykimas buvo daugiau kaip protestas, tačiau dabar sakyčiau, kad jis su-teikė galimybę pasisemti tarptautinės patir-ties, pakovoti ir išmėginti save darbo rinkoje.

– Lietuvoje buvote aktyviai įsitraukęs į po-litiką, tačiau vėliau teigėte, kad būti politi-ku nebenorėtumėte. Kodėl išvykęs atsiribo-jote nuo to?

– Istorija rodo, kad revoliucinių judėjimų, pertvarkų geriausias ir kūrybingiausias lai-kotarpis yra iki tol, kol laimima kova. Svar-biausias išbandymas – po to. Šis laikotarpis ne toks dvasingas, daliai žmonių skaudus ir nelengvas. Aš nebenorėjau būti politiko-je, kur pasikeitė vertybių skalė, kur idealiz-mas buvo pakeistas interesų ir įtakos kova; jaučiau, kad būsiu naudingesnis pasitrau-kęs iš politikos.

– Pakalbėkime apie malonesnius dalykus. Kada pastarąjį kartą lankėtės Lietuvoje?

– 2011-ųjų rugpjūtį. Turbūt pirmąkart pra-leidau kokias tris savaites ir buvo neįtikėti-nai nuostabu. Lietuvoje man patinka, čia pasisemiu energijos, ar tai būtų plaukimas valtimi Ignalinos ežerais, ar baidare Ventos upe, ar Minijos naršymas ties Mingės kaimu, ar važiavimas dviračių taku iš Palangos link Klaipėdos ar Šventosios. Prieš keletą metų su draugais netoli Tverų atradau man neži-nomą Lopaičių piliakalnį, o Palendriuose –benediktinų vienuolyną. Tai vietos, kurias traukia aplankyti kasmet. Nežinau, ar kur ki-tur būtų galima basam pavaikščioti po pievą lyjant lietui, o mes vaikščiojome ir grožėjo-mės Babrungo pakrantėmis. Gražu ir miela Lietuvoje, nors kartais atrodo, kad neįver-tiname to, ką turime.

– Panašiu metu – 2011-ųjų rugpjūčio 3-iąją –netekote Lietuvos pilietybės, nes turėjo-te dvigubą – Lietuvos ir Amerikos. Kaip tai išgyvenote?

– Sužinojęs ilgai vaikščiojau Vašingtono gatvėmis aplink Lietuvos ambasadą (joje V.Pikturna gavo Lietuvos vidaus reikalų mi-nistro Raimundo Palaičio, beje, kaip ir si-gnataras, kilusio nuo Palangos, įsakymą dėl pilietybės netekimo, – red. past.). Tuomet su-pratau, ką patiria šimtai, jei ne tūkstančiai lietuvių, iš kurių atimama Lietuvos pilietybė.

Kai atsigavau, susiėmiau ir pasakiau sau, kad būti lietuviu yra mano prigimtinė teisė ir jos niekas negali atimti.

– Kokia dvigubos pilietybės priešistorė?– Paprasta. Priimti JAV pilietybę nutariau

tik tada, kai tai jau neprieštaravo Lietuvos įstatymams. 2002 metais Lietuvoje priim-tas įstatymas leido turėti JAV pilietybę nuo 2003 metų sausio 1 dienos. Mano darbovie-tė pradėjo tvarkyti JAV pilietybės dokumen-tus tikėdamasi, kad ją įgysiu per metus – t. y. 2003-iųjų viduryje, nes tokia procedūra paprastai užtrunka metus ir ilgiau. Bet JAV valdžios institucijos man pasą įteikė per re-kordiškai trumpą laiką – 2002-ųjų lapkritį. Vienintelė paguoda, kad kai iš manęs atėmė Lietuvos pilietybę, dukra pagaliau ją gavo.

– Į faktą, kad esate Lietuvos Nepriklauso-mybės Akto signataras, apdovanotas Neprik-lausomybės medaliu, nebuvo atsižvelgta?

– Aš niekada nesakiau, kad esu signata-ras, ir gali būti, kad jie ir nežinojo. Žinoma, vėliau net ir Migracijos departamente sakė, kad reikėjo parašyti prašymą prezidentei ar dar kažkam, nes yra išimtis, bet, manau, išimčių neturi būti.

– Tai gal ir planų grįžti nebeturite?– Tai nėra priežastis trankyti durimis. Savo

likimą matau tiktai Lietuvoje. Kai yra šeima, ypač – vaikas, atsiranda įsipareigojimų, nėra

taip lengva judėti. Kai dukra pradės mokytis universitete, aš grįšiu į Lietuvą.

– Jūsų buvusi žmona Ina Navazelskis nese-niai išleido knygą apie 1990–1991 metų įvy-kius Vilniuje. Teko skaityti?

– Taip, žinoma. Ne kartą skaičiau originalią medžiagą anglų kalba. Turbūt galiu pasakyti,

kad buvau vienas iš tų, kurie paskatino Iną reportažus išversti ir išleisti Lietuvoje. Tai profesionalios žurnalistės parašyta auten-tiška medžiaga, kuri turi išliekamąją vertę, ypač istorijos kontekste, nes reportažai yra nešališki ir nepataikaujantys jokiai politi-nei grupuotei ar valdžiai. Mūsų Nepriklau-somybės laikų istorija jau yra iškraipoma ir politizuojama. Matyt, istorikams iš tikrųjų nelengva.

Beje, norėčiau grįžti prie 1990 metų kovo 11-osios ir pridurti, kad ji davė laisvę žmo-gui pasirinkti, būti savo gyvenimo vedliu, būti nepriklausomu. Tai reiškia, kad dabar jau niekas negali tavo laisvių varžyti, spręs-ti už tave.

Kartais nesuprantama, kaip valdininkai ar funkcionieriai bando riboti, drausti, smerk-ti kito žmogaus pasirinkimą. Kad ir garsios sportininkės, kuri norėjo ar nori atstovauti kitai šaliai olimpiadoje.

Tai yra jos pasirinkimas. Ne sporto funk-cionieriams spręsti ar laužyti likimą, ar kal-tinti patriotizmo stoka.

Demokratinėje sistemoje valstybė tarnau-ja piliečiams, jos žmonėms, o ne piliečiai valstybei. Tai nereiškia, kad piliečiai neturi įsipareigojimų. Tie įsipareigojimai grindžia-mi tuo, kad neišduodi savo valstybės tiems, kurie norėtų jai kenkti.

Savaitės interviu | 9

Lietuvos pilietybėsV.Pikturna gimė 1961 03 23 Klaipėdos rajone, Jurjonų kai-

me. Mokėsi Palangos 1-oje vidurinėje mokykloje. 1984 m.

baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, tapo miškų ūkio inži-

nieriumi. 1985–1990 m. dirbo komjaunimo Kretingos rajono

komitete sekretoriumi, dalyvavo Lietuvos kultūros fondo

Kretingos rajono rėmimo grupės, Žaliųjų judėjimo veiklo-

je. 1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios

Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1992–1993 m. –

Lietuvos Investicijų banko viceprezidentas, valdybos narys.

1994–1995 m. studijavo ir dirbo konsultantu Mastrichte,

Londone. 1995–1997 m. – NATO Demokratinių institucijų

tyrimų programos stipendininkas. 1995–1997 m. – Masinių

informacijos priemonių tyrimo instituto (OMRI) Monitoringo

grupės vadovas. 1997–2007 m. – Laisvosios Europos radijo/

Laisvės radijo informacijos ir analizių skyriaus vadovas Pra-

hoje (Čekija), nuo 2008 m. dirba tose pačiose pareigose ra-

dijo centrinėje būstinėje Vašingtone (JAV).

Iš biografi jos

Aistra gyventi – vaistas nuo nedarbo Turiu du aukštuosius ir sėdžiu be darbo. Ši chres-tomatinė varguolio frazė Lietuvos viešoje erdvėje pastaruoju metu žiauriai krenta į akis ir širdį! To-kių graudžių istorijų antraštės prastai slepia vieną ir tą pačią Lietuvos žmonių tragediją: abejingumą savo likimui.

Aiškumo dėlei, pabrėšiu, kad šiam tekstui svarbus populiarus terminas „varguolis“ man visada reiškė ir reikš mentaliteto tipą ir dvasios būseną, ir jokiu būdu ne kišenės turinį. Tai štai aš, kaip darbdavys, samdęs šimtus darbuotojų trims skirtingiems vers-lams, galiu jums atsakingai pareikšti, kad nepriklau-somai nuo verslo tipo ir pozicijos lygio, varguolius sutinku kiekviename lygyje ir kiekviename versle. Šiandien tokius „dvasios ubagus“ užuodžiu per pir-mas dvi pokalbio minutes. Tokie žmonės paprastai nežino, kodėl įstojo į vokiečių kalbą, fi losofi ją arba socialinę rūpybą.

Dar jie būna baigę to paties dalyko magistrą – nes nerado darbo po bakalauro, plius „vis tiek kažkaip jau reikia“ – atseit darbdaviams. Iš tikrųjų reikia mamai, tėčiui ir savo neveiklumui pateisinti, o darbdaviams rečiausiai (ir kai reikia, jie nurodo). Laisvalaikiu tokie kandidatai paprastai mėgsta „pabūti su draugais“, jų hobis – keliauti, o paklausti apie atlyginimą (patys niekada nepaklaus), mykia ir sako, kad nori pradėti bent nuo minimumo.

Jie man kelia žiaurų žiovulį, kurį sklaidau nestan-dartiniais klausimais. Pvz., kaip praleidai rytą? Ko-kios muzikos klausei važiuodamas į pokalbį? Ką veiksi savaitgalį? Kadangi šių klausimų nebuvo „pa-guglintoje“ medžiagoje apie pokalbio dėl darbo eigą, varguolis kandidatas pradeda muistytis, prakaituoti ir mintyse spėlioti, koks teisingas atsakymas.

Tai ką darbdavys iš tokio pilko pokalbio ir Mis Vi-dutinybės titulą laimėjusio gyvenimo aprašymo tu-rėtų atsiminti? Tokiam kandidatui – be šansų tapti laiminguoju samdiniu, nes jo net neįmanoma atsi-minti tarp kitų kandidatų.

Klausykite, mes irgi žmonės, ir dar visai supratingi. Mes irgi kažkada siekėme pirmo darbo, paskui antro ir t.t. Mes nebūtinai iš karto žibėjome darbo pokal-biuose. Suprantame, kad Lietuva nėra galingiausia pasaulio ekonomika, ir su darbais – ne pyragai. Mes gal irgi ne visi taikliai rinkomės, ką studijuoti, o vė-liau – ką dirbti. Mes netgi suprantame, kad ne visi gimsta Vilniuje lietuviškai pasiturinčioje šeimoje, ir, galų gale, ne visi vienodai apdovanoti intelektu, nekalbant jau apie įgimtus talentus. Bet vieną da-lyką privalote turėti. Aistrą gyvenimui!

Nesvarbu, kokia forma ji pasireikš. Bet mes, darb-daviai, norime ją matyti! Labiau nei jūsų „du aukš-tuosius“. Labiau nei internetinio standarto CV. Mes norime gyvų kandidatų, norinčių, trokštančių, sie-kiančių, žibančiom akim ir kunkuliuojančia vidine energija.

Kaip matote, čia ne CV ir ne darbo patirties reika-lai. Duokit man kandidatą, kuris studijuoja vokie-čių kalbą, nes nori perskaityti „Mein Kampf“ ori-ginalą! Filosofi jos studentą, kuriam rūpi pakeisti pasaulį. Sociologijos studentą, kuris trokšta padėti skurstantiems!

Darbdaviai susipeš dėl tokių žmonių, nes jie turi aistrą ir gali kurti! O mes dėl to ir samdome, kad dar-buotojai kurtų pridėtinę vertę.

Komentaras

Daumantas Mikučionisredakcija@15min.lt

Mes norime gyvų kandidatų, norinčių, trokštančių, siekiančių, žibančiom akim ir kunkuliuojančia vidine energija.

Praėjus metams po Fukušimos katastrofos, Japonijoje jau išjungti 52 iš 54 atominių reaktorių. Sprogimai jėgainėje sugriovė japonų tikėjimą branduoline energetika.

Vis dėlto atominės pramonės lobistai bei šalies pramonės poreikiai neleidžia Japonijai taip lengvai atsisakyti bran-duolinės energijos, rašo Vokietijos žur-nalas „Spiegel“.

Rikuzentakatos centre pučia ledinis vėjas. Futoshi Toba, 47 metų miestelio meras, stovi priešais savo rotušės griu-vėsius. Virš plokščios panoramos kyšo tik keli plieno ir betono kalnai: mokyk-los, ligoninės, pašto ir prekybos centro griuvėsiai. Pakrantėje tarsi pamėkliški sargai stovi keturi prožektoriai. Sporto aikštyną, kurį jie kažkada apšviesdavo, pasiglemžė jūra.

Beveik prieš metus F.Toba stovėjo lygiai toje pačioje vietoje. Žemė ėmė drebėti 2011-ųjų kovo 11-osios popie-tę. Pirmasis instinktas – bėgti namo: patikrinti, ar jo žmona sveika ir gyva? Tačiau meras liko poste. Jis norėjo pa-sirūpinti kuo daugiau savo miesto gy-ventojų, kol 14 metrų aukščio cunamio banga dar nepasiekė pakrantės.

Per katastrofą žuvo dešimtadalis iš 23 tūkstančių Rikuzentakatos gyven-tojų, tarp jų – ir F.Tobos žmona. Ištisi kvartalai virto pilkomis purvo balomis.

Buldozeriai cunamio paliktus griu-vėsius sustūmė į atskiras krūvas. Visus metus likę gyvi miestelėnai tvarkė tai, kas liko iš jų namų – kruopščiai rūšia-vo medieną, betoną, elektros laidus ir sumaitotus automobilius.

Iš viso žemės drebėjimas ir cunamio banga nusinešė maždaug 20 tūkst. gy-vybių. Ir vis dėlto iki šiol šią tragediją stelbia kita – branduolinė krizė Fuku-šimos Daiči reaktoriuje. Iš apšvitintos teritorijos evakuota dešimtys tūkstan-čių gyventojų.

Energetikos krizėFukušima pakeitė japonų kasdienybę. Tačiau ši salų tauta solidariai ir stoiškai pasitinka naują iššūkį – taip pat tvirtai, kaip iškentė pastaruosius du dešimt-mečius smukusią šalies ekonomiką.Japonijos premjeras Yoshihido Noda,

rugsėjį pakeitęs krizės metu valdžiu-sį Naoto Kaną, jau paskelbė, kad blo-giausia praeityje: gruodį jis kalbėjo, kad pažeistasis Fukušimos reaktorius „iš-jungtas ir ataušęs, taigi avarija dabar kontroliuojama“.

Valdžia Tokijuje norėtų, kad visi tuo tikėtų. Ypač to norėtų Ūkio, prekybos ir pramonės ministerija, kuri priima sprendimus dėl atominių jėgainių pa-leidimo ar uždarymo. Tačiau iš tikrųjų Japonija patiria didelių mastų energe-tikos politikos krizę, kokios nėra regė-jusi jokia šiuolaikinė industrializuota valstybė.

Iš 54 šalyje esančių branduolinių reaktorių 52 buvo išjungti. Po katastro-fos visose jėgainėse buvo atlikti atspa-rumo bandymai ir remonto darbai. Vis dėlto daugelyje jų darbams nustatyti terminai jau seniai praėjo.

Visas pasaulis negalėjo patikėti savo akimis: Japonija, ilgus metus pasiklio-vusi branduoline energija, nors ir neno-riai, bet pradėjo atominės energetikos sektoriaus šalinimo procesą. Japonijoje atominis saulėlydis vyksta be jokių po-litinių diskusijų.

Visiškai įmanoma, kad japonai savo šalį pavers zona be branduolinės ener-gijos – lygiai kaip jie pirmieji pasaulyje priėmė energiją taupančias technologi-jas, kai aštuntajame dešimtmetyje kilo naftos krizė.

Iki pernai metų toks ekonomi-kos kurso pokytis dar buvo neįsi-vaizduojamas. Tuo metu beveik trečdalį Japonijos suvartojamos energijos gamino branduolinės jė-gainės. Tokijas planavo iki 2030-ųjųpastatyti dar 14 naujų elektrinių. Net

ir šiandien ofi cialiai niekas dar nekal-ba apie atominės energijos atsisakymą. Genpatsu mura – pažodžiui „atominis kaimelis“, kaip Japonijoje vadinama kompanijų ir jų remiamos žiniasklaidos sąjunga, – dar nepaskelbė kapituliacijos. Atominės energetikos šalininkai tiesiog trumpam atsitraukė.

Premjeras Y.Noda spaudžia, kad visi atsparumo testus praėję reaktoriai būtų kuo greičiau vėl paleisti. Y.Noda taip pat remia japoniškos branduolinės techno-logijos eksportą.

Vis dėlto stipriausi branduolinės energetikos priešininkai Japonijoje yra ne susiskaldymu pagarsėjusios gam-tosaugininkų grupės, bet šalies kaimo prefektūros, kurių įtaka ir neleido po nelaimės grįžti į senas vėžes.

Dosnių Tokijo dotacijų nebepakanka, kad įtikintų vietos gyventojus įjungti jų kaimynystėje stovinčias jėgaines. Net jei valdžia patikina, kad jos saugios, kai kurie pareigūnai – tokie kaip Nijigatos gubernatorius Hirohiko Izumida – sako nebūtinai sutiksiantys vėl jas paleisti. Fukušimos nelaimę išvydusiųjų patir-tas šokas yra tiesiog per didelis.

Neišvengiama tarša29 metų suvirintojas Kenta Sato gegužės mėnesį kartu su 6,5 tūkst. Ijitatės gy-ventojų buvo evakuotas iš savo namų. Nuo tada smulkaus sudėjimo japonas gyvena su motina nuomojamame bute už beveik valandos kelio, prefektūros sostinėje Fukušimoje. Jo tėvas ir senelė turėjo apsigyventi kitoje vietoje.

K.Sato sėda į mašiną ir važiuoja į Iji-tatę. Jis nori patikrinti, ar viskas gerai, ir pašerti tris namuose paliktus šunis.

15min • 2012 m. kovo 9 d.10 | Pasaulis

Suskaldytas tikėjimas atomu

Po Fukušimos nelaimės japonai

patyrė tokį šoką, kad nebenori

atominės energetikos.

„Reuters“ nuotr.

Pasaulis | 11

Jis nevilki jokių apsauginių drabužių – tik švarką, aptemptus džinsus ir odinius batus. Išvengti radiacijos jam šiaip ar taip nepa-vyktų – net ir tariamai saugiame Fukušimos mieste radiacijos matavimo instrumentai šiandien rodo du mikrosivertus.

Ijitatė virto miestu vaiduokliu. Šviesos dega tik senelių namuose. Valdžia nenorėjo vyresnio amžiaus miestelėnų varginti eva-kuacija. Jie, kartu su namų personalu, liko šiek tiek apšvitintoje vietovėje. „Jei mūsų politikai būtų sąžiningi, jie amžiams aptver-tų teritoriją aplink Ijitatę, – mano K.Sato. – Tada mes galėtume pradėti naują gyvenimą naujoje, neužterštoje vietoje.“

Tačiau gyvenvietės meras pernelyg užsi-ėmęs miesto valymo darbais. Apsauginiais kostiumais apsirengę darbininkai baltomis kaukėmis zuja po Ijitatę. Iš sodų jie išveža apšvitintą žemę, o pastatų sienas valo aukš-to spaudimo vandens srove. Jie šiek tiek pri-

mena šintoistų dvasininkus, atliekančius apsivalymo ritualą. Bet K.Sato netiki tokio valymo efektyvumu. „Purškėjai, – sako jis. –Tiesiog nuplauna cezį į upę.“

Maisto tiekimo bėdosRadiacija plinta nenuspėjamais būdais. Kai pareigūnai patikrino radiacinį foną Fuku-šimos apylinkėse ką tik pastatytame gyve-namųjų namų komplekse, buvo nustatyta, kad ir jis apšvitintas. Pasirodo, statybinin-kai pamatus išliejo iš cemento, kuriame pa-naudotas smėlis iš netoli elektrinės buvu-sio karjero. Nuo tada sustabdytas ne vienas statybų projektas, netgi pačiame Tokijuje. Susirūpinę piliečiai reikalauja, kad visas be-tonas būtų tikrinamas Geigerio skaitikliu.

Vis dėlto didžiausią nerimą japonams ke-lia maisto tiekimas. Iš pradžių visos šalies parduotuvėse pasirodė jautiena iš fermų, kuriose galvijai buvo šeriami apšvitintu

šienu. Vėliau cezio pėdsakų aptikta neto-li Fukušimos augintuose ryžiuose – nors valstybinės agentūros prieš tai garantavo, kad grūdai visiškai saugūs.

Japonai smarkiai susirūpinę. Koichi Kato, vadovaujantis vartotojų kooperatyvui To-kijuje, visada didžiavosi, kad 300 tūkst. na-rių pateikia tik šviežią žuvį, mėsą ir pieną iš šiaurinės Japonijos dalies. Tačiau dabar klientai perka tik patikrintus produktus. Rugsėjį K.Kato užsakė keturis specialius prietaisus, skirtus radiacijai maisto pro-duktuose matuoti: „Tiesą sakant, maisto saugumu turėtų pasirūpinti energetikos gi-gantas TEPCO arba valdžia, bet galime apie tai pamiršti.“

Bandymai mažinti energijos vartojimąNet jei pasitvirtintų daugelio prognozės ir Japonija po tam tikro diplomatinio laiko-tarpio vėl paleistų dalį išjungtų reaktorių, vyriausybės ambicijos statyti naujas jėgai-nes politiškai nebėra išmintingos. Nuotai-kų nepakeis ir kasdienės paprastų japonų bėdos dėl energijos trūkumų. Šią vasarą jie turi pasiruošti nuolatiniams elektros tieki-mo sutrikimams.

Jau pernai valdžia kreipėsi į gyventojus, prašydama taupyti energiją. Taip pat buvo skiriamos baudos bendrovėms, viršijan-čioms kvotas. Kaip vėliau paaiškėjo, šios priemonės buvo visiškai nebūtinos, nes drausmingieji japonai neraginami prigal-vojo įvairių taupymo būdų: fabrikai dalį pamainų perkėlė į savaitgalius, o šeimos namus vėsino ventiliatoriais, o ne elektrą ryjančiais kondicionieriais. Dabar, žiemos metu, daugelis valstybės tarnautojų vos šil-domuose biuruose dirba susivynioję į vilno-nes antklodes. Išjungus beveik visus bran-duolinius reaktorius, elektros tiekėjai buvo priversti atidaryti jau pamirštas šilumines elektrines. Tokios bendrovės kaip „Nippon Steel“ ar popieriaus gamintoja „Oji“ dirba iš dalies naudodamos savo pačių generatorius – ir plečiasi į naujas veiklos sritis. Vis dau-giau fi rmų perteklinę energiją grąžina į viešą elektros tinklą, taip konkuruodamos su di-džiaisiais regioniniais monopolistais, tokiais kaip Fukušimos reaktorius valdžiusi Toki-jo elektros energijos kompanija (TEPCO).

Vien su įprastinėmis elektrinėmis Japo-nija nesugebės užsitikrinti ilgalaikio ener-gijos tiekimo. Nuo pernai vasaros daugiau nei 10 tokių elektrinių dėl įvairių gedimų turėjo laikinai būti išjungtos. Tad branduo-linės energetikos atsisakymas toli gražu dar nėra nuspręstas reikalas, o galingi atominės pramonės lobistai dar neatsisakė vilčių, kad technologija vėl atgims.

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Šiuo metu Japonijoje

išjungti beveik visi

branduoliniai reaktoriai.

„Reuters“ nuotr.

Stipriausi branduolinės energetikos priešininkai Japonijoje yra ne susiskaldymu pagarsėjusios gamtosaugininkų grupės, bet šalies kaimo prefektūros.

Lietuvos siekis statyti naują atominę elektrinę niekaip nepavirsta sutartimi, nes projekto partneriai vis dar turi daug abejonių, ar projektas netaps fi nansiniu akmeniu po kaklu.Estijos premjeras Andrus Ansipas, Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis bei Lietuvos premjeras Andrius Kubilius vakar, nors ir ti-kėtasi, koncesijos sutarties dėl Visagino ato-minės elektrinės (VAE) statybų nepasirašė. Estija ir Latvija tik patvirtino savo dalyva-vimą projekte, jei jis bus komerciškai atsi-perkantis. Tikimasi, kad apsigalvos ir savo dalyvavimą projekte sustabdžiusi Lenkija.

Baltijos premjerai, dvi dienas prabangia-me poilsio komplekse Prienų rajone dirbę neformalioje Baltijos Ministrų Tarybos mi-nistrų pirmininkų darbo sesijoje, susitarimo dėl VAE nepasiekė. Susitarimą pasirašyti ke-tinama iki birželio.

A.Kubilius tikino, kad premjerai per dvi dienas apžvelgė projekto eigą, įsigilino į jį ir aptarė problemas, kurias reikės išspręsti iki birželio mėnesio. A.Kubiliaus teigimu, projekto dalyviai – energetikos kompanijos –turi intensyviai toliau derėtis. „Visiškai aki-vaizdu, kad projektas turi savo ne tik strate-ginę, bet ir labai didelę ekonominę reikšmę, nes kompanijos tokiame projekte dalyvau-ja tik tuo atveju, jeigu mato labai konkrečią ekonominę naudą“, – sakė A.Kubilius. Estijos

premjeras A.Ansipas irgi pabrėžė komerci-nę projekto reikšmę. „Tai yra labai svarbus regioninis projektas, bet jis taip pat turi būti ekonomiškai naudingas“, – sakė jis.

Latvijos premjeras V.Dombrovskis pabrė-žė, kad VAE projektas yra svarbus galvojant apie energijos šaltinių diversifi kavimą, ma-žesnę energetinę priklausomybę. Tačiau, anot jo, būtina įsitikinti, kad tai – ekonomiš-kai pelningas projektas.

Pasirašytose neformalios sesijos išvadose teigiama, kad šalių premjerai laukia palan-kios Europos Komisijos nuomonės projekto atžvilgiu, kad galėtų siekti Europos fi nansi-nių institucijų paramos VAE projektui.

Lietuva naują elektrinę ketina statyti su strateginiu partneriu – Japonijos kompani-ja „Hitachi“.

Proveržis įstrigo

A.Ansipas (kairėje), A.Kubilius ir

V.Dombrovskis nesipyksta, bet ir nesusitaria.

15min • 2012 m. kovo 9 d.16 | Sportas

Andrius Vaitkevičiusa.vaitkevicius@15min.lt

Kadangi Lenkija mums – jokia egzotika, iškart vieningai sutarėme, kad važiuosi-me į Ukrainą. Taip galėsime suderinti du malonumus – gerą futbolą ir kojų mirky-mą Juodojoje jūroje kokiame nors Krymo užkampyje.

Kaip teatras prasideda nuo rūbinės, taip „Euro 2012“ mums prasidėjo nuo bandy-mo susigaudyti – iš kur, už kiek ir į kurias rungtynes galime gauti bilietų.

Į du pirmus klausimus iš karto atsakė ofi -ciali UEFA svetainė internete. Pirmiausia paaiškėjo, kad jei nesi kurios nors valstybės futbolo funkcionierius, nepriklausai jokiam ofi cialiam savo šalies futbolo komandos aistruolių klubui, sekiojančiam paskui ekipą po visą Senąjį žemyną, o esi tik paprastas mirtingasis, kartu su keliasdešimt tūkstan-čių staugiančių gerklių norintis pasigrožėti geru žaidimu, bilietą į stadioną turėsi pirkti internetu iš tos pačios UEFA.

Bilietų kainosČempionato rengėjai bilietų kainas suskirs-tė į tris kategorijas. Dar 2011-ųjų pradžioje buvo paskelbta, jog kainos bus nustatomos taip, kad būtų pagal kišenę ir ne itin turtin-giems futbolo šventę kuriančių šalių gyven-tojams. Tai nudžiugino. Jei bilietą į stadio-ną įstengs nusipirkti ukrainietis, vadinasi, ir lietuviui neturėtų būti brangu.

Išsiaiškinome, kad į pirmąjį čempiona-to mačą pigiausi bilietai kainuos po 45 eu-rus, brangesni – 140 eurų, patys brangiau-si – 250 eurų.

Kadangi atidarymo rungtynės birželio 8-ąją įvyks Nacionaliniame stadione Var-šuvoje (50 tūkst. žiūrovų), nusprendėme, kad tai mūsų nedomina. Mes juk vykstame į Ukrainą. Į varžybas grupėse, kurios vyks nuo birželio 8-osios iki birželio 19-osios, bi-lietai kainuoja 30 eurų, 70 eurų ir 120 eurų.

Po varžybų grupėje bilietai brangsta. Ket-virtfi nalių (birželio 21 d. – birželio 24 d.) kainos – atitinkamai 40 eurų, 80 eurų ir 150 eurų. Į pusfi nalius (birželio 27 d. – bir-želio 28 d.) patekti galima už 45, 150 ir 270 eurų. Brangiausiai bilietai kainuoja į lie-pos 1-ąją vyksiantį fi nalą – 50 eurų, 330 eurų ir 600 eurų už bilietą.

UEFA visiems perkantiems bilietus nusta-tė ir administracinius mokesčius. Mums jie

sudarė 20 eurų, lenkams ir ukrainiečiams – 10 eurų, dar kažkam – 40 eurų.

Apsisprendėme – perkame pigiausius bi-lietus po 30 eurų į grupių rungtynes. Perka-me tai perkame, tačiau kaip tuos išsvajotus bilietus įsigyti?

LoterijaJei manote, kad bilietus galima užsisakyti internetu – labai klystate. Futbolas – dau-giau nei žaidimas, todėl užsiregistravus UEFA svetainėje, teko dalyvauti loterijo-je. Štai čia ir susidūrėme su pirmosiomis problemomis.

Ofi cialios čempionato taisyklės vienam žmogui neleidžia nusipirkti daugiau kaip keturių bilietų (sau ir trims svečiams) į vie-nas rungtynes. Bet mano šeimoje – penki, ir nei vienas nesutiko pasilikti namuose gerą futbolą žiūrėti per televiziją. Aš to irgi ne-galėjau sau leisti, nes ant savo pečių užsi-verčiau visą kelionės organizavimo naštą. Ką daryti?

Iš pradžių kilo mintis rašyti laišką UEFA vadovybei ir išreikšti protestą dėl daugia-vaikių šeimų diskriminavimo. Bet pagailo laiko – to laiško vis tiek niekas neskaitys. O jei ir perskaitys, ofi cialių taisyklių dėl krep-šinio šalies vienos šeimos nepakeis. Proble-mą teko spręsti kūrybiškai.

Teikiant paraiškas dėl dalyvavimo lote-rijoje, dar nebuvo aišku, kokios komandos žais grupėse, nebuvo žinoma, kas su kuo žais. Tad Europos futbolo aistruoliai buvo priversti pirkti katę maiše.

Iš lubų išbūrę datas, nusprendėme, kad norėtume apsilankyti Lvovo (jis galėtų būti pakeliui, toliau keliaujant Juodosios jūros link) ir Kijevo (vis dėlto Ukrainos sostinė) stadionuose.

UEFA tinklalapyje registravomės abu su žmona. Pateikėme paraiškas. Aš pareiškiau, kad į Lvovo stadioną norėčiau įsigyti du bi-lietus, o į Kijevo – tris. Žmona Lvove norėjo trijų bilietų, o Kijeve – dviejų. Tad per abu –penki bilietai į vieną stadioną ir penki bi-lietai į kitą.

Pagaliau 2011 metų kovą įvyko loterija. UEFA paskelbė, kad gavo kone dvigubai dau-giau paraiškų, nei gali skirti bilietų. Visus laimėtojus ir pralaimėtojus žadėjo infor-muoti asmeniškai. Mano optimizmas dėl tų dešimties bilietų, kuriuos jau įsivaizdavau turįs rankose, pradėjo slopti.

Pagaliau balandžio pabaigoje į dvi elektro-ninio pašto dėžutes atskriejo laiškai iš UEFA.

Lažybų, spėliojant kiek bilietų laimėjome loterijoje, nesiūlau. Sakau iš karto, kad man pasisiekė. Išlošiau tris bilietus į stadioną Ki-jeve. Užtat žmona beviltiškai pralaimėjo. „Deja, jūs loterijoje dėl bilietų nieko nelai-mėjote“, – pranešė žmonai visagalis UEFA. Ir čia pat paguodė, kad jai dar gali pasisekti po kelių mėnesių atsidarysiančiame UEFA bilietų perpardavimo portale.

Vėl LvovasFutbolas – ne tik šventė, bet ir labai dideli pinigai, todėl UEFA, pasukusi galvą ir pa-sinaudojusi XXI a. technologijomis, rado būdą, kaip kovoti su bilietų perpardavinė-tojais. Pripažįstami tik per UEFA svetainę įsigyti bilietai. Visi jie – vardiniai. Įeidamas į stadioną, žiūrovas turės rodyti ir asmens dokumentą.

Žmonės, sugalvoję, kad nori apsilankyti kitose rungtynės, ar nusprendę, kad iš viso nebenori važiuoti į futbolą, bilietus iki šių metų kovo 2-osios galėjo parduoti UEFA

bilietų perpardavimo portale, kuris atsidarė 2011-ųjų liepą. UEFA įsipareigojo šiuos bi-lietus perrašyti naujųjų savininkų vardu, už tai iš jų paimdama tam tikrą procentą komi-sinių nuo perkamų bilietų vertės.

Proga sumokėti tuos komisinius žmonai pasitaikė jau vasaros pabaigoje, kuomet kaž-kas nusprendė atsikratyti pigiausiais (po 30 eurų) bilietais į rungtynes, į kurias ruošiau-si eiti ir aš. Valio! Nors ir sėdėsime atskirai, iki stadiono Kijeve galėsime kulniuoti visa šeima kartu.

Ar buvo lengva? Trūkstamus bilietus UEFA perpardavimo portale reikia medžioti. Reikia nuolat tikrinti ir tikrinti, kas ką siūlo ir už kokią kainą. Įsigyti du trūkstamus bi-lietus mums pavyko tik per kelias savaites po perpardavimo portalo atidarymo.

Tokia sėkmė paskatino vėl pradėti svars-tyti apie rungtynes Lvove. Tačiau šį kartą katės maiše pirkti nebenorėjome, tad nu-sprendėme palaukti, kol paaiškės, kokios komandos žais grupėse. Žinant grupes, leng-viau bus pasirinkti rungtynes Lvove, bilietus į kurias gal kas nors norės parduoti.

Bet laikas slinko, o ilgais rudens vakarais dukra vis pasvajodavo, kad ji norėtų gyvai pamatyti, kaip žaidžia Vokietijos rinktinė. Aš jos svajones vis žlugdžiau, primindamas, kad rungtynės vyks net aštuoniuose stadio-nuose, todėl tikimybė, jog vokiečiai žais Lvove, nėra labai didelė.

Kai 2011 metų pradžioje su šeima nusprendėme, kad po pusantrų metų mūsų atostogų tikslas bus Ukrainoje ir Lenkijoje rengiamo Europos futbolo čempionato rungtynės, man net į galvą neatėjo, jog kai kurie kelionės planavimo ir įgyvendinimo niuansai gali tapti misija neįmanoma.

Kaip aš pirkau bilietus į Europos futbolo čempionatą Ukrainoje

Misija beveik neįmanoma

Čempionato varžybos vyks Kijevo (fi na-

las), Dnepropetrovsko, Donecko, Lvo-

vo (Ukraina), Varšuvos (atidarymas),

Gdansko, Poznanės ir Vroclavo (Lenkija)

stadionuose.

Lenkija–Ukraina

Jei manote, kad bilietus galima užsisakyti internetu – labai klystate. Futbolas –daugiau nei žaidimas, todėl užsiregistravus UEFA svetainėje, teko dalyvauti loterijoje.

Ukraina jau laukia

futbolo aistruolių

antplūdžio.

AFP nuotr.

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Vis dėlto gruodžio 2-osios vakarą, kuo-met 16 komandų burtais buvo suskirstyta į keturias grupes, turėjau garsiai ir viešai pripažinti, kad buvau neteisus. Vokiečiai, kartu su olandais, danais ir portugalais pa-teko į B grupę, rungtyniausiančią Charko-ve ir ... Lvove!

MedžioklėDaugiau diskusijų, kurias rungtynes žiūrėsi-me Lvove, namuose nekilo. Net tris mėnesius užtrukusi bilietų po 30 eurų (mes juk lietuviai –tokia proga už tokią kainą ir taip arti namų juk gali ir nepasikartoti) medžioklė į Vokie-tijos ir Portugalijos dvikovą prasidėjo dar tą patį vakarą, kai paaiškėjo, kas žais grupėse.

Šį kartą pasisekė žmonai. Savo komisinius UEFA už tris bilietus ji sumokėjo dar iki Nau-jųjų. O aš po keliolika ar net keliasdešimt kartų per dieną toliau spausdavau „refresh“. Veltui. Buvo akivaizdu, kad perpardavimo portale vyksta aktyvi prekyba. Atrodė, kad perkami ir parduodami bilietai į visas kitas rungtynes, tik ne į tas, kurių man reikia. O jei kartą per savaitę ar pusantros pasirody-davo reikalingų rungtynių bilietai, man ne-tiko per didelė jų kaina – aš juk medžiojau bilietus tik po 30 eurų.

„Be abejo, vokiečiui, kuris vienas ar su draugu važiuoja į stadioną išgerti alaus, 120

eurų už bilietą nieko nereiškia. Mano kiše-nei 240 eurų – per daug“, – niršau vis mai-gydamas puslapio perkrovimo mygtuką.

Prekyboje pasirodę brangesni bilietai į iš-svajotas rungtynes dingdavo akimirksniu. Nekilo abejonių, kad jų paklausa didelė, o pasiūla minimali. Juolab kad ir Lvovo sta-dionas – bene mažiausias iš visų, čia telpa vos 30 tūkst. žiūrovų. Kijeve – dvigubai daugiau.

Bet kartą tuoj po Naujųjų net kvapą už-gniaužė – perpardavimo portale pamačiau man reikalingus bilietus. Bet laukė nusivy-limas. „Jums reikalingo bilietų kiekio mes negalime pasiūlyti“, – pranešė UEFA siste-ma. Kas per ... Man juk reikia vos dviejų bi-lietų! Kažkas nusprendė parduoti tik vieną.

Kitą kartą kažkas pardavinėjo daugiau. Tačiau „užlūžo“ sistema, o po trijų minučių tuos bilietus aš tiek jau ir temačiau.

Apėmė neviltis. Ką reikės daryti? Negi rei-kės traukti burtus, kam iš šeimos narių kartu

su žmona teks eiti į stadioną? O gal artėjant perpardavimo pabaigai, tuos tris žmonos bi-lietus tiesiog parduoti, kad niekam skriau-dos nebūtų? Nupirktų akimirksniu.

Galiausiai likus mėnesiui iki perparda-vimo pabaigos (kovo pradžia), apsispren-džiau pirkti bilietus už tokią kainą, už kokią gausiu. Juk tokios rungtynės! Ir jau vasario pradžioje man nusišypsojo laimė, visi penki bilietai į Vokietijos-Portugalijos rungtynes atsidūrė mano šeimos rankose.

Tiesa, šiek tiek perdedu. Nors pinigai už bilietus jau sumokėti, tačiau bilietai dar ne mano kišenėje. UEFA žada juos atsiųsti mums paštu į namus likus maždaug šešioms savaitėms iki čempionato pradžios. Lauk-siu, nors netikėtumų dar gali pasitaikyti. Pavyzdžiui, UEFA skelbia negalinti prisiimti atsakomybės dėl galinčio pasitaikyti prasto pašto tarnybų darbo.

Bet aš juk sumokėjau! Todėl sakau: me-tas pradėti ieškoti šeimai nakvynės Lvove.

Garsiosios „Femen“ organizacijos

nuogalės Lvove jau spėjo surengti

protesto akciją, kurioje tikino, kad futbolo

aistruoliai vietos gyventojus įtrauks

į prostitucijos ir alkoholizmo liūną.

„Reuters“ nuotr.

Naująjį Lvovo

stadioną puikiai

įvertino UEFA

prezidentas

Michelis Platini.

„Reuters“ nuotr.

Bandymas įsigyti pigių bilietų

į Vokietijos rinktinės rungtynes

virto tikra medžiokle.

AFP nuotr.

„Euro 2012“ vyks 2012 m. birželio 9–lie-

pos 1 d. Lenkijoje ir Ukrainoje. Tai trečias

Europos futbolo čempionatas, vyksian-

tis dviejose šalyse (pirmasis vyko Belgijo-

je ir Nyderlanduose, antrasis – Austrijoje

ir Šveicarijoje). Tai bus paskutinis fi nalinis

Europos čempionato fi nalinis turnyras,

kuriame dalyvaus 16 rinktinių, nuo 2016

m. žais 24 komandos. Čempionate var-

žysis Lenkija, Ukraina, Vokietija, Ispanija,

Olandija, Italija, Anglija, Graikija, Švedija,

Prancūzija, Rusija, Danija, Kroatija, Airija,

Čekija, Portugalija.

XIV Europos futbolo čempionatas

Sportas | 17

600Tiek kainavo brangiausi bilietai į Europos čempionato fi nalą.

Skaičius

eurų

A lyga: skurdas be spindesio

18 | Sportas

Nerijus Kesminasredakcija@15min.lt

Panevėžio „Ekranas“Permainos. Etatinis šalies čempionas atsisa-

kė kai kurių vyresnių žaidėjų – Andriaus Jokšo,

Nerijaus Sasnausko – paslaugų, deklaruodamas,

kad daugiau galimybių suteiks jaunimui, tačiau

visa tai „Ekrano“ susilpninti neturėtų.

Pranašumai. Stabilumas: sočiausias lygos

biudžetas (apie 5 mln. litų), gera vadyba, tie pa-

tys treneriai, išsaugotas komandos branduolys.

Trūkumai. Komandos, nuolat laiminčios vis-

ką, kada nors persisotina pergalių ir išsisemia.

Panevėžiečiai namie jau viską pasiekė. Tiesa,

Europoje dar yra ko siekti.

Žvaigždė. Mantas Savėnas. Saugo, kuris praė-

jusiais metais grįžo į „Ekraną“, pravardė – Bosas.

Kažin ar reikia dar ką nors pridurti.

Prognozė. Pirma vieta. Net ir sustiprėjus kon-

kurentams, panevėžiečiai lieka favoritai.

Vilniaus „Žalgiris“Permainos. Į komandą atėjo kroatas trene-

ris Damiras Petravičius, sugebantis nurodyti

futbolininkams, kada galima valgyti obuolį ar

bananą, o kada – ne. Jo kova su Valdu Urbonu iš

„Ekrano“ ar Virginijumi Liubšiu iš Marijampolės

„Sūduvos“ bus įdomi. „Žalgirį“ paliko rezultaty-

viausias praėjusio A lygos sezono žaidėjas Dei-

vydas Matulevičius, bet spragą vilniečiai užpildė

škotu Calumu Elliotu ir kroatu Tomislavu Peku.

Pranašumai. Sustiprėjusi sudėtis, pusantro

karto – kalbama, kad iki 4 mln. litų – išaugęs biu-

džetas, tvarkingai dirbanti klubo struktūra.

Trūkumai. Išskyrus tai, kad D.Petravičius sun-

kiai kalba angliškai, iškapstyti ką nors pikantiš-

ko – sudėtinga.

Žvaigždė. C.Elliotas. Nors T.Pekas turi poten-

cijos tapti komandos lyderiu aikštėje, daugiau-

sia žvilgsnių bus nukreipta į škotą – ne kasmet

futbolo vėjai atpučia į Lietuvą Europos devynio-

likmečių vicečempioną.

Prognozė. Antra vieta. Nors tikimybė, kad šie-

met „Žalgiris“ mes dar nuožmesnį iššūkį „Ekra-

nui“ nei pernai, atrodo logiška.

Marijampolės „Sūduva“Permainos. Išėjo vartininkai Povilas Valinčius

ir Armantas Vitkauskas, saugai Evaldas Grigaitis

ir Sergejus Koziuberda, puolėjas Sergejus Žiga-

lovas. Atėjo vartininkas Džiugas Bartkus, saugai

Marius Šoblinskas ir Rafaelis Ledesma, iš Lenki-

jos grįžo puolėjas Audrius Brokas.

Pranašumai. Šviežias kraujas turėtų būti į

naudą – pastaruosius porą sezonų „Sūduvos“

rezultatai buvo prastesni nei tikėtasi.

Trūkumai. Keisti abu vartininkus – įdomus

eksperimentas. Ir, suprantama, rimtas egzami-

nas Dž.Bartkui, kurį V.Liubšys jau dabar vadina

pagrindinės sudėties žaidėju.

Žvaigždė. R.Ledesma. Individualiai turbūt

efektingiausias A lygos žaidėjas, sugrįžęs į Lie-

tuvą po kelerių metų pertraukos.

Prognozė. Trečia vieta. Kova dėl aukštesnių

pozicijų? Įmanoma.

Šiaulių „Šiauliai“Permainos. Išėjo vartininkas Tadas Simaitis,

gynėjas Edvardas Pšelenskis, saugas Saša Koli-

čius, puolėjas Goča Tvildiani. Visas spragas šiau-

liečiai užpildė, o kai kurias pozicijas net sustipri-

no, pasirašydami sutartis su vartininku Mindaugu

Malinausku, gynėju iš Latvijos Intaru Kirchneriu,

saugu Andriumi Bartkumi, argentiniečiu puolėju

Santiago Casanelli.

Pranašumai. Viena iš didžiųjų praėjusio se-

zono šiauliečių bėdų buvo menkas rezultaty-

vumas. Dabar, turėdama S.Casanelli ir Artūrą

Rimkevičių, šią problemą saulės miesto koman-

da ketina išspręsti.

Trūkumai. Pernai „Šiauliai“ skynė taškus žais-

dami su komandomis, kurios vėliau tapo prizi-

ninkėmis, bet rungtyniaudami su vidutiniokais

ir autsaideriais barstė jų nepateisinamai daug.

Galvosūkis, kurį treneriui Deiviui Kančelskiui

šiemet teks pabandyti išnarplioti.

Žvaigždė. A.Rimkevičius. Pernai į Šiaulius at-

vykęs snaiperis šiemet turės galimybę įrodyti,

jog yra vienas pavojingiausių puolėjų šalyje,

atnaujindamas ir savo pretenzijas prasimušti į

šalies rinktinę.

Prognozė. Ketvirta vieta. Arba, kaip sako klubo

direktorius Saulius Lesnickas: „Kovosime dėl me-

dalių, bet galbūt nenusivilsime, jeigu nepavyks.“

Pakruojo „Kruoja“Permainos. Išėjo gynėjas Mindaugas Bagužis,

saugai Žilvinas Banys, Artūras Žulpa, puolėjas

Tautvydas Švelna ir dar visas būrys futbolinin-

kų. Atėjo gynėjai Irmantas Zelmikas, Alfredas

Skroblas, saugai Tomas Miklinevičius, Linas Sa-

vastas, Vadimas Antipovas, puolėjai Gvidas Juš-

ka ir S.Žigalovas.

Pranašumai. Tvirtas biudžetas, leidžiantis

stiprinti sudėtį, turėti komandoje net devynis

legionierius iš Ukrainos ir Latvijos bei skelbti

ryžtą kovoti dėl medalių.

Trūkumai. Legionierių limitas – ne guminis,

aikštėje vienu metu galės būti tik penki užsie-

niečiai. Todėl įdomu, ar nebus trinties tarp lie-

tuvių ir legionierių bei kaip užsieniečiai sutars

tarpusavyje, konkuruodami dėl vietos aikštėje.

Žvaigždė. V.Antipovas. Buvęs Ukrainos jauni-

mo rinktinės žaidėjas praėjusį sezoną spindėjo

„Mažeikiuose“, bet tik tada, kai žaidė – saugo se-

zoną gerokai apgadino sunki trauma.

Prognozė. Penkta vieta. Vertinant komandos

galimybes ir permainas joje, klausimų daugiau

nei atsakymų. Todėl teigti, kad „Kruoja“ pastums

žemyn ką nors iš pirmo ketverto, būtų per drąsu.

Gargždų „Banga“Permainos. Pasitraukė treneris Arminas Nar-

bekovas, užleidęs vietą buvusiam savo asisten-

tui Vaidui Žutautui, išėjo gynėjas Karolis Ur-

baitis, saugai Andrius Lipskis ir Gajus Kulbis.

Spragas bandoma užkaišyti patirtimi – A.Jokšu,

E.Grigaičiu, „Klaipėdoje“ praėjusį sezoną rung-

tyniavusiu brazilu Mandinho.

Pranašumai. Gerai subalansuota sistema –

vadinamasis Gargždų futbolo modelis veikia

darniai ir kalbant apie infrastruktūros kūrimą,

ir apie nuoseklų komandos būrimą.

Trūkumai. Perfrazuojant kultinį: „Kas laimės,

kas laimės? Gargždų „Banga“!“, derėtų klaus-

ti: „Kas įmuš, kas įmuš?“. Netekę rezultatyviai

praėjusį sezoną žaidusių A.Lipskio ir G.Kulbio,

gargždiškiai pamainos jiems dar neturi.

Žvaigždė. A.Jokšas. Nors ir būdamas labiau

griovėjas nei kūrėjas, gimtojo miesto koman-

dos persirengimo kambaryje bus neginčijamas

autoritetas.

Prognozė. Septinta vieta. Palyginti su kai ku-

riais varžovais „Banga“ šoktelėjo į priekį, bet yra

ir tokių, kurie tarpsezoniu nuveikė didesnių dar-

bų nei gargždiškiai.

Tauragės „Tauras“Permainos. Jų daug. Ant trenerio tiltelio Ge-

deminą Jarmalavičių pakeitė užsieniečių due-

tas – italas Giovanni Scanu ir jo asistentu tapęs

ukrainietis Anatolijus Korobočka. Komandą pali-

ko pernykščiai lyderiai – Miguelis Soaresas, Go-

ranas Jerkovičius, Regilio Seedorfas. Sustiprinti

komandą bandoma Tomu Rimu, iš „Žalgirio“ išsi-

nuomotu Robertu Freidgeimu, italais Manueliu

Perra, Michele Di Piedi.

Pranašumai. Jų nedaug. Gal tik tai, kad, kitaip

nei praėjusio sezono pradžioje, „Taurui“ nebe-

reikės treniruotis Šilalėje ir žaisti Gargžduose –

klubas pasistatė ir naują stadioną, ir senąjį

rekonstravo.

Trūkumai. Pagrindinis – pinigai. Nors miesto

savivaldybė klubo rėmimo sumą sumažino nežy-

miai – iki 200 tūkst. Lt – kalbama, kad „Tauro“ da-

lininkų sumažėjo, o tiems, kurie liko, laikai irgi ne

patys geriausi. Klubo sąskaitas sausina ir kreditų,

kurie buvo paimti stadiono statybai, išmokos.

Žvaigždė. Aleksandras Borisenka. Tarpsezo-

niu vartininkas buvo bene geriausias komandos

žaidėjas. Sezonui prasidėjus darbo jam, atro-

do, nestigs.

Prognozė. Aštunta vieta. Nors „Tauras“ pri-

verstas susiveržti diržą, lygoje yra komandų,

kurioms sekasi dar sunkiau.

Alytaus „Dainava“Permainos. Virginijų Sinkevičių trenerio poste

pakeitė Rimvydas Kochanauskas. Žaidėjų bran-

duolys tarsi ir išsaugotas, bet iš naujų futboli-

ninkų prie komandos prisidėjo tik iš „Žalgirio“

išsinuomotas vartininkas Aivaras Bražinskas.

Pranašumai. Gera miesto futbolo mokykla

ir dzūkų futbolininkų noras kovoti dėl Alytaus

garbės. Šiuo metu – tik tiek.

Trūkumai. Užkulisiai dūzgia kalbomis apie

skolas žaidėjams ir treneriams, todėl iki šiol ne-

aišku, kokia bus galutinė komandos sudėtis.

Žvaigždė. Arsenijus Buinickis. Savo praėju-

sio sezoną puolimo lyderį „Dainava“ išsaugojo.

Bent kol kas.

Prognozė. Devinta vieta – tik todėl, kad lygoje

yra Klaipėdos „Atlantas“.

Klaipėdos „Atlantas“Permainos. Jų nėra. Yra klausimas: mirs klu-

bas ar nemirs? Iki pat sezono pradžios kalba-

ma apie galimus „Atlanto“ gelbėtojus, apie Va-

cio Lekevičiaus bandymus parduoti klubo 300

tūkst. litų skolas sutartyse niekur neminint

„Atlanto“ vardo, apie savaitę trukusį žaidėjų

streiką. Cirkas, kokio net Lietuvos futbolas se-

niai nematė.

Pranašumai. Gal kada nors vėliau jų ir bus.

Trūkumai. V.Lekevičius.

Žvaigždė. V.Lekevičius – o kaip kitaip?

Prognozė. Dešimta vieta, jei klubas pradės

sezoną. Ir, aišku, jei pradėjęs jį sugebės baigti.

Vilniaus REOPermainos. Trenerio Stasio Baranausko asis-

tentu tapęs Viačeslavas Sukristovas, vartininkas

Marius Šalkauskas, saugai Ronaldas Solominas,

Martynas Jefi šovas, puolėjas Mindaugas Griga-

levičius – geras priedas prie čempioniškos pra-

ėjusių metų pirmosios lygos sudėties.

Pranašumai. Susižaidęs komandos branduo-

lys, tvirtas fi nansinis užnugaris, aiški strategi-

nė vizija. Debiutantas neturėtų būti komanda,

kurią varžovai negailestingai muš.

Trūkumai. Gali pritrūkti patirties – ne vienas

REO žaidėjas tokio lygio futbolo ragaus pirmą

kartą per karjerą.

Žvaigždė. Tomas Ražanauskas. Jauniems ko-

mandos draugams 36-erių veteranas turėtų tapti

geru futbolo mokytoju, esančiu čia pat, aikštėje.

Prognozė. Šešta vieta. Klubo vadovų kalbos

apie pirmąjį trejetą atrodo kiek per drąsios, bet

lentelės vidurys – realu.

Futbolo žiema Lietuvoje baigiasi. Kovo 10-ąją prie starto linijos stos dešimt – bent jau taip žadama – A lygos klubų. Bent pusė jų kalba apie kovą dėl medalių. Bet yra ir kita pusė – tų, kurie vos suduria arba visai nesuduria galo su galu.

Šiemet dėl titulo vėl turėtų

grumtis čempionas Panevėžio

„Ekranas“ ir vicečempionas

Vilniaus „Žalgiris“.

I.Gelūno nuotr.

15min • 2012 m. kovo 9 d. Vilnius | 19

Mindaugas Sabutisredakcija@15min.lt

Mano akys visada nukreiptos į VIEŠPATĮ, nes Jis išpainios mano kojas iš pinklių. (Ps 25,15)

Kartą po pamaldų prie manęs priėjo žmo-gus ir liūdnai paklausė: „Ką turiu daryti, kad tikėčiau? Man viskas patinka bažny-čioje, bet negaliu suprasti, kas skelbiama ir mokoma“.

Tai nebuvo arogantiškas pareiškimas, jau keletą šimtmečių girdimas iš „pažangio-sios“ visuomenės atstovų lūpų ir rašinių. Tuos žodžius pasakė vargstantis, gyvenimo prislėgtas žmogus, bet vis dėlto nejaučiantis tokiais atvejais būdingo pykčio Dievui bei žmonėms. Tiesiog lūpos patvirtino tikrovę, kurioje tas žmogus gyvena.

Tąkart po bažnyčios skliautais susitiko dvi tikrovės, du pasauliai, kurie paraleliai gyvuoja žmonijoje. „Tikinčiųjų“ ir „netikin-čiųjų“ pasauliai. Kabutes šioje vietoje dedu todėl, kad tikėjimas ir netikėjimas yra neiš-matuojami žmogiškais įrankiais, bet atspin-di esminę gyvenimo, viso buvimo, nuosta-tą. Naujausių laikų žmogui tikriausiai yra tekę girdėti pasakojimus apie paralelinius pasaulius, kurie tarsi egzistuoja šalia, bet nesusitinka, o persipynę vienas kito nesu-pranta ir bijo. Begalė New Age mokymų, kino fi lmų ir panašių dalykų sukurta šia tema, tačiau jie dažnai žvelgia į tai, ko tikriausiai nėra arba yra vis dėlto ne taip. Mano mini-mi pasauliai nėra kažkur „anapus“, nors su dvasiniu pasauliu tiesiogiai susiję.

Raktinis žodis šių pasaulių supratimui yra viltis. Net nenustembame išgirdę, kad žmogus, visuomenė ar pasaulis neteko vil-ties arba kad kažkas puoselėja nepagrįstas viltis. Tad viltis yra tai, ko gero tikimasi iš gyvenimo ar tam tikrų jo aplinkybių.

Galima kalbėti apie įgimtą ar įgytą opti-mistinį pasaulio priėmimą arba susikurtą nuostatą, kad visa išeis į gera. Garsiojo pop-atlikėjo A.Mamontovo ir „Foje“ gražioje dai-noje „Saugok vaikystę“ skamba toks prie-dainis: „Aš tikiu, kad viskas bus gerai, kad mes gyvensim ilgai, laimingai ir gražiai“.

Šie žodžiai kalba apie vaikišką tikėjimą gyvenimu, kuris lyg savaime būsiąs ilgas, laimingas ir gražus. Šiose lyrinio herojaus žodžiuose puikiausiai atsispindi naivi žmo-giška viltis, kad viskas kažkaip išeis į gera, kad atsiradusios problemos išsisklaidys, kad neišsipildę troškimai būtinai išsipildys, kad išauš diena ir valanda, kai gyvenimas įgaus naują kokybę.

Kiekvienas gali pasakyti, kad gal ne savai-me, bet didelio darbo ir pastangų dėka tik-rai daug kas įmanoma. Nedrįsčiau ginčytis –vieniems vienaip, kitiems kitaip gyvenimas susiklosto, ir skirtingai įvairūs žmonės savo laimingumą supranta. Tačiau vieną tikrą da-lyką įgyjame tikrai – metus ir senatvę, kai ateitimi tikėti, ja viltis vis sunkiau.

Viešpats mus moko, o žmogiška patirtis liudija, kad vylimasis savimi, žmonėmis, turtais, valdžia yra pinklės, kurios gyve-nimą paverčia nesibaigiančiu blaškymusi, įtampa ir skausmu. Kilpinys ar pinklės, daug

kartų minimi Biblijoje, yra medžiotojo įran-kiai, kurie, skirtingai nuo spąstų, žvėreliui ar paukščiui nesuteikia tiek skausmo, bet suteikia viltį išsilaisvinti. Tačiau toji viltis apgaulinga.

Dovydas psalmėje kalba apie nuolat į Viešpatį nukreiptas akis, ir tvirtą pasitikė-jimą, kad Jis išpainios kojas iš savo ar kitų suregztų pinklių. Šiuose žodžiuose atsispin-di tikinčiojo pasaulis, priimančio gyvenimą kaip kelionę, kurioje pats Kūrėjas ir Gelbėto-jas yra jo palydovas, gydytojas, gelbėtojas.

Švęsdami Kovo 11-ąją, Lietuvos nepri-klausomybės atkūrimo dieną, daugelis (dar) besirūpinančių šalies likimu klausia: „Kur išeitis? Kur semtis vilties, kai šalį ir daugelio piliečių gyvenimą pančioja begalės pinklių, trukdančių lengviau ir laimingiau gyventi bei tikėti ateitimi?“ Atsakymas tik vienas – Viešpats Jėzus Kristus. Jis išeitis, nes Jis yra atėjęs išlaisvinti sielas iš vergovės ir žings-nius pastatyti į ramybės kelią. Ir kai klau-siame: „Ką daryti?“, turime atsigręžti į save ir pamąstyti, ar teisingai nukreiptos mūsų akys į Tą, kuris pirmas pamilo ir jau visa padarė, kad turėtume gyvenimo pilnatvę.

Teišmoko mus Viešpats Juo pasitikėti ir pagal Jo valią viltingai gyventi.

Sekmadienio homilija

Ką turiu daryti, kad tikėčiau?

ww

w.c

hri

stia

np

hot

os.

net

nu

otr

.

Violeta Grigaliūnaitėv.grigaliunaite@15min.lt

Lietuva nepriklausoma jau 22 metus, tačiau sovietmečio ženklai dar neišnyko. Net ir Vilniaus centre galima aptikti atminimo lentelių, kuriose Lietuvai nusipelniusių žmonių gyvenimo momentai įamžinti ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbomis.

Vilniaus gatvėje 1907–1908 m. gyveno Mi-kalojus Konstantinas Čiurlionis, Odminių gatvėje 1913 m. – rašytoja Žemaitė.

Apie tai byloja ant namų kabančios at-minimo lentelės, kuriose tekstas iškaltas lietuvių ir rusų kalbomis. Tačiau visai ne dėl to, kad mūsų M.K.Čiurlioniu ar juo la-biau Žemaite itin domėtųsi turistai iš Rytų.

Tikslaus sąrašo nėra Tokios dvikalbės lentelės – sovietmečio pa-likimas. Ir jų bent jau sostinėje dar gana daug. Vilniaus savivaldybės Miesto esteti-kos skyriaus vyriausioji specialistė Beatričė Raguotienė teigė, kad nėra tikslaus sąrašo, kiek tokių lentelių dar kabo ant Vilniaus se-namiestyje ar centre esančių namų.

„Buvo sudarytas sąrašas, į kurias pateko visos atminimo lentos. Tarp jų yra ir dalis tų, kurias reikėtų keisti. Reikėtų ieškoti lėšų

ir galimybių jas pakeisti, bent parengti pro-jektą. Vilniaus savivaldybėje yra sudaryta Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija ir klausimus, susi-jusius su atminimo vietos įrengimu, spren-džia ta komisija“, – aiškino B.Raguotienė.

Kol kas tikslios programos, kaip galima būtų pagaliau atsikratyti senųjų, lietaus nu-plautų dvikalbių lentelių, nėra. Savivaldy-bės koridoriuose svarstomi tik jos apmatai.

Nulupo dvi raides Kultūros paveldo departamentas (KPD) vi-soje Lietuvoje rūpinasi saugomų paveldo objektų ženklinimu. Tačiau KPD atstovai pri-pažįsta – dalį objektų vis dar žymi senosios, sovietiniais laikais pritvirtintos, lentelės. Tik senasis užrašas „saugo LTSR“, nulupus dvi

raides, daugelyje vietų virto „saugo LR“.„Naujasis ženklinimas vyksta, po trupu-

tį stumiasi. O kol neužtenka pajėgų ir lėšų iš karto viską sutvarkyti, KPD yra savival-dybėms ir savo teritoriniams padaliniams išsiuntinėjęs raštus iškapoti tas raides. Tai toks laikinas dalykas“, – aiškino KPD vy-riausioji specialistė ryšiams su visuomene Jolanta Miškinytė.

Žalvariniai ženklaiLietuvoje kultūros vertybių ženklinimo dar-bus KPD pradėjo 2008 m. Ženklą sukūrė Vil-niaus dailės akademijos profesorius Audrius Klimas. Ženklas pagamintas iš žalvario, ant jo užrašyta „Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas“.

Vien 2010 m. naujais ženklais buvo pa-ženklinti 366 saugomi paveldo objektai, tai kainavo 70 tūkst. Lt. Pernai projektas buvo vykdomas toliau.

Toks kultūros paveldo objektų ženklini-mas yra vienas iš būdų atkreipti dėmesį, kad jie yra saugomi valstybės ir kad jiems taiko-mi tam tikri paveldosauginiai reikalavimai.

Sovietmečio reliktai sostinėje neišnyksta

Senasis užrašas „saugo LTSR“, nulupus dvi raides, daugelyje vietų virto „saugo LR“.

Tokios atminimo lentelės

kabo pačiame Vilniaus

centre.

J.Kalinsko nuotr.

15min • 2012 m. kovo 9 d.20 | Vilnius

Violeta Grigaliūnaitėv.grigaliunaite@15min.lt

Kaip gyventojams turėtų būti perduoti daugiabučių namų šilumos punktai? Atsakymo kol kas nėra. Savivaldybė žada spręsti, ar galima gyventojams šilumos punktus perduoti už 1 Lt arba neatlygintinai. Tačiau nebežinia, ar gyventojai jų iš viso dar nori.

Dalis vilniečių pasiruošę kuo greičiau perim-ti savo namų šilumos punktus, kadangi pa-tys juos iki šiol ir prižiūrėjo. Tik dabar jiems tenka ir patiems tuos punktus remontuoti, jeigu kas nors sugenda. Gyventojai norėtų investuoti pinigus į savo turtą, tačiau kol kas taip nėra.

Situacija – dviprasmiška Septynis daugiabučius prižiūrinčios butų savininkų bendrijos „Vingis“ vadovas Ar-tūras Trapulionis laukia nesulaukia, kada pagaliau paaiškės, kaip bendrija galėtų per-imti šilumos punktą savo nuosavybėn. Da-bar situacija dviprasmiška – šilumos punktą bendrija pati prižiūri daug metų, tačiau vis dar nėra jo savininkė.

„Sugedus šilumokaičiui viename mūsų daugiabutyje gavome jį iš „Vilniaus ener-gijos“ nemokamai. O dabar jau teks mokė-ti patiems. Bet svarbiausia, kad pradėsime investuoti pinigus ne į savo turtą. Situacija kebli, todėl ir prašome surasti galimybių šitą reikalą išspręsti iki galo. Mes pasirengę

perimti šilumos punktą. Dabar mes iš esmės tik jį prižiūrime, nes valdymas teisiniu po-žiūriu yra tada, kai turi nuosavybės teisę“, –kalbėjo A.Trapulionis.

Visada buvo gyventojų nuosavybė Tačiau ne visi vilniečiai taip nusiteikę. Žvė-ryno bendruomenės atstovai įsitikinę, kad šilumos punktai visada buvo gyventojų nuo-savybė. Jų nuomone, tai, kad „Vilniaus ener-gija“ investavo lėšas ir atnaujino šilumos punktus, dar nereiškia, jog jie šilumos tie-kėjams ir priklauso.

Esą vadovaujantis tokia nuomone gali-ma prieiti iki absurdo – sutvarkęs stogą sta-tybininkas pareikš, kad jis priklauso nebe namui, o jam.

Bet labiausiai Žvėryno bendruomenės at-stovus piktina pranešimai, kad už šilumos punktą gali tekti susimokėti. Nuo vieno buto –net 700 Lt.

Kalba apie 1 litą, o ne 700Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius ramina, kad kol kas vienintelė svarstoma galimybė – perduoti gyventojams šilumos punktus už 1 Lt arba neatlygintinai.

„Mes siūlome priimti sprendimą ir atiduo-ti gyventojams šilumos punktus už litą, nes gyventojai tikrai nenorės pirkti. Pradėjome apklausą, kuri bus baigta po savaitės ir api-bendrinsime, pamatysime, ko nori gyven-tojai. Jeigu gyventojai nori pirkti, tai labai šaunu, bet aš labai tuo abejoju“, – kalbėjo vicemeras.

R.Adomavičius taip pat pabrėžė, kad sa-vivaldybė nėra tikra, ar pagal Civilinio ko-dekso 4 straipsnį, norint net ir atiduoti turtą, nereikia gauti būsimojo savininko sutikimo.

„Šilumos ūkio įstatymo pataisose, kurios įsigaliojo pernai lapkričio 1-ąją, yra aiškiai pa-rašyta, kad šilumos punktas tampa namo vi-dinės šilumos sistemos dalimi, jos savininkas – butų savininkai. Kokiu keliu jie turi tapti šilumos punkto savininkais, turėjo Energe-tikos ministerija kartu su įstatymu pareng-ti tvarką, kaip tai turėtų būti tvarkoma“, –

aiškino šilumos ūkio klausimus kuruojan-tis vicemeras.

Pasklidusias kalbas, kad kiekvieno buto sa-vininkams teks sumokėti vidutiniškai 700 Ltuž šilumos punktą, R.Adomavičius vadina nesusipratimu. Esą jis tik pasakęs, kad tiek kainuotų, jeigu gyventojai norėtų šilumos punktus išsipirkti. O kol kas visi punktai yra savivaldybės bendrovės „Vilniaus šilu-mos tinklai“ nuosavybė, o ne šilumos ūkio nuomininkės „Vilniaus energijos“.

Spręsti gali tekti SeimuiVicemerui nesuvokiami ir kai kurių gyven-tojų pasakymai, kad šilumos punktai jiems apskritai nereikalingi.

„Šitie modernizuoti, automatizuoti šilu-mos punktai atsirado nuo 2005 m. Tuomet norint išvengti didžiulių šilumos nuostolių buvo panaikintos grupinės boilerinės. Grupi-nė boilerinė būdavo viena visam namų kvar-talui, o iš tos boilerinės gaminamas karštas vanduo turėjo nuolat cirkuliuoti, taip palai-kant atitinkamą vandens temperatūrą visoje sistemoje. O tokiu atstumu cirkuliacijos kaš-tai didžiuliai“, – šilumos punktų kiekviena-me name privalumus dėstė R.Adomavičius.

Taip pat turint grupines boilerines nebuvo galima reguliuoti į kiekvieną namą tiekiamos šilumos kiekio, visi namai jos gaudavo vie-nodai, nors namas namui nelygu. „Būtent dėl to ir atsirado punktai, norint sumažinti galutinę šilumos kainą ir šilumos suvarto-jimą“, – teigė mero pavaduotojas.

Jeigu apklausos metu gyventojai pareikš, kad jie nenori perimti šilumos punktų, kaip spręsti šią problemą turės galvoti Seimas. „Tokia situacija yra nenormali. Turime galvo-sūkį ir pavyzdį, kad intencija buvo labai gera, bet Energetikos ministerija iki galo nepadarė savo darbo. Ir nėra poįstatyminių aktų, ku-riais remiantis viskas turėtų būti pastaty-ta į savo vietas“, – aiškino R.Adomavičius.

Tačiau Energetikos ministerija savo kaltės šioje situacijoje neįžvelgia – esą Vilniaus sa-vivaldybė pati turėtų susitarti su gyvento-jais, kaip visa tai bus sprendžiama.

Galvosūkis dėl šilumos punktų

Pradėjome apklausą, kuri bus baigta po savaitės ir apibendrinsime, pamatysime, ko nori gyventojai. Jeigu gyventojai nori pirkti, tai labai šaunu, bet aš labai tuo abejoju.

Dalis vilniečių pasiruošę kuo

greičiau perimti savo namų

šilumos punktus, kitiems jų

apskritai nebereikia.

I.Gelūno nuotr. Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) nebuvo gailestingas Vilniaus merui Artūrui Zuokui. Vakar jis atmetė jo skundą dėl interesų supainiojimo.

A.Zuokas prašė panaikinti Vyriausiosios tar-nybinės etikos komisijos (VTEK) sprendimą, kad balsuodamas dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų, jis supainiojo interesus.

Skelbdama sprendimą, teisėja Irena Pau-lauskienė aiškino, jog A.Zuoko skundas atmestas kaip nepagrįstas, pranešė BNS. Sprendimo motyvų ji nepaaiškino, o teis-mo atstovai teigė, kad teismas juos paskelbs penktadienį.

Sprendimas dar galės būti apskųstas aukš-tesnės instancijos teismui.

A.Zuoko advokatas anksčiau teismą ti-kino, kad meras nepažeidė įstatymo, kai būdamas nekilnojamojo turto bendrovės akcininkas balsavo dėl nekilnojamojo tur-to mokesčio tarifų, nes mero bendrovė – „BNA grupė“ – iš to negavo jokios naudos.

VTEK pernai lapkritį nutarė, kad ne tik A.Zuokas, bet ir vicemeras Romas Adoma-vičius pažeidė įstatymą, kai balsavo dėl ne-kilnojamojo turto mokesčio tarifų. Anot etikos sargų, dalyvaudami rengiant, svars-tant ir balsuojant dėl nekilnojamojo tur-to mokesčio dydžio Vilniaus mieste 2012 metams nustatymo, jie nesilaikė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo.

„BNA grupė“ Vilniuje 2010 m. valdė ne-kilnojamojo turto už 4,5 mln. Lt, rodo nau-jausi Registrų centro duomenys. Didžiausios vertės – 3 mln. Lt įvertintas namas Vilniaus Užupio rajone, įmonei taip pat priklausė parduotuvės patalpos A.Vienuolio gatvėje bei dar apie 1 mln. Lt vertės butų ir patal-pų Užupyje.

A.Zuokui, Registrų centro duomenimis, priklauso 71 proc. „BNA grupės“ akcijų, dar dalį akcijų valdo bendrovė „BNA ergo“, ku-rios vienas akcininkų taip pat yra A.Zuokas.

A.Zuoko fi asko

A.U

fart

o/B

FL

nu

otr

.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba prita-

rė kreipimuisi į Europos Bendrijų Komisiją

dėl Lietuvos Respublikos padaryto Bendri-

jos teisės pažeidimo – neparengtų doku-

mentų termofikacinių elektrinių moderni-

zavimui ir tam neskirtų lėšų. Baudos Vy-

riausybei už neveiklumą gali siekti nuo 1,9

iki 119 mln. litų.

„Lietuva Europos Komisijai įsipareigojo pa-teikti investicijų planą, pagal kurį iki 2015 me-tų gruodžio 31 dienos turi būti atlikti darbai, užtikrinantys Vilniaus, Kauno ir Mažeikių ter-mofikacinių elektrinių veiklos modernizavimą. Tam buvo numatyta 171 mln. eurų (590 mln. Lt.) ES lėšų. Iš viso lėšų poreikis šiems dar-bams yra apie 600–650 mln. eurų (per 2 mlrd. Lt). Tačiau Vyriausybė, turėjusi skirti šiam pro-jektui 150 mln. Lt., juos perskirstė kelių tiesi-mui“, – sakė Vilniaus vicemeras Jonas Pinskus.

Jeigu Europos Komisija nuspręs pateikti Eu-ropos Sąjungos Teisingumo Teismui ieškinį dėl pažeidimo, tai galimos baudos valstybei, priklau-somai nuo valstybės dydžio, pažeidimo sunku-mo ir trukmės, Bendrojo vidaus produkto, Lie-tuvos atveju galėtų būti nuo 575 000 eurų (1,9 mln. Lt) vienkartiniam mokėjimui ir beveik sep-

tynių šimtų eurų už dieną, jeigu skiriamas pe-riodinis mokėjimas.

Tai minimalūs skaičiai, kurie gali būti indek-suojami priklausomai nuo pažeidimo trukmės (iki trijų kartų) ar jo sunkumo (iki 20 kartų), tai yra, gali siekti net iki 34,5 mln. eurų (119 mln. Lt) vienkartiniam mokėjimui arba 42 000 eurų (145 tūkst. Lt) per dieną, jeigu skiriamas pe-riodinis mokėjimas. Taip pat, siekdama, kad pažeidimas būtų ištaisytas, Europos Komisi-ja gali neformaliai blokuoti pritarimą valstybei svarbiems projektams, pavyzdžiui, finansavi-mo iš Europos Sąjungos fondų, tam tikrų ES teisės aktų projektų.

Be to, energetikos įmonės neturėjo galimy-bės teikti projektus net ir šiai nepakankamai paramai gauti, nes valstybė neparengė reika-lingų tam dokumentų.

Vilniaus (VE-3), Kauno ir Mažeikių termo-fikacinės elektrinės nuo 2016 m. sausio 1 d. turi atitikti ES keliamus reikalavimus dėl tar-šos, kurių įmanoma laikytis tik modernizavus elektrines. Tačiau dėl to, kad Vyriausybė ne-sugebėjo paruošti dokumentų ir skirti lėšų jų modernizavimui, elektrinės nuo 2016 m. sau-sio 1 d. negalės būti eksploatuojamos ir dėl to negalės užtikrinti gyventojams šilumos tiekimo.

WWW.VILNIUS.LT

VILNIAUS PULSAS2012 KOVO 9 D., PENKTADIENIS

Sostinės taryba: „Už neveiklumą Europos Komisija Vyriausybei

gali skirti baudas nuo 1,9 iki 119 mln. litų“ąą

Užsk. Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Nr. 303364

PER DVI SAVAITES VILNIUJE UŽTAISYTA 360 KV. M DUOBIŲ

Per dvi savaites sostinėje užtaisyta 360 kv. m duobių, kurių bendrą plotą galima palyginti su universalios sporto aikštelės dydžiu.

Atlikus gatvių būklės įvertinimą, vasarį jau užtaisytos ava-rinės duobės Laisvės, Pilaitės prospektuose, Justiniškių, Bui-vydiškių, Ozo, Ukmergės, Erfurto, Gabijos, Geležinkelio, Pa-nerių, Geležinio Vilko, Gariūnų gatvėse, Nemenčinės plente, Mokslininkų, Kairėnų, Didlaukio, Baldžio, Lakštingalų, Žirmū-nų, Apkasų, Graičiūno, Žarijų, J. Tiškevičiaus, Lentvario, Fer-mentų, Pramonės, Salininkų, Rokantiškių, Liepkalnio gatvėse.

Kol kas oro sąlygos neleidžia užtaisyti duobių itin patvariu karštu asfaltbetoniu, todėl taisoma sparčiais laikinais meto-dais – šaltu asfaltbetoniu, perdirbtu asfaltu bei skaldos-žvyro mišiniais. Avarines duobes šiais būdais planuojama taisyti iki pavasarinių darbų sezono pradžios – balandžio vidurio. Ilga-laikiais metodais – karštu asfaltbetoniu (frezuojant, ištisiniu asfaltavimu, kelio paviršiaus apdorojimu) gatvių danga bus taisoma, kai naktį oro temperatūra sieks 5 laipsnius šilumos.

Duobių miesto gatvėse pagausėja kiekvieną ankstyvą pa-vasarį. Jos atsiranda dėl drėgmės, temperatūros pokyčių, dangos užšalimo ir atšilimo ciklo, kuris žiemos ir pavasa-rio laikotarpiu Vilniuje pasikartoja apie 40–50 kartų. Sniego tirpsmo vanduo prasiskverbia į gatvių dangos medžiagų mi-šinius, juose daug kartų atšąla ir atšyla, todėl asfaltbetonio dangoje pastebimos vis naujos duobės.

Iš viso sostinės gatves šiuo metu remontuoja trys įmonės: UAB „Grinda“, UAB „Kerista“ ir UAB „Gatvių statyba“. Vai-ruotojai prašomi būti atidūs ir gatvių atkarpose su irstančia danga važiuoti mažesniu greičiu. Apie gatvėse atsiradusias pavojingas duobes prašoma pranešti UAB „Grinda“ avarinei tarnybai tel. 215 21 12.

SOSTINĖS SVEIKATOS ĮSTAIGOSE PER 5 MĖN. CENTRALIZUOTAI NUPIRKTA VAISTŲ UŽ 2,5 MLN. LT, KAI ANKSČIAU PER TOKĮ PAT LAIKOTARPĮ – UŽ 33 TŪKST. LT

Savivaldybei pernai rudenį priėmus sprendimą dėl centrali-zuotos vaistų pirkimo tvarkos, per 5 mėnesius sostinės sveika-tos įstaigose elektroniniu būdu centralizuotai įvykdyti23 vais-tų pirkimai už 2,5 mln. Lt. Tuo tarpu iki šio sprendimo per to-kį pat laikotarpį – tik 3 vaistų pirkimai už 33 tūkst. Lt sumą.

„Anksčiau už tą patį vaistą vienos įstaigos mokėjo apie 10, kitos – iki 40 Lt Dabar daugumoje sveikatos įstaigų vaistai per-kami vienoda kaina. Perkant centralizuotai negalima jokia įta-ka, todėl pirkimai vykdomi skaidriau, greičiau, efektyviau, ap-lenkiant biurokratines kliūtis, taip pat taupomos lėšos“, – sa-ko Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Dar praėjusių metų rudenį Vilniaus miesto savivaldybė pa-gal jai pavaldžių sveikatos priežiūros įstaigų pateiktas viešų-jų pirkimų sutartis atliko išsamią analizę, kurioje buvo įvertin-tos ir palygintos dažniausiai medicinos įstaigose naudojamų ir perkamų produktų – vaistų, medicinos, dezinfekcijos priemo-nių, vakcinų – kainos. Duomenys parodė, kad ligoninės ir poli-klinikos tuos pačius medikamentus perka skirtingomis kaino-mis. Pavyzdžiui, palyginus vaistų pirkimo įkainius, nustatyta, kad perkamų vaistų krepšelio kainų skirtumas su analogišku Centrinės perkančiosios organizacijos vaistų krepšeliu siekė iki 40 proc. Suskaičiuota, kad perėjus prie centralizuoto vais-tų pirkimo, per metus bus sutaupoma iki 1 mln.

Aktyviausiai Centrinės perkančiosios organizacijos siste-ma naudojasi VšĮ Vilniaus miesto universitetinė, Vilniaus uni-versitetinė Antakalnio, Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės, taip pat Centro ir Karoliniškių poliklinikos, Vilniaus priklausomy-bės ligų centras.

VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJASKELBIA KONKURSĄ VILNIAUS MIESTO NAUJO ĮVAIZDŽIO TIPINIŲ KIOSKŲ GAMINTOJAMS PARINKTI

Konkurso tikslas – atrinkti geriausius ir pajėgiausius Vilniaus miesto naujo įvaizdžio tipinių kioskų gamintojus.

Konkurso dalyviai registruojami ir dalyviams kon-kurso dokumentų paketai išduodami nuo 2012 m. va-sario 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės administra-cijos Interesantų aptarnavimo skyriuje, Konstituci-jos pr. 3, 8 langelyje, dalyviams pateikus rašytinį lais-vos formos prašymą ir sumokėjus negrąžinamą 100 Lt į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finan-sų departamento (departamento kodas 188708377) a. s. LT 93 7044 0600 0123 5077 AB SEB Vilniaus banke (banko kodas 70440) už Vilniaus miesto naujo įvaizdžio tipinių kioskų gamintojams parinkti konkurso dokumentus.

Konkurso dalyvių pasiūlymai turi būti parengti vals-tybine kalba, susiūti, sunumeruoti, patvirtinti konkur-so dalyvio įgalioto asmens parašu bei antspaudu ir pa-teikti užklijuotą voką ir pakuotę iki 2012 m. kovo 28 d. 8.30 val. į Vilniaus miesto savivaldybės administraci-jos Interesantų aptarnavimo skyrių (Konstitucijos pr. 3, 8 langelis).Vokų su konkursiniais pasiūlymais atplėši-mas įvyks 2012 m. kovo 28 d. 8.30 val., 215 kabinete (Konstitucijos pr. 3).

Papildoma informacija teikiama tel. 211 2270 arba el. paštu egle.sadaunykiene@vilnius.lt Vilniaus mies-to savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investici-jų departamento darbo laikas: I-IV 8.30-17.30; V 8.30-16.15. Pietų pertrauka 12.30-13.15.

BFL nuotr.

15min • 2012 m. kovo 9 d.30 | Renginiai

Kovo 9 d., penktadienis

18 val. – Nacionalinė dailės galerija Atidaroma lenkų menininko Michało Budny (g. 1976) personalinė paroda „Didelė šalis“, kuri veiks iki balandžio 29 d. Parodoje bus eksponuojami lakoniškos formos, ties abstrakcijos riba balansuojantys skulptūriniai objektai.

19 val. – Šv. Kotrynos bažnyčia Koncertas, skirtas Moters dienai, „Viskas, ko tavęs prašau...“ Koncertuos Evelina Sašenko (mecosopranas), Liudas Mikalauskas (bosas) ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Bilietai – 27–62 Lt.

19 val. – Vilniaus kongresų rūmai Skambės pasaulio džiazo klasika tapę kūriniai, kuriuos atliks Wilo Saldeno vadovaujamas Glenno Millerio vardo orkestras. W.Saldeno suburto orkestro skambesio unikalumas slepiasi už dviejų saksofonų altų, dviejų saksofonų tenorų ir klarneto.Bilietai – 99–199 Lt.

19 val. – Menų spaustuvė Šiuolaikinio šokio spektaklis „Salamandros sapnas. Paveikslas“. Jį sukūrė du skirtingų kartų ir patirčių menininkai – teatro metras Valentinas Masalskis ir perspektyvi šiuolaikinio šokio kūrėja Loreta Juodkaitė.Bilietai – nuo 30 Lt.

22 val. – kino teatras „Pasaka“ Festivalis „Šeršėliafam“ pristatys trumpametražių fi lmų naktį „Šeršėliafam trumpai“. Programoje – 16 naujų moterų režisuotų trumpametražių fi lmų, atkeliavusių iš 13 šalių ir pelniusių pripažinimą ne viename festivalyje. Pusę programos sudaro animaciniai fi lmai – pradedant lėlių animacija, baigiant stop motion technikos animacija.

Kovo 10 d., šeštadienis

19 val. – Nacionalinė fi lharmonija Su Lietuvos kameriniu orkestru pasirodo jau ne pirmą kartą Vilniuje koncertuojanti violončelininkė Kristinė Blaumanė, gimusi Rygoje, šiuo metu gyvenanti Londone. Diriguos Robertas Šervenikas.Bilietai – 20, 30, 40 Lt.

20 val. – Ūkio banko teatro arena Elektroninės muzikos koncertas „Silence Family: 3 Years Of Pure Quality“. Programą sudarys trys dalys, ji vyks trijų aukštų scenoje, o muziką papildys 3D vaizdas. Koncertuos „Silence“ komandos nariai – Vidis, Mario Basanov, Few Nolder, Leon Somov, Jazzu, Adomas. Taip pat – kviestiniai vokalistai Giedrė („Empti“) ir iš Švedijos atvykstantis Ernesto, trimitininkas Mindaugas Vadoklis, akordeonistas Darius Rudis, dirigento Gedimino Gelgoto Naujų idėjų kamerinis orkestras NI&Co. Bilietai – 63–123 Lt.

20 val. – klubas „Cabaret“ Koncertuos bliuzo karalienė Arina. Bilietai – 15 Lt.

21 val. – Menų fabrikas „Loftas“ Koncertas „Mes nepriklausomi – mes už gerą lietuvišką muziką“. Aktorius, režisierius, tekstų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava paminės Kovo 11-ąją kartu su muzikos grupėmis „Arbata“ bei „Karma“.Bilietai – 23 Lt.

22 val. – baras „Marsas“ Metų roko grupe pripažinta „Freaks on Floor“ surengs savo pirmą akustinį koncertą. Įėjimas – laisvas.

Kovo 11 d., sekmadienis

14 val. – kino teatras „Pasaka“ Moterų kino festivalis „Šeršėliafam“ ir Manodrabužiai.lt komanda pakvies į neįprastą turgelį. Jo lankytojai turės galimybę apžiūrėti ir įsigyti įvairių papuošalų, rankinių bei kitų aksesuarų.

18 val. – Vilniaus kongresų rūmai Marijono Mikutavičiaus ir grupės akustinis koncertas „Aš tikrai myliu Lietuvą“. Jis žada, jog skambės beveik visos populiariausios dainos, sukurtos jo paties ir kartu su kitais autoriais. Bilietai – 53–93 Lt.

Kovo 12 d., pirmadienis

19 val. – Keistuolių teatras Intymios vyrų trupės „Erelis“, kurią sudaro Andrius Kaniava, Robertas Aleksaitis, Darius Auželis ir Darius Miniotas, pasirodymas. Šį kartą „Ereliai“ pristatys ne tik oratoriją „Brisiaus galas“, „Sakmę pagal Juzą“, bet ir naują spektaklio dalį „Sigutė“. Bilietai – 43–53 Lt.

Kovo 14 d., trečiadienis

16 val. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

Kino režisieriaus Raimondo Vabalo (1937–2001) 75-mečiui skirtas prisiminimų vakaras ir paroda „Prikėlęs Lituanicą naujam skrydžiui“. Paskutinis jo fi lmas – „Miškais ateina ruduo“.

17.30 val. – Rašytojų klubas Eugenijaus Ališankos esė knygos „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ pristatymas. Dalyvaus knygos autorius, rašytojai Andrius Jakučiūnas, Laimantas Jonušys, Danutė Kalinauskaitė, Aidas Marčėnas, poetas, bardas Domantas Razauskas, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė. Įėjimas – laisvas.

19 val. – Šv. Kotrynos bažnyčia Auksinio balso konkurso „Triumfo Arka 2011“ laureatų Vaido Vyšniausko, Martos Lukošiūtės ir Eugenijaus Chrebtovo koncertas. Jiems akompanuos pianistas iš Italijos Marco Borroni. Bilietai – 33–43 Lt.

Marijonas Mikutavičius Kovo 11 d. Vyrų trupė „Erelis“ Kovo 12 d.Kino festivalis „Šeršėliafam“ Kovo 9 d.

Galerijoje RA (Pranciškonų g. 8) šį penkta-dienį, 18 val., atidaroma jaunosios lietuvių grafi kų kartos atstovės – Ugnės Žilytės –paroda.

Bus pristatomi ne tik jos kūriniai, bet ir jų atsira-

dimą lėmusi, atskira knyga išleista estų rašytojo

Hugo Aderio apysaka „Tėvas po lova“.

Apysaka, nors ir vyksta hipotetiniame, padavimais

ir mitais apipintame krašte epochinių permainų

metu (kuomet tradicinė, nuo amžių egzistavu-

si kultūra iš svetur atkeliavusių žmonių pradėta

keisti kitomis pasaulėžiūrinėmis vertybėmis), yra

anksti mirusio rašytojo tėvo gyvenimo vizija. Kartu

tai universali žmogaus tapsmo savimi istorija. Dvy-

lika U.Žilytės estampų galima suvokti dvejopai –

kaip iliustracijas H.Aderio apysakai ir kaip visiškai

savarankiškus grafi kos darbus.

U.Žilytė gimė 1979 m. Vilniuje menininkų šeimoje. 1997 m. baigė Nacionalinę

M.K.Čiurlionio menų mokyklą, grafi kos specialybę; 2004 m. – Vilniaus dailės akademiją,

estampą. Dailininkė dalyvauja įvairiose parodose ir meniniuose projektuose nuo 2001 m.

H.Aderis gimė 1954 m. Tartu, Estijoje, o nuo 1990 m. gyvena Vilniuje.

Knyga ir grafi ka „Tėvas po lova“

15min • 2012 m. kovo 9 d.32 | Gyvenimas

Mykolas Vadišis, specialiai „15min“ iš Gruzijos

Gal ir nerasite čia dešimčių keltuvų ir šimtų slidinėjimo trasų, tačiau prie slidžių nuo-mos punkto linksmai laisvėje besiritinėjan-tys lokiukai privers sustingti iš nuostabos.

1  BAKURIANIS – kurortas, kylantis iš pelenųĮsikūręs už 30 km nuo žymiojo mi-neralinių vandenų miesto Boržo-mio, Bakurianis dar nuo sovietinių

laikų žinomas kaip olimpiadai besirengian-čių sportininkų treniruo-čių vieta.

Dabar vaiduoklius primenančios treni-ruočių bazės ir griūvan-tys sportininkų bendrabučiai pradeda skęsti naujų viešbu-čių jūroje, o ir modernūs keltuvai bei vis gausėjančios slidininkų trasos artina Ba-kurianį prie, kaip patys gruzinai su pasidi-džiavimu kalba, „geriausio kurorto Gruzi-joje ir už jos ribų“. Tik, kad ne viskas kaip medumi tepta...

Primena turgų Pats Bakurianis dar tikrai neprimena soli-daus slidinėjimo kurorto. Miestelio gatvėse karaliauja „nivos“, „žiguliukai“, palapines išsistatę slidinėjimo įrangos ir vaisių pre-keiviai, šalia vis išnyra koks gruzinas, nuo „čiačios“ įraudusia nosimi, o slides dažniau-siai nešasi nostalgijos atginti rusų turistai, atvažiavę į kadaise „savu“ vadintą kurortą.

Jausmas, kad čia ne kurortas, o turgavietė, dar labiau sustiprėja priartėjus prie mažų-jų slidinėjimo trasų. Šašlykai, užkandžiai,

nuolat aplink zujantys sniego motociklai, į roges pakinkyti arkliai, taksistai, siūlan-tys nuvežti prie didžiųjų keltuvų, šunys...

Vis dėlto čia slidžių komplektą išsinuo-moti dienai galima tik už 12 larių (18 Lt), snieglentę – už 15 larių (22,5 Lt), šalmą – už 5 larius (7,5 Lt). Be to, tai gana smagi vieta pradedantiesiems slidininkams. Bakuria-nio „varlinuke“ yra posūkių, smagių tram-plinukų ir vietos griūti. Gal tik kiekvieną kartą nusileidus krapštomas 70 tetrių (1 Lt) mokestis už keltuvus priverčia išlaužti ne-malonią šypseną.

Užmojis – olimpinės žaidynės Labiau patyrusiems slidininkams yra du pa-

sirinkimai – didžiausias apylinkėse

Kokhtagoro kalnas (2155 m) ir dar naujes-niais keltuvais bei trasomis „apginkluotas“ Didvelio kalnas. Pastarojo dėl stipraus vėjo viršūnėje taip ir neteko išbandyti, o štai ant Kokhtagoro verta užsikelti vien dėl at-siveriančių vaizdų. Teigiama, kad geru oru matosi visas Kaukazas – nuo Juodosios iki Kaspijos jūros. Keltuvo kaina vienam kar-tui – 4 lariai (6 Lt).

Vis dėlto pačios trasos originalumu neiš-siskiria. Nuo viršūnės žemyn driekiasi di-delis skardis. Malonumą čiuožti juo jaučia tik labai patyrę slidininkai. O štai papėdė-je pasitinka tiesi, lygi trasa, kurią daugelis įveiktų pasišvilpaudami.

Baigiant apie Bakurianį: Gruzijos olim-pinis komitetas įsitikinęs, kad Boržomis ir jo apylinkės būtų ideali vieta 2018 m. olimpinėms žiemos žaidynėms. Potencialo ši vieta tikrai turi – sniegas čia išsilaiko iki pat balandžio vidurio. Tačiau atrodo, kad parengti Bakurianį olimpiadai reikės pana-šios krūvos pinigų kaip Kokhtagoro kalnas.

2 MESTIJA – pasakiški sniegynaiMestija – jau visai kita istorija. Tai naujoji Gruzijos ambicija Kaukazo glūdumoje, Svaneti-

joje, šalia Rusijos sienos, sukurti pres-tižinį slidinėjimo kurortą.

Nukakti ten sunku. Pavyzdžiui, iš Tbi-lisio mikroautobusu per kalnus tektų kra-tytis apie 10 val. Tačiau atlaikiusieji tokią kelionę apdovanojami pasakiškais vaiz-dais ir jausmu, kad atsidūrė toli nuo civi-lizacijos, vietinių kalnų gyventojų svanų prieglobstyje.

Daugelis keliautojų į Mestiją traukia stab-telėdami nakčiai Zugdidyje – mieste šalia sienos su Abchazija. Iš čia kitą dieną dar 130 km kylama į kalnus vieninteliu 1935 m. nu-tiestu keliu, kuris dabar visiškai atnaujintas.

Nuo 2010 m. Mestiją galima pasiekti ir lėktuvu. Naujai pastatytame Karalienės Ta-maros oro uoste leidžiasi lėktuvai iš Tbili-sio. Tiesa, dėl aikštingo kalnų klimato reisai dažnai vėluoja arba atidedami.

Egzotikos medžiotojams Ar verta Mestija viso šio vargo? Jei tenori-te tik slidinėti ir vakarais gerti alų šiltame barelyje, į Mestiją kol kas važiuoti neverta. Bent jau kol nebaigtos įrengti visos trasos. Silpnokai išvystyta infrastruktūra, mažokai paslaugų ir varginanti kelionė.

Vis dėlto nuotykių ieškotojams, gražių vaizdų medžiotojams ir gamtos mylėtojams ši svanų žemė turėtų labai patikti.

Visame miestelyje stūksantys dideli akmeniniai svanų bokštai, apsupti snie-guotų viršukalnių, privers pasijusti tarsi dar vienoje fi lmo „Žiedų valdovas“ kara-lystėje. O ir patys svanai su likusiu pasau-

liu asfaltuoto kelio sujungti tik prieš 80 metų, tad išlaikė daugybę autentikos.

Prie viso to pridėkime pernai ati-darytas pirmąsias slidinėjimo trasas,

daugybę takų žygiams, pagrindinėje ga-tvėje vis tankiau besirikiuojan-

čias naujas nakvynės bei maitinimo įstaigas, ir šis ku-rortas taps puikia alterna-

tyva tradiciniam turizmui.

Lyg statybų aikštelėSvanetijos kalnuose

kol kas įrengtas vienas keltuvas. Slidininkus

Su slidėmis po Gruziją:

Kaukazo kalnai – vieni didesnių ir gražesnių pasaulyje, o Gruzija – šalis, kurią pastaraisiais metais atrandame iš naujo. Gudauris, Bakurianis ir Mestija – Gruzijos slidinėjimo kurortai, kuriuose netrūksta ne tik sniego, bet ir kaukazietiškos egzotikos.

Kol kas Mestijoje veikia tik vienas

keltuvas, tačiau slidinėjimo trasa įdomi.

B.Tilmantaitės nuotr.

Prie keltuvų

pasitinka

meškos.

Rusijos okupuotos teritorijos:1. Abchazija, 2. Pietų Osetija.

jis užkelia į kilometro aukštį. Trasa kur kas smagesnė nei Bakurianyje. Greiti ruožai, skardžiai, posūkiai, pakilimai, nusileidimai. Ir visa tai driekiasi per miškus.

Belieka įsivaizduoti, koks slidininkų rojus čia bus visoje kalnų grandinėje įrengus dar keturis suplanuotus keltuvus. Kol kas kitais metais žadama atidaryti antrą keltuvą. Vie-tiniai šneka, jog tuomet Mestijoje slidinėti bus galima visus metus.

Kol kas miestelis labiau panašus į neuž-baigtą statybų aikštelę, o 8 km iki slidinė-jimo trasų nuo Mestijos serpantinais reikia užkilti patiems. Pavėžėti savo automobiliais siūlantys vietiniai užsiprašo net 50 larių (75

Lt). Neskubėkite sutikti. Geriau paieškoję transportą rasite už 5 larius (7,5 Lt) žmogui.

Keltuvas dienai kainuoja 15 larių (22,5 Lt), slidžių nuoma – 20 larių (30 Lt). Kol didžioji dalis slidininkų dar nė nenumano apie Mestijos egzistavimą, nakvynę mies-telyje galima susirasti labai pigiai – nuo 15 larių (22,5 Lt).

Slidinėjimo trasose darbo dienomis čiuo-žia tik koks 50 žmonių, savaitgaliais trasa apšviečiama ir naktį, o visos Svanetijos lau-kinės gamtos simboliu man tapo du meš-kiukai, smagiai besiritinėjantys prie keltuvo ir kaulijantys maisto iš turistų.

3 GUDAURIS –čia renkasi visiSavaitgalį į Gudaurį slidinėti iš-keliauja pusė Tbilisio. Tai žy-miausias, geriausiai sutvarkytas

ir labiausiai Europos slidžių trasas prime-nantis kurortas.

Užkilęs ant viršūnės išgirsi kalbant latviš-kai, estiškai, sutiksi ir lietuvių. Iš sniego pasistatę stalą saulėje su degtinės stikliuku rankoje šildosi rusai, gali sutikti net austrų, prancūzų, britų ar vokiečių.

O ant kai kurių gruzinų slidinėjimo kos-tiumų galima išvysti Nacionalinio olimpi-nio komiteto užrašus.

Visa slidinėjimo grietinėlė, atvykusi į Gru-ziją, pirmiausiai nusėda čia – ant baltų, aki-nančių Gudaurio kalnų.

Užkelia malūnsparniu Jei Bakurianyje ir Mestijoje daugiau nuo-

tykių ir gamtos grožio, tai Gudauris – ti-krų tikriausias slidinėjimo kurortas. Keturi keltuvai, už kuriuos per dieną teks pakloti 30 larių (45 Lt). Slidžių ir snieglenčių nuoma – taip pat 30 larių.

Pramoga ekstremalams – ant didžiųjų snieguotų viršukalnių su snieglente ar sli-dėmis jus gali užkelti malūnsparniu. O jau paskui tik purus sniegas, skardis ir daugy-bė adrenalino. Toks malonumas brangus – už pasiskraidymą malūnsparniu prašoma 550 eurų (1870 Lt) už dieną.

Norint pasilikti nakvoti netoli trasų, teks rinktis viešbučius, kuriuose naktis kainuoja nuo 50 (75 Lt) iki 120 larių (180 Lt) ir dau-giau. Tad viską susumavus, Gudauris ne-bus pigesnis nei daugelis Vakarų Europos kurortų.

Brangus kurortas, tačiau paslaugų kokybė pernelyg nežavi. Iš Tbilisio į Gudaurį mikro-autobusai keliauja apie dvi valandas. Kai-nuoja nedaug – apie 10 larių (15 Lt). Tik prieš tai reikia pačiam susirasti stotį, maršrutinio autobuso vairuotoją ir susitarti dėl kainos.

Grįžti į Tbilisį dar kebliau – būtina užsi-rezervuoti vietą mikroautobuse, nes kitaip iš kalnų gali tekti grįžti autostopu. Tiesą sakant, net ir susitarus su vairuotoju ne-gali būti tikras, kad mikroautobuse atsiras vietos. Tad daugelis naudojasi taksi pas-laugomis – šie iki Tbilisio veža už 100 la-rių (150 Lt).

15min • 2012 m. kovo 9 d. Gyvenimas | 33

Pramoga ekstremalams – ant didžiųjų Gudaurio viršukalnių su snieglente ar slidėmis jus gali užkelti malūnsparniu.

trys žiemos kurortai

Vykti į Gruziją vien tik dėl slidinėjimo ne-

labai verta – ši Kaukazo šalis gali pasiūly-

ti daug daugiau.

Gyvybingasis Tbilisis ir jo apylinkės, Ka-

hečio regionas, žymieji Gruzijos vynai,

Boržomis ir mineraliniai vandenys, spar-

čiai besivystantis Kutaisis ir švelnaus

klimato pajūris. Nuvykę į Gruziją, pavyz-

džiui, kovo mėnesį ne tik gerai paslidi-

nėsite, tačiau ir Kaukazo kalnų papėdėje

pasidžiaugsite spalvotu, šiltu gruzinišku

pavasariu.

Gruzija

Mažojoje trasoje Bakurianio kurorte

yra daug tramplinų ir kalvų.

Mestijos miestelis

išsiskiria akmeniniais

bokštais, kuriuose

sniegingą žiemą

įsikurdavo žmonės.

Gudauris primena

Vakarų Europos

kurortus.

Nors ir atnaujintas,

kelias į atokią

Mestiją dažnai

nepravažiuojamas dėl

sniego ar nuošliaužų.

15min • 2012 m. kovo 9 d.34 | Gyvenimas

Misija įmanoma: Druskininkai siekia tapti pirmuoju kalnų kurortu Baltijos šalyse

Lietuviai pagaliau aplenks latvius? Žilvinas Pekarskasz.pekarskas@15min.lt

Daugelį metų Lietuvos kalnų slidinėjimo entuziastai bambėjo ant Lietuvos verslininkų ir pavydžiai kalbėjo apie Latvijos žiemos centrus. Dabar situacija pasikeitė iš esmės.

Latvijoje žiemą keltuvai jau praėjusį dešimt-metį veikė kone kiekvienoje gyvenvietėje tarp Siguldos ir Cėsio. Tuo metu Lietuvoje slidinėjimo trasų rekonstrukcija ar statyba vyko vėžlio greičiu. Todėl daugiau nei 400 km nuo Vilniaus nutolusiuose Latvijos žie-mos kurortuose knibždėte knibždėdavo lie-tuvių. Tūkstančiai lietuviškų litų virsdavo latais ir nusėsdavo pas kaimynus.

Kai pagaliau pradėjo veikti Vilniaus, Birš-tono, Anykščių slidinėjimo centrai, visiems nosį nušluostė Druskininkai.

Nors iš pradžių mero Ričardo Malinausko idėja pastatyti visus metus veikiančią slidi-nėjimo areną vadinta kosmine, prasidėjus statyboms skeptikai nutilo. Arena duris at-vėrė 2011 m. rugpjūtį.

Apyvarta sumenko 30 proc. Garsus Latvijos aktorius ir verslininkas Juris Žagaras, tapęs Cėsio Žagarkalnio slidinėji-mo centro krikštatėviu, ne kartą yra minė-jęs: Latvijos slidinėjimo trasų instruktoriai per Lietuvos nepriklausomybės šventes nu-griebia visą pelno grietinėlę. Kai kurie jų net lietuviškai pramoko per daugelį metų. Todėl visus metus veikianti Druskininkų sniego arena tapo rimtu konkurentu. Dabar dau-geliui lietuvių, išskyrus gyvenančius šiau-rės Lietuvoje, dėl atstumo nebeapsimoka važinėti į Latviją. J.Žagaras pripažįsta, kad šiais metais Žagarkalnio slidinėjimo kurorto apyvarta sumažėjo 30 proc. Tačiau dėl to la-biausiai kaltina ne lietuvius, pasistačiusius sniego areną, o nepalankius orus.

Siekdami konkuruoti su Lietuvos snie-go arenomis, Žagarkalnio valdytojai pernai dar 10 m paaukštino ir 30 m pailgino trasą.

Ambicingas projektas Druskininkai, nespėję atsidžiaugti vienu ste-buklu, jau ruošiasi nustebinti kitu. Sniego arenos direktorius Vytautas Žibūda „15min“ prasitarė apie dar vieną ambicingą projektą – paversti Druskininkus kalnų kurortu su mo-derniais keltuvais. Ši, kol kas tik popieriuje

egzistuojanti, idėja realybe gali virsti per 1,5 metų. Taip „15min“ teigė Druskininkų meras R.Malinauskas. Pasak jo, tetrūksta „mažmožio“ – 10 mln. Lt. Šių pinigų Druski-ninkų savivaldybė ieško labai intensyviai –kreiptasi ir dėl ES paramos.

Rengdami projektą, specialistai konsulta-vosi su Austrijos ir Šveicarijos kalnų įrangos gamintojais. Planuojama pastatyti 6 atramas keltuvo trosui iškelti virš kurorto pušynų ir Nemuno vagos. Kalnų keltuvai turėtų tap-ti ne tik ekologiška miesto transporto prie-mone, bet ir savotiška kurorto apžvalgos aikštele. Turistai pakeliui iš Vandens par-ko į Sniego areną miestu ir gamta grožėsis iš 40 m aukščio.

Aukščiausias keltuvo taškas (paskutinė maršruto stotelė) – paliktas laisvas žemės plotas tarp įėjimo į areną ir restorano „Aero Gallery“ automobilių aikštelės.

Lygumų slidžių trasa Tuo pat metu vystomi ir kiti projektai – AERODIUM vėjo tunelio statybos. Čia pat, šalia arenos, aktyvaus turizmo mėgėjai jau šiais metais galės pajusti skrydžio jėgą.

Dar vienas ambicingas planas – pastatyti lygumų slidžių trasą, kurioje sniegas neiš-tirptų visus metus. Pasak mero, pritaikius modernias technologijas, viskas įmanoma. Specialią dangą, paklotą ant žemės, galima šaldyti – juk trasai tereikia siauro žemės ruo-žo. Taip pat modernia, tačiau kiek kitokia, įranga šaldoma ir uždaros Sniego arenos danga (ir išorinė trasos dalis, esanti lauke). Kaip šalčio nešėjas čia panaudotas etilen-glikolis – ekologiška maistinė medžiaga, nekenkianti aplinkai.

Privalumai Kaip slidininkas, matęs daugybę Latvi-

jos ir Alpių trasų, galiu pasakyti: kažin, ar

lietaus krašte galima sugalvoti ką nors

geresnio. Vienoje vietoje rasite įrangos

nuomos punktą, slidinėjimo mokyklą,

užkandines, kepyklėlę, vaikų kambarį,

dušus.

Kortelių kontrolės sistema – labai patogi.

Ta pačia kortele naudojiesi eidamas pro

arenos kontrolės vartus, užrakini persi-

rengimo spintelės spyną, naudojiesi nuo-

mos punkte registruodamas išnuomo-

tą inventorių, įeidamas į sniego zoną (tik

tuomet pradedamas skaičiuoti laikas, už

kurį sumokėta). Kavinėje už maistą taip

pat atsiskaitai kortele.

Itin maloniai nuteikia laiko skaičiavimo

mechanizmas. Iš tikrųjų lankytojai moka

tik už realiai slidinėtą laiką. Jei, tarkime,

išeini iš trasos į kavinės zoną, perbrau-

ki kortele per sensorių ir laikas sustab-

domas. Toks sąžiningas skaičiavimas ar

mokėjimas už realius pakilimus keltuvu

taikomas nedaugelyje Europos kuror-

tų – sumokėjai už valandas, ir varyk be

poilsio. Smagu ir tai, kad Sniego arenoje

specialiose patikros zonose kortele pa-

lietęs skenerį, gali sužinoti, kiek liko laiko

slidinėti.

Druskininkų sniego arenos trasas taip pat

galima vertinti labai gerai. Du „varlinukai“

žengiantiems pirmuosius žingsnius ir pa-

grindinė – 450 m ilgio – kintančio reljefo

trasa su tramplinais, padalyta į slidininkų

ir gerokai ekstremalesnę – snieglentinin-

kų – zoną (palyginimui, legendinio Žagar-

kalnio trasos driekiasi 240–260 m). Esant

palankioms oro sąlygoms atidaroma 460

m lauko trasa. Deja, jos, kovo pradžioje

atšilus orams, išbandyti neteko, tad nuo-

monės pareikšti negaliu.

TrūkumaiBendras visų Lietuvos ir, tarkime, Slova-

kijos slidinėjimo trasų trūkumas – eilės

prie keltuvų. Jei leidiesi nuo kalno minutę,

o kyli į viršų keturias minutes, eilėje laukti

jau nebesinori. Druskininkų trasoje tirš-

čiausia būna šeštadieniais. Kitomis savai-

tės dienomis skųstis nederėtų.

Kitas šiek tiek vaizdą gadinantis dalykas –

keltuvai be stabdymo amortizatorių. Jie ir

virš trasos kyla, ir įlaipinimo-išlaipinimo

punktuose juda tuo pačiu greičiu. Todėl

sėdant į juos didelė tikimybė susitrenkti

pakinklius. O nulipant – nukristi. Tobulai

užlipti-nulipti nuo tokių keltuvų gali tik la-

bai patyrę slidininkai, o prabangesniuo-

se Alpių kurortuose naudojami keltuvai

įlaipinimo-išlaipinimo zonose smarkiai

pristabdo.

Sniego arena

Rašykite „15min“ slidininkų „blogui“ ir laimėkite UAB „Lukla“

kelioninius puodelius arba pakvietimus į Druskininkų sniego areną.

Įspūdžius iš slidinėjimo trasų siųskite slides@15min.lt.

Tokie keltuvai sujungs vandens

parką ir Sniego areną.

Druskininkų savivaldybės vizualizacija Žagarkalnio slidinėjimo centro krikštatėvis J.Žagaras pastebėjo: lietuvius Latvijoje keičia estai.

Ž.Pekarsko nuotr.

15min • 2012 m. kovo 9 d.36 | Virtuvė

Prancūziški skanėstaiDalia Daškevičiūtėd.daskeviciute@15min.lt

Kovas visame pasaulyje – Frankofonijos mėnuo. Ta proga jau ketvirtą kartą į Lietuvą atvyko garsus prancūzų virtuvės meistras Philippe‘as Ferellecas. Pasidabinęs baltu virėjo chalatu, pasikabinęs kelis garbingus apdovanojimus, prancūzas lengvu rankos mostu pakvietė prisėsti ir pasikalbėti.„Atvykau į Lietuvą tik savaitei, todėl ne-spėjau pastebėti, ar ji smarkiai pasikeitė, – šypsojosi prancūzas. – Tačiau pastebėjau lietuvių virtuvės šefų progresą, jų įgūdžiai patobulėjo. Meistrai nebegamina taip, kaip gamino prieš trejus metus.“

Dalija patirtį ir žinias Ph.Ferellecas gimė Bretanėje, tačiau jau dvidešimt metų dirba Provanse. Ten įstei-gė ir savo vardo gastronomijos mokyklą „L‘ecole de cuisine Philippe Ferellec“, kur dalijasi įgyta patirtimi ir žiniomis, gilinasi į maisto ruošimo techniką.

Savo patarimų jis negaili ir lietuviams virtuvės meistrams. Ph.Ferellecas paruo-šė specialų „Radisson“ viešbučio restorano valgiaraštį, kuris lankytojams bus siūlomas visą kovo mėnesį.

Kulinarui svarbiausia – darbas, todėl ap-žiūrėti Vilnių jam neužteko laiko. „Mes turi-me dirbti, kurti valgiaraštį, taigi praleidžia-me daug laiko virtuvėje – mokome virėjus

gaminti, atskleidžiame jiems receptus, da-lijamės informacija apie maisto ruošimo subtilybes. Juk jie turi išmokti pagaminti to-kios išvaizdos ir skonio patiekalą, kaip mes paruošiame!“ – argumentavo prancūzas.

Ir pridūrė, kad paprašytas pagerinti res-toranų valgiaraščius paliktų tuos pačius pa-tiekalus, tik juos patobulintų. „Jeigu man

duotų kokį tipišką lietuvišką patiekalą, gal-būt aš smarkiai jo nepakeisčiau, tik kažko-kios naujos gyvybės įkvėpčiau“, – tikino Ph.Ferellecas.

Svarbiausia – technika Smalsu, kuo ypatinga prancūzų virtuvė, kad ji giriama visame pasaulyje? Virtuvės guru susimąstė: „Svarbiausia, manau, – technika. Toliau – tokie elementai, kaip geras padažas ir pan. Pagrindinė taisyklė, kurios paisome, –patiekalas turi būti skanus. O tada reikia pasitelkti vaizduotę, į viską žvelgti plačiai atvertomis akimis.“

Ph.Ferellecas pastebėjo, kad lietuviai dažniausiai tikisi, jog maisto lėkštėje bus daug, o prancūzams svarbiau ne kiekis, bet kokybė. Jis pridūrė, kad Lietuvoje dar sunku rasti kai kurių produktų, reikalingų prancūziškai virtuvei. Vis dėlto tai nėra la-bai didelė bėda.

„Kiekviena šalis turi kokių nors įdomių produktų. Jeigu žinai, kaip skaniai paruošti žuvį, bet kurioje šalyje tai padarysi, svar-bu, kad pati žuvis būtų gera. Gali tą pačią techniką pritaikyti truputį kitokiems pro-duktams“, – aiškino prancūzas.

Ir saliamis gali įkvėptiPaklaustas, ar besilankydamas Lietuvoje pastebėjo kokių nors panašumų tarp pran-cūzų ir lietuvių virtuvės, kulinaras šyptelė-jo: „Gaila, tačiau nesu lietuviškos virtuvės ekspertas. Kiekvienoje šalyje būna panašių dalykų: jūs turite troškinių, bulvių, morkų, jautienos, kiaulienos. Pastebėjau, kad ilgai gaminate maistą, valgote daug mėsos. Kai kuriuose Prancūzijos regionuose irgi pana-šiai maitinamasi.“

Virtuvės meistras tikino, kad Lietuvoje atrado daržovių, bulvių rūšių, kurių nėra Prancūzijoje.

„Be to, – pridūrė kulinaras, – jūs turite sūrio, kurio skonis labai panašus į mūsų parmezaną. Taip pat teko ragauti įvairiau-sių saliamų, vytintos mėsos, dešrų. Ketinu

eiti į turgų, prisipirkti mėsų, dešrelių ir par-sivežti į Prancūziją. Tada ragausiu, uosty-siu ir, manau, pasisemsiu idėjų būsimiems savo patiekalams.“

Išvaizda ne mažiau svarbi nei skonisPh.Ferellecas nėra labai priekabus kitų ruoštam maistui, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kaip patiekalas patiektas, nes net ir geriausią skonį gali sugadinti nevykusi iš-vaizda: „Viena yra pripjaustyti ir primėty-ti, pavyzdžiui, bulvių prie mėsos, o kita –gražiai išdėlioti, sukurti kompoziciją, už-pilti padažu.“

Prancūzas moko, kad su maistu reikia elg-tis pagarbiai, jo bet kaip neįtėkšti į lėkštę. Gal todėl specialiai savaitraščiui „15min“ pa-ruoštą desertą jis ilgai ir kantriai serviruoja. Virtuvėje visi zuja pirmyn atgal, fotografas įnirtingai ieško gero rakurso, o Ph.Ferellecas lėtai smeigia į zefyrus pipetes su lipniomis sultimis, lyg tai būtų svarbiausias pasau-lyje darbas.

Gomuriui pasaldinti virtuvės guru siūlo pasigaminti mėtinių zefyrinių saldainių, dengtų juoduoju šokoladu.

Jei turite, įsmeikite į juos pipetes, pripil-dytas mėgstamų sulčių ar sirupo. Tuo metu, kai panardinsite į burną pūko lengvumo sal-dainį, išspauskite sultis iš pipetės.

Skanaus!

Ph.Ferellecas moko, kad su maistu reikia elgtis pagarbiai, jo bet kaip neįtėkšti į lėkštę. Gal todėl specialiai „15min“ paruoštą desertą jis ilgai ir kantriai serviruoja.

40-čiai kubelių reikės:

• 20 lapelių želatinos;

• 420 g cukraus;

• 80 g gliukozės;

• 120 g kiaušinių baltymų;

• 2 šaukštų mėtų likerio;

• 30 g cukraus pudros;

• 30 g kukurūzų krakmolo arba

60 g juodojo šokolado.

Savo gastronomijos mokyklą

turintis Ph.Ferellecas

(dešinėje) į Lietuvą dalyti

patarimų atvyksta jau

ketvirtus metus.

I.Gelūno nuotr.

Kaip gaminti:

Ištirpinkite želatinos lapelius vėsiame vandenyje, vė-

liau – garų vonelėje. Į puodą įpilkite 1,2 l vandens, 400

g cukraus, gliukozę, viską užvirkite. Baltymus išplakite,

įberkite 20 g cukraus. Pamažu supilkite įkaitintą sirupą,

po to želatiną ir mėtų likerį.

Masę išpilkite į kvadratinę formą, kai pravės, kelioms

valandoms padėkite į šaldytuvą.

Išimkite iš formos, supjaustykite vienodo dydžio kube-

liais, juos apvoliokite cukraus ir krakmolo mišinyje arba

panardinkite į ištirpintą šokoladą. Prieš patiekdami pa-

laukite, kol sukietės.

Zefyriniai mėtiniai saldainiai

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Miško pasakos suaugusiemsSiužetas ir kontekstas Šiuolaikinės rau-donkepuraitės yra savarankiškos, mo-ka apsiginti ir nebijo naktį miške aplan-kyti net žudiko ma-niako. Tiesa, tam turi būti labai rimta priežastis.

Blondinė Džilė (akt. A.Seyfried) įsi-tikinusi, kad jos seserį pagrobė tas pats nusikaltėlis, nuo kurio anksčiau jai vos ne vos pavyko pasprukti. Deja, policininkai tuo netiki. Niekas nerado duobės, kurioje Džilė tvirtina buvusi įkalinta. Niekas nesura-do kitų dingusių merginų. Be to, ją gydė psichiatrinė-je ligoninėje. Tačiau ryžtingoji ilgaplaukė didžiaakė nusprendžia pati atlikti savo tyrimą. Reikia skubė-ti, nes jeigu sesuo iš tiesų atsidūrė duobėje miške, ji neilgai liks gyva.

Išvados Miškas – viena svarbiausių įvairių nusikaltimų bei tamsiųjų gaivalų siautėjimo vieta. Tokią tradiciją nuosekliai kuria ne tik pasakų, bet ir šiuolaikinio kino kūrėjai. Tai patvirtindamas, nuo holivudinio konvejerio nuriedėjo dar vienas standartinis, pagal žinomą šabloną susuktas, trileris apie maniaką, per-sekiojantį merginas.

Kartais miške kartu su nelaimėmis gimsta įtaigūs fi lmai. Tokie, kaip psichologinis trileris „Bučiuoti merginas“ su A.Judd ir M.Freemanu. Bet tai daugiau išimtis, negu taisyklė.

Juostoje „12 vilties valandų“ iš pažiūros viskas yra gerai. Scenarijus parašytas tvarkingai – taip, kad Džilė nuosekliai, sparčiai, rasdama svarbius įkalčius, judėtų tikslo link. Gal ir nieko tokio, juk tai fi lmas.

Nenuobodu, bet pernelyg sklandu ir todėl istorija neįstrigs jūsų atmintyje. Netgi pats maniakas, de-gantis keršto troškimu, nevykęs ir silpnokas fi ziškai. Bet tai atspindi šiuolaikines visuomenės tendenci-jas – savarankiškos moterys ir sutrikę vyrai. Beje, tokių keistų apžėlusių individų mergina savo kelyje sutiks ne vieną.

Filmo dėmesio centras ir pagrindinė žvaigždė – aktorė A.Seyfried, puikiai suvaidinusi psichologi-niame trileryje „Chloja“. Šįkart standartinis scena-rijus nesuteikė jai progos pademonstruoti visų savo sugebėjimų.

Komentarass

Rolandas Maskoliūnasredakcija@15min.lt

38 | Kultūra

„12 vilties valandų“(„Gone“)

JAV, 2012 m., 95 min.

Rež. Heitoras Dhalia.

Vaidina: Amanda Seyfried,

Danielis Sunjata,

Jennifer Carpenter.

Įvertinimas

Kadras iš fi lmo.

Audrė Domeikaitėa.domeikaite@15min.lt

Gailių giminės atstovai antrą kartą įteikė klano premiją už gėrio siekį.

Šiemet garbingas sidabro medalis pa-sitikėjimo savimi suteikė išmintinga-jam Gustavui, kurį Lietuvos televizijos laidoje „Gustavo enciklopedija“ kuria Audrius Rakauskas.

Lietuvos nacionaliniame muzie-juje surengtoje šventinėje įteikimo ceremonijoje ilga pagiriamąja kalba

laureatą pamalonino prof. Alvydas Jokubaitis, patikinęs, kad net žymieji švietėjai Voltaire‘as ir Jeanas Jacques Rousseau būtų norėję kurti „Gustavo enciklopediją“.

„Enciklopedija yra apšvietos fi lo-sofų sumanymas ir išradimas. Volte-ras ir Ruso neatsidžiaugtų sumany-mu kurti „Gustavo enciklopediją“. Jie norėjo apšviesti suaugusiųjų pro-tus, o A.Rakauskas daugiau šviesos ir gėrio sukuria jaunų žmonių – dar vadinamų vaikais – galvose“, – lygino A.Jokubaitis ir susirinkusiųjų nuos-tabai pagyrė A.Rakauską už cenzūrą. Apdainuotas ir išglostytas kalbomis,

A.Rakauskas džiugiai priėmė premiją iš Nacionalinės kultūros ir meno pre-mijos laureato, poeto ir vertėjo Antano Gailiaus rankų.

„Šioje pompastiškoje erdvėje pasi-jutau lyg karalius, kuriam tuoj uždės karūną, – spausdamas dėžutę su me-daliu rankoje, šmaikštavo Gailių klano premijos laureatas. – Noriu padėkoti čia sėdinčiai savo šeimai – žmonai Dan-guolei ir sūnui Augustui, kurie padėjo namų ūkį laikyti. Žinote, yra visokie remontai, vanduo iš krano nebėga, durys neužsirakina, tai viską žmona sutvarko. Jei to nebūtų dariusi, gal tos laidos ir nebūtų.“

Audrė Domeikaitė a.domeikaite@15min.lt

„Kai dirbu su jumis, negalvoju apie savo ligas, skausmus“, – prodiuserei Rasai Miškinytei kartą prisipažino viena ryškiausių Lietuvos kino asmenybių Arūnas Žebriūnas. Šešerius metus brandintas dokumentinis fi lmas apie režisierių sunkiai, bet vis dėlto gimė. „Vienintelis, nepakartojamas ir paskuti-nis“. Taip pavadintą fi lmą pirmieji išvys festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai. Po sudėtingo kūrybinio proceso juos-tos autoriai – prodiuserė R.Miškinytė ir režisierius Linas Augutis (prodiuse-rinė kompanija „Era Film“) – liko suža-vėti A.Žebriūno noru ir gebėjimu kurti bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis.

– Tokia asmenybė, kaip A.Žebriūnas, nusipelno ne vieno fi lmo apie save. Bet kurti tokį fi lmą yra didelis iššūkis. Kaip jūs tam ryžotės?

– L.Augutis (L.A.): A.Žebriūnas žmo-nių pernelyg arti neprisileidžia. Rasa daug metų su juo bendravo, kol min-tis tapo kūnu.

– R.Miškinytė (R.M.): Maestro šei-ma prieš šešerius metus mane susi-rado ir pasiūlė kurti fi lmą apie jį. Su A.Žebriūnu jau buvome pažįstami, jis kurį laiką buvo mano dėstytojas, todėl pradėjome susitikinėti. Tačiau jis no-rėjo kurti vaidybinį fi lmą, dokumen-tika jo nedomino, todėl pirmas ban-dymas mums nepavyko. Kai 2010 m. A.Žebriūnas gavo „Auksinę gervę“ už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos ki-nui, vėl susitikome ir mintis sukurti do-kumentinį fi lmą apie jį atgimė.

Kartą, skaitydama jo duotus rašinius, radau trumpą novelę, kuri man labai patiko. Joje telpa labai daug: gyveni-mas, mirtis, meilės trikampiai, žūtys, atgailos. Pagalvojau, kad tai būtų pui-kus paskutinis jo vaidybinis trumpo metro fi lmas. Pasiūliau režisieriui tokią mintį: mes jums sudarome sąlygas kurti

šį fi lmą, o su kita komanda fi lmuojame jūsų kūrybos procesą. Ši fi lmo apie fi l-mą idėja jam patiko ir mes skubiai pra-dėjome dirbti, dar neturėdami valsty-binio fi nansavimo, remdamiesi tik „Era Film“ lėšomis ir žmonių entuziazmu. Visi labai norėjo dirbti su A.Žebriūnu, visiems tai buvo įdomu. Aktoriai į at-rankas ėjo būriais, nes visi norėjo pa-ragauti, kaip dirba maestro.

– Tačiau vaidybinis fi lmas didžiųjų ekranų neišvydo.

– R.M.: Deja, vėliau, gavus mažesnį nei reikėjo fi nansavimą, paaiškėjo, kad bėda ne tik čia. Mums su A.Žebriūnu la-bai sunkiai sekėsi susikalbėti. Kaip pats režisierius prisipažįsta fi lme, „aplinka kitaip supranta mano norus. Jaučiuosi pažengęs į nežinią.“

Maestro sveikata buvo silpna, mes nuolat derinome darbo laiką su A.Žebriūno ligoninių grafikais. Ga-liausiai, jo žodžiais tariant, „susiklos-tė tokia dramaturgija“, kuri neleido nei mums, nei jam įgyvendinti pradinės minties apie fi lmą fi lme.

Teko viską iš naujo pergalvoti ir ieš-koti tinkamo režisieriaus. Labai daug mano kviestų režisierių atsisakė, nes reikalavimai fi lmui buvo griežti, kar-telės nuleisti negalėjome – turėjome labai daug fi lmuotos medžiagos, kurią

reikėjo tinkamai inkrustuoti į port-retinę dokumentiką. Šiam darbui ry-žosi L.Augutis.

– Kiek pats A.Žebriūnas prisidėjo prie fi lmo apie save?

– L.A.: Dokumentiniam fi lmui spe-cialiai padarėme didelį A.Žebriūno in-terviu, kuris padiktavo fi lmo temas, pašnekovus. Ką jis jame paminėjo, už to mes ir kabinomės, pagal tai pasikvie-tėme pašnekovus, pavyzdžiui, Nelę Sa-vičenko, Liubomirą Laucevičių, Gedi-miną Girdvainį, Algirdą Latėną, taip pat architektus Nasvyčius, Saulių Šal-tenį ir kt.

Filmo struktūra susideda iš jo pa-ties minčių apie savo gyvenimą, kitų žmonių, su kuriais jis dirbo ar gyvena,

Gailių klano medalis – pas

„Kino pavasaryje“ – dokumentinio fi lmo apie režisierių A.Žebriūną premjera

„Turbūt esu vienintelis ir

Kai ateidavo į aktorių atrankas,

maestro A.Žebriūnas tiesiog

užsidegdavo, atrodydavo, kad jam

sparnai išaugdavo. „Era Film“ nuotr.

Kad prieitum prie A.Žebriūno arčiau, turi prisiimti mokinio vaidmenį. Jis maestro –o tu mokinys. Tokiu santykiu jis su kitais ir bendrauja.

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Apie tūkstančius priežasčių gyventi Pulitzerio premijos laimėtojos Marilynne Robinson knyga „Gileadas“ – kvietimas sustoti, apsidairyti ir įsiklausyti. Tai – pasakojimas apie žmogų, bandžiu-sį nugyventi prasmingai ir norintį savo laiškuose paaiškinti, kodėl gyvenimas yra toks gražus. Net ir ruošiantis mirti.

Yra knygų, kurios skaitomos ne vieną kartą. Kurių žodžiuose paslėptos prasmės atsiskleidžia ne iš karto, o tam tikros mintys, nuojautos tarsi blyksniai atke-liauja ir vėliau. Leidyklos „Metodika“ išleista knyga „Gileadas“, esu tikras, yra viena iš tų. Jeigu peržvelg-tumėte užsienio tinklalapiuose verdančias diskusijas, pamatytumėte, kiek žmonių vadina šią knygą viena iš reikšmingiausių (populiarumo pridėjo ir tai, kad JAV prezidentas Barackas Obama vadina „Gileadą“ savo mėgstamiausia knyga).

Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad būtent tokio turinio knyga sulaukė entuziastingo palaikymo. Mat „Gileado“ istorija – tai mirčiai besiruošiančio kunigo apmąstymai, kuriuos jis palieka savo septynmečiui sūnui. Monologo pasakojimo forma daugeliui gal ir neatrodo itin patraukli idėja, tačiau išorinio veiks-mo trūkumą su kaupu kompensuoja vidinė kelionė ir įžvalgos apie gyvenimą bei besiartinančią mirtį.

Nedideliame miestelyje gyvenantis kunigas Džonas Eimsas savo laiškuose sūnui nori papasakoti tiek savo ir šeimos istoriją, tiek paruošti, įkvėpti jį būsimam gy-

venimui, pasidalyti min-timis ir svajonėmis apie svarbiausius šio pasaulio dalykus – tikėjimą, vie-natvę, džiaugsmą, meilę, šeimą, santykius su ap-linkiniais, egzistencijos prasmę.

Dž.Eimsas aprašo savo šeimą – taip pat kunigus senelį bei tėvą. Senelis – kare dalyvavęs kunigas-išsišokėlis, grįžęs namo viena išmušta akimi, save matantis kaip Dievo karį, kurio pašaukimas – aukoti ir aukotis. Jo tė-vas – visiška priešingy-bė. Pacifi stas, manantis,

kad karai buvo žmonių nusižengimas Dievo valiai. Dž.Eimso pirmoji žmona mirė gimdydama, netrukus mirė ir jo duktė. Su dabartine žmona jis susipažino bažnyčioje, kai po pamaldų ši priėjo ir pasakė jam, kad turės ją vesti. Berašant laiškus sūnui miestelyje nutinka ir ne visai lauktas dalykas – namo grįžta ne-toliese gyvenančio pastoriaus sūnus.

Visos šios istorijos aprašomos su švelniu humoru ir kartu ieškant kiekviename poelgyje, kiekvienoje istorijoje svarbesnių klodų – niekas pasaulyje negali vykti be prasmės, per gyvenimą sukaupta išmintis rodo, kad net paprasti dalykai slepia kur kas dides-nius. Be abejo, religiniai motyvai šioje knygoje labai reikšmingi. Tačiau tai nėra įkyriai peršama.

Nors retkarčiais rašydamas sūnui kunigas ir leidžia sau liūdnas mintis, dažniausiai susijusias su tuo, kad nepamatys, kaip auga jo atžala, pasiruošimo mirčiai pasakojime rezignacijos potėpių išvengiama. Atvirkš-čiai, ši knyga – puikus susitaikymo su neišvengiamy-be pavyzdys. Nugyvenęs savo gyvenimą kunigas vis dar jaučia šio „vargano, laikino pasaulio“ grožį, tiesa, pripažindamas, kad net ir po tiek laiko Žemėje vis dar nesugebėjo perprasti visų dėsnių. Tačiau tikrai žino, kad „grožio yra daugiau, nei gali išvysti mūsų akys, kad mums į rankas yra įduota brangių dalykų, kurių negerbdami juos niekiname“ (p. 253).

„Yra tūkstančiai priežasčių gyventi šį gyvenimą, visos jo vertos“, – knygos pabaigoje sako kunigas. Tai viena iš knygų, kurios liudydamos apie mirtį, tiek pat stipriai teigia gyvenimą.

Nauja knyga

Audrius Ožalas a.ozalas@15min.lt

Kultūra | 39

Po iškilmingos apdovanojimo ce-remonijos A.Rakauskas prisipažino, kad šis vakaras jam – didelis išban-dymas.

„Tiesą pasakius, man šiandien sun-ku, nes nemėgstu tokių viešų renginių, kai turiu kažką prasmingo pasakyti – paskutiniu metu esu uždaras žmogus, važiuoju į sodą, į savo namelį, ir net –bijau žmonių. Bet gal šis renginys mane išjudins ir įpareigos bendrauti su visuomene, – šyptelėjo A.Rakauskas. –Šį medalį Gustavas rodys profesoriui Kalėdauskui, o šis labai nirš, kad ne jam. Jis vis dar laukia Nobelio premi-jos ir niekaip negauna...“

Gustavą „Šį medalį Gustavas rodys

profesoriui Kalėdauskui,

o šis labai nirš, kad ne jam“, –

juokavo A.Rakauskas.

I.Gelūno nuotr.

paskutinis Žebriūnas“

pasakojimų, o pabaigoje rodome jo pa-siruošimą kurti vaidybinį fi lmą – kaip jis mąsto dabar, kaip mato jaunimą šiandien. Apskritai, A.Žebriūnas davė laisvę daryti taip, kaip mes matome – tik neleido liesti jo vaidybinio fi lmo scenarijaus.

– Filmo pradžioje žiūrovai A.Žebriūną išvysta ligoninės palatoje. Maestro ne-prieštaravo fi lmuotis tokioje intymio-je erdvėje?

– R.M.: Jis pats mus pasikvietė, sa-kydamas: „Čia juk gyvenimas!“ Tai buvo pati filmo kūrimo pradžia, kai pradėjome ruoštis jo vaidybinio fi lmo fi lmavimams.

– L.A.: Rasa yra labai drąsi, kad pasi-ryžo tokiai avantiūrai – kurti fi lmą su žmogumi, kuris guli ligoninėje. Ilgą lai-ką šios scenos nežadėjome įtraukti, bet tame epizode iš tiesų yra labai daug gy-venimo – noro kurti net tokiomis sudė-tingomis aplinkybėmis.

– R.M.: Mane sužavėjo jo noras ir ge-bėjimas visą laiką būti kūryboje. Net tokioje situacijoje jo smegenys, anot jo paties, „triauškia mintis kaip riešutus“. Jis sakė: „Dabar esu ligoninėje, o po to eisime dirbti.“

– L.A.: Tačiau maestro labai rūpinasi savo įvaizdžiu – kai važiavome į inter-viu, pasirišo skarelę, domėjosi, ar gerai

atrodo, ar gerai prisegė mikrofoną, kad skarelės nenutemptų. Net ligoninėje jis ilgai sprendė, ar fi lmuotis su akiniais, ar be jų (šypsosi).

– Filme režisieriaus žmona Giedrė Kau-kaitė tarsi sufl eruoja fi lmo pavadinimą „Vienintelis, nepakartojamas ir paskuti-nis“. Ji ir buvo pavadinimo autorė?

– L.A.: Ne, ji tik paantrino. Pats A.Žebriūnas per interviu pasakė, kad „turbūt esu vienintelis ir paskutinis Že-briūnas, nes mano tikra pavardė yra Že-brauskas, o aš turiu tik dukras“. Jis pats suformulavo šią mintį. O kad jis yra ne-pakartojamas – visiems aišku. Niekas dar nepadarė nieko panašaus į vienintelį lietuvių turimą miuziklą „Velnio nuo-taka“ ar vienintelę tragikomediją „Rie-šutų duona“.

– Kiek garsusis režisierius leido jums save pažinti?

– L.A.: Kad prieitum prie A.Žebriūno arčiau, turi prisiimti mokinio vaidmenį. Jis maestro – o tu mokinys. Tokiu san-tykiu jis su kitais ir bendrauja. Režisie-rius nemėgsta, kai negali prie jo prisitai-kyti, bet kartu negali pakęsti, jei mato per dideles tavo pastangas prisitaikyti, paminant save.

Mane pritrenkė ir sužavėjo jo mokė-jimas greitai bei taikliai pamatyti kito

žmogaus psichologinį portretą, jis turi ypatingą žmogaus savybių, trūkumų pajautimą ir matymą.

– Kokį A.Žebriūną norėjote parodyti žiūrovui?

– L.A.: Man jis visada buvo ir yra įdo-mus kaip kūrėjas, todėl ir fi lmu siekiau parodyti, kad jis visada gyvena kūrybi-niuose ieškojimuose, yra pilnas idėjų ir minčių. Filmas užbaigiamas jo fraze, kad „turiu eiti vienas“.

– R.M.: Idėjų jam niekada netrūksta. Kai pasidalinau mintimis apie savo bū-simus darbus, jis prisipažino: „Man taip trūksta to „smegenų triauškinimo“. Jis labai pasiilgęs kino, virimo toje aplin-koje. Kai ateidavo į aktorių atrankas, iš pradžių atrodydavo pavargęs, o vėliau – tiesiog užsidegdavo, atrodydavo, kad jam sparnai išaugdavo. Tačiau, žinoma, tai atimdavo iš jo ir labai daug energijos.

Bet bendravimas su jaunimu, kūry-binė veikla jam padėjo, visos ligos tada pasitraukė į antrą planą. Jis man yra pri-sipažinęs: „Kai dirbu su jumis, negalvoju apie savo ligas, skausmus. Man čia įdo-mu, todėl turiu būti čia.“ Labai tikimės, kad suteikėme jam teigiamą stimulą, bet žiūrėsime, kaip jis įvertins mūsų fi l-mą per premjerą. Visi galime numanyti, kaip režisieriui sunku vertinti kito reži-sieriaus darbus...

Filmo autoriai R.Miškinytė ir

L.Augutis – žmonės, kuriems garsus

režisierius leido save artimai pažinti.

I.Gelūno nuotr.

15min • 2012 m. kovo 9 d.40 | Sveikata

Dalia Daškevičiūtėd.daskeviciute@15min.lt

„Per 45-tą gimtadienį atsirado beprotiškas silpnumas. Hemoglobino kiekis kraujyje nukrito iki 75. Žiūriu, kad jau nepaeinu. Sužinojus diagnozę, susitaikymo nebuvo iki paskutinės dienos. Iki šiandien, iki bet kada. Iš esmės gyvenau tik laukimu.“ Pasaulyje minima Inkstų diena. Lietuvo-je ji nukelta į ateinantį ketvirtadienį, kad svarbios datos neužgožtų ne mažiau svar-bi – kovo 11-oji. Savaitraštis „15min“ aplan-kė Kauno klinikose gulinčią moterį. Prieš dvejus metus ji išgirdo diagnozę: inkstų nepakankamumas. Ir gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.

Cukrinio diabeto pasekmėDanutei (moters vardas pakeistas – aut. past.) balandį sukaks 47-eri. Ji – išsilavinusi, sim-patiškų bruožų, malonaus balso. Truputį iš-balusi ir pavargusi, nors jai nieko neskauda. Nedidelėje Danutės palatoje ant spintelės stovi plastikiniai indeliai su užrašytomis valandomis. Juose – saujos tablečių ir pi-liulių. Moteriai, ištvėrusiai jau antrą inksto persodinimo operaciją, reikia vaistais sil-pninti imuninę sistemą, kad organizmas neatmestų svetimo organo.

„Sergu I tipo diabetu nuo devyniolikos metų, – savo istoriją pradeda šeimos gydy-toja dirbanti Danutė. – Tais laikais insuli-nas buvo visiškai kitoks. Ir kontrolės prie-monės visai kitokios – poliklinikoje kraują tirdavo kartą per mėnesį, ir viskas. Manau, tą juodžiausią darbą padarė pirmi 10–12 li-gos metų.“

Tikslas – išgyventi 20 metųPer 45-tą gimtadienį moteris pajuto, kad jai labai silpna. Kūnas pradėjo tinti, o aukš-to kraujospūdžio nesumažino net saujos vaistų. Danutė sužinojo, kad teks perso-dinti inkstą.

„Kadaise kažkodėl buvau pagalvojusi, kad mano mirties priežastis bus inkstų ne-pakankamumas. Tada neturėjau tokių di-delių problemų ir dar ne medikė buvau. Sirgau diabetu, ir mane paguldė čia, į Kau-no klinikas. Gulėjau didžiojoj palatoj, kur buvo 24 lovos. Visokių moterų ten buvo – ir su diabetiniu stažu, ir su inkstų nepakan-kamumu. Ir aš, ką tik susirgusi, nieko apie tai nežinanti, į viską ausis ištempusi“, –prisimena Danutė.

Tada ji išsikėlė sau tikslą – išgyventi 20 metų. „Mano teta, amžiną atilsį, guosdavo: tavo abu tėvai mirė nuo infarkto, tai tu taip nesijaudink, gal ir tu mirsi nuo infarkto“, – šypteli moteris ir priduria, kad dar visko gali būti. O tie dvidešimt metų jau seniai praėjo.

Keturis kartus per parą Inkstų nepakankamumas. Po šios diagno-zės beliko tik viena – laukti donoro. „Tik tai mane ir palaikė“, – Danutė suprato, kad jos gyvybė priklauso nuo svetimų žmonių ge-rumo, nes artimųjų, galinčių paaukoti inks-tą, neturėjo. Visi mirę.

Moteriai buvo pasiūlyta darytis peritoni-nes dializes, kad nereikėtų nuolat važinėti į

ligoninę – juk ji norėjo dirbti. Kaip tai atlie-kama? Į pilvo ertmę įstatomas minkštas plas-tiko vamzdelis. Per jį leidžiamas dializės tir-palas patenka į pilvą ir kurį laiką ten pabūna. Vėliau jis iš ten išpilamas – iš organizmo išva-lomos toksinės medžiagos, druskos, skysčių perteklius. Ir taip – keturis kartus per parą.

Danutė peritonines dializes pradėjo 2010 m. gruodį, o po poros mėnesių buvo užrašy-ta į laukiančiųjų inkstų donoro eilę. „Buvo baisu, – prisimena moteris. – Laukiau ir vis galvojau: neskambina.“

Inkstą pavadino Jonuku 2011 m. birželio 22-ąją dešimtmetis vaikas žuvo avarijoje. Atsirado inkstas. Paaiškėjo, kad tinka 6 antigenai iš 8. Tai – labai retas atvejis. Moteriai skubiai buvo atlikta inksto trans-plantacija. Artėjo Joninės, todėl

inkstą ji pavadino Jonuku. Įtarimas, kad kažkas negerai, kilo iš karto po operacijos: inkstas neprigijo – „užtrombavo“. Šeštą dieną jį teko pašalinti, kitaip būtų pradė-jęs pūti.

„Sužinojusi, kad kraujotaka tam inkstuke nevyksta ir kad jį reikia išimti, pasijutau, lyg antrąkart laidočiau mamą, – Danutės balsas pradeda virpėti. Pakelia akis į akinamai bal-tas palatos lubas ir akimirkai nutyla. – Gau-ni inkstą, atrodo, kad gyvenimas pasikeis, ir antras smūgis.“

Artimųjų gera valiaPapasakoju Danutei sceną iš serialo „Nu-sivylusios namų šeimininkės“. Jo herojė

Siuzan sužino, kad jai – inkstų nepakanka-mumas. Ateina atlikti dializės

ir mato piktą vyrą, ne-norintį bendrau-

ti. Šis rankose

laiko lagaminėlį. Jam supypsėjus reikštų, kad atsirado donoras. „Ar žinai, ką reiškia pypsėjimas? – klausia jis Siuzan. – Mirtį. Tu lauki, kol koks nors šunsnukis neužsidės šalmo ir užsimuš.“

Klausiu Danutės, ar tikrai ligonis pasie-kia tokį lygį, kad pradeda laukti savo arba donorų mirties?

„Aš negaliu už visus kalbėti, bet man nie-kada nebuvo tokio jausmo. Visą gyvenimą laikausi principo: nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi. Aš apskri-tai laukiau. Laukiau donoro, laukiau inksto, bet ne taip, kad kažkas įvyktų ir man atsi-rastų. Nes tos nelaimės įvyksta savaime, to nenorint, – atsako. – Tas, kam nepasisekė, jau nieko nebejaučia. Aš labiausiai užjaučiu artimuosius, nes visus savus esu palaido-jusi, puikiai žinau tą jausmą, ką reiškia ne-tekti artimo žmogaus. Lietuvoje dar nelabai įprasta, kad žmogus pasirašytų raštą: aš po mirties sutinku tapti donoru. Kiek esu skai-čiusi, dar nėra atsitikę, kad tokio žmogaus organai būtų buvę panaudoti. Tik artimų-jų gera valia gali padėti paaukoti jų mirusio artimo žmogaus organus.“

Antras inkstas – po pusmečio Daugiau nei pusmetį Danutė vėl gyveno laukimu. Į ligoninę suruoštas krepšys tū-nojo spintoje: „Pradėjau laukti nuo gruo-džio. Tas laukimas toks beprotiškas, kad nemoku apsakyti: kad tik pakviestų, kad tik paskambintų.“

Ir šių metų sausio 31 d. pagaliau sulau-kė. Pranešė – inkstas yra. „Širdis pradėjo spurdėti. Bėgau į darbą pranešti, koks rei-kalas ir kad šiandien jau nelabai galėsiu dirbti“, – prisimena Danutė. Į inkstą buvo dar penki pretendentai. Medikai atliko ty-rimus ir nusprendė, kad inkstas bus perso-dintas Danutei.

„Kai atliko antrą transplantaciją, tas inks-tas „užsivedė“. Ir labai greitai. Jau reani-macijoje jis dirbo, pradėjo didėti šlapimo

Antrą inksto transplantaciją patyrusi moteris: „Ne gyvenau. Tik egzistavau“

Kad gautum šansą, kažkas Saujoje – daugybė

tablečių ir piliulių.

Vaistais reikia silpninti

imuninę sistemą, kad

organizmas neatmestų

svetimo inksto.

E.Ovčarenko nuotr.

Rubrika | 4115min • 2012 m. kovo 9 d.

išsiskyrimo kiekis. Mane perkėlė į palatą, ir kitą dieną šlapimo pradėjo mažėti, pra-dėjau dusti, visas skystis susikaupė pilve. Pagalvojau: jau negerai. Tyrimai pradėjo blogėti. Supratau, kad jau prasideda inksto atmetimas, nors gydytojai dar abejojo. Po biopsijos jie tai patvirtino. Pakeitė vaistus, ir dabar tarsi geriau. Laukiu galutinių tyri-mų“, – pasakoja Danutė.

Neliko nė krislo džiaugsmo Didelės bėdos prispausti žmonės kartais net tokioje situacijoje bando įžvelgti ką nors gero.

Bet Danutė purto galvą: „Gero tai abso-liučiai nieko neatradau. Čia net kalbos ne-gali būti. Gyvenimas su lėtiniu inkstų nepa-kankamumu be transplantanto, be donoro, yra ne gyvenimas, o tik egzistavimas. Tai, aišku, priklauso nuo žmogaus optimizmo. Medikui sunkiau sirgti, nes jis šiek tiek ki-taip žiūri nei paprastas ligonis, kuris galbūt gaudo kiekvieną gydytojo žodį, tiki viskuo. Aš nesakau, kad gydytojas meluoja, bet kartais šiek tiek nuramina. Manęs ramin-ti nepavyksta.

Praradau gyvenimo džiaugsmą, kas man buvo nebūdinga iki 45-erių. Mokėjau džiaugtis menkniekiu. Geriu kur nors ka-vinėje skanią kavą, ir man kartais taip gera ant širdies, o dar į soliariumą nueinu. Žie-mą. Tai iš viso gera. Eini toks laimingas...

O dabar pranyko džiaugsmo pojūtis. Aišku, kadangi dirbau, stengiausi neparodyti to ap-linkiniams, nes jiems tai neįdomu. Ir jiems aš būsiu kaip našta, jeigu sėdėsiu verksmin-ga, susiraukusi, nepatenkinta. Man, kad ir darbe, sako: na čia tai optimizmas! Bet tas optimizmas... Negali sakyti, kad tai kaukė. Darbe apskritai nelikdavo manęs. Man gal-būt liūdniausia, kai namo grįžtu.“

Moteris teigia, kad per dvejus ligos metus nė karto nebuvo nuoširdžiai apsidžiaugusi: „Pavyzdžiui, anksčiau pažiūrėjusi spektaklį dieną ar dvi juo dar gyvendavau – bandy-davau prisiminti mintis, frazes, potekstę. O dabar spektaklį tik žiūriu. Pasidarė toks... egzistavimas.“

Liga atėmė didįjį hobį Danutė jau penkias savaites guli ligoninė-je. Po operacijos ji atidžiai stebima. Radijo nėra, o skaityti nebesinori. Pavargusi nuo nieko neveikimo moteris sugebėjo pras-mukti į kirpyklą prie klinikų kavinės. Ar ją kas nors išleido?

„Aš nelabai ir klausiau, – kaip niekur nie-ko atsako. – Gulėt man čia taip atsibodo! At-rodo, grįžčiau namo, įsijungčiau televizo-rių. Jau net ir į Kubilių galėčiau žiūrėt. Nes čia kaip vienutė, kaip karceris.“

Nenumaldomas troškimas greičiau pa-sveikti turi dar vieną priežastį. Moteris pirmąkart plačiai nusišypso: „Žinote, aš turiu tokį hobį. Keliones. O peritoninė dia-lizė – tai 8 litrai skysčio per parą. Kur su tokiu skysčiu aš nuskristi galiu? Niekur. Liga atėmė mano didįjį hobį. Man ta trans-plantacija buvo reikalinga ne dėl to, kad dializių daryti nereikės, bet kad aš galė-čiau keliauti. Tai pats didžiausias motyvas man. Be tų skysčių negali niekur išvažiuo-ti. Kad ir į Vilnių, į Kauną ar Trakus – visur su tavimi bagažinėj skysčiai. Nepasėdėsi kur nors ilgai. Pasižiūri į laikrodį – jau rei-kia dializės.“

Paklausta, kur norėtų keliauti, Danutė at-gyja: „Aš jau suplanavusi, vos ne viešbutį išsirinkusi! Svajonėse – Ispanija. Važiuočiau į Salou miestelį arba į Malagą.“ Moteris ne-slepia, kad į Ispaniją vis tiek kaip nors išsi-ruoš. Kad ir keturioms dienoms.

Paguoda – širdies draugas Sunkiu metu ją palaiko draugės ir gyveni-mo palydovas, optimistas, su kuriuo Danu-tė kartu – jau 17 metų.

Apie jį moteris atsiliepia vien tik šiltai: „Man susirgus, jis pagrindinis palaikytojas. Kai buvau sveika (santykinai, nes cukrali-ge sergantis žmogus nėra visiškai sveikas), pagalvodavau, kas bus, kai aš pasiligosiu. Sužinojusi apie inkstų problemą, iškart pa-sakiau: jeigu nenori, tu su manim daugiau nesikankink. Bet, deja, jis pasidarė kokius penkiskart atidesnis ir geresnis.“

Didžiosios svajonės Už lango – gražus oras, šviečia saulė, kur ne kur pūpso sniego pusnys. Kvepia pavasariu. „Ir vakar taip buvo“, – pastebi Danutė. Ko ji dabar norėtų? Grįžti namo. Ir kad inkstas kuo ilgiau funkcionuotų.

„Dar norėčiau, kad Lietuva būtų ne tik ta šalis, kuri pirmauja pagal savižudžių skai-čių, bet ir pagal donorų. Norėčiau, kad žmo-nių požiūris keistųsi. Kad daugiau būtų lai-mingų: kurie ir taip nuskriausti gyvenimo, tai kad bent šiek tiek tas gyvenimas į tei-giamą pusę pasisuktų“, – svajoja Danutė.

Jeigu tyrimai bus geri, šį savaitraščio „15min“ numerį moteris galės skaityti va-žiuodama namo.

„Inkstų ligos būdingesnės vyresnio

amžiaus žmonėms, ypač vyrams.

Dažniausiai požymių atsiranda, kai liga

jau toli pažengusi. Iš ryto patinęs veidas,

tinstančios kojos, aukštas kraujospūdis,

skausmingas ar dažnas šlapinimasis rodo

inkstų ligą. Žmogui pasidaro silpna, jį

pykina, jis vemia, nieko nenori valgyti, o

vėliau pastebi, kad beveik nebesišlapina.

Pagrindinė rizikos grupė – sergantys

diabetu, turintys aukštą kraujospūdį, tie,

kurių giminėje yra sergančių inkstų ligomis,

tie, kuriuos kankina aterosklerotinė

išeminė širdies liga, arba tie, kurie kasdien

geria skausmą malšinančius vaistus.

Tyrimai – paprasti, nebrangūs ir

neskausmingi: echoskopija, šlapimo

tyrimas ir kreatinino kiekio kraujyje

nustatymas. Pagrindinė inkstų funkcija – iš

kraujo pašalinti nereikalingas medžiagas ir

skysčių perteklių. Jeigu inkstai blogai valo,

kreatinino kraujyje daugėja.

Daug žmonių klaidingai galvoja, kad

nereikia gerti daug skysčių. Arba geria

druskingą mineralinį vandenį. Geriausia –

virintas vanduo su citrina arba švarus

šulinio vanduo. Taip pat svarbu neperšalti,

vengti antsvorio ir mažiau vartoti

druskos, nes ji netinka inkstams – gali

pradėti formuotis akmenys arba pakilti

kraujospūdis. Žodžiu, svarbiausia – sveikas

gyvenimo būdas.“

Simptomai ir tyrimai

Inga Arūnė Bumblytė, LSMU Nefrologijos klinikos profesorė

turi mirti

42 | Skelbimai

15min • 2012 m. kovo 9 d. IT kodas | 43

Gediminas Gasiulisg.gasiulis@15min.lt

Keletą metų pogrindyje lindėję Lietuvos piratai žengia į dienos šviesą. Tiesa, kol kas vis dar neformaliai. Ir kukliai – į šįmet vyksiančius Seimo rinkimus nesitaikys.

Išskirtiniame interviu „15min“ keturi Piratų partijos judėjimo atstovai – Justas Mikalaus-kas, Justas Ingelevičius, Mantas Zimnickas ir Vytautas Butėnas – atskleidė sieksiantys tapti atsvara antipiratinėms organizacijoms ir autorių teisių gynėjams. Pastarieji, jų nuo-mone, savo tikslų siekia užmiršdami visuo-menės interesus.

Veikti paskatino ACTAPiratų partijos ideologijai prijaučiantys lietuviai tarpusavyje bendrauja jau keletą metų ir ne kartą svarstė išlįsti į viešumą. Tačiau juos stabdė iniciatyvos trūkumas ir įvairios dvejonės: likti neformaliems ar steigti organizaciją? O gal politinę partiją?

Silpnai rusenantis piratų laužas įsilieps-nojo sausio pabaigoje, kai Europoje kilo diskusijos dėl kontroversiško Tarptautinio prekybos susitarimo dėl kovos su klastotė-mis (ACTA). Pasyvūs ir uždari susitikimai peraugo į aktyvią veiklą: piratai dalyvavo viešose diskusijose, prisidėjo prie mitingo.

Pasak J.Ingelevičiaus, didelio susidomėji-mo ACTA sulaukė dėl to, kad žmonės paga-liau suprato, jog interneto problemos juos liečia tiesiogiai.

„Technologijos tampa kasdieniu daly-ku, internetas kiekvienam yra prieinamas ir probleminiai klausimai tampa aktualūs visiems. Prieš keletą metų galbūt ne visi galėjo naudotis kompiuteriais, internetu ir

nesusidurdavo su tokiomis problemomis“, –jam antrino J.Mikalauskas.

Į politiką neskubaŽengdami į viešumą piratai suskubo šli-fuoti savo idėjų. Kaip ir kitų šalių Piratų partijos, lietuvių judėjimas laikosi tų pa-čių principų: moderniai spręsti patentų ir autorių teisių klausimus, užtikrinti laisvą prieigą prie mokslo, žinių ir informacijos, saugoti žmonių teises, ginti žodžio laisvę ir demokratijos principus, užtikrinti skaid-rumą versle bei politikoje.

Tiesa, stačia galva į politikos vande-nis Lietuvos piratai nerti neketina – bris

pamažu. Pirmiausia jie nori pritraukti kuo daugiau bendraminčių ir, kaip patys sako, užsiauginti stuburą, tuomet ketina steigti organizaciją ir tik vėliau – politinę partiją.

„Kol kas populiariname „brendą“ ir renkame komandą. Esame visiškai atviri, norėtume būti skaidriausia ir atviriausia partija Lietuvoje, – dėstė J.Ingelevičius. –Manau, kad Lietuvai tikrai reikia tokios partijos, kaip ir kiekvienai civilizuotai valstybei.“

Kitoks požiūris į piratavimąŽodis „piratas“ visuomenėje turi neigia-mą atspalvį ir yra tapatinamas su vagimi ar

nusikaltėliu. Piratų partijos atstovai sieks pakeisti tokį požiūrį.

Jie pritaria, kad virtualios vagystės daro žalą, tačiau siūlo kitokį šios problemos sprendimo būdą. „Manome, kad vienin-telis būdas sustabdyti piratavimą yra ska-tinti kuo glaudesnį pačių autorių ir kūrinių naudotojų bendravimą, išvengiant tarpinin-kų. Taip pat skatinti atviros informacijos, turinčios laisvąsias licencijas, kiekį inter-nete“, – kalbėjo J.Ingelevičius.

Viena didžiausių problemų, su kuria šiuo metu susiduria Lietuvos interneto bend-ruomenė, piratai įvardijo informacijos neprieinamumą.

„Norėčiau nusipirkti muzikos ar nau-dotis kokios nors virtualios parduotuvės paslaugomis, bet esu informuojamas, jog Lietuvoje ši paslauga neprieinama. Visa tai yra dėl to, kad autorių teisių gynėjai tariamai saugo autorių kūrinius ir nelei-džia jų nusipirkti kitose šalyse“, – paste-bėjo J.Mikalauskas.

Lietuviškos

Piratų partijos

branduolys: (iš

kairės) V.Butėnas,

J.Mikalauskas,

M.Zimnickas ir

J.Ingelevičius

(viršuje).

I.Gelūno nuotr.

Interneto piratai kuria partiją

Kompanija „Apple“ trečiadienį pristatė ilgai lauktą naujieną – naują planšetinio kompiuterio „iPad“ versiją. Įrenginio dizainas liko beveik toks pat, tačiau jo „viduriai“ gerokai patobulinti. Naujojo „iPad“ ekranas yra ne tik gerokai ryškesnis, bet ir turi dvigubai didesnę raiš-ką už ankstesnio modelio – net 2048x1536 taškų. Kompanija tai vadina „Retina“ ekra-nu, pranešė BBC.

Planšetėje taip pat yra keturių branduolių „A5X“ procesorius, geresnė 5 mln. taškų vaizdo kamera (galinti filmuoti 1080p kokybės vaizdo įrašus) su automatinio fokusavimo funkcija, ji palaikys 4G LTE ryšį.

Kaip ir manyta anksčiau, naujoji planšetės versija yra šiek tiek storesnė (9,4 mm) už „iPad 2“ (8,8 mm).

Įdomu tai, kad naujajai „iPad“ versi-jai „Apple“ nepriskyrė jokio skaičiaus ar simbolių ir įrenginį viso pristatymo metu vadino tiesiog „naujuoju iPad“.

Tik „WiFi“ palaikanti naujojo planšetinio kompiuterio versija kainuos nuo 499 JAV dolerių (su 16 GB atmintine; apie 1310 Lt) iki 699 JAV dolerių (su 64 GB atmintine; 1840 Lt), o 4G ryšį palaikančių įrenginių kainos atitinkamai sieks nuo 629 iki 829 JAV dolerių (nuo 1650 iki 2180 Lt).

Naujuoju „iPad“ JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje bus pradėta prekiauti kovo 16 d. Kada jį bus galima įsigyti ir Lietuvoje, kol kas neaišku.

Svarbiausia naujovė – ryškesnis ekranas

Pirmoji Piratų partija buvo įkurta 2006 m.

sausį Švedijoje. Tais pačiais metais Pira-

tų partijos įsteigtos Austrijoje, Vokietijoje,

vėliau – ir kitose šalyse.

Šiuo metu Piratų partijas turi didelė dalis

Europos valstybių, o stipriausios yra Šve-

dijoje ir Vokietijoje.

Švedų piratai 2009 m. Europos Parlamen-

to rinkimuose surinko 7 proc. balsų ir yra

delegavę du europarlamentarus. O vokie-

čiai staigmeną pateikė pernai, surinkę net

9 proc. balsų Berlyno miesto parlamento

rinkimuose ir laimėję 15 vietų. Savo atsto-

vų miestų tarybose turi ir Čekijos, Ispani-

jos, Šveicarijos Piratų partijos.

Istorija

15min • 2012 m. kovo 9 d. Gazas.lt | 45

Naujausi „Audi“ automobiliai, nors ir la-

bai gražūs, yra labai panašūs. Sunku at-

skirti, kur A4, o kur A6. Toks ir naujasis

hečbekas A3 – gražus, lengvas, talpus ir

apdovanotas moderniais varikliais. Vo-

kiečiai Ženevoje pranešė, kad tai – pa-

skutinis „Audi“ „unisex“ automobilis.

Karštų hečbekų rinkoje „Ford“ nėra nau-

jokai. Didžiajam „Focus ST“ kompanija

šiemet padovanojo mažesnį broliuką –

„Fiesta ST“. Jo priekinius ratus per „protin-

gą“ „Torque vectoring“ diferencialą suka

177 AG galios 1,6 litro „EcoBoost“ moto-

ras. Automobilis atrodo tikrai „kietai“.

Su didžiuoju „Murano“ išradę, o su

„Qashqai“ užkariavę krosoverių rinką,

„Nissan“ Ženevoje pristato dar vieną jų

pozicijas sustiprinsiantį modelį. Tiesa,

tai kol kas tik koncepcinis „Hi-Cross“, ku-

ris pakeis tikros visureigio konstrukcijos

„X-Trail“.

Ženevoje vokiečiai nieko naujo tarsi ir

neparodė, tačiau suteikė naujos infor-

macijos apie „Cross Coupe“. Su Q3 ar

„Countryman“ kovoti nutaikytas tautos

vežimas gali pasigirti pažangia, bet „že-

miška“ transmisija – galingas dyzelinis ir

mažas elektros varikliai.

Kiekvienas vaikas žino, kad greičiausias

automobilis pasaulyje – „Bugatti Vey-

ron Super Sport“, o į greičiausio pasau-

lyje kabrioleto titulą pretenduoja nauja-

sis „Grand Sport Vitesse“. Jo keturis ratus

varo 1200 AG šešiolikos cilindrų variklis

su keturiomis turbinomis.

Šis hečbekas didesnis už „Micra“ ir ne

toks radikalus kaip „Juke“. Laikykitės,

„Ford Fiesta“, „Toyota Yaris“ ir „Renault

Clio“! Parodos metu „Nissan“ pristatė ir

dar vieną gerą žinią – ofi ciali gamintojo

„tiuningo“ bendrovė „Nismo“ žengia į Eu-

ropą ir siūlo „Juke Nismo“ modelį.

Daugiausia europiečių pinigų suren-

ka „Golf“ segmento automobiliai. Nauji

šeimininkai kinai „Volvo“ atvedė į pro-

tą ir pagaliau švedai sukūrė tai, ko reikia

ir jiems, ir mums – penkiadurį hečbeką

V40. Puikios linijos, skandinaviško dizai-

no interjeras ir ekonomiški varikliai.

Tai – galingiausias ir greičiausias „Ferra-

ri“ automobilis, galintis įsibėgėti iki mis-

tinių 340 km/h. Po ilgu variklio gaubtu

italai sumontavo atmosferinį V12 variklį,

pasiekiantį net 730 AG. Gaila, bet ekolo-

gijos normų spaudžiami italai V12 varik-

lius netrukus pakeis kuklesniais.

Hibridinių automobilių pionieriai japonai

„Toyota“ plečia ekologiškų automobilių

gamą ir pristato mažiausią hibridą – „Ya-

ris Hybrid“. Jo 1,5 litro benzininis variklis

drauge su HSD elektriniu pasieks 99 AG.

Tačiau degalų sąnaudos priverčia išsi-

žioti – šimtui kilometrų vos 3,5 litro.

Ženevos automobilių parodos iš-

vakarėse Europos metų automobi-

lio rinkimų komisija paskelbė savo

verdiktą ir 2012-ųjų geriausiai-

siais išrinko brolius dvynius „Opel

Ampera“ ir „Chevrolet Volt“. Apdo-

vanojimą atsiėmęs „Chevrolet“ at-

stovas visų atsiprašė, kad nepasi-

ruošė kalbos. Melavo, nes ją išbėrė

kaip žirnius į sieną.

„Volvo“ parodoje pristatė pirmąją pasauly-

je pėsčiųjų saugumu besirūpinančią sau-

gos oro pagalvę. „Pedestrian Airbag Tech-

nology“ pavadinimo sistema veiks taip:

kai priekiniame buferyje esantys sen-

soriai užfi ksuos susidūrimą su pėsčiuo-

ju, variklio dangtis pakils ir išsiskleis už jo

sumontuota oro pagalvė. Pagalvė neuž-

dengs viso stiklo, todėl vairuotojas nepra-

ras matomumo.

CLS klasės „Mercedes-Benz“, „Audi A7“

ir „Porsche Panamera“ turės rimtą kon-

kurentą – naują 6 serijos BMW „Gran

Coupe“. Jo viduje tilps keturi suaugę ke-

leiviai. Penkių metrų ilgio automobilyje

bus montuojami aštuonių ir šešių cilind-

rų benzininiai ir šešių dyzelinis varikliai.

Tarytum iš fantastikos fi lmų atriedėjęs

„Aventador J“ rodsteris Ženevoje sutrau-

kė minią žurnalistų. Visų jų akyse spin-

dėjo velniukai. Deja, vienintelis lenk-

tynių trasos užkariautojas jau turi savo

pirkėją, kuris į „Lamborghini“ sąskaitą

išsiuntė 7 mln. 250 tūkst. Lt.

Netyla kalbos dėl „Opel“ ateities – GM

šios markės atsisakys ar bandys pasta-

tyti ant kojų? Juk praėjusiais metais vo-

kiečiai atnešė daugiausia nuotolių visoje

GM korporacijos įmonių puokštėje. Bet

„Opel“ inžinieriai dirba ir pristato „Opel

Mokka“ krosoverį.

„Audi A3“

„Ford Fiesta ST“ „Nissan Hi-Cross“

„VW Cross Coupe“

„Bugatti Veyron“

„Nissan Invitation“

„Volvo V40“

„Ferrari F12 Berlinetta“

„Toyota Yaris Hybrid“

Metų automobilis Pėsčiųjų saugos oro pagalvė

6 ser. BMW „Gran Coupe“

„Lamboghini Aventador J“

„Opel Mokka“

Daugiau naujienų

iš Ženevos parodos

rasite nuskaitę šį kodą

www.gazas.lt

GAZAS.LT komanda šią savaitę prasidėjusioje Ženevos tarptautinėje automobilių parodoje apvaikščiojo visų gamintojų stendus ir surinko naujausias premjeras. Susipažinkite su automobiliais, kurie jau greitai diktuos madą mūsų gatvėse.

2012-ųjų tendencijos

15min • 2012 m. kovo 9 d.46 | Laisvalaikis

Vertikaliai:

Horizontaliai:

Ranka. Princas. Akyla. Taras. Lais. Ylius. Audra. Pati. Tols. Gilios. Pabosta.

Uoga. Savoja. Pradžia. Ala. Misa. Saule. Kukli. Menki. Plers. Ge. Ingas.

Kopos. Artyn. Niūra. Tiesa. Kaktusas.

Kanapa. Palos. Pabaru. Skaito. Alpot. Aksis. Delsi. Plyta. Ikras. Aralo.

Sausra. Ilga. Indus. Valgyk. Uoliena. Goja. Įstaiga. Mint. Aula. Meniu. Verdi.

Tingūs. Aros. Skara. Hesas. Gaisas.

Parengė žurnalo „Oho“ redakcija

Pažymėtuose langeliuose: MEDAUNINKAS

Avinai, kurie pastaruoju metu buvo pa-nirę į darbus, pagaliau prisimins malo-numus. Draugų vakarėlis, lengvas fl irtas padės atgauti gerą nuotaiką.

Jaučiai dar kartą įsitikins, kad visas gy-venimas – kova, ir ateinanti savaitė nebus išimtis. Kitą savaitę nesitikėkite paramos, kliaukitės tik savo jėgomis.

Dvyniai neturėtų susivilioti pasiūlymais, žadančiais naudą artimiausioje ateityje. Tvarkydami reikalus, rinkitės ne tokį nau-dingą, bet patikimesnį kelią.

Vėžiai kitą savaitę skirs draugams. Ben-dravimas su bičiuliais pakylės į naują lygį ir jus pačius. Jums bus atsilyginta už jūsų kantrybę ir mokėjimą išklausyti.

Liūtams atsiveria kelias į naujus didelius laimėjimus. Tik turėsite ryžtingai veikti, kai kitą savaitę bus proga atskleisti savo sugebėjimus. Kartais protingiau nusileisti.

Mergelės kitą savaitę bus puikiai nu-siteikusios. Jūsų žavesys pavergs aplin-kinius. Kad lydėtų sėkmė, užsibrėžkite tikslą ir negaiškite laiko menkniekiams.

Svarstyklės kitą savaitę turės atkakliai ginti savo interesus. Padėtis darbe apskri-tai bus rami, tai leis sutvarkyti dokumen-tus ir gerokai pasistūmėti į priekį.

Skorpioną kitą savaitę nudžiugins san-tykiai šeimoje ir su giminėmis, kurie bus labai geri. Bendraudami su artimaisiais pa-sistenkite vengti jiems nemalonių temų.

Šauliams pavyks pajusti teigiamus gy-venimo pokyčius. Šeimos parama suteiks pasitikėjimo savo jėgomis, jūs lengvai spręsite kebliausius klausimus.

Ožiaragiai turėtų įveikti save ir pasi-rinkti tinkamą laiką pradėtiems darbams užbaigti. Turėsite progą laikinai pamiršti buitinius rūpesčius.

Vandeniams kita savaitė žada teigia-mas tendencijas visur kur. Bet atminkite, kad savo planų neverta afi šuoti. Priešingu atveju, jie gali nueiti šuniui ant uodegos.

Žuvys turi atsakingai žiūrėti į visas savo iniciatyvas. Tai leistų išspręsti problemas, susijusias su profesine veikla ir verslu. Ši savaitė žada didelę fi nansinę naudą.

Horoskopai Kryžiažodis

15min • 2012 m. kovo 9 d.

03-10 d.

-6 / 2 -3 / 3 1 / 4 -3 / 3

03-11 d.

2 / 2 2 / 3 3 / 3 2 / 3

03-10 d.

-3 / 1 -3 / 1 -3 / 3 -3 / 3

03-11 d.

1 / 1 1 / 1 2 / 3 2 / 3

Laisvalaikis | 47

– Labas! Ko tavo veidas toks apdraskytas?

– Vakar į medį lipau.– O ko?– Nežinau, man pačiam tik šįryt

apie tai papasakojo.

Vyksta teismas:— Ar tikrai jūs apvogėte parduotuvę

taip, kaip nupasakojo prokuroras?— Ne. Tačiau jo būdas taip pat

vertas dėmesio.

– Kas kaltas, jeigu vyras nutrenkė moterį?

– Aišku vyras.– O kodėl?– Nėra ko važinėti su mašina

virtuvėje.

Ilgesnį laiką stebint beždžiones, kyla įtarimas, kad jos žino, kaip tapti žmogumi, tik to jos nenori.

Žmogus, sakantis „liksiu tau amžinai skolingas“ dažniausiai nemeluoja.

Moteris stebi, kaip jos draugė deda maistą savo vyrui į lėkštę ir klausia:

– O ko tu taip viską – kaip kokiam žygyje – dideliais gabalais, į vieną dubenį?

– Tai kad maniškis – dailininkas. Kai sudedu gražiai, jis pradeda piešti natiurmortą.

Anekdotai sudoku

3 7 8 6

7 5 1 8

8 2 9 4

7 3 8 9

1 6 2 3

3 7 8 1

9 2 7 8

1 7 6 4

4 5 6 7

5 3 9 2

4 1

6 2 5

2 5

6 8 4 1

3 7

8 7 6

6 1

4 3 8 9

8 6 9

9 3 6 7

4 7

1 7

8 5 3 2

6 4

2 8

5 9 3 7

2 9 7

Lengvas

Vidutinis

Sunkus

Šiandien Interaktyvus orų žemėlapis:

www.15min/orai

Vilnius

Kaunas

Alytus

Panevėžys

Utena

Šiauliai

Klaipėda

0

1

1

0

0

1

2

VėjasPietų

2-6 m/s

Vilnius Kaunas Klaipėda Šiauliai

Panevėžys Utena Alytus Marijampolė

Klaipėda

Ši li i

Pane ėž s

Utena

Vilnius

Alytus

1K

Lietuvoje Penktadienį kritulių tikimybė nedidelė, temperatūra svyruos tarp

2 laipsnių šalčio iki 3 laipsnių šilumos. Šeštadienį jau daug kur

numatomi krituliai – lietus, lijundra. Stiprės vėjas. Oras po truputį

šiltės – šeštadienį ir sekmadienį bus 1–4 laipsniai šilumos. Kitos

savaitės pradžioje atšalimo sinoptikai nežada.

Orai

15min • 2012 m. kovo 9 d.48 | Reportažas

Vilniuje – dalelė ErmitažoAudrė Domeikaitėa.domeikaite@15min.lt

Iš garsiojo Sankt Peterburgo Ermitažo muziejaus graviūrų žvelgia Rembrantas, Peteris Paulas Rubensas, Michelangelo Buonarroti, Tiziano Vecellio, Albrechtas Dureris ir daugelis kitų žymių XVI–XVIII a. dailininkų.

Tokia paroda ketvirtadienį atidaryta Vil-niaus paveikslų galerijoje. „Kiek siekia at-mintis, tai turbūt pirmas kartas, kai Ermita-žo muziejus turi tokio didelio masto parodą Lietuvoje“, – apžiūrėdamas graviūras svars-tė kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Ir pri-sipažino, kad jam ši paroda, kaip buvusiam grafi kui, išskirtinai artima: „Šiuos darbus virtualiai žinau daugybę metų, todėl no-rėčiau vienas pabūti su mylimais kūriniais ramybėje.“

Paroda „Dailininkų portretai XVI–XVIII a. graviūrose“ Ermitaže buvo parodyta 2009 m. Tąkart ji sulaukė didelio pasisekimo. „Prieš trejus metus Ermitaže eksponuo-toje šioje parodoje atsiskleidžia dailininko portreto mistika – kai kuriuose darbuose žmogaus fi gūra nukeliauja į antrą planą, už-leisdama vietą simboliams ir alegorijoms, – aiškino specialiai pristatyti parodos į Vilnių atvykęs Ermitažo generalinis direktorius

prof. Michailas Piotrovskis. – Graviūros per-teikimo menas tampa vis labiau madingas, nes jį galima palyginti su fotografi ja. Todėl pastebime, kad graviūros sulaukia vis di-desnio jaunimo ir tų žmonių, kurie domisi fotografi ja, o ne tapyba, dėmesio.“

Aštuoniose Vilniaus paveikslų galeri-jos salėse į kiekvieną lankytoją žvelgian-čių dailininkų portretus atrinko Ermitaže dirbanti ir daug metų Sankt Peterburge gyvenanti Nijolė Masiulionytė, prisipaži-nusi, kad Vilniuje jai – labai gera ir jauku.

„Ermitaže saugoma Vakarų Europos gra-viūrų kolekcija – viena didžiausių pasau-lyje. Tačiau pagalvojau, kad visiems įdo-miausi yra dailininkų portretai“, – pasakojo N.Masiulionytė.

Atrinkdama kūrinius, ji vadovavosi prin-cipu, kad tai būtų ne tik visuomenei žino-mų dailininkų vardai, bet ir aukšto meni-nio lygio graviūrų pavyzdžiai.

Paroda „fecit ad vivum. Dailininkų por-tretai XVI–XVIII amžių Vakarų Europos gra-viūrose“ lankytojų lauks iki birželio 10 d.

Portretus atrinko Ermitaže dirbanti ir daug metų Sankt Peterburge gyvenanti N.Masiulionytė.

Ermitaže yra daugiau kaip

350 salių ir apie 60 tūkst.

eksponatų.

A.Žuko/BFL nuotr. Tiziano Vecellio Hendrickas Goltzius